Andrius Užkalnis's Blog, page 30

Banalybei – kulką į kaktą: “Laisvo oro direktorius”

Šioje nuotraukoje vaizduojamas aptariamasis darbo kabinetas. Bet kalbą reikia pridaboti, ir atsakyti už tai, ką kalbi.

Atėjo metas pasišaipyti iš dar vienos klišės, kuri mūsų kalbon atėjo, kad ir kaip būtų liūdna, kartu su labai teigiamu dalyku.

Tas teigiamas dalykas yra darbas pačiam sau (kaip sakoma “nesusijęs darbo santykiais”), arba dar vadinamas frylensinimas.

Jau esu kalbėjęs, ir ne kartą, kad Lietuvoje (ypač Lietuvoje) tai yra girtinas ir sektinas dalykas, nes užtikrina didesnį ilgalaikį stabilumą, negu samdomas darbas, žymiai didesnes pajamas ir labai fantastiškai patrauklų mokesčių režimą, palyginti su samda. Žinoma, samdomas darbas yra ir bus, ir ne visoms profesijoms tinka dirbti nepriklausomai (neklauskit tik manęs – “aš mikrochirurgas, tai ką man dabar, namie operuoti?”).

Yra, aišku, ir savisamdoje trūkumų: nėra apmokamų atostogų, nedarbingumo ir motinystės visokios, ir, suprantama, pačiam iš savęs nėra taip patrauklu vogti tušinukus, bet kur tų trūkumų nėra. On balance, Lietuva yra labai tinkamas kraštas savęs samdymui, ir yra labai geri šansai, kad jūsų profesija tam tinkama.

Tačiau mes, lietuviai, turime masyvią ir rimtą, it paminklas V.Kudirkai, psichologinę problemą su darbu pačiam sau. Nors jau, rodos, pakako laiko, kad apsiramintų pasenę giminaičiai su savo XX amžiaus įžvalgom apie socialines garantijas ir darbo stabilumą per įsidarbinimą: “o tai kada normalų darbą susirasi, vis stabiliau kažkaip, nejau taip ir visą gyvenimą nuo vieno darbelio prie kito šokinėsi”, tačiau institucinės validacijos poreikis kaip buvo, taip ir liko.

Vis tiek širdies gilumoje priklausymas organizacijai mums labai svarbus, ir todėl laisvai samdomas darbas neurotiškai verčiamas į institucinį naratyvą, lyg kokiam savęs nusiraminimui.

Ir blogiausia, kas tada atsitinka, yra kikenantis šmaikštutis pasakymas “Laisvo oro direktorius”.

Šitas bajeris buvo juokingas ar išmanus, tipo, kai jį kažkas sugalvojo pirmą kartą. Dar šimtą kartų jį galima buvo toleruoti – just about. Dabar jau jis nutrintas dešimčių tūkstančių nuobodylų, kuriems reikia mušti per pirštus, kad nekartotų banalybių, nebesakytų taip, nes tai yra taip pat baisu, kaip viename naujame Vilniaus restorane* bendrovės šūkis:  ”jaukus šurmulys”.

Išgirdus “jaukus šurmulys”, man bent jau norisi kažką blogo padaryti arba pasakyti. Panašiai skamba ir “laisvo oro direktorius”.

Daugiau šios frazės nebevartokite, arba bus pasekmės.

—

* Tai kauniečių taverna Buon Giorno, Vokiečių gatvėje, ir ten meniu yra sukurtas ant geriausiai išveistų sintetinių supermamų steroidų ir su lobotomijos priedu.

Vytaras Radzevičius: nesibaigiančios istorijos

Čia Vytaras Radzevičius atrodo kaip koks Hemingvėjus, bet tik žymiai laimingesnis.

Su Vytaru Radzevičium susipažinau seniai, kai jis tapo žurnalo “Istorijos” vyriausiuoju redaktoriumi, o aš buvau to žurnalo autorium. Aš daug apie jį tuomet nežinojau, nes gyvenau Anglioje, ir tais laikais Lietuvos sporto žiniasklaida nebuvo mano stipriausia sritis.

Vytaras, man užsakinėjęs straipsnius į “Istorijas”, yra vienas tų žmonių, kuris, kartu su tuometiniu “Lietuvos ryto” redaktoriumi Rimvydu Valatka ar “Naujojo Židinio” redaktoriumi Nerijumi Šepečiu, yra kolektyviai atsakingas už mano, kaip autoriaus, įvedimą į apyvartą ir palaikymą manęs ten.

Paskui paaiškėjo, kad jis, kai mokėsi žurfake (Bernardinų gatvėje), gyveno taip pat Bernardinų gatvėje, ir maža to, dar ir tame pačiame bute, kur dabar gyvena mano šeima. Kaip jums tokios aplinkybės? Vilnius mažas.

Laidoje Vytaras man pasakojo viską nesustabdomai, neužsikirsdamas ir nė sekundei nebūdamas neįdomus – na, atrodo nekalbus iš tono, tačiau jis turi istorijų, Dievas mato – jis turi daugybę istorijų. Ir jis moka pasakoti.

Aš net neturėjau griežto plano laidai, net nežinojau, ar man apskritai liesti tarnybą Tarybų Sąjungos kariuomenėje, kuri vos vos Vytaro neišvežė į Afganistaną ir vos vos dramatiškai nepadidino jo šansų grįžti į namus – bet iš to išėjo puikus pasakojimas. Tarnyba rusų kariuomenėje Centrinėje Azijoje – tai jums ne žvirbliams birkas nusukinėti. Ir Vytaras sakė – visai nenorėtų to pakartoti. Tai ne vienas tų dalykų, kuriuos “dar kartą padarytum vėl iš naujo”.

Kaip ir iš istorijos apie tai, kaip dar pirmame kurse jį kvietė bendradarbiauti su KGB, ir jam skambino jie laidiniu telefonu į tą patį butą, kuriame dabar man tenka garbė gyventi.

Dar kalbėjomės ir apie keliones, ir apie Martyną Starkų.

Visa laida, taipgi ir video, yra čia.

Jogaila Morkūnas: tegul Kaziuko mugė būna Savanorių prospekte

Jį norėjo pavadinti Džiugu, bet taip jau vadinosi kaimyno šuo, todėl pavadino Jogaila.

Su Jogaila Morkūnu apturėjom nuostabią laidą.

Pure show, kaip ir visada su juo: pliurpėm apie bet ką – apie tai, kaip jokie renginių organizatoriai negali varžytis su bažnyčia, kaip durnai kartais tėvai pavadina vaikus (kas būna, jei vaiką pavadinai Jaunutis, o jis vėliau pasirenka karjerą tuščių butelių rinkime iš konteinerių, ir jam jau 65, ir jį šaukia kolegos: “Jaunuti!” – pagalvokite apie tai).

Kalbėjome ir taip pat kas nervina gyvenime. Kaip reikėtų perkelti velniop Kaziuką į Savanorių prospektą, ir ten visi pamatytų, kaip žmonės gyvena aplink buvusią “Kauno” pardutuvę, kur daugiabučiai, ir kaip ten viskas yra, ir neužkimštų tie prekiautojai mums Senamiesčio, o žmonės iš Fabijoniškių ir Lazdynų galėtų pamatyti, kaip ten viskas yra tame Savanorių prospekte.

Aš siūliau dar daugiau padaryti – uždaryti eismą tenai kitame gale, jau prie Norfos bazės ir buvusio mėsos kombinato, kad niekas negalėtų važinėti į tas savo sodybas prie Trakų ir ot jiems būtų tada.

Kaip Jogaila atėjo į televiziją ir dar daug visko.

Visa laida, taip pat ir video, yra čia.

Pilies g. gastrikas, XXI amžiaus šopingo tiesa

Pinigų Karta, 21 04 2014

Jūs nepatikėsit, ką sapnavau. Visko nepasakosiu, tačiau buvo į namus atėjusi kažkokia blogai lietuviškai kalbanti boba, ir ji negalėjo rasti savo pavardės rinkėjų sąrašuose. Ir rinkėjų sąrašus atsinešė su savimi, ir jie buvo storos, geltonos telefonų knygos pavidalu. Ir klausiau, sakau, tai kokia jūsų pavardė? Kažką neaiškiai pasakė. Perklausiau dar sykį. „Brmblumbr“, sako. Kaip kaip? „Grmbburgb“. Sakykit po raidę! Nesako. Užrašykit! Grūda atgal popierių ir rašiklį. Išgrūdau tą moterį pro duris ir nuspyriau nuo laiptų. Neužsimušė, gal tik apsikūlė.

Grįžtu, o namie dar viena sėdi ant sofos. Irgi panašaus amžiaus, išplerus tokia, ir šypsosi bjauria šypsena, kaip tie prikelti lavonai iš Stephen King‘o „Pet Sematary“. Ėmiau ją kelti, o jos rankos kruvinos. Ir pamatau: vienoje rankoje švirkštą laiko. Pilną kraujo. Ir man – šmaukšt – suvaro į ranką. Ištraukia ir puola iš to švirkšto purkšti kraują ant baltos sienos. Aš liūdnai galvoju: man gi dabar remontą reikės daryti dėl šito. Tik užsisukau, ir ji man tą švirkštą bakst į nugarą. Vienu žodžiu, tokios Velykų svajonės.

Dabar apie pagrindinę temą

Kalbant apie kraują ant sienų ir kerštingai įbestus švirkštus, pakalbėkime apie mažmeninę prekybą*.

Esu vienas nedaugelio žmonių, kuriam atrodo, kad dideli prekybos centrai yra gėris, nes jei juos apsimoka statyti, reiškia, žmonėms reikia. Jie neužmuša jokių mažų parduotuvėlių, nes (1) mažos parduotuvėlės kaip kokia Užupio krautuvė (keistai internetų tekstuose trumpinama „UK“**) pardavinėja skirtingiems žmonėms ir kitokius dalykus, ir jiems yra ant prekybos centrų yra vienodai, ir (2) jeigu į kokią mažą nepriklausomą parduotuvę nustoja eiti žmonės todėl, kad šalia atsidaro prekybos centras su automobilių statymo aikštele, bankomatu ir parduotuvėms naminių gyvūnėlių reikmėms, bei pigaus salstelėjusio vyno (iš Ispanijos stabdžių skysčio pilstymo fabrikų) tinkline lavke, tai taip tai mažai nepriklausomai parduotuvėlei ir reikia.

Suprantate, kaip yra. Jei turite parduotuvę, ir ji negali išsilaikyti, tai ne kaimyninio prekybos centro problema. Problema yra jusyse – reiškia, jūsų pirkėjui nereikia. Jei pirkėjui jūsų reikėtų, tai jis ir eitų pas jumei. O dabar jis pas jumei neina, ir nereikia kaltinti kaimynų. Palyginimui: jei anksčiau turėjote draugę, o paskui ji išėjo pas įdomesnį kaimynystėje apsigyvenusį tipą, tai čia nereikia vaikščioti aplinkui su plakatais, kad tą tipą iškeldintų kur nors (ir tada draugė vėlei grįš pas jus). Tiesiog, reiškia, jums kaip vyrui trūksta patrauklumo.

Pilies gatvės gastronomas

Sostinėje, turistų ir Kunigaikščio Vildaugo pamėgtoje Pilies gatvėje, yra prekybos įstaiga, kuri turi daugybę pavadinimų – Aibė, Senasis Miestas, Maisto Prekės. Visi vadina ją „Pilies gastronomas“ arba tiesiog gastrikas. Daugelio pasikėlusių vilniečių nuomone, tai ne parduotuvė, o nesusipratimas: tokia ekskursija į praeitį. Pirmiausia, ten nėra jokios savitarnos; prekių nepasieksi. Trys skyriai, prie kiekvieno prekystalio savo pardavėja ir savo kasa (modernumo įneša nebent „Perlo“ terminalas ir tai, kad galima atsiskaityti ir kortele). Jei jums reikia, sakykim, batono, pieno ir butelio „Gedulingojo“ alaus, jums teks atsiskaityti tris kartus, ir galimai tris kartus stovėti eilutėje***.

Atrodytų, visiškai nepatogu ir labai atsilikusi tvarka. Man taip pat atrodė panašiai. Kodėl negalėtų čia būti normali parduotuvė, kaip pas žmones, savitarna, kasa ir penkiasdešimt rūkytos dešros rūšių, kurių visos yra vienodo skonio?

Tačiau pasirodo, kad šioje miesto vietoje būtent tokios parduotuvės ir reikia. Turint galvoje, kad didžiuosiuose prekybos tinkluose vidutinis pirkėjo krepšelis sudaro apie 30 Lt, pardavimai žmonėms, kurie gyvena netoliese, nenori niekur važiuoti ir užeina nusipirkti pieno, kibinų, duonos, kavos, šokolado, jogurto, cigarečių, o taip pat pardavimai Senamiesčio latrams, kurie perka savo svaiginamuosius geriamuosius gaminius, duoda turbūt ne blogesnius rezultatus skaičiuojant vienam kvadratiniam metrui parduotuvės ploto, negu didžiųjų parduotuvių tinklų erdvios metalo konstrukcijos kur nors toliau nuo istorinių mūrų.

Pirkėjui taip pat yra žymiai patogiau, negu atrodo: laikas, praleistas nuo įėjimo į parduotuvę iki išėjimo į lauką, labai patraukliai skiriasi nuo to, kurį atima didžiųjų tinklų Senamiesčio parduotuvėlės: Rimi (Didžioji g. 28) yra ankšta ir visada viršuje prie laiptų turi elgetą, kuris yra kaip ir ne prekybininkų problema, nes jie niekada ir nieko nedaro, kad jo ten nebūtų****, ir paskutinis pragaro ratas, Vokiečių gatvės Iki. Pastaroji jau yra nebe ankšta, o labiau panaši į povandeninio laivo vidurius, ir čia viskas, kas gali vykti blogai, vyksta blogai. Čia visada blogai veikia viena arba abi kasos, čia visada pijokas priešais jus mokės šešis litus baltais centais, ir kelių centų pristigs iki pirkinio kainos, ir bet kuriuo atveju čia visuomet prieš jus stovės ne mažiau trijų žmonių. Apie šios parduotuvės idiosinkratines savybes ir kas ten vyksta prieš dešimtą valandą vakaro, kai jau tuoj baigs pardavinėti alkoholį, nemažai yra rašęs kitas Pinigų Kartos apžvalgininkas, Dr Aidas Puklevičius.

Be to, pagalvokite apie tokį dalyką. Taip, gastronome trys pardavėjos – ir jos, kartu su pagalbiniu darbininku, atlieka absoliučiai visus darbus. Ir kadangi nėra savitarnos, nuostoliai pavogtiems produktams (iki 10% kitur), čia yra lygūs nuliui. Kadangi viskas eina per patyrusių pardavėjų rankas (o ten kadrų kaita yra irgi nulinė – tuos pačius veidus matau metai iš metų), nereikia jokių sudėtingų informacinių sistemų. Jos žino viską: kas perkama, kas ne, kokiu metu, ir kaip priklausys pardavimai nuo orų ir nuo savaitės dienos (paklauskite jų kada nors apie tai, kaip bus gerai vasarą, kai turistai pradės pirkti mineralinį vandenį – čia aukso upelis).

Trys pardavėjos susišneka su klientais bent keturiomis kalbomis, ir visi nusiperka viską, kas patenkina jų poreikius. Mažas prekių pasirinkimas? Nieko tokio, mažiau atsargų laikyti, ir kam jums dvidešimt jogurto rūšių, jos vis tiek labai panašios. Trijų užtenka per akis.

Tiems iš jūsų, kam labai rūpi visokios ekologijos nesąmonės, tokia parduotuvė irgi turėtų būti kaip medus per širdį: niekas juk ten automobiliu nevažiuoja, nedūmina ir nedidina kamščių.

Ir tokiu būdu matome, kad, kaip kartais būna, nuostabiame ir primityviame Pilies gastronomo paprastume randame nugalinčią formulę. Kartais labai paprasti ir negudrūs dalykai gali būti labai sėkmingi.

 

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.

—

* Šie dalykai yra visiškai nesusiję, bet man labai reikėjo papasakoti minėtą sapno istoriją. Bent jau žinosite, kokio kalibro yra mano sapnai.

** UK iš tikrųjų reiškia „University of Kentucky“, bet ne tas Kentucky, apie kurį pagalvojote, Gedimino prospekto pradžioje, kur turės atsidaryti keptų Kentukio vištų restoranas KFC ir parašyta lange „netrukus“, tai kiek to galima laukti netrukus?

*** Gedulingasis Stiprusis (7,5%), malonaus juodojo džiūvėsio ir etilo alkoholio aromato, yra verdamas mažame bravore prie Pagėgių pasienio užkardos, ir daugelio yra mėgstamas dėl puikaus kainos ir stiprumo santykio. Iš tikrųjų tokio alaus nėra.

**** Sakote, ką jie gali padaryti? Pabandykite išsinešti jogurto indelį nemokėję, ir pamatysite, kad jie turi visokių priemonių užtikrinti, kad daugiau taip nedarytumėte.

Senamiesčio gyventojo užuojauta jums, užmiesčio vargeliai

Tipiška užmiesčio gyventoja priversta šienaut žolę, kol vyras vežioja vaikus po būrelius (Lietuvos Rytas / 123 rf nuotrauka)

Kai Vilniuje praėjusiais metais atsidarė atnaujintas Bernardinų sodas, Senamiestyje ir Užupyje gyvenantys vilniečiai gavo progą prisiminti, kad ne jie vieninteliai gyvena Vilniuje. Iš tolimų sostinės pakraščių, iš visų kraštų ir visais keliais, nemokėdami civilizuotai statyti automobilių, suplūdo pasimetę užmiesčių gyventojai. Atsivėrė akys: štai kiek mūsų daug.

Dažnas pasikėlęs centrinių sostinės rajonų gyventojas net ir tų tolimų gyvenamų vietų pavadinimų nežino: jis dar gali toleruoti Antakalnį ir Žvėryną, Žirmūnus yra girdėjęs, Karoliniškės ir Lazdynai – tai jau toli, Pilaitė – praktiškai užsienis, o ten visokie Antežeriai, Balsiai, Bajorai ar Pylimėliai tai jau tikrai dalykas, apie kurį girdi tik tada, kai per laidotuves sutinka buvusius klasiokus.

„Kur gyveni?“ „Zujūnuose“. „Aha, na matai.“ Ir tada pokalbis baigtas: centre gyvenantis vilnietis gerai nuspėja, kad kitas pokalbio elementas bus apie tai, kad „galima iki centro per 20 minučių nuvažiuoti, kai geras eismas“.

Vertimas: valanda kelio, kai reikia važiuoti iš tikrųjų. Kalbos visada tos pačios: paklausyk vilniečio, gyvenančio už miesto, sužinok, kuo jis giriasi, ir tuojau pat sužinosi, kur jam labiausiai skauda. Skaityti toliau.

Vilniaus ženklas: kad dustų dvasiniai kolūkiečiai

Vilnius pristatė prekės ženklą, ir aš jums pasakysiu, kodėl tai yra gerai.

Pirmiausiai, pats ženklas yra lakoniškas ir įsimenantis.

Labai džiugu, kad niekur nėra įliūlinta trispalvės, kuri mums miela ir reiškia daug, bet savo vizualiu atgrasumu sugeba sugadinti kiekvieną dizainą. Nėra gamtoje tokios formos, spalvos ar vaizdo, kurį mūsų lietuviška trispalvė papuoštų. (Pretenzijos ne man, o tiems heraldikos beraščiams, kurie tą spalvinį trijų dryžių nusikaltimą kažkada pasirinko).

Labai džiugu, kad logo yra raudona ir baltos spalvos, kas sugebės puikiai patrolinti ir įsiutinti psichus, visur įžvelgiančius kokią nors nacionalinę klastą.

Raudona spalva yra gerai, nes Marlboro ir Coca Cola.

Labiausiai tai džiaugiuosi laukdamas isterijos apie tai, kad “geriau gatves sulopytų”, priminimų apie tai, kiek miestas turi skolų (jo, tipo Vilnius pirmas miestas pasaulyje, kuris turi skolų; ir nepradėkim apie tai, kodėl Vilniaus pinigai šeria provinciją – how about jei Vilnius sau turėtų visus vilniečių surenkamus mokesčius, Vilniuje galėtų važinėti auksiniai autobusai, ir dar pinigų liktų; ne, man negaila padėti sunkiau gyvenančiai provincijai, bet tai nepradėkit loti apie skolas, nedėkingieji).

Man labai patiks skaityti nevispročių damaroščenų dezaino specialistų aiškinimus, kad jie namie gražiau nupieštų per penkias minutes, kad jų vaikas penktokas gražiau nupieštų, ir kad jų šuniukas gražiau nupieštų. Ne, jie gražiau nenupieštų, ir ne tik todėl, kad jų meninis skonis yra kaip Graužinienės viešojo kalbėjimo įgūdžiai – jie nenupieštų dar ir todėl, kad jie nieko gyvenime ir šiaip nėra padarę, nes jie nieko nedaro gyvenime, tik sėdi ir loja, sėdi ir loja, sėdi ir loja. Iš jų jau viską esam girdėję. Bet tai nesustabdys jų polėkio dabar. Todėl vėl los. Palokit, paklausysim.

Estetine prasme naujasis Vilniaus prekės ženklas yra tiek modernus ir neatsiprašinėjamai non-inclusive, kad jo vertingiausias signalas yra toks: jei jums nepatinka – o jums nepatinka – tai čia tada ne jums. Čia rinkimų nebus, konsensuso nebus, ir vilniečiai nebalsuos už labiausiai patinkantį (honestly, nejau duosime vėl balsuoti tiems, kas, be kita ko, išrenka rinkimuose Darbo Partiją?). Yra toks, ir visogero. Mylėkite jį tokį.

Žinote, kai kunigaikštis Gediminas girdėjo staugiant Geležinį Vilką, ir nusprendė pastatyti miestą Neries ir Vilnelės santakoje, jis irgi nedarė focus-grupės ir nuomonės apklausos, ką čia reikėtų daryti po šio sapno:

a) Atidaryti zoologijos sodą;

b) Surengti vilkų lenktynes, kai Nerį sukaustys ledas;

c) Pastatyti miestą, kad būtų nenugalimas ir garsus pasaulyje;

d) None of the above; važiuojam namo, nusibodo stumbrą girioj varinėti.

Todėl, sakau jums, viskas gerai. O jei jums nepatinka, tai so what. Priprasite.

Kad daugiau jaunimo augtų tokie, kaip Užkalnis

Sveiki. Manęs dažnai klausia, kaip prasidėjo jūsų kūrybinė sekmė, ta prasme, kaip mane pradėjo publikuoti. Kai kurie klausia, nes norėtų sužinoti, kas yra atsakingas už mano paleidimą į apyvartą, ir norėtų tuos žmones nubausti.

Istorija prasidėjo nuo žurnalo “Naujasis Židinys”, kuris yra atvirai dešiniosios pakraipos nišinis intelektinis produktas tiems, kurie nebijo daug raidžių tekste. Jie išspausdino mano tekstą, tapusį klasika Rusofilija, bailių sielų sodas. Tada žurnalą persiskaitė Rimvydas Valatka, tuomet buvęs lrytas.lt redaktoriumi. Jis paprašė leidimo perspausdinti mano tekstą, na ir nuo to viskas prasidėjo.

Ką tai mus moko? Kad reikia ir gerai rašyti, ir taip pat reikia, kad pastebėtų.

Tai štai, dešiniosios pakraipos, agresyviai pro-Atlantiniam ir Vakarų civilizacijos vertybes propaguojančiam žurnalui, kuris turi daugybę gerų autorių, katruos jūs mylite ir vertinate, jūs galite atsidėkoti paprastu būdu.

Jie turi projektą, kur vos už tridcatniką (pagalvokit patys – čia kaip pusė butelio normalaus vyno) galima užsakyti žurnalą belekuriai Lietuvos mokyklai, ir tada jie skaitys ir šviesis, ir gal daugiau jų išaugs progresyvūs, į Vakarus žiūrintys ir norintys, kad Lietuva augtų teisinga linkme, o ne kaip nors ten koridorius tarp Baltarusijos ir Kaliningrado ir ne išmetamasis vamzdis tarp Gergijevo ir Gazmanovo.

Tai bus teisingiausiai išleistas trim litų jūsų gyvenime.

Spausti ir prenumeruoti čia.

 

 

Andrius Pauliukevičius: pasiseka nedaugeliui

Andrius Pauliukevičius studijoje parodė, kad kultūristai gali patys sau pasiekti sprandą.

Ilgai lauktas svečias: ne šiaip mano asmeninis treneris, bet visų trenerių treneris Lietuvoje: dukart Europos čempionas, kilo.lt fitness portalo bosas, aktorius ir būsimas knygos autorius.

Andrius Pauliukevičius mane treniruoja beveik metus (ačiū mano geranoriui brokeriui Mantvydui Petrošiui, kuris man rado geriausią trenerį, koks tik buvo), ir galbūt aš nesveikai smalsus, bet visą tą laiką mes su juo turim apie ką kalbėtis – jis man pasakoja apie kiekvieną raumenį, kur kas prisijungia ir kaip kas auga, aš jam pletkinu apie rašymus, skaitytojų (jūsų visų) psichologiją ir pramogų pasaulį, kurį jis šiaip jau pažįsta, nes filmuojasi ir laidose rodosi nemažai, o vasarą dar ir bus meniniame filme (jį dažniausiai rodo tokiuose vaidmenyse, kur aktorius neima jokio bullshit iš nieko, kas yra ne taip jau ir blogai).

Dar mes su Andrium Pauliukevičium aptariam tai, kad štangos svarmenų spalva (geltona, mėlyna, žalia, juoda) turi būti priderinta pagal besitreniruojančio horoskopą, ir kaip apranga sporto salėje atskleidžia rimtą, o ne chalatišką atsinešimą į sportą.

Labai gaila, kad į laidą nepateko mažai žinomas faktas, kad prieš treniruotę ryte bambalis alaus ir kibinai nėra blogai, tik žiemą, kai tamsu, labiau tinka tamsus alus, o vasarą, kai ryte šviesu – šviesusis, o kibinai turi būti kapotos (ne maltos) mėsos, ir tada kalorijos prakandus išbėga ir išgaruoja, o lieka vien sveikata. Tai aš dabar tatai jums ir pasakoju.

Andrius Pauliukevičius yra iš profesijos istorijos mokytojas, ir kas ne mažiau įdomu, kad jo kolega, Dainius Barzinskas, yra chorų dirigentas. Nustebote. Įspūdinga.

Man pačiam laidoje buvo vienas atradimas. Aš nuoširdžiai maniau, kad tai, ką jis su manim padarė per nepilnus metus (22 kg ir panašiai), buvo normalus procesas. Pasirodo, sakė Andrius Pauliukevičius, mano amžiuje žmonės labai retai persilaužia. Pora kartų nueina į sporto salę ir meta. Gerai, kad to nežinojau. Nes padėję nebūtų.

Čia šiaip istorija ne apie mane: dar vienas atvejis, kaip buvęs silpnas berniukas iš Ignalinos, atleistas nuo fizinio lavinimo, padarė su savo gyvenimu tai, ką norėjo. Jei tai nėra inspiracinė istorija, tai nežinau, kas yra inspiracinė istorija.

Visa laida ir taipgi video yra čia.

Užkalnio laiškas kaulytojams

Pinigų Karta 07 04 2014 (čia galite rasti ir komentarus iš skaitytojų, kurie ir dykai manęs nežiūrėtų ir kokie čia dar gali būti pinigai)

Prašau neįsižeisti, jei pastaruoju metu arba anksčiau prašėte manęs kur nors pasirodyti, pakalbėti, ką nors įteikti ar „padiskutuoti“ (šitas yra keistokas, nejau jūs mano rašymų nesate skaitę, apie ką su manim diskutuoti?), aš nurodžiau honorarą, ir jūs man atsakėte, kad sau negalite leisti. Tai yra ne apie jus.

Viskas teisinga ir normalu: jums kaina tiko arba ne. Sakau gi, tai ne apie jus.

Tai bus apie kitus žmones. Apie tuos, kurie naudoja frazes, pažįstamas kiekvienam laisvam samdomam specialistui iki aštraus, veriančio skausmo*.

Apie tuos, iš kurių skambučio arba laiško galima suvokti, kokia toliau bus kalba, nes jie atlyginimo klausimo nemini – mat, kaip kokie pirmykščiai pagonys, jie tiki, kad nepaminėjus Perkūnėlio, bus mažesnė tikimybė, kad jis trenks. Šie žmonės naiviai galvoja, kad galbūt kaip nors nepaminėjus apmokėjimo už paslaugą, jūs tą smulkmeną pamiršite, arba jums bus nepatogu to priminti (čia jie, deja, neklysta: tikrai yra tokių, kurie eina pakalbėti už dyką vien todėl, kad jiems „nepatogu kalbėti apie pinigus“ – tuo tarpu kai yra plačiai žinoma, kad nepatogu yra myžt nuo stogo, ir dar kelnes per galvą mautis).

Tokia taktika, žinoma, yra protinga lygiai taip pat, kaip prisikrovus vežimėlį prekių, bandyti iš parduotuvės išeiti per avarinį ar tarnybinį išėjimą, ir tikėtis, kad parduotuvė nepastebės, jei nesiartinsite prie kasų.

Pranešus apie kainą, pasigirsta minėtos frazės.

„Biudžeto tai kaip ir nesam numatę.“

„Mes bandom padaryti minimaliomis sąnaudomis.“

„Renginys nekomercinis.“

„Mes nesam pelno siekiantys.“

„Pas mus be jokio honoraro kalbėjo Valdas Adamkus.“

„Mes jus, be abejo, nuvešim ir parvešim; čia jau nesirūpinkit.“

Į kiekvieną iš jų yra keli variantai atsakymų: nuo mandagių iki tokių, kuriuos randate mano piktesniuose rašiniuose, tačiau, kadangi apie tai esu rašęs, nebesikartosiu.

Nuostabus pareiškimas, prašant žinomų žmonių nusifotografuoti su gaminiu (atsiskaitant gaminiu) ir apie jį pakalbėti (kad paskui iš viso konteksto būtų ištraukta frazė ir uždėta 48 punktų dydžio antraštė: „Geriausia kava mano gyvenime“), yra štai toks: „tai čia nebus tradicinė reklama“.

A ne? Kokiu būdu ji bus netradicinė? Ta prasme, kad ten bus kažkas apie gėjus ar vegetarus, ar gal tekstas bus surinktas graikiškom raidėm?

Paskui pamatai kitus žinomus žmones, kurie pasirašė šitam pačiam dalykui, fotosesijoje apsikabinusius kavos aparatą kaip mylimą moterį, ir dar su kitu skoningai įpaišytu kavos aparatu fone (tas jau kaip meilužė, laukianti savo eilės paragauti meilės syvų), ir viltingai žiūrinčius į kavos puodelį, lyg jame būtų surašytas jų likimas – ah, tai štai kaip atrodo netradicinė reklama.

Mano akimis žiūrint, šitie reklamos verslo inovatoriai apskritai yra pačiame dugne, ir pragare aš jiems daug ką esu numatęs**. Jie yra kaip tie donžuanai, kurie praneša draugei, kad einam pas mane muzikos paklausyti ir nebijok, nieko nebus, paskui ją prigirdo, atitratina per visus galus ir dar pakviečia draugus prisijungti***.

Vienos frazės jau nebegirdžiu, ir kažkiek pasiilgstu. Jei tos frazės nebegirdite, reiškia, jūs jau gyvenime nemažai pasiekėte, ir/arba gerokai pabauginote savo aplinką, kas irgi reiškia, kad pasiekėte daug.

„Čia jums irgi būtų kaip reklama.“

Į pastarąją esu sugalvojęs genialų atsakymą, kuriuo labai didžiuojuosi. Atsakymas būtų toks, juo prašau naudotis:

                „Ne, jei aš pas jus pasirodysiu, tai čia jums bus reklama.“

Šią frazę pasakius, kaulytojai ir paprašaikos labai pasimeta ir nežino, ką atsakyti. Iš akių matyti, kad jiems ant liežuvio galo yra kandi frazė: „o tai jūs ką, galvojate, kad jūs toks jau įžymus?“, tačiau net ir lėčiausi protai suvokia, kad šito sakyti negalima, nes bus atsakymas aišku koks. Jei aš neįžymus, tai ko čia į mane kreipiatės?

Augant visuomenės sąmoningumui, pasitaiko vienas variantas, kuris skamba lyg ir maloniau, tačiau iš esmės yra dar šlykštesnis.

                „Mes kažkokį net honorarą galim pamokėt.“

Šioje frazėje susipina viskas, kas blogiausia lietuvio-litovco būde: panieka viskam, ko negalima pasverti ant kolūkio svarstyklių, kaip bekono, taip pat pasišlykštėjimas „naujais laikais“, kur už viską reikia mokėti (programinę įrangą, filmus, knygas, tuoj mokėsim ir už orą), net ir už tai, kad kažkoks čia veikėjas atvažiuoja ir pašneka****, ir pasimėgavimas savo moderniu dosnumu, kai specialistui už pusdienio darbą pasiūloma šimtas litų ir pietūs.

Jei manote, kad aš nemėgstu tik tokių atvejų, kai iš manęs kaulija nemokamai mano darbo ir mano laiko, tuo mane įžeisdami, tai klystate.

Atskirą paniekos kibirą turiu paruošęs kolegoms, kurie užmušinėja rinką, darydami dalykus nemokamai, kai už tai turėtų imti pinigus, ir galvoja, kad daro gerai, nes „padeda žmonėms“. Jie patys paskui skundžiasi, kad „niekas nenori mokėti“ – o tai kaip gi dar, jūs patys prijaukinot visus tuos paprašaikas.

Žmonės, auginantys keturkojus, žino, kad jiems negalima mėtyti nieko nuo stalo, nes paskui šunelis pripranta ir vaikšto aplinkui, amsėdamas ir trukdydamas visiems. Dalindami dalykus už dyką, jūs prisidedate prie problemos, apie kurią paskui patys ir šnekate.

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys .

— — —

* Taip, mes esam specialistai, kuriems mokama už jų specialias žinias ir įgūdžius, kurių užsakovai patys neturi – nes jeigu turėtų, tikrai padarytų patys. Jei galvojate, kad „pakalbėti su mokiniais“ yra ne ta paslauga, už kurią dera mokėti, pakalbėkite su mokiniais patys ir pamirškite mano telefono numerį. Tik bijau, kad čia nei jums, nei mokiniams gali nepatikti, bet ką jau darysi.

** Kai jie pateks į pragarą, tai bus maloniai nustebę, kad aš ten užimsiu atsakingas pareigas ir būtent aš reguliuosiu smalos temperatūrą.

*** Merginos, kurios tiki, kad eina paklausyti muzikos, yra atskira šneka, bet šiais klausimais patarimų nebus siūloma.

**** Architektai ir dizaineriai atatinkamai „kažką biškutį pabraižo“ arba „čia biškį pažaidžia spalvom“, atlyginimas irgi nenumatytas.

 

 

 

Daugelis jūsų esate nuobodūs ir buki

Dar vienas straipsnis, neskatinantis neapykantos. Tik sakau.

Pinigų Karta, 24 03 2014 (komentarų pasiutpolkė yra čia)

Žinau, kad čia nelabai mandagiai skamba, bet kaip daugiau su jumis kalbėtis? Jums kitaip nedašunta*.

Prieš kelias dienas atėjo suvokimas, kad tylomis kentėjau per ilgai: laikas pasirūpinti, kad žmonės turėtų pasekmes dėl savo veiksmų. Už kai kuriuos dalykus reikia bausti. Vienas tų dalykų yra įprotis negalvoti savo galva ir pliurpti banalybes, nuo kurių norisi susikišti virbalą į vieną ausį ir ištraukti pro kitą, kad veriantis skausmo pojūtis užgožtų visus kitus pojūčius.

Apie ką kalbu? Štai yra tokių asmenų, kurie visada sugeba manęs paklausti – prie bet kokių užkandėlių priėmime, prie sausainių ant stalo dalykiniame susitikime, prie barščių dubens kur nors svečiuose „nu tai kiek čia būtų laukinių žąsų už šitą?“. Jie turi galvoje mano rašomus restoranų vertinimus.

Jie nuoširdžiai galvoja, kad jie pirmieji sugalvojo šitą bajerį ir kad čia labai šmaikštu ir juokinga. Po teisybei, tai ne šmaikštu: tai lėkšta ir nuspėjama, kaip memai apie Graužinienę ir anekdotai apie Kubilių. Bet šitos intelektinės zarazos nešėjai nė sekundei nesustoja pagalvoti: „jei aš, su savo 1,2 litro darbinio tūrio karbiuratoriniu proteliu be vairo stiprintuvo, sugebėjau sugalvoti šitą prikolą, tai ar nebus taip, kad jį iki manęs sugalvojo šimtai kitų žmonių ir jau sakė?“

Aš pirmus tris šimtus kartų bandydavau jiems sakyti, kad aš tokio maisto vertinimu neužsiimu, ir apskritai kad vertinu ne maistą, bet restoranus, ir viską kažkaip paaiškinti, bet dabar supratau, kad čia labai durnai dariau. Jiems neišaiškinsi, su jais net kalbėtis nereikia. Į juos reikia tyliai pasižiūrėti ir nieko jiems nesakyti. Jie supras, kad daugiau su jais nebus kalbama.

Banalaus idiotizmo nešėjai yra visur. Apie pasikartojančius juokus, nuo kurių norisi griebt beisbolo bytą ir pradėt talžyt juokautojus, daug gali papasakoti turistinių autobusų vairuotojai. Jie kiekviename maršrute, keliaunininkams sulipus į transporto priemonę po sustojimo pavalgymui, pafotografavimui arba nusišlapinimui, ir grupės vadovui rūpinantis, ar visi susirinko, išgirsta dešimt tūkstantąjį kartą vis naują ostroslovą, užbliaunantį: „ko nėra – atsiliepkit!“.

Humoro jausmo neturėjimas ir banalybių tiražavimas yra sunki yda, kuria kenkiama visiems sveiko proto žmonėms, nes jų laikas, kuris yra baigtinis, ir dėmesys, kurio irgi visiems nepakaks, yra naudojamas niekinės intelektinės vertės pokalbiui. Tai nėra proto judesys, tai yra tik jo imitavimas.

Kai šie žmonės kreipiasi į mane su savo idiotiškais juokais, jie daro du didelius nusikaltimus: jie įžeidžia mano intelektą ir gaišina mano laiką.

Taip pat jaučiuosi, kai skambina iš mobilių telekomunikacijų bendrovės ir negali suprasti jiems sakomo žodžio „nedomina“, ir prašo, kad aš jiems pasakyčiau, kiek aš dabar moku už telekomunikacijų paslaugas (geras atsakymas būtų „daugiau, negu jūs uždirbate per mėnesį“, bet juos tai labai jau pažemintų) ir nepaleidžia pokalbio, nors aš jiems ir pasakau, kad kai man nepatiks mano dabartinis paslaugų teikėjas, aš jus pats susirasiu su visais jūsų nuostabiais pasiūlymais.

Kodėl aš turiu jūsų klausytis? Neturiu. Ir metu ragelį, nes jūs nesuprantate žmonių kalbos; jūs už komisinius bandote iškišti kažkam planą ar paslaugą, kuri yra tokia pati, kaip jūsų aukos jau turimas planas ar paslauga. F*ck you su visais jūsų pasiūlymais.

Ten pat eina ir naivūs kavinių propaguotojai, rašantys laiškus man, lyg aš būčiau jų protiškai atsilikęs draugelis: „kai būsi Kalabybiškyje, užsuk į kavinę „Tarakonų Gūžta“, nepasigailėsi“.

What what? Visų pirma, kodėl į mane kreipiatės „tu“ – aš jus pažįstu?**

Visų antra, klausiu aš jų, kuo išskirtinė yra jūsų kavinė? Kodėl man reikėtų ten apsilankyti?

„Tiesiog geras maistas ir maloni aplinka“, visada atsako jie, ir jau nevažiuodamas galiu žinoti, kad ten važiuoti nereikia, nes jei maitinimo įstaiga net nežino, kodėl ten reikėtų lankytis, tai nesužinosite ir jūs. „Tiesiog geras maistas“ sako tik tie – išimtinai tik tie – kurie apie maistą nenusimano nieko ir sako „ai, man viskas skanu“.

Pavasaris užpuolė netikėtai, ir viena, ką aš žinau, kad aš vienas, o jūsų visų labai daug. Protingi ir mieli iš jūsų yra tik labai nedaugelis, ir viso mano laiko ir dėmesio reikia būtent jums. Kad galėčiau toliau džiuginti ir džiaugtis pats, man reikia erdvės ir laiko, ir todėl prasideda švaros metas.

Todėl šis pavasaris ir toliau einantys mėnesiai bus banalių, gyvenimą nuodijančių, į mano laiką už dyką besigviešiančių, piktų, pagiežingų, kompleksuotų, neurotiškų, gratuitously besikabinėjančių, nesupratingų ir įtarių, tuščių, narciziškų, bebandančių šildytis įžymybių pašonėje ir ant savęs gaudyti atspindėtą kitų žinomumo šviesą*** asmenų šlavimo lauk laikotarpis.

Viskas, o dabar visi likusieji būkite protingi ir laimingi.

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys .

— — —

* Priešdėlis „da-“ lietuvių kalboje yra, ir neklausykite, jei kas nors jums sako kitaip.

** Familiarumas yra požymis, pagal kurį gali iš tolo atpažinti kolūkietį, chamą ir debilą. Dar šituo labai kamuojasi atskirti asmenys, kurie nėra debilai, tačiau per ilgai gyvenime užsiėmę pedagoginiu darbu: jiems atrodo, kad kiekvienas, už juos truputį jaunesnis, yra jų auklėtinis ir todėl su jais galima bendrauti tėviškai.

*** Sąrašas gali būti pildomas.