Andrius Užkalnis's Blog, page 21

Valgyk dar. Kodėl nieko nevalgai?

Šuneliai gali valgyti, kas įdėta, o jei nėra alkani – nevalgyti, ir neturi jie jokių problemų

Miesto žmonės prisimena, kad yra kaimiečiai, ne tik tada, kai rudenį teta Jolanta atveža keturis maišus obuolių, o jums per pastarąsias 72 valandas jau obuolių atvežė ir dėdė Algirdas, ir Kęstutis iš Babtų buvo užšokęs (nes jam reikia Vilniuje į Regitrą), o dar du maišus patys pasiėmėte, nes jums liepė užvažiuoti pakeliui į Jonavą ir pasiimti giminės, kurie tokie tokie tolimi, kad net ne giminės, bet obuoliams tiks.

Ne, didžiausias susijungimas su kaimo esybe ir būtovės slėpiniais mums, miestiečiams, yra tada, kai vaikštome ar važinėjame į svečius. Nes tatai vyksta ir mieste.

Mūsų mamos, tetos ir močiutės yra italės širdyje, ir jos visą laiką turi kišti, brukti, grūsti mums maistą, o mes visi klaidingai manome, kad čia racionaliai pasikalbėsim: pasakysim „ačiū, aš nenoriu“ (nes nenorime, jau buvome svečiuose, ir tikrai nenorime), tai mus paliks ramybėje.

Ne. „Ačiū, nealkanas“ yra nulinio veiksmingumo atsakymas, kaip ir „nenoriu“, kurį numuša jau pirmuoju bandymu, paprastai ir lengvai: „kaip tai nealkanas?“. Įmanomas ir kitas variantas: „ką reiškia nenori, aš padariau ir reik valgyt“. Tada tiesiog fiziškai jaučiate, kaip ant pėdų užauga vyžos (arba klumpės), o panagės juoduoja, ir jūs, kaip vilkolakis, virstate kaimiečiu.

Tik labiausiai nepatyrę bando sąžiningai pasakyti, kad kažkurių iš siūlomų patiekalų jie nemėgsta. Tada (mano jie) mūsų pasigailės, ir galima bus pasilikti prie gruzdintų krabų lazdelių ir galbūt silkutės pataluose, ir viskas bus gerai.

Didelė klaida. Pirmiausiai, tą jūsų „nemėgstu“ sutrins kairės rankos nykščiu: „Kaip galima nemėgti medaus torto? Visi mėgsta medaus tortą.“ Antra, kai kurių patiekalų atžvilgiu jūs pats atsivėrėte priešininko šūviui, nes žmonės, kurie ne tik nemėgsta karpio, bet dar ir pasisako, kad nemėgsta karpio, yra maždaug su tais žmonėmis, kurie pasako, kad nemyli mamos arba jiems nepatinka Juozo Erlicko kūryba.

Nuo šiol jūs oficialiai nebe žmogus, kuris turi savo nuomonę ir savo pomėgius. Jei jūs nemėgstate karpio, jūs esate tik medžiaga perauklėjimui, daugiau nieko. Pirmasis šūvis be galimybės pralaimėti: „o tai pas jus namuose nedaro karpio (reikėtų sakyti negamina)?“.

Gero atsakymo nėra. Jeigu jūsų namuose daro karpį, ir jūs jo nevalgote, tai kaip čia taip gali būti. Jūs frykas kažkoks. O jei karpio namuose nedaro, tai viską paaiškina: jūs tiesiog esate iš apgailėtinos, disfunkcinės šeimos, kurioje tik tokie, kaip jūs, ir gali užaugti.

Be kita ko, pasisakymas, kad nemėgsti karpio, tuojau iššauks nepatiklią šypseną ir sarkastišką klausimą: „tai ko dar nemėgsti?“. Pripažink jau tada viską, pajuokink mus. Karkos? Troškintų kopūstų? BALANDĖLIŲ? Atskleisk savo daužtos prigimties gelmę. Diskusiją čia užbaigs neatremiamas pasityčiojimas: „O tai ką tu tada valgai? Tik sušius turbūt?“. Nuo čia kelio atgal nėra.

Kai kada jūs bandote valgyti vis daugiau, nes naiviai manote, kad taip išsisuksite iš situacijos ir jus paliks ramybėje. Mišrainytės su majonezu, ir silkutės įsidėsite, ir paukštienos vyniotinio, ir paskui tortuko ir saldaus šampano, ir vyno kokio nors („čia labai geras, gruziniškas, buvo Rasa tenai tai atvežė, tokį tik karaliai geria“ – vertimas: Maximoje toks po 18 Lt be akcijos).

Nepaliks jūsų ramybėje. Tikėtis yra taip pat naivu, kaip vaikui, kenčiančiam patyčias mokykloje, pabandyti įtikti tiems, kas tyčiojasi – kuo daugiau valgysite, tuo daugiau jums dės į lėkštę, ir, kad ir kaip besistengtumėte, jūsų pabaigoje paklaus: „Valgyk, kodėl tu nieko nevalgai?“

Į tą klausimą nieko neįmanoma atsakyti: gali sakyti „valgau“, gali vardinti patiekalus, gali šaukti, kad jau suvalgei trijų žmonių porcijas, tai turės tokį patį poveikį, kaip Josifo Stalino laikais iš kalėjimo rašyti skundą prokuratūrai ir aiškinti, kad esate nekaltas.

Jei kartu su jumis yra jūsų draugai, giminės, sutuoktinis ar sutuoktinė, kaltės dalis teks ir jiems. „Kodėl Aurimas nieko nevalgo?“ – ir prie beviltiškos situacijos prisidės kaltės jausmas: jūs suvoksite: maža to, kad pats papuolėte į bėdą, bet dar ir kitiems pridirbote nemalonumų, nes turės pasiaiškinti ir jie.

Smagiai pabaigti švenčių tortus ir vyniotinius.

Diplomas, kam jis?

Verslo klasė, 2014 m. ruduo

„Jis neturi diplomo“, mėgstamas pasišaipymas iš tokių, kaip aš, laisvųjų profesijų atstovų interneto komentaruose. Kodėl daugelis žmonių sako, kad „vis tiek diplomas reikalingas“, suprasti galima, tik apie priežastis jie – nors ir žinodami – nenori kalbėti.

Aukštasis mokslas daugelyje sričių yra – jei sąžiningai pagalvosime – tik siūloma prekė. Dėstytojai kuria paslaugas, kurios parduodamos pirkėjui, jei jis yra įtikintas, kad jam tų paslaugų reikia.

Mistifikuoti diplomai

Aukštasis mokslas ir diplomai žmonių sąmonėje labai skiriasi nuo kitų paslaugų, kurias parduoda. Palygink mokymą su santechniko paslaugomis arba karvių sėklinimu, ir tavęs tikrai nesupras. „Čia visai skirtingi dalykai“.

Žmonių civilizacijos istorijoje aukštieji mokslai visada turėjo itin pakylėtą statusą, palyginti su kita veikla. Pirmiausia, jie buvo prieinami labai nedaugeliui, nes buvo (ir yra ligi šiolei – tik šiandien tai ne taip lengvai matyti) brangūs patys savaime, kaip paslauga. Be to, dar brangiau už pačią paslaugą kainavo kelerių metų (medicinos mokslų atveju – keliolikos) jauno žmogaus poreikis būti išlaikomam kitų: tėvų arba valstybės.

Todėl aukštasis mokslas reikalavo didelių aukų, o jei kam nors taip aukojama, be jokios abejonės, tas dalykas negali būti bevertis arba beprasmis. Tai užaugino universitetams, kaip raumenis, didelę mistinę aureolę. Miestai, kurie turėjo universitetus, buvo geresni, svarbesni miestai, miestai su misija ir praeitimi. Be to, tie miestai galėjo didžiuotis, kad didelę jų ekonomikos dalį sudaro intelektinės paslaugos, kas anais laikais buvo retas dalykas.

Paskui, jau XX amžiuje, miestus (dažniausiai tuos, kurių anksčiau nebuvo glamorizavę universitetai) panašiai morališkai pakylėdavo ir pramonė: Detroitą – automobiliai, Tulūzą – lėktuvai, ypač kai jų gaminami dalykai apipildavo miesto gyventojus neproporcingais pinigais.

Aukštasis išsilavinimas praėjusiame amžiuje liko aktualus toms sritims, kuriose specializacija pasiekiama struktūrizuotu būdu: medicina, biologija, inžinerija, tikslieji mokslai. Tai vis sritys, kuriose neformaliu būdu pasiekti aukštumas nėra įmanoma. Čia Lietuva niekuo neišsiskiria iš likusio pasaulio: tačiau tos veiklos sritys, kur aukštojo mokslo diplomas yra privalomas, dabar sudaro nedidelę šalies ekonomikos dalį.

Perstumti lūkesčiai

Dabar profesijų skaičius, kur aukštojo mokslo diplomas nėra reikalingas (arba net žalingas – tuojau paaiškinsiu, kodėl), sparčiai auga. Beveik viskas, kas susiję su informacijų technologijomis, šiais laikais yra savarankiškai išmokta (būtų sunku rasti žmogų, vadinamą „kompiuteristu“ ir normaliai uždirbantį, kuris šiandien galėtų pasakyti, kad savo profesiją įgijo aukštojoje mokykloje, iš dėstytojų, kurie prisimena laikus, kai kompiuteriai vietoje tranzistorių turėjo lempas). Viskas, kas susiję su vaizdo ir garso gamyba, viešaisiais ryšiais, pramogų verslu, leidyba, ir dažniausiai vadyba – ten, kur generuojami didžiausi pinigai – yra nesusiję su laiku, praleistu aukštojoje mokykloje.

Šios profesijos dažniausiai yra susijusios ir su laisvai samdomu darbu, kai paslaugos teikiamos arba produktai kuriami baigtiniam projektui ir užsakovas netampa darbdaviu. Jaunimas dažniausiai nemato dėl to problemos – užtat problemą mato tėvai, kuriems tokia darbo tvarka yra netvarkinga, neprognozuojama ir nesaugi. Pasisodinus tuos tėvus, ar kitus vyresnius giminaičius, jie galų gale tikrai pripažintų, kad saugumas (kai kas dar sako „stabilumas“) yra viskas – jie net gali nurodyti sąlyginę jo kainą, pripažinę, kad 3000 litų per mėnesį atlyginimas, gaunamas į rankas, dirbant biure ir turint apmokamas atostogas ir galint nugvelbti nemokamus rašiklius, yra geriau ir priimtiniau, nei 12 000 per mėnesį, tačiau visą laiką galvojant apie tai, koks bus sekantis užsakymas.

Vyresniojo amžiaus giminaičiai supranta, kad antrasis variantas turi daugybę privalumų. Nereikia prašyti viršininko, kad išleistų atostogų – ir apskritai jokio viršininko nėra, taigi nėra apie ką pasakoti susitikus su draugais, kai prasideda tipiniai samdomo darbo vergų šnekėjimai prie vyno ir alaus apie tai, koks jų bosas yra idiotas, kuris nesuprantamai gavo vadovaujamą darbą; mat visada yra klaidingai manoma, kad viršininkas turi būti protingesnis arba turėti daugiau patirties ar žinių už pavaldinį, tačiau tai jau atskira tema, kurią aptarsime kada nors kitą kartą. Tačiau gyvenimas be šeimininko jiems, tiems vyresniems giminaičiams, yra taip pat baisus, kaip eiliniam lietuviui su valstietiška kraujotaka idėja apie nuomojamą, o ne perkamą, būstą („o kas bus tada, kai šeimininkas pasiūlys išsikraustyti?“ – paprastas atsakymas „susirasiu kitą butą, jei jam nereikia mano pinigų“ yra visiems per paprastas.)

Naujųjų, universitetuose neišmoktų, profesijų sąsaja su laisvai samdomu darbu Lietuvoje turi ir dar didesnes pasekmes. Daugelį metų valdžia, bandydama pataikauti būtent bailiausiai, labiausiai priklausomai nuo darbdavio malonės ir inertiškiausiai darbo rinkos daliai, mokesčius krovė ant žmones samdančio godaus ir aštriadančio verslo (nes verslas „turi daug pinigų ir gali dalintis“), todėl samdymas pasidarė labai brangus. Verslas gynėsi visaip: pirmiausiai, mokėdamas neapskaitytais grynais, o paskui – nebe samdydamas darbuotojus, bet pirkdamas sau reikalingas paslaugas iš žmonių, už kuriuos nieko nereikia mokėti niekam, nei Sodrai anei VMI – tereikia apmokėti jų sąskaitas, o jie jau susitvarko patys.

Taip jau susiklostė, kad apmokestinimo skirtumas yra dramatiškas: samdomas darbuotojas kainuoja darbdaviui dvigubai brangiau, nei įkrenta į banko sąskaitą tam darbuotojui. Kai žmogus pardavinėja paslaugas kaip paslaugų tiekėjas, ne kaip samdinys, jo mokesčiai kainuoja paprastai ne daugiau ketvirčio pajamų. Buvimas PVM mokėtoju gali turėti papildomų privalumų, tačiau jūsų finansininkas daugiau papasakos apie tai.

Mokesčių situacija dar labiau padidina naujojo pasirinkimo patrauklumą. Tačiau vyresnio amžiaus giminaičių tai dažniausiai neįtikina dar ir dėl to, kad jie negali įsivaizduoti, kad pasaulis pasikeitė. Esu girdėjęs daug pasakojimų apie vyresniosios kartos autorius, kurie atsisako didelės dalies uždirbtų pinigų, nes yra girdėję tik apie „autorinę sutartį“ ir sąskaitų išrašinėjimas jiems yra per painus dalykas.

Tačiau kokia žala iš diplomo?

Išgirdę tai, apie ką aš esu papasakojęs aukščiau, diplomus ir aukštąjį mokslą garbinantys žmonės dažniausiai ieško kompromiso ir bando taikytis: „na, bet žalos iš diplomo irgi jokios nėra, nepakenks“.

Jie nėra teisūs – ir, svarbiausia, jie patys mato pasekmes, tačiau priežastinis ryšys tarp diplomo ir tarp nepatenkinamo darbo ir labai nepatenkinamų pajamų jiems yra pernelyg skaudus, jei jis yra įsisąmoninamas.

Nesąmoningai šis ryšys yra pastebimas kiekvieną kartą, kai metamas auksinis varguolių argumentas apie tai, kad Lietuva jų nemyli ir kad tvarka yra neteisinga: „turiu du diplomus, o darbo nesusirandu, kokiu noriu, vien tik vergavimas už minimumą“.

Jie nenori suprasti (nes tai per baisu), kad jie norimo darbo neranda ne nepaisant dviejų diplomų. Jie darbo neranda todėl, kad turi tuos du diplomus – kurie dar, be kita ko, iškėlė didelius ir neproporcingus rūpesčius pagal senąjį modelį: „Dievas davė dantis – duos ir duonos“, tai yra „valdžia davė diplomą, tai ir darbas kaip nors atsiras“.

Kalbant išsamiau, žmogus, užuot rinkęs žinias ir, svarbiausia, patirtis, kurios padarytų jį vertingu darbuotoju (tokiu, kuris galėtų siūlyti naudingas ir paklausias paslaugas), gaišo laiką ir pinigus, augindamas beprasmius akademinius kredencialus ir siekdamas dokumento, kurio vertė jį tiekiantiems (parduodantiems) akademiniams darbuotojams yra didesnė, nei jį perkančiam. Pripažinus tai, kad diplomas tokiu atveju yra kenksmingas. Jis būtų naudingas, jei galėtų būti gautas be išleistų laiko ir pinigų, tačiau žmogaus gyvenime laikas yra baigtinis, ir kai jis iššvaistomas, jis yra iššvaistomas.

Kenksmingas

Čia tuoj pat bus ginčijamasi – na, gal ne visai iššvaistytas tas laikas? Gal kažkokia nauda yra ir iš to diplomo?

Stop. Pažiūrėkite labai šaltai ir ciniškai. Kam jūs siekėte to diplomo? Ar todėl, kad jūsų mama būtų laimingesnė, nes vis tiek su diplomu yra geriau, negu be diplomo (panašiai, kaip sakyti „geriau vis tiek yra susituokti, negu gyventi susimetus“ – kas pasakė, ir kam geriau?). Jei taip, jei tikrai tai darėte dėl bendruomeninio tėvų ir giminių spaudimo, tada viskas gerai. Gavote diplomą? Mama laiminga? Tada gerai.

Tačiau greičiausiai viskas buvo ne taip. Greičiausiai jūs tikėjotės, kad sunkiai gautas diplomas pagerins jūsų poziciją darbo rinkoje ir padėjęs jums gauti gerai apmokamą ir jūsų lūkesčius tenkinantį darbą. Tačiau diplomas to nepadarė (nepadarė ir antrasis, kuriuo pasirūpinote, nes pirmasis nesuveikė – jei pridėjus į uogienę druskos, jos skonis nepagerėjo, jūs nusprendėte, kad čia dėl to, kad mažokai tos druskos bėrėte).

Jei nusiperkate grąžtą, ir jis negręžia sienos, kaip tikėjotės, jūs be vargo pripažįstate, kad tai buvo neteisingas pirkinys, nors ir pardavėjas tikrai žadėjo, kad gręš kuo puikiausiai. Jūs nepuolate aiškinti, kad valdžia turbūt turėtų pasirūpinti tinkamesne siena, nes štai turite grąžtą, o išgręžti šitos negalite. Tai kiekvienas pavadintų nusišnekėjimu.

Tačiau diplomo atveju elgiamasi būtent taip – nėra noriai pripažįstama, kad turbūt ne diplomo reikėjo gyvenime, o tie, kas žadėjo diplomą, turbūt nelabai patys tikėjo tuo, ką sako, arba – dar blogiau – melavo, nes jų darbas yra pardavinėti diplomų gavimą ir sau užsidirbti iš to.

Patirtis yra viskas

Įdomu, kad tie patys, kurie nepripažįsta diplomo menkos (arba mažėjančios) reikšmės naujame pasaulyje, patys žino, ko reikia darbdaviui. „Visi nori patirties, o ne diplomo; klausinėja, ką jau esu dirbęs ir jiems neįdomu, ką mokiausi“, liūdnai pasakoja jaunimas patirtį po darbo pokalbio, pats diagnozuodamas situaciją.

Protingesnieji daro išvadas ir galvoja, kaip čia gavus tos patirties, kuri padės jiems gauti geidžiamą darbą. Kvailesni arba naivesni elgiasi liūdniau: jie tiesiog norėtų, kad darbdaviai pakeistų savo elgesį, ir toliau tebeieško to kitokio darbdavio, kuris nustotų vertinti patirtį ir pradėtų vertinti tai, ką turi jie – diplomą.

Iš tikrųjų, vienas vertingiausių dalykų, kuriuos gali padaryti tėvai, turintys daugiau pinigų už jaunuolį, yra šis: nešvaistyti pinigų tolimesniam mokslui ir dar vienam diplomui arba laipsniui, bet pasiūlyti jam sudaryti galimybę gauti patirties, dirbant norimą darbą nemokamai.

Vakaruose jau seniai pastebėta, kad efektyviausias būdas, kaip savo vaikams užtikrina jų ateitį turtingieji tėvai (ir kaip turtingos šeimos tampa dar turtingesnės), yra nemokamos kelių mėnesių praktikos užtikrinimas norimo darbdavio (arba panašaus) biure.

Būtent todėl socialistai, sakykim, Britanijoje labai piktinasi tuo, kad čia turtingieji sugeba nupirkti geresnę galimybę savo vaikams: tik jų vaikai gali nemokamai darbuotis, rinkdami aukso vertės patirtį, nes čia tėvai sumoka už maistą, būstą ir transporto bilietus. Tuo pačiu metu tie, kas yra žemesniame socialiniame sluoksnyje, negali sau leisti dirbti nemokamai, ir todėl tos patirties neįgauna.

Ką daryti?

Skaitytojas dabar daužo kumščiu į stalą ir pyksta – na, gerai, gal tai ir tiesa, tai ką dabar daryti man ir mano vaikui? Mesti mokslus?

Na, nereikia taip siusti. Naująją tvarką ne aš sugalvojau, aš jums tik apie ją papasakojau. Laiškanešys negali būti kaltinamas atnešamo laiško turiniu.

Jei galėčiau pasiūlyti vieną dalyką, tai patarčiau pasižiūrėti į siekiamą – arba jau pasiektą – aukštojo mokslo diplomą kaip į prekę, arba tam tikrą instrumentą su funkcija, kurią jis gali atlikti, tačiau kurios jis gali ir neatlikti. Esama rizikos, ir tą riziką turi prisiimti perkantysis. Galima svajoti, kad kažkas kitas pasirūpins: „valstybė reguliuoja aukštojo mokslo įstaigas, tai tegu čia ir būna jūsų problema“, tačiau realistiška būtų pripažinti, kad valstybė to ligi šiol nepadarė – maža to, ji tai daro vis rečiau ir vis mažiau efektyviai, todėl problema visada bus to, kas perka diplomą, atsiskaitydamas savo laiku ir pinigais.

O kaip vyresnieji giminaičiai? Jiems reikėtų suvokti, kad jų atsilikusios vertybės ir prietarai apie diplomą, kaip apie problemų sprendimą, nėra nekaltas bubinimas pagyvenusių žmonių bubinimas: jei jie virsta visai konkrečiu spaudimu, pakeičiančiu jaunimo sprendimus, jie tampa blogiausia dovana, kurią tas jaunimas gali iš jų gauti.

Žinoma, antra vertus, jai jaunuolis yra toks minkštakūnis, kad klauso tėvų senamadiško spaudimo, tai taip jam ir reikia. Darbo rinkoje jis paskui užleis vietą stipresniems.

Varvantys ironijos kraneliai

Ironija, ji kaip kampštis

Turėjau tokį pažįstamą estą, vardu Indrekas, kuris savitarnos restorane mūsų bendroje darbo vietoje Britanijoje niekada negalėdavo paprašyti žuvies. Jis sakydavo: „žuvies, jei galima šitai žuvim pavadinti… na, bet nevalgiusiems geros žuvies, čia tikriausiai visai kaip ir žuvis“. Jis, be abejo, buvo valgęs geros žuvies.

Šituos žmones jūs pažįstate. Jie – kaip sraigės, paskui save paliekančios glitų takelį. Jie minta kitų žmonių džiaugsmu ir visada turi viską apstumti: jei tai kam nors patinka, tai jie apdrėbs. Sudirbę ką nors, kas kitiems smagu, tinka ir yra gerai (muzika, namas, maistas, automobilis – bet kas), jie pasijunta geriau. Šie liūdni snobeliai mano, kad jų vertė nustatoma pagal tai, kiek dalykų jie gali nužvelgti iš aukšto. Jie nepakenčiami ir nepagydomi.

Skirtingai nuo konvencinių viešosios erdvės debilų, kurie šiaip putojasi be jokio išmanymo, šitie turi tokių nusižiūrėtų šmaikštumo užuominų, ir dėlioja frazes taip, kad kai kam gali pasirodyti šmaikštu, jei žmogus nebus girdėjęs šių dalykų kokis septynis šimtus kartų.

Turėjau tokią kursiokę (iš Kauno, kad ją kur velnias), kuri ne tik suvartydavo visus vienu sarkastišku komentaru iš dviejų raidžių („Ir?“) – vertimas: „ką tu čia parašei, neturi jokios reikšmės ir jokių pasekmių, bandyk iš naujo“; ji galėdavo žmogui parašyti „skaičiau tavo straipsnį, kai kurios atskiros vietos visai gal ir paskaitomos“. Nuo likusių teksto vietų ją pakaitomis tampydavo arba ji tik juokėsi, nes tatai buvo žemiau už jos lygį. Aš tikiuosi, kad dabar ji stumia savo dienas pikta, vieniša ir nelaiminga.

Panašūs tipai tarpsta daug kur. Fotografijos tinklalapiai itin gausūs jų, kaip lauko išvietė gausi žalių musių: jie sulekia pakritikuoti kiekvienos techninės smulkmenos prie kiekvienos paskelbtos nuotraukos, ir dar jie dažniausiai užsideda tokį vimdantį prisimerkusį atlaidaus guru toną. Jie nieko nesako tiesiai. Jiems labiau patinka suvynioti į taukuotą ironijos popierėlį: „O tai ką, diafragmos negalima buvo prisukti per pora padalų?“

Atskirą vietą, žinoma, užima Canon fotoaparatų mylėtojai: jie nieko nemėgsta labiau, nei sutiktą pažįstamą, nešiną Nikon, paklausti: „o tai kada fotoaparatą pirksi?“ Ajomajo, kaip negirdėta. Panašiai, kaip jų nekaltas klausimas socialiniuose tinkluose prie bet kurios mažesnio ryškumo nuotraukos: „čia gal su lygintuvu fotografuota?“.

Šia pirmojo lygio ironija jie ginkluoti patikimai: ji ne mažiau nuspėjama, nei tai, kad kompleksuota moteris pradės bet kurį pokalbį nuo to, kaip visi į ją spoksojo, kaip ją važiuojančią net prie šviesoforų užkabinėja praeiviai ir kaip ji tikrai turi labai daug dėmesio iš visų. Iš šių priedurnių galima tikėtis tokių didžiausių hitų: „čia tave kas nors pamokė ar tu pats toks durnas?“ (atsakymas į bet kokį oponento pareiškimą), arba „o tai pala pala, prie ko čia kinas?“ (ironiška reakcija į bet kokio filmo aptarimą).

Jų juokai kartojasi įkyriau, nei kartojasi kasmetiniai Eurovizijos scenarijai ir jų prikolai: „Buvau alkanas, bet visai nenorėjau picos valgyti, tai nuėjau į Čili Picą“. Kai pavargęs pašnekovas pasižiūri į juos nustėręs, negalėdamas patikėti, kad vėl išgirdo tą pačią banalybę, jie klaidingai pagalvoja, kad jų aštraus bajerio nesuprato, ir tada prideda į virtualias kelnes ir atatupsti paaiškina, kad čia buvo juokinga: „Nu ta prasme kad Čiliake tai ne picos ten, nu; nežinau, gal kai kam ir picos“.

Paaiškinę juoką, jie, žinoma, jaučiasi durnai, kaip ir turi kiekvienas pasijusti, paaiškinęs juoką, tačiau savęs nekaltina: jų atmintis trumpa, ir jie pakartos tą pačią kandybę po dešimties minučių, kaip ta minėtoji kompleksuota moteris taip pat, kaip drugelis, pasakos jau kitiems pašnekovams, kaip darbe ji tiesiog turi vaikščioti darbe pro atsarginį išėjimą (nepagalvokite, čia jokios paslėptos prasmės nėra), nes nu tiek dėmesio gauna iš bendradarbių, kad neturi kur dėtis.

Kova su jais paprasta. Kitą kartą, išgirdę jų ironišką klausimą, apsimeskite nesupratę: „aš tai maniau, kad čiliake geriausios picos pasaulyje, per TV sakė“, arba sakykite apie tą filmą: „tai jei jis toks blogas, kodėl jis apdovanotas Kanuose“ (nesvarbu, kad filmas Kanuose nebuvęs). Jie pasimes, ir kerštas bus saldus.

2014 apdovanojimai: jūsų internetai

Pinigų Karta, 22 12 2014

Atėjo laikas apdovanoti geriausius ir įvardinti blogiausius. Tai paskutinis mano šiųmetis straipsnis Pinigų Kartoje, taip pat paskutinis rašymas šiame portale, įkainotas litais, tai todėl šioks toks iškilmingumas nepakenktų.

Šį kartą – socialiniai tinklai.

Metų neišsipildę planai

Geras įrodymas, kaip sėkmė nepriklauso nuo pinigų, yra Google+. Užsuktas kaip jūs negalėsit patikėti ir trimituotas kaip aina sau koks tinklas, kuris tuoj nušluostys visiems viską (net Lietuvoje apie jį 2011  metais rašė internetų oligarchas Rokiškis, ir štai jums įrodymas, kad net žiurkėnai kartais nepataiko). Nu ir ką? Nu ir nieko. Gūglo milijardai tesukūrė didelę drungną balą, kurios niekas nesupranta.

Google+ susirinko kažkiek fanų, kuriems vpadlu sėdėti Feisbuke su katukus ir Mašėnkas postinančiom varlėm ir konvenciniais dibilais, migravusiais iš one.lt, kurių profilio kaveryje yra nufotografuotas automobilis. Dar ten papostina tie, kas postina beveik visur, kaip koks Tapinas, Užkalnis arba Romas Sadauskas-Kvietkevičius, tačiau net didžiausiųjų figūrų auditorija ir pasiekiamumas per G+ yra gal 2% jų auditorijos, gaunamos Feisbuke.

Monika Šalčiūtė net neturi savo paskyros G+, o ji gyvena socialiniuose tinkluose, ir tai jums parodo, kaip šis tinklas yra amžinai trečiarūšis nedakeptas darinukas, kuris visiems pa barabanu.

Google+ trumpam atranda žmonės, kai jų Feisbuką užrakina piktavaliai.

Metų WTF

Čia būtų Pinterest. Šio keisto tinklo, kur galima postinti nuotraukas, nesupranta niekas. Aš klausiau dukros, kuriai 16 metų ir kuri šiaip supranta viską apie socialinius tinklus, ir ji patvirtino, kad Pinterest yra neįmanoma suprasti. Vienintelis man žinomas žmogus, kuris moka naudoti Pinterest, yra Liutauras Elkimavičius.

Tai kaip kažkoks Feisbukas, kurį sugalvojo tik savęs klausantys programuotojai, kuriems patinka, kai jų kūrinio niekas nesupranta ir nemoka naudoti: tai programuotojams įrodo, kad jie yra protingesni už visus kitus. Tai jiems taip pat būna paguoda, kai su jais nebendrauja moterys ir jie leidžia dienas prie kompo, žiūrinėdami blog‘us Tumblr su nuogom mergom.

Metų Ne-Suaugusiems

Socialinio tinklo ir „mikroblogų“ puslapio Tumblr nesupranta ir nenaudoja niekas, kas turi darbą arba gyvenamąjį plotą ne su tėvais.

Metų Lobotomija

Palyginti su šituo bulšitu, one.lt buvo Mokslų Akademija ir rafinuotų intelektualų klubas. Aš, žinoma, kalbu apie ask.fm – tinklas, kur net visiški idiotai gali užduoti klausimą ir rasti už save durnesnių, kurie jiems atsakys. Gamtos stebuklas.

Metų Rokantiškių Kapinės

Žmonės nustemba, kad tas puslapis vis dar aktyvus ir turbūt net susiranda kokius tris naujus narius per mėnesį. Kalbu apie one.lt: socialinis tinklas, kažkada traukęs šalies debilus kaip magnetas, šiandien yra komoje – ne blogesnėje, nei Rusijos rublis arba Nokia. Net banga.lt, forumai gamtos nuskriaustiesiems, yra geriau (maždaug taip, kaip Umberto Tozzi yra geriau už Toto Cutugno – tai yra, kai pirmauji, bet nesidžiaugi aplenkęs varžovą).

Metų Etnografijos Muziejus

Tinklas, kuris turėtų būti uždarytas, kaip turėtų būti uždarytas leidinys Literatūra ir Menas, tačiau nesuprantamu būdu vis dar gyvena, yra MySpace. Karštesnis, nei AOL, Geocities ir Angelfire (jei nežinote, kas tai, reiškia, jūs dar labai jauni) – geidžiamas ir gražus, kaip Marcinkonių mėgėjiško teatro-studijos „Musmirėlė“ naujas muzikinis pastatymas, skirtas sausio 13-ajai paminėti.

Metų Maxima

Socialinis tinklas Facebook atrodo kaip visų socialinių tinklų motina, nors jis toks nėra. Tačiau taip, jame, kaip ir Maximoje, galima rasti viską, ko tik jums reikia: susirasti gyvenimo meilę, įsidarbinti arba užsidirbti teistumą ir kelias šaibas neturtinės. Jis atima labai daug laiko ir siurbia velniop visą produktyvumą iš žmonių, nes jie vietoj darbo darymo sėdi FB.

Kaip ir daugelis rinkos lyderių, nuolatos purtomas klaidų ir neapsižiūrėjimų: tai užsiutina naudotojus, pranešdamas, kad atims iš jų visas privačias nuotraukas ir urmu parduos į Brazzers, tai ima ir uždaro paskyras, kai tik dešimt skundikų vienu metu parašo, kad ten netikras asmuo. Didelis žaidėjas, didelės ir problemos. Visus užknisa politinis korektiškumas ir pataikavimas nervingoms mamytėms, linkusioms įsižeisti ir rašančioms „neskanu“, bet ką darysi: jei nori groti šimtams milijonų, tai makaluoti lyties organais nuo scenos, atsisegus klyną, nebus geras pasirinkimas. Susišukuoji ir atrodai gražiai ir neįžeidžiai, ką Feisbukas ir daro.

Dirbantiems su auditorija per socialinius tinklus tai vis dar yra geriausias pasirinkimas. Aš dažnai pamatau, ką reiškia 26 000 sekėjų: norintys iš manęs viešinimo nori jo tik komplekte su sklaida per mano Facebook ir viskas. Monetarinis FB sekėjų įvertinimas dabar aiškus beveik visiems: rašančių ir prašančių dalintis jų nuorodomis apie kažkokias juvelyrikos parduotuves („jums gi nekainuoja“) beveik nebeliko. Taip pat Maximoje sumažėjo bandančių paprašyti, kad jiems už dyką duotų dėžę alaus ir maišą kibinų, nes Maxima daug turi.

Metų What?

Tinklas Pheed norėjo būti naujas Instagramas ir Feisbukas vienoje vietoje, ir toks žostkas, kad apsieis net be desktopo: veikia tik iš mobiliųjų įrenginių. Apie jį išgirdę, hipsteriai ir kiti uber-cool žmonės puolė kratytis savo batuose iš laimės, bet iš tinklo nieko doro neišėjo: jo app‘u naudojasi, nes galima greitai iš vaizdo padaryti plakačiuką su memu, bet tik tiek.

Metų Nuobodybė

Apie Twitter kažką gero pasakyti sunku, nes ši nesąmonė taip ir nesurado misijos, išskyrus kai kada neblogus anekdotus (na aš dar papostinu savo linkus ir nuotraukas ir turiu over 4100 followerių, bet tai čia ne prie ko) – iš esmės šį tinklą užfludinę glušiai, kurie rašo „Tingiu keltis“ ir, kas yra žymiai blogiau, politikai, kurie nuolatos informuoja apie tai, kad „Sėkmė! Aptarėme svarbius klausimus su Vokietijos Bundestago deputatais“. Nieko nėra nykiau (nebent bet kuri iš Žemaitės knygų), nei politikai Tviteryje (būtent todėl jie ir neturi daug sekėjų) – jie nemoka rašyti nei trumpai, nei juokingai, nei supranta, kas iš jų nykaus gyvenimo yra įdomu visuomenei (principe niekas neįdomu, nebent jie apsivagia).

Politikai socialiniuose tinkluose dar pasižymi nuolatiniu idiotišku optimizmu, kuris savo retardintu pozityvo užtaisu prilygsta Mažajai Mergaitei Mašenkai: jei galite perskaityti daugiau, nei penkias tokias žinutes per vieną dieną, jums kažkas negerai su galva. Politikų humoro lygis matyti iš tokių bajerių: rašo „(NUSI)STEBĖJIMAI“. Suprask, čia ir stebėjimai, ir nusistebėjimai. Ou mai gad kaip sugalvojo šie latter-day čerčiliai, neįtikėtina. Tviteris priglaudžia juos visus.

Metų Nugalėtojas

Be jokios abejonės, Instagram: viską daro teisingai, ir seniai išaugo iš sportbačių ir dakfeisų portalo (žinoma, jis priklauso Feisbukui, kažkada nupirktas už 1 mlrd. USD, bet koks skirtumas).

Kažkada buvo tik nuotraukų gadinimo platforma, uždedant faux-trendy filtrus su blogu kontrastu ir daug išdegusios violetinės spalvos, bet dabar pasidarė legit socialinis tinklas su dideliu poveikiu ir gerai apibrėžta tiksline auditorija.

Mano 3200 sekėjų Instagrame (galite prisijungti čia, ačiū labai) maždaug atitinka kokius 15 000 sekėjų ant Feisbuko (arba dar daugiau) pagal paveikumą.

Dar dabar Instagramas pratrynė feikinius akauntus ir spamerius (jų kartais pasirodo ir daugiau). Kai kurie fotografai pyksta ant Instagramo, nes ten jiems parodoma, kad viskas reliatyvu ir kad galima fotkinti bet kuo, kai matai ir supranti, ką fotkini. Labai dažnai, padaręs nuotrauką, pats sau sakau: nu velnias, labai neblogai.

Instagramas ir toliau turi prielaidas augti ir toliau: jis greitas, paprastas, staigus ir standartizuoto formato. Be to, vaizdą supranta ir tie, kas nemoka skaityti.

 

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys

Piktos turtingos mamos

Piktos turtingos mamos mėgsta šmirinėti siauromis Senamiesčio gatvėmis, nuo vieno brangaus restorano, kuris deja nusivažiavęs, nes Robertas pjauna grybą, prie parduotuvėlės, kur jos sutinka panašias šūdo kandusias elito atstoves. Nuotraukoje mamų nėra.

Jas lengva pastebėti brangiose maistų prekių parduotuvėse, dar kartais degalinėse, ir keliolikoje Vilniaus restoranų, kur jos sėdi su draugėm (kartais visom šeimom, ir su vaikučiais). Vasarą jos būna kurortuose, bet dabar gruodis, tai jos Vilniuje. Jos tarpsta beveik vien tik sostinėje (Kaune ir Klaipėdoje joms netinkamos ekosistemos, o Panevėžys ir Šiauliai tai vapše kaimas).

Nepainiokime jų su šiaip turtingom lervom, marozų draugėm, kurios ant kablų varinėja atkišusios lūpas į permanentinį dakfeisą su savo per didelėm tašėm ir prisidėjusios špakliaus – ne, čia ne tos.

Piktos turtingos mamos yra pasidažiusios visada saikingai ir dažniausiai labai gera kosmetika, gerai iššukuotus ir brangiai pakirptus plaukus dažniausiai susirišusios į uodegą, nu kad netrukdytų, jos apsirengusios gerai ir pas jas viskas vietoje, įskaitant ir figūras, o jei turi kokių trūkumų, jos juos vykusiai paslepia.

Kas išskiria tas mamas – tai ypatingai rafinuota, nuolatos nekintanti šūdo kandusi nepatenkinta veido išraiška ir lengvai užknistas ir susierzinęs balso tonas, tais atvejais, kai jos teikiasi kažką pasakyti – na, pavyzdžiui, paprašo maišelio iš kasininkės. Jos savo bruožais primena piktus paukščius, gal papūgas.

Tie, kas joms atlaidesni, gali pasakyti, kad jos tiesiog yra labai rimtos, susirūpinusios ir koncentruotos, nes joms labai daug kur reikia spėti – ir darbas, ir greitos grožio procedūros (joms visi visada dirba per lėtai – kirpėjai Sergiejai, manikiūrininkės, antakių pešiotojos ir pedikiūrininkės, ir jos visą laiką grąsinasi tas durnes keisti, bet taip ir nespėja), ir privačios klinikos vaikams. Ir visur visi nelabai gerai dirba, pjauna grybą, mala šūdą ir yra nusivažiavę kaip tu neklausk.

Jos pačios gerai vairuoja, nepamiršta įsipilti benzo, prie vairo nesidažo ir joms beveik niekada neišsikrauna telefonas, o jei ir išsikrautų, jos turi kur jį pasikrauti, nes gyvenimas reikalauja nuolatinio tvarkymo, ypač kai aplink vėplos visuose darbuose, visose parduotuvėse ir išvis visur, nuo kurių joms varo vėžį. Mėgstamiausia frazė: „man atrodo, aš šiandien nusižudysiu“, pasakyta abejingu tonu, ir tada seka istorija apie debilus, kuriuos jos per dieną sutiko daugiakampyje tarp darbo, parduotuvės, pietų restorano, joglės, poliklinikos kosmetologo ir vaikų pramogų centro.

Su jomis ypač reikia vengti šnekėtis apie darbą, nes kai jos atidaro burną papasakoti apie tai, kaip viršininkas yra visiškas debilas bet va kažkokia voverė bendradarbė tai sugeba jam įtikti nors yra visiška idiotė, tai jos niekada neužsičiaupia. Kad jų darbo urvelių primityvios intrigėlės niekam neįdomios, jos net neįtaria. O gal įtaria, bet daugiau pasakoti neturi ką.

Jos pačios dažniausiai turi neblogus samdomis darbus ir 5000 Lt joms yra atlyginimas ne iš istorijų apie laimingus Seimo narius, o iš gyvenimo (vyras dažniausiai irgi gerai uždirba, nes lūzerių, bent jau finansine prasme, jos netoleruoja savo lizinginiuose butuose, kur virtuvės spintačkos dailiai sušviestos iš vidaus ir kur vynui nupirktos Riedel taurės, nes buvo prezentacijoje ir „iš jų vynas tikrai skanesnis“).

Jos beveik niekuo ir niekada nesidžiaugia. Gerą laiką jos bando turėti restoranuose, juolab kad šiek tiek išmano maistą pačios (na, jos pakankamai buvusios užsieniuose ir nevalgo vien šaldyto), tačiau kiekvienas nuėjimas virsta pravalu, nes nuėjusios kaskart pajunta, kad daugiausiai džiaugsmo visgi suteikia sudirbinėjimas ir kabinėjimasis prie visko. Tik restorane šūdo kandusią susirūpinusią išraišką pakeičia atlaidi panieka. „Jums gal kavos?“, klausia padavalas. „Bandykit, išvirkit“, sako jos ir leidžia suprasti, kad gal ir norėtųsi tikėtis, kad bus ne taip, kaip visais kitais kartais, bet kur tau.

Į laimingas jos būna panašios nebent korporatyvuose arba kviestiniuose baliuose, kur fotografuojasi ištempusios šypsenas (nes dėl į feisbuką ir reik palaikyt gerą vaizdą), na ir be to negalima juk šeimininkams ar organizatoriams į akis reikšti nepasitenkinimo – apkalbėti ir suvaryti bus galima, ir privaloma, jau paskui, ir tada pasakyti, kad jiems kiek pinigų kainavo, nu ir ką? Pravalas visiškas, darė darė ir nieko nepadarė.

Savo nuotraukas iš renginio jos mikliai įkelia į internetą, ir kai kas pakomentuoja, kad gražu, visada atsako – „baik tu, plaukai tragiški“.

—

Miesto Kronikos ant popieriaus visuose Coffee Inn ketvirtadieniais, o šeštadieniais – Protokoluose.

Tragiškos atostogų nuotraukos

Tragiškos nuotraukos, jos tragiškos

Atėjo šaltas metas, ir mes visi slepiamės nuo šalčio. Tokiu metu, niekas nesiutina taip, kaip nuotraukos iš atostogų, kuriomis internetus tvindo žmonės, turintys daugiau bilietų negu proto.

Šiaip jau mėgėjiškos fotografijos kokybė šiais laikais nežmoniškai, neįtikėtinai padidėjo. Geros kameros mobiliakuose ne tik beveik užmušė pigias muilines (kam jų reikia šiais laikais, taip pat, kaip rašomųjų mašinėlių arba tų word processors, kuriuos apskritai nežinia kas perka – bet Amazone vis dar parduoda Nakajima elektroninę spausdinimo mašinėlę, kaina £169,99, arba 740 Lt, ir tai yra kompiuteris be ekrano, kuris nieko daugiau nemoka, tik rinkti tekstą ir neturi jokių kitų privalumų: galima įsivaizduoti, tai nepakeičiama dovana žemės referendumininkui), tačiau kartu su Instagramo filtrais, blurais, sharpen instrumentais ir kitu paprastu fotošopu leido daryti pusiau priimtinas nuotraukas net ir bezdžionei, tik ir temokančiai paspausti mygtuką.

Taip, tiesa, didelė dalis Instagramo yra pasvirai palenkti portretai su dakfeisais, kažkiek batų ir tik ką atnešti alaus bokalai, tačiau yra ir labai neblogos vizualinės produkcijos, kurią prieš 20 metų galėtų pateikti parodai ir niekas nesakytų, kas čia per mėgėjai – šešėliai, atspindžiai, medžiai be lapų, vandens paviršiai ir kitokie stebėjimai jei ir nedžiugina, tai bent jau neliūdina.

Tačiau atostogų nuotraukos tebeliko tragiškos. Niekas nepasikeitė iš tų laikų, kai blizgieji žurnalai su malonumu įdėdavo, prie interviu su įžymybėmis, tų pačių elitinių veikėjų mėgėjiškas nuotraukas, nutrauktas, pavyzdžiui, laivelyje kokiame nors prabangiame kalnų ežere, apsikabinus su Malaizijos policininku arba prie Baltųjų rūmų tvoros Vašingtone.

Stambūs portretai buvo ne pats blogiausias variantas: žymiai baisiau yra bendro plano nuotraukos, kur personažas (lietuvis), smulkiai, vos matomas, yra nufotografuotas Egipto piramidžių arba Tadž Mahalio šventyklos fone, tipo, aš čia buvau. Fotografijos ekosistemoje tai yra vienaląsčių ekvivalentas: pirmuonys be vidaus organų. Žemiau už juos yra tik dumblas: net nuotraukos, padarytos, taukuotu popieriumi uždengus objektyvą, turi daugiau meninės vertės, nei tas atostoginis genocidas. Anksčiau net ir tas nuotraukas šalia Luvro noriai dėdavo į žurnalus. Kai kur dar publikuoja ir dabar (žinoma, taip pat spausdina ir senus anekdotus paskutiniuose puslapiuose tų žurnalų, kur šeimininkėms būna TV programos, „Debilės TV savaitė“, „Televizija ir horoskopai“, ir tai reiškia, kad vilties nebėra). Tegul Dievas bus jiems teisėjas.

Atostogų nuotraukos yra mums visiems priminimas, kokia bloga anksčiau buvo fotografija. Aš jau nekalbu apie nusikaltimus žmogiškumui Italijoje, kur pasvirusį Pizos bokštą paremia delnu besišypsantis glušius arba jo kvaila patelė (tai yra baisu, iš tų žmonių reikia atiminėti fotoaparatus ir daužyti į grindinio akmenis viešai, stebint nustėrusiai miniai).

Kaip jums patinka ta idiotų išmonė, kai rankos rodomasis ir didysis pirštas sulenkiami ir patenka į kadrą, kuriame atrodo kaip dvi kojos baseino fone? Ahahaha, kaip išmanu. Ahahaha, matėme tik penkis tūkstančius kartų. Kas gali būti geriau?

Na, žinoma, gali būti geriau tos dvi basos pėdos ant ležako, atsuktos į jūrą. Jos geriau, su visu besilupančiu pedikiūru. O už jas geriau bus darbe likusių debilų komentarai, kurie rašys banalybes apie tai, kaip pavydi. Gerai tinka ir spalvotų saldžių kokteilių vaizdai (skaitytojo įžvalgus komentaras: „kokteiliukaj!!!!”).

Dar vienas variantas – moterų atostogų nuotraukos pasidabinus dideliais, šūdmusės dydžio akiniais nuo saulės, kurių dėka jūs visos atrodote maždaug vienodos (nieko baisaus, jūsų durnos draugės vis tiek jums rašys komentaruose: „gražuoliaaaa“ ir tyliai galvos „kaip išsinešus… mano, kad labai gerai atrodo… vargšė“).

Atostogos nebus atostogos, jei poilsio nepatvirtins pasistatymas prieš kitus. Kai pats nesi tikras, ar tame kurorte yra labai gerai, visada padės mikroskopinis statuso ir savivertės pakėlimas kitų akyse, ypač žinant, kad jie zulinasi biuruose ir po darbo bus automobilių kamščiuose, pamažu vilkdamiesi į Šeškinės kalną.

Holiday nuotraukos Feisbuke ir Instagrame yra pagreitintas ir efektyvesnis būdas pasiekti tai, ką anksčiau reikėdavo nelengvai daryti, pasikviečiant draugus į svečius ir įkyriai giriantis paskutinėmis atostogomis (dar ir su nuotraukų peržiūromis, kai visi sėdėdavo ir laukdavo, kada baigsis ši kančia su Tenerifės ir Tailando banaliais vaizdais ir šiek tiek įdegusiais šeimininkais).

Sugadinau jums atostogas, dabar bijosite postinti nuotraukas. Taip jums ir reikia.

Lietuviai: žmonės, kurie nežiūri savo reikalų

Iš žurnalo “Verslo Klasė”, 2014 m. žiema

Jie nežiūri savo reikalų, arba žiūri ne savo reikalus, sakiau aš jums. Jūs galvojate, kad jūs privatūs žmonės, tokie šiauriečiai, tačiau tiesa yra kitokia, ir aš tą tiesą jums tuojau įrodysiu.

Nuogąstavimai pasitvirtino

Kažkada, kai dar gyvenau Didžiojoje Britanijoje ir rengiausi grįžti į Kryžių ir Dainų Šalį, Lietuvos žiniasklaidos atstovai manęs paklausė, ar aš dėl ko nors nerimauju prieš grįždamas, ir aš pasakiau, kad šiaip aš nieko nebijau (tai tiesa), tačiau šiek tiek neramu yra dėl to, kad teks klausytis nemažai aiškinimo, kaip turėčiau gyventi ir ką pasirinkti.

Taip ne pats susigalvojau: kontaktai su lietuviais Didžiojoje Britanijoje, kurie brukosi į akis nenutildami, bandydami paprotinti, kad aš nežinau, ką darau grįždamas, kad tikrai „paminėsi mano žodį“, nuteikė pesimistiškai. Juo labiau, kad apsilankymai Lietuvoje sujungdavo mane su tamsiąja gimtosios šalies savasties dalimi: kiekviename žingsnyje rūpestingi giminės liepdavo kažko nedaryti – neimk šito taksi, jis brangus, čia pinigų nesikeisk, ten geriau. Toje parduotuvėje nepirk, ten kitur bus nuolaida. Ir taip be galo.

Tai buvo ypač siutinantis dalykas, turint galvoje, kad po pusdienio tie patys giminės, praleidę valandą bėdodami, kad laidinio telefono tarifai vis didėja ir, paklausti, tai kiek gi kainuoja minutė pokalbio tarp Vilniaus ir Kauno, tegalėdavo pasakyti „nežinau, labai brangiai“.

Apskritai lietuvio kišimasis į svetimus reikalus visuomet tiesiogiai susijęs su lietuvio neišmanymu to reikalo, į kurį jis kišasi: pavyzdžiui, kuo mažiau lietuvis išmano apie mokyklas ir kuo mažiau turi vaikų, tuo jis daugiau kalbės apie tai, kur kitas turi šviesti ir lavinti savuosius, ir kokie kiekvieno pasirinkimo privalumai. Apie darbo paieškas labai noriai kalba tie, kas patys yra įsidarbinę tik todėl, kad niekas nepasirūpina jų atleisti, ir naujo neberastų. Ekstremalus pavyzdys yra fotografų svetainės ir forumai – ten reiškiasi ir kritikuoja išskirtinai tik tie, kas patys negali parodyti nieko, nes nieko ir nesukūrė: jie tik turi fotoaparatus ir linzes, ir labai gerai žino, kad su ta įranga jie patys padarytų geriau. Jei darytų. Tik dabar nenori.

Kilmė nesuprantama

Labai sunku suprasti, kaip ir kodėl lietuvis tapo toks bendruomeniškas, kaip koks Azijos gyventojas. Juo labiau, kad šiaip jau mūsų tauta yra išskirtinai individuali: labiausiai lietuviškas gyvenimo modelis yra ne daugiabutis namas ir net ne kaimas, bet vienkiemis – pastebėkite, kaip mėgsta lietuvis, pasistatęs namą, pabrėžti, kiek mažai matyti kaimynų, arba kaip jų apskritai nė vieno nematyti (tada geriausia, jei nė vieno nėra – „mes čia kaip negyvenamoje saloje, galime vasarą nuogi kaitintis“).

Žinoma, paradoksaliai tai netrukdo tuo pačiu pakalbėti apie tai, kas gyvena gretimai (tie kaimynai, kurie paties pasakotojo nemato, tačiau jis juos yra apžiūrėjęs, patikėkit manim – apžiūrėjęs geriau, negu apžiūrėtų turto vertintojas). Ir kas langų nesusitvarkęs („man atrodo, jiems visą šilumą ištraukia, galėtų galva galvoti“), ir kas valties žiemai iš ežero neišvelka, ir kas žolės nešienauja. Ne tik tai: papasakos, ir kada kaimynai ką švenčia, kada išvažiuoja ir kada grįžta, kas pas juos lankosi, kaip jų vaikai elgiasi (visada triukšmingai), ir ką valgo („vėl mėsą kepą; jie išvis – kepa ir kepa, kaip jiems nenusibosta“), ir kokį automobilį nusipirko („nesąmonė toks didelis; kam jiems tokio reikia, tik benziną ryja, nors gal ant dujų persimušo, nežinau – bendrai tai persimušo tikrai, aš mačiau jį pavasarį prie dirbtuvių“).

Tuo pačiu yra naiviai tikimasi, kad taip gerai apžiūrėti kaimynai patys yra itin diskretiški ir nepasakoja ir neskalambija visiems iš eilės apie pačius pasakotojus – juokingas noras, nes visi iš to paties molio drėbti.

Galbūt tai – sovietinės okupacijos palikimas? Nes juk lietuviai, skirtingai nuo rusų, prie savo namų niekada neturėjo ir dabar neturi suolelių, atsuktų į gatvės pusę (jei suolelis ir būdavo, tai tik už namo atsuktas į kiemą, ir paties tuščio sėdėjimo ant jo būdavo nedaug – daugiau ten būdavo įsitaisoma darbo reikalais, kokias gėles į puokšteles rišant ar daržoves valant). Net ir durų, atsuktų į gatvę, niekas nenaudojo, išskyrus per retas šventes – krikštynas, vestuves, laidotuves, kai visi puldavo ieškoti, kur gi yra raktas nuo tų durų (visuomet „tos durys“, nes pagrindinėmis jų vadinti niekam neapsiversdavo liežuvis).

Antra vertus, negali tatai būti visiškai naujas dalykas: pavyzdžiui, nepaisydami to, kad mirusiųjų laidojimas yra turbūt vienas labiausiai privačių dalykų, lietuviai visada apžiūri nepažįstamųjų kapus, ir būtinai, jei ten nėra besilankančių kitų asmenų, pakomentuoja – tas susitvarkęs taip, anais kitaip, šitas išvis neskoningai, šitie tai marmuro luitų pridėjo, turbūt nori pasirodyti, kokie turtingi; „matėm Juozukui kokį padarė paminklą, nu visiškai neskoninga, taigi galima būtų padaryti labai gražiai pagal tai, kiek jie pinigų išmetė tam reikalui“ (nes juk visi labai gerai žino, kiek jie pinigų išleido, tie giminės, tai vienas svarbesnių dalykų – beveik taip pat svarbu ir tai, kiek kainavo vestuvės; visi visada baisisi, kad per brangiai, „ir net visai nebuvo smagu tenai“, tačiau jei neturėtų bent apytikrės informacijos, tai būtų labai negerai, lyg kažko stigtų, būtent todėl aukso vertės yra tie giminaičiai, kurie sugeba suskaičiuoti ir užpildyti spragą – tai palaukit paskaičiuojam, šimtas svečių, tai su tokiu maistu ir gėrimais jau penkiolika tūkstančių kaip minimum, dar muzikantai kažkiek tūkstančių, palauk mašinos dar ir vedėjas, fotografai, gėlės, tortas, hm, manau kad kokie dvimpenki).

Todėl įpročių kilmė nėra aiški. Arba dar kol kas nėra aiški, kol aš nepaaiškinsiu.

Naujos technologijos nieko naujo neatnešė

Lietuviai mokėjo būti landūs ir informaciją rinkti net ir be specialių technologijų, ir be socialinių tinklų, todėl atsiradę nauji viešinimo ir narciziško savęs brukimo būdai iš esmės nieko nepakeitė nei besiviešinantiems, nei smalsiai visuomenei. Tie, kam įdomu, ir taip viską sužino – jūsų kirpėja viską papasakos visiems apie jūsų šeimos gyvenimo detales, ir kaip jums sekasi santuokoje, ir kaip ten jūsų vaikai (taip, liežuvinga kirpėja yra stereotipas, tačiau, deja, visiškai paremtas realybe – jei turite kirpėją, kuri arba kuris nepasakoja apie jus visiems ir visko, vertinkite juos kaip grynuolius, nes tokių reta, ypač jei jums rūpi privatumas). Jūsų stalius ar santechnikas greičiausiai paatviraus kitiems savo klientams, kaip gyvenate jūs, kokie baldai, ką pasidarėte vonioje, koks darbo kabinetas.

Visa Lietuva vasarą sulenda į kelis nelabai didelius kurortus, kur visiems viskas po akių, likusieji būna sodybose ežeringose vietovėse, ir tada jau tikrai nebe labai svarbu, kokias nuotraukas, su kuo nusifotografavę ir kokiai auditorijai publikuojate socialiniuose tinkluose – jei jūs esate kažkas, kas esate bent kiek žinomas ir nors truputėlį įdomus, apie jus visi ir taip jau žino. Ir komentuoja.

Nuotraukų galerijos žinių ir glamūro portaluose apie ten dalyvavusius visuomenės veikėjus (nerašau „elitą“, nes kaip mat kas nors susinervins ir puls aiškinti, kad mūsų elitas nėra tikras elitas, na, prašau, užsikimškite jūs vieną kartą: mūsų elitas yra toks, kokie mes esame, ir yra pats tikriausias, ir jei turime tokį, tai reiškia, kad kitokio nenusipelnėme) seniai nebeturi jokio visuomenę informuojančio svorio – jos tik šildo širdis (arba tas vietas, kur turėtų būti širdis) tiems, kas ten dalyvavo ir buvo nufotografuoti. Kas su kuo vaikšto arba nevaikšto – žino visi ir taip.

Patarimų šalis

Viena pamokų, kurią išmokau tik neseniai, pasiekęs sąlyginę brandą, yra štai tokia: net jei tavęs paklausia, kaip tau sekasi, kaip darbai, kaip vaikai, kaip automobilis – nė negalvok dalintis, kaip ten iš tikrųjų yra. Čia tik formulė, ir jos taikymas yra žymiai labiau išplėstinis, nei angliški „how are you?“ ir „how do you do?“ (kurie niekada nereikalauja nuoširdaus pasipasakojimo, ką anksčiau ar vėliau sužino visi svečiai, atvykę į angliškai kalbančias šalis – begaliniai yra anekdotai apie tuos, kas buvo paklausti „how do you do?“ ir pradėjo nuoširdžiai pasakoti apie pastarojo pusmečio pasiekimus ir iššūkius).

Negalvok pasakoti nors truputį apie tai, kaip tau sekasi darbe, ir ypač kas nesiseka, jei nenori išgirsti detalių, atvirų ir dažnai nelabai malonių pasvarstymų – ne, net nepasvarstymų, paliepimų, apie tai, kaip jums reikėtų protingiau elgtis toje situacijoje. Ir nemanykite, kad gera valanda patarimų visais ir bet kuriais jūsų gyvenimo klausimais yra viskas, ant ko jūs užsirovėte: o ne.

Jūs ir jūsų netobulas gyvenimas bus aptartas, ir dar ilgai aptarinėjamas po to, kai jūs su pašnekovu atsisveikinsite. Nuomones apie jūsų pasirinkimą, jūsų charakterio ydas, silpną valią, netoliaregiškus sprendimus, naivumą, pasidavimą manipuliavimui apie jus reikš daugelis jums pažįstamų ir net visai nepažįstamų žmonių. Patys to nežinodami, jūs pasėjote ir paleidote į gyvenimą istoriją, naratyvą, veiksmo siužetą, kuris gyvens ilgą ir gražų gyvenimą net ir tuomet, kai tai pagrindžiantys dalykai išnyks ir bus jūsų paties užmiršti.

Bet ir tai dar nėra viskas. Kai kitą sykį sutiksite tą savo pažįstamą, kuris tik paklausė, kaip sekasi, kaip darbai, o jūs su juo pasidalinote, tai – lyg veikdamas pagal visas atsakingo komunikavimo ir vadybos teorijas – jis paprašys jūsų atsiskaityti, koks pasiektas progresas, kas pasikeitė, ir galbūt net būsite paragintas įvertinti savo asmeninį indėlį ir pastangas (na, galbūt ne balais iš dešimties, kur nulis yra mažiausias, o dešimt – didžiausias įvertinimas, bet beveik).

Jūs pats kaltas: jūsų iš tikrųjų neprašė dalintis savo gyvenimu ir ką nors atvėrinėti (nors tai galėjo skambėti panašiai į prašymą), o jūs tai padarėte, ir pasidalinote, ir tuo pačiu – pagal galiojantį socialinį kontraktą, apie kurį jūsų atskirai neinformavo, tačiau galėjote numanyti – jūs praktiškai pareikalavote, kad jus įvertintų, jums padėtų ir pasiūlytų sprendimus.

Apskritai, lietuviui nėra būdingas stebėjimas be rekomendacijų: iš čia ir yra nuolatinis skaitytojų suglumimas, kai kas nors skaito pastebėjimus apie socialinius stereotipus, apie kitų žmonių elgesį, apie jų bruožus ir reakcijų šablonus.

Dažniausias komentaras yra toks: „Tai palauk, tai ką čia norėta pasakyti? Aš taip elgiuosi, tai ką man dabar, reikia nustoti elgtis? Tai kaip tu, autoriau, patartum man dabar daryti, kad jau būtų gerai?“

Paaiškinus, kad nieko neliepia autorius daryti, kad jis tik stebi ir pasakoja, gūžtelima pečiais: „O tai kokia išvis prasmė? Kritikuoti lengva, sunkiau ką nors konstruktyvaus pasiūlyti.“ Net jei ten nėra kritikos, yra įsivaizduojama, kad stebėjimas ir pastebėjimas, ir įgytos žinios apie ką nors yra neatsiejamai susiję su reikalavimu, kad kas nors pasikeistų.

Geras pavyzdys yra lietuvių reakcija į kelionių knygas apie kokias nors dvasingas vietas, pavyzdžiui, Indiją ir Tibetą. Net jei tose knygose nėra imperatyvinio reikalavimo viską mesti, pamiršti butą Perkūnkiemyje ir lizinginį automobilį ir žiurkių lenktynes darbe ir gyventi taip, kaip gyvena kokie nors vienuoliai, skurdžiai arba atsiskyrėliai (o toks reikalavimas, pareikštas verkiančiu tonu, dažnai yra privaloma panašių tekstų dalis), vis tiek skaitytojas supranta, kad jam yra pasakojama, siekiant įtikinti jį, kad jis, skaitytojas, turi pradėti elgtis pagal šias instrukcijas. Iš ten ir suirzimas, ir kartais pasitaikanti paranojinė reakcija, kad čia apskritai „paslėpta reklama“, nes kažkas užmokėjo, turbūt budistų vienuolių verbavimo centras.

Čia, turbūt, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl kiekvienas doras lietuvis kišis į jūsų gyvenimą ir mokys jus, pasitaikius mažiausiai progai: jis paprasčiausiai žiūri į tai, kaip į savo pareigos dalį. Kitaip elgdamasis, jis turbūt parodytų savo abejingumą ir tuo pačiu pasakytų jums, kad jūs jam mažai rūpite.

Todėl niekada daugiau nesipiktinkite tuo, kad jums daug aiškina, kaip jums gyventi. Tai lietuviškas būdas pasakyti jums, kad jūs rūpite ir esate mylimas. Ir jeigu taip aiškina labai daugelis žmonių, reiškia, jūs esate daugelio numylėtinis ir kažkur, kažkada, kažkaip kažką savo gyvenimą darėte teisingai.

Nekyla minčių? Tai gaila

Foto: Vytenis Jurevičius for Music.lt / Creative Treatment: Andrius Užkalnis for protkolai.com

Tai karočie, sukilo neregėtas šitstormas (šūdaudrė), kur visokio plauko politkorektiniai teisuoliai, šventuoliai ir kitokios iguanos smaginasi, kaip bomžas, atradęs parkavimo automatą, kuris barsto litus vienu mygtuko paspaudimu (po 2015 m. sausio mėn. – eurus).

Rasa Juknevičienė pasakė, kad ji pamatė oro uoste prieš reisą besimeldžiantį (manomai) musulmoną (manomai, nes negali žinoti, gal jį šiaip susuko skausmai – redakcijos pastaba), ir pasakė, kad turbūt viskas gerai, bet jai kyla visokių minčių.

Ir čia, ponios ir ponai, mes turime situaciją, kai jums prieš akis aiškus įrodymas, kodėl aš niekada nebūsiu politikoje (žinau, jau esu sakęs, kad niekada neturėsiu Facebook paskyros ir greičiau pasikeisių lytį, negu užsiregistruosiu Twitter, tačiau laikai keičiasi, o mes keičiamės kartu su jais).

Todėl, kad aš esu toje privilegijuotoje padėtyje, kai aš dar ne tik galiu galvoti, bet ir savo mintis išsakyti viešai, ir man už tai beveik nieko nebūna*. Bent jau ne tiek būna, kad reikėtų keisti retoriką ir kitaip kalbėti apie savo mintis.

Aš, pavyzdžiui, galiu laisvai pasakyti, kad pamatęs musulmonus, dažnai pagalvoju apie tai, kad su šią religiją išpažįstančiais žmonėmis yra susijusi prievarta, ekstremizmas, savižudžiai maniakai ir teroro aktai, nusinešę tūkstančius gyvybių.

Kai aš pamatau budistus arba Pilies gatve žygiuojančius Krišnos išpažinėjus, taip pat ir stačiatikių šventiką Didžiojoje gatvėje, man nekyla minčių apie teroristus, ekstremistus ir maniakus. Žinote, kodėl nekyla? Todėl, kad aš per savo 44 gyvenimo metus neprisimenu nė vieno budisto, už tikėjimą susprogdinusio keleivinį lėktuvą, štai faking kodėl.

Todėl, kad man neteko matyti nei gyvenime, nei nuotraukos Krišnos garbintojų susibūrimo, kurie nešiotų plakatus, reikalaujančius mirties visiems, kas įžeidžia Krišną arba nupiešia jo karikatūrą. Automobilių jie irgi nedegina – pataisykite mane, jei klystu ir kažką praleidau.

Man neteko girdėti, kad kurioje nors iš Vilniaus cerkvių veiktų kuopelės, kur jaunimas verbuojamas mokytis dirbti su sprogmenimis. Tai štai todėl man jų atžvilgių tokių minčių nekyla, o kai pamatau musulmonus, man kyla visokie prisiminimai.

Ką darau, kai kyla prisiminimai? Kaip ir Rasa Juknevičienė – nieko. Nusiperku viskio ir kvepalų iš Duty Free parduotuvės ir einu prie savo geito tikrintis e-mailo, nes tikriausiai čia viskas gerai.

Tik dabar skirtumas tarp Rasos Juknevičienės ir manęs yra toks, kad kai aš įgarsinu savo mintis, žmonės perskaito ir prašo dar (na, kiti pasako, kad kada tu nustosi rašyti, storas parše, tu bemokslis išgama gyvuly, bet čia dažniausiai rašo tada, kai sakau, kad ne prie kiekvieno patiekalo dera vyšniniai pomidoriukai), o kai taip parašo Rasa Juknevičienė, tai pakyla toks švilpesys, lyg prieš Jungtinio Feministinio Fronto langus kažkas iškabino plakatą, kuriame atvaizduota mergina maudymosi kostiumėliu, prisimerkusi, žaismingai prikandusi lūpą, ir sakanti “Permiegok su manim, ir būsi su manim permiegojęs“.

Aš suprantu, kad Rasos Juknevičienės darbo dalis (labai liūdna jos darbo dalis) yra dažniau užsičiaupti, negu kalbėti, nes kaip politikė, ji atstovauja ne tik protingiems, bet ir kvailiams. Man labai liūdna, kad taip yra, bet ji pati pasirinko tą darbą, ir mano pagarba jai, kad ji dirba tai, ko aš niekada negalėčiau dirbti, nors mane išrinktų nesunkiai.

Lygiai taip pat koks nors pedagogas, auklėjantis vaikus, kuris galimai pagalvoja tą patį, ką ir aš, kai pro šalį pravažiuoja neleistinu greičiu ir išblaško mano mintis blerbiantis motociklas be duslintuvo, negali garsiai kalbėti apie tas mintis, kurios jį aplanko. Kokios mane (ir tą pedagogą) aplanko mintys? Na, aš kai kada nevalingai prisimenu veiksmo filmus, kur į tokį motociklą pataiko prieštankinio pabūklo užtaisas, ir tada ekrane būna liepsnos ir į visur skraido motociklo detalės. Ir greičiausiai tam motociklininkui kitais metais atnaujinti civilinės atsakomybės draudimo nebereikia.

Aš niekada nešaudyčiau iš prieštankinio pabūklo į motociklus ir kitiems nepatariu to daryti, nes tai prieštarauja įstatymams, o Lietuva – ne vieta susidorojimams ir prievartai. Maža to, tai būtų gero sviedinio švaistymas, nes tas motociklininkas greičiausiai per artimiausias savaites rėšis į sieną ir pasieks kelionės tikslą, kurio pats siekia neatsargiu vairavimu, kaip neatsakingas eismo dalyvis. Todėl aš jam patarčiau važinėti atsargiau, užsidėti šalmą ir saugoti į save ir kitus, kad neįvyktų nelaimė.

Tačiau man kyla visokių minčių, kai jis pravažiuoja pro mane, ir aš galiu apie tas mintis kalbėti, o štai pedagogai ir politikai – jau nelabai.

Man bjauru skaityti pamintijimus, kad normalioje ir civilizuotoje Vakarų šalyje toks politikas jau seniai būtų turėjęs atsistatydinti. Kai kas dar prideda: “Lietuva juk ES dalis”.

Shut the fuck up. Niekur ES dokumentuose nėra reglamentuojama, kokias mintis galima turėti ir ką apie jas galima kalbėti. Politikams draudžia kalbėti jų vidinis cenzorius, ir taip, Vakaruose tas politikas jau būtų sumokėjęs absurdišką, idiotišką, iškrypėlišką politiškai korektiškos ir bestuburės visuomenės kainą už kelis žodžius, nes ten jau seniai yra norma, kad pirma yra baimė, o tik paskui savo mintys, ir kad visuomeniniai šliužai geriau žino, kaip reikia galvoti, ką sakyti ir kaip individui tvarkyti savo gyvenimą.

Lietuva dar nėra tokia visuomenė – bent jau ne visa, nors šliužinių skundikų ir isteriškų viešo žodžio krušėjų kultūra ir jų normos plečiasi nuolatos. Ir aš nenoriu, kad Lietuva kada nors tokia visuomenė pasidarytų, nes žodžio laisvė yra beprasmė, jei ji neapima laisvės įžeisti ir laisvės pareikšti nuomonę, kuri yra neskani visuomenės isteblišmentui.

Aš didžiuojuos, kad Lietuva vis dar yra tokia šalis, kur nuo Rasos Juknevičienės dar neatsižegnojo visi draugai ir pažįstami ir kur ji dar gali pareiti namo, nelydima švilpesio ir TV naujienų komandų su kameromis, kurios bliautų: “Ponia Juknevičiene, ar nenorite prisikalti prie kryžiaus, kad išpirktumėt savo kaltę?”.

Rasa Juknevičienė pagalvojo, ką pagalvojo daugelis mūsų, ir pasakė, ką pagalvojo, kaip sugeba jau nedaugelis.

Jums nekyla visokių minčių? Tai gaila. Bet čia nieko tokio: jums jau jų greičiausiai ir nebekils.

—

* Išskyrus tada, kai teismas mane nubaudžia, kai sausio 13-osios aukos neigėją viešai pavadinu jedinstvenininku, arba man atjungia Feisbuką susimokę vatnikai-kenkėjai.

Žinios iš fronto: vatnikų karas drungnoje fazėje

Dokumentinis kadras

Po to, kai Feisbuką po vatnikų* padarytų netikrų apskundimų dėl suklastotos tapatybės įjungė atgal, ir kai nustojo eiti tūkstančiais feikiniai laiškai neva iš Romo Sadausko-Kvietkevičiaus, Dovydo Pancerovo ir kitų dešiniųjų mąstytojų, informaciniame kare prasidėjo tikrieji menko įgalumo manevrai.

Apalčencai** prie tėvų nupirktų kompiuterių dabar kala asimetrinį karą: pradėjo eiti pranešimai apie mano emailo ir vardo registravimą visuose įsivaizduojamose ir neįsivaizduojamose intymių pažinčių, flirto, masturbacijos webcamų, gėjų, bi ir curious, live nude chato, S&M ir kitokiose svetainėse, kurių net nežinojau, kad tiek yra.

Tai nekelia nepatogumų, tačiau kyla visokių minčių.

—

* Nustokit klausinėti, kas yra vatnikas. Prasigūglinkit already.

** Sukilėliai

Aš tuojaus jums priminsiu

Kai dirbau ir gyvenau Anglijoje*, savo darbovietėje (mano valymo kontora, kur buvau įdarbintas, vadinosi Barone Sanitation, ir jei jums tai nieko nesako, tai jūs per daug skaitote Feisbuko ir per mažai žiūrite televizoriaus) buvo toks bendradarbis, kuris taip pat buvo pasprukęs iš Lietuvos dėl žiauberės sotesnės duonos**, jo vardas buvo Sergiejus***, tai jis sakydavo: „Aš tau priminsiu tėvynę brangią, aš tau priminsiu tylias naktis“. Kai jis taip sakė, tai nereiškė, kad nori pasidalinti prisiminimais apie Lietuvą, kurią mes abu palikome dėl ekonominių, o jis – dar ir dėl teisėsaugos sukeltų priežasčių (dabar jam jau įsigaliojo senatis).

Pasakymas heraldino šiokį tokį trouble, kaip pasakytų atlikėja Taylor Swift****. Dažniausiai Sergiejus pykdavo ant supervaizorių, kurie buvo albanai ir gal dėl to tokie aršūs, labai daug iš mūsų reikalaudavo.

Visą šią istoriją papasakojau tik todėl, kad pakalbėtume dabartės apie prisiminimus apie Lietuvą, bet nebūtinai tik tiems, kurie iš šalies yra načiort išvykę, išvaryti kraugeriškos Kubiliaus klikos, kuri užsmaugė mokesčiais ir už pensininkų pinigus pastatė Barclays, kuriam dar ir primokėjo už atkatus.

Pajamiau albumą, pavadintą NUOSTABI ŠALIS – SPLENDID COUNTRY (jeigu dar nematėt, tai pamatysit for sure). Sakau, parašysiu, kai tik įjungs atgal feisbuką ir nustos vatnikai laužyti Protokolus.

Dabar vartau sunkią ir didelę knygą, kuri yra kaip geras slabas of granito, solidumas toks, kad ji ateina su savo nuosavu portfeliuku (o vat taip vat).

Ir portfeliukas dar yra ne viskas. Spauda yra afigienna (spausdinta Honkonge), kur kiekvienas puslapis šaukia, kad nenupiginta, ir dar toks kažkoks itin gudrus lakavimas, kuris sudaro perregimą atstumą tarp lako paviršiaus ir popieriaus paviršiaus, ir išeina toks subtilus beveik 3D efektas – reikia pamatyti, kad suprastumėt. Visiškai cool. Žinote, kai susidaro ypatingas blizgesys, užpylus ant spausdintos plastmasės vaizdo plonytį sluoksnį vandens? Tai čia va taip.

Knyga ateina su savo čemodančiku

Jūs tikriausiai klausite manęs iš karto – o kiek fotoalbomų***** apie Lietuvą gali toleruoti skaitytojas? Ar nuo to laiko, kaip atsirado spalvota spauda ir fotografija, kur spalvų suvedimas nebuvo plius minus du milimetrai, mes visi dar neprisižiūrėjom Trakų pilies ir Vilniaus Senamiesčio ir Nidos kopų and what not? Pagaliau, juk visi žino, kad tos knygos yra skirtos dovanojimui (na ir kas, viskio po 400 Lt už butelį irgi sau niekas neperka, nebent aš).

Aš tą knygą paėmiau į rankas kaip dovanos produktą, o pradėjau vartyti ir supratau, kas man slaptu patinka Lietuvoje ir pradėjau mintyse žymėtis, kur reikės nuvaryti (jūs būsite šokiruoti, bet prie nuotraukų yra sudėti GPS skaičiukai, taip kad sumetat į navigaciją arba į iPhone – nes Androidai tokios funkcijos neturi – ir važiuojate, kur jums patiko+).

Šiame dvare dar kol kas nebus organizuojamos vestuvės

Pavyzdžiui, pažiūrėkite į šitą pusiau sugriuvusį dvarą (jis ir sugrius labai netrukus, jei stogo niekas neparūpins). Tokių Lietuvoje daugybė. Į tokius įdomiau važiuoti, negu į tuos, kurie nevykėlių restauruoti ir pritaikyti beskonėms vestuvėms, kur susirenka prakutusių gopnikų giminės ir visi galvoja, kad taip pas mus Kaune namie pasikabinus tokius sietynus.

Knygoje beveik nerasite, ko paprastai lauktumėt tokioje knygoje (minėtų turistinių staples, nors yra Kryžių kalnas iš kitokio kampo, kas sukelia minčių apie tai, koks jis vis dėlto nedidelis, na ir Ventės ragas ir kitokios vietos, kurios yra all nice and good) – daugiau yra erdvės ir pažįstamų dalykų, kurie čia matomi kitu kampu. Pvz., pažiūrėkit į garažų kooperatyvą (klausimas: kur yra branduoliniai ginklai, kai jie labiausiai reikalingi? Griaut šitą šlykštybę, nors ne, palaukit pirma kol aš dar pafotografuosiu).

Sunku patikėti, bet šitos baidyklės dar stovi (o nuotraukoje tai atrodo kaip kokia Icelandija ar Reykyavickas and stuff), juo labiau, kad savo Opel Asconų niekas ten nebelaiko – ten tik seni skudurai, rakandai and shit.

Lietuvoje, visgi, yra labai, beprotiškai daug erdvės. Laukai, miškai, ir rūkai – labai, labai daug rūko (ta prasme, rūkas kaip fog ir mist, ne kaip rūko kontrabandinės cigaretės, kurias rūko bedarbiai ir dirbantieji, kurie pakankamai nesimokė mokykloje).

Erdvė yra visur šioje knygoje (žmonių beveik nesimato), ir dabar būkite šokiruoti, sužinoję, kad Lietuva, kurią jūs laikote prigrūsta šalimi, pusė kurios vakarais sėdi Geležinio Vilko gatvėje ir ant Šeškinės kalno savo baisiose purvino sniego spalvos lizinginėse Tojotose, iš tikrųjų yra šalis, kurioje yra daugiausia erdvės kiekvienam gyventojui.

Man patinka važinėti kaimo keliais, kur tuščia ir keisti pavadinimai nuorodose (o pastebėjot, kad netoli Vilniaus kažkokie slaviški pavadinimai – Bagaslaviškis, what is the deal with that? Buvo išparduoti visi lietuviški vardai, huh? Taip pat ir prie Kauno yra Aleksandruvka – tarp Grabučiškių ir Pravieniškių, tai kas čia per vatnikų pavadinimas; gal čia Kaliningrado sritis?++)

Gaistras reto grožio, kaip koks poetiškas reginys.

Kai aplinkui tiek oro, kaip Velasques‘o drobėse+++, tai net gaistras gerai atrodo, kaip matome above.

Ar knyga bus tinkama dovana, kuri impressins jūsų dovanos gavėją? Of course. Man buvo: aš ja naudosiuos kaip vadovu – versiu at random ir žiūrėsiu, kur nuvažiuoti kitą kartą. Tai ačiū tuo tarpu.

—

NUOSTABI ŠALIS, albumas. Pirkti rinktiniuose knygynuose ir www.nuostabisalis.lt

—

* Toks laikas buvo, ir aš nesigėdinu to prisiminti.

** Kaip ir aš.

*** Tikrasis vardas redakcijai žinomas – pakeičiau ne dėl to, kad jis manęs būtų prašęs paslėpti jo tapatybę, bet žinant jo būdą, tiesiog taip ramiau.

**** Taylor Swift bus naujame Auksinio Balso sezone, tik sakė su sąlyga, jei komisijoje nebus Kelmickaitės.

***** Aš irgi pastebėjau, kad kažkas ne taip su spelingu, bet negaliu pasakyti kas.

+ Su GPS koordinatėmis tai yra toks dalykas: Amerikoje buvo fotografas Ansel Adams, kuris buvo visos gamtos fotografijos tėvas, visur Yellowstone padaręs visų laikų geriausias nuotraukas. Tai va, yra tokių beždžioniukų, kurie nusiperka fotografijos ekskursijas ir varinėja nurodytom dienom ir valandom po tas pačias vietas, kurios jiems koordinatėmis sužymėtos, ir bando savo per brangiomis kameromis pasnappinti tuos pačius siužetus, kaip ir meistras, ir aišku, jiems nieko neišeina. Juos reikia surišus mėtyti nuo krioklio galva žemyn, kaip sakė George Carlin.

++ Ir prašau, prašau, uždrauskit kas nors tą kaimo pavadinimą „Šveicarija“ – jis pagimdė tiek debiliškų juokų, kad jau gal gana? Čia kaip automobilis Subaru: „tai gal būna ir be baro“ – ahahahaha, kaip faking juokinga.

+++ Google it.