Andrius Užkalnis's Blog, page 26

Mantas Stonkus: profesionalus aktorius tarp humoro žmonių

Mantas Stonkus, jis rimtas

Mantas Stonkus yra vienintelis iš tų, kurie Lietuvoje daro stand-up comedy ir užsidirbinėja pinigų iš humoro, kartu ir trainintas kaip profesionalus aktorius, ir ne šiaip sau, bet ir magistrantūroje (būna ir tokia aktoriams, kur moko tikroviškiau verkti, negu bakalaurus). Kadangi efyras buvo rugsėjo pirmąją, tai pakalbėjom apie moksleivius su kardelias (gladijolėmis) rankose ir apie tai, kaip moko aktorius, ir kodėl niekas kitas, išskyrus aktorius, neprisimena savo dėstytojų su tokia šiluma ir tiek daug detalių.

Mantas (jau kelintas mantas: buvo Mantas Petruškevičius, buvo Mantas Katleris – tai jau kaip ir trečiasis Mantas mano laidoje) pirmasis atėjo į mano laidą naujame sezone (yay, laida dabar beveik dvigubai ilgesnė, negu anksčiau, ir nauju laiku, 12:10), ir yra vienas iš senų draugų ir pažįstamų, su kuriais kalbėdamas, turiu neįsijausti ir nesukurti tokio vaizdo klausytojui, kad čia mes tiesiog belekokie draugeliai pliurpiam.

Dar buvo skambinantysis plačiai žinomas Antanas iš Klaipėdos, kuris visada prašo papasakoti anekdotą apie komunistus, ir todėl Mantas Stonkus – nebūtų aktorius – užsiruošė anekdotą, patį durniausią, kokį tik galėjo rasti internetuose, ir perskaitė į eterį. Tas anekdotas buvo tikrai baisus ir buvo tik maždaug 3 kartus geresnis, negu vidutinė laida iš festivalio “Juokis”. Visi liko labai patenkinti.

Dar Mantas papasakojo, kad yra iš Plungės, bet paskui gyveno Mažeikiuose, kur ir lankė mokyklą, ir jam ten labai nepatiko, ir buvo labai viskas atvira jo pasakojime, bet sako, pykčio nelaiko, ir tuo lengva tikėti, nes aktorius atrodo labai geras ir šiltas.

Jis pasakojo, kaip kažkada kai buvo mažas pacaniukas, ėjo Palangoje nuo jūros, sutiko Algį Ramanauską, ir šis jam pasirašė autografą, ir štai ne tik prisimena ligi šiol, bet ir pats pasirašinėja gerbėjams, ir dar maža to – dabar jie su Algiu kartu ir teatre, ir TV. Tai va ir prašom, kaip pildosi svajonės.

Visa laida, taip pat ir video, yra čia.

Kai kam draudžiu reikšti nuomonę

Vakar nemažą susidomėjimą sukėlė mano pranešimas (ne pasiūlymas), kad tie, kas priešinasi Žaliojo Tilto skulptūrų (balvonų) nuvertimui Vilniuje yra pavojingi debilai (visas tekstas pateiktas išnašoje apačioje).

Pranešimas apie tai, kam galima turėti nuomones, o kam ne, susilaukė prognozuojamos reakcijos: suputojo ne tik konvencinės supermama.lt skaitytojos ir autorės bei žodžio “neskanu” rašytojos, bet ir politkorekcijos bei “Normalioje Šalyje Tokius Atleistų Iš Darbo” teisingumo High Priestess, currently veikianti kaip Antroji Šalies Žurnalistikos Mokytoja Milda Dargužaitė (pirmasis Mokytojas, šiuo metu žaidžiantis veteranų komandoje iš vieno žaidėjo, yra Artūras Račas, skundžiantis žiniasklaidos publikacijas valstybės reguliavimo institucijoms ir tuo linksminantis sveiko proto publiką, gi gerb. Dargužaitė tik rašo apie tai, kas turėtų netekti darbo ir kam netekus turėtų būti sunku darbą susirasti).

Gerb. drg. Dargužaitė pareiškė: “Kas baisiausia – šitą post’ą “like’ina” šimtai žmonių – tarp jų intelektualai, studentai, visuomenininkai. Yra ir tokių, kurie nuotraukose su šautuvais ir kitokiomis karinėmis atributikomis“, o taip pat persergėjo, kad nuomonės formuotojai, tokie, kaip Užkalnis, gali ir pogromus pradėti daryti.

Vištų ir vištinų smegenims paėjo prognozuota reakcija, kurią geriausiai sutraukė į visą distiliatą viena Giedrė Staškevičiūtė: “Nesuprantu, kaip toks kaip uzkalnis vis dar gali viesai laisvai reiksti savo nuonone…?”

Well put. Kaip jis pats gali reikšti nuomonę (kodėl dar neišbanintas iš spaudos), bet dar kaip jis dar mums sako, kad mes neturim teisės?

“Jis visus, kuriu nuomone ir gyvenimo budas kitokie nei jo tik debilais ir durniais vadina. O kur zurnalisto etika? O jei ji jau nebeegzistuoja, tai bent jau elementari pagarba? Siulau ignoruoti tokio “apzvalgininko” raslevas… nes jos labai subjektyvios, izeidziancios, neinformatyvios ir kenkejiskos.” Teisingai, Giedre, taip ir darykite su “rašlevom”, tiktai bandė iki jūsų, bandys ir po jūsų, bet net ir Milda Dargužaitė supranta, kad baisiausias dalykas yra tai, kad užkalniai ir toliau rašo ir rašys, ir rinks auditorijas, apie kurias gali tik pasvajoti visos žurnalistikos zanudos, žinančios, kaip reik rašyti normalioje šalyje.

Ir jie žino, kad nieko nepadarysi: nuomones formuos tie, kas sugeba, o ne tie, kas žino, kam priklauso nuomones formuoti normalioje pažangioje šalyje.

Žavūs ir naivūs, kaip nuskriaustų vaikų, tie šimtus kartų ir metų metus girdi užkeikimai: “greitai nusibos”, “nebebus niekam įdomus”, “niekas neskaitys”: jie žino, kad nenusibos, skaitys, duos eterį ir laikraščių ir žurnalų puslapius – ir ne mažiau, o daugiau duos, nes tai skaitomos ir įdomios medžiagos, kaip ir mano knygos, kurios visos eina ir eina ir eis, nes aš nesustabdomas išsuktas brandas, kuris dar nuolatos ir rebrandinasi ir refokusuojasi, ir todėl niekur nepabėgsite, Milda Dargužaite, nei nuo manęs, nei nuo mano tekstų, kol mane nepasikvies pas save Aukščiausiasis.

Ir kuo daugiau rašysiu, tuo jūs daugiau visas tas politkorektiškas nuskriaustas darželis žviegsit, kad reikia mane ignoruoti ir kad niekam neįdomu.

Jūs išsilavinę, kai kurie net ir sėkmingi, su kai kuriais iš jūsų net ir pabendrauti galima, bet deja, nuo baisaus skausmo dėl dėmesio paskristymo neteisybės spjaudysitės, kaip ir tie išsigimę, nedavalgę, šaldytais koldūnais ir bomžpaketais mintantys, šūdinus darbus dirbantys, purvinas džinsūras ir skudurynų smirdinčias drapanas dėvintys vargšai, tas gyvenimo greitkelio roadkill’as, visos tos pritrėkštos ant virtualaus asfalto katės ir racoonai, kuriems jau saulutė net ne vakarop: ji niekad nebuvo pakilusi: jie viską gavo, ko nusipelnė, o nusipelnė ne itin daug – maždaug tą, ką ir gavo.

Jiems arterijas siaurina ir mirtinas širdies-kraujagyslių ligas artina kiekvieną savaitę mano restoranų kritikos straipsniai lrytas.lt: ten iš jų ateina komentaruose tikrosios pūlingos heito bangos, ten iš manęs jiems yra neplanuota, specialiai nedaryta, bet tokia reikalinga nuodų porcija į jų kraujotaką, kad jie dvėstų pagal galimybes greičiau, ir kad juos pašarvotų ir kad juos giminės fotografuotų suklijavusius lastus, su iškeltom į orą nosim ir kartoniniais batų padais, o paskui visi eitų valgyti gedulingų pietų, bet ne bet kokio baisumo, o tokių, kokius pateikinėja Spaudos Rūmų bufete, kad būtų daug majonezo, apdaužytos tarielačkos, goviadinos liežuvis, Panevėžio file ir rūkyta vištiena, o desertui medaus tortas, ir kad tą tortą padėtų ne ant atskiros lėkštutės, o ant tos, kur ištraukta iš po kavos puodelio, nes reik taupyti.

IR GĮŽTANT PRIE TEMOS: taip, aš draudžiu kai kam reikšti nuomones, tildau juos ir suskirstau į tuos, kas gali kalbėti, ir į tuos, kam aš, ar kas nors kitas, nedavėme komandos loti.

Kaip aš taip galiu? Paprastai. Jei jūs išgirstate iš manęs, kad aš jums neleidžiu kalbėt, ir puolate aiškintis, kaip čia taip ir kodėl aš jums uždraudžiau, tai reiškia, kad tikrai jums neleista kalbėt. Nes tie, kas kalbėti ir reikšti nuomones gali, nelaukia leidimo ir nereaguoja į mano draudimus. In fact, mano draudimai galioja tik tol, kol jūs jų klausote.

Yra visuomenės dalis, kuri yra per kvaila, kad galėtų galvoti savarankiškai, todėl jiems reikia, kad nurodytų kas nors protingesnis ar įtaigesnis. Ar tikrai žinau, kad jie patys negali? Tikrai. Pažiūrėkite, kiek balsuoja už Darbo partiją ar pasirašė už Žemės Referendumą – ar tikrai manote, kad jie yra saugūs su savo pirmuonies protu? Jų nuomonę gerbti – tas pats, kas gerbti vaiko teisę žaisti degtukais, benzino kanistru ar prieštankine granata. Kodėl niekas neklausia tėvų: “o ar tikrai tu žinai, ir kaip nusprendei, kad tu geriau už Lukutį žinai, kaip yra saugiau su degtukais?”. Visi tiesiog žino, kad kai kuriuos dalykus saugiau palikti suaugusiems, arba tiems, kas yra suaugusio intelekto.

Tie, kas sako, kad Žaliojo Tilto skulptūros, šlovinančios žagintojus, okupantus ir proletarų ideologijos atstovus ir simbolius, “niekam nekenkia”, dar nėra suaugusio intelekto, ir būtent todėl jie neturi tų pačių teisių, kaip veiksnūs piliečiai.

—

Tie, kas nori, kad būtų išsaugotos Žaliojo Tilto skulptūros, yra, paprastai kalbant, pavojingi debilai. Jų nuomonė yra neteisinga ir kenksminga. 

Kodėl? 

Todėl, kad visas jų šnekėjimas remiasi idijotams būdingoms ekstrapoliacijoms: “tada gal ir tiltus / kelius / daugiabučius nugriaukim”, faux-ironiškomis “Internacionalo” citatomis apie seno pasaulio griovimą ir būtinybe “nepamiršti istorijos”. Kai išgirstu ką nors iš šito kliedesio, žinau, su kuo turiu reikalą. 

Nesvarbu, kokie tavo nuopelnai praeityje. Gini tarybinius balvonus – su tavim šnekos daugiau nėra. Lauk nuo radaro, kaip šūdmusė. 

Vienintelė problema, susijusi su mūsų elgesiu tų moronų atžvilgiu, buvo per daug pakantumo jiems. Su jais per daug šnekėta, diskutuota, per mandagiai kreiptas dėmesys į juos. Nors jie iš esmės yra tas pats sbrodas, kurie dar neseniai aiškino, kad iš Rusijos grėsmės nėra, kad Rusijos TV kanalai yra tik TV kanalai, kad Gergijevo koncertas yra tik koncertas, ir kad nepainiokime kultūros su politika.

Tie piktybiniai, kenksmingi elementai turi būti padorių žmonių atstumti, marginalizuoti ir padėti ten, kur jiems priklauso: į tą ignoruojamą minią, kuri neturi teisės į savo nuomonę, nes yra per durni turėti nuomonę. 

Greta Darbo partijos rinkėjų, violetinių-patvorinių, kovotojų su skalūnais, žemės referendumininkų (dažniausiai visi jie yra tie patys žmonės). Jie turi suprasti, kad sveiko proto piliečiai jiems neduoda komandos loti, o jei jie loja savarankiškai, niekas į juos dėmesio nekreipia. 

Nustokime gėdintis aiškios teisingos nuomonės ir drovėtis paniekos idijotams.

 

Saulius Prūsaitis: rami New Wave žvaigždė

Saulius Prūsaitis, photo by Žinių Radijas

Saulius Prūsaitis atėjo į laidą tvarkingai ir skleisdamas aplink save gerą energiją: aš nežinau, ar tikiu tokiais dalykais, bet su kai kuriais žmonėmis yra įtampa, o kiti turi teigiamą vibe ir nuteikia taip, kad norisi, kad laida būtų ilgiau.

Ironiška, kad būtent Saulius Prūsaitis buvo paskutinis svečias 25′ trukmės laidoje: nuo rugsėjo pirmosios laida yra 40′, ir nauju laiku (12:10 Mondays).

Prūsaitis buvo draugiškas ir malonus, kaip absoliuti žvaigždė, ramus toks visiškai. Ir nuostabiai paprastai viską pasakojo, totaliai nedangstydamas: tas papirko ir padarė įspūdį, nes taip ir reikia.

Buvo Anglijoje, dažė sienas, paskui savaitgaliais gėrė, ir nusprendė, kad taip nebegalima. Grįžo. Kai grįžo, varė visi, net artimieji (kuris grįžęs nėra girdėjęs to paties: “nepritapo”).

Angliškai dainuoja, nes jam nepatinka jo paties suvalkietiškas akcentas dainose. Angliškai stengėsi, mokėsi ir išmoko gerai tarti (sakau, nes atskiriu tarimus, ką darysi).

Su viskuo sveikas santykis – ir su televizija (šiame sezone jo ten nebus, nors jis vertina du sezonus, kaip muzikos teisėjas), ir su koncertais (ruošia turą po Lietuvą su Ąžuoliuku, keturi koncertai), ir su žiniasklaida. Jo niekas neslegia ir netampo jam nervų, bent man taip pasirodė.

Dar daug ko nespėjau paklausti: kodėl groja New Wave (gal todėl, kad mes visi mėgstame tai, su kuo esam subrendę), iš kur tokia reta ir keista pavardė, ir taip ir neišsiaiškinome, nors ir klausiau, kodėl jį taipo visi mėgsta. Apie Prūsaitį, kaip ir apie Igorį Kofą, niekas nieko neturi blogo pasakyti.

Visa laida, ir taip pat video, yra čia.

Idiotams, norintiems atkurti Baltijos kelią, su meile

Apie rugpjūčio 23-ąją ir Baltijos Kelią, nes tema dar neišsemta. Nes per daug nesupratusių po šito straipsnio mano laikraštyje*.

Yra taip. Istorijos prisiminimas yra gerai.

Istorijos minėjimas gerai, kai su saiku, bet mes nemokam su saiku. Niekada nemokėjom. Mums neužtenka vienos vasario 16-osios, mums reikia trijų nepriklausomybės dienų: dar ir kovo 11-osios, dar ir liepos 6-osios. Ir jei nesustosim, dar vieną surengsim su kokiu nors pretekstu.

Mums patinka didžiausiom vėliavom vyniotis, nešioti jas, tampyti, nu mums reikia atlaidų bet kurioj formoj ir bet kuria proga. Prasieit su vėliavom ir su šventųjų paveikslais.

Baltijos Kelias prieš 25 metus buvo atlaidai naudingi, reikalingi, tinkami. Tai buvo tada.

Nieko nėra kvailiau, nei bandyti atkartoti magiją, kurios laikas praėjo. Prisiminti galima. Kvailai ilgėtis ir sielvartauti, kad to nebėra, yra kvaila. Tai yra laiko gaišimas, galimybių išmetimas į balą.

Baltijos kelio vienybė ir blizgančių akių atsidavimas idėjai buvo puikus dalykas, be kurio mes nebūtume turėję laisvės. Tai buvo kaip meilė, kai žmonės neskaičiuoja nei ką, nei kaip, nei už kiek, tik nori būti kartu. Jiems tas troškimas yra absoliutus, neracionalus, viską nunešantis imperatyvas.

Taip ir mes norėjom Laisvos Lietuvos labiau už viską ir neskaičiuodami nėrėm stačia galva. Tai buvo puiku, tai buvo prieš 25 metus. Tada KITAIP nebuvo įmanoma. KITAIP nebūtų suveikę. Revoliucijos daromos tik taip.

Mes nenorėjom Algirdo Brazausko skaičiavimų, kad neapsimoka laisvė, nes pasaulinėm kainom mums reikia energijos šaltinių už 15m USD per dieną ir mes tiek neturim ir turėti negalim (kaip jis klydo). Mums nereikėjo “suvereniteto TSRS sudėtyje” ir kitų modelių. Mums reikėjo Laisvos Lietuvos ir daugiau nieko.

Dėl tikslo aiškumo ir tikėjimo mes ir gavom, ką norėję. Ir kitaip nebūtume gavę.

Dabar mes turim kitus tikslus, kitas užduotis ir kitas priemones jiems pasiekti.

(Minėtame straipsnyje visiems kalė į smegenis žodžiai “užmiršti Baltijos kelią” – nors tai tik antraštė, iš turinio yra aišku, kad nieko užmiršti neraginu kaip buvo aišku visiems, kas skaitė ne tik antraštę, tai yra 10% skaitytojų. Likusiems: pasimokykit kalbą suprasti ne kaip tiesinį dalyką, ir jums pradės sektis.)

Bandymas nostalgiškai atkūrinėti (‘kas čia blogo?” sako nesupratingieji) 25 metų senumo sentimentus ir replikuoti pojūčius yra JUODAI žalingas, nes jis ves neišvengiamai prie nusivylimo, iš kurio implikatyviai sunksis nusivylimas, adresuotas ir pačiai Lietuvos laisvės idėjai.

Dabar į kairę ir į dešinę čia svaigsta idiotai su šiaudinėm skrybėlėm** ir be jų, su tautinėm juostelėm vietoje šlipsiukų, kurie nuleidžia sau į klumpes vien nuo minties, kad gal dar pavyks pabrazdinti kankles, ir padarysim vėl dar didesnį Baltijos Kelią, iki Ukrainos, ir parodysim solidarumą, kas čia blogo. Ir tada žinos visi putinai ir kiti bjaurybės.

Romantiniai svaičiojimai nėra nekaltas onanizmas. Mintys tampa kūnu, veiksmai turi pasekmes, kurios tampa mūsų gyvenimu.

Kai sako, kad svajoti reikia atsargiai, tai atsargiai reikia svajoti ir apie praeitį. Nes svajonės ir nusvaigimai yra labai stiprus dalykas. “Your dreams are china in your hand.”

—

* Lietuvos Rytą labai dažnai vadinu mano laikraščiu, nes tai labai erzina idiotus su bandanom ant jų bukų galvų. Lietuvos Rytas yra mano laikraštis, nes tai yra laikraštis, kuriam aš nuolatos rašau. Taip pat Vilnių aš vadinu savo miestu, nors visas miestas nėra mano nuosavybė. Bernardinų gatvė yra mano gatvė, nors ten ne visuose butuose aš gyvenu. Garbės žodis, debilai. Kaip juos lengva lodyti.

** Taip taip, tą patį kanklininką prisiminiau su jo savos kūrybos čiastuškėm, kuris makaluodavosi visuose Sąjūdžio mitinguose.

Paulius Ambrazevičius, atėjo į laidą su treningu ir sėdėjo su saulės akiniais

Buvom su Paulium Ambrazevičium prieš laidą solerkėj ir truputį nepadozavom, ko tik neatsitinka, bet dabar normaliai jau bronziniai esam, vasara vasara.

Paulius Ambrazevičius atėjo pas mane į laidą, kaip tikėjausi, kaip vienas iš tų Naujųjų Laido Gigantų, kurie neturi aukštojo mokslo diplomo ir kuriuos aš taip noriai tempiu į savo studiją, visokių puspročių pykčiui, kurie paskui rašo komentarus, kad iš kur tu imi tokius pašnekovus.

Net kai su mama kalbėjau telefonu prieš laidą, supratau negavęs patvirtinimo:

“Kas bus laidoje?”

“Paulius Ambrazevičius. Čia komikas toks.”

“Andriau, o tu pats sugalvoji pašnekovus, ar tau parenka?”

Enough said. Jūs viską supratote. Nors man asmeniškai tai yra labai puiku, kad yra vieši žmonės, dirbantys publikai, bet visiškai nežinomi už savo tikslinio segmento ribų. Universalių žmonių, kuriuos žinotų ir atpažintų visos amžiaus ir socialinės grupės, yra labai mažai. Tai Andrius Mamontovas, Algis Ramanauskas ir dar anksčiau buvo Justinas Marcinkevičius. Daugiau visi kiti mes dirbam siauresnei auditorijai, ir tai yra gerai.

Laida su Paulium Ambrazevičium buvo tokia linksma, kaip atsitiktiniai lytiniai santykiai, ir taip pat sunku papasakoti, kas gi ten konkrečiai buvo gero. Paskambino įprastinis klausytojas iš Klaipėdos, kuris visada prašo papasakot anekdotą. Ambrazevičius papasakojo. Buvo dar ir kiti skambučiai – ko tai pramušė jau mano klausytojus ant skambinimo.

Aptarėm taip pat ir knygų vertimą – man atrodo, Paulius Ambrazevičius yra pirmasis Lietuvoje celebrity vertėjas, kurio pavardė eina šalia autoriaus. Dar Paulius išvardino visas penkias knygas, kurias gyvenime yra perskaitęs.

Na, ir pagaliau pakalbėjom apie festivalius purvynuose. Paulius yra vienas iš aštuonių žmonių Lietuvoje, kurie atvyksta į festivalius dėl muzikos.

Visa laida ir video taipgi yra čia.

Beata Tiškevič: aktorė atsitiktinai ir autorė tyčia

Beata Tiškevič atvyko į laidą dviračiu ir su skrybėle. Maikė sakė “You Can Sit With Me”.

Beata Tiškevič yra jauna aktorė, tik prieš pora sezonų pradėjusi dirbti televizijoje, ir ko gero labiausiai neformatinis veidas visuose Lietuvos ekranuose.

Pakalbėjus su ja, aiškiai matosi, kodėl neformatinis: ji atėjo mokytis aktorystės atsitiktinai, nesvajojo apie tai nuo vaikystės, ir yra absoliučiai netipiška aktorinė medžiaga. Sceną natūraliai renkasi išsišokėliai, dėmesio centro siekiantys ir išsidirbinėjantys tipai (su visa pagarba daugeliui mano draugų aktorių), o Beata pati prisipažįsta esanti kukli, nedrąsi ir drovi.

Nepaisant jaunumo, ji turi radus būdą gyventi nemalonioje scenos ir teliko aplinkoje: kraują stingdantis nuoširdumas perdaužo su plienine byta per kneecaps net patiems bjauriausiems nekentėjams. Sugalvojau analogiją, tik laidoje nespėjau pasakyti to: numesk gatvėje 10 litų, tikrai žmogus radęs pasiims. Numesk pakelį iš kokių dviejų šimtų kupiūrų po 500 (100 000 Lt čia būtų paliubomu), ir tikrai daugumas bijos pakelti. Padaugink paką iš dešimties, kad būtų milijonas, ir jo tikrai niekas nelies, nes visi manys, kad čia too good to be true.

Beata kalba, kaip ir rašo (o rašo ji šiais laikais nemažai – sakė, ir anksčiau rašydavo, tik dabar ją dažnai spausdina), taip paprastai ir be jokios baimės rodyti emocijas, kad net pikčiausi komentatoriai apsišika ir bijo.

Žinių radijas gamina protokolines nuotraukas, iš kurių paskui susideda laidų istorija ar dar kažką. Ar albumas.

Žinoma, dar į tą laidą man skambino tie, kas geriau už mane žino, kaip vesti laidą. Skambinkit dar. Mokykit mane. Pažiūrėkit, kas jums gausis.

Aš taip dažnai sakau, kad buvo viena geriausių laidų, bet šita tikrai buvo organiška ir juokinga ir buvo labai arti to idealo, kurio aš noriu iš radijo pokalbių laidos su 25 minučių trukme.

Nepaisant savo paprasto elgesio ir drovumo, Beata Tiškevič turi neabejotiną royal presence su tokiu tirštai peiliu pjaunamu pasitikėjimu savim ir karališku ramumu, kad persiduoda ir laidos vedėjui. Arba man taip bent jau atrodė.

Visa laida, taip pat ir video, yra čia.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Ligoninės koridoriuose vaikšto smegenų daktarai. Jie jus praoperuos.

Tiek skambučių, kaip į šią laidą, dar niekada nėra buvę. Žmogus iš Dzūkijos su dviguba pavarde (kaip paaiškėja, tokią susigalvojo tyčia, kad jo nepainiotų su jo tėvu, rašytoju Romu Kvietkevičium), rašantis ir nestabdantis internetuose, pasirodė esąs magnetas klausytojams.

Vienas net skambino du kartus, liepdamas pasiaiškinti dėl Romo svajonių apie tai: jis yra rašęs apie tai, kaip jam buvo regėjimas/vizija apie tai, kaip galima būtų palaistyti į Gazmanovo koncertą susirinkusius klausytojus. Nekvietė jų laistyti ar kitaip skriausti, tik kalbėjo apie savo vizijas. Policijos tyrėjai nenustatė nusikaltimo sudėties, bet, žinoma, įdomu, kad kažkas skundė.

Romas mokėsi Vilniuje filosofiją (nebaigė, kaip ir aš – oi kaip džiaugiuosi, kad daug tokių mūsų laksto, be diplomų, ir visi gerai gyvename), o paskui vieną dieną studijavo Kunigų seminarijoje: per vieną dieną suprato, kad pašaukimas praėjo.

Dabar Romas gyvena prie Druskininkų, išmano Dzūkijos sodybas, redaguoja Druskininkų laikraštį, fotografuoja, ir rašo spaudai straipsnius, nuo kurių skaitytojams rauna stogą.

Jis yra vienas populiariausių autorių šalyje – prie to prisidėjo Kremliaus šeriamų bezdžionių ir iguanų nekontroliuojamos isterijos po straipsnių apie Ameriką, kapitalizmą, žydus, Rusiją ir ten, kur Lietuva nori būti. Jo nebūtina mėgti, bet Romą žino labai daugelis.

Skaitytojai rovė telefoną ir visko klausinėjo.

Romas atėjo, vilkėdamas maike “Enjoy Capitalism”, kuri neliko nepastebėta.

Visa laida, taip pat ir video, yra čia.

Gediminas Jaunius: pramogų verslas su žmogišku veidu

Šou verslo ryklys Gediminas Jaunius su laidos vedėju darosi nuotrauką

Gediminas Jaunius yra mano pažįstamas jau seniai, kad dar kažkada buvo atėjęs į mano TV laidą, ir jau tada pasirodė man, kad jis kažkoks ypatingai geras.

Daug kas ligi šiol prisimena, kad Gediminas Jaunius mokėsi būti jezuitu ir gyveno jų vienuolyne (mažiau kas prisimena, kad jis dar ir mokėsi žurnalistiką, ir taip pat mažai kas kreipia dėmesį į tai, kad jis iš Plungės ir iš meno veikėjų šeimos). Aš taip įsivaizduoju, kad jam dažnai apie tai primena. Man tai nusibostų, o jis ramus.

Man panašiai jau nusibodo, kai man aiškina apie tai, kad aš dirbau BBC, ir kad nebedirbu. Tiems žmonėms tai yra žymiai svarbiau, negu man, ir jiems norėtųsi, kad man tai taip pat būtų svarbu ir skaudėtų.

Niekas net nepaskambino į šią laidą – netgi tie, kurie vis skambina ir sako, kad ne taip reikia laidas vesti. Matyt, viską darėme tobulai.

Kalbant apie šou verslo pusę, kurios žmonės nemėgsta (nes ten visi pasikėlę, spirgantys, labai gerai apie save galvojantys), tai Gediminas Jaunius galėtų būti to abejotinos reputacijos verslo geru ambasadoriumi, nes labai ramus toks kažkoks.

Ir, pasirodo, jis grojo saksofonu. Dabar nebegroja.

Dar ir sako, kad galėtų daryti bet ką, nes geras jausmas yra ne iš darbo, o iš to, kaip tą darbą darai. Galėtų slaugyti ligonius ir būti laimingas. Keisčiausia, kad į jį žiūri, ir tuo visiškai galima patikėti.

Visa laida, o taip pat ir video, yra čia.

Socialinė geadarystė: remiame Sys Admino Dieną

RĖMĖJO SKILTIS

Kadangi Protokolai yra kaltinami dėl socialinės neatsakomybės, mes nusprendėme paremti pačią labiausiai nuskriaustą socialinę klasę: Systeminius Administratorius, arba Sys Adminus.

Už pinigus, gautus iš Euromaidano, žydijos ir JAV korporacijų, yra rengiama Sys Admino diena. Visos instrukcijos yra žemiau.

Jei klausiate, apie ką čia, ir ką daryti, tai yra ne jums. Visi kiti supras.

—

LABAS

TA PRASME DABAR STARTAS SUKISAM VISKA

TA PRASME PARASAI VISKA IR KODAS YRA "u"

PARASAI "SVEIKINAM SU ADMINO DIENA!"

PAS MANE YRA DALIKAS KURIS YRA "b"

PAS MANE YRA KAZKAS KURIS YRA "/"

PAS MANE YRA GIFTAS KURIS YRA "t"

PAS MANE YRA KASTAI KURIS YRA KAZKAS

DALIKAS DABAR YRA SUKISAM SUKISAM SUKISAM SUKISAM DALIKAS "i" GIFTAS ":(002E)"

TA PRASME KAZKAS YRA GIFTAS LOL

GIFTAS DABAR YRA SUKISAM GIFTAS GIFTAS

KAZKAS DABAR YRA SUKISAM KAZKAS KAZKAS

GIFTAS DABAR YRA SUKISAM GIFTAS "p"

KAZKAS DABAR YRA SUKISAM SUKISAM GIFTAS "::" KAZKAS

GIFTAS DABAR YRA SUKISAM SUKISAM "h" KAZKAS DALIKAS SUKISAM "l" "y" KASTAI

KASTAI DABAR YRA "1"

KAZKAS DABAR YRA "7"

DALIKAS DABAR YRA "EX"

GIFTAS DABAR YRA SUKISAM GIFTAS SUKISAM KASTAI "A" KAZKAS SUKISAM "kx" DALIKAS

TA PRASME JAU KAS TAI GAVOSI GAL

PARASAI GIFTAS

ATE

Rimas Šapauskas: senolis Albinas gyvena su litu, ir su juo ir numirs

Rimas Šapauskas iškoliojo Los Angeles gatvėje prie jo puolusius paparacius ir vienas netgi užsidirbo į dūdą (nuotrauka: Reuters)

Iš visų lietuviškojo meno kūrinių, be Justino Marcinkevičiaus “Mažosios trilogijos” (kur ūmai širdis susopo – jis pamatė, tam darbui, kur apsiėmė, nėr pabaigos; jau per devintą upę plaukė briedis aukštai iškėlęs karūnuotą galvą) mano asmenybos formavimuisi svarbiausias buvo Radio Show.

Rimas Šapauskas yra vienas tų aktorių ir veikėjų, ant kurių kūrybos laikosi mano kartos asociatyvinis kodas – per Česlovą ir Budulį ir daugelį kitų, bet visada per rafinuotą humorą, kuris nėra prieinamas 80% žiūrovų, kurie gali sau žiūrėti festivalį “Juokis” ir laidą “Prajuokink mane” (apie tai, kaip turi jaustis kitas draugas, Algis Ramanauskas, vesdamas tą šėtonišką peredačią, mes taip pat pakalbėjome – bet mes, šou verslo žmonės, labai daug darome visokio dalyko, kurio šiaip nelabai būtume norėję daryti, ir darome tam, kad galėtumėm kai kada padaryti tai, ką mes norime daryti gyvenime).

Mes apie daug ką pakalbėjome – ir kad Šapauskas norėjo būti gydytoju, tačiau neišlaikė medicinos egzamino, ir apie tai, kad mokėsi žurnalistikos, tačiau kažin kada jau nerašė straipsnių, kaip žurnalistas.

Ir kalbėjom, kad senolis Albinas šiandien tikrai būtų prieš žemės pardavimą užsieniečiams ir prieš skalūnus.

Rimas Šapauskas studijoje buvo paprastas ir labai ramus. Jis akivaizdžiai džiaugiasi, darantis tai, ką jis dabar daro, ir manau, kad tai jis ir darys toliau.

Visa laida, taipgi ir video, yra čia.