Andrius Užkalnis's Blog, page 34

Neatleisk jiems: jie žino, ką daro

Kolūkietė su tykvomis. “Aš baigiau ekonomiką”.

Lietuvos Rytas, 14 01 2014

Mąstanti tautos dalis (tie, kas atskiria 1500 litų nuo 1509 litų) – keistame transe.

Žmonės blaškosi tarp gėdos, kai tik Seimo pirmininkė pabarsto naujų deimantų – o ji tai daro absoliučiai kiekvieno interviu metu, lyg būtų tyčia pasiruošusi ir užsispyrus linksminti – ir tarp bandymų nuleisti viską juokais, nes negi apsiverksi.

Versti viską juokais ir mojuoti rankomis, girdi, et, juokdarių valstybė buvo ir liko, yra natūrali, bet neatsakinga reakcija. Kaip jau esu sakęs, jei Vytautas Šustauskas įsidarbintų odontologu, vargu ar kas nors pasiryžtų jam leisti pasiknaisioti savo burnoje su replėmis ar grąžtu: „na, jei nepataisys, tai bent paskui pasijuoksim“. Savas kūnas yra savas kūnas.

Iš Loretos Graužinienės šnekų yra kvatojama taip, lyg čia Seimo pirmininkė apie kažkieno kito valstybę kalbėtų ir kam nors kitiems, o ne mums siūlytų įvairiai kenkti. Tarsi ne mus ir mūsų intelektą įžeidinėtų kalbomis apie atlyginimų apvalinimą ir apie tai, kad nuo euro žmonės nuskurs.

Panašiai būna, kai lauko kavinėje susėdę žmonės prunkšdami stebi, kai kažkokie paaugliai išpurškia dažais atokiau pastatytą automobilį ir nupiešia ant durelių lytinį organą. Prunkščia, kol vienas iš jų pagaliau nesusivokia, kad tai jo automobilis. Tą pačią sekundę savininkui juokinga nebebūna.

Visi galvojo, kad Darbo partijos vapesiai prieš rinkimus apie 1509 litų minimalų atlyginimą buvo ciniškiausia, ką galima sugalvoti XXI amžiaus populistinėje politikoje. Jei būtų XX amžiaus pirmoji pusė, lauktume šnekų apie žydų sąmokslą (šiandien antisemitines šnekas leidžia sau tik Socialdemokratų partijos tūzai, bet turbūt jiems galima – prieš pora dešimtmečių tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas, arba jo pranešimų rašytojai, supainiojo metiniame pranešime antisemitizmą su sionizmu, matyt, iš senų įpročių). Jei būtų viduramžiai, kalbėtų apie raganas. Bet dabar XXI amžius, ir galima tiesiog tyčiotis iš proto, matematikos ir mokslo.

Kinijoje „Kultūrinės revoliucijos“ laikais, 1966-1969 metais, viena proletarinės kovos krypčių buvo kova su išsilavinusiais žmonėmis ir jų siuntimas į kaimą, arčiau prie tikrų darbų. Kampučijoje Raudonieji Khmerai tiesiog šaudė mokytojus ir gydytojus, o paskui perėjo prie žmonių su akiniais, nes akiniai buvo raštingumo požymis.

Tai, kas vyksta šiandien Lietuvoje, yra skandalingas ir chamiškas pasityčiojimas iš bet ko, kas gyvenime pažįsta ir išmano daugiau, nei medinius kolūkio kontoros skaitliukus.

Kai Seimo pirmininkė drįsta sakyti, kad ji nesiruošia žurnalistams nieko aiškinti, nes žmonėms skaičiai nerūpi, ir pasakoja apie tai, kad 1509 litų minimalaus atlyginimo reikia, kad žmonės žinotų, kad tai yra daugiau, nei 1500 litų (gerai sugalvota) – tai nėra tamsaus, neišsilavinusio, nesusigaudančio žmogaus nusišnekėjimas.

Raginti „atleisti jiems, nes jie nežino ką daro“, kaip sakė kažkada vienas žinomas asmuo Artimuosiuose Rytuose per jo nukryžiavimą, yra visiškai neteisinga.

Jie puikiai žino, ką daro.

Loreta Graužinienė ir tie, kas jai pataria, labai sąmoningai dirba savo auditorijai – lengvatikiams, pasiklydusiems (taip pat ir tiems, kas negali pasiklysti, nes niekada nežinojo kelio), nesusivokiantiems ir nemokantiems skaičiuoti.

Tai tiksli ir taupi rinkodara: jie nešvaisto nė cento pinigų ir nė minutės laiko tiems, kas turi daugiau smegenų vingių ir vis tiek niekada už juos nebalsuos. Nebalsavo, nebalsuoja ir nebalsuos.

Visos pastangos koncentruotos tik į tam tikrą segmentą, kuris yra nelabai didelis, bet jis yra, ir jis balsuoja. Tai žmonės, kurie nuoširdžiai bijo euro įvedimo (jie daug ko bijo: skalūnų, žydų, atominės elektrinės, anglų kalbos, interneto), ir kuriems minimalus atlyginimas yra prognozuojamai vienintelis atlyginimas, kurį jie kada nors gyvenime gaus. Jiems niekas niekada nemokės daugiau, nei valstybės nustatytas minimumas, nes jie niekada nesugebės nieko sukurti už didesnę sumą.

Jums tai gali atrodyti neįtikėtina, tačiau yra toks rinkėjų segmentas, kuriems politiko nesugebėjimas susišnekėti užsienio kalba yra privalumas: su tokiu politiku jie jaučiasi saugesni. Tokie žmones geriau jaučiasi, kai politikas lygiai taip pat nusišneka, kaip ir jie patys, nes tuomet rinkėjų asmeniniai nusišnekėjimai, neracionalios baimės ir daugiabučio laiptinės senolių išmintis lyg ir pradeda atrodyti geriau. Jautiesi kvailas, nesusigaudantis, nemokantis išdėstyti minčių: bet staiga žybt ekrane aukštą postą užimanti asmenybė, vežiojama automobiliais su mėlynais žiburėliais, ir žiū, asmenybė lygiai tokius pačius vėjus šneka, neištaria žodžių ir yra visiems aplinkiniams pajuoka. Ir nieko. Ir gyvena. Tada staiga nuosavas gyvenimas pradeda atrodyti labiau žmoniškas.

Jie puikiai žino, ką daro. Kol jūs juokiatės ir siuntinėjate vieni kitiems klipus apie konsti-tuti-tuti-tą, jie žagina valstybę, prievartaudami dalies mūsų piliečių (o taip, jie yra tokie patys piliečiai, kaip ir mes, net jei ir nelabai nuovokūs), smegenis. Tai nejuokinga ir šlykštu. Aš tikiuosi, neseniai prasidėję metai atneš išsigelbėjimą nuo šitos orgijos, vykstančios ne kitur, o mūsų akivaizdoje.

Neklausk, ant kieno automobilio niekdariai piešia nepadorų piešinėlį. Tas automobilis priklauso tau.

Pusė metų su iPhone

Prieš save matome tą pačią nuotrauką, kaip ir prieš pusę metų, tik gerokai paapdorotą, kad neatrodytų, kaip ta pati, kur ir buvo.

Prieš savaitę buvo sukaktis, kurią pražiopsojau (nes šiaip esu linkęs sukaktis ir gimtadienius kartais overlookinti): pasirodo, sausio 5 dieną buvo lygiai pusė metų, kai įsigijau savo pirmąjį iPhone, kuris yra iPhone 5 ir kurį ligi šiol nešioju ir naudoju.

Tada parašiau prie nuotraukos “My new phone, my new relationship”, and that’s what it was.

Man tai buvo nauja patirtis gyvenime po kelių Androidų (neblogų labai Androidų, pure Google telefonų, kuriuos sėkmingai dadaužė arba yra bedadaužianti atžala), ir po poros savaičių parašiau romantišką istoriją iš vėlai konvertuotuojo. Tai buvo rezonansinis straipsnis, nuo kurio ligi šiol heiteriai are shaking in their boots, neaišku kodėl, nes nieko ten tokio nepasakiau.

Na, tai kas po pusės metų? Apie 5000 nuotraukų (daugelis jų talentingos, žinau), ir kamera buvo tas dalykas, kurį mažiausiai tikėjausi pamėgti, nes maniau, kad nuvils. Nenuvylė. Greitis, patogumas ir low light performance pasirūpino, kad šiuo iPhone gamintos nuotraukos jau visiems stovi skersai gerklės, nes kiek jų galima kentėti. Didelį Nikoną retai beišsitraukiu.

Nauja operacinė sistema, apie kurią irgi rašiau, nepagadino reikalų. Nors tikrai nebuvo prie jos baisiai lengva priprasti ir ją pamėgti vizualiai. Bet širdis liko ta pati.

Nefainiausias dalykas, žinoma, yra baterijos talpa. Intensyviai naudojant (and yes, aš naudoju intensyviai), good luck pratempti penkias-šešias valandas. Kai esi Vilniuje, ir esi tarp automobilio, namų ir kokių nors biurų, kur irgi gali įsikrauti, viskas gerai. Kai esi išvažiavęs, ir būni ilgiau išėjęs iš namų, tai baterija reikalauja dėmesio. Kalbant apie relationships, tai išeitų high maintenance. Bet aišku, niekas neieško paprastų ir lengvų kelių (išskyrus tuos, kas ligi šiol giriasi, kad jų Nokijos su penkiolika knopkių ir monochrominiu ekranu traukia tris savaites tarp pakrovimų ir skambina, ir SMS siunčia, o daugiau tai nieko jiems nereikia), todėl better high maintenance negu low specs, taip sakant.

Dėl to įsigijau ant nugaros kokią tai batarkę už £20 iš kitataučio Londone prie Victoria stoties (įtariu, batarkės savikaina būtų £2 iš workšopo Kinijos koncentracijos stovykloje ar karo invalidų kooperatyve, kur ji pagaminta), ir ji man charge-to-charge laiką prailgina iki kokių 12 valandų stopudovai, su kuo jau galima dirbti.

Kas dar. Sužinojau, kad yra kažkokių tai klounų (ir, atrodo, nemažai), kurie stebisi mano operatorium, tipo, kodėl Bitė, čia, panimaješ, nesolidu. Wait, aš šitą Bitės numerį turėjau gal 5 metus dar iki grįždamas į Lietuvą*, ir juo naudojausi, tai nelabai žinau, kodėl turėčiau eiti į Omnitelį, tipo mane tada labiau gerbs aplinkiniai?

Aš žinau, kad Omnitelis lyg ir geriau traukia kur nors ant kelio tarp Jonavos ir Ukmergės, ir ten gali gauti 3G, kai tuo tarpu Bitė pasiūlys turbūt Edge arba išvis GPRS, bet aš ant to kelio būnu labai retai, ir man neaktualu. O sodyboje prie ežero arba kur nors Labanore nuvykus vienodai viskas blogai, nors tu Bitė, nors Omnitelis, nors išvis gali iš laidinio skambinti, jeigu tokį rasi.

Bet čia visa tai mažai susiję su iPhone. Apie patį telefoną turiu pasakyti štai ką: per pusę metų nesusibraižė, neišsiklibino įkrovimo lizdas ar jo kontaktai (you hear me, Samsung?), ir gal tik pora kartų kažkas gliučino ir dėl šventos ramybės perkroviau, nors gal reikėjo tiesiog aplikacijas uždaryt nubraukiant jas pirštu aukštyn.

Ne mažiau svarbu, kad man pačiam nepavyko tapti fanbojumi: nė vienam žmogui, pamatytam su Androidu, nesakiau “o tai kodėl tu iPhone nenusiperki”, niekam nepradėjau kišti savo pasirinkimo privalumų ir aiškinti, kaip jam tiktų iPhone įsigyti, ir kitaip nebuvo modifikuotas mano elgesys.

Tačiau hell yes, myliu šitą telefoną like the first day we met.

Ar pirkčiau vėl? Žinoma. Ir jokio kito.

—

* Iki tol turėjau, no kidding, Ežio kortelę, nes buvau nusipirkęs oro uoste, ir Lietuvoje naudodavau atvykęs. Man LABAI patikdavo nuvaryti į Statoilą ir užsipirkti Ežio papildymą už 200 litų. Tai keldavo didelį disonansą, nes, kaip man tuomet papasakojo Žirmūnų žiedo Statoilo patarnautojai, žmonės šiaip jau renkasi Ežį, nes ten galima papildyti už 5 litus, nes ne visi turi kišeniuje gatavus 10 litų ant Labas arba Extra užsimesti. Du šimtai litų nebuvo tipiška Ežio įkrovimo suma.

Neužmirštuolė: vakarietiška sausio 13-osios akcija

Britanijoje, prisimindami žuvusius karuose, antrąjį lapkričio sekmadienį įsisega raudoną aguonos žiedelį (popierinį arba plastmasinį, žinoma). Royal British Legion taip surenka pinigus veteranams, tačiau ne tai svarbiausia: svarbi yra idėja demonstruoti patriotizmą, pagarbą ir dėkingumą. Neslėpti.

Lietuviams tai gerokai nepriimtina, nes nėra valstiečiui didesnio keiksmažodžio, negu “darosi reklamą“. Kai žmonės drovisi pasakyti ir parodyti, kokios jų vertybės, tai galvas pakelia visokie bradauskai, graužinienės, račai ir kitokie gazmanovų klausytojai, Kremliaus tenkintojai ir malonintojai, ir ilgainiui pradeda atrodyti, kad toks nuodas dominuoja mūsų šalyje. Nė velnio jis nedominuoja. Tik taip atrodo, nes daug gerų žmonių mano, kad kuklumas yra puošmena.

Lietuvoje sausio 13 dienai bus nauja tradicija: neužmirštuolės žiedas į atlapą. Pažiūrėkite tinklalapį: www.neuzmirsk.lt – viskas santūru ir mėlyna, jokių margų trispalvių ar panašaus chaoso. Įsisegate į atlapą ir nešiojate.

Apie tai irgi yra mano trumpas video.

 

Kai norisi užsidengti akis

Lietuvos Rytas, 09 01 2014

Žinote, būna tokių momentų, kai sėdi prie kompiuterio ar televizoriaus, ir pamatai kažką, ko neturėtum matyti. Ir supranti, kad atgal atmatyti jau nebeišeis. Visam gyvenimui liksi pamatęs ir išgirdęs.

Tuomet apsidairai, ar kas tavęs nematė, kai tai žiūrėjai. Ir net jei esi vienas kambaryje, norisi panarinti akis, nes gerokai sarmata.

Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai pabandė pareikšti kūrybiškumą ir sudėjo dainą apie ES pirmininkavimą. Tūkstančiai žmonių peržiūrėjo tai internete (iki galo sugebėjo pažiūrėti nedaugelis, nes akys pačios merkiasi ir išpila gėdos raudonis).

Tūkstančiai žmonių sėdėjo panarinę galvas, kaip būna giminės užstalėje, kai atsistoja dėdė Vytas, kuris kiekviena proga parašo po savo kūrybos eilėraštį, ir visada noriai juos deklamuoja susirinkusiems. Niekas nedrįsta pasakyti dėdei, kad jo entuziazmas gerokai viršija jo sugebėjimus. Visi tyliai laukia, kada tai pasibaigs, ir galima bus grįžti prie mišrainių.

„Pusmetis ilgas, sunku jį į dainą sudėt

Ar menat, kaip skrido birželio dangui aitvarai

Kaip liepą sutikom garbingus svečius

Transporto ministrai sukėlė kamščius.“

Dainavimas nėra blogai. URM choras tikrai dainuoja geriau, nei padainuočiau aš, ir patraukliau atrodo.

Nesmagumo jausmas yra nuo neįtikėtinos teksto banalybės ir jaukaus įsitikinimo, kad biurokratinė kasdienybė ir ES institucijų sutrumpinimai yra tinkama tema lyrikai.

Nemaniau, kad kada nors taip pasakysiu, bet tai, ką girdime šiame klipe, yra baisiau, nei Juozo Erlicko poetinis pataikavimas varguolių skoniui su nuskriausto kumečio juokeliais apie Seimo ponus ir ministrus. Tai yra baisiau, nei saviveiklinė dainuojamoji poezija prie laužo.

Taip, kažkada net maestro Vytautas Kernagis dainavo apie kolorado vabalus, bulves ir santechniką iš Ukmergės, bet tos dainelės nebuvo momentai, iš kurių derėtų imti pavyzdį. Su visa pagarba, tas kabaretas nebuvo gero humoro pavyzdys, o tik pradžia proceso, kuris paskui pagimdė agitbrigadas ir festivalį „Juokis“.

Iš ten gimė ir supratimas, kad geri norai ir entuziazmas gali pakeisti rezultatą, o saviveikla yra geras žodis.

Žinau, kad daugelis pasakys: „ir kas čia tokio“. Nieko tokio. Gero skonio ir gėdos jausmo per prievartą neįskiepysi, todėl galima numanyti, kad šios kūrybos autoriai bus įsižeidę dėl to, kad tiek žmonių susiėmę už galvų, jas linguoja ir bergždžiai ieško būdų pareikšti savo santykį su šiuo vaizdu, kai suaugusieji žaidžia darželinukus.

Nors gal galėjo būti ir blogiau. Galėjo sukurti kokią operetę apie ES struktūrinių fondų įsisavinimą. Arba nutapyti aliejiniais dažais užsienio reikalų ministrą riterio šarvais, ant žirgo, prie tvenkinio su undinėmis, simbolizuojančiomis ES nares. Irgi žalos nebūtų. Irgi būtų kūryba.

Visiems, kas šioje replikoje įžvelgia negatyvumą, nesugebėjimą džiaugtis arba net patyčias, turiu pranešti štai ką.

Laisvoje šalyje (o Lietuva vis dar yra laisva šalis) visi turi teisę dainuoti ar rašyti eiles, nepriklausomai nuo sugebėjimų, ir visi turi teisę tai vertinti ar šaipytis, jei tokia kūryba yra juokinga ar apgailėtina. Ir tokia teisė yra svarbesnė vertybė, nei per pirmininkavimą pasirašytų dokumentų stirtos.

Kavinės suaugusiems – kodėl jų nėra?

Kavinės yra daugiausiai skirtos būtent tokiems lankytojams

Pinigų Karta, 06 01 2014

Ne visai tai, apie ką pagalvojote. Ne koks nors Hooters baras, kur padavėjas samdo pagal tai, ką jos turi po marškinėliais, bet kodėl Lietuvoje maža civilizuotų kavinių suaugusiems, o ne vien tik paaugliams (už prekybos centrų ribų), yra verta didesnio nagrinėjimo. Arba bent jau suvelto apmąstymo, kurį čia ir pamatysite. Prašom, nėra už ką.

Išeikite kada nors į Vilniaus Senamiestį (jei negalite eiti, nes gyvenate už miesto, kur nors Lysvių Bendrijų 125-ojoje gatvėje, galite tai padaryti virtualiu būdu, atsidarę žemėlapius internete), pavyzdžiui, į kokią Pilies gatvę, ir mintimis pakilkite ja iki viršaus, tolyn Didžiąją gatve, ir pabandykite įsivaizduoti, ar daug kur šioje turistų arterijoje ir greta jos galima išgerti priimtino skonio kavos, jei nenorite gerti iš popierinių puodukų arba būti ten, kur ant lentos kreidutėmis užrašyti padavėjų vardai su ramunėlėmis aplink juos.

Kalbant apie padavėjų vardus, kodėl jie visi tokie keisti? Kur pasidėjo normalūs lietuviški vardai? Kodėl šiuolaikiniai lietuviški vardai skamba kaip kreditai, kurie bėga per ekraną švedų/danų arthauzinio noir filmo gale? Uttė, Krissa, Jørhė, Sega, Nimtė, ir taip toliau. O gal į tas kavines priima tik su tokiais vardais? Pamato pareiškime, kad jį pasirašė Eglė, Asta ar Dovilė – ačiū, nereikia. Pasivadinkite kaip nors, kad mums ne gėda būtų ant lentos rašyti.

Tai va, tų klasikinių kavinių suaugusiems nelabai pamatysi (taip, kelios vietos yra, bet aš jų nevardinsiu, kad manęs neapkaltintų interesų konfliktu ar ten panašiai, kad man kažkas sumoka). Vietų, kur jums gali atnešti gruzdintus koldūnus ar negruzdintą picą, toje pačioje teritorijoje, yra gal penkis kartus daugiau. Dar kelios vietos apsimeta kavinėmis ir gali jums atnešti kažką tokio, kas labai primena mano vaikystę ir kavinę „Žibutė“ pagal klaikią rudojo gėrimo kokybę*. Manote, sunku rasti tokios kavos, kur pusę puoduko nugėrus, jau matytųsi dugnas?

Kelios vietos, kur gaminama žmoniška kava, yra prekybos centruose, bet ir ten dažniau kartoninių puodelių teritorija, be to, visgi prekybos centrai nėra miestas. Mus šiandien domina miestas, visi tie keli Lietuvos senamiesčiai, nuo Vilniaus iki Kėdainių ir nuo Kauno iki Klaipėdos, kurie yra civilizuoto laiko leidimo centrai (arba bent jau turėtų tokie būti).

Mėgdamas erzinti skaitytojus, dažnai papasakoju apie tai, kad restorane dažnai visų pirma išgeriu espresso. Kvailiai ir naivuoliai net drebėdami veržiasi aiškinti, kad kavą reikia gerti po pietų, o ne prieš juos. Aš džiaugiuosi: to ir laukiau. Gerai, kad pasisakėte. Kitą kartą papasakosiu, kaip primėtau ledo kubelių į taurę su šampanu. Tačiau taip iš tikrųjų darau: kava prieš valgį padeda nusiteikti ir užsiprogramuoti tolimesniems kritiko veiksmams ir pojūčiams.

„Kavine“ Lietuvoje yra vadinama tai, kas yra paprasčiau arba prasčiau už restoraną (mažiau staliukų – dar baisesnis interjeras – dar ilgesnis meniu su 500 patiekalų – vietoje staltiesių tik cukrinės ir popierinės servetėlės ant stalų, dažniausiai kokiame šlykščiame laikiklyje su kreivu rudu logotipu). Kavinė yra vienas blogiausių lingvistinių palikimų iš tarybinių laikų. Į 99% lietuviškų „kavinių“ niekas neina dėl kavos, bet dėl kibinų, kotletų, dienos pietų, picų, salotų. Dėl ko tik nori, tik ne kavos.

Ar niekas neatkreiptų dėmesio, jei aline vadintųsi tokia vieta, kur niekas neina gerti alaus? Jei kepsninėmis vadintųsi restoranai, kur kepsnys ir jo kokybė yra paskutinėje vietoje? Jei boulingu vadintųsi kokios nors įstaigos, kur niekam iš lankytojų nelabai ir rūpėtų, ar ten galima žaisti boulingą**, tai daugelis sakytų „koks čia boulingas“. Degalinė yra visų pirma apie degalus, o koldūninėje paprastai valgomi koldūnai, bet kavinė, kuri yra ne apie kavą, visiems yra liuks ir normalu. Tik todėl, kad žmonės tingi galvoti apie tai, ką jie šneka***.

Panašiausia į tai, kas turėtų būti yra kavinė, Lietuvoje kartais gyvena didžiųjų tarptautinių viešbučių holuose ir baruose, kur darbą organizuoja ne pagal lietuvių savininkų supratimą. Ten irgi ne visada pavyksta, tačiau ten nors interjerai būna suprojektuoti protingai, dažniausiai, pagal vakarietiškus pavyzdžius ir nuostatas, ir todėl ten būna ir šiokio tokio jaukumo, ir vaizdo pro langą, ir vaizdo į aplinką. Čia todėl, kad ten neduodama pasireikšti lietuviškam kūrybiškumui, kuris yra iš tiesų ne tiek kūrybiškumas, o pamatinis noras visur matyti tik kaimo turizmo užeigą, kur mus šeria. Visokios vakarietiškos kavinės yra tik nenorom, pro sukąstus dantis įvykdyta distrakcija.

Geras pavyzdys apie užsienio kapitalo palaimingą įtaką: kavos zona tinkliniame picų ir pastos restorane Vapiano yra viena panašiausių į normalią kavinę vietų sostinėje. Nors ir prekybos centre. Nors mažai kas ten eina dėl kavos ir atmosferos (aš einu, bet tai aš vienas, jūsų daug). Bet kavinė ten puiki. Pagal dizainą, vaizdus, atstumus, spalvas, viską. Jaučiasi Vakarai, o ne bufetas ir ne kulinarija.

Didžiausias gražaus gyvenimo priešas (o kavinė būtent ir yra gero gyvenimo atributas, tai yra kažkas tokio, kas yra nebūtina, bet smagu), taigi, didžiausias priešas yra lietuviškas, tautinis supratimas apie svetingumo verslą (šiaip jau ir apie kiekvieną verslą – reikės kada apie tai išsamiai parašyti viename iš tų straipsnių, kurie susilaukia 500 komentarų – parašysiu apie tai, kad ideali Lietuva bus lietuviška tik žmonių bendravimo kalba ir istorija, o visa kita bus importuota iš civilizacijos ir iš ateities, kaip kažkada rašė reklama apie fotokamerą Nikon F5, „Imported from the Future“).

Kavinės Lietuvoje yra ryškus pavyzdys, kai paslaugos gavėjas (klientas) nežino, ko nori, o pardavėjas negali jam pasiūlyti ir jo išmokyti, nes irgi nežino.

Lietuvis kavinės savininkas neturi jokio supratimo apie tai, ką jis nori pasiekti ir kaip viskas turi atrodyti, nes vargu ar kada yra buvęs Vakaruose normalioje kavinėje arba normalaus viešbučio bare – kai jis lankosi užsienyje, tai gyvena Hotel Formule1 ir paskui išdidžiai apie tai pasakoja, nes „lova yra lova“, o maitinasi visada kokiame švediškame stale, kur „skanu ir tiek visko, kad suvalgyti neįmanoma“; su geromis kavomis jis nesusiduria, nes velniop čia mokėti penkis dolerius ar eurus už puoduką, nesąmonė.

Todėl ir atsiranda visos tos mamyčių cukrainės ir močiučių/senolių kepyklėlės, kuriose interjerai projektuoti, atrodo, nelabai nuovokių ir apyžlibių beždžionių arba, dar blogiau, nuostabiai gabių jaunų giminaičių („mokosi dizainą, kažką papaišys“), ir kur visi pinigai sukišti į vitriną-šaldytuvą bei kavos aparatą, ir kur kavos virti žmoniškai niekas taip ir neišmoko.

Stalai ir kėdės išdėlioti taip, kad atsinešti maistą nėra nei patogu, nei gerai – padavėjų nėra, o jeigu yra, tai viskas vyksta taip lėtai, kad geriau jau jų nebūtų, nes yra ir nekvalifikuotos, ir apspangusios, tarsi užmigusios žiemos miegu. Išmokyti jas, kaip reikia dirbti, niekas negali, nes pats savininkas nežino, kaip reikia.

Ir dar – dėl Dievo meilės, kas nors, prašau, išaiškinkite savininkams ir projektuotojams, kad jei kavinėje yra 40 vietų, tai šaltu metų laiku, *%&@$, neužtenka dviejų viešelkų su šešiais kabliais ant kiekvienos. Šeši kart du yra dvylika. Dar trūksta dvidešimt aštuonių kablių, pasikabinti, reiškia, paltams. Kablių turi būti tiek, kiek yra vietų, ir plius dar 10%. Jei jums nepakanka vietos, išmeskit lauk vieną staliuką. Arba du. Bet paltus turi būti kur pasikabinti.

Lietuviškos kavinės šeimininkas kažkur girdėjo, kad turi būti spaudos (gal matė per TV kokią Vienos kavinę ar dar kažką), todėl jo įstaigoje padėti poros metų senumo blizgieji žurnalai, apteplioti torto kremu, kuris jau sudžiūvęs, ir su keliomis taukų dėmėmis, bei nemokami laikraščiai, kurių atneša jaunimo leidybos entuziastai.

Todėl atsakymas į straipsnio pradžioje užduotą klausimą šiuo momentu yra paprastas. Suaugusių ir vakarietiškų kavinių nėra, nes jų šiuo metu nereikia. Tų, kas į tokias eitų, yra per mažai. Visiems kitiems užtenka tų pačių klibančių stalų, kurie dar kartais būna kalvių-liaudmeistrių supinti iš metalo, kaip ir sunkios kėdės, kurias pastūmus per grindis, girdisi taip, lyg kažkur netoliese vertųsi pragaro vartai.

O šiaip žinote, kur dažniausiai geriu kavą (išskyrus namuose, kur iš kapsulių, ačiū labai)? Statoilo degalinėse. Ten kava labai gera, arba net vis geresnė, ir mano mėgstamiausias Statoilas yra prie Žirmūnų žiedo.

Gerų jums metų. Tai buvo pirmasis mano straipsnis 2014 metais Pinigų Kartoje.

 

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys

—

* Jei galvojate, kad „kiek žmonių, tiek nuomonių“ arba „dėl skonio nesiginčijama“, tai galvokite toliau.

** Žodis boulingas, nors oficialiai yra „šalutinis normos variantas“ (kaip ir kokie cepelinai prieš didžkukulius), vis dar yra teisėtas, nors ir nevartotinas „prestižinėje bendrinėje kalboje“, kaip mums sako VLKK. Kas yra prestižinė kalba, mažai kas iš mūsų žino, bet tikriausiai tai yra kalba, kurią naudoja prestižiniai žmonės, kurie gyvenime tegali validuoti savo prestižą taisyklingu kirčiavimu. Jei pasakyčiau, ką žodynas nurodo kaip taisyklingą ir pilną boulingo pavadinimą, turbūt apsivožtumėte: medtakio kėgliai.

*** Tingėjimas galvoti, ką šneki, yra pavojingo nuolydžio pradžia. Žmogus, kuris nežino, kuo skiriasi imigrantas nuo emigranto, yra pavojingos degeneracijos takelyje. Toks žmogus pirma sako, kad jam nesvarbu, kaip jis kalba, paskui jam būna nesvarbu, kaip jis rašo, tuomet nesvarbu, ką ir kaip jis dirba, ir viskas baigiasi tuo, kad jis balsuoja už Darbo partiją.

 

Mums nereikia Sočio žaidynių

Lietuvos Rytas, 07 01 2013

Šventvagiška, ar ne? Kas čia per mintis? Sportininkai ruošėsi, valstybė pinigus leido, komandos uniformos pasiūtos, rėmėjai yra, tai kaip čia dabar – „nereikia“?

Taip ir nereikia. Lietuvos sportininkams derėtų nedalyvauti nedraugiškos valstybės propagandos ir traukulių fejerverke Sočyje. Taip, prezidentė nevyks, nebus ten ir kelių kitų šalių vadovų, bet būtų geriau, jei ten nebūtų ir mūsų sportininkų.

Net jei mūsų olimpinė komanda būtų pirmoji ir vienintelė, parodžiusi pavyzdį visam likusiam pasauliui, man tai būtų priimtina. Geriau išsišokti ir būti pirmam, negu likti paskutiniam.

Čia ne dėl to, kad teroro išpuoliai Volgograde, likus mėnesiui iki renginio, rodo, kad labai saugu ten nebus – nors naujų išpuolių niekas nelinki, bet laukiniai ir dešimtmečiais konfliktų draskomi Šiaurės Kaukazo kraštai visiškai greta, ir ten nemažai žmonių pasiilgo galimybės nusiųsti linkėjimus Motulei Rusijai.

Saugos prasme, Rusijai niekada nesisekė dirbti su žmogiškuoju faktoriumi: žinoma, galima apsupti čiuožyklą tankais arba iščiupinėti kiekvieną lankytoją iki paskutinės sagutės, bet tai nieko neapsaugos. Juo sunkiau užtikrinti saugumą šalyje, kur jėgos struktūros jau dešimtmečiais įpratusios galvoti vien apie tai, kaip surinkti neformalius mokesčius iš visų, kas vaikšto aplinkui, ir kur galima nors ir minosvaidį nusinešti į keleivinį lėktuvą, jei tik sumoki teisingą kainą teisingam žmogui.

Lietuviams nereikėtų ten dalyvauti, nes ne mūsų reikalas yra padėti Rusijai pumpuoti savo propagandos renginį. Tarptautinis Olimpinis Komitetas, paskyręs rusams organizuoti žaidynes, visada mažiausiai rūpinosi principais. Žinoma, dabar jau nebe Juan Antonio Samaranch‘o, (vadovavusio TOK nuo 1980 iki 2001 metų) laikai, kai El Presidente sau pačiam organizavo paminklą Lozanoje prie komiteto būstinės ir reikalaudavo, kad jį visuomet ir visur vadintų Jo Ekselencija, bet vis tiek, olimpinės žaidynės seniai nėra jokios aukštos moralės, kilnių idealų ar garbingų vertybių vieta, kad ten reikėtų veržtis.

Panašiai kaip Nobelio taikos premija: jau senokai tapusi kairiųjų Skandinavijos socialistų pramoga, kasmet apdovanojant mėgstamiausius socialistus arba Amerikos priešus: kitąmet, sako, šiai premijai bus nominuotas Lietuvos Socialistinis liaudies frontas, Fidelis Castro ir Irano šariato teismas. Bet čia tik tarp kitko.

Tarptautinis olimpinis judėjimas jau senokai labai primena begėdiškus įtakos pirkimus viduramžių popiežių laikais Romoje ir stebina nebent tik tuo, kaip gerai užsimerkia akys į įvairių režimų piktadarystes, jei viskas tinkamai sutarta dėl kainos. Kai dabar viskas vyks V.Putino Rusijoje, cinizmo dar trigubai daugiau. Tokiame renginyje dalyvauti? Mums, lietuviams, tikrai nerekomenduoju.

Žinoma, suprantu, kad tai mano svajonės. Tačiau svajoti neuždrausi, bet greičiausiai nebus ne tik idealaus, bet ir kitokio varianto.

Idealus variantas man regėtųsi štai koks: pirma ledo ritulio varžybos, kur žaidžia dviese – Rusijos vadovas Vladimiras Putinas ir jo kolega iš Baltarusijos, Aleksandras Lukašenka. Pirmasis gauna aukso medalį, antrasis – sidabro, o bronza atitenka Venesuelai. Antroji rungtis – V.Putinas su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu dviese leidžiasi slidėmis nuo kalno. Rusija gauna auksą ir sidabrą, trečioji vieta gali būti paskirta kokiam nors Kubos slidininkui. Trečiasis renginys – karinis paradas olimpiniame stadione su šarvuočiais, raketomis ir desantininkų pasirodymais skaldant galva plytas, paskui iškilmingas Olimpiados uždarymas, ir į orą pakyla gigantiškas Senis Besmegenis su ausine kepure, balalaika rankoje bei kūju ir pjautuvu ant krūtinės, iš dangaus pažeria meduolių, ir šventę laikom uždaryta.

Šis scenarijus yra kiek fantastinis. Labiau realistiškas būtų toks, kaip Maskvos 1980-ųjų metų žaidynės, kurių boikotas iš laisvojo pasaulio pusės buvo vienas džiugiausių Šaltojo karo momentų. Sovietų propagandinė šventė buvo gerokai apkartinta, o pasaulio bendruomenė gerai sužinojo, kodėl pas sovietus atvažiavo mažiau svečių, nei buvo laukta. Įvykis, turėjęs tapti „brandaus socializmo“ fejerverku, tapo banalia kontraversija, kuri labiau siejama su karu Afganistane, negu su sportu.

Situacija panaši, kaip ir prieš 34 metus. Ten buvo Sovietų Sąjunga, dabar – Rusija, bet labai jau viskas panašu. Užsisėdėjęs savo poste nepakeičiamas, nepakenčiamas ir nekeičiamas lyderis (tiesa, Leonidas Brežnevas buvo kiek prastesnės formos, nei guvus, nors ir kiek vaškinės išvaizdos Vladimiras Putinas), ir desperatiškas šalies troškimas parodyti visiems savo svarbą ir autoritetą, laikinai uždangstant tai, kas negražu.

Prieš tris dešimtmečius didžiosios šventės proga iš sovietų sostinės vežė lauk benamius, valkatas ir prostitutes, kontroliavo atvykimą į miestą (jokių traukinio ar lėktuvo bilietų į Maskvą be pateisinamos priežasties!) ir užpildė parduotuves suomišku sviestu ir amerikietiškų cigarečių pakeliais, taip ir dabar išpūstas margaspalvis gerovės burbulas. Rusija vaidina laimingą, margaspalvę, šiuolaikinę šalį.

Rusai norėjo įspūdingai pasiruošti bet kuria kaina, ir kalbėjo, kad pinigai nebus problema, todėl iš esmės būtent tai ir gavo: žaidynes bet kuria kaina, tai yra, brangiausias žaidynes per visą istoriją. Daugelis pastatų ir įrengimų kainavo keturis kartus brangiau, nei panašūs dalykai Europoje ar Amerikoje, todėl galima tik įsivaizduoti, kiek pinigų nusėdo teisingose kišenėse ir užsienio bankų sąskaitose (nors mums nelabai ir gaila – tegu jie ten vagia vieni iš kitų). Vien 46 km ilgio kelias prie sniego trasų kainavo apie 20 milijardų litų – brangiau, nei visos praėjusios žiemos olimpinės žaidynės Vankuveryje.

Jau girdžiu, ką sakys daugelis iš jūsų. „Nepainiok sporto su politika“. Gerai. Tuomet, jei galima, aš politiką supainiosiu su sportu. Kalbant rimčiau, prisitaikykite šį posakį ten, kur nešviečia saulė – pavyzdžiui, kyštelkite jį 1936 metų žaidynėms Berlyne, kurias oficialiai atidarinėjo tuometinis Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris. Ar ir ten būtų buvę priimtina dalyvauti, nes kas mums ta ideologija, kai baseinai ir stadionai tokie puikūs? Lauksiu atsakymo.

 

Skaitytojas neišlaikė: papasakojo, kaip jam pačiam sušalo smegenys

Mano laikraštis Lietuvos Rytas savo interneto portale kartais išspausdina straipsnius tų, kuriems komentavimo negana: skandalingi rašiniai juos užveda ant kūrybos tako, ir tada jau atsiranda masterpysai.

Čia skaitytojas pasipiktino dėl daug ko, bet įdomiausia istorija yra apie tai, kas jam pačiam įvyko Leningrade.

 

Atsakymas A.Užkalniui: tai juokingiau nei juokinga

Rimas Tarasevičius 2014-01-02 11:04

Skaičiau tekstą „Emigrantų vaikai – pasaulio, nebe jūsų“ ir galvojau – koks šaunus vaikis tas Užkalnis. Moka pajuokauti. Paskui susiprotėjau – ne balandžio pirmoji. Rimtos mintys išdėstytos su sarkastiška šypsenėle veide.

Taip, mintis aiški: lietuviai – avinų banda, ir toks vilkas kaip ponas Andrius, puikiai į ją įsisukęs, gali siautėti nebaudžiamas.

Negi galim suįžūlėjusio ponaičiu mintis pro ausis praleisti? Jeigu taip, tikrai esam niekam tikusi tauta.

Mūsų vaikai, anot to ponaičio, iš Lietuvos bėga, nes kažkada mamai kokia senė liepė vaikui kepurę uždėti?

Juokingiau negu juokinga. Menama realybė lieka tik pono Užkalnio galvoje jo bute, gal dar bare ar studijoje.

Liaupsinamoje Anglijoje ryte vos naktiniais prisidengusi moteris su pusplikiu vaiku ant rankų bėganti cigarečių ar alaus pirkti – normalu? Tokias vertybes su anglų kalbos žinojimu norim perimti?

Prisiminkim paskutinį „pasistumdymą“. Į lietuvius smerkiančias nuotraukas mūsų jaunimas apie anglų jaunimo linksmybes tokių „perliukų“ paskleidė, kad jeigu močiutės internetu naudotųsi, ne viena, „Sodros“ laimei, kantaplius būtų užvertusi.

Kadaise buvau Leningrade. Spaudė šaltis. Vienplaukis ėjau gatve. Rusų moteris man patarė ausinę užsidėti. Nepaklausiau… Dabar gailiuosi.

Jeigu jau taip, tai gal į tolimą ateitį pažvelkim? Gal verčiau kinų kalbos mokytis? Kaip manote, ponas Užkalni?

Didžioji paslaptis: Kodėl gyvena popierinė spauda

Pinigų karta, 23 12 2013

Žurnalas Newsweek, prieš metus nutraukęs po daugelio dešimtmečių savo popierinę leidybą (kažkada, geriausiais laikais, parduodavo virš 3 mln. egzempliorių kas savaitę), vėl paskelbė grįžtąs prie popieriaus. Tokie žurnalai, kaip The Economist, nors ir nebeturi gerųjų laikų 2 mln. per savaitę tiražo, bet laikosi stipriai (dabar – virš 1,5 mln. kas savaitę, kas jums ne žvirbliams špygas rodyti).

Kame šaknys? Visi dėmesio verti leidiniai juk turi elektroninius variantus. Visi mokūs klientai apsidėję nuo galvos iki kojų skaityklėmis, naršyklėmis, iPadais ir išmaniaisiais telefonais, tai kam tas popierius?

Turiu pasakyti, klausimas man ir pačiam buvo neatsakytas – until recently*.

Kai manęs klausdavo, ko man labiausiai stigs Lietuvoje iš Anglijos, visada sakydavau, kad popierinių angliškų laikraščių ir žurnalų. Atsakymas visuomet būdavo panašus: „taigi viskas internete yra“, tipo, tu ką, gal durnas. Bandydavau aiškinti, kad ne, ne tas pats, ir nepavykdavo paaiškinti iki galo, nes nuskambėdavo kaip toks išsidirbinėjimas arba hipiškas „savęs ieškojimas“ – čia kaip, žinote, ai tipo, man popierinės knygos geresnės už skaityklę, nes jos turi popieriaus kvapą, la la, blah blah**.

Tai ne paaiškinimas. Priežasties nežinojau, bet vis tiek visad iš užsienio veždavausi popierinę spaudą, kokį The Guardian*** arba The Daily Telegraph, ir kai tik kas nors važiuodavo į Angliją ir maloniai klausdavo „ką tau parvežti“, sakydavau – laikraščių. Žmonės stebėdavosi, bet veždavo, nes negi gaila, svaras ar du (dar galima vakare paimti Evening Standard nemokamai, o aš dar prisimenu laikus, kai jį reikėdavo pirkti prie metro už pinigus).

Ir štai dabar buvau vėl grįžęs į Londoną porai dienų, ir keliaudamas namo, prisipirkau oro uoste spaudos pilną kuprinę, kad užteko ne tik skrydžiui, maloniai ištiesus kojas (WizzAir produktas – extra legroom yra hereby rekomenduojamas, 10 extra eurų į vieną pusę, ir bordiniesi pirmas, ir keliauji kaip ponas; dar prie geito gali stovėti atskirai, ir visi išsirikiavę į eilę žiūri ir pavydi), bet ir parsivežus į namus.

Kas ir kaip yra kitaip su popieriniais laikraščiais? Na, vienas šoninis (lateralinis) dalykas yra tas, kad popierinėje spaudoje yra tos šalies rinkai optimizuota reklama – ne tik automobiliai, laikrodžiai ir kvepalai, bet ir kasdienio vartojimo dalykai: supermarketų pasiūlymai arba planšetiniai kompiuteriai už pusę kainos, gaunami prisijungus prie kokio nors lievo interneto, kur paskui gali keiktis, kol nepersijungi prie kito interneto, ir tada jau keikiesi kitaip. Visa tai sudaro tą patį autentišką šalies žiniasklaidos audinį, kaip ir Vilniuje – troleibusai su greitųjų kreditų bendrovių reklamomis yra dalis autentiško šalies vaizdo.

Tačiau pagrindinis taškas, kur internetinė spauda pralošia, yra būtent tas pats, kuris yra laikomas jos privalumu. Laikraščio portale visuomet gauni tai, ko ieškai, ir beveik vien tik tai (žinia, galima gauti atsitiktinių nuorodų šone, tipo skaitomiausi arba labiausiai komentuojami straipsniai – bet jie užveda tik ant to paties mainstream fufelio, kurį skaito daugiausiai skaitytojų, reiškia, ant paties labiausiai nuspėjamo ir mažiausiai protą plečiančio turinio****). Suprantate? Kuo besidomėtum, internete gauni dar daugiau to paties. Internetinė žiniasklaida todėl mus stumia į mūsų pačių jau išvažinėtas vėžes.

Tuo tarpu popieriniai laikraščiai ir žurnalai mus verčia eiti per didesnę turinio įvairovę (net ir paskubom praversdami, vis tiek užkliūvame akimis už antraščių, nuotraukų ir teksto atplaišų, prie kurių internete net neprisiliestume). Ir tai sukuria didžiausią vertybę: tada žiniasklaida ne tik informuoja ir aiškina, bet ir stebina ir suteikia naujų idėjų.

Naujų idėjų sėmimasis yra ne atsitiktinumas, bet išmoktas elgesys (learned behavior), tam reikia aktyviai stengtis, ir popierinė spauda labiausiai tam paranki. Tolimesnis to išplėtojimas yra gerai žinomas kūrybiškumo trenerių, taip taip, tokie žmonės yra ir neblogai uždirba iš savo veiklos: jie pataria apskritai kuo dažniau imti tokį žurnalą ar knygą, kokio niekada gyvenime neimtum, ir tokiu būdu nuolatos išsivedinėti save von iš įprastinės komforto zonos.

Todėl tai, ką galvojote esant informacinių technologijų pasiekimu: žinių srauto pritaikymą prie jūsų, favorites, automatinis profiliavimas, patternų atpažinimai ir visokie RSS ir visa kita, kas jus šeria more of the same, tas pats socialinių tinklų srautas, kuris jus maitina tais pačiais dalykais, kuriuos jūs labiausiai klikinate – visa tai yra iš tikrųjų tik būdas jus apsaugoti nuo pažinimo ir nuostabos. Popierinė spauda yra ne visiškas, ne absoliutus, bet vis tiek atsakymas.

Tik nuo angliškų laikraščių labai išsitepa dažais pirštai, mat ten kitokie dažai, pritaikyti žymiai didesniems spaudos greičiams. Bet rankas lengva nusiplauti muilu ir šiltu vandeniu, o naujos idėjos lieka.

 

—

* Angliškai čia parašyta ne iš mandrumo, o todėl, kad nėra lengva tą anglišką trumpą posakį perduoti pakankamai elegantiškai lietuvių kalba. Gal todėl, kad nėra lietuviško vieno žodžio išvertimui „recently“. Yo.

** Popierinės knygos yra geresnės už skaityklę, nes jų nereikia nusikrovinėti ir man jos puošia kambario interjerą. Jei norite dvidešimtą kartą komentaruose pradėti diskusiją apie tai, kas yra geriau, knyga ar skaityklė, tai prašom, galim pradėti jau dabar.

*** Taip, The Guardian, ružavų komuniagų, moralinių realiatyvistų, socialistų ir kitokių bradauskų propagandinį leidinį irgi skaitau, kad žinočiau, kuo kvėpuoja ir ką galvoja priešas. Dėl tų pačių priežasčių Artūras Račas visuomet perskaito viską, ką parašau čia, Lietuvos Ryte arba Protokoluose.

**** Lietuvos atveju tai būtų straipsniai apie Einikį, Graužinienę, Uspaskichą ir horoskopus.

Užkalnio dvidešimtukas: kas nuodijo gyvenimą 2013 metais

Lietuvos Rytas, 31 12 2013

Gerbiamieji skaitytojai, komentatoriai ir nekentėjai, ponios ir ponai: metai į pabaigą, ir yra gražus paprotys sumuoti ir apibendrinti metų rezultatus. Kaip viešosios erdvės sanitaras, gydytojas ir psichiatras, turiu pareigą šiandien jūsų nenuvilti. Ir nenuvilsiu.

Metai buvo įstabūs. Valstybės lygiu Lietuva gavo visko, ko tik gali trokšti moderni vakarietiška valstybė: atidirbome Europos pirmininkavimą ir dabar esame garsūs pasaulyje, garbūs svečiai nenugriovė Valdovų rūmų, minimalusis atlyginimas padidėjo iki 1509 litų per mėnesį (nepadidėjo, bet sekundei suklusote ir pradėjote knaisiotis atmintyje – „gal ką praleidau?“), Žemaitijos čiaupai prapliupo degančiu vandeniu, o referendumui surinktų parašų dėka bus geriau gyventi mums visiems.

Intelektinis postūmis akivaizdus. Kalbininkai pagaliau nusprendė, kad žodis „anūkais“ yra ne toks baisus, kaip jiems atrodė anksčiau, ir sušvelnino bausmes, todėl už šios kalbinės šiukšlės sakymą arba rašymą jau baus nebe rimbo kirčiais, kaip anksčiau numatė Baudžiamosios meilės kalbai kodeksas (BMKK), o tik pataisos darbais laisvosiose statybose arba nepilnamečių profilaktoriumuose.

Didelių pastangų dėka mano kolegos (ir kartais aš pats) išmokėme redaktorius ir žurnalistus vengti banalybės „šurmuliuoja“, kai kalbama apie muges; netoli ta diena, kai bus bijoma rašyti ir „kainų pasiutpolkė“. Nuo visų kitų klišių irgi netrukus atsitversime tylos siena.

Dešiniųjų apžvalgininkų pastangomis nė vienas propagandinis rusiškos imperinės ideologijos arba paprastos Kremliaus pop-kultūros koncertas nepraeina be skandalų, ir įsivyravo sveika ir pagirtina baimės ir nepakantumo atmosfera: šiais laikais žmogus greičiau prisipažins vagiantis elektrą sodo namelyje, negu einantis į Gazmanovo koncertą arba žiūrintys filmą „Po pirties“. Tai džiugina.

Tačiau, kaip sako senovės kinų patarlė, „kelionė tolima, o aš labai vėluoju“: gerinant Lietuvą dar daug darbų, ir todėl reikia drąsiai prisipažinti sau patiems, kad gyvenimo piktžolės, o kai kada ir piktžaizdės, daug kur tebekeroja. Nereikia bijoti drąsiai jas įvardinti, ir galbūt kitais metais jų jau bus mažiau.

Taigi, problemų ir skaudulių dvidešimtukas, kaip įprasta, pateikiamas atbuline tvarka, nuo lengviausio iki rimčiausio prasižengimo.

20. Mamos, tetos ir močiutės, sakančios, kad jų atžala, gyvenanti Airijoje ar JAV, kalba angliškai „be akcento“. Ypač blogi ir apleisti yra atvejai, kai pranešama, kad lietuviškos atžalos užsienyje „kalba angliškai geriau už pačius anglus“ ir ten visi mokslo įstaigoje būna priblokšti, kaip lietuviai gali būti tokie protingi ir gabūs.

19. Tėvai, nuoširdžiai manantys, kad jų vaikai yra labai talentingi, ir apie tai kalbantys. Jei jūs pažiūrėtumėte į save iš šalies, jums pasidarytų baisu – nustebtumėte, kai aplinkiniai dar jus kenčia. Keista, kad dar turite draugų. Jūsų vaikai yra normalūs. Jie įdomūs tik jums ir daugiau niekam. Ir, beje, niekas nelaukia, kol mažasis Lukas pasakys eilėraštį. Visi laukia, kad tai greičiau baigtųsi.

18. Nepaliekantieji arbatpinigių restoranuose ir sakantys „aš šiaip palieku arbatpinigius tik tada, kai mane tenkina aptarnavimas“. Jums ant kaktos parašyta, kad jūsų aptarnavimas netenkina niekada, nes jūs šiaip godūs ir jūsų nagai į save riesti. Dvigubai labiau nusikalsta tie, kurie klausia: „O tai parduotuvėje kasininkei irgi turėčiau arbatpinigių palikti?“. Jei jūrų kiaulytę galite visą laiką laikyti namie, tai nereiškia, kad be reguliaraus pasivaikščiojimo į lauką gali apsieiti ir šuo.

17. Teatrų meno vadovų ir režisierių rietenos su kolektyvais, dažniausiai dėl pinigų, etatų ir gastrolių. Kiek gyvenu šiame pasaulyje ir skaitau spaudą, beveik kiekviename Lietuvos teatre normali būsena yra „susiklosčiusi nesveika atmosfera“, ir visi renka parašus po kokiais nors reikalavimais. Jūs neatrodote panašūs į menininkus, tik į aršias pirkėjas auksiniais dantimis, besigrūdančias prie dėvėtų drabužių krautuvės, kai atveža naują siuntą. Pyrago dalybos jūsų balagane yra niekam neįdomios, išskyrus jus pačius. Jūsų Arlekinų ašaros irgi negraudina.

16. Visi tie, kas jaučiasi nuskriaustais Lietuvos, ypač emigrantai, kuriems Tėvynėje nesudarytos sąlygos kažką veikti ir kurių neskatina čia grįžti. Kai pridedamas neva išmanus atodūsis: „Lietuva brangi, bet per brangi…“, piktžolės paveikumas laikomas padvigubėjusiu.

15. Menininkai ir kultūrininkai, kurie visada sako, kad valstybės prioritetai yra neteisingi. Kai Lietuvos Respublika jiems suteikia premijas, jie dar kartą pasako, kad įvertinimas nepakankamas, atėjo per vėlai ir nieko nebepakeis. Jiems neįtiksi, bet valstybė vis tiek stengiasi tepti juos medumi. Kaip ir išpaikintam paaugliui, jiems reikia pasiūlyti kraustytis lauk ir gyventi savarankiškai, jei kas nors nepatinka.

14. Rašantieji gražų lietuvišką žodį „nu“ su minkštumo ženklu: „niu“. Jei sakinio pabaigoje yra daugtaškis, dar blogiau. Daugtaškis yra prastos raiškos rodiklis. Šauktuką dar kartais galima atleisti. Daugtaškio – niekada.

13. Artimieji ir draugai, klausiantys, ar važiuosi kur nors savaitgalį, ir išgirdę, kad ne, atsakantys dar vienu klausimu: „Tai ko taip?“. Jums ką, gal dabar pasiaiškinti?

12. Asmenys, jaučiantys pareigą pranešti, kad nebežiūri televizoriaus. Televizoriaus Lietuvoje nebežiūri didesnė pusė žmonių: tai jokia naujiena ir joks įstabus pasirinkimas. Aš, pavyzdžiui, jau senokai nebeskaičiuoju mediniais skaitliukais, bet nejaučiu pareigos apie tai informuoti aplinkinių, pabrėždamas, koks aš modernus.

11. Bet kas, rašantis ar komentuojantis apie ekonomiką ir pridedantis: „pas mus kainos europietiškos, tik atlyginimai lietuviški“. Suprask, viskas čia labai blogai. Jei jūsų netenkina atlyginimas, gaukit didesnį. Jei didesnio nemoka, kaltinkit save. Jei nepatinka Lietuvoje, dinkit iš čia kur nors, kur jums bus geriau.

10. Antraščių rašytojai, tikintys, kad žodis „ypatumai“ gelbsti kiekvienoje keblioje situacijoje ir akimirksniu, lyg sviestas košę, padaro tekstą šmaikščiu ir sumaniu. „Lietuviško vairavimo ypatumai“, „nacionalinės kontrabandos ypatumai“ ir taip toliau. Siaubas.

9. Tie, kas bet kokį reiškinį ar įvykį Lietuvoje komentuoja sakiniu: „čia Lietuva, čia lietūs lyja“. Šis posakis savo banalumu ir nuvalkiojimu gali lygintis nebent su posakiu: „Norėjom kaip geriau, išėjo kaip visad.“ Būtų gerai nė vieno jų daugiau niekada nebegirdėti niekada gyvenime.

8. Tie, kas vietoje žodžio „žmonės“ sako „žmogai“ arba „žmogeliukai“. Čia nėra ką komentuoti, tiesiog baikit šį žodinį terorizmą. Penkiskart didesnis blogis: Amerikos vadinimas „Amerikė“. Čia jau tolygu karo nusikaltimui be senaties termino.

7. Asmenys, vis dar manantys, kad mobiliojo telefono operatoriaus pasirinkimas praneša aplinkiniams apie jų socialinį statusą (tie laikai baigėsi jau prieš dešimtmetį, pabuskite ir užuoskite kavą), o taip pat ir tie, kurie jaučia pareigą pokalbyje nurodyti mobiliojo telefono gamintoją („Kur mano aifonas? Turiu paskambinti.“)

6. Žmonės, kurie randa tyčinių rašybos klaidų ir praneša visiems, kad jas rado: pavyzdžiui, žodžiuose „rašiba“, „ramibė“ arba „duskit pavidolei“. Banalybės nusikaltimą sunkina šmaikščios pastabos, pavyzdžiui, „kažkam reikia gramatikos pamokų“.

5. Absoliučiai visi juokai apie puponautus. Jie tiek pat nudrožti, kaip ir šmaikštybės TV koncertų vedėjų scenarijuose. Be to, puponautų minėjimas primygtinai parodo, kur didžioji dalis intelektinio elito susiduria su naujomis idėjomis ir protą provokuojančiais dirgikliais. Prekybos centruose. Bent jau neprisipažinkite.

4. Interneto komentatoriai, kaip uolūs maldininkai, perskaitantys kiekvieną straipsnį apie garsenybes, ir kaskart parašantys, kad Grigaitis arba Petruškevičius nėra tikrasis elitas. Papildomos bausmės pomirtiniame gyvenime jų laukia už frazės „visos tos Zvonkės ir Bunkės“ pavartojimą.

3. Asmenys, kurie alaus skonį lygina su šlapimo skoniu. Paklausti apie šlapimo organoleptines savybes, jie prisipažįsta niekada jo neragavę.

2. Žmonės, kurie, sutikti gatvėje, klausia: „Tai kur čia dabar vaikštai?“ Akivaizdu, kad sutiktas gatvėje žmogus vaikšto šaligatvio plytelėmis, todėl klausimas neturi prasmės. Jei prie to pridedamas pastebėjimas „kokie žmonės!“, gaunate dar vieną pragaro tašką.

1. Draugai ir pažįstami, kurie, gavę lauktuvių iš užsienio, sako: „Lietuvoje dabar tokių irgi yra.“ Nesuprantate, kaip tai nemandagu? Pabandykite perfrazuoti ir kitą kartą, gavę dovanų rankų darbo megztinį, tiesiog pasakyti: „Aš parduotuvėje galėjau dar gražesnį nusipirkti.“

Emigrantų vaikai – pasaulio, nebe jūsų

Smartass. (Vilnius, Trakų gatvė)

Lietuvos Rytas, 30 12 2013 (paskutinis popierinis Lietuvos Ryto pirmadienio numeris)

Laikas nuo Kūčių iki sausio pirmosios, kaip ir kasmet, ypatingas: ne tik todėl, kad beveik visi nebedirba, nors ir turėtų dirbti, ir absoliučiai viskas, išskyrus maistą, nukeliama „po švenčių“. Porai savaičių Lietuva prisimena, kad ji gyvena ne tik Lietuvos teritorijoje: iš visų kraštų ir visais keliais atvyksta santūriai apkabinti savo buvusios šalies tie, kas išsiilgo kūčiukų, nebrangių odontologų paslaugų ir, atskirais atvejais, seniai nematytų giminaičių.

Ir kiekvienais metais vis labiau linguoja vėjyje žilos senelių galvos, kai vėl sutinka seniai nematytus ir per metus paaugusius anūkėlius, ir liūdi, kad šie vis aiškiau yra nebe Lietuvos, o pasaulio augintiniai. Lietuviškai šneka neypatingai gerai ir, svarbiausia, nelabai noriai. Skaudžiausiai šaltas dušas perlieja ir užpila juoda vos tramdoma pasipiktinimo banga, kai dabartiniai šešiasdešimtmečiai ar septyniasdešimtmečiai pamato du lietuvių vaikus, kurių abiejų tėvai „grynakraujai lietuviai“ (čia atskira tema – lyg kas nors lietuvybę gali kraujo tyrimu nustatyti, juk tėvystę ir tą ne visuomet tiksliai sugaudo), ir tie lietuviai vaikučiai, vienas iš Norvegijos, o kitas iš Airijos, tarpusavyje kalbasi angliškai.

Mažiausia, ko čia galima tikėtis, tai kilsteltų antakių ir nepatenkinto žvilgsnio, bet dažniausiai rezultatas būna ilgas ir su didele nuoskauda aptarimas už akių su panašaus amžiaus giminaičiais ar draugais apie „tėvų apsileidimą“, arba dar blogiau.

Ekstremaliu atveju močiutė ima reikalą į savo rankas ir primygtinai liepia anūkėliui neburbuliuoti užsienietiškai („aš nieko nesuprantu, ką tu šneki, Deividukai“), netęsti balsių, nesakyti „ammm“ tarp žodžių ir šluoti lauk visus „vau“, „auč“ ir „osam“ iš kalbos. Pastarasis žodis, supaprastintai išgarintas iš amerikietiško „awesome“ (pribloškiamas), jau seniai gyvena lietuviškoje jaunų lietuvių kalboje visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tik močiutė to nežino, nes ji semiasi lietuvių kalbos žinių iš Editos Mildažytės ir Audrės Kudabienės laidų, o pastarosios taip nekalba.

Ar vaikas, gimęs iš dviejų Lietuvos Respublikos piliečių santuokos arba šiaip sugyvenimo, privalo mokėti gražiai kalbėti lietuviškai, kaip koks savivaldybės gatvių duobių skyriaus vedėjas, kai duoda interviu? Ne mažiau, nei pusei Lietuvos gyventojų natūralus atsakymas yra „žinoma“, tačiau tai, kas daugeliui atrodo akivaizdu, nebūtinai yra teisinga. Juk, pavyzdžiui, daugelis mūsų tikime, kad vėjas pučia nuo to, kad siūbuoja medžiai, o juk tai visiškai nebūtinai yra tiesa.

Tiesa yra ta, kad kiekvienas laisvas žmogus, nesvarbu, ar jo tėvų pasas lietuviškas, ar koks kitoks, neturi jokios prievolės mokytis kalbėti taip, kaip kažkodėl užsimano nemažas būrelis Lietuvos žmonių, kurie tiesiog yra pratę kištis į svetimus reikalus. Vaiką augina tėvai pagal savo supratimą ir vertybes, o labiausiai – pagal aplinkybes, kurias diktuoja gyvenamoji vieta, tenykštės mokyklos, draugai, knygos ir žiniasklaida.

Niekas, absoliučiai niekas, neturi teisės – nei juridinės, nei moralinės – tėvams priekaištauti dėl to, kokia kalba (ar kalbų mišiniu) bendrauja, mokosi ar seneliams bando kažką pasakyti vaikai. Vaikų auklėjimas ir lavinimas yra apskritai ne senelių ir ne antros eilės tetų, o tik tėvų reikalas. Aš žinau, kad jums atrodo visiškai kitaip, jūs manote, kad turite teisę spręsti ir geriau už kitus žinoti, kaip kitiems žmonėms elgtis, tačiau ne: geriausia nauja frazė ir taisyklė, kurią galite išmokti, yra „ne mano reikalas“. Kartokite ją sau patyliukais kiekvieną kartą, kai išgirsite, kaip dvi mokyklinio amžiaus mergaitės, viena – Gabrielė, kita – Austėja, daugiabučio kieme lipdo senį besmegenį ir bendrauja angliškai. Ne jūsų reikalas. Nesikiškite. Žiūrėkite savo gyvenimo.

Apskritai, ar susimastėte kada, kad daugelis emigravusiųjų turbūt išvyko ne todėl, kad jiems per mažas atlyginimas Lietuvoje, ar nepakankamos socialinės garantijos, ar būsto paskola per brangi? Turiu įtarimą, kad daugelis išvažiavusiųjų tiesiog nori pabūti pakankamai toli nuo vyresnio amžiaus giminaičių, kurie apie viską aiškina, visur kiša nosį, ir niekaip negali atskirti, kur yra jų, o kur – ne jų reikalas. Kiekvieną kartą, kai vyresnio amžiaus praeivė gegužės mėnesį paragina nepažįstamą mamą gatvėje uždėti vaikučiui kepurę, toji praeivė prisideda prie emigracijos problemos. Mat išvykęs į Angliją arba Vokietiją, ten nuo tokių giminaičių ar praeivių esi saugus.

Kalba yra žmogaus pasirinkta raiškos priemonė, o žmonės nėra kurios nors valstybės nuosavybė ir savo prigimtimi ar kilme nieko nėra tai valstybei skolingi (nebent ta valstybė būtų Šiaurės Korėja, bet ten taisyklės kitokios, būtent todėl tiek daug pasaulio gyventojų veržiasi ten emigruoti). Nekalbėti lietuviškai jokie įstatymai nedraudžia. Reiškia, tai yra teisėta.

Žinau, kad jums jau kirba klausimas, o ką gi visgi daryti seneliams, kurie nesugeba per šventes susikalbėti su nuosavais anūkais ir su nuoskauda dėl to kaltina vaikus? Siūlyčiau netikėtą variantą: ieškokite problemų savyje. Užuot bėdoję dėl nutautėjančios Lietuvos ir leisdami laiką viešajame transporte, džiaugdamiesi nukainotais pensininkų bilietais, gal panaudokite ateinančius metus, lankydami užsienio kalbų kursus, ir per kitas Kalėdas (o gal net jau ir vasarą) galėsite pasveikinti anūką ar anūkę gražia ir taisyklinga anglų kalba. Galėsite į valias pabendrauti, ir, be to, patys būsite šio bei to išmokę.