Andrius Užkalnis's Blog, page 33

Informacijos perkrova: tu nebijok

Jis informuos apie turimus variantus, suderindamas skaitmenines ir analogines technologijas.

Verslo Klasė, 2014 m. vasaris

Tu nebijok, aš spindulys

Auksinis, šiltas.

Žinote, kada mes pagaliau suvokėme, kad gyvename informacijos amžiuje? Kai mūsų tėvai, paklausti pažįstamų, kuo užsiimame mes, nustojo sakyti, kad mes „dirbame kažką su kompiuteriais“.

Žinoma, jei jūs remontuojate kompiuterius, tai jums negalioja. Tačiau visiems likusiems, praleidžiantiems didelę dalį gyvenimo prie klaviatūros ir ekrano, yra žinoma štai kas: jų darbas ne daugiau yra susijęs su kompiuteriais, nei 1950 metų kontoros tarnautojo pareigos yra „dirba kažką su kėde ir stalu“.

Dabar visi žino, kad kompiuteriai yra darbo įrankis, ir jau nustojo kalbėti apie tai, kad jie „pakeitė mūsų gyvenimą“. Ir lygiai taip pat visi sutaria, kad problema mūsų gyvenime yra ne informacijos trūkumas. Problema yra informacijos perteklius – daugiau informacijos, negu laiko, kurį galime skirti jos įsisavinimui.

Kaip visuomet, kai suvokiama, kad yra problema, kitas žingsnis yra toks: „reikia kažką daryti“.

Pastarąjį dešimtmetį, kai internetas įsitvirtino, kaip vidutinio žmogaus kasdienybė turtingame pasaulyje (nesakau „paprasto žmogaus“, nes lietuviškai šis terminas pernelyg pripumpuotas negeros prasmės: paprastais žmonėmis save vadina tie, kurie nori pasakyti, kad buvimas nevykėliu yra norma), ir kai internetas pasidarė ne tik nešiojamas, bet ir laisvai ir produktyviai naudojamas nešiojamame variante, prasidėjo sprendimų siūlymas.

Slaptažodžių prakeiksmas

Kaip vadinami vaikai, kurie nužudė, iškepė ir suvalgė savo tėvus?

Na, žinoma – našlaičiai.

Kaip pavadinsime tuos žmones, kurie piniginėse nešiojasi ant popieriukų parašytus banko kortelių kodus? (Lengvinanti aplinkybė – kortelės kodas, paslėptas kaip telefono numeris, bet iš tikrųjų tai nieko neapsaugo, nes šį slėpimo būdą visi žino taip pat gerai, kaip grynųjų pinigų slėpimą virtuvėje dėžutėje nuo kruopų.) Kaip vadinsime tuos, kas visus keturženklius kodus (kortelėse, telefonuose ir dar kitur) nustato kaip 1234, kurių visi šešiaženkliai kodai yra jų gimtadienio data? Tuos, kurie visur kitur, kur reikalaujami ne trumpesni, nei aštuonių raidžių, slaptažodžiai, naudoja žodį „password“ (kai liepė naudoti nors vieną skaičių, jie pradėjo naudoti „password1“). Tingūs, neatsakingi, apsileidę?

Ne, jie tiesiog pasiekė ribą, kurios dar nepasiekėte jūs.

Nes slaptažodžiai yra šiuolaikinio gyvenimo nuodas, ir nors žmonės buvo sugalvoję būdą, kaip čia neišprotėjus – visur naudojo tą patį slaptažodį – sistema juos apgavo ir nugalėjo vėl iš naujo, kai pradėjo reikalauti, kad slaptažodžiai būtų reguliariai keičiami. Bet, žinoma, skirtingu metu.

Tai gali nesunkiai išvaryti iš proto. Aš puikiai atsimenu krūvas nereikalingos informacijos (pavyzdžiui, telefono numerius, kuriais paskutinį kartą skambinau prieš dvidešimt metų, ir paskutinių penkių namų, kuriuose gyvenau, pašto kodus), bet net ir man sunkoka dorotis su slaptažodžiais.

Buvo sugalvoti tinklalapiai, kurie turėtų saugoti „visus jūsų slaptažodžius“, užrakintus dar vienu slaptažodžiu, tik visi sėkmingai numirė, nes jais beveik niekas nesinaudojo. Mat kas gi norėtų visų įmanomų raktų kopijas atiduoti pasaugoti tokiam iš matymo pažįstamam žmogui, kuris duoda jums garbės žodį, kad „viskas labai saugu“.

Todėl liko užrašų knygelė, rašiklis, ir problemą laikome išspręsta.

Šito visko niekas neskaito

Kai tarybiniai žmonės (nevadinkime jų sovietiniais, aš jus visus atpratinsiu nuo šio žodžio, nes penkiasdešimt metų keli milijonai Lietuvos žmonių sakė „tarybinis“, ir visi gerai žinojom, ką tai reiškia: kilę nuo „liaudies deputatų tarybos“, valdymo formos – tai kas dabar blogai su šiuo žodžiu? Jūs man išmanysite cibulės skonį), taigi, kai tarybiniai žmonės pirmą kartą pamatydavo laikraščius iš Vakarų, ypač kokį nors The New York Times, sekmadienio numerį – 300 puslapių, ar dar daugiau; laikraštį, kuris gali apsaugoti nuo kulkų, jie būdavo priblokšti.

„Kas gali visa tai perskaityti?“

Tarybinis žmogus, pratęs prie laikraščio ant dviejų didelių sulankstytų popieriaus lapų (išskyrus provincijos spaudą, kur užtekdavo vieno), laikė norma leidinio perskaitymą nuo pradžios iki pabaigos. Mintis, kad kažkas neatsivers ne tik ištisų puslapių, bet ir ištisų blokų (pavyzdžiui, aš Anglijoje visuomet iškart išmesdavau sporto ir sodininkystės skyrius iš savaitgalio laikraščių, suplonindamas savo skaitymo užduotį gerais penkiolika procentų), atrodė kraupus švaistymas.

Panašiai yra internetiniame žinių ir straipsnių sraute: visko labai daug, bet niekas juk nesako, kad viską būtina perskaityti.

Tačiau daugelis žmonių tokioje situacijoje puola į paniką: jie bijo, kad jie praleis kažką, ką paskaičius, jų gyvenimas būtų geresnis. Jie bijo likti kažko nepastebėję.

Ir todėl jie bando apgauti likimą, prenumeruodami pranešimus pagal raktažodžius (tokiu būdu atiduodami save į rankas tų, kas turi tuos raktažodžius taisyklingai priskirti), skaitydami sukramtytas ir suvirškintas žinias, santraukas, redaktorių paruoštus sutrauktus ir sutrumpintus tekstus arba socialiniuose tinkluose skaitydami pranešimus ir pasidalinimus iš tų žmonių, kuriais pasitiki. Ne tik pasitiki – apie juos yra manoma, kad jie turi daugiau laiko, daugiau ir įvairiau skaito, ir gali padaryti už juos atrankos darbą.

Iš esmės tai net nėra apgavimas – tai tik grįžimas prie seno ir išbandyto būdo, asmeninės rekomendacijos.

Lojalumo kortelės

Apie lojalumo (pas mus dažniau sakoma: nuolaidų korteles, nes nuolaida lietuviui yra mieliausias žodis, po pirmųjų trijų: „mama“, „tėvynė“ ir „akcija“, o lojalumas – tai tokia senamadiška ir kone viduramžių kategorija) korteles pirkėjas dažniausiai pradeda galvoti, kai jos jau pradeda draskyti piniginę, nes jų labai daug. Kadangi visas nešiotis retai kas sugeba, tie mažyčiai plastikiniai draugystės įsipareigojimai tampa nauju rūpesčiu ir nauja gaišatimi, ir papildoma informacija, ir papildomu nepatogumu pirkėjui. Sutaupyti jam retai pavyksta, nes kortelės pasiūlymai retai galioja tam, ką susiruošei pirkti.

Absurdiškoje situacijoje yra ir pardavėjas: lojalumo programų administravimas kainuoja pinigus, ir nemažus, o privalumas nėra aiškiai apčiuopiamas. Anksčiau buvo aiškinama, kad pardavėjai tų lojalumo programų dėka gauna neišsemiamus informacijos klodus (angliškos spaudos klišė: treasure trove, lobynas), kurių dėka galima neva taip tiksliai pažinti klientą, kad jis bus nuginkluotas tiksliai jam taikomų pasiūlymų, pagal jo pirkimo įpročius, šeimos sudėtį, ir galbūt net kraujo grupę.

Realybė yra kitokia. Informacijos lobynas maždaug tiek pat susijęs su lobiais, kiek smėlio karjeras Vakarų Afrikoje – su aukso dulkėmis ir grūdeliais. Reikia daug dirbti, kad gautum naudos. Kad informacija būtų protingai ir naudingai apdorota, reikia išleisti labai daug pinigų, ir gaunamas rezultatas nebūtinai pateisina tas išlaidas. Didžiausiems pasaulio tinklams tai gali būti ir protingas pasiūlymas, tačiau kiti suprato, kad nieko nėra veiksmingesnio už konvencinius būdus: du indeliai grietinės už vieno kainą, ir reklama per visą puslapį laikraščio priede arba iššokantis reklaminis langas internete.

Prekybininkai dažniausiai vis dar tebeturi tas lojalumo ir nuolaidų kortelių programas – vien todėl, kad negalima neturėti, nes turi visi. Ką žmonės pagalvos.

Nors, iš tiesų, jie daro klaidą: jei neklystu, šiuo metu Lietuvoje yra vienintelis vaistinių tinklas, neturintis nuolaidų kortelių, ir – mano požiūriu – tai yra jų labai teigiamas išskirtinumas. Sužinojus, kad vienintelė kaina, kurią gali mokėti, yra ta kaina, kuri parašyta, pirkėją (mane) apima neregėtas lengvumas ir paprastumo jausmas, lyg viešbutyje gavus tikrą, metalinį raktą ant pakabuko vietoje prakeiktos kortelės, kurią reikia įkišti tik vienu iš keturių įmanomų būdų, ištraukti nei per lėtai, nei per greitai, ir kuri dar gali vis tiek nesuveikti, jei Amerikos viešbučių tinklo atsiskaitymų centras, iškeltas į Indiją, neteisingai įrašo jūsų kredito kortelės numerį.

Paprastume yra didelis patrauklumas, ką labai gerai suprato vienas didelis kompiuterių ir telefonų gamintojas iš Kalifornijos (logotipas su prakąstu obuoliu), kuris sąmoningai riboja vartotojui prieinamus pasirinkimus, nes galų gale vartotojas nuo to lieka laimingesnis (net jei kartais atrodo, kad pasirinkimų norisi daugiau).

Patikimi pagalbininkai

Kai prekyba persikėlė iš pastatų miesto gatvėse į anoniminius interneto parduotuvių sandėlius, o kiekvienas santechnikas ir elektrikas susimeistravo interneto puslapį, susirašė jame tikrus ir išgalvotus privalumus ir pasidarė prieinamas 24 valandas per parą, vartotojai pradėjo staugti iš nevilties, nes „kaip žinoti, ką pasirinkti“?

Kaip ir visais atvejais, paskui problemas tuojau atskubėjo sprendimai, arba jų imitacijos: visoks įsivaizduojamas pasiūlymų konsolidavimas prekybos atveju (įrašyk, kokio skalbyklės modelio ieškai, ir mūsų išmaniosios sistemos išnaršys šimtų pardavėjų pasiūlymus ir patieks jums geriausią – skaityk, pigiausią – ir tada beliks kreiptis į pardavėją, kuris pasakys, kad jūsų norimos prekės šiuo metu nėra, tačiau ją galima atvežti už 18 mėnesių, kai tik Vietname pastatys skalbyklių gamyklą).

Paslaugoms gi atsirado savas sprendimas: visokie „patikimų meistrų“ tinklalapiai, kur, girdi, kiekvienas vardas paremtas tikrų ir patenkintų klientų rekomendacijomis, ir kur tikrai viskas bus labai gerai.

Tik kad viskas ne taip paprasta. Tikėtis, kad interneto auditorija jums padės sutvarkyti gyvenimą, yra taip pat naivu, kaip apėjus daugiabučio kaimynus pasitarti, koks automobilis geriausiai tiktų jūsų šeimai. Kažkokių įžvalgų turi daugelis, bet ne visi supranta, ką kalba, ir visi atvejai yra skirtingi.

Be to, kaip ir bet kokių liaudies recenzijų, vertinimų, atsiliepimų ir skundų atveju, viską sugadina neišvengiamas žmogiškasis faktorius: skundus ir atsiliepimus dažniausiai rašinėja labai nedidelė vartotojų dalis, ir tipiniam tos mažumos atstovui pirmiausiai reikėtų paieškoti problemų savyje, o ne kitus informuoti apie paslaugas ir prekes. Kitais žodžiais tariant – gausiausiai atsiliepinėjantys pateikia mažiausiai vertingą informaciją.

Ką daro vartotojas? Vartotojas, kad ir kaip būtų keista, grįžta prie paprasčiausių, primityviausių būdų – prie asmeninių rekomendacijų, klausia pažįstamų, skambina tiems, kas išmano – ir gauna rezultatą.

Ir tada pasirodo, kad nėra jau tokios didelės rizikos, kai net nesvarsčius ar nepažiūrėjus atmetamos begalės prieinamų variantų. Tų variantų juk gyvas žmogus nežino, nes žmogaus protas yra ne kompiuteris ir neturi visuotinės duomenų bazės, o naudojasi tik tuo, ką išmoko ir su kuo jau susidūrė.

Bet tai, pasirodo, irgi ne problema, nes realiam vartotojui nelabai ir reikia visų variantų: pasimatavęs penkis švarkus iš dviejų parduotuvių ir išsirinkęs vieną sau tinkamą, jis liks patenkintas.

Tai, kad yra dar penki šimtai parduotuvių ir 70 tūkstančių kitokių švarkų, tarp kurių galimai kažkur yra toks, kuris jam tinka dar labiau, yra faktas, tačiau toks faktas, kuris visiškai neturi praktinės reikšmės. Tas pats ir su elektrikais, ir su buhalteriais, ir su kompiuterių meistrais – gal kažkur yra kažkas, kas jums tiktų dar geriau, nei jūsų pasirinktas specialistas, bet kas iš to.

Per išmanųjį ekraną – akmens įrankiais

Kuo platesnė ir detalesnė virtuali sklaida, ir kuo didesnės informacijos apimtys, tuo paprastesnė jiems atsvara iš senojo pasaulio, nes jei neįmanoma priešo nugalėti tiesiogiai, atsakymas privalo būti asimetrinis.

Kaip sakydavo anksčiau, dvikovoje nėra kovos menų triukų, galinčių nugalėti plieninį laužtuvą. Taip pat ir pats išmaniausias planšetinis kompiuteris turi labai mažai šansų diskusijoje su akmens plaktuku iš istorijos muziejaus. Plaktukas visad nugali.

Aidas Puklevičius. Tokių serialų, kaip Sopranai, lietuviai neparašytų niekada

Aidas Puklevičius sako jums nene, nesvaikit.

Aidas Puklevičius man visad buvo įdomus kaip žmogus, kuris domisi, atrodo, viskuo. Ir kuris turi begales nereikalingos informacijos.

Mano laidoje Aidas sugebėjo per 25 eterio minutes (išskyrus tą laiką, kai aš pasakojau savo bajerius) paaiškinti, kodėl žiūri Korėjos kiną (Pietų Korėjos, ne tos klinikinės Šiaurės Korėjos, kaip mes paaiškinom skambinusiam klausytojui, nes tikėjomės, kad gal paklaus Aido, kada valdžia grąžins pensijas).

Jeigu du lietuviai Vilniuje kalbasi apie Korėjos kiną, ar gali būti taip, kad kur nors Seule vyksta jų vietinio radijo laida (한국어 토크 라디오), ir du korejiečiai kalbasi apie lietuvių kiną? Puklevičius galvoja, kad gali būti. Man vis tiek būtų keista.

Tai tas klausimas, kada Lietuvoje galės padaryti tokius serialus, kaip Sopranai? Aidas sako, kai bus tokia rinka; žinoma, kadangi tokios rinkos nebus niekada, net jei visi baltarusiai, kurie važiuoja į Akropolį, pasiliktų čia, išmoktų lietuvių kalbą ir žiūrėtų TV. Net ir tada nebus tokios rinkos.

Bet ar lietuviai gali taip gerai rašyti scenarijus? Net jeigu juos užpiltų pinigais? Negali, sako Puklevičius, nes čia reikia labai ilgai mokytis to meno, o čia pas mus tik pati pradžia. Ir čia ne pinigų klausimas, sako jis. Man kažkaip atrodo, kad jis yra teisus.

Nes čia tas pats, kaip su literatūra. Kai paklausai, tai oi oi mes viską skaitom, oi oi pilnos lentynos knygų, oi oi pas mumis literatūros tradicija tokio senumo, kad tu neklausk. Bet knygynuose beveik vien tik verstinės knygos, štai jums ir prašom.

Įdomiausia buvo sužinoti, kad Aidas, pasirodo, informaciją kaupia, kai bėga nuo kitų darbų – kai reikia dirbti ką nors nemalonaus arba neįdomaus, jis intensyviausiai skaito. Aš žinau, aš irgi taip darau. Man lengviausia pradėti naujus projektus, kai neužbaigti senieji. Ir dar – kadangi jis yra informacijos hoarderis, tai daiktų nekolekcionuoja: nei pašto ženkliukų, nei alaus kamštelių. Ekscentriškumas jam pasireiškia kitokiomis formomis.

Visa laida yra čia (su video irgi).

Paskutinis žodis apie fakaperių verslą

Šis straipsnis buvo vienas skaitomiausių per visą “Pinigų Kartos” istoriją.

Tie, kas užsiima startapais (“startūpais”, “startąąąpais” – pastarasis tarimas yra artimas tam, kaip jie sako žodį curry – “kąąąris”), žinoma, priėmė asmeniškai, ir įsižeidė. Good.

Jie manęs klausė komentaruose, o tai kiek aš pats pinigų uždirbu, kad aiškinu jiems. Who do you think you are, autoriau? Pasakiau, kad už straipsnį gaunu daugiau, negu vidutinis lietuviškas fakapas iš verslumo ugdymo festivalio uždirba nuo savo programkių per metus (neskaitant pasikelto free cash, kurį jis sudegina per pirmuosius mėnesius). Jie supyko dar labiau.

Teko girdėti, kad startuperių komjuniti pyksta, kad toks portalas, kaip “Pinigų Karta” publikuoja tokius pasišaipymus iš jų pakylėtos veiklos, kurią reikia girti ir palaikyti, o ne juoktis iš jos.

Dar man sakė tokį dalyką: tipo, na ir kas, kad iš to startapo nieko neišeis, bet vis tiek geriau kažką daryti, negu nedaryti nieko ar balsuoti už Darbo Partiją.

Aš jums pasakysiu: beveik bet kas yra geriau, negu balsuoti už Darbo Partiją. Gerti stiprintą žebenkšties alų prie konteinerių ir rinkti cigarečių kancarus yra principe geriau, negu balsuoti už Darbo Partiją. Čia nedidelis pasiekimas.

Tas pats ir su “neveikti nieko”. Jo, kažką veikti yra geriau, negu neveikti nieko. Rinkti tuščią stiklo tarą yra geriau, negu neveikti nieko. Tik kad čia skamba kaip afigienna ambicija: “nu aišku mes čia šūdą malam ir nieko iš to nebus, bet būna tipo ir blogiau”. Jo, būna. Bet šiaip žmogus su pusine ambicija yra dar blogiau už visišką lūzerį. Lūzeris nors yra visiškas lūzeris, jis nors kažką padaro iki galo, pasiekia savo lūzerystę.

Tuo tarpu žmogus, kuris užsiima ta veikla, apie kurią galima pasakyti tik tiek, kad būna ir blogiau, yra beviltiškas.

Kaip sykis po pirmadienio publikacijos, buvau ketvirtadienį skaityti pranešimo verslumo ugdymo projekte Kaune (ironija, ane?), kur turėjau atsakyti už bazarą. Ir ten atkreipiau dėmesį į tokį dalyką:

Jei tu manai, kad esi pradedantis verslininkas, ir tave įžeidė straipsniukas, kurį apie tavo stalo žaidimą (taip, stalo žaidimą, kartoninį Monopoly, “Mylėk gamtą” ir kitokį domino) parašė interneto autorius Užkalnis, ir tu dabar dėl to nebeturi motyvacijos, ir tu manai, kad jis išleido orą iš tavo baliono, ir pavogė tavo griaustinį – tai tu esi ne verslininkas ir ne startaperis. Tu fakaperis. Su tėvų nupirktu kompu. Ir internetą tau apmoka tėvai. Ir visas tavo pozityvumas yra pagrįstas tik tuo, kad tu už nieką neatsakai.

Originalus pirmadienio straipsnis pateiktas žemiau.

—

Pinigų Karta 27 01 2014

Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, ir būkite pasveikinti mano reguliarioje nepakantumo pamokėlėje, kur nereikia laukti argumentų, o reikia tylėti ir klausytis, tylėti ir klausytis.

Antraštė šį kartą yra angliška, kad jau iš pat pradžių galima būtų pakelti diskusijos temperatūrą ir pakaitinti aistras. Ar kas uždraudė rašyti angliškas antraštes lietuviškiems straipsniams? Niekas neuždraudė. Visi juk supratote, ką norėjau pasakyti.

Norėjau pasakyti štai ką: jūs pastebėjote, kaip diskusijos apie darbą, verslą ir inovaciją užsiteršė nuolatiniu BS* srautu apie startapus, venča-kapitalo siurbikus ir čiulpikus, hub‘us, habus, startuolius ir kitokius, reiškia, ekonomikos 3.0 buzz-wordus, nuo kurių kepenyse pradeda dilgčioti visiems normaliems žmonėms.

Susidarė pavojinga situacija, Tėvynė pavojuje: hipsterių svajonės apie tai, kaip ant kelių pasidėjus laptopą (arba dar geriau – planšetinį), įsitaisius kur nors hub‘e („kur jauni veiklūs žmonės dalinasi idėjomis“) ar dar geriau kavinėje, galima pasikelti kapitalo iš kokio nors verslumo skatinimo fondo, arba iš dosnaus kapitalisto, kuris, išgirdęs apie parverčiančiai kosminį planą („čia bus kaip tipo naujas Feisbukas, tik viskas bus geriau, ir bus ir like, ir unlike knopkės ir dar galėsim integruoti su bitkoinais“), tuoj pat atsegs kelis milijonus, ir galima bus pirmiausia padaryti meet-up‘us Kalifornijoje ir Tailande ir prisipirkti gedžetų su visais skambučiais ir švilpukais, ir jau tada ne už kalnų bus ir pajamos, kurios prasidės, dar nebaigus deginti investuotųjų pinigų.

Paprastesnis verslo modelio paaiškinimas: „padarysim afigieną programėlę kuri leis užsisakinėti kavą Coffee Inn‘e**, ir parduosim Gūglui/Androidui už kelis limonus“.

Kur mes šitą viską matėm? Ai, tikrai, jau buvo dot.com burbulas, na, tas kuris 1997-2000, dabar praėjo laiko tarpas, maždaug atitinkantis laikotarpį nuo žmogaus gimimo iki lytinės brandos, ir vėl prašom tos pačios zuikio dainos, tik truputėlį su kitu padažu (dabar tie, kas prikaupė pinigų tradiciniais būdais, taip lengvai jų nemėto tiems, kas nenori gaminti telefonų arba auginti obuolių ir spausti sidro, bet nori, like, būti gudresni).

Sakysite, ar tau gaila? Ar ten tavo pinigai? O gal girdėjai apie tokią kompaniją „Apple“? A? Ir tada pagrindinis klausimas – „o girdėjai tokį Ilją Laursą?“. Šia pavarde jie baigia visas diskusijas: nes yra pavyzdys, kaip tas žmogus tai padarė, ir dabar jie padarys viską irgi taip pat. Nes „Yes We Can“, kaip jiems sakė Obama, ir jie patikėjo.

Man gaila, nes aš atsakau ne tik už save, bet ir už tuos, kas aplink. Kenksmingos mintys nuodija jaunų žmonių smegenis, ir jie, vietoje to, kad sužinotų reikiamame amžiuje teisingas tiesas apie sunkų darbą, pridėtinės vertės kūrimą, laiko vertę ir neišnaudotų galimybių kainą, vartotojo poreikių tenkinimą ir pirkimo sprendimų skatinimą, prisikemša sau galvas paistalų apie tai, kaip greitai pasikelti milijoną iš oro.

Jie patys nenori dirbti samdomo darbo (nes ten viskas nesąmonė ir visi viską daro ne taip, kaip reikėtų), tačiau įsivaizduoja, kad patys nueis ir pasisamdys labai protingų ir labai motyvuotų žmonių, kurie kažkodėl norės dirbti jiems. Net ir be atlyginimo: samdos planai dažniausiai numato nemokamą bandomąjį laikotarpį, „kai pradės eiti rimtos pajamos tai jau tada skolingi neliksim“, arba potencialios įmonės potencialių akcijų siūlymą. Tos įmonės akcijų niekam nereikia: net Darbo Partijos rinkimų pažadai yra perspektyvesnė popieriaus rūšis.

Jie prisižiūri internete sėkmės istorijų (na, dažniausiai tris ar keturias), ir supranta, kad visa senojo pasaulio ekonomika yra lochams, nes tikras būdas uždirbti yra, žmogau, padaryti 3.0 ekonomiką, perstumti paradigmą ir pakeisti žaidimo taisykles.

Ko jie nesupranta, tai visų pirma to, kad nei Steve Jobs, nei Bill Gates (tiesa, Bill Gates jie vis tiek kažkaip myli ne iki galo, na ne startaperis jis, nors tu ką), nei Mark Zuckerberg, nei Richard Branson niekada nekiūtojo skaitydami motyvacines istorijas apie kitų žmonių sėkmę; jiems niekada nereikėjo verslumo skatinimo fondų, ir užvis mažiausia tikimybė juos sutikti būtų kokiame nors hipsterizuotų jaunuolių degančiomis akimis susibėgime motyvuojančiu pavadinimu „Go Do It Young America“***.

Su tuo „verslumo skatinimu“ tai yra tas pats, kaip su „sugrįžimo iš emigracijos“ skatinimu: jei žmogus, kad grįžtų į Lietuvą iš Norvegijos silkių pjaustymo fabriko, turi būti kažkaip paskatinamas, tai jo šimtą metų nereikia mums Lietuvoje, tegul sėdi kur sėdėjęs ir sėkmės jam ten. Talentai būtent todėl ir yra talentai, kad jie ne skatinami, o daužomi per galvą vis tiek pasiekia savo, nes turi daugiau energijos, jėgų ir proto už kitus, ir būtent todėl jie sugeba padaryti konkurentus.

Būtent nuo startapų ateina, kaip užkratas, tas infantilus supratimas, kad jei nelabai sekasi, tai reikia, kad truputėlį palengvintų užduotį, ir jau tada įsivažiuosim. Nesąmonė. Jei manai, kad įsteigti įmonę yra labai sunkus dalykas, tai sėkmės tau, kai pamatysi, ką reiškia kovoti su konkurentais arba bandyti paimti pinigus iš klientų, kurie nė trupučio nenori tavo prekių ar paslaugų. Įmonės steigimas, palyginti, yra pasivaikščiojimas parke.

O pikčiausias startupų poveikis yra štai koks: jie moko niekinti tradicinę ekonomiką, arba, kaip buvo minėta pirmajame filme Wall Street, fundamentals. Startapininkai nuo jaunų dienų pratinami ignoruoti tai, kas svarbiausia, ir tai, kas bėga ekonomikos gyslomis: pinigus ir skaičius. Jie nemėgsta verslo planų ir Excel‘io lentelėse surašytų projekcijų, nes tai jiems toks XX amžius, kad oi.

Kiek pagamini, už kiek, ir už kiek parduodi, ir kiek lieka, ir kiek rinkai tavęs reikia – visi paprasti dalykai, ir ten jau visiškai nesvarbu, ką gaminti ir ką pardavinėti – nors batraiščius, nors gatvių šlavimo paslaugas. Kad tik pinigai byrėtų.

Ironiška yra tai, kad visi tie hipsteriukai nepagalvoja, kad jų stabai, pagalvojus, darė labai paprastą verslą. Steve Jobs gamino ir milijonais pardavinėjo telefonus, kur vieneto pelnas yra apie 300 dolerių. Parduodi milijoną telefonų, gauni 300 mln. dolerių pelno. Visa kita – prekės ženklo šlovinimas, pirkėjų lojalumas, operacinės sistemos spalvos – jau tik detalės. Fundamentalus pagrindas yra sugalvoti ir gaminti labai paklausią prekę, labai dideliam skaičiui pirkėjų, su labai didele marža, nes pirkėjui norisi gaminio labiau, nei jam gaila pinigų.

Lygiai taip pat ta vieta, kur susibėga startapininkai ir jų programuotojai aptarti verslo planų – Coffee Inn – pasidarė tokia didelė ne todėl, kad ten yra labai revoliucinė idėja. Nieko panašaus. Viskas paprasta, kaip dvylika butelių alaus. Pardavinėti kavą brangiai, pardavinėti daug puodelių, pardavinėti daug puodelių brangios kavos daugelyje kavinių, nuo kiekvieno po litą gryno pelno****, ir štai mėnesio pabaigoje turim labai daug litų.

Motyvaciniai plakatai ragina nesiliauti svajojus, tik kažkodėl plakatų skaitytojai retai svajoja apie tai, kaip tapti didžiausiu šalies krabų lazdelių gamintoju: jiems tai neatrodo, kaip pakankama svajonė. Jie nori padaryti dar vieną Instagramą ir parduoti Feisbukui už milijardą dolerių – mūsų atveju tai būtų už keturis milijardus litų*****.

Tik jie nenori girdėti, kad Instagramo pavyzdys yra išimtis, o ne taisyklė, ir kad verslo istorija yra nusėta iššvaistytais pinigais, sugaištu laiku ir produktais (dažniausiai programėlėmis, kuri už jus suranda artimiausią burgerinę), kurie atrodė puikūs, bet kurių niekam nereikia, arba bent jau nereikia net už 99 centus.

Be abejo, jie visi perskaitys šį tekstą ir tikrai neklausys, numos ranka ir eis daryti savo. Tegu. Nenorit mokytis iš protingesnių, išmokys gyvenimas.

 

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.

—

* BS angliškai reiškia jaučio mėšlą.

** Jei norite juos paerzinti, pasakykite, kad jūs ir taip galite užsisakyti kavą, žodžiu, ir paklauskite, kokią naudą potencialus klientas gaus iš jų programėlė ir kodėl ją turės pirkti. Atsakymas visada toks pat: „su programėle žymiai patogiau“.

*** Lygiai taip pat nė vienas normalus fotografas nesėdi online subingavių forumuose ir nediskutuoja apertūrų ir sensoriaus triukšmo, jie važinėja ir fotografuoja. Taip pat normalūs, spausdinami ir paklausūs autoriai nedalyvauja rašytojų klubuose, kur biezdariai galvoja, kad išmoks gerai rašyti, jei sėdės internete ir „keisis idėjomis“.

**** Aš nežinau, koks jų pelningumas nuo parduoto vieneto, bet už mažiau tai neapsimokėtų ardytis.

***** Aš žinau lito ir dolerio kursą, bet mums Lietuvoje reikėtų vis tiek truputį daugiau, nei originaliame variante, nes ir benzinas brangesnis, ir giminėms reikia padėti.

 

Ukraina: Vakarai nugali, pagaliau

Lietuvos Rytas, 28 01 2014

Kad ir kaip baigtųsi įvykiai Ukrainoje dabar jau visiems matyti, kad pergalė yra mūsiškių pusėje. Rusija pralaimėjo didžiausią mūšį nuo to laiko, kai virš Kremliaus paskutinį kartą nusileido raudona vėliava su kūju ir pjautuvu 1991 metų Kalėdų dieną. Arba nuo tada, kai Baltijos šalys įstojo į NATO.

Ukraina anksčiau ar vėliau bus su Vakarais. Dabar tai jau tik laiko klausimas. Kai 600 tūkstančių kvadratinių kilometrų atsiduria mūsiškių teritorijoje, tai negrįžtama pergalė.

Žinoma, visa tai, ką mes matome kadruose iš Kijevo, greitai nesibaigs, nes 45 milijonų šalis su marinuotais sovietinėje ekonomikoje rytais niekada nebus Estija, kur gyventojų surašymas užima pusdienį, yra atliekamas trijų specialistų su pieštukais rankose ir kur žmonių tiek nedaug, kad telefono numeriai gali būti keturženkliai.

Tačiau dar viena Šaltojo karo pergalė yra aiški, nes paskubom Kremliaus sukalta Kijeve saviškių vyriausybė tik tol galėjo imituoti šalies valdymą, kol nesusidūrė su rimtesniu pasipriešinimu ir rimtesniais klausimais, nes jokio stuburo jie neturi.

Svajonė negali būti pagrįsta neigimu. Sąjunga su Rusija ukrainiečiams nesiūlo nieko, išskyrus tai, kad „su rusais reikės stengtis mažiau, nes pas europiečius viskas brangu ir reikia sunkiai dirbti“. Nė viena tauta nėra taip apsileidusi, kad pagrindinė jos svajonė galėtų būti tinginystė.

Panašiai kažkada kalbėjo Lietuvos gamintojai: „mums reikia Rusijos rinkos, nes Vakarams reikia labai aukštos kokybės“. Tai neinkštę pagaminkit aukštesnę kokybę, o neieškokit žlibų pirkėjų, kuriems galima įkišti kirviu tašytus kreivus inkilus, niekur daugiau nepageidaujamus. Kai 1998 metais Rusiją susuko finansų krizė ir baigėsi iš ten pinigai, lietuvių gamintojai taip ir padarė, ir nesigaili iki šiol.

Dabartinė Ukrainos valdžia neturi idėjos, kuria žmonės galėtų patikėti. „Mes neparduosim Ukrainos Vakarams” nėra patraukli idėja ir nėra geras rinkodaros šūkis.

Didžioji dalis šalies gyventojų nori, kad juos parduotų Vakarams, jei tik Vakarai juos pirks. Jie nori gyventi gražiau ir turtingiau, ir daugumas žmonių labai gerai žino, kaip tai padarius: palygini gyvenimą Baltarusijoje ir Lietuvoje, ir matai, kurį kelią rinktis, jei užtenka proto. Vienoje pusėje Europa, kitoje – traktorių gamykla ir ūsuotas kolūkietis pajacas prie šalies vairo, greta kurio mūsų žemės referendumo organizatoriai atrodo kaip proto bokštai.

Žinoma, jei gyventojams neužtenka proto, tai jau niekas nepadės, bet Ukrainoje, regis, viskas gerai.

Ir jokio skirtumo, kad Ukrainos opozicija yra susikaldžiusi, neįspūdinga ir nepatyrusi, ir ne visi jos lyderiai yra tinkami žurnalų viršeliams. Gera idėja pati save parduoda, ir lyderiams reikalavimai mažesni. Ukraina turi idėją: liautis būti spygliuotos vielos ir aptrupėjusio gelžbetonio kraštu ir jungtis prie geresnio gyvenimo. Kai prekė tokia patraukli, nelabai kas žiūri, kaip atrodo pardavėjas.

Lietuva Sąjūdžio laikais irgi neturėjo politikų svajonių komandos. Prisiminkite. Tai buvo margas mišinys iš idealistų, avantiūristų, kuoktelėjusių aktyvistų ir ciniškų prisiplakėlių, bet koks skirtumas. Laisvės ir geresnio gyvenimo idėja buvo tokia stipri, kad išvežė.

Ukrainoje dabar bus tas pats. Sunkiai, bet išvilks.

Kad istorija kartojasi, galima matyti iš daugelio požymių: ne tik vėliavų virš barikadų ir Molotovo kokteilių. Rusija spjaudosi tais pačiais barškančiais propagandos užtaisais, kokius prieš du dešimtmečius skaitėme ir mes savo adresu: užsieniečių apmokėti ekstremistai, provokatoriai, ginkluoti smogikai, ir iš visur kyšo ilgos Pentagono ir CŽV ausys. Kaip miela, buvom jau pamiršę.

Dabar mes galime grąžinti skolą: anksčiau ant mūsų barikadų prie Aukščiausiosios Tarybos laipiojo ir naktimis prie laužų šildėsi korespondentai iš Švedijos ir Norvegijos, šiandien „Lietuvos ryto“ žmonės Dovydas Pancerovas ir Vidmantas Balkūnas yra Kijeve, ir jie ten yra žmonės iš Vakarų.

Prieš du dešimtmečius Kremlius lojo apie tai, kad Sąjūdžio smogikus ir jų instruktorius peni pinigai iš Vašingtono. Šiandien rusų žiniasklaida rašo apie „Baltijos pėdsakus Kijevo euromaidane“, ir ne tik vėl mini lietuvių snaiperius, bet ir detaliai praneša, kad tarp užsienio specialiųjų tarnybų, vykdančių kurstymą Ukrainoje, dirba „specialistai iš Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, kurie turi nemažą darbo patirtį, rengdami Rusijos opozicijos atstovus specialiose stovyklose.“

Aš jei nebūčiau perskaitęs pats, nepatikėčiau: kaip iš akies traukta, mano jaunystės laikų dainos. „Eskalavimas [Ukrainoje] vykdomas ta pačia vėže, kurią išvažinėjo Baltijos šalių žmonės: prakeikti maskoliai, holodomoras, genocidas, okupacija, lagaminas-stotis-Rusija ir taip toliau“.

Visi kiti nudrožti poteriai apie tai, kad Ukraina net ne valstybė, ir kad „paprasti žmonės labiausiai už viską nori taikiai gyventi vieni su kitais, kol jų nekiršina ekstremistai“ – viskas kaip nulieta. Su amžiumi ateina didelis privalumas: niekas nebestebina, viskas matyta.

Pralaimėjimo isterija Kremliuje lengvai atpažįstama. Tik aplinkybės kitos: Rusijai labai nepavyko, kad šį kartą, kartu su krize Ukrainoje, kur kontrolė prarasta, jie dar turi ir Olimpines žaidynes, iš kurių triumfo jau nebebus, nes viso pasaulio žinių laidose kasdien, greta sporto naujienų iš Sočio, bus informacija apie tai, kaip ukrainiečiai Rusiją siunčia velniop.

Ir todėl, kai šiandien skaitome žinias iš Ukrainos, matome istoriją. Dar vienas Blogio Imperijos gabalas nuskeltas, ir jis jau saviškių rankose.

Mykolas Katkus apie tai, kaip parduoti revoliuciją

Revoliucija yra piaro akcija. Nuotrauka: The Independent.

Revoliucija yra ne tik sukilėlių laužai ir lenkti dalgiai*, bet ir didelis ir sudėtingas įvykis ir epinio dydžio viešųjų ryšių akcija. Taip buvo su mūsų įvykiais prieš du dešimtmečius, taip yra ir dabar Ukrainoje.

Ir kol kas – neskaitant šiokių tokių pavienių nuslydimų į sukilėlių vykdomą prievartą (arba greičiau kvietimus smurtauti) ir tuos Molotovo kokteiliukus, kurie nelabai gerai atrodo išoriškai (taškų neprideda, o jei dar nuo lietuviško Kanapinio alaus, tai išvis) – bet Ukrainos revoliucija atrodo daugiau kaip taiki, o ne kaip ta, kurios eigoje kapoja galvas.

Apie Ukrainos revoliuciją, kaip apie piaro produktą, savo laidoje kalbėjau su svarbiausiu Lietuvos spin-daktaru Mykolu Katkumi.

Ir vėl didžiausias žaidėjas čia yra Rusija (“rusai puola”, kaip pasakytų kai kas, bet iš tiesų tai puola, ir dar kaip), ir ji nė velnio nepakeitė savo retorikos per dvidešimt metų – vis taip pat smogikai, apmokyti Vakarų specialiųjų tarnybų stovyklose (net ir Lietuvoje!), taip pat ir žydai, masonai ir zagovoras. Bet dabar, aišku, dar ir litovcai tenai minimi, kaip labai kokybiškas priešas – buvę savi, dabar išdavikai, ir patarnauja Vakarams už dosniai numestą kaulą. Kur mes visa tai girdėjome.

Mykolas Katkus gerai primetil’, kad visa durnaropių atsivalgiusi šušera nuo antiskalūnininkų iki juvenalinės justicijos frykų (o iš ten jau labai netoli ir violetinė patologija) dabar labai aktyviai užsiima Rusijos būgnų mušimu informaciniame kare dėl Ukrainos. Lyg kas stebėtųsi.

Ir dar vienas dalykas atsitiko: Rusija pradėjo kalbėti apie Ukrainą, kaip apie svetimą šalį, kaip apie priešą (nes anksčiau buvo saviškiai, tik tokie prie krašto, ir juokingi – na, ten lašiniai, horilka, bet šiaip savi žmonės). Dabar, paaiškino Katkus, rusai jau ruošiasi tam, kad Ukraina bus pralaimėta.

Visos laidos įrašas yra čia.

—

* Lenktas sukilėlio dalgis kaip įvaizdis © Jonas Strielkūnas, 1971.

Gydau nuo kompleksų

Gydau nuo kompleksų, taip pat groju fortepijonu renginiuose ir per vestuves (Ramūno Danisevičiaus nuotrauka / Pinhole Camera)

Lietuvos Rytas, 21 01 2014

Aną dieną radau žiniasklaidos pranešimą, kad vienu Lietuvos muziejumi susidomėjo Luvras. Taip vadinasi šiek tiek žinomas muziejus Paryžiuje. Paryžius yra Prancūzijos sostinė. Prancūzija yra šalis Vakarų Europoje, kur prastai kalba angliškai ir gyventojai labai vertina amerikietiško greito maisto restoranus.

Be galo nudžiugęs, kad mums taip pasisekė, ėmiau skaityti toliau – džiaugiausi, kol nesupratau, kad dar sykį tapau įprastinių lietuviškų pagyrų auka.

Paprasta taisyklė: jei kas nors skamba per gerai, kad būtų tiesa, tai turbūt nėra tiesa.

Taip buvo ir šiuo atveju.

Tolesnis domėjimasis tema atskleidė, kad Luvro kuratorius tikrai buvo Lietuvoje ir pasakė, kad muziejus jam patiko. Aš manau, kad jis tai sakė visose šalyse ir visuose muziejuose, kur jam teko lankytis. Nežinau tikrai, bet taip spėju. Paprastai mandagūs žmonės šeimininkus pagiria.

Tai tik vienas pavyzdys, bet pagyrūniškas elgesys, išpučiant kiekvieną mažiausią Lietuvos, jos gyventojų ar lietuviškų prekių paminėjimą, yra vaikystės liga, kuri pavojingai užsitęsė.

Visi žmonės nori jaustis svarbūs ir reikšmingi, o užvis labiausiai tai kamuoja tuos iš mūsų, kurie tikrai žino, kad tokie nėra.

Giliai įkvėpkim ir pažvelkim tiesai į akis. Lietuva nėra nei garsi, nei turtinga, nei ypatingai graži šalis. Mūsų pasiekimai, pasaulio mastu, yra kuklūs, nors nesam ir nevykėliai. Žinomiausių pasaulio valstybių sąraše, žinoma, mes drąsiai pataikome į antrąjį šimtuką.

Labai norime tikėti, kad esame, kaip sakė Salomėja Nėris: „koks gražus mažytis mūsų kraštas“, ir kad mes esame skambiausioji styga. Kiekvienas mūsų paminėjimas arba užuomina apie mus sukelia nevalingus savigyros spazmus: čia ir mūsų Kalėdų eglutė – gražiausia Europoje, ir Lietuvos paplūdimiai užima garbingą septynioliktą vietą mažai žinomo laikraščio reitinge (kur buvo išvardinta dvidešimt po ranka pakliuvusių paplūdimių, bet mes tai patogiai užmiršime), ir, žinoma, bet kuris Vakarų atlikėjas, atvykęs į Lietuvą, visada sako, kad tokio gero koncerto ir tokios publikos, kaip Kaune, jis nematė niekur per savo šešiasdešimt penkerius gyvenimo metus.

Ne be žiniasklaidos pagalbos mes taip įpratome kiekvieną palankų ar šiaip mandagų užsieniečio pasakytą žodį tuojau pat interpretuoti kaip išskirtinio dėmesio įrodymą. Antraštės žviegia apie mūsų pripažinimą, susidomėjimą, įvertinimą ir dažnai apstulbinimą ir pribloškimą: jau net nebeįsivaizduojame, kad gali būti kitokia reakcija.

Kai kas nors atvyksta pas mus į svečius, nekantriai išsižioję klausiame: „na, ir kaip jums čia patinka?“, ir, išgirdę mandagias frazes (nes nejau kas norės įžeisti), alpstame, kaip nuo narkotikų poveikio, ir mus užlieja palaima.

Kaip dėmesį mėgstanti paauglė, mes godžiai renkame bet kokius – net ir visiškai drungnus ir neįtikinamus – žvilgsnius mūsų pusėn, ir puolame nešiotis juos saujoj, kaip stiklo karoliukus, ir rodyti visiems, bet kuria proga, ir vėl ir vėl pasakoti apie tai, kaip mus įvertino.

Lietuvos miesto, garsėjančio blogais keliais, laikraštis pakalbina išvykstantį Baltarusijos ambasadorių, šis pasako, kad Lietuvos ir Baltarusijos santykiai yra puikūs, ir eina vis geryn, ir laikraštis praktiškai apsišlapina iš laimės. O ką tikėjotės, kad diplomatas pasakys? „Džiaugiuosi, kad pagaliau išvažiuoju – jūsų ta šalis man jau įsipyko?“ Esate girdėję taip kalbant diplomatus? Čia yra apie ką rašyti?

Tais retais atvejais, kai etiketas ar formatas leidžia užsieniečiams atvirai pasakyti, ką apie mus mano, mes labai stipriai įsiuntame: kasmetinis liūdnas pavyzdys būna Eurovizijos dainų konkursas, nes ten, pagal žanro taisykles, nebūtina sakyti tuščių lipšnių žodžių: ten taisyklė yra šaipymasis, ir mes labai prastai tai toleruojame – užvis labiau todėl, kad mes patys apie save galvojame lygiai taip pat, kaip ką tik išgirdome.

Troškimas būti pripažintam, įvertintam ir mylimam yra natūralus ir žmogiškas. Jo reikia, kaip oro ar maisto.

Tačiau pasiekti, kad tave mylėtų kiti, galima tik tada, kai išmoksti mylėti pats save. Tai mums kol kas sekasi labai blogai.

Tikrai, labai blogai – įrodyti paprasta. Pažiūrėkite, ką mes vieni kitiems kalbame apie save ir savo šalį. Lietuviams bendrauti vieni su kitais, dergiant savo bendrapiliečius, tyčiotis iš savo pačių išsirinktos valdžios, iš mūsų verslo, mokslo, meno, šaipytis ir spjaudytis nuo savo televizijos ir spaudos (kurios rodo ir spausdina būtent tai, ko patys ir norime), niekinti atlikėjus, už kurių pasirodymus patys ir mokame pinigus koncertuose ir vestuvėse, yra ne tik geras tonas: tai yra tiesiog privalomas elgesys, ir daugelis mūsų kitaip jau net nebemokame.

Kai kas antras išdidus ir orus Lietuvos pilietis tik ir laido bukus runkelių juokus apie tai, kad netrukus visi iš Lietuvos išvažiuos ir nieko neliks, kad Lietuva – juokdarių valstybė, kai tie patys asmenys vapa apie tai, kad jiems neduoda oraus gyvenimo, o patys nė piršto nepajudina, kad pagerintų savo būvį, ir apsiseilėję pasakoja vieni kitiems, kaip gerai pensininkams Vokietijoje ir kaliniams Švedijoje (tai ne mūsų vargo Lietuvėlė!), tai, žinote, svajonės apie tai, kad pasaulis mus laikys nuostabiais, atrodo kaip sunkių dvasinių negalavimų apraiška.

Nuo šios nevisavertiškumo negalios reikėtų gydytis: tiesiog metas pradėti elgtis kitaip. Metai dar tik prasidėjo.

Ingrida Šimonytė: vis tiek nesuprantu, kaip taip nuskilo

Ingrida Šimonytė pavogė jūsų pensijas ir išmokas ir dabar džiūgauja.

Ta prasme, man sunku suprasti, kaip taip nuskilo Lietuvai.

Ingrida Šimonytė buvo mano pirmojoje Žinių Radijo laidoje 20 01 2014, ir aš buvau sugalvojęs klausinėti pašnekovus ne apie tai, arba daugiausia ne apie tai, apie ką visi klausinėja.

Supratau iškart, kad sunkiai tokie bajeriai gausis, nes buvusi finansų ministrė visada atrodė kaip labai privatus žmogus, ir prie jos glamūriniai klausimai apie “ką labiausiai mėgsta gaminti” visai nelimpa.

Klausytojai, žinoma, skambino apie kada grąžins pensijas ir kada sumažinsim Seimo narių skaičių, bet prie šito Šimonytė atrodė pripratusi. Ji apskritai atrodė ir skambėjo, kaip ir tais laikais, kai buvo Vyriausybėje, kaip nesuprantamai neėmė į plaučius visos didelės ir drumzlinos upės neapikantos iš proverbinių paprastų žmonių, kuriems reikėjo personifikacijos, reikėjo, į ką mėtyti savo neišmanėlišką nuoskaudą – kuri, žinoma, turėjo būti nuoskauda dėl pačių savęs ir savo f*cked-up nevykusio gyvenimo, praleisto laukiant kol kažką kompensuos ir džiaugiantis, kad dar vieną dieną padarė išeigine ir nebereikia eiti į darbą ir kurti turto, o instead galima voliotis namie ir žiūrėti Žvaigždžių Duetus trečią kartą.

Kai runkeliai nori pasilazdavoti, jie visada ima už ten, kur jiems atrodo, kad taikiniui labiausiai skaudės: Kubilius buvo laborantas, mokesčių reforma buvo naktinė, o Šimonytė, žinoma, buvo buhalterė. Klausiaus pašnekovės, ir man atrodė, kad ji turi kažkokio antžmogiško atsiribojimo nuo visų neigiamų emocijų, ir atrodė net ne plieninė, o truputį mistiškai užsikodavusi (nors pripažino, kad apie neigiamas emocijas galvojo, prieš jamdama šį darbą, atsisakinėjo, ir išėjo net šiek tiek geriau, nei tikėjosi). Man pačiam tokia ramybė pavyksta nedažnai. Galbūt todėl aš nedirbu Lietuvos Banko valdybos pirmininko pavaduotoju, kur jie, kaip pripažino Šimonytė, jie sau išsimoka algų iš saugyklų po tiek, kiek reikia.

Po laidos esu ir vėl įsitikinęs, kad Lietuvai keistai pasisekė, kad trejus su puse metų iš labai neilgo nepriklausomybės laikotarpio (čiut ne kokius 15% viso laisvos Lietuvos gyvenimo laiko) šalies finansus pridabojo žmogus su tokiu nerealiu gebėjimų ir teisingumo pojūčio pertekliumi, vertinant mūsų kontekste.

Mus teisėtai erzina tokie minties, principingumo ir sąžinės gigantai atsakinguose postuose, kaip Bradauskas ir Graužinienė, tačiau padėjus ranką ten, kur turi būti širdis, turėtume pripažinti, kad kolchoznikai ir tugodūmai mūsų valstybės administravime visgi yra labiau norma, negu išimtis, nes tokie kastingo sprendimai yra viskas, ką mes galime sau leisti. Kai statai TV serialą su Kupiškio kabelinės televizijos biudžetu, nelabai gali tikėtis surinkti tuos pačius aktorius, kuriuos pasisamdo HBO.

Valstybės valdymo darbą patraukliu gali laikyti arba runkeliai, tyliai svajojantys apie 1509 Lt minimalkę, arba visiški idealistai (kas irgi ne visada gerai – pažiūrėkit į Pranciškų Šliužą, jis yra idealistas), arba ciniški vagiai-kaznokradai, arba ten retkarčiais ateina žmonės, kurie to darbo visai nelaiko patraukliu, bet eina ir daro, nes taip užsikodavę, ir galbūt taip susirenka over 9000 karmos taškų. Ingrida Šimonytė yra prie pastarųjų.

Laida su Šimonyte yra čia.

Kazlas už žemės referendumą

“Kazlas pasirašė už žemės referendumą!” – nuostaba ir suglumimas plačiosiose masėse. “Kaip tu galėjai taip pasielgti”, tyliai kužda nukandžiotos lūpos.

Tik pagalvokite: iškiliausias agitbrigadinis erlickinio humoro jurodivas su šapke-ušanke (“Juokis” bajeriai, “Duokim garo” stilistika ir rusiška vaidyba, tiuninguoti tiems, kas save laiko subtilesniais už “Juokis” žiūrovus), jau senokai pasinėręs į banionines ašarų ir snarglių vonias apie tai, kaip ak ak, niekam nebereikia tikro meno, PASIRODO, yra ne visai susigaudantis erdvėje ir laimingai žygiuoja fioletavai-žalių referendumo pusdurnių kolonoje.

Kas galėjo pagalvoti? Stebėjausi ir akis varčiau koke valandą.

Apie vaikų auklėjimą: “Reikėjo anksčiau galvoti”

Nes Protokoluose rašome apie viską.
***
Kolektyvų nekenčiantis A.Užkalnis: „Vaikų darželyje praleidau vos kelis mėnesius“

Nijolė Koskienė (www.ikimokyklinis.lt) 2014-01-15 07:58, atnaujinta 2014-01-15 08:21

Andrius Užkalnis, žurnalistas, rašytojas ir visuomenės skandalistas garsėja tuo, kad nepučia miglos į akis ir jei jam kas nepatinka, tai ir pasako. Jis nebijo tokio mūsų visuomenėje eliminuoto žodžio „nekenčiu“. Vieni juo piktinasi, kiti žavisi, tačiau abejingų Andriui Užkalniui nėra. Šįkart surizikavome Andrių Užkalnį pakalbinti apie vaikų auklėjimą.

- Andriau, kaip žurnalistas garsėjate originaliomis įžvalgomis, kartais piktinančiomis mūsų (neabejoju, – ir anglų, jei jie viską apie save paskaitytų) visuomenę. Pasikalbėkime šiandien apie vaikų auklėjimo ypatumus Lietuvoje ir Londone. Kokie esminiai skirtumai? Kokie abiejų sistemų pranašumai ir trūkumai? Apskritai, ar labai skiriasi anglų vaikystė nuo lietuvių?

- Tų skirtumų mažiau, nei buvo anksčiau, nes Lietuva pamažu juda Vakarų Europos kryptimi, tačiau Lietuvoje vaikai vis dar auga labiau nepriklausomi, pasitikėdami savo jėgomis. Anglijoje vaikai labai priklausomi nuo tėvų, visur vežiojami ir labai prižiūrimi. Namie vieni nepaliekami iki labai vėlyvo amžiaus (dažnai – 12, 13 metų).

Aš nežinau, kuri sistema geresnė. Norėtųsi sakyti, kad geriau, kai vaikai auga kaip žvėriukai, t. y. kaip išmano, tačiau atidžiau pažiūrėkime į atsilikusius kraštus – Afriką ar Artimuosius Rytus. Nieko gero jie neturi augdami gamtoje. Civilizacija turbūt vis dėlto laimi.

- Kas labiausiai vaikų ir tėvų santykių kontekste badė Jums akis, o gal net šokiravo, kai sugrįžote į Lietuvą?

- Šoko tikrai nebuvo. Man pasirodė, kad Lietuvoje vaikai labiau pratę tėvams draskyti akis, ir labai pripumpuoti savo teisių ir supratimo, kad jiems viskas priklauso. Iš tiesų jiems nė velnio nepriklauso, išskyrus pastogę, drabužius (tokius, kaip tėvai nuspręs) ir maistą. Visa kita galės užsidirbti ir tada jau galės aiškinti.

- Jūs pasisakote už vaiko auklėjimą namie ar ikimokyklinėje įstaigoje? Kodėl?

- Aš pats buvau auklėtas namie, ir išaugau labai šaunus. Darželyje praleidau vos kelis mėnesius. Aš nekenčiu kolektyvizmo, kurį skiepija ugdymo įstaigos. Nekenčiu kolektyvų, organizuotų žaidimų, bendrų švenčių. Nekenčiau darželio. Nekenčiau valdiško maisto – to plovo su skūrom (odelėmis), varškės apkepo, nekenčiau dalytis savo laiku ir erdve su kitais. Tėvai mane auklėjo gana griežtai. Net labai griežtai. Tėvas stengėsi, kad visada lygiuočiausi į geriausius. Jokių nuolaidų nebuvo.

- Kaip, Jūsų nuomone, išugdyti visavertę asmenybę?

- Rūpintis, kad mažiau žiūrėtų televizorių ir daugiau skaitytų knygų, bet ir tai padės ne visiems, nes kiti tiesiog gimsta buki. Rūpintis, kad šalia vaiko būtų protingai kalbama, kad jis matytų, kaip tėvai dirba, kad matytų domėjimąsi ir siekimus. Jei tėvai nevykėliai ar pašalpiniai ir vaikas nemato nieko dora savo aplinkoje, jam bus labai sunku išaugti asmenybe.

- Kokios, Jūsų manymu, DIDŽIAUSIOS auklėjimo klaidos?

- Turbūt kantrybės stoka, bet tai net ne klaida, o žmogiška silpnybė. Nekenčiu, kai motinos (dažniausiai tai būna mamos, o ne tėvai) į vaiko klausimą atsako „nežinau“, nors žino atsakymą, bet tiesiog tingi kalbėtis.

- Ar turite patarimų jauniems (o gal ir nelabai) tėvams, kurie tiesiog NEBEŽINO, kaip elgtis su tais mažais (o gal jau dideliais) nenaudėliais? Gal verta lankyti kokius kursus, skaityti knygas?

- Neturiu patarimo. Reikėjo galvoti anksčiau. Žinokite, kad sunkiausias etapas baigsis, ir dar žinokite: kad ir kaip blogai būtų, visa tai yra jūsų atsakomybė, ir niekieno kito. Tai jūsų kryžius, tai ir neškite. Ir nelaukite pagalbos, nes jei jos reikia prašyti, jos negausite.

Užkalnis grįžta į eterį: Žinių radijuje pirmadieniais

Apie save kalbėti trečiuoju asmeniu nėra nei gerai, nei gražu, todėl taip ir padarysiu.

Nuo sausio 20 dienos, pirmadieniais, 10:10 ryte, tiesioginiame eteryje Andriaus Užkalnio laida, su tokiu pavadinimu “Ačiū, kad atėjote” (“ir nepamirškit išeiti”, pasakys komentatoriai, bet tai čia jau jų reikalas). Taipgi ir internete: www.ziniuradijas.lt

Tai pokalbių laida, su žmonėmis, kurie žinomi, bet pagal galimybes ne apie tai, apie ką jie kalba visada: aš norėčiau, kad, pavyzdžiui, Ingrida Šimonytė (kuri bus pirmoji mano studijoje sausio 20 dieną), man pakalbėtų ne tik apie tai, kodėl ji išniekino Lietuvą ir pasmerkė žmones alkanai mirčiai per vidurnakčio mokesčių genocido apokalipsę, bet ir apie muziką, Gazmanovą ir dar ką nors.

Jaunas būdamas, Andrius Užkalnis irgi kūrė radijo peredačias ir sakydavo “Kalba Vilnius”. (1994)

Andrius Užkalnis sako, kad jam smagu grįžti prie radijo, kuris yra jo šaknys: labai jaunas būdamas, jis dirbo Lietuvos radijo laidų užsieniui redakcijoje ir kalbėdavo lietuviškai bei angliškai eteryje, o taip pat vesdavo 300 min. trukmės naktines Lietuvos radijo programas, kur grodavo savo atsineštą muziką ir jam skambindavo keisti žmonės iš visos Lietuvos, neišskiriant nei tų, kas matydavo naktimis ant kaminų užsilipusius velniukus*. Visiškai nenaudingas faktoidas: Užkalnio laidos džinglas ir openeris buvo apsirūkiusi daina Octopus’s Garden iš Abbey Road**. Now you know.

Savaitinė pusvalandinė laida per Žinių radiją bus, žinoma, rimtesnė, tačiau tikėtina, kad blogiau, negu jau iš rašytojo ir laidų vedėjo esate išgirdę, išgirsti nepavyks.

The only way is up.

—

* True story.

** Dabar jau net pats Užkalnis nepasakytų, kodėl – turbūt todėl, kad pradedant laidą 01:00 ryto, reikėjo truputį pick-me-up nuotaikos ir gyvybės eteryje.