Andrius Užkalnis's Blog, page 28

Romas Zakarevičius: Krikštatėvis

Su savo herojumi Romu Zakarevičiumi

Romas Zakarevičius yra restoranų biznyje jau 26 metus. Jis neprisimena, bet aš su juo pirmą kartą susidūriau, kai jis atsidarė pirmą savo kooperatinę kavinę. Buvau visiškas pacaniukas (18 metų turbūt), aš valgiau ten skrandelių su grietinėlės padažu (atsimenu kaip dabar), ir Romas pats prie manęs priėjo ir atnešė duonos, pamatęs, kad aš jos negavau. Aš tai prisimenu ir po ketvirčio amžiaus, ir kaip jums tai patinka?

Kiek buvo nepriklausomos Lietuvos kulinarija, tiek čia dirbo kaunietis Romas Zakarevičius, buvęs mėsos kombinato darbuotojas, paskui susilažinęs ir tapęs padavėju, ir paskui pradėjęs su Aleksandru ir Anna Ciupijais atidarinėti restoranus ir sukūręs “Stiklių” imperiją.

Jis visą laiką buvo įvykių priekyje, ir visada uždarinėdavo restoranus, kol jie dar buvo populiarūs, ir visi stebėjosi – kodėl taip. Jis nenorėjo laukti, kol jam restoranus uždarys klientai. Always jump before you are pushed. Jis ne ant bangos – jis pats daro bangas.

Romas Zakarevičius, atėjęs į mano laidą, nepasirodė pavargęs, bet jis kelis kartus paminėjo savo amžių. Nepaprasta, kad jis su partneriais vis dar sugeba suvaldyti tokį didžiulį žaidimą, kontroliuodamas viską – pažindamas visus 200 darbuotojų, sekdamas prekes, kokybę, staltieses, įrankius, lėkštes, receptūrą, interjerus. Jis plečiasi tiek, kiek gali aprėpti.

Man pasirodė, kad jis būtų galėjęs užsidirbti žymiai daugiau pinigų, nei dabar, bet jis nori daryti tai, ką daro, ir daro tai, ką nori, ir ką mano esant teisinga.

Tas žmogus yra veiksmo gigantas ir malonus ir švelnus Krikštatėvis.

Visa laida, taip pat ir vaizdo įrašas, yra čia.

Girto drakono kaimynystėje – kaip išgyventi?

Daugelis bijo, kad Rusijai nusigręžus, liksime vieniši, it per šaltą lapkričio lietų

Verslo Klasė

Parašiau antraštę (o aš visuomet pirmiausiai parašau antraštę, ir tam yra priežastys – jei iš pradžių sugalvoji ją, tai ji programuoja visą straipsnį; be to, jei negali sugalvoti antraštės, tai ženklas, kad ir straipsnį rašyti pats esi nepasiruošęs) ir pagalvojau, kad čia labai nevykęs žodis „išgyventi“. Ir kad jį rašydamas, prisidedu prie nesusipratimo skatinimo.

Žiūrėkite, kaip yra. Daugelio anglų kalba leidžiamų kelionių vadovų pabaigoje yra skyrius, kuris dažnai vadinamas Survival Guide (išgyvenimo vadovas) arba kaip nors panašiai, svarbu, kad tik nebūtų pamirštas pats žodis „išgyvenimas“. Tai praktinės informacijos skyrius, kuriame kalbama apie transportą, viešbučius, pinigų keityklas ir maistą – skirtingai nuo likusios vadovo dalies, kurioje pasakojama apie bažnyčias ir kitokius akropolius. Tačiau pavadinimas tam skyriui visuomet būna toks, lyg būtų kalbama apie specialiųjų pajėgų karių įgūdžius dykumoje, pelkėje arba kitokioje vietoje, menkai pritaikytoje išgyvenimui: gal apie tai, kaip savaitę galima misti tik varlėmis ir kerpėmis, arba kaip balą vandens padaryti geriama, dezinfekavus ją trimis arbatiniais šaukšteliais dyzelino.

Čia ir yra pagrindinė to pavadinimo problema: savaitgalį Barselonoje bandoma prilyginti karo užduočiai nevaldomose Pakistano teritorijose, kur neteisingas žingsnis į kairę ar į dešinę gali reikšti mirtį, ir kur žmogaus gyvybė tekainuoja tiek, kiek šautuvo šovinys. Taip skamba geriau. Bet tai netiesa. Maža to, tai nereikalingai sureikšmina kelionių vadovų skyriaus reikšmę. Pamažėle pradeda atrodyti, kad jei nesilaikysi tų rekomendacijų, tai tada jau viskas, amba, gyvenimas baigtas.

PASIRINKIMO NĖRA?

Pasirinkimo nebuvimas – ir nelaiminga baigtis bet kuriuo kitu atveju – yra neišvengiamai ir privalomai pateikiama malda, kadangi be jos visas didysis mitas pasmerktas griūti.

Tikėjimas pasakos naratyvu laikosi ant apokalipsės baubo: jei pastarojo nelieka, pančiai nukrenta.

Niekas nenori jaustis paliktas ir vienišas. Tik vienai atramai nukritus, atsiras kita.

Apie kokį mitą kalbame? Pavadinkime jį „liūto ir ūsų istorija“. Arba „erzinamos meškos“ priežodžiu.

Šiandien ne vien verslininkas Vilius Kaikaris, pakvietęs paslaugiai atsukti Rusijai ne tik antrą žandą, bet ir abu pasturgalio žandus, ir dar juos paslaugiai praskėsti, kad Kremlius galėtų patogiau pamylėti nuolankiuosius (jei jums nepatiko ši analogija, tai prašau atleisti, bet ji ir nebuvo sumanyta kaip jaukus pakutenimas; garantuoju, šarvuočiai gatvėse ir privaloma tarnyba Rusijos Federacijos karinėse pajėgose jums patiks dar mažiau), bet ir kiti kviečia būti mažesniais už aguonos grūdelį.

Girdi, jei rusai supyks, tai nepirks mūsų sūrelių ir sviesto, ir galėsim tuos savo pabūklus sviestu tepliotis, nes nebus tą sviestą daugiau kur dėti. Nustebinsiu poną Kaikarį ir kelis šimtus tūkstančių galvojančių taip pat, kaip jis: gyvulinės kilmės riebalai, taip pat ir sveistas yra menkai tinkami šaunamųjų ginklų ir kitų mechanizmų priežiūrai. Apie tai žinojo visi, kas skaitė Lewis Carroll‘o Alisą stebuklų šalyje: Pamišusio Skrybėlininko laikrodis sustojo būtent dėl to, kad Zuikis Paikis bandė tepti mechanizmą sviestu.

Šiame bauginime yra dvi esminės problemos, pradėsiu nuo antrosios. Tarkim, rusai tikrai nebepirks sviesto ir grietinės iš lietuvių. Ir kas tada bus? Nugrius dangus? Lietuvių lauks alkana mirtis?

ALKANOS MIRTIES VIS TIEK NEBUS

Net patys bailiausi ir labiausiai isteriškai nusiteikę individai, kartais politiškai nekorektiškai vadinami „išgąsdintomis moteriškėmis“, jei paprašai jų vizualizuoti, kaip visa tai iš tikrųjų atrodys, greitai ir noriai pripažįsta, kad vargu ar ištiks Apokalipsė, greičiausiai todėl, kad niekada panašiais atvejais neištikdavo. Čia labai tinka nemokslinis paaiškinimas „viskas kaip nors išsispręs“ (arba „galų gale viskas bus gerai, ir jei nėra gerai, reiškia – dar ne galas“).

Netolimos praeities patirtys rodo, kad nerimas dėl greitos ir neišvengiamos griūties, netekus vienintelio maitintojo (o Rusija dabartiniu atveju yra matoma kaip pagrindinė ir nepakeičiama maitintoja) niekada nepasirodė pagrįstas. Net jei tas nerimas buvo artikuliuojamas, paaiškinant skaičiais arba „faktais“. Žmonės šiaip prideda prie savo teiginių žodį „faktas!“, dar ir su šauktuku, tik todėl, kad pats teiginys savaime neįtikina ir nėra labai panašus į tiesą – lygiai taip pat, kai žmogus yra nuoširdus, jis vargu ar pridės „tikrai, nemeluoju, garbės žodis“.

Prisiminkime tuometinio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Mykolo Brazausko kartotus skaičiavimus apie tai, kad Lietuva negali būti nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos, nes vien energijos ištekliams pasaulio rinkoje pirkti reikėtų 15 mln. dolerių per dieną. Penkiolika milijonų dolerių! Ir kiekvienam savamoksliui ekonomistui kaip man pasidaro aišku, kad tokių pinigų Lietuva niekada neturėjo ir neturės, ir turėti negali, todėl, na, niekaip be Sovietų Sąjungos neapsieis.

(Panašiai, kažkada buvo suskaičiuota, kad nėra įmanoma pastatyti garlaivio, kuris perplauktų Atlantą, nes laivas, gebėsiantis plukdyti tiek anglies, kiek jos pakaktų kurti katilams, paprasčiausiai negali būti pastatytas.)

Dar, jei atsimenate, buvo įrodinėjančių, kad narystė Europos Sąjungoje yra tiesus kelias į šalies bankrotą, nes mūsų ūkininkai niekada negalės konkuruoti su ES senbuvių ūkininkais, kurie užvers mūsų rinką pigiais pomidorais ir obuoliais, ir mes liksime be žemės ūkio. O jei mes liksime be žemės ūkio, tai iš ko mes apskritai gyvensime? Nedrąsūs balsai, sakantys, kad žemės ūkis, kaip ekonomikos dalis, tolydžio mažėja visame turtingame pasaulyje, būdavo kaip mat nutildomi. „Ten Vakarai, o čia Lietuva, jausk skirtumą“. Ir dar: „Tai mes nesame turtingas pasaulis“ – gaila, niekas tada nepasakė, kad su tokiu požiūriu turtingąja pasaulio dalimi niekada ir nebūsime.

Nuo naivaus įsikalbėjimo, kad gyvenimas yra visuomet paskutinio šanso saliūnas*, kur, jei neteksi to, ką turi, tai nebeteksi visko, labai lengvai išgydo sutapimai ir neprognozuotos gyvenimo dovanos.

Rusiją – ir jos perkamąją galią – 1998 metais pargriovusi finansų krizė („defoltas“) trenkė taip greitai, kad kaikarizmo paveikti lietuviai net nespėjo pradėti cypti: net ir aklam buvo matyti, kad jokiais prašymais iš Rusijos neišmaldausi to, ko ji neturi. Tai buvo greičiausias ir efektyviausias būdas, sėkmingai privertęs lietuvius pamiršti senus poterius apie tai, kad „Vakaruose iš mūsų niekas nieko nepirks“, ir padaryti taip, kad Vakaruose iš mūsų pirktų viską, ką mes gaminame. Pasirodo, tai nebuvo taip jau beprotiškai sunku, ir dar, be to, gavome daugybę rinkų vietoj vienos.

Žinoma, kaip vilką nešerk grūdėtąja varške, jis vis tiek miškan žiūri: tam tikrai kategorijai verslininkų vis tiek yra jaukiausia pardavinėti ten, kur kalbama rusiškai. Taip, verslas turėtų būti tik apie rinkas ir paklausą – kas moka pinigus, tas ir klientas – tačiau gyvenime ne viskas yra taip, kaip turėtų būti. Daug kam didelę reikšmę turi ir šalutiniai faktoriai: nuoširdus troškimas bendrauti su tais potencialiais pirkėjais kur, kaip lietuviai, jie jaučiasi šiek tiek geresni, šiek tiek labiau rafinuoti ir pažangūs („Pribaltika – mūsų mažieji Vakarai“; šito posakio svaiginančios galios daugelis ligi šiol negali pamiršti ir ilgisi, kaip prarastos meilės).

Tuo tarpu šalia vakariečių daugelis vyresnės kartos verslininkų slapta jaučiasi kompleksuotai, kaip netašyti kolūkiečiai (nes dažnai būtent tokie ir yra), menkai susigaudantys manierų džiunglėse ir negalintys palaikyti pokalbio, nes ten nepapasakosi anekdotų apie Petką ir Čiapajevą**.

Tokia Lietuva, kokia dabar yra, ir jos gyvybingumas paremtas ne tuo, kad yra viena tvirta atrama (kurią nugriovus, tvirtybės neliks), o sugebėjimas vieną atramą pakeisti kita, ir apskritai prisigaminti atramų, tiek kiek reikia. Kas nori gyvybiškos valstybės, ieško ne vienos atramos (ir radę, nekalba apie tai, kaip neduok Dieve mes šią atramą prarasim), o įsteigia ištisas stalių dirbtuves, kur atramos pjaustomos, obliuojamos ir kitaip ruošiamos nuolatos. Tam atveju, jei prireiktų.

PERKA IŠ PRIEŠŲ IR PRAŠO DAR

Visa tai, ką pasakiau aukščiau, remiasi prielaida, kad išerzinta Rusija (sunervintas, piktas lokys) nustos pirkti tai, ką mes parduodame, jei mes elgsimės ne taip, kaip jiems patinka.

Pasižiūrėjus aplinkui, panašios priklausomybės nėra. Taip, buvo atvejų, kai spaudimo tikslais rusai pasukiodavo kranelius: kaip buvo nustoję pirkti gruzinų vyną ir mineralinį vandenį, taip ir lietuviški sūriai staigiai pasirodė esą pavojingi sveikatai (tiesą sakant, tuomet juokingai atrodė lietuvių valdžios atstovai, arba nuoširdžiai nesusigaudantys, arba apsimetantys, kad tiki savais žodžiais, esą reikia su rusų higienos ir veterinarijos tarnybomis išsiaiškinti, kas gi neskanaus ar nesveiko tame mūsų jogurte).

Tačiau iš esmės rusai visada perka, tą ką nori pirkti, kas jiems skaniausia ir kas labiausiai apsimoka, ir spjauna į visokias tarptautines ir politines aplinkybes. Nuo 1972 metų Sovietų Sąjunga iš JAV dideliais kiekiais pirko kviečius ir kukurūzus (nes savų trūko, o JAV subsidijavo žemdirbius ir kaina buvo gera), ir tai nebuvo daroma iš didelio draugiškumo. Tuometinis JAV prezidentas Richard‘as Nixonas nebuvo nei didelis Kremliaus draugas, nei ypatingai parankus su savo gudria Sovietų Sąjungos priešininkų ir konkurentų, nuo Kinijos iki Izraelio. Amerikiečiai nebučiavo rusams rankelės jokiu ypatingu būdu, kad gautų šiuos užsakymus.

Sovietiniais laikais periodiškai pasirodantis draugiškumas Prancūzijai ir pastarosios reveransai komunistams gal ir atvežė daugiau prancūzų filmų į Sovietų Sąjungą, tačiau tuometinė Vokietijos Federacinė Respublika („Vakarų Vokietija“), toli gražu nerodanti ypatingos pagarbos ar šiltų jausmų Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, turėjo su Sovietų Sąjunga kelis kartus didesnes prekybos apimtis, nei gyventojų skaičiumi ir ekonomikos lygiu panaši Prancūzija.

1938 metais Josifo Stalino Sovietų Sąjunga spaudė Suomiją įžūliais reikalavimais ne blogiau, nei šiandien Vladimiro Putino Rusija tarkuoja Ukrainą (įdomu, kad ir tada Vokietija buvo Rusijos pusėje – koks sutapimas; sutapimų būta ir daugiau: tuomet Sovietų propaganda irgi sakė, kad Suomija yra priešiška Sovietų Sąjungai, nes ją taip skatina daryti „užsienio imperialistai“). Suomija nepasidavė ir kovojo per 1939-1940 m. Žiemos karą, ir, nors paskui neteko dalies šalies teritorijos, išsaugojo nepriklausomybę.

Rusų lokys buvo suomių ne tik erzintas ir tampytas už ausų, bet ir gerokai gavo su slidės lazda į tarpkojį. Sovietų propaganda springo, rodydama suomius ne blogiau, nei dabar rodo Ukrainos „benderovcus“. Sovietiniai plakatai vaizdavo putlius baltapūkius suomių agresorius, bliaunančius „Didžioji Suomija iki Uralo kalnų!“. Visa tai nesutrukdė pusę amžiaus po Antrojo pasaulinio karo pirkti iš Suomijos visko iš eilės, pradedant popieriumi, baigiant dirbtiniu šalies vadovo Leonido Brežnevo žandikauliu*** ir net dantų pasta, kuomet atėjo toks laikais, kai Sovietų pramonė vis daugiau dalykų nebegalėjo pasigaminti pati.

Žinoma, XX amžiaus istorijoje būta ir pavyzdžių, kai palankus ir draugiškas Kremliaus glostymas pagal plauką, kuo labiau entuziastingai šokinėjant pagal rusų dūdelę ir visaip demonstruojant nuolankumą, būdavo apdovanojamas mielo išlaikytinio statusu: tokios šalys buvo Kuba ir Vietnamas, o dar visai neseniai – Baltarusija. Kubos vadovas Fidelis Castro net turėjo nuryti akivaizdų pažeminimą, kai jam buvo parodyta vieta po Kubos raketų krizės 1962 metais: Sovietų Sąjunga sutarė su JAV tyliai išvežti lauk iš Kubos ten įrengtą taktinę ginkluotę, nė neklausus Kubos nuomonės. Castro siuto ir putojo, bet vis tiek liko vasalo vaidmenyje.

Pažiūrėjus, kur dabar yra Kubos, Vietnamo ir Baltarusijos ekonomika (čia dar galima būti prisiminti Armėniją ar Tadžikistaną – kitas valstybėles, niekada nekėlusias balso ant rusų ir visaip besistengusias vizginti uodega), vargu ar kas nors norėtų stengtis būti į jas panašūs. Nebent jei esi visiškai be ambicijų ar geriausia, kaip save gali įsivaizduoti, yra apgailėtino ir nuo vieno šeimininko priklausomo išlaikytinio pozicija.

———————————–

* Paskutinio šanso saliūnas, „last chance salloon“, Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo populiarus rinkodaros šūkis prie barų pavadinimų, reiškiantis tai, kad tai paskutinė galimybė išgerti, nes toliau jau teritorija, kur alkoholis nebus parduodamas.

** Vasilijus Čiapajevas buvo Rusijos pilietinio karo 1917-1922 m. didvyris. Jis ir jo adjutantas Piotras Isajevas („Petka“) buvo populiariausių sovietinių anekdotų, kurių tik maža dalis buvo tinkami pasakoti padorioje kompanijoje, herojai.

*** Kadangi “Amerikos balso” ir kitų užsienio kurstytojų radijo laidų dėka Sovietų Sąjungoje gyventojai prisiklausydavo visokių paskalų apie savo lyderius, ir paskui pasakodavo vieni kitiems, tai be dėmesio neliko ir staiga kiek pagerėjęs senstančio ir vis labiau nesuprantamai vograujančio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Generalinio Sekretoriaus Leonido Brežnevo tartis. “Jam suomišką žandikaulį įstatė, dabar šneka geriau”, girdėjau mamą pasakojant svečiams vaikystėje.

 

“Šefas ant ratų. Virtuvė Los Andžele”. Kaip maisto pornografija atgaivina net filmą be pulso

Filmas vadinasi “Chef”, lietuviškai plakate parašyta kitaip, na, bet jūs supratote

Šefas ant Ratų. Virtuvė Los Andžele (Chef), 2014. Scenarijaus autorius ir režisierius Jon Favreau. Vaidina: Jon Favreau, Sofía Vergara, John Leguizamo, Scarlett Johansson, Oliver Platt, Bobby Cannavale, Dustin Hoffman, Robert Downey, Jr.

Žinote, kas yra maisto pornografija? Tai toks maisto vaizdavimas fotografijoje ar kine, kai žiūrovui kyla absoliučiai nenumaldomas noras eiti prie šaldytuvo arba paskambinti ir užsisakyti picą (tose šalyse, kur į namus atvežama pica yra skanus dalykas, taigi, ne Lietuvoje). Geri maisto vaizdai – tokie, kad, rodos, jauti šnervėse kepamos mėsos kvapą – kuria suvartojamą ir malonų turinį net ir tuomet, kai ten nėra jokių kitų meninių privalumų.

Lengva komedija apie užsispyrusį šefą Los Andžele, apsmaigstyta pirmojo ryškumo aktoriais-žvaigždėmis, yra lengvai žiūrima ir nevarginanti, nepaisant paprastučio, schematiško siužeto ir tingiai parašytų, lengvai prognozuojamų dialogų. Už viską galima dėkoti maisto vaizdams: kai tik veiksmas pradeda atsibosti, gerai parodytas, skaniai apšviestas gaminamas maistas nubraukia visą poreikį galvoti, ir meninis vertinimas užleidžia vietą seilėtekiui.

Siužetas paprastas: nervingas šefas Carl Casper (didelio lokio pavidalo Jon Favreau), dirbantis restorane pas diktatorių-savininką (Dustin Hoffmann nepriekaištingai atlieka mažytį vaidmenį, o ko jūs tikėjotės) išeina iš darbo po blogos restorano apžvalgos ir apsikoliojimo restorane su garsiausiu miesto maisto kritiku (kurį galėčiau vaidinti aš, tačiau manęs šiuo atveju nepakvietė, todėl jį šiame filme vaidina Oliver Platt). Skandalą nufilmuoja restorano lankytojai, ir jis tampa interneto sensacija.

Prispaustas nelaimingo asmeninio gyvenimo po skyrybų, nelygaus bendravimo su dešimtmečiu sūnumi, šefas imasi radikalaus posūkio gyvenime, gauna iš buvusios žmonos buvusio vyro (Robert Downey, Jr) virtuvę ant ratų, ir pradeda miestuose ir paplūdimiuose pardavinėti skaniausius įsivaizduojamus kubietiškus sumuštinius, keptus ant grilio ir rodomus filme taip, kad norisi užpilti kečupo ant distancinio valdymo pultelio ir jį suvalgyti su sūriu ir paprikomis.

Carl Casper keliauja po Ameriką kartu su sūnumi ir pagalbininku iš buvusio restorano (aktorius ir sėkmingas stand-up komikas, John Leguizamo, išsiskiriantis meksikietiškos tematikos plėtojimu savo komedijų klubų tekstuose – jis ten sudirbinėja vadinamus šlapiangurius, wetbacks, meksikiečius, pardavinėjančius apelsinus prie greitkelio), ir gyvenimas pasisuka.

Visi tie šefai yra apsileidę ir tik juokiasi, tik juokiasi.

Filme yra ir kitų žinomų aktorių, įkištų be jokios priežasties: Scarlett Johansson (restorano administratorė, nuo kurios šiek tiek svaigsta šefas, bet ši potemė niekur nenueina), ir Bobby Cannavale, šefas-pagalbininkas restorane, žiūrovų gerai žinomas kaip sicilietis psichas Gyp Rosetti iš serialo Sausasis Įstatymas (Boardwalk Empire), kuriam noras žudyti kyla taip pat lengvai, kaip kitiems kyla noras rūkyti.

Abu šie aktoriai filme veikia nežinia ką, kaip ir Sofia Vergara, vaidinanti Inez, šefo buvusią žmoną, kuri iš esmės vaikšto, gražiai atrodydama ir žiūrovui įsimenanti stereotipiniu ir kokčiu kolumbietišku akcentu, nuo kurio norisi užsibarstyti ausis kokainu. Pasaulio kinematografe, iš visų aktorių, už ją baisiau skamba tik Penélope Cruz (jos šiame filme nėra) – pastaroji ispanų aktorė galėtų per savo 40 gyvenimo metų išmokti normaliau tarti angliškai, nes šiuo metu jos tarimas yra baisesnis, nei Budulio lietuviška šnekta.

Filmo siužetas yra banalesnis, nei anekdotai, spausdinami šeimininkių savaitinių žurnalų paskutiniame puslapyje, o idiotiškai plėtojama socialinių tinklų tema lengvai sutampo savo lėkštumu. Šefas, suprantate, net nežino, kas yra Twitter, ir per tai prisidirba bėdos, viešai koliodamasis su maisto kritiku, tačiau tik pagalvokite, mažasis sūnelis tai viską sugeba daryti ir telefonu, ir planšete, ir jis padaro savo tėvo naujam sumuštinių verslui tokią sklaidą internete Amerikoje, apie kokią svajoja kiekviena picerija Lietuvoje – visiškai nemokamai dešimtys tūkstančių sekėjų, bože moj kokia sėkmės istorija, ir viskas nemoka; puiki pasaka patikliesiems.

Dialogų kokybė varijuoja tarp vidutiniškos ir blogos. Prasčiausiai skamba pats Jon Favreau. Problema čia yra tokia, kaip ir Woody Allen‘o filmuose, kuriuos pats režisierius rašo ir pats juose vaidina. Kai scenaristas, aktorius ir režisierius yra vienas žmogus, tai jo paties vaidybos ir tekstų nėra kam patikrinti, užsukti ausį ir sustabdyti. Tarp aktorių labai madinga bandyti režisuoti: kai tik pasidarai labai garsus kaip vaidintojas, tai pradedi įsivaizduoti, kad daug matei režisieriaus darbo ir viską gali padaryti ne blogiau nei jis.

Būtent dėl to Favreau personažas skamba kaip Woody Allen‘o personažai: neurotiškas ir nesustabdomai košiantis iš savęs erzinančią verbalinę srovę, aplinkinių neklausantis ir visiems primenantis apie kurį nors bendradarbį arba giminaitį, kuris yra nenutildomas ir kuris visą gyvenimą girdi tik save patį. Tokie personažai paskui stebisi, kodėl jiems sunkiai sekasi bendravime su aplinkiniais ir juos ne visi mėgsta. „Tubūt jie man pavydi“, galvoja jie.

Man, kaip maisto kritikui, labai autentiškas (ir nuo to ne mažiau idiotiškas) pasirodė šefo protrūkis apie tai, kaip štai tas prakeiktas kritikas, kuris nieko nedaro, tik ėda ir rašo, savo neišmanėliškais paistalais griauna restoranų personalo gyvenimus – “juk jie taip stengiasi“. Šefas patogiai pamiršta, kad bloga apžvalga atsirado ne dėl netinkamo maisto, o dėl to, kad restorano savininkas išprievartavo virtuvę kritiko apsilankymo dieną patiekti seną ir patikrintą, bet nudrožtą meniu. Kadangi savininko aploti negali, tai atsiima maisto kritikas. Tai tipiškas elgesys žmogaus, kuris grįžęs namo spiria katei, nes jį darbe apstaugė viršininkas. Taip elgiasi nevykėliai, silpnieji ir menkystos, ir būtent tokį vaidina Favreau.

Gerai žinau, kaip mane internetuose kočioja blogai įvertinti šefai ir kai kurie savininkai, kurie dar ir neblaivūs būdami kabinėjasi prie manęs sostinės baruose („kada vėl ateisi, turėsi viską bandyt iš naujo, aš tau įrodysiu, kad tu neteisus“). Taip, kalbu apie tave, „Druskos namų“ savininke. Mane aploti galima daug kartų, bet nuo to jūsų restoranams geriau nebus. Vis tiek mano žodis paskutinis, kaip ir šioje filmo recenzijoje.

Filmas Šefas tinkamas kaip lengvas vasaros pasižiūrėjimas (ir, pagaliau, kas paskutinį kartą matė kokį nors gerą ir solidų Holivudo filmą, išleidžiamą į rinką vasarą?), ir dailus maisto rodymas užtikrina malonumą žiūrovui. Žiovauti neteks. Prisiminti irgi vargu ar bus ką.

—

Filmo pristatymas vyks birželio 26 d. 19 val. restorane „Drama Burger“ Vilniuje. Vakarą ves A.Užkalnis – svečiai bus vaišinami pagal jo receptą paruoštu burgeriu. Likusieji gyvi gaus kvietimus į filmo peržiūrą.

Andrius Tapinas: visų galų meistras ir nesimokė ant nieko

Andriui Tapinui yra ne sezonas, todėl atrodo ne kaip TV laidų vedėjas. Kitas asmuo nuotraukoje atrodo kaip visada.

Laidų vedėjas, žurnalistas, rašytojas, protų mūšių riteris ir lobių ieškotojas Andrius Tapinas yra tas klasikinis Naujojo Renesanso žmogus, kuris daro viską po truputį ir ant nei vieno iš šių dalykų formaliai nesimokė (tiems, kam patinka geresnė raiška: nesimokino).

Žinomas vyras nesimokino nei ant laidų vedėjo, nei baigė M.Gorkio literatūros institutą ant rašytojo, ir net profesinės technikos mokyklos nepabaigė kur ruošia ant protmūšių vedėjų (čia mes kalbame apie dabartinę Pagėgių ir Žemosios Panemunės Aukštesniąją A.Puklevičiaus vardo Amatų ir Dizaino Kolegiją).

Garsus vyras atviravo apie tai, kad mokėsi Vilniaus V.Kapsuko universitete ekonomiką (arba rinks ekonomik, kaip pasakytų vienas buvęs Lietuvos premjeras), nes norėjo tapti privatizavimo varatyla ir perekūpu – kad tik toliau nuo tėvų (mokytojos ir žurnalisto) padiktuotos lietuvių filologijos ir kitokios raštijos. Tačiau, kaip sakė mano vienas kursiokas, beje, irgi Andrius, apie santykius su priešinga lytimi, “nuo b*rkos nepabėgsi”, taip ir Andrius Tapinas nepabėgo nuo lietuviško žodžio, iš kurio principe ir gyvena.

Šituo nepasibaigė purvo pasidrabstymas gyvame radijo eteryje. Iškilusis A.Tapinas nepagailėjo karčių žodžių kolegai protmūšių aktyvistui Pauliui Ambrazevičiui: kaip paaiškėjo radijo tiesioginio eterio metu, pastarasis žinomas vyras jį nuolatos įžeidinėja renginiuose.

Taip pat laidoje A.Tapinas susprogdino netikėtumo bombą: pasirodė kad garsus vyras labai mėgsta gluminti jaunimą, nuversdamas jį nuo išmintų bėgių, kaip partizanai nuvertinėdavo nuo bėgių per karą fašistų sastavus.

Visas pokalbis su žinomu vyru yra čia, taip pat ir video (S-VHS ir Betacamo formatuose).

Vienintelis Omnitel išskirtinumas

Parašyk esemeskę. (Nuotrauka: www.modip.ac.uk)

Tai paslaptis yra iš maišo, kaip sakoma: Omnitel paskelbė, kad žadėta afigiena naujovė bus Spotify, tai yra, muzikinis servisas, kuris yra naujiena Lietuvoje nebent tiems, kas dar vadina laidinį telefoną “normaliu”. Detalės čia.

Paliksiu riebius juokus skaldyti ostraslovams, kurie dabar spėlioja, ar kita Omnitelio naujiena bus Skype, o gal net ir žaidimas Minesweeper (courtesy naujos very hot operacinės sistemos Windows 95). Negražu mušti gulintį (kaip ir guldyti mušantį, pasakytumėt jūs).

Omnitelio bandymai atspėti, ko reikia vartotojui, maždaug prilygsta bobutės bandymams nupirkti anūkėliui kietos šiuolaikinės muzikos CD (arba kasetę) ir visaip negalint pasirinkti tarp Toto Cutugno, Rick Astley ir Debbie Gibson*.

Deja, vienintelis Omnitelio patrauklumas lieka štai koks.

Kol yra Lietuvoje tam tikra populiacija vidurinės grandies vadibininkų, nerealiai prestižinių prekių pristatymuose šipučką lakančių ir vieno kąsnio sumuštiniais užsikandančių ir prie ištempto logotipinio ekrano besifotografuojančių bei kai ką iš teliko pažįstančių (primesk buvom su juo prie vieno staliuko, nerealiai šiltas ir paprastas žmogus) tuštuolių ir tuštučių, perkančių Tymo turgelyje ir apie tai pasakojančių, besididžiuojančių savo ypatingai tyru beigi organiniu alyvuogių aliejumi ir organine kava iš prezentufkės, kuri yra triskart brangesnė už tą kur iš Maksimos “bet skirtumas tai jaučiasi”, taigi, kol jie visi yra, tai Omnitelis gali dar lošti, nes visi jie vis dar širdies krašteliu įsitikinę, kad Omnitelis yra prestižinis operatorius, na, šiek tiek geriau, negu kiti du, ir todėl šis jų pasirinkimas signalizuoja apie teisingą skonį geresniems daiktams maždaug taip, kaip apie tą skonį praneša tai, kad jie niekada gyvenime nėra buvę Norfoje, ir jus apie tai informuos progai pasitaikius.

Neįtikėtina, bet Omnitel vis dar turi tą legacy feel tam tikros prasisiekusios lizinginės snobelių grietinėlės sluoksniuose, ir tegu tai yra komiška, bet vis tiek tai yra vienintelis šio operatoriaus išskirtinumas ir privalumas.

Bet Spotify… God, give me strength.

—

* Jei nežinote, kas yra Debbie Gibson, jums labai pasisekė. Komikas Bill Hicks yra padaręs šią pavardę nemirtinga: kadangi jis kalbėjo apie Debbie Gibson “Shake Your Love“, tai pasaulis nepamiršo šios daininkės, prieš kurią net Paula Abdul ir New Kids On The Block atrodo kaip avangardas.

“Shut up and go back to the mall that spawned you. (…) Go babysit Tiffany, that’s what you should be doing. And spank her little bottom till it’s pink and kiss it all over. There’s a video I’ll watch of you two. I’d like to see those two little hairless peach-fishers locked in a 69 – keep their fucking mouths busy so they don’t sing for us. ”

 

 

Parduotuvė paragavusiems geresnio gyvenimo

Assorti.lt štai taip atrodo iš lauko. Jei pagalvojote, kad truputį kaip raj-prom-torgas, tai mes nesiginčysim. Viduje yra kitaip.

(Andrius Užkalnis)

Tai štai Šiaurės Miestelis, tos visos vietos, kur kažkada buvo tarybinės kariuomenės kazarmos ir smarvė ir užterštas gruntas ir viskas ten, dabar dalis nugriauta ir gražiai pastatyta į rimi ir banginius (na, gerai, tiek ten ir grožio, ir dar eismas išplanuotas nelabai kaip, kai suki iš šalutinio į pagrindinį, ir dar kai nežinai, ar čia tu pagrindinis ar šalutinis, bet gal čia man vienam taip), kitur biškutį padažyti tie patys rusiški silikatiniai mūrai, kad juos kur nušluotų kas nors.

Ir tarp to visko neither here nor there, kitoje gatvės pusėje prieš Domus galeriją (kur parduoda užuolaidas už labai daug dešimttūkstančių, žinau, pats pirkau, tiesa ne ten, bet buvau ir ten nuėjęs), yra Ogmios miestas.

Ogmios mieste, adresas Šeimos aikštė 3, truputį giliau į kiemą, geltonas didelis pastatas, praktiškai be langų, kuris visiškai atrodo kaip paviljonas kino studijoje, jei žiūrėsim iš šono. Na, ir angaras toks pat, ir šalia panašūs angarai su belekokiom parduodamom padangom ir prokladkėm, ir tokie pat pravažiavimai ir praėjimai.

Parašyta „Assorti.lt“, ir galėčiau pagalvoti, automatiškai, kad čia yra saldainių parduotuvė, nes būdavo mano vaikystėje saldainiai Asorti, kuriuos nešdavo kaip kyšius gydytojams.

Ne koks mažas lariokas – lentynos viena ant kitų eina.

Nemanykit, kad čia tiesiog taip iš oro. Mane pakvietė pažiūrėti ir aprašyti tos valiutinės* parduotuvės savo nepakartojamu stiliumi. Sako, ten yra visokių skanių dalykų iš Laisvojo Pasaulio, kurių kitur nėra, na tai pažiūrėsim. Tik tie, kas (a) niekada nebuvo Vakaruose ir nežino, kas yra produktų pasirinkimas, arba (b) nėra susidūrę su normaliais receptais, nei iš lietuviškų knižkų „Kviečiu prie stalo“, gali įsivaizduoti, kad mūsų prekybcentriuose „akys raibsta“ nuo pavyzdžiui prieskonių pasirinkimo. Ko reikia, to nėra. Prieš Kalėdas net kartais negauni cinamono lazdelių nusipirkti karštam vynui, tik sudėti „mišiniai“ tiems tugodumams, kurie patys nesugeba pasidaryti, kaip reikia.

Dar Assorti.lt parduoda panašius dalykus, kaip kitur, bet geresnius. Palaukit, paaiškinsiu. Ta prasme, prekių grupės tokios pačios, kaip ir daug kur, ir net prekių ženklai dažnai tokie patys, bet pagrindinis skirtumas, kad čia parduoda ne optimizuotas Rytų Europos varguoliams imitacijas, kepamas Ukrainoje ir Rumunijoje, o tikrus dalykus.

Aš kadangi rašau tik apie tai, kas man asmeniškai patinka kuriuo nors būdu (būtent todėl čia ir nematote greitųjų kreditų apžvalgų, ačiū labai), tai labai tikėjausi, kad kvietėjų pasakojimas bus teisingas.

Mano didžiausias rūpestis buvo, kad čia nebūtų koks eilinis smulkus kromelis, kurių pasitaiko centre, kur atsiveža tris sloikučius padažo, kažkokio neaiškaus alyvų aliejaus („pats geriausias pasaulyje“, visada pats geriausias pasaulyje, ir visada jį veža „tiesiai iš Ispanijos“, nors aš nebuvau girdėjęs, kad kaip nors kreivai iš Ispanijos vežiotų: norite sužinoti, ko vertas jų pliauškalas, paklauskite, kurių metų spaudimo, ir pažiūrėkite, kaip pradės lakstyti akutės – nežino, oi nežino, dažniausiai net nežino, kad spaudžiamas aliejus yra spalio-lapkričio mėnesiais, tik pradeda smegenis nuodyti savo istorijomis apie tai, kaip jis pats garsiausias ir laimėjęs apdovanojimus) ir pagaliau kelis butelius vyno, kurį nusiperka „tiesiai iš kažkur“ labai pigiai, bet pirkėjas juk to nežino.

Pirkėjas daugumoje yra neinformuotas ir nesupranta, kad tą Naujojo pasaulio Sauvignon Blanc jam stumia nerealiai pigiai, nes jis yra 2009 metų ir turėjo būti blogiausiu atveju išgertas trejus metus tam atgal**. Bet gana apie tuos visokius žulikus, čia ne apie juos šneka.

Assorti.lt smarkiai nustebina pirmiausiai dydžiu. Kaip normalaus dydžio Maxima ar Norfa, na, ne Akropolis, bet ne kaimo promtorgas. Aš kažkaip tikėjausi, kad čia bus „parduotuvėlė“, kaip visos tos prakeiktos mažutės ir jaukutės šeimyninės cickutės – kepyklėlės, krautuvėlės, kavinukės. Čia normalus dydis. Čia kelios kasos. Čia yra daug visko, ir nors ir atrodo labai kaip kokia urmo bazė (arba lietuviškų prekių pardavimo sandėlis kur nors Londono rytuose, tik kad prekės čia nelietuviškos), bet aš čia dėl prekių, ane, o ne dėl lentynų patogumo. Na, čia ne Waitrose, greičiau Costco, bet man ir vienas ir kitas patinka Anglijoje.

Barilla makaronų tai privaryta in all shapes and sizes, gal ne tiek, kaip Italijoje, bet tikrai geriau, negu normaliose parduotuvėse, kur keturių rūšių.

Gerai, dabar einu žiūrėt, kokių yra valgomų dalykų. Aš pirmiausia matau, kad tos pačios Barilla pastos esama ne keturių rūšių, kaip visur, o daugybė, pagal gaminimo poreikius (jei nežinote, kam reikia daugelio pastos rūšių, tai ir nežinokite – ne, jos ne visos vienodos iš esmės). Barilla yra vienas geresnių brandų, taip, galima nusipirkti Senamiestyje ir brangesnių pakelių dvigubai brangiau kitokiais prekių ženklais, bet aš ne apie tai.

God bless them, yra miltų iš Anglijos. Tarp jų ir self-raising, na, patys save kildinantys. Taip, juos galima pasidaryti, daug ką galima pasidaryti, galima ir automobilį kojomis vairuoti, tik ne tam mes iš medžių išlipome, kad civilizacija nesidžiaugtume; jei galvojate, kad ir lietuviški miltai, visokie karališki, irgi yra labai geri, tai galvokite toliau, niekas jums nebepadės. Lietuviški miltai yra daugumoje prasti ir netikę, ir tik nepradėkit laukti, kol aš pradėsiu aiškinti apie kruopas. Aną dieną pirkau tokių lietuviškų perlinių, kad ašaras išspaudė mano šeimoje. Tik kad kitokių Pilies gatvės gastronome nebuvo.

Teisingi miltai šiose lentynose

Čia yra visokio kuskuso – ir su špinatais, ir su pomidorais, ir pilno grūdo kuskusas (čia jau totalinis nuprotėjimas, bet kam nors gali juk reikėti ir tokio), ir perlinis kuskusas, kurio Lietuvoje turbūt niekur kitur nėra nusipirkti, na, bent jau aš nemačiau. Šitą kuskusą labai mėgsta šefas Deivydas Praspaliauskas, kuris anksčiau dirbo Lauro Lape, o dabar Bistro 1 Dublis. Perlinis kuskusas yra labai panašus į žydų alkanų laikų išradimą, Izraelio kuskusą, ten vadinamą ptitim, ir buvo sumanytas kaip ryžių pakaitalas iš kviečių po Antrojo pasaulinio karo ir pasidarė be galo populiarus.

Yra dalykų, kurių, kaip kartais galima pagalvoti, esu vienas iš penkių vartotojų Lietuvoje: tahini pasta (malti sezamai, kuriuos deda į halvą, keptą baklažaną baba ghanoush ir humusą, ir kalbant apie humusą, čia jo yra skardinėse, ir tai yra atgaiva nuo tos latviškos parodijos, kurią pardavinėja visur kitur).

Dabar aš žiūriu prieskonius. Gerai, nors gali būti ir geriau. Žinote, ko reikia? Dar mažiau visokių mišinių (prieskoniai šašlykams, prieskoniai kotletams ir panašiai) ir daugiau pavienių sudėtinių dalių. Apie tai yra kažkada kalbėjusi ir Beata Nicholson: kas nuvilia Lietuvoje, tai kad daugiausiai siūlomi jau sumaišyti prieskoniai. Kiekvienas, kam rankos neauga iš uodegos ir kas sugeba internete pasiskaityti receptą, paims ir susimaišys tai, kas jam reikalinga. Man reikia iš parduotuvės, kad ten visada būtų visų pagrindinių dalių, o ne mišinių – nuo rūkytų paprikų iki vanilės anksčių ir cinamono lazdelių.

Ir taip, salierų druskos. Nieko geresnio nėra užsibarstymui ant virto kiaušinio, negu salierų druska. Ir jos suradau tenai, kaip ir pankolių sėklų, su kuriomis gaminu savo famous kukulius (kitur kartais būna, kartais ne).

Ir šiaip ten radau visokių tokių dalykų, kurių reikia išmanantiems – valgomas ryžių popierius, ploughman‘s pickle (tai Branston Pickle variantas), tokia iš esmės saldi ir pikantiška uogienė iš daržovių – morkų, svogūnų, agurkų, su actu, obuoliais, pomidorais ir datulėm ir įvairiais prieskoniais, ir šitą dalyką naudoja pačiam angliškiausiam patiekalui (neskaitant žuvies su bulvytėmis fri), artojo pietums (Ploughman‘s lunch), kur yra duona ir sūris ir va ta uogienė.

Ir dar ką radau – lygiai ta pati granola, Lizi‘s kaip ta, kuri būdavo Waitrose – pasifloros ir pistacijos, obuoliai ir cinamonas, mangai ir makadamijos. Brangu kai velnias, 21,99 Lt, bet tai čia pati mada, visos supermamos tempiasi, pačios bando gaminti, tai va prašom.

—

Dar vienas dalykas, nuo kurio man norėjosi pulti ant kelių ir pabučiuoti kurią nors lentyną, buvo tai, kad pagaliau mano maldos buvo išgirstos.

Suprantate, po trejų metų gyvenimo Lietuvoje aš, paprastai sakant, užsiknisau vartyti pakelius ir buteliukus, tikrindamas, kur kas pagaminta.

Pampersai, the real thing. Ne iš Ukrainos.

Niekam ne paslaptis, kad tie patys skalbiamieji milteliai Ariel, Persil ar kūdikių sauskelnės Pampers ne visiems yra gaminamos vienodai. Kai žmonės Vakaruose gauna normalų produktą (dažniausiai), po tuo pačiu prekės ženklu mums kur nors prie Tiraspolio ar Timišoaros ar buvusios branduolinės, cheminės ar bakteriologinės katastrofos teritorijoje tarp Tiranos ir Srebrenicos yra gaminama prekė tokiu pačiu pavadinimu, tik smarkiai prastesnė.

Su tuo visada susiduria jauni lietuvių tėvai, auginantys kūdikiecus užsienyje, ir paskui atvykstantys Kalėdoms arba vasarai į Lietuvą, ir naiviai manantys, kad pampersas tenai – tai pampersas Lietuvoje, koks gali būti skirtumas? Tą patį jie galvoja apie pieno mišinukus. Koks būna jų nustebimas.

Lietuvos rinkai skirtos sauskelnės, maža to, kad praleidžia kakus, pasirodo rupios ir kietos, kaip piktos pardavėjos širdis, kai jos paklausi kokios nors kainos, o ji, užuot pasakiusi, sako „ten parašyta“ (būdavo ir taip, nors jaunesniems skaitytojams sunku patikėti). Jos maždaug taip pat panašios į Anglijoje parduodamas sauskelnes, kaip rusiškas emaliuotas šikpuodis, pagamintas iš bėgiams skirto industrinio plieno, panašus į modernų ir šiltą plastmasinį, tinkamą išlepusiai kūdikio rūrytei.

Vokiška kokibė.

Paskui tie patys tėvai nustebę pamato, kad pieno mišinukai, tokiu pačiu pavadinimu pavadinti ir pagaminti ta pačia proporcija ir girdomi iš tos pačios iš užsienių atvežtos soskės, neprateka, nes miltukas tai kitas, biudžetinis, skirtas mums, skeltanagiams.

Man pačiam buvo sunkus šoko momentas, kai Vilniuje nusipirkus Twinnings arbatos (pažįstamas ir mylimas prekės ženklas), viduje ne šiaip sau buvo maždaug pusinio stiprumo pjuvenos iš atliekų, bet ir maišiukai buvo brokuotai supakuoti ir popierinės dalelės buvo blogai sukarpytos, nes, pasirodo, ši garbinga senovinė firma pradėjo arbatas pakuoti Lenkijoje, kur beveik viskas taip pat gerai. Beveik.

Ir viskas yra taip, na, bent jau daug kas. Net tie visokie purškiami dalykai dujinei plytai valyti, šiaip jau, Lietuvoje yra ne tokie patys, kaip normaliame pasaulyje, o tokie pusę jėgos (tie, kas esat gyvenę užsienyje, nusipirkit Assorti.lt tikro vakarietiško purškalo ir pamatysit, apie ką aš kalbu).

Kaip ir prakeikti popieriniai rankšluosčiai, kurie mūsų būrams parduodami ne tik ne amerikinio dydžio (kokiais 30% mažesni), bet blogiau sugeriantys. Kaip ir skalbiamieji milteliai – aš net nekalbu apie specialiai ubagams skirtą dvokiantį siaubą Dosia, kuris turėtų būti uždraustas Ženevos konvencijos, aš kalbu apie tai, kad jei norite, kad drabužiai gražiau šviestų, tai reikia tikro užsienietiško dalyko. Iš Vakarų.

Tai štai, parduotuvėje Assorti.lt yra begėdiškai ant lentynų parašyta „vokiška kokybė“, „angliška kokybė“, ir tai yra nuostabu. Taip, truputį brangiau. Tačiau jei jūs esate suaugę, darbingo amžiaus ir vis dar taupote skalbimo miltelių sąskaita, toliau nebeskaitykite.

Ten turi daug žaislų – na, ne Toys Я Us, bet daugiau, negu kitur, ir aš jums pasakysiu, kas man ištirpdė širdį.

Aussie šampūnas. Tegul jie būna palaiminti.

Aussie šampūnas, didžiulis Amerikoje ir Britanijoje parduodamas prekės ženklas (nelabai susijęs su Australija, tik per kengūros logotipą), kurio daugiau niekur nėra Lietuvoje. Suprantate, Lietuvoje visur pardavinėja kažkokią velnių „natūralią kosmetiką“, dažniausiai makeshift kioskeliuose prekybcentriuose, ir visur ten pasakoja tą patį dalyką, kaip čia natūralu ir organiška, ir viskas paprastai yra pagaminta kur nors Ispanijoje niekam nežinomos firmos, kurią naiviems žiopliukams iš Rytų Europos ir supermamoms su daugiau Sodros pinigų negu proto iškišinėja kaip pačią geriausią. Šiai beprotybei yra tik vienas atsakas, ir tas atsakas yra ši parduotuvėje: žinomi prekių ženklai, pagaminti Vakaruose, ir pagaminti Vakarams, viskas, istorijos pabaiga.

Kaip parašyta ant Laisvės statulos Niujorko prieplaukoje: „Duokite man jūsų pavargusias, jūsų vargšes, jūsų susigrūdusias minias, trokštančias laisvai kvėpuoti“ – taip ir čia, sakau, duokite man jūsų pirkėjus, kentėjusius Rytų Europos antrarūšio dalią, duokite man juos, pasiruošusius atverti pinigines už geresnį produktą.

 

Assorti.lt, Ogmios miestas, Šeimos aikštė 3, Vilnius. Tel. +370 612 23330. Taip pat ir prekyba internetu.

—

* Litai irgi yra valiuta.

** Specialiai taip parašiau, žiūrėjau, ar pastebėsite.

Mantas Katleris: visų lietuvių jis neišmokys, bet stengtis galima

Marozų porelė Žinių Radijo koridoriuje.

Mantas Katleris iš Panevėžio (dabar vilnietis) yra jaunosios kartos komikas – jis simbolizuoja jaunąją kartą taip pat, kaip ir Justinas Jankevičius. Jie abu man yra artimi dar ir tuo, kad savo stand-up komediją remia amerikietiška humoro tradicija.

Katleris (feisbuke jis yra Mantas Velnes Katleris, paklauskite jo paties, kodėl taip išsidirbinėja) yra gera demonstracija kartų prarajos: jis turi Facebook 57 000 skaitytojų, ir čia yra maždaug tiek, negu jų turi Miley Cyrus ir Shakira kartu sudėjus, bet tie, kam yra over 50 metų amžiaus, apie jį nežino absoliučiai nieko, jo galėtų jiems net ir nebūti.

Todėl išeina, kad, be Marijaus Mikutavičiaus, nėra Lietuvoje universalių žvaigždžių, kurios būtų visoms kartoms, visiems žmonėms ir visoms gyvenimo situacijoms.

Tačiau Mantas Katleris yra visiškai laimingas būti pasiūlymu daliai auditorijos, svarbu, kad pats labai gerai žino, kuriai daliai. Jis nelabai pergyvena, kad tie, kas žiūri festivalį Juokis ir kam yra juokingi dvidešimties metų senumo anekdotai, tikrai nebus jo auditorija.

Dar pasirodo tikrai Panevėžio valdžia yra ant jo užsigavus, kad jis nepagarbus su miestu. Aš patylėsiu. Kiek reikia būti kompleksuotiems ir susireikšminusiems, kad užgautų bajeriai apie panevežio šneką? Kai kam permanentinė pilnatis.

Visa laida, taip pat ir video, yra čia.

Šventoji, Palanga, Neringa: poilsiautojai išrūšiuoti

Šioje nuotraukoje nėra atvaizduotas nė vienas iš aprašomų kurortų. Carlsbad, California.

Jau užsisakėte atostogas šią vasarą? Labai gerai. Taip jums ir reikia. Tiems, kas to nespėjo padaryti per tingėjimą, apsileidimą ar iš blogos valios, dabar turi pasirinkti. Tikėtina, kad į užsienį nepageidaujate važiuoti, nes vienintelė kalba, kurią mokate, yra rusų, todėl jums tektų rinktis tarp dviejų šiltų rusakalbių šalių – Egipto ir Turkijos, kur kalbančių rusiškai šiandien jau daugiau nei Donecke. Ten referendumų dėl prisijungimo prie Rusijos dar niekas neorganizavo tik todėl, kad tose šalyse referendumų nebuvo nuo Osmanų imperijos ir faraonų laikų, tai jie nežino, nuo ko pradėti.

Į Egiptą nenorite skristi, nes ten toli ir vasarą karštą, o Turkijoje visi vyrai iškišę liežuvius dėl šviesių šiaurės moterų, tai kaip ten galima ilsėtis.

Todėl belieka atostogos Lietuvoje, kur kainos protingos, maistas savas ir kur aptarnaujantys asmenys visur laisvai kalba lietuviškai, išskyrus Druskininkų sanatorijas, kur rusų kalba yra antroji valstybinė.

Dažnas skundžiasi, kad nežino – kokį poilsį Lietuvoje išsirinkti, kai viskas taip puiku ir nebrangu? Geras klausimas. Nuo kaimo turizmo sodybų, sakote, raibsta akys. Nieko baisaus, ten viskas paprasta: visi šeši šimtai skiriasi tik drožinėtomis raganomis. Kubilą nešvaraus balkšvo karšto vandens rasite kiekvienoje iš jų. Todėl tiesiog rinkitės tą, kuri arčiau jūsų, ir tepadeda jums Dievas. Skaityti toliau…

Geriausios 24 valandos

Turėk gerą dieną, sako šernas (angl.)

Rašysiu trumpai, kaip poetas.

Per tas pačias 24 valandas:

(1) Venckienei atėmė nekaltybę (ar kažkas tokio);

(2) Lietuvai pasakė OK prisijungti prie euro;

(3) subirbė Lietuvos keliuose NATO tankai.

Jei dar pradėtų televizijos angliškus filmus rodyti nedubliuotus ir atsidarytų Vilniuje Burger King, tai praktiškai kaip ir galėčiau eit poilsio.

Akademinė knyga, pergalė prieš sveiką protą

Tokių knygų išvis negalėtų būti, jei ta Lietuva būtų taip nustekenta, kaip apie ją sako.

Rūta Janonienė, “Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje. Pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje ir puošyboje”, Vilnius: Aidai, 2010, 511 psl.

 

Gal atsimenate, buvo toks knygynas kažkada Universiteto gatvėje (prie šviesios atminties „Aliumnato“, kur dabar įsikūręs bespalvis italų maisto restoranas), kurį visi vadindavo „akademkniga“, pagal rusišką trumpinimo versiją, kuomet „Akademinė knyga“ sutrumpinama iki dviejų žodžių sandūros.

Tas neva elegantiškas žodžių dūrimas, estetine prasme, yra vienas šlykščiausių trumpinimo įpročių lietuvių kalboje: visi tie „socdemai“, „krikdemai“ ir panaši spiegianti kalbos tarša taip pat susijusi su gražia kalba, kaip Vokiečių gatvės lauko kavinėse ėdami šaldyti ir atšildyti priemaisčiai (nepainioti su priemiesčiais) yra susiję su skaniais patiekalais. Jei jums gražu, kai taip trumpina, ir jei jums neužkliūva, tai jūs neturite jokios kalbinės klausos, ir geriausia būtų, kad toliau nebeskaitytumėt.

Tai štai kaip daug įspūdžių iš paprasto žodžių derinio „akademinė knyga“. Kas tai yra? Tikriausiai ta literatūra, kurią mokslininkai rašo mokslininkams, nes masiniam skaitytojui ji nėra pritaikyta (beje, masinis skaitytojas tik galvoja, kad negalėtų perskaityti tokios knygos: jis galėtų, ir nelabai sunkiai, tik niekada nebandė – čia panašiai kaip japoniškų hieroglifų mokytis, kandži – jie atrodo beprotiškai sunkūs, bet iš tiesų yra išmokstami lengviau, nei daug kam gali pasirodyti).

Tiesą sakant, vidutiniam skaitytojui, niekada neėmusiam į rankas menotyros ir architektūros istorijos literatūros ir gyvenime apsiribojančiam Paulo Coelho ir Haruki Murakami, aptariamo kūrinio perskaitymas galėtų būti kaip sąmonės perlaužimas, nuo kurio jam kaip mat nurautų stogą, kaip nuo narkotikų.

Tai būtų sąmonės praplėtimas, nes užsispyrus ir perskaičius tokią knygą būtų suvaryta kritinė dozė informacijos ir idėjų, kurių vidutinis žmogus, leidžiantis laiką tarp išperkamosios nuomos būsto, lizinginio automobilio ir prekybos centro, niekada negauna. Vidutinis žmogus net negali įsivaizduoti, kas gali jam atsitikti, perskaičius arti penkių šimtų puslapių teksto (na, rodyklių ir santraukų bei iliustracijų sąrašo tyrinėti nėra būtina) apie nepažįstamą dalyką, kuris yra nepažįstamas ne todėl, kad su juo sunku susipažinti ar neįmanoma jį suprasti, o todėl, kad visada buvo šalia ir niekada nebuvo atsiversta.

Todėl esu įsitikinęs, kad ši knyga yra ir bus naudingesnė neženkliam atsitiktiniam skaitytojui (net jei tokių bus tik vienas ar du, na, gal po šitos recenzijos atsiras ir dvidešimt, nes jūs neįsivaizduojate, ką gali padaryti įtakinga recenzija), nei tiems, kam ji iš tikrųjų buvo rašyta (tai yra, specialistams). Gaila, šiais laikais jau niekas neberašo prie metrikos duomenų „knyga skiriama plačiajam skaitytojų ratui“, „knyga skiriama ichtiologijos studentams, aspirantams, mokslininkams ir visiems besidomintiems gėlavandenių žuvų veisimu tvenkiniuose“, kaip buvo daroma tarybiniais laikais. Dar tuomet metrikose įrašydavo vertingas pastabas „pasirašyta rinkti“, „pasirašyta spausdinti“, lyg kam nors tie dalykai rūpėtų. Pagalvojus, juk dar galima būtų pridėti apie paskutinę spausdinimo staklių techninę apžiūrą, ir kada mechanikas Vladislavas sutepinėjo judamas detales specialia alyva.

Autorė pasakoja kantriai ir neskubėdama, su tam tikru šventu susitaikymu, kad visa istorija niekada nebus ne tik papasakota: ji nebus ir iki galo sužinota. Ant puikaus popieriaus, su daugybe iliustracijų, solidžiai ir kapitaliai išleista knyga yra paminklas dideliam darbui (apdovanota ir Lietuvos kultūros ministerijos pagrindine premija, ir popieriaus pirklių už geriausią popieriaus panaudojimą – sunkus, malonus pirštuose, dulksvu, kone kiaušinio lukšto švytėjimu ir delikačiu gelsvu rudumu vos pastebimai spindintis popierius yra dalis šio leidinio puikumo). Ji taip pat yra liudijimas idėjos, kad bet kas, užsispyręs, gali sukurti tobulus dalykus gerai, ir dar geriau.

Akademinė knyga, išleista brangiai, bet be jokios švytinčios prabangos, ir kartu spinduliuojanti kokybe, yra pasiekimas.

Šis leidinys yra pergalė prieš sveiką protą – ekonominės realijos diktuoja, kad taip akademinės knygos negali ir neturi atrodyti, kad taip gerai nebūna, nes nelogiška. Antra vertus, gal tai ir yra tikroji didžiosios kultūros apraiška – kai visuomenė yra pasiekusi tokią išsivystymo stadiją, kad turimų turtų pakanka štai tokiems blyksniams, kurie galbūt vis dėl to yra nelogiški ekonomikoje – tiksliau, tik turgaus su bulvių maišu ir krapų ryšulėliu ekonomikoje. Aukščiausias kultūros lygis būna pasiektas tada, kai atsiranda dalykai, kurie neapsimoka, ir kai juos pagaminusieji ar sukūrusieji gyvena toliau, kaip ši autorė arba jos knygą išleidusi leidykla.

Turinio čia perpasakoti nereikia: leidinys yra autorės penkiolikos metų darbo rezultatas, pasakojant apie vieną bažnyčią ir vienuolyną Vilniaus Senamiestyje. Ne šiaip sau Senamiestyje, bet visiškai jo centre, kurį trumpa (vos 240 metrų) Bernardinų gatvė jungia su Pilies gatve, kuri jau čia pat išeina prie Katedros ir pilies, tai yra, prie tų vietų, kur medžiojo Gediminas ir sapnavo Geležinį Vilką, tiesa, kiek anksčiau, negu Vilniuje atsirado bernardinai.

Ir šitoje visiškai elitinėje vietoje 1469 metais atsirado bernardinų konventas, ir knyga yra apie tai, kaip Vilniuje jie gyveno ir ką sau pasistatė ir nupiešė, nusipirko, išdrožė ir nulipdė, ir kas liko iki mūsų dienų ten, kur kasdien braukia dešimtys turistinių autobusų, o savaitgaliais minios eina į Bernardinų sodus (taip, žinau, jis turi būti vadinamas vienaskaita, „Bernardinų sodu“, bet man gražiau daugiskaita, kaip kokie rojaus sodai), dažniausiai net nepakeldamos galvos į tobulus mūrus, kylančius aukštyn, kaip uola prieš vandenyną.

Bažnyčia ir vienuolynas Gedimino mieste šiandien atrodo taip įspūdingai ir poliruotai, kad dažnas net nepagalvoja, kad iš esmės tai elgetaujančių vienuolių įkurta bazė, kad galėtų skleisti tikėjimą taip, kaip mokė šv. Pranciškus iš Asyžiaus (kad italų miesto Umbrijoje, pavadinto Assisi, pavadinimas kažkada buvo sulietuvintas, jau savaime yra negeras dalykas, bet čia viena recenzija visų neteisybių aš negaliu ištaisyti – žinau, ir kad Paris yra Paryžius, ir tai irgi yra negerai, nes paskui žmonės ima Londono rajoną Becton, ir vadina jį Bektoniškėmis, ir labai jiems tatai yra juokinga, skeltanagiams sodžiaus humoristams).

Kaip šventasis Pranciškus, taip ir vienuoliai gerbė ir garbino neturtą, ir Rūtos Janonienės knygoje galima (be kita ko) sužinoti, kad, pasirodo, plėtros darbai vienuolyne buvo vykdomi tokiu būdu, kurį šiandien noriai pasmerktų trys ketvirtadaliai Lietuvos. Užuot kairėn ir dešinėn mėtę didelius pinigus ir samdę geriausius rangovus su geriausiomis medžiagomis (kaip kokie jėzuitai), bernardinų vienuoliai samdė nabagus ir turbūt žemesnės kvalifikacijos personažus, kurie visai nieko prieš buvo dirbti už maistą ir už nakvynę ir kišenpinigius. Kadangi vienuolynas ir bažnyčia ligi šiol stovi, ir net dominuoja Senamiesčio horizontą, galima būtų tik įsivaizduoti, kaip jis būtų atrodęs, jei projektai būtų administruojami kitaip.

Skaitant knygą, apima du jausmai.

Pirmasis – kiek daug visko yra toje bažnyčioje ir vienuolyne, ir kiek ten visko galima tyrinėti (ir kiek jau ištyrinėta), ir kaip viskas, absoliučiai viskas, yra dėl kokios nors priežasties, o ne šiaip sau, ne atsitiktinai: kiekvienas lipdinys, kiekvienas veikėjas paveiksle, kiekvienas veikėjas freskoje.

Prisiartinus prie tokių pastatų su tiek istorijos sluoksnių, užgriūna nežinomų signalų ir simbolių kruša, ir lengviausia gynyba nuo to – manyti, kad gal paprasčiausiai čia buvo per šimtmečius puošiama gėlytėmis ir kryželiais ir bet kokiais gyvulėliais ir piemenėliais freskose ir kokiais nors šventaisiais, na, kad būtų ir dailu, ir atitiktų religinį pobūdį. Ne, viskas yra ne taip. Visi tie ženklai kažką sako, ir visiems jiems reikia, kad kažkas paimtų už rankos ir paaiškintų. Nuostaba perauga į dėkingumą.

Antrasis – tai tik viena Vilniaus bažnyčia ir vienas vienuolynas, net Senamiesčio žemėlapyje tai mažas lopinėlis. Jei tik šiam lopinėliui reikėjo penkiolikos metų – ir tai juk darbas, kuris niekada nesibaigia – tai ar yra kokia nors viltis, kad Vilnius kada nors bus ištirtas? Nėra tokios vilties. Jis gali būti tik pakrapštytas, pakilnotas, pavartytas, juo pasigrožėta, bet miestas buvo ir liks paslaptimi visiems ten gyvenantiems. Ir tie, kas paskirs laiko nors truputėlį juo pasidomėti, gaus didelį prizą – supras savo pastangų bejėgystę prieš miestą, kuris yra didesnis už gyvenimą.