Andrius Užkalnis's Blog, page 40

Vis dar taukų ir bulvių šalis

Lietuvos Rytas, 2013 08 18

„Nusilenkti noriu tau žemai, bulkų ir dešros šalie“ – ne, tokios dainos nėra buvę. Čia sugalvotas tekstas. Bet esmė yra teisinga.

Kol mūsų krepšinis dar netapo trečiąją pagal svarbą šalies sporto šaka, po kaitavimo ir vandensvydžio, tol pats didžiausias atotrūkis tarp nacionalinės svajonės ir niūrios realybės bus mūsų maistas.

Mūsų supratimas apie tai, kaip mes puikiai maitinamės, yra toks didelis, kad užgožia saulę. Mūsų tikrieji valgymo įpročiai yra taip arti prie žemės, kad net trumpa žolė juos užstoja.

Lygiai taip pat, kaip 90% vairuotojų yra įsitikinę, kad jų vairavimo įgūdžiai yra geresni už vidutinius. Likusieji 10% galvoja, kad yra mažų mažiausiai vairavimo čempionai – o dar moka rankomis, dantimis ir be įrankių išrinkti ir vėl surinkti bet kurį automobilį.

Taip pat yra ir su mūsų lietuvišku maisto gaminimu. Mes esame tikri, kad maistas Lietuvoje yra puikus, ir kad mūsų mitybos įgūdžiai yra praktiškai pavyzdys visam likusiam pasauliui.

Pasodink vidutinį statistinį lietuvį užsieniečio akivaizdoje, ir jis pradės pasakoti apie mūsų natūralų, organinį maistą, vištas, auginamas be antibiotikų, kažkokias žoles, kurias renka vaidilutės mėnesienoje, nepaprasto skonio bulves ir pomidorus („pas jus ten Amerikoje tai plastmasiniai“), ir šiaip, kad mes Lietuvoje mintame dieviškai – taip, kad niekas kitas net įsivaizduoti negali.

Mes turime ūkininkų turgelius, apie kuriuos apsiriję sintetikos vakariečiai net nėra girdėję. Mes pirmieji išmokome priberti į duonos tešlą linų ir saulėgražų.

Prisimenu istoriją apie lietuvius, kurie prieš du dešimtmečius svečiams iš Amerikos rodė medaus korį. „Žinot, kas čia?“. Svečiai suglumo. „Medaus korys?“ Tada jau suglumę buvo lietuviai. Jie įsivaizdavo, kad lietuviškas medutis – o juo labiau, iš korių – yra toks dalykas, kurį visas likęs pasaulis, jei ir žinojo, tai pamiršo prieš kelis šimtmečius. Kad bitės tik pas mus. Kad tik Lietuvoje auga grybai, nes niekur kitur jų nepažįsta ir net neatskirs rudmėsės nuo baravyko (čia jau straipsnis ruošia jus netrukus prasidėsiančiam rudeniui, prisisekite diržus – orai jau vėsta, greitai keisite maudymosi kostiumėlius į pintus krepšius).

Ir dar lietuvis papasakos apie „bobutės receptus“. Kiekviena persisukus ir kosinti bobutė, kur nors kaimo bakūžėj, supranti, turi tokių jau tokių slaptų receptų, kad pagal juos išsikepa tokie neįtikėtini pyragai, kad bet kuris užsienietis, jei tik paragauja, puola ant kelių ir verkia. Ir nori tapti lietuviu.

Tikrovė, deja, yra kitokia. Tikrovėje mes, lietuviai, esame baisesni nesveiko maisto vartotojai, nei daugelis pasaulio tautų.

Mes juokiamės iš amerikiečių su jų dešrelėmis, čirškintos storame kukurūzų masės sluoksnyje, mes šaipomės iš anglų su jų žuvimi tešloje ir gruzdintomis bulvytėmis, o jau ką kalbėti apie škotų šokoladinius batonėlius, panardintus į tešlą ir pašventintus verdančiame aliejuje – ten galima jau ir pirštą prie smilkinio pasukioti.

Taip, visa tai yra nesveikas maistas. Tačiau ne mums, lietuviams, apie tai kalbėti. „Laba diena, čia katilas?“ „Klausau.“ „Kol jūsų nebuvo, puodas skambino, juokėsi, sakė jūs juodas.“ Mūsų kulinarijos simboliai galėtų būti ne samtis ir puodas, o dirbtinis širdies vožtuvas ir ligoninės lašinė.

Čia ne tik apie tai, kaip artėjant rudeniui, parduotuvės rikiuoja matomoje vietoje didelius stiklainius – šeimininkės virs uogienes, ir mes visi kolektyviai manysime, kad pervirtais vaisiais gardintos tonos cukraus yra „sveika, natūralu, sava, tikra“. Tiek pat natūrali ir sava yra drumzlina bala gatvėje prie namų. Dar kas nors pasakys – „vitaminai“. Šiaip jau puslitryje alaus arba cigaretėje turbūt daugiau vitaminų, negu super-saldžioje košėje, kurios vienintelė atsiradimo priežastis yra mūsų kilnaus skurdo tradicijos iš praeities.

Čia ne tik apie tai, kad mūsų didžkukuliai (kitaip vadinami cepelinais) galėtų būti nesveiko maisto simbolis ir herbas, su visa grietine ir spirgais, o prie jų apdovanojimus imtų vėdarai, bulviniai blynai ir bulvių plokštainis. Beveik visas mūsų kulinarinis paveldas yra kraujagyslių kamšymo, pilvo prikišimo ir riebalų čirškinimo baudžiamasis kodeksas.

Aš kalbu apie tai, ką mes valgome šiandien. Pažiūrėkite ne tik į restoranus (kur viską valdo picos, Kijevo kotletai ir daugiausiai krakmolo turinčios kinų maisto atmainos), bet ir į visokias šeimos šventes: visos tos mišrainės, paskandintos majoneze. Viskas, kas gyva – kiauliena, jautiena, paukštiena – išvoliota tešloje ir baltos duonos trupiniuose, ir kepta taukuose. O kai iškepta, užpilta tirštais, riebiais padažais. Ir dar geriausia, jei užkepta su fermentiniu sūriu.

Sūris, žinote, mums prie visko tinka, išskyrus riebų sviestinį tortą su cukrinėmis rožytėmis, bet čia tik išimtis, kuri patvirtina taisyklę. O prie tortuko dar ir saldainių, kur viduje vafliai, karamelė, ir šokolado skonio luobas. Ir puodelis kavos ar arbatos su trimis šaukšteliais cukraus. Ir dar su riebia grietinėle.

Visa tai vyksta kas vakarą Lietuvoje, tūkstančiuose vietų vienu metu, ir visur svečiai raginami „vaišintis, valgyti dar, imkit, kodėl jūs nieko nevalgot“. Didžiausios šventės, tokios, kaip Kūčios ir Kalėdos, tampa visuotine apsirijimo orgija, ir apie tai visi žino, bet daug nekalba – antrąją Kalėdų dieną vaikšto vieni pas kitus į svečius ir kemša tas pačias amžinai nepasibaigiančias mišraines, drimbančias iš gausybės dubens, ir keptą vištą, kol jau nebegali žiūrėti į maistą, bet valgo vis tiek, nes čia geras tonas.

Viską vainikuoja mūsų mėgstamas kūrinys, ko gero, vienintelis autentiškas, tikrai lietuviškas iš plačiai paplitusių: kepta duona, su česnaku, ir jei visai pasiseka, dar ir su tuo pačiu sūriu. Čia susipina viskas: ir dantų laužymas į kietus paviršius, ir vieną kartą keptas gaminys (duona), paskui keptas dar ir antrą kartą, bet šį kartą jau persigėręs riebalais. Šis patiekalas galėtų būti nesveikesnis tik tuo atveju, jei jį pamirkytume į majonezą. Todėl dažnai būtent taip ir darome.

Skaitytojau, aš žinau, kad lauki moralo. Ar čia dabar Andrius Užkalnis pradės aiškinti, ką tau valgyti? Nepradės. Tik noriu pasakyti, kad kai kitą kartą pasakosi visiems, kaip mūsų mylimoje šalyje mes esam linkę skaniai ir sveikai maitintis, pagalvok nors sekundei, ką pats valgei per praėjusią savaitę, ir, svarbiausia, kuo maitinaisi atėjęs į svečius.

Tada neišvengiamai nuleisi galvą ir daugiau jau tą dieną apie lietuvių kulinarinį pasididžiavimą nieko nebesakysi.

Popieriniai kelionių vadovai miršta pirmieji

Pinigų Karta, 2013-08-12

Gal jau gana kalbų apie tai, kaip elektroninės knygos išstums popierines. Arba neišstums. Paskutinis pasisklaidymas buvo šis.

Iš naujienų apie tai, kaip nesulaikomas el. knygų progresas kol kas, ėėė, neišbrenda iš pirmosios pavaros: mano dukrai prireikė ne ko kito, o Erich Maria Remarque „Trijų draugų“, anglų kalba. Namie yra Amazon Kindle, namie yra iPad, tėvai turi mokėjimo korteles, bet nusipirkti šį kūrinį, einantį šaknimis į 1936 metus, elektroniniame formate?

Ne tai kad nėra įmanoma – blogiau. Amazon (kaip ir iBooks) siūlo užsisakyti iš anksto elektroninį variantą, kuris bus prieinamas šių metų gruodžio 17 dieną už $18.14. Dabar dar nėra, nesuskaitmenino*.

Matyt, skaitmeninimas vis dėl to užima kiek ilgiau, nei tas proverbines tris minutes, apie kurias man zyzia siūlantys mano knygas migom paversti elektroninėm ir pasidalinti su manim sąžiningumo principais visu dešimties litų pelnu.

Tiesa yra ta, kad popierinės spaudos transformacija į elektroninę nebus vientisas procesas. Popieriniai laikraščiai užsilenkinėja vienas po kito visame pasaulyje, ir čia jau, regis, niekas net nebesiginčija. Žurnalai laikysis kiek ilgiau, nes ten popierius duoda daugiau ilgalaikio išskirtinio potyrio. Grožinė literatūra, tikriausiai, eis į skaitykles gana sparčiai, bet liks ir popieriuje, kol dar kelis dešimtmečius gyvuos karta, neimsianti į rankas skaityklių.

Tačiau yra viena sritis, kur popierinėms knygoms jau skamba varpai ir iškastos duobės. Tai tradiciniai, popieriniai kelionių vadovai.

Kažkada tai buvo be galo pelninga sritis: tikros aukso kasyklos. Prieš penkerius metus rašiau apie juos, kaip apie gyvą, ir, rodos, į tolį žvelgiantį reiškinį.

Pats esu didelis popierinių kelionių vadovų mėgėjas. Turiu jų labai daug – po kelias apie kiekvieną aplankytą šalį arba miestą – bet aš nesu tipiškas žmogus. Čia mano keistas hobis.

Aš juos vis išsitraukiu ir skaitau laikas nuo laiko, ir jie mano namie visur, plačiai išskleidę puslapius – ant pietų stalo, ant stalaviršio virtuvėje, kambaryje ant parketo. Jie yra kaip mano mylimo žalio rašalo kapsulės parkeriui Montblanc: tokių, kaip aš, žaliu rašalu rašančių, gal ir yra pasaulyje keli tūkstančiai, bet tai niša, o ne verslo modelis.

Popieriniai kelionių vadovai pavirto nišine preke.

Net pačiam keista perskaičius apie tai, ką sakiau apie jų ekonominį gyvybingumą: „Maža to, kelionių vadovai sensta ne taip greitai, kaip madingos ir išreklamuotos knygos (todėl ir reklaminių vajų turistų knygoms beveik niekas ir niekada nerengia – išpirks ir taip), nenupirko šiemet, nupirks kitais metais.”

Pasigirdo garsus juokas salėje.

Didžiausia pasaulio turistinės literatūros leidykla, Lonely Planet, prieš keturiasdešimt metų įkurta Tony Wheeler, hipio anglo, keliavusio per pasaulį į Australiją, išaugusi iki pasaulinio prekės ženklo, paskelbė atleidžianti apie penktadalį darbuotojų. Nors leidėjai mušasi į krūtinę ir sako, kad visa ateitis yra jų, ir įnirtingai neigia, kad popieriniai kelionių vadovai jau energingai planuojami saulėlydžiui (šiuo metu Lonely Planet leidžia jų penkis šimtus, apie šalis, miestus ir regionus), visi supranta, kad tendencijos nebepakeisi. Bus viskas, kam lemta būti.

Popierinių kelionių vadovų pardavimai krenta. Pati leidykla eina iš rankų į rankas.

Lonely Planet 2007 metais už 130,2 mln. svarų nusipirko Britanijos nacionalinio transliuotojo komercinis padalinys, BBC Worldwide (taip, tie patys, kurie pasaulyje platina filmukus apie Teletabius ir iš to gauna daugiau pinigų, negu turi proto juos leisti, nes pardavimai, viršijantys milijardą svarų per metus, virsta tik labai kukliu pelnu).

BBC yra būdinga pirkti kuo brangiau, parduoti – kuo pigiau, ir Lonely Planet tapo dar vienu pavyzdžiu, kas būna su pinigais, kai investuoja viešasis sektorius. Prasistumdę kelis metus kaip katė su pūsle su leidybos ir internetinio turinio bendrove, BBC Worldwide šių metų kovą prastūmė pirkinį Kentukio** kapitalistui Brad Kelley už £51,5 mln. svarų ir nurašė aštuoniasdešimties limonų nuostolį, kas mums visiems kaip ir parodo, kodėl kapitalistai yra turtingi ir kodėl sugeba užsidirbti sau ir dar mokėti mokesčius ir išlaikyti išlaikytinius.

Kodėl popierinės knygos apie keliones išeis lauk pirmosios?

Todėl, kad daugumas jų – ir ypač tos, kurios yra skirtos biudžetiniam segmentui (turbūt vienintelis augantis segmentas turizmo rinkoje) nepasiūlo konkurencinių privalumų, palyginti su nemokamu ir gausiu vartotojo generuotu turiniu (user generated content). UGC yra prastesnis, bet jis valdo.

Sakykim, TripAdvisor.com, JAV tinklalapis, veikiantis visame pasaulyje, ir apžvelgiantis viešbučius ir restoranus. Pavyzdžių yra ir kitų, bet pakalbėkim apie šį. TripAdvisor.com redakcinis įsikišimas yra menkas. Turinį kuria iš esmės menkos kompetencijos, ribotų patirčių ir menkus rašymo įgūdžius teturintys keliautojai,  dažniausiai ateinantys parašyti nesąmonių, kaip antai „skaniausia pica Italijoje – atsakau“ arba paloti apie tai, kad 800 kambarių viešbutyje Tenerifėje su spiečiais rujojančio jaunimo naktį buvo triukšminga ir baladojosi durys.

Atrodytų, kas gali būti gero? Never mind. TripAdvisor.com pardavimai praėjusiais metais sudarė 762 mln. dolerių.

Ar jie gali lygintis su profesionalių autorių rašymais? Dažnai jie tokie ir yra, nors Lonely Planet pasitaiko visokių puspročių – užsiciklinusių antiglobalistų, žaliųjų, ekofašistų ir panašios šušeros; net ir pats įkūrėjas Tony Wheeler prieš keletą metų buvo praradęs protą ir aiškino, kad visiems reikia saugot planetą ir skraidyti lėktuvais kuo mažiau – paskui turėjo užsikimšti, nes netilo ironiškas žvengimas per visą pasaulį, čia panašiai kaip tada, kai Keith Richards protino jaunimą, kad saugotųsi narkotikų.

Aukštesnės kokybės rašymus ten dar ir suredaguoja redaktoriai ir šiaip jau patikrina korektoriai ir fact-checkeriai. Ar vartotojo generuojamas turinys tai turi? Aišku, ne. Ar jie kuria tobulą produktą? Kur tau.

Įstaigų savininkai įkinko draugus ir duoda kyšius klientams už teigiamas apžvalgas internete (retai, bet būna); kartais viešbučius ir restoranus kibirais fekalijų aplaisto svečiai be jokio pagrindimo. Ne, tai ne konkurentų pasamdyti tyčiniai kenkėjai, kaip kai kas mano (tai lietuviška tautinė paranojinė idėja apie „verslo konkurenciją“, kurias skleidžia varguoliai ir vargo samdiniai, patys niekada jokiame versle nebuvę) – tai tiesiog gerai žinomas nuolatinis 5% – 7% klientų segmentas, kuris visada būna viskuo nepatenkintas. Jo neišnaikinsi, neišvengsi ir neužtversi tvora, jis liks ir gyvuos, kaip tarakonai po atominio karo, ir jie mėgsta rašyti ir skųstis***.

Vartotojo generuotas turinys yra, kaip taisyklė, atspindintis vidutinį vartotoją: primityvų, banalų, su neinformuotais lūkesčiais ir konteksto suvokimu, lygiu nuliui arba just below. Pavyzdys: australų pora apsistoja Tokyo Park Hyatt, vienareikšmiškai viename puikiausių pasaulio viešbučių, bet minusuoja įvertinimo taškus, nes viešbutis yra dangoraižio viršuje (jiems nepatinka ir nejauku), ir pusryčiams nerado kažkokių dešrelių, kurias Adelaidėje visada galima rasti, o čia nėra. Būtų, manau, ir lietuvių, kurie tam viešbučiui parašytų minusų, nes 51 aukšto bare per menkas gyvo alaus pasirinkimas ir nėra nieko iš Rinkuškių bravoro.

Taip, tai labai apgailėtina, ir labai netobula, bet liūdnas faktas yra, kad daugumai vartotojų tik tiek ir reikia. Pilnai pakanka. Maža to: kažkokioje apklausoje (na, visos apklausos tegu bus priimamos su druskos grūdu, bet vis tiek) net 98% TripAdvisor.com vartotojų pasakė, kad jų patirtys, nuvykus į viešbutį, “visiškai arba iš esmės” atitinka tai, ką jie perskaitė. Štai jums ir prašom.

Popierinis leidinys turi dar vieną, nepataisomą, trūkumą. Net ir maksimaliai optimizavus leidybos ciklą, jis atsilieka nuo gyvenimo bent pora metų – faktų rinkimas, rašymas, redagavimas, maketas, gamyba (spauda dažnai Kinijoje, jeigu ką), ir platinimas reiškia, kad naujausia knyga būna pasenusi, dar prieš patekdama skaitytojui.

Kad ir koks būtų netobulas nemokamas interneto turinys, jis yra čia, dabar ir nemokamas. Ir jo daug. Ir jis įvairus: galima rasti registrą, tiksliai atitinkantį būsimojo keliautojo poreikius.

Skaitytojo lūkestis tiksliam registrui yra dar viena vinis į popierinių vadovų karstą. Popierinis vadovas neišvengiamai turi bandyti įtikti visiems (nes negali būti pelninga knyga, kuri sudomins tik 3000 skaitytojų; tokia knyga negali apsimokėti kelioninės literatūros kategorijoje, ypač turint galvoje ypač didelius platinimo kaštus), o kai bandai įtikti visiems, tai nieko ypatingai gero nebūna niekam.

Kupriniuotų pigių keliautojų gidas, dar ir bandantis kažką papasakoti apie kultūrą ir architektūrą, atrodo liūdnai ir apgailėtinai.

Dar gailiau atrodo autoriai, iš esmės išauginti biudžetiniame segmente ir apie jį rašantys geriausiai, bandydami dar ir pridėti šį bei tą tiems, kas turi truputį daugiau pinigų: kelių geresnių viešbučių ir restoranų įtraukimas „dėl mados“ spaudžia graudulio ašarą, kaip ir dirbtinai sukurtos kainų kategorijos „Tai dienai, kai norite paišlaidauti“. Taip ir įsivaizduoju keliautojus, kurie vieną dieną apsivilkę mažiausiai purvinus marškinėlius ir šlapiu skuduriuku apsivalę sandalus, su ta rekomendacija braukia į brangų restoraną. „Šiandien paišlaidaukime“.

Internetinis leidinys tokios problemos neturi.

Žinoma, daug kas sakys (kaip ir sako patys Lonely Planet), kad jie gali kurti geresnį turinį, negu jau yra nemokamas internete, ir būti šito verslo valdovais. Deja, praktika rodo, kad tai pasiseka labai nedaug kam. Atėję iš popierinės, senovinės, tradicinės leidybos, ateina su savo didžiuliais kaštų nešuliais, jūrų vėplio dinamizmu ir supratimu apie interneto auditoriją, toną, lūkesčius, kurie netenkina net ir atlaidžiausio vartotojo.

Todėl tie darbuotojai, kurių šiandien dar neatleido iš Lonely Planet, turėtų labai neatsipalaiduoti, o pagalvoti, ką veiks gyvenime, kai už kokių metų ateis ir jų eilė.

—

* Tik būkit geri, neaiškinkit, kur nusisiurbti už dyką. Man už dyką nereikia. Man patinka už pinigus, bet už pinigus jo nėra, ir apie tai ir kalba.

** JAV valstija, žinoma mums pagal restoranų tinklą KFC, kas yra sutrumpinimas nuo Kentucky Fried Chicken.

*** Kur čia neprisiminsiu pavyzdžio apie vieną estų tautybės pagyvenusią raganą, kuri, gyvendama Londone, po apsilankymo restorane peržiūrėdavo čekius ir kitą dieną rašydavo skundus restoranui, kad tas ir tas patiekalas neteisingai, be ryšio, nesąmoningai įkainotas.

IKEA kaip dar vienas šuns švilpukas pesimistams

Čia nieko nerašysiu apie IKEA, kaip apie parduotuvę.

Dėl susiklosčiusių ekonominių ir gyvenimiškų aplinkybių, ji man yra praeitas etapas. Mano namie yra keli baldai iš tos parduotuvės, atsivežti didele fura, kai perkraustė mūsų namus iš Britanijos.

Visi jie laiko gerai, nes buvo ne iš tų, kur staliukas už £10. Indai, kurie buvo po £0.90 už lėkštę, išsidaužė kaip žlugusios Sąjūdžio laikų viltys “visiems gyventi kaip Švedijoje”. Tik viltys išsidaužė per eilę metų, o IKEA lėkštes susidrožė indaplovėje per kelis mėnesius. Ką moki, tą ir gauni, čia ne apie tai.

Čia apie tai, kad naujos, didelės parduotuvės atidarymas, su infrastruktūros sutvarkymu ir naujomis darbo vietomis vis tiek neįtiko tiems, kam niekas neįtinka.

Pasirodo, čia ir ne investicija, nes “pinigai skolinti” (wow – tikrai, geras kriterijus; kai fyfa nusiperka kavos, ji sako investavau į kavos puodelį, bet matyt kadangi pirko už savus, tai čia tikrai investicija).

Pasirodo, įmonė yra “mokesčių nemokėtoja”, arba, kaip kiti sako, “socialiai neatsakinga”, nes organizuota taip, kad mokėtų kuo mažiau mokesčių. Tik pagalvokite, koks siaubas. Jie nori mokėti kuo mažiau mokesčių.

Aš jau nekalbu apie tai, kad IKEA, pasirodo, ieško po pasaulį, kur pasigaminti kuo pigiau. Turiu jums naujieną. IKEA parduoda kuo pigiau, nes yra rinkos, kur daugeliui pirkėjų kaina yra ne tik svarbiausias, bet ir vienintelis faktorius.

Lietuvoje IKEA turėtų būti labai sėkminga, nes mūsų šalyje akcijiniai cepelinai po 3,99 Lt yra mūsų vizija iki 2030 metų. Kitais žodžiais tariant, lietuvis dvasinis kolūkietis perlips per savo mamą (o kai kada ir tėtį) dėl mažesnės kainos, kad tik spėtų prie kasos. Lietuviui kolūkiečiui runkeliui kaina nesvarbi tik vienu atveju: kai daiktas yra nupirktas už valdiškus, atsineštas iš darbo arba šiaip iš ko nors pavogtas.

Intelektiniam elitui tai labai ne prie širdies, nes kaip čia taip, žmonės ko nori, to ir gauna. Bet IKEA tikrai duoda pirkėjui to, ko jis nori (iš esmės, stilingai atrodantį, plokščiai supakuotą, disposable pigų gaminį), ir vėliava jiems į rankas.

Ypatingai mane užveda (blogąja prasme) tie kliedesiai apie tai, kaip IKEA nesukuria jokių naujų darbo vietų, nes, suprask, kiek sukurs darbo vietų, tiek bus nužudyta smulkių prekybininkų, ir dar daugiau. XXI amžius, bet retorika kaip iš XIX amžiaus luditų. Nes dar ir paklausa įsivaizduojama kaip statiška, ir kadangi prekių ir paslaugų apimtys neva yra baigtinės, tai kiekviena efektyvesnė ekonominė veikla, suprask, žudo darbus.

Verkiau kokią valandą.

Norite išgirsti patį bukiausią argumentą, jei taip galima būtų pasakyti? “Jei ne Baltarusija, Latvija ir Kaliningradas, tai ta IKEA pas mus išvis niekada nieko nestatytų.”

Čia tas pats, kas Kinijos gamintojui pasakyti – jei ne Amerikos rinka, tai jūs visi nykštį čiulptumėt, o ne iPhone surinkinėtumėt.

Nuo kada papildomų – iš esmės eksportinių – pirkėjų, ir šalia esančių rinkų buvimas yra trūkumas?

Žmonės, jūs galite susimodeliuoti kokią nors situaciją, kurioje jūs negalėtumėte įžiūrėti tamsaus pamušalo ir neigiamos kitos pusės? Dėl Dievo meilės.

Pesimisto nepagydysi. Čia kalbėjau su vienu žmogum, įmonės vadovu sakau, kaip einasi. Sako, ai, kaip čia einasi, žinai pats kaip. Ką, sakau, užsakymų nėra? Yra, sako, yra, nespėjam suktis, keturiems mėnesiams į priekį išsidėlioję, papildomų žmonių ieškom.

Tai kas, sakau, blogai? “Ai, tai čia tik antrus metus taip.”

 

Utena pagerbia savo mylimiausią įvaikį

Nuotrauka: skulptoriaus asmeninis archyvas / lrytas.lt

Gabrielė Pečkaitytė

Lietuvos Rytas, 2013 08 13

Utenos skulptoriaus kieme iškilo paminklas A.Užkalniui

Andrius Užkalnis gal ir norėtų, kad į jį mažiau spoksotų gatvėje – bent jau taip

guodėsi paskutiniajame savo komentare. O Utenos rajono keramikas Giedrius Mazūras

neatsidžiaugia – aplinkiniai nesiliauja stebėtis iš molio nulipdyta lrytas.lt apžvalgininko

skulptūra. A.Užkalnio idėjomis šviesti Lietuvą besižavintis menininkas skulptūrą

pavadino „Rašytojas A.Užkalnis žiūri į Lietuvą“. Rudenį jo kieme turėtų iškilti ir

paminklas Žilvinui Grigaičiui.

50 cm aukščio paminklą A.Užkalniui keramikas nulipdė iš šamotinio molio. Paminklo

paviršius yra glazūruotas, todėl taip blizga.

„Andrius Užkalnis patogiai išsitiesęs kėdėje mėgaujasi cigaru, o jam už nugaros

kėpso verpimo ratelis – senojo stereotipinio požiūro simbolis. Nerūpi jam tas ratelis, jis

žiūri į jauną, protingą ir gražią Lietuvą“, – paaiškino Antalgės kaimo Utenos rajone

gyventojas.

Skulptorius ir dailės mokytojas skaito visus A.Užkalnio tekstus ir žavisi šio idėjomis.

„Aplinkiai, aišku, stebisi, kodėl aš tą Užkalnį nulipdžiau. Matyt, ne visiems jis patinka“, –

svarstė dailės mokytoju taip pat dirbantis G.Mazūras.

Nuotrauka su A.Užkalnio skulptūra dalyvauja „Bendraukime“ paskelbtame sodo

puošmenų konkurse, o G.Mazūras pasiruošęs paminklą padovanoti savo herojui –

jeigu jis tik norės.

Utenos skulptorius savo kieme planuoja įkurdinti ir Ž.Grigaičio skulptūrą. „Ž.Grigaitis

labai eklektiškas, kartais atrodo visiškai kičinis personažas (gerąja prasme,) turintis

daug patirties, spinduliuojantis šlove ir dėmesiu.

Tik jis laibas toks, tai reikės pavargti, kol surasiu gerą kompoziciją – tokius

personažus sunku iš molio nulipdyti“, – paaiškino G.Mazūras.

 

Emigrantai – jūsų nemėgsta. Kraustykitės namo

Lietuvos Rytas, 2013 08 14

Kaip jums tokia antraštė? Šiek tiek per kraštus, ar ne?

Čia kreipiuosi į savo tautiečius, dirbančius užsienyje, ir, kaip sakoma, be pykčio. Paaiškinsiu aiškia kalba, kad suprastų ir tie, kas nebaigę pagrindinės mokyklos.

O ko jūs dabar susierzinote? Jūs juk baigę mokyklą, įgiję nors vidurinį išsilavinimą, tai ne jums juk buvo taikoma.

Istorija buvo paprasta. Britų laikraštis The Independent paskelbė karikatūrą, kur atvykėliai darbuotojai supakuoti, kaip kokios vištienos kojelės, plastiko dėžutėje, aptempti plėvele, siūlomi du už vieno kainą, ir, kad būtų aišku kiekvienam, pažįstančiam raides, dar parašyta, kad lietuviai.

Natūralu, kad sukilo pasipiktinimas, ir lietuviai pradėjo negrabia anglų kalba spirgėti internete, grūmodami Londono laikraščiui ir veldamiesi į beprasmes diskusijas su kitais komentatoriais. Nieko naujo.

Na, pirmiausiai tai labai padėtų, jei tiksliai suprastume situaciją. Nereikėtų pradėti nuo susireikšminimo. Laikraštis spyrė pirmiausiai ne lietuviams, o prekybos tinklui Tesco, kuris kaip tik šiomis dienomis pasitaikė po ranka vienam kairiųjų politikui.

Politikas, vardu Chris Bryant, negudriai pakėlė triukšmą, apkaltinęs prekybininkus tuo, kas visad užkabina rinkėjus: girdi, prekijai be skrupulų, jie tyčia samdo daugiau atvykėlių, kad tik jiems mažiau mokėtų. Galėtų geriau samdyti savus. „Britų darbai – britų darbininkams“, kaip anuomet pasakė buvęs tos šalies premjeras, paskui ilgai gailėjęsis to posakio. Nes nėra galimybės uždrausti europiečiams dirbti Britanijoje, ir nėra galimybės priversti darbdavius skirstyti darbuotojus pagal kilmę, jei jie turi ES pasus.

Tačiau runkeliai ir Anglijoje runkeliai, ir jiems tokia retorika – kaip medumi per širdį.

Viešųjų ryšių akcija politikui Chrisui Bryantui nelabai pavyko, nes savo išpuolyje supainiojo net miestus, kur esą prekybininkai tyčia persikelia, kad daugiau pasamdytų rytų Europos gyventojų. Be to, kaip ir begalę kartų prieš tai, teiginiai, esą atvykėliams moka mažiau, pasirodė esą tik burbulas. Nemoka jiems mažiau. Visiems už tą patį darbą siūlo vienodai, tik vietiniai neina jo dirbti.

Lygiai tas pats apie tą užuominą „du už vieno kainą“. Suprask, už tuos pačius pinigus gali pasamdyti arba du lietuvius, arba vieną normalų darbuotoją. Tai netiesa, bet nereikia leisti tiesos troškimui užgožti vaizdingo juokelio. Tai, kad žydai kepa macus su krikščionių vaikų krauju, juk irgi nebuvo tiesa, bet pasakojimui plisti nesutrukdė.

Laikraščiui The Independent visos šios detalės nėra ypač reikšmingos. Kairiosios liberalios minties šauklys nekenčia daug ko (labiausiai nemėgsta buvusios premjerės Margaret Thatcher, bet dar ir karališkosios šeimos, Amerikos, kapitalizmo, rinkos, bankų, automobilių – pavargčiau vardinti), tačiau didžiausią šalies maisto prekių mažmeninės prekybos tinklą, jei galėtų, pasmaugtų savom rankom. O pasmaugę, nueitų prie kapo ir ant jo nusilengvintų.

Jei manote, kad vien Lietuvoje nekenčia prekybos tinklų, komercinių aludarių, Skandinavijos bankų ir degalinių, tai jūs aiškiai nesate girdėję, ką anglų kairieji galvoja apie Tesco. Visos Lietuvos audros stiklinėje – gėjai prieš patriotus, Žygaičiai prieš skalūnus, Kremliaus pinigai prieš atominę elektrinę, violetiniai prieš „Lietuvos rytą“ – yra tik kultūringa mielų žmonių diskusija, palyginti su tuo, kokiu pragarišku įsiūčiu alsuoja kai kurie anglai prieš tinklines parduotuves. Ten tikri suaugusiųjų žaidimai. Ten tikros aistros.

Laikraštis The Independent yra šios pagiežos vėliavnešys. Dienraštis, skaitomas daugiausiai tų, kas dirba valdišką darbą (arba tų, kas iš tėvų verslininkų paveldėjo tiek, kad gali nebedirbti ir svaičioti apie geresnį perdalijimą, gerti brangias kavas ir užkandžiauti organiniais dribsniais) paprastai gina užsieniečius. Tai yra, gina, jei jie yra kitos odos spalvos, ne krikščionių tikėjimo, arba panašūs į nuskriaustuosius.

Lietuviai Britanijoje, tačiau, visiškai netraukia iki skriaudžiamų asmenų statuso. Ne tik todėl, kad patys ką nori nuskriaus. Nors jie dažniausiai juodadarbiai, nors ir išsiskiria trumpai kirptom galvom, atlėpusiom ausim ir nerafinuotomis manieromis, lietuviai neša į Angliją juos gąsdinantį amerikietišką požiūrį į darbą, valstietišką užsispyrimą ir kibumą, o taip pat skausmingai paprastą, bet labai koncentruotą norą kalti pinigus kuo greičiau.

Todėl kairiesiems mes, lietuviai, esam tinkamas taikinys, ir todėl būtent lietuvius suguldė dailininko ranka po skaidria plėvele mėsos pakuotėje.

Laikraštis žiebė prekybininkams, bet prie progos užvožė ir mums. Nes norėjosi, ir, kas svarbu, buvo galima ir nepavojinga. Jūs manote, toje plastikinėje dėžutėje kas nors būtų išdėliojęs juodaodžius, arba žmones su turbanais arba ką nors, kas primintų musulmoniškų šalių gyventojus? Juokaujate. Už paprastesnius juokelius Danijoje kelis mėnesius žemė su dangum maišėsi. Net ir rusų niekas taip nepavaizduotų – suguldytų su veltiniais, barzdomis ir balalaikomis – niekada gyvenime. O lietuviai yra pats tas. Maža, silpna, niekam nekliūvanti šalis be didelių ekonominių interesų, ir jos išeiviai gatvėse nesiautės.

O dabar apie tai, ar tai teisinga, gražu, ir ką mums reikia daryti?

Ne teisinga, nei gražu. Patikti neturi (man irgi nepatinka, jeigu ką), bet ką nors pakeisti neturime galimybės.

Deja, reikia suvokti, kad mūsų, lietuvių, nemėgsta daugumoje tų šalių, kur dirba ar gyvena daug mūsų tautiečių. Teisėsauga gali sulaikyti smurto proveržius, įstatymus galima pritaikyti skleidžiantiems neapykantą arba kurstantiems smurtauti. Tačiau mylėti nepriversi, ir gilumoje liks ir panieka, ir pašaipa, ir pavydas – ir protarpiais prasiverš štai tokiomis karikatūromis, paminėjimais juokeliuose ir filmuose, užuominomis rašytiniuose tekstuose.

Mes esame nemėgstami, ir mėgti savęs nepriversime. Kaip sakė viename filme – nori, kad tave mėgtų, nusipirk šunį. Bet yra paprastesnis variantas: kai tokios karikatūros įgrįsta ir erzina, geriausias būdas padaryti, kad jos tavęs neliestų, yra pakeisti gyvenamąją vietą ir grįžti namo.

Svetimos šalies šeimininkų nepakeisi. Gali arba susitaikyti, arba nebūti ten.

Ko nepamatysime naujame sezone

Lietuvos Rytas / TV Antena 2013 08 10

—

Nesiraukykite ir negalvokite, kad pateiksiu jums beprasmes ir neatsakingas (taip – nes jas visi pamirš iki sezono pradžios) prognozes apie tai, ką matysime ekranuose nuo rudens. Šį kartą ne.

Geriau papasakosiu jums apie tai, ko nematysite spalvotuose ekranuose (kodėl juos ligi šiol dar kai kas vadina žydraisiais?) – o kas liks, tai jau bus rodoma.

Aš garantuoju, kad daug ko nematysite žinių laidose.

Kaip visada, nebus kitokių naujienų, nei tokios, kurias diktuoja valdžios žmonės arba liaudies pomėgis pramogoms. Žiūrovams reikia reginių. Ir dar valdančiųjų žmonių ekrane, dažnai ir išsamiai. Kad būtų ant ko dantį griežti.

Bus tokių temų, kuri derins abi savybes: taip, jūs atspėjote teisingai. Tai vienas plačiai žinomas politikas ir jo kova dėl nekeliavimo belangėn. Kadangi procesai tęsis ilgai, tai galima neklystant sakyti, kad lakstantys nuo teisingumo ir nuosprendžių veikėjai bus pakaitalas tikroms žinioms, net jei atsirastų bėglė tetutė. O kitokių žinių kaip ir nebus, na, nebent tie pranešimai iš užsienio zoologijos sodų apie pandą, kuri atsivedė lokiukų, ir triušį, kurį rusų dresuotojai išmokė degioti degtukus.

Kaip ir anksčiau nematėte, taip ir toliau nematysite bent kiek padoresnių žinių iš kitų šalių. Taip, ekrane bus kadrų iš užsienio apie protestus, karus ir stichines nelaimes: importuota vaizdo medžiaga, išverstas komentaras už kadro, bubenantis be ženklaus susidomėjimo ir su dar mažesniu išmanymu. Ne bėda: ši tarptautinių naujienų imitacija vis tiek skirta tiems, kas negalėtų prisiminti, prie kurios jūros yra Čekija. Ir tiems, kas vadina Pakistano gyventojus arabais.

Gerų užsienio žinių nebus, nes jų gamyba kainuoja itin brangiai, o ir tinkamo kalibro reporterių mes neturime. Vietoje jų užsiauginome jaunus (ir jaunystėje įstrigusius) amžinuosius žurnalistikos pameistrius, važinėjančius į visus tarptautinius renginius, viešinimo vajus ir keliones, populiariai vadinamas „chaliavomis“ – nesvarbu, kur, nesvarbu, apie ką, kad tik apmokėti bilietai ir duoda pavalgyti ir išgerti.

Neturėsime vakarinių pokalbių laidų, pagamintų brangiai ir su iškiliais svečiais, kuriuos kas nors žinotų už Lietuvos ribų. Ne tik todėl, kad tam nė viena televizija nerastų pinigų. Rastų, jei norėtų. Bet būtinybės nėra: puikiausiai tinka tai, ką matome dabar – neblogi vedėjai, geros studijos, puiki vaizdo kokybė, tačiau svečiai daugiausia tie patys, einantys iš vieno filmavimo į kitą ir kalbantys apie tas pačias temas. Alkoholizmas, lieknėjimas, baisus skurdas ir svaiginantis praturtėjimas, santuokos ir išsiskyrimai, kitaip tariant, viskas, kas tinka vaizduotei, niekaip neiššokančiai iš pirmosios pavaros.

Tikrai nebus informatyvaus pasakojimo apie verslą ir finansus. Niekas, kas sugeba uždirbti pinigus ir suprasti, iš kur atsiranda vertė ir turtas, nenori eiti kurti televizijos. Bankuose dirbantys Nerijus Mačiulis, Gitanas Nausėda ir Odeta Bložienė moka gerai aiškinti apie tai, kad pinigai neauga ant medžių ir juo labiau ne greitųjų kreditų kioskuose, iš kur atsiranda gerai apmokami darbai ir kaip valdžia savo pinigų neturi, tik skirsto svetimus. Tačiau tokių žmonių – vos keli, ir jie vos spėja duoti interviu ir patys dalyvauti laidose, kur juos dažniausiai klausinėja apie verslą tie, kurių supratimas apie temą yra skystesnis, nei šaltibarščiai Palangos vasaros kavinėje.

Nebus kulinarinių laidų, kurios priblokštų naujomis sudėtinėmis dalimis ar kerėtų vaizduotę, nebus televizijos programų apie restoranus ir jau tikrai niekas nepasakos apie vynus. Na, apie vynus tai aišku – Lietuvoje kiekvienas alkoholio paminėjimas yra vaikščiojimas ant peilio ašmenų (šlovinti, girti ir kitaip mėgautis viešai neleidžia įstatymas). O išmanus, kitoks, netikėtas maistas, kaip ir restoranai yra įdomūs labai mažai visuomenės daliai, ir ji nežiūri televizoriaus. Visiems kitiems tereikia, geriausiu atveju, „slapto recepto“ šventiniam pyragui. Mišraines, ačiū Dievui, visi mokame pagaminti. Ir visiems vis tiek skaniausia yra pas mamą.

Ir, galiausiai, Lietuvoje nebuvo ir nebus televizijos vaikams: šalis, kurioje pedagogų misija dažnai yra barti, gailėti ir tramdyti, turi vos kelis žmones, kurie sugeba su pačiais jauniausiais kalbėti, kaip su sau lygiais. Nėra to blogo: vaikai auga misdami užsienio animacijos dieta (gerai, nors kalbų išmoksta), arba nebesėdi prie televizoriaus, o prilimpa prie kompiuterio, kuris kai kuriems iš jų padeda lavintis.

Nepykite, jei pasirodys, kad viskas čia labai neigiama. Naujame TV sezone daug ko neturime ir neturėsime, bet stebuklais tikėti reikia, nes ir televizijoje dirba daug žmonių, kurie nenuleidžia rankų, ir kuriems kartais pasiseka.

Nustokite į mane spoksoti gatvėje

Lietuvos Rytas, 12 08 2013

Žinote, koks apžvalgininko vaidmuo, darbas ir misija? Rašyti tai, ką užvis labiausiai mėgstate skaityti.

Dabar vasara, nerūpestingas metas, tai parašysiu jums apie tai, kuo gyvena žmonės su visuomenei pažįstamais veidais. Tiksliau, kas mus erzina. Gyvename mes tuo pačiu, kuo ir visi: šampanu, trumais, omarais (bet omarams dabar ne sezonas). Bet erzina mus skirtingi dalykai.

Žmonės, kada jūs išmoksite santūriai elgtis, garbės žodis, po velnių? Jei jums mano veidas pažįstamas, dar visai nebūtinai tai reiškia, kad aš esu jūsų draugas, giminaitis ar jūsų vaiko biologinis tėvas. Kas per laukiniai įpročiai? Valdykitės.

Rūta Ščiogoliovaitė neseniai rašė: „Dažnai jaučiuosi lyg muziejaus eksponatas. Jums tikrai nepatiktų gerbėja(s), dešimties centimetrų atstumu tyrinėjantis jūsų akių spalvą.“ Ir dar dainininkė kalbėjo apie tai, kaip į ją spokso vaistinėje.

Čia dar visai nieko. Ščiogoliovaitė pamiršo paminėti (o juk žino – mes visi žinom), kad ją ištyrinėję, šnabždėjosi ir pasakojo vieni kitiems: „Jo, mačiau. Žymiai blogiau atrodo, negu televizijoje“. Ne todėl, kad ji blogai atrodo. Todėl, kad apie visus, ir ypač visas, taip sako. Žmonėms patinka pajusti savo vertę. Varguolis pasijunta vertingas, ką nors žinomo aptaškęs savo paniekos srutomis.

Violeta Mičiulienė yra pasakojusi, kaip moteriškė provincijos fotografavo parduotuvėje jos prekių vežimėlio turinį. Čia jau aukštas lygis. Čia jau sportinės pramogos visame gražume.

Kai atsikrausčiau gyventi į Vilnių, mano namo kieme ūmaus būdo kaimynas, periodiškai bliaunantis ant visų iš eilės ir mėgstantis garsiai keiktis šeštą ryto, pasitiko mane kieme keistu sakiniu: „Jogailą Morkūną pažįsti?“. Nežinau, kas čia buvo labiau įvertintas. Ar aš (nes iš manęs atrodė, kad turiu pažinti J.Morkūną), ar J.Morkūnas, apie kurį klausinėja net ten, kur jo nėra. Jogaila, tu esi legenda.

O dar mane kažkoks savamokslis paparacis mobiliuoju telefonu fotografavo iš pasalų – geriantį kavą Kryžkalnio „Statoile“, ir skelbė nuotraukas internete. Aš tikiuosi, kad jį kur nors vakare užpuolė chuliganai ir iš jo atėmė pinigus ir telefoną. Aš neskatinu prievartos. Bet teisingumas turi būti.

Aš jau nebekalbėsiu apie tai, kad kiekvienoje parduotuvėje esi lyg nuogas (patikėkite, tai nėra malonus jausmas, pabandykite nusirengti jūsų artimiausiame prekybos centre ir žiūrėkite, kaip jums patiks): viskas, ką perki, palieti ar pavartai, bus įsiminta, papasakota, apsvarstyta. Pirksi brangiai – sakys, švaisto pinigus, vaizduoja poną, dvasios vargeta. Pirksi pigiai – sakys, apsimeta ponu, o skaičiuoja litukus, irgi dvasios vargdienis. Nepirksi visai – sakys, atėjo, pavartė, negalėjo nusipirkti, matyt, neturi pinigų. Vargeta.

Jei pardavėjas itin kvailas ir nebrangina darbo, visa tai bus dar ir aptarta internete.

Žinote, kas yra blogiausia? Visi šie žmonės galvoja – yra įsitikinę – kad nieko blogo nedaro. Kad čia taip ir reikia, ir galima, ir priklauso.

Kad čia priklauso pagal pareigas žinomiems žmonėms būti apžiūrinėjamiems ir kone badomiems pirštais, kaip dar prieš du šimtus metų kaimo jomarke keliaujantis cirkas rodydavo kokius apsigimusius vaikus trim kojom ar paršelį su dviem galvom, o visi spoksodavo, akis išlupę.

Žinomi žmonės turi taikstytis su tuo, kad jų laimės ir nelaimės, skyrybos, meilės, santuokos, alkoholizmas, antsvoris, anoreksija ir visi kiti susirgimai yra ne tik žiniasklaidos puslapiuose, bet ir gliaudomi minios, kuri pati yra niekuo ne geresnė. Minia yra bjauri, buka ir nuodėminga.

Jei jūsų veidas pažįstamas, apie jūsų priklausomybes svarstys alkoholikai, apie jūsų santuokas ir skyrybas moralizuos svetimoteriautojai ir paleistuvės, jūsų figūrą ir išvaizdą aptarinės apsirijėliai ir baidyklės. Vyrai ir moterys, kurių atžalos nuėję šunkeliais ir atlieka bausmę kalėjime, neakivaizdžiai patarinės jums apie jūsų vaikų auklėjimą ir auginimą. Siurbiantys pašalpas arba gyvenantys tėvams ant sprando paprotins jus, kaip reikia tvarkytis su uždirbtais pinigais jums patiems.

Pavėpę eterio riteriai, kurie sutikę mane gatvėje tyliai šnibždasi ir krizena, ir žiūri iš padilbų, pildo internetą drąsiais svarstymais apie tai, kad jau atėjo laikas žiebti Užkalniui į snukį už jo rašymus. „Jei niekas to nepadarys, aš pats jį pridaužysiu,“ žada jie, o jų beraščius komentarus skaito kiti atsilupėliai ir džiaugiasi. Kaip sakė Algis Ramanauskas, taip, čia tie patys, kurie duoda į snukį. Tie duoda nebent į kumštį, ir tai prie kompiuterio, jei žinote, ką noriu pasakyti.

Man patinka mano auditorija, bet minią aš niekinu. Ir vis tiek turiu dėl jos stengtis.

Suvokęs tai, kartais pasijunti klounu. Arba senovinio teatro aktoriumi, į kurį buvo galima mėtyti supuvusius vaisius. „Jo toks darbas.“

O šiaip aš nieko prieš, kad mane pažįsta ir pamato – nors, žinoma, vis tiek labiau patinka lankytis ten, kur yra daugiausiai užsieniečiai, nes jiems aš esu visiškai neįdomus.

Žinoma, man patinka, kad man šypsosi ir sveikinasi ir muitinėje, ir kokiose traukinių stoties kasose, o dar kartais kai kur ir paprašo užeiti be eilės (yra buvę, nesiginsiu).

Tačiau mano atskiras palinkėjimas ir padėka yra tam darbuotojui degalinėje prie Žirmūnų žiedo Vilniuje, kuris, mane pamatęs, neklausia kodo skaičiukų, kad galėtų išrašyti man sąskaitą faktūrą. Jis tiesiog įveda mano pavardę ir suranda mane sistemoje nesiklausęs. Tai yra labai malonu, tada tikrai pasijuntu jo asmeninis pažįstamas. Geros vasaros jam, o ir jums visiems, tik prašau, kitą kartą taip labai į mane nespoksokite. Man irgi kartais norisi pasijusti nepažįstamu.