Andrius Užkalnis's Blog, page 22

Burgis mane suvartė

Andrius Užkalnis skrenda išsiųstas į kosmosą, tačiau bando atrodyti drąsus ir šypsosi

Sveiki. Šiandien mano laikraštyje Lietuvos Rytas parašiau apie tai, kaip Bronislovas Burgis, geriausios šalies mokyklos ex-direktorius, galėtų pasimokyti apie viešuosius ryšius, kad nebūtų kaip Mildai Dargužaitei.

Bronislovas Burgis man atsakė, ir gale pridėjo, kad gerai, girdi, kad šį kartą parašiau ne apie kepsnius.

Iš šio parašymo žinau, kad jis tikras intelektualas ir mane suvartė viena ranka.

Visi, kas parašo man apie tai, kad geriau tu rašyk apie burgerius (kotletus, kepsnius), nes taip tau Užkalni geriau išeina, ir visi, kas pamini mano maisto tekstus, ne tik būna tokiu būdu labai šmaikštūs. Jie tuo pačiu bukvaliai įrodo savo pranašumą, ir tada aš nebeturiu ką atsakyti, nes diskusija būna baigta (jie laimi).

Visada naudokite šį prijomą, ir tada iš kiekvieno pokalbio su manim išeisite kaip nugalėtojai, o aš būsiu pagaidintas ir man beliks užsikimšti.

Benediktas Vanagas, daugiau negu lenktynininkas

Benediktas Vanagas užrašinėja knygą apie Dakaro ralį

Benediktas Vanagas yra toks sportininkas, už kurį turbūt populiaresnė yra tik Rūta Meilutytė, ir tai by a small margin. Jis turi Facebooke tiek laikų, kaip Monika Šalčiūtė, ir yra matomas ir žinomas kaip jūs nepatikėsite.

Su lenktynininku mes kalbėjome apie automobilių sportą ir apie viską, bet beveik nieko apie automobilius, ir nespėjau paklausti, ar jo lenktyninis automobilis yra permuštas ant dujų, ar ne (spėju, kad ne, nes kur ten Pietų Amerikoje tu rasi dujinę kolonėlę).

O dar Benediktas, kuriam didžiulis ir svarbus simbolis yra Vytis (jį stambiai parodo ant savo autotransporto priemonės, kuria lenktyniauja) yra sugalvojęs padovanoti Vilniui didžiulį stiebą (flagštoką), sulig 10 aukštų namu, ant kurio plėvesuotų 8 metro ilgio vėliava su Vytim, kuri būtų apšviesta – man atrodo, atrodytų kaip milijonas dolerių (čia toks išsireiškimas, tiek pinigų nekainuos).

Viena iš sumanytų vietų yra Subačiaus apžvalgos aikštelė, kur man atrodo ir turėtų būti, bet kol kas ne aš Vilniuje sprendžiu šituos reikalus.

Visas pokalbis ir video yra čia.

Užkalnis atsako į klausimus apie ištrintą FB

Lėlės iš muziejaus Sicilijoje. Asociatyvinė nuotrauka.

Kadangi gero (ir blogo) linkintys vis parašo apie mano uždarytą Facebook akauntą, tai patogumo dėlei prašau atsakymai į FAQ, tai yra, Frequently Asked Qlausimus.

1. Tai dar neatidarė tavo Feisbuko?

Tai o jūs matote, kad būtų atidarytas? Paklauskit ką nors protingesnio.

2. O tai kaip čia uždarė ir už ką?

Mane apskundė kaip fake identity, tai yra, kaip netikrą pavardę ir/arba vardą.

Kai Facebook gauna pakankamai tokių skundų, tai ir uždaro automatiškai. Čia yra skirtinga nuo skundų apie netinkamą turinį, nudity, violence etc. Tuos peržiūri žmones. Profilį uždaro dėl fake identity automatiškai. Tada gali siųsti dokumentus ir tikėtis, kad atstatys.

3. Čia tave dėl purvo drabstymo ar dėl neapykantos skatinimo. Ar dėl to, kad kitus blokavai šimtais, o dabar dėl to tave užblokavo.

Šiaip tai ne, bet jei jums patinka, tai galvokit, kad taip. Visiems px ir ant jūsų, ir ant jūsų galvojimo: jūsų pačių niekas neuždarys, nes jūs esat nuliai, kaip kai kam iš jūsų esu pranešęs (jau seniai blokuodamas nieko nerašydavau, tik klik ir viskas, nėra nei laiko nei naudos).

4. O tai kitus, kuriuos taip pat tokiu pačiu būdu buvo blokavę – Algį Ramanauską, Haroldą Mackevičių, Rasą Juknevičienę, Remigijų Šimašių – juk jau įjungė atgal, o tavęs atgal ne, tai ką tau šitai sako?

Nežinau. Gal kad neįjungs atgal, o gal kad mano byla nusimetė. O gal kad aš blogesnis už juos. Rimtai, nežinau.

5. Tai pasidaryk kitą akauntą.

Nė negalvoju. Jeigu įjungs tą senąjį, tada gerai; jeigu ne, tai Facebook – ne pasaulio pabaiga. Tikrai neprašysiu, peticijų nerašysiu ir teisybės neieškosiu.

Jeigu ką, aš ne Feisbuko kūrinys ir ne jo darbuotojas ir tai ne mano gyvenimas. Tai tik viena iš tribūnų ir sklaidos priemonių (labai efektyvi, bet tai so what). Visokių kitokių yra daugybė: knygos, Protokolai, Laukinės Žąsys, radijas, Google+, Twitter, Instagram.

Aš esu didesnis už Feisbuką, ir jeigu jiems aš priimtinas, toks koks esu, tai gerai, bet niekas čia plaukų nesiraus.

6. Tai bet heiteriams anksti atėjusios Kalėdos – kiek džiaugsmo

O taip.

Aš niekada neneigiau, kad turiu labai daug heiterių ir tų, kas džiaugiasi, kai kas nors būna blogai arba atrodo, kad yra blogai. Ir niekada nedariau nieko, kad jų būtų mažiau. Jie yra ekosistemos dalis.

Kaip sakoma, liūtas žolės neėda, ir taip pat liūtas neleidžia daug laiko, galvodamas, kaip čia labiau patikus kokioms raišoms antilopėms ar pleiskanotoms iguanoms. Galėčiau pasakyti fuck them, bet ir tai per gerai būtų. Eat shit and die, please.

Per pastaruosius kelerius metus kiekviena iš prasimanytų istorijų apie tai, kaip gyvenimas mane pagaidino arba gaidina toliau, davė daug džiaugsmo planktonui. Prašau:

1. Užkalnis Anglijoje dirbo valytoju (galimai – tualetų valytoju).

2. Užkalnį išmetė iš BBC.

3. Užkalnis Anglijoje nepritapo ir jį išvarė.

4. Užkalnio mažmeninis verslas bankrutavo.

5. Užkalnio nebeįleidžia į restoranus.

6. Užkalnis rašo už pavalgymą.

7. Užkalnis pats net nerašo, jis tik vagia kitų tekstus.

8. Andrius Užkalnis net ne Andrius Užkalnis, jo tikroji pavardė ir vardas kiti.

Niekas iš šito nėra tiesa, tačiau kai nėra gerų istorijų iš gyvenimo, galima sugalvoti briedų, tai ir pirmyn – jums neleisti šituo užsiiminėti yra tiek pat vilties ir naudos, kiek spuoguotam paaugliui neleisti žaisti su savimi.

Dabar prie šito bus No.9:

9. Užkalnį išmetė iš Feisbuko už tai, kad įžeidinėjo žmones ir juos blokavo.

Tai whatever. Arba, kaip sako prietrankos, norintys kalbėti angliškai ir tipo imituojantys sklandų tarimą, bet dėl proto trūkumo tesugebantys išleisti ne tai, ką reikia: wherever.

Kėdainiai Cannery jums į ausį.

7. Tai ką dabar?

Tai nieko dabar. Business as usual. Ką jūs? Kas ką? Kas po ko? Kas per kiek?

Pirmadienį laida (pašnekovas – Benediktas Vanagas), pirmadienį taip pat ir straipsnis Pinigų Kartoje, antradienį Lietuvos Ryto columnas ir straipsnis Stiliuje (jeigu ką – apie pusryčius Stebukluose, yay), trečiadienį straipsnis apie gyvenimą be Feisbuko ir Laukinėse Žąsyse nauja medžiaga iš Briuselio, ketvirtadienį naujas Miesto Kronikos columnas visuose Coffee Innuose ir naujas straipsnis Laukinėse Žąsyse, penktadienį dar kas nors bus.

P.S. Jau įjungė atgal Feisbuką. Sorry, heiteriai.

Žmonės, kurie rašo sutrumpinimais

Mėlynos lemputės šviečia kaip ML. Švče

Nuo šiol Miesto Kronikos kiekvieną ketvirtadienį visuose Coffee Inn’uose, ir šeštadieniais Protokoluose.

—

Vieną sykį buvo toks atsitikimas. Viena giminaitė, kurios smegenyse buvo daugiau išsidirbinėjimo, negu proto, vyresnių giminių apsuptyje pranešė tetoms ir močiutėms, kad „pasidariau aisiką, dabar galima varyti belekur su nuolaida“. Tetos ir močiutės susižvalgė, nes jos ne tik nežinojo, kad aisikas yra ISIC, tarptautinis studento pažymėjimas – jos net nežinojo, kad toks būna, ir kam jo reikia.

Tačiau jaunoji giminaitė pasijuto labai gerai, nes tetos ir močiutės buvo suglumusios ir pasijuto kvaišos. Studentė kaip mat šiek tiek pasikėlė savo savivertę, nes akimirkai ji jau nebebuvo pati durniausia iš visų kambaryje esančių žmonių (kaip paaiškėjo paskui, vis dėlto buvo, ir dar buvo netikusi, bet tai jau atskira istorija), ir tetos bei močiutės turėjo šiek tiek priklaupti, nukelti kepurę ir paprašyti paaiškinimo.

Ir čia mes turime pavyzdį mechanizmo, kodėl tarp mūsų nebaudžiami vaikšto žmonės, kurie ne tik rašo sutrumpinimais (niekam dar nepakenkė dbr, krč, šnd, nzn, bbz, kuriuos naudoti leidžiu, nors ir nespiriu jų rašyti, tuo tarpu VLN, KNS ir KLP yra jau baustini, nors ir ne griežčiausiai, bet tai negali tęstis; atskiro rimbo nusipelno tie, kas rašo K vietoje OK, nes tai yra tie patys žmonės, kurie viešai prisipažįsta „žinojau kitą filmą šito režisieriaus bet tingiu dbr ieškot“, ir čia blogai yra ne dbr, kiek atviras pasakymas „tingiu“, nes prisipažinti, kad tingi, yra tolygu prisipažinti, kad tau labai daug ko trūksta ir niekada turbūt nebeprisidės) – tie žmonės dar ir DIDŽIUOJASI tais sutrumpinimais, kuriais jie sugeba aplinkinius išmušti iš vėžių ir blogiausiu atveju priversti susimąstyti ir gaišti laiką bandant suprasti, o geriausiu – priverčia juos paklausti.

Kai liga progresuoja ir įgauna rimtas formas, tai iš to klausimo galima išspausti sau papildomos naudos ir pranašumo taškų, suvarčius pašnekovą („aš tau jau sakiau gal penkis kartus, tu visai neklausai, ką aš tau sakau“), dar galbūt ir su išvada („tai kokia prasmė su tavim išvis kalbėtis“).

Primityvu? Žinoma. Nuspėjama? Taip. Tačiau koks skirtumas? Juk niekas neuždraus, vien todėl kad nudrožta ir nuobodu, skelbti nuotraukų socialiniuose tinkluose, kur penktadienio vakarą atsipūtinėja keli bendradarbiai ir būtinai būna prierašas „Sunkiai dirbam!“ – žinoma, už tokią nuotrauką yra blogiau tik tie idiotai, kurie po ja komentuoja dar vienu lygiu žemiau („Nieko sau darbelis… LOL”).

Kalbu apie žmones, kurie vadina Užupio krautuvę „UK“ (pastebėkite, koks čia žodžių žaismas – kaip čia nepasidžiaugsi!), Tymo turgelį – TT (kaip „Tvarka ir teisingumas“, hohoho, kokia čia šmaikštybė), žino ir naudoja sutrumpinimą „ONS“ (one night stand, o jūs ir nežinojote, nes ne kiekvieno juk gyvenimas toks karštas, kad vienos nakties nuotykiui reikėtų nuosavo sutrumpinimo), gyvenime nėra nė karto sakę „namas“, „butas“ ar kaip kitaip – juk yra puikus lietuviškas žodis „NT“, kuris dar ir kiekvieną paprastą pripažinimo alkaną šuniuką, bandantį prisipūsti mažutę savivertę, paverčia nekilnojamojo turto operatoriumi ir magnatu, kuris NT perka, parduoda ir džiaugiasi gausiai prilipusiais prie delnų verslo vaisiais. Žinoma, dar geriau, jei sugeba įvairovės dėka paminėti nedvyžkę – čia jau aukštasis pilotažas.

Šie žmonės visada iš automobilio pavadinimo ištraukia dvi raides – XJ, XF arba netgi iš bėdos ir QX (jei pavadinime nėra raidžių kodavimo, visada galima savarankiškai susitrumpinti iki RR), ir prideda, kad norėtų GT, jei tik ne jų hobis veisti jūrų kiaulytes (atsiprašau, JK) ir vežioti į parodas labai beprotiškai kainuojančiuose šveicariškuose narveliuose su oro kondicionavimu ir automatiniu Alpių šieno purenimu, ir kur tu ten į GT tą narvą įdėsi, todėl ir reikia važinėti nelabai gražiu SW (imtų SUV, bet tie ima per daug dyzelino, nors taip kalbantiesiems pinigai niekada nėra klausimas, bet prie šiuolaikinių kuro kainų, tai net ir milijonieriai yra sukuklinami, kai KS yra 25, o mst dar ir daugiau).

Jūs laukiate moralo ir klausiate, ką su jais daryti? Nieko – šluokit juos lauk iš savo gyvenimo. Rašymas sutrumpinimais yra diagnozė ir požymis, kad šiems žmonėms nieko iš jūsų nereikia, jie nori tik pasimėgauti jūsų suglumimu (kai tik jį pasieks) ir pasijusti geriau, pagiežingai vyptelėję, kad ne visi taip greitai supranta, kaip jie.

Vatnikai uždarė Užkalnio Facebook

Aš Andrius Užkalnis, ir šiuo metu neturiu Facebook profilio. Gal, kai skaitote, jau turiu.

Sveiki, mano skaitytojai. Aš esu Andrius Užkalnis ir aš nenumiriau (ačiū už žinutes, kurie mano turite kitokius kontaktus) ir nieko, tiesiog po politikų perėjo prie nuomonių formuotojų, ir dabar vatnikų kampanija “kenk dešiniesiems” perėjo į naują smėlio dėžę: reportina žmones Facebook administracijai, esą jų pavardė-vardas sugalvoti, ir tada profilio šeimininkai turi pasiaiškinti, kad jie yra tikri, ir nusiųsti savo paso nuotrauką. Nieko čia baisaus, biškį nepatogumo ir tiek.

Tą patį darė Juknevičienei ir Šimašiui, dabar šiandien – Haroldui Mackevičiui ir man.

Mano laikraštis Lietuvos Rytas parašė apie tai naujieną – prašau skaityti.

Šiaip iš esmės ką tai rodo: Kremliaus ginklų ir parankinių vertė yra nedidelė ir keičiasi proporcingai rublio vertei. Maskolių komentarus internetuose rašinėja 30-ties rublių gopnikų gaujelė, kniaukiančias debiles linksmina Mažoji Mergaitė Mašenka ir Filipas Kirkorovas, Kremliaus atsiųstų Lietuvos priešų diskusijų klubą A-3 ir jo negausius pasirodymus Valerkoms ir auksinių zūbų socialistinio darbo spartuoliams moderuoja bedarbis alkoholikas, o elektroniniame karo fronte urodai, gyvenantys pas mamas, siuntinėja feikinius reportus apie tuos, ką jie pažįsta iš laikraščių ir internetų.

Nelabai, taip sakant, žaliosios beretės, nelabai juodieji diržai – kaip ir kur nors Luhanske, surinktas sbrodas, kurių niekur kitur neima.

Karočie, Feisbuką kada nors atgal įjungs, o tuo tarpu gero vakaro.

Agnė Jagelavičiūtė: ji išmokė Jazzu keiktis

Agnė Jagelavičiūtė atvyko į laidą pasiaiškinti, kodėl išmokino Jazzu negražiai kalbėti

Agnė Jagelavičiūtė yra vienas tų personažų, kuriuos mini tada, kai kas nors pradeda bartis apie nekultūringą viešąją erdvę ir kur nusirito pigaus populiarumo ieškotojai. Labai tinkama, kad tik neseniai tapusi mama, Agnė atėjo pas mane į laidą, juo labiau kad sutapo taip, kad savaitgalį prieš tai atlikėja Jazzu (Justė Arlauskaitė) pasakė viską, ką galvoja apie žlobus, gopnikus ir jų varšavkes, sėdinčius auditorijoje ir gliaudančius siemkas.

Buvo labai tinkama pakalbėti apie tai ir apie tai, kaip galima ir negalima kalbėti viešojoje erdvėje. Kalbantiems apie tai, “kaip tai paaiškinti vaikams”, Jagelavičiūtė tiksliai pasakė, kad šiaip jau jos rašymai yra ne vaikams, jeigu ką. Well put.

Tarp kitko, kadangi visi jau pasisakė apie Jazzu, taip pat pasipiktinusi mama pasakė, kad neklausys Jazzu ir neskaitys Užkalnio (iliustracija žemiau).

Štai šitiems belieka emigruoti.

Aš tai manau taip: yra platus raiškos spektras, ir kiekvienas renkasi pats, ką ir kaip jis sako, ir kokius žodžius vartoja, ir kiekvienas prisiima pasekmes – atstumia arba pritraukia publiką (ir taip, buvo gerbiamų ir protingų žmonių, kurie sako, kad daugiau nebeis į Jazzu koncertus, ir jie yra teisūs reikšti savo nuomonę per savo sprendimus, nes tai yra, mano požiūriu, vienintelis suaugęs būdas dylinti su tuo, jeigu tau nepatinka).

Aš nieko negaliu pasakyti apie Jazzu muziką (nes aš ne apie viską turiu nuomonę, skirtingai nei jums atrodo), tačiau aš turiu nuomonę apie raišką ir viešuosius ryšius. Aukščiau minėtų protingų žmonių, kurie sako, kad neis į koncertus ir neina, nėra daug (jie kaip gold dust) – tuo tarpu pilna tokių, kurie stena, kad nebeskaitys Užkalnio, ir vis tiek skaito.

Juos užbanini – vis tiek skaito (kaip Markas Splinteris, Sergey Kanovich, Artūras Račas ir kiti), iš jų juokiesi, kaip iš vyriausiosios neįvertintos specialistės (a.k.a. Viešnia Iš Normalios, Civilizuotos Šalies) Mildos Dargužaitės – net jei nieko nereikia pridėti nei atimti, tik pacituoji ir jau juokinga*, vis tiek skaito. Kai manęs nebus, jie vis tiek mane skaitys (išskyrus tuos, kas anksčiau nusimes kūzovą dėl besaikio gėrimo, bet čia mes neminėsim pavardžių).

Jazzu ir apie viešuosius kalbėjimus mes aptarinėjome nemažai, taip kad laida prisitraukė prie aktualijų. Kas yra kartais gerai.

Agnė Jagelavičiūtė papasakojo, kad ji, pasirodo, turėjo galvoje visai kitą karjerą – ji norėjo piešti multikus Soyuzmultfilme, bet štai tas nepavyko, ir ji tapo costume designer (VDA), o paskui baigė tapybą Dailės Akademijoje, which is ironic, nes būtent Dailės Akademijoje, a.k.a. Valstybiniame dailės institute tarpsta gausiausiai tie, kas stumia ant vadinamojo elito, kuris iš tiesų yra chamai ir nepraustaburniai, kaip mes visi žinome. Nespėjau paklausti, kaip jai sekėsi mokytis pas dėstytojus, kurie tikriausiai būtų norėję, jai atėjus į dirbtuves, pirmiausia kviesti kunigą ir performinti egzorcizmą.

Visa laida ir video yra čia.

—

* Such as here – tikra citata:

“Šiandien man jau įprasta diena – eilinį kartą blogeris-smulkusis verslininkas apipila mane dėmesiu. Dabar jau esu ne tik Baltrašiūnaite, bet ir P. Gražulis. Visi PRo specialistai, kurie man patarinėjo “nenusileisti iki Užkalnio lygio”, gali džiaugtis: va kas nutinka, kai nepatyli ir “neduodi X kelio” – tampi bet kokia proga ir bet kokiam kontekste minima pavarde.

Po Jazzu pasisakymų, manau, gal imsime geriau suprasti, ką iš tikrųjų reiškia “nusileisti iki Užkalnio lygio”. Galime suprasti daininkės pasipiktinimą nesuinteresuotais čipsus graužiančiais klausytojais, bet tokio lygio pasisakymai, pasirodo, daug kam nebepatinka: labai džiugina teigiama reakcija į K. Vyšniausko straipsnį apie Lietuvoje save labai aukštai vertinantį “elitą” ir jų chamiškumo lygį, prasiskverbusį į visus visuomenės sluoksnius – socialinius tinklus, viešą erdvę, mokyklas, globos namus, šeimas, bet kokias diskusijas.

Jazzu pasisakymas iškėlė labai opias problemas Lietuvoje: nepagarbą vienas kitam, chamišką elgesį ir dar chamiškesnį žmonių žeminimą žodžiais, Lietuvos “elito” provincialumą ir žmonių negebėjimą atskirti iki absurdo pasipūtusių vietinės reikšmės žvaigždžių nuo daug potencialo turinčių “no name’ų” (cituoju Jazzu).

Labai tikiuosi, kad Jazzu dar susipras ir šią situaciją išnaudos tapti viešai chamizmą smerkiančio elito simboliu. Tokių, Lietuvoje, deja, kol kas yra vienetai.”

 

Gimtadienio proga Užkalniui linkėjimai

Aš tradiciškai ką nors vis parašau, kai man sueina gimtadienis. Tai niekam nekenkia, ir jeigu yra šiek tiek nekuklu, tai so what – aš kartais pakalbu apie save. Jūs tai žinote.

Taip, lapkričio 26-ąją man suėjo 44 metai, tai koks gražus skaičius. Vaikystėje važinėdavau į Salomėjos Nėries mokyklą nuo Savanorių prospekto (tada Raudonosios Armijos) 4 maršruto troliku, ir man toks dailus skaičius atrodė, o čia du ketvertai vienas šalia kito.

Tai dar vieni metai praėjo, pilni tirštai visko, ko linkėčiau ir nelinkėčiau kitiems, bet daugiau to, ko turbūt palinkėčiau. Jei pagalvoju, kiek visko buvo tarp 2013 metų lapkričio 26-osios ir dabar, tai pats stebiuosi: oh my God, kiek patirčių.

Man labai naudingos buvo visokios pamokos, ypač tokios, kad debilai yra ir bus debilais, ir juos auklėti ir jų gailėtis yra beviltiška, ir kad dar būna piktybiniai debilai, ir reikia atsakingai artintis prie jų, nes kainuoja ir laiko, ir pinigų, bet tai nieko iš esmės baisaus.

Sužinojau ir supratau, kad – nepaisant to, kad daugumas žmonių linki gero ir yra geri – jei pamatai, kad kažkas tau trukdo gyventi, nuodija, kenkia, arba šiaip užknisa, tai reikia greitai ir piktai blokuoti lauk, trinti ir šluoti. Negalima ir nereikia jiems duoti šansų, klausytis, diskutuoti, gailėtis. Žinau, ir anksčiau esu sakęs panašiai. Tačiau nežinojau, kaip reikia skubėti saugoti savo laiką ir dėmesį. Tai šie metai buvo labai geri ta prasme, kad išmokau sakyti fuck you ir fuck off dažniau ir greičiau, ir labiau pradėjau džiaugtis tuo, ką sugalvoju pats, ir daryti taip, kaip patinka man.

Nes kam gyventi kitų gyvenimą?

Vienas amžiaus privalumas yra tas, kad aš labai gerai žinau, kaip reikia, žinau, kaip veikia dalykai, ir dažnai galiu nuspėti, kokie yra žmonės ir kokie bus jų poelgiai. Gal skamba, kaip savęs drąsinimas, bet tai argi nėra visi rašymai autoterapija?

Profesine prasme šie metai buvo vieni geresnių: trumpai pabandęs, nusprendžiau, kad su TV scenarijų rašymu man nieko gero nesigauna, nes jiems reikia ne manęs, o man – ne jų (tai labai kolektyvinis darbas, o aš esu individualistas). Išleidau vieną anksčiau parašytą knygą – Evangeliją, o jos tęsinys, Evangelija II – Judgment Day pasirodys po kelių savaičių. Džiaugiuosi, kad mano leidykla galvoja taip pat, kaip ir aš, ir neišleido knygos elektroniniame formate, nes nei autoriui, nei leidyklai to nereikia. Iš Linkomanijos sėkmingai išrankiojome ir toliau išrankiosime.

Man didelis džiaugsmas buvo ir yra mano radijo laida Žinių Radijuje, kuri, prasidėjusi pavasarį, naujame sezone padvigubėjo savo trukme ir yra reitingų viršuje. Patinka skaityti visokių atsilupėlių komentarus, kad jie, tik mane išgirdę, persijungia kanalą. Tai džiaugiuos, kad taip.

Tai buvo metai, kai Laukinės Žąsys pasidarė pelningos, ir vienintelis dalykas, kuris liūdina, kad nėra jokios solidžios konkurencijos. Konkurentai priverstų stengtis dar labiau.

Periodikos rašyme viskas gausėjo ir tirštėjo. Toliau tęsiasi Verslo Klasės tekstai kas mėnesį, naujajame sezone sugrįžo su trenksmu rašymai Pinigų Kartoje kas dvi savaites (su trenksmu, nes skaitomumai muša kamščius – ir ten irgi bliauna daugelis, kad viskas, nutraukia prenumeratą, nes spausdinamas Užkalnis), o Lietuvos Ryte pasiliko senieji ir iškerojo nauji dalykai – mėnesinė skiltis Būsto portale ir šeštadienio Gyvenimo Būde - 24 valandos su Andrium Užkalniu apie kokį nors pasaulio miestą, kur yra keli snippetai ir visiškas fragmentiškumas, kuris iš tikrųjų man, kaip žanras, labai žavus ir vakarietiškas.

Kalbant apie vakarietiškumą, netrukus pasirodys dar viena reguliari rubrika, o kur ir kaip ji bus, tai pranešiu in due course, bet labai smagus ir toks in the new old-fashioned way dalykas, Miesto Kronikos, kas bus platinama ir skaitoma labai miestietišku būdu. Savaitės bėgyje sužinosite.

Dar kuo metai buvo ypatingi – paskaitų ir viešojo kalbėjimo dėka (o kvietimų gal tikrai padaugėjo kokius tris kartus) aplankiau labai daug vietų, kuriuose nebuvau niekada buvęs, nuo Naujosios Akmenės ir Rokiškio iki Kelmės. Visur, kur važiavau, man patiko, ir kadangi kvietė dar, tai matyt, aš irgi visai nieko. Naujaisiais metais bus visko dar daugiau, ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ne tiek koncertuoju, kaip Humoro Klubas, kuris neišlenda iš Airijos ir Norvegijos, bet patikėkit, aš pats jau vos spėju, ir mano kelionės vis gerėja.

Ir tiesa, žinot ką, nemečiau sporto, pradėto 2013 m. vasarą, ir net įkvepiau savo trenerį Andrių Pauliukevičių irgi parašyt knygą, tai štai jums ir prašom. Jau visai netrukus bus lentynose.

Tai tuo ir baigsiu, ir eisiu įsipilsiu dabar ko nors kukliai ir saikingai, nes savaitės vidurys. Ačiū, kad skaitote, mano darbas esate jūs, skaitytojai ir klausytojai beigi žiūrovai, ir esu jums dėkingas už jūsų dėmesį ir laiką. Niekur neikit, and watch this space.

 

Justinas Žilinskas: jis deda laidą on fire – ir kada Venckienė grįš į Lietuvą?

Justinas Žilinskas yra tas, kuris po kairei

“Brrr, ir KAS tau leido su ta ‘savo’ laida įsibraut į MŪSŲ radiją?”

Skaitytojo komentaras 

Justiną Žilinską pažįstu seniai, ir mes su juo turėjome savo ups and downs, arba tiksliau, downs and ups, nes jis ką galvoja, tą ir sako, o aš ką noriu, tą ir rašau, ir ne visada mes sutardavom dėl visokių dalykų.

Žilinską, teisininką ir rašytoją, pakviečiau į laidą, ir mes praleidom valandą, kuri prabėgo kaip dešimt minučių, kalbėdami apie labai daug ką: jo mokslus, jo knygas, apie jo darbą Vyriausioje rinkimų komisijoje ir net apie tai, kada Neringa Venckienė parvažiuos į Lietuvą.

Pastarasis klausimas atėjo iš klausytojo per Facebook – aš pagalvojau, kad žymiai geriau visgi yra gauti klausimus internetu negu laukti skambinančių, nes skambinantys kuo toliau, tuo dažniau yra tie, kurie bando mane mokyti dirbti mano darbą. Todėl nuo šios savaitės (o ši savaitė yra ypatingai gera, nes lapkričio 26 dieną yra mano gimtadienis ir man sukaks 44 metai nuo mano gimimo) taip ir toliau bandysiu daryti.

Buvo klausimai ir apie tai, ar balandžiai turi jausmus. Tai čia labai daug ką pasako apie tai, kokia tai buvo laida. Buvo paminėta Aušra Maldeikienė, kurios Justinas Žilinskas atsiprašė.

Dar mes dalinomės pastabomis apie tai, kaip Žilinskui sekasi būti Agnes Landau šokių partneriu TV projekte “Duokim Double Garo”

Visa laida, taip pat ir video, yra čia.

Lietuviai, vis dar Europos našlaičiai

Asociatyvinė nuotrauka iš internetų

Žurnalas Verslo Klasė, 2014 m. spalis

Prieš du dešimtmečius, mūsų nepriklausomybės aušroje, Lietuvos ekonominis lygis buvo toks, kad, kaip bevartyk, lietuvis buvo beviltiškas vargšas turtingojo pasaulio milijardo klube (juo labiau, kad net nebuvome visai tikri, ar mes esame prie to turtingojo milijardo).

Galėjome didžiuotis tik nepriklausomybės siekiu, Baltijos keliu, laisvės kovų barikadomis prie Seimo, tačiau pagal pajamas buvome ne prie apačios, bet tokiame dugne, kad net žmonės iš Afrikos ir Indijos jautėsi, kad gali su mumis, kaip su varguoliais iš „ten kažkur prie Rusijos“, kalbėtis iš aukšto. Tai mus žeidė, tačiau atsikirsti retai galėjome.

Pratę, kad į mus žiūrėtų iš aukšto

Indai – tiesą pasakius, patys gyvenantys vos daugiau nei už dolerį per dieną, tačiau labai gerai apie save galvojantys, (mat jau net penkiolika giminaičių jau pabėgo į Vakarų Europą ir įsikūrė prie Birmingemo) – klausdavo lietuvių, sutiktų Britanijoje: „o pas jus Lietuvoje yra automobiliai?“, versdami šiuos balti iš įniršio, košti pro sukąstus dantis „yra“. Paskui likę vieni, lietuviai pelnytai aptardavo šį indų klausimą ir tai, ką norėtų jiems pasakyti apie karves, vaikštančias gatvėmis, ir gyvenimą be tualetinio popieriaus. „Reikėjo jų paklausti, ar daug yra girdėję apie vandentiekį ir elektrą“, sakydavo lietuviai vienas kitam, ir buvo teisūs. Reikėjo, bet pasikuklinome.

Atsimenu, kaip 2001 metais Ganoje kalbėjau su vienu vietiniu gyventoju, kuris daug žinojo apie pasaulį (jo brolis išvažiavo į Britaniją mokytis, nelegaliai pasiliko ir uždarbiavo privačioje bendrovėje, išrašančioje baudas už blogai pastatytus automobilius). Šis manęs klausinėjo apie Lietuvą ir paklausė, ar nebaisu mano šaliai vienai, be Rusijos: „tavo šalis juk ir taip neturtinga, ir jūsų ekonomika turbūt atsilikusi“. Tada įsiutau ir paklausiau, ką jis apskritai žino apie pažangią ekonomiką, gyvendamas savo laukinėje šalyje, kur gyventojai sostinės gatvėmis vaikšto basi ir snūduriuoja po palmėmis ant žemės. Gal ir per griežtai, bet priminiau jam, kad mano šalyje kaimuose yra asfaltuoti keliai ir internetas, kai jo gentainiai vaikšto su vandens ąsočiais ant galvų. Tiesa, net ne patys vaikšto, o savo moteris siuntinėja.

Elgetiška laisvė

Prieš du dešimtmečius, kai Lietuva jau buvo laisva, buvo tik truputį geriau, nei anksčiau, sovietiniais laikais, kai lietuvė mergaitė, ištekėjusi net į alkaną Mozambiką (susitikusi meilę kur nors Maskvoje, tarptautiniame universitete) arba į Bangladešą, kurio net alkanu nepavadinsi, tik šalimi be gerųjų pusių, kurio vienintelis privalumas yra tas, kad vis geriau nei Afganistanas, buvo laikoma ištraukusia laimingą loterijos bilietą, nes skurdžiau ir primityviau, nei Sovietų Sąjungoje, jau nebus, nes būti negali. Ko gero, tik Afganistanas ir Šiaurės Korėja nebuvo laikomos geidžiamomis šalimis ekonominei emigracijai.

Sovietinių laikų skurdą lengviausia įsivaizduoti iš to, kad net elitas – baleto artistai ir operos dainininkai – iš Sovietų Sąjungos pradėdavo savo keliones į užsienius nuo to, kad važiuodavo į pigias vietos parduotuves, kur už turimus dienpinigius įsigydavo apsiaustų ir automatiškai išsiskleidžiančių skėčių. Tokius žmones nebuvo sunku pradžiuginti geresnėmis ekonominėmis sąlygomis, negu jų turimos, nes jų turimos buvo artimos nuliui.

Nepriklausomybei prasidėjus, mūsų ekonominę situaciją skaudžiai pabrėždavo „nutekėjimo“ situacija: kalbu ne apie protų, o apie kitų moteriškų kūno dalių nutekėjimą.

Storas, plikas, tris kartus išsiskyręs, municipaliniame pilkame bute gyvenantis, blogais dantimis penkiasdešimtmetis baisuoklis, dirbantis nekvalifikuotą darbą (arba jokio ir gyvenantis iš neįgalumo pašalpos arba net bedarbio pašalpos) ir penktadieniais apsivilkęs marškinėliais be rankovių sėdintis ant pribezdėtos sofos ir raugėjantis nuo pigaus alaus prie televizoriaus buvo, deja, visiškai normalus jaunikis Lietuvos provincijos merginai arba jau spėjusiai išsiskirti moteriai, neturinčiai apčiuopiamų perspektyvų gyvenime.

Iš esmės, tas diedas buvo nežymiai baisesnis už variantus namie, tačiau tais laikais, kai vidutinis atlyginimas Lietuvoje prilygo maždaug trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai JAV dolerių per mėnesį, gyvenimo dugnas Vokietijoje, Ispanijoje ar Anglijoje buvo keliomis galvomis aukštesnis už vidutinišką gyvenimą, kurį turėjo mūsų tautiečiai.

Ekonominė situacija pasikeitė, bet nuskriaustųjų statusas liko

Laikui bėgant, mūsų padėtis sparčiai keitėsi į gerąją pusę, tuo tarpu kai Vakarų Europos socialinis dugnas po truputį smuko gilyn. Padugnėms iš Vakarų Europos (čia tą žodį vartoju be neigiamos konotacijos ir ne pažeminimo prasme – tiesiog turiu omenyje žemiausią socialinį sluoksnį) vis sunkiau buvo rasti Lietuvoje žmonių, kuriems galėjo padaryti įspūdį Senojo Žemyno pokarinio ekonominio klestėjimo likučiais, ir lietuvių nuotakų nutekėjimai į užsienį pasidarė vis retesnis reiškinys. Lietuvoje tai jau tapo nebe prestižo ar gyvenimo sėkmės žyme, o tiesiog nykia, liūdna istorija.

Lietuviai pradėjo vis geriau vartoti, vis gražiau gyventi, vis toliau važinėti atostogų, susirasti vis labiau rafinuotų pramogų. Atotrūkis, palyginti su sunkiausiai besiverčiančiomis Vakarų Europos šalimis, tapo niekingai mažas arba jo net nebeliko: nežinia, kiek lietuvių yra tokie nevykėliai, kad norėtų gyventi kaip vidutinis jaunas ispanas (tai yra, greičiausiai būti bedarbiu) arba, padėk Dieve, graikas, žmogus iš šalies, apie kurią galėtum pasakyti, kad ji prasiskolinusi iki ausų, jei tų skolų tik tiek ir būtų. Graikija prasiskolinusi kelis metrus virš galvos ir žmonės nešokinėja per daugiaaukščių langus tik todėl, kad kai turi skolų tiek, kad negalėsi grąžinti per visą likusį gyvenimą, tai naujos skolos iš esmės jau ir nebeskauda.

Tačiau pažiūrėkime, kaip ligi šiol lietuviai yra priimami Vakarų Europoje, ypač susidūrę su tos pačios žemesnės klasės atstovais, kurių supratimą formuoja prieš dešimtmečius įgyti stereotipai.

Airis langų valytojas arba koks nors italas autobuso vairuotojas ligi šiol kalba su lietuviu architektu ar neurochirurgu, atvažiavusiu atostogų, kaip su jaunesniuoju broliu, iš aukšto ir tėviškai, nors realiai jokio pagrindo tam nebeturi – net perskaičiavus grynaisiais, absoliučiais skaičiais (jau nekalbant apie santykinę perkamąją galią), tas lietuvis jau seniai nebėra jaunesnysis brolis.

Vakarų Europos apatinių sluoksnių gyventojas tebesielgia ir tebegalvoja lietuvių atžvilgiu, kaip praradęs turtus ir įtaką aristokratas, kuriam pamiršo pranešti, kad viskas pasikeitė ir kad jo pūtimuisi ir didelei savivertei seniai nebėra rimto pagrindo.

Žinoma, tai galioja ne vien lietuviams. Latviai, estai ar lenkai yra tokioje pat situacijoje – ypač tai pasakytina apie estus, kurie sėkmingai įteigė mums, kad jų vakarietiškumas ir pažangumas verčia mus šalia jaustis primityviais kaimiečiais, tačiau Vakarų šalių gyventojų požiūriu estai yra tokie pat skurdūs Rusijos Imperijos pakraščiai, kaip ir lietuviai, albanai ir rumunai; žinoma, estams labai nepatinka, kad juos nelabai skiria nuo lietuvių, maždaug kaip lietuviams, kai jiems pasako, kad jie yra nelabai toli nuo rumunų.

Ką daryti, kad taip nebūtų?

Nuolatinis priminimas apie tai, kad mes esame kažkada buvusios skurdžios šalies žmonės mums yra labai skaudus.

Pirmiausia, mes nieko negalime padaryti su savo praeitimi – tokią, kokią turime, tokią ir turime. Negalime net jaustis kalti – kaltės dalį teprisiima tie, kas anais laikais gyveno ir džiaugėsi, ir dar dabar aiškina, kaip Leonido Brežnevo laikais visko buvo ir visi turėjo darbus, butus ir pigų šildymą.

Tačiau mes neturime galių pakeisti praeities, ir kuo sparčiau mes keičiame savo dabartį, tuo skausmingiau jaučiasi mūsų bejėgiškumas dėl to laiko, kuris buvo, praėjo ir yra išdegintas vakariečių sąmonėje visiems laikams.

Pagalvoję suprantame, kad jokios šviečiamosios pastangos mums nepadės dar kelis dešimtmečius, kol nepasikeis kartos, juo labiau kad ankstyvųjų nepriklausomybės laikų pasiuntiniai iš Lietuvos, visi tie sportinėmis kelnėmis ir skustomis galvomis skeltanagiai statybose ir salotas auginančiuose šiltnamiuose, toli gražu nebuvo naujos ir klestinčios Lietuvos įvaizdžio ambasadoriai. Panašiai šiandien žmonės Azerbaidžane kone staugia iš nevilties, galvodami apie tai, kad visoje didelėje Rusijoje žmonės apie azerbaidžaniečius suformuoja įspūdį pagal tuos nelaimėlius, kurie turgavietėse pardavinėja arbūzus ir pomidorus. Vidutinis rusas net neįsivaizduoja, kad žmogus iš Azerbaidžano gali būti inžinieriumi arba gydytoju – jis mato tik pačią apačią, ir tai, ką jis mato, jam visai nepatinka.

Geriausias būdas turbūt būtų priimti Vakarų pasaulio žmogaus galvojimą apie mus, kaip apie nemalonią duotybę, ir įsikalti į galvą paprastą įsitikinimą (prie to reikės priprasti, bet nieko baisaus, kaip nors), kad mums nereikia pripažinimo iš Vakarų, kad jaustumėmės gerai.

Mes esame ir būsime psichologiškai priklausomi nuo to pripažinimo (kurio, kaip aptarėme, mes negausime taip dažnai, taip plačiai ir taip daug, kiek jo nusipelnytume) tik tol, kol mes patys nepasirinksime atsisakyti šios priklausomybės.

Kitais žodžiais tariant, istoriniai skurdo faktoriai, nulemti mus smaugusios sovietų okupacijos, mums įskiepijo nevisavertiškumo įpročius: mes taip blogai jautėmės prieš užsieniečius, kad labai norėjome, troškome jiems patikti, nesijausti blogai prieš juos, tiesiog alpome dėl to, ir tas alpulys mums blokavo proto galias, ir žūtbūt norime gauti tą pripažinimą, kuris – kaip mums atrodo – jau turėtų mums priklausyti pagal objektyvius rodiklius. Tačiau objektyvūs rodikliai ne visada galioja realybei, ir niekas neims mūsų gerbti ar vertinti vien todėl, kad mums jau taip priklauso.

Tiesa yra ta, kad į mus pradės žiūrėti ne kaip į skurdžios šalies neturtingus žmones tą pačią minutę, kai mes patys numosime ranka į tą pripažinimo siekimą ir išsilaisvinsime nuo jo. Kai nebesekiosime paskui kiekvieną neigiamą arba dviprasmišką mūsų paminėjimą kaip arklienos valgytojų arba kokių nors aštriadančių su beisbolo lazdomis, kai mūsų ambasadoriai nustos reaguoti į trečiarūšių (net ir pirmarūšių) žurnalistų nelabai subalansuotus ir menkai informuotus straipsnius tų šalių spaudos leidiniuose apie Lietuvą, tai tada – ir tik tada – mes galėsime būti pasiekę viešųjų ryšių pergalę, per visišką ignoravimą ir per atsiribojimą nuo problemos.

Tai bus labai sunku padaryti, nes tam reikia iš esmės susitaikyti su neteisybe, tačiau neteisybė tikrai nustos žeisti, kai patys patikėsime, kad ji mums nėra svarbi.

Antraip, jei neišsivaduosime nuo šito, amžinai liksime šiaurės indais, kurie, praėję nuo nepriklausomybės daugiau kaip pusei amžiaus, vis dar nervingai jaudinasi dėl savo šalies įvaizdžio, isteriškai seka pasaulio spaudą ir tuojau klykia pasipiktinę, kaip maži vaikai, kiekvieną kartą, kai kas nors pastebi purvą Kolkatos gatvėse arba net pavadina Bombėjų Mumbajumi, ir springdami įrodinėja, kad viskas yra ne visai taip, tik jų niekas nesiklauso.

Lwallet: dar palengvins gyvenimą

Visi (na, ne visi, bet žinote, ką noriu pasakyti) planuoja pagaminti sėkmingą programą arba programėlę, kad būtų kaip dar vienas Feisbukas (arba kažkas panašaus).

Pavyksta tiems, kas sugalvoja naują veiklos rūšį, prie kurios pripranta milijonai (Instagramas, pavyzdžiui – įpratino fotografuoti ne tik tuos, kam tai gerai sekasi, bet ir tuos, kam fotografuoti niekada nereikėtų; kiek jau matėte nuotraukų apie rudenį arba apie fotografo batus*?).

Tai čia jau supratote, kad čia straipsnis bus apie programėlę.

Arba pavyksta tiems, kas sugalvoja problemos sprendimą – problemos, apie, kurią visi žinojo, tik niekaip nesugalvojo, kaip išspręsti.

Pavyzdžiui, mokesčio už parkavimą programėlės tokios sėkmingos ne todėl, kad genialiai parašytos: tiesiog monetų ieškojimas yra didesnis skausmas uodegoje, negu galima apsakyti žodžiais. Ligi šiol yra daugybė kioskų, kurie išsikabinę užrašus: „Pinigų nekeičiame“.

Reiškia, kažkur netoliese daug vietų automobiliams parkuoti, ir bilietų automatas (kitas klausimas, kodėl dar tebėra žmonių, kurie jau turi išmaniuosius telefonus, bet vis dar ieško piniginėse monetų, niekada nebus atsakytas**).

Štai taip aptariamos programėlės ikonikė atrodo realiame gyvenime

Programėlės Lwallet kūrėjai rado teisingą skaudulį, kuriam reikia gydymo.

Mes visi turime lojalumo kortelių, kadangi net ir tie, kas turi daug pinigų, nesijaučia gerai, jei išmeta pinigus į balą, nesusirinkdami taškų ir nuolaidų.

Pavyzdžiui, jei kas nors išleidžia 300 litų per mėnesį Coffee Inn‘e, ir nesinaudoja jų kortele, tai praranda 30 litų per mėnesį, arba 360 litų per metus, ir mano supratimu – tai yra kvaila. Už 360 litų tris butelius vyno gali nusipirkti, ar pora kilogramų geros jautienos***.

Maždaug panašiai yra su kitais dalykais. Aš jau per senas, kad rinkčiausi parduotuves pagal tai, kur kokia yra nuolaida (pavyzdžiui, Užupio Krautuvė neturi jokios nuolaidos, na ir kas, vis tiek aš einu tenai), bet jeigu aš vis tiek kažkur einu, tai atėjęs, kaip tikras dvasinis amerikietis, noriu pasinaudoti visomis kortelėmis ir kuponais, kokie tik yra.

Bet nebėra įmanoma nešioti visas korteles, kurių reikia, nes tiesiog per daug vietos užima.

Pažiūrėkit, pavyzdžiui, kaip yra man – ko man būtinai reikia.

Čia Maxima, Rimi, IKI (na, vietoje to yra Mylimiausia, kuri dar kartu ir Gintarinė, Čili ir Senukai), Statoil (aš negaliu šitų taškų dėti ant Mylimiausios, nes mano lygis aukštesnis, arba buvo aukštesnis, kol Statoilas nepakeitė sistemos, vienu žodžiu, čia sunkiai suprasi), Coffee Inn (tiesa, jie turi appsą, aš jį pagaliau prisiruošiau instaliuoti, tai jau tos kortelės nebereikia), Vero Cafe, Kika (nes turiu jūrų kiaulytę ir jūs neturite idėjos, kiek kainuoja pakratas, šienas ir maistas – kiaulytė suvartoja daugiau, negu vidutinis pensininkas), Drogas, Eurovaistinė, Kristiana ir čia tik labai pagrindinės ir tik nuolaidų – aš nekalbu apie tai, kad piniginėje dar yra ID, vairuotojo pažymėjimas ir kreditinės.

Aš kartais pagalvoju – o parduotuvių savininkai, parduotuvių tinklų savininkai ir rinkodaros žmonės ar žino, kaip jaučiasi jų klientai su pakeliais kortelių, kurias rankioja, kaip Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius, kai ateina į žvejybos parduotuvę? Rankioja, jeigu apskritai atsineša, nes vyrai neturi rankinukų, o piniginės ne begalinės, ir net ir moterys retai kuri turi atskirą didelę piniginę-vėduoklę toms kortelėms.

Parduotuvėms atrodo, kad tai ne problema, nes jie į savo parduotuves nevaikšto, arba jei ir vaikšto, tai jie savo parduotuvės korteles turi rankose, ir jiems kitų prekybininkų kortelės yra problema. Arba net ne problema, nes jie iš konkurentų neperka.

O žinote, koks yra kliento elgesys, kai jis ateina į parduotuvę, kurios nuolaidų kortelę turi (nes kažkada neišsiėmė), tačiau su savimi nepasiėmė tą kartą? Tas klientas išleidžia kaip galėdamas mažiau, nes psichologiškai jis jaučiasi kaltas, kad švaisto pinigus, nepritaikydamas nuolaidos arba nekaupdamas taškų. Jis pats sau sako „kitą kartą, kai pasiimsiu kortelę, tai daugiau nupirksiu“. O kada tai bus, jūs nežinote, ir jis nežino. Greičiausiai labai negreitai. Jei apskritai į tą jūsų Mandariną ar kitą prekybos centrą dar kartą išsiruoš.

Tokiu atveju jums geresnis yra klientas, kuris apskritai neturi jūsų lojalumo programos kortelės, negu tas, kuris turi ir nėra pasiėmęs (o nėra pasiėmęs, nes neįmanoma tiek visko nešioti, kaip jau aptarėme).

Ką turite padaryti su tokiu klientu? Pasirūpinti, kad jis jūsų lojalumo programą visada turėtų prie savęs. Visada – kaip automobilio raktus arba mobilųjį telefoną. Ir tada jo elgesys pasikeis. Jis džiaugsis ir girs save, nepraleidęs galimybės gauti nuolaidą arba susirinkti taškų. Ir jo krepšelis padidės.

 

Taip išsidėlioja kortelės ekrane

Lwallet viską daro teisingai – visos kortelės susiveda į vieną programėlę greitai ir paprastai (net vardo, pavardės ir gimimo datos kiekvieną kartą nereikia įvedinėti iš naujo, God bless them), ir tos kortelės sudėtos viena po kitos, kaip parodyta žemiau. Prabrauki ir pasirenki vieną.

Štai ir pasiūlymai. Nu nepirkau ekologiškos arbatos, bet ne tame esmė.

Prie kiekvienos kortelės galima pažiūrėti pasiūlymus, kurie automatiškai susikrauna tenai per kortelės magiją, ir nors man nelabai įdomu minus 20 procentų visai ekologinei arbatai, bet manau, kad bus kam bus įdomu. Man tai bus įdomu kiti produktai: kur Grey Goose degtinė už 30% mažiau, tai aš ją visą nupirksiu, arba kur bus odekolonai, perki keturis, gauk penktą nemokamai (aš perku daug odekolonų).

Tai kodėl ne dabar, o ateityje jie palengvins gyvenimą? Nes man labai reikia, kad ten būtų prikrauta daug jau esančių lojalumo programų, nes kol kas yra tik kelios.

Aš dabar bandau galvoti, kaip pardavėjas. Kodėl aš norėčiau prisijungti prie šitos sistemos? Velnias, kodėl aš galėčiau nenorėti?

Bent jau aš nenorėčiau būti tas prekybininkas, apie kurį galvojama, kad jis dar neprisijungė prie Lwallet, nes jis viską daro labai lėtai ir nežino, ko nori.

—

Lwallet, www.lwallet.lt – programėlė Apple App Store ir Android Google Play. Nemokamai.

Penkios kalbos: LT, LV, EE, RU, EN

—

* Aš irgi esu fotografavęs geltoną rudenį ir savo batus, todėk, įdėdami šmaikštašiknį komentarą, nieko nelaimėsite.

** Kaip ir klausimas, kaip automobilis gali sustoti kelyje, nes baigėsi degalai, kai yra indikatorius, rodantis, kiek liko degalų, ir vairuotojas (reikia tikėtis) turi akis, kuriomis gali matyti tą rodyklę. Tačiau būna, kad automobilis sustoja kelyje, pasibaigus degalams.

*** Parašykite man, kad jautieną perkate pigiau, ir gausite asmeninį atsakymą.