Andrius Užkalnis's Blog, page 35

Anglija manęs pasiilgo

Lietuvos Rytas, 25 12 2013 Christmas Day Edition

Po dviejų metų ir kelių mėnesių, mane vėl pasitinka nemylimas kraštas, kuris tapo didžiausia kol kas nugyventa mano gyvenimo dalimi ir mano dukrų Tėvyne. Išvažiavęs 2011 metų vasarą, nesapnavau nei Anglijos, nei parduoto šeimos namo, nei besniegių žiemų. Jokio ilgesio.

Tiesą pasakius, per šešiolika metų gyvenimo Anglijoje nesiilgėjau ir Lietuvos, nei juodos duonos – gal tik truputį glaistytų varškės sūrelių su razinomis, bet paskui juos netoli parduotuvėje pradėjo pardavinėti mitrus afganas, pusę parduotuvės skyręs lenkiškoms prekėms, o kitą pusę – lietuviškoms (iš tradicinių angliškų prekių pasiliko tik loterijos bilietus ir cigaretes, kas labai vaizdžiai parodo mums anglišką maisto dietą).

Full fry-up, pagerintas variantas su poučintu kiaušiniu

Tikiesi, skaitytojau, kad jau palikau Lietuvą ir tave ramybėje ir pagaliau vėl tavo horizontas šviesus? Nesidžiauk per anksti, aš čia tik dviem dienoms, aš čia tik trumpam su reikalais, ir rašau jau vėl grįžęs į Vilnių.

Radau, kaip palikęs

Angliją radau tokią pat, kaip ir palikęs, kas mane gerokai nustebino. Keletas naujų pastatų Londone, tačiau tai kruopelės, palyginti su tūkstančiais baisios architektūros vienetų, kurie išsilaikė ne tik pastaruosius dvejus metus, bet turbūt nuo pokario laikų, nors turėjo būti išsprogdinti ir sunaikinti, jei Dievas turėtų žiūronus ir būtų pasidairęs. Tai net ne bloga architektūra. Tai architektūros priešingybė. Apie namus XX amžiuje prancūzas Le Corbusier sakė, kad namas – tai mašina, skirta gyventi. Anglai gyventi stato ne mašinas, net ne pigius Audi 100, o tuos baisius barškančius savadarbius cinkuoto lakšto vežimėlius at nevienodo dydžio ratų, kuriais Lietuvoje deklasuoti elementai prie sąvartynų vežioja savo mantą, ir dabar tie vežimėliai yra dar ir surūdiję.

Londonas ir nuolatos išknistas, perkastas ir statomas.

Ir nesibaigiantys remontai ir gatvių rausimas. Anglijos nacionalinė liga progresuoja – trumpam baigę rausti per Olimpiadą, anglai ir vėl yra užtvindę miestų gatves ekskavatoriais, užtvaromis ir ryškiais žymekliais. Nebėra normalių gatvių, yra atskiri ruožai, kurių dar kol kas neišrausė, bet tai laikina.

Nors truputėlį toliau nuo sostinės širdies (į valias prisižiūrėjau į šiaurės Londoną šį kartą, nes mane pavežė automobiliu, ir gavau iki soties atsikasti baisiausio, ką turi Anglija: transporto situacijos) visos negudrios parduotuvėlės pasipuošusios ne tik dešimtmečių purvu, bet ir iškabomis, kurios atrodo pieštos 1970 metais ir nuo to laiko neplautos. Ir tik atsidūrus centriniame Londone, ši magiška ir nepaaiškinama neapykanta estetikai staigiai išsiverčia į geriausias pasaulio vizualines reklamas, kurios irgi yra Anglijoje (nors Ameriką myliu visa širdimi, bet šios šalies kūrybiškumas reklamos srityje tenkinasi labai sidabrine antrąja vieta, palyginti su begėdišku Anglijos pirmavimu).

Žinoma, daug kas pasakytų, kad tik tiek šalis ir temoka: atpratusi kurti prekes, praradusi gamybos įgūdžius, Anglija temoka tik reklamuoti ir pardavinėti.

Prekybininkų valstybė

Nežinau kaip dėl to „moka pardavinėti“ – vienas skirtumas, kuris bado visur akis, tai kad parduotuvės, anksčiau turėjusios daugybę kasų (daugumas tų kasų buvo tuščios, ir žmonės stovėjo eilėje prie tų, kur nelabai patenkintais veidais dirbo nelabai gerai dirbantys pardavėjai), dabar turi vos kelias kasas su tarnautojais, o didžiajai daugumai klientu reikia naudotis tokiomis automatinėmis kasomis, kurios jau siutina ir mūsų pirkėjus kai kuriuose prekybos centruose.

Grūstis yra gyvenimo būdas: Hamleys.

Kaip ir Vilniuje, prie automatinių savitarnos kasų vaikšto nepatenkintas tarnautojas, gelbėjantis pirkėjus, kurie paprastai su kokia nors sistemos spraga susiduria per pirmąsias 30 sekundžių. Gerai pagalvojus, netoli tas laikas, kai atėjus į parduotuvę, ne tik pačiam reikės nuskenuoti ir supakuoti savo prekę, bet ir pačiam susivožti sumuštinį arba galbūt išspausdinti žurnalą, kad nereikėtų vargintis spaustuvininkams ir rišėjams. XX amžiaus rašytojų fantastų svajonės apie automatizuotą gyvenimą pildosi, tik rašytojai visad prognozavo bedvasį, šaltą ir tobulai veikiantį pasaulį, o ne tokį gana šiukšliną ir pusiau veikiantį jauną, bet jau sergantį automatą, kokiu Britanijoje pavirto mažmeninė prekyba.

Žinoma, Oxford Street, New Bond Street ir Regent Street bei gretutinėse gatvėse vis dar yra pasaulio prekybos elitas, senosios ir naujai sukurtos parduotuvės, kur viskas tobula, kur pakanka pardavėjų ir kur viską galima rasti greitai. Net po poros dienų grįžus į Vilnių, Rotušės aikštės, Gedimino prospekto ir didžiųjų prekybos centrų parduotuvės, net ir pačios didžiausios, atrodo kaip apgailėtini kooperatyvai. Naujoji Londono Victoria‘s Secret moteriškų kelnaičių ir naktinių parduotuvė, savo katalogais viliojanti jau kelias seksualiai susirūpinusių spuoguotų paauglių kartas Vakaruose, prikišta daugiau plazminių ekranų, šviesos krioklių ir veidrodžių nei visos Vilniaus parduotuvės kartu paėmus. Tai hormonų audros, pareikštos per spalvas ir šviesas, vizualizuotos ir pakeltos į meno lygį.

Viktorijos paslapčių parduotuvė New Bond Street

Kiek gyvenau Anglijoje, svečius iš Lietuvos visuomet vilkdavau ne tik į muziejus ir galerijas, bet ir į didžiąsias universalines parduotuves, tokias, kaip Selfridges, kur vidutinį pagyrūną lietuvį reikia knysle badyti į beprotišką pasirinkimo gyvenimo šventę, į visą šį puikų vartojimo festivalį, kad jie visam laikui (arba bent jau kuriam laikui) pamirštų sakyti, kad „Lietuvoje visko yra“. Apsipirkimo prasme Lietuva tebėra apgailėtina parduotuvėlė prie kelio, kur galima įsigyti druskos, degtukų ir vieną kitą drabužėlį, o tikrasis apsipirkimas gyvena kitur. Sveika kartais išvykti iš šalies, kad tai suprastum.

Kodėl Lietuvoje geriau

Ir vis dėl to Vilniuje gyventi yra smagiau. Pakanka Victoria stotyje vakare, jau po aštuntos, pamatyti visas tas minias žmonių, ilgesingai žiūrinčius į švieslentę ir laukiančius, kada pagaliau praneš apie tai, kurioje platformoje bus jų traukinys. Jų šimtai, kaip per kokią demonstraciją Rytų Europos šalyje, dainuojančių revoliucijų metais. Tik jie ne revoliucionieriai. Tie žmonės atrodo, kaip klusni gyvulių banda, laukianti piemens signalo. Klusnūs ir eilėse. Ir, kaip visuomet, nereaguoja niekaip (nebent gal širdies viduje) į pranešimus apie tai, kad štai toks traukinys sugedo, dar kitas atšauktas, o beveik visi kiti likusieji vėluoja.

Jei persirengimo kabinoje ko nors nori, spausk mygtuką. Jis vis tiek neveikia.

Gerais kostiumais (bent jau dauguma jų), vyksiantys į savo brangius namus Surrey grafystėje, vis tiek kiekvienas jų tris-keturias valandas kasdien praleidžia transporte ir dėl nieko nesiskundžia, nes tokių darbų, kurie leistų gyventi pačiame Londono centre, nebūna. Gyvenimas pačiame Londono centre įkandamas tik tiems, kam jau nieko nebereikia dirbti, nes turi tiek pinigų, kiek reikia, iki pat gyvenimo pabaigos.

Pergrūstame metro ironiškai atrodo užrašai prie kiekvienos linijos pavadinimo „Good Service“ („veikia gerai“), reikėtų geriau rašyti, kad vis dar po truputį veikia, nes žodis „gerai“ netinka prie seniausio ir anksčiausio pasaulio metro, nei per kur. Jame būna blogai arba nepakenčiamai.

Kad turėtum tokią gyvenimo kokybę, kokią daugelis turi Lietuvoje, visur nulėkdami per 15 minučių ir gyvendami pėsčiojo kelionės atstumu prie miesto širdies, Anglijoje gauti beveik neįmanoma: galų gale, jei kažkam atsitinka stebuklas ir gyvenimas užpila milijonais, ir dirbti nebereikia, tai kokio velnio būti šaltoje ir šlapioje saloje Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje? Tie patys pinigai žymiai geriau linksmina Viduržemio jūros regione arba Karibuose.

 

Ką skaityti, kai nereikia eiti į darbą

Žurnalas The Economist prekyboje, ir tik 19 Lt, tai prašau pirkti, kol nevėlu.

Daugelis jūsų domisi: kuo užimti protą, kai spragsi malkos židinyje, kai visi darbai nudirbti iki kitos darbo dienos (arba iki sekančio skambučio telefone, kai paklaus, ar negalėtumėt iki sausio 2-os tokio failo pažiūrėt, ačiū labai, “suprantam, kad šventės, bet žinot”), rankoje vintažinio porto taurė? Nejau eisi žiūrėti TV, kur paskudos rodys (o tikrai rodys) filmą Po pirties, beigi visokių kitokių savokų koncertus ir benefisus su karnavalais?

Jums atsakymas yra nusipirkti tinkamos lektūros.

Tie, kas skaito The Economist, žino, kad Christmasinis Double Issue yra toks malonumas, kurio lauki ištisus metus, nes niekas (niekas at all) negali prilygti tai faino turinio koncentracijai. Paaiškinu: tas paskutinis metų žurnalas būna ir apie savaitės įvykius, bet ir būna prikišta neregėtai išcackintų, išieiškotų, brangiai researchintų ir įprastine Keimbridžo* auklėtinių zakručena elegantiška iki šonkaulių diegimo kalba.

Štai ir šis numeris. Praėjo šimtmetis po Pirmojo Pasaulinio Karo pradžios, ir pasaulis atrodo nepatogiai panašiai į tą situaciją, kuri buvo 1914 metais. Kodėl prancūzai taip myli gyvenimą bet yra labai nelaimingi ir kodėl ten tiek negatyvo. Kaip rytų Londone keičiasi laidotuvių tradicijos: nuo cockney marozų iki Jamaikos gangsta send-off’ų. 24 valandos greitkelio Service Station (čia toks, kur ne tik degalinė, bet ir visokių angliškų katpėdėlių ir carskoje selo, dirbančių ištisą parą, ir kur šansai, kad stojankėje tau pasiūlys fake roleksą arba armani kostiumčiką yra geresni, negu kad šansai, kad kitą sykį atidaręs burną Bradauskas ką nors nusišnekės tokio, kad visiems atvips žiauna).

Verčiu toliau. Kiek įkyrus straipsnis apie tai, kaip Afrika eina tipo priekin ir prie Kilimanjaro tuoj tuoj jau pradės startapus daryti – čia privalomas politiškai korektiškas fufelis kaip visada. Ir, kaip visada, kelia juoką maždaug taip pat, kaip kalbos apie “Indijos ekonomiką” (tas pats, kas būtų “geriausias Forto Dvaro restorano someljė”, juokas ir tiek). Medžioklė lankais ir strėlėmis Amerikoje (wow). Pasaulio muziejai ir kaip jiems taip gerai sekasi (atsakymas: kai atleidžia babcias su šliurėm ir pradeda galvoti, kaip galima sudominti lankytojus).

Kalifornijos skalūnai – aukso karštligės aidas ir kaip gali iš naujo pakeisti valstijos gyvenimą, kai užpils pinigais (nebent ir ten su Venckiene atsidangintų Žygaičių debilai ir referendumo palatkės). Kaip ir kodėl Amerikoje baigėsi vergovė. Kaip Indijos moterys kovoja su uošvienėm-pabaisom ir kas joms iš to išeina (nelabai kas). Kinijos filmų pramonė. A short history of hotels visame pasaulyje. Ir dar įprastinis kontentas priedo prie to.

Žurnalas kainuoja 19 lietuviškų litų ir yra prieinamas didesnių supermarketų spaudos lentynose bei kai kur kioskuose irgi. Kai ką galima rasti internetuose, tačiau, kaip rašiau šiandien Pinigų Kartoje, popierinė spauda yra geriau.

—

* Keimbridžas, ne Kembridžas, mokykitės tarti normaliai nors prieš šventes.

Laiminga metų pabaiga

 

Kauno pilies kompleksas pasipuoš skoningais ir erdviais burgerių restoranais, veikiančiais ištisą parą. 3000 lankytojų vienu metu – daugiau nei bet kur kitur pasaulyje – aptarnaus burgerinė Jack In The Box Lithuania, atidaroma frančizės principu. Ji sukurs šimtus gerai apmokamų darbo vietų.

Lietuvos Rytas, 23 12 2013

Pamenate, buvo toks laikas, kai kone kiekvienu straipsniu raginau džiaugtis ir matyti gyvenimo šviesiąją pusę? Nepamenate, nes skaitytojų atmintis trumpa. Tai aš jums priminsiu.

Paskui gavosi taip, kad daugiau teko vis daugiau šaipytis ir sudirbinėti. Skaitytojai pagalvojo, kad čia turbūt todėl, kad aš Lietuvoje persisėmiau tautinio cinizmo, ir mano optimizmas, girdi, dingo.

Ne, tiesiog su tokiomis politinėmis jėgomis valdžioje, kai parlamento salėje daugiau įtariamųjų, nei apygardos teismo valgykloje, su knibždančiais referendumo ir savo žemėlės puspročiais, Nuodingųjų Skalūnų pasakų bažnyčia ir jau išleidusiu kvapą violetiniu sąjūdžiu (pastarojo kariūnai be darbo neliko: labai didelė jų dalis perėjo prie parašų rankiojimo, nes negali gyventi pilnaverčio gyvenimo be tam tikro vidaus priešo slibinų ir sąmokslo sapnų) niekas negali mane kaltinti, kad vis juokiausi kartu su jumis iš to, kas buvo komiška.

Žinau, ką galvojate. „Pats tu komiškas, Užkalni“. Ot ir ne. Tai juk jūs dabar mano tekstą skaitote, o ne aš – jūsiškį. Reiškia, aš laimėjau.

Dabar metų darbai beveik baigti, ir šią skiltį skaitote tada, kai ir eglutės papuoštos, ir dovanėlės supirktos, ir net mišrainės jau kur ne kur pradėtos gaminti. Dvylika mėnesių dar nesibaigė, bet kitą sekmadienį vargu, ar jau norėsite beskaityti apie rimtus dalykus.

Metų rezultatai geri, patapšnokime sau per petį. Europinis mūsų šalies pirmininkavimas buvo gal ir ne toks nuostabus, kaip tikėjosi labiausiai laukiniai optimistai (kuriems atrodė, kad metams baigiantis Lietuva bus tokia pat garsi ir gerbiama, kaip kokia Vokietija arba bent jau Švedija), tačiau kompetentingai sutvarkytas, be jokių prisidirbimų ar gėdingų epizodų – na, jei pamiršime Loretos Graužinienės koncertinį turą Kijeve, bet čia, kaip sakoma, širdžiai neįsakysi.

Vilniuje laiku atidaryta ir sėkmingai veikia skandinaviška pasaulinio tinklo baldų ir namų apyvokos daiktų parduotuvė – būtų teisinga pritarti minčiai, kad tai ir buvo tikrasis Lietuvos krikštas. Ne 1387-aisiais, bet šiemet, 2013, nes kiekvienas atsivėrimas Vakarų vartojimo kultūrai ir tarptautinėms taisyklėms yra didelis pasiekimas. Šiandien, pavyzdžiui, su dideliu malonumu perskaičiau apie tai, kad „legendinės“ kavinės „Literatų svetainė“ vietoje (na, apie ją jokių legendų nėra, bet tegul taip rašo plunksnos broliai, kad jiems tokios mielos tos klišės) bus amerikietiško greito maisto restoranas. Ten pardavinės gruzdintą vištieną popieriniuose kibirėliuose. Įsivaizduoju, kaip siautės paveldo gynėjai ir tautinės dorybės puoselėtojai.

Negaliu paneigti, kad mane tai džiugina. Kaip ir sumanymas (tiesa, kol kas jis tik mano galvoje) Kauno pilies komplekse atidaryti didžiausią pasaulio mėsainių restoraną, veikiantį ištisą parą. Gynybiniame griovyje galėtų šiltu metų laiku galėtų ganytis karvutės ir jautukai, iš kurių mėsos ir būtų gaminami mėsainiai. Taip susipintų mūsų architektūrinis ir istorinis paveldas, lietuviška pagarba žemės ūkiui ir sveikas pelno siekimas ir visiems naudingos įmokos į biudžetą. Virš Kauno pilies, greta trispalvės, plaikstytųsi didelė, raudonomis ir baltomis juostomis bei baltomis žvaigždėmis mėlyname lauke padabinta vėliava.

Grįžtant prie rimtesnių pasiekimų iš besibaigiančių metų, keli teigiami dalykai yra akivaizdūs. Rusijos spaudimas mūsų šaliai, prasidėjęs dėl Lietuvos dantų parodymu „Gazpromo“ byloje, baigėsi Kremliaus nenaudai: pieno produktų blokada nepataisomų nuostolių Lietuvoje nesukėlė, ir, kaip visuomet, mojavimas meškos vėzdu padėjo mūsų apsnūdusiems ir laimingiems perdirbėjams atsibusti ir pagalvoti apie kitas pardavimo rinkas.

Rusų propagandistų, dainuojančių ar kalbančių, atsilankymai Lietuvoje nebelieka nepastebėti, ir kaskart užkuria tiek vėjo, kad daugelis padorių žmonių jau nebenori teptis rankų, organizuodami tokius renginius arba juos lankydami. Čia kaip būti smarkiausiai prisilupus ir visa gerkle bliauti dainas per giminių šventę: nieko neteisėto, tačiau pijoko ir kaimo durniaus reputacija greitai įgyjama ir sunkiai nusiplauna. Taip ir į visokių gazmanovų ir kirkorovų koncertus daugelis greitai nebenorės eiti vien dėl to, ką žmonės pasakys: puiku, svarbiausia – poveikis.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės pažadas nevykti į Sočio olimpiadą yra labai džiuginantis žingsnis, nors daug kam knietės sakyti, kad čia tik pasiruošimas rinkimams ir politinių taškų rinkimas, tačiau jei kas nors renka politinius taškus, darydamas protingus dalykus, kas mums darbo? Svarbu rezultatas. Žinoma, pritars ne visi – kai kas lemens apie „diplomatiją“, nors istorija prisimena ir myli ne didžiausias nuolaidas dariusius, o smagiausiai kumščiu stalą daužusius ir kartkartėm užrikti nepabijojusius.

Apsisprendimas džiugina dar ir dėl to, kad D.Grybauskaitė aiškiai ir tiesmukai pasakė, kad santykiai su Rusija mūsų netenkina, Maskvos elgesys mums nepatinka, ir „nėra politinės galimybės“ važiuoti į Rusijai be galo svarbų renginį. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius, 1980 metais, Maskvos vasaros olimpiada turėjo tapti Leonido Brežnevo vadovaujamos Sovietų Sąjungos triumfu ir parodymu visam pasauliui, kad viskas ten gerai ir niekas nekliba. Tos viltys tuomet išskrido į orą kaip tas olimpinis lokys, pakilęs per uždarymą virš Maskvos stadiono: 1980 m. žaidynės tapo šalies ir režimo paskutiniu pasispardymu.

Sočyje situacija įdomiai panaši: Rusija pasitinka šį didžiulį renginį kaip šalis be draugų, išskyrus saujelę kaimyninių diktatorių ir Trečiojo Pasaulio maniakų. Lengva pastebėti, kad pastarojo meto naujienos iš Rusijos yra daugiausia apie tai, ką nuteisė, įkalino ar paleido iš kaliūzės. Net Ukrainos lengvai patvarkyti nepavyko: Vladimirui Putinui nuo šiol Oranžinė Revoliucija sapnuosis dar baisesniu sapnu, ir Kremlius žino, kad niekas neišspręsta, greičiausiai nauji neramumai Kijeve laukia jau po žiemos, ir ilgai to krašto nenulaikysi. Jie visi ir visada pabėga. Dar vienas geras besibaigiančiųjų 2013 metų ženklas.

Smukus dujų ir naftos kainoms, prieš dešimtmetį atrodę neišsemiami Rusijos pinigai jau sėkmingai išsemti ir išslapstyti. Sočio olimpinės žaidynės, dar neprasidėjusios, bet kuriais skaičiavimas jau dabar sumušė visus korupcijos, biudžetų viršijimo ir pinigų išvogimo rekordus. Lietuvos prezidentei dalyvauti šioje liūdnoje dekadanso mugėje nėra jokios prasmės, ir gerai, kad ji apie tai kalbėjo nedviprasmiškai.

Taigi ne tokie jau blogi metai. Išties, puikūs. Kaip matome, blogos istorijos vis tiek baigiasi. Reikia tik mokėti džiaugtis gerosiomis.

Apie dėkingumą piktadariams

Lietuvos Rytas, 16 12 2013

Kai informacinis karas prieš Lietuvą jau tapo pastebimas ir žinomas visiems (na, išskyrus nebent tuos, kas patys tame kare darbuojasi priešo pusėje ir todėl apsimeta nesuprantančiais, apie ką čia šneka – jie dažniausiai sarkastiškai kartoja “rusai puola”), pagaliau baigta kalbėti apie tai, ar mums kenkia. Dabar klausimas prasmingesnis: kaip mums kenkia?

Dabar, kai Rusija turi rankose didelį rūpestėlį, Ukrainą, kai kas gali įsivaizduoti, kad ji mus suvis pamiršo.

Nepamiršo, tik metodai kiti. Čia ne Kijevas, ir Lietuva jau Europos Sąjungoje ir NATO, ir kad ir kokie būtų mūsų valdžios netobulumai, net ir Seimo pirmininkės neišsikviesi į Maskvą ant kilimo paprotinti, ką jau kalbėti apie tuos valstybės žmones, kurie turi faktinę valdžią ir sprendimo teisę.

Rusijos inicijuotos ir jos pakalikų palaikomos „pilietinės iniciatyvos“ (jos lygiai tiek pat pilietinės, kaip ledų šventė Kėdainiuose arba „liaudies Seimas“ 1940 metais) – dėl atominės elektrinės, žemės pardavimo ir skalūnų – kažkiek suveikė, bet visi tie baimių pumpavimai lengvatikiams ir pasakos idiotams apie degantį vandenį yra tik vienas iš žanrų.

Kremliaus technologai išsitraukė seną, jau seniai negrotą, plokštelę, nupūtė dulkes, ir pasigirdo gerai žinomos melodijos. Kai nesuveikia grasinimai, Rusija noriai įjungia gailesčio skatinimą.

Šalis, iš kurios atėjo laimingos santuokos receptas „muša – reiškia, myli“, gerai įvaldė neįvertinto geradario vaidmenį. Taip gerai, ir taip jausmingai šitą dalyką pateikia (skirtingai nuo grasinimų – čia būna daug subtilumo ir dramos), kad daugelis Marijos žemėje tiki ir patys noriai kartoja tuos pačius poterius.

Emocinės spalvos ir psichologinio šantažo skonis dažnai primena motiną, priekaištaujančią nedėkingiems jau suaugusiems vaikams: „aš dėl jūsų naktų nemiegojau“.

Nežinote, apie ką aš čia? Nagi apie tai, kad vėl ištraukti girdėti Sąjūdžio laikais pasakojimai, kaip Lietuvoje viską sukūrė sovietiniai žmonės, sovietiniais laikais, ir, žinoma, anuometinės sistemos dėka (tobulesnė už rinkos chaosą planinė ekonomika, geriausi pasaulyje inžinieriai ir kitokie specialistai iš Rusijos, pažangiausias mokslas ir nemokama medicina – išties, neprikibsi).

Kai Lietuva dar tik reikalavo laisvės, vis kas nors išspjaudavo: „taip, galite, tik gal susimokėkit pirma už kelius, fabrikus, namus, ir viską, ką padarė“. Na, kad čia logika kreiva, kaip Kalėdų eglutė Panevėžyje, tai nereikia net ir aiškinti. Bet lygiai tokie patys išvedžiojimai girdėti ir šiandien.

Nespės kas nors vėl priminti apie paminklus okupantams sostinėje, ant Žaliojo tilto, tuoj pat iššoka tos pačios kontūzytos logikos metastazės: „tai ir greitkelius suarkim, ir oro uostus išsprogdinkim, nes jie irgi sovietiniai“.

Tai, kad tokie kalbėjimai yra laboratorinio grynumo idiotizmas, įrodyti lengva. Kai gydytojas ruošiasi kam nors traukti sugedusį dantį, ligonis paprastai nepradeda garsiai piktintis: „tu man dar ir galvą nupjauk, mėsininke tu!“. Jei kas nors nori išnaikinti tarakonus ir purškia juos dichlofosu, argi kas nors, būdamas sveiko proto, jų gaili ir sako: „tai dar nutrūčyk ir šunį, ir katę, ir dar savo vaikus, jei jau tu taip nori naikinti namų gyventojus“? Taigi.

Čia iš to nenugalimo sentimentalumo: jei kitur Stokholmo sindromas, aukos prisirišimas prie skriaudiko, yra psichiatrijos terminas, tai Lietuvoje jis – nacionalinė sporto šaka. Raktinis argumentas, išstenėtas ašaringu balsu: „taigi gal nebuvo taip jau viskas labai blogai tais laikais?“

Žinoma, kaip gerai sugalvota: tą patį galima pasakyti ir buvusiam kaliniui, nelabai šiltai prisimenančiam belangę. Ko tu taip vienspalviai ir neigiamai apie tą savo įkalinimą kalbi? Nejau nebuvo ten malonesnių, saulėtų dienų? Nejau nieko gero negali pasakyti apie laisvės atėmimo vietą? Jie tave juk mylėjo, kaip savo sūnų laikė. Ir valgydino, ir šildė, ir vėdino, ir pasivaikščioti galėjai.

Be to, tos kalbos apie Sovietų Sąjungos ilgalaikio poveikio nuopelnus, švelniai tariant, nelaiko vandens: jei kas nors galvoja, kad šiandien mes važinėjam kelio danga, mums palikta sovietinės Lietuvos inžinierių, tai kiek prasilenkia su tikrove: ano asfalto seniai nebelikę. Be to, viskas, kas buvo statyta ir kurta anais laikais – net ir tai, kas ligi šiol nesutrupėjo – jau seniai apmokėta, ir niekas nebuvo dovanota gerų dėdžių iš Maskvos.

Kadangi Rusija akivaizdžiai pralaimi informacinį karą prieš nebenorinčius draugauti buvusius satelitus (jei kas abejoja, tereikia pažiūrėti, ką Rusija pasakoja apie įvykius Ukrainoje – mėšlo čiaupai atsukti, tokio pasiutusio dergimo nebuvo nuo pat karo su Gruzija laikų), šių išspaustų ašarų, savęs gailėjimo ir rankų grąžymo bus vis daugiau. Ir tai ras gerą dirvą mūsų, lietuviškųjų, užjausti skubančių paprastuolių širdyse.

Kiekvieną kartą paminėjus kokią nors atvežtinės propagandinės pseudokultūros išvaržą – ar talentingo šovinisto-propagandisto koncertą, ar kokį slavišką TV kanalą, optimizuotą pribaltams, ir jo įtaką, ar šiaip gerai nusmailintą „visuomenės veikėją“ iš didžiojo kaimyno, jus tuojau pat pasitiks tas pats pritvotas atsakas: garantuoju, jums ironiškai pasiūlys tada ir rusų literatūros klasikų knygas sudeginti, ir Čaikovskio baletus uždrausti. Į šitas nesąmones nereikia reaguoti ir, svarbiausia, nieko atsakinėti. Tai kvailių argumentacija, ir ją reikia palikti kvailiams. Protingi žmones taip nekalba.

Užuojautos ir gėdos jausmo provokavimas, beldimasis į mums būdingą krikščioniškąją vertybę – dėkingumą geradariui – yra stiprus ginklas, nes, parodę gailestingumą neva skriaudžiamam, mes visi psichologiškai pasijuntam geriau, lyg atlikę gerą darbą. Lyg kokius karmos taškus užsidirbę. Rusija noriai ir nedvejodama atsistos į aukos vaidmenį, kai tik jai reikės.

Panašiai, daugeliui atrodo patraukli idėja sovietinius nuodingus stabus kilniaširdiškai palikti, „mes jų nebebijome, jie mums nepavojingi, tegu sau būna“. Tai noras, kurį motyvuoja ne protas, o nuolankumas savoms emocijoms: mes norime atrodyti didelės širdies ir atlaidūs, nes tada mylėsime save labiau ir kiti, regis, irgi mus labiau mylės.

Tai klaida: skriaudas galima atleisti, bet lengviausia tai padaryti po to, kai skriaudiko blogi darbai ir jų pėdsakai panaikinti, nuplauti, o jis pats nebesimakaluoja po akių.

Prekių ženklai jau yra. Jie kažką sako. Neaišku, ką

Verslo Klasė, 2013 m. žiema

Pagalvokite, kaip jūs renkatės lietuviškoje parduotuvėje dešrą arba pieno produktus. Ir vienų, ir kitų pagrindinių prekių ženklų yra mažiau, nei dešimt, visi jie turi logotipus, kai kurie – net ir vientisą spalvinį ir dizaino sprendimą, ir ant pakuočių užrašytus pareiškimus apie „išskirtinę kokybę“ ir „laiko patikrintas tradicijas“.

Pasodinus pirkėjus prie stalo ir pažėrus ant kortelių prekių ženklų pavadinimus ir, ant kitų kortelių, jų deklaruojamas vertybes nuo atitinkamų gamintojų pakuočių, ir paprašius susieti vienus su kitais, rezultatas būtų absoliučiai akivaizdus ir nedviprasmiškas: nė vienos sąsajos nė vienas vartotojas tikrai neprisimintų. Nebent atsitiktinai pavyktų.

Neišsemiami tuščių žodžių klodai

Keista, kad mažiausiai su šiuolaikine rinkodara (ir apskritai su blaiviu protu) susiję prekių ženklai būtent tų prekių kategorijų, kuriomis mes labiausiai didžiuojamės, eksportuojame ir rodome užsieniečiams: pieno, mėsos, dalinai duonos.

Nežinau, ar kada gilinatės. Turbūt ne. Paskaitykite kada pakuotes.

„Natūralaus pieno tradicijos“ – koks dar būna pienas 99% atvejų? Sintetinis?

„Šeimos vertybės – išskirtinė kokybė ir natūralumas“. Išskirtinė kokybė? Iš ko išsiskiria ir kuo? Nors vienas žmogus, tegu ir profesionalus ragautojas, aklame degustavime sugebėtų atskirti, nekalbant apie eilinį vartotoją?

„Vartotojų labiausiai vertinamas dėl šviežio pieno skonio“ – kitos pieno rūšys kokios, nešviežio pieno skonio? Limonado skonio?

„Naturalūs baltymai, išsaugoti naudojant unikalią gamybos technologiją“ – prašau, liaukitės juokinę. Mūsų parduotuvių lentynose dažnai pasitaiko nenatūralūs baltymai litre pieno už tris litus? Ir kas yra unikali gamybos technologija? Niekur pasaulyje nežinoma technologija?

„Rūpestinga kaip mama“ – ką? Dešra rūpestinga kaip mama, ar mėsinė, ar kas dar? „Kaip visada skanu“. „Gero skonio tradicija“. „Laiko patikrintas skonis“. Žodžių lavina tęsiasi. Tai turėtų būti deklaruotos kažkokios vertybės, priežastys, kodėl pirkėjas renkasi vieną, o ne kitą prekės ženklą, o yra tik absoliučiai tušti pareiškimai, žodžių lukštas be jokio turinio, nes jie nieko neužkabina: iš tiesų, jie tik apsimeta žodžiais, nes žodžiai turi galios, o šie žodžiai jokios galios neturi.

Net ir atskirų prekių pavadinimai visų yra vienodo registro, ir nors jie perduoda kažkokią nuotaiką, ta nuotaika irgi visų vienoda (kalbu apie maisto prekes). Tai svajonė apie neegzistuojančią (ir greičiausiai niekada nebuvusią) Lietuvos kaimo idilę, kur viskas gaminama rankomis, labai mažais kiekiais, ir kur kokybė ir autentiškas skonis yra užtikrinami daugiausiai per gamintojų amžių ir patirtį: pastebėkite vaidmenų apibrėžimus su aiškiu veikėjo amžiumi: „Močiutės“, „Babytės“, „Diedelio“, „Gaspadoriaus“, „Bočių“, „Senolių“ (net ir „Kunigaikščių“ ir „Bajorų“ irgi signalizuoja žilą plauką ir galbūt kiek raukšlėtą odą: jaunuma tuose pavadinimuose nefigūruoja). Kiti pavadinimai taip pat signalizuoja ramios, erdvios, neskubrios pastoralinės Lietuvos scenografiją: „Pirkelės“, „Sodžiaus“, „Svirno“, „Klėties“. Bet visa tai visų vienoda, ir niekas nesukuria jokio išskirtinumo. Visi kalba apie tą patį. Taigi ir apie nieką, nes niekas neklauso.

Šiokį tokį išskirtinumą – tiesa, labai prieštaringą, ir atstumiantį didelį kiekį pirkėjų – kuria nebent keistos reputacijos „Tarybinė“ prekių linija, taikanti į visiškai pramanytą, tačiau stipriai smegenyse įrėžtą mitą apie „tarybinių laikų“ prekes, kurios neva buvo visos natūralios, be priedų, ir pilnos skonio.

Ne vien dešros ir sūriai

Pažvelkime į visai kitą pusę: finansų ir draudimo paslaugas. Nors finansų rinką dominuoja tai, kas korektiškai vadinama „užsienio kapitalo įmonėmis“, situacija su prekių ženklais nelabai kuo skiriasi nuo dešrų kimšėjų, kindziukų rūkytojų ir sūrių spaudėjų.

Visai kiti rinkodaros biudžetai, didžiulis prekių ženklų pasirodymas vartotojo akyse (čia ne tik tai, ką matote lentynose ir kartais žurnalų ir laikraščių reklamose, čia mes kalbame apie ženklus, kurie tampa miesto vaizdo dalimi) – ir nieko.

Bankų ženklai ir pavadinimai sostinėje tampa miesto grafikos dalimi, nes jų pastatai didžiausi, blizgiausi, dažnai – naujoviškų ir įsimintinų architektūros sprendimų. Miestuose ir miesteliuose bankų skyriai tampa naujaisiais orientyrais, padedančiais gyventojams papasakoti svečiams, kaip juos rasti: anksčiau tokie buvo tik bažnyčia, mokykla, paštas, turgus.

Ir vis tiek nė vienas bankas negali pasigirti kokia nors išskirtine vertybe, įsūdyta klientų galvose. Tas pats tiesa, kalbant apie draudimo bendroves – tiesą pasakius, pastarosios ir Vakaruose labai sunkiai sukuria įtikinamą išskirtinumą, nes visos sako, kad yra pačios pigiausios, ir dažniausiai diferencijuoja savo pasiūlymą per šoninius, palyginti mažareikšmius dalykus: klientų aptarnavimą („mūsų skambučių centrai tik mūsų šalyje“, suprask, ne Indijoje) arba užsisako vis labiau keistas reklamos kampanijas, kurios vis labiau nutolsta nuo siūlomos prekės ar paslaugos.

Galima svajoti ir tuščioje vietoje

Brandžiose rinkose, kuriant patrauklumą bendrovėms, kurios negali pasigirti niekuo, net ir žemiausia kaina, kuriama net ne vertybė, o visiškai išgalvotas išskirtinumas (neformaliai sakytume „iš lempos“), ir tai kartais pavyksta.

Vadovėliniu atveju tapo 2009 metais Britanijoje sugalvota ir prodiuserių bendrovės „Passion Pictures“ įvykdyta neregėto paveikumo reklamos kampanija bendrovei „Compare the Market.com“.

Bendrovė, kaip ir daugelis jos konkurenčių, teikia draudimo pasiūlymų gretinimo paslaugas: klientas, ieškodamas draudimo (pirmiausia – automobilio), surašo savo duomenis ne daugelyje tinklalapių, o tik viename, ir automatiškai gauna pasiūlymus iš daugelio draudikų, iš kurių išsirenka pigiausią. Visos šios bendrovės sako, kad jų pasiūlymai – pigiausi, ir tai yra tolokai nuo tiesos. Jos skiriasi viena nuo kitos maždaug tiek pat, kiek skiriasi į padangas pučiamas oras degalinėje Lukoil nuo oro, kurį pučia Statoile.

Nuotraukoje: Statoil degalinė, kur net oras į padangas pučiamas geresnis.

„Compare the Market.com“ sukūrė legendą apie rusų kilmės surikatą, mažą graužiką vardu Aleksandras Orlovas, gyvenantį Anglijoje ir turintį informacinį tinklalapį, kur lyginami įvairūs graužikai („Compare the Meerkat.com“). Animuotas personažas, kalbantis stipriu rusišku akcentu ir ne itin taisyklinga anglų kalba, sielvartavo, kad jo tinklalapį atakuoja klientai, ieškantys automobilių draudimo.

Personažas ir jo aplinka netruko tapti kultiniais mėgdžiojimo objektais, surinko virš 800 tūkstančių sekėjų socialiniame tinkle „Facebook“ ir per dvejus metus padidino bendrovės rinkos dalį neįtikėtais 76 procentais (nekalbant jau apie vėliau išleistą knygą apie personažo gyvenimą, minkštus žaislus ir planus kurti pilnos apimties animuotą meninį filmą).

Lietuvoje kol kas sunku pamatyti panašių pastangų, nors jų verkiant reikėtų, pavyzdžiui, greitųjų kreditų bendrovėms, kiekvienos kurių pasiūlymas yra toks bendras ir niekuo nestebinantis (iš tiesų, tai tik greita trumpalaikė paskola menko mokumo klientams – ką dar galima padaryti kitaip?).

Be kelių pavyzdžių, kai reklamoje artikuliuojama žinutė stulbina nebent savo kraują stingdančiu beprasmiškumu („Paskola – lietuviška. Sava.“ – lyg įmokas čia irgi išieškotų išskirtinai savi, mielesni antstoliai, o ne kokie švedai su vikingų šalmais) arba atsilupusiais reklamos scenarijais („perku tik garsiausių firmų drabužius; juos renkasi visi, vadinasi jie – geriausi“, sako aktorė, gal net pernelyg aiškiai padėdama suprasti, kaip ir kodėl žmonės papuola į tokią situaciją, kai jiems prireikia greitųjų kreditų), tačiau kol kas mūsų šalyje nesukurta nieko tokio, kas galėtų nustebinti išmone.

Maža rinka verčia kalbėti visiems

Viena priežasčių, kodėl prekių ženklai Lietuvoje niekaip nesugeba sukurti išskirtinumo ir artikuliuoti vertybių, yra mažytė rinka, kuri verčia visus žaidėjus, norinčius išgyventi, kalbėti absoliučiai visiems. Kalbėjimas visiems dažniausiai pavirsta kalbėjimu niekam, nes pirkėjai ar klientai vis tiek yra skirtingi.

Bet koks tikslinės grupės apibrėžimas kaip mat pavirsta tokiu tikslinės grupės susiaurinimu, kad ji nustebina savo menkumu ir priverčia verslą pasakyti: „ne, galvokim iš naujo“.

Geras pavyzdys yra šį rudenį užsiplieskęs mobiliojo ryšio operatorių kainų karas. Nė vienas iš trijų operatorių negali sau leisti turėti panašių kaštų, kaip ir kiti (visų pirma, tinklo plėtros ir palaikymo) ir tuo pačiu metu pasirinkti tik dalies Lietuvos žmonių kaip savo išskirtinės klientų grupės. Todėl iš esmės mobiliojo ryšio operatoriai priversti tuo pat metu kalbėti ir tiems, kieno mėnesio išlaidos mobiliajam ryšiui sudaro apie 20 Lt, ir tiems, kam šis skaičius penkis ar dešimt kartų didesnis.

Tais pačiais žodžiais ir vaizdais tiek vienų, tiek kitų patraukti neįmanoma, ir galbūt todėl neįvykdoma užduotis išvirsta į sprendimus, taikomus klientui, kurio jau nebėra. Siūlomos begalės minučių ir begalės žinučių už itin mažą kainą, kai tų minučių ir žinučių apskritai reikia vis mažiau, nes mokiesiems klientams (tai yra, tiems, dėl ko apsimoka stengtis) reikia beveik vien tik mobiliojo interneto duomenų.

Palyginimui: įsivaizduokite, kad elitinių drabužių parduotuvė, atsidariusi centrinėje miesto gatvėje, nuspręstų, kad neišeina prekiauti vien švarkais po 3000 litų, o nuomą ir pardavėjų atlyginimus kažkaip atsimušti reikia. Todėl priimamas sprendimas salės šone padaryti dar ir biudžetinę zoną, kur taupesniems pirkėjams siūlomi dėvėti drabužiai iki 20 litų už vienetą. Didelių papildomų išlaidų nėra (išskyrus padidėjusias sąnaudas intensyvesniam vėdinimui, mat skuduryno produkcija gali skleisti specifinį dezinfekcijos kvapą), tačiau nauji klientai nesirodo, o tie senieji, kurie užsukdavo švarkų po tris tūkstančius, irgi kažkodėl pradėjo traukti kitur.

Panašius siūlymus visiems (aptaki rinkodaros frazė: „pas mus kiekvienas ras kažką sau“) įnirtingai taiko tinkliniai restoranai Lietuvoje: nė vienas jų nedrįsta apsiriboti kuria nors viena virtuve. Šaltibarščių, cepelinų ir gruzdintų koldūnų privalo būti visur, nes geriau turėti visus įsivaizduojamus gaminius iš šaldiklio, tegu ir labai prastos kokybės, negu specializuotis, kurias nors grupes ištobulinti, bet atsisakyti galimybės klientui patiekti picos pavadinimo patiekalą rusiško pavadinimo restorane. Picerijoje lygiai taip pat bus siūlomi ir minėtieji koldūnai, net negalvojant, kad galbūt ir nereikėtų savo klientu laikyti žmogaus, kuriam kinų restorane knieti užsisakyti itališkų lakštinių.

Tokioje situacijoje irgi sunku tikėtis, kad kurio nors iš minėtų restoranų prekės ženklas galės būti ypač stiprus – nes kokios vertybės ir kokia žinutė gali jį paremti? „Mes siūlome visiems viską, ir nieko nesiūlome ypatingai geros kokybės“? Net tai nelabai veiktų, nes kiti tinklai siūlytų lygiai tą patį.

Tokioje situacijoje, matyt, gerai tiktų animaciniame seriale „The Simpsons“ prieš daugelį metų matytas restorano reklaminis skydas, kur įstaiga giriasi „Jau 140 dienų be klientų apsinuodijimų!”. Manau, jei kas nors išdrįstu save pozicionuoti taip drastiškai, nesunkiai užtikrintų didelį žiniasklaidos dėmesį ir greitai pakeltų pažįstamumą, nors vargiai kam nors pakiltų ranka taip pasišaipyti iš saves. Tačiau šaipymasis iš savęs – jau visai kita istorija.

Gėda žiūrėti į ekraną

Lietuvos Rytas, 09 12 2013

Nežinau kaip jums, o man vėl toks jausmas, kaip prieš dešimtmetį: tada, atsimenu, prieš šventes buvau TV laidoje kalbėti apie Rolando Pakso skandalą, kuris jau buvo gerokai įsisiūbavęs, ir sakiau: kažkokios nelinksmos Kalėdos.

Tada buvo nesmagu klausyti šalies vadovo šnekas, dabar čia irgi vadovė, tik postas kitas. Kaip ir tada, dabar nesinori nei televizoriaus įsijungti, nei žinių portalų atsiversti: neduok Dieve, vėl ką nors parodys apie Seimo pirmininkę arba, dar blogiau, išgirsiu ją vėl ką nors sakant.

Aną dieną žiūrėjau jos interviu su kolega Edmundu Jakilaičiu – apie groteskišką vizitą į Kijevą ir tą komišką lipimą ant barikadų (ar ant tribūnos, kas ten supaisys), ir buvo užėjęs noras užsikimšti ausis. Sunku paaiškinti: tai gėdos jausmas, lyg stebint neadekvačių sugebėjimų žmogų, dalyvaujantį televizijos talentų konkurse, kur visai komisijai nesmagu ir nepatogu – tyčiotis negražu, rimtai priimti irgi niekaip neišeina, belieka kaltai šypsotis ir bandyti palaikyti pokalbį.

Seimo pirmininkės firminiu stiliumi tapęs susierzinimas ir pasimetimas, tuojau virstantis žodine agresija, akivaizdūs įsivaizdavimai, kad ją persekioja ir prieš ją susimokę, ir visiškas, beviltiškas humoro jausmo nebuvimas (net Neringa Venckienė sugebėdavo išspausti kokį juokelį – ir kas galėtų pagalvoti, kad ateis toks laikas, kai buvusią teisėją paminėsiu teigiamame kontekste) keltų gailestį šiai politinei figūrai, jei ne aštrus suvokimas, kad gailėti reikia ne jos, o savęs, mūsų visų ir Lietuvos.

Lygiai tas pats jausmas, kaip per R.Pakso skandalą. Gėda, nejaukumas ir mintis apie blogą sapną. Makabriškos spaudos konferencijos, keisti „gero savaitgalio“ linkėjimai savaitės pradžioje. Tikėjomės, kad visa tai nepasikartos.

Net neišeina pasakyti, kad Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė stokoja viešojo kalbėjimo įgūdžių ir elgesio manierų, kurių reikalauja aukštas postas (o ji mėgsta priminti, kad yra aukštas pareigas užimantis žmogus – matyt, todėl, kad daugelis galėtų tai greitai pamiršti, paklausęs jos bent dvi minutes).

Ji visiškai netinka šioms pareigoms, nes viešos pareigos reikalauja ne vien kelias kadencijas atsėdėti Seime ir dalyvauti kokių nors komitetų posėdžiuose, bet ir šiokio tokio solidumo, gebėjimo reikšti mintis (o jei jų nėra – įtikinamai perskaityti, ką užrašė ant lapuko kiti), ir atrodyti autoritetingai. Šiuo metu Loreta Graužinienė, deja, sugeba įkvėpti tik muzikinių humoristinių videoklipų gamintojus, kai ne iš pirmo karto pasako žodį „konstitucija“. Negali jos kaltinti: toje partijoje, iš kur ji atėjus, tai, manau, nėra dažniausiai kartojamas žodis – frazė „šaukimas į teismą“ partijos būstinėje, matyt, linksniuojama tankiau.

Parašiau „šioms pareigoms“, ir galvoju, ar tiktų kokioms nors kitoms. Na, gal su tokiu užsispyrimu ir galėtų rinkti palapinėje kokio nors referendumo parašus. Ypač jei ten suteiktų kokias nors oficialias pareigas, pavyzdžiui, „palapinės valdovė“ ir galima būtų retkarčiais kreiptis į aplinkui susirinkusius žmones.

Suprantate, kaip yra. Aukštą valstybės postą užimantis valstybės žmogus turi būti kaip vėliava. Neestetiškai atrodanti vėliava – sutepta, suglamžyta, kreivai susiūta – blogai atlieka savo funkciją, nes ji yra simbolis, o simboliai turi būti švarūs ir susiūti tiesiai. Parlamento vadovė, kalbanti ir besielgianti kaip humoro laidos aktorė be grimo, nelabai tinka į šalies simbolius.

Blogiausias dalykas (ir, palyginti su tuo, kas vyko prieš dešimtmetį, visiškai naujas lygis) yra negrabus, neskanus ir nesolidus šeimos reikalų viešinimas. Aš suprantu, kad net ir Seimo pirmininkė yra mama, bet užimamos pareigos su jos šeima nėra susijusios. Norisi tikėti (na, taip priimta sakyti, man gal net nesinori taip manyti), kad nuskriaustu ir kone įžeistu tonu skambantys svarstymai apie savo vaikų problemas nėra dar viena viešųjų ryšių plano dalis, kai bandoma „parodyti politiko žmogiškąją pusę“. Mat šios politikės atveju žmogiškosios, labai paprastos, virtuvinės ir nelabai rafinuotos pusės matosi jau per daug; betrūksta tik nuotraukų su plaukų suktukais ir apsiavus guminius batus, prie sodo darbų. Norėtųsi, atvirkščiai, pamatyti nors šiek tiek profesionalios ir valstybinės jos pusės. Nepakenktų.

Taigi, kaip ir minėjau, labai nelinksmos Kalėdos artėja. Prasidėjus Adventui, jaučiu pareigą jums ko nors palinkėti ir kuo nors jus paguosti, ir turbūt nieko geresnio nesugalvosiu, kaip priminimą, kad net ir baisūs sapnai anksčiau ar vėliau baigiasi. Geriau, žinoma, būna, kai jie baigiasi anksčiau. Ir dar: dabartinė situacija, kai skaudu ir gėda įsijungti televizorių, yra reikalinga terapiniais tikslais, kad paskui galėtume gyventi dar dešimt metų ir džiaugtis, kad jau yra geriau, negu štai tada buvo. 2013 metus turbūt taip ir prisiminsim.

Tai iš manęs šį kartą tiek. Kadangi šį tekstą skaitote gruodžio sekmadienio vakare, o gal net ir pirmadienį, tai, naudodamasis proga, linkiu visiems gero savaitgalio ir gerų margučių.

Kai įstatyme yra landa, ja naudotis yra gražu

Nuotraukoje: Amazon.com kaltina tuo, kad jie moka tik tiek mokesčių, kiek jiems priklauso.

Po to, kai vienas Lietuvos ir Baltijos šalių prekybos tinklas labai papuolė į žinias, ir vėl išplaukė į paviršių komunistinis bezdalas apie “socialiai atsakingą verslą”, kaip sykis užsienio internetai parašė apie tai, kad Britanijoje parlamento nariai kviečia nepirkti iš Amazono, nes jis, matai, nemoka “teisingų mokesčių” (fair share, koks labai angliškas išsireiškimas).

Ne priklausančių pagal įstatymus, bet teisingų.

Paaiškinsiu, kas jiems nepatiko. Amazonas Britanijoje padarė 4,3 mlrd (arba 4 300 mln.) GBP apyvartą ir sumokėjo 2,4 mln. GBP pelno mokesčių. Koks buvo pelnas, patogiai nepranešama (nes mokestis skaičiuojamas ne nuo apyvartos, o nuo pelno) – tas pelnas, įtariu, būtų dešimtkart mažesnis už apyvartą, ir iškart viskas pradėtų atrodyti ne taip jau labai baisiai, bet tegu Dievas jiems būna teisėjas, tiems piktžodžiautojams ir socialinio teisingumo ieškotojams.

Nepaisant to, žinoma, Amazonas pelno mokestį susimažino kaip už Tėvynę, nes bendrovė registruota Liuksemburge, ir pabučiuokit jiems į vieną vietą.

Maža to, Amazonas dar sugebėjo susirinkti iš Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojų – visų Kevinų, Brajanų, Kęstučių ir Žanetų – dviejų su puse limonų svarų paramą (taip, £2.5m) už plėtra Škotijoje, kur prikūrė darbo vietų, ir pagal kokias tai skatinimo programas taip priklauso.

Žinoma, čia galima būtų sakyti, kad net gavo subsidiją, kas ir buvo padaryta komunistuojančių populistų lūpomis. Žinia, šie skaičiavimai patogiai neįtraukia PVM, kuris mušamas ant visko, arba pajamų mokesčio, kurį sumoka visi Britanijoje dirbantys Amazono darbuotojai.

Nesvarbu. Vis tiek, moka mažiau, negu daugelis kitų, nes yra dideli, išmanūs ir gudrūs. Kaip ir Lietuvoje, kai buvo VP Prekyba, Maxima, Optimali Investicija ir neįgaliųjų įmonė Spindulys su PVM grąžinimu: kai kam (daug kam) atrodo, kad viskas buvo itin amoralu, nors ir formaliai teisėta. Kiti kaip neigiamos, amoralios veiklos pavyzdį dar pripaišo ir LEO LT ar tai, kad parduotuvėse darbo metu žmonės dirba, o ne tinklaraščių įrašus rašinėja ir ne alų geria. Koks išnaudojimas.

Supratimai apie moralę skiriasi. Jūs neturite galvoti taip, kaip aš. O aš neturiu galvoti taip, kaip jūs. Aš turiu savo vertybių skalę.

Man viskas yra labai paprasta. Kiekvieno asmens ir įmonės šventa teisė stengtis mokėti kuo mažiau mokesčių visais prieinamais teisėtais būdais. Didelės įmonės su gerais teisininkais ir finansininkais sugalvoja tuos būdus mikliau, ir turi daugiau galimybių juos įgyvendinti, nei mažos. Žinoma, išmaniai besisukantys turi ir didesnę riziką padaryti klaidų, ir už tas klaidas paskui sumoka.

Tvarką valstybėje, taip pat ir mokesčių administravimo tvarką, nustato įstatymai, ir jei įstatymai turi landas, jomis naudotis nėra amoralu: yra pagirtina, gražu, teisinga stengtis dėl savęs.

Turtingos ir sėkmingos įmonės neišvengiamai prisideda prie visuomenės gerovės toje šalyje, kur veikia, ir ne tik per mokesčius, kuriuos valstybė susirenka jei ne per pelną, tai per GPM, jei ne per jį, tai per PVM: per sukurtas darbo vietas, per užsakymus tiekėjams, ir net per konkurencijos didinimą.

Jūs sakote, kad yra blogai, kai dėl jų užsidaro mažos parduotuvėlės (tą patį sako ir apie Amazon, ir apie Tesco, ir apie Wall-Mart, kaip ir apie prekybos tinklus Lietuvoje)? Aš sakau, tegu ir užsidaro, jei nesugeba konkuruoti. Reiškia, blogai dirba. Aš sakau, kad tai privalumas.

Jūs sakote, mažai moka kasininkams? Tiek pat moka, kiek ir kiti tinklai. Sakau, gerai, kad nepučia algų ir tokiu būdu didina Lietuvos konkurencingumą.

Apie bankrutuojančias pardutuovėles: to iš jų, kurios reikalingos man, sugeba išgyventi. Vilniaus Senamiestis ir Užupis yra pilnas parduotuvių, kurioms nei Maxima, nei IKI nėra baisūs, nes jos dirba taip, kaip turi pakankamą pirkėjų kiekį ir pajamas. Apie tai jau esu rašęs. Kokia nors Užupio Krautuvė arba vyno parduotuvė Domininkonų gatvėje veikia ne todėl, kad šalia nėra tinklinės parduotuvės, o todėl, kad žmonės turi priežastis ten pirkti.

Bet čia ne apie tai. Čia apie mokesčius. Stiprios ir gudrios įmonės, optimizuodamos legaliais būdais mokesčių naštą, ne tik yra moralios ir pagirtinos. Prisimenate, buvo tokia Bitės reklama: “mums pasisekė, kad turime reiklius klientus”. Tai štai, čia taip pat ir valstybėms sekasi, kai jos turi gudrias įmones – jos padeda valstybę administruojantiems žmonėms tobulėti.

Žaliojo Tilto balvonų gynėjai, susikiškit sau istoriją kuo giliau

Nuotrauka nevaizduoja nei Žaliojo Tilto, nei jo baisių skulptūrų.

Ši tema organiškai išsirutuliavo, mano straipsnyje Lietuvos Ryte paminėjus Žaliojo Tilto balvonus, ir kuo jie tokie pavojingi ir kenksmingi.

Buvo rašyta:

Viena pamoka, kuri prikišamai buvo parodyta per šį net tiems, kas nenori klausyti: prakeiktos sovietinės skulptūros ant Žaliojo tilto, vaizduojančios proletarus, okupantus ir kitokius Lietuvos žaginimo personažus, kaip ir anksčiau, figūruoja daugumoje užsienio TV reportažų apie Vilnių.

Čia ne Baltarusija ir ne Šiaurės Korėja, operatoriams neuždrausi filmuoti, kur jiems patinka, ir kone kiekvienas reportažas iš Vilniaus rodė tuos šlykščius balvonus, stambiu ir bendru planu, kaip „Lietuvos sostinės nelengvą santykį su praeitimi“.

Kiek dar galima kentėti mūsų sostinės siejimą su bjauriausiu praeities laikotarpiu? Taip, jei klausiate, tai surūdijęs vamzdis prie Neries yra šimtą kartų geriau, nes jo niekas nefilmuoja ir nerodo pasauliui, kaip mūsų simbolio. Kiek dar reikės viršūnių susitikimų, kad kas nors padarytų galą tai miesto gėdai?

Kai tugodumai ir banalybės nešiotojai, atsakydami į tai, pradėjo kartoti savo poterius apie tai, kaip negalima išplėšti lapo iš istorijos (“kaip lapelio iš močiutės kalendoriaus”), ir kad mums reikia prisiminti savo praeitį ir dėl to rodyti šituos stalevarus ir kareivius matomoje miesto vietoje, tai reikia jiems pateikti aiškų ir nedviprasmišką atsakymą.

Jie labai nemaloniai susigūžia, kai jų paklausi, o tai ar gerai būtų pastatyti kokių nacių paminklus Vokietijoje, galimai arčiau prie masinių žudynių vietų, nes tai irgi juk istorijos dalis, ir geriausiu atveju numykia, kad čia, matai, ne tas pats.

Jie taip sako, todėl kad jose giliai sėdi tarybinis prakeiktas supratimas, kad “vis tiek” gi nu kažkaip buvo “Didžiąjame Tėvynės kare” fašistai ir mūsiškiai, nes vis tiek gi yra biškį geriau savi tarybiniai negu tie visi vokiečiai, nes rusai vis tiek kažkaip nu kažkiek kažkur mums biskuliuką savesni. Ir todėl reikėtų visgi šiek tiek būti atlaidesniems tiems tarybiniams žmonėms su šalmais ir šautuvais ir kuvaldomis, nes jie ir gero daug padarė. Vis tiek gi, supranti, gegužės 9-oji, Den Pobedy, kažkaip biškį šiaip jau ir mūsų, ir ūsuoti Raudonosios Armijos veteranai yra kažkuo geresni negu ten kokie nors pasenę naciai.

Net neaiškinsiu, kad komunizmo ir nacizmo nusikaltimai yra lygiaverčiai, ir abiejų šlovinimas yra vienodai šlykštus ir nepriimtinas.

Dar kartą paaiškinu tiems, kam nedaeina, ir kas dabar klaus “kam trukdo”?

Trukdo, visų pirma, mums. Aš žinau, čia Lietuva, kur žiūri PBK, kur atvažiuoja čiūčela Gazmanovas (mačiau bilbordą) ir jo eis klausyti, kur buvo Kirkorovas, ir jo irgi ėjo klausyti, bet nereikia to reklamuoti. Kiekvienoje šeimoje yra savo gėdingi retardai ir bausmę įkalinimo vietose atlikę šaukštai deguto, bet nebūtina juos demonstruoti kiekvieną kartą visiems atvykusiems. Taip ir tos skulptūros, taip ir ta istorija. Nu buvo baisus periodas, ir viso gero. Kuo mažiau jo, kuo giliau užkasti.

Tos baisios skulptūros kenkia mums, nes yra pakankamai raiškios, ir todėl jas – o ne Užupio angelą, ir ne baltus angeliukus, saugančius miestą – dažniausiai fotografuos ir filmuos tie, kas norės parodyti Lietuvos ir Vilniaus “kontraversiškumą” ir įstrigimą tarp dviejų epochų ir dviejų sistemų.

Nereikia. Man užtenka vienos sistemos – tos, kuri yra progresyvi ir vakarietiška. Lietuvos vieta yra Vakaruose, o ne gelžbetonio blokiniuose šabakštynuose su saldžiu Sovietsku šampanu.

Jei kažkam labai reikia balvonų, tegu varo iki Grūto, arba į Baltarusiją, kur jų ras su kaupu. Vilniuje jų reikia tiek pat, kiek apmyžtų sienų, grafičio, skardinių kioskų ir Lukiškių kalėjimo miesto centre.

 

Geležinis vilkas nestaugė

Lietuvos Rytas, 02 12 2013

Dar viena nesėkmė, nors atrodė, jau pakaks mums tų nesėkmių. Ir čia nekalbu apie tai, kad sostinės oro bendrovė „Air Lituanica“, regis, liko su vienu lėktuvu – nors ir tai nedžiugina.

Vilniaus viršūnių susitikimas galėjo būti ryški atžyma istorijoje, visiems laikams įrašęs žmonių atmintyje Gedimino miestą, kaip Suomijos sostinę įrašė istorijon 1975 metų Helsinkio susitarimai, arba Camp David‘ą, mažai kam žinomą vyriausybinę poilsinę Maryland‘o valstijoje, kur 1978 metais Izraelis ir Egiptas sutarė dėl taikos.

Tačiau taip neįvyko: Vilnių prisimins šį kartą tik kaip miestą, kur Ukraina atsuko Europai nugarą. Ukraina, ar jos valdžia, nebe taip svarbu – net jei tos valdžios sprendimais buvo patenkinti ne visi ukrainiečiai, net jei Rusijos spaudimas buvo brutalus, ciniškas ir begėdiškas – vis tiek ta ukrainiečių valdžia teisėtai išrinkta ir šiuo metu vienintelė tiems žmonėms atstovaujanti.

Tačiau ar galėjo būti kitaip?

Visa Vilniaus susitikimo pompastika slepia nuo akių vieną dalyką: šiais laikais dažniausiai didieji politikos renginiai nieko nesprendžia, viskas būna nuspręsta jau anksčiau.

Mano gatvė Senamiestyje buvo uždaryta policijos (ne dėl to, kad aš nepabėgčiau ir neišgąsdinčiau svečių, šiaip dėl saugumo). Pareigūnas išleidžia, sako, važiuokit. „O įleisit atgal?“ Sako, jei čia gyvenate, tada – taip. Pasijutau nuostabiai: iki šiol tokią tvarką buvau matęs tik Downing Street Londone, kur yra premjero rezidencija, ir kur uniformuoti pareigūnai įleidžia ne visus. Pagaliau gyvenime savo pasiekiau. Galėčiau taip gyventi kasdien.

Bet kalba ne apie tai. Nuo visų vėliavėlių, žiburėlių ir begalinio sirenų kaukimo (beje, klausiu ateičiai, dėl kitų svarbių renginių: ar tikrai būtina kiekvieną kartą drumsti senojo miesto rimtį tomis pragaro sirenomis, kai turite švieseles?) gali pasirodyti, kad Vilniuje bus nuspręsta kažkas be galo svarbaus, kai iš tiesų tie sprendimai jau seniai buvo priimti kitur, kitose šalyse ir miestuose.

Ukraina nusprendė savo ateitį pagal tai, kaip jai labiau apsimokėjo (arba pasirodė, kad apsimoka), pagal tai, kur linko didžioji ukrainiečių širdžių dalis, pagal jų sentimentus ir prisirišimą prie dujomis maitinančios ir suprantama kalba kalbančios motulės Rusijos. Smagu yra įsivaizduoti, kad ukrainiečių elitas, geriausioji tautos dalis, norinti būti civilizuotos Europos (o ne reformuotos koncentracijos stovyklos su centrine administracija Kremliuje) bendruomenėje, mojuojanti vėliavomis, atstovauja Ukrainai, tačiau iš tiesų taip nėra.

Ukraina, ypač rytinė jos dalis, yra labiau rusiška, nei pati Rusija, taip pat besiilginti Sovietų Sąjungos, taip pat alpėjanti dėl neva puikios buvusios ir pražuvusios pramonės, mananti, kad Donecko anglies šachtos ir Zaporožės plieno liejyklos – tai kelrodžiai į ateities ekonomiką, ir taip pat nežinanti kitų vertybių ir kito pasididžiavimo savo istorijoje, nei „Didysis Tėvynės karas“, kaip tuose kraštuose pravardžiuoja Antrąjį pasaulinį karą. Ir būtent ta Ukrainos pusė nulėmė pasirinkimą, kad ir kaip būtų liūdna progresyviai šalies daliai.

Mums, beje, šito aiškinti nereikia: Lietuvai irgi Viktorą Uspaskichą ir Loretą Graužinienę ne iš kosmoso atsiuntė, patys išsirinkom. Na, gal ir ne visai mes, bet tikrai tokie patys, kaip ir tu, gerbiamas skaitytojau, su tokia pačia pilietybe. Todėl negalim į ukrainiečius iš aukšto žiūrėti.

Taip, šis viršūnių susitikimas dar kartą, deja, pabrėžė to viso mūsų Europos pirmininkavimo ribotą svarbą. Gal ir geriau, nei Vilniaus – Europos kultūros sostinės projektas, bet nelabai smarkiai.

Labai aukšti ir labai svarbūs pareigūnai puikiose Vilniaus salėse, deja, pasako tik tai, kas visiems būna žinoma, dar prieš jiems pradedant kalbėti. Ir būtent todėl, ne dėl savo kaltės, Vilnius prarado galimybę atsižymėti istorijoje. Geležinis vilkas ant kalno nesukaukė, tik kimiai atsikrenkštė ir nubėgo sau.

Tačiau yra ir naudingas aspektas. Viena pamoka, kuri prikišamai buvo parodyta per šį renginį net tiems, kas nenori klausyti: prakeiktos sovietinės skulptūros ant Žaliojo tilto, vaizduojančios proletarus, okupantus ir kitokius Lietuvos žaginimo personažus, kaip ir anksčiau, figūruoja daugumoje užsienio TV reportažų apie Vilnių. Čia ne Baltarusija ir ne Šiaurės Korėja, operatoriams neuždrausi filmuoti, kur jiems patinka, ir kone kiekvienas reportažas iš Vilniaus rodė tuos šlykščius balvonus, stambiu ir bendru planu, kaip „Lietuvos sostinės nelengvą santykį su praeitimi“.

Kiek dar galima kentėti mūsų sostinės siejimą su bjauriausiu praeities laikotarpiu? Taip, jei klausiate, tai surūdijęs vamzdis prie Neries yra šimtą kartų geriau, nes jo niekas nefilmuoja ir nerodo pasauliui, kaip mūsų simbolio. Kiek dar reikės viršūnių susitikimų, kad kas nors padarytų galą tai miesto gėdai?

 

Maxima, geriausias dalykas, atsitikęs Lietuvai

Žinoma, ne vienintelis geras dalykas. Geri dalykai buvo Mažeikių Naftos pardavimas bendrovei Williams („atidavimas primokant“, jei jums taip geriau), puikiai organizuotas referendumas dėl Europos Sąjungos su paprastomis poveikio priemonėmis (kad apolitiški dundukai ateitų ir balsuotų), mergaitės grąžinimas motinai ir tetutės išskridimas į kosmosą (kur jai ir priklauso būti), taip pat bus puikus ir žemės pardavimas užsieniečiams, kai žlugs, kaip reikia tikėtis, pilnaties nutviekstųjų referendumas.

Tačiau Maxima yra vienas geriausių dalykų. Ir štai kodėl.

Tiesą pasakius, jau parašęs du straipsnius apie niekingas ir piktdžiugiškas reakcijas ir boikotų donkichotus, maniau, kad tema kaip ir išsemta. Betgi ne.

Mano laikraštis Lietuvos Rytas savo portale publikavo šią nesuvaidintos širdgėlos kupiną epistolę, kur asmuo, šiaip jau neperkantis Maximoje, paaiškino, kodėl kartais vis dėl to ten užeina ir kokias tuomet patiria dvasines, moralines, o kartais ir materialines kančias (kai kasoje išmuša neteisingai – sako, skirtingai, nei „prekystalyje“, bet tikriausiai norėjo pasakyti „lentynoje“).

Parduotuvių tinklo Maxima nauda yra ta, kad šis tinklas (panašiai, kaip įmonės, turinčios prekių ženklus McDonald‘s, Coca-Cola, Microsoft kitose šalyse), sugeria į save pavydžių nevykėlių tūžmastį ir kantriai – nes kas belieka – tarnauja, atlikdamas nekenčiamo lyderio vaidmenį.

Lyderis mūsų paprastoje valstiečių visuomenėje yra nekenčiamas. Būti didžiausiu, geriausiu ir sėkmingiausiu nėra nei lengva, nei smagu. Visi laukia, kad nepasisektų, kai nepasiseka (ar, neduok Dieve, įvyksta nelaimė), ne tik tyčiojasi ir džiaugiasi, bet ir kala prie kryžiaus. Bausmės ir pasekmės lyderiui suklydus visada būna neproporcingai griežtos. Reikalavimų kartelė visad iškelta absurdiškai aukštai, ir neperšokus jos, aplink pasigirsta švilpimas ir trypimas iš tų, kurie patys ne tik per tą pačią kartelę neperšoktų (jie nevaliotų nė pusės tiek), bet net ir su prožektorium nežinotų, kur tos kartelės ieškoti, mat kol kiti šokinėja per karteles, nevykėliai žiūri per TV talentų šou kartojimus arba užsiima kitokia niekine veikla.

Tie iš jų, kam pasiseka prie savo menko intelekto turėti trupinėlį negudrios vaizduotės (tos pačios, kuri skatina kitus nupušėlius purkšti grafičius ant sienos), sugalvojo idiotišką, tačiau visiškai teisėtą „varžtų dovanojimo“ akciją. Akcija visiškai teisėta. Kaip ir, pastebėkime, tos pačios Vilniaus Prekybos pasinaudojimas mokesčių landa ir milijonų sutaupymas, įdarbinant neįgaliuosius.

Kaip sakote? Ten buvo amoralu? Kaip amoralu – kaip atlyginimų prisipumpavimas prieš motinystės atostogas? Kaip pašalpų susirinkimas iš valstybės tiems, kam jos teisėtai priklauso, bet atrodo keistokai jų pajamų fone? Ir kas kaltina amoralumu? Ar ne tie patys, kas į tą pačią sugriuvusią Rygos Maximą nubėgtų ir susirinktų viską, ką tik galima iš po griuvėsių, jei tik teritorija nebūtų saugoma? Čia jie dabar aiškina apie moralę?

Nejuokinkit manęs. Čia kaip iš Lietuvą pardavinėjančio Kremliaus fašistėlių klubo A3 propagandininko (dar ir pezančio per Gariūnų radiją kartu su pradažnais PBK padonkais) ir seno komjaunuolio priiminėti jo demagogiją apie Tėvynės meilę, principus ar padorumą. Šie smulkūs svolačiai tuo ir komiški, kad nedažnai prikiša savo raukšlėtus snukius prie veidrodžio ir net nesuvokia, kaip veidmainiškai skamba jų pasmirdęs, neurotiška greitakalbe beriamas briedas (taip, jie burbuliuoja greitakalbe: psichologai sako, kad jiems gėda savo kalbėsenos, išspausto falcetuko, ir greitai kalbėdami, jie geriau suvaldo baimės ir apsišikimo jausmą).

Man patinka rašyti apie Maximą tai, ką galvoju. Nekultivuodamas tolerancijos kvailiams, aš labai vertinu įmonę, kuri sugeba išgryninti ir iškelti paviršiun daugelio viduje tūnančius bailaus, pavydaus baudžiauninko įpročius, kad jie springtų ir dūstų kitų sėkmės šviesoje.

Ir būtent todėl Maxima, prie visų savo klaidų ir sunkumų, yra vienas geriausių dalykų, nutikusių mano šaliai.