Andrius Užkalnis's Blog, page 38

Laisvę prekybai laisvame mieste

Lietuvos Rytas  07 10 2013

Kol visi mes neparudavome nuo politinės nykumos, tragedijų ir kaltinimų, keičiu temą. Kalbėsimės apie laisvę ir apie jos smaugikus.

Veiksmo vieta: mylimas Užupis mano mylimame Vilniuje. Nugyvenęs savo amžių ir dalinai iškeltas „Audėjo“ fabrikas ir planai konvertuoti jį į prekybos centrą bei kitus objektus vilniečių poreikiams.

Ir vėl, kaip reikėjo tikėtis, nauja isterija apie tai, kaip ciniški vertelgos žudys Senamiestį.

Kai negalima pasakyti, kad planuojamas centras bus Senamiestyje (nes jis ten nebus), kai negalima tvirtinti, esą jis kam nors uždengs kokius nors vaizdus arba sudarkys panoramą (nes baisiau, nei pramoniniai pastatai miesto centre, jau nesudarkysi ir norėdamas), kai nėra jokių logiškų prieštaravimų, reikia išsitraukti viso pasaulio žaliųjų ir karoliukų apyrankėmis pasipuošusiųjų kortą. Girdi, jei vilniečiams pasiūlysi kažką patogaus greta Senamiesčio, tai jie visi ten ir puls, ir istorinis miesto centras išleis kvapą.

Užsidarys, sakoma, visos mielos parduotuvėlės, kepyklėlės, restoranėliai ir kavinukės, nebereikės ekologinio turgelio ketvirtadieniais prie Vilnelės, ir visi sugužės į metalo konstrukcijų dėžę su tinklinėmis picerijomis ir pigių batų sandėliais. „To miestiečiams nereikia.“

Ar taip bus, pakalbėsime netrukus. Tačiau net jei taip būtų, įsiklausykite į priešininkų mąstymo giją. Jei atidarysime naują prekybos centrą, visi ten važiuos. Turbūt ne varu varomi – statybų priešininkai nenorom pripažįsta, kad žmonės ten norės važiuoti (žinoma, tai šiek tiek kertasi su tvirtinimu, esą to niekam nereikia – jei nereikėtų, tai ir nebūtų problemos, naujasis centras stovėtų tuščias, ir nebūtų apie ką kalbėti).

Miesto gyventojas, turintis laisvo pasirinkimo teisę, nori pirkti ten, kur jis nori pirkti. Problema?

Žinoma, problema. Matote, jei jūs esate toks, ir manote, kad turite teisę laisvai rinktis iš variantų, kurių kiekvienas yra teisėtas ir netrukdantis kitiems, jūs klystate. Yra tokių, kas geriau už jus žino, ko jums galima ir negalima norėti. Jei galėtų sugalvoti, kaip galima būtų tai susieti su „viešojo intereso“ pažeidimu, sugalvotų, tačiau šiuo atveju tiesiog geriau už jus žino, ko jums reikia.

Tu, laisvas žmogau, uždirbi pinigus, ir sumoki mokesčius, kiek priklauso. Manei, kad tai, kas tau lieka, jau yra tavo sprendimo valioje? Nieko panašaus. Yra tų, kas pasistengs už tave nuspręsti, kur tavo litų labiau reikia, ir šiuo atveju juos reikia nešti mielesnėms mažoms įstaigoms, kurios nusipelno, nes yra mažos, silpnos ir tokios jaukutės.

Įsivaizduokite save perkant naują kompiuterį. Išsirenkate tai, kas jums patinka. Jau einate prie kasos. Staiga prieš jus išdygsta būtybė kietai sučiauptomis plonomis lūpomis ir ryžtingai sako pardavėjui: „ne, jis šito nepirks“. Kodėl? Todėl, kad šis kompiuterių gamintojas ir taip jau uždirba daug pinigų. Pirk šitą: gal ir ne visai tai, ko tau reikia, bet gamintojui labai sunku, jis mažas ir mielas. Jei nepirksi, jis nunyks. Nesvarbu, ko nori tu. Tavo pirkinys turi tarnauti didesniems visuomenės interesams.

Tai būtų neįsivaizduojama (kol kas). Tačiau kai man, tau, jam ir jai kažkas bando liepti pirkti vienur, o ne kitur, mes turbūt per retai atsisukame ir pakeliame balsą. Nes čia reikėtų užrikti: „čia ne tavo pinigai, jei tau patinka pirkti kitur, eik ir pirk ten“. Gal net ir stumtelėt būtų neprošal, kad daugiau nelįstų su savo pamokslais. O mes įpratome kentėti ir įsiklausyti, ką mums sako tie, kuriems labiausiai tinka patarlė apie kiaulę, maldos namus ir ten esantį altorių.

Tačiau šiuo atveju viskas dar bjauriau, nes remiamasi suklastotais argumentais. Girdi, Kaune ir Klaipėdoje tų miestų centrai mirė, nes ten pastatė didelius prekybos centrus.

Tai yra melas, ir jūs tai žinote. Klaipėdoje net ir minčių nebuvo apie didelį prekybos centrą, o Senamiestis jau atrodė taip, lyg visi būtų išėję į karą arba lyg aludariai būtų išprotėję ir paskelbę nemokamo alaus dieną be apribojimų, ir gyventojai išskubėjo prie bravoro vartų. Uostamiestyje buvo tuščia ir anksčiau. Kai dėl Kauno, tai ten viskas dar paprasčiau: daug gyventojų emigravo, o tie, kas dar to nepadarė, iki centro tiesiog negali atvažiuoti dėl mėnulio kraterių gatvėse (tiesa, dėl tų pačių mėnulio kraterių jie negali nusigauti ir iki oro uosto, kad emigruotų, todėl čia viskas ne taip jau blogai). Na, o tie, kas pajėgia pasiekti Senamiestį, tiesiog ten nekeliauja, nes pagyvenę dešimtmetį mieste, kurio centre nebuvo nieko, išskyrus batų parduotuves, jie prarado viltį ką nors kito ten rasti.

Vilniaus Senamiesčio parduotuvės ir restoranai gyveno ir gyvens, nes tie, kas ten perka brangias prekes ir nepigiai valgo, taip daro visai ne todėl, kad netoliese dar nėra picerijos su cepelinais už keturis litus, ir ne todėl, kad tingėtų nuvažiuoti į prekybos centrą ir pasidžiaugti nuolaidomis. Jie ir dabar renkasi tai, kas jiems patinka, nes yra laisvi žmonės.

Kai kalbame apie laisvę, tai ne tik laisvė kalbėti gimtąja kalba, kelti trispalvę vėliavą ir netarnauti svetimos šalies kariuomenėje. Pasirinkimas, kur mums leisti savo pinigus ir pirkti prekes – taip pat mūsų laisvės dalis. Ją riboti yra taip pat nepriimtina, kaip nurodinėti žmogui, kokios spalvos švarką turėtų vilkėti kitas žmogus, kad labiau atitiktų visuomenės interesą ir saujelės susireikšminusių laisvės smaugikų pomėgius.

Amerikietiškos atostogos

Lietuvos Rytas 01 10 2013

Mažai kas tikėjosi, kad pirmą kartą po 17 metų JAV realiai užsidarys ir išeis nemokamų atostogų Vyriausybė.

Viskas palyginti paprasta: Vyriausybei nėra pinigų, nes nepatvirtintas biudžetas. Biudžetą tvirtina Kongresas. Kad jis būtų patvirtintas, reikėjo Respublikonų balsų. Respublikonai atsisakė nusileisti, jei Demokratai savo ruožtu nenusileis dėl prezidento Barack‘o Obamos didžiojo sumanymo: radikalios sveikatos apsaugos finansavimo reformos.

Visi tikėjosi, kad kuri nors iš pusių paskutiniu momentu padarys nuolaidų.

Tačiau šį kartą nebuvo jokių nuolaidų, net nieko panašaus į jas, ir didžiausia pasaulio ekonomika ramiai – lyg uždarydama kioską, kai suserga pardavėja – liepė šimtams tūkstančių federalinės Vyriausybės darbuotojų, nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, antradienio rytą palikti darbo vietas per keturias valandas ir eiti sau namo.

Išimčių sąrašas ilgas: kariai toliau tarnaus, kaip tarnavę, kalėjimuose niekas neatiduos raktų kaliniams, branduolinių elektrinių nepaliks be priežiūros, lėktuvai toliau kils ir tūps, senoliai gaus pensijų čekius. Negana to, nemokamų atostogų išleista (taip, už priverstinai praleistas dienas jie pinigų nebegaus) tik federalinė valdžia: valstijų ir vietiniu lygiu viskas veikia, kas tiesiogiai nepriklauso nuo Vašingtono – taigi dirbs ir policija, ir ugniagesiai. Veiks ir pašto tarnyba.

Tačiau kaip bepasuksi, tai retas atvejis, kai 800 tūkstančių žmonių JAV šiandien turės džiaugtis rudeniu (tik į šimtus nacionalinių parkų visoje šalyje geriau nevažiuoti, nes jie uždaryti, kaip ir daugelis muziejų) ir skaityti internetą ir gerti kavą namie. Kiek tai tęsis? Sunku pasakyti: 1995 metų pabaigoje ir 1996 m. pradžioje, kai JAV Vyriausybė buvo panašiai uždaryta, viskas truko 28 dienas. Būtų keista, jei tęstųsi labai ilgai: per daug interesų bus pažeista. Visos politinės jėgos pasiruošusios už savo principus mokėti tam tikrą, tačiau ne begalinę, kainą.

Ar bus poveikis ekonomikai? Kurgi ne. Visi verslai, dideli ir maži, vykdantys federalinės vyriausybės užsakymus ir šią savaitę tikėjęsi mokėjimų, turbūt turės palaukti ir pasukti galvas, kaip tuo tarpu mokėti atlyginimus. Vyriausybės uždarymas trenks per turizmą: per dieną JAV ambasados užsienyje priima virš 30 tūkstančių vizų paraiškų: didžioji dalis tų žmonių atidės arba atšauks savo keliones. JAV piliečiai, ketinę gauti naujus pasus, jų negaus, kol Vyriausybė negrįš į darbą.

Stebina tai, kad nėra jokios panikos ir beveik jokios dramos: vakar vakare Barack‘as Obama kalbėdamas žurnalistams šiek tiek bandė graudinti ir moralizuoti, minėdamas neatsakingus politinius oponentus ir vis kartodamas užuojautą paprastam žmogui, kuris labiausiai nukentės nuo Vyriausybės atostogų, tačiau neskambėjo nei piktai, nei dramatiškai – tik pavargusiai. Ir, ko gero, nė vienas žmogus po tos kalbos nepakeitė jau turimo požiūrio.

JAV žiniasklaidoje – kuri nušvietinėjo rietenas Vašingtone ir besiartinantį Vyriausybės uždarymą taip detaliai, kad jau tarpais darėsi koktu – irgi jokios isterijos. Net gaila: lyg ir norėtųsi kokios skambesnės antraštės ar grėsminga muzika griaudėjančio TV skirtuko su didele spyna arba užtrenkiamais vartais. Bet viskas labai ramu ir dalykiška. Beveik ne pirmo ryškumo naujiena.

Tai – požymis, kad nepaisant didėjančio valstybės kišimosi į šalies gyvenimą, JAV giliai širdyje tebelieka toks kraštas, kuriam mažai rūpi Vyriausybė. Amerikietis į ją žiūri skeptiškai ir nesiūlo jai daug dėmesio ir laiko. Jis žino, kad be jos neapsieis, tačiau vaizduotės vyriausybė jam nežadina.

JAV vis dar individualistų ir užsispyrusių maištininkų kraštas. Himno žodžiuose pasakyta: „laisvųjų šalis, drąsiųjų namai“, ir tokiais keistais ir kurioziškais momentais, kaip ši spalio pirmoji, labai gerai matyti, kaip ryškiai ji skiriasi nuo Europos, grimztančios socializme ir seniai įsivaizduojančios laisvo žmogaus laisvą gyvenimą tik kaip valdžios leistą ribotą malonę.

Bendrojo pagalbos centro kolektyviniam pamišimui nėra

Praėjo savaitė, po kurios daugelis, padėję ranką ant širdies (arba ten, kur turėtų būti širdis), pasakytų, kad turbūt nervingesnės ir niūresnės savaitės seniai nėra turėję.

O dabar aš susikišiu rankas sau į kelnių kišenes, kad sutvardyčiau norą visus jus kolektyviai paimti už pečių ir papurtyti, piktai žiūrėdamas į akis. Kad atsipeikėtumėte pagaliau vieną kartą.

Žiaurūs įvykiai Panevėžio rajone, nelaimingoji išprievartauta mergaitė, nesulaukusi pagalbos ir baigusi gyvenimą degančio automobilio bagažinėje, ir viskas, kas buvo po to, dar kartą patvirtino seną, bet nemėgstamą tiesą: kančia ir nelaimės nesutaurina, neprideda proto ir jautrumo, o veikia tik neigiamai, žlugdo ir silpnina, ir parodo kiekvieno mūsų blogiausias puses.

Protingi žmonės po tokių tragedijų atsidūsta, dar kartą prisimena, kad pasaulis gali būti baisi vieta ir galvoja, kaip čia padarius, kad būtų geriau. Visi kiti puola blaškytis ir rėkauti, ieškoti kaltų ir dar kandžioti vieni kitus, kaip žiurkės narve.

Pagal tai, kiek čia buvo riksmo ir blaškymosi, lengva matyti, kas turi persvarą: ar protingieji, ar tie visi kiti.

Tai, kad Bendrasis pagalbos centras negalėjo nustatyti vietos, iš kur buvo skambinta, tikrai yra sistemos trūkumas. Apmaudus, turbūt išvengiamas, ir šį kartą turbūt kainavęs žmogaus gyvybę (žinoma, galima – tačiau nereikia – spėlioti, ar būtinai policija būtų spėjusi pasivyti automobilį ir išgelbėti pagrobtąją auką, net jei būtų žinojusi vietą).

Tačiau yra klaiku žiūrėti, kaip po tragedijos užsisuko kažkokia viduramžiška raganų medžioklė, vieši pamišėlių pasirodymai, kur stigo tik būgnų mušimo gatvėse, eisenų su deglais, o taip pat laužų ir kartuvių turgaus aikštėse.

Įsiutusi liaudis ir viešieji žmonės reikalavo atsistatydinimų, dar geriau – kalėjimo arba katorgos valdininkams, ministrams, mobiliojo ryšio bendrovių vadovams ir jų šeimos nariams, pylėsi tarpusavio kaltinimai ir prakeiksmai, dar ir su lietuvišku burbuliavimu apie tai, kas kiek ko užsidirbo iš sistemos, kuri neveikia visiškai taip, kaip turėtų. Mažai trūko, ir būtų tekę atkentėti, už kompaniją, dar ir broliams Lavrinovičiams (šiaip sau, tiesiog todėl, kad  jie tokie matomi).

Supūliavusi visuomenės vaizduotė jau liejosi ne tik ant kaltųjų, bet ir ant tų, kas pakankamai viešai nesipiktino susidariusia situacija ir nereikalavo bausmių kartu su visais: žiūrėk, kokie ramūs; jie patys, turbūt, iškrypėliai ir nusikaltėlių užtarėjai.

Jokios bausmės susigalvotiems atpirkimo ožiams nepadės sukurti nė truputėlį geriau veikiančios sistemos.

Net kai skambinančiojo vietos nustatymo sistema bus įdiegta, ji negarantuos veikimo visais atvejais. Net kai nelaimės vieta bus nustatyta, nebūtinai bus kam atvažiuoti į nelaimės vietą. Net jei kas nors ten nuvyks, nebūtinai galės padėti. Ir, pagalvokite, ne būtinai kiekvienas patekęs į nelaimę turės mobiliojo ryšio telefoną su pakankamai įkrauta baterija.

Gyvenimas būna yra labai žiaurus, ir nelaimių ir pralaimėjimų prieš piktadarius buvo visais laikais: niekada nebuvo sargybos, kuri apgintų nuo visų ir nuo bet ko. Nė viena pilis nebuvo nepaimama. Nėra buvę ugniagesių tarnybos, kuri sugebėtų išgelbėti visus namus nuo gaisro.

Nė viena technologija nėra absoliučiai patikima. Technologijų misija yra palengvinti žmonėms gyvenimą, leidžiant jiems padaryti daugiau, per trumpesnį laiką, mažesnėmis sąnaudomis. Galima įvesti papildomas užtikrinimo priemones ir mechanizmus, daryti viską dar brangiau ir sudėtingiau, bet tai niekada nesuteiks visiško saugumo.

Bankomatai, priklausomai nuo modelio, prieš atiduodami jums banknotus, juos perskaičiuoja septynis kartus, ir vis tiek kartais pasitaiko klaidų.

Tie, kas galvoja, kad visas klaidas ir aplaidumą gyvenime daro tik kiti, ir juos už tai reikia bausti, tegul prisimena, ar patys nė karto nėra palikę neužrakintų durų, įjungtos viryklės ar atsukto čiaupo. Tie, kas kaltina mobiliojo ryšio operatorius už aplaidumą ir aiškina, kad jie turėtų dirbti, geriau patylėtų: jei jiems patiems būtų patikėta tvarkyti sistemą, ji dar ligi šiol stovėtų, nežinodami, nuo ko pradėti. Jie patys radijo imtuve baterijų nepakeistų, o čia apie mobiliojo ryšio ir vietos nustatymo subtilybes aiškina.

Paprasti sprendimai sudėtinguose reikaluose atrodo įmanomi tik labai paprastiems žmonėms. Regis, apie tai jau esu kalbėjęs, bet neprisimenu, nes atmintis jau nebe ta, kaip jaunystėje.

Aš jau čia nekalbu apie kai kuriuos politikus, atėjusius net ne iš viduramžių, o, regis, iš tų laikų, kai žmonės vaikščiojo apsivilkę kailiais: vilkdami per grindinį savo krumplius, jie siūlė neįtikimo skausmo ir apsimestinės užuojautos persunktus pareiškimus ir pasiūlymus, neturinčius jokios praktinės prasmės, apie mirties bausmės grąžinimą ir bausmę kaltiesiems.

Jiems antrino visas tas choras, prarėkęs balso stygas svaičiojimais apie teisėsaugos klanus ir sąmokslus, ir nesugebantis suprasti, kad, jei ir būtų grąžintas mirties bausmės taikymas, bausmę skirtų tie patys teismai, kuriais jie taip nepasitiki, o ne kokia nors piliečių sueiga miesto aikštėje.

Iš ties, trūko tik pasiūlymų apie viešus nukryžiavimus arba ketvirčiavimus. Proto indo plūduras nusileido pavojingai žemai.

Aš noriu, kad pirmadienį rasčiau jus visus atsibudusius ir vėl protaujančius kaip XXI amžiuje. Ir tai turite padaryti patys, pagalbos centro nusišnekėjimams nėra.

JAV vyriausybės išjungimas: būtų smagu ir Lietuvoje

Jeigu JAV politinės partijos nesusitars dėl papildomo skolinimosi, antradienį Vyriausybė bus kaip ir uždaryta, nes baigėsi pinigai from sea to shining sea.

Kad galima būtų daugiau pasiskolinti, reikia Kongreso leidimo.

Respublikonai Atstovų rūmuose nesitrauks iš pozicijų: jie leis skolintis daugiau, jei bus metams suspenduotas Baracko Obamos socialistinis sveikatos apsaugos projektas (patinka ne visiems, net ir ne visiems iš tų, kas galvoja, kad JAV sveikatos apsaugos sistemą reikia keisti).

Demokratai Senate ir prezidentas Obama sako, kad nuolaidų nebus, užsivartykit grabais ir viso gero.

Tai čia tiek apie konfliktą. Abi pusės turi priežasčių nenusileisti. Kompromisiniai variantai kol kas nesvarstomi, o sprendimui liko tik pirmadienio popietė.

Žinoma, galimai kas nors nusileis. Jei ne, tai bus pirmasis kartas per 17 metų, kada įvyksta federalinės vyriausybės shutdown’as.

Aš, tikriausiai, labai nejautrus, bet man seilė tįsta, pagalvojus. Aštuoni šimtai tūkstančių federalinių tarnautojų išeis nemokamų atostogų – be jokių pažadų paskui kompensuoti jiems algas, kurios nesumokėtos (Amerikoje viskas paprasčiau, nei Lietuvoje, kai pinigai baigiasi, tai jie baigiasi, čia jums ne kraugeriai Kubilius ir Šimonytė, kurie tik mažino atlyginimus).

Beveik pusė milijono kariškių gali vėluoti atlyginimai. Nebus išduodamos vizos, nauji pasai ir dar daug kas.

Aišku, taip amžinai nesitęs. Kaip nors susitars, ir, tikriausiai, gana greitai. Bet pamatyti, kaip Vyriausybei baigiasi pinigai, ir kaip tai turi pasekmes, būtų labai sveika.

Aš labai norėčiau ką nors tokio pamatyti Lietuvoje. Kad daug kam dašustų, kad pinigai neauga ant medžių, ir kad kai baigiasi pinigai, tai negali pirkti daiktų ir paslaugų. Grynai didaktiniais sumetimais.

Kad žmonės šiek tiek prasivėdintų nuo iliuzijos, kad jais kažkas pasirūpins. Kad suprastų, jog gyvenime šūdas atsitinka. Galbūt laikinai sušelpti ūkio šakas galės pensininkai, ypatingai tie, kurie turi atsidėję po 310 štukių laidotuvėms* ir kitoms smulkioms išlaidoms, ir gali kaip nefig veikti pasidalinti jais su žulikais.

Gal tada mažiau šokinėtų Žygaičių sbrodas prieš skalūnus ir aprimtų, kelias savaites be algų pasėdėję, vėl pakėlę galvas ir iškišę geluonis paveldosaugininkai, kurie dabar kovos su statybomis Užupyje, kur buvo Audėjas. Apie juos dar parašysiu.

—

* Manau, kad už 310 štukių galima iškelti laidotuves s trieskom. Dešimt štukių kainuos laidojimo biuras ir įkapės bei muzikantai, dar už 1K galima padaryti gedulingus pietus (ypač Kaune), o likę 290 000 Lt galėtų apmokėti visų Lietuvos estrados veidų koncertą po iškilmių, su pirotechnika ir lazerių šou.

Televizijų skurdas atrodytų geriau, jei jos nustotų apsimetinėti

Čia viena iš tų nuotraukų, kurios nėra artimai susijusios su tekstu, bet jus vis tiek sudomino.

Pinigų Karta, 23 09 2013

Čia ne apie krepšinį, bet paminėti teks. Šeštadienis, vienuolikta ryto. Įsijungiu televizorių, tokį žinių kanalą*. Cingu lingu, eina pasakojimas-anonsas apie krepšinio varžybas su Italija, kuriose lietuviai bandys patekti į finalą. Nebetyli sirgaliai, nebemiega ant žemės kamuoliai. Laikom kumščius. Už Lietuvą, vyrai!

Kas per kliedesys. Varžybos jau įvyko prieš pusę paros, jau visi spėjo pasidžiaugti, atšvęsti, išgerti ir galimai net išsiblaivyti. Ak, tiesa, ekrano kampe pranešama, kad tai įrašas. Žinių kanalas tiesiog paskutinį kartą rengė medžiagas dar pavakare, paskui atidavė kasetes į išleidimą, ir visi nuėjo namo, nes penktadienis. Galbūt net to paties kašio žiūrėti.

Šeštadienį televizininkams irgi nereik draskytis ir per anksti skubėti į darbą. Kada prasideda žinių tarnybos darbas šeštadieniais? Net nežinau. Nebesekiau, nes žinojau, kad po pasenusių pranešimų man būtinai parodys lengvojo pobūdžio siužetą apie zoologijos sodą tolimoje Naujojoje Zelandijoje.

Jeigu šis žinių kanalas būtų veikęs Lietuvoje 1991 m. sausio 13-ąją, įsivaizduoju, kad ir sausio 14-osios dieną jis vis dar kviestų žmones skubėti ginti televizijos bokšto ir LRT patalpų S.Konarskio gatvėje. Paties žinių kanalo desantininkai neužiminėtų, nes užimti ten nėra ko: atėję rastų mezgančią išleidimo operatorę ir besisukančią kasetę.

Ko čia baruosi? Nejau negaliu suprasti, kad televizininkai irgi žmonės, jie negali visą laiką būti darbe, jų yra nedaug. Daugiau žmonių priimti negali, nes kainuos daug milijonų pinigų. Pinigų tiek nėra, nes kanalą mažai kas žiūri (su tokia eterio kokybe, kas galėtų žiūrovus kaltinti?). Todėl ir darom, kaip galim, o galim nedaug.

Čia visur tas pat. Mano paties metų senumo pokalbių laidos sėkmingai sukamos eteryje, kas savotiškai nėra blogai, nes Lietuvoje, tikiu, dabar gyvena kokie 300 000 žmonių, kurie mano, kad aš tebekuriu TV laidas. Jie galimai netgi man pavydi.

Kaip ir kitas įrašytas ir kartojamas laidas (net ir pašnekovai jau nebe visi vaikšto tarp mūsų – kai kurie, neišlaikę tokios prastos televizijos, iškeliavo į geresnį pasaulį), mano programą vėl ir vėl suka ne todėl, kad ji būtų kažin kokia didelė vertybė. Tai viskas iš skurdo. Nebetoli ta diena, kai pinigų beliks tik naujoms vinjetėms, skirtukams ir perdarytiems logotipams**.

Kaip blogai televizijose su pinigais, daugelis suprato jau tuomet, kai šiemet paaiškėjo, kad didieji kanalai neberengs milijoninių sezono atidarymo švenčių su fejerverkais, dar prieš metus sudariusių iliuziją, kad švytinčiųjų ekranų žiniasklaida vis dar yra protų valdovė. Ji kažkuria prasme tebėra valdovė, tik, atrodo, vis mažesniam kompensuojamųjų vaistų ir greitųjų kreditų vartotojų rateliui. Be to, puikiai tinka neskaitantiems.

Žinoma, reikia pastebėti, kad kažkiek ironiška, kad ta pati šluba elektroninė žiniasklaida paskui dramos tonais įgarsina TV reportažus, pasakojančius apie valdininkų aplaidumą ir apie tai, kaip bendruoju pagalbos telefonu skambinantys žmonės negauna reikalingos pagalbos. Tuo netobulu telefonu, žinote, žmonės nors prisiskambina: jei tuo pagalbos numeriu rūpintųsi šiandieninio žydrojo ekrano ubagai, tai paskambinus būtų girdėti tik įrašytas balsas ir muzikėlė iš rusiško animacinio filmuko. Jei televizijos rūpintųsi kokia nors viešojo administravimo šaka, tai ten seniai vietoje nerangių valdininkų būtų tik iškarpyti iš kartono valdininkų atvaizdai, ir sėdėtų ne kabinetuose, o prieš žalią ekraną, kuriame kompiuterinio manipuliavimo būdu būtų įkeltas kabineto paveiksliukas, pasiskolintas iš interneto.

Klausiate manęs, tai koks atsakymas? Atsakymas yra toks, kad daugelis televizijų jau yra tik lazdutėmis paramstytos ir šniūreliais priraišiotos iškamšos, ir jų neuždaro tik iš inercijos ir tik todėl, kad kaip čia dabar uždarysi, tiek metų buvo, tai negi dabar nebebus.

Tos televizijos yra kaip tos močiutės prie Halės turgavietės, desperatiškai išdėliojusios ant grindinio kelis obuolius arba kelis grybus – jos ne prekiautojos, ne ūkininkės ir ne grybautojos, ir vargu ar uždirba per dieną nors du litus (tuščią stiklo tarą renkantys vyreliai su kuprinėmis palyginti yra oligarchai) – bet vis tiek eina ir stovi ten kažko.

Dabartinis televizijos ir jos kartojimų ir blogai išverstų filmų ubagystė ir degradacija, sumišusi su pavargusių veidų neviltimi, kai jie, pasilikdami televizijoje ritasi į vis labiau netaurias ir low-rent laidas (paskui low-rent virsta tiesiog bottom shelf, laidų pavadinimų neminėsiu), yra iš esmės nevilties ir skurdo propaganda. Niekas nedrįstų viešai šlovinti narkomano smukimo į priklausomybės liūną arba žmogaus prasigėrimo, todėl ir skurdo kurstymo viešojoje erdvėje irgi neturėtų likti.

 

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir restoranų apžvalgų portale Laukinės Žąsys.

—

* Nežinau, ar būtų etiška paminėti, kad kanalas vadinasi Info TV, todėl neminėsiu. Bet problemos yra sisteminės, visi taip daro.

** Dar yra tie muzikiniai kanalai, kuriuos reikėtų pavadinti „Amžinosios jaunystės TV“, nes ten sukami tokio senumo koncertų įrašai iš vis tų pačių TV studijų, kad byrančius pelenus jau reikia šluoti pramoniniu būdu. Aš vis laukiu, kada parodys Al Bano Carisi ir Romina Power Felicita, geriausia originaliame 1982 m. įraše.

Filmų Top 10, kaip man matosi

Kino Maistas, 20 09 2013

Kandžiu ir šmaikščiu žvilgsniu mūsų šalelės kelius ir pakeles nužvelgiantis publicistas, rašytojas ir gurmanas Andrius Užkalnis turi tvirtą nuomonę apie viską, kas pasipainioja jo žemiškoje kelionėje ir nebijo jos panaudoti. Savo plunksnos gerbėjams ir negerbėjams (kartais sunku suvokti, ar tarp jų – vienaip ar kitaip – šio autoriaus skaitytojų, yra kažkoks realus skirtumas) išdidžiai kulniuodamas kartais Andrius mesteli kokią su kinu susijusią repliką (suprask, būseną „Facebook“), tačiau publikacijų šia tema mūsų herojus nėra parengęs itin daug, todėl pasišovėme užpildyti šią spragą.

Skaitykite, arba ne. Mėgaukitės, arba ne. Žiūrėkite, arba ne. Skanaus, arba ne. Žinoma, sąrašas yra iš dalies dirbtinis dalykas. Filmų, kurie man svarbūs, yra daugiau, nei čia išvardinta. Antra vertus, kai paklausė, kokius kinus galiu išvardinti, pirma mintis buvo – ne, dešimties nesurinksiu. Paskui ilgai juokiausi. Na, nesijuokiau – toks posakis.

Komentatoriai, nesivarginkit man nurodydami, kodėl neminėjau vieno, kito ar trečio. „Nesuprantu, kaip galima buvo nepaminėti“. Tai pasistenkit ir suprasit, goddamn it. Taip, man neįdomu „Lord of the Rings“, taip, aš negaliu pakęsti Bondo filmų, taip, man anglų kinas apskritai atstumiantis, prancūzų filmus galiu žiūrėti gal vieną iš dešimties.

Ir apskritai, čia rašau, kas patinka man. Kai jūsų paprašys, jūs surašysite, kas patinka jums. Jei paprašys. Taigi dešimtukas augimo tvarka: Nuo mažiausiai svarbaus, iki svarbiausio.

—

10. One Night At McCool‘s, 2001. Populiari nuomonė yra tokia, kad šį filmą žmonės žiūri dėl jaunos Liv Tyler, tačiau jos vaidyba ten nėra net vidutinė (greičiau silpna), tačiau siužetas juokingas, scenarijus stiprus, Matt Dillon išvelka ant savo pečių troškulį gerai vaidybai, ir paraleliniai nusvaigusių diedų siužetai įtikina ir suteikia gerą žiūrėjimą nuo pat pradžių. Matote, o jūs tokio net nežinojote (tikriausiai).

9. Blogas Kalėdų senelis (Bad Santa), 2003. Nebuvo juokingesnio kino, šiaip pagalvojus. Su neįtikėtinu aktorių pasirinkimu: Billy Bob Thornton, Lauren Graham, Bernie Mac, Tony Cox. Su keiksmažodžių lavina, blogu elgesiu ir gera pabaiga. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Dabar tokių politiškai nekorektiškų filmų jau niekas nebedaro.

8. Bulvarinis skaitalas (Pulp Fiction), 1994. Pirmiausia, dėl John Travolta, grįžusio į apyvartą su šiuo filmu. Dėl citatų, kurių neįkas joks vertėjas; reikia angliškai žiūrėti. Dėl atsipalaidavusio centrinio siužetinio stuburo nebuvimo. Tai tobulas filmas, kuris džiaugiasi ir prieš nieką nesiteisina.

7. Terminatorius ir Terminatorius 2 (Terminator, Terminator 2 – Judgment Day), 1984, 1991. Tiesiog labai daug pačių geriausių scenų ir posakių, neįmanoma tų filmų neįtraukti. O gal todėl, kad čia filmai iš mano vaikystės ir žalios paauglystės.

6. Goodfellas, 1990. Martin Scorcese padarė keistai įsimenamą ir neprilygstamo muzikinio takelio filmą pagal gana paprastą Mafijos ir žmogiško „rise and fall“ istoriją. Aš neįsivaizduoju, kaip galėtų būti, kad būčiau nematęs šio kino. Aš nežinau, kaip aš gyvenau, kol nebuvau pamatęs šio filmo. Nors kažkaip gyvenau. Robert De Niro ir Joe Pesci šiame filme blizga ryškiau, nei įmanoma įsivaizduoti.

5. Stalkeris (Сталкер), 1979. Vienintelis rusų filmas šiame sąraše. Kai jį rodė mano vaikystėje/paauglystėje, jau tada beveik niekas jo nesuprato. Man buvo nuostabus dailininko darbas ir filmavimas. Pagrindinę mintį – žmonių baimę prisiliesti prie savo laimės, kuri padėta tiesiai prieš juos – supratau jau vėliau. Rudeninių spalvų, rūdžių ir dulkių triumfas. Ir didaktinė istorija: savo laimės nereikia bijoti, nes ji pati pas jus neateis.

4. Kietas riešutėlis (Die Hard), 1988. Mažai kur kitur action hero yra išreikštas tokia gryna, tobula forma, kaip čia Bruce Willis sukurtas vaidmuo. Tęsiniai nepasiekė pirmojo filmo aukštumos. Nakatomi Plaza – įsiklausykite vien į pastato pavadinimą.

3. Pasiklydę vertime (Lost In Translation), 2003. Ne tik todėl, kad viskas vyksta Japonijoje – miestuose, viešbučiuose, baruose, kurie yra buvę ir mano gyvenimo dalis. Tai liūdnas pasakojimas apie neišsipildymą ir apie žmonių laimės efemeriškumą, tačiau nenugalimai optimistinis. Ir tai vienintelis filmas, kur galima žiūrėti Scarlett Johansson, kuri dabar patapo beviltiška ir nepakenčiama fyfa.

2. Volstrytas (The Wall Street), 1987 (tik pirmasis filmas, ne tęsinys, kuris yra absoliučiai bevertis visomis prasmėmis ir gerai demonstruoja Oliver Stone galutinį socialistinį nukvakimą). Tas filmas suformavo kokius 70% mano troškimų ir ambicijų. Sumanytas kaip moralizuojanti istorija apie pinigų šlykštumą, jis tapo himnu mums, kapitalistinėms kiaulėms. Aš ir mano draugai tuos tekstus žinome atmintinai. Mes tuos vaizdus ir restoranus ir gatves žinome atmintinai.

1. Krikštatėvis (The Godfather) – trilogija (1972, 1974, 1990). Nebijau būti neoriginalus, koks man skirtumas. Jei šis filmas yra svarbiausias visų laikų filmas dar šimtui milijonų žmonių, man ne problema. Šio filmo kultūrinis poveikis yra neeilinis, žodžiai, iškelti į nuolatinę anglų kalbos vartoseną, dabar yra lyg iškalti akmenyje.

Dabar pamačiau, kad surašiau dešimt, bet kiek dar gerų filmų negalėjau įtraukti: Top Gun, As Good As It Gets, A Few Good Men, Something‘s Gotta Give (neatsimenu kito tokio euforinio feelgood filmo), Bourne Identity, jau nekalbant apie serialus – Sopranai, Californication, ir, žinoma, Twin Peaks. Bet ką padarysi, gal kitą kartą. Turime visą laiką pasaulyje.

 

Rusija gero varianto nesiūlo. Rinksimės mažiausiai blogą

Lietuvos Rytas, 23 09 2013

Kaip užspeistas į kampą žvėrelis, Lietuva pasimetusi: ką daryti situacijoje su Rusija? Lietuviškos prekės nepasiekia Rusijos pirkėjų, ir nuostoliai didėja su kiekviena diena. Kiekvienas litas, nepakliuvęs į mūsų piniginę, yra amžiams prarastas. Situacija po truputį, bet tolygiai mus skurdina.

Tuo pat metu prie Lietuvos sienų riaumoja technika: rusai demonstruoja karo galią. Kur link viskas eina, buvo matyti jau anksčiau, kai keisti neva nepriklausomi rusų analitikai ir politologai aiškino apie tai, kaip Baltijos šalis galima ir reikia užimti. Klasikinis modelis: pirmąjį pagrūmojimą ir įkandimą visuomet atlieka kas nors be skambių valstybinių titulų. Paskui oficialusis Kremlius tik gūžčioja pečiais: „jų toks darbas“. Ekonominės sankcijos Gruzijai, sustabdžiusios tos šalies mineralinio vandens ir vyno eksportą, irgi buvo, oficialiojoje versijoje, padiktuotos objektyvių laboratorinių tyrimų ir labai susirūpinusių tarnybų, kurios jokia politika, girdi, neužsiėmė, jos tik rūpinosi, kad rusai nesubloguotų nuo nekokybiško „Boržomio“ su netaisyklingos formos burbuliukais.

Dabar juk politika irgi nėkuo dėta: tai muitinėse infrastruktūra atnaujinama, tai reikia šiaip kruopščiau sunkvežimius tikrinti. Jie juk muitininkai, toks jų darbas. Kodėl taip lėtai? Trūksta žmonių, atsiprašome, tokios sąlygos.

Panašiai būna, kai kokį nors neįtikusį Vakarų ambasadorių Maskvoje užpuola skustagalvių minia, oficialiai pareiškiamas atsiprašymas, apsauga sustiprinama dar vienu policijos pareigūnu, kuris nieko negali padaryti ir nedarys, ir abejingai pasakoma, kad visur pasitaiko siautėjančių paauglių.

Visiems aišku, kad padėtis nepatenkinama. Kalėjimo kameros stipriausiasis pakėlė tatuiruotėmis išmargintą ranką („Amžiais nematysiu laisvės“, „Nepamiršiu mamos“, sako mėlyni užrašai), pirštu parodė į mus, ir dabar aišku, kad bus blogai. Geriausiu atveju – muš be gailesčio, reikalaudami demonstruojamo nuolankumo. Blogesnis variantas: būsi ne tik apkultas, bet ir tapsi nuskriaustuoju. Kitą kartą muš jau ką nors kitą, bet nuskriaustuoju liksi, iki išeisi iš kalėjimo. Ir kol išeisi, vieta visada bus prie tupyklos.

Lietuva negali pakeisti savo buvimo vietos, todėl iš kameros kelio lyg ir nėra. Galėtų padėti stipresni užtarėjai, bet jie pernelyg užimti savais reikalais. Tikėtis pagalbos būtų naivu.

Pagundų įvardijimo ilgai ieškoti nereikia. Judėjos dykumoje Kristų gundė vienas šėtonas, o Kryžių ir Dainų šalyje balsai girdisi iš visų pusių, ir jų gundymai gerai žinomi, jau nuo 1990 m. ekonominės blokados laikų. Tik anuomet buvome neišlepę: tada Sovietų paskelbta blokada reiškė pertrūkius apsirūpinant degalais tiems, kas turėjo automobilius, ir karštą vandenį daugiabučiuose ne kasdien, ir vandens šildymą prausimuisi ant viryklės, o dabar mes jau kalbame apie visai kitokio lygio pinigus. Dabar ne vanduo prausimuisi rūpi: dabar mes patiriame diskomfortą, kai sodyboje prie ežero internetas lėtas. Dabar mus lengviau gąsdinti.

Štai tų gundymų šūkiai. „Reikia tartis.“ „Reikia derėtis.“ „Reikia suprasti, kad tai mūsų didžiausias kaimynas ir didžiulė eksporto rinka.“ „Nedera šunyčiui ant dramblio amsėti.“ „Reikia prekiauti, o ne pyktis.“

Kadangi retas kuris iš mūsų turi Kristaus stiprybę (Išganytojas buvo, kaip sakydavo Sovietų laikais asmeninės charakteristikos keliaujantiems į užsienį, „politiškai subrendęs ir morališkai patvarus“), tai daugelis Lietuvoje tuos gundymus priima, kaip veikimo nurodymus.

Tai naivu ir kvaila, o pagalvojus, kad klausantieji dar yra ir rinkėjai – ir pikta, bet, ačiū Dievui, rinkimai negreitai. Sprendimus dėl pozicijos reikės priiminėti jau dabar.

Tartis nėra dėl ko. Tatuiruotėmis pasipuošęs kameros vyresnysis apskritai nėra pratęs tartis. Derėtis su juo gali tik tas, kas jam kažką gali pasiūlyti: taip yra kiekvienose derybose, ne tik laisvės atėmimo vietose. Derybos, kai viena iš pusių turi visas geriausias kortas, o kita – tik savo pageidavimus, yra ne derybos, o kaulijimas. Politikoje kaulijimų niekas neklauso. Net ir labai nuskriaustos, nelaimingos šalys kažką gauna iš stipresnių dažniausiai ne iš gailesčio, o tuomet, kai per pastarųjų sienas pradeda ropštis pabėgėlių minios.

Tai, kad Rusija yra didžiausias kaimynas ir sužlugdytas eksportas į tą šalį mums kainuos labai daug, yra savaime suprantama. Kainuos, beje, mums visiems, o ne tik pasakiškai turtingiems pieno ir mėsos gamintojams ir perdirbėjams: jie išlaikys mažiau darbo vietų ir mažiau mokės mokesčių į biudžetą, ir visa tai bent truputėlį nuskurdins kiekvieną iš mūsų.

Tačiau suvokti tai nereiškia pradėti blaškytis ir bandyti įtikti Rusijai. Ne tik todėl, kad tai mus pažemintų. Garbė ir orumas bet kuriuo atveju yra geriausiai užtikrinami ne per deklaracijas ir valstybių vadovų vizitus: kas turi pinigų ir yra stiprus, tas ir yra orus, garbingas ir nepriklausomas. Mes neturime daug pinigų ir nesame stiprūs, ir paaukoję įsivaizduojamą orumą, nieko neuždirbsime: garbė visuomet ir visur uždirbama sunkiai, o parduodama pigiai, todėl šituo geru prekiauti neapsimoka.

Tiesiog reikia aiškiai suprasti nuolaidžiavimas Rusijai neduotų nei dabar, nei vėliau apčiuopiamų vaisių, nebent kokį ekonominį saldainiuką pamaloninimui numestų, už kurį vėliau antrąsyk tiek sumokėtume.

Jums nepatiks, ką aš dabar pasakysiu, bet klausykitės vis tiek. Gerų variantų čia nėra. Yra tik mažesnės blogybės.

Mažiausia iš blogybių, suvokus, kad nuostolių neišvengsime, kad ekonomiškai mums skaudės, yra tiesiog užsispirti ir bukai, kaip nepriklausomybės atkūrimo dienomis, laikytis savo linijos ir nesiblaškyti. O nuostolius nurašyti į nuostolius. Sprendimai turi savo kainą, ir pinigai yra tik pinigai. Dar užsidirbsim kada nors.

Kameros vyresnysis gerbia tik raumenis arba užsispyrimą. Raumenų mes turime labai mažai. Užsispyrimas, tačiau, yra mūsų valstietiškuose genuose. Kartkartėm galim juo ir pasinaudoti.

Naujoji Apple terpė: ne taip baisu, kaip maniau

lrytas.lt 19 09 2013

Aš galbūt ir nesu dar užkietėjęs (na, gal tik šiek tiek minkštumą praradęs) Apple naudotojas, iPhone įsigijau dar neseniai, tačiau prie senosios operacinės sistemos jau buvau spėjęs priprasti. Kaip ir daugelis kitų, su šiokiu tokiu liūdesio ir siaubo mišiniu apžiūrinėjau nuotraukas, rodančias, kokia bus iOS 7 terpė. Kaip ir kiti, maniau, kad naujasis, plokščias ir itin margas dizainas, nieko gero neprideda: atvirkščiai, žadėjo, kad po atnaujinimo jūsų įrenginys atrodys kaip koks biudžetinis meškafonas arba pagalbinė mokymo priemonė mažaraščiams.

Rugsėjo 18 dieną Apple paleido sistemos atnaujinimus ir pakvietė vartotojus stoti į eilę. Hm. Pradžia nekokia. Man pasiūlė laukti 4 valandas (žinau, kitiems sakė – penkiolika, bet aš gyvenu arčiau miesto centro, tai gal man todėl ir pirmenybė), paskui atnaujinimas du kartus nulūžo, bet pagaliau pasisekė. Jeigu jie norėjo būti panašūs į Microsoft, kur viskas tik kantriausiems, tai turbūt savo pasiekė. O gal tiesiog labai daug žmonių vienu metu norėjo to naujo gėrio.

Pirmasis įspūdis yra, žinoma, šokiruojantis. Jūsų ekranas atrodo kaip labai ryškus pastelinių spalvų festivalis, ir – jei leisite tai pasakyti – alsuoja infantilumu. Naujas naršyklės Safari ženkliukas atrodo, kaip iš ketvirtos klasės vadovėlio, spausdinto 1979 metais. Orų programėlės simbolis net ne vaikams skirtas – kūdikiams. Tokius paveiksliukus prisimenu savo dukrų neperšlampamose plastmasinėse knygelėse, kurias bambliai varto vonioje, šalia putų ir guminės antelės. Žemėlapių paveiksliukas lyg iš gydytojo kabineto. Teks, turbūt pratintis. Visuotinis infantilizavimas ir supermamyčių, kaip pagrindinės perkamąją galią turinčios jėgos, įtaka akivaizdi. Utiutiu. Lotuliukas, koks gerulinis ekraniukas pas mūsų telefoniuką. Eisim į laukiuką ir parsisiųsim programytę.

Pradėjus atidarinėti programėles, įspūdis tolydžio gerėja. Viskas (atrodo) veikia kiek greičiau. Net atnaujinta Facebook programėlė, kuri taip ilgai buvo visų vartotojų prakeikta nenorminiais žodžiais, ir tik neseniai tapo labiau vartojama, pagreitėjo – tačiau kai kurie dalykai pasikeitė vietomis, ir, kol priprasite, greitesnio naudojimo joje tikriausiai nebus.

Notes pagaliau atsisakė baisaus Comic Sans šrifto, kuris buvo stačiai įžeidus.

Geriausią įspūdį palieka naujieji plonyčiai ir labai elegantiški šriftai. Tikrai modernu, tikrai atrodo prabangiai. Pradžiugina ir nuliūdina atnaujinta užrašų programėlė (Notes): dingo nuostabusis geltonas popierius (aš namie naudoju tokius bloknotus, ir rašau juose žaliu rašalu, jei ką), bet kartu su juo pagaliau pakeistas baisus senasis Comic Sans (ar jam artimas) šriftas. Dabar jis suaugęs. Ankstesnysis šriftas, teatleidžia man žmonės netaktišką juoką, labiausiai tiko silpnaregiams, nes visiems kitiems nuo jo būdavo fiziškai bloga. Ten buvo šriftas, kurį pasirenka daug entuziazmo turinti kavinės savininkas savo nevalyvai maketuotam valgiaraščiui, ir paskui stebisi, kodėl pas jį niekas neateina. Tai dabar net nežinau, ar labiau liūdėti dėl geltono popieriaus, ar džiaugtis dėl šrifto. Turbūt šriftas vis dėl to svarbiau.

Visas programėles galima išrikiuoti į eilę.

Dvigubas mygtuko paspaudimas dabar išrikiuoja visas programas į galeriją su jų paskutiniu veikusiu langu. Nežinau, ar tai man bus labai reikalinga, tačiau tikrai nauja.

Fotoaparatas leidžia lengvai prieiti prie jūsų sielos būklę atspindinčių filtrų.

Apčiuopiamiausi pakeitimai palietė fotoaparato programą. Filtrai, kurie paverčia jūsų banalią nuotraukėlę itin madingu hipsterio meno etiudu, dabar lengviau pasiekiami, galima perjungti formatą į kvadratą ir imituoti Instagramą (nors nežinau, kas to galėtų norėti, kai galima tiesiog naudoti Instagram ir siuntinėti visam pasauliui savo sportbačių, aprasojusio alaus bokalo krašto arba saulėlydžio nuotraukas). Gal tų funkcinių pakeitimų ir nėra taip daug, bet bent jau atrodo, lyg būčiau gavęs visiškai naują fotoaparatą.

Mažas žingsnis į priekį, bet labai lauktas, yra Safari naršyklės atnaujinimas, pagaliau atsisakant dviejų laukų viršuje (vieno – adresui įvesti, kito – paieškai). Pagaliau. Seniai laukėme. Dabar laukas vienas, kaip Google, ir galima ir adresą rašyti, ir paiešką atlikinėti be papildomo perspėjimo. Tai nepakeis jūsų gyvenimo, bet vienu susierzinimu bus mažiau.

Žemėlapiai atrodo geriau. Nežinau, kodėl, bet malonesnis vaizdas.

Na, ir pagaliau žemėlapiai. Čia labai sunku pasakyti, kas funkciškai pasikeitė, tačiau dizainas tikrai patogesnis. Senasis buvo kažkoks lyg kirviu kapotas – turiu galvoje paiešką ir maršrutų skaičiavimus. Dabar viskas lygiau.

Koks verdiktas: be jokios abejonės, nebėra prasmės pasilikti su senąja sistema. O prie klaikių simbolių ir infantilių paveikslėlių priprasite. O gal net pradėsite suprasti savo vaikus ir pajusite jiems naują artumą. Ką gali žinoti.

Ką lengviausia susitvarkyti gyvenime?

Prie A.Užkalnio Memorialinio Muziejaus sostinės Bernardinų gatvėje Andrių Užkalnį nupaveikslavo fotografas Ramūnas Danisevičius – nuotrauka iš “Lietuvos rytas” / “Stilius”

Stilius / lrytas.lt

Daugelis jūsų mano, kad mes, apžvalgininkai, rašome ne tai, ką norime, o tai, ką liepia. Jūs, žinoma, klystate, tačiau būna, kai atsitiktinai būnate teisūs. Kaip tas sugedęs laikrodis, kuris du kartus per parą parodo teisingą laiką.

Tai štai, kai prieš tris mėnesius pradėjau sportuoti ir pakeičiau santykį su mityba, aplink mane, it maitvanagiai aplink gaištančią gazelę (mano atveju, gal kaip apie šlubuojantį seną lokį) pradėjo suktis mano mieli kolegos žurnalistai, kurie labai, labai nori apie tai papasakoti smalsiai visuomenei.

Apie žurnalistus nieko blogo nesakysiu, nes jie visi mano broliai ir seserys, bet štai rašo jie publikai, o publika ne visa tokia, kad aš norėčiau su ja kalbėtis apie tai, kaip aš atrodau dabar, kaip atrodžiau anksčiau, ir kaip atrodysiu dar po pusmečio. Pasakysiu taip: visi jūs, kalbėję apie mano mėsainio snukį ir nuo taukų uždususią eiseną, nesate nusipelnę, kad su jumis dalinčiausi savo gyvenimu. Jūs degsite pragare, ir aš dėl to esu visiškai ramus. Manau, kad ir aš ten pateksiu už kai kuriuos savo tekstus ir bjaurų būdą, bet net ir ten nesusitiksime su tavim, skaitytojau: man jau rezervuoti pagerinti švelnesnės smalos katilai, ir kūrens velniai ne anglimis ir skalūnų dujomis, kaip jums, o kvapniomis pušies malkomis. Bet nukrypau nuo temos.

Kaip ir daugelis jūsų, norėjau geriau atrodyti veidrodyje. Maniau, gal palakstysiu parke, gal į kalną prie Gedimino pilies bokšto, ir bus gerai. Tik man reikėjo kažko, kas sportuotų su manim. Ne tik dėl disciplinos, bet ir dėl to, kad didžiausias sporto klubų peilis yra mirtina nuobodybė, nuo kurios negelbsti nei muzika ausinėse, nei TV ekranai.

Paklausiau bičiulio, kuris atskiria gerą sportą nuo blogo, ir, užuot kreipęs dėmesį į mano minimalistinius lakstymo planus, jis rado man geriausią šalyje trenerį, kultūrizmo čempioną, ilgaplaukį Andrių Pauliukevičių. Aš žinau, ką sakysite: kam čia tau čempionas ir galiūnas, čia juk tas pats, kaip pasamdyti Stasį Brundzą, kad pamokytų nevykėlį paauglį vairuoti, ir duoti jam raktelius nuo kokio galingo Maserati, kad pasiruoštų vairavimo egzaminui.

Tačiau jūsų nuomonė klaidinga: aš jau pirmoje klasėje turėjau rašiklį auksine plunksna, ir žiūrėkite, kas iš manęs išėjo.

Mano treneris esąs tik eismo reguliuotojas ir man aiškina, kad visas kilogramų netekimo nuopelnas priskirtinas man pačiam. Jis, žinau, taip tik sako, nes mato, kad esu nervingas žmogus, ir mane reikia glostyti pagal plauką.

Apie treniruotes nerašysiu: sporto klubą visi esate matę. Apie mitybą irgi: nenorėčiau čia dabar išduoti visas paslaptis ir atimti duoną (rupią, juodą, ruginę sveiką duoną) iš dietologų. Tik pasakysiu, kad kažkas persijungia smegenyse, ir maistas pradeda neberūpėti ir, šiaip jau, nebedžiugina. Tai neįprasta ir kraupoka (ypač man, kai 42 mano gyvenimo metus man maistas buvo gana svarbus ir įdomus – nežinau, ar patikėsite). Pradedi galvoti: kas dar pradės nebedžiuginti? Alkoholis, tabakas, greitas važinėjimas automobiliu? Baisu pagalvoti.

Pradėję sportuoti, pasiruoškite išklausyti iš aplinkinių visus idiotiškus juokus apie kruopų dietą ir sultingus svaičiojimus apie jaunas drauges. Tai nepagydoma: visuomenė minta stereotipais ir viskam nori paprasto paaiškinimo. Pasiruoškite, kad net tie pažįstami, kuriuos jūs laikėte protingais, kalbės jums banalybes, nuo kurių norėsis užsikimšti ausis ir kur nors pabėgti. Galimai pabėgti prie svarsčių ir guminio kilimėlio sporto klube.

Dar viena nuostaba, kuri jūsų laukia: viskas šiaip labai paprasta. Sportas ir mityba yra kaip taupyklė: kiek įdedi, tiek ir gauni. Stebuklingos dietos neveikia. Galite su savo kūnu padaryti, ką tik norite, jei nuspręsite daryti tai, kas reikalinga. Tai nėra sunku.

Taip, svorį, mitybą, raumenis susitvarkyti lengviausia. Žinote, kur laukia nusivylimas? Visa tai nė kiek nepalies jūsų sielos ir širdies (na, širdį palies tik širdies ir kraujagyslių prasme). Viskas, kas galvoje ir ant širdies sunku ir neatsakyta, liks kaip buvę. Bet bent jau geriau atrodysite veidrodyje, o tai jau šis tas.

Vienu balvonu mažiau. Teisingas kelias

Lietuvos Rytas, 16 09 2013

Seniai nekalbėjome apie teigiamus pokyčius ir gerus ženklus.

Nebuvo gausu gerųjų apraiškų: kamuoliai nebemiega ant žemės, bet į lankus krenta per retai. Ir vakarykščiai bankininkai, ir tetutė pasislėpę, ir jų niekas nepasiekia. Žemaičiai rašo laiškus JAV prezidentui, kad naikintų Chevron‘ą, užuot puolęs Siriją. Kur bepasisuksi, vis kažkokie liūdni juokai.

Tačiau viena puiki naujiena praslydo nepastebėta. Poeto ir okupantų parankinio Liudo Giros paminklas pagaliau nebepūpso viename smagiausių sostinės Senamiesčio skverų, išvežtas toliau nuo žmonių akių.

Tai didelis pasiekimas, žingsniuojant normalumo link. Pirmiausia, buvo be galo keista, kad Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai pro langus nuolatos turėjo matyti paminklą žmogui, kuris buvo vienas iš vadinamojo Liaudies seimo atstovų, 1940 metais dalyvavusių įteisinant Lietuvos pavergimą. Tik nesakykit, kad „tokie laikai buvo“; laikai gal ir buvo sudėtingi, bet paminklais tokių darbelių pažymėti nereikėtų. Ministerija turi, pagal savo pavadinimą, nešti švietimą, o kaip tu būsi švietėjas, žiūrėdamas į balvoną po langais.

Žinoma, negerai, kad turėjo įsivažiuoti trečiasis nepriklausomybės dešimtmetis, kad šis paprastas reikalas pagaliau būtų sutvarkytas (kad ir kaip žiūrėsi, meninės vertės tas paminklas turėjo ne daugiau, nei mūrinis garažas miesto pakraštyje).

Antra vertus, kai ant Žaliojo tilto vis dar styro paminklai okupantams, ir visi svečiai būtent pagal juos vertina mūsų nuolankų požiūrį į savo pačių praeitį ir į blogį praeityje („žiūrėk, kokie ten rusų kareiviai pavaizduoti; bet čia praktiškai juk ir yra Rusija“, galvoja, o gal ir sako, daugelis). Kaip ir Lukiškių aikštės šviestuvai, kurie atrodo, lyg ištraukti iš Maskvos metro stoties, jie formuoja miesto vaizdą ir kuria nuotaiką mums visiems. Tas vaizdas – iš praeities, iš blogos praeities, ir nuotaika tokia pati. Iš kalėjimo laikų.

Ir čia reikėtų išgirsti, suprasti, o supratus mesti į šalį tą priešininkų frazę, girdi, negalima išplėšti lapų iš istorijos. Šią banalybę girdime taip dažnai, kad kai kurie net ja pradeda tikėti. Nesąmonė. Plėšti galima ir reikia viską, kas netinka.

Mes praeities negalime pakeisti, tačiau santykį su ja nusistatome patys, nes mums duotas protas ir laisva valia. Laisvi žmonės yra taip pat laisvi pasirinkti, ką jiems mėgti, nemėgti, niekinti ar garbinti, į ką žiūrėti ir ko nematyti.

Niekas neprivalo lygiomis dalimis garbinti to, kas jam patinka, ir pačių blogiausių praeities dalių. Nėra tokios pareigos. Niekas apskritai neprivalo garbinti, rodyti, ir iškrypėliškai demonstruoti praeities skaudulių. Tam yra muziejai, uždaros erdvės, bet ne atviros erdvės, pro kurias kasdien vaikšto žmonės.

Kai gydytojai mokosi savo profesijos, jų vadovėliuose būna daugybė atvaizdų apie ligų subjaurotus kūnus, apsigimimus, traumas ir žaizdas. Tie vaizdai ir yra medicinos vadovėliuose. Jų niekas nekabina, įrėmintų, svetainėje ant sienos.

Istoriją rašo žmonės. Čia kaip filmas, net ir dokumentinis: jei vestuvėse kažkas apsivemia drabužius arba padauginęs krenta veidu į baltą mišrainę, nėra privaloma šių kadrų įtraukti į proginį video filmą, kad laimingi sutuoktiniai ilgam prisimintų gerai nusisekusią šventę. Taip, tas incidentas buvo renginio dalis. Bet mes patys sprendžiame, ar tai verta prisiminti ir rodyti kitiems, ar ne.

Apskritai, tas kalbėjimas apie draudimą draskyti istorijos lapus yra susitaikėlių ir baudžiauninkų ideologijos nuodas. Mūsų istorija, ir ką norim su ja, tą ir darom. Istoriją perrašinėjo iki mūsų, istoriją perrašinės po mūsų, ir nežinau, kodėl mes to turėtume gėdintis, lyg kažkokio silpno ar apgailėtino veiksmo.

Žmogus tuo ir skiriasi nuo daugumos gyvulių, kad sugeba keisti ne tik save patį, bet ir aplinką pagal savo poreikius ir norus.

Kaip ir mūsų prisiminimai ir praeitis, taip ir mūsų miestai yra mūsų nuosavybė, o ne kokio nors atitraukto principo arba taisyklės žaisliukas. Taisykles nustatome tik mes patys.

Jei mieste stovi paminklas, pirmų pirmiausia mes turime pagalvoti, ar mes norime, kad jis čia stovėtų.

Deja, dažniausiai galvojame ne taip. Mes dvejojame, ar mums leis pareikšti savo nuomonę tie, kas garsiausiai rėkia ir kas yra įsitikinęs, kad jie turi teisę mums leisti arba drausti turėti savo požiūrį.

Jei apskritai klausiate, ar turite teisę spręsti, kaip mums prisiminti istoriją ir ją rodyti kitiems, tai, deja, tokios teisės neturite. Tie, kas įgalūs spręsti, tokių klausimų neuždavinėja ir leidimo niekada neprašo.

Beje, baudžiauninkui labai būdinga galvoti, kad istorija apskritai sietina tik su paminklais ir kapais.

Baudžiauninkas klysta – istorija yra tai, ką mes darome kiekvieną dieną – pavyzdžiui, pertvarkytas, neregėtai išpuoselėtas, visaip apsodintas ir tikrai Europos šalies sostinės vertas Bernardinų sodas Vilniuje jau yra tikrų tikriausia mūsų istorijos dalis. Praeis daug metų, bet žmonės prisimins tai, kaip šis didelis sostinės gabalas, apjuostas Vilnelės ir Senamiesčio bažnyčių ir vienuolynų, pasikeitė 2013 metais – kaip jie šiandien prisimena tai, kad 1970 m. buvo atidaryta autostrada Vilnius-Kaunas, pakeitusi keliones tarp dviejų Lietuvos miestų.

O baisius paminklus nelabai nusipelniusiems veikėjams mes sėkmingai nurankiosime, po vieną. Priešakyje visas gyvenimas. Ką gali žinoti, gal ateis diena, kai dings arba bus sutvarkytos tokios baidyklės, kaip „Žalgirio“ stadionas sostinėje arba žvejų kooperatyvo supeliję mūrai Nidos prieplaukoje.