Andrius Užkalnis's Blog, page 32

Interviu: “Nuo Anglijos iki Tarybų Lietuvos”

Jūsų pasitikėjimas yra mano įkvėpimas, sako Senasis Testamentas.

Autorius: Saulius Jakučionis

Publikuota: “Universiteto Žurnalistas“

Kai žmonės piktinasi, jis kuria naują lietuvių kalbos gramatiką. Jis važinėjo po pasaulį ir susidūrė su didesniu kiekiu viešojo maitinimo įstaigų, negu kas nors kitas. Jis visur nori būti pirmas ir jam tai puikiai sekasi.  Jam n ėra abejingų – jį arba myli, arba jo nekenčia.

Ketvirtoji Andriaus Užkalnio knyga „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“ prekyboje pasirodė vasario  20– ąją dieną, Vilniaus  knygų mugėje.

Pirmąsias tris knygas išleidote per dvejus metus. Pirmoji Jūsų knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ buvo išleista 2009–aisiais. Kitos dvi: „Kelionių istorijos“ ir „Prijaukintoji Anglija“ buvo išleistos 2010–aisiais. „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“ knygynuose pasirodė net po ketverių metų pertraukos. Kodėl padarėte tokią didelę pertrauką?

Iš tikrųjų – pertrauka labai didelė. Mano planus visiškai sujaukė persikraustymas iš Didžiosios Britanijos atgal į Lietuvą. Tikėjausi, kad šis dalykas bus kur kas paprastesnis, ir man liks daugiau laiko.  Prie laiko trūkumo taip pat prisidėjo ir darbas televizijoje bei kita įvairi veikla, todėl atsisėsti ir baigti rašyti knygą tiesiog negalėjau.

Knygoje grįžtate į savo vaikystės, paauglystės laikus. Kas paskatino parašyti knygą būtent apie tai?

Kelios priežastys. Pirma, manau, sovietinės okupacijos laikai Lietuvoje išgyveno etapą, kai jie buvo tik prisiminimai. Dabar šis laikotarpis jau tapo Lietuvos istorija. Taip pat tai, kad žmonės labai daug kalba apie sovietinį laikotarpį Lietuvoje. Mes tai galime matyti visur: per televiziją, internete, socialiniuose tinkluose. Žmonės mėgsta prisiminti, kokia buvo jų vaikystė ir jaunystė, kaip atrodė gazuoto vandens automatai, ką jie gėrė, ką valgė, ko mokėsi mokykloje ir panašiai. Tačiau vientiso, struktūrizuoto vieneto apie visa tai nebuvo sukurta, o aš mėgstu viską padaryti pirmas. Ilgiau delsti nebuvo galima.

Panašiai buvo ir su mano pirmąja knyga apie Angliją. Tokio žanro knyga buvo pirmoji Lietuvoje. Tautiečių įspūdžiai apie emigraciją gyvavo tik kaip neišbaigti prisiminimai ar pokalbiai su draugais bei artimaisiais. Tad „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“ – tai jau antras atvejis, kada aš užbėgu visiems kitiems už akių.

Koks sovietinis palikimas labiausiai matomas šiandieninėje Lietuvoje?

Sovietinis palikimas labiausiai matomas žmonių galvose. Taip jau yra, kad visi esame savo vaikystės produktai. Tai, kaip mus suformavo mūsų vaikystė ir jaunystė, yra nebepakeičiama. Vyresnės kartos žmonėse mes matome senąjį palikimą, bet aš jokiu būdu nenoriu teigti, kad jis yra blogas arba geras. Jis yra toks, koks yra. Tiesiog nepakeičiamas lyg genetinis kodas. Juk negali pasirinkti tėvų, pakeisti savo draugų ir aplinkos, mokyklos, į kurią jau ėjai. Geriausia, ką žmonės, gimę, augę ir gyvenę sovietinėje okupacijoje, taip pat ir jaunoji karta, gali padaryti, tai susitaikyti su savo istorija, su tuo, kas mes esame, iš kur mes atėjome, suvokti, kad negalime pakeisti praeities.

Šiandien mes galime tik išnaudoti nepriklausomybės privalumus: stengtis pakeisti save, kad taptumėme geresni žmonės, atviresni pasauliui, labiau pakantūs ir smalsūs, tai yra visiškai ne tokie, kokius mus užprogramavo mūsų vaikystė ir jaunystė.

Yra visiškai normalu, kad vyresnės kartos žmonės sako, kad sovietų laikais jie gyveno geriau. Blogi prisiminimai iš mūsų atminties visada išsitrina greičiau. Aš šioje knygoje nebandžiau ginčytis, prie ko buvo geriau, ar prie ruso, ar prie lietuvio. Aš tiesiog bandžiau kuo tikroviškiau papasakoti, kaip ten iš tikrųjų viskas buvo.

Žinių radijuje , Jūsų laidoje „Ačiū, kad atėjote“, kuomet kalbinote prof. Donatą Katkų, minėjote specializuotą kūrybą, skiriamą konkrečiai auditorijai arba plačiam skaitytojų ratui. Kokiam skaitytojų ratui skirta ši Jūsų knyga?

Ši knyga skirta visiems, kurie pažįsta raides bei moka skaityti.  Vyresnės kartos atstovas tiesiog privalo perskaityti šią knygą, jeigu jis bent ką nors atsimena iš savo jaunystės laikų. Jauni žmonės, gimę nepriklausomoje Lietuvoje, neturi savo pačių tiesioginių atsiminimų apie Sovietų Lietuvą, tačiau jie išsiugdo santykį su okupacijos laikotarpiu per pokalbius su savo tėvais bei kitais artimaisiais.

Manau, kad kiekvienas jaunas žmogus turi perskaityti šią knygą tam, kad tas santykis būtų dar didesnis, ir kad jie aiškiau suvoktų, kaip jų tėvai tapo tokie, kokie jie yra.

Statistiniam skaitytojui esate žinomas kaip turintis aštrų požiūrį, kandus bei itin kritiškai mąstantis žmogus. Galbūt, kai jis skaitys šitą knygą, jam gali pasirodyti, kad Jūs siekiate pakeisti pačių žmonių nuomonę apie Tarybų Lietuvą, išvaduoti jį nuo sovietinės nostalgijos?

Nesiekiu nieko pakeisti ir nieko vaduoti. Aš netikiu, kad knyga gali kažką pakeisti. Tikiuosi, kad perskaitę šią knygą jie permąstys savo praeitį, turės apie ką pasišnekėti su kitais žmonėmis.

Mano knygos tikslas – sužadinta atmintis. Kuo daugiau atsiras žmonių, kurie teigs, kad jie viską prisimena visiškai ne taip, kad jų vaikystė, gyvenimas, mityba ar mokykla buvo kitokia, tuo labiau aš būsiu patenkintas, ir mano tikslas bus pasiektas.

Andrius Užkalnis žinomas ne tik kaip rašytojas, žurnalistas ar tinklaraštininkas, bet ir kaip Lietuvos ir kai kurių užsienio maitinimo įstaigų apžvalgų portalo www.laukineszasys.lt sumanytojas ir redaktorius. Ar siekiate būti visų galų meistras?

Ne tik pretenduoju, bet, manau, kad jau toks esu. Tai visada buvo pagrindinis mano tikslas, tačiau man niekada nesinorėjo įrodinėti ar apsimetinėti, kad dalykus, apie kuriuos rašau, aš išmanau geriau, negu tam tikrų sričių specialistai. Mano tikslas yra įdomiau už visus kitus apie tai papasakoti.

Vertinti maistą išmokau keliaudamas po pasaulį. Kai dirbau BBC, teko važinėti į įvairius pasaulio kraštus darbo reikalais. Keliavimas darbo reikalais vienam yra liūdnas ir nuobodus dalykas, tad vienas iš būdų pailsėti bei pakelti sau nuotaiką buvo skanūs pusryčiai, pietūs ar vakarienė. Taip išbandžiau labai daug skirtingų virtuvių įvairiose pasaulio vietose, todėl, ko gero, man teko susidurti su visuomeninio maitinimo įstaigomis daugiau negu kam nors kitam.

Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – dr. Jolanta Mažylė.

Marius Ivaškevičius: lietuviško kino turi būti dar daugiau

Marius Ivaškevičius ir atsitiktinis žmogus Žinių Radijo koridoriuose

Atėjęs į mano laidą, Marius Ivaškevičius, garsusis ir žavusis dramaturgas (tiesa, aš jį iš pradžių vadinau “scenaristu”, o paskui man pasidarė gėda, kad naudoju tokį prozišką žodį, kai galėjau pasakyti didingai), turėjo būti kalbinamas apie beveik bet ką, bet aišku, negalėjom nekalbėti apie Krymą ir Ukrainą, ir Ivaškevičius be pernelyg matomų emocijų, bet pagrįstai palygino Putiną su Hitleriu.

Žinau, jums atrodo, kad tai jau šimtą kartų plakatuose padarė protestuotojai dėl Ukrainos, bet jūs paklausykit Ivaškevičiaus formuluotės.

O dar aš sužinojau iš Ivaškevičiaus, kad Rygoje buvo “Išvarymo” premjera latviškai (pastatė tas pats Oskaras Koršunovas), ir visiškai visus nukirto ir nunešė dar geriau, negu Lietuvoje – apie lietuviškąją versiją savo svarų žodį tariau čia. Ir dar man Ivaškevičius minėjo, kad mano knygos “Anglija” latviškasis vertimas irgi ten buvo paminėtas – result! Pasirodo, apie emigraciją latviams visą teisibę pasakoja būtent lietuviai. Nišinis, bet garbingas užsiėmimas.

Kalbėjome apie kiną, ir pasirodo, kad čia tik man pasirodė, kad pas mus kinų dabar labai ko tai užderėjo. Marius Ivaškevičius linkęs manyti, kad nieko neužderėjo, tiesiog anksčiau kinematografo buvo Lietuvoje tiek, kiek Šiaurės Korėjoje interneto (čia palyginimas mano, o ne Ivaškevičiaus), o va kai čia bus gal ne po 30-40 filmų, kaip panašaus dydžio Skandinavijos šalyse, o po bent 7-8, tai jau tada bus normaliau.

Visas įrašas yra čia, taip pat ir video.

 

Hipstamatic apžvalga: kai sudėtingiau yra geriau

“Kartot mano miestui / kaip jis mane suvyniojęs”

Nufotografavęs iPhone telefonu kokius 9000 nuotraukų, ar possibly daugiau, ir iš jų kokius 9500 papostinęs per Instagramą, pagalvojau, kad reikėtų jau praplėsti ribas, ir įsigijau ($1.99 iš Apple programkių parduotuvės) Hipstamatiką, apie kurį dar neseniai nieko nežinojau.

Paskui sužinojau, kad Hipstamatic, pasirodo, yra jau nebe naujas dalykas, ir kažkada vos ne kaip Instagramas galėjo būti, tik Instagramą nupirko už štukę limonų, o Hipstamatiko nenupirko, ir jie liko labai nišiniai.  (Jei turite daug laiko arba esate bedarbis šiaip, galite perskaityti ką Fast Company surašė iš pagrindų apie kaip Hipstamatike hipsterių verslas vyksta, kaip daro bele ką, bele kaip, vieni ant kitų rėkauja, o paskui vis tiek iš VC nepasikelia pinigų). Bet čia ne apie tai.

Hipsteriškumo kiekis čia kartais pereina į visiškus užribius.

Pati programkė yra gal 23 kartus hipsteriškesnė už Instagramą. Instagramas tai palyginti su Hisptamatiku tai kaip IBM ir Credit Suisse palyginti su, aš net nežinau, sidro namais Sarkozy Vilniaus gatvėje, o something, kur jau klientai sėdi su konversais apsiavę kaip jūs nepatikėsit*.

Bet prie ko čia mums dizainas. Hipstamatikas realiai turi labai daug variantų, daugiau nei keli filtriukai – čia galima keisti ir linzę, ir juostelę, ir dar turbintis spalvotom blykstėm (jei esate visiškai visogero, tai dar galite nusipirkti virtualų camera case papildomai, tai yra, kad jūsų iPhone ekrane rodytų kitokį jūsų virtualios kameros apvalkalą, kas yra jau absoliučiai užribis).

Visi hipsteriai visada turi nufotkinti bent po vieną kavos puodelį iš Coffee Inn. Gilu.

Rezultatas toks: nors ir galima susirinkti ir išsaugoti fave kombinacijas, ir prie jų lengvai prieiti, bet visas procesas yra gana awkward ir reikia maigyti visokių meniu tik truputį mažiau, negu tada, kai Nokia turėjo Symbian operacinę sistemą ir kiekvienas dalykas eidavo per visą seką – Delete File -> Are you sure want to do this? Yes/No -> Yes -> When you delete this file, it will be deleted. Continue? Yes/No -> Yes -> Are you sure you want to continue?

Ir žinote, ką tai reiškia? Šioks toks sudėtingumas padeda išgryninti mintis. Taip yra todėl, kad pvz Instagramas yra baisiai paprastas, ir ten jau nufotkinus, galima žaisti filtrais ir žiūrėti, kas gaunasi. Hipstamatike yra ne taip. Ten turi pasirinkti iš anksto ir juostelę, ir linzę, ir flešą, ir tada fotkini, ir nežinai, kas gausis (truputį panašiai, kaip su analogine fotografija) – pirmiausia, gerai pagalvoji, do I really want to do this**, antra, nėra soft focus/tilt shift funkcijos, kuria savo nuotraukas taurina kai kurie iš tų, kurių nuotraukos yra nesutaurinamo stovio, na ir, pagaliau, atsiranda būtinas random sekmės elementas.

Tai nėra labai patogi programėlė, palyginti su Instagramu, ir lėtesnė (vien ko vertas ilgas galvojimas procesuojant vaizdą), bet labai įtraukianti, ir šiuo metu aš esu prie jos prilipęs, kaip koks ansktyvos paauglystės jaunuolis, tik ką atradęs žaidimo su savim po kaldra malonumus. Jei atleisite man tokį palyginimą.

Programa yra prieinama aifonams ir windowsiniams telefonams. Androidams šios programėlės nėra.

—

* Vakar, paskutinę vasario dieną, sėdėjo, o šiandien jau kovas ir pavasaris, so there.

** Viena kregždė – dar ne pavasaris (angl.)

Justinas Jankevičius: Ukrainos diktatorius norėjo zoologijos sodą dovanoti vaikams, o jį apipylė purvais

Justinas Jankevičius, pamatęs Žinių Radijo priimamajame sūpynes, puolė linksmintis ir per tai vos nepavėlavo į studiją.

Komikas ir TV laidų vedėjas Justinas Jankevičius atėjo į mano laidą aptarti, be kita ko, situacijos Ukrainoje ir ypač to privataus Viktoro Janukovyčiaus zoologijos sodo. Kas galėtų paneigti, kad išspirtas iš posto riaušininkų teisėtas Ukrainos vadovas tiesiog buvo apdrabstytas purvais už gerus darbus? Gal jis zoologijos sodą norėjo padovanoti vaikams, bet nespėjo, nes atėjo maidanininkų minia? Pagalvokite apie tai.

Pasipuošęs ir besistaipantis lyg povas J.Jankevičius patraukė nemažą klausytojų ir webcamo žiūrovų dėmesį, kaip visada būna, kai jis atvyksta į laidas, nes yra populiarus ir džiaugiasi savo šlovės valanda. Dar sugebėjome pakalbėti apie privataus oro uosto statybos planus Užupyje, ir kaip Michaelas Jacksonas sugadino visą reikalą tiems vyrams, kurie trinasi prie mokyklų su saldainiais ir mandarinais.

Gausiausiai kliuvo storoms merginoms, kurioms J.Jankevičius turėjo daug pastabų: jos turi per daug svorio, nes pasirenka per daug ėsti, sakė visuomenės veikėjas.

Dar skambino klausytojai ir mokė taisyklingai kalbėti lietuviškai.

Visa laida, taip pat ir video, yra čia.

Donatas Katkus: kaip reikia būti nerimtam

Donatas Katkus

Profesorius Donatas Katkus man jau seniai buvo simpatiškas, nes jis glumina susireikšminusius. Jis ir jo orkestras groja populiarią muziką, o būti populiariu ir paklausiu labai negražu tradicinių aukštųjų kultūrininkų požiūriu.

Ir jis beveik visuomet kalba nerimtai ir apie viską juokauja. Mano laidoje jis sakė, kad taip galima žymiai daugiau pasakyti – jeigu kalbi nerimtai. Profesorius pasakojo, kaip, jaunas būdamas, vaikščiodavo Gedimino prospektu Vilniuje basas ir, vilkėdamas šortus, ateidavo į partijos komitetą; ir jam viską atleisdavo, nes jau tada jis buvo meno žmogus. Pamoka yra čia tokia, kad daug ką turbūt galima daryti ir nesiklausti leidimo, ir tik atrodo, kad negalima, nes jokių pasekmių jam nebuvo už tai, nors ir atrodytų, kad galėjo būti.

Kalbėjom ir apie tai, kaip jis filmavosi mano vaikystės laikų filme “Seklio Kalio nuotykiai”, ir kodėl šiais laikais mūsų tokia baisi vaidyba, o anksčiau net ir Lietuvos kino studijoje ji buvo organiška ir nepjovė akių kuolus prarijusiais aktoriais ir mediniais dialogais.

Dar nusprendėme, kad televizijos jau niekas nebeišgelbės: ji yra tokia, kiek turi pinigų, ir kai neturi pinigų, tai negali samdytis talentų, ir kai nėra talentų, tai biezdariai daro blogą televiziją, ir ją žiūri dar mažiau žmonių, ir ratas užsidaro.

Ir dar, Donatas Katkus man papasakojo, kaip žurnalistei pusantros valandos pasakojo apie “savo hobį – poledinę žūklę”, nors pats tą dalyką buvo matęs tik per teliką. Tai buvo puiku, pajutau sielos artumą. Jis yra vienas geriausių Lietuvos glumintojų, pagalvojau.

Visa laida yra čia, taip pat ir video.

Duona: Nauja, tarptautinė. Nebe babyčių brandas

Įvesiu į jūsų pusryčių meniu naują patiekalą. Buvau nustebęs, kai sužinojau, kad daugumai lietuvių jis bus naujas, bet man vis išlenda ilgo gyvenimo ne Lietuvoje spragos. Aš tai maniau, kad visi žino, o pasirodo, nieko panašaus. Žino nedaugelis. Tik geriausieji.

Tai net ne patiekalas, o užsienyje populiarus virtų kiaušinių valgymo būdas, kuris angliškai vadinasi „Soldiers“, arba kareivėliai. Viskas paprasta: duonos skrebučiai užtepami sviestu, pabarstomi rupia jūros druska (kuo stambesnė, tuo geriau), ir mirkomi į tik ką skystai virto kiaušinio trynį. Štai taip.

Trynys blizga, kaip šilkinis, ir apvelka traškią, skrudintuvėje dar labiau sutraškėjusią, duoną; sviestas papildo gosliu riebumu, o traški jūros druska užbaigia kompoziciją. Taip ir mirkote, kol visko neišmirkote, o išmirkę, imate kitą kiaušinį.

Tai šiaip jau ir viskas. Įgūdžiai reikalingi minimalūs, tik reikia pataikyti greitai prigruzdinti duonos, kad neatauštų, ir tepti sviestą ant labai karštos, kad galėtų susigerti vidun – idealiame variante, kai išdėliosite tuos supjaustytus gabalėlius, lėkštė turi būti iš anksto pakaitinta, nes jei dėliosite ant šaltos, tai ji kaip man ištrauks iš kareivėlių šilumą. Jei sviestą užtepate nelabai tolygiai, palikdami sausus plotelius, tai bus dar geriau, jie papildys plutos traškumą (ar galite patikėti, kad Amerikoje ir Britanijoje yra daug žmonių, kurie nupjausto nuo sumuštinių plutas? Šventvagystė, jei paklausit mano nuomonės, bet širdžiai neįsakysi.)

Ne visi sau gali leisti tokias nuostabias patriotines lėkštes, taigi tiks ir labiau tradicinės lietuviškos, su vištytės ir gaidelio vaizdais. Pastebėkite, kaip nelygiai užteptas sviestas.

Milijonams žmonių Vakaruose šie pusryčiai yra didžiausias įsivaizduojamas pasilepinimas iš ryto, ir užima truputį daugiau laiko, negu greita kiaušinienė arba sausi pusryčiai, todėl lieka savaitgaliams. Kaip patiekalą, kiaušinius su duonos kareivėliais siūlo brangūs viešbučiai, kas šiaip ir suprantama, nes viešbutis turi siūlyti kažką, ko neprisiruošiame padaryti normaliame gyvenime.

Šį patiekalą prisiminiau, nes Biržų duona man pasiūlė paragauti jų naujos prekių linijos, kuri vadinasi „Miltė“ ir man, pasaulio vaikui, buvo atradimas ir nauja žinia, kad Lietuvos gamintojai jau pasiruošę dirbti ne vien praeities tradicijoms, bet pereiti prie naujų dalykų, kaip Vakaruose. Visos jų duonos yra iš viso grūdo miltų – tai yra, sumalamas ir luobas, pats sveikumas.

Bye bye, begalinis sukimasis į praeitį, kai visos vertybės, kurios būdavo komunikuojamos lietuviškų maisto produktų vartotojui, buvo išskirtinai pensinio arba arti-grabinio amžiaus („Bobutės“, „Močiutės“, „Uošvės“, „Diedelio“, „Senolių“, „Gryčios“, „Kapinių“ – ne, pastarasis gal ir mano išgalvotas). Šiandien žmonės iš Lietuvos keliauja, ragauja kitų šalių produktus, įpranta prie jų, ir turi teisėtą lūkestį namie rasti kažką panašaus į tai, ką valgė ten. Tai prigimtinė laisvo žmogaus teisė ir konstitucinis įprotis – atsivežti iš užsienių naujus skonius ir reikalauti jų namie, galbūt net kumščiu trankant į stalą.

Mirkymui į kiaušinius naudojau Miltės „Sumuštinių duoną“ (mėlynasis linijos pakelis, ir ne pats dėkingiausias pavadinimas, nes sumuštinių duoną daugelis gali asocijuoti su pigiu raikytu variantu, kas ši duona nėra). Moliūgų sėklos, saulėgrąžų branduoliai ir linų sėmenys davė tą skonį, kurį prisiminiau iš Britanijos, ten ta duona vadinasi „granary“ ir yra dar mandresnė už paprastą rudą wholemeal (dar vadinamą whole grain, arba whole wheat), kur esmė yra, kad ten kviečių grūdas yra malamas kartu su luobu. Dėl geresnio skrudinimo, ten pridėta sviesto, aiškina gamintojai (nors margariną dėti būtų bene keturis kartus pigiau, bet tik sviestas dovanoja prabangų paskrudintos duonos kvapą, kurio su niekuo nesupainiosi).

Tai va, šita yra absoliučiai mano mėgstamiausia iš visos linijos. Antroji, sakyčiau, būtų „Tamsi duona su spanguolėmis“, beveik juoda, ir ten spanguolių šaltoki lašeliai (jie ant liežuvio jaučiasi kitaip, nei pagrindinė duonos masė) sudaro tą kontrastą, kuris godojamas visų mėgėjų. Man ji labai tiktų su kokiais užtepais, sakyčiau, arba su mėsom, net ir be sviesto. Drėgmės joje ir taip užtenka.

Klausiau gamintojo, kaip išlaiko tą drėgmę, tai principe nepasakė, nes čia jeigu pasakys, tai visi įjunks daryti, bet paaiškino, kad čia pasiekiamas miltų ir vandens balansas – na tai ačiū ir už tai. Bet būtent pats drėgnumas man yra stipriausias dalykas tame gaminyje.

Nauja tendencija: spalvinis kodavimas ryškesniais už vidurkį tonais, ir pati duona matyti tik pro nedidelį langelį. Dar aplipinta visokiais sutartiniais ženklais, kad iškart galėtum pamatyti, be ko ar su kuo.

Gaudydami teisingos mitybos vėjus, gamintojai šioje linijoje turi du produktus tiems, kas aunasi sandalus ir mėgsta rankinukus, pintus iš ašutų (aš ne toks, bet čia laisva šalis). Pirmas – žalias pakelis, šviesi duona be mielių (gamintojui visas fermentavimo procesas užima ilgiau ir kainuoja brangiau, bet vartotojui tai patrauklu, nes juk dabar pilna žmonių, kuriems nuo mielių būna alergija ar kitoks velnias); ši man patiko tuo, kad paragavęs nepasakyčiau, kad į ją kažko nepridėta ar kažko pagailėta. Kitaip sakant, be mielių, o skonis kaip su mielėm. Patys pagalvokite, koks jums skirtumas, kam jums tos mielės būtinai reikalingos, čia ne kaip koks nors nealkoholinis šnapsas, kur atimtas visas linksmumas.

Antrasis – nesaldinta duona (rudas pakelis), jie sako, pirmoji Lietuvoje duona be cukraus, ir – manau – labai patiks tiems, kurie gyvenime jau cukraus atsivalgė. Jei didžiąją ankstesnio gyvenimo dalį bėrėte į puoduką arbatos penkis šaukštelius, kaip kai kurie, kuriuos aš pažįstu, tai dabar prašom galite tokiu būdu saugiai atgailauti.

Dar ant tos duonos be cukraus pakelio yra europinis žalias rakto skylutės ženklas, tai čia reiškia, kad jie prideda ne daugiau to ar kitko, kiek tai leidžia sveikos mitybos rekomendacijos. Tos rakto skylės dar daug kur nematėte Lietuvoje, bet pamatysite. Aš tai, aišku, labai daug gyvenime esu šaipęsis iš sumažinto riebumo jogurtų ir sūrio su sumažintu druskos kiekiu, bet spėkite ką: kuo labiau senstu, tuo labiau juos pradedu suprasti, o gal, ateis laikas, ir pats pradėsiu tokį dalyką vartoti.

Dar vienas pavyzdys, kokių estetiškai prastumtų lėkštučių yra mano namie.

Na ir galiausiai ten dar du dalykai, kurie mane visapusiškai pradžiugino: traškios duonos riekelės (nuostabiai violetiniame įpakavime), tai ten duoną iškepa, suraiko plonai plonai, ir krosnyje išdžiovina, tai išeina tokie suchoriukai, kur man patiko užsitepti su visokiais užtepais, ir šiaip pats tas prie televizoriaus ilgą vakarą, čia jums ne kokie nors taukuose virti bulvių traškučiai, a ne?

Traškios duonos riekelės – tai yra išdžiovinta duona, kaip sakoma, prie alaus. Geriau negu ta jūsų aliejuje kepta duona su česnakais.

Ir pagaliau jų desertas: pavadinimas, nepatikėsite, taip ir parašytas „Sausainis-kukis“, taip, tai yra normalus cookie, kaip hipsterių mėgstamose kavinėse siūlomas už labai daug litų – kai jau kavą nusiperki už labai brangiai, tai kaip nors ir tokį kukį ištempi, ir neskauda (išskyrus tada, kai peki keturias dideles kavas su extra shotais ir prie kiekvienos dar po čyzkeiką ir išmuša sąskaitą kokiems 70 litų, tai va tada jau skauda). Tas naujo lietuviško (angliškos kilmės) žodžio įvedimas mane džiugina, kaip vaiką, ir jūs pasidžiaukite kartu su manim.

Kukis, otherwise žinomas kaip avižinis sausainis.

Tai iš esmės klasikinis avižinis sausainis (tačiau ne sausas ir ne atgrasus, kaip tie, kurie buvo mano tarybinėje vaikystėje, kai tuos avižinius sprangulius tėvai pirkdavo tik dėl to, kad nieko daugiau nebūdavo – jie būdavo geri ir pavykę vieną kartą iš penkių), bet su puikiu cukranendrių sirupo priedu, todėl skonyje labai jaučiasi melasa, ir dar cinamonas ir muskatas, kurie ne tik įdėti, bet ir juntami, kas nėra taip jau dažnai pasitaikantis dalykas.

Ir visa ši istorija prasidėjo nuo pusryčiams pusiau skystai virtų kiaušinių.

—

Duona „Miltė“, prekybos tinkluose ir Biržų duonos parduotuvėse. Sausainiai-kukiai ir duonos riekelės kol kas tik firminėse parduotuvėse, bet pavasarį jau bus visur.

Gaminius degustavimui pateikė gamintojai, nuotraukos ir kiaušiniai – autoriaus.

Melagystė reklamoje ir šlovės kaina

Nuotrauka iš Bitės reklaminio klipo. Ugnė sako, daug sutaupė. Fone šimtinė litų kaip ir simbolizuoja.

Čia tokia tema, kad nors ir daugelis jau pasisakė, bet aš irgi pasisakysiu, nes atsiskleidė dalykai, kuriuos verta aptarti.

Tai štai, mobilaus ryšio operatorius Bitė padarė reklamą, kurioje rodė studentę Ugnę, pasakojusią, kaip ji perėjo nuo TELE2 prie Bitės ir sutaupė over 70 litų.

“Studijuoju trečiame kurse ir dirbu dar tuo pačiu, be abejo svarbu man taupyti” (atskiras klausimas, ar jai būtų mažiau svarbu taupyti, jei studijuotų antrame kurse, arba jeigu vietoj darbinės veiklos pasirinktų tinginystę? Bet čia tik aš kabinėjuos prie žodžių).

TELE2 pagalvojo, palauk palauk, kaip ji čia taip sutaupė, ir parengė atsakymą.

Melas, sako TELE2 – Ugnę pažįstam, sąskaitas matėm, ji per tris mėnesius mokėjo 29,62 Lt, tai iš kur ji sutaupė 70 Lt? Sunku ginčytis.

Išėjo negerai, ir prasidėjo aiškinimaisi, kas kaltas ir kaip čia gavosi.

Būtų šiaip gaila studentės Ugnės,  jeigu ji ir Bitė nepradėtų pati gintis, mėtydami kažkokius šoninius argumentus apie privatumą. Straipsnis čia. Niekas neneigė, kad TELE2 paskelbė teisingus duomenis – vietoje to, yra bandoma nukreipti kalbą apie tai, kad “o kaip jūs sužinojote”.

Aha. Vyras grįžta anksčiau iš darbo, namie žmona tratinasi su kaimynu. Žmonos atsakymas: “O kodėl tu išvis dar ne darbe, kaip tau negėda? Tu specialiai taip organizavai, kad mane pažemintum”. Na, supratote, kaip čia išeina. Kai pagauna policija vagiant, geriausia gynyba sakyti: “o jūsų pareigūne uniforma neprosinta ir išvis kur jūsų ženklelis?”.

Ugnė sako, kad “be atsiklausimo paviešinti mano duomenys. Negalima taip daryti, esu privatus, ne viešas asmuo”, sako studentė Ugnė, ir guodžiasi, kad “iš artimų žmonių ir pažįstamų sulaukiu ir žinučių, ir skambučių – kaip ten iš tikrųjų, ar melavai. Tai yra manęs juodinimas”.

Wait a minute. Studente Ugne, pažiūrėkim į šitą situaciją. Tamsta savanoriškai ėjote filmuotis reklamoje, kur viešai aptarėte savo asmenines telefono sąskaitas, ir kalbėjote apie tai, kiek jūs mokėjote. Jūs kalbėjote apie buvusį operatorių ir abonentinį mokestį.

Pridursiu, turbūt kai artimi žmones ir pažįstami skambino ir sakė, oi Ugne, matėm tave reklamoj, gerai atrodai – nebuvo problemų? Ar visi pastebėjo jau tik paskui?

Dabar jūsų buvęs operatorius irgi kalba apie jūsų asmenines telefono sąskaitas, ir apie abonentinį mokestį, kurį jam sumokėjote. Per kurią vietą čia yra juodinimas? Temą tai iškėlėte jūs pati, kaip ir? Tai čia su jumis tik pratęsia temos aptarimą. Jūs, taip sakant, pirma pradėjote?

Tas pats ir iš paslaugos teikėjo pusės: “Manome, kad tai yra pirmiausia neetiška, kad viešinami asmens duomenys, grubiai lendama į privatumą, ir teisėjo vaidmens prisiėmimas. Pavadino savo buvusią klientę melage, išviešino jos vartojimą, jos įpročius visai Lietuvai – nesame su tokiu precedentu dirbę” – tai palaukit, o apie ką buvo jūsų reklama, ne apie asmens duomenis ir jos vartojimą?

Neįtikinote.

Arba čia gal sakote, kad jeigu yra prirankiojami duomenys iš lempos, tai tada viskas gerai, nes jūs tokiu būdu apsaugote jos privatumą?

“Greitai sudauginus ir sudėjus aš ir gavau tą skaičių – apie 70 litų. Bet pasakyta „apie“, o ne tiksliai 70 litų ir 2 centus. Tai yra žmogiškasis faktorius, kai tu neatiminėji visų kitų dalykų, kai žinai, kad „Tele2“ sumoki štai tokią ir tokią sumą ir kad iš tavęs atima tiek pinigų”, aiškina Ugnė. Nereikėtų šitaip, nes ne dviem centais apsimelavo ir net ne dviem litais ir net ne dvidešimt dviem.

Pirmasis patarimas – reikėjo gal ne greitai dauginti ir dėti, bet pamažu. Dabar jamam tokią situaciją: aš nuvažiuoju į degalinių tinklo Big Bear Oil zapravkę, įsipilu dešimt litrų septymšešto benzino, kuris man kainuoja 42 litus. Tada dar nusiperku aliuko, čipsų, rusiškų žurnalų apie automašinas, viską mušu į vieną čekį, ir man išeina apie 90 litų.

Tada mane pasamdo degalinių tinklas North Oil reklaminiam klipui, ir aš visiems pasakau, kad anksčiau pildavaus pas Big Bear, tai man kainuodavo brangiai, praktiškai po devynis litus už litrą, ir dabar štai perėjau ir moku mažiau, sutaupiau kokius pem litų kiekvieną kartą užsipylęs.

O kai prigauna meluojant, sakau, kad “čia žmogiškas faktorius, aš ten visko neatiminėju, nežinau kas ten čipsai ir alus buvo, alus ar čipsai, ar dar kažkas, eikit nuo mano galvos ir nustokit mane juodinti, nes aš tuoj apsiverksiu“.

Pamoka gyvenimui: nereikia bandyti apsimetinėti šlangu. Labai mažai kas patikės.

Man apskritai keista, kad Bitė apskritai galėjo palaiminti klipą apie 70 litų sutaupymą per tris mėnesius ir tikėtis, kad niekas nepasidomės. Čia tas pats, kaip bandyti ateiti pas žemės referendumo organizatorius apsivilkus žvaigždėtai-dryžuotais marškiniais ir rankoje nešantis kokią knygą Hebrajų kalba, ir tikėtis, kad niekas neatkreips dėmesio.

Telekomunikacijų rinka Lietuvoje juodai konkurencinga, nes vartotojas žiūri, kur mokės mažiausiai. Visą laiką. Tokioje rinkoje 23 litai per mėnesį yra didžiuliai pinigai.

Jei kas nors žinotų, kaip galima rinkoje, kur visi draskosi dėl kiekvieno lito, ramiai užsipumpuoti tokią dvimtrijų litų maržą, tai jau seniai būtų tokie turtingi, kad jiems dirbti nebereikėtų.

Priartėjome prie svarbiausio klausimo. Ar galima reklamoje meluoti?

Atsakysiu klausimu į klausimą. O galima muzikinio sudėjimo vaikinui ateiti į baisiausią miesto barą, kuriame lindi daug storų, piktų, prakaituotų baikerių, atsisegti klyną, nusišlapinti vienam (arba keliems iš jų) ant batų, ir tada paglostyti jam žandą, ir paklausti “pupuli, ar nori nupirkti man drinką?”

Įstatymų, kurie tai draustų, lyg ir nėra. Taip galima padaryti. Tačiau labai galimas dalykas, kad baro lankytojams ne visai patiks šis iššūkis, ir jie sureaguos be didenių svarstymų (turiu galvoje: jie visai nebūtinai nupirks jaunuoliui drinką).

Kokį turime moralą? Čia būtų gana įtaigi pamoka operatoriui, kad meluoti reklamoje nereikėtų, nes ta pusė, apie kurią buvo neteisingai pasakyta, nebūtinai imsis švelniausių priemonių.

Tai būtų taip pat pamoka ir Ugnei, kad nepradėkite kalbos apie skaičius, jei nesate pasiruošus tos kalbos pratęsti.

Marijonas Mikutavičius. Jis sutinka, kad senatvė turi pliusų

Marijonas Mikutavičius gūžiasi prieš laidą, ir maloniai šypsosi, nes širdyje jam ramu ir gerai (nuotrauka Ieva Kazlauskaitė / Žinių Radijas)

Marijonas Mikutavičius yra toks laidos svečias, kad net aš pajuntu atsakomybę. Labiausiai buvo baisu ir nesinorėjo klausinėti to paties, kaip ir visi:

“Ar nesunki šlovės našta?”

“Kodėl dar nevedęs?”

“Kokie jūsų kūrybiniai planai?”

Tai nė vieno iš tų dalykų neklausiau ir nejudinau. Man buvo įdomiau štai kas: kaip Mikutavičius, mano vienmetis (jis už mane vos 5 mėnesiais jaunesnis – kaip ir aš, to priešpensijinio amžiaus), galvoja apie savo amžių. Nes kai tau 30 ir panašiai, tai augantis amžiaus skaitliukas yra Jėzau Marija kaip baisu. O paskui (kaip Marijus sakė, kai perropojo per 40-metį), tai ateina ramybė, nes susitaikai, kad ne viską pasieksi. Mikutavičius irgi sakė, kad nustoji kankintis dėl gyvenimo prasmės – mano galva, kančios dėl gyvenimo prasmės yra iš tikrųjų graužatis dėl to, kad tai, ką darai, yra ne tai, ką tu turėtum daryti.

Dar geriau yra tai, kad yra žmonių, sakė Marijus, kuriems geriausi dalykai pradeda kaip tik po 40-ties – tai išeina taip, kad dabar tik pati gyvenimo pradžia.

Antras dalykas, kuris mane domino: kaip jautėsi mažasis Marijonas, kurį mažą išvežė iš gimtųjų Lazdijų į Vilnių? Ar mokykloje neskriaudė atvykusio kaimietuko, kuris dar ir dzūkiškai kalbėjo?

Pasirodo, ne: mat Lazdijuose jis galėjo matyti Lenkijos TV, ir buvo matęs krūvas amerikoniškų filmų, kurie buvo naujiena vilniečiams klasiokams, užaugintiems ant rusiškų filmų apie tankistus (ir turbūt dar Vokietijos Demokratinės Respublikos filmų apie indėnus, bet mes to kažkaip nepaminėjom).

Antras dalykas buvo tas, kad jis Lazdijuose buvo gerai išmokęs žaisti kvadratą, o 15-oje vidurinėje kvadrato žaidimas buvo big deal.

Iš ko mes ir turim gyvenimo pamoką, kad jei ką nors darai ar žinai žymiai geriau, nei kiti, tai tau negali nesisekti.

Marijonas Mikutavičius labai daug ką daro geriau, nei kiti, ir todėl jis man atrodo nepaskandinamas.

Visa laida yra čia, ir garsas ir vaizdas.

 

A.Užkalnio Tarybų Lietuva: proletarų valdžia net gatvių vardus tingėjo keisti

Knygos viršelis atspindi nepagarbų požiūrį mūsų tėvams ir seneliams tokį brangų gazirovkės ir infekcinių ligų laikotarpį.

Jei manote, kad sovietmečiu viskas buvo supančiota ideologijos, tai manote neteisingai. Komunistai buvo apsileidę ir gatvių pavadinimai daugiau prisiminė laisvą praeitį, nei šlovino sovietinę dabartį, rašo A.Užkalnis.

Netrukus pasirodys nauja, ketvirtoji jo knyga „Naujųjų laikų Evangelija pagal Užkalnį“, kur „Lietuvos ryto“ autorius pasakoja apie netolimos sovietinės praeities vaizdus, kvapus, skonius ir mintis. Portalas lrytas.lt pateikia knygos ištraukas:

—

Aistros dėl gatvių pavadinimų anaiptol nėra naujiena. Gatvių pavadinimai žmonėms buvo ir yra svarbesni nei paprastos lentelės – ir aš čia net nekalbu apie keistas, sodietišku patriotizmu alsuojančias aistras dėl lenkiškų lentelių Lietuvoje. Man lenkiškosios netrukdo, nežinau, kodėl turėtų trukdyti jums, Lietuvos dėl to prie Lenkijos neprijungs. Man, pavyzdžiui, žymiai mažiau suprantama, kodėl ligi šiol ant žalio medinio namo Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėje, yra rusiškas užrašas, kad ten gyveno rašytoja Žemaitė. Antra vertus, ši rašytoja nemėgo tarpukario nepriklausomos Lietuvos ne mažiau nei šių dienų rausvieji runkeliai, tai gal ir dėsninga, kad ji pagarbinta rusų kalba.

Gatvių pavadinimai kelia prieštaravimų net ir tokiose šalyse, kur niekada nebuvo atsiboginusi Raudonoji armija. Anglijoje naujos statybos namus įsigiję žmonės pasipiktino, kai vietos valdžia vieną iš gatvių pavadino Afrikos nacionalinio išsivadavimo judėjimo didvyrio vardu. „Kas norės pirkti ten namą“, – sakė pirkėjai, nes afrikiečių vardais paprastai pavadinamos gatvės, užstatytos socialiniais būstais, tuose miestų rajonuose, kur policija bijo važinėti be šarvuočių.

Amerikoje, bet kuriame mieste, pasak humoristo Chriso Rocko, jei esi gatvėje, pavadintoje Martino Lutherio Kingo vardu, reikia dėti į kojas, nes nieko gero ten nebus. Žmogaus teisių gynėjo, juodaodžio dvasininko vardu nuosekliai vadino tas gatves, kur jis tikriausiai vargu ar būtų norėjęs pasirodyti be palydos.

Vilniuje tarybiniais laikais panašų siaubą sėjo Dzūkų gatvė (anksčiau buvusi Škaplierių) – daugiausia dėl sukarintos internatinės mokyklos. Įstaiga, liaudies vadinama „Dzūkų gatvės internatu“, buvo ten iki 1990 metų, kai buvo įrengti Vilniaus lietuvių namai mokiniams iš užsienio. 1960 metų internatas 1983 metais buvo sukarintas, tai yra disciplina buvo prisukta iki maždaug kalėjimo lygio, ir garsėjo kaip baisiausių miesto mažamečių banditų susirinkimas.

Kadangi tokias įstaigas kartais buvo mėgstama vadinti jubiliejų vardais, jis buvo pavadintas Visasąjunginės Lenino komunistinės jaunimo sąjungos 50-mečio garbei.

Po Antrojo pasaulinio karo okupuotoje Lietuvoje, kaip ir kitose tarybų šalies valdose, vietovių pavadinimai buvo keičiami, nors ir ne taip gausiai, kaip daug kam galėjo pasirodyti. Paklausk žmogaus – pasakys „viską pakeitė“, nors, atsisėdus prie žemėlapio, labai gerai matyti, kad ne, nieko panašaus.

Pavyzdžiui, rusai, išviję vokiečius iš Karaliaučiaus, ten nepaliko šlapios vietos, pakeitę tūkstančius pavadinimų – ne tik miestų ir gatvių, bet kiekvieno kaimelio ir upelio. Lietuvoje pakeistų miestų pavadinimų buvo vos keli: Marijampolė buvo Kapsukas (nuo 1955 iki 1989 metų), o dabartinis Visaginas 1975 metais buvo pavadintas tiesiog Sniečkumi, kai jį statė dėl Ignalinos atominės elektrinės, pagal vieno iš senų kaimų pavadinimą. Antanas Sniečkus trisdešimt ketverius metus, nuo okupacijos pradžios (kai jis prisidėjo prie trėmimų į Sibirą organizavimo) iki pat 1974 metų, buvo tarybinės Lietuvos vadas, bet kažkodėl jį pagerbė nesmarkiai. Kad ir kaip žiūrėtum, jo vardu pavadino tik nedidelį miestelį prie Baltarusijos ir Latvijos sienos, apgyvendintą elektrinės darbuotojų, dauguma jų nė lietuviškai nekalbėjo. Galbūt tarp jų buvo ir tokių, kurie kurį laiką net dorai nežinojo, kurioje iš tarybinių respublikų apsigyveno.

Nors, žinia, po jo trylika metų valdęs Petras Griškevičius iki pat nepriklausomybės priešaušrio 1987 metais nė tiek negavo. Matyt, jau nebe keitimai buvo galvoje.

1986 metais Anglijoje du vyrai Marcas Polonsky ir Russellas Tayloras išleido knygelę „SSRS pagal originalią Karlo Markso idėją“, daugiausia pasakojančią apie tas Sovietų Sąjungos vietas, kur vykdavo turistai iš Vakarų: Maskvą ir tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgą).

Toje knygelėje, 55 psl., pridėtas „Bet kurio tarybinio miesto planas“, kuris, nepaisant to, kad schema išgalvota, yra nuostabiai panašus į tiesą.

Bet kurio tarybinio miesto centre yra Pergalės aikštė, kurią kerta Lenino prospektas ir galbūt Karlo Markso prospektas. Kiek toliau yra Tautų Draugystės bulvaras, o jau atokiau prasideda gatvės, pavadintos pagal revoliucijos penkiasdešimtmetį, Suvirintojų ir Replių gatvės, taip pat miesto gatvės, pavadintos trečiojo pasaulio broliškųjų šalių vardais.

Kaip visada, mes nesigėdindami reklamuojame leidinį.

Žiūrint į Lietuvos miestų tarybinių laikų schemas, matyti, kad revoliucinė liepsna, kaip čia pasakius, nelabai kaitriai švietė. Taip, daugumoje miestų (taip pat ir Vilniuje) centrinė gatvė buvo pavadinta Lenino* vardu. Pagrindinė Senamiesčio arterija, kuri dabar yra Pilies, Didžioji ir Aušros Vartų gatvės, vadinosi M. Gorkio gatvė pagal rusų revoliucinį rašytoją Maksimą Gorkį, rašiusį šiurpaus nykumo knygas apie kenčiančią darbo liaudį. Revoliucijai atėjus į Rusiją, M. Gorkis pagal galimybes stengėsi gyventi Italijos pietuose, kad pernelyg artimas sąlytis su išsvajotu režimu netrukdytų kūrybai.

Iš pagrindinių gatvių dar viena, vakarinę Vilniaus senamiesčio ribą žyminti Pylimo gatvė, vadinosi Komjaunimo gatve, bet, po teisybei, toji gatvė turėjo tiek pavadinimų, kad ir trumpas pakeitimas nelabai jautėsi: ir Purvinoji (Brudna), ir Arklių Turgaus, ir Reformatorių, ir Šaltinių (Zdrojowa), ir Karmelitų (Karmelitanskaja).

Reikėtų stebėtis ne tuo, kiek gatvių pavadinimų buvo keista, o tuo, kiek liko komunistų valdžios nepakeista: užtenka prisiminti vien tai, kad Kauno širdyje Laisvės alėja, trumpai (vos 15 metų, nuo 1946 iki 1961 m.) pabuvusi Stalino prospektu, taip ir liko Laisvės alėja. Tai lyg ir patvirtina teoriją, kad Kauno taip niekada ir nepasiekė tarybų valdžia: net 1919 metais pavadintos Laisvės alėjos, kuri garbino nepriklausomą Lietuvą ir jos idealus, niekas nepasirūpino pavadinti, pavyzdžiui, Karlo Markso gatve.

Apskritai, visas Kauno centras ir sovietmečiu buvo pilnas neidėjinių gatvių pavadinimų: lenkų bajorų rašytojos Elizos Ožeškienės**, kunigo ir poeto Maironio, lenkų ir lietuvių poeto Adomo Mickevičiaus ir anaiptol ne tarybinės Lietuvos apologeto, dainininko Kipro Petrausko.

Klaipėdoje dar geriau. Ten ligi šiol nesutariama ir nesugebama paaiškinti, kaip galėjo centrinė miesto gatvė vadintis ne Lenino, o Herkaus Manto vardu – XIII amžiaus prūsų sukilėlis, profesionalus karys ir nepasiduodančios baltų tautos simbolis tikrai niekur netilpo į tarybinę ideologiją.

Viena iš nuomonių, esą tai buvo Jono Gurecko, Klaipėdos komunistų vado 1968–1982 metais, nuopelnas (girdi, jis stengėsi uostamiestyje daugiau vadovaujamų darbų duoti lietuviams ir šiaip buvo tylomis už Lietuvą), nelaiko vandens (kaip sako anglai): gatvė vadinosi prūsų didvyrio vardu jau 1960 metais. Tais laikais Gureckas dar dirbo Vilniuje.

Uostamiestyje keistenybių buvo ir daugiau: sunku įsivaizduoti, bet pačioje okupacijos pradžioje, 1947 metais, Klaipėdos miesto valdžia prašė leidimo iš Ministrų tarybos Vilniuje pavadinti lietuvių gimnaziją Vytauto Didžiojo vardu.

Tada dar buvo likę šešeri metai iki Stalino mirties, miškuose tebekovojo tūkstančiai partizanų, o Klaipėdoje norėjo patriotiškai pavadinti gimnaziją ir net rašė dėl to į Vilnių. Ministrų taryba neleido, ir gimnazija buvo pavadinta, bet ne kokio nors tarybinio veikėjo, o Kristijono Donelaičio vardu. Kuo daugiau domiuosi tarybine praeitimi, tuo labiau matyti, kad net tarybinės ideologijos dalykai buvo prižiūrimi nei šiaip, nei taip. Kristijonas Donelaitis, kad ir kaip žiūrėsi, nebuvo nei komunistas, nei revoliucionierius, o tik XVIII amžiaus kunigas ir rašytojas.

—

* Vladimiras Uljanovas (Leninas) buvo teisininko išsilavinimą gavęs ir neilgai pagal profesiją dirbęs rusų avantiūristas, kuris 1917 metais įvykdė Rusijoje perversmą ir valdė šalį iki 1924 metų, tada užvertė kojas, buvo užraugtas specialiame skystyje, kad negestų, ir iki šiol rodomas turistams Maskvoje kaip kokia iškamša.

** Kaip lietuvių buvo sugalvota ši pavardė lenkų rašytojai, neaišku. Eliza Orzeszkowa, mergautine pavarde Korwin-Pawłowska, o antroje santuokoje – Nahorska, niekada savęs taip nevadino. Jos vienas literatūrinių slapyvardžių buvo Gabriela Litwinka. Vadinti ją Ožeškiene – tas pats, kaip George’o W. Busho žmoną vadinti Bušiene arba Hillary Clinton – Klintoniene.

—

Šią ir kitas ištraukas spausdina portalas lrytas.lt – ten galite surasti ir autentiškų skaitytojų meilės apraiškų, kurie tiek ekstremalūs, kad čia, Protokoluose, jų publikuoti negalime.

 

Dramaturgija kaip baisiausia rytų Europos nuotrauka

Mate Matiši ć , “Pomirtinė trilogija”, iš kroatų kalbos vertė Julija Gulbinovič, Vilnius: Aidai, 2012, 174 psl.

Nežinau, kodėl mane įkalbėjo, kad parašyčiau šiai knygai recenziją. Aš juk sakiau, kad nieko gero nebus. Čia tas pats, kaip prašyti kokio užkietėjusio rasisto, kad parašytų atsiliepimą apie darnios rasinės sklaidos almanachą, išleistą Nigerijoje ir finansuojamą Jordanijos multikultūrinės plėtros rėmimo fondo, redaguotą Nidos Vasiliauskaitės.

Bet pabandysiu.

Aš deklaruoju interesą ir poziciją: aš visa savo juoda širdele nekenčiu teatro (tam yra priežasčių, jaunystės traumos ir panašiai), ir man nėra labiau apgailėtinų vietų, kur viskas labiau nepatiktų, negu buvusi Jugoslavija. Kai Billas Clintonas NATO pagalba dulkino Serbiją iš oro ir sprogdino tiltus kaip video žaidime, aš žiūrėjau į visa tai su blogai slepiamu pasimėgavimu. Aš toks, mylėkite mane tokį.

O ši knyga yra kroatų dramaturgo trilogija: trys pjesės, kurių veiksmas visos vyksta būtent toje buvusioje Jugoslavijoje, kurių kiekviena baigiasi pagrindinio veikėjo savižudybe (nes kaip gi kitaip), ir kur veikėjai yra pensininkai, banditai, prostitutės ir dar daugiau pensininkų. Buvę politiniai kaliniai. Visi traumuoti nykaus, beviltiško ir purvino rytų Europos gyvenimo, kuriame didžiausios dramos ir konfliktai yra etninio ir provincialaus idiotizmo padarinys.

Mano neskanus ryšys su teatru yra lengvai paaiškinamas. Jaunystėje, studijų laikais, turėjau per daug draugų, kurie buvo gryni teatro snobai, ir, rūkydami prie Dramos teatro Vilniuje mažosios salės durų, girdavosi savo pažintimis su aktoriais ir juos vadino vardais. Čia kaip tie, kas sostinėje ne šiaip vaikšto po restoranus, bet kalbėdami apie juos, visada nepamiršta pabrėžti, kad žino, kas ten šefas ir/arba savininkas. Vytas, Gedas, Saulius – „eisiu pas Arvydą vakarienės, pažiūrėsiu, ar jau atėjo į protą ir pataisė meniu“. Oi. Net šiurpas perbėgo. Tai tiek apie teatrą.

Man sunku paaiškinti, kodėl man tokią antipatiją kelia buvusios Jugoslavijos kraštų kultūra. Na taip, kažkada vienintelis dalykas, kuris buvo baisiau už rusišką TV produkciją, buvo per tarybinę televiziją kartais rodoma jugoslavų estrada. Bet nejau viskas nuo to?

Ne nuo to tas viskas. Paskaičius pjeses iš „Pomirtinės trilogijos” (nesakau – perskaičius, nes kruopščiai ir nuo pradžios iki galo dramaturgijos popieriuje man skaityti nesigauna, teatre dar galiu išsėdėti, bet skaityti pjesę popieriuje yra tas pats, kaip susipažinti su paveikslu, klausantis ausinėse, kaip kas nors pasakoja, kas ten pavaizduota – pjesė yra žaliava pastatymui, o ne kūrinys, skirtas skaityti), man pasidarė aišku, kame reikalas.

Teisininko išsilavinimą turintis kroatų dramaturgas (na, žinoma, kaip ir priklauso, jis dar ir režisierius, ir kompozitorius, ir atlikėjas – mažų šalių talentai visada daugialypiai; jei nori gyventi toje mažoje baloje, turi daryti viską, o jei reikia, net ir vestuvėse pagroti) rašo puikiai. Per puikiai. Dialogai tokie tikroviški, kad, atrodo, jauti burnos ertmėje šlykštų pigaus tabako skonį, užuodi pigius rytų europiečiams pagal kainą optimizuotus kvepalus ir matai visus tuos ūsus ant vyresnių žmonių (vyrų, o kartais ir moterų), ir apčiuopi visą tą marozų drabužiais aprengtą apgailėtiną provincijos bravūrą ant jaunuolių ir jų plėšrokų patelių.

Ir nuo to yra baisu ir atgrasu skaityti šiuos tekstus. Dramaturgas rašo personažus visiškai iš gyvenimo, lupdamas tikslias ir daug pasakančias detales, trupinius, smulkmenas – nuo telefonų, kur baigėsi kreditas ir nebegalima paskambinti, iki pensijų, kurios tokios mažos, ir kurių negana, iki laidotuvių, kaip pagrindinio gyvenimo akcento, kur susitinka visi gyvieji, laukdami savo eilės, kol bus jų laidotuvės – kaip dovana likusiems gyviesiems. Kapinės, kaip labiausiai lankoma vieta. Ir paminklai, antkapiai – Dieve mano, kokie jie brangūs tiems žmonėms, kokie jie svarbūs, lyg kažkam rūpėtų, kuo, kokiu akmeniu ir su kokiu piešiniu jo palaikai prislėgti žemėje.

Tų žmonių gyvenime mirtis yra ne kaip taškas ar brūkšnys, bet kaip pirmo svarbumo įvykis, kuris vertas ne tik aptarimo ir prisiminimo, bet ir visapusiško įvertinimo – kas, kaip, nuo ko, žuvo ar mirė, kur. Kur kapas. Kur palaidotas.

Baisiausia yra tai, kad visos tos mirtys ir kančios, visi tie sudraskyti gyvenimai yra absoliučiai dėl nieko. Dėl nesąmonių. Visas Balkanų tautų mišinys su savo neva skirtingomis tapatybėmis yra didelė apgavystė: kaip jums patinka vien tas beprotiškas buvusios Jugoslavijos gyventojų rašymas arba lotyniškais rašmenimis, arba kirilica, kuriuos abu dažniausiai supranta visi, kas moka tą kalbą, bet vieno ar kito pasirinkimas kažką reiškia – dažniausiai tai, kad galima ginkluotis, stoti į reguliarią kariuomenę arba, iš bėdos, į partizanų būrius, ir eiti šaudyti tų, kieno rašmenys kitokie, negu tavo.

Pasaulio akimis žiūrint, visos tos tragedijos yra net ne baisūs likimo pasirinkimai, o tiesiog toks kraštas, kuriam iškrito blogos kortos – kažkoks užkampis, per savo ūsuotą valstietišką apsileidimą net nesugebėjęs normaliai atlikti Europos tautų formavimosi į valstybes prieš gerą šimtmetį (lietuviai, ir tie kažkaip sugebėjo), ir pasilikę tokiam ne iki galo iškeptam, kvailų kompleksų ir blogai suprastos garbės pagardintame blogos formos kepale, kuris, kaip bepasuksi, patraukliai neatrodo. Ir jie visi visada geria kokią velnio slyvų užpiltinę ar trauktinę, iš apmusijusio butelio su limonado etikete.

Jau žinau, jau žinau, kodėl man taip nepatinka tas kraštas, ir kodėl aš niekaip negaliu džiaugtis tuo glorifikuojamu absurdu, tais liūdnais burliokiškais juokais ir begaliniu – kaip kokio ilgo nenutrūkstamo juodo snarglio – graudulio ir beviltybės tampymu ir vyniojimu ant kumščio ir ant visų kitų turimų daiktų, greičiausiai ant nelegaliai laikomų šaunamųjų ginklų, kur kiekvienas yra buvęs sukilėlis, disidentas, partizanas ar kitoks kareivis.

Suprantate? Toks gyvenimas negali būti siekiamybė, tokiu gyvenimu negalima didžiuotis, ir tas visas gana didelis agrarinis Balkanų kraštas yra iš esmės vienas labai išsiplėtęs kolūkis, su kolūkiniais vargais ir rūpesčiais, ir net meilėmis negražiomis ir vulgariomis, kur sentimentai šleikštokai cukriniai ir dirbtinai dažyti, kaip tos cukraus širdutės kaimo jomarkuose.

Kaimiškumas, lendantis pro visus plyšius, penkiasdešimt rudo kaimiškumo atspalvių – būtent tai yra trumpas „Pomirtinės trilogijos“ apibūdinimas, ir būtent todėl man šių dramų skaitymas buvo kančia. Nes provincialumas ir kaimiškumas yra tai, ko aš labiausiai nekenčiu savo krašte, ir būtent todėl aš nenoriu, kad man apie jį primintų dar kartą. Be to, aš suvokiu, kad tai, kaip aš matau tą buvusią Jugoslaviją ir jos gyventojus, ir yra tai, kaip žmonės iš Vakarų mato mus, lietuvius (ar latvius, ar kitokias rusų atmainas).

Ir aš visai nenoriu, kad man apie tai primintų.