Andrius Užkalnis's Blog, page 27

Sukruštas “objektyvumas” apie pašautą lėktuvą. Nieko, neilgam

Būna atvejų, kai bulvarinė spauda turi didžiulį pranašumą

Tiems iš jūsų, kam nereikia daktarų pagalbos ir binto parūkymo, kad atskirtumėt gėrį nuo blogio, tiesą nuo netiesos, banditų irštvą nuo normalios valstybės, turbūt, gana nemažai kunkuliuoja kraujas, skaitant politiškai korektiškos Vakarų spaudos tekstukus, nuo kurių norisi apsivemti arba paimt ką nors perbraukt iš peties su byta arba kitu daiktu.

Aš kalbu apie tai, kaip left-wing hipsteriūgų staffintos Vakarų žinių organizacijos dabar neriasi iš kailio, bandydamos dar kartą įrodyti, kad nėra teisaus ir neteisaus.

“Visi neteisūs” sako jie, taip pat, kaip ir aiškina apie Izraelį ir Palestiną (o jie mėgsta rašyti apie tai, kaip žudo arabų vaikus už amerikiečių pinigus). Ir “geriausia būtų gyventi taikiai”.

Dabar vamzdžiai atsivėrė, ir jų išblyškusios rankelės yra very busy, bandydamos aprašyti tai, kaip čia dar niekas neaišku toje Ukrainoje ir oro erdvėje virš jos. Rašoma apie “finger-pointing”, suprask, ukrainiečiai kaltina rusus, o rusai – ukrainiečius, ir kas čia supaisys, kas teisus.

Dar vienas žodis, kurį jie vartoja, “blame-game”. Nu žinoma. Visi tik vieni kitus kaltina.

Rusijos vyriausio gangsterio ir gebistinio šliužo Vladimiro Putino organizuota, apmokėta ir ginkluota agresija Ukrainoje tuos puslapiuose yra rodoma kaip “pilietinis karas”, suprask, čia ne visi toje Ukrainoje patenkinti, na, dabar jie apsiginklavo kažkokiu būdu ir reiškia savo teisėtus lūkesčius ir visiškai suprantamas nuoskaudas.

Nepatiko kalba ir raiška? Palaukit, tuoj bus dar, sako straipsnio autorius.

Nes “kiekviename konflikte visi kažkiek neteisūs”. Prisimenu vieną iš BBC rytinių redaktorinių susirinkimų Bush House, kur dalyvaudavau kartais kaip dienos redaktorius nuo savo padalinio, ir kai kalba užėjo apie tuometinio Rusijos premjero Primakovo gastroles po Artimuosius Rytus ir laižymusis su visais iš eilės arabų teroristais, pasakiau, kad Rusija, kaip visada, aplankys ir apkabins visus, kas tik pakankamai greitai gali paimti ir sudeginti Amerikos vėliavą.

Koks buvo pasipiktinimas iš atskirų The Guardian skaitytojų prie to stalo. Vienas per dantis iškošė, kad “Rusija turi savo užsienio politiką ir turi teisę jos laikytis”.

“So did Nazi Germany“, pasakiau tada, ir tas shit-faced Oksfordo išnara užsikimšo (daugiau nesisveikino). Nors, žinoma, taip jau baisu nebuvo, jei 16 metų ten dirbau su visom savo pažiūrom ir niekas neišmetė, taip kad čia reikia pažymėti ir atkreipti jūsų dėmesį į tai. (Jei labai įdomu, kodėl gi aš tiek metų dirbau toje irštvoje, kviečiu pasiskaityti mano straipsnį from 3 years ago).

Karočie, kaip visada, BBC pasirodė visiškoje aukštumoje.

“Which some sources claim was shot down” – kai sako kai kurie šaltiniai, tai galbūt tas lėktuvas galbūt galėjo būti ir numuštas. Arba jūs valgykit šūdą kartu su savo kai kuriais šaltiniais, kurie sako, kad raketa atskrido iš kažkur ir pati pataikė.

Ir tokio šūdo yra labai daug. Ir visas jis paaiškinamas visokiais debiliškais “one man’s terrorist is another man’s freedom fighter”. Fuck you, bitches. A terrorist is a terrorist. Iš kur žinoti, kad tai teroristas? Nu, kai tavo namą išsprogdins, tada žinosi.

Tokiais atvejais belieka džiaugtis, kad dar yra bulvarinė spauda ir laikraščiai tokie, kaip The Sun, kurie visų tų moralinių kastratų pykčiui rašo taip, kaip tame paveikslėlyje pačioje straipsnio viršuje. “Putino raketa” – parašyta labai teisingai. Koks skirtumas, kieno teritorijoje buvo Kremliaus banditai, kai iššovė.

Dabar daugeliui iš jūsų gali pasirodyti, kad kėgėbistinis parazitas ir banditas Putinas ir jo išgamos rytų Ukrainoje išsisuks iš visko šito, pasaulis numos ranka, ir pasekmių nebus, išskyrus pareikštą pasipiktinimą.

Not so. Taip jau buvo. 1983 metais Korėjos keleivinis Boeing 747 buvo numuštas rusų soldatų prie Sachalino salos – tada komuniagos ir gebistai irgi sukosi, kaip žalčiai ant keptuvės, ne savaitę ir ne dvi, ir viską neigė. Jokio pagrindo manyti, kad jie dabar elgsis kitaip (nors tada Vakaruose buvo daugiau žmonių, kurie žinojo, kad vyksta Šaltasis Karas, ir žinojo, kieno pusėje reikia būti).

Tačiau pasekmės bus kaip ir aną kartą – gilios, ilgalaikės, ir tikrai ne Kremliaus naudai. Tai vienintelė paguoda šiuo atveju.

 

Turgaus bobų marketingas: kaip nereikia daryti

Prašom.

Kai kas antras miesto kaimietis ant manęs jau galanda spragilus po šito straipsnio (nes nabagai suprato, kad aš jiems tikrai uždrausiu žemę knisti ir auginti savo agrastus – jie tiki, kad aš turiu tokių galių – komentaruose sakė, kad aš kaip Hitleris), gal sakau reikia parašyti apie turgavietės marketingą, nes daugumos turgaus prekiautojų elgesys yra priežastis, kodėl jie ligi šiol prekiauja turguje ir nepakyla iki įdomesnės veiklos.

Kalbu apie tas moteris, kurios praeinantiems rėkia “PRĄĄĄŠOM!!!”.

Ko jūs prašot? Ko prašot, klausiu? Kažko jums reikia iš manęs?

Panagrinėkim, ką jūs tuo savo primygtiniu brukimu bandote pasiekti.

Atkreipiate praeinančiųjų dėmesį į savo dešras ir morkas? Ar jums atrodo, kad tarp praeinančių yra aklų, kurie nemato, kad jūs savo prekes esate išsidėlioję?

O galbūt jūs manote, kad tarp ateinančių veisiasi ypatingos rūšies lėtiniai abejotojai, kurie nėra tikri, ar jūs tuos kindziukus ir pomidorus parduodate, ir jiems reikia padrąsinimo? Tipo nes dažnai būna taip turguje: kažkas išsidėliojęs ogurčikus, prieina pirkėjas, ir jam atšaunama: “o mes šitų neparduodam”. Taip būna? Jūs taip esat matę kada nors? Tai kodėl taip elgiatės?

Kam laidot gerkles ir varot toliau lauk nuo savo prekių? Jūs norit parduoti ar norit parėkauti?

Ir shut the fuck up apie tai, kad turgaus prekiautojai neskaito Protokolų, ir jų nepasieks šios naujienos. Čia rašoma ne jiems. Čia rašoma tiems, kas turi žinoti, kad jie ne vieni vaikšto po Halės ar Dzeržinskio (Kalvarijų) turgų arba – to a lesser degree – po Ukmergės gatvės ūkininkų turgelį, ir kiekvieną kartą perka ne iš tų, kieno prekės geriausios, o iš tų, kurie mažiausiai, bl*t, rėkia savo girtos piršlienės intonacija, kurioje susimaišo imperatyvinis naglumas su slavišku šunuodegiaujančiu lipšnumu.

Nes tos rėkiančios babės tai ne tik turbūt galvoja, kad niekas nežino, kad jos turi agurkų, ir galvoja, kad nežino, kad tuos agurkus galima pirkti, bet dar ir turbūt, jų nuomone, pirkėjai yra gluši ir jiems reikia rėkti balsu, kad jie išgirstų tą rinkodaros žinutę.

Aš su jais elgiuosi taip, kaip elgiuosi su ta skrybėlėta zaraza Pilies gatvėje (senokai nesimatė, gal jau suklijavo lastus sena paprašaika) – einu kuo tolyn, moju ranka ir net nesustoju.

Jie gali turėti pačius geriausius skilandžius ir vytintas mėsas ir jų pomidorai gali būti skaniausi ir kvepėti šakelėmis, bet aš eisiu nuo jų velniop, todėl kad kuo įkyriau jie siūlys, tuo mažiau galimybės, kad aš ką nors iš jų nupirksiu.

Taip, aš nekenčiu visų tų tradicinių turgaus paniatkių ir manierų, visų tų kaimiečių juokų ir pribautkių (apie tai, kad derasi ir nuolaidėlių prašo vakarykščios dienos atstovai ir azijietiško gyvenimo būdo palikuonys, jau rašiau), ir visų jų intonacijų.

Išmokit tyliai stovėt prie savo prekių, ir parduosit daugiau.

Igoris Kofas: A-list garsenybė, visiška paslaptis

Igoris Kofas yra iš dešinės, arba ne, nelygu kaip pažiūrėsi.

Saulėtą pirmadienio rytą apturėjau retą potyrį: laidoje buvo Igoris Kofas (kaip sužinojau, tai nėra tikroji jo pavardė, ir jei klausysite laidą, tai tikrosios pavardės nesužinosite), ir jis yra absoliuti žvaigždė, ir tuo pačiu metu apie jį niekas nėra žinoma.

Bijau, kad laidos pabaigoje nelabai daugiau sužinojau apie jį. Taip, sužinojom istoriją, kodėl dainos Kažkada (pačios geriausios jo dainos, jei norite mano nuomonės) pradžioje yra Ich möchte ein Eis, dar sužinojau, kad jis mokėsi mokykloje Ševčenkos gatvėje (Naujamiesčio), kur tais laikais buvo Oktiabrio Burdenkos siautėjimas ir jis buvo per didelis Lietuvos entuziastas, ir išėjo kitur, ir mokslus baigė vakarinėje mokykloje Šopeno gatvėje (kaip ir Andrius Užkalnis, jeigu ką – šis gabaliukas į laidą nepapuolė), bet apskritai jis liko totalinė enigma.

Sužinojau, kad jis mokėsi dailės mokykloje, kuri atmušė jam norą užsiiminėti daile (and how many times have we heard that story before), ir kad jam labai patinka Klaipėda, kuri jam artima, ir jis nesakė – kaip artima. Tai žmogus, kalbantis mįslėm, bet ne dirbtinai mistifikuotai, o kažkaip teisingai ir labai korektiškai. Truputį jame yra kažkas kosminio. Jis ne iš šios planetos, gerąja prasme.

Nesužinojau ir atsakymo į klausimą, kodėl, kodėl jis gali būti vienintelis toks, kurio nėra nemėgstančių. Aš dar nemačiau žmogaus, kuris ką nors blogo pasakytų apie Igorį Kofą.

Tik pajutau nuėjęs per toli, kai paklausiau, ar tikrai jis visą laiką laimingas, ramus ir atsipalaidavęs dėl savo pasirinkimų, kaip atrodo. Pasakė, kad aš jį matau tikrą, nes jis naktimis apie tai galvoja.

Mes visi komunikuojam ramybę ir atsipalaidavimą, ir kaip mums viskas gerai sekasi, ir kad mes neabejojam dėl nieko. Paskui užsidarom duris, ir to, kas už jų, niekas nemato.

Aš likau totaliai priblokštas šito žmogaus, kuris tikrai nėra geriausias pasaulyje kalbėtojas, bet damn it, turbūt gryniausios prabos pašnekovas, kokį tik galima įsivaizduoti.

Visa laida taipgi ir video yra čia.

 

Tarybų Lietuvos žėrtvos, va kur jūsų viso gyvenimo pinigai

Labai gaila, kad taip išėjo

Dažnas dabartinis Lietuvos gyventojas, savo šaknimis einantis į Tarybų Lietuvos praeitį, mėgsta prisiminti, kad “visą gyvenimą sąžiningai dirbo”, ir kur dabar visi tie pinigai? Kodėl dabar Vokietijos pensininkai lupa alų ir gauna melanomas Ispanijos pliažuose, o jiems lieka tik, vulgariai kalbant, b**is į akį, ir ko gero ne daugiau.

Tiems visiems auksiniais zūbais besipuikuojantiems senjorams galima patarti labiau domėtis tarptautinėmis novynomis, naująją istorija ir bandyti patiems rasti biškį priežastinio ryšio tarp savo negalėjimo Norfoje dabar įsigyti norimo kiekio virtos kielbasos ir pigios varškitės ir tarp to, kas darosi – ir anksčiau darėsi – kitur.

Štai prašom pavyzdys. Vladimiras Putinas (kurio penimas rusiškas televizijas taip labai mėgstate ir čiulpiate godžiai per savo kabelinius priedėlius) Kubai padovanojo 32 mlrd. dolerių senų tarybinių skolų. Čia būtų apie 81 mlrd Lietuvos litų (padalinus lietuviams, išeitų over 10 000 litų vienam Lietuvos gyventojui, kas yra tikrai nemažai “Bokšto” alaus ir šlapenkės; tačiau kodėl ir kas gali norėt šitai lietuviams dalinti)?

Paliubomu, tai yra jūsų visų pinigai, jūs Tarybų Lietuvos / LTSR žėrtvos. Tai yra skolos iš tarybinių laikų, kai jūs dirbote ir mokėjote mokesčius, ir iš jūsų pinigų buvo skolinami pinigai viso pasaulio išgamoms, komunistams ir teroristinėms lervoms.

Aš žinau, kad jūs neisite ir neatgausite iš Vladimiro Vladimirovičiaus Putino šių pinigų, bet man yra malonu jus pabaksnoti į tai, kaip baksnojamas yra šuniukas į savo primyžtą balą.

Taip, čia jūsų pinigus pra3,14sinėjo Darbininkų ir Valstiečių Valstybė – ne tik Kubai, kuri buvo dotuojama, bet, milijardais, karui Afganistane, visokiems režimams nuo Mozambiko iki Angolos, Vietnamui ir ypatingai padugnėms Artimuosiuose Rytuose.

Ne tik Palestinos teroristai su arafatkėm, bet bukvaliai kiekvienas kamelfakeris ir tauelhedas iš smėlynų, jei tik būdavo pasiruošęs ką nors blogo daryti Izraeliui arba prieš jį loti, buvo šeriamas jūsų uždirbtais pinigais. Jei manote, kad taip ir reikėjo daryti, tai juo geriau tada: pasidžiaukite, kad už jūsų pinigus niekas nepasikeitė – žydai gyvena nors ir pavojingai, bet geriausiai, o aplink juos apspitusios į skudurus susivyniojusios gentys kol kas bando sugalvoti kažką naujesnio, negu paauglį aprišti sprogmenim ir įlaipinti į autobusą su žydais, kad visus ištaškytų. Kol kas jie nieko naujesnio nesugalvojo.

Taip, tai viskas už jūsų pinigus: kurių jūs neišleidote vynui, šašlykams, atostogoms Palangoje, dėl kurių stokos jūs rengėtės baisiau negu Joe Dassinas vizito Maskvoje metu 1980 metais, visa tai buvo jūsų pinigai, kuriuos iš jūsų paėmė ir jūsų vardu išleido komunistiniai banditai, kuriuos jūs laikote ligi šiol visai palyginti neblogais žmonėmis (geriau nei Kubilius ir visi tie vagiai).

Tai nebeklauskit daugiau, kur jūsų pinigai, glušos jūs komjaunuoliškos galvos. Visi jūsų sąžiningai uždirbti pinigai yra seniai pra3,14sti, o kas liko, dar svoločiams padalins jūsų draugas Putinas, kurio televizijas jūs taip žiūrite ir kurio mėgstamas šūdfilmis “Po pirties” jums ligi šiol šildo širdį prieš kiekvieną naujaką.

7:1 – angliško žodžio ir rašto triumfas

Kažkada rašiau, kad Lietuvoje žurnalistų (o ir rašytojų) žodžio raiška apgailėtina. Dominuoja nykūs nuobodylos, kurie bezda savo mokyklose išmoktus prikolus apie atsitvėrė tylos siena ir karaliavo triumfavo nepaliko abejingų (žr. Protokolai passim apie tai: , ateis laikas – bus ir vaikas, tūpi žurnalistai).

Gydytis nuo šito įmanoma tik mokantis iš užsienio žiniasklaidos: imt geriausius laikraščius Anglijoje ir Amerikoje, ir liepti skaityti tol, kol patys nepradės taip rašyti arba bent jau panašiai.

Neprisimenu kito įrašo, kur taip tiktų kategorija “kaip reikia“.

Todėl kad šiandien ryte, kai jūs visi darbe jau sėdėjote ir su kolegomis kalbėjote apie tai, kaip Vokietija atitutrėjo brazilus, tai aš panaudojau panaršymui po anglakalbę žiniasklaidą ir paskaitymui, kaip sau davė valią geriausieji iš geriausių. Neįmanoma buvo sustoti.

Man futbolas šiaip nebaisiai įdomu, bet skaityti šiuos verbalinius fejerverkus buvo geriau, negu žiūrėti, kaip vokiečiai mušė bankes vieną po kitos nelaimingiems favelų vaikams ir virkdė moteris tribūnose.

“They were embarrassed in a way that will make them look back on this tournament and want to shelter their eyes. It was football’s equivalent of chewing on broken glass and they should probably just be grateful Germany did not make it even more harrowing after Andre Schürrle had added another two goals in the second half.

This was not a team losing. It was a dream dying. (…) Until this stage Brazil’s matches had been a celebration of colour and noise. Yet now there was the eerie sound of silence and other noises, too. At times it was something approaching fear, a strange gargled sound that could be heard every time Germany elegantly broke forward, threatening more humiliation. The sight of Brazil, with all their rich football history, being dismantled this way was actually shocking.”

(Daniel Taylor, The Guardian)

“So melodramatic was the homage to the star with the broken back that many of us felt unnerved by it. How had this great footballing nation come to be so dependent on a single idol?

This mawkishness backfired on the hosts. It was more distraction than inspiration. They needed to concentrate on quelling a superb German team, not worshipping their absent brother. The focus was all misplaced.

Brazil’s players will probably argue that there was a point to this endless worship. The aim was to turn Neymar into a catalyst and talisman: a patron saint who could help them win the game by proxy. (…) There could be even worse in store. Imagine Argentina skipping out at the Maracana on Sunday. Picture an all-European World Cup final in South America. We thought the samba would never stop at this tournament. It just did.”

(Paul Hayward, The Telegraph)

“In the list of great sporting collapses it is hard to think of an occasion as raw, as painful and as humiliating as this, when Germany scored five goals in 29 minutes against a Brazil team that had taken leave of any semblance of a game-plan. Extraordinary and excruciating to watch it was a World Cup match like no other. Even the Germans sensed that they should mute their celebrations, as if they were also bystanders at a solemn state funeral.

Something was lost to Brazilian football yesterday that will never be recovered, not in this generation or perhaps many more to come. (…) It remains to be seen how this country, with so much social unrest kept repressed by the loyalty to the national team, reacts. They have paid $11bn to stage this World Cup finals and it has turned into the most expensive ritualistic moment of humiliation of which a nation state could conceive.”

(Sam Wallace, The Independent)

Šituos tekstus galima skaityti, ir skaityti, ir skaityti, gerti kaip vyną. Jesus Christ, čia yra rašymo kokybė.

 

 

 

Monika Šalčiūtė: interneto No 1 radijo vedėjo No 1 laidoje

Monika Šalčiūtė

Mano laidoje buvo oficialiai garsiausia Lietuvos internetų moteris, Monika Šalčiūtė. Ji turi over 77 tūkstančių sekėjų (kol perskaitysite, bus jau 78 000), ir jai rašo visi Turkijos jaunikiai (įtariu, kokie 5 mln. žmonių). Kad ir ką apie tai galvotumėt, tai ne kiekvienam prieinamas pasiekimas.

Laida buvo sėkminga daugeliu prasmių: pirmiausia, tai pakankamai daug daužtų savamokslių radijo specialistų šiandien turės padidėjusį skrandžio rūgštingumą, nes ne pagal jų pasirinkimą yra ši pašnekovė. Oi ne pagal jų. Jie tokios nepasirinktų. Po kiekvieno pašnekovo aiškina, kad vienintelis buvo likęs Žinių Radijas, ir dabar jie jau klausytis nebegali. Shut up.

Ką jie pasirinktų, tai niekam neįdomu, nes ne jie veda laidą, o laidos jie neveda dėl išskirtinio nesugebėjimo vesti laidas.

Dar skambino į laidą du tipiški klausytojai: vienas norėjo klausti Monikos Šalčiūtės, ar ji mėgsta varškėtukus (mėgsta). Aš įsivaizduoju, kad jis ilgai turbūt kaupėsi tam skambučiui ir klausimui. Bet turbūt vis tiek jam nedrąsu buvo.

Kitas klausytojas buvo iš pedagogų klano. Jam labiausiai reikėjo pasisakyti apie tai, kad ne taip reikia vesti laidą – sako, man mažiau reikia pasakoti apie save, o daugiau klausyti pašnekovės.

Nuo tokių klausytojų ir komentatorių aš pasidarau dar labiau piktas, ir dar daugiau skiriu dėmesio tam, kad juos erzinti (žinau, reikėtų sakyti “kad juos erzinčiau”, bet čia specialiai aš taip rašau, kad panervuoti kitus, kurie man gramatiką taisinėja). Jūs persijunkit gal jau kitą kanalą, jei jums nepatinka mano laidos vedimas. Aš apie save labai daug pasakoju, nes man taip patinka. Dar imat ir skambinate už savo pinigus.

Monika Šalčiūtė papasakojo, ką galvoja apie heiterius (sako, nekreipia dėmesio į juos – o aš manau, čia jai tik taip dabar atrodo), sakė, kad labiausiai mėgsta vienatvę, pasirodo, tapo aliejiniais dažais, ir mėgsta cepelinus.

Visa laida ir video yra čia.

Paprastas sovietofilo testas

Mokyklų sistema turi savų trūkumų

Žinote tą istoriją apie tai, kaip kvaili amerikiečių mokslininkai labai ilgai kūrė specialų šratinuką, kuris galėtų rašyti nesvarumo sąlygomis kosminėje stotyje, o tuo metu labai protingi rusai tiesiog davė savo kosmonautams paprastą grafitinį pieštuką ir problema buvo išspręsta.

Pagal tai, kaip klausytojai reaguoja į šią istoriją, galima lengvai atskirti normalius, protingus žmones nuo beviltiškų Tarybų Sąjungos mylėtojų, juos išbaninti ir jų telefonus ir elektroninio pašto adresus ištrinti visam laikui.

Tikėjimas, kad kuvalda ir lomas yra geriausi instrumentai visiems gyvenimo atvejams, yra požymis, kad prieš jus žmogus, su kuriuo jūs nieko bendro nenorite turėti.

Sapporo: Krabai Japonijoje Andriui Užkalniui priminė sovietmečio paradą

Lietuvos Rytas - 24 valandos Sapporo su Andrium Užkalniu

Nuotrauka: 123rf

Čia nerasite senųjų šventyklų. Sakuros čia pradeda žydėti vėliau nei kitur Japonijoje – jei praleidote žydėjimą Kiote, Saporas jums visuomet suteiks antrą galimybę. Japonams Hokaidas – kaip lietuviams Labanoras, begalinė gamta ir kaimo turizmo poilsis. Saporas yra 2 milijonus gyventojų turintis miestas, kurio širdis – kaip mažo miestelio, kuriame atvykėlis jaučiasi ramus ir net labiau atsipalaidavęs nei bet kur kitur šalyje.

1. Saporo Čitosės tarptautinis oro uostas

Saporas – jūrų gėrybių sostinė net jų persotintoje Japonijoje. Išvykstantieji visada vežasi lauktuvių ir oro uoste keliautojams siūlomas neįsivaizduojamas jų pasirinkimas. Nuo mažų, didelių ir milžiniškų krabų prekybos salė nusidažo raudonai, kaip Vilniaus Gedimino prospektas per gegužės 1-osios paradą mano vaikystėje. Skaityti toliau…

Mažosios Istorijos: leidybos magnatas

Skambina nepažįstamas numeris. Vyras prisistato kaip leidėjas, išleidęs knygą apie krepšinį, kuri yra apparently visų lietuviškų knygų apie krepšinį motina. Ten unikalios fotografijos, interviu ir prisiminimai. “Tai absoliuti sensacija”, sako leidėjas.

Viskas, ko jam reikia iš manęs, yra:

1. Radijo eteris su knygos pristatymu “maksimum valandą-pusantros”

2. TV eteris su knygos pristatymu (“geriausia ir per LRT, ir per LNK, nes skirtingi žmonės žiūri”)

3.  Publikacijos spaudoje (“kad koks geras žurnalistas parašytų, nes negalima žinot kad neišmanantis pagadintų”)

4. Publikacijos internete

5. Pasidalinimai “Feisbukuose”

Knyga bus žiauriai sėkminga, sako jis, ir sako, kad jei ką, “skolingas tikrai neliktų”.

Pokalbiui įsivažiavus, jis kiek prityla. Paskui:

“Žiūrėkit, gal galit man perskambint į šitą numerį, nes man dabar pypsi, kad kortelėj papildymas išsinaudojęs.”

Pasiilgsiu referendumo ir jo debilų

Vadinamas “mėmas” komunikuoja liūdesį.

Kai mergaitę atėmė iš Garliavos violetinių psichų ir atidavė mamai, panaudodami lygiai tiek jėgos, kiek reikėjo, ir kai paskui Stankūnaitė išvažiavo į užsienį su mergaite, o teta Venckienė pabėgo į kitą užsienį, tai buvo džiugu. Bet kartu buvo ir šiek tiek liūdna, kad visas šitas psichų cirkas, su Klonio gatvės vaidinimais ir koncertais, su savadarbiais plakačiukais, su liūdnai paklydusiais anksčiau buvusiais reasonable žmonėmis (kaip Oželytė ar Landsbergis), visa tai baigsis ir to nebebus.

Beprotybės mugė stimuliavo kūrybą

Buvo liūdna, nes aš esu literatūros ir žodžio žmogus, ir man anomalijų stebėjimas teikia kūrybinį malonumą (net jei tai yra paremta nelinksmais įvykiais). Beprotybės karnavalas yra estetiškai stimuliuojantis dalykas. Iš klounų ir pajacų darkymosi, iš chemtrailų dryžių, iš ūsuoto Šliužo gimsta menas, kuriuo žmonės džiaugiasi, ir nuo kurio visuomenė darosi stipresnė, nes kaip iš numirusių jūros gyvių susiformuoja koralai, taip ir iš kliedesių ir tamsybės monstrų atvaizdavimo ir išsityčiojimo iš jų formuojasi mūsų kultūra.

Be Mildos Bartašiūnaitės su jos čainiku ir acto garinimo mitu (kaip Persėjas su Medūzos galva) mūsų šiandieninė istorija ir jos mitų ir asociacijų pynė būtų skurdesnė.

Todėl dabar, kai mes visi besišypsodami laukiame, kol išsitėkš bukapročių ir Lietuvos priešų referendumas, kaip išsiteškia ant žemės pilnas vandens balionas, kuriuos mes mėtydavome pro S.Nėries gimnazijos ketvirto aukšto langą ant kieme žaidžiančių bendramokslių, mums linksma, bet kartu ir liūdna, kad to nebebus po referendumo dienos.

Kas bekurs tokius video, kur tik kokias 2 minutes galima žiūrėti be vaistų? Kas mus linksmins, kaip pralinksmino besiskundžiantieji trenktieji šiandien: jie atėjo Savivaldybėn balsuot iš anksto referendume, ir skundėsi, kad jiems trūksta informacijos apie referendumą – tai yra, jie atėjo balsuoti, nesuprasdami, ko atėjo, kur atėjo, kam atėjo, ir apskritai, atėję į referendumą nesuprato, kad yra referendume.

Jau sakiau – tai tipiškas pritvoto referendumininko pavyzdys: nieko nesupranta, paaiškinti nemoka bet still, valstybė pavojuje ir reikia uždrausti parduoti žemę, kad jos neišvežtų į Estiją ar dar kur nors. Jie taip pat aiškino apie skalūnus ir atominę (dažniausiai tai ta pati chebra, visą laiką ta pati chebra – čainikai su čainikais).

Nežinau, ką jie sugalvos toliau. Be darbo neliks, gal marginalizuosis, bet vasara tik prasideda, ir bus savotiškai nyku be pramogų, kurią šis būrelis frykų, krypų ir bizarre deformed paprygunčikų su savo vėliavomis, tin hats ir dūdelėmis mums užtikrino už palyginti nedidelę sumą, paskaičiavus viską. Tai kaip Dainų Šventė, tik linksmiau.

Man negaila tų kelių milijonų referendumui – mums visiems tai ne tik pramoga, bet ir skiepas, kad žinotume, kad mūsų jaunesnieji broliai yra šalia ir jie turi balsavimo teisę.