Andrius Užkalnis's Blog, page 19

Tarybinių žmonių vaistai: citramonas, aminazinas, antifrizas

Jokios jums vaistinėje komercijos nebuvo, viskas buvo darbo žmogui ir nebrangiai. Gal būtent todėl visi anksčiau užsilenkdavo.

Toliau ištraukos iš naujosios knygos, Antroji Evangelija pagal Užkalnį, kuri jau trenkė per lentynas ir yra perkamiausių dešimtukuose, o ketvirtadienį tai vapše knygų mugė ir tada oh la la.

—

Kalbant apie vaistinėles, reikėtų pasakyti, kad Tarybų Lietuvoje tradiciškai namų vaistinėlės niekada nelaikytos ten, kur buvo jų vieta Vakaruose ir Šiaurės Amerikoje – vonios kambaryje (būtent čia tarybiniai žmonės matydavo vakariečius, vartojančius vaistus – tabletes nuo nervų arba raminamuosius, – kai anie sumanydavo nusižudyti ir išgerdavo visą buteliuką).

Pirmiausia taip buvo todėl, kad tarybiniai žmonės niekada netikėjo, jog vaistų reikia tada, kai jų reikia. Vaistų reikia visada ir kuo daugiau, nes niekada nežinai, kada ir ko galėsi gauti, todėl reikia kaupti viską, ką įmanoma sukaupti ir laikyti – ne tik aspiriną, bet visokius raminamuosius, migdomuosius, tepalus gerklei ir visa kita, ką tik pagamina medicinos pramonė. Normalios šeimos vaistų atsargos į mažą vonios spintelę netilpdavo – tam reikėdavo vidutinio dydžio spintelės, primenančios drabužių spintą. Mano tėvų ir pažįstamų namuose viskas atrodė būtent taip.

Vienintelė problema, neleidusi išsipildyti tarybinio žmogaus svajonei apie farmacijos atsargas visam gyvenimui, buvo vaistų galiojimo laikas, todėl tarybinis žmogus priimdavo paprastą sprendimą: galiojimo laiką paprasčiausiai ignoruodavo („vis tiek geriau seni vaistai negu jokių“). Nedrąsi tarybinė propaganda bandė su tuo kovoti ir priminti, kad pasenusių vaistų laikyti negalima, tačiau kas klauso propagandos?

Net ir gydytojo patarimai paprastai būdavo ignoruojami. Žmonės paisydavo tik nurodymų drabužių etiketėse – kaip skalbti, kokią temperatūrą nustačius laidyti (mano močiutė sakydavo prosyti, ir kas ją dabar pataisys, kai ji žiūri iš dangaus į jus, skaitančius šią knygą, ir šypsosi) ir ar tinka cheminiam valymui. Šie ženklai, kaip ir matavimo vienetai (metrai ir kilogramai), dėl nesuprantamų priežasčių (kažkodėl Tarybų Sąjunga nesugalvojo nuosavos drabužių priežiūros ir skalbimo žymėjimo sistemos) buvo tokie patys kaip ir Vakaruose.

Tad vaistai kaupdavosi namie ne metais, o dešimtmečiais. Kiekvienas save gerbiantis gyventojas, arba greičiau gyventoja (vyrai paprastai žinojo, kad geriausiai gydo degtinė ir pirtis), žinojo pagrindinių prekių ženklų vaistus (dešimtmečiais nesikeisdavusius, nes kam keisti sėkmingą daiktą – būtent todėl ligi šiol vaistinių tinklai noriai ieško nostalgijos prekių ženklų ir be jokių skrupulų veža juos iš Rusijos baisiose, šlykščiose pakuotėse, atrodančius taip, kaip Berlyne kai kuriose parduotuvėse parduodami baisaus dizaino Vokietijos Demokratinės Respublikos laikų gaminiai), juos noriai vartodavo ir kitiems patardavo, o jei kiti neklausydavo patarimų, tai jiems suduodavo tuos vaistus per prievartą.

Skaityti toliau.

Žmonės, kurie geria sudėtingas kavas

Nedidelis pavyzdys apie sunkius ateizmo kelius Tarybų Lietuvoje

Keistoka tema tekstui, kuris skirtas kavinių tinklui, kuris tas sudėtingas kavas ir pardavinėja, bet argi aš kada nors bijojau sunkių kelių? Juo labiau, kad čia mes kalbame apie miesto žmones ir jų įpročius.

Žinote tuos kavos pirkėjus, kurie negali sustoti nurodinėję, kaip tiksliai turi būti pagaminta jų kava? Lietuvoje jiems nėra lengva: arba turi tikėtis, kad barista mokės visus angliškus terminus, kaip half decaf, skinny, ir panašiai, arba turi labai ilgai aiškinti, kad nori kavos iš pupelių mišinio, kur pusė pupelių su kofeinu ir pusė – be jo, ir kad būtų su labai liesu pienu, ačiū labai.

Tačiau jie irgi neieško lengvų kelių ir glumina aptarnaujantį personalą ir už jų laukiančius, nes tada jie minutei pasijunta dėmesio centre ir tikri situacijos valdovai. Visi tie, kas stebi juos, gali nesunkiai suprasti, kokia yra jų problema.

Jie panašūs į tuos, kurie restorane nė vieno patiekalo negali užsisakyti iš meniu, nepridėję krūvos nurodymų (ko būtinai nedėti, ko papildomai įdėti, ir kaip pagaminti), ir visi jų pageidavimai turi būti suformuluoti taip, kad (a) visi sėdintys prie stalo pradėtų vartyti akis, nes na kada jau tu galėsi užsisakinėti kaip žmogus, visi jau užsisakė, o mes dabar turime tavęs laukti, ir (b), kad kai patiekalas atkeliauja, jis būtų vis tiek neišvengiamai paruoštas ne taip kaip reikia.

Tada gavęs (arba gavusi, nes dažnai tai būna moterys) savo patiekalą galėtų perkreipti veidą kančioje, kad ir vėl sudirbo, ar galima nors kažką normaliai padaryti kada nors, na tiek to, gerai, viskas gerai, valgysiu, ir sarkastiškai prideda – ačiū. Tas ačiū nuskamba kaip sakinyje „ačiū, kad man sugadinote vakarą“. Žmonės, kurie negali užsisakyti nė vieno patiekalo paprastu būdu, yra taip ištobulinę savo gyvenimo komplikavimo meną, kad net tinkliniame greito maisto restorane jie sugeba patikimai rasti tokį patiekalą, kurio arba nėra, arba šią savaitę dar negamino, arba šiaip reikės laukti.

Jie – kaip veganai pobūvyje, dėl kurių šeimininkai turi visus rūpesčius dauginti iš dviejų, nes visi svečiai kaip svečiai, tik dėl šitų išsidirbinėjimo niekas netinka ir reikia juos aptūpčioti ir dar nė negali pasakyti, kad sunku, nes juk būsi tada priimtas kaip patriarchalinis raudonos mėsos šovinistas.

Tiesa yra tokia, kad žmonės, kurie išsidirbinėja su savo užsakymais, dažniausiai tik kavinėje arba restorane ir gali išsidirbinėti. Jų gyvenimas nykus, liūdnas ir sustatytas į lentynėles iki smulkmenų. Jiems gyvenimas diktuoja viską – kada keltis, kad galėtum nuvežti vaikus į mokslus ir spėti į darbą prie stalo, darbe negali bet ko daryti ir bet kaip, ir dar darbo diena sudarkyta susitikimų. Pietų metas yra numatytas ir dažnai numatyta yra ir vieta, kur valgai, kuri per „dienos pietų“ prievartinį meniu nustato, ką valgai.

Žinoma, galima valgyti kažką kito, bet tada pietūs nebekainuos €3.50, ir tai irgi nėra variantas, nes €7.00 už dienos pietūs jau yra nebeleistina suma, tai būtų €157.50 už pietus per mėnesį (mėnesyje yra 22.5 darbo dienos, jeigu ką), ir tuos pinigus jau yra išsidalinęs automobilio lizingas, būsto paskola ir visi kiti dalykai, kuriuos moki kitiems.

Nieko, nieko negali spręsti pats. Po darbo važiuoji ne kur nori, o kur reikia, šoki į trasą ir vairuoji vaikus po treniruotes ir repeticijas, o vakare grįžti namo ir žiūri ką nori sutuoktinis, ir negali ne tik TV kanalo pasirinkti, negali pasirinkti net ir garsumo, nes vaikus pažadinsi. Suskaičiuoti ir sudėlioti ir savaitgaliai, kada reikia pas tuos gimines, kada reikia pas kitus, kada reikia pas trečius, kurių niekas nenori matyti, bet vis tiek reikia, nes niekas nenumirs jeigu nuvažiuosim. Ir dar reikia pasikviesti į svečius šituos ir šituos, nes jie mus buvo pasikvietę.

Ir tada vienintelis dalykas, kurį gali pasirinkti, pasidaro dešrelė Statoile ir su kuriais padažais jos nori, na, ir dar kavos pasirinkimas, kur net ir menkiausias biuro artojas, kurio niekas nepastebi ir kuris visiems yra tuščia vieta, gali pusei minutės pabūti užsisakančiu pagal visus savo įgeidžius ponu, ir turėti tą momentinę iliuziją apie laisvę ir pasirinkimus.

Todėl nepykite ant jo ir nepavydėkite jam: pasidžiaukite, kad jūs savo individualumo neturite įrodinėti per pieno riebumo nurodymą ir pasirenkamą dėkliuką mobiliajam telefonui.

Miesto Kronikos: Naujai gimę kaimiečiai

O mylimas sodžiau, kaip tavęs aš ilgiuosi

Yra toks dalykas Vakaruose, kaip born-again Christians. Angliški šaltiniai paaiškina juos, kaip tuos, kuriems pirmą kartą nepavyko gyventi teisingai, todėl dabar jie gyvena tobulai (ir visiems aiškina apie jų gyvenimą), kad kompensuotų už ankstesnius paklydimus.

Lygiai taip pat mieste gyvena miestiečiai, kažkada atvykę į sostinę (ar šiaip didmiestį), kuriems, kaip metai persirita per 40, staigiai sušyla ir atsistoja noras rasti savyje originalųjį kaimietį, kurį jie kažkada yra išdavę, kaip Judas išdavė Mokytoją. Jų miestuose daugybė, juos galima pastebėti ir atskirti nesunkiai pagal jų skleidžiamus garsus, nes jie nesislepia.

Kažkada jie labai norėjo būti miestiečiais. Kai buvo jauni, išvyko į Vilnių ar Kauną mokytis, ir jau po pusmečio gatavai drovėjosi arba net gėdinosi savo kaimiečių-tėvukų, nebent kai pas anuos važiuodavo parsivežti skilandžių, dešrų ir kitokių daržovių, nuo kurių kvepėdavo visi bendrabučiai. Tėvukai tada buvo per paprasti ir per primityvūs su savo kaimietiškais juokeliais ir papročiais.

Dabar viskas kitaip. Tėvukai po velėna arba vos kruta savo Pilviškiuose arba kitoje kaimo tipo gyvenvietėje, bet viskas, ko anais laikais buvo išsižadėta, dabar staigiai pasidaro siekiamybė. Ryškiausiai šviečia jų polinkis neva tarmiškai kalbai.

Ne, čia ne tie, kuriems patinka kalbėti ir rašyti žemaitiškai, kad pareikštų savo etnografinį išskirtinumą arba tuos, kurie gali nuosekliai ir švariai kalbėti suvalkietiškai dešimt minučių be sustojimo, o ne vien pasakyti kabliėlis ar šaukštiėlis.

Ne, ko giėro ne.

Čia mes kalbame apie kitus asmenis: tai yra pusamžės moterys su aukštuoju išsilavinimu (ne filologiniu: filologės per gerai išmano kalbą, kad ją taip darkytų dėl lėkšto pseudokominio efekto). Kartais tos moterys yra net vyrai – dažniausiai, bet nebūtinai, proverbiniai botanikai, drožiantys jau trečią baisią lizinginę Tojotą nuo nepriklausomybės atkūrimo, ir vis labiau besidomintys nebe žvejyba, o sąmokslo teorijomis apie tai, kaip marsiečiai išsivežė majų auksą.

Jie, tie vyrai, taip pat dažnai yra savamoksliai istorikai-revoliucionieriai. Jie piktinasi, kad mokyklose istorija yra dėstoma netinkamai, rašo laiškus į Prezidentūrą, kad kas nors imtųsi priemonių, ir siunčia man elektroniniu paštu laiškus, prašydami kaip nors pastumti „šitą reikalą“; gavę neigiamą atsakymą, prapliumpa prakeiksmais, kad aš, kaip „verslo atstovas“ (na tikrai) esu suinteresuotas tuo, kad šalyje ir toliau būtų auginami kremlinai, emigrantai, prostitutės ir mankurtai. Jie irgi labai mėgsta tarmišką išsidirbinėjimą. Mėgstamiausias žodis (ypač netyčia nuvykus į užsienį) yra sakyti parduotuvėse, restoranuose (tais netikėtais atvejais, kai jie atsiduria restoranuose, greičiausiai per klaidą) ar kitokiose vietose, kur pinigai keičiami į prekes ir paslaugas: kap brungę!

Šiems žmonėms aukso standartas yra klojimo teatras ir festivalis „Juokis“, nes yra labai šaunu, kai kominis efektas pasiekiamas per pabrėžtinį lėtapėdžių kaimiečių vaizdavimą – pačių lėčiausių kaimiečių, kurie kalba iš lėėėto, tęęęsdami balsius, ir nemoka pasakyti kompiuteris (saka kantuperis). Čia yra taip juokinga, toks elegantiškas pasišaipymas iš visų tų pasikėlusių unglų ir francūzų, kuriems mes galim uždrėbt per jų išpuoselėtas marmūzes mūsų nuosavu išdidžiu mėšlinu skuduru, tegu pauosto mūsų tvarto kvapo, tegu žino, kad mes galim, pavyzdžiui, garsiai pabezdėti ir iš to juoktis. Jiems tai nepasiekiama, o čia mūsų paveldas. Lai žino.

Todėl yra labai gera užmesti kokį kon saką, ypač jei esi pats jau savo kilme dzūkas nuo Varėnos, tep dar juokingiau. Jei niekas daugiau neatein in galvū, tada galima bent jau nukąsti galūnę ir bravūriškai sakyti vilks, vaiks, šits stals. Vis pasijusi su tauta kap susisijungy. Labai gera paneigti visus eitus mokslus V.Kapsuko valstybiniame Vilniaus universitete (kurių vertė kuo toliau, tuo labiau abejotina, nes savaitės stažuotė Švedijoje arba rezidentinis seminaras Druskininkuose apie buhalterijos naujoves labai jau akivaizdžiai duoda daugiau pritaikomų žinių ir įgūdžių, negu visas laikas, praleistas Saulėtekyje 1980-1984 metais, išskyrus, žinoma, bulviakasius kolūkyje, kur buvo surinkti visi pagrindiniai juokai ir bajeriai visam likusiam gyvenimui). Tais bajeriais ir dabar dalinamasi pasisėdėjimuose su buvusiomis kursiokėmis (kurios dar gyvos) gurkšnojant tai, kas buvo taip išsvajota tais laikais – kiaušininį likerį ir pigesnius Disaronno Amaretto variantus.

Folklorinio kalbėjimo išsiilgusieji turi metuose didelę šventę, Kaziuko mugę (jie sako „eisim į Kazį“): ten jie savo kaimišką kalbėjimą gali palavinti su prekijais, dar geriau atkalusiais šį taurų meną. Šiemet yra suvis nuostabu: galima bet kurį trivialų pašnekesį nuspalvinti folkorybe, valiutą vadinant „tais aurais“. Tai jų antausis bedvasiams Europos ponams.

Tarybinė fotografija: kaip visi mokiniai menininkais tapo

Nuotraukoje: mokyklinio amžiaus jaunimas išėjo gamtos paveiksluoti

Lietuvos Rytas toliau spausdina ištraukas iš Antrosios Evangelijos pagal Užkalnį.

—

Pokario fotografijos madai labai daug reikšmės turėjo seniai, dar Josifo Stalino mirties metais, 1953-iaisiais, pasirodęs primityvus fotoaparatas „Smena“ (tokiu pat pavadinimu fotoaparatas buvo gaminamas 1939–1941 metais, bet tai nebuvo nei sėkmingas, nei pigus gaminys).

Rusiškas žodis reiškia „pamainą“ su aiškiai suprantama užuomina, kad kamera skirta jaunesniajai kartai, kuri kada nors pakeis profesionalus, senuosius meistrus ir bus jiems pamaina. Prasidėjęs nuo vidutiniško modelio, paskui supaprastintas ir negailestingai perdirbtas daug kartų, 1970-aisiais šis fotoaparatas tapo reta ir netikėta tarybinės pramonės sėkme: modelis „Smena-8M“ kainavo pragariškai pigiai, 9 rublius (truputį daugiau nei du puslitriai degtinės, tiesa, vėliau kaina pakilo iki 15 rublių), ir tapo du dešimtmečius gamintu ir pardavinėtu daikteliu, kuris kiekvieną paauglį pavertė fotografu.

Fotoaparatų parduota daugiau nei dvidešimt milijonų. Palyginti su šiuo aparatu, brangus buvo net baltarusiškas „Vilija-Avto“, kainavęs 40 rublių ir pavadintas pagal upę, kurią mes vadiname Nerimi (nors, žinoma, tarybinė poetė Salomėja Nėris vartojo dar senąjį pavadinimą, rašydama: „Vilnele, bėk į Viliją, o Vilija – į Nemuną“).

Skaityti toliau.

 

Fotoaparatas, kuris pakeitė visus supratimus

Fujifilm X100s, fotografuotas su iPhone

Pats niekada nebūčiau sugalvojęs rinktis tokio fotoaparato, kai pasidarė evident, kad reikia keisti jau daug metų turėtą Nikon D50, su kuriuo viskas kaip ir gerai, jei ne silpnas sensorius (visur reikia tampytis blykstę, ir tai irgi dar neduoda gerų rezultatų kiekvieną kartą).

Aš apie jį persiskaičiau pas savo mėgstamiausią fototechnikos apžvalgininką Ken Rockwell, kuris šiaip jau mėgsta girti, bet šitą užliejo pagyrom taip, kad žemė linko (angliškas tekstas yra čia).

Geriausi produktai Šveicarijoje tik iš šveicariškų produktų.

Paskui mano bičiulis fotografas Ramūnas Danisevičius sakė, tu pažiūrėk tuos sisteminius (taip vadinami šiais laikais neveidrodiniai, tipo, rangefinderiai), ar Sony, ar kokį nors, nes ten dabar fantastika. Tai aš galutinai apsisprendžiau ir taip ir padariau.

Paskui, tarp kitko, pamačiau, kad fotografas Algis Kriščiūnas irgi tokį turi, tai jau jeigu Algis su tokiu laksto, tai negali būti blogai. Algis juo darė mano nuotrauką savo Happy 365 projektui (žemiau).

Foto Algis Kriščiūnas. Gedimino prospekte sustabdytas eismas dėl fotosesijos. Tūkstančiai vilniečių tą dieną vėlavo.

Fotikas pribloškia paprastumu ir sudėtingumu vienoje vietoje. Tai čia prašau mano išsami recenzija, po kurios jūs eisite pirkti šito aparato, nes eisite, kaip aš nuėjau*.

Pirmiausia vartotojas būna priblokštas ir suglumintas, kad yra vienas objektyvas, kuris nėra zoomas, jis fiksuoto nuotolio ir jis net nekeičiamas, at all – ką matote per vaizdo ieškiklį ir/arba ekrane (arba elektroniniame vaizde ieškiklyje, kuriame maždaug matysite, kaip galbūt atrodys nuotraukos failas), tai ir yra viskas.

Mėlynieji dviračiai. Miunchenas. Tamsoje, be blykstės.

Kaip pritraukti/nutolinti, klausia suglumęs jūzeris? Niekaip. Dirbk su tuo, ką Dievas davė. Smuike irgi nėra garsumo reguliavimo rankenėlės. Nori stambesnio plano? Prieik arčiau. Negali prieiti? Tough shit, tada ši nuotrauka yra ne tau. Arba, kaip pastebėjo kiti, tiesiog gali daryti bendrą planą ir išsikirpti reikiamą vietą, nes objektyvas pjauna ryškiai. Blemba, kaip ryškiai. Pilna apertūra F2.

Šis fotoaparatas yra tiems, kas biškį supranta diafragmą / išlaikymą / jautrumą ir ryškumo gylį (ar kaip ten lietuviškai vadinasi) ir žino, ko nori iš savo nuotraukos.

Žiema žiemužė

Taip pat padeda pagal save pasikalibrtuoti spalvų balansą (čia jis imituoja Fuji juosteles, tai aš nusistačiau rėkiančią Velvia, nes ji yra man gražiausia, kadangi tai truputį toks pripumpuotas vaizdas). Meniu nėra stiprioji vieta, truputėlį reikia apsiprasti (čia ne iPhone, kad viskas staigiai veiktų ir būtų suprantama). Tai užims gal pusdienį, paskui atrasite savo.

Kodėl aš esu visiškai pasinešęs dėl šio fotoaparato? Pirmiausia, pamirškite stovus ir vaizdo stabilizatorius. Sensorius jama praktiškai idiotiškus jautrumus, neįtikėtinus, tokių nebūna.

Specialiai nenoriu rašyti, kiek yra sensorius pikselių, nes sensoriaus skaičiavimas pikseliais yra idiotams, taip rašo visi katalogai, lyg tai kažką reikštų, o žmonės perka, nes galvoja, kad čia daugiau milijonų taškų paims, tai bus geresnė fotografija, oh yeah, pull the other one. Čia kaip nueik į koncertą, kur daugiausiai gitarų ant scenos, tai geresnė muzika. Kuris fortepijonas geriausias? Kuriame daugiausia klavišų, easy juk.

Bet jeigu taip jau įdomu, tai sensorius yra 16,3 mln. pikselių.

Tai va, sensoriaus jautrumas. Standartinis iki 6400 ISO ir jokio triukšmo – švarus kadras. Tai čia, paaiškinu mažiau išmanantiems, panašiai kaip automobilis, kuris nuo nulio iki šimto rauna per keturias sekundes, be vargo važiuoja iki 400 km/h greičiu ir ima 6 litrus benzino šimtui kilometrų už miesto (ir net neperkaltas ant dujų). Tokių tiesiog neturėtų būti.

Tai va, 6400 yra standartinio ISO riba, bet dar galima nustatyti iki – palaukite, palaukite - 12800 ir 25600, aš neklystu. Aš bandžiau nustatyti tą dvimpenkių štukių jautrumą, kas yra išvis nenormalu, ir ką? Ir tą, kad kadras ir vėl švarus. Aš nežinau, ką jie ir kaip padaro, bet yeah.

Antras dalykas yra šviesos sprendimas – beveik visais atvejais, gal 199 iš 200 jis padaro šviesą, net ir su blykste, absoliučiai nepriekaištingai. Ta prasme, gali pasiimt priešais save baltą porceliano lėkštę su tamsiu blizgančiu steiku, įjungi to aparato asmeninę (kaip Personal Jesus) blyksčiukę, ir voila, kažkokiu būdu, gaunasi kadras sušviestas taip, kad iš akių pabyra ašaros. Toks įspūdis, kad tau du asistentai prieš tai dėliojo šviesas, kontrines šviesas, skaidė skėtukais ir nežinia kuo – ir viską šitą padaro ta maža 3,14zdukė blykstė.

Sriubitė sušviesta

Aš klausiau Ramūno Danisevičiaus, kaip jie tai padaro, sako, nežinau, bet kažkaip padaro. Čia yra technikos stebuklas, for real. Mano Nikonui yra nupirkta už kokius €500 blykstė ir ji retai pasiekia man tokį rezultatą, kad ir kaip sukiočiau, atspindėčiau nuo paviršių, skaidyčiau nuo lubų ar dar kaip nors. Gal jūs sakysite, kad aš nemoku su blykste dirbti, ir turbūt būsite principe teisūs, bet aš čia sakau, kad man jau mokytis ir nebereikia, nes šita padaro viską. Viską.

Dar yra kitas dalykas. Su tokiu fotoaparatu niekam nekrenti į akis (na, aš žinau, kad gal mano asmeniškai veidas yra matytas, bet anyway), ir šiaip daugelis galvoja, kad esi koks retro hipsteriukas, gal ir ko gero su juostiniu lakstantis, ir žiūri į tave su gailesčiu ir panieka ir netrukdo fotkinti. Tas yra labai miela ir labai padeda darbui, kaip ir mažutis fotoaparato svoris – jį galima praktiškai kišenėje tampyti. Jeigu didelė kišenė.

Susumuojant, tai yra revoliucija. Yra labai mažai pritaikymų pasaulyje, kur šis fotikas nėra pakankamas (high-speed sporto foto, gal architektūrai norėtųsi ultrawide linzės, bet tai ir viskas). Be jokių fanfarų, čia mes turime naują erą fotografijoje. Fotografijos prasme jaučiuosi naujai gimęs.

Fujifilm X100s, Lietuvoje nuo €829 iš efoto.lt parduotuvės

Amerikoje iš Amazon $886, bet ten šiaip daug kas pigiau.

Yra dar naujesnis modelis, Fujifilm X100T, kuris kainuoja maždaug €300 brangiau, bet jo privalumai nėra tokie, kad reikėtų viską mesti ir mokėti daugiau pinigų. Geriau už 300 eurų kur nors nukeliauti.

—

* Jei jums nepatinka, kaip parašyta šita recenzija, ir man pabandysite paaiškinti, kad ne taip turi būti recenzijos rašomos, ir, dar blogiau, jei esate bukas kaip stalo kampas savamokslis fotografijos forumų gyventojas, kuris gyvena apsispuogavęs tose internetinėse erdvėse, nes niekas su jumis nedraugauja ir niekam jūs nereikalingas, tai prašau, čia jūsų šansas dar kartą sužinoti apie save, kad jūs esate epinių proporcijų lūzeris, ir nėra jums vilties.

** Status Quo tipo ar kažką.

Klaipėdos reanimavimas

Agnė Bilotaitė yra kandidatė į Klaipėdos meres, ir Andrius Užkalnis kuris yra kandidatas į specialistus visais gyvenimo klausimais bet kuriame Lietuvos mieste

Esu apie Klaipėdą jau rašęs, kad ten Senamiestis be gyvybės ir, kas mane nustebino, tai patys klaipėdiečiai tai žino. Net ne visi kaltina Akropolį (nes dabar ypač akis bado, kai Kaune yra irgi Akropolis, ir apie jį kalbėjo juk Taukuotieji Akiniai ir Veidai Be Makiažo, kad jis būtent jis dėl visko kaltas kad Senamiestis pavirto niekuo, bet štai tebėra Kaune Akropolis, bet kartu ir Senamiestis gyvas ir viskas tik geryn, o vat Klaipėdoje tik pinigų daugiau, bet liūdna ir tuščia.

Klaipėdiečiai supranta, kad jų Senamiestis yra vieta, kur niekas nenori būti, bet net bijo tai įvardinti, nes labai tai nepatraukliai skamba. Niekas nenori būti tuo, su kuo niekas nenori būti, ypač kai nėra akivaizdžių priežasčių, kurias bum bum galima būtų staigiai pašalinti (o tokių iliuzijų yra: “jeigu tik eismas būtų sutvarkytas”, “jeigu tik parkavimas” – ką jums parkavimas, vietų pilna, kainuoja pigiai, atsipeikėkite, viskas su parkavimu gerai tenai, gal todėl visi ir varo į Akropolį, nes ten parkavimo daug, o jums daugiau niekas ir nerūpi”)

Seimo narė ir kandidatė į Klaipėdos meres 2015 Agnė Bilotaitė mane pakvietė padalyvauti diskusijoje su miesto aktyviais žmonėm apie kaip prikėlus miesto Senamiestį, ir važiavau 310 km vėl į Klaipėdą ir buvau tenai, tai prašom mano tokios mintys ir diagnozė ir ką daryti.

1) Klaipėdoje yra didi neapykanta esamai valdžiai ir konkrečiai liberalams, kuri nėra lengvai paaiškinama, nes patys ją išrinko.

Miestiečiai dabar atrodo, kaip užknista žmona, kuriai nusibodo vyras, kuris arė, arė, arė, pirko mašiną, sodybą, daiktus, už viską mokėjo, ir dabar nuotaika tokia, “bet man ne to reikia ir tu man niekada net gėlių nepadovanoji ir tau nerūpi mano dvasinis pasaulis ir mes niekur nenueinam“.

2) Miestui pirmiausia reikia nuspręsti ir sugalvoti, kas jis nori būti, nes kol kas miestas nežino: visi geba kalbėti tik apie smulkmenas – medžių genėjimą, eismą per miestą tiltu į vieną ar į kitą pusę, šiukšles ir kitas municipalines smulkmenas, kurios yra miesto gyvenimas, bet nė velnio jos nėra vizija.

Vizija yra kai sugalvoji crazy svajonę, ambicingą ir didesnę už gyvenimą, ir tada galvoji, kaip ją galima įgyvendinti. Pasakymas “miestui reikia daugiau kruizinių laivų” arba “Klaipėdai trūksta vertikalaus akcento” nėra vizija. Klaipėdai reikia pakelti akis nuo grindinio ir išmokti apie ką nors svajoti.

3) Miesto gyventojai ir aktyvistai, bent jau tie, kuriuos mačiau, dar nepasiruošę kalbėti apie miestą, kaip apie mylimą projektą ir mylimą vietą gyventi – jie kol kas gali tik be galo kalbėti apie kas blogai ir kas kaltas ir detaliai skaidrėmis nagrinėti kaip blogai ligi šiol darė valdžia. Tai atrodo apgailėtinai, ir aš turbūt negalėjau nuslėpti savo nusivylimo tuo. Tai ne tas kalbėjimas, kurio jums reikia. Tai ne tas kalbėjimas, kuris kur nors veda.

Pasijutau lyg Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susibūrime 1988 metais. Kaltų ieškojimas ir nagrinėjimas, kokias deficitines prekes ir poilsines turi nomenklatūra. Nykumos viršūnė. Tai gali būti malonus užsiėmimas, ypač tiems, kas neturi kur nueiti (mieste nėra net teatro, kaip supratau), tačiau nuo to niekas negerėja.

Sakiau susitikime: Lietuvai pradėjo darytis geriau, kai didžioji masė žmonių nustojo kalbėti apie 50 okupacijos metų ir priežastis, kodėl buvo blogai. Reikia į priekį žiūrėti, o ne atgal. Nubrėžkite brūkšnį ir nustokite kalbėti apie tai, kas kaltas. Nustokite.

4) Kai išgirdau iš garbaus miesto atstovo, kad ko miestui reikia, tai daugiau Jūros Šventės, kad Jūros Šventė tęstųsi visus metus, tai pagalvojau, kad jis trolina. Mielieji klaipėdiečiai – gal jau tos Jūros Šventės ir pasitaisė, tačiau čia tas pats, kas sakyti, kad Vytautas Šustauskas apsikarpė barzdą, nusikirpo nagus, atsiprašė žydų ir groja liaudies dainas fleita Laisvės alėjoje. Net jei jis tai darys 20 metų, tai kol žmonės tuo patikės, užims 50 metų ar daugiau. Ir net ir tada Vyt.Šustauskas nebus priežastis, kodėl žmonės turėtų važiuoti į Kauną.

Reputacijos ir viešųjų ryšių prasme Jūros Šventė yra blogiausia, ką jūs turite – bent jau taip atrodo visai likusiai Lietuvai. Patikėkit manim. O jeigu netikite, tai darykite toliau tas šventes ir paskui pykite, kad niekas neatvažiuoja, išskyrus bambalinius marozus.

5) Su Klaipėda viskas gali būti gerai ir bus gerai, jei tik bus nustota kalbėti apie buvusią valdžią, skulptūras, kelio ženklus ir eismą. Klaipėda gali būti didmiesčiu ir taps juo tada, kai pati sau pasakys, kad nuo šiandien aš esu didmiestis. O tada ateis detalės ir įgyvendinimas.

 

Jonas Nainys: kuklus šou verslo gigantas iš Pasvalio

Jonas Nainys prieš laidą Žinių Radijuje

Jonas Nainys pasirodė kaip vienas dėkingiausių svečių laidoje, nes atsiskleidė kaip visiškai kitoks, negu įprasta matyti. Aš kadangi nemačiau realybės TV šou, kai labai jaunas Jonas prieš daug metų (jam ir dabar tik 31) kilo į kosmosą, tai jau susipažinau su juo tik tada, kai jis pasidarė radistas ir kalė savo laidą Zip FM, na ir kai jis pradėjo visur matytis ir girdėtis.

Tobulai glamūrinis, gražus, tviskantis, su dešimtim tūkstančių sekėjų FB ir šimtais tūkstančių klausytojų (damn, kai buvau jo laidoje, tai mane girdėjo VISI, kuriems nėra aštuoniolikos ir kurie turi radiją, atsakau, VISI girdėjo), atrodo, toks ir gimęs – važiuojantis in the fast lane, ir kitoks nebuvo.

Nebūčiau pagalvojęs, kad viskas prasidėjo visai kitaip – uždaras gyvenimas Pasvalyje (net neprisiminė, kada pirmą kartą nuvažiavo į Vilnių, o į Šiaulius – tada, kai atvažiavo studijuoti filosofijos), tėtis bitininkas, mama kirpėja ir nelabai sėkmingai privatizuotas bitininkystės verslas, kuris daug pinigų nenešė, todėl Jonas negalėjo nei smarkiai keliauti į užsienį, nei apskritai keliauti – tik vaikščiojo, sakė, į visus būrelius, kurie buvo Pasvalyje.

Dar, studentas būdamas, jis nuėjo dirbti į Šiaulių TV reporteriu (kaip dabar pasakytų – redaktorium, tai yra, ėjo pas žmones ir ėmė intervus žinioms, ir iš jų lipdė siužetukus), ir ten niekas nepadėjo, o tik aiškino, kad bloga dikcija, blogi siužetai, ir išvis viskas blogai.

Kai nugirdau, tai nutirpau nuo dviejų dalykų: vienas yra toks, kad Šiaulių TV tai apskritai, kaip suprantu, nėra kokia tai aukštų standartų nešėja (jei tokia būtų, tai jau būčiau sužinojęs), bet kita vertus, kas per žmonės, kad savo darbuotoją suvarinėja, vietoje to, kad pamokytų.

Aš prisiminiau, kaip kažkada pradėjau LRT Konarskio gatvėje ir kiek man daug žmonių padėjo visiškai nesavanaudiškai, tiesiog kad man būtų geriau – ir anglų skyriaus diktoriai, ir mano vadovas Audrius Braukyla, ir net tokie grandai, kaip Gintaras Deksnys, kuris, labai gerai atsimenu, negailėdamas laiko mane yra pamokęs skaityti, daryti prasmines pauzes ir nurodęs klaidas (pavyzdžiui, kad prieš “kad” nors ir būna kablelis, to kablelio nereikia versti pauze ar atsikvėpimu). Ir Juozas Šalkauskas kažkada man patarinėjo, ir Bernadeta Lukošiūtė, ir Vytautas Širka. Kas per žvėrynas turėjo būti toje Šiaulių TV, kad savam nepatartų ir nepadėtų.

Dar aš laidoje sakiau “knopkė”, o klausytojai susiparino, kad reik sakyti “mygtukas”. For real, nežinojau.

Visa laida yra čia.

Viską išmanančių imperija

Vis tiek visuose tas pac gėrimas, o mūsų Malūnininkų ir Dainava tai nors yra unikalūs

Vienas miesto gyventojų bruožų – atlaidžiai, pro švelniai primerktas akis, absoliučiai viską išmanyti. Čia tokia didmiesčio privilegija: viską matėm, viską pažįstam, niekuo mūsų nenustebins. Ir absoliučiai viskas yra šūdas, nes mes esam matę geriau.

Jie visada yra matę geriau ir skaniau. Mėgstamas posakis „tikras profiterolis tai ne toks būna“  - dabar jie ypatingai siautėja su macaroonsais, tais migdoliniais sausainiukais, nes yra ragavę Ladurée, ir todėl jūs jiems nekiškite nieko kito, nes jie jau prisilietę prie tikrų išrinktųjų gyvenimo. Jiems labai patinka, kai jiems pasiūlo alaus, atlaidžiai paklausti, o tai koks čia bus alus, ir išgirdus alaus rūšį, vyptelėti: o čia tu vadini alumi? Tada atsiprašau.

Net praėjusią pastraipą perskaitę jie pasakys, kad macaroonsai yra visai ne sausainiukai.

Jie skaito literatūros kūrinius ir ieško, prie ko prisikabinus: pavyzdžiui, kad tame laikotarpyje tokių batų nebuivo, arba kad paminėtojo saldainio tuo metu tame mieste nepardavinėjo, ir jie jaučia iš to palaimą. Statistiškai jie neišvengiami, kai yra pakankamai didelė auditorija: kažkada mane BBC mokė, kad net ir mažiausia klaidelė visada bus pastebėta, nes kažkur prie radijo imtuvo visada tūno kretinas, kuris apie tą temą žino daugiau, nei laidos kūrėjas, ir jo vienintelė palaima yra pamatyti, kaip kūrėjas suklydo, ir tada bakstelti.

Savo šlykštumu ir neišsemiamu rakinėjimu tie žmonės primena giminingą veislę, apie kurią jau rašiau Miesto Kronikose, Piktas Turtingas Mamas (PTM), kurių gyvenimo džiaugsmas yra išsityčioti iš bet ko restorane arba parduotuvėje, ir jos nuolatos taip ir daro (paskui stebisi, kad jų niekas nemėgsta, nes kas gi mėgs susiraukusias bambančias smulkmeniško prisikabinėjimo raganas, nors jos pačios ir sako apie save, kad tiesiog yra perfekcionistės ir nori, kad viskas būtų gerai – nors geriausia galėtų pradėti nuo savęs ir savo susiraukusių marmūzių, nuo kurių susigarankščiuoja net ir labiausiai tolerantiškas veidrodžio paviršius).

Viską išmanantieji ima plačiau – jie pažįsta ne tik maistą, kaip tos PTM. Jie išmano absoliučiai viską. Jie gali ištisą dieną praleisti, spjaudydami rašytinius ir sakytinius interneto apie tai, kaip nesąmonė yra visas statomas nekilnojamasis turtas, taip pat bet kuris verslas, o miesto valdžia viską tvarko, sodina ir stato absoliučiai ne ten, kur reikia. Jis net nekaltina valdžios atkatais ir vagimu: tai reikštų konstatuoti, kad ta valdžia bent jau sugeba nuo municipalinių lėšų kažką nugręžti sau, o tai jau būtų šiokios tokios kompetencijos pripažinimas, ko negalima leisti.

Specifiniai, neišnaikinami idiotai veisiasi prie straipsniu apie bet kurį naują skrydį iš Vilniaus: čia esama dviejų porūšių: vieni yra absoliučiai tikri, kad būtinai reikalingas (ir tikrai tikrai absoliučiai būtų pilnas keleivių) tiesioginis reisas į dar vieną Norvegijos miestą, kur jie pjausto silkėms uodegas mainais į orų gyvenimą, o kitų galvos yra nėščios neužmušama idėja apie tai, kad iš Vilniaus būtinai turi būti tiesioginis skrydis į Čikagą, nes tikrai būtų kas keliauja. Kadangi abi idėjos yra absoliučiai nesuderinamos su bet kurios oro bendrovės darbiniais planais dėl savo nekvestionuojamo idiotizmo, tai jų svajonės niekada neišsipildo, ir jie praneša, kad naujasis reisas (kartoju, absoliučiai nepriklausomai nuo to, kur ir kada jis yra) niekada sėkmingas nebus, ir „bankrutuos“.

Kuo mažiau jie patys yra padarę gyvenime, tuo geriau įžvelgia artėjantį bankrotą bet kam, kas ką nors daro, absoliučiai nesvarbu ką. Jų patarimų ir prognozių niekas neklauso, ir nuo to jie darosi dar piktesni ir spjaudo jų dar daugiau.

Juos labiausiai erzina, kai kažkas kažkuo džiaugiasi – nusipirkęs prekę ar paslaugą, kažką suvalgęs ir išgėręs. Žodžiai „man patiko“ jiems yra kaip dienos šviesa vampyrui, nuo tų žodžių jie įsijungia savo zombio rėžimą ir pasyviai-agresyviai praneša, kad jie šitos muzikos, šitos prekės, šitos knygos, šito autoriaus ar aktoriaus ar laidų vedėjo pakęsti negali, ir laukia, sunėrę pirštus ir sukdami nykščius vieną apie kitą, laukia, kad jų paklaus kodėl, arba kada pradės su jais ginčytis, nes tada jie galės pareikšti, kad bet kurie iš tų daiktų, žmonių ar kūrinių gali patikti tik visiškai neišmanančiam žmogui, o neišmanėlių yra „šiais laikais“ milijonai.

Ežiukas rūke ir čeburaška (tarybinė animacija)

Lietuvos Rytas toliau spausdina ištraukas ir mano naujos knygos, kuri bus bestseleris, kaip ir visos iki tol buvusios: “Antroji Evangelija pagal Užkalnį”.

—

Jei reikėtų vieno animacinio filmo, simbolizuojančio visą tarybinę animaciją, be jokios abejonės, tai būtų filmas apie Krokodilą Geną (1968) ir jo tęsiniai – „Kūlverstukas“ (1971), dažniausiai vadinamas „Čeburaška“ pagal rusišką pavadinimą, ir „Senelė Skrybėlė“ („Šapokliak“), sukurtas 1974 metais. Šie trys trumpi filmukai – kiekvienas po 20 minučių – davė vardus šimtams vaikų darželių, teatrų, muilo ir šampūno prekių ženklų ir buvo atspindėti skirtingo tikslumo žaisluose (ypač daug gaminta kūlverstukų) – autoriai, žinoma, iš jų vardų ir vaizdų naudojimo nieko negaudavo, tačiau tokia jau buvo tvarka.

Buvo ir ketvirtasis filmukas – „Kūlverstukas eina į mokyklą“, pasirodęs 1983 metais, tačiau publikai jis ypatingo įspūdžio nepaliko ir iš prisiminimų sėkmingai išsitrynė.

Filmo patrauklumas, ypač Lietuvos žiūrovams, sunkiai paaiškinamas. Pirma, tai lėlių filmas, o tokių vaikai niekada nemėgo. Antra, išverstas į lietuvių kalbą, jis neteko vieno iš geriausių bruožų – aktoriaus Vasilijaus Livanovo (to paties, kuris vaidino Šerloką Holmsą) balso, įgarsinusio Krokodilą Geną.

Siužete nėra nei labai ryškaus, įsimenamo veiksmo, nei labai ryškių charakterių (galbūt išskyrus brakonieriaujančius turistus gamtoje, kuriuos filme „Senelė Skrybėlė“ pamoko pagrindiniai veikėjai, ir senolės žiurkę, vardu Lariska – nuo to laiko visos merginos ir moterys, vardu Larisa, gavo nelabai džiugią asociaciją).

Gali būti, kad filmas tapo populiarus būtent dėl maksimaliai atitraukto nuo realybės siužeto ir veikėjų: antropomorfinio kalbančio krokodilo ir deformuoto (turbūt dėl gamybos defekto) žaislo Kūlverstuko, kuris greičiausiai turėjo tapti meškiuku, tačiau jam prisiuvo per dideles ausis. Skaityti toliau.

Lietuvis vairuotojas

Greitai važiuosi – į milžinų vaikus susižeisi.

Persikėlęs iš kaimo į miestą ir oficialiai tapęs miesto gyventoju, kuris net šešių eilių kelyje nesusimėto, lietuvis vairuotojas visam gyvenimui vis dėl to yra kilęs iš ten, kur kiekvieną automobilį galima pataisyti rankomis, atsuktuvu, kūju ir dantimis, ir kur nėra tokio dalyko, kaip susidėvėjimas, yra tik per mažai laiko garaže.

Kai visi protiškai sveiki Vakarų gyventojai su gailesčiu žiūri į kubiečius, vis dar taisančius 1952 metų pavyzdžio klasikinius automobilius, likusius nuo revoliucijos laikų, tai normalus lietuvis vairuotojas galvoja, kad ir jis principe taip pat norėtų. Jei dar tuos automobilius galima būtų perkalti dujoms, būtų fantastika.

Lietuvis vairuotojas tikrai laiko geru variantu penkių eurų sutaupymą, net jei jis laiko normaliu tokį automobilio naudojimą, kai 90% laiko automobilis taisomas, o likusius – juo važiuojama. Ūkiškumo pavyzdys yra naudotis blogu akumuliatoriumi, kuris nė nebepatraukia, jei temperatūra nukrenta nors pusę laipsnio žemiau nulio. Šalančiais pirštais jis atkrapšto akumuliatorių kiekvieną vakarą, ir nešasi jį į namus, kad ryte galėtų šiltu užvesti. Gerai, kad valytuvų šiais laikais nevagia (gal nuo jo golfo valytuvų niekas ir taip nevogė, nes kur tu juos dėsi, nebent mest į ežerą ir žuvis išbaidyt), o tai būtų nešiojęsis ir juos.

Dabartinio lietuvio vairuotojo protėvis yra tas rūpestingas žigulio savininkas, kuris savo apgailėtiną fiato kloną laikydavo skardiniame garaže ir prie jo keliaudavo septynis sustojimus troleibusu, ir užrakindavo jį visai žiemai. Tas jo protėvis turėjo namie kilimą svetainėje, kuris paprastai būdavo suvyniotas prie sienos ir išskleidžiamas tik atėjus svečiams.

Net ir nusipirkęs lizinginį automobilį ne tik su vairo stiprintuvu, bet ir oro kondicionieriumi, o gal net ir elektriniu varikliu keliamais langais, lietuvis vairuotojas tikrai nenori viso to patogumo („neduok Dieve suges – kiek kainuos remontas – kiek kainuos detalės – japoniškų visos detalės labai brangios – pežo ir reno yra š nes visas gavno pasibaigia ant „o““). Per primityvaus automobilio valdymą jis komunikuoja savo tikrą vyriškumą.

Nėra nieko, kas sakytų „bobiška mašina“ labiau, negu automobilius su automatine greičių dėže. Normaliam lietuviui vairuotojui automatinė transmisija, kur sėdint kamštyje nereikia tampyti pavarų svirties lyg sėklinimui ruošiamo jaučio vyriškumo, yra visiškas blogis ir nesąmonė.

Tam yra trys priežastys – pirmiausia, automatinė greičių dėžė kainuoja brangiau (reiškia, nesąmonė). Antroji priežastis – visi amerikiečiai visuose savo automobiliuose turi automatines greičių dėžes, o amerikiečiai yra debilai. Reiškia, nesąmonė.

Trečioji priežastis – rankinė pavarų dėžė neturi absoliučiai jokių privalumų, palyginti su automatine, ir būtent tai lietuvis vairuotojas ir neigia. Net ir naktį pažadintas iš miego, jis jums papasakos, kad rankiniu būdu junginėdamas pavaras, jis gali važiuoti taip šustrai, kad prie šviesoforo savo pasatu padarys net ir britvininką, jau nekalbant apie kitus eismo dalyvius, kurie liks veidrodėlyje taip toli, kad jų nesimatys. Be to, važinėjant rankine greičių dėže susitaupo benzino. Atsiprašau, susitaupo dujų. Automobilis seniai perkaltas ant dujų.

Istorija apie tai, kad rankinė greičių dėžė taupo degalus, paskutinį kartą buvo retkarčiais teisinga tada, kai Gediminas Vagnorius buvo ministras pirmininkas, tačiau čia nieko baisaus, svarbiausia, kad legenda patvirtina svarbią informaciją, kad patogiai važinėja tik moterys ir gėjai ir užsieniečiai (kas iš esmės yra tas pats).

Jei norite pasismaginti ir išgirsti ką nors, kas jums duos peno krizenimui (aš parašiau „peno“, o ką jūs perskaitėte?) pasakykite lietuviui vairuotojui, kad jūsų giminaitė moteris nori pirkti automobilį, ir kad jau pasirinko, kokį pirks.

Kai paklaus, kokį, beskite pirštu absoliučiai į pirmą pasitaikiusį iš bet kurio automobilių skelbimų žurnalo, atsiloškite, pasiimkite popkorno ir džiaukitės vakaru, nes tuoj išklausysite bent jau pusvalandžio paskaitą, kaip tai yra absoliučiai blogiausias iš visų pasirinkimų, koks tik gali būti pasaulyje. Sustabdykite tą giminaitę, kol nevėlu, sakys jis, nes nėra baisiau, negu kai boba neišmanydama renkasi mašiną. Dar pasakykite, kad ji tą automobilį išsirinko pagal spalvą ir veidrodėlio dydį – pašnekovui išmuš kamščius, ir jis liks žiopčiojantis ir linguojantis galva.