Andrius Užkalnis's Blog, page 37

Mokykitės mokėti, ne prašyti chaliavos. Ir pamilkite pinigus

Ateikite į restoraną ir pabandykite paprašyti, kad jus pamaitintų už dyką, nes jūsų vakarienė nekomercinė

Garbės žodis, nenoriu, kad skambėtų nedraugiškai. Todėl iš anksto sakau: nieko asmeniško. Ir atsiprašau, jei šiek tiek skambės kaip pakartojimas, nes jau rašiau, kad už pavalgymą nedirbu (ten daugiau buvo skirta piaro agentūroms).

Per pastaruosius dvejus metus padariau begales nemokamų renginių. Skaičiau paskaitas, susitikinėjau su studentais ir šen, ir ten. Honoraro ten nėra, nes “renginys nekomercinis / pelno nesiekiantis / iš idėjos”.

Dabar šis dalykas oficialiai baigtas

Vieną sykį esu paaiškinęs: neturiu nieko prieš darbą iš idėjos. Tik mano idėja yra kitokia, negu jūsų.

Mano idėja yra tokia, kad už kiekvieną darbą turi būti mokama.

Kai yra darbas su jaunimu, tai dvigubai svarbu: jie turi įprasti patys mokėti kitiems už darbą, ir tikėtis, kad jiems bus mokama.

Antraip studentai išmoks labai neteisingą pamoką: kad gyvenime reikia stengtis “organizuoti minimaliomis sąnaudomis”, tai yra, kaulijant chaliavos. Tai blogiausia pamoka, kurią galima duoti jaunimui.

Nes tai juos paverčia amžinais backpacker’iais ir freeloader’iais, žmonėmis, kurie nenori uždirbti ir nusipirkti, bet svajoja viską gauti nemokamai. Bilietus, viešbučius, pietus, fotoaparatus.

Toks požiūris yra vėžinis sielos susirgimas ir palieka žmogų ne tik traumuotą visam gyvenimui: jį paverčia vertybiniu elgeta, sutrina jo savigarbą ir perkreipia jo sprendimų kompasą visam jo likusiam natūraliam gyvenimui.

Ir tokiu būdu visos Karjeros Dienos, Studijų Šventės ir kitokie supposedly empowerinantys ir motyvuojantys renginiai empowerina ir motyvuoja klaidingiems dalykams. Aš negaliu prisidėti prie šios destruktyvios veiklos.

Savanorystė? Labdara? Tik nereikia.

Išgirdę mano mandagų prašymą honoraro už dalyvavimą renginyje, blogiausia, ką galite padaryti, yra bandyti mane protinti apie savanorystę ir labdaringą veiklą. Ir vienu, ir kitu dalyku aš užsiimu noriai, bet jei jums reikia apie tai klausti, jūsų renginys nėra to dalis. Tai tiesiog chaliavos gaudymas, prisidengiant kitais žodžiais. Tai įžeidžia mane, kaip prašomąjį, ir jus, kaip prašytoją.

Nedarykite šito. Aš labai gerai pažįstu labdarą, ir jūs nesate tai.

Studentai, beje, nėra neįgalūs ar likimo nuskriausti, kad jiems kas nors ką nors būtų skolingas nemokamų prekių ar paslaugų. Kuo greičiau jie supras, kad jie turi už viską mokėti, kaip visi, tuo geriau jie bus pasiruošę gyvenimui realiame pasaulyje, o ne Borneo bezdžionių nugarų kasymui už NGO pinigus ir keliones dviračiais po pasaulį, raising awareness apie kokias nors ligas arba potvynius Bangladeše. Visi šie dalykai gali būti labai gražūs, ir labai kilnūs, bet jie mažai susiję su realiu gyvenimu.

Ai, tiesa. Kuo mažiau jūsų CV bus tų nevyriausybinių organizacijų darbų ir gastrolių, tuo geriau jums seksis rasti darbą normaliame sektoriuje. Turėkite CV su penkiais NVO darbais įvairiose pasaulio vietose, ir privačiam sektoriui jūs esate as good as dead. Taip yra todėl, kad visose tose veiklos imitacijose prisirenkama įpročių, kurių paskui nuskalbti jau neįmanoma. Bet tai didelė ir ilga atskira šneka.

Kiti dalyvavo už dyką? Tai paprašykite jų vėl.

Dar viena didelė klaida yra bandyti man sakyti, kad tas ir anas žmogus yra už mane labiau žinomas, ir vis tiek jiems padėjo renginyje nemokamai. Su visa pagarba, tai yra jų reikalas, ir niekaip nepaveiks mano sprendimo.

Jums gi galėčiau patarti į tuos žmones kreiptis ir vėl, jei jums taip gerai su jais pasisekė. 

Renginys nekomercinis? Tai gerai.

Tai, kad jūsų renginys nekomercinis, ir jūs neimate pinigų iš dalyvių, yra tik jūsų reikalas ir pasirinkimas. Restoranas jums neduos dykai valgyti tik todėl, kad jūs kažkur dirbate už dyką. Restoranas yra ten, kur yra, moka nuomą ir atlyginimus todėl, kad jis parduoda maistą už pinigus. Taip veikia ūkis: žmonės keičia prekes ir paslaugas į pinigus.

Įpraskite mylėti pinigus ir prekinius-piniginius santykius. Tai jums labai padės gyvenime. Jus galimai mokė pinigus niekinti ir apie juos kalbėti, kaip apie nepadorų dalyką. Tai labai blogas įprotis, nes pasaulis veikia kitaip.

“Tai ką, skaičiuoti viską pinigais?” Ne viską: yra meilė, yra šeima, yra vaikai, yra mažas tikrų draugų ratas. Šių dalykų niekas nepardavinėja (na, bent jau ne tokie žmonės, kurie skaito Protokolus). Bet visa kita turi kainą. Kuo anksčiau įprasite prie to, tuo jums bus geriau.

Apie jūsų renginį: jei jūs negalite sau leisti tokių dalyvių, kurie už dalyvavimą ima pinigus, jums teks apsieiti tais, kurie pinigų neima. Tai bus žmonės, kurie dirba nemokamai, nes tam turi savų priežasčių. Jei kas nors, už ką kiti moka pinigus, yra siūloma nemokamai, taip yra neatsitiktinai (nebūtinai tai ką nors blogo pasako apie nemokamai dirbantį arba apie jo darbo vaisius). Suprasti ir įvertinti, kodėl, yra jūsų darbas ir brendimo ir mokymosi dalis.

Kitais žodžiais tariant, nekomerciniam renginiui jums turbūt reikės nekomercinių dalyvių. Tai nieko blogo ir nieko nemalonaus. Tiesiog ne visi dalyviai yra tinkami visiems renginiams.

Dar kartą: nieko asmeniško. Čia tik suaugusio gyvenimo dalis.

Varguoliai, pavidolei ir hipsteriai – akademiškai išnarstyti

 
A. Užkalnis: „Žmogus nori arba apsnūdimo, arba stimuliavimo“
Sociali Sociologija, 4 11 2013


Vieną dieną, besilankant vienoje Šiaulių viešojoje bibliotekoje ir beieškant kažkurio Z. Norkaus ar  V. Leonavičiaus veikalo, Antanui išsprogo akys – apatinė Sociologijos lentyna buvo prikrauta Andriaus Užkalnio egzempliorių: solidi krūvelė „Prijaukintoji Anglija“ bei „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. Bet galbūt kaip tik ši lentyna labiausiai ir tinka priglausti minėtas knygas? Ar jų autorius panašus į sociologą? Ar A.Užkalnio tekstus skaitantis sociologas gali mankštinti savo sociologinę vaizduotę?

Šiandien specialiai Socialiai Sociologijai Dovydo Skarolskio interviu su Andrium Užkalniu apie jo žmonių tipizaciją, valgymo ne namuose kultūrą, hipsterius, ironiją, Vilnių bei buvimą sociologu.

Dovydas Skarolskis: Andrius Užkalnis savo tekstuose dažnai mėgsta išskirti žmonių tipus, iš kurių vienas labiausiai žinomų yra „vargolio“ terminas. Štai, individu galima vadinti teorinį subjektą, kuris yra visų žmonių pomėgių, bruožų ir kitokių atributų vidurkis, o kaip teoriškai galėtume apibūdinti „vargolį“? Ar jam būtina uždirbti mažai pinigų? Ar ši sąvoka būdinga kažkurio regiono gyventojams, o gal „vargolių“ galime rasti visame pasaulyje? Ar tai yra būdinga tik tam tikro amžiaus žmonėms, kažkuriai kartai?

Andrius Užkalnis: Skirtingai nuo „pavidolio“, vargolis neturi paradigminės rašysenos, galima laisvai rašyti ir „varguolis“. Ne, varguoliai yra visi, kas mano, kad priklauso nuo valdžios, kad jie nuskriausti, ir kad aplinkui yra daugybė sąmokslų, vienas kurių – neįmanomumas pakeisti valdžią, nes „visi vagiai“. Tokių žmonių – iš esmės jie kamuojami aukos komplekso – yra visur pasaulyje. Tačiau buvusiose komunizmo šalyse jie buvo legitimizuoti, ir buvimas auka, nesugebančiu nieko padaryti, pradėtas laikyti savaimine vertybe. Čia prisidėjo ir XX a. atsiradusios patarlės kaip antai „kuklumas žmogų puošia“. Ką? Kažkodėl neatrodo, kad tai atėjo iš amžių glūdumos. Tai sufolklorinta naujosios ideologijos vertybė.

D.S.: Įdomu, koks giluminis ryšys egzistuoja tarp dviejų įvardintų sąvokų. Gal „pavidolei“ atsiranda iš varguolių ar atvirkščiai? O gal netgi įmanoma situacija, kai „pavidolei“ kažko pavydi varguoliams? Ar pavyduoliai ir varguoliai turi amžinų sąjungininkų ar bendrų priešų Lietuvos visuomenėje?

A.U.: Pavidolis yra neatsiejamas varguolio bruožas. Visi varguoliai yra pavyduoliai, bet ne visi pavyduoliai yra varguoliai, nes pavydas gali transformuotis į kūrybinę energiją: norėti ir pačiam būti ten, kur yra pavydimasis subjektas. Varguolis by definition negali nieko siekti, kitaip jis nebebus savimi. Ne, nemanau, kad varguoliams ko nors pavydima.  Amžinų priešų ir sąjungininkų – taip. Priešai – tai tie, kas jiems turi mokėti už jų pasirinktą gyvenimo stilių pašalpų ir paramų pavidalu. Sąjungininkai yra politikai, nes gauna iš varguolių balsus, kurių negautų iš nieko kito.

D.S.: Tiek daugybę varguolių, tiek marias pavidolių galime sutikti internete, ypač FaceBook’e. Jie dažnai susiremia su virtualiais troliais. Internetinė pseudoenciklopedija Pipedija teigia, kad esate „vienas iš nuostabiausių trolių per visus lietuviškus internetus“. Kokia trolio paskirtis socialiniuose tinkluose – ar galima trolius laikyti FaceBook sanitarais?

A.U.: Ne, man regis, čia yra pritempta. Apie trolius gerą straipsnį parašė Dovydas Pancerovas. Išdėliota ten visa mechanika.

D.S.: Be sportinio trolinimo užsiimate daugybe kitų internetinių veiklų. „Laukinėse žąsyse“ kartu su komanda vertinate įvairius Lietuvos restoranus, kavines ir panašias vietas. Besilankant įvairiose vietose, turėtų būti lengva pastebėti visuomenės diferenciaciją ne tik pajamų, bet ir būdo bei psichologijos lygmenyse. Ar būtų galima suskirstyti ne namuose valgančius lietuvius į kelias skirtingas grupes?

A.U.: Manau, kad itin daug tipų nėra. Pats populiariausias tipas: žmogus, kuriam restoranas yra prigimčiai priešiškas pinigų leidimas, ir kuris už savo pinigus nori atrasti kuo daugiau trūkumų. Tokių gal 60%, jei ne daugiau. Antrasis tipas: žmogus, buvęs Italijoje/Barselonoje/Amerikoje, ir visiems aiškinantis, kaip turi būti iš tikrųjų. Tai pirmojo tipo atmaina. Jis dar dažnai pasakys, kad čia labai brangu, ir užsienyje viskas pigiau.

Aš manau, kad pats priklausau trečiajam tipui, kurie sudaro, na, gal 10% visų restoranų lankytojų: tai yra tie, kas ieško gero, ir nori už savo pinigus išeiti su gerom emocijom ir patirtimi.

Esminis, baisiausias restoranų ir gėrimų priešas Lietuvoje yra įsitikinimas, kad namie pigiau. Tas pats, kalbant apie vynus. 90% turi prisirinkę tų karingų idiotizmų, kad Gruzijoje/Moldovoje/Ispanijoje iš apsišikusių ūkininkų po 2 eurus už litrą yra dieviški vynai, kurie yra „patys skaniausi“. Su šituo neįmanoma kovoti. Reikia laukti, kol tie žmonės išeis kitur, kur jiems galbūt pasiūlys kitų gėrimų padavėjai su sparnais. Tik, deja, į jų vietą ateis nauji idiotai, ir tai liūdina.

D.S.: Kalbant apie valgymo kultūrą, kokią įtaką lietuviams padarė internetas? Paauglystėje net gyvendamas periferiniame miestelyje ir aplinkinių kompanijoje neturėdamas metalistų draugų, interneto dėka atradau metalo muziką. Sakoma, kad vienas lauke ne karys, bet gal vienam galima būti gurmanu? Kiek šiame procese lemia aplinka ir kiek savikūra bei siekis kažko aukščiau kasdienės pilkumos?

A.U.: Man regis, vien internetas iš tamsybės ir primityvumo neišves. Žmonės pamilsta kitokį maistą kur nors išvykę (ir duok, Dieve, ne ten, kur etninėse parduotuvėse galima rasti lietuviškos duonutės ir sūrelių, kuriuos jie ir ėda, jei tik yra galimybė). Taip, vienam galima būti gurmanu, bet su kompanija tai yra žymiai lengviau. Žmogus nori arba apsnūdimo, arba stimuliavimo. Neužsičiaupiantys apie geriausius lietuviškus barštelius ir grybus bei bulbikes yra tie, kas nori pateisinti savo miegojimą. Jiems nereikia dirgiklių, jie jų vengia. Jiems nereikia naujų minčių, nes jie nežinos, ką su jomis daryti.

D.S.: Iš užsienio atkeliavo ne vien tai, ką mėgstate. Jaunimo atmintyje egzistuoja ryškus įrašas, kad Užkalnis nemėgsta hipsterių. Neseniai blog’e „Hipster Conservative“ skaičiau įdomų straipsnį apie hipsteriškumo pabaigą, kuriame prisiminama neišsipildžiusi sociologų ir politologų pranašystė apie istorijos pabaigą. Vietoj istorijos pabaigos idėjos keliama kita – apie kultūros pabaigą, kurią įkūnija hipsteriai, kaip tezės (pokario JAV „Amerikietiškos svajonės“) ir antitezės (septinto dešimtmečio studentiškų neramumų ir kultūrinės kovos) sintezė, kurios ironijai jau nebėra ribų. Po šio pasažo norėtųsi paklausti dviejų dalykų: 

1) Ar hipsteriai yra linkę savo kultūrine ironija kovoti prieš save pačius? Gal tai sutampa su Jūsų įžvalgomis apie šią socialinę grupę? 

2) Dabartinis mūsų visų bendravimas gali būti pavadintas hipsterizuotu dėl ironijos pertekliaus kasdieninėje kalboje. Tai lyg ir vestų į uždarą ironijos beprasmybės ratą. Duotojo straipsnio autorius siūlo naudoti post-ironiją kaip vaistą šiai būklei. O ką pasiūlytumėte Jūs? Gal verta nedaryti nieko ir šita idėja yra perspausta?

A.U.: 1) Taip, buvimas hipsteriu yra sintetinis pasirinkimo laisvės variantas tinginiui ir bailiui. Tai yra dvigubai, trigubai, keturgubai ironiška. Lyg veidrodžiai, kurie vienas kitą atspindi iki begalybės. Hipsteris neneša nei informacijos, nei vertybės, nei metodo ar priėjimo.

2) Ironijos tikrai nėra per daug. Bent jau Lietuvoje. Kur nors Kalifornijoje, protinguose žurnaluose, galima užčiuopti persisotinimą ironija, iš kurio kyla tokios paskatos. O Lietuva tebėra, atsiprašau, maža agrarinė valstybė, tai yra apgyvendinta negudrių kaimiečių, kuriems viską reikia pirštu parodyti. Kur jau ten post-ironija. Jiems net puodeliai „Duskit Pavidolei“ yra per sunku, kas antras rašo, kad ten klaida.

Apie bendrą gluminimo ir ironijos kontekstą rašiau čia. Rašytojai-alkoholikai, verkiantys apie Vilniaus destrukciją nuo pinigų, net jie, protingi žmonės, nė trupučio prie ironijos nepriartėja.

D.S.: Tie, kurie sunkiai pagauna ironijos gaidelę (ar vištelę), yra lengvos aukos informacinio karo kontekste. Šiuo metu lietuviškuose internetuose vyksta dideli pokyčiai – imama žaisti atviromis kortomis. Vieni baksnoja į ekspertai.eu fenomeną, Matrica Lietuvoje FaceBook paskyrą ir neaiškius žemaičių pareiškimus Putinui ir Obamai, kiti įžvelgia korumpuotą klaną, tiesioginės demokratijos trūkumą ir neigiamai vertinamą teisinę valstybę. Kaip reiktų šviesti visuomenę, kad jie imtų suprasti pavojus ir ironiją? Kur slypi šaknys to, kad jiems teisingiausi atrodo primityviausi bandymai aiškinti?

A.U.: Gal labai paprastas atsakymas, bet visuomenė gali būti apšviesta švietimu. Per kontaktus su protingomis mintimis. Čia aš matyčiau tokius žingsnius. Pirmiausia reikia suvokti, kad ironijos supratimas, daugiasluoksnis mąstymas, judami stebėjimo kampai yra ne įgimtas įgūdis. Tai išmoktas elgesys. Antra, reikia suvokti, kad mokyti galima visus, bet ne visi išmoks. Reikia nusistatyti siekiamybių ribas (atlikti scoping’ą), nes jei planas bus per daug išplėstas, iš to nieko gero nebus, tik nusivylimas.

D.S.: Sumažinant mastelį nuo Lietuvos iki Vilniaus, dažnai pažymite, kad mėgstate Vilnių ir jo Senamiestį, keliate daugybę miesto nuotraukų į FaceBook. Kaip keičiasi Vilnius šiandien – ar turistų srautai keičia miesto ir miestelėnų veidą? O gal jis lieka toks pats, su mitologiniais pirmakursiais derinančiais kojines ir sandalus (šie tampa realybe kiekvieną rugsėjį), kurie vis iš naujo pramiešia miesto populiaciją?

A.U.: Vilnius nekeičia savo esmės, niekaip ir niekada: nauji žmonių srautai liejasi, kaip lietus per grindinį, ir nieko iš esmės neužkabina. Jį keičia tik gyventojai. Jūsų minėti pirmakursiai studentai pradeda daryti įtaką, kai jie jau pasidaro miesto gyventojais, o iki tol – ne. Tai visada buvo Vilniaus savybė. Jis priima ne iškart, bet kai jau priima – tai amžiams.

Į Facebook tiek nuotraukų dedu, nes negaliu susilaikyti. Jaučiuosi, kad Vilniui esu skolingas, tiek metų jo nefotografavęs.

D.S.: Ir pabaigai klausimas, kuris gali būti tiek sunkus, tiek lengvas: kuo Andrius Užkalnis yra panašus į sociologą ir kodėl Lietuvai reikia sociologų?

A.U.: Aš ir esu sociologas, tik nediplomuotas. Aš stebiu elgesio tipus ir reakcijų dėsningumus ir apie juos kalbu. Mano stebėjimas yra labiau empirinis, nei profesionalių sociologų, ir mano metodai yra paties sugalvoti ir pritaikyti, bet nuo to jie ne mažiau vertingi. Taip, manau, kad mums visada reikia kažko, kas mums pasiūlo įžvalgų apie pačius save ir savo elgesį, net jei su dauguma tų įžvalgų nesutinkame.

Į klounus priima tik kartą

Lietuvos Rytas, 04 11 2013

Kaip šio laikraščio nepagarbiausias autorius, linkstantis prie lengvų juokų ir populiarumą kibirais semiančių temų, žinoma, negaliu praleisti progos parašyti apie Loretą Graužinienę.

Kodėl man rūpi pakalbėti apie Seimo pirmininkę? Ne, politologinių aspektų tikrai neaptarinėsiu. Čia ir taip visiems viskas aišku. Viktoro Uspaskicho sukalta partijos imitacija pasirodė skurdoka talentų: kai teismo šaukimais daugumas apdėlioti smarkiau, nei kitas toks politikas buvo apvyniotas tualetiniu popieriumi, tai tenka rinktis iš to, ką turi. Tai ir išsirinko, kaip visi matome.

Man rūpi suprasti, kaip jaučiasi ir ką galvoja žmogus, kuriam, vos sugebančiam vairuoti automobilį nuo savo sodų bendrijos iki prekybos centro, davė raktelius nuo didžiulio vikšrinio ekskavatoriaus ir pasiūlė juo padirbėti, kaušu pamojuoti. Tik žmogui nepaaiškino, kad viską filmuoja ir rodo tiesioginiame eteryje.

Seimo pirmininkė, pradėjusi karjerą nuo bandymų padaryti tvarką televizijoje, kad žurnalistai jos neremtų prie sienos, yra turbūt vienintelė politikė, sugebėjusi per 24 valandas du kartus užlipti ant to paties grėblio (grėblys jai ypatingai tinka dėl didelio įdirbio žemės ūkyje).

Plačiai žinoma, kad kvalifikuotų viešųjų ryšių specialistų Darbo partijoje yra tiek pat, kiek elektrinių gitarų paprastai groja kaimo kapeloje, tačiau, net jei jų ir būtų, akivaizdu, kad Loreta Graužinienė nebūtų linkusį jų klausyti (specialistų, ne gitaristų), nes pati viską moka ir žino. Tapusi pajuokos objektu dėl atsiprašymo už prezidentę, ji toliau sau plėtojo temą, ir tapo pajuokos objektu antrą kartą.

Pagrindinė taisyklė viešuosiuose ryšiuose: išsikasei duobę ir įkritai į ją? Nustok kapstęs, pabūk ramiai. Kai visi paliks tave ramybėje ir išsivaikščios savais keliais, jau bandyk ropštis. Kvailiai elgiasi atvirkščiai ir dar įnirtingiau mojuoja kastuvu. Iš to juos ir pažinsi.

Jums gali atrodyti kitaip, tačiau Loretos Graužinienės karjera politikoje yra baigta, net jei ji dar kurį laiką bus parlamento vadovė, mat šis postas niekada nereikalavo itin didelių gebėjimų: kuklaus politiko Vydo Gedvilo pavyzdys įrodė, kad toje kėdėje galima funkcionuoti ištisus mėnesius, iš esmės nepabundant iš intelektinio miego, ir tai niekam neužkliūva. Daugumas mūsų nustemba prisiminę, kad tai yra trečiasis pagal svarbą pareigūnas šalyje, po prezidentės ir premjero. Aš, pavyzdžiui, visada maniau, kad trečioji pagal svarbą pareigūnė Lietuvoje yra Aušra Maldeikienė, pagal tai, kaip dažnai visi klausia jos nuomonės. Bet dabar žinau, kad gal ir klydau.

Loretos Graužinienės politinė karjera yra be pulso todėl, kad dar niekas ir niekada neišlipo iš politinio klouno vaidmens. Tai pasirinkimas, kurį kiekvienas turi padaryti tik vieną kartą gyvenime. Politika yra labai žiaurus žaidimas, ir kai minia pamato, kad antis pašauta ir šlubuoja, pasišiaušia žemyn pasuktų nykščių miškas, ir visi prašo kraujo. Kitų variantų nebūna.

Paklauskite Rolando Pakso arba Birutės Vėsaitės, kaip tai atsitinka: žmonės pradeda vertinti tave, kaip anekdotą, ir tada pasiekiama riba, po kurios nėra kelio atgal. Kai daugiau žiūrovų surenka juokingi plakatai su politiko nuotraukomis ir šmaikščiais jų pasisakymais, negu to politiko oficialūs pasisakymai, tai žmogus jau yra tinkamas tik pramoginiam žanrui, net jei pats to dar nesupranta.

Žinoma, būna tokių atvejų, kaip Petras Gražulis, kuris yra visiškai laimingas savo vaidmenyje ir registre, ir niekur kitur jam nereikia. Tai irgi karjera, tačiau šio žanro atlikėjų reikia labai nedaug, ir visos vietos užimtos. Loreta Graužinienė labai skiriasi nuo Petro Gražulio, nes ji neturi nei tokios energijos, nei žibančių entuziazmu akių, nei aiškių (tegu ir mažai kam priimtinų) vertybių gyvenime.

Galiausiai, mums reikia nuspręsti, ar šios moters reikėtų gailėtis, nes ignoruoti nepavyks: absoliučiai akivaizdu, kad kiekvienas naujas jos pasisakymas sukels juoko spazmus žiniasklaidoje. Auditorijos lūkesčiai programuoja ir kalbėtoją: kiekvienas komikas žino, kad jo pasirodymas bus tuo juokingesnis, kuo labiau auditorija bus įsitikinusi, kad ją juokins. Tai galioja ir nevalingiems komikams.

Turbūt gailėtis nereikėtų, nes ši politikė gali būti geras pavyzdys vaikams ir jaunimui, ir savo elgesiu daro gerą darbą. Augančiai kartai gali būti sveika parodyti: štai kas būna, kai lendi dirbti darbo, kurio neišmanai, ir imi kalbėti tai, ko nesugebi suprasti. Visi juokiasi, o juokdario kepurė lieka ant galvos visiems laikams.

Kalbos virsmas: nenorime jo matyti, bet jis vis tiek yra

Verslo Klasė, 2013 m. lapkritis

Jei kada nors paimtumėte į rankas knygą ar žurnalą, išleistą ankstyvojo pokario Lietuvoje, išsisklaidytų, kaip dūmas, visos iliuzijos, kad kalbos tvarkytojų pastangos sėkmingai konservavo tai, ką buvo pasiekęs Jonas Jablonskis ir kolegos.

Žodis po žodžio, sakinys po sakinio, ateitų suvokimas, kad XX amžiuje kalba keitėsi, ir ne tik todėl, kad net aštuntajame dešimtmetyje (kur jau ten pokaris) žodis „bonka“ buvo norminis ir žmonės nebaudžiami rašydavo „ryšium su tuo, kad…“, ir niekas nė antakio nekilsteldavo.

Štai 1960 m. išleista knyga: Genrikas Zimanas, „Ką aš mačiau Amerikoje“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius). Pavėžintas į JAV kartu su sovietinės žurnalistikos autoritetais prieš generalinio sekretoriaus Nikitos Chruščiovo vizitą (Chruščiovas lankėsi 1959 m. pabaigoje, tačiau anais laikais knygos buvo rašomos ir publikuojamos lėtai). Prašom, keli sakiniai:

„Būdingas Niujorkas bruožas, kaip ir kitų JAV miestų, yra, žinoma, lengvosios mašinos, kurios begaline virtine užpildo Niujorko gatves ir kelius. Jos yra labai įvairios. Paskui puošnų ‚Kadilaką‘, kuris išdidžiai rieda, akindamas jus savo žvilgančiomis chromuotomis dalimis ir laku, velkasi drebėdamas ir ūždamas daug matęs ir pergyvenęs neaiškios firmos ‚dranduletas‘. Jų mažiau puošniose centro gatvėse, bet jų vis daugėja miesto pakraštyje. Paprastai amerikoniškos mašinos yra didelės, daugiavietės. Ne sykį tekdavo girdėti, kaip amerikiečiai patys griežtai kritikuoja savo automobilius.“ (15 psl.)

Palikus šone natūralų krizenimą dėl autoriaus, susipainiojusio šešiuose sakiniuose tarp autentiško įspūdžio ir nesuvaidinto noro kiekvienoje pastraipoje pabrėžti teisingą ideologinę poziciją, taip pat ignoruojant leksinius vienetus (dranduletas, amerikoniškos) ir keistus aprašymus („neaiškios firmos“ – suprask, automobilis tokios menkos kokybės, kad net markė dorai nepažymėta), apima autentiško senumo pojūtis: sakinių daryba, kaip ir naivus ir kanceliarinis minties dėstymas, rodosi būdingi žmogui, neseniai išmokusiam reikšti mintis lietuviškai.

Šių laikų redaktoriai tokį tekstą dorotų, atsiraitojo rankoves. 1960 metais jis niekam nekliuvo.

Kalba, kaip realybės atspindys. Arba atvirkščiai.

Šie pakitimai, jau tapę istorija, yra niekai, palyginti su tuo, kas lietuvių kalboje įvyko per pastaruosius du dešimtmečius.

Laisvė ir rinka užpuolė kalbančius ir rašančius visiškai nepasiruošusius, nes nuo okupacijos ir pokarinio industrializavimo apie viską buvo pagalvota, ir viskas buvo išspręsta natūraliu būdu. Struktūrizuotų įgūdžių ir patirties, kaip keistis protingai, nėra.

Pokaryje atsiradusi nauja technika ir verslo santykiai arba buvo „sąjunginiame pavaldume“ (geležinkeliai, sudėtingesnių inžinerinių įrenginių statyba, aviacija), ir apsieidavo visai be lietuvių kalbos, nes organizacijose buvo tiesiog bendraujama, dirbama ir rašoma rusiškai, arba (pedagogika, dalykinė korespondencija, darbo santykiai, finansų apskaita – beje, anuomet buvo tiesiog vadinama buhalterija) kalba, be didelio vargo, buvo sulietuvinama tiesioginio vertimo iš rusų kalbos būdu, ir kalbininkai tiesiog stovėjo nuošalėje.

Geras pavyzdys buvo karyba: kadangi jos lietuviškos apskritai nebuvo (išskyrus vieną mažytę išimtį: pradinio karinio rengimo pamokos bendrojo lavinimo mokyklose buvo lietuvių kalba, ir tai dalinai, jei atmintis neapgauna – vaizdinės priemonės, visokie plakatai ir schemos, kabojo rusiški, o „karinio mokytojas“ kalbėjo per pamokas daugiausiai lietuviškai, cituodamas ustavą (statutą) rusų kalba), tai atkūrus laisvos Lietuvos kariuomenę, buvo sugalvotas archaiškas pavadinimas „Krašto apsaugos departamentas“, kurio vyžotas, vos ne kinematografiškas skambesys sublizgėdavo tarpukario tonais tuomet, kai jį būdavo bandoma versti į rusų arba anglų kalbas: Департамент охраны края arba Homeland defence department.

Tiesa, viena versijų buvo tokia, kad toks pavadinimas buvo sugalvotas tyčia, vengiant kaltinimų militarizmu jaunai Lietuvos Respublikai, kuriuos užtrauktų pavadinimas „Gynybos ministerija“. Ką gali žinoti. Nors archaiškumą galima buvo komunikuoti ir atvirkštiniu būdu: pavyzdžiui, pavadinus Karo departamentu arba Karo ministerija (kaip JAV, kur Department of War egzistavo iki 1947 metų, arba Britanijoje, kur dar 1964 metais buvo War Office). Iki XX amžiaus pasaulyje gyvavęs politiškai nekorektiškas karo vardas valstybės institucijų pavadinimuose, ilgainiui pasikeitęs į aptakesnę, šiltesnę ir jaukesnę „gynybą“, buvo besikeičiančio mąstymo pavyzdys, tačiau paskui pats pradėjo įtakoti mąstymą ir auginti žmonių protuose idėjas apie tai, kad jėgos panaudojimas nėra deramas būdas spręsti klausimus.

Kai kurios sritys (žemės ūkis, medicina) neturėjo priežasčių keistis, nes nebuvo nė kiek atsilikusios nuo to, kas galėjo ateiti iš Sovietų Sąjungos, ir joms nereikėjo radikaliai adaptuotis. Medicinai nereikėjo apskritai jokios adaptacijos, nes prieškario pasiekimai, praktika ir normos tiesiog buvo ramiai tęsiamos, nes niekas nieko naujo nepasiūlė ir siūlyti nesiruošė, nes sovietinės medicinos vidurkis – nuo higienos normų iki gydytojų rengimo praktikos – gal tik per gerus pora dešimtmečių pasiekė tai, ką Kauno klinikos jau turėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Ar kalba tik atspindi vykstančius sąmonės pakitimus, ar pati juos įtakoja?

Kalba kaip generatorius, ne tik veidrodis

Kalbos kitimas Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo pirmų iš pradžių buvo leksikos vienetų griūtis, kurią pirmiausia įtakojo naujų prekių antplūdis, o paskui – technologijos.

Prekės krito ant protų, kurie buvo beveik visiškai nepakitę, maža to, paskui jas griuvo rinkodaros žinutės, ir iš pradžių tiems, kam buvo pavesta saugoti kalbą, atrodė, kad iš peties įsikinkius, galima iššaudyti visus priešo žodžius, lipančius per sieną. Daugelis jau pamiršo kovą su daniškų cigarečių Prince reklamomis ant spaudos kioskų (ne dėl to, kad propagavo rūkymą – todėl, kad žodis nelietuviškas). Pamiršti ir groteskiški atvejai, kai mocarelą buvo nuspręsta oficialiai vadinti itališku sūriu, o salsą – aštriu padažu. Žmonėms, užaugusiems ir subrendusiems šalyje, kurioje norma buvo po vieną muilo, pieno, druskos ir cukraus rūšį, kėlė paniką mintis apie prekių įvairovę, kurios negalima suvaldyti žodžių asortimentu iš XIX amžiaus antrosios pusės.

Kova, siekiant sunorminti plūstančias pasaulio patirtis per apmusijusį etnografinį veidrodį, praktiškai pralaimėta, nors, kaip tas partizanas iš anekdoto, nežinojęs, kad baigėsi karas ir kiekvieną pirmadienį nuleidinėjęs nuo bėgių traukinį, kai kas vis dar laido šūvius.

Ignoruodami, kad italų virtuvėje gausiai naudojama ruccola kiekvieno turgaus prekiautojo ir pirkėjo yra vadinama tik rukola, kai kas vis dar apsimetinėja, kad galima įpratinti lietuvius prie žodžio gražgarstė, kurio devyni iš dešimties lietuvių neužsikirtę negali nei ištarti, nei parašyti (klaidingas variantas „garžgarstė“ yra taip plačiai paplitęs, kad niekas negali būti tikras, kuris iš jų yra teisingas; čia kaip ir klausimas, kiek žodyje kompetentingas turi būti raidžių „n“).

Paskui atėjo technologijos, ir čia atotrūkis tarp to, kaip kalba žmonės, ir tarp to, kaip reikėtų kalbėti, radosi dar didesnis. Iš tiesų, niekas net nebežinojo, kaip reikia kalbėti, ir nežino iki šiol, nes „spausdintuvas“ yra kone vienintelis žodis apie jaunesnes, nei trijų dešimtmečių, visuotinai naudojamas technologijas, kurio norminė vartosena sutampa su faktine.

Visur kitur bandymas agrarine kalba kalbėti apie modernius dalykus baigėsi nesusišnekėjimu ir beviltiška praraja: ar kas nors žino, kaip taisyklingai „e-mail“? Turbūt būtų „elektroninio pašto laiškas“. Žinoma, niekas taip nesako, nes kol tokį dalyką pasakysi, turbūt popierinis laiškas greičiau nueis. Ymeilas, kad ir ką besakytumėt. Pažiūrėkite tą dalyką, kuris jūsų kišenėje? „Mobiliojo ryšio telefonas“ – Lietuvoje tie dalykai jau beveik dvidešimtį metų milijonuose kišenių, bet viskas, ką sugalvojo tie, kas lyg ir turėtų sugalvoti, yra absurdiškas trijų žodžių ir dešimties skiemenų darinys (nors gal ir nepriėjo rankos: reikėjo užsiimti išmąstymais, kaip vadinti „afterparty“, ir sugalvojo „dūzges“, kuris prigijo, nors ir ne įprastinėje, rimtoje vartosenoje, bet kaip ironiškas kartų nesusišnekėjimo ženklas). Čia galima būtų dar ir toliau vardinti: tai, ką anglai vadina „text“ – vienas skiemuo, keturios raidės – lietuviškai yra „trumpoji žinutė“.

Daugelis turbūt jau negalės patikėti, prisiminę, kaip kalbos institucijos prieš kelerius metus organizavo konkursus, gėdindamos paauglius, kad rašo SMS be lietuviškų ženklų, ir folkloriniais balsais agitavo, kad rašyti su lietuviškais ženklais yra „šaunu“. Įsitikinimas, kad tik neseniai nuo rašomųjų mašinėlių nulipusios tetutės gali pamokyti paauglius cool kalbėjimo buvo žavus savo naivumu. Čia tas pats, kaip klausti močiutės sodžiuje apie tai, kokios tabletės, įsigytos prie klubo, užtikrins jums geresnį laiko leidimą ir ryškesnes spalvas.

Kalbinis neadekvatumas technologijų nesustabdė: galbūt todėl, kad poreikis kalbėti ir veikti viską, kas susiję su informacija, tiksliai ir greitai buvo stipresnis už ritualinius absurdus. Turbūt civilizacija šį troškulį pavertė ketvirtąja esmine būtinybe, greta kvėpavimo, maisto ir sekso.

Tačiau kitose srityse kalbinis neadekvatumas turėjo poveikį: pavyzdžiui, bene dešimtmetį trukęs nesugebėjimas išversti anglišką frazę „value for money“, ir vargais negalais atsiradęs vertinys „geras kainos ir kokybės santykis“ ne tik buvo pats savaime kalbinis fenomenas, tačiau dar ir lėmė rinkodaros specialistams puikiai žinomą problemą: kaina yra kone vienintelis lietuvių pirkimo sprendimą lemiantis faktorius. Kokia alaus rūšis Lietuvoje yra pati mėgiamiausia? Ta, kuriai tuo metu taikoma akcija prekybos centre. Mat protuose likęs iš sovietinių laikų kita vertinimo formulė „apsimoka-neapsimoka“ iš esmės buvo tik kuklus eufemizmas formulei „pigu-brangu“. Ji neužleido vietos racionaliam gebėjimui spręsti, kiek reikia išleisti išteklių, kad būtų gautas geriausias norimas rezultatas.

Užsienio bankininkystėje seniai priimta tvarka, kai, sutarus su banku, klientas gali pasiimti iš sąskaitos ir tų pinigų, kurių ten nėra, Lietuvoje realiai pradėjo veikti tik tada, kai bankai nustojo bandyti išaiškinti klientams šią koncepciją ir tiesiog pradėjo sakyti „overdraftas“.

Koks žodis darbo ir verslo santykiuose atsirado visiškai naujai – anksčiau jis žodynuose buvo, tačiau buvo veik nevartojamas pažįstamas – ir pakeitė tai, kaip yra daromas verslas ir žmonės bendrauja vieni su kitais? Tas žodis yra „lūkesčiai“. Anksčiau taip niekas nesakydavo.

Žodis „lūkesčiai“ yra tiek pat simboliškas naujajai ekonomikai ir gyvenimui, kiek ir frazės „nešti atsakomybę“ ir „atsinešimas į darbą“ (ekstremaliu atveju – „chalatiškas atsinešimas į darbą“) būdingos nuėjusiai erai.

Mat kalba apie lūkesčius tas, kas išmoko suprasti, kad dviejų žmonių arba dviejų įmonių santykiuose abejoms pusėms kažko reikia vienas iš kito, ir jos gali pasiekti rezultato, tik suvokusios ir minimaliai patenkinusios minimalius lūkesčių lygius. Tai iš atspindi galios balanso, o ne prievarta besiremiančios visuomenės esmę.

Be to, „lūkestis“ yra tampriai susijęs su rezultato, o ne proceso siekimu (angl. „result-based approach“), kuris yra neišvengiamas, jei norime pagaminti prekes ir pasiūlyti paslaugas, o ne vykdyti penkmečio planus (mat pats planas savaime nėra lūkestis) ir juo labiau ne sudaryti veiksmo regimybę.

Panašiai ir žodžiai „žinios“ ir „įgūdžiai“ vis labiau pakeičia senąsias kategorijas „išsilavinimas“ ir „diplomas“, nes patys darbuotojai ir jų darbdaviai aiškiau vizualizuoja žmogų, atliekantį tą darbą, kuris sukuria pridėtinę vertę, o ne pažymi varnele reikiamus langelius, kad galėtų pasakyti, jog pasamdė tą asmenį, kuris formaliai tiko pagal taisykles.

 

Rašymas, tarsi uždarytos durys

“Piešimas buvo tarsi durys. Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas”, Vilnius: Aidai, 2013, 256 psl.

—

Ar pajutote, kaip užderėjo knygų, pasakojančių apie mano tėvų kartos gyvenimą? Kalbu apie tuos, kas gimė XX amžiaus viduryje. Čia todėl, kad pokario laikai – tas laikotarpis, kurį aš vadinu Tarybų Lietuva (nesakau „sovietų“, nes taip niekas anuomet nesakydavo) jau nebe tampa istorija, jis jau ja tapo.

Čia ir dabar mes esame palaimingame momente, kai dar yra gyvų žmonių, kurie gali apie tuos metus kalbėti, ir jau pakankamai atitolome nuo to laiko, kad mums tie laikai jau būtų įdomūs. Barokas niekam nebuvo įdomus tais laikais, kai statė barokines bažnyčias, jis net baroku nesivadino. Jį tada vadino tiesiog statyba (kaip Kinijoje kiniško maisto restoranai yra tiesiog „restoranai“).

Barokas pasidarė įdomus tada, kai tinkas pradėjo luptis, o mūrai – trupėti. Bet su kūrėjais kalbėti jau buvo vėlu, nes jie ilsėjosi kapinėse, galimai tų pačių bažnyčių šešėlyje.

Dabar viskas greičiau: laikmetis išeina, o liudytojai – dar gyvi.

Jei kas klaustų, apie ką ši knyga, lengviausia būtų pasakyti – „apie grafiką ir monumentalistą Petrą Repšį“. Ir tai būtų klaida: apie Petrą Repšį ji papasakos maždaug tiek pat, kiek „Romeo ir Džiuljeta“ pasakoja apie Viljamą Šekspyrą, jo gyvenimą ir kūrybą. Suprantate? Žinoma, suprantate.

Nelabai storoje knygoje skaitome istoriko Aurimo Švedo pokalbių su Petru Repšiu tekstus. Petras Repšys, kaip pasakotojas ir anos Lietuvos gyventojas, susieja dešimtis tūkstančių žodžių, dailiai išguldytų, kaip visų savo gyvenimo prisiminimų vienintelis šaltinis, tačiau jei tikitės epochos portreto, arba nors „sakytinės istorijos eskizo“, kaip žada Pratarmė, ši knyga – greičiausiai ne jums. Kam ji? Niekam, nuspręsime netrukus. Arba, tiksliau, aš nuspręsiu, o jūs sutiksite, nes aš būsiu teisus.

Eskizas yra greitas menininko idėjos fiksavimas. Jis gali būti per minutę ar dešimt pabraukytas ant aplamdyto vatmano lapo, popierinės servetėlės ar nedažytos mūro sienos – kad tik būtų anglies gabaliukas, ar pieštukas, ar flomasteris. Rašiklis ir paviršius, daugiau nieko. Ant lapo lieka idėja, kuri gali būti (arba nebūti) išplėtota vėliau. Bet idėja yra. Ant lapo jau gyvena veikėjai, aplinka ir veiksmas.

Šioje knygoje autorius bando piešti nepadrožtu pieštuku. Arba anglies gabalėliu, kuris dar supakuotas. Arba flomasteriu, ant kurio tebėra užmautas kamštelis. Bet kuriuo atveju, popierius lieka veik tuščias.

Aurimas Švedas kalbasi su Repšiu apie jo gyvenimą, nuo šeimos ir vaikystės, per mokslus Šiauliuose ir studijas Vilniuje, iki kūrybinės veiklos. Kalbasi apie viską iš eilės, už ko užkliūva akis ir mintis, ir pirmasis įspūdis – kokie negudrūs klausimai.

„Pakalbėkime apie Jūsų mokslus Šiauliuose. Kuriomis gatvėmis eidavote į mokyklą?

Cvirkos, į dešinę Mickevičiaus, į kairę Lydos. Tai nuobodžiausias maršrutas, kelias į mano 3-iąją septynmetę mokyklą.“ (21 psl.)

Skaitytojo mintis protestuoja prieš paprastumą. No way, čia turi būti gilesnė prasmė.

Kokiomis gatvėmis, Andriau Užkalni, eini iš namų į Užupį? „Bernardinų, paskui suku kairėn link Šv.Onos bažnyčios, paskui paeinu Maironio gatve iki Bernardinų tilto, tada – Malūnų gatve, ir štai jau aš prie Angelo.“ Jei mano rašyme tai surasite, aš tuo kažką norėsiu pasakyti, tikrai.

Gal ir čia kažkas giliau?

Skaitai toliau, ir supranti, kad ne. Deja, ne giliau.

Kartais nukritęs oranžinis lapas ant tamsiai raudono grindinio gali sakyti tiek daug, kad galėtum pasakoti mėnesiais. Apie vasarą, kuri pasibaigė. Apie rudenį, kuris yra. Apie žiemą, kuri bus ir žadės po savęs kitas vasaras.

O kartais tai yra tik lapas, nukritęs ant grindinio, nes ant šakos jau nebesilaikė.

Čia antrasis variantas. Kuo toliau skaitai, tuo labiau nenoriai tenka pripažinti, kad Petras Repšys yra žymiai stipresnis dailininkas, nei pasakotojas. Kartais labai gabus klausinėtojas gali išpešti itin daug (lietuvių publicistikoje niekaip neprisimenu tokių pavyzdžių – pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės „Švelnūs tardymai“, taip pat pokalbių žanro kūrinys, lygiai taip pat nepasiekė jokio tikslo, išskyrus tai, kad žinai, kad rašytoja su kažkuo kalbėjosi ir paskui tatai užrašė). Jei Aurimas Švedas turi klausinėtojo gabumų, jis laiko paslėpęs juos taip sumaniai ir užsispyrusiai, kad jam reikėtų saugoti valstybės paslaptis.

Petras Repšys klausinėjamas beria šimtus vardų ir pavardžių žmonių, su kuriais jam teko trumpiau ar ilgiau susitikti gyvenime, daugelis jų jums bus žinomi, jei bent kiek domėjotės tuo laikotarpiu (arba patys jame gyvenote). Pabertos pavardės gula ant popieriaus, ir ten pasilieka. Jos daugiau nieko nepasako ir neatskleidžia. Jos yra niekam, tik popieriaus užpildymui.

Iš šios knygos suprasti kažką apie Petro Repšio laikų Lietuvą – tas pats, kas mokytis ne iš knygų, o iš bibliotekos kortelių katalogo.

Asmeninis dailininko santykis su tais žmonėmis, jų veiksmais, jų aplinkybėmis, jų kūryba pasirodo rečiau, nei dirbančio diplomato kalboje – nuoširdi nuomonė apie įvykius ir veikėjus. Net jei kažkas retkarčiais ir skambteli koks asmeniškumo blyksnis dailininko prisiminimuose, Aurimas Švedas to skambtelėjimo nečiumpa ir neplėtoja. Jam, regis, nėra įdomu. Jis turi labai daug klausimų susirašęs, ir ne gilintis jis prisėdo.

„O Rapolas Jakimavičius jums ką nors dėstė?

Rapolas Jakimavičius man nieko nedėstė. Tačiau iki šiol prisimenu, kaip rytais su tamsiai mėlynu dryžuotu chalatu ir skrybėle instituto kieme lesino balandžius. Jis ir gyveno Dailės institute mažam kambarėlyje. Ūkio daly tuo metu dirbo toks Mikonis. Jis tvarkė kiemą, ranka nuo medžių lapų šluostydavo dulkes, mokėjo prancūzų kalbą. Niekas apie jį nieko dorai nežinojo.“ (52 psl.)

Taip, neužkliūdama už jokios reikšmingesnės minties, knyga eina ir eina, kaip nuobodus policijos apklausos protokolas. Tik kai policijoje apklausinėjamas liudytojas, dažniausiai prieinama prie įdomesnio siužeto vingio (juk niekas nekviestų liudytojo, jei nebūtų apie ką jo klausinėti), o čia nėra nieko, tik toliau sunkiasi informacija, kuri gal ir būtų įdomi, jei kas nors iš skaitytojų to nežinotų.

„Kokių privilegijų sovietų sistemoje turėjo menininkai?

Būdami Dailininkų sąjungos nariai, turėjom šias privilegijas: gaudavom kūrybines dirbtuves, turėdavom galimybę vykti į kūrybines stovyklas, teisę dalyvauti Dailininkų sąjungos rengiamose parodose, Dailininkų sąjungos krautuvėje nusipirkti popieriaus, dažų, teptukų, pieštukų, trintukų… gaudavom užsakymų teminėms parodoms.“ (96 psl.)

Galbūt plačiajam skaitytojų ratui kai kas iš šito galėtų būti įdomu. Penkioms sekundėms. Tačiau tai ne knyga plačiajam ratui, tai knyga besidominčiam, o bet kuris besidomintis, jei nežino, kas buvo Dailininkų sąjungos parduotuvė ir kur ji buvo (prie Petro Cvirkos paminklo), ir kad studentams ten ne viską parduodavo, gal ir neturėtų skaityti šios knygos.

Suprantate, turi būti tam tikras minimalus slenkstis, iki kurio nereikia aiškinti. Čia jokio slenksčio nėra. Čia banalybė liejasi laisvai, ir Petras Repšys noriai siūlo (o klausinėtojas – neatsisako) tokį gėdos raudonį iššaukiantį paprastumą, kad kartais norisi nebeskaityti, nes nuo primityvių ir kartotinių minčių primityvėjama. Potyris nemalonus.

„Kur tu surasi kitą tokią nuostabią šalį, kur degtinė – ekstra, cigaretės – prima, batų tepalas – liuks.“ (97 psl.)

Sudarytojas turėtų mums nerodyti šitų Repšio žodžių, iš pagarbos pašnekovui, kaip rimtas fotografas nesidžiaugs, prigavęs politiką su dviem atsegtomis per pilvą marškinių sagomis, ir parinks leidiniui kitą nuotrauką. Bet čia sudarytojas rodo, ir ne todėl, kad norėtų sąmoningai sudirbti Petrą Repšį. Ne, jis tiesiog nemato jokios problemos. Už kiek pirko, už tiek ir parduoda.

Pokalbių žanrui irgi reikalingas įkvėpimas ir darbas. Ir sugebėjimai. Net jei pašnekovas – pirmojo ryškumo žvaigždė savo veikloje. Net jei pašnekovas yra matęs, girdėjęs, sutikęs, patyręs tiek, kad kitam užtektų dešimčiai gyvenimų.

Čia visos mūzos miega žiemos miegu, ir girdėti palaimingas knarkimas. O durys, kurios galėjo įleisti į didelio žinojimo sales, čia tvirtai užrakintos.

Kaip prabanga perkreipia Vilnių

Pinigų Karta, 28 10 2013

Norėjau pavadinti straipsnį kaip nors išmaniai, pavyzdžiui „Bernardinų sodas – pastabos generalinio plano paraštėse“, arba „Brangių sostinės želdinių spindesys ir skurdas“, kad jį galėtų išspausdinti klišes mėgstantys kultūrininkų žurnalai, portalai ir leidiniai.

Paskui prisiminiau, kad rašau čia Pinigų Kartai, ir nėra jokio reikalo draskytis. Bet reikėjo kažkaip užsūdyti antraštę.

Straipsnis yra ne apie Bernardinų sodą patį savaime – brangiai ir puikiai sutvarkytą (apie tai vėliau). Kalbėsimės ir apie tai, kaip miestas yra gyvas organizmas, ir didelių projektų pasekmių niekas neprognozuoja. Tai yra, prognozuoti bando daugelis, tačiau tos prognozės dažnai būna apokaliptinio baisumo ir vienaląstės vertės. Apie tai, kaip prekybos centrai nužudys Senamiestį, Naujamiestį, Užupį ir centrą (parodykit, kur nužudyta – šiandien, kai Vilniuje buvo +18 C, Pilies gatve ir vėl sunku praeiti, nekalbant jau apie tai, kaip seksis atsisėsti) jau prisiklausėm.

Tačiau kol mes pereisim prie neprognozuojamų pasekmių miesto plėtroje, nesusiturėsiu neprisiminęs dejonių ir elegijų dėl Rotondos (didelio ir kraupaus kiosko, dabar užkalto iš visų pusių). Apie tą skaudulį (ne visiems – kultūrininkams tai svaigulingas simbolis) Šventaragio slėnyje („Puškinovkėje“) yra rašę ir kalbėję kone visi kūrybinės inteligentijos atstovai, srėbę ten vaisiuką ir kitokius gėrimus beigi girti voliojęsi dešimtmečiais.

Jiems visa tai, kas Vilniuje (ir kitur) padaryta civilizuotai, kaip tik kelia įniršį. Jiems to nereikia. Reikia klaikios stalininės transformatorinės su šiokia tokia apdaila, nes mat jie ten kažkada leido gerą laiką ir, matote, mylėjo. Nesigilinsim, kur kas ir kada ką yra mylėjęs, bet esu tikras, kad meilės būta ne tik prie rusiškos baidyklės, pastatytos sename parke, kur kažkada medžiojo Gediminas. Apie arogantiškus jų sentimentus Pinigų Kartoje jau rašyta.

Didžiausias dalykas, kurio jie nesupranta (o galėtų – juk išsilavinę žmonės), yra tai, kad apsilupę sovietiniai objektai neturi jokio priežasties ir pasekmės ryšio su jų šiltais prisiminimais. Objektai tiesiog buvo tenai, kai jiems buvo gera. Bet tai nereiškia, kad bjaurias griuvenas išlaikius geriausiose miesto vietose, kažkam nuo jų irgi pasidarys gera. Tai tiek informacijos apie neracionalius sentimentus.

Grįžtam prie pagrindinės temos. Vilniuje šį rudenį po ilgo ir kruopštaus atkūrimo ir želdinimo atsidarė Bernardinų sodas (buvęs Sereikiškių parkas, arba Jaunimo sodas, kaip kam labiau patinka), kainavęs 18 mln. litų (iš kurių tik 4 mln. litai yra savų, vilnietiškų ir lietuviškų, o likę – Europos Sąjungos struktūriniai fondai).

Tie, kam atrodo, kad tai dideli pinigai, turėtų vis dėl to kreiptis į polikliniką ir persišviesti galvą.

Devyni hektarai ir 40 tūkstančių augalų ir tūkstančiai lankytojų kiekvieną dieną, prognozuojant, kad vien per metus parkas turės gal milijoną apsilankymų (gaila, bet atrodo, niekas nesuskaičiuos), ir pagalvojus, kad didžiojo atstatymo nauda tęsis turbūt ne dešimt metų, o daugiau, tai yra neįtikėtinai geras pinigų panaudojimas. Keli litai arba net mažiau už kiekvieno žmogaus apsilankymą.

Būtų liūdniau, jei parkas būtų atstatytas, ir niekam nebūtų įdomu, ir niekas neateitų (kažkaip tokio seniai nėra buvę nuo pat Kultūros sostinės didžiosios nesėkmės – viskas, kas Vilniuje yra padaroma nuo tų laikų; jei prisiminsime Baltąjį tiltą, ir tą pievą prie jo kitame Neries krante, ir netgi, padėk Dieve, Valdovų rūmus; viskas yra labai neblogai panaudojama).

Problema išėjo visai kita: miestiečiams šis sodas taip patiko, kad Senamiestyje jo gyventojams savaitgaliai pavirto nesibaigiančia prakeikta Kaziuko muge. Miesto gyventojai iš tolimesnių rajonų, anksčiau lankęsi pačioje sostinės širdyje rečiau, nei važinėję apsipirkti į Lenkiją (dažniausiai buvo atvykstama Naujųjų Metų naktį, Katedros aikštėje butelių padaužyti, ir dar kai vyksta drožinėtųjų šaukštų atlaidai), netikėtai atrado dar vieną priežastį atvykti į savo miesto centrą, kurį jau ir savo miesto dalimi buvo pamiršę laikyti.

Miesto gyventojai, pasirodo, buvo tokio sodo pasiilgę, ir – pasirodo – nei Akropolis, nei Ozas, nei kiti baubai to ilgesio pasivaikščioti prie upės tarp medžių neužsmaugė.

Aš pats, gyvenantis visiškai šalia (Bernardinų gatvėje, kuri išeina prie šv.Onos ir Bernardinų bažnyčių, ir žiūri tiesiai į tą sodą), anksčiau maniau, kad turistai buvo bad enough – visi tie rusai, lenkai, amerikiečiai ir kinai, ir jų ekskursijų vadovės su garsiakalbiais – dabar matau, kad ką tu ką tu. Senamiestyje gavosi kažkas panašaus, lyg būtų Katedros aikštėje pastatę kokią naują pramogų ir koncertų areną, ir staiga visi, kam tas Senamiestis šimtą metų buvo buvęs nebuvęs, staigiai atrado priežastį atvažiuoti, ir jiems visiems reikia pasistatyti autotransporto priemonę.

Iš tiesų, mažai kas pagalvoja, ką ribotoms Senamiesčio parkavimo galimybėms reiškia papildomi keli šimtai automobilių, saulėtais šeštadieniais ir sekmadieniais atvykstantys į Bernardinų sodą pasiganyti ir ieškantys vietos pasistatyti iš esmės keliose gatvėse (ilgalaikiai sprendimai yra, bet jie tragiškai lėtai ateina: pridarius požeminių parkingo aikštelių, kaip ta, kuri po Kudirkos aikšte, viskas būtų išspręsta ir gatvės būtų švarios, bet derinimai, matyt, užima per ilgai).

Todėl dabar savaitgaliais automobiliai statomi skersai, išilgai ir vos ne statmenai visur, kur galima ir negalima, ir labai keista, kodėl miesto tvarkos prižiūrėtojai neišeina viena virtine į gatves ir neuždeda tiems atėjūnams iš miegamųjų rajonų riebių baudų, kurių pagalba galima būtų kaip mat surinkti staigiai tuos keturis milijonus – ir, pavyzdžiui, kažką sutvarkyti pagaliau su Vingio parku, kuris jau seniai yra nemylimas, tuščias, beveik nebenaudojamas, ir kuriame seni kioskai, kažkada pardavinėję limonadus ir beliašus, taip ir stovi užkaltais langais, tik niekas jų nepasiilgsta.

Bernardinų sode savaitgaliais labai įdomu žiūrėti, kaip stilingi ir savimi pasitikintys centrinio Vilniaus gyventojai, pasirišę kaklus madingais šalikėliais, kontrastuoja su atvykusiais iš toliau: tik vakar mačiau jaunuolius, pasipuošusius išeiginiais sporto kostiumais, su savo draugėmis, tampriai susirišusiomis plaukus ir nepatenkintų žiurkių veido išraiška (jei kada nežinojote, kas yra „varšavkė“, tai ateikite į Bernardinų sodą ir kelias jų pamatysite). Ir visi jie kartu, šalia, kaip vieno miesto gyventojai, nors tas miestas jau seniai pasidarė per didelis, kad būtų vientisas, bet štai dabar netikėtai rado vieną universalų traukos tašką.

Jei dar reikia įrodymo, kaip miestas plėtojasi dinamiškai, ir ne pagal prognozuotas taisykles, tai Bernardinų sodas tapo vienu tokių įrodymų.

 

Kodėl fotografuoju Vilnių

Tamsioji Bernardinų tarpuvartė

Tie, kas ne tik skaito mano rašymus, bet ir pažiūri, ką įkeliu į socialinius tinklus, žino, kad aš labai daug fotografuoju Vilnių. Taip gausiai, kad turbūt tų nuotraukų ten daugiau, negu kūrybiškų savadarbių papuošalų reklamų ir katinėlių (ne, visgi katinėlių daugiau, katinėliai valdo).

Aš ne fotografas (kaip, pavyzdžiui, Ramūnas Danisevičius, kuris gyvena ant dviračio Vilniaus Senamiestyje, ir traukia iš visko, kas pakeliui, meno kūrinius vieną po kito).

Tie iš jūsų, kas yra negeri, nemalonūs žmonės, dar man ir pasakytų, kad nebereikia tau, Užkalni, fotografuoti, nes TAU NEDUOTA. Tegu Dievas būna jūsų teisėjas, kai degsite pragaro liepsnose, bent žinosite, už ką.

Tilto gatvė. Lapai al fresco

Fotografuoju Vilnių, nes negaliu savo miesto nefotografuoti. Aš neturiu jokio kito tikslo, tik bandyti dar ir dar paliudyti ir dokumentiškai užregistruoti savo meilę miestui, kuris mane kažkada padarė savu, paskui kuriam laikui paleido, paskui priėmė atgal.

Dažniausiai fotografuoju telefonu (dabar – tuo pačiu iPhone 5, apie kurį rašiau protingą ir išsamią apžvalgą, jį įsigijęs), nors anksčiau naudodavau geresnę kamerą, bet valkiotis ją su savimi yra papildomas užsiėmimas ir rūpestis (dar pamesiu), o telefonas visada kišenėje. Visada – net kai naktį nemiga priverčia apsirengti ir išslinkti į Bernardinų gatvę cigaretės, net ir tada su telefonu (niekas naktį neskambina, bet vis tiek negali prarasti ryšio su civilizacija, gal dėl laiko skirtumo paskambins JAV prezidentas arba Dalai Lama).

Anksti ryte, kai akys dar nefokuosuoja

Mes galime stenėti ir guostis dėl lavinos beverčių, menkaverčių ir abejotinos vertės nuotrakų, užplūdusių internetą, bet tai nebūtų teisinga. Taip, jos gaišina laiką, bet tik tuomet, kai nepasirenkate draugų arba tų, kieno žodžiai arba vaizdai jums įdomūs. Reikia rinktis (tam būtinos pastangos), ir tegu pasirenka ir jus – ar jie nori jus matyti, ar ne – bet negalima savęs stabdyti ir nefotografuoti, jei norisi. Nes momentas praeis, ir jo nebesugrąžinsi.

Walt Disney kažkada sakė savo operatoriams, kai pradėjo filmuoti gyvąją gamtą – “mūsų versle kino juosta yra pigiausias dalykas”. Skaitmeninėje fotografijoje net juostelės nebėra. Fotoaparato ir kompiuterio atmintis nekainuoja beveik nieko. Nefotografuoti tik dėl to, kad kažkam gali nepatikti, tik dėl to, kad kažkas gali pasakyti blogą žodį (“klausyk, nefotografuok daugiau, gerai?”), ar kažkas gali pasijuokti, yra didžiausia kvailystė, kurią galite padaryti: tai bus praleista proga. Gyvenimas atleidžia viską, išskyrus praleistas progas. Gyvenime nėra baisesnės graužaties, nei dėl praleistų progų – dėl tinginystės, neryžtingumo, abejingumo. Patikėkite manim.

Saulė kyla virš Užupio ir Bernardinų gatvės

Kaip kiekviena diena su mylimu žmogum yra dovana, taip ir kiekvienas momentas, kai mylimas miestas žiūri į jus, šypsosi ir nori patikti jums, yra dovana, į kurią jūs turite pakelti akis ir ištiesti ranką.

Būtų neteisinga sakyti, kad Vilnius yra gražiausias pasaulio miestas. Esu matęs gražesnių. Būtų banalu sakyti, kad Vilnius gražus visais metų laikais ir bet kuriuo paros metu: žiemą gražių dienų nedaug, kaip ir vėlyvą rudenį. Bet vasarą ir ankstyvą bei beužgęstantį rudenį Vilnius labai dažnai būna nuostabus. Dėl tinkamo atstumo nuo jūros, drėgmės ir vyraujančių vėjų debesys irgi būna puikūs.

Jei turite nors mažiausią norą, užtvindykite erdvę Vilniaus nuotraukomis. Ateinančioms kartoms nebereikės žiūrėti senų išblukusių atviručių: liks neišsemiami klodai informacijos iš šių laikų, kurie tada jau bus spėję tapti istorija.

Rytas ant Karaliaus Mindaugo tilto, ir man žalia

Vėliava ant Gedimino pilies bokšto atrodo lyg pripiešta, bet ne, viskas tikra ir nesuvaidinta

Debesys, kaip likimo pirštai

Toks ruduo tęsiasi labai neilgai (prie Balio Dvariono muzikos mokyklos)

Iš šitos pusės šv.Onos bažnyčios niekas nefotografuoja

Vakare rotušė sužimba geltonai

Rausvi debesys virš Rotušės

Bernardinų gatvė pasiruošusi nakčiai

Kai belsis referendumo žmonės

Lietuvos Rytas, 28 10 2013

Taupykite laiką: jei manote, kad mūsų žemelės negalima pardavinėti užsieniečiams, toliau neskaitykite. Tik susinervinsite. Nereikia, kam jums tai. Mat čia toliau aptarinėsiu su visais likusiais žmonėmis, kaip reikia elgtis su visais, kas ateis belstis į jūsų kaukoles ir kišti į nagus rašiklį.

Beje, apie tą rašiklį. Kai mokiausi mokykloje, mokytoja vadindavo jį „rašymo priemone“. Prašau, pasakykit man kas nors, kodėl taip valdiškai reikėjo kalbėti? Antra vertus, pavyzdžiui, mama man sakydavo, išeinančiam kur nors švęsti – „Andriau, negerk svaigalų“. Ir ką? Ir nieko, juk mes svaigalų negerdavom, tik alų, vermutą, degtinę ir mėtų likerį, ir visi likom gyvi. Išskyrus tuos, kurie gėrė mėtų likerį. Jų mamos nebesulaukė.

Įsijaučiau, prisiminęs jaunystę. Apie ką čia aš? Apie referendumą dėl žemės pardavimo, kurgi ne.

Žiniasklaidoje praslydo smagus straipsnelis apie tai, kaip referendumui darbo vietoje, darbo metu (o darbas apmokamas už mano ir jūsų pinigus) rinko parašus gydytoja psichiatrė. Tiesa, tuo konkrečiu atveju pakišo juos ne neveiksniam ligoniui, o moteriškei, atėjusiai parašiuko ir antspaudėlio dėl vairuotojo pažymėjimo. Potenciali vairuotoja kaip mat suskydo ir pasirašė, nors paskui gailėjosi (pagalvojus, gal ir nereikėtų jai suteikti teisės vairuoti autotransporto priemonę – jei net psichiatrė gavo iš jos parašą, įsivaizduokite, kas bus, kai ji atvyks pasikeisti tepalų ir kaip jai vietoje to pakeis variklį, paims pinigus ir pasakys, kad taip reikėjo).

Jei būčiau ciniškas, nejautrus, vien reitingų besivaikantis laikraštininkas, nesirenkantis nei žodžių, nei raiškos priemonių, kaip mat pajuokaučiau, kad tą sykį parašų rinkėjai, išdėlioję parašų lapus psichiatrės kabinete, gerai pasirinko tikslinę auditoriją. Tačiau psichinės ligos yra ne juokų reikalas, todėl taip ir nesakysiu. Tačiau istorija gera, kaip bepasuksi. Juo labiau, kad toji medikė nė nesuprato kažką blogo padariusi. Galima tik tikėtis, kad ji santūriau elgiasi bent su receptų blankais, nes maža kokių vaistų gali išrašyti gydytojas su fantazija.

Kolega apžvalgininkas, dešiniųjų pažiūrų dzūkas Romas Sadauskas-Kvietkevičius yra siūlęs tuos parašų rinkėjus gatvėje fotografuoti, taip juos bauginant ir gluminant. Neblogas būdas. Aš siūlau su jais kalbėtis, nes jų mintys yra tokios klaikios, kad juos pačius paskatinus jas pareikšti, juos supykins. Čia kaip vampyrui atsukti veidrodį: mirtingieji vampyro veidrodyje nemato, bet jie patys save pastebi ir išsigąsta.

Aiškinti, kad žemės pardavimas visiems, kas tik nori ją pirkti, yra normalu, yra visiškai nereikalingas užsiėmimas (priminsiu, kad tie žmonės, kurie šito nežino, čia jau nebeskaito, aš jiems neleidau toliau skaityti jau pirmojoje pastraipoje). Na, pavyzdžiui, tas pats kas aiškinti, kad normalu yra žmonėms patiems spręsti, ar jie gali gyventi kartu nesusituokę, arba kad normalu yra moterims balsuoti rinkimuose.

Patikėkit manim, kai baigsis visas temų srautas, stimuliuojantis vos apčiuopiamus virpesius tam tikros sandaros smegenyse (Telekomo privatizavimas – Williams – mergaitė – skalūnai ir degantis vanduo – mirties bausmės atkūrimas – referendumas), tai kaip mat pamatysime kokią nors temą, pavyzdžiui, „uždrauskime boboms balsuoti“, arba „dėl draudimo užsieniečiams ir žydams užsiimti finansiniu tarpininkavimu“.

Jei galvojate, kad čia tik svaičiojimai, tai galvokite taip ir toliau, bet yra kitaip. Man pakako pasižiūrėti tų vaikščiojančių gamtos stebuklų tinklalapį (nesakysiu, kaip jis vadinasi, bet jei ieškosite internete „žemės vardu“, galbūt rasite), ir supratau štai ką: viskas, ką galite išsigalvoti, blanksta prieš tai, ką jau yra išgalvoję jie.

Ten rasite viską, ko trokštate: ten, be žemės paminėti ir skalūnai, ir danų kiaulidės, ir iškrypėliai, ir „euromutantai“, ir evakuacija iš šalies, ir valstybinė kalba (nes juk plačiai žinoma, kad nusipirkęs Lietuvos žemelę amerikietis privers baudžiauninkus kiauksėti angliškai), ir o tie, kas yra liberalizmo atstovai (naujas keiksmažodis), tekstuose nevadinami žmonėmis – tik „žmonėmis“ kabutėse. „Esu įsitikinęs, kad tokių veikėjų negalima net laidoti lietuviškoje žemėje, nes jie kur kas blogesni už pokario stribus“, sako mums referendumininkai. Prisiminkite apie tai, kai jums siūlys pasirašyti.

Apie dvasinio sutrikimo gylį galima spręsti iš tokių žemės ūkio aktualijų: „Antai neliko mūsų apylinkėje normalių lietuviškų karvių – visos jos aukštomis kreivomis kojomis ir keistu margumu, mat sėklinamos nabagės vien sena vokiška sperma.“ Žinoma, jei būčiau koks pikčiurna, pasiūlyčiau referendumo iniciatoriams padėti žalmargėms ir imtis sėklinimo patiems, bet nesu tikras, kad tokios pramogos yra visiškai legalios.

Ten yra ir kitų gilių minčių: pasiūlymai keisti konstituciją, kad ten būtų parašyta taip: „Tauta turi teisę atšaukti Prezidentą, Ministrą Pirmininką, Seimo pirmininką, eilinį ministrą, Seimo narį ar bet kokį kitą valstybinėse struktūrose dirbantį ar vadovaujantį asmenį, jei pastarasis nevykdo rinkiminių pažadų, nedirba arba netinkamai dirba arba priima kokį nors sprendimą, negavęs tam tautos pritarimo.“ Tikrai, mums visiems labai patiktų šalis, kur bet kuris valstybės tarnautojas, sakykim, savivaldybėje, turėtų gauti tautos pritarimą, prieš pradėdamas tvarkyti duobę gatvėje. Arba jei mokyklų egzaminų užduotis referendume tvirtintų tauta.

Jie patys žino, kad vis dėl to tai yra komedija. Iš kur žinau? Štai dar viena citata: „Lietuvos – NEBĖRA. Viskas. Jei ginti kalbos susirenka tik 280 žmonių, o į Vingio parką teatėjo 80 ginti gimtosios žemės, tai reiškia, kad Lietuvos jau NEBĖRA. Lietuviai yra pasmerkti lenkti nugaras danų ir kitų kryžiokų kiaulidėse.“

Todėl su referendumo popieriais tikrai nesivarginkite. Jūsų pagalbos tiems žmogeliams nereikia: jie be vargo patys save apsisėklins.

Kai manėte, kad jau blogiau nebus

Kam reikia minėti istoriją, kai yra sūreliai, dešrytės ir cibuliai?

Lietuvos Rytas 21 10 2013

Manėte, kad jau viską matėte? Manėte, jau blogiau nebus mūsų šalyje, kur vyriausybė nuolat tik drebina kinkas ir sudarinėja darbo grupes, ir yra tinkama nebent investuotojams išvarinėti ir agresyviam visko atidėliojimui?

Buvote labai naivūs.

Mūsų parlamento narys Bronius Bradauskas, prisiekęs Lietuvos Respublikai, neleidžia mūsų šalyje svečiams rodyti dokumentinio filmo apie mūsų naujausią istoriją, kad ko nepagalvotų rusų diplomatai, kurie ten gali ateiti.

Žinote, jei šitų įvykių scenarijų aš būčiau surašęs prieš savaitę, ir sugalvojęs štai tokį siužetą apie filmo uždraudimą, jūs visi man sakytumėte, kad baik jau, tokio nebus, na, tiesiog negali būti. Nesvaik, rašytojau.

Negalėtų taip būti, pasakytumėte jūs, kad be artimųjų pagalbos prisižiūrintis, ryte kelią į darbą randantis, pats drabužius apsivelkantis ir savarankiškai besimaitinantis asmuo gali tiek nuklajoti, kad pradėtų elgtis kaip kolūkio pirmininkas, pas kurį atvažiuoja partijos rajono komiteto svečiai ir kuris iš švento drebulio ir pasimetimo pradeda blaškytis, stumdydamas kontoroje gėlių vazonus, pats puldamas ant kelių tualete ir šveisdamas plyteles (o ką jei užeis?!), ir perbalęs daryti vieną kvailą sprendimą po kito, nes baimė sukausto protą.

Tai kas dabar svaigsta, jūs ar aš? Tikrovė nurungė drąsiausias svajones. Taip būna retai, bet būna.

Maža to, ryšį su žeme praradęs ir raudoname kosmose skrendantis veikėjas aiškino dokumentinio filmo kūrėjams, kad kūrinį reikia pataisyti, nes ten nepakankamai rodo Algirdo Brazausko, ir per daug – Vytauto Landsbergio. Kas nors, prašau, įžnybkite man, nes aš taip nebūčiau sugalvojęs. Tai yra neįtikėtina.

Per daugiau kaip du dešimtmečius buvome atpratę, kad „partinio aktyvo“ grybai aiškina menininkams, kaip rašyti knygas, piešti paveikslus ar tašyti granitą, kad būtų teisingiau ir labiau prie teisybės. Garbės žodis, kaip toli turi būti nuvažiavęs sveiko proto traukinys, kad net nebegirdėti švilpuko: šiuo atveju Seimo narys ne tik aiškina, kad filmą reikia taisyti, bet ir nė kiek nesigina taip sakęs. Jis nemato jokios problemos.

Drg. Bradausko poelgis yra ne skirtingos nuomonės pasireiškimas, kaip jums galėtų pasirodyti. Jis dėl nieko nesigaili, nieko neatsiprašinėja ir yra visiškai tikras savo teisumu.

Tai tiesiog dar vienas liudijimas, kad jau daug laiko praėjo nuo 1990-1991 metų įvykių, ir tie, kas neturėjo stuburo, tačiau kažkaip bandė vaikščioti stati, prisilaikydami už sienų (vis dėlto sugebėdavo matyti, kad aplinkui yra išsitiesusių žmonių, nenorėjo atsilikti), dabar jau nebesivargina.

Kiek čia galima apsimetinėti, šliaužiokim, kaip esam įpratę, mums taip patogiausia. Mus patrynė šarvuočių vikšrais ir pašaudė? O mes pabūkim protingi ir pragmatiški, atraskim savyje tūnantį vidinį roplį ir apsisukę pasilenkim bučiuot kanopos. Gal tada iš mūsų nupirks sūrelius ir jogurtus. Velniai rautų, mes viską padarysim, tik pirkit jau.

Atsiprašau, kad šis tekstas toks pasimetęs. Aš negaliu ramiai rašyti, kai mano Lietuvoje prasideda kažkokia raganų puota pagal šunsnukių taisykles.

Kai kas nebeturi jokių vertybių, bendrų su padoriais žmonėmis, jie suįžūlėjo ir spjaudo mums į veidą. Negali būti ramu, kai taip yra.

Kadangi su tais žmonėmis negalima kalbėti padorių žmonių kalba, aš dar turiu patarimų, ką dar reikia ir galima padaryti, kad mūsų bučiniai Kremliaus uodegai būtų dar malonesni.

Atsiprašykim už nepriklausomybę. Tik nevadinkim taip: sakykim, atsiprašom, kad išstojom iš Sovietų Sąjungos. Patikinkim Maskvą, kad tikrai nebeabejojam, kad buvom priimti savanoriškai, ir pažadėkim niekada neminėti „okupacijos“.

Atsiprašykim už buržuazinę trispalvę, kuri gali būti nemaloni Rusijos diplomatams. Geriausia prieš jiems ateinant, nukabinti ir susukus kur nors paslėpti. Paskui galėsim pakabinti vėl, nieko baisaus.

Rimčiausiai reikėtų pagalvoti apie tas avantiūras su narystėmis ES ir NATO. Išstoti iš ES gali būti ne taip lengva (be to, šiuo metu ir pirmininkaujame, tai visai neparanku), be to, dar ir pinigėliai kažkokie nubyra, tai tiesiog pasakykim rusams, kad mes ten per neapsižiūrėjimą pataikėm. Pajuokaukim dar, kad mūsų žmonės už alaus butelį balsavo. Jiems bus linksma girdėt.

Užtat dėl NATO, tai jau pulkim ant kelių ir atgailaukim. Priminkim Rusijos atstovams, kad jie dideli ir stiprūs, ir „jūs ir su tuo NATO mus per dieną užimsit“, ir būtinai dar papasakokim kokį šposą, kad mes turim du tankus, ir vienu važinėjam lyginėm dienom, kitu – nelyginėm. Ir papaskokim kokį seną anekdotą apie Petką ir Čiapajevą.

O paskui siūlau susirinkti visiems prie Rusijos ambasados ir iškilmingai suplėšyti arba sudeginti savo lietuviškus pasus, ir tai bus mūsų atgailos ženklas. Ir galbūt tada, pamatę mūsų nuoširdumą, jie suminkštins širdis ir pirks mūsų sūrelius.

Šaltasis karas ir drąsioji Lietuva

Lietuvos Rytas, 14 10 2013 

Kartais būna blogos žinios, kurios tik blogos, kaip audros debesys, be jokio sidabrinio pamušalo. Dažnai šis ruduo atrodo būtent toks.

Mes žinom, kad su Rusija pasidarė labai nebegerai. Pilnos laikraščių ir portalų skiltys visokių įvardinimų: ir pieno karas, ir varškės konfliktas, ir blokada, ir audra stiklinėje, ir vieno dokumentinio filmo sprogimas, ir kas tik nori. Net galimai priežastis Vyriausybės darbo grupei sudaryti (dar ne dabar, nereikia būti karštakošiams).

Visi žiūri į detales, visi mato šapelius ir varžtelius, bet kažkas turi juk pagaliau atsilošti ir pažvelgti iš toliau. Juo labiau, kad XX amžiaus istoriją nors kiek žinantys bus patys nustebę, kaip jie anksčiau nesugalvojo. Pavadinimas tam, kas vyksta, jau yra. Tik reikia prisiminti. Nagi.

Dabartinių įvykių pavadinimas yra Šaltasis karas.

Nei daugiau, nei mažiau. Mes, žinoma, bijome vartoti šiuos žodžius, nes ką jau čia, kur mums lygiuotis su galiūnais. Ten tai buvo reikalas, ten viskas vyko pusę amžiaus, nuo 1947-ųjų, ten buvo dvi supervalstybės ir galios žaidimai keliuose žemynuose, ten branduoliniai ginklai, Berlyno siena ir šimtai milijonų žmonių abipus fronto linijos.

Daugelis Lietuvoje jaučiasi per kuklūs ir nedrąsūs, kad galėtų įsivaizduoti Rusiją kaip priešininkę. Kur jau mums. „Sutrins kaip skruzdėles“, „jei tik jie norės, čia tos Lietuvėlės neliks per 24 valandas“, cypia tie, kas naiviai, nuoširdžiai ar sąmoningai skiepija sau ir aplinkiniams savęs menkinimą.

Tas menkinimas pateikiamas kaip realistiškas požiūris, pragmatizmas arba kuklumas.

Jei kas mus ir gali pražudyti, tai tik mes patys. Kiekvienas mūšis yra laimimas ir pralaimimas dar prieš jam prasidedant, o jei karvedžiai bailiai mekena, girdi, čia mes net kariauti negalime, ne mūsų jėgoms, tai tada jau nėra apie ką ir kalbėti.

Kai sakau „kariauti“, čia ne apie tankus ir pabūklus kalba, jeigu ką. Šaltasis karas todėl ir šaltasis, kad kariai pasilieka kareivinėse ir poligonuose. Bet tai vis tiek karas, pagal pagrindinį požymį: tai žaidimas, kur, jei vienam blogiau, kitam geriau, ir atvirkščiai. Angliškai tai vadinama „zero-sum game“, o lietuviškai net ir termino tokio nėra.

Konfliktas mums prasidėjo nelabai kaip. Trypčiojanti ir mekenanti vyriausybė su premjeru, kuris be jokios ironijos kalba apie dalyvavimą Maskvoje „Auksinio rudens“ žemės ūkio parodoje – kai reikėtų ne į Maskvą savo sūrelius vežioti, lyg tuos prakeiktus skilandžius ir Stakliškių likerius po sąjungines ministerijas A.M.Brazausko laikais, o planuoti, kur ir kaip pardavinėsime savo prekes, kai siena su Rusija visai užsidarys.

Dar pačiame įkarštyje – parlamento vadovybės keitimas ir po teismus užtampyta įtariamųjų partija valdančioje koalicijoje. Ir siutinantis neryžtingumas tų, kas turėjo „Pirmąjį Baltijos kanalą“ išjungti velniop per valandą po to filmuko apie sausio 13-ąją, o ne per kelias dienas. Išjungti, o paskui aiškintis. Ir išjungus, bailiai nesiklausyti, kaip dabar ant mūsų pradės urgzti išjungtojo propagandinio fekalijų vamzdžio šeimininkai. Būtent dabar, dėl kvailumo, bailumo ir pasimetimo prieš Gazpromo apmokėtą apsimetėlių „susirūpinusių vietos gyventojų“ saujelę, kuriam laikui buvo apsunkinta energetinės nepriklausomybės programa ir atitolinta reali galimybė gauti savus energijos išteklius. Labai daug nesėkmių per labai trumpą laiką.

Naujojo Šaltojo karo akivaizdoje Lietuva dar nesusivienijo. Mes kol kas tik pasidalinome į dvi puses. Vienoje – drąsieji, tautos žiedas, klausantys širdies ir todėl žinantys, kaip privalu elgtis.

Kitoje pusėje, kaip čia gražiau pasakius – na, gal dar ne išdavikai, bet kinkadrebiai ir pasidavėliai, save slidžiai vadinantys pragmatikais ir realistais. Jie bijo ne tik išorės priešo, jie bijo ir pačių savęs, nes žino, kad savimi negali pasitikėti, nes neturi nei stuburo, nei vertybių, nei moralinio kompaso.

Taip, dvi pusės: kovotojai ir pasidavėliai. Fighters and quitters, kaip pasakytų anglai. Iš jų tik viena pusė turi sėkmės šansą – ne garantiją, o būtent šansą. Tačiau visuomet geriau turėti ribotas galimybes, nei savanoriškai atsisakyti visų.

Viskas dar tik prasideda. Prieš tai, kaip reikalai pagerės, deja, jie dar turi pablogėti. Ir būtent todėl, kad čia ne trumpalaikis nepatogumas, o ilga ir varginanti kova, kur tikrai labai reikės ištvermės, pats laikas prisiminti paskubomis prieš kurį laiką sugalvotą šūkį „Lietuva – drąsi šalis“. Dabar, kaip sykis, tuščiavidurę rinkodaros frazę galime pripildyti turiniu. Dabar tam pats geriausias laikas.

Jokių nuolaidų. Jokių abejonių. Jokių iliuzijų, kad priešą su kuoka galima paglostyti, ir jis mus pamils. Dar kartą: tai – Šaltasis karas, ir kare bus kaip kare. Smagu ir lengva nebus.

Bet tada, kai bus sunkiausia, verta prisiminti, kad amžinai tai nesitęs. Tamsiausia naktis būna prieš aušrą.