Andrius Užkalnis's Blog, page 31

Sodybų pyškėjimo metas

Nuotrauka, taip, iš Kaziuko. Parduodama tipiška liaudiška produkcija.

10 03 2014, Pinigų Karta (atsilupę komentarai yra čia)

Šis straipsnis neskatina prievartos ar neapykantos ir nekviečia smurtauti. Jis – ne kiekvienam. Lengvai įsižeidžiantys neturėtų jo skaityti.

Lietuva yra stilistų ir dizainerių šalis. And yet – didžiausia rakštis, trukdanti Lietuvai būti normaliu kraštu, yra iškrypęs prisirišimas prie kaimiškos kultūros. Prie liaudies meno. Prie folkloro.

Taip, teisibė, aš rašau visa tai, prisivaikščiojęs po kasmetinį renginį, žinomą pavadinimu Geziuko Mugė, kuris šiemet baisesnis, nei visada*, tačiau mano neapykanta kaimo stiliui yra sukaupta per ilgus metus.

Tai nėra neracionalus pyktis. Paklausykite.

 Kaip mus išmokė mylėti silpnaprotiškumo estetiką

„Liaudiško stiliaus“ artefaktas (nuo žodžio „fak“) Lietuvoje rūpestingomis komunistų rankelėmis buvo sukurtas, įtvirtinant okupantų ideologiją. Komuniagos visada pasitikėjo tik proletarais, kurie plakatuose ir filmuose buvo vaizduojami kaip rimti, patikimi, atsakingi asmenys kvadratiniais smakrais ir gražiai sušukuotais plaukais. Kaip Don Draper iš serialo Mad Men.

Kaimo gyventojas visuomet buvo įtartinas**, ir todėl jo statusą buvo būtina pažeminti, jį pagaidinant – kas ir buvo padaryta, visaip bandant pavaizduoti kaimietį kaip pusdurnę kaliausę, užsimaukšlinusią šiaudinę skrybėlę, su šepečio formos ūsais ir linksmo, nebauginto idioto manieromis ir skoniu.

Jaunos kaimietkos idealų įvaizdį sudaro „Lietuvos“ ansamblio šokėja prisegamom blondiniškom kasom, o paaugusi ir gavusi diedą į vyrus ji jau yra raudonskruostė boba, verdanti barščius ir kalbanti garsia „tarmiška“ intonacija ir linkusi per giminių balius skaldyti bukus juokus apie antrą galą, kuris jai dažnokai yra panižęs, mat vyriukas per dažnai lupa arielkutę ir traukia armonikėlę, todėl daugiau ką nors truktelti nei jėgų, nei laiko kaip ir nebelieka.

Tačiau pagrindinė kaimiečio lytis yra diedas.

Koks yra idealus archetipinis lietuviškas kaimietis? Jis atrodo, kaip Pranciškus Šliužas, ir kalba kaip jisai (pavyzdys čia): tęęęsdamas ilguosius kirčiuotus balsius, kad skambėtų kaip kolektyvinis silpnaprotiškumo idealas, nematerialaus paveldo nešėjas, kaaaimo pasakooorius. Jei dar nepradėjote žiaukčioti, tai štai jums dar konkretūs ostraslovų personažai: Pupų Dėdė, Kindziulis, ir bet kuris pardavėjas iš bet kurios mugės, šmaikščiai ir su pribautkėmis giriantis savo tikrąąą, gyvąąą, be joookių yaaa, ekologiškąąą produkcijąąą.

Minėtas kaimietis iš mugės, jį pakalbinus, būtinai pabrėš, kad „jokiose amerikose tokio negausit“ – jis pats nebuvo toliau Palangos ir Leningrado nuvažiavęs, bet jis žino, nes visi taip sako. Paprastai, kuo didesnis glušas ir ignoramusas, tuo labiau didžiuojasi savo urvelio unikalumu. Jis suvokia, kad niekas jo marketingu netiki: išmanantys žino, kad jis pardavinėja tas pačias dešras, kaip ir prekybcentris, o tokie pat, kaip ir jis, kaimiečiai vis tiek turi tik du klausimus: „po kam?“ ir po to sekantį antrą: „o ko taip brangu?“.

Maža to, jis dar ištars ne „brangu“, o „brungu“, nes jam neįtikėtinai gražu ir liaudiška visokie tarmiškumai. Nori pralinksminti jį? Parašyk užeigos meniu vietoj normalaus patiekalo pavadinimo „atlakė balundis, apšiką palungę“, ir jis susileidžia kaip vaikas. Jėzau Marija, kaip šmaikštu ir išmanu, kaip mielai skamba.

Kam kalbėti taisyklingai, jei galima sakyti kabliėlis ir šaukštiėlis – net jei ne suvalkietis, o šiaip belekoks vilnietis ir normaliai sakai drūska ir rūsiškas, bet čia išspjauni ne į temą kokį „kon saką“, ir jau susijungi su nepaterialiuoju paveldu ir duodi atkirtį visokioms Valentino dienoms ir Helovinams, lyg ir pasiskiepiji (arba net pasičiepiji) nuo užsienietiškumo. Nes springstančio tarmybėmis tikrai niekas nepalaikys užsieniečiu ar vakariečiu, tik kolūkiečiu. Gražu, beveik kaip verbos, anilino dažais mirkytom gėlytėm mirgančios čigoniškais motyvais.

Lobotominį kalbos santykį su realybe puikiai parodo liaudies patarlės – apie jas galima prirašyti ištisus tomus. Jos, taikliai pavadintos „liaudies išmintim“, su puikia autoironija demonstruoja, kad liaudies išmintis skiriasi nuo konvencinės išminties maždaug taip pat, kaip saviveiklinis mokslas, kuriuo užsiiminėja išėjęs į pensiją dėdė, siejantis gamtos katastrofas su žydų ir masonų elektromagnetinio sąmokslo veikla, skiriasi nuo įprastinio mokslo, kuriuo užsiima mokslininkai laboratorijose.

Išskirtinai atsietam folklorinės sąmonės santykiui su humoru atspindėti puikiai tinka liaudies mįslės, kurių užtenka paminėti pora. „Šarangė varangė po stalu susirangė“ (neblaivus svečias pokylio įkarštyje bando užsirišti batų raištelį) ir „skaisti graži mergužėlė mėlynoj pievoj vaikštinėja“ (pirmo kurso studentė prie klubo nusipirko tablečių). Mįslių yra tūkstančiai, ir visos jos vienodai gerai parodo, kad abstraktus mąstymas, gebėjimas panaudoti sudėtingas asociacijas ir vaizduotė žmogui nuo žemės ūkio darbų neišsivysto.

Džyru džyru duok pipirų

Dvasiniam kaimiečiui be galo patinka folklorinė muzika ir teatralizuotos eisenos su kaukėm.

Pasirodymai miestų aikštėse, apsimaukšlinus išsigimėliškus raganų ir velnių veidus (kurie nei baisūs, nei gražūs, nei juokingi – juos matyti tik šiek tiek gėda, kaip būna gėda žiūrėti negabaus vaiko dailės būrelyje nupeckiotus tankus, tik čia dvigubai gėda, nes personažai yra pasiekę veiksnumo amžių ir, o taip, jie nusiims kaukes ir eis balsuoti) yra suprantamas noras atskleisti prastą skonį visame gražume. Siekimas pasipuikuoti bukumu yra prigimtinė vienalasčio teisė. Taip pat bet kuris marozas, klausantis automobilyje Russkoje Radio, būtinai atsidarys langus ir paleis muziką ant visos katuškės, kad visi žinotų. Taip pat ir dvasinis kaimietis tylomis nesidžiaugs savo klaikiu meniniu neįgalumu: jis eis į miesto aikštę, dar gal ir daužydamas būgnelį arba spygindamas kokį pučiamąjį instrumentą.

Su folkloru viskas aišku: visos liaudies dainos susiveda iš esmės į tris melodijas: lėtą liūdną, greitą linksmą, ir POLKUTĘ!!! Pastaroji yra linksma daina su steroidais, kuri yra tiek atitrūkusi nuo sveiko proto ir bet kokių intelekto požymių, kad ją reikia būtinai paskelbti itin šaižiu bobos-vedėjos balsu bet kuriame renginyje (matyt, kad niekas neužverstų kanopų iš išgasčio, kai pradės skripkelės džyrinti tris akordus). Tokiu pat balsu turguje yra rėkiama „laikykit vagį!” arba prospekte „už referendumą!“.

Žinoma, vedėja, spiegianti miesto aikštėje, pristatinėjanti dar vieną klumpėm trypiantį durnaropių kolektyvą***, yra tik palengvintas variantas, palyginti su vibrato bobelių balsais iš bažnyčių chorų su Marija Marija ir kitais mėgiamais hitais iš Big Beetroot Songbook’o. Nenulipk nuo akmens, o Marija, pušynėly žaliam Šiluvos, gieda jos, o balsai dreba, kaip Julio Iglesias, prarijęs įjungtą vibratorių. Žinoma, ir tos bobelės yra  lengvas variantas, palyginti su samdomais giedoriais su klavišine ustanovke, kurie praskaidrina bet kurias laidotuves – vieną kartą išgirdę šio siaubo, žmonės jau niekada nebeatsistato ir juos ištinka epilepsijos priepuolis vien išgirdus bet kokius klavišinių garsus bet kuriame kontekste. Aš žinau, man taip buvo pačiam. Atgirsti atgal tai, kas buvo išgirsta, aš jau nebegaliu.

Nutrūkusi špygá

Apie laidotuves ir pašarvojimus galima rašyti daug, bet dėl vietos stokos prisiminkime tik smagiausią aspektą, kuris yra fotografavimasis prie nabašniko (kol kas dar neteko matyti, kad kas nors fotografuotų pats save mobiliuoju telefonu, ant ištiestos rankos, prisiglaudęs skruostu prie atgulusiojo, kad paskui galėtų feisbuke uždėti tag’ą su velionio vardu arba paieškoti linksmesnio Instagramo filtro, tačiau ši idėja dabar jūsų, ir haštagas yra #corpseandme, dėkoti nereikia).  Laidotuvių fotografija – vainikai, gėlės, giminės, ir visada styrantys iš grabo velionio batų padai – yra geriausia iš nematerialaus paveldo, ką mes turime. Tų nuotraukų turi būti daug, ir jų albumai nušvies bet kurį subsekventinį giminių susiėjimą, labiausiai krikštynas arba vestuves.

Piršlio korimas

Tradicinės vestuvės, kaip enciklopedija, apima savyje kiekvieną įmanoma kaimietiškumo aspektą – nuo santykio su maistu ir gero laiko nustatymo pagal tai, kiek svečių jau negali atsikelti nuo stalo („valgykit, valgykit, kodėl jūs nieko nevalgote“), nuo kompleksuoto ir ligoto santykio su pinigais (visos išpirkos ir kraičiai – nuostabus priminimas apie atsilikusią visuomenę, kur žmonės skaičiuojami kaip burnos prie stalo, o nuotaką į kitus namus priima tik su užmokesčiu už laikymą, panašiai, kaip jūrų kiaulytę kelioms savaitėms atvežus pas pažįstamus, kai šeimininkai išvažiuoja atostogų, kartu su gyvulėliu yra pristatoma pašaro, salotų ir pakrato) iki tradicinių ritualų silpnapročiams (piršlio korimo, barškinimo šaukštais keturiuose trobos kampuose, kad jaunoji geriau barškintųsi, rankšluosčio metimo per lauko tualetą, kad viduriai neužkietėtų ir pakulų deginimo, kad Opel Ascona visada gerai užsikurtų).

Reziumė ir literatūros sąrašas

Pamatinė problema su liaudies kultūra – lygiai taip pat, kaip su saviveikline muzika, dekupažu, mėgėjiška poezija ir kitokia grafomanija – yra tokia, kad kultūros vertybes tegali kurti tie, kas turi tam sugebėjimų ir talento (tokių visada yra nedaug), o liaudies meną gali kurti, ir kuria, kiekvienas, kas sugeba pakelti kirvuką ar kaltą ir ištašyti kreivadantę raganą ant stulpo, puošiančio įvažiavimą į kaimo turizmo sodybą.

Bet kurios veiklos vertė yra nustatoma pagal formulę, kur trupmenos skaitiklyje yra vienetas, o vardiklyje – skaičius žmonių, kurie ta veikla sugeba užsiimti. Liaudies meno vardiklyje yra trys milijonai tų, kas tik per klaidą netapo čempionais. Pažįstantys matematiką žino, kad vienetą padalinus iš trijų milijonų, rezultatas gaunasi labai nedidelis.

Autorius rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys

 

—

* Kaziuko mugė, arba metinis Respublikinis Opel Astrų Klubo suvažiavimas Vilniaus Senamiestyje su gonkėm kas blogiau pasistatys savo grabą, yra nieko daugiau, tik neįtikėtini kiekiai kinietiško džanko ir unikalių auskarų ant vielų iš karoliukų, kurių gamintojų Lietuvoje yra daugiau nei dėvėtojų, vadinamųjų liaudmeistrių unikalūs dirbiniai, kurie tiek unikalūs, kad kai kuriuos jų mačiau penkių skirtingų prekybininkų palatkėse industriniais kiekias, boba alkoholikės snukiu, parduodanti priešais pat Šventaragio slėnį (bijotų Dievo, ten Gediminas miegojo ir sapnavo geležinį vilką) kažkokius raugintus kopūstus plastiko indeliuose ir buločkas su pieniškom sosiskom, visai kaip tos kur išdėliotos ant prekystalio prie Senukų įėjimo, ir dar rūkanti tarp tų savo maistų ir barstanti ant jų pelenus (nenoriu galvoti, ar ji plauna rankas po tuliko, bet spėkit iš trijų kartų). Nuo Halės turgavietės ši šurmuliuojanti Palestinos pabėgėlių stovykla skiriasi tik tuo, kad kol kas čia dar neparduoda Dosia skalbimo miltelių ir tympų su leopardo raštais, tačiau manau, tatai jau tik laiko klausimas. Kilkės tomatuose ir šprotai pardavime yra.

** Apie tai galima ilgai pasakoti, bet iš esmės valstietis, net ir išbuožintas ir suvarytas į kolūkį, buvo per arti nuo savo paties gamybos priemonių ir per menkai priklausė nuo valdžios. Per daug iš to, ko jam reikėjo, galėjo prasimanyti pats, ir iš esmės galėjo dėti skersą ant sistemos dažniau, negu miesto gyventojas, kuris buvo supančiotas iki ausų savo valdiškos darbovietės, viešojo transporto ir gyvenimo stambiaplokščiame name, kur butas jam net ir nepriklausė, ir viską, nuo šildymo iki vandens, jam reguliavo kiti. Todėl visi komunistų banditai, pradedant sifilitiku V.Leninu, labai nemėgo žemdirbių ir stengėsi juos kaip galėdami marinti, terorizuoti ir marginalizuoti.

*** Kam pasaulyje gali reikėti medinių batų, nuo tų laikų, kai žmonės išmoko gaminti avalynę iš patogesnių medžiagų? Batai iš medžio yra tiek pat protingas ir praktiškas dalykas, kaip ir galvos apdangalas iš šiaudų.

Audrius Bačiulis: žurnalistikos dinozauras darė stebuklingą šou

Saimonas ir Garfunkelis vienoje rečiau matomų studijinių fotosesijų. Nuotrauka: Laura Bagdžiūnaitė / Žinių Radijas

Būna taip: žmonės ateina į laidą ir padaro magiją. Eteryje intelekto nesuvaidinsi, humoro jausmo feikinio nebūna, ir pašnekovas arba transliuoja impulsus tiesiai iš savęs į mikrofoną, ir paskui į radijo bangas, arba to nepadaro.

Audrius Bačiulis kažkada buvo mano TV laidoje, ir buvo labai gerai. Dabar jis atėjo į Žinių Radijo laidą, ir pasidarė dar geriau. Didelis žmogus, kiek pavargusiom ir liūdnom, bet vis tiek keistai šviečiančiom akim, nuo pat pirmo mikrofono įjungimo ir iki laidos pabaigos buvo tikra eterio asmenybė, ir iš jo liejosi intelektinis stimuliavimas. Į mano laidą ateina geriausieji, pagalvojau.

Man labiausiai norėjosi pakalbėti apie tai, kodėl susmulkėjo žurnalistika, kodėl yra tiek mažai žmonių su pakankamai bendro išsilavinimo, kuriems nereikėtų Google ir Wikipedia ieškotis (gerai, jei dar pasieško) apie tai, kas buvo Kubos raketų krizė ir kas buvo JAV prezidentas, kuris nebuvo išrinktas nei prezidentu, nei viceprezidentu, nors ėjo ir vienas, ir kitas pareigas (Gerald Ford, čia jums bendrai informacijai).

Kai su Audriumi Bačiuliu kalbiesi, tai pribloškia, kiek jis visko žino ir kaip daug atsimena. Gal todėl su juo įdomu kalbėti: jis yra tikras senamadiškas žurnalistikos grandas, kuriam kiekviena nauja situacija, su kuria jis susiduria, yra tik jau buvusios patirties atspindys.

Dar apie Rusiją ir Ukrainą kalbėjome, ir apie išplautas žmonių smegenis.

Kai klausysitės laidos, jus pradžiugins ir nuostabūs klausytojų skambučiai. Aš tiems aktoriams nemažai turėjau pamokėti.

Visa laida, taipgi beigi ir video, yra čia.

Patinka balandžio 1-oji? Tada f*ck you.

Jei jums patinka balandžio pirmoji, tai jums patinka turbūt ir Juozas Erlickas ir va tokie šmaikštūs juokeliai. (Paveiksliukas: demotyvacija.lt)

Jei jums jau daugiau nei 12 metų, IR jums patinka balandžio pirmoji, IR jums faina tą dieną paprikolinti ir pašmaikštauti, paslepiant bendradarbės tašę arba pasakant sutuoktinei, kad jau įvedė eurą, tai jūs esat tokie lūzeriai, kad man net pačiam keista, kad aš gaištu laiką, čia jums rašydamas.

Iš tikrųjų rašau net ne jums, o normaliems žmonėms, kad jie galėtų perskaityti ir iš jūsų pažvengti.

Jau galite pradėti kniaukti komentaruose: “o tai kas čia blogo, kad žmonės pajuokauja?”. Dar pasakykit: “pralinksmėk, nusišypsok, ko toks piktas”.

Taip sako tie patys žmonės, kurie mano, kad nieko blogo nėra TV laidoje Duokim Garo, kur visi palinguoja ir padainuoja sau smagiai, ir kuriems visai nieko yra lietuviškos vestuvių tradicijos ir kuriems kaimo turizmo sodybose visai patinka ten visokios drožinėtos bedantės raganos, velniai ir stačiapapės undinės ant stulpų, ir kuriems labai prie širdies žiemos palydos ir kurie mėgsta anekdotus, kuriuos galima surasti visokių papigiajskų savaitinių žurnalų su TV programomis paskutiniuose puslapiuose, maždaug “Prie puodelio arbatytės” – ten būna baikos apie uošvę, žentą, ir kaip kvailas vyras tik per vaiko 10-ąjį gimtadienį sužino, kad vaikų neatneša gandrai, ahahaha, nes gi žmona visą laiką tratinosi su kaimynu, tai čia dėl to, nuo vienas juokas.

Balandžio pirmosios minėjimas yra beribis, besąlygiškas ir vienareikšmis blogis, nes tai yra proga pasireikšti visiems bailiems pigmėjams, kurie be leidimo nejuokauja. Gal ir gerai – jų humoro jausmas kaip tų kalbininkų, kurie nuoširdžiai tiki, kad yra ir turi būti profesionalūs kalbos stilistai, kurie gali nurodyti autoriams, koks stilius ir perkeltinės prasmės yra priimtini.

Tai šventė dvasios invalidams ir sovietinėms iškasenoms, dėvintiems virtualias wife-beater maikes po virtualiais kostiuminiais sielos marškinais. Jie riša kaklaraiščius 1970 metų pavyzdžio mazgu, kaip politbiuro nariai iš Kremliaus, ir jiems prie širdies yra organizuotas pajuokavimas. Juos, kaip gyvavedės žuvys, išveisė tie tarybinių mokyklų mokymo dalių vedėjos ir vedėjai, kurie mano vaikystėje organizuodavo diskotekas (“šokius”) su šviesomis, kur visi turėjo būti su uniformomis, ir pykdavo, kad jų renginys niekam nepatinka.

Tie žmonės džiaugiasi balandžio pirmaja, nes jiems patinka, kai jiems suteikia leidimą. Savo sprendimo teisės jie seniai nebeturi – atrofavosi ir nudžiūvo. Jie mėgsta atsiklausti ir veikti pagal institucijų patvirtintą tvarką. Jiems patinka, kai jų darbdavys, kurio jie šiaip nekenčia ir kurį laiko skriaudiku, išveža juos “komandos statybos” savaitgaliui į kaimo turizmo sodybą, kur jie gali prisigerti alaus ir pigaus Fronteros vyno ir pasilinksminti ir atsipalaiduoti - tai yra jų socialinio gyvenimo ir bendravimo pakaitalas. Ryte jie maudosi sodybos kubile, drumziname priperstame vandenyje, kuris yra ne kas kita, kaip visų ten sėdinčių genitalijų ir prakaituotų papilvių sriubytė. Ak, karštas kubilas. Taip pat miela, kaip mišrainė ir vyniotinis vakar prie stalo su apdžiūvusia duonyte.

Jie naudoja posakį “baigė universitetą” (suprask, jau daugiau mokytis nebeturės niekada) ir būtent jie kalba apie tai, kad kainos kyla, o jiems nedidina algų. Jų gyvenimą visada tvarko kas nors kitas. Todėl jie džiaugiasi, kai jiems “leidžia juokauti”, nors visi jų juokai yra kaip lėkštų biezdarių saviveiklą viešinančio tinklalapio demotyvavija.lt impotentiški ir kartotiniai bezdėjimai į surūdijusį puodą su vakarykščiais barščiais. Tai humoras tiems, kas neturi humoro jausmo. Kaip Katie Melua yra muzika tiems, kas nemėgsta muzikos.

Tai štai, visiems jiems yra skirta balandžio pirmoji. Džiaukitės savo švente. Gero juoko jums, kirmėlės.

Arvydas Vilčinskas, jis nieko nebijo

Arvydas Vilčinskas, like a boss

Arvydą Vilčinską prisimenu iš jaunystės, kai buvo grupė “Medus”, kai jį grodavo per radiją po 9000 kartų per savaitę (o, kad būtų turėjęs nors po litą už kiekvieną prasukimą eteryje, pagalvojau), ir kai man, jaunam ir bjauresniam, nei dabar, visas dainuojančios revoliucijos įgarsinimas – o jis ir buvo tas įgarsinimas – buvo oh-so-schmaltzy. Na, kai esi jaunas, labai skeptiškai žiūri į visokius tokius dalykus, kurie kerta paprastiems žmonėms per paprastas emocijas, ir esi linkęs šaipytis penkiais aukštais, ir aš tai dariau, kaip man priminė mano kursiokas Rytis Bulota. Sakiau, paminėsiu Vilčinskui laidoje, kad taip buvo, ir tai ir padariau.

Su Vilčinsku bendravau ne pirmą kartą: jis buvo kažkada mano TV laidoje, ir aš pabaigoje paprašiau padainuot dar kartą Grįžtu namo, ir tada pradėjau jam pritarti. Publika liko arba pralinksminta, arba suglumusi. Man po laidos paskambino mano mama ir informavo mane: “Andriau, tu gi nepataikei, kai dainavai”. Ką tu sakai, mama – iš tiesų? Negali būti.

Dar mes buvome susitikę su juo šen bei ten: Jonavoje, kitoje TV laidoje, knygų mugėje.

Šiandien laidoje apturėjau transformuojančią patirtį. Man tai buvo vienas sunkiausių interviu (nors gal ir neatrodo iš įrašo): kaip išvengus banalybių ir pasikartojimų? Pašnekovas išvažiavo į užsienį tais pačiais metais, kaip ir aš, irgi buvo svetur apie 17 metų, irgi grįžo. Ir, žinoma, jam per visus interviu ir koncertus užduoda tuos pačius klausimus, kaip ir man – kodėl grįžo, ar nebijojo, kas nustebino Lietuvoje. Ir ką darys, kai jau niekas nebeklausys ir visiems nusibos. Mums visiems šitą varo ištisai, ir tegul būna Dievas jiems teisėjas. Nespėjau Vilčinskui papasakoti, kad jam tik dveji metai aiškina, kad tuoj visiems nusibos, man gi tą patį jau varo gerus penkerius metus, nuo tada, kai pradėjau plačiau publikuotis. “Tu dabar populiarus, bet greitai niekam nebereikės”. Aha, čia dar pažiūrėsim. Dvi tvariausios prognozės: kad tuoj nusibosi, ir kad netrukus gausi kur nors į galvą mieste.

Na, manau, Arvydui Vilčinskui į galvą niekas nesiūlo. Kaip pasakytų naujienų portalai, atėjęs į laidą “garsus vyras nustebino išvaizda žmogaus, kuriam gatvėje niekas nesiūlo į galvą, nebent norėtų patys pasikrauti malkų”. 56 metų dainininkas atrodo taip vyriškai gerai, kad, sakiau aš, jam reikėtų filmuotis kine. Mike Tyson’o vaizdas disonuoja su jautrumu ir atvirumu. Žmogus, kuris galėtų susigrumti su nedideliu traktoriumi, ir traktorius liktu aplamdytas.

Dar per pertrauką pakalbėjau apie šitą Meilės Vasara coverį, kuris yra geresnis už visus lietuviškų dainų coverius kartu paėmus, mano nuomone. Vilčinskas tą video naudoja per koncertus. Jėga.

Klausiau pašnekovo, kuris dažnai atvirauja žiniasklaidai apie save ir nepaprastus ir ne visada malonius gyvenimo momentus, ar nebijo, kad jam pripėduos purvinais batais į sielą. Ne, nieko jis nebijo.

Gyvenime taip yra, kad kai gerokai papurto likimas, tai paskui nebijai jokių lūžių, nes tie lūžiai bus tik kita darbo diena. Ir jis dar laidoje padainavo.

Visas pokalbis yra čia. 

 

Antanas Guoga visada darė, kaip norėjo

Rūgščių spalvų nuotraukoje Antanas Guoga ir laidos vedėjas Andrius Užkalnis pozuoja prabangių portjerų fone.

Skambina šiandien į laidą klausytojas ir klausia, ar čia pramoginė laida, ar informacinė. Vos nepasimečiau (bet aš retai pasimetu apskritai), tai sakau, kaip jums pačiam atrodo? Žinau, kad yra Lietuvoje nemažai žmonių, kuriems labai nepatinka, kad mano laida skiriasi nuo kitų laidų per Žinių Radiją, tai aš jiems turiu pranešimą. Mano savaitinės laidos trukmė yra 25 minutės. Savaitėje yra 10 080 minučių – kodėl jums nenuėjus ir nepaklausius likusių 10 055 minučių eterio? Taigi va.

Šiandien laidoje buvo verslininkas ir pokerio lošėjas Antanas Guoga. Jis papasakojo istoriją, kaip būdamas 11 metų ir skrisdamas pas mamą į Australiją (traukiniu iki Maskvos, paskui su persėdimais Karačyje ir Singapūre), persėsdamas Singapūre į Qantas lėktuvą su kengūra ant uodegos, jis užlipo į Boeing 747 antrą aukštą, ir jam leido pasilikti pirmojoje klasėje. Vienuolikmetis vaikas, dar ir angliškai nekalbantis, bet jau tada žinojo, ko nori. Ir neprašo leidimo, bet bando.

Pagalvojau, kad aš ir pats esu iš tos pačios veislės – aš taip pat būčiau daręs. Įžūlumas yra puikus dalykas. Kuklumas nepuošia. Apie tai su Antanu Guoga irgi kalbėjom.

Dar aptarėm, kaip turi elgtis lietuvių sūrio ir varškės eksportuotojai. Neverkti, kad jūs pirkit iš mūsų. Ne. Būti hard to get. Kad rusai norėtų iš mūsų pirkti ir patys prašytų. Norit pirkti? Pažiūrėsim, gal ir parduosim. Imkit numeriuką ir stokitės į eilę. Štai taip reikia, o ne verkti, kaip kai kurie. Boo-hoo, būkit geri, pirkit, o tai mes daugiau neturim kur parduot.

Antanas Guoga yra jėga. Net, pasirodo, laikrodžio neturi – norėjau pažiūrėt, ar pas jį koks užsegtas Patekas arba Panerai, bet kur tau. Neturi jokio. Va jums ir prašom.

Visa laida, taipgi ir video, tai yra čia.

Veiksmo drama, gaivus kontekstas: Kristaus gimtinė su kalašnikovais

Betliejus (Bethlehem / ית לחם ), Izraelis, 2013.

Re žisierius: Yuval Adler. Scenarijaus autorius: Ali Wakad, Yuval Adler.

Vaidina: Tsahi Halevi, Shadi Mar’i, Hitham Omari ir kiti

Gaiviu kontekstu net ir pavadinti sunku, ką čia aš bandau išsidirbinėti?

Gaivos maža: Betliejaus miestas (tikras miestas Palestinoje, prie Jeruzalės, gyventojų maždaug kaip Kretingoje), visur Artimųjų Rytų realybė: karštis, dulkės, mažai žalumos, negražūs – bet erdvūs – namai, vyrai geria kavą ir dažnai šaudo, nes nelabai daugiau yra ką veikti. Moterys, turbūt, gamina valgyti ir skalbia, nors šiame filme jų beveik nesimato.

Tačiau šnipinėjimo ir išdavystės dramai tai netikėta scena. Apie Palestiną daugiausiai pasakojama kitur ir kitaip: paprastai tai būna kairiosios pakraipos režisierių pasakojimas apie kenčiančią Izraelio prispaustą tautą, kur jankių finansuojami žydai skriaudžia arabus, ar panašiai.

Čia tokio nebus. Iš tiesų, tik pradėjęs žiūrėti, supranti, kaip pasiilgai filmo, kur arabų teroristai rodomi be ypatingos simpatijos (nors ir be demonizavimo) – pasiilgai, iš tiesų, dar nuo 1986 metų, kai pasirodė pirmasis Delta Force su dar visai jaunu Chuck Norris, kuriame jis gerokai padaužė piktadarių ir kur buvo aišku, kas teisūs, o kas nelabai. Po tų laikų pamažu išsikėrojo politinis korektiškumas, o su juo ir stereotipiškai perpildytas pasmerkimo ir neapykantos žydų vaizdavimas, ypač jei tie žydai yra ginkluoti.

Filmas yra apie saugumo šnipus ir nesibaigiančias intrigas ir išdavystes, kurių tai nelaimingai žemei (ir šiuo atveju, J.Kristaus gimtajam miestui) atseikėta tiek, kad užtektų kelioms šalims.

Izraelio saugumas verbuoja informatorius iš palestiniečių (kad bandytų atspėti, kada kitą kartą kas nors apsivyniojęs sprogmenimis pralinksmins Jeruzalės miestelėnų dieną ir užtikrins jiems šiokią tokią pramogą kokiame prekybos centre, o sau – nemirtingumą ir nekaltas mergeles danguje, šlapiais marškinėliais apsivilkusias ir nekantriai mindžiukuojančias, laukiančias dar vieno atvykstančio kankinio).

Vienas informatorių – jaunutis teroristų vado brolis, kuris ir žydams stuksi ir pinigus iš jų ima, bet ir broliui padeda; dar ir rasdamas laiko paaugliškomis kvailybėmis užsiimti – ląžinasi su draugeliais, kad nepabijos užsidėti neperšaunamos liemenės ir atsistojęs laukti, kad draugeliai piltų į jį iš šaunamojo ginklo tiesiu taikymu. Galite įsivaizduoti, kokios jaunimo gyvenimo ir pramogų realijos Palestinos žemėje. Pradedi galvoti, kad klijų uostymas kur nors provincijos Lietuvoje dar neatrodo palyginti blogai.

Žinoma, kaip ir galima tikėtis, vaikis prisižaidžia ir tuomet jį prižiūrintis Izraelio agentas, dirbantis Shin Bet saugumo tarnyboje, turi rinktis: ar nugalės jo žmogiški jausmai informatoriui, kuris jam tapo beveik giminaičiu, ar pareiga žiūrėti, kad šventojo karo kovotojai neišsprogdintų dar keliolikos Izraelio gyventojų.

Filmas tikroviškai vaizduoja mėšliną Palestinos laisvės kovotojų tikrovę – daug grupių kovoja dėl to paties, visi nori valdžios, nors ir nedidelės, ir šiokio tokio priėjimo prie užsienio pagalbos pinigų, nes daugiau šalis mažai ką turi. Tiksliau, neturi nieko. Kaip pasiutę šunys narve, visi vieni kitiems kandžioja gerkles, ir neapsiramina net prie pašarvoto kankinio kūno: dvi laisvės kovotojų grupuotės nori jo kiekviena sau, ir numirėlis yra tiesiogine prasme stumdomas ir tampomas, kaip koks nelaimingas vaikas isteriškai besiskiriančioje šeimoje, kur atžala tampa tėvų santykio aiškinimosi futbolo kamuoliu.

Filme nėra mums žinomų žvaigždžių (tik Tsahi Halevi, tipiško Artimųjų Rytų gražuolio liūdnu veido tipažo atstovas, yra kiek daugiau žinomas), ir biudžetas neatrodo buvęs didelis, tačiau dinamiškas, tirštai surašytas, įtikinamas scenarijus ir kibus montažas neleidžia pasijusti, esą filmas nors kiek mėgėjiškas. Aktorių vaidyba ir kalbėjimas Vakaruose gali pasirodyti pabrėžtinai prisodrinti emocijų, bet tai – Artimieji Rytai. Ten taip ir kalba.

Kūrinys turi pakankamai dramos ir veiksmo, kad patenkintų bet kurį žiūrovą. Filme yra žydai, todėl lietuvių auditorijai jis bus papildomai įdomus. Masonai man gerai sumokėjo, kad šį filmą jums vienareikšmiškai rekomenduočiau, tad šį kartą tai ir darau.

Algirdas Kaušpėdas: jei būtų III pasaulinis karas, išvežtų ir jį

Algirdas Kaušpėdas, atėjęs į mano laidą, nepasakojo, kaip būdamas 60-ties, sugeba taip nesikeičiantis atrodyti. Sakė, šiaip gyvenimas pasikeitė, žmonės gauna extra 10 metų bonusą.

Turbūt teisybė: mano vaikystėje 60 metų tai buvo oh my God koks amžius. Dabar nebėra, gyvenimas tęsiasi.

Kalbėjom apie architektūrą (pasirodo, abiejų mėgstamiausias naujas pastatas Vilniuje yra Swedbank HQ), ir dar kalbėjom apie karą, kas būtų, jeigu būtų. Kaušpėdas sakė, kad jei jau užeitų rusai, tai jį išvežtų. Ir dar sakė, kad jeigu kam nors atrodo, kad III pasaulinis karas bus civilizuotas ir švelnus (kaip daugelis turbūt mano, kad bus per Feisbuką ir Instagramą), tai labai klysta. Trečiasis pasaulinis karas bus baisesnis už antrąjį.

Visa laida, taip pat ir video, yra čia.

Andrius Mamontovas atsako už visą bazarą

Andrius Mamontovas nusipirko Honkonge savo aifonui kaverį kaip dėžutę nuo sardinių ir showing off.

Žinote, kodėl Andriaus Mamontovo plaukai tai susistiebę į viršų? Čia elektra iš smegenų impulsų išskraudinėja, o dar, jis sakė, galima ant galvos barstyti viagros ir tada irgi plaukai stovi.

Tuo tarpu aš maniau, kad jis juos turbina kas rytą su fenu, kad turi tokį gaubtą, po kuriuo moterys sėdi kirpykloje, ir kad čia dėl to. Klydau.

Andrius Mamontovas buvo ne prieš pasišnekėti apie mažą agrarinę šalį, kaip jis pavadino Lietuvą, kai buvo referendumas, ir jis, pasirodo, jei galėtų atsukti juostelę atgal, vėl pasakytų tą patį. Nieko jis nesigaili.

Buvo netikėta, kad prieš laidą Mamontovas pasiskelbė užsislėpusiu troliu, o per laidą pripažino, kad jam patinka erzinti ir gluminti visus tuos, kas jau 25 metus savo, kad Foje išsisėmė. Taip ir galvojau, kad jam turėtų patikti.

Dar, pasirodo, jam visai patiko mokykloje mokytis (kas nemadinga sakyti, nes dažniau žmonės sako, kad nepatiko – man tai pačiam ne tai kad labai nepatiko, bet atsimenu labai nedaug), ir pakalbėjom apie tai, kodėl mano ir jo karta tokia visiškai nesenstanti, netgi ir išvaizda savo. Mamontovas yra už mane trejais metais vyresnis, tai kaip ir senjoras, palyginti su manimi. Jam greitai jau pradės skambinti telefoniniai sukčiai.

Visa laida yra čia, taip pat ir video.

Kodėl Lietuvoje lengva? Nes gausu debilų.

 

Nuotraukoje: greitojo reagavimo laivyno vieneto samdinys iš Lietuvos dalyvauja mokymuose su JAV agresoriais.

Vakar mano draugas atsiuntė man straipsnį apie tai, kaip Lietuvoje (iš pažiūros – Utenoje) rengia smogikus ir spalvotųjų revoliucijų kovotojus. Su mielom nuotraukom, apklijuotom paintu (čia kaip fotošopas, tik dar pigiau). Su skydais, bytom, Molotovo kokteiliais, kuriuos tikrais gali palaikyti nebent visiškas idiotas arba referendumo šalininkas.

Jis siuntė šį straipsnį į portalus, bet portalai daug medžiagos gauna ir ignoravo, todėl aš publikavau Protokoluose. Kai pradėjo perkaisti Protokolus hostinančio Hotsexo serveriai nuo trafiko (beveik 8000 perskaitymų per vakarą), dar nusiunčiau savo laikraščiui, kuris pridėjo mano pavardę į antraštę (nes visada veikia) ir įsidėjo. Nepasigailėjo: dešimtys tūkstančių perskaitymų.

Komentarai prie straipsnio, deja, parodė tai, kas jau seniai buvo gerai žinoma. Žmonių bukumas yra beribis, neišsemiamas, neišmatuojamas.

Čia kalbu apie dešimtis iguanų, pranešusių, kad “čia man atrodo yra fotošopas” ir apie šimtus, kas mane informavo, kad “tokiais dalykais nejuokaujama”, ir net suprogramavusių visą seką, kaip dabar po šito straipsnio Putinas įves kariuomenę į Lietuvą, nes turės įrodymų, kad Utenoje ruošia smogikus, kurie smogia pripaišytomis plytomis.

Liūdna tiesa yra tai, kad net bukiausi Kremliaus propagandininkai, net visiškas jų neįgalios, apgailėtinos, išsigimusios ir Putiną aptarnaujančios, bei technologijomis ir leksikonu 1980 metų Maskvos olimpiadą menančios žiniasklaidos dugnas nėra toks beviltiškai durnas, kaip tūkstančių tūkstančiai visiškų debilų, kurie gyvena tarp mūsų.

Lietuvoje labai lengva rašyti ir visą tą protiškai neįgalų žvėryną gluminti, iš jo tyčiotis, ir perkaitinti jiems smegenų likučius pirštų spragtelėjimu. Tai yra malonu, ir lengva. Jų išdžiūvęs kaukolių turinys yra užruoštas TV laidų “Duokim garo” ir “Radži ieško žmonos”, gruntą jiems sudeda laikraščiai, rašantys apie žydų sąmokslą ir ES pinkles, jie skaito 20 metų senumo anekdotus paskutiniame spaudos puslapyje, paskui žvengia, ir dar kartą perskaito namiškiams garsiai.

Jie balsuoja už didesnį minimalų atlyginimą ir žemės pardavimą tik mokantiems taisyklingai kirčiuoti lietuviškai.

Jie yra tokie buki, kad išvies policiją per vestuves, kai vyks piršlio korimas, nes pastebėjo pasikėsinimą nužudyti. Jie žiūri kiną apie marsiečių nusileidimą žemėje ir kategoriškai tvirtina visiems salėje, kad nesąmonė, taip nebūna. Jie tiki klanu, degančiu vandeniu ir greitųjų kreditų reklamomis.

Jie yra idiotai, ir todėl juos kvailinti yra lengviau, negu rasti vietą automobiliui pastatyti, kai parduotuvė uždaryta ir visi išėję namo.

Kai maniau, kad jau niekas nebenustebins, nes aš jau daug gyvenau ir viską mačiau, po šio straipsnio aš pagarbiai nulenkiu galvą prieš stebuklingą Dievo darbą, nes Viešpatis, kurdamas šį besmegenių terariumą iš Adomo subinkaulio, akivaizdžiai juokavo ir smaginosi.

Atskleista informacija apie Maidano samdinių rengimą Lietuvoje (nuotraukos)

Protokolų redakciją pasiekė paketas (siuntėjas redakcijai žinomas), kur faktai kalba už save, o dokumentai – kaltina.

—

Taip, mes juos ruošėm.

Kadangi Vladimiras Vladimirovičius mus jau išrišo – jis jau žino, kad Lietuvoje veikia LITS (Lithuanian International Terrorism School), tai norime nepraleisti progos ir plačiau papasakoti apie save. Prarasti, kaip sakoma, nėra ką.

Esame tarptautinė terorizmo mokykla, kuri specializuojasi NVS (Nepriklausomų Valstybių Sandraugos) kryptimi. Savo veiklą pradėjome 1995 m. Trakuose, o 2005 m. atidarėme filialą ir Varšuvoje. Organizacijos narių skaičius svyruoja ties 3 mln. (priklauso nuo infliacijos lygio šalyje).

Be pagrindinės veiklos, LITS kuruoja bei atrankas vykdo tokiuose renginiuose kaip:

Drąsūs, Stiprūs, Vikrūs;

Šok su manimi;

Dainų dainelė;

Radži ieško žmonos;

Lietuvos dainų šventė.

LITS rengia aukščiausios klasės smogikų būrius, žvalgus, provokatorius ir kitokius banderovcus. Taip pat vedame renginius kaimo turizmo sodybose, organizuojame “Mažųjų Vilkiukų” indoktrinacijos stovyklėles gražiausiuose gamtos kampeliuose, kur mažuosius bamblius mokome žygiuoti, megzti mazgus ir iš buities priemonių gaminti padegamuosius misailus.

Štai dar šią vasarą, prisidengdami draugo bernvakariu, ruošėme pirmą, iš svetimšalių sudarytą, smogikų būrį, kuris, kaip jau matėte, sėkmingai darbavosi Maidane. Žemiau pateikiame keletą nuotraukų iš jų pasirengimo. Kadangi dėl nepalankiai susiklosčiusios situacijos ir galimų persekiojimų jaučiame tam tikrą riziką, mūsų stovyklos dalyvių tapatybės kol kas lieka paslaptimi.

Norintys stoti įmūsų gretas, kontaktų neieškokite. Mes patys jus susirasim.

Mokyklos absolventai per šimtadienį.

 

Gatvės žygio imitacijos treniruotė.

Ankstus rytas Antavilių bazėje.

Molotovo metimas – tik iš pažiūros paprastas.

Mūsų auklėtiniai pasižymi atletišku kūno sudėjimu.

Grindinio akmuo – kovotojo įrankis.

Treniruotės akimirka.

Darbas su skydais – atskira disciplina.

Kovotojai turi praeiti ir ugnį, ir vandenį.

Auklėtinis atlikinėja normatyvus “Vorošilovo šaulio” ženkleliui gauti.

Kovotojai ne tik rankas mankština, bet ir akies taiklumą lavina.