Andrius Užkalnis's Blog, page 2

Tekstų monstras Audrius Bačiulis ir dešiniųjų Trolibano renesansas

Audrius Bačiulis, čia matomas praeities radijo laidoje. Jis viskuo išvedinėja iš kantrybės – arafatke, raudonu, nepagarba ir elegantišku chamizmu

Kurį laiką atrodė, kad dešiniesiems atėjo nelengvi laikai, ir kad jie nemuša į vartus taip, kaip anksčiau. Valstiečių asimetriškas, isteriškas drąskymasis (šachmatų lentų spardymas, kai nemoki žaisti), momentinis socialdemokratų populiarumas (tik pagalvokite, mirštanti partija išsirinko ne patį blogiausią vadovą, o Dieve, koks pasiekimas) ir „kitų dešiniųjų“ (liberalų) kosminis smigimas išbalansavo ir paliko dešiniuosius pasimetusius.

Nes liberalus laikė dešiniaisiais, ir jų žlugimas Trolibanui ir dešiniajam sparnui apskritai buvo skausmingas. Nors mirusią partiją vis dar gina komiški personažai, visokie zalogos, bet kiti yra pasimetę: lyg ir paskutinė partija likusi, kurią dar galima šiek tiek remti ir balinti visokiuose vtf neva apolitiškose gritėninio sąmojo bezdyklose, bet palauk, nu nelabai visgi jau ir galima. Ypač po to, kai ateina Audrius Bačiulis, nuveda liberalus už tvarto ir nušauna* šiame straipsnyje: Amžiną atilsį liberalų sąjūdžiui.

Atsakyti nėra ką, belieka pakartoti bajerių, Bačiulio absoliučiai nejaudinančių medinių bajerių, apie Šimo barą ir raudonojo suvartojimą. Na, ir dar Bačiulio dėvimą arafatkę.

Čia taip pat, kaip man kalbėti apie Užkalnio koldūnus: žmonės man primena apie vieną sėkmingiausių mano projektų ir tikisi, kad aš dėl to susigėsiu? Ar kad blogai pasijusiu? Komiška.

Tada pasidaro aišku, kad paskutinė lib-komjaunimo šventoji karvė, Vilnius meras Remigijus Šimašius, prarado šventumą, ir prasidėjo atviras sezonas. Medžioklės sezonas. Kiekviena diena, kai stovi išrausta Vilniaus gatvė ir oro uoste siautėja taksistai, o meras kartoja, kad čia ne jo kaltė ir ne jo problema, yra ta diena, kai galima pyškinti atvirai, ir atsakyti nėra ką, nebent kažką pavapėti apie Zuoką ir oro linijas, bet tai niekam nebedaro įspūdžio. Meras, kuris nebesusitvarko su darbais ir per dvejus metus padaro lygiai nieko, o LRT ir DELFI publikuoja medžiagas apie tai, kiek merui liko, žinai, kad geimas baigtas.

Gabrielius Landsbergis ramiai pasideda kamuolį priešais save, įsibėgėja ir kala į vartus. Į tuos pačius vartus, kurie dar neseniai buvo jo paties komandos vartai, arba bent jau taip atrodė. Ir Landsbergis rašo taip, kad neturi ką atsakyti meras, kuris tik feisbuke ir gyvena, ir galvoja, kad spaudant like bei šierinant galima užtaisyti gatves. What a time to be alive, kaip sako Vaidas Saldžiūnas.

Kai apie mero netinkamumą darbui rašo ir kalba jau ir Liudvikas Andriulis, kuris yra ne Užkalnis, koldūnų nepardavinėja ir kurio dar negalima nurašyti į Zuoko pakalikus, ir kurį dar taip neseniai lib-komjaunimas nešiojo ant rankų, hell, kurį toleravo net ir anglų kosmonautas Sfinkteris**, tai supranti, kad Remigijus Šimašius draugų nebeturi, pakalikų irgi nebeturi už ką turėti, o bloga karma jam grįžo net ne kaip proverbinis wrecking ball’as (griovimo rutulys) iš populiarios dainos, o kaip wrecking ballų lietus.

Nes pasakyta Knygoje: „Ir ateis skėrių lietus iš aukštybių, ir primins tau apie nužudytą oro liniją, kurią pasmaugei savo niekingų demonų spiriamas, ir kiekvienas tavo negeras darbas taps duobe Sostinės gatvėse, ir tūkstančiai tų duobų žiojės, o žmonės tavo miesto keiks tave Geležiniame Vilke kamščiuose lindėdami, o Vilniaus gatvė, išrausta kaip šėtono karo apkasai, bus tavo politinei karjerai kaip vienas didelis išraustas kapas, laukiantis tavęs ir palydėdamas tavo prezidentines ambicijas – tegali būti sodininkų bendrijos pirmininku, ir tai, jei neatsiras ko nors geresnio.“

Kad kairieji prišikę į batą (tiesą sakant, prišikę į visus turimus batus), pasidaro aišku, kai ministras Aurelijus Veryga atsiranda istorijoje su Minedu, ir vienoje nuotraukoje su Minedu, ir visaip ginasi ir kaltina kitus patyčiomis (Viešpatie mieliausias), ir tada vienintelis žmogus Žemėje, kuris ateina ginti Verygos, yra ne kas kitas, o Milda Dargužaitė, kuri šiame procese atrodo liūdniau, nei ta jos nuotrauka su Britney Spears uniforma iš investuotojų forumo.

Aurelijus Veryga turi palaikytojų komandą

Žinote, ką rašė Dargužaitė apie Verygą? Aišku, žinote. Kad ministras nors kažką daro ir kad labai negerai yra Lietuvoje, kur visi šaiposi, užuot diskutavę su ministru, ir kad galėtų juk Lietuva būti kaip normali šalis, bet deja deja, Lietuva tėra tik toks kraštas, kur tokios tetos gauna darbus vyriausybėje ir sugeba dar labiau juokinti, negu ta pati vyriausybė, kuriai ji turi drožti pieštukus***.

Ir tada Bačiulis parašo dar vieną straipsnį apie informacinį karą ir išaiškina, kaip ir kodėl lietuviai turi priešintis, ir niekas jam negali nieko atsakyti, nes tas diedas yra visiškai teisus.

Bačiulis yra unikalus ir retas autorius. Jis tikrai pateisina savo pseudonimą Protingas Chamas, ir gali būti nepakenčiamas, ypač žmonėms, kurie pratę būti saugomi ir popinami politkorektiškų taisyklių. Jis gali netingėdamas ir nesibodėdamas trivializuoti patį save, rašydamas apie raudoną, apie koldūnus, mergų dziudzes ir papus (tai efektyviai prieš plauką perbraukia lib-komjaunimą, turintį didelių vargų ir problemų romantinėje sferoje, jiems skauda, ir visi žino, kad jiems skauda), tačiau tuo pačiu metu Bačiulis pjauna, kaip skalpelis. Pavargęs, nemiegojęs ir pagiringas Bačiulis vis tiek rašo geriau ir žino daugiau, negu bet kuris iš blyškiųjų liberaliųjų vargšelių.

Savim patenkintų skundikų kompanija džiaugėsi, kai Bačiulis buvo banintas iš feisbuko mėnesiui. Pigmėjų šokiai ir dainos. Tiesa yra tai, kad net banintas Bačiulis, rašantis iš laikino profilio, yra įtakingesnis už visą šurajevinę šušerą kartu paėmus. Jie tai žino, ir tai jiems skauda.

2017 metai yra Audriaus Bačiulio metai. Keliam raudoną.

* Metaforą sugalvojo Julius Černiauskas.

** Personažas, kurio pavardė panaši į veikėją iš mano knygos.

*** Kai Vyriausybės kanclerė, kuri yra tik administracinis personažas, yra juokingesnė už Vyriausybę, kuri užsiima lauko kavinių terorizavimu, tai žinai, kad čia yra kažkoks retas talentas. 

Žmonės, kurie: ZIRZALAI (02)

#ŽmonėsKurie

02

Zirzalai

Tai tie žmonės, iš kurių nieko daugiau neišgirsi (ypač feisbuke) tik to, kaip jie tingi, miega, ražosi, stena ir tingi. Ir dar tingi. Ir tingi. Jie kalba, ir kalba, ir kalba apie savo tingumą. Ne apie darbus ir ne apie sumanymus, bet apie tai, kaip jiems gera po kaldra.

Jų pilni feisbukai, ir jie yra dainuojančių idiotų komanda, linksmai žygiuojanti į tuštumą ir visuotinę užmarštį, tik jie to dar nežino, nes yra idiotai.

Visos tos infantilios mergos ir bobos, kurios net iki atostogų nesugeba nuvažiuoti ir nusifotkinti prie palmės (tikrai nėra taip blogai fotkintis prie baseino, nes tada nors žinosim, kad uždirbai bilietui ir viešbučiui ir dar galėjai laiku subinę išvilkti iki oro uosto). Ne, jos stūgauja iš lovų, nutaisiusios nuskriaustų animacinių filmų žvėriukų balsus. Jos galvoja, kad jos mielos ir sexy.

Iš tiesų jos visus užkniso negyvai. Mes jau girdėjom ir suprantam. Jūs tingit ir jums viskas blogai, ir jūs tingit, ir jums pavasaris neatėjo, ir jūs tingit, ir čia jūsų kaldra ir vilnonės kojinės, ir jūs tingit, tingit, tingit.

Fuck you, kaip jūs nusibodot, aukos.

Pradėkim nuo to, kad išmokit vertinti save iš šalies. Jūsų inkštimas, zirzimas ir vyniojimasis po kaldrom yra mielas nebent jūsų mylimam ir jus mylinčiam žmogui, jei tokį dar turite, bet greitai neturėsite, nes tikrai kažkas pasirinko su jumis kažkada bendrauti ne tam, kad paklausytų jūsų begalinį bitchinimą. Ne, žinoma, suprantama, žmonės porą renkasi ne pagal ištvermę ir discipliną, bet čia kaip ir su vyrais: mažai kas įsimyli jį todėl, kad jis blaivininkas, bet tikrai ir ne už gebėjimą daug gerti ir ne už polinkį smigti į daugiadienes.

Jūs žmogaus neįsimylite už tvarkingumą, bet jeigu kažkas gyvena šiukšlyne ir jau nebegalima praeiti kilimu arba viskas krenta iš spintų ir stalčiai neatsidaro, tai irgi savaime nėra mielas faktorius.

Jūsų zirzimą toleravo, kol (a) tai nebuvo viskas, ką jūs darėte ir (b) kol buvo apie jus kažkas faino ir patrauklaus, ką galima buvo mylėti ir kas jūsų blogus įpročius stūmė į antrą planą.

Jūsų flaneliniai naktiniai su zuikučiais, kaldros ir karštas šokoladas, bei verksmai apie tai, kaip jūs tingite, buvo pakenčiami tol, kol jūs turėjote ir kitų drabužių ir kol kažką dar nuveikdavot be bezdėjimo į lovą ir postinimo „tingiuuuuuu…“, „šaltaaaaa….“, „noriu tortukoooooooo…“ – dabar jie nusibodo visiems.

Dabar jūs savo idiotišką zirzimą, zyzimą ir skundimąsi ir netikusį tingumą savarankiškai pavertėte savo pagrindiniu bruožu. Jūs blogai jaučiatės ir niekinate save ir bjauritės savimi? Gerai, nes dabar ir kiti apie jus taip galvoja. Jūs tai pasiekėte.

Jūs – kaip faking narkomanas, pasėdęs ant heroino ar amfos, kuris apsitorčinęs vegetuoja apšiktam bute ir stebisi, kodėl pas jus niekas nebeateina ir jūsų nepalaiko ir niekam jūs neįdomūs. Nes jūs patys (pačios) pasirinkote degraduoti ir per savo buką durnumą manėte, kad čia bus miela. Viskas prasidėjo nuo selfių iš po kaldros, nes juos dar kažkas ir palaikino. Pagalvojote „way to go, esu teisingame kelyje“, ir toliau selfinotės su Coldrexu, Gripexu, prišnirpštom servetėlėm, ligos istorijom ir penkiasdešimčia šūdinų juokų apie jūsų tingėjimo atspalvius.

Jus palaikė naujoji karta bobų-motyvatorių iš mažosios raidės, mokiusių pamilti savo tingėjimą, durnumą, stenėjimą ir skaudėjimą. Visi turite po draugę, kuri pasididžiuodama praneša, kad „esu geografinė debilė“, „kas savaitę pametu po raktą“, „visada visur vėluoju, nežinau kas man yra“. Jūsų problema yra ta, kad būtent tą draugę pasirinkote imituoti, o iš viso feisbuko ir visų memų pasirinkote sau kelrodėm žvaigždėm tuos, kurie švenčia durnumą, apsirijimą, tingumą, valios neturėjimą, voliojimąsi su mobiliaku iki 4 a.m. vietoje prasmingos veiklos, ir dar tingumą. Tai buvo jūsų pasirinkimas, deja. Kur ėjote, ten ir atėjote.

Ar yra kelias iš šito šūdo? Žinoma, yra. Pasibjaurėti savimi, pasipurtyti ir keistis, jau dabar, ne nuo rytdienos. Suprasti, kad esate jus supančių žmonių suma, ir vyti lauk nuo savęs tuos tingumo ir apsileidimo narkomanus: jie jums tik kenkia. Tesugebi verkti, dejuoti ir tingėti? Lauk nuo manęs, vyniokis iš čia ir gadink gyvenimą kitiems, tu skundų maiše. Pasakykite jiems tai, ir pamirškite juos.

Arba, žinoma, galite šiame tekste pažinti save, pasipiktinti Užkalniu ir pasidaryti dar vieną inkščiantį selfį iš po kaldros.

Žmonės, kurie: APSIMETĖLIAI (01)

#ŽmonėsKurie

01

Apsimetėliai

Šiuos šūdino būdo asmenis jūs gerai pažįstate iš gyvenimo ir Feisbuko. Feisbukas, žinoma, irgi yra gyvenimas. Tai žmonės, kurių mėgstamiausia pokalbio pradžia „pala, pala, kaip čia gaunasi…“ ir kurie mėgsta demonstratyviai purtyti galva ir, apsimestinai pasimetę, nutęsia „nieko nesuprantu“. Tą frazę „nieko nesuprantu“ labai mėgo tarybinai dramaturgai jų mediniuose kūriniuose, kai koks nors personažas būdavo lėtas, retardintas durnius; jo reikėdavo, kad dar kartą bukesniam žiūrovui reziumuotų siužeto gabaliuką.

Kitaip tariant, ekrane kažkas vyksta, viskas painiojasi, siužetas užsimezga, tada atsiranda durna teta, kuri spygaujančiu balsu pareiškia „pogodite, pogodite, nieko aš čia nesuprantu“, ir jai kitas personažas jai (o iš tikrųjų bukam žiūrovui, kuris nežino, kad jis bukas) paaiškina visą raskladą. Visi laimingi, išskyrus žiūrovus, kurie nuo tos debilės tetutės buvo supykinti baisiau, negu nuo muzikinių intarpų su gitaromis ir gėlėmis plaukuose ir ūsuotais donžuanais, ir telefilmo eigoje apsivėmė.

Tas tetutes imituoja mūsų aptariami asmenys iš gyvenimo. Jie, dažniausiai, būna pasirinkę tokių naivučių durnelių vaidmenį, mėgsta išpūsti akis, čepsėti burnyte ir imituoti nesupratimą ir(arba) nuostabą. Jiems dar patinka vaidinti nustebimą, nutęsiant „kąąą??????“ arba pezant apie tai, kaip jie tiesiog atsisėdo kažką išgirdę. Šitie asmenys viską, be abejo, supranta, jie tiesiog užima tokią pozą, kuri jiems miela ir brangi: jiems ir jų bobiškai esybei. Jei jie vyrai, tai dažniausiai kiek bobiški, jei moterys, tai nevykusios egocentrikės (mėgsta būti dėmesio centre, bet ten nebūna, nes niekam jos nerūpi), su polinkiu į isteriją.

Šitie tipai labai godoja ir augmentuoja savo įsivaizduojamą išskirtinumą, pozuodami ir vaizduodami priplaukusius pusiau svajotojus, pusiau akademinius pumpotaukšlius, kurie, žinote, niekaip nesiorientuoja tame mūsų kvailos tuštybės šiuolaikiniame pasaulyje. Nieko jie čia nesuprata, televizoriaus nežiūri, o jau tie visi feisbukai, internetai… ką jūs, aš ten nieko ne-sup-ran-tu… Dievina skiemenavimą, kaip raiškos būdą, ir daugtaškius… daugtaškius…

Jie mėgsta, kai apie juos sako, kad jie “ne iš šio pasaulio” (nes tarp idiotų ir atsilupėlių jie atrodo visai protingi ir adekvatūs ir net dažnai užima lyderio pozicijas pamišėlių gaujoje, kaip labiau subalansuoti ir prognozuojami), ir brangina savo keistuolio ir nuo epochos atsilikusio kvankos įvaizdį. Vienodai tinka ir vyrams, ir moterims: ten pat ir pavipusios psichės, mėgstančios praėjusios epochos skrybėles, visokius Royal Ascotus ir pražiota burna žiūrinčios anglų istorinius filmus, kur natūralius fizinius poreikius užspaudusios blyškios neurotikės nelaimingai myli vėlgi ūsuotus gerojus-hemorojus ir paskui skandinasi dvaro prūde. Tos pabrėžtinės keistuolės kalba egzaltuotai ir labai, labai mėgsta būti nesuprastos. Jos per ypatingos mūsų epochai, ir norėtų gyventi XIX amžiuje.

Jų pabrėžtinis savo naivumo ir kudakuojačio nesupratimo brukimas yra lengvai suprantamas: tie sociopatai savo subinėmis jaučia, kad adekvačių žmonių tarpe jie atrodo komiškai ir durnai, ir nuo to parinasi; tačiau jiems stinga drąsos būti savimi, nes jaučia, kad visgi yra tikri žėrtvos ir nevykėliai, todėl slepiasi po savo kostiumėliais iš sudegusio teatro ir balbatuoja: „pala, pala, nesuprantu“.

Kodėl mama niekada jūsų nesupras?

Jus stebi.

Neskaitykite toliau, jei esate iš tų, kas ne dirba, o esate „įsidarbinę“ ir jūsų mama ir tėtis labai puikiai supranta, kuo jūs užsiimate darbe. Jie ne tik žino, ką jūs dirbate, jie dar ir išmano jūsų tarifinį atlyginį ir prisimena, kokiu koeficientu jums primoka už naktines pamainas.

Neskaitykite toliau, jei jūsų mama įsitikinusi, kad jūs esate labai geras ir darbštus vaikas, o jūsų darbdavys yra subinės skylė ir moka jums niekingai per mažai, nors nenubiednėtų ir daugiau sumokėjęs tokiam jos mielam Aurimėliui ar Gedučiui.

Rašau JUMS: tiems, kieno mama ligi šiol mano, kad jūs dirbate kažką su kompiuteriu, bet ji ne tik tai galvoja. O ne, ji dar galvoja daugiau visko apie jus, ir apie tai mes pasikalbėsime atskirai.

Tėtis irgi galvoja kažką, bet šiaip jau tėtis dažniausiai geriau susigaudo, gal todėl, kad mėgsta žiūrėti Discovery (nors ir rusiškai). Mama mėgsta žiūrėti LNK ir TV3 žinias, nieko nesupranta, apie ką ten, bet jai visada patinka, kai šneka Nausėda. Protingas vyras.

Rašau tiems, kuo mama yra nepatenkinta, kad ir ką bedarytumėte, nes ji labiausiai nori, kad jūs turėtumėte valdišką darbą. Tokį, kur nuo devynių iki penkių, kur būtų koks nors biuras, ir pageidautina, kad ne užsienio kapitalo įmonėje, arba ne, tačiau bet kuriuo atveju tokioje įmonėje, kur geras atlyginimas, nes mamai labiausiai patinka, kad darbas būtų mažai apmokamas ir galima būtų dejuoti, kad ten jums mažai moka.

Dejavimas yra jūsų mamos išskirtinis bruožas. Tai jos genetinis kodas (nesidžiaukite labai, dalį ji perdavė jums, ir apie tai irgi pakalbėsime).

Be to, būtent tokie darbai, kur mažai moka, yra tie darbai, kuriuos supranta ir vertina jūsų mama. Bent kažkiek supranta, ne iki galo, žinoma. Darbai, kurie jos susicukravusiam protui prieinami, yra pardavėja mėsos skyriuje, kiemsargė ir kadrų skyriaus inspektorė kokioje nors „darbovietėje“. Dar ji suprastų darbą buhalterijoje, nors nebūtinai: jūs užsiimate individualia veikla ir turite buhalterę, tačiau mama absoliučiai nesupranta, kame reikalas su ta buhaltere, ir kam jos reikia, jei ji nesėdi buhalterijoje. Viso to, žinoma, nereikėtų, jei jūs turėtumėte normalų darbą, o ne tą „individualią veiklą“, kuri, mamos akimis žiūrint, yra palyginti su normaliu darbu kaip homoseksualumas palyginti su normalia, gražia, tarybine šeima.

Jei jūs esate gydytojas ar gydytoja, ir turite savo kabinetą arba galbūt turite praktiką įvairiose vietose, jūsų mama šito niekada nesupras, nes nesąmonė, galėtumėt dirbti vienoje poliklinikoje, kaip žmogus. Ką čia laksto iš vienos vietos į kitą. Lygiai taip pat mama nesupranta, kam reikalingi keli vaistai su ta pačia veikliąja medžiaga ir kodėl jų kainos yra skirtingos. Buvo geriau prie ruso, kai tiesiog buvo citramonas ir analginas ir daugiau nieko nebūdavo, o deficitinius (jeigu reikėdavo) galima buvo gauti per pažįstamus, o vokiško aspirino atveždavo giminės.

Ir geriausia būdavo, kad nebūdavo tų reklamų per visur. Dabar tik reklamuoja, reklamuoja, reklamuoja. Niekas neperka, tai ir reklamuoja, paaiškins jums mama, kuri yra obskurantizmo ir tamsybės apaštalė ir iš būtent tos varpinės geriausiai perkandusi rinkos akonomiką.

Bet gydytojo arba drabužių dizainerio darbas – tai tik gėlytės. Nors dizaineris irgi, ką jau čia, nesuprasi, ką jis dirba ir ką jis daro. Savo salonas, kolekcija? Kokia nesąmonė, dizaineris turėtų dirbti Modelių namuose, ir nesvarbu, kad tų modelių namų jau nebėra. Bet buvo Modelių namai, galėjo ir likti.

Sekantis laipsnis pagal blogumą yra darbas televizijoje, radijuje arba rašymas žiniasklaidoje. Jūsų mama nesupranta ir nenori suprasti, kodėl yra taip, kad ta televizija jūsų nepriima į darbą pilnu etatu ir kas čia per nesąmonė, darbas vienam sezonui, taip neturi būti. Jei jūs autorius ir žurnalistas, kodėl nesėdite redakcijoje ir nerašote ten spausdinimo mašinėle „Jatran“, kodėl sėdite kavinėje arba namuose su kompu arba rašote iš telefono? Ir kodėl redakcija jūsų neįdarbina?

O jeigu jūs rašytojas, tai kurioje leidykloje jūs ĮDARBINTAS? Nesvarbu, kad jūs galite pusę laiko gyventi ir rašyti kur nors Balyje ar Maldyvuose ir apskritai jūs keliaujate tiek per metus, kiek jūsų mama nekeliavo per visą gyvenimą su savo valdišku darbu, iš kurio ją atleido, kai jos niekam nereikalinga slovikų ir lempučių gamykla bankrutavo, nes niekam nereikėjo tų šūdinų lietuviškų gaminių, kurie negalėjo konkuruoti net su baltarusiškais. Nesvarbu visa tai. Būtų geriau, jei jūs rašytojas, kad būtumėte įdarbintas kokioje nors leidykloje ir gautumėte KELALAPĮ į Rašytojų Sąjungos poilsinę Nidoje, pribezdėtą ir apsilupusią ir su išklerusiomis baisiomis lovomis. Taip jūsų mamai labiau patiktų. Profsąjungos kelalapis yra tikroji siekiamybė.

Mamai nėra, beje, jokio įdomumo, kad galima nueiti ir nusipirkti kokiam TOPOCENTRE skalbyklę ar teliką ar dulkių siurblį be talonų, paskyrų, eilių ir užsirašymų. Kur džiaugsmas? Jos laikais galima buvo gauti penkerius metus palaukus, pasirinkti vieną pylesosą „Raketa“ iš vieno, kai duodavo profsąjunga taloną.

Dar blogiau, jei turite kokį nors verslą: savo parduotuvę, savo prodiuserinę kompaniją, arba, neduok Dieve, savo leidyklą. Leidyklos yra šios: Vaga, Šviesa, Spindulys ir Dailės Akademijos leidykla, o visa kita yra nesąmonė. Kaip jūsų mamos vaikas gali pats kažką leisti? Nukliedėjimas, geriau apie tai net neminėkite.

Jei jūs esate vertėjas ar koks konsultantas, net neminėkite prie mamos žodžių „laisvai samdomas“. Jūs sakote „laisvai samdomas“, mama girdi: „nevykėlis, nes neturi darbo“, nes darbas, pakartosiu aš jums, tai kai ponas gaspadorius būna jus įdarbinęs. Ir darbas geriausia jei būtų ne kokiam uabe, nes ką čia tie uabai, nelabai aišku, ką jie daro, o rimtoje didelėje įmonėje su tarybiniu pavadinimu, pvz. kokiuose elektros tinkluose ar montavimo treste. Arba baldų kombinate, nesvarbu, kad jo nebėra, bet, mamos požiūriu, jūs galėtumėte ir gal net turėtumėte ten dirbti. Mama atsidūsta. Nebe tie laikai atėjo.

Geras žmogus, nepamirškite, yra kokios nors didelės šūdinų trąšų įmonės direktorius su dideliu kabynetu, kuris įdarbina, nuodija, skurdžiai apmoka ir už įmonės lėšas palaidoja tūkstančius vargo bičių. Šventas žmogus, tegu jį saugo Dievulis.

Blogiausia jūsų mamai yra, jei jūsų profesija kažkuo susijusi su reklama arba internetu, arba (neduok Dieve) Feisbuku. Čia tai prasideda kosmosas, nesupratimo galaktika be kraštų ir be pabaigos. Jeigu jūs gaudytumėte kieme žvirblius (dar geriau – kokiame kolūkyje, nesvarbu, kad kolūkių nebėra, Landsbergis viską išdrąskė, bet galėtų būti, mamos požiūriu), nusukinėtumėte jiems pimpalus ir atiduotumėte į žvirblių pimpalų supirktuvę, mama suprastų jūsų veiklą labiau, negu dabar, kai jūs gaunate pinigus už Feisbuko postus arba užsiimate reklamos kampanijų planavimu arba prodiusuojate reklaminių klipų gamybą arba esate laisvai samdomas dizaineris ir kažką manipuliuojate prie savo kompiuterio.

Tada jūsų mama tikrai žino, kad jai su vaiku labai, labai nepasisekė. Ir šiaip toks nekoks buvo jau tik gimęs, reikėjo su pagalve prispausti ir būtų nebesikankinęs, o dabar užaugo ir gauna €1000 EUR už postą feisbuke, Dieve Dieve, už ką man, motinai, toks vaikas. Galėtų gi būti kaip žmogus ir dirbti mėnesį už €400, bet ne, išsigalvoja kažkokių nesąmonių, nieko aš ten nesuprantu.

Jūsų mama labai mėgsta kartoti: „aš nesuprantu“, „aš nežinau“ – jai atrodo, kad jei ji ko nors nesupranta, tai įrodo, kad aplinka yra durna, nes jei būtų ne nesąmonė, viską ji suprastų.

Mama ne tik aktyviai nesupranta, ji nenori suprasti, ir didžiuojasi, kad nesupranta. Jai malonu ir smagu, kad ji supranta tik savo seną, atsilikusį, į šikaną nuleistą pasaulį, su namų valdybomis ir gegužės demonstracijomis, darbo knygelėmis, išeiginėmis, progulais ir otgulais (jei esate jaunas skaitytojas, tai net nežinote, kad pirmasis yra pravaikšta, kai neinate į darbą ne pateisinamos priežasties, o otgulas yra laisva diena vietoje kažkada dirbto laisvadienio), su biuleteniais, lorais (kitaip žinomais, kaip ucho-gorlo-nosai, tai yra ausų nosies ir gerklės gydytojai), terapautais (nepainioti su terapeutais) ir moterų konsultacijomis, moterų tarybomis (žensovetais), su respublikinėmis direkcijomis ir sąjunginio pavaldumo įmonėmis, kai buvo visiems viena užsienio kalba, rusų, ir kitos nereikėjo, ir kai buvo visas pienas vienoda kaina ir buvo vienos rūšies muilas ir paskristydavo po aukštosios baigimo į pareigas, ir kai vietoje kelionių per tarybinės televizijos pirmąją programą buvo „Kino keliautojų klubas“ su vedėju Senkievičiumi.

Ji žino tik tą pasaulį, kur vairuojanti moteris buvo maždaug toks pat stebuklas, kaip kalbantis ožys, ir dėl to ji mano, kad jos marti yra išsišokėlė ir galbūt net kažkiek kekšė, nes visur varinėja su tuo savo automobiliu, kam čia to reikia, kai yra autobusai.

Jūsų mama, jeigu jau taip, visai nesupranta, kam reikia vaikščioti į restoranus, kai galima išsikepti blynų namie. Nebuvo anksčiau visų tų sušių, smušių ir dargi smučių, ir nereikėjo, o dar labai blogai yra sausi pusryčiai ir miuzliai-šmiuzliai, jie yra iš užsienio nesąmonė. Vienintelis egzotinis vaisius, kurį mama pripažįsta, yra bananas, nes būdavo tarybiniais laikais toks deficitas, ir ji prie jo stovėdavo eilėse. Ananaso mama nepažįsta, nes tarybiniais laikais jis būdavo tik šaldytas iš Vietnamo.

Jūsų pasaulio ir jūsų gyvenimo mama suprasti nenori, ji tiesiog susiraukia ir moja ranka, kaip ta sena baisi motina Livia, iš Sopranų, kuri visą laiką viskuo nepatenkinta. Nepaisant to, kad ji nesugeba normaliai net iškepti blynų, nepadegus virtuvės, ji jums paaiškins apie jūsų darbus ir užsiėmimus ir jūsų automobilio pasirinkimą. Ir dar nenorėkit, kad aš jums pradėčiau pasakoti apie tai, ką ji galvoja apie jūsų vaikų auklėjimą.

Jūsų mama nori, kad jūs, auklėdami vaikus, darytumėt visas tas pačias nesąmones, kurias darė jūsų mama, kai auklėjo jus. Jeigu jūsų vaikui kas nors gerai sekasi, ar kas nors patinka, jūsų mama (vaiko močiutė) norės, kad jis nedelsiant baigtų tai daryti. Jei vaikui patinka skaityti, tai tegu to nedaro, dar sugadins akis. Jei vaikui patinka sportas, susižeis. Ir taip be galo. Viskas, kas jūsų mamai patinka apie jūsų vaiko elgesį, yra tie atvejai, kai jūs vaikui ko nors neleidžiate daryti arba dėl ko nors jį barate: tada močiutė būtinai sakys atvirkščiai, nes jos gyvenimo tikslas yra kištis visada ten, kur jos patarimų mažiausiai reikia ir kur ji gali sukelti daugiausiai problemų.

Mama jus pamokys gydyti vaiką: kompresais, garčičniko lapeliais (garstyčiomis), taurėmis, „inhaliacijomis“ iš apgraužto aliumininio puodo arba dar blogiau, emaliuoto su rožytėmis, ir šildyti kojas bliūde. Mama pati jus taip gydė, ir todėl jūs dažnai sirgote, keista, kaip išvis nenumirėte nuo visų liaudies priemonių.

Ir jūs visada neteisingai rengiate vaiką, sako jums mama. Ir jūsų namuose blogai nustatyta temperatūra. Buvo geri laikai, kai viską šildydavo centralizuotai, neturėjom kitaip, nežinojom ir nereikėjo. Dabar čia visi tų termostatų prisukiota.

Galbūt jūs galvojate, kad aš pernelyg griežtai čia atsiliepiu apie jūsų mamą. Jei jūsų mama visai ne tokia, sveikinu jus, jums labai pasisekė, ir šitas straipsnis yra ne apie jus. Džiaukitės, ir nupirkite mamai naują iPhone 7, nes ji jau nusipelnė, ir ji, be abejo, mokės juo naudotis, nes ji ne tokia, kaip čia aprašyta.

Jeigu jūsų mama yra tiksliai tokia, kaip čia aprašyta, tai pripažinkite bent tylomis, kad lygiai tokius pat dalykus apie ją dažnai pagalvojate, bet bijote garsiai pasakyti, nes manote, kad motinos negalima kritikuoti. Turiu jums siurprizą: ji būtent tokia ir pasidarė, nes jos niekas nekritikavo ir nepasiūlė jai atsibusti ir pasikeisti. „Tu jos nepakeisi“ – o kas nors bandė ją keisti? Ne? Tai iš kur žinote?

Visą laiką bandėte keistis jūs, o mamytė siautėjo nebaudžiama.

Bet blogiausia yra ne tai. Blogiausia yra tai, kad jei jūs nesusiimsite ir nesusirūpinsite, tai ilgainiui pavirsite tikslia savo mamos kopija. Pakelkite rankas, kas norėtų tapti savo mama? Rankų miško nematau. Taigi susirūpinkite, kol nevėlu. O tuo tarpu ačiū, kad skaitėte.

Jūs mane užstatėte

Jei jūs skaitote šią skiltį, turbūt esate visas laimingiausių žmonių, nes arba atėjote čia pėsčias, arba atvažiavote su vairuotoju, arba keliaujate viešuoju transportu, arba galimai radote vietą, kur pasistatyti automobilį. Jei tai paskutinis variantas, tai jūs esate iš dingstančios padermės, kurią netrukus įrašys į Raudonąją Knygą.

Miestuose statytis automobilius darosi vis sunkiau. Jei taip ir toliau tęsis, tai greitai ir Klaipėdoje bus nelengva rasti vietą, jau nekalbant apie Vilnių, ir perspektyviausias verslas bus privačios automobilių stovėjimo aišktelės. Taip jau yra Londone, Niujorke, Čikagoje. Automobilių stovėjimo arba nebėra, arba jis yra, bet tik todėl, kad kainuoja tiek, kad nebėra aišku, kodėl kažkur reikia važiuoti automobiliu.

Aš kažkada, kai gyvenau Britanijoje, galvojau, kad Vilniuje nieko tokio niekada nebus. Nekalbant jau apie likusią Lietuvą. Dabar prisimenu ir juokiuosi.

Aplink, kaip pramogų parke, visos naujų parduotuvių naujos aikštelės su užtvarais, numerius skenuoja (keista, visi skaitytuvai visada veikia, gal todėl, kad ne miestas tuo rūpinasi), ir jau visi pamiršo tokį dalyką, kad anksčiau parduotuvės leisdavo statytis automobilį keturioms valandoms. Keturioms valandoms leidžia pasistatyti nebent tiems, kas atvažiuoja gimdyti arba kraujagyslių šuntavimo operacijai.

Jei pamatote mieste laisvą vietą statytis automobiliui, žinokite, kad ji rezervuota kažkam kitam. Prisiartinsite ir pamatysite lentelę su kokios nors bendrovės pavadinimu ir grasinimais. Su neužimtu parkingu mieste taip pat, kaip moterims su vyrais: jei normalus ir virš 30 metų, reiškia, arba jau vedęs, arba moterimis nesidomi apskritai. Jei laksto vienas, turbūt kažkas su juo ne taip.

Žinau nedidelę sostinės parduotuvę, kuri turi apsauginį, kuris nieko daugiau neveikia, tik visą darbo dieną vaiko centre, prie Lukiškių aikštės, atvykstančius nuo dviejų parkavimo vietų, kuri priklauso parduotuvei. Aš tos parduotuvės vietoje atsisakyčiau tų dviejų vietų (gal parduočiau aukcione) ir už sutaupytus pinigus siūlyčiau pirkėjams nemokamą kelionę sraigtasparniu.

Žmonės tiek iškankinti laisvų vietų paieškų, kad pradeda elgtis prieš gamtos dėsnius: jie praktiškai meldžiasi, kad mieste dar pabrangintų parkavimą, nes galbūt tada kai kada galima bus atvažiuoti ir pasistatyti mašiną, o ne būti nuolatinėje sekinančioje kovoje. Kodėl, kaip jums atrodo, taip gera kvėpuoti mažų miestelių Amerikoje? Nes ten automobilis tarnauja žmogui, o ne žmogus automobiliui.

Jei būtų kokia nors maitinimo įstaiga ar kavinė, kur niekada nebūtų vietos atsisėsti, kaip manote, kiek kartų pabandytumėte ten eiti, prieš numodami ranka? Man tikrai neužtektų kantrybės. Bet kavinę ar restoraną galima pasirinkti, o naujo miesto nepasirinksi. Aš tai džiaugiuosi, kad gyvenu centre, ir galiu vaikščioti pėsčias, arba išsikviesti taksi, išskyrus tuos atvejus, kai turiu asmeniškai kam nors pristatyti knygas ir žurnalus (leidėjai ir autoriai tai daro dažniau, negu jums galėtų pasirodyti, ypač tie, kurie nori, kad jų knygos ir žurnalai būtų populiariausi), bet ne visi taip gali, kiti gyvena kur nors toli, ir aš įsivaizduoju, kad jiems miestas tampa nepakeliamas.

Juo labiau, kad miesto centre atsitiko toks dalykas: gatvių yra tiek pat, kiek ir buvę, jos tokio pat pločio, kaip ir buvusios, bet pastatai glaudžiasi vienas prie kito, neužimtų plotų lieka vis mažiau, ir kiekviename kvadratiniame kilometre žmonių vis daugėja, ir daugėja, ir daugėja.

Aš nesuprantu, kaip kas nors galėjo tikėtis, kad tai neatsitiks. Pažiūrėkite, kas vyksta Konstitucijos prospekte penktą valandą dienos, ir paklauskite savęs, ką galvoja tie, kas perka ten naujai statomus butus arba nuomojasi biurus. Jie mano, kad čia viskas kažkaip magiškai išsispręs? Kad automobiliai pradės skraidyti arba kaboti ore?

Tačiau visa tai yra niekis, palyginti su tuo, kas darosi namų kiemuose. Anksčiau žmonės jausdavosi negerai, vieni kitus užstatydami automobiliais. Dabar nuolatinis karo stovis baigia iškratyti iš žmonių paskutinius civilizacijos likučius, todėl net telefono numerį ant lango mažai kas palieka. Telefono numeris ant jus užstatančio automobilio lango jau yra kaip koks senamadiškas džentelmeniškumo ir pagarbos (išėjusios iš mados) požymis. Lyg senovinis etiketas, kurį išmano ar prisimena vienetai, panašiai, kaip išmanymas apie profesionaliai serviruotą stalą arba žinojimas, kuri taurė tinka kuriam vynui, šiais laikais, kai sevetėlės yra tik popierinės.

Visada norėjau gyventi mieste, ir mintis apie namą užmiestyje mane juokino. Dabar vis dažniau svajoju apie namelį ir parkavimo aikštelę sulig futbolo aikšte greta jo. Ir visa ji būtų mano.

Caffeine Roasters / Coffee Inn / Miesto Kronikos

„Taip gyventi verta“ – ištrauka: garsenybės siautėja

Foto: Domantas Pipas for DELFI

Pasirodė nauja, jau septintoji, Andriaus Užkalnio knyga ir pirmasis jo romanas, „Taip gyventi verta“. Užsukęs neįtikėtiną siužetą (anglas prabunda lietuviu ir gauna naują gyvenimą Vilniuje), A.Užkalnis su meile ir pašaipa taršo lietuvišką gyvenimą: nuo televizijos užkulisių iki muštynių Palangoje, nuo giminaičių suvažiavimo iki geriausio pasaulyje sekso, koks būna tik Lietuvoje.

—

Gintauto Vainikio nuopolis Privažiavęs prie restorano, kur buvo suplanuotas naujųjų vitaminų pristatymas, apie kurį Vainikis sužinojo iš radijo laidos, buvęs sportininkas iššoko iš automobilio taip skubėdamas, kad net neišjungė variklio. Tai buvo pakankamai saugu, nes niekas nebūtų bandęs nuvaryti jo kibiro, be to, kur tu nuvarysi, kai aplink kameros ir korespondentai. Nesaugu buvo tik vienas dalykas: automobilio pavarų svirtis buvo palikta įjungta, o rankinis stabdys neužtrauktas.

Subaru Forester pradėjo judėti ir partrenkė jaunuolį su ūsiukais, užsisvajojusį ir skubantį iš greta vykusio renginio. Tai buvo Tomas Zabrazauskas, filmų kūrėjas, kuris skubėjo iš „Oficialaus pasmerkimo renginio“, kuriame jis buvo svarbiausias tos dienos kalbėtojas. Zabrazauskas buvo žinomas kaip svarbiausias Lietuvos visuomenės kritikas, kuris piktinosi ir bodėjosi viskuo iš eilės, ir norėjo, kad Lietuva būtų lygesnė ir teisingesnė šalis. Kaip tai padaryti, jis žinojo: reikėjo uždrausti visus, kas buvo nelygūs ir neteisingi, ir tada likusieji būtų tokie, kokių norėjo Zabrazauskas.

Dabar jis buvo pasiryžęs ne juokais visus smerkti kiekvienu patogiu atveju, ir šią savaitę buvo eilė visus lietuvius paskelbti naciais ir homofobais. Ant lietuvių Zabrazauskas pyko todėl, kad jie beveik neatėjo žiūrėti jo filmo „Man devyniolika su puse“. Filmą atėjo pažiūrėti tik šešiasdešimt devyni žiūrovai, iš kurių šešiasdešimt trys buvo gavę nemokamus kvietimus. Išvis kvietimų Zabrazauskas išdalino septynis tūkstančius ir siūlėsi tiems, kas ateis, su jais nusifotografuoti nuogas, jei jie kino teatre nusipirks didelį pakelį spragėsių. Niekas šiuo siūlymu nepasinaudojo, išskyrus vieną vyrą, kuris atėjo, spragėsių nepirko ir nuogas kino teatre bandė nusifotografuoti pats, tačiau pasirodė apsauga ir tą vyrą jį išsivedė.

Filmas buvo apie keistą jaunuolį, vardu Volfgangas, kuris dėvėjo gėlėtas sukneles ir turėjo svajonę prisijungti prie baikerių klubo. Tačiau baikerių klubas jį atstūmė ir negailestingai juokėsi iš jo. Todėl Volfgangą labai sutraumavo ir jis buvo priverstas eiti dirbti į naujai sukurtą nevyriausybinę organizaciją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės „Pasiliuosuok Lietuvoje“, tik ką gavusią naują vadovę Mildą Barkleis. Volfgangą atleido kitą dieną po priėmimo, nes pagal Mildos taisykles, organizacijoje turi dirbti tik moterys, kad būtų moterų ir vyrų lygybė. Atleistas Volfgangas bando nusižudyti, skandindamas šampano vonioje savo patėvio viloje, bet jam nepavyksta. Milda Barkleis švenčia triumfą, skelbdama visiems, kad dar vienas vyras nugalėtas. Paskutinis kadras rodo verkiantį Volfgangą, o virš miesto kyla oro balionas su Mildos portretu.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/veidai/zmones/a-uzkalnis-sudirbo-pramogu-pasaulio-uzkulisius.d?id=74436458

Feisbuko genijai, blogeriai ir nepritaikyti intelektualai

„Gyvenu čia jau 20 metų, kažkada buvo ironiška, dabar aš tiesiog nepritaikytas intelektualas“

(Šis straipsnis rašytas specialiai Protokolams. Jei pažinote save, tai tik todėl, kad toks ir esate, kaip čia aprašyta, bet neįsižeiskite, nes ne apie jus specialiai buvo rašyta. Jei manote, kad Užkalnis jus pažįsta ir štai jūsų asmeninį pavyzdį aprašė, tai irgi nebus tiesa, nes Užkalnis pažįsta šimtus tokių, kaip jūs. Jūs visi vienodi. O tamsta asmeniškai esate per smulkus, kad apie jus rašytų. Kaip asmuo jūs esate įdomus tik kaip planktono atstovas).

—

Kiekvienas turime kokį nors panašų pažįstamą ar net kelis. Vaikystėje jie būna daug žadantys vaikai. Ta prasme, žadantys ne pedagogams (nes pedagogus jie dažniausiai erzina, išskyrus kelis šviesesnius), o intelektualiems suaugusiems, kurie linkčioja, kad iš šito turbūt bus žmogus, paminėsite mano žodį. Konvenciniai tėvai jais ribotai patenkinti: mokosi jie gerai arba vidutiniškai, kažkiek kartais sportuoja (rečiau groja kokiu nors muzikos instrumentu, jiems tam neužtenka disciplinos), gerai bendrauja su bendraamžiais, jei išgeria ar parūko, tai tikrai ne daugiau nei vidutiniškai, bet iš esmės nėra tos atžalos, kurias rodo susirinkusiems svečiams. Kai kurie jų būna kokiais radijo mėgėjais, bet kas iš to.

Jie (dažniausiai čia kalbame apie bernus) mokykloje būna smalsesni už klasiokų vidurkį, skaito nemažai knygų ir žiūri filmus, ir net kai ką supranta. Daugeliui (bet ne visiems) patinka geiminti, bet britų mokslininkai nustatė, kad tai nėra faktorius nei į vieną, nei į kitą pusę. Skirtingai nuo futbolo, kurio gilus išmanymas yra labai rimtos ligos požymis, išskyrus vienetinius atvejus, kaip Vytaras Radzevičius ar Martynas Starkus.

Apie meilę futbolui, kaip apie rimtą problemą, kada nors pakalbėsime. Galima domėtis krepšiniu, eiti į varžybas ir net žinoti kelias pavardes, ir tuo pačiu nebūti psichiatrinės pacientu, tačiau jei suaugęs žmogus yra (a) ne anglas, (b) ne beviltiškas gopnikas kilęs iš kokios nors provincijos no-hope subinės, kur žaidimas už vietos FK Paralyžius yra vienintelis kelias išvengti emigracijos ir (c) tuo pačiu garsiai svarsto kokios nors Europos komandos idealią sudėtį, jei jį paskirtų treneriu (o jis beveik tiki, kad jį galėtų paskirti treneriu ir jis per dvi savaites pataisytų reikalus), tai labai mažai galimybių, kad jam nereikia skubaus gydymo. Tačiau čia ne apie futbolininkus, čia apie tuos jaunuolius, kurių mes susirinkome šiandien aptarti.

Beveik visi jie stoja mokytis į aukštąją mokyklą ir beveik visi jie įsivaizduoja savo būsimą gyvenimą, kad ir kaip būtų keista (nes nu jie gi nėra kažkokios avys, kurie elgiasi kaip visi, nors jie visi yra lyg iš vienos sausainių formos išlupti), pagal savo mamos nubrėžtą modelį ir pagal geriausius LTSR pavyzdžius: darbas kokioje nors valstybės tarnyboje arba konvenciniame versle, arba dėstymas kur nors, gal su „stažuote“ užsienyje.

Jų gyvenimas maždaug toks ir gaunasi, bet smarkiai blogesnis. Ir kas atrodė gerai jų tėvams, trynusiems valdišką subinę mokslinio tyrimo institutuose už svetainės baldų komplektą ir paskyrą butui blokiniame name, tas šiais laikais atrodo visai kitaip.

Pasirenkamos specialybės ir fakultetai: filosofija (dažniausiai), teisė (rečiau), labai dažnai žurnalistika, kas nors artimo ekonomikai (bet ne per arti), gal kokia nors vadyba, kartais psichologija, o jei visai nėra vaizduotės, tai istorija, kuri ypatingai tinkama jų charakterio tipui, apie kurį mes tuoj tuoj daugiau pakalbėsime. Gerbiamieji skaitytojai, jei mokėtės ką nors iš šių profesijų, prašau neįsižeisti ir skaityti toliau, nes čia yra ne apie jus, o apie tuos, kas mokėsi greta jūsų. Jūs juos žinote.

Šie tipažai NIEKADA neina mokytis į aktorinį, arba į dailioškę, arba į režisūrą, nes ten, kad ir kaip būtų keista, su savo talentu ir kūrybiškumu reikia kažką daryti, o jie pernelyg dideli tinginiai ir visko optimizatoriai, kad ką nors darytų su savo gabunais.

Jie žino, kaip reikia padaryti protingiau, bet niekada nieko nedaro, tik šneka, ir todėl lieka nuodrožos. Pažinojau tokį kretiną estą, kuris prasitrynė 25 metus valdiškame darbe Anglijoje, ir tuos 16 metų, kai aš jį pažinojau, jis kalbėjo, kad jau reikia ieškotis geresnio darbo, o tam reikia rasti kontaktus su reikiamais žmonėmis, ir negi CV siuntinėsi. Kontaktų nesurado, CV neišsiuntė, taip ir prapliko, susisuko ir toks ir liko, kaip buvęs, tik didesnis lūzeris. Bet procesus optimizuoti jis tebežino kaip. Ir darbo ieškotis gali ir jus pamokyti. Kai tik išsibarstys pleiskanas iš nuplikusios galvos.

Pirmame-antrame kurse aukštojoje mokykloje jie daug geria, ėda šūdiną maistą (kitokiam neturi pinigų) ir šiek tiek žavi priešingą lytį, kuriai tada dar nėra aktualu jų pajamos ir perspektyvos, o jie moka labai protingai pakalbėti ir net kažkiek sueina už tokius biškį geresnius blogiukus – tokie nelabai rokeriai ir ne gangsteriai, bet tipo protingi ir daug visko žino.

Ypač jie gerai žino, kad vynas, brangesnis nei 5 eurai už butelį, yra nesąmonė, ir tokį jie ir atsineša ten, kur reikia atsinešti vyno. O kad neturi darbo ir neuždirba, tai tuo momentu jų aplinkai tebūna nelabai svarbu, nes daug kas tame etape mažai uždirba. Jų aplinkos žmonės irgi galvoja, kad jie visai normaliai kabinasi į gyvenimą, kažką lyg ir daro. Jei išvažiuoja pasimokyti į užsienį, tai trumpam, ir sugrįžta. Viskas neatrodo blogai.

Visokiais startapais ir kitais fakapais jie nelabai domisi, sako, todėl, kad yra perdaug gerai suprantantys, koks tai lochelių maustymas, bet iš tiesų todėl, kad net ir startape reikia kažką daryti, ieškoti finansavimo, pildyti paraiškas, o jiems to šimtą metų nereikia ir tingisi.

Kas jiems nesitingi, tai sėdėti Feisbuke, kur jie be galo gerai ir ironiškai komentuoja ir kartais net parašo kažką patys, o taip pat turi tinklaraštį, kurį daugiausiai skaito panašūs į juos elementai, vertinantys šmaikštų žodį. Turinys dažniausiai yra labai eklektiškas, nuo Antrojo pasaulinio karo subtilybių, gausios politikos iki grybų (maistinių), Prahos ir Barcelonos (tai yra bene pirmieji ir, ko gero, paskutiniai pasaulio miestai, kuriuos jie pamatė ir pamatys, apie tai vėliau), komentarų nedaug, į visus jie atsako.

Rašo jie bendrai labai gerai, ir kartais koks nors portalas ar žurnalas išspausdina vieną kitą jų straipsnį apie ką nors, po ko visi aplinkiniai muša būgnais ir trimituoja, kad čia jau bus naujas kolumnistas ir super populiarus autorius ir afftariau rašik daugeu ir visi kiti gali slėptis ir rūkyti kamputyje, bet visada tais keliais straipsniais viskas užsibaigia – išimčių nebūna. Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei fotelio intelektualas ar feisbuko šmaikštaklynis kada nors sugebės užsidirbti iš savo rašymo daugiau, nei vieną kartą.

Panašiai jiems būna ir su moterimis: kartais kuriai nors pritrina smegenis, bet moterys šiaip greitai atskiria tinginius ir nevykėlius, ir toliau jie lieka iš esmės žaisti su pačiais savimi (meilės degalinėje, sakykime taip, jie naudoja savitarnos pompą); išskyrus tuos atvejus, kai jiems pasiseka truputį labiau ir su jais ilgesnį laiką pasilieka išblyškusios, visiškai nurautos neformalės, baisios kaip antroji diena po branduolinio karo, kurios (matyt) iš patirties žino, kaip yra baisu, kai tavęs nepriima visuomenė, ir pasiruošusios truputį daugiau dėmesio ir kantrybės skirti tiems liūdniems akiniuotiems ir dažniausiai trumpai skustiems intelektininkams (ne visi skutasi trumpai, ir ne kiekvienas trumpai nusiskutęs yra vienas iš aprašomųjų, nesikoncentruokite į mažareikšmes detales).

Jų moterys dažniausiai turi Facebooko profilius, kuriame yra baltas balandis vietoje nuotraukos ar vėjo siūbuojama žolė, ir vardas, kuriuo jie vadinasi, yra Evelina Mirtis, Balta Balta arba Sniegė Bemiegė. Tai tęsiasi neamžinai, bet kartais tos moterys su jais užtrunka. Dažniau visgi ne.

Maždaug trečiame kurse arba po bakalauro ir prasidėjus magistrantūrai jų gyvenimo bruožai pradeda ryškėti ir atsiranda nejuokingas neišvengiamumas. Kai jų bendraamžiai emigruoja (mažuma) arba pradeda užsiimti kokiais nors normalias pajamas duodančiais darbais, mūsų minėtieji Facebook genijai, blogeriai ir nepritaikyti intelektualai vis tvirčiau prisiklijuoja prie tų užsiėmimų, kurie turėjo būti tik pirmasis laiptelis, bet laiptelis pasirodė labai tirštai išteptas smala, kaip tame filme „Home Alone“ („Vienas namuose“).

Bendramoksliai ir bendraamžiai pradeda keliauti po pasaulį, postinti nuotraukas iš Route 66, egzotinių baseinų ir laukinių paplūdimių kitame pasaulio krašte, jie vis dar trinasi penktadieniais Pianomane (čia dar geras variantas, palyginti su kitais lachūdrų bizono slėniais) arba šūdinesniuose baruose ir postina apmusijusiais samsungais savo selfius iš ten, o taip pat laisvu laiku marinuojasi pas tėvukus gimtajame kaime arba miestelyje ir leidžia ten vasaras, nes ten nemokama. Su jų pajamomis tai itin aktualu. Į užsienį jie išvyksta maždaug tiek, kiek galėdavo keliauti tarybinis žmogus iš už geležinės uždangos: neturi pinigų, nesistengia ir šiaip jau ko aš ten nemačiau.

Jų darbai yra dažniausiai kokie nors itin prastai apmokami dead-end valdiški šūdo malimai, darbas blogos reputacijos koncerno išlaikomame šūdiname savaitraštyje, darbas vienaženklio reitingo TV laidos kūrime (asistentas, laidų nešiotojas, lempų krapštytojas), kartkartėm net gauna padirbt kokio Seimo nario padėjėju, arba prie kokios internetinės laidelės ar video viešinimo projekto trečiojo plano vaidmenyje. Daug laiko jiems tie darbai neužima, pinigų moka nedaug, ir belieka kartkartėm rašyti magistrinį ir vis giliau klimpti į vis liūdnesnius komentavimus feisbuke. Ta prasme, jų komentarai vis dar išduoda intelektą ir apsiskaitymą, bet kartu su intelektu vis labiau matosi desperacija ir sumautas gyvenimas, iš kurio kelio out nėra, nes problemos esmė: per protingas dirbti su durniais, per didelis tinginys dirbti su protingais, ai ir šiaip kažkaip niekur nepritinku.

Kartais jie turi kokią verslo idėjukę, bando užsukti kažką ir pareklamuoti, bet viskas baigiasi totaliniu rinkos nesusidomėjimu, o jie visiems pasakoja, kad Lietuvoje blogos sąlygos ir šiaip idėja buvo gera, tik partneriai nekokie, klientai nemokūs ir nelabai kas todėl mums čia gavosi, todėl pirmyn, atgal į LRT, kur reikia panešiot dėžes arba pajunginėt garsinimą ant laidos svečių, arba į labai laikiną darbą kokiam muzikos festivalyje („dirbu prie viešinimo“) arba į Kauno savivaldybės freelance piaro komandą arba į lietuviško kinematografo kūrimo žemesniuosius ešelonus. Viltis iš šito pasidaryti gyvenimą negęsta: ji jau, faktiškai, yra užgesusi.

Nuotraukos apie pigų alų ir blogą picą, valgomą iš dėžių su tokiais pat draugeliais (į restoranus jie eina retai, ir dažniausiai į šūdinus, tinklinius, ten valgydami kraupsta, vieni kitiems paaiškina viską apie antkainius ir procesus, kaip ir kodėl tie kabakai uždirba daug, bet, kaip visada, tų žinių jie savo gyvenimui niekada nepritaiko), taigi, tos nuotraukos Feisbuke pradeda atrodyti nebe ironiškai, bet kaip jų nykaus gyvenimo tikroviškas atspindys ir santrauka. Jie baliavoja dažniausiai vieni su kitais ir vieni pas kitus, valgo blogas picas ir pasakoja apie hot jaunystę, kai jų gyvenime viskas buvo dar karščiau, negu pas tuos apsimetėlius, kurie dabar jau mirga televizijoje ir žurnale „Žmonės“. Slapčia galvoja, kad ten ir jie būtų galėję būti, jei tik panorėtų ir jei tik viskas ne taip nesąmoningai būtų gyvenime išdėliota.

Sakau, viltis yra užgesusi – taip galvoja jie. Ir teisingai: iš jų nieko nebus. Iš kur žinau? Nes man 46 metai, ir aš turiu bendramokslių, kurie irgi tokie buvo ir jie VISI tokie ir liko. Garbės žodis, daugiau yra išsigydžiusių alkoholikų ir narkomanų, negu tų, kas rašė daug žadantį tinklaraštį ir mažai uždirbo prieš penkiolika metų ir dabar užsiima kuo nors kitu. Ne, jie visi teberašo daug žadančius tinklaraščius (tik rečiau, nes irgi tingi), komentuoja feisbuke ir mažai uždirba. Ir taip jiems ir bus. Tai pati beviltiškiausia padermė.

Kai paskelbsiu šitą Feisbuke, tai žmonės tagins vieni kitus ir sakys: „Žinai, apie ką čia? Paskaityk, vienas prie vieno.“

O jūs galvojote, kad aš tik ant merginų ir moterų stumiu.

 

„Taip gyventi verta“ – romano ištrauka. TV laidos filmavimas.

Pasirodė nauja, jau septintoji, Andriaus Užkalnio knyga ir pirmasis jo romanas, „Taip gyventi verta“. Užsukęs neįtikėtiną siužetą (anglas prabunda lietuviu ir gauna naują gyvenimą Vilniuje), A. Užkalnis su meile ir pašaipa taršo lietuvišką gyvenimą: nuo televizijos užkulisių iki muštynių Palangoje, nuo giminaičių suvažiavimo iki geriausio pasaulyje sekso, koks būna tik Lietuvoje.

DELFI publikuoja ištrauką iš romano:

Laidos filmavimas televizijoje

Manęs paprašė palaukti, paskui prisegė mikrofoną prie įėjimo į studiją, ir tada pamačiau, kur aš pakliuvau. Dideliu ratu sėdėjo suvežtinė publika – snūduriavo pensininkai ir socialiai remtini asmenys, kuriems sumokėjo po penkis eurus, ir jie turėjo ploti, kai jiems liepdavo.

Viduryje jau sėdėjo kiti svečiai: būrėja, kurios vardo neprisimenu (atrodo, Zemfyra), ji buvo apsitaisius čigoniškai ir ant kelių laikė juodą katiną; agresyviai dairėsi į šalis TV laidose matytas baletmeisteris Jurijus Smoriginas, šalia kurio sėdėjo vyras blogai pasiūtu kostiumu, besidairantis į šalis tuščiu žvilgsniu, – jį visi vadino Murlausku, nors, kaip suprantu, tai nebuvo jo tikra pavardė, nes kiti sakė „Kazarauskas“. Šalia manęs buvo įsitaisiusi moteris, kurios nepažinojau – ji visą laiką naršė mobiliajame telefone, ir žurnalistas ilga barzda ir skvarbiu žvilgsniu. – Romas Sadauskas-Kvietkevičius, – prisistatė jis ir šyptelėjo. – Esu apie jus skaitęs, – pridūrė jis ir man pasakė, kad yra iš Dzūkijos, neseniai buvo nuteistas Druskininkų valdžios specialiame tribunole už nepagarbų rašymą apie miesto valdžią ir kaip bausmę gavo dirbti masažo specialistu vienoje iš miesto sanatorijų, kasyti nugaras atvykusiems rusams.

Iškart pasijutau geriau, norėjau persėsti prie jo, bet laidos režisierė man neleido, sakė, „emigrantė Sonata“ turi sėdėti per vidurį. Taip ir sužinojau tos moters vardą. Netruko pasirodyti vedėja, įsijungė kameros, visi paplojo, ir prasidėjo filmavimas.

Laida ir prasidėjo nuo tos emigrantės, kuri sėdėjo tarp manęs ir žurnalisto, nubausto už nepagarbą valdžiai, – toji moteris, Sonata, dirbo Anglijoje sekso reikmenų fabrike. Apie savo darbą ji kalbėjo nenoriai, tačiau po kelių klausimų paaiškėjo, kad į jos pareigas įėjo tikrinti guminių pimpalų kokybę. – Tai kaip jūs juos tikrinate, Sonata? – kreipėsi vedėja nustebusiu balsu. – Taip ir tikrinu, su viena vietele, – atsakė emigrantė, kalbanti ryškia Šakių tarme. „Vietele“ nuskambėjo kaip „vietiėle“. Salėje paplojo pensininkai, ir tęsėsi istorijos narpliojimas. Vedėja atrodė susirūpinusi, o Murlauskas lingavo galva. Pasirodo, Sonata neteko abiejų vaikų – juos atėmė socialiniai darbuotojai po to, kai paaiškėjo, kad ji mažamečius mušdavo plaukų tiesintuvo laidu ir į vieną jų metė plastikinį virdulį. Virdulys, pasak Sonatos, atšoko nuo Deivyduko galvos ir suskilo. – Turiėjau naujė paskum pirkti, nors šitas buvo tik neseniai iš Asdos parsiniėštas ant seilo, kaip sakyt, ant nukainavimo gavau po šviėnčių, – atviravo Sonata. – Kodėl metėte tą virdulį į Deivyduką? – jautriai paklausė vedėja, palinkusi link Sonatos. Paaiškėjo, jog viskas buvo dėl to, kad vaikas žaidė ant grindų ir, truktelėjęs už laido, nutraukė žemyn bulvių tarkavimo mašinėlę, kurią Sonatai iš Lietuvos buvo atvežusi jos mama. Mašinėlė trinktelėjo gan stipriai ir sugadino grindų dangą („Teks mokiėti landlordui“, – krimtosi mama), be to, išbarstė po visą virtuvę nuorūkas, nes kartu nupuolė ir pabiro peleninė, Sonatos laikyta ant puodo, kuriame vandenyje šilo mišinukai mažyliui Deimantukui. Deimantuką irgi atėmė socialinės tarnybos.

Iš savo vietos pašoko Murlauskas ir pradėjo šaukti, kad štai kaip elgiasi su lietuvėmis motinomis užsieniečiai, motina nipričiom neteko vaikų, o Seimo nariai nieko nedaro. Vedėja kreipėsi į Jurijų Smoriginą: – Matau, jūs irgi norite kažką pasakyti, Jurijau, – pagarbiai tarė ji, tačiau baletmeisteris pašoko, sukliko, kad nebus studijoje, kur kalbama apie guminius pimpalus ir jų bandymą, be to, jis negali būti ten, kur yra nuteistas už nepagarbą Romas Sadauskas-Kvietkevičius, ir, metęs mikrofoną, išėjo lauk. Pensininkai dar kartą santūriai paplojo, nors kai kurie tuo metu buvo jau užsnūdę.

Paskui dar klausinėjo būrėjos, ką sako žvaigždės ir kada Sonata galės atgauti vaikus. Būrėja negalėjo nieko atsakyti ir papūtus lūpas suburbėjo, jog ją apskritai kvietė čia tik tam, kad pakalbėtų apie tai, ar šiemet išsilaikys Arūno ir Ingos Valinskų santuoka, ar kortos rodo kokius nors nepažįstamuosius horizonte, ir klausimui apie Sonatą nebuvo pasirengusi. Nepaisant to, būrėja Zemfyra visgi atlyžo ir pasakė, kad mato gerą ateitį Sonatai: nors dviejų prarastų vaikų nebeatgaus, bet susidės su pakistaniečiu ir pagimdys dar tris naujus vaikus, taigi viskas išeis į pliusą. Be to, naujasis vyras uždraus jai vartoti alkoholį ir rūkyti. Pensininkai paplojo, o viena močiutė net pabandė sušvilpti, tačiau jai iškrito dirbtinis žandikaulis ir nuriedėjo per dulkes po studijos dekoracijomis.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/veidai/zmones/a-uzkalnis-tarso-lietuviska-gyvenima-isjuoke-tv-pasaulio-uzkulisius.d?id=74382732

Kodėl žmonės taip bijo prarasti darbą?

Kodėl žmonės kartais taip desperatiškai elgiasi ir save skandina, „kabindamiesi už šiaudo“ lyg neturėtų proto suprasti, kas vyksta? Amžinas klausimas, bet ir atsakymus turiu.

Mano bičiulis Liudvikas Andriulis paklausė apie Seimo narį Mindaugą Bastį, kurį kaltina kenkus Lietuvos saugumui: „Bet koks racionalus Basčio situacijos vertinimas rodo, kad jam geriausia būtų dėti mandatą, slėptis po lapais ir ypač po Habeas Corpus – iš Seimo išeinu, su niekuo nesutinku, norit – teiskit, o kol nenuteisėt – aš ne išdavikas. Išeina pakelta galva, visiems tą pačią sekundę atsibosta, end of story.

Klausimas – kodėl Bastys kovoja? Kova jį skandins toliau, jam pačiam bus itin nemaloni, o baigsis vis tiek minimum išmetimu iš Seimo.

Kaip mąsto tokie politikai? Kokia yra jų rationale? Ir svarbiausia – koks yra Basčio end game? Nejaugi jis tikisi, kad kažkuriuo momentu visi atsiprašys ir pasakys – sorry, Mindaugai, tikrai nieko įtartino tu nedarei?

Kaip jis mąsto, ir kodėl laikosi seimo nario kėdės?“ Čia citatos pabaiga.

Duosiu jums pavyzdį iš to, ką dabar, dėl susiklosčiusių aplinkybių, matau vykstant ten, kur prabėgo 16 mano šaunių gyvenimo metų, dirbant Lietuvos sąjungininkų žvalgybos ir saugumo interesams (daug apie tai yra Audriaus Bačiulio rašytame interviu UŽKALNIO žurnalo Nr 1, kurį vis dar galite įsigyti kelis numerius iš knygos.lt šiuo adresu).

Reformos ir etatų mažinimai vyko visą laiką (ir pats pasirinkau 2011 metais savanorišką išėjimą už pinigus, kurie tada atrodė beveik kosminiai, nes mokėjo vieno mėnesio atlyginimą, neatskaičius mokesčių, už kiekvienus ištarnautus metus, o mano atlyginimas tada sudarė anais laikais prieš mokesčius apie penkias štukes svarų per mėnesį, ir tai dar buvo brangus, prieš-Brexit svaras, ačiū labai). Man ir pačiam teko mažinti ir uždarinėti skyrius, ir pirmasis mano, kaip vadovo, darbas benzopjūklu kažkada buvo Baltijos šalių skyriaus uždarymas (bet dar prieš tai spėjau nutraukti velniop agentūros BNS prenumeratą, kuri BBC kainavo gražaus pinigo ir nedavė nieko gero mūsų vartotojams).

Tačiau niekada nevyko tokie dalykai, kaip dabar. Mažėjant finansavimui ir pasikeitus jo struktūrai, nuo Antrojo Pasaulinio Karo laikų veikusi BBC Monitoringo (žiniasklaidos stebėjimo) tarnyba, kažkada buvusi didžiausia pasaulio žiniasklaidos stebėjimo organizacija, perpus su JAV žvalgyba stebėjusi pasaulio vadinamus atviruosius šaltinius, dabar yra sumažinama iki nereikšmingo likučio, kurio galutinio ištirpimo per kelerius metus niekas nepastebės.

Organizacija buvo finansuojama ne iš abonentinio mokesčio, kurį Britanijoje moka visi, turintys televizorius, ir iš kurio išlaikomos BBC TV ir radijo stotys, o tiesiogiai vyriausybės, ir dirbo visų pirma vyriausybėms – Britanijos ir JAV: užsienio reikalų, gynybos ir žvalgybos žinyboms (nepulkite šokinėti iš laimės nuo informacijos atskleidimo – tai viešai žinomi faktai).

Dabar, po daugiau nei pusės šimtmečio, organizacija išsikrausto iš senovinio dvaro su dideliu parku, Caversham Park, ir netoliese esančio antenų centro Crowsley Park (ankstesni savininkai buvo ta pati Baskervilių šeima, ta pati, kuri aprašyta Arthur Conan Doyle knygoje apie Sherlock Holmes, tik rašytojas apgyvendino juos žymiai toliau šalies vakaruose, Devone). Visi turės išsikraustyti į kažkokius nuobodžius ofisus arčiau Londono. Dešimtys žmonių praranda darbus, gauna sultingas kompensacijas (kai kurie tokias, nuo kurių akys tvenkiasi akyse, nes irgi gaus mėnesio algą už kiekvienus ištarnautus metus, o ten yra ir 25, ir 30 metų dirbusių), tačiau tai, kas vyksta ten šiandien (matau jų ašaringus postus Facebooko uždarose grupėse) yra neįtikėtina.

Verkia, staugia ir vos ne baudžiasi venas pjaustytis, lyg juos vežtų į Sibirą, o ne jautriai ir su didžiulėmis pagalvėmis atleidinėtų iš darbo. Norisi sakyti – jums ką, pasaulio pabaiga?

Bet jiems YRA pasaulio pabaiga.

Žmogui, kuris yra keitęs darbus, veiklas, o dar labiau – turėjęs savą verslą arba laisvai samdomą profesinę veiklą, nėra ir negali būti suprantama panika ir agonija tų, kam valdiškas darbas yra vienintelis įsivaizduojamas pajamų šaltinis, jei nenori sėsti ant pašalpų ir kraustytis į municipalinį būstą su jamaikiečiais ir lietuviais.

Jie daug metų – daugelis DEŠIMTMEČIAIS – dirbo nuostabiai gerai aprūpintomis sąlygomis, su dviejų mėnesių atostogomis, visokiomis įmanomomis išmokomis, priedais, kompensacijomis, komandiruotėmis geromis oro linijomis ir su nakvyne puikiuose viešbučiuose, valgymais geruose ir geriausiuose restoranuose (kaip jūs manote, kur aš įgavau patirties?), kur kiekvienas kompiuteris, darbo stalas ir net tarnybinės ausinės yra aukščiausios prasmingos kokybės, virš kurios jau tik Rolls Royce prabanga. Taip, paprastam klausymuisi iš kompo Sennheiseriai už £500 yra pats tas dalykas. Net nežinojau, kaip gerai esu įpratęs, kai vieną kartą norėjau įsigyti sau ausines asmeniniam naudojimui, ir parduotuvėje paprašiau tokių, kaip darbe. Man jam buvo pasirengę parduoti, bet kaina privertė sunerimti.

Normalūs žmonės neįsivaizduoja, kaip tai būna, kai dėl remonto uždaro vieną iš dviejų takų, vedančių į rūmus per parką, ir darbuotojai skundžiasi, kad jiems nuo to kyla stresas. Tai tikra istorija iš 2009 metų. Aš atsimenu, kaip tai buvo, ir kas konkrečiai skundėsi.

Darbuotojai kartais net minėdavo apie gyvenimą ir darbą už BBC ribų kaip „life in the outside world“, be ironijos – dažniausiai kalbėdami apie tai, kad jie niekada ten negalėtų gyventi ir dirbti, ir geriau nusižudytų. Galėt tai galėtų (niekur nesidės), bet tikrai šokas bus didelis. Daugelio jų kvalifikacija (lingvistai arba redaktoriai) gali, jei jiems pasiseks, pasiūlyti jiems darbą komerciniame sektoriuje maždaug už ketvirtadalį jų dabartinių pajamų. Jie net negalėtų susimokėti nekilnojamojo turto paskolos, nekalbant apie tai, kad daugelis dar turi ir vilas užsienyje (išsimokėtinai), arba kolekcionuoja senovinius automobilius.

Panaši isterija buvo ir tada, kai kažkada Valentinas Milaknis mažino LRT darbuotojų skaičių, ir išvaikė visas tas apsimezgusias bobikes ir senus alkoholikus iš aparatinių ir dirbtuvių ir redakcijų (gerai, ne visus, liko tąkart nemažai). Tie, kas mato šių dienų LRT ir galvoja, kad didžiausia problema yra Andrius Rožickas ir ta vedėja, kuri nemoka perskaityti teksto eteryje, pati pradeda iš savęs žvengti, o paskui už tai yra apdovanojama, tiesiog neprisimena, koks siaubas ir švaistymas vyko LRT senais laikais. Dabar yra geriau, nepalyginamai geriau.

Taip pat yra ir Seimo nariui, virš kurio pakilo apkaltos galimybė. Jis neturi patikimo ir žinomo būdo funkcionuoti už to akvariumo ribų. Jam tai yra pasaulio pabaiga – kvalifikacijos, greičiausiai, yra tik tokios, kurios leistų užpildyti popierius darbo biržoje.

Jis yra žmogus, kuris neturi variantų, tik kabintis į Seimo darbą, net jei tai yra beviltiška ir visi mato, kad geriau būtų pasitraukti. Tokioje situacijoje žmogus pradeda elgtis neracionaliai, kaip beprotis.

Yra sakoma, kad sunkiose situacijoje, kai esama streso ir baimės, žmonės labiausiai linkę suspenduoti racionalų mąstymą ir plaukti paskui savo kvailus, isteriškus, klaidinančius instinktus, nors būtent tuo momentu jiems labiausiai reikėtų to nedaryti.

Ta proga prisiminiau vieną pažįstamą, kuri, mirtinai prasiskolinusi, į mane kreipėsi patarimo – bet per vėlai, nes jau buvo papuolusi ant sukčių, kurie jai žadėjo lengvas ir paprastas paskolas iš Anglijos, rodos, 10 000 dolerių, be jokių tikrinimų. Tik reikėjo pervesti už administravimą 10 svarų. Paskui 20 svarų už dokumentų kopijavimą. Paskui 50 svarų už notarinį patvirtinimą. Jūs žinote tą istoriją. Kai ji paskambino man, ji jau buvo pasiskolinusi iš kaimynės 550 svarų, kuriuos rengėsi pervesti kaip „galutinį mokestį, po kurio bus pervesti pinigai į jos sąskaitą“. Aš jai sakiau to nedaryti. Paaiškinau apie sukčius ir kaip veikia ši schema. Ji pervedė pinigus, paaiškinusi, kad tai yra jai „paskutinis šiaudas“, nors aš ir įtikinėjau, kad čia net šiaudo nėra, ten nėra nieko, ir jai tai padės, kaip padeda skestančiam dar vienas akmuo po kaklu.

Seimo nariui, deja, dabar yra lygiai taip pat.

Vilniaus kainų beprotybė

[image error]

Kainos degina kaip habanerai.

Nežinau, ar jūs, gerbiamasis skaitytojau, esate Vilniuje, ar kur nors likusioje Lietuvos dalyje, už Vilniaus ribų. Jei esate Vilniuje, tai kada paskutinį kartą buvote išvažiavę ir pirkote ką nors, išskyrus degalus (kurių kainos daugmaž vienodos visur)? Jei nebuvote, tai jums reikėtų išvažiuoti ir pasidairyti, nes daug ką suprasite.

Dabar vėl pradėjau knygų turą po provincijos miestus. Labai sveika išsivėdinti ir pamatyti, kaip gyvena likusi Lietuva, nes mūsų tame Vilniuje kažkas nesveiko darosi, aš jums pažadu ir sakau. Nauji butai už pusę milijono eurų siūlomi, lyg čia būtų pusė milijono litų. Ir žmonės neatsistoja gatvėje ir nebado pirštais, kaip tuo atveju, kai kažkoks geziukas nurodo vienu nuliu per didelę kainą ir nori už stotelių daužymo kibirą su marke BMW, 14 metų senumo ir su pusės milijono kilometrų rida 18 tūkstančių eurų. Nors visi turėtų stovėti ir badyti pirštais ir kvatoti. Pusė milijono litų? Tikrai?

Žmonės nebesišaipo ir nesistebi, nes visi praradę sveiką protą, ir kontraversija su pažadėtu 1 mln. eurų už surastą (ir atvežtą, arba neatvežtą) į Lietuvą Nepriklausomybės aktą labai aiškiai parodo, kaip toli mes išskridome į beprotiškų kainų ir nutolusių nuo gyvenimo matų pasaulį. Apie tą milijoną kalba taip, lyg čia būtų kažkieno mėnesio atlyginimas (gal ir yra tokių žmonių, bet turbūt ne Lietuvoje).

Niekas nebenori dirbti (Vilniuje) už penkis šimtus eurų, nes visi svajoja apie milijoną čia ir dabar, ir jie geriau bus plika rūra su svajone apie milijoną, negu ką nors padarys konkretaus. Lietuviškos algos niekam nebereikia, čia nesąmonė. Sąmonė yra svaičiojimai apie loterijų laimėjimus. Aš žinau, kad dažnai juokdavausi iš tų, kas skundžiasi brangumu Lietuvoje. Bet dabar man atrodo, kad net ir Užkalnis negali tylėti. Man nereikia kalafijorų šlovės, bet pasakysiu, ką galvoju. Čia kalbu ne tik apie tuos atvejus, kai po euro įvedimo šluotelė krapų turguje, kainavusi 50 lietuviškų centų, pasidarė vienas euras. Arba apie tą atvejį, kai vieno telefono operatoriaus telefono kortelė, kurios kaina buvo vienas litas pastaruosius dešimt metų iki 2015-ųjų, paskui buvo perskaičiuota sąžiningai į 0,29 euro, o paskui kaina buvo sureguliuota iki penkių eurų, ačiū labai. O ką daryti, kai operatoriai nebegali pasiimti už duomenų roumingą Europos Sąjungos šalyse po 20 eurų už vieną įkeltą instagramo nuotrauką su pėdomis Graikijoje prie baseino. Kažkaip uždirbti juk reikia. Ne veltui asmenys iš Lietuvos masiškai važiuoja žiemos leisti į Tailandą, nes kainos Vilniuje pasidarė tokios, kad tai dabar yra nebe šiaurės Atėnai, o šiaurės Tokijas 1995-aisiais metais, kai ten spurga ir kava kainuodavo tiek, kiek televizorius Jungtinėse Valstijose.

Ar jūs matėte kainas kirpyklose ir privačiuose gydytojų kabinetuose? Šampūnas už aštuoniasdešimt eurų? Du šimtai eurų už kraujo tyrimą? Ką jūs ten darote, keičiate mano kraują į retą rūšinį konjaką? Jeigu kas nors rytoj Vilniuje atidarys dar vieną sporto klubą ir nustatys mėnesinio abonemento kainą 999 eurus, esu tikras, visi tik pagūžčios pečiais, paklaus, o kas dar ten eina (sporto klube turi būti įžymybių, kitaip ir kitiems prastai auga raumenys), ir be kalbų ten nuskubės, sužinoję, kad ten treniruojasi bent jau trys papingos žvaigždutės iš televizijos. Sumuštinis Vilniaus oro uoste, suvyniotas į lipnią polietileno plėvelę ir atrodantis, kaip nustipusios žiurkės gabalas, kainuoja tiek, kiek pietūs bet kuriame iš Londono oro uostų. Arba brangiau. Nepatinka – nepirk, sako lankytojui, tada lankytojas sako: geras patarimas, tikrai nepirksiu, ir išvažiuoja į Šveicariją, nes ten galima nors pigiai prasisukti. Nusiperka tik tie, kas nori turėti kuo pasiskųsti: nevalgiau, bet istorija labai gera.

Skaitykite daugiau (DELFI): http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-vilniaus-kainu-beprotybe-ir-likusi-lietuva.d?id=74265670