Andrius Užkalnis's Blog, page 20

Kas Tarybų Lietuvoje nusipelnė gyventi geriau?

Dr Andrius Užkalnis pasirašinėja savo penktąją knygą skaitytojams ir žiūri į kamerą

Kokia buvo Tarybų Lietuva, jau žinome. Andriaus Užkalnio bestseleris „Naujųjų laikų Evangelija pagal Užkalnį“ (2014, „Obuolys“) buvo išparduotas keliais tiražais ir pasakojo apie autoriaus vaikystės Lietuvą, jos statinius, leidinius, drabužius, svaigalus ir maistą. Dabar A.Užkalnis pasakos apie tarybinius žmones, kuriais buvome mes visi, gimę iki nepriklausomybės.

Portalas lrytas.lt siūlo ištraukas iš naujos autoriaus knygos „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“, pasirodysiančios jau visai netrukus. Tai jau penktoji A.Užkalnio knyga.

Knygoje – tų laikų žmonės ir jų sąmonė. Ten filmai, formavę pasaulio suvokimą ir dėlioję šmaikštumo taupyklę, tabletės ir kiti vaistai, gydę labiau vaizduotę, negu kūną, laisvalaikis ir saviraiška, sugalvoti valstybės ir prievarta sušerti žmonėms, ir sportas nesportiškiausioje pasaulio šalyje. Knyga visus tarybinius žmones surūšiuoja į kelias kategorijas, nes visi iš esmės buvo vienodi ir skyrėsi tik lytimi ir likusia distancija iki grabo lentos.

Siūlome pirmąją ištrauką „Nusipelniusiems gyventi geriau“.

* * *

Tarybiniais laikais, nepaisant titaniškų pastangų, pasiekti, kad niekas nepasijustų komfortiškai ir gražiai, iki galo nepavykdavo. Tarybų Sąjunga visais laikais gana nemažai priklausė nuo užsienio prekybos ir ekonominių kontaktų su kitomis šalimis (toks uždarumas kaip kokiai Šiaurės Korėjai niekada nepavyko); šimtai, tūkstančiai žmonių vis dėlto keliaudavo į kitas šalis: ne tik pardavinėti tarybinių prekių, bet ir šnipinėti, vogti technologijų arba dirbti tose šalyse, kurios labiausiai galėtų pakenkti Vakarams (Mozambike, Angoloje, Sirijoje ar Kuboje) – būti inžinieriais arba „patarėjais“, paprasčiau sakant, kariuomenės instruktoriais, mokančiais čiabuvius pusiau kvalifikuotai elgtis su Tarybų Sąjungos tiekiama karine technika.

Skaityti toliau portale lrytas.lt

 

Giminių balius

Su skoniu

Miesto gyventojas su giminaičiais iš kitų miestų ir miestelių susiduria vis rečiau, ir, tiesą sakant, jis nėra dėl to labai nelaimingas. Jei miesto gyventojai labai mėgtų susitikimus su giminaičiais, tai jie ten dalyvautų dažniau, bet dabar artimesnis ir geidžiamesnis kontaktas su kaimu yra apsilankymas Senukuose ir daiktų ir šriubų pirkimas savo užmiesčio sodybai.

Anksčiau į sodybą galima buvo vežti senus baldus iš mamos, kurių jai jau nebereikia, bet net ir sudrožtų sofų ir paklypusių 1975 m. pavyzdžio asimetriškų trikampių staliukų ant smailų kojų lobynai sumenko, mamų turtai išvežioti, ir mamos kuo toliau, tuo labiau apsistato 1992 m. pavyzdžio „poilsio namų“, t.y., fanieruoto negražios spalvos medžio, baldais, tuo tarpu kai jųjų vaikai atsinaujina interjerus Ikėjoje, ir taip ir sukasi amžinas ratas.

Viena proga, kur jis akis į akį susiremia su išplėstine gimine, yra šeimos jubiliejus, kuris būna kieno nors namuose už miesto arba, šiais laikais vis dažniau, kaimo turizme, nes nors ir kažkiek kainuoja (pagal apgyvendinimo baisumą ir prajodytas lovas, galėtų išvis nekainuoti), tačiau visada turi nešvaraus karšto vandens kubilą.

Giminių baliuje miesto gyventojas sutinka visus socialinius stereotipus, kurių būna pasiilgęs.

Kalbas mėgsta sakyti, dar ir šiek tiek tragiškai laužydama rankas, laiba, bet liūdno veido moteris vardu Danutė – ji dirba mokykloje rajono centre ir yra žymiai labiau išsilavinusi, nei visi jos giminaičiai kartu paėmus, ir labai dažnai apie tai galvoja. Jos tostai jubiliato garbei visada prasideda taip pat: „Giedriau! Tavo močiutės vienkiemyje Šabakščiuose ant lauko auga medis. Jo šaknys eina gilyn į žemę, o šakos stiebiasi į viršų.“ Dar tostui neįpusėjus, kitos giminaitės pradeda ašaroti, o vyriškiai sukioja tarp pirštų čierkutes.

Prie kiekvieno stalo būna rausvažandis ir palyginti gerai išsilaikęs dėdė Vaclovas, kuriam dabar apie 60, bet jis atrodo geriau, negu kitas giminaitis, Kęstas, kuriam nei 50 nėra. Kęstas per visą gyvenimą gėrė smarkiai ir su noru, ir susidrožė žymiai greičiau.

Dėdė Vaclovas yra tai, ką mėgsta vadinti „kompanijos siela“, ir jei kompanija turėtų sielą, tai turbūt taip ir būtų, o gal ir ne, nes jis ne siela, o greičiau tik nesąlyginis refleksas: kaip padas nevalingai reaguoja į kutenimą, taip ir dėdė Vaclovas negali nieko praleisti pro ausis, ką išgirsta prie stalo. Jis viską, kaip lęšis, perverčia į šiek tiek nešvankų juoką. Pavyzdžiui, išgirdęs, kad drovi giminaitė Irena (beje, Irutė dar netekėjusi – jis labiausiai mėgsta kabinėtis prie netekėjusių) pirko čiužinį ir jai šiek tiek kainą nuleido, Vaclovas neišvengiamai suriks nuo kito stalo galo: „O tai pala pala, kas ten tau ant to čiužinio nuleido?“. Suprunkščia vyresnio amžiaus tetos, jau užglaistytos brendžiuku, šypteli vyrai, nenorintys aiškiau rodyti, kad juokas jiems patiko, nes antraip gaus per skiauterę nuo piktų žmonų, kurioms visai nepatinka, kad tokie juokai yra kažkam juokingi.

Kai didžioji dalis tostų pasakyta, vyrai – ir miestiečiai, ir giminaičiai iš kaimo – eina į lauką rūkyti, ir kalbasi visuomet apie tą patį: kam kiek kainavo automobilio remontas, kaip nežmoniškai brangu yra taisyti mašiną, jeigu paeina turbodyzelis, ir galiausiai apie tai, kaip gerai kuris mobilus operatorius traukia duomenis kaimo turizme. Miesto gyventojas, ypač jaunesnis, pasako, kad iš jo sodybos net neina įkrauti nuotraukų į Instagramą, ir tik supratęs, kad jis yra vienintelis, kuris naudojasi Instagramu, o kitiems tai nieko nereiškia, nutyla sau.

Moterys tuo tarpu susirenka grupelėms, prie sustatytų kėdžių prisistumdamos dar daugiau kėdžių, ir dažniausiai aptarinėja tas, kurias mato kitame stalo arba kambario gale (Dainius su nauja žmona, ji už jį jaunesnė, gal ne tokia durna kaip atrodo, bet nu koks skirtumas, kaip jinai su juo gyvens, kai jis jau tuoj pradės į sauskelnes daryt), paskui aptaria kaip ta žuvis tai nelabai buvo, nors mišrainės tai šį kartą nieko, ir tuomet jau būna laikas, kaip per futbolo rungtynių pertrauką komentatoriai susirenka prie stalo aptarti geriausių momentų, taip ir čia yra aptariami geriausi ir blogiausi tostų nusišnekėjimai.

Fotoaparatai, nebenaudojami ir neišmetami

Pradėjęs rašyti “Lietuvos ryte” apie nebenaudojamus, bet dar šalia esančius daiktus, labai laukiau savo paties straipsnio apie juostinę fotografiją. O taip.

Niekas taip nesuerzina forumuose sėdinčių psichų ir techno-masturbatorių (Ken Rockwell yra juos pavadinęs “measurbators”), kaip bet koks fotografijos technikos paminėjimas. Jie tiesiog tuo gyvena, nes jie yra tikrieji fotografijos meistrai – tiesa, jų nuotraukų niekas nežino ir nespausdina, bet kas iš to, jie gali sudirbti bet kurį pasisakymą, kuris bus susijęs su fotografija, ir tai ir padarys.

Atskira istorija yra tie, kurie prie kiekvieno straipsnio apie fotoaparatus paminės Leica (šis puikus vokiškas prekės ženklas sutraukia idiotus taip pat gerai, kaip ir puikus amerikietiškas prekės ženklas Apple – parašykite bet ką apie telefonus arba kompus, ir laukite, kada pasirodys specialistai, kurie būtinai paminės iPhone ir MacBook, kuriuos reikia rinktis visada ir visur ir kas nesirenka tai durnas; sakau, gaminiai geri, bet potencialas debiliams masiniti yra neeilinis).

Tačiau čia mes gavome ir konvencinių prietrankų, prašom:

Tai ką norėti, juk jis ubagas apgailėtinas. Tokių metų senis, jau šikna žolę ėda, o dar savo asmeninio būsto neturi. Man 31 metai, turiu Kaune 4 kamb. butą, prestižinėje vietoje 16 arų sklypą, kuriame auga namas. Todėl pas mane kišenėje aukščiausio lygio telefonas, su geriausia kamera. Smalsu koks? Žinau, kad smalu, tad pasakysiu: Sony Z1. Z2 nepirkau iš principo, nes ten viskas tas pats, tik dviem mm ilgesnis.Jei nori užkalni,parduoti galiu įvairių senų telefonų, fotoaparatų. Net ir kojinių senų turiu. Jei reikia kreipkis. Pasiteisinti juk visi mokame savo biednumą ir durnumą. O ką, sakyk, jog tau labiau patinka panešiotos kojinės. Neva jau išbandytos, aiški kokybė . Tiesa, dar turiu videką kažkur rūsyje. Kasečių irgi turi būti. Papigiai tau parduosiu. Žinok mažiau elektros ima videkai nei DVD. Tiesa, Užkalni, čia šiaip tau patarimas:- Kadangi matau, jog mėgsti senus daiktus(seni kostiumai, kaip kokio stroibatniko labdaryne prisipirkusio, baltiniai, kaip prievartautojo iš siaubo filmo) , tai noriu pasiūlyti seną žiguliuką. Sugalvosi gi kaip išsivartyti? Sakyk aš trolinu, arba sakyk labai man šios mašinos patinka. Papigiai parduosiu. Pažadu.

Čia mes matome tipinį mano straipsnių skaitytoją pažengusioje stadijoje. Jei nuo tokių žmonių neapima noras rašyti dar daugiau, tai nežinau, nuo ko gali apimti šis noras.

Visas šeštadienio artiklas apie juostinius fotoaparatus (dar kartą) yra čia.

“Tikiu tavim”. Ačiū, nereikia

Nuotrauka taip pat nesusijusi su straipsnio tema, kaip aptariamieji tolerancijos propagandininkai nėra susiję su toleravimu bet ko, ko nemėgsta jie

Miesto gyvenimas pasižymi kuo? Štai kuo: ištraukti iš primityvios patriarchalinės visuomenės su jėga ir sumanumu paremtais santykiais (kur durneliams ir silpniesiems blogai sekasi), jautrūs miesto gyventojai pasijunta, kad mieste jie yra saugūs. Nes miestas gyvena pagal jų taisykles ir juos saugo nuo visko.

Mieste, mano jie, niekas neturi bijoti, kad iš jo bus šaipomasi. Nė vienas nevykėlis neturi nerimauti, kad jį gali pavadinti nevykėliu. Bedarbis ir alkoholikas nebus tokiu vadinamas, juo labiau iš jo nesišaipys – jam padės (uždraus kitiems taip jį vadinti, ir jo savivertė pakils). Luzeris, negalintis užsidirbti niekam, nes nieko nesugeba, nenori mokytis ir miega kaip kelmas, niekada nebus pavadintas luzeriu: bus apkaltinta visuomenė, kad jo neatskleidė.

Jie taip supranta šiuolaikinę civilizaciją: gali rinktis, kokiu būti, vykėliu ar nevykėlių, darbštuoliu arba tinginiu, bet Konstitucija garantuoja, kad tau niekas priekaištų neturės. Čia jums XXI amžius ir Naujoji Politinė Korekcija: niekas nebus diskriminuojamas ne tik pagal odos spalvą, religiją ir kilmę, bet ir pagal gabumus ar žinias. Durnius oficialiai lygus protingam, nes kas pasakė, kad protingas – geriau? Tai tik susitarimo klausimas.

Tai, kas yra už jų komforto zonos ribų, jie įvardina kaip patyčias, įžeidinėjimus ir šmeižtą, ir sėda skųsti skriaudikų teisėsaugai.

Tačiau to negana. Jie užsiima gerumo propaganda, ir tai pasidarė nebetoleruojama. Aš dar galėjau kentėti kovą prieš bet kokį negatyvčiką, visus tuos pabarimus, kad būk labiau teigiamas.

Ko nebegalima toleruoti, tai tos kylančios sirupinės pozityvumo bangos, kuri mus paskandins savo sandalmedžio ir levandų aromato kloakoje. Kiekviename žingsnyje mus ragina ką nors pamilti apie save: nemokantys dainuoti raginami mylėti savo gergždžiančius balsus, nemokantiems rašyti prietrankoms kiekvienas portalas skiria liaudies talento kertelę, kur gali siųsti savo tekstus ir būti išgirsti, nors geriausia būtų, kad jų niekas niekada nebegirdėtų. Nemokančios gaminti (arba kepančios tik pyragus) mamytės su veidrodiniais fotoaparatais viena kitą ragina mylėti savo apgailėtinas pastangas ir fotografuoja jas, kniaukdamos viena kitai teigiamus komentarus bloguose.

Aš jau patylėsiu apie raginimus mylėti savo kūną tokį, koks jis yra. Ta prasme, taip ir reikia daryti, bet jeigu tau reikia išorinio motyvatoriaus, kad lieptų mylėti savo celiulitą, lašinius ir neplautą galvą, tai žinok, tau principe nieko nebereikia, nes tau niekas nebepadės. Su visa pagarba visoms meniškoms nuotraukoms, kur moterys medvilniniais triusikais. Nors žinoma, čia ne man tos reklamos skirtos, todėl neturėčiau ir parintis.

Ekstremalų šlykščios über-motyvacijos pavyzdį man parodė Algis Ramanauskas, ir aš jam to neatleisiu. Čia kalbu apie tokį video, kuriuo jis neapdairiai pasidalino savo rubrikoje „Tiems, kas šiandien dar neatpylė“, ir kuris vadinasi (šėtone, prašau), „Pirmyn, aš tikiu tavim!“ ir prie kurio spaudo „patinka“ egzaltuotas jaunimas mikliau, negu neurotikai maigo plastmasinio bubble-wrap oro burbuliukus, kurių kiekvienas saldžiai pykšteli ir subliūkšta po pirštais.

Tame video (nuo kurio atpilama greičiau, nei nuo puslitrio šilto muilino vandens, suvartoto prie televizoriaus, per kurį rodo talentų šou) nervingai žodžius malantis ir artikuliuoti nemokantis jaunuolis (ižklausykže žinutęgigalo), skoningai pasodintas tamsiame fone, krato į objektyvą Coelho lygio ir baisesnes banalybes („Neklysta tas, kuris nedaro nieko.“). Fone groja fortepijonas, kuris permuš jūsų žiaugčiojimo garsą, kai latter-day čerčilis pereis prie ritualinių pagaidinimų tiems, kas pilni perdėto pasitikėjimo savimi arba yra socialinių tinklų pseudožvaigždės. „Nustokit pavydėt, kopijuot irdelizuot materlizmotuštibėj springstančias žimybes“, velia negrabiais padargais pasakotojas, kuris tarsi jums sako: neklausykit stabų, tai yra, klausykit tik manęs. Ba aš jumis tikiu, pupuliai.

Šitą vimdantį fufelį jau peržiūrėjo over 200 000 beždžioniukų (aš irgi pažiūrėjau, tačiau tik moksliniais tikslais: aš rašytojas), ir visi jie jau nebegali jo atmatyti atgal.

Įrašas baisus ne pats savaime: tai požymis, kur atėjo jaunoji karta, uždebilinta iki klinikinės paranojos motyvaciniais plakatais ir Dalai Lamos citatomis, kuriai du žodžiai „be pykčio“ reiškia, kad ten kažkas yra turbūt todėl labai gerai, jei nėra pykčio ir kurie haštagą #jautrumosavaite priėmė rimtai. Jie uždrožti, kaip baikštūs senoliai, bijantys euro: tik ši jaunoji auditorija bijo absoliučiai visko.

—

Miesto kronikos kiekvieną savaitę visuose Lietuvos Coffee Inn (spausdinti) ir internete – Protokoluose.

Kad ekstremistai mūsų nebeskerstų (Paryžiaus pamokos)

Taikos religijos atstovai teikia konstruktyvius pasiūlymus Jungtinėje Karalystėje

Kaip supratau pagal žinias iš Paryžiaus ir komuniagų komentarus (čia mes kalbame apie principe 70% visų komentarų – likusieji yra visokių netolerantiškų atsilupisių dešiniųjų briedas):

1) Kai žudo dėl islamo, tai islamas ne prie ko, nes jis – taikos religija;

2) Kai beprotis jus uždubasins dėl “įžeistų religinių jausmų”, tai jūs pats kaltas, nes nereikėjo juokaut, ar negalima buvo tyliai pabūt. Nereik tampyt liūto už ūsų.

Kurie žydai per Holokaustą buvo tyliai pasislėpę ir nesirodė iš rūsio kelerius metus, tai kai kurie net ir išgyveno. Ar negalime mes visi pasinaudoti šiuo pavyzdžiu?

3) Žodžio laisvė yra gerai ir tvarkoje, nu principe, kol su tuo neturi problemos atvykę iš laukinių kultūrų žmogžudžiai, kurie paliepia mums užsičiaupti – tada fuck jūsų žodžio laisvę, skystakiaušiai bedieviai vakariečiai (jei norit gyventi);

4) Kuo ilgesniu kinžalu ir didesniu šautuvu švaistosi bepročiai, tuo jautriau su jais reikia derėtis ir daugiau duoti išimčių ir nuolaidų jų pitekantropų papročiams; jei kurioje nors mečetėje po pamaldų samdo teroristų rekrūtus penktadieniais ir skelbia karą Vakarams, kaip Londone, tai atsakymas yra statyti daugiau mečečių.

Palyginimui, jei Klaipėdoje per kiekvieną Jūros šventę girti marozai daužo vienas kitą ir būna sužalojimų, tai atsakymas turbūt būtų daugiau pigaus alaus, gal tada jie daugiau prisigers ir nebus tokie pikti.

5) Geriausias sprendimas duotuoju momentu būtų Prancūzijoje, o gal ir kitur Vakarų Europoje ir pas kitus netikėlius preventyviai nuteisti ir pasodintį į kalėjimą keliasdešimt žurnalistų, kad mūsų draugai iš karštų kultūrų, išpažįstančių taikos religiją, suprastų, kad mes nuolankūs ir juos mylime. Tada gal jie mūsų visų iškart neišpjaus.

6) Seniai metas visose redakcijose Vakarų Europoje pasodinti po Islamo konsultantą nuo religinės bendruomenės, kuris patikrintų publikuojamus tekstus pagal Šariato įstatymus ir pasakytų, ką galima publikuoti, o ko ne. Taip pasieksime harmoniją.

7) Pasaulis tiesiog nesupranta islamo, nes neteisingai skaito Koraną. Korane neparašyta nieko apie karikatūras, reiškia, nieko bendro su islamu žudymai negali turėti.

Palyginimui: Tarybų Sąjunga niekada nepripažino Baltijos šalių okupacijos. Tai apie kokią okupaciją galima kalbėti? Paranojikų kliedesiai.

8) Kas nesutinka bent su vienu iš šių pasiūlymų, yra islamofobas.

Būkite užmotyvuoti negyvai

 

Tu turi rankas ir kojas, todėl tikiu tavim, žmogau. Jei neturėtum, tikėčiau vis tiek.

Sveiki, skaitytojai. Daugeliui jūsų pirmoji euro savaitė buvo neeilinė, ir ne todėl, kad paštai buvo apgulti Auksinių Dantų Brigados.

Internetuose pasirodė klipas, kuris nurovė stogą visiems – kodiniu pavadinimu “Labas, bičiuli” (“Absoliučiai nežinau, kas tu esi [purto galva]“).

Pirmyn, aš tikiu tavim (klausyti čia).

Visi sutarė, kad šito neįmanoma atmatyti atgal. Vieni (daugiausia gimnazijos amžiaus merginos) drėko ir ašarojo iš pasigėrėjimo, kiti – daugiausia ciniški, pikti, negatyvūs diedai, tokie, kaip A.Ramanauskas, M.Mikutavičius ir A.Užkalnis krizeno ir rinkosi tūkstančius plojimų po savo chitražopais komentarais, kurių, tiesą sakant, nebuvo sunku susirinkti, nes vaizdas buvo toks dėkingas, lyg Muzikinio teatro operetė, kurioje apie tris paršiukus dainuotų A.Račas, R.Janutienė ir P.Coelho.

Jus motyvuoja patikėti savimi, ir jeigu jūs norite gyvenime kažko, tai imkite kažko.

Buvo ir tretieji – tai dažniausiai egzaltuotu falcetu beigi neurotine greitakalbe burbuliuojantys jaunuoliai ir dramatiškos, liūdnos merginos ilgais mekgztais sijonais su predominantly lygybės studijų išsilavinimo diplomais pagal Marazmuso programą skandinavijų universitetuose ir Uppssallos Tarptautinėje Patriso Lumumbos Fairness Academy, kurių niekas seniai nemotyvuoja, todėl jos piktos ant piktų žmonių ir visi vyrai kiaulės ir kam tiek pykčio.

Piktas vyras yra labai piktas. Šiuo metu dėl pareikštų įtarimų vyras nedirba pagal profesiją ir yra išlaikomas valstybės.

Jie pastebėjo, kad jaunuolį reikia girti už parodytą iniciatyvą, puoselėti, o nesišaipyti, nes būtent tokie ir pakeičia visuomenę. Reikia manyti, būtent tokių dėka paskui įsisteigia daugybė nevyriausybinių lygios aprėpties ir tvarios sklaidos centrų G.E.R.U.M.A.S., kurie turi biurus Senamiestyje, sukuria darbo vietas dešimtims dalbayobų, kurie nieko daugiau gyvenime nesugeba, tik dirbti tokiuose centruose (nemokamas internetas, stažuotės Švedijoje et al) ir aiškinti kitiems, kaip jie turi būti lygesni ir pozityvesni, ir taip pat sėkmingai kelti bylas tiems, kas nepakankamai pozityvūs. Vienu žodžiu, visas šitas pozityvumas tik į gerą.

Ir, sako jie, ar pats galėtum ką nors tokio sukurti, kuo patikėtų ir paskui ką nusektų kiti, kurie nori patikėti savimi ir nori, kad patikėtų jais?

Challenge accepted. Štai jums A.Užkalnio motyvacinis tekstas, kuris jus privers pasijusti geriau.

—

Labas, žmogeliuk. Kreipiuos į tave šitaip, nors nežinau, kas esi toks – koks nors praeivis, verslininkas, mentas ar kareivis*. Man tai visiškai nesvarbu, kas tu esi, nes tu esi irgi visiškai nesvarbu, nes tai, ką dabar sakysiu tau, vienodai tinka bet kam. Myliu tave, žmogeliuk. Nes tu – tikras. Tu – ne tas melagingas internetinių tinklų pranašas, renkantis beprasmius “like”, kaip apgaulingus melo jonvabalius. Jie nenušvies tau kelio. Tik gali skaudžiai nudeginti. Kaip nudegina nuorūka, įkritusi į rankovę. Nebūk nuorūka. Nuorūkomis tebūnie tie, kas nemoka būti medžiais, gėlėmis ar briedžiais. Nori būti briedžiu? Būk.

Taigi nežinau, kas tu esi, žmogeliuk. Mielasis mano, stebuklingas, tikras, nesumeluotas žmogau. Kalbu tau, nors nežinau, kam kalbu. Kalbu tam, kad kalbėčiau. Kaip ir tu – kvėpuoji, kad kvėpuotum. Taip ir aš – kalbu ne dėl tavęs. Kalbu dėl savęs. Nes svarbu kalbėti. Nereikia tylos. Reikia žodžio, nesvarbu, kam. For real, yo. Aš galėčiau šitai sakyti ir tavo katinui. Koks skirtumas? Svarbu – tikėti. Svarbu – pamilti. Svarbu – būti.

Nori būti? Būk. Būk taip, kaip niekas iki tavęs nebuvo buvęs. Nes tik buvimu nurungsi tuos, kas nenori, kad būtum, nes jie patys būti negali. Neklausyk, ką priešai suoks. Jie neturi tau valdžios. They are not the boss of you.

I am the boss of you, ir aš tau sakau – tikėk savim, nes aš tavim tikiu. Aš tikiu tavim. Tikėjimas esu aš. Tu esi mano tikėjimo prožektoriaus šviesoje. Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Todėl kažką daryk. Jau dabar.

Nežinai, ką daryti? Tada daryk kažką, nes svarbiausia yra kažką daryti.

Nori šypsotis – šypsokis. Nori verkti – verk. Nori juoktis – juokis. Nori valgyti – valgyk. Nori kibino – nusipirk kibiną. Prie Senukų. Prie plento. Norfoje. Koks skirtumas? Jei tau reikia kibino, padaryk, kad kibinas būtų tavo burnoje. Pergalės priklauso tiems, kurie nugali. Pralaimėjimai tenka tiems, kas pralaimi. Kibiną turi tie, kas įsigija kibiną. Nepamiršk to.

Galbūt dabar šypsaisi. Galbūt sakai – kodėl kalbi man tai, Mokytojau? Ir be tavęs žinau tiesas, kurios yra teisingos.

Galbūt. Tada eiki. Žingsniuok keliu. One foot in front of the other. Ir kada nors pasieksi tikslą. Arba nepasieksi, jei neturi tikslo. Tada pasieksi kažką kitą.

Žvaigždes surenka iš dangaus tie, kas jas renka. Todėl imk žvaigždę jau dabar. Tikiu tavim, žmogeliuk. Ačiū, kad klausei. Jei padėjau tau šiandien, pasidalink šituo. Ačiū tau. Myliu. Dievinu. Tikiu. Nes esi.

—

* Ar tu ją matei? Ji gražesnė, nei tu man sakei – ar tu ją matei?

 

 

Vaidas Saldžiūnas: dešinysis tarptautininkas, žydų draugas

 

Niūrus Vaidas Saldžiūnas yra pilnas linksmumo ir sąmojo.

Vaidas Saldžiūnas (labai per klaidą vieną kartą laidoje pavadinau jį Valdu, bet jis priėmė mano atsiprašymą) yra senas mano bičiulis iš Lietuvos Ryto. Jis buvo redaktorius tokio priedo “Rytai – Vakarai“, kurį aš ir mano kolega Arvydas, kai dirbome BBC, vadinome “Mornings – Evenings“, ir tai buvo geras sumanymas. Ta prasme, ir priedas geras sumanymas, ir pavadinimas labai geras sumanymas.

Vaidas yra iš tokių svečių, su kuriais labai gera bitchinti apie viską, kaip kokie grumpy old men. Pakalbėjome apie tai, kodėl žmonės eina aurus keistis į paštą, kur yra nepatogiausia, blogiausia ir nesmagiausia (nes jie pasiilgę eilių – jiems stinga blogo tarybinio gyvenimo).

Pakalbėjome apie tai, kaip jam žydai moka už tai, kad jis juos visaip girtų.

Ne, iš tikrųjų, tai šiaip jau požiūris į žydus Lietuvoje radikaliai pasikeitė. Pasidarė nebe gėda remti ir palaikyti Izraelį ir jo veiksmus Gazoje, ir jaunuoliai, iš kurių tikėtumeis euroleftistinio socialistinio arafatkinio elgesio yra visiškai normaliai transatlantiniai ir myli Ameriką, Izraelį ir kapitalizmą, o taip pat intervencionistinę Amerikos politiką.

Apsvarstėme Rusiją, ir Vaidas yra gana pragmatiškas ta prasme, kad jis labai niūriai žiūri į atrodantį 2014 m. buvusį pasaulio prablaivėjimą dėl Rusijos ir Putino. Kažkiek prablaivėjo, bet tai nereiškia, kad jie vėl negalės prisigerti ir būti girti. Indeed, nelinksma. Aš tai prisimenu kaip prieš du dešimtmečius su biškiu Vakarai kliedėjo, kaip čia Rusija pagaliau atsuko savo gauruotą lokio užpakalį į demokratiją ir pliuralizmą, ir oi oi, dabar rusai nori laisvės ir civilizacijos, tai mes jiems davai padėkim pagelbėkim ir duokim pinigų.

Dabar maniau, kad jau viskas, kliedesiai baigėsi amžinai. Nieko ne amžinai. Pasikeis valdžia, Rusija iš gulimos padėties pereis vėl ant kelių ir vėl bus pašerta pagalba ir kreditais, o jų atsikandę, vėl drąskys akis ir pasiims dar vieną Krymą.

Visas audio (vaizdo nerodome, kad priešai nesusigaudytų) yra čia.

Kelionių šeštadieniai baigėsi. Bus apie nebenaudojamus daiktus

Ze krokodilz.

Euro įvedimu ir atatinkamai straipsniu apie Briuselį* baigėsi puikūs pusė metų, kai kiekvieną šeštadienį Lietuvos Ryto priede Gyvenimo Būdas būdavo mano puslapis apie kurį nors pasaulio miestą, kuriame buvau ir kur patariau, ką pažėti per 24 valandas.

Puslapis vadinosi “24 valandos su Andrium Užkalniu“, kas savaime daug kam privertė paūmėti karštligę ir pilnaties sukeltus simptomus. Ne kiekvienas nori su manim praleisti 24 valandas. Ir dar kas savaitę.

Pasigirsiu pats: Lietuvos spaudai ta skiltis buvo žingsnis Vakarų kryptimi, nes puslapis buvo subjektyvus, epizodiškas ir siutinantis statistinį už referendumą balsuojantį lietuvį-debilą, kuris negalėjo patikėti, kad Paryžiuje rekomendavau Eurodisney rizortą ir nepaminėjau Orsay galerijos.

Prie tokio rašymo visus čmošnikus reikia pratinti, kaip ir prie idėjos, kad kas nors vienas gali užsakyti Prancūzijoje kvapą ir pavadinti “Lietuvos kvapas” ir pardavinėti kaip tokį – juk iš visų kampų pavydžios sutraukos tuojau paleidžia gerklę: “o kas nustatė, kad čia Lietuvos kvapas, kas išrinko, kas paskyrė“. Cit, jūs kvailos, bukos kritikavimo vedmos – jūsų niekas neklausia, jūs tylėkit rausdami savo konteinerius ir misdami atliekom, ir džiaukitės, kad dar kažkas jums kažką papasakoja. Jūsų šūdinoms gerklėms niekas nedavė komandos loti.

Man buvo dvigubai malonu, kad surauktom šiknom iguanos ir kitokios genetinės atliekos kas savaitę kraujavo, rašydamos, kad čia perrašyta iš internetų ir kad čia tipo autorius keliauja nuo kėdės neatsikeldamas – sprinkit, dišovos pagiežingos kirmėlės. Jūs net neįsivaizduojat, kad galima kas savaitę rašyti vėl apie kitą pasaulio miestą, ir būti visur buvus. Visas jūsų supelijęs kaimas per tris gyvenimus tiek nenuvažiuoja, kiek aš esu keliavęs, jūs Šventosios pajūrio kebabais raugėjantys runkeliai.

Užkalnis prie senų daiktų: Ramūno Danisevičiaus nuotrauka. Lokacija: Žaislų Muziejus in Vilnius

Tai va, o po šių gerumo žodžių – dar geresnė naujiena. Dabar kas šeštadienį Gyvenimo Būde aš rašysiu apie daiktus, kurie dar gyvena, bet yra beveik nebenaudojami. Rašomosios mašinėlės, pigūs juostiniai fotoaparatai ir kitkas. Kas savaitę po daiktą.

—

* Straipsnis:

Briuselis labai tinka kaip paskutinė stotelė ir naujos eros Lietuvai pradžia. Mažos Belgijos sostinė, siejama su Europos biurokratais ir jos institucijomis, žmonių sąmonėje nuobodesnė už giminės puotą kaimo turizmo sodyboje. Tai netiesa. Pamiršus Briuselio biurokratus ir institucijas, kurios tikrai nelaimėtų populiarumo ir žavesio konkursų, tai puikus lengvai gyventi ir nuostabiai šiltas miestas. Briuselyje nėra Paryžiaus padavėjų pasipūtimo ir Amsterdamo susigrūdimo. Skaityti toliau. 

Ačiū, kad skaitote, urodai jūs

Nuotrauka iš socijelinių tinklų

Jau esu sakęs, kad niekada ir niekur tiek nebūna komentaruose atsilupėlių ir ligonių, kaip straipsniuose apie restoranus ir maistą (“kotletus”, in your language, alkani skeltanagiai, atliekom mintantys minimalkiniai “turiu du aukštuosius ir man moka minimumą” urodai).

Ten susirenka visi nedobitkai ir rašo, kad:

Kada sporto klubus apžvelginėsi, stora kiaule
Kokius mokslus baigęs, kad gali vertinti, viskas čia subjektyvu
Valgyk namuose, nereikės po restoranus tampytis
Įdomu, jam prispjaudo į lėkštę? Aš tai jam primyžčiau į sriubą
Aš už tiek mėnesį visą šeimą maitinu
Laukiu kada jam kas nors duos į snukį ir išmes iš kabako.

Kadangi mano straipsniai adresuoti plačiam skaitytojų ratui, tai visada tekste būna razinkų ne tik tam, kam įdomios maisto apžvalgos (nes ne už minimalkę dirba – galimai gal todėl, kad negaišo laiko dviems diplomams), bet ir šūdinam planktonui, kuris, kad ir kokie debilai ir prietrankos būtų, dirba ant klikų ir neša pinigus.

Jiems paprastai labai padeda, kai parašau tekste šiuos dalykus, kurie veikia every time:

Aš protingesnis už jus, bezdžionės
Sumokėjom dviese už pietus šimtą eurų (buvo over 300 litų), ir fak ju, lachūdros
Nuėjau į sušių barą ir užsisakiau burgerį.

Todėl, kai mane paprašė išeiti iš vieno restorano, kurio pavadinimo nesakysiu, ir nuėjau kitur, tai žinojau, kad straipsnis bus sėkmingas, nes privoti, smirdantys, inkštiruoti pusiaužmogiai labai džiaugsis, kai antraštėje parašysim “Užkalnį išvarė iš restorano“.

Nežinojau, KAIP jis bus sėkmingas.

Štai tas straipsnis, publikuotas Stiliuje ir Lietuvos Ryte.

Tas straipsnis buvo DVIGUBAI skaitomesnis, negu mano so far skaitomiausias tekstas lryte (apie Jurgį ir Drakoną) ir priartėjo prie klikų, kuriuos gavo istorija apie mergaitės jamimą iš tetos namų Garliavoją. Čia mes kalbam apie six-figure skaičius, baby.

Atsitiktinai, kaip aklai vištai, radusiai grūdą, pasisekė restoranui Kitchen, kuris vapše ne prie ko: jie tik papuolė po kosminio populiarumo antrašte, ir prašom. Be to, kretinų elitas (tų, kurie skaitė tik antraštę, arba skaitė ir pirmą pastraipą, bet vis tiek nieko nesuprato) primetė, kad čia tikriausiai Kitchen mane ir išvarė, ir tokiu būdu mes turim double whammy: puspročiai pagaidinti, visi kaip avys suskaitė straipsnį ir net nesuprato, ką skaito, dviejų vingių čeburaškos.

Ir taip yra valdomi internetai. Man nė kiek negaila ir ne v padlu, kad švilpuku ir bizūnu varinėju, kaip retardintų graužikų pulką, visus tuos vargšus, kuriems metame nuotraukas ir debilizuojančias antraštes, o jie laksto, blaškosi, spaudo kompiuterių klavišus ir pelių buttonus, mato bannerius ir reklamas, ir paskui žino, iš kur imti greituosius kreditus, ir taip jie numelžiami nuo paskutinių pinigų.

Taip, aš esu šitame biznyje, kuriame paniekinami ir apskabomi durni plebėjai, iš kurių susirenkam viską, ką iš jų galima susirinkti, ir paleidžiam juos eiti sau, kad rytoj sugrįžtų ir suneštų mums lunch money ir vėl. Jais naudotis ir niekinti juos nėra amoralu: tai yra Dievo teisingumo vykdymas, kuriam mes esame pašaukti, nes nuo seno durnus mušdavo net ir bažnyčioje, ir tai yra geras darbas, nes durniai taip yra nukenksminami ir nebe taip trukdo protingiesiems.

Kai XXI amžiaus populiarioji žiniasklaida ir mano kolegos trolina ir niekina buką minią, mes nesame, kaip jums atrodo, ciniškai besinaudojantys jos silpnumu. O ne. Mes, pagriebę virtualias sąmonės kempines, sugeriame jų nuodingus syvus, kad galėtume juos išgręžti saugioje vietoje, kad pasaulis būtų geresnis.

Kai daininkė Jazzu pyko (ir teisingai) ant išsigimėlių, kurie ateina į koncertą ir sėdi kaip sutrikusio intelekto žiurkės, ėsdami savo čipsus, tai ji pasikuklino priminti, kad dar atliko ir tam tikrą socialinę misiją: tos treninguotos šiukšlės porai valandų buvo nukenksmintos ir pasaulis aplink koncertų salę buvo švaresnis – jei jie nebūtų atėję į koncertą, jie instead būtų ką nors vogę arba žaginę. O dabar sėdėjo prižiūrėti apsaugos.

Užuot kvaksėję man apie “pigų populiarumą”, kurį aš pasiekiau, ir kuris ne jūsų nosiai, galėtumėt man dėkoti bent jau naujaisiais metais, kad aš užiminėju tuos, kas, jei nebūtų užimti, iš jūsų prie namų atspaustų jūsų mobilką arba šiaip nuskriaustų ar apiplėštų jus arba jūsų mamą.

Tačiau tik naivuoliai tikisi dėkingumo. Aš ne naivuolis, einu toliau tarnauti jums, tegu ir be padėkos.

 

Eilės išbarškintai Lietuvai (litą laidojant)

Štai ir išaušo paskutinė diena su litu, kuris buvo su mumei tiek metų.

Su juo džiaugėmės, mylėjome, pylėmės kontrabandinį benziną, su litais gulėme ir su litais kėlėmės, su litu gimė mūsų vaikai ir su juo palydėjome senolius į kapus, litais mokėdami už gedulingą stalą.

Ir man graudu, kad daugiau nebeturėsime 10 litų kupiūros, ant kurios lakūnai, vienam kurių ant kepurės parašyta MILWAUKEE (kitam turėtų būti KARHU, bet nėra) – apie juos rusai kalbėjo, kad tai lietuvių garbinami du žymūs nacių esesininkai, kuriuos pribaltai šlovina.

Sunku net ir pasakyt ką nors sunkią valandą, todėl prisiminiau seną patarimą: jei nežinai ką sakyti, rašyk eilėraštį, ir jame išsilies, kaip ežeras prie Visagino, tavo sielos pūlis.

Todėl čia mano atsisveikinimas prie karsto Nacionalinei Valiutai, išlydint ją į paskutinį kelią.

Lietuvėle žilagalve

Kuom dabartės pavirtai?

Laisvės sąrėmius užmiršę, 

Vėl mes tąpome vergais.

Ponai juokiasi, kvatoja

Mūsų litą trypdami

“Kaip kaimiečiai tie sielojas”

Sako, mumis kardami.

Gvaltavonės mūsų lito

Mūsų laisvės ir garbės

Rūtų vainikėlis krito

Nieks daugiau nebenuplėš.

Mūsų litas – “padarytas”

Lyg grubiu, aštriu “kotu”

Ir Kudirka, ir tas kitas

Užmiršti. Žiūrėt koktu.

Naiviai džiūgauja tautietis

Naujais eurais nešinąs

“Europonų” nepasiekęs

Jis toliau vargus tik kąs.

Šitas rūrinimas lito

Tik makabriškai graudus

Dar viena tvirtovė krito

Priešų pergalės medus.

Išlydėsiu mūs banknotus

Kaip priklauso, su dainom

Pirmus eurus leisiu šrote

Veidrodėliams ir spynoms.