Andrius Užkalnis's Blog, page 17

Traukinio apiplėšimas, Saulius ir Paulius. Kaip lietuviškas filmas kala į klyną

Filmo teatrinis posteris, kuris nieko gero nežada

Jau vien filmo pavadinimas toks, kad man, recenzentui, šiurpą kelia: kaip į antraštę tokį sudėti? O paskui dar teatrinis posteris, kuris, nors ir rodo puikius aktorius Marių Repšį ir Giedrių Savicką, signalizuoja Vesterno žanrą ir dar “nuotykių komediją”, apsaugok Viešpatie. Komedija, lietuvių atlikime? Daugybė plokščių bajerių ir juokingiausias momentas turbūt bus, kai kas nors pasakys nachui ir paminės kokią politinę aktualiją, kuri buvo įdomi trims šimtams žmonių ir dar TV infošou prodiuseriams – buvo įdomi savaitę, ir tai tik tada, kai filmas buvo gaminamas.

Bet nueiti vis tiek reikėjo: na, pirmiausiai, Repšys su Savicku negalėtų, neturėtų pagadinti, paskui ten dar su closing credits eina Mikutavičiaus daina, atsidaranti tokia Delta Blues gitara, kad atrodo, prisikėlė ir Anykščiuose groja Son House arba kitoks bliuzo hauling vulfas (taip, veiksmas vyksta Anykščiuose – ir jeigu kam nors reikia pamokų, kaip neprovinciali ir patraukliai rodyti provinciją, tai jūs davai pažiūrėkit šitą filmą pora kartų ir tada darykit taip).

Nu ką jūs, lochai. Pašnekam apie filmą. Mano recenzija bus labai objektyvi, nes sviestu ir medum manęs niekas netepė, as God is my witness. Net nepažįstu nieko iš kūrėjų ar aktorių (išskyrus Bernadetą Lukošiūtę). Na, dar Valiukaitė mane yra iškoliojusi feisbuke ir sakė, kad jai šlykštu mano laidą žiūrėti. Buvo visko.

Kad šį filmą pažiūrėčiau, važiavau, would you believe it, į faking Akropolį (nes Vingyje nebegalima gi nieko pamatyti, viską snobai užsikišę savo Kino Pavasariu, kuris arthauzu taškosi į visas puses ir kelia savivertę tūkstančiams – eikit, džiaukitės savo Almodovaro klonais, paskui galėsit apsimest, kad daug suprantat ir turint išlavintą skonį).

Važiavau į vėlyvą seansą, po kurio jei pasistatai mašiną neteisingoje pusėje, reikia dar iki jos tiek pasivaikščioti aplink betoninį visą Vilniaus pasididžiavimą, stūksantį Šeškinės kalvose kaip gigantiškas ateivio stačiakampos penis, kad po to ilgo pasivaikščiojimo paskui miegi kaip kūdikis. Reikia labai būt gerai nusiteikus, kad važiuotum į Akropolį filmo žiūrėti. Jei jus kažkas vežasi į Akropolį, kad filmą pažiūrėtų, žinokite, tam žmogui jūs esate labai ne tas pats.

Filmas yra apie tai, kaip jaunimas Anykščiuose (Repšys ir Savickas, arba Paulius ir Saulius), dirbantys šestiorkėmis vietinio mikro-oligarcho šrote ar džankjarde, pasirašo low-rent apiplėšimui dėl keliolikos šaibų litų, ir tas apiplėšimas vyksta per vieno iš jų (Savicko) mokyklos meilės vestuvių atrakciją, kur visi svečiai važiuoja Anykščių siauruoju geležinkeliu.

Žiūrovai, nevadinkite Anykščių siaurojo geležinkelio “siauruku” (filme niekas nevadina, gal tik kartą, o gal ir visai ne), nes vemti verčia nuo šitos kalbos infantilizacijos. Lygiai kaip penktojo marštuto troliką reikia vadinti “penktas”, o ne faking penktukas*.

Apie siužetą jums tik tiek ir reikia žinoti. Dabar apie tai, kodėl filmą reikia žiūrėti – jis patiks, jei turite šiek tiek proto, jei jūs spjaudotės nuo festivalio Juokis, ir jei gyvenime matėte kažką gero ir sharp užsienietiško, o ne šūdfilmį Brat-2, ir jums patiko tas geras ir sharp užsienietiškas, o ne bratas.

Šis filmas atskirs tuos, kas žiūri Likimo ironiją, arba po pirties, nuo tų, kas žiūri Pulp Fiction. Ir ne tik žiūri, bet ir citatas žino.

Filme beveik viskas tobula. Pirmiausia, ten vaidina aktoriai, o ne režisieriaus ar prodiuserio draugeliai, kuriems kaip sykis tą savaitę nebuvo filmavimų Valandoje su Rūta. 

Antra, filme parašytas scenarijus taip, kad scenaristas jau rašydamas matė, kaip atrodys filmas ir skambės dialogai, o filmuojant režisieriai žinojo, kas yra montažas ir siužeto dinamika. Taip, visi turi tatai žinoti, bet labai dažnai nežino, ir tada būna average lietuviškas kinas, kur viskas prikaišiota atsitiktinio šūdo, kuris įdėtas tik tam, kad turėjom, ir kad būtų. Tipo paimsim lietuvišką internetų žvaigždę ir įdėkim 40-čiai sekundžių – ne, pagal siužetą netinka, tai klijuokim cameo appearance bele kaip, tiesiog va taip vat, klijavimo būdu. Nėra tokio lietuviško filmo, kurio nepapuoštų trisdešimčiai sekundžių parodytas Jurijus Smoriginas, Aušra Maldeikienė arba Egidijus Dragūnas, mano filmų gamintojai, kurie į savo filmus žiūri kaip į TV pokalbių laidas su sofomis ir po €10 už vakarą (toks honoraras snaudžiančioms babėms, kurios ploja pokalbių laidose) suvežta priebomže publika iš Tarandės ir Gineitiškių.

Tai čia ne toks filmas, va ką aš jums sakau. Visi aktoriai yra savo vietoje, visų dialogai prarašyti tinkamai ir neperspaudžiant, ir nė vienas bajeris nekartojamas tiek, kad nusibostų. Epizodiniai vaidmenys tęsiasi tiksliai tiek, kiek reikia – ir Cicėnas, ir Valiukaitė padaro tiksliai tai, ko reikia, tiek, kiek reikia, ir tada akis juda prie ko nors kito. Atrodo, elementaru, bet o Dieve, kaip pasiilgta lietuviškame kine.

Aš jau sakiau, kad humoras organiškas ir neperspaustas? Pasakysiu dar kartą. Oh my God. Bajeriai osciliuoja tarp neprastai paprasto ir Tarantinesque švelnaus atsilupimo, kuris yra profesionalus, nes per prievartą neiškosėtas biezdarių ir neatrodo suprantamas vien tik kūrėjams, o ne taip, kad dažniausiai būna: tegul veikėjas piešia pimpalą ant sienos, tada nufilmuosim, nu o paskui sugalvosim, kodėl čia juokinga.

Grotesko štrichai ir gausūs cross-referencai su žinomu kinematografo songbook’u yra praktiškai visi vykę. Baigiamojo momento viską išsprendžiantis shotguno šūvis iš Bernadetos Lukošiūtės, grandma with a gun, yra pavyzdys, kas yra geras stilistikos pojūtis.

Apskritai, Bernadeta Lukošiūtė, kuri yra šiaipjau ne aktorė, čia sublizga kaip sauja deimantų: ir firminis Labanakt, vaikučiai tembras ir tartis, ir absoliučiai įtikinamas personažas su įtikiniamais žodžiais (taip tokios moterys ir šneka) signalizuoja jau visai kito lygio kiną. Malonu girdėti kiekvieną žodį. Malonu žiūrėti vaidybą. Kiekvienas planas ir kiekvienas suklijavimas ir kiekvienas nutylėjimas.

Repšio ir Savicko vaidyba yra high-endas. Taip, jiems padeda ir gerai parašyti dialogai be knyginio fufelio, kaip iš mokyklinio rašinėlio, tačiau jie dirba taip, kad norisi po kiekvienos scenos sakyti – tai yra next level.

Aš galėčiau dar daug rašyti apie tai, kaip viskas savo vietoje: nuo rudens spalvų ir saikingų, bet tokių dailių, panoraminių vaizdų ir stambių planų, iki visų kitų aktorių. Jie visi spindi – ir Evaldas Jaras, kaip comedy villain, ir Rita Žliobaitė, kaip tokia biškį fyfa aukso širdimi (ir tegu Dievas laimina kūrėjus už pagaliau normaliai understated meilės sceną malkinėje su šviesos ruožais iš tarpulenčių), ir Eglė Gabrėnaitė mažyčiame epizodiniame vaidmenyje, kaip užknista jaunosios mama, kuri savo diedui net per šventes šnypšdama neleidžia išgerti, ir net Rolando Dovydaičio kiek schematiškas gruzino jaunikio vaidmuo – jūs imsite ir lukštensite tuos grynuolius vieną po kito.

Galiausiai, šis filmas padarė žiaurią pasiutusios meškos paslaugą visam tuntui wannabe lūzerių, kurie dabar nebegalės sakyti, kad “nu ką mes galim, žinot, lietuviškas kinas paliubomu bus lietuviškas kinas”. Po filmo apie Saulių ir Paulių niekas taip negalės pezėti, kaip po Selo ar Mikutavičiaus niekas negali aiškinti, kad su lietuviška muzika nesurinksi pilno Zymenso ar Žalgirio. Surinksi, jei sugebi, tik ne visi sugeba.

Šitie sugebėjo.

—

Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Paulius ir Saulius (Lietuva, 2015)

Režisierius: Ričardas Marcinkus, Simonas Aškelavičius

Vaidina: Giedrius Savickas, Marius Repšys, Leonardas Pobedonoscovas, Ramūnas Cicėnas, Rimantė Valiukaitė, Evaldas Jaras, Rolandas Dovydaitis, Bernadeta Lukošiūtė, Eglė Gabrėnaitė, Arvydas Dapšys, Šorena Džaniašvili, Balys Latėnas, Rita Žliobaitė

—

* Taip pat ir sporto klube niekas nevadina štangos blynų penktuku ar dešimtuku. Yra pitakas, čirikas, piatnarikas, dvacas, čitvirtakas. Kiek stumi nuo krūtinės, ką, lochas?

Mildos Dargužaitės naujas darbas

Asociatyvinė nuotrauka, neturinti nieko bendro su straipsnio turiniu

Aštrialiežuviai labai  smaginasi nuo to fakto, kad tą pačią dieną galima aptarinėti ir tai, kad pralaimėjo Zuokas, ir tai, kad Milda Dargužaitė paskelbė apie savo naują darbą kaip apie Barclays technologijų centro vadovę.

Jie sako, kad turbūt liūdna diena Užkalniui.

Liūdna diena yra jums, nes patys jūs liūdni, ir taip, daugeliui jūsų samdomas darbas už €1500 į rankas per mėnesį yra ooh la la koks svajonių išsipildymas, ir todėl natūralu, kad protas švelniai suskystėja nuo dream darbdavių sąrašo:

1) Barclays

2) LR Seimas

3) kokis nors bankas ir darbas ne prie langučio, bet šiltai head office

Apie Zuoką tai dar bus ir šnekų ir rašymų, bet aš čia norėjau pasakyti apie Dargužaitę ir jos naujas pareigas.

1. Aš džiaugiuosi, kad jai pasisekė, ir linkiu jai sekmės. Barclays žino, ko jiems reikia, ir paskyrė, ir tikiuosi, kad šitas sėkmingas projektas toliau išsiplėtos.

Nepamirškim, kad ant Barclays daugelis kažkada labai stūmė tais pačiais žodžiais, kuriais neseniai stūmė ant oponento mero rinkimuose: kodėl lengvatinės sąlygos pet projektui, kodėl tais pačiais pinigais nepadėjo kokiam medžio drožybos kooperatyvui, ir netgi (tegul Dievas būna jiems teisėjas) kodėl Barclays moka tiek daug kompiuteristams ir iškraipo rinką, ir sąžiningos lietuviško kapitalo bendrovės “UAB Mėšluvos IT projektai” nebegali pasisamdyti darbuotojų, nes visi žmonės nori uždirbti kaip pas Barclays ir nebeklauso.

Be to, tarptautinis prekės ženklas ant Neries kranto man visada yra gėris.

Man patiktų, kad prekių ženklai būtų beveik vien tarptautiniai, panašiai, kaip yra dabar su bankais. Lietuviški prekių ženklai tegul būna kaimo turizmuose, pynimo iš vytelių bendrovėse, ekologinio maisto ūkiuose ir panašiai. Bet ne. Net ir ten man patiktų, kad tai, kas dabar pažymėta “Gamintojas: ūkininko Vyžiaus Spragilo ekologinis ūkis”, būtų gaminama ten pat, bet būtų parduodama po kokio Waitrose ar Whole Foods ženklu, dvigubai brangiau, ir būtų parašyta Produced in Lithuania by Vyžius Spragilas for Waitrose, Liberty and Justice for All.

2. Lygiai taip pat džiaugiuosi dėl kiekvieno žmogaus, susiradusio darbo vietą, o šiuo atveju – kuris dabar dar ir mokės daug GPMo ir dar Sodrai pinigų.

3. Aš pasiilgsiu Mildos Dargužaitės rašymų ir moralizavimų apie tai, kaip žurnalistai Lietuvoje nemoka dirbti ir kaip normalioje Vakarų šalyje mes jau nebeturėtume darbo. Tie tekstai kurie užpildė tam tikrą nišą, nes Lietuvoje nėra leftistinių, feministinių beigi politkorektinių laikraščių kaip The Guardian ir The Independent arba latentinių komunistų žurnalų kaip Harper’s. Kaip kadais nurodė Andriulis, lietuvai reikia normalių protingų kairiųjų, ir reikia kažkokios vietos, kur rašytų ne pritvotos mažaraštės stribų išperos, kaip laikraštukuose apie skalūnus ir Grybauskaitės sąmokslą, o rašyti ir skaityti mokantys asmenys, peržiūrėję gyvenime ne vien filmus Po Pirties ir Baltoji Dykumos Saulė, bet ir žinantys vakarietišką produkciją, ir perskaitę gyvenime daugiau nei dešimt knygų po vidurinės baigimo – tegu ir daužti ir ružavi ideologiniu požiūriu.

Dargužaitė tą nišą buvo užpildžius, bet dabar ji, suprantama, negalės tiek bėdoti feisbuke, nes ir pareigos įpareigoja, ir darbų kitų turės.

12 paslapčių, kurių nežino miestiečiai

Gyvenimas margas, o sluoksniuotos žėlės desertas dar margesnis

Tai vadinama gyvenimo nuhakinimu. Lietuviškai kalbant, tai yra būdai lengvai išsisukti iš situacijų, kurios labiausiai nuodija gyvenimą. Laimingiausi žmonės, kuriuos pažįstate, yra gerai įvaldę visus šiuos būdus.

1. Jei atvažiuojate kur nors (į koncertą, kapines per Vėlines, Knygų Mugę) kur yra problemos su parkavimu, statykite kuo greičiau į pirmą matomą laisvą vietą ir nesitikėkite, kaip visi idiotai, kad rasite laisvą vietą arčiau prie durų. Net jei tokia ir būtų, kol pastatysite, jau būsite tris kartų nuėję pėsčiom. Ir prie durų laisvų vietų nėra.

2. Gėlių turgelyje pats nelogiškiausias gėlių skaičius, kurį galite nusipirkti, yra devynios. Mokėsite už devynias. Perkant dešimt, visos pardavėjos vienuoliktą duoda nemokamai. Tai absoliuti taisyklė. Jos dar niekas nepažeidė. Beje, tai, kad lyginis žiedų skaičius tinka tik laidotuvėms, yra tarybinis prietaras; pirkite kiek norite, niekas niekada neskaičiuos. Jei suskaičiuotų ir padarytų pastabą, galite pasakyti „vis tiek amžinai juk negyvensi“.

3. Kai jūsų paprašo persiųsti kieno nors telefono numerį, greičiausias būdas yra atsidaryti telefonų knygelę, nufotografuoti ekrano vaizdą ir persiųsti gavėjui tą nuotrauką.

4. Norite, kad niekas niekada nepavogtų jūsų automobilio? Palikite ant lango raštelį su savo telefono numeriu ir užrašu „JEI JUS UŽSTAČIAU SKAMBINKITE“. Tokių automobilių vagys bijo kaip Palangos paplūdimio alaus prekiautojai bijo mokesčių inspekcijos.

5. Kai skambina prekybos agentas ar kitoks laiko trukdytojas, visada sakykite: „mano telefonas tuoj išsikraus“ ir padėkite ragelį. Su šiuo sakiniu niekas nesiginčija, nes perkalbėti baterijos neįmanoma.

6. Jei važiuojate į požeminį parkavimą ir priekyje jūsų yra moteris, kuri čia važiuoja 800-ąjį kartą, bet vis tiek nesugeba privažiuoti pakankamai arti mygtuko, arba nusprendžia pasiknisti krepšyje, ieškodama bilieto arba kortelės išvažiavimui, jums nereikia nekultūringai spausti signalo, kad ją paskubintumėte. Atsidarykite langus ir paleiskite automobilyje muziką ant viso garso. Reikiamas efektas bus pasiektas, o apie jus niekas negalvos, kaip apie neišauklėtą.

7. Jei esate šiek tiek žinomas žmogus ir, jums būnant viešoje vietoje, į jus spokso neišauklėti žmonės, geras laikas paimti mobilųjį, apsimesti, kad atsiliepiate į skambutį, ir pradėti tokį pokalbį, kad juos ištiktų apopleksijos priepuolis.

Vyrams: „Ne, tu negalėjai pastoti, absoliučiai neįmanoma. Nes tu buvai labai girta, o aš atsimenu, kad saugojausi. (PAUZĖ) Aš suprantu kad tau testas taip rodo, bet tada čia ne mano, o kur anksčiau tave darė. Nu iš B raidės. Aš negaliu sakyti pavardės, nes čia visi klausosi.“

Moterims: „Jeigu aš su tavim miegojau už pinigus, tai tu neįsivaizduok, kad dabar gali man skambinėti. (PAUZĖ) Negaliu aš dabar kalbėti, man tuoj filmavimas. (PAUZĖ) Ne, kur aštuntą valandą vakare per tą kitą kanalą. (PAUZĖ) Negaliu dabar, čia į mane žiūri, man atrodo, čia viena boba nori man iškraustyti tašę.“

8. Kai buitinės technikos parduotuvėje jums siūlys papildomą garantiją dvejiems metams, visada padeda pasakyti, kad tiek neplanuojate gyventi, nes sunkiai sergate ir daktarai jums žadėjo maksimaliai šešis mėnesius likusio gyvenimo.

9. Kai kasininkė bando jums įsūdyti loterijos bilietą, paklauskite, ar laimėjimas garantuotas ir kiek išlošite. Pasiūlykite už bilietą sumokėti šeštadienį, po tiražo, jei jis bus laimingas.

10. Parduotuvėje šviežesnis pienas visada nukištas į galą, o senesnis išstumiamas į priekį. Jie turi žmones, kurie tuo pasirūpina. Jūs neprivalote pirkti senesnio pieno. Imkite iš galo.

11. Monetos parkingui. Neįtikėtina, bet žmonės turi išmaniuosius ir tingi parsisiųsti vieną iš programėlių. Mokėti už parkavimą monetomis Lietuvoje yra lyg rankomis skalbti baltinius, nes tingi įjungti skalbyklės laidą į rozetę. Atsipeikėkite.

12. Monetos parduotuvės vežimėliui. Lengviausia išeitis yra nueiti į klientų aptarnavimo kasą ir paprašyti iškeisti vežimėliui (niekada neprieštarauja!), tačiau pavojus tyko tuomet, jei prieš jus yra senolė, kuri nusprendė būtent čia susimokėti visas sąskaitas. Tokiu atveju greičiau bus rasti neprirakintą vežimėlį (visada būna didelėje parduotuvėje). Net negalvokite pirkti kramtomos gumos, kad jums duotų grąžą: kur beatsistotumėt, toje eilėje atsitiks didžiausia gaišatis. Neklauskite, kodėl. Tiesiog taip bus.

13. Jei keliaujate su vaikais į Norvegiją, atgalinių bilietų pirkimas jiems yra pinigų švaistymas.

Dvidešimtpenkmečio prasmė: štai ji, suaugusi laisvė

žurnalas Verslo Klasė

Kaune buvo tokia vieta, kurią mano vaikystėje vadino „dvidešimtpenkmečio“ (vienas tų pavadinimų, kurie atrodo normalūs tik paskui, kai prie jų pripranti, nes naujai paminėti nežinančiam žmogui jie yra makabriški, kaip Vilniuje ar tame pačiame Kaune pavadinimas „aklieji“; antra vertus, juk yra Paryžiuje Les Invalides, sutrumpintas pavadinimas nuo „L’Hôtel national des Invalides“, XVII amžiaus globos namai ir ligoninė tiems, kas liko suluošinti karų).

Dvidešimtpenkmetis reiškė LTSR, Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos, 25-ųjų metinių minėjimą, todėl reikia manyti, kad ši geografinė nuoroda atsirado apie 1965 metus. Po dešimtmečio, kai buvau mažas Kauno gyventojas, ji jau niekam nieko nebereiškė ir buvo tik pavadinimas, toks, kaip „Ožeškienės“. Gal vienas iš dešimties tūkstančių kauniečių šiandien (o ir tada) pasakytų, kas buvo Ožeškienė.

Šiandien nelabai kas ypatingai gilinasi į naujosios Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtpenkmetį.

Pirmiausia, mes nelabai esame linkę prie datų ir sukakčių. Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetį mes greičiausiai šventėme tik dėl to, kad jis jau buvo suplanuotas tų, kas buvo aplink anuometinį šalies vadovą Algirdą Mykolą Brazauską ir kam tikrai labai daug reiškia sukaktys, bet šiaip jau mums visiems tai nelabai svarbu. Net ir savo žmogiškus jubiliejus, penkiasdešimtmečius ir šešiasdešimtmečius, mes švenčiame palyginti tyliai ir be fanfarų (keturiasdešimtmetis apskritai lieka be pasekmių, nė vienas lietuvis, kuriam keturiasdešimt sukako prieš keletą metų, turbūt šiais laikais negali prisiminti, kaip buvo švenčiamas jo keturiasdešimties metų jubiliejus).

Antras dalykas – ir žymiai svarbesnis – yra tas, kad mums, kaip ir visada, labai sunku suvokti, koks kalnas įkoptas. Kiek anksčiau momentas, kai Lietuvos Respublika po laisvės atkūrimo jau buvo egzistavusi viena diena ilgiau, nei tarpukario laisva Lietuva, liko praktiškai nepastebėtas, nors jį reikėjo apdainuoti garsiau, nei visas krepšinio pergales kartu paėmus.

Tarpukario Lietuvos trumpas egzistavimas, per kurį buvo pasiekta labai daug, mums buvo psichologinis atskaitos taškas, lyg tas kaladėlių bokšto aukštis, po kurio, kaip daugelis manė, neišvengiamai nebegalima statyti toliau, nes mums tik tiek Dievo duota.

Mes susikaupėme ir peržengėme tą tašką, greta visų kitų taškų – NATO ir Europos Sąjungos narystės, lito atsisakymo ir euro įvedimo, atominės elektrinės uždarymo, suskystintų dujų terminalo – ir mūsų gyvenimas net nesugriuvo ir net nesusvyravo.

Nesėkmingiausia profesija buvo pranašės Kasandros

Visos baisios pranašystės, kuriomis buvo nusėta mūsų naujoji nepriklausomybė, sudužo, tik mes per retai apie tai pagalvojame.

Kažkada A.M.Brazauskas mums buvo įrodęs, kad Lietuva negali būti laisva, nes niekaip negali rasti 15 mln. dolerių, ano meto kainomis, kad pirktų pasaulio rinkoje energijos išteklius, ir mes tikrai manėme, kad priklausome nuo Rusijos gerumo ir pasiruošimo tiekti mums pigią naftą ir pigias dujas.

Panašiai pikta mama dukrai sako, kad ji niekada neištekės, nes negali juk būti kas nors tiek aklas ir nenuovokus, kad galėtų ją imti į žmonas. „Liksi viena“, kartojo motulė, nuoširdžiai manydama, kad taip kartodama, ne motiniškai burbuliuoja, bet siūlo vaikui moksliškai paskaičiuotą prognozę.

Patys nepastebėjome, kaip perėjome nuo tos situacijos prie veidrodinės: prie naftos pasauline kaina ir kone brangiausių dujų Europoje, ir tai mūsų nenužudė, nes reikia bijoti ne didelių išlaidų, o mažų pajamų, ir mes tų išlaidų, atrodo, nepabūgome. Tai yra, mes labai daug apie jas kalbėjome ir baisėjomės, bet atėjus laikui, apmokėjome sąskaitas ir patys apsičiupinėjome: žiū, nenužudė.

Panašiai žmogus kaime, besimezgant puikiam derliui dideliame obelyne, po tris ar penkis kartus per dieną pakalba, Dieve Dieve, kaip reikės su tuo susitvarkyt, kas nuskins, suneš ir obuolienes virs, bet paskui ateina laikas, ir viskas kažkaip susitvarko: gal ir ne be pastangų, bet visi lieka gyvi.

Paskui mus turėjo pražudyti korupcija, emigracija ir net kelis kartus – Rusijos rinkos praradimas. Kartojome patys sau, kad jei rusai nepirks, tai niekur kitur niekas nepirks, ir kai tik rusai iš tikrųjų nebepirkdavo, tai kaip mat rasdavome kitur, kur parduoti. Esame nusipelnę panikos skanautojai, juodų pranašysčių gurmė. Mes mokame, kaip nervingos senos moterys, kudakuoti ir rauti plaukus ir užtvindyti prognozėms skirtą erdvę tiršta emocija, kuri taip muša per kraštus, kad nebesimato nei skaičių, nei liniuočių, nei žymų, vien tik isteriški klyksmai „skęstam!“ arba „degam!“, per kuriuos, kaip per dūmus, nieko nebesimato.

Dabar būtų net nemalonu priminti žmonėms apie tai, kiek buvo kalbėta apie tai, kaip viską iššienaus emigracija, kuri buvo rodoma (net ir tokių žmonių, kurie buvo blaivūs ir protingi, ir gebantys neblogai skaičiuoti ir prognozuoti) nelig nekontroliuojamas, nesuvaldomas monstras, naujasis maras, XXI amžiaus nematomų skėrių antplūdis, kuris turėjo palikti ne vien tuščias sodybas, bet ir gatves be žmonių ir butus, kuriuose liks vien vaiduokliai ir aidės tuščios, tamsios sienos.

Pasirodė, kad nieko panašaus neįvyko. Net rūpestingai paskaičiuota „tiksinti gimstamumo bomba“ – girdi, vaikučių nebeliks, nes niekas nebegimdo ir nebegimdys, ir pati Lietuva išnyks – buvo, pasirodo, ne bomba, o niekas, gal tik koks nors laikrodis, kuris net nesustojo, nes, pasirodo, jį galima vėl prisukti.

Net nepatogu – nes labai lengva – pasakoti apie kitus neišsipildžiusius dalykus. Kaip, pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkį turėjo sunaikinti ir suėsti stambieji ir subsidijuoti Europos Sąjungos senbuvių žemdirbiai. Vietoje to Lietuvos žemės ūkis vartosi bedaus, gulbės pieno ir ambrozijos pataluose, jau net pamiršęs skųstis per žemomis supirkimo kainomis ir nebespėjantis pirkti dar modernesnės technikos nei ta, kuri visus stebino praėjusiais metais.

Niekas neišpardavė piktavaliams ir neiškirto visų Lietuvos miškų, ir įspėjimai, esą jau tuoj tuoj nebeliks kur paprastam žmogui išsimaudyti, nes viską aptvers spygliuotomis tvoromis godūs ir ciniški naujieji dvarininkai, kaip neišsipildo, taip ir neišsipildo.

Pasikeitęs mąstymas ir elgesys

Mes labai daug kalbėjome apie tai, kad turi pasikeisti kartos: save, ir ypač šiek tiek vyrenius už save, matėme kaip genetiškai pažeistus, ir todėl kalbėjome apie tai, kaip, girdi, reikia ir mūsų tautą 40 metų pavedžioti, kaip izraelitus vedžiojo Mozė po dykumą, ir tada jau bus atsiradusi nauja tauta, su kuria bus viskas gerai, nes ji nebebus pažeista sovietinio, okupacinio mąstymo.

Kitaip, sakėme mes vieni kitiems, nieko nebus.

Vedžiojimas po dykumą skamba gerai tik iki tol, kol nepradedi apie tai galvoti iš praktinės pusės. Kur dėsis žmonės, grįžė po keturiasdešimties metų klajonių (o Mozės ir jo įpėdinio Jozuės laikais keturiasdešimt metų buvo net ne visa karta, o greičiau pusantros kartos, žmonės ilgai negyveno, ypač tie, kam reikėjo be poilsio dykumomis klajoti)? Jų namus kažkas jau bus užėmę, jų žemes apsėję kiti ir tie kiti ne tik derlių nurenka, bet jau ir turi, kam jį parduoti, ir niekur jie nesiruošia trauktis tik todėl, kad „mes čia po dykumą vaikščiojome, tai dabar grįžtame atgal“. Net studentų kavinėje niekas keturiasdešimt metų nelaikytų užimtos vietos su puodeliu, ant kurio padėta lėkštutė, parodanti, kad savininkas išėjo parūkyti ir tuojau grįš.

Be to, nauja karta negimsta vakuume ar kokiose idealiose aukso pievose, kur ją išaugina angelai, apsaugantys naujuosius visuomenės narius nuo viso dulkino ir pavargusio bagažo, kurį atsinešė tėvai.

Tai nebuvo įmanomas variantas: žmonės turėjo pasikeisti įvykių eigoje, niekur nepasitraukdami nei nuo praeities, nei nuo tėvų ir senelių, kurie tą praeitį jiems nešė.

Taip ir įvyko. Kai kurie pasikeitimai tokie dideli, kad mes net patys jų kartais nebepastebime.

Pavyzdžiui – sprendimas dėl šauktinių kariuomenės atkūrimo, per kelias pastarasias dienas, buvo priimtas ne tik politikų konsensuso, kaip rimtoje, atsakingoje šalyje, bet ir visuomenės linkčiojančio supratingumo, liudijančio apie brandą („reiškia, reikia, čia mūsų šalis, mes visi darom, ką galim“).

Sunku net patikėti, kad tai gali būti ta pati visuomenė, kuri dar taip neseniai niekaip negalėjo suprasti, kas gi blogo kontrabandinėse cigaretėse, juk jos pigesnės.

Naujasis triukšmelis dėl „vaikų grobimo“ Norvegijoje, kaip labiausiai egzaltuoti visuomenės veikėjai vadina Norvegijos įstatymų taikymą Norvegijos teritorijoje ten gyvenantiems ir dirbantiems asmenims, tarp kurių yra ir Lietuvos piliečių parodė daugiau gero, negu blogo.

Tie, kas paklaikusiomis akimis bėgioja ratais ir jau pasiruošę kreidutes rašyti ant grindinio ugningus atsišaukimus, keičiantys savo profilio nuotraukas socialiniuose tinkluose į lipduką „Je Suis Gabrielius“, dabar yra nebe dominuojanti gyventojų masė, o greičiau nepikta mažuma keistuolių, kurių reikia kiekvienai sveikai visuomenei. Negali uždrausti acto garinimo, jei garintojai netrukdo aplinkiniams.

Šitai palyginus su violetine Garliavos istorija prieš keletą metų, progresas akivaizdus. Tai, kas anksčiau buvo lietuviškos visuomenės normali dalis, net įsitraukianti į politinį diskursą ir legitimizuota kai kurių politikų, dabar jau tik nebepavojinga paraštė. Tai nereiškia, kad ji visiškai niekam neberūpi, bet kritinė masė kitoje pusėje.

Net ir pažvelgus į tuos, kas šiandien yra politikai ar bando jais tapti, Lietuva yra suaugusi: paaugliški ir nebrandūs, neatsakingi operetiniai personažai, kurie anksčiau prasiverždavo iki aukščiausių postų arba klounai, net neslepiantys, kad užsiima patyčiomis iš politinio proceso vardan patyčių ir savęs aktualizavimu tik todėl, kad gali taip daryti, jau irgi yra politinės paraštės dalis, tokia šalikelė, kuri dar matyti, bet eismui jau poveikio nebedaro.

Labiausiai už viską pasikeitė būtent mados: pesimizmas ir sakymas, kad nieko nebus, pasidarė silpnųjų ir nuskriaustųjų naratyvo dalimi.

Optimizmas ir pozityvumas, nusiteikimas veiksmui ir rezultatui, nors ir buvo išjuoktas kaip klišinių motyvacinių kalbų tema, pamažu tapo pozicijomis, kurias žmonės priima jau kaip normalias, stabilias, konvencines, o ne kaip liepsnojančių akių TV evangelistų liudijimus, kurių klausosi tik tie, kas labai jautrūs tokio tipo produkcijai.

Kas toliau?

Labai sunku prognozuoti, ar kitas ketvirtis amžiaus, praleistas laisvės sąlygomis, bus toks pat paveikus Lietuvai, kaip buvo pirmoji dvidešimt penkerių metų atkarpa. Galimas daiktas, kad mus užliūliuos materialiniai turtai ir patogumas, ir tokie dalykai visada stabdo pažangą, nes labiausiai stengiasi pikti, alkani ir nepatenkinti, o mes kuo toliau, tuo labiau tokie nesam.

Tačiau gali būti ir tai, kad po 25 metų šį straipsnį kas nors skaitys ir juoksis, nes realybė, kaip tai dažnai būna, bus aplenkusi visas drąsias svajones ir pasukusi kažkur visiškai kitur, kur niekas nė nesitikėjo.

Klasiokų susitikimas

Coffee Inn yra šiame mieste

Miesto Kronikos, Coffee Inn

—

Pusė skaitančių perskaitys, bet vargu ar atpažins save, nes buvusių mokslo draugų susitikimas yra tragedija, kuri patiriama tik su laiku. Čia kaip sąnarių skausmas arba santykiai su anūkais, reikia pasiekti tam tikrą amžių, kad galėtum įsijausti (ne, man sąnariai dar neskauda, ačiū treneriui ir sveikam gyvenimo būdui).

Beje, kodėl kalbos specialistai turi problemą su žodžiais „klasiokas“, „kursiokas“ ir „grupiokas“ (dar yra retesnis variantas apie flatmate, tai yra, kai su kuo nors kartu nuomojies butą: „bučiokas“)? Lietuviški žodžiai, lietuviška priesaga, taisyklinga daryba? Kokia ze fak yra tame problema? Visi žino šių žodžių reikšmę.

Juk kvaila sakyti „kurso draugas“. O jei jis ne draugas? Gal šiaip jo nepakenti, bet tiesiog stojimas į aukštąją mokyklą suvedė kartu? Kaip tada? Mano vidurinėje mokykloje, pavadintoje kolaborantės ir sovietų šlovintojos, ačiūdie, laiku užsilenkusios, vardu, skelbimų lentoje buvo iškabintas direktoriaus įsakymas: „Už draugo sumušimą reiškiu papeikimą“ – galvojau, koks čia draugas, jei jį reikėjo mušti?

Bet dabar einam prie pagrindinės temos. Jūs pastebėjote, kaip visada būna gliaudomos ne tik tos pačios temos, bet ir tais pačiais žodžiais, kai po dešimties ar dvidešimties metų susitinka klasiokai?

Visada labai trumpai apsitaria vienas su kitu, kas ką dabar daro, kas kiek vaikų ir kas kur gyvena (jei už miesto, aptariam, kiek laiko iki centro atvažiuoti, jei centre ar Senamiestyje, tai kaip su mašinos statymu; automobilio parkavimas yra miesto gyventojui labiau sielą aitrinantis dalykas, nei darbas, karjera, santuoka ir vaikai; darbą gali pakeisti, santykiai irgi visaip būna, bet o jeigu nėra kur mašinos pastatyti, tai čia neišsprendžiama, įtariu, kad būtent dėl to daugelis perka būstą už miesto – nes dar nežinia, kas blogiau, bandyti rasti vietą kieme ar ant gatvės, ar įsprausti transportą į tas iškrypėliškai suprojektuotas vieteles, kurios rūsiuose po daugiabučiais ir kur telpa lygiai 0,9 automobilio). Po trumpo apsitarimo prasideda detalus kalbėjimas apie pažįstamus, kurių nematei ir apie juos negirdėjai 10 ar 20 metų, ir visada rezultatai tokie patys.

1. Fainiausios klasės fyfos, kurias klasiokai sapnuodavo šlapiuose sapnuose, arba nelaimingai ištekėjusios ir išsiskyrusios, arba gyvena su kokiais baisaus nuobodumo diedais, kurie net nėra baisiai turtingi, užtat yra užknisantys, beveik psichopatai, praleidžia visą gyvenimą žvejodami arba gali tris valandas kalbėti apie nekomercinių daryklų alų (arba, dar blogiau, išvis metė gerti), ir jos yra apsivaikavusios keturiais snarglėtais vaikais ir išsinešusios ir apsileidusios.

2. Tyliausi klasės nerdai bernai (o taip pat ir perestukinai, tai yra, tie, kas mokėsi blogais pažymiais ir kuriems anksčiau atėjo lytinė branda, nei jie išmoko daugybos lentelę, o lytinė branda jiems atėjo dvidešimties) dabar turi antrą sodybą Karibuose ir yra teisininkai arba šiaip turi kokią nors bendrovę, kuri išrado užsukamus sloikučių dangčius, patentuotus visame pasaulyje, ir turi labai daug pinigų, kuriuos vadina milikais, kad švelniau skambėtų.

3. Geriausios klasės mokinės, atmintinai mokėjusios vadovėlį ir visada gavusios geriausius pažymius ir apie kurias sakydavo, kad jos tokios protingos, kad galės gyvenime daryti ką tik nori, sėdi kokioje draudimo bendrovėje jau daug metų ir atsiliepinėja į skambučius ir turi daug ką papasakoti apie darbą be jokių perspektyvų, apie gyvenimą be jokios laimės ir apie tai, kad didžiausia svajonė yra sudaryta iš penktadienio ir iš kaip tinklinėje picerijoje yra viskas už pusę kainos, jei su kuponais, bet reikia užsisakyti iki 17 valandos.

Kai kurioms jų pasisekė šiek tiek labiau – jos dirba mokslinį darbą kokioje nors laboratorijoje (jos sako „labėje“, čia yra maksimalus išdykumo laipsnis, kurį jos sau leidžia) ir turi daug papasakoti apie tai, kaip šiaip jau pats darbas įdomus, bet viršininkas yra visiškas šiknius ir idiotas ir nieko nesupranta.

Pastarosios gyvena su diedais, kurie dėsto kokioje nors kolegijoje kažką, ko neįmanoma paaiškinti, ir slapčia susirašinėja su buvusiomis klasiokėmis internete – kažkas mezgasi, bet taip niekada neužsimezga. Jie buvo poilsiauti Slovėnijoje, kur yra taip pat gerai, kaip Italija, bet viskas pigiau ir galima rusiškai susišnekėti.

4. Didžiausias klasės frykas – kuris visus užknisdavo debiliškais bajeriais, pavyzdžiui, kai užlipindavo durų spyną makrofleksu per klasioko gimtadienį, arba mokėdavo keturių mygtukų paspaudimu užstrigdinti liftą tarp aukštų, ir reikėdavo kviesti avarinę bet niekam net nebuvo juokinga – dažniausiai nuėjo savo frykiškumu iki prasmingo galo ir yra properly išprotėjęs, geria vaistus ir gyvena su mama.

Čia jūs nesitikėjote restorano (OPEN prie Siemenso)

Straipsnis perspausdintas iš portalo Laukinės Žąsys – RĖMĖJO SKILTIS

—

Aš jums pažadu, kad jūs neatspėsite, apie ką čia aš kalbu, nors jeigu buvote nors kartą Siemens arenoje, tai aš jums pažadu, kad pro šitą vietą važiavote. Tik kai važiavote į kokį koncertą Siemense, tai į šalis nesidairėte, nors šitas dalykas visai netoli nuo išsukimo iš Kalvarijų gatvės pusės.

Čia pavaizduotas maistas

Čia aš radau, ko visai absoliučiai nelaukiau, tai paklausykite, kokia istorija.

Kai gyvenau Anglijoje, į vakarus nuo Londono, tai vienas geriausių potyrių, be japonų restoranų, Didžiojo Miesto centre, man buvo kepsninėGaucho Grill (Gaucho Piccadilly, 25 Swallow Street London W1B 4QR, tel. +44 20 7734 4040, nuo pirmadienio iki šeštadienio – nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00) – kepsniai varė iš proto nejuokais vien kvapu. Kėdės buvo apvilktos margom karvių odom, ir tai buvo tikrai labai vyriška vieta, tiesa, ir kainos labai nejuokingos: be kokių 100 svarų žmogui geriau neiti. Tai yra, eiti galima, bet ar reikia?

Aš to restorano pasiilgstu, nors Vilniuje irgi yra gerų kepsnių (bent kokios penkios labai geros mėsos vietos tai tikrai), ir patikėkite manimi, apie jį mažiausiai galvojau, kai ėjau aplankyti tarnybinio restorano (ramiai, jis atviras visiems), kuris yra biurų miestelyje Technopolis, Kalvarijų ir V.Gerulaičio gatvių sankryžoje. Vienu žodžiu, kai atvažiuojate iš miesto Kalvarijų gatve, kertate didelę sankryžą, ir paskui pirmas posūkis į kairę, įSiemens areną.

Tai restoranas, kurį Technopolis įrengė šimtams dirbančiųjų ir patikėjo Giedriui Masalskiui (taip, tai tas pats Giedrius Masalskis, kurį jūs žinote iš ekrano) ten tvarkytis, ir dabar aš atėjau į inspekciją.

Interjeras skandinaviškai santūrus

Interjeras skandinaviškai švarus, net ir indus reikia nusinešti patiems ir gražiai išrūšiuoti, ir žinokit, lankytojai nezyzdami taip ir daro, ir dar vienas dalykas, yra mygtukai, kur reikia spausti, ar patiko (man visą laiką įdomu, kodėl nebūna tokių piktų žmonių, kurie paspaustų po dvidešimt kartų, kad nepatiko, kaip pas mane komentarus kad rašo po daug, daug kartų – bet manau, programa leidžia eliminuoti piktybinius spaudėjus). Dienos pietūs nuo €3,19 su salotomis ir nuo €3,77 su antru patiekalu.

Aš, aišku, čia tik taip šneku, bet akimirkai padauginau iš 23 darbo dienų per mėnesį ir pagalvojau, oh mamma, čia tikrai nebrangu, čia kaip pilnas bakas benzino išeina. Mėnesiui.

Pff. Savaime suprantama. Aš tai išvis niekada eilėje nestoviu.

Tai įsivaizduojate? Automatiškai sakytumėt: „valgykla“, ir pfff viskas, bet aš matau čia ir salotas prabangias (pažiūrėkit nuotrauką), ir sriubos mandrose lėkštėse, ir atvira virtuvė su griliu, ir šefas, vardu Audrius Kukšta, kuris ir atrodo kaip rimtas šefas, ir sako, jis turi firminį šonkaulių patiekalą (€5,21, o jei su sriuba, tai pridedam dar eurą) kuris yra čia visų žinomas ir mėgstamas.

Šefas su manim kalbėjo! Norėjau paprašyti selfio, bet nedrįsau, todėl bus kitą kartą.

Ta prasme, sako, žmonės, kurie tą dieną neturi dirbti, atvažiuoja iš Lentvario ir Ukmergės ir visą dieną dirba, kad tik paragautų tų šonkaulių.

Salotos va taip prabangiai.

Tai aš ir puolu su šefu kalbėti apie šonkaulius, jis man pasakoja, kaip juos lėtai gamina (kaip gi kitaip), paskui klausiu, o tai kur jūs anksčiau dirbote, ir pasirodo, jis anksčiau dirbo Gaucho Grill Londone, ir būtent tame, kuris Pikadilyje. Kaip jums patinka? Aš pajutau, kad man pasisekė netikėtai ir stambiu būdu.

Čia ne vienintelis patiekalas, kurį jis gamina ant grilio, bet šiandien ten yra šonkauliai, kurie ruošiami iš lėto (tai visos molekulinės virtuvės esmė, jei esate apie tokią girdėję – kuo lėtesnis gaminimas, kuo lėtesni pakitimai, kuo mažesnė kaitra, tuo didesnis skanumas gaunasi; net ir tradiciniai restoranai, kaip šitas, kurie visai nesivadina molekulinės virtuvės restoranais, iš tikrųjų naudoja tuos pačius principus).

Čia tie garsieji superšonkauliai.

Dabar šonkauliai man ant lėkštės. Žinote, kaip galima atskirti gerus šonkaulius? Mėsa turi kristi nuo kaulo, tai yra pirmas ir paskutinis argumentas – net ne šakute, o net šaukštu turi būti viskas nukrapštoma, ir jei mėsa to nedaro, tai nėra apie ką kalbėti, ir tada jau jokie padažai nepadės.

Ragauju. Mėsa krenta nuo kaulo vos prilietus. Taip ir turi būti. Aš laimingas. Ir padažas padeda. Tai tikra, stipraus skonio, labai labai amerikietiška mėsa savo skoniu.

Čia tie garsieji superšonkauliai.

Jei esate ne mėsėdžiai ir dabar jau raukotės, kad čia jums ir vėl nieko ir reikės gal dėžutėse salotytes atsinešti, tai daugiau nesiraukykite, nes čia dienos pietus galima ir lanksčiai komplektuoti: sriubą ir salotas, pavyzdžiui, arba tik salotas, arba tik karštą patiekalą. Taip kad niekas nevers tų šonkaulių būtinai valgyti. Ne. Jūs patys juos užsisakysite. Atsiprašau, aš vėl apie juos.

Kavytės ir cukierkų

Šį kartą kavą geriu ne prieš maistą, o po jo. Specialiai parinktos pupelės, sako man, po bandymų ir balsavimu – tokios, kaip patiko lankytojams labiausiai. Paragauju – gana stipri rūgštis, labai būdingas daugeliui lietuvių skonis. Aš negaliu vertinti šio restorano žąsimis, nes čia rėmėjo skiltis ir mane čia pakvietė – bet jei būčiau užėjęs pats, būtų bent jau keturios iš penkių. Mažiausiai.

Kada nors ateisiu ir pats ir pasiimsiu dvigubą šonkaulių porciją. Arba ką nors nuo grilio.

 

Restoranas Open biurų miestelyje Technopolis, V.Gerulaičio g. 1, Vilnius (prie pat posūkio iš Kalvarijų gatvės). Tel. +370 616 56913. Facebook profilis. 

Darbo dienomis nuo 7:45 iki 18:00 (savaitgaliais galima rezervuoti šventėms ir renginiams)

Karolina Toleikytė, visas gyvenimas prieš akis

Karolina Toleikytė

Karolina Toleikytė yra labiausiai fotografuojama, aptariama ir viršeliuose besirodanti Lietuvos manekenė, kuri šiuo metu Lietuvoje (nes pagrindinis darbas Niujorke) ir jei jums atrodo, kad nėra ką kalbėti su manekene, tai jūs biškį klystate.

Karolinai 18 metų, ir ji tiek baisiai daug keliavusi, ir turbūt pirmas mano sutiktas žmogus, kuris pasakė, kad galėtų kelis metus pagyvent Japonijoje. Nes dažniausiai žmonės sako, kad Japonija labai egzotiška, bet gyventi ten, o ne – pernelyg sunku ir keista.

Geriausia tema man buvo pavydas ir stereotipai. Klausiau, kada pradėjo taip atrodyti, kad žmonės kreipė dėmesį, maniau, sakys visą laiką buvau bjaurusis ančiukas ar dar kažką – ne, sako, tokia nuo darželio laikų, ir jau vaikystėje jai mergaitės pavydėjo, tai ji draugavo su berniukais. Jos klausinėjo, ko jos tokios storos lūpos ir tokia balta oda, ir ko neįdegus normaliai.

Dėl jos tipažo dažniausiai ją fotografuoja nuotakos vaidmenyje, ir ji jau turėjusi visas vestuves, kokias tik įmanoma įsivaizduoti. Turbūt kai kada nors ateis laikas ištekėti, bus visai nebeįdomu.

Dar galvojau, kad jai tiek viso gyvenimo prieš akis, kad tiesiog neįtikėtina: kaip nemokama saldainių parduotuvė. Iš Karolinos atrodė, kad ji turi geriausią darbą pasaulyje, ir yra už tai dėkinga. Daugelis mano svečių taip atrodo, ką bedarytų gyvenime. Turbūt potencialūs mano laidos svečiai kiekvienas turi manyti, kad turi geriausią darbą pasaulyje, ir tada aš juos pakviečiu į laidą.

Visa laida yra čia.

Briuselis kvėpuoja man į pakaušį

Perspausdinta iš Laukinės Žąsys

Iš visų miestų, kuriuose man teko būti, ilgiausiai man klostėsi santykiai su Briuseliu.

Ne todėl, kad būčiau koks žemės referendumo marozas ar kitaip pritvotas, kurie bliauna, kad vienoje sąjungoje jau buvom, dabar einam į kitą, ir vapše kad viską kontroliuoja Briuselis ir nebeliko lietuvėlės.

Ne, ne dėl to.

Briuseliški pavalgymai

Pirmiausia, tai aš visa širdimi nekenčiau tos publikos, kuri nuvažiuodavo į Briuselį į Europos Sąjungos darbus ir jautėsi gyvenime atvykusi iki pergalingos ribos. Čia buvo jų paskutinė stotelė: kelios štukos eurų, viskas apmokėta – vaikų darželiai, begėdiškai ilgos atostogos su priedais prie atostogų, kai 15 minučių anksčiau ateini į darbą ir kai 15 minučių veliau išeini, kažkokios lietuviškos mokyklėlės Briuselyje, sveikatos ir ligų draudimai, subsidijuotos evrosojuzo valgyklos, taip pat biznio klasės skrydžiai ir geresni už vidutinius viešbučiai, kur jie raitosi lyg išpuoselėtos patenkintos kiaulės ir tuo giriasi vieni kitiems*.

Čia tokie žuvininkai pardavinėja austres

Jie galvoja, kad ant jų loja, nes jiems pavydi: na, jiems pavydi iš tikrųjų locheliai, kuriems nerealiai didelis dalykas yra subsidijuotas valdiškas restoranas ir apmokamas telefonas (būtent todėl jie visi galvoja, kad Seimo nario darbas yra oh my God koks darbas, svajonė tiesiog, ofisas ir mašina, viešbutis ir telefonas, dar padėjėjais galima ką nors įdarbinti, nerealu, ir kanceliarinės išlaidos). Normalūs žmonės (tai yra, užsidirbantys) dėjo ant jūsų ir ant jūsų svajonių, nes jie moka užsidirbti.

Prieš kokius ketverius metus mačiau tuomet naujai išrinktą Europarlamento narį (neminėsiu pavardės, bet jis buvo labai intelektualus, be pykčio, ir apie jį jautrios pagyvenusios moteriškės sako „šviesus žmogus“, nors nesupranta ir 10% to, ką jis peza per TV, o peza daugiausiai begalių perskaitytų knygų atrūgas) Vilniaus oro uosto verslo klasės salėje**. Patenkintas kaip putlus keturkojis, šis labai rimto veido nacionalinis vertybis skambino iš mobilaus telefono sutuoktinei, kuriai pranešė, kad jis „jaukioje verslo klasės salėje oro uoste“ (taip ir pranešė, kad „jaukioje“), ir tiesiog visas buvo laimingas, kaip begemotas, įpuolęs į tiršto, šilto dumblo balą. Tik mažos ausytės ir akutės virš dumblo palaimos krutėjo.

Tokia Briuselio naktis

Ir aš klaidingai maniau, kad Briuselis yra visas toks, iš tokių žmonių, ir visas apie tai. Kol nepatyriau, kelis kartus nuvažiavęs, kad tai gali būti fantastiškas, laimingas, draugiškas miestas, kuriame patogu gyventi, kuriame begalės alaus ir šokolado, kuris principe pats už save geresnis, toks jis geras. Ir kuriame nacionaliniai patiekalai yra gruzdintos bulvytės, o taip pat austrės ir geldelės, bet ne tik – kuriame nėra pasikėlimo, kaip Paryžiuje (ir kuriame taip pat visko negamina, panardinę į sviestą, kaip maždaug trijuose ketvirtadaliuose Prancūzijos), tačiau yra fantastiškų restoranų, kaip pavyzdžiui šitas.

Le Selecto

Briuselyje viskas geriau, negu Paryžiuje (beveik) – oro uostas patogiai netoli, visko mažiau ir tvarkingiau, ir žmonės yra kaip žmonės, o ne kaip pasikėlę Prancūzijos sostinės psichopatai, kurie dar ir išvargę nuo visų tų begalinių pigių keliautojų su didelėm kuprinėmis.

Belgijos sostinėje per akis galerijų ir muziejų, kur sukrauta tikrai ne blogiau, negu Louvre, bet va į Luvrą grūdasi tūkstančiais tie, kuriems menas penkioliktoj vietoj, jie tik skaitė Da Vinci Kodą ir jie matė stiklinę Louvre piramidę, kaip ir Eiffelio bokštą, ir todėl jiems yra lankytinos vietos, glušiams, kur jie savimi užkimšinėja erdvę. Visi tie permanentiškai bedarbiai ispanų amžinieji studentai, 150 cm ūgio (juos nuo kūdikystės girdo sangria, todėl jie neauga) slebizavojantys savo švepla šneka, anglų kumelaitės mergos strazdanotais pečiais ir pavargusios bufetavos veido išraiška jau nuo 15 metų, rusų turistai, kuriems reikia „pamatyti Париж ir numirti“, kaip sakė bet kuris iš jų poetų, prasigėrusių ir (arba) pasikorusių kokiam nors Paryžiaus viešbutyje – viso to jūs Briuselyje nepamatysite, nes visi mano, kad tai eurobiurokratinis, o ne turistinis miestas.

Čia tuose baruose dažnai daugiau gėrimų rūšių nei per average dieną būna lankytojų

O dar Briuselyje yra alaus tiek ir tokio, kad užtektų visam gyvenimui. Visi Lietuvos mažieji aludariai tilptų su savo produkcija čia į vieną gatvę.

Vilkmergės Kriek

Žinot, ką daugelis mėgsta čia, kai išragauja konvencinį alų? Geria kriek‘ą. Kriekas yra belgiškas alus, fermentuotas savaiminėmis (laukinėmis) mielėmis, o paskui dar kartą fermentuotas su vyšniomis, kas yra senovinis skaninimas, kuris atsirado dar anksčiau apynių, nuo kurių mes visi dabar esame laimingi.

Čia šita visa istorija privedė jumis prie to, kad krieką (tarti reikia „kryką“) gamina ir Lietuvoje, Ukmergėje, ir jūs tikriausiai nesitikėjote.

Vienos kvortos (tai yra, maždaug apie litro – prie pintų jau dabar visi priprato Lietuvoje, kas yra keista, jei pagalvosime apie tai, kad tai ne lietuviškas matas ir liečiasi su Lietuva tik per lietuvius, kurie dirba Airijoje arba Britanijoje), prabangus butelis yra visoks profiliuotas, kaip ir kiti Vilkmergės buteliai. Parašyta „Brandintas pusę metų“, kas paaiškina kainą: €4,39 ant lentynos.

Pagamintas su Žagarės vyšniomis, sako, specialiai atrinktų (turi būti panašios pagal skonį į tas rūgščias vyšnias, kurias naudoja Belgijoje – iš tikrųjų tai rūgščioji vyšnia yra netikslus sakymas, čia taip angliškai sakoma sour cherry, bet tik todėl, kad ten nėra atskirų žodžių vyšniai ir trešnei). Vyšnios labai stipriai jaučiasi. Vyšnias čia pajus net tas, kas nejaučia nieko.

Algis Kriščiūnas: loterijos bilietą pirko tik sykį

Algimantas Kriščiūnas, tapytojas, fotografas ir muzikantas

Algis Kriščiūnas pirko loterijos bilietą tik vieną kartą gyvenime ir dėl to, kad norėjo laimėti aukso puodą ir tada gyventi, kaip nori – dirbti, kas patinka, būti, kur gerai, ir džiaugtis. Bilietas nelaimėjo, ir tada Algis vis tiek padarė tą patį be bilieto ir be aukso puodo: gyvena ir Lietuvoje, ir Fuerteventuroje, nedaro jokių darbų, kurie jam neįdomūs, ir vis daugiau tapo, nes tapyba jam yra daugiau, negu fotografija. Jam viskas įdomu, ką daro gyvenime, ir jis daro viską, kas jam įdomu.

Algiui įkvepimas ateina be substancijų, ir maža to, jis – kaip ir visi produktyvūs žmonės – man sakė, kad menininkas nelaukia įkvepimo, o dirba visą laiką, nes kitaip nėra įmanoma būti menininku, kuris daug kuria. Šitai man labai patiko.

Algis negalėjo paaiškinti, kodėl jam žmonės atsiveria ir nuoširdžiai išsipasakoja (ypač jo naujam projektui, kur jis fotografuoja ir trumpai rašo apie tai, kodėl tie nufotografuoti žmonės jaučiasi laimingi). Aš irgi nežinau, bet gal Algis atrodo pakankamai labiau panašus į aktorių, kurį dažnai kviečia į makabriškus ir kraupokus vaidmenis (nors ir šypsosi visą laiką), negu į kokį nors jautrų psichoanalitiką, bet kažkas priverčia žmones juo pasitikėti.

Dar jis sakė, kad jis visai kitaip apie mane galvoja, negu anksčiau. Anksčiau manė, kad aš tik pagrinde ėdu ir piktai rašau.

Visa laida su šiuo nuostabiu žmogum yra čia. Man ji praėjo kaip vienas atsikvėpimas.

Kodėl Petras Gražulis YRA sveikos visuomenės požymis ir kodėl vadinau jį “ponas”

Petras Gražulis. Oficiali LR Seimo nuotrauka

Tai klausykit, vieno smegenų vingio politkorektiniai pinko vertibių mylėtojai, kurie jau per gerklę lendat aiškinimais, kaip man ir kitiems reikia kalbėt, rašyt ir galvoti – kai kada ir balsuoti, jei čia kalbėsime apie tai, kad aš balsavau už Artūrą Zuoką ir to neslėpiau*.

Aš, Andrius Užkalnis, buvau Lietuvos Ryto TV laidoje po rinkimų ir sėdėjau šalia Petro Gražulio. Be kita ko, vadinau jį “ponas Gražulis” ir sakiau, kad tai, kad jis gali reikšti savo ekstremalias ir nepriimtinas nuomones ir būti politikoje, yra SVEIKOS visuomenės požymis, nors jis ne mano kandidatas, aš už jį nebalsavau ir nebalsuočiau.

Blogiau būtų, jei Petras Gražulis, kaip kokiame Irane specialios senolių tarybos (expediency council), būtų nufiltruotas prieš rinkimus, kad netinkamieji negalėtų būti renkami. Blogiau už Artūro Račo kvailus rašymus niekingame trečiarūšiame rausvų pažiūrų portale būtų tik šalis, kur Artūras Račas negalėtų publikuotis internete.

Šiandien jie, visi politkorektiniai lygių galimybių teisuoliai, žvangantys aštriais dantimis iš po universitetinių darnios sanglaudos ir aprėpties sijonų, nenori, kad politikoje dalyvautų ir į TV studijas ateitų Petras Gražulis, ir, negalėdami jam nieko padaryti, dar loja ir ant manęs, kodėl aš savo elgesiu ir pasisakymais neištransliavau jų neurozių. Jei juos būtų pakvietę į TV, ot jie jam parodytų! Gal todėl jūsų nieks ir nekviečia. Ir dar dėl to, kad jūs niekam neįdomų.

Šiandien patys žmonės reikalauja, kad televizijoje nebūtų Algio Ramanausko ir kad spauda nepublikuotų Andriaus Užkalnio, nes visuomenei jie kenksmingi. Vakar jie atėmė iš durno atlikėjo, parašiusio durną dainą “Šėtone prašau” kompiuterį, nes ji, pagal juos kėlė grėsmę. Rytoj jie reikalaus, kad būtų kaip Britanijoje, kur bobutė, parašiusi laišką į laikraštį apie tai, kad jai nepatiko gėjų paradas, sulauktų policininkų vizito.

Mūsų visuomenė yra puiki, nes ji pakelia Petrą Gražulį ir jis gali laisvai šnekėti, kaip jam patinka, net jei tai nepatinka man, ir jam dar neužčiaupė burnos teisinėmis priemonėmis, nors labai norėtų. Tie, kas nori nedrausti gėjų paradų, bet nori drausti Petrą Gražulį, yra veidmainiai. Ir jeigu jūs norite, kad užčiauptų jį arba tą durną dainininką, kuris dainavo “Šėtone, prašau”, tai jūs kėsinatės į žodžio laisvę, ir taip daryti negalima.

Ir kol jūs man aiškinsite, kaip aš turiu su kitais pašnekovais bendrauti televizijoje, tikrai nebūsite mano draugai.

Kai kažkada pirmą kartą kėlė trispalvę vėliavą Gedimino pilies bokšte, ją kėlė ir tam, kad Petras Gražulis galėtų kalbėti, kaip jam patinka. Pagalvokite apie tai.

—

* Apie Zuoką tai man daug aiškina degančiom akim liberoblių jaunimas, kur aš privalėčiau nukreipti savo energiją ir įtaką, jei būčiau atsakingas – tas pačiuožęs jaunimas jau pavirto for real chunveibinais, kurie baigia užkist savo teisuolišku įniršiu ir pasišventimu, latter-day komjaunuoliai, mažieji šustauskai.