Andrius Užkalnis's Blog, page 24

Kairiesiems nesigauna nei humoras, nei viešieji ryšiai

Jums atrodo, kad tai kvaila etiketė? Palyginti su kairiųjų komunikacija, ji dar labai gera.

Portalas Pinigų Karta

Lietuva ir vėl viską daro atvirkščiai. Vakarų pasaulyje visas linksmumas ir aštrus protas yra politinio spektro kairėje. Rasti kietai rašantį ir gerai besidraskantį dešinįjį humoristą arba populiarų autorių yra sunkiau, nei rasti sakinio pabaigą Nidos Vasiliauskaitės rašiniuose.

Būtent dėl to dešiniųjų valdymo metai Vakaruose – Ronald Reagan, George Bush, George W Bush arba Margaret Thatcher administracijos – buvo aukso amžius komedijai ir komentaro žanrui, nes smagu prikolus skaldyti iš esančių valdžioje. Humoras ten yra kairiųjų darbas.

Atėjus į valdžią kairiesiems, iš kitos pusės jokio humoro nebuvo: Bill Clinton tapo pašaipų objektu tik tuomet, kai prasisegė klyną ir pradėjo, taip sakant, taškytis sąmoju ant Monica Lewinski mėlynosios suknelės, o Britanijoje humoro beveik nesugeneravo net antropomorfinė socialistinė iškamša, premjeras Gordon Brown – o apie normaliai susitvarkiusį viešuosius ryšius Britanijos Zuoką, Tony Blair, nėra net šnekos: iš jo nesijuokė niekas. Na, nupiešdavo kartais karikatūristai su atlėpusiomis ausimis.

Vakaruose, tradiciškai visas geriausias humanitarinis išsilavinimas natūraliai nustumdavo visus absolventus kairėn, ir jie išaugdavo iki tokių komunistinių gigantų, kaip Bill Maher Amerikoje (jo pažiūros yra tokios, kad Michailas Suslovas* palyginti su juo buvo saulėtas liberalas) arba viso politinio korektiškumo, pajamų perskirstymo ir nykaus socializmo krikštamotė Britanijoje, Polly Toynbee, kuri rašo „The Guardian“ ir trina į miltus viską, kas susiję su Amerika, rinka, ar bet kokia laisve taip, kad rūksta dūmai – ir autorei byra pinigai (Toynbee pagarsėjo kaip socialistinių pažiūrų autorė, kuriai meilė skurdui netrukdo turėti savo vilos Toskanoje).

Lietuvoje kairieji yra marinuoti lūzeriai

Mūsų šalyje viskas yra kitaip. Absoliučiai visi, kas yra susiję su humoru ir su guviu protu yra dešinėje politinio spektro pusėje. Lietuvoje nėra nė vieno kairiojo humoristo – ir dar daugiau: kairiosiose partijose ir organizacijose nėra nė vieno žmogaus, galinčio bent kiek sklandžiai kalbėti, ne tik juokauti.

Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makarevičienė, nepaisant pasakų senelės įvaizdžio, yra, ko gero, aršiausia kairiojo sparno kalbėtoja (jei Audrius Butkevičius arba Loreta Graužinienė galėtų daryti tokius interviu, jie darytų stebuklus), tačiau net ir ponia Grasilda nemoka straipsnių rašyti, jau nekalbant apie pasiūlymą ko nors, kuo gyvena interneto karta.

Nėra nė vieno gerai rašančio kairiojo apžvalgininko ar šiaip autoriaus. Kosminėje orbitoje skraidanti Nida Vasiliauskaitė, žinanti daug žodžių ir negalinti apsispręsti, ko jai labiausiai gaila – moterų, kairiųjų, socialistų, seksualinių mažumų, net nėra autorė, nes šalyje yra maždaug šimtas žmonių, kurie jos tekstus sugeba perskaityti ir suprasti, ir gal dešimt tokių, kurie nori tai daryti.

Apie kokį nors nuobodžių anarchistinių tekstų pynėją Karolį Klimką arba Vilį Normaną** net kalbėti graudu: ten nei humoro, nei sarkazmo, nei rašymo sugebėjimo, kuris galėtų patraukti skaitytojų protus ir širdis.

Čia neina kalba apie viešuosius ryšius: visos partijos sugeba pasisamdyti specialistus, kurie parašo kalbas arba suplanuoja renginius, tačiau kūrybinių tekstų ir straipsnių neišeina taip pagaminti, o juo labiau taip nepagaminsi interneto memų, plakatų ir infekciniu būdu plintančių juokų, kurie formuoja visuomenės nuomonę ir kuria atmosferą.

Taip turbūt yra todėl, kad Vakaruose konservatyvumas yra labiau nuobodus ir toks, kuriame bendraujama daugiau partinėmis kalbomis, o ne juokais. Amerikoje humoristas Dennis Miller yra kone vienintelis stambaus kalibro komentatorius ir apžvalgininkas, kuris prilygsta savo dydžiu ir energija bet kuriam iš didelės puokštės lyderiaujančių kairiųjų proto manipuliatorių.

Kaip tai suveikia

Vakaruose bet kuriam asmeniui su net ir pusėtinu humoro jausmu pas dešiniuosius gana greitai pasidaro nuobodu ir nyku, tarp labai tradicinių senbezdų, kontroliuojančių senuosius pinigus ir senąsias ekonomikos šakas. Pas mus, tuo tarpu, dešiniosiose politinėse jėgose labai didelę ir svarią dalį sudaro jaunimas, į kurį iš padilbų žvilgčioja megztųjų berečių aktyvas, ateinantis į partijos renginius todėl, kad šilta, jauku, yra užkandų ir kartais galima paploti, kai kas nors pasako „Landsbergis“.

Lietuvoje yra kitaip, ir stipriau: bet kas, kas sugeba juokauti, ne tik negali tverti pas kairiuosius – jie net nepatenka pas juos, nes toje kompanijoje yra įmanoma būti nebent akademiniais pasišaipymo tikslais. Tokie žmonės, kaip Algirdas Butkevičius arba Loreta Graužinienė, regis, kai kada supranta, kad yra nevalingai komiški, tačiau ne jų valioje ką nors padaryti, pakeičiant tą situaciją. Iš ten ir kyla desperatiški kvietimai jauniesiems aktyvistams ką nors parašyti Feisbuke dešiniesiems komentatoriams, kurie „šaiposi ir žemina“.

Žinoma, niekas nesitiki, kad politikai būtinai bus greito proto ir gebantys juokauti – tačiau, kad galėtų manipuliuoti protais, juos turi palaikyti arba labai stipri propaganda, arba gerai kuriančių natūralių bendraminčių veikla. Lietuvoje kairieji to neturi, todėl tegali orientuotis tik į tamsiausią rinkėjų segmentą: į tokius, kurie ne tik yra paprasti ir negudrūs, bet ir didžiuojasi ir džiaugiasi tuo.

Humoro mechanika

Yra dar vienas dalykas. Lietuvos kairieji yra, kad ir kaip bepasuksi, Tarybų Lietuvos komunistinio režimo produktai, nors ir raudonomis vėliavomis nemojuoja. Jiems taisyklės ir procedūros yra viskas, ir instrukcijos iš viršaus, kaip ką daryti.

Humoras tam iš esmės yra priešiškas, nes komiškumo efektas susikuria iš netikėto lūžio ir atotrūkio tarp lūkesčio, nulemto stereotipų, ir realybės. Todėl apie juokus negalima įspėti: „aš dabar juokausiu“, o surūgę kairiųjų pažiūrų asmenys paprastai priima humorą tik tuomet, kai jis yra iš anksto tinkamai anonsuojamas ir pasirodo leistinoje humoristinėje vietoje – humoro laidoje, festivalyje „Juokis“ arba premjero spaudos konferencijoje.

 

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir restoranų kritikos portale Laukinės Žąsys

—

* Michailas Suslovas (1902-1982), tarybinis politikas ir kelis dešimtmečius politbiuro narys, kuris buvo toks fundamentalistas, kad sugebėdavo žvilgsnio jėga perkabinti Lenino portretą nuo vienos sienos ant kitos.

** Žinau, kad jau miręs, bet jo rašymai gyvi mūsų atmintyje.

Dovydas Pancerovas, karo korespondentas

Geru žodžiu prisiminėme išėjusius, veiduose rimtis ir susikaupimas (Žinių Radijo nuotrauka)

Laba diena. Mano laidoje buvo Dovydas Pancerovas, garsiausias iš naujosios kartos Lietuvos žurnalistų, kurį pavadinau tuo, kas jis yra: “karo korespondentas”. Žmonėms pasirodė keista, bet tai ir yra, ką jis daro.

Kai galvojome, kad tiriamoji ir karštųjų taškų žurnalistika yra mirusi, ir viskas, ką mes turime, yra vakarėlių aprašymai, tai Dovydas (pats kilęs iš Šilutės, kuri nėra roughest Lietuvos miestas, bet matęs ir šalto, ir drungno) – pirma Lietuvos Ryte, o paskui 15min.lt jis dirba tai, kas jį traukia geriausiai – varo į pačią karo zoną su šalmais ir neperšaunamom liemenėmis, ir žiūri viską iš arti, ir rašo taip, kaip jam atrodo.

Jam tik 27 metai, ir gera galvoti, kiek jis dar turi visko prieš akis, nes jau kiek daug yra matęs, ir kiek dar matys, ir kiek daug visko rašys.

Dovydas Pancerovas kalbėjo ir apie tai, kad Ukrainai, nepaisant didvyriškumo, turbūt nėra vilčių, nes tie, kas išėjo kariauti savanoriais, būtent ir yra visi tie, kas nori naujos ir vakarietiškos Ukrainos, ir jie žus, o visi sau gyvena ramiai buvusioje ir likusioje Tarybų Sąjungoje, nes būtent tai ir yra visa senoji Ukraina. Pancerovas, kalbėdamas apie tą nelaimingą šalį, buvo kartu entuziastingas ir šiltas, tačiau kartu pakankamai realistiškas. Tai tikro žurnalisto požymis. Iš tikrųjų, gal būtų kvaila tikėtis, kad kada nors Ukraina taps Slovėnija. Arba koks nors Gazos ruožas, kur jis norėtų nuvažiuoti, taps panašus į civilizuotą kraštą.

Pancerovas pasirinko vieną nedėkingiausių profesijų – mačiau gyvenime patyrusių karo korespondentų, jie būna matę visą pasaulį, ir būna pavargę ir nusivylę daug kuo, ir geriausia, kas jiems atsitinka, tai keletas parašytų knygų, nes mirkymasis su nelaimingiausiais pasaulio žmonėmis nieko nepadaro labai laimingu, tačiau bent jau žmonės buvo visą gyvenimą darę tai, ką norėjo.

Visa laida yra čia, taip pat ir video.

 

Kenksmingam Neveikėjui – su byta per kankolus

Protokolai grįžta prie senos, šlovingos tradicijos. Autorius-svečias ant raudonojo kilimo, Liudvikas Andriulis, dar vieną mūsų politinės nekorekcijos Rush Limbaugh.

Protokolai publikuoja tekstus be pakeitimų ir be kupiūrų. Jei jus įžeidžia šis tekstas, labai gerai. Parašykite man, kad buvo neskanu; parašykite man, ar negalima buvo kitaip, Andrius Užkalnis writes.

— — —

Liudvikas Andriulis

Prieš keletą metų rašiau apie Kenksmingą Neveikėją – redakcija tapatybę žino. Originaliame tekste buvo vadinamas pavarde, čia – su find/replace pakeista į Neveikėją, nes ne apie jį (apsiramino lately).

Tai – vienas geriausių mano rašytų tekstų ever, čia nepublikuotas. Story paprasta – vienas pizdukas drįso kažkiu formaliu pagrindu aiškinti, kad Google Streetview yra nelegalu, ir aktyviai bandė tai stabdyti.

Nuo baisios gėdos ir nevilties tada išgelbėjo tuomet teisingumo ministru dirbęs ir kiaušinių turintis Remigijus Šimašius. Nepamirškime herojų – neveikėjas tada buvo arti to, kad Google Street View nebūtų čia, ir jei ne Šimašius, nežinia, kaip būtų pasibaigę. Ačiū dievui, tas konkretus neveikėjas buvo idealistinis, tiesiog beprotis. Deja, būna ir protingi, korumpuoti neveikėjai – todėl neturime Chevron.

Skiriu Skardžiui, korumpuotam išdavikui su neveikėjo pakraipa – Independence proga.

_____________________________

Yra ypatinga veislė netikėlių, kuriuos pamačius man krauju pasrūva akys. Tai nevykėliai, kurie džiaugiasi kažką sustabdę.

Vakar akys krauju pasruvo pamačius vieno veikėjo pareiškimus dėl Google Street View. Apie Street View tuščia kalbos – tai bus, ir ačiū Dievui. Verčiau kalbėsiu apie tų kenkėjų veislę. Vadinsiu juos neveikėjais.

Neveikėjai jaučia lytinį pasitenkinimą laužydami kojas priekin žengiantiems. Tokie protestavo prieš Kruonio HAE, tokie neveikėjai protestuoja prieš aplinkelius prie Byalystoko, naujus greitkelius, atomines elektrines, vėjo jėgaines, bazines stotis, dangoraižius. Anadien tokie protestavo prieš prekybos centrą Briuselio industrinėje zonoje, dėl tokių ribojama Heathrow plėtra, tokie gali paaiškinti, kodėl prekybos centras neturėtų dirbti 24 valandas per parą. Jų buvo visuomet – neabejoju, kad buvo panašus veikėjas, griežtai protestavęs prieš bulves Europoje – akivaizdu juk, grėsmės didžiulės, nauda neaiški. Turbūt buvo protingai pasisakančių prieš radiją, televiziją ir moteriškus tamponus. (Visų apsikakojusių eko-bobelkų, apsirijusių daigintų kviečių, stabė iš Tarybų Lietuvos laikų, žiniuonė Dr Eugenija Šimkūnaitė, tegu jai lengvas būna dirvožemis, per teliką vieną kartą argumentuotai kalbėjo prieš šviesos muziką diskotekose, nes neteisinga tatai jaunimo pramoga; kiti ligi šiol negali pakęsti, kai per Kalėdas visas išpuošta ir groja muzika, nes pagal tikrąjį Christmas spiritą reikia verkti – redakcijos pastaba).

Jų daug versle, ypač didelėse kompanijose. Ten visuomet rasi pizduką, ieškanti priežasčių, kodėl negalima kažko daryti. Tų apgailėtinų kirminų ypač daug ten, kur pilka – HR’e, pirkimuose, kai kuriose IT nuotekų surinkimo cisternose, kartais juos bato kulnu traiškai įsitaisiusius visai netikėtose pozicijose. Ne, per didelė rizika, ne, nėra resursų, ne, tikrai negalima, ne nepasirašysiu. Tekšt tokio menkystos smegenys ant lango, tik gaila – ne kasdien pasitaiko darbuotojas, turintis pakankamai valios ir drąsos tokius pagaliu su malonumu daužyti. Kitas pabūgsta – ir netenkame kažko naujo, gražaus, gero, rizikingo.

Neveikėjai jaukiai jaučiasi intelektinėje tamsoje, ir tuomi yra artimi giminės gražuliams, bačkiams ir verygoms. Su tokiais kovojo Kolumbas ir Kopernikas, su tokiais kovoja Donskis ir Šimašius su Masiuliu. Negebėdami kurti, menkystos stabdo. Kartais jiems pavyksta net griauti, ačiū dievui, dažniausiai kiaušių neturi tam, ieškinio paduoti nesugeba, loti tik moka. Žmogiška – stabdyti yra daug lengviau, nei stumti, todėl stabdžio rolė pritraukia vidutinio intelekto, menkiausių kūrybinių gebėjimų šliužus, tegebančius tik kitiems pisti protą, bet negebančius sukurti nieko, verto bent menkiausios kritikos.

Jie kenksmingesni už vagiančius parazitus, kenksmingesni už korumpuotus valdininkus. Jie kainuoja laiko, pinigų, blogiausia – jautresniems kainuoja entuziazmo. Google galėjo pradėti fotografuoti jau prieš savaitę, суходрочуны tą savaitę iš mūsų atėmė. Va kodėl pamačius tokį, jį reikia, Putino žodžiais, мочить в сортире. Kad bijotų išlįsti, kad žinotų, kad išlindęs bus nuspirtas kaip supuvęs grybas, išsitaškys į kamieną ir graudžiai raudos kamputyje.

Nėra sunku pastebėti šiukšles – jie smirdi iš toli, juos visuomet atpažinsite – tai tie veikėjai, kurie sako negalima, ne pagal taisykles, neaišku, stop. Tai tie, kurie policininkams aiškina apie prisistatymo taisykles, tie, kurie atmeta popierių, nes ne toje pusėje pasirašytas, tie, kuriems dangoraižiai trukdo.

Jokiu būdu neagituoju jų aktyviai ieškoti, jie to neverti. Einantys priekin visuomet laimės. Vistiek Google fotografuos Lietuvą, vistiek Šimašius atpiso tą valdininką, o Masiulis – brazauskinį vagį iš VNO išmetė (gelžkelių, gaila nespėjo išvalyti), vistiek Donskis perkruš visus nekroprofesorius ir bus VU rektoriumi, o Šimonytė toliau su savo juodu strap-on’u sodomizuos menkiau išsilavinusius socdemus.

Bet jei dirbi didelėje kompanijoje, ar savivaldybėje, ar universitete, ir turi naują, groundbreaking idėją, ir sutinki tokį protą pisantį Neveikėją pakeliui – spirk į jį kulnu, kad krūminiai išsilakstytų, ir nieko nebijok – tokie yra menki, nieko nesugeba ir išties labai bijo mūsų, einančių į priekį. Traiškyk kulnu, ir eik į priekį.

Zuokas laimi II. Judgment Day (kalba netaisyta)

Kalba netaisyta, nes nelaiko, blt, nervai.

Vėl turiu grįžti prie tos pačios temos: jau rašiau, kad Zuokas laimės. Kaip ir kodėl.

Panašu, kad mano draugai konservatoriai ir taipgi liberalai persiskaitė ir įsidėmėjo, tik aš tikėjausi (kažkaip), kad jie paklausys proto balso, ir nedarys ATVIRKŠČIAI, juo labiau, kad čia ne mano išgalvota, čia yra objektyvūs rinkėjo elgesiai.

Žmonės nori Zuoko jiems siūlomų svajonių ir jis jas vienintelis siūlo. 

SKAIDRUMAS NĖRA SVAJONĖ.

UŽDARYTI AIR LITUANICA gali atrodyti teisinga pagal daugelį objektyvių parametrų (tik turbūt dabar būtų brangiau uždaryti, negu toliau tęsti, bet čia nesikoncentruosiu, nes nenoriu, kad atrodytų, kad čia apie avialiniją), BET VISTIEK UŽDARYTA ORO BENDROVĖ NĖRA SVAJONĖ.

SKRAIDANTI ORO BENDROVĖ YRA SVAJONĖ, nesvarbu kaip tai pasiekiama.

MIESTAS BE SKOLŲ IRGI NĖRA SVAJONĖ. Niekas nesėdi ir negalvoja, ai kaip būtų faina turėt miestą be skolų, aš noriu ten važiuot gyvent, ten gerai biudžetas fakin subalansuotas. Noriu, kad mano vaikai augtų mieste be skolų.

Sapnavau sapną Šventaragio slėnyje, mačiau ant kalno staugiantį geležinį Adamą Smithą, ir žynys Pizdeika man ryte paaiškino, kad čia turi pastatyti miestą, kuris turės subalansuotą biudžetą ir gyvens pagal kišenę. How exciting.

Pažiūrėkit – Kalifornija yra praskolinta mirtinai ir turi daugiau bankrotų, negu Žaliasis tiltas balvonų, o North Dakota yra turi ZERO budget deficit, nedidelę skolą per capita (just over 3000 USD), ir žemiausią nedarbą (3.1%) visoje Amerikoje, ir kaip jums atrodo, kur žmonės nori keltis gyventi, į California ar į North Dakota? Kuri valstija yra svajonė? Use your brain. Lygiai tas pats yra Klaipėdoje: skolų nėra, skaidrumas didelis, tik niekas ten nenori gyventi ir Senamiestis yra kaip fakin zombių kvartalas.

JUMS TAI GALI ATRODYTI SVARBU, BET ŽMONĖS BALSUOJA TAIP, KAIP JIEMS NORISI, O NE TAIP, KAIP JŪS BLT ĮSIVAIZDUOJATE KAD JIE TURĖTŲ BALSUOTI.

ŽMONĖS BALSUOJA ŠIRDIMI, bukos jūs galvos. Nelaiko nervai.

Jūs pažiūrėkit kas darosi. Žmonės kuo užsiima, tai man gaila žiūrėt. Vieni sako, kad Zuokas nelaimės, nes pirmą kartą tiesioginiai mero rinkimai, ir jis tiesiogiai nebuvo rinktas, ir todėl nelaimės. Jo, pagal tokią logiką ir Amerikos kašio rinktinė, kai pirmą kartą atsiuntė profesionalus į olimpines žaidynes, irgi neturėjo laimėti, nes gi niekada anksčiau profesionalai nėra žaidę olimpiadoje, tai kaip jie laimės? Patirties neturi.

Dabar Kubilius parašė, skaitykit:

(…) Artūras Zuokas pagaliau atvirai pripažino, kad jo valdomas Vilniaus miestas yra bankrutuojantis. A. Zuoko prisipažinimo faktą vertiname teigiamai, nes apie Vilniaus skolas kalbame jau daugybę metų. Vilniui reikalingas tikrasis gelbėjimo iš skolų ir reformų planas, kurio ir siekia Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderiai.

Turime suvokti, kaip tokios skolos atsirado – tai blogo politinio miestovaldymo rezultatas. Dar 2011 m. dirbusi bendra Vyriausybės ir savivaldybės darbo grupė labai aiškiai įvardino, kad savivaldybė privalo imtis esminių reformų, išskaidrinant ir konsoliduojant savo finansų tvarkymą. Tai nebuvo padaryta. To nepadarius, jokie padidinti mokesčių procentai nesugrąžins finansinių institucijų pasitikėjimo Vilniaus miesto savivaldybe.

Ilgametis meras, kuris sostinę nuvarė iki tokios situacijos, privalo prisiimti asmeninę politinę atsakomybę. Todėl Vilniaus gelbėjimas neįmanomas be esminės politinės reformos – A. Zuoko pasitraukimo. Visos politinės jėgos šiuo metu turi susivienyti ir Vilniaus gelbėjimui iš skolų, ir Vilniaus gelbėjimui nuo A. Zuoko. (…)

Ir įdėjo Zuoko perbrauktą portretą, ou je, jums labai padės laimėti. Čia kaip tas prietranka su skrybėle, kuris mano perbrauktą snukį ant lipduko išsiklijavo ant savo visų vidutiniškų restoranų. Jam labai nuo to padidėjo pardavimai, o mano Laukinėms Žąsims nuo to DIDŽIULIS nuostolis. In your goddamn dreams.

TRANSLATION? Bloga buvusi valdžia, nepadarė tai to, tai ano, ir darė neteisingai.

Ką mes darysim? Nu mes būsim ne tokie blogi, kaip buvusi valdžia. Mes skolų nedarysim.

Sorry, taip rinkimai nelaimimi. Net ne sorry. Jie taip faking nelaimimi, OK?

Jūs žinote, ką dabar darote? Jūs kaip nelaiminga merga klasėje, kuri užsiciklinus visiems aiškina, kad reikia klasėje padaryt revoliuciją ir kaip nors suvartyt ir pastatyt į vietą tą išsišokėlę gražuolę, kuri šikną išrietus, papus atkišus ir nuo kurios visi bernai lydosi, nes tai neteisinga, žiūri visi tik į papus ir uodegą ir nesupranta, kad ne to jiems reikia. Pirmiausia, nesuvartysit. Antra, net jei ją surišit ir paskandinsit upėje, tai vis tiek tie bernai neis pas jus, o susiras kitą voverę iš kitos klasės, arba, jei reikės, iš kitos mokyklos.

Aš jau nekalbu apie tai, kad viena iš dviejų mano mėgstamiausių partijų (taip, aš kartais anksčiau balsuodavau už liberalus, dabar jau seniai – už konservatorius, ir neplanuoju niekur eiti už šių dviejų politinių jėgų ribų) NESUGEBA, kaip kokie pradedantieji, net KANDIDATO Į MERUS SUGALVOTI. Mantas Adomėnas (sorry Mantai, žinai kad sakysiu teisibę), paskui ta nuskriausta dama iš Niujorko, kaip jinai – Dargužaitė (pagrindinis nuopelnas: ją nuskriaudė oponentai; nuo kada būti nuskriaustu yra kieno nors nuopelnas ir bilietas į išrinkimą?*), paskui vėl Adomėnas, paskui tipo gal Šimonytė, paskui paaiškėjo, kad ne, ir tada vėl kaip ir Adomėnas, bet ne iki galo, nes partija tai taip, tai kitaip pasako.

Kas dabar prasidėjo, kai Mantas Adomėnas nuėjo pasikalbėti su Artūru Zuoku, ir prasidėjo vieši daužymaisi ir aiškinimaisi to, kas turi būti nuspręsta partijos viduje, tai išvis baisu žiūrėti. Čia ne partija, o balaganas – gal galėtų Andrius Kubilius grįžęs iš Seulo, pavyzdžiui, parodyti kokia disciplina būna partijoje?

Aš nepabijosiu užduoti klausimo, kurį užduos daugelis ir be manęs: jei jūs elgiatės kaip gauja dysfunctional prietrankų, tai kas jums duos Vilniui vadovauti? Jūs dabar nenuvadovautumėt, jomajo, bažnytkaimio seniūnijai, tokiame šeipe, kaip jūs dabar elgiatės.

Ir dar kartą klausiu – ką jūs turit pasiūlyti? “Zuokui – NE”? Tai ne rinkimų šūkis, tai ne platforma, tai nėra parduodama medžiaga.

Negatyvus balsavimas (prieš ką nors) veikia labai retai, daugiausia – krizių atveju (o Vilnius yra pakilime, o ne krizėje, nepaisant jūsų faking užkeikimų apie bankrotus; dauguma jais netiki ir nepatikės, ir juo labiau jumis nepatikės, nes jūs nesugebate net tarpusavyje susišnekėti), ir tai, TIK TADA, kai yra VIENAS opozicijos kandidatas. Jūs ne tik su liberalais nesutariate, jūs savo partijoje ir tai negalite susitarti. Apgailėtina.

Dabar apie mano kitą draugą, Remigijų Šimašių. Remigijau, tu gali kartoti ir sakyti, kad miestui ne blizgučių reikia, o reikia ko kito, bet jeigu taip manysi tu, o ne rinkėjai, tai galėsi pats už save ir balsuoti. Grubiai šnekant.

Aš negirdžiu iš tavęs jokios svajonės, Remigijau. Aš girdžiu kol kas tik tai, kad tu darysi žymiai geriau, skaidriau ir pigiau, negu Zuokas, o man tai nėra svajonė.

“Come to Vilnius – we have the lowest municipal debt east of Berlin!” man neskamba kaip šūkis.

“Come to Vilnius – our grindinio plytkos yra efektyviausiai perkamos ir jas kloja pigiausi kontraktoriai” irgi nekas.

Jei su tokiom svajonėm mums būtų pardavinėję laisvą Lietuvą, tai mes ligi šiol būtume SSRS sudėtyje.

“Padarykime laisvą Lietuvą, pas mus bus kai kas gal geriau negu buvo, ir tikrai nestatysime Katedros aikštėje Lenino mauzoliejaus. Dar bus troleibuso bilietai po 3 kapeikas o ne po 4, kaip buvo.” Tokios idėjos niekas neitų ginti ant barikadų ir nelįstų po tankais.

Nori laimėti, Remigijau? Būk Vytautas Landsbergis, o ne kuklus doras saikingas reformatorius. Žinai, kaip baigiasi doriems, gabiems ir sąžiningiems reformatoriams-administratoriams? Pažiūrėk į Aleksandrą Abišalą. Vienas geriausių Lietuvos premjerų, ever. Niekas net ačiū nepasako.

Žinoma, tu gali tikėtis, kad tokių kaip aš bus mažiau negu tų, kuriems boat’ą rockina tie patys dalykai, kaip tau. Tada tu būsi meras, o aš būsiu buvęs neteisus.

—

* Taip, praėjo tie laikai, kai galėdavo išrinkti už tai, kad buvai anksčiau politinis kalinys ar tremtinys. Atsiprašau, tai nėra savybės, už kurias renka. Ir juo labiau miesto administracijoje. Kad Dargužaitė nepagydomai susirgo aukos kompleksu ir pati nebesupranta savo verkšlenančio komizmo, kai nenutildama bara visuomenę, kad ji šaiposi iš teisingų feminisčių ir atsakingų jos išminčių, tai jau niekam nenuostabu: when in a hole, stop digging; bet ji kapsto vis stipriau, jau pavirtusi Raču, tik dar nerašo skundų į instancijas.

Juozas Liesis: mokėsi profteche, dabar valdo

Juozas Liesis žiūri į mus laimingas ir linksmas

Juozas Liesis stebina nenormaliu atvirumu: ne visi pašnekovai tokie būna. Ir apie tai, kad televizijos darbas yra dėl pinigų (na, nors ir normaliai tą laidą daro, bet jis atrodo meniškesnis, negu kurti ten apie Kerštas ir Bausmė), ir kad reaguoja į medžiagas ir siužetus pats asmeniškai, net, sako, ir verkia.

Bet labiausiai man įstrigo tai, kad jis ramiai pasakoja apie tai, kad mokėsi profesinėje technikos mokykloje (mano jaunystėje proftechu vadinamoje – nelabai jau skaitėsi geras dalykas, bent jau tarp snobų Vilniuje) ir ten pasidarė laivų elektrikas beigi radiomechanikas, ir ką ir kaip jis paskui veikė (o veikė labai daug visko), ir jam nesvarbu, kas ką pagalvos.

Dar vienas mano kartos žmogus, kuris aiškiai savo pavyzdžiu parodo, kaip veikia sėkmingas šou verslas ir kokie žmonės kažką pasiekia Lietuvoje. Sakau pasiekia: turiu omenyje, daro tai, kas jam patinka.

Dar Juozas veda renginius, ir aš labai įsivaizduoju, kad turbūt labai gerai tatai daro, nes visa laida buvo užpildyta ritmu ir energija.

Kažkodėl nebeskambina klausytojas iš Klaipėdos, kuris prašo papasakoti anekdotą apie komunistus. Gal kažkas jam atsitiko.

Visa laida ir video yra čia.

Sėkmingiausias postas istorijoje: prekiauju padangom

True story

Šis paprastas žinučių apsikeitimas, neredaguotas ir nefiltruotas, susirinko FB over 3900 likes.

Kartais poezija yra musyse, tik ją reikia pastebėti.

“Kitokia nuomonė”: naujas kenkėjų raktinis žodis

Jis turi kitą nuomonę ir nebijos jos reikšti

Daugelis turbūt neatkreipėte dėmesio, kad propagandinio karo tonas ir veiksmai keičiasi: dabar priešą pažinsi iš beveik korektiškos kalbos ir pasiaiškinimų, kuris lyg trauktas iš ketvirčio amžiaus senumo “Sąjūdžio žinių” – viskas apie kitą nuomonę, pliuralizmą, tebūnie išklausyta ir kita pusė, ginčuose gimsta teisybė, nereikia bijoti kritikos, ir panašiai.

Odiozinis piarininkas, paslystantis ant savo gudrumo tiek, kad jam tikriausiai atskiru transportu pristatinėja bananų žieves prie namų, Liutauras Ulevičius, rašė:

‪#‎trolibanas‬

kiekvienąkart, kai dešinieji online-lyderiai pradeda eilinę viešo mobingo ir patyčių kampaniją (pabrėžtinai demonstruodami savo proto galias ir nepagarbą visiems aplinkiniams, ypač turintiems kitokią nuomonę), mano parama TS-LKD / LRLS mažėja. jei taip toliau – tik laiko klausimas, kada šių partijų atsisakysiu suvisam.

Kaip galima negerbti kitos nuomonės? Ir visi džiaugsmingai linkčioja, kaip avys, išgirdę šitą.

Juk “kita nuomonė”, na, tai kažkas švento, kaip teisė į nemokamą mokslą arba 8 valandų darbo dieną.

Fuck this shit, ir štai kodėl.

Kita nuomonė yra leistina tik tol, kol ji yra teisinga arba bent jau toleruotina. Nuomonės būna teisingos ir neteisingos. Naciai irgi turėjo nuomones. Lavrentijus Berija irgi turėjo nuomones.

Mums Dievas davė protą tam, kad atskirtume civilizuotą žmogų, veikiantį mūsų vertybių ir tikslų labui, nuo pro-Kremlinio koloradinio vatniko, bomžo, balsuojančio už 20 litų už darbo partiją, ir kokio sodų bendrijos alkašo, kuris vakarais prie kompo kuria piarą paksistams.

Nėra nieko gėdingo ar nenormalaus pasakyti, kad mūsų valdančioji koalicija su keliom iškamšom priešakyje yra ne savo nuomonės reiškėjai, o Koloradinė Koalicija, kuri dar kartą parodė savo snukius, nubalsavę prieš rusiško TV ribojimą Lietuvoje.

Kaip jie veikia today

Anksčiau mes matydavom daugiausia rutininius debilus, kurių pasisakymai internetuose plaukė didele šūdina upe, ir tonas buvo maždaug toks.

33. letuvos patrijotas 2014-10-07 14:57 IP: 213.226.178.45

uskulni tu stora keule blet gaidy jobanas nachui grausk bybi pydare

Čia matome normalų konvencinį “30 rublių” darbininką, kuris sėdi ir floodina visokiais variantais, bet subtilumo ten daug nereikia ieškoti.

Dabar viskas darosi subtiliau. Galima imti neskaitlingas belikusias rusų kalba dėstančias mokyklas ir mokinius iš ten vežioti ir verbuoti būsimuosius vatnikus ir apalčencus, kad ruoštųsi karui prieš Lietuvą, kaip aprašė Dovydas Pancerovas (strong shit, nepagalvotum, kad darosi tokie dalykai)*.

O galima paleisti į apyvartą va tokius, kaip čia neseniai pasirodęs “Simas iš Toli”, tokia Light versija “Vasios iš Švedijos”, kuris rašinėjo po visus portalus. Štai tiesiog enciklopedinis protkrušos pavyzdys, švelnusis variantas:

Simas Iš Toli

Vienas bičiulis,kolega anglas,buvęs kapitonas,tarnavęs Gulf War,Irake 1990 m Royal Navy,pasakė.Jog Nato,be US,Britų,Prancūzų ir Italų yra niekas.Aš už tai,kad būtų pasiekta Kosta Rikos pavyzdžiu.Susitarti su Rusija,kad mainais už Kaliningrado demilitarizavimą,Baltijos šalys atsisakytų kariuomenės.Mes visada buvome Rusijai vakarais.Tai ne Ukraina,baltarusija,Moldova.Na gerai,turim kariuomenę.Bet ką ji padarys?Geriau jau tada karo policija.Dabar gatvėsę policijos visai nėra,tad matome kai mergaitę bagažinėj sudegino,ir niekas jos gelbėti neatvažiavo.Mano manymu,reikia ne tik atsisakyti kabinetinės kariuomenės,bet ir per pusę sumažinti biurokratų skaičių,panaikinti nereikalingas ambasadas,tolimose nereikšmingose šalyse,vietoj to susimetus su kitom šalim ir atidaryti bendras.Lietuviai visada mėgo kalbėti bet nieko nedaryti.Kiek iš jūsų eitumėt ginti tėvynę su ginklu? Kiek iš jūsų moka naudotis ginklais,kai kulkosvaidininko paruošimui minimaliam reikalingi metai.Visi issibegiotumem į vakarus,nes dauguma turi šeimas,vaikus,ir visi pasirinktų emigraciją,o liktų tik pensininkai.Manot Ukrainiečiai nebegtų?Jie neturi kur bėgti,nes visur jiems reikia vizos.Žmogus iš prigimties yra taikus individas.Jug matote kad US su Rusija susitars kaip nuspręs,taip ir bus.Pasakys mums paloti ant Rusijos,mes ir palosim,pasakys tylėt,mes ir tylesim.Mes esame mažiukai.Ar mes,ar Estija,ar Danija,Olandija.Visi mes mažiukai.Lenkai,ir tie supranta,kad neverta šokinėti prieš Rusus.Kodėl Suomiai,normaliai su jais tvarkosi ?Aš pvz manau ,kad su kaimynais reikia draugauti.Kaip bebūtų,jie mums kaimynai.

Tas vatnikas rašo daug, bet aš pateikiu tik šios trydos ištrauką. Čia visas wisdom, kurio reikia eiliniam išpistų smegenų debilui diskusijai prie bambaliuko.

“Kariuomenė prieš nieką nelaimės” = atsisakykim kariuomenės

“Karas niekada nėra atsakymas” = pasiduokim be karo, nes worked so well last time

“Sumažinkim per pusę biurokratų” = tuoj atsiras pinigų (nors gali kuolą ant galvos tašyt, rodydamas kiek kainuoja valdymo išlaidas, px jam tie skaičiavimai).

Mažoji Mergaitė Mašenka, priešo pusės Marytė Melnikaitė

Ir čia, boys and gals, mes turime puikų pavyzdį, kaip veikia švelnioji Kremliaus nuodo pusė. Tarybiniais laikais irgi buvo ne vien bajavikai Afganistane ir instruktoriai Angoloje ir Mozambike – buvo ir “Taikos Fondas”, ir visokie draugystės klubai. Dabar yra tokie Simai iš Toli pusiau pacifistiniams neapsisprendusiems debilams, Mergaitės Mašenkos - jų kvailoms patelėms, ir viskas yra soft and cuddly, be jokių jums keiksmų ir prievartos.

Jausitės nejaukiai, blokuodami ir įvardindami kaip koloradkes šiuos, rodos, bezabidnus creatures. Jie ne mažiau pavojingi, negu agresyvieji marozai su koloradinėm lientačkom. Seek and destroy.

Ir nepamirškite: jei manote, kad kita nuomonė irgi turi teisę egzistuoti, greičiausia nesate pakankamai įsitikinęs ir apsisprendęs dėl savosios.

Užsiaugink juos, arba kiti tau ne tik jų nepriaugins, bet ir pasitaikius progai rippins the new one

— — —

* Toje mokykloje tai reikia padaryt paprastai: atleist naxren kas dešimtą mokytoją. O va taip, random. Ir pasakyt, kad bus taip pat po trijų mėnesių, jei vėl pasikartos informacija. Tai kaip mat drebėdami dėl savo darbų susiras žiurkes savo tarpe ir imsis priemonių – seek and destroy.

 

“Pala, pala”? Eat shit and die, motherf*cker.

Ieškok problemų savyje (Mildos Rūkaitės nuotrauka)

Žinote tuos žmonės, kurie, kai nori paprieštarauti, sako: “Pala, pala, tai kaip čia išeina?”

Jie taip nesako, jie tik rašo kartais taip. Kodėl nesako? Todėl, kad taip nesako, bl*t, niekas: tai ne lietuvių kalba, tai sugalvotas “Genio” žurnalo redakcijoje, priperstoje ir su nešvarumais nuo kavos, užpilamos puodukuose su tirščiais, fantomas. Jį sugalvojo ir pirmieji užrašė žmonės, kurie vilki tuos pačius marškinius kelias dienas, kurie velkasi maikę be rankovių po marškiniais, kurie turi tuos tarybinius pūkuotus šalikus, ir kurie į sporto klubą po sportbačiais aunasi (dedasi, maunasi, raunasi) juodas kostiumines kojines. Taip, yra ir tokių.

Nėra žodžio “pala” lietuvių kalboje, jis gyvena tik išgalvotuose parašytuose tekstuose apie tai, kaip esą lietuvių kalba turėtų skambėti, ir jie tai nugirdo kažkada etnografinėje ekspedicijoje Aukštuosiuose Bybiūnuose ir aplinkiniuose chutoruose ir paskui šitą šlykštų, tupinėjantį, mumsy fuckin’ žodį pasodino į smegenis ir jis, zaraza, kai kur vis tik prigijo.

Taip pat, bl*t, niekas nesako “Dievaž” ir “susimildamas”, ir niekas nesako “po šimts kalakutų”, ir niekas nesako “po šimts pypkių”, o jeigu dabar čia bandysite paprieštarauti, tai jau sakiau – jeigu jūsų aplinkoje kas nors taip sako, tai skubiai keiskite aplinką, nes jūs esate rimtame pavojuje.

Visi šie mano išvardinti žodžiai (išskyrus “bl*t”, su kuriuo viskas yra tvarkoje) yra smirdantys floaties kalbos unitaze, ir kuo greičiau nuleisime vandenį ant tų pseudoliaudiškų paveldo smirdukų, tuo bus geriau.

Šio viso žavaus paveldo mums reikia tiek pat, kiek žmogui reikia lauko išvietės su musėmis ir aliuminio lydinio rukomoiniko, prisabačinto prie tvoros su kabančiu srovės kontroliatoriumi, kurį iš apačios pystelėjus pradeda netvarkinga čiurkšle ant muiluotų rankų bėgti nepakankamas vandens kiekis, kuris ir tai nieko nenuplauna, nes vanduo per kietas per minkštas, ir lieka nemalonu. Tų žodžių reikia tiek pat, kiek reikia šlykštaus tradicinio ūkinio muilo, violetinės hematomos spalvos, ir kaip reikia ant jūsų sienos gražiame Perkūnkiemio bute to dekoratyvinio kilimo su dviem, bl*t, briedžiais (kitame variante du lokiai, bet apie tai jau kalbėjom).

Toks kalbėjimas paeina iš tų pačių supermamkių, kurios cypdamos ir sveikindamos savo ovuliacines gentainiukes rašo “Daivut”, “Rasyt”, “Laimut”, ir tik tokioms pačioms ir gali būti priimtinas, ir tegul mane dešimt kartų visos dargužaitės prakeikia už mano chauvinist pig inferencus, jūs visi žinosite, ką aš tuo noriu pasakyti. Jei nenorite, kad į jus referuotų kaip į isteriškas cypiančias cioces, tai nustokit cypti ir elgtis isteriškai, ir Bobas tada iškart bus jūsų dėdė (kas nesuprato šito išsireiškimo, sekite spaudą arba mokykitės angliškai jau dabar).

Čia kaip su musulmonų kaliausėm, apsivyniojusiom savo hidžabais ir bibidžabais iki galvos ir dar apsikarsčiusiom auksiniais apinasriais, kurios v takom vide atvaro į darbą kur nors Heathrow oro uoste ir paskui, bl*t, skundžiasi, kad į jas visi spokso ir kad jos, kaip kito tikėjimo atstovės, yra priverstos jaustis nepatogiai neva tolerantiškoje Britanijoje. Tai jūs apsirenkit kaip žmonės ir nevaikščiokit atrodančios kaip beždžionės, apiplėšusios vienu metu juvelyrinę parduotuvę ir ritualinių paslaugų saloną, ir nesusilauksite žvilgsnių, kurie bus suglumę nuo jūsų išvaizdos. Niekas jums juk nieko blogo nedaro, bet negali tuo pačiu metu iššaukiančiai rengtis ir tikėtis, kad niekas nepastebės.

Taip pat ir su tom supermamkėm: jei jums skauda, kad juokiasi iš jūsų katukų ir kūdikėlių nuotraukų, tai pamažinkit tų nuotraukų, ir nesijuoks; arba rodykit tik tenai, kur niekas nesijuokia.

Ir pastebėkite, kad visas kalbinis nuodas, apie kurį kalbėjau, ateina iš tų pačių žmonių, kurie mums nori neleisti rašyti ir sakyti kem, pem, šem – nes todėl kad negalima – ir tų (o čia mes jau kalbame apie paskutinę stotelę), kurie būtinai parašys, kad čia tekste per daug angliškų žodžių, ir ar jau nebemoki be jų savo minties išsakyti, ir “neskanu”.

Sakau aš jums, pusė angliškų žodžių beigi faking keiksmažodžių mano tekstuose yra vartojama (arba, bl*t, naudojama – jeigu man patinka pavartoti šitą žodį) todėl, kad man taip patinka, o kita pusė – tam, kad toliau siutinti jus, nuopisas, nes jus reikia siutinti, jūs pala pala crowd, kad jūs suprastumėt savo vietą ir bijotumėt, taip taip, bijotumėt kalbėti kaip esate įpratę ar įpratusios, nes turi nuolatos kaboti virš galvų siaubas, kad atidarysite savo burną, ir jus užbadys pirštais už jūsų atsilikusį retrogradinį kalbėjimą, liudijantį tai, kad vaikystėje per daug žiūrėjote lietuviškosios filmuotos produkcijos.

Pala, pala – tuoj, bl*t, palauksiu aš jums. Tvarka, ji pamažu bus.

Tomas Augulis: kelias ilgesnis, nei atrodė

Tomas Augulis visur būna su akiniais, tai ir aš buvau su akiniais

Jeigu Tomui Auguliui prieš 25 metus (ketvirtį amžiaus, for real) kas būtų pasakęs, kad jis po tiek metų ne tik tebekalbės apie muziką, ir ją tebegros, ir dar uždirbs iš jos, tai nebūtų jis tuo patikėjęs, aš esu tikras; nes anais laikais viskas atrodė – ir daug kas sakė – kad tai trumpalaikis dalykas.

Iš tiesų, kai jis grojo grupėje Sekmadienis ir važinėdavo į Mažeikius autobusu (arba tranzuodamas!), tai sunku būtų įsivaizduoti, kad čia ilgos karjeros pradžia. Nors jo Numero Uno daina neabejotinai yra Sąnariai (plačiajai publikai), man tai visada buvo, yra ir bus Kalėdų naktį tylią. Tomas man jau buvo anksčiau minėjęs, kas parašė eiles, bet ar aš atsiminsiu – pamiršau; tik žinau, kad “už lango eglės žilos, danguj pabertas auksas” ir “žvaigždė įkris į plaukus” yra damn good lyrics, o melodija plaukianti ir byranti kaip tas sniegas nuo spygliuočių, kai užpučia vėjas. Vienu žodžiu, kiekvienam savo – čia kaip Umberto Tozzi, kur man visada geriausia daina buvo Tu, and I don’t care what anyone says.

Tomas Augulis yra suvaldęs tai, ką daugelis laikė nesuvaldomu: muzikinės kūrybos monetizavimą per įrašus: YouTube išvalė nuo piratinių postų, viską sudėjo į iTunes, pasirašė Spotify, ir po truputį byra honorarai, ir belieka gailėtis, kad dvidešimt metų (ar panašiai, nuo tada, kai visi pradėjo viską siurbtis internetuose) visa tai buvo drožiama nemokamai ir nebaudžiamai.

Aš žiūrėjau ir galvojau, kad šitas žmogus jau turi neįsivaizduojamai ilgą karjerą už nugaros, ir dar ne ką trumpesnę prieš akis, ir tada atrodo, kad taip, gyvenimas yra ilgas, ir galima labai daug visko spėti.

Visa laida, kur vedėjas su akiniais, kaip ir pašnekovas, ir video, yra čia.

Kaip ir kodėl Zuokas laimi. Ir laimės vėl

Dalykai atsitinka, kol tu kalbi apie tai, kas turėtų ar galėtų atsitikti. (Nuotrauka iš internetų)

Jei manote, kad tai bus agitacija už Zuoką, skaitykite toliau, nes tai nebus agitacija už Zuoką (kaip ir niekada nebuvo).

Jei bijote, kad po šito teksto pakeisite pasirinkimus prie balsadėžių, skaitykite toliau, nes nepakeisite.

Tačiau galite skaityti toliau ir gal daug ką pamatysite truputį kitaip.

Mane inspiravo mano draugas Liudvikas Andriulis, PBUH*, kuris atraitė savo draugams nuostabaus imlumo tekstą, kurį aš čia laisvai ir pacituosiu, kur principe yra about viskas, ką turiu jums pasakyti (bet dar ir pridėsiu savo sūdytų agurčikų, taip kad read on).

Andriulis says:

“Aš tik dar ir dar kartą sakau – nesimokyti iš Zuoko yra klaida. Rinkimai, ypač tiesioginiai, yra emocinis marketingas, kaip dažnai sakau – labiau emocinis, nei paslaugų pardavimai, o paslaugų marketingas yra garsus emociškumu ir neracionaliais pirkimais.

Todėl Vilnius sunkiai rinks vien racionalumą, pilką buhalteriškumą – reikia ir dabitiškumo, grožio, debesų ir svajonių. Vilnius yra sostinė, neišvengiamai čia yra daug elitizmo, daug noro pasirodyti, daug siekiamybės ir tuštybės.

Miestiečiai, kaip ir žmonės, važiuojantys į miestą yra aspiraciniai – jei tau užtenka to, ką turi, ir tą, ką turi, nori geriau pasitvarkyti, tai gražiai pasisodini tujų prie namo Kupišky.

Miesto žmonės turi svajonių, tad marketingo kalba kalbant – sostinės meras, kaip produktas, yra aspiracinis – tokiu aš noriu būti, to siekiu, toks būsiu. Liberalios ir dešiniosios jėgos turi savyje rasti to aspiracinio elemento.

Man keista, kad niekas iki šiol nesupranta, kad didžiausia Zuoko jėga ir buvo tai, kad jis rado kelią į žmonių aspiracijas, į jų svajones matyti Vilnių kaip Niujorką, bent jau lyginant su Minsku. Transparentus biudžeto surinkimas kovoje su svajonėmis būti dideliu gražiu miestu neturi jokių šansų.”

Ir čia yra vienas iš tų kartų, kaip Rt Hon Andriulis įkala taip, kad vienu smūgiu cviekas yra sienoje, iki pat galvutės** įkaltas.

NIEKAS, IŠSKYRUS ZUOKĄ, NELAIMĖS RINKIMŲ,

KOL NESUPRAS, KAIP ZUOKAS LAIMI RINKIMUS

Jie galvoja, kad supranta. Tačiau net tie, kas supranta, bjaurisi tuo, kad taip yra.

Pajamkim paprastą frazę apie Artūrą Zuoką, kuri yra dažnai sakoma, ir iš kurios tyčiojasi daugelis, kurie save laiko deeper than most. Net ir daugelis tų, kurie buvo ir yra mano dear draugai, bičiuliai ir kolegos.

“Vagia, bet užtat miestui daug gero daro.”

Iš šią frazę badoma pirštais, kaip į amoralios ir ciniškos vertybių sistemos apraišką; ji yra demonizuojama, kaip netinkanti bet kam su dviem smegenų vingiais ir su moralinio stuburo užuomazga. Pasakyk taip, ir išsivėps net tie, kas anksčiau tave gerbė snobiškuose intelektualų ratuose.

Tačiau didžiulė dalis miesto žmonių būtent taip ir galvoja, ir jie nepradės galvoti kitaip ir balsuoti kitaip, nes kažkas jiems pasakys, kad “tu taip galvoji, bet taip galvoti yra trumaregiška, argi nematai“.

Ir tada praeis rinkimai, ir kiti kandidatai vėl skųsis, kad rinkėjai iki jų šviesių idėjų nėra priaugę.

Nes Zuokas kalba ir dirba rinkėjams tokiems, kokie jie yra, o jūs daužote orą lazdomis, bandydami kalbėti tam rinkėjui, kuris jūs norėtumėt, kad būtų. Bet išgalvoti rinkėjai neateina į rinkimus ir nemėto biuletenių į balsadėžes.

Į rinkimus ateina rinkėjai, kurie nori oranžinių dviračių, daug švenčių mieste, Kaziuko mugės, švarių taksi, išgrįstų gatvių ir netgi savų avialinijų, ir jiems yra poxui, kokiais būdais tai pasiekiama, kokios yra rangovų, subrangovų, subsubrangovų ir kitų tarpusavio kontraktavimo schemos, kiek kas iš to uždirba irgi yra poxui, ir kaip kokie rūmai ar pastatai ar buvusios kazarmos yra įkeičiamos, perduodamos, parceliuojamos ar kitaip stumdomos, nes rinkėjas, kuris ateina į rinkimus, nori rezultato, ir Zuokas jiems tą rezultatą duoda.

Ir taip, daugumai yra px miesto skola, nes o kas neturi skolų? Gyvename dabar. Banko sąskaitos į grabą nenusineši.

Aš, tiesą sakant, net pats netikėjau, kad jis deliverins miestui savo avialinijas, bet deliverino. Ir man tas labai patiko, nes aš esu tipiškas savanaudis, patogumą mėgstantis, ir visai jaučiantis, kur jis gauna gerą dylą – o jei dar aš jaučiu, kad gaunu gerą dylą svetima sąskaita, man dar maloniau.

Daugumas miesto gyventojų yra tokie, kaip aš.

Tik aš apie tai atvirai prisipažįstu, o dešimtys tūkstančių galvoja taip pat, tik apsimeta šlangais, nes turi vaizduoti tyras cielkas, kuriems svarbiau yra skaidrumas, negu geras šiukšlių išvežimas.

Jums svarbiau yra šiukšlių išvežimas, ir todėl daugumas ir nubalsuoja už Artūrą Zuoką every time, nes jeigu jums būtų svarbiau skaidrumas ar optimalios paslaugų kainos, tai jau būtumėt rinkę ką nors kitą. Balsuotumėt už tą, kas siūlo jums kitokias vertybes ir aspiracijas, kurias jūs apsimetat, kad jums rūpi, nes norite atrodyti geriau sau patiems ir aplinkiniams.

Aš esu nemažai kur buvęs, ir matęs miestų komunalinių paslaugų, bet geriau nei Vilniuje nemačiau.

Mano Bernardinų gatvelėje, kur sunku prasibrauti dideliems automobiliams, šiukšliavežiai atvažiuoja kasdien prieš vidurnaktį (nes dieną pernelyg trukdytų eismui), ir aš esu kasdien labai patenkintas, kad taip yra, ir kaip vežamos šiukšlės, ir jeigu tai kainuoja keturis kartus brangiau, nei skaidriausiame pasaulio mieste, tai man nesvarbu.

Aš noriu turėti geriausią šiukšlių išvežimą ir jį turiu. Gyvenimas per trumpas perkrautiems konteineriams.

“Viskas, ką daro Zuokas, yra piaras.“

Taip, bliat, visiškai teisingai. Nes rinkėjai mieste renkasi svajonę, kaip jums jau išaiškino Dr Andriulis, o ne jūsų supistą buhalteriją “visa tai gali būti pigiau” ir skaičiavimus, kaip čia galima būtų efektyviau padarius.

TAIP GALVOJU NE AŠ, TAIP GALVOJA RINKĖJAI.

IR RINKĖJAI YRA VIENINTELIAI ŽMONĖS, KURIE SPRENDŽIA:

AR JŪS BŪSIT IŠRINKTI, AR NE.

KAIP LIETUVIAI NETURI KITOS TĖVYNĖS,

TAIP IR JŪS NETURITE KITŲ RINKĖJŲ, NEGU ESAMI.

kai žmogus nori svajonės, tai tikslas pateisina priemones, ir Zuokas tai žino. Jis lanksto taisykles, apeidinėja, nardo, sugalvoja gudriausius variantus, as long as pabaigoje yra tikslas. Eye on the prize. Nes miesto mero rinkimai yra toks sportas, kur niekas negauna prizų už gerus norus, už skaidrumą ar už labiausiai džentelmenišką elgesį.

Miesto mero rinkimai irgi yra ne toks sportas, kur prizus gauna tie, kas geriausiai paaiškina, kodėl jie feilino.

Aš jums tyčia rašau keiksmažodžius, kad parodyčiau, kad jums yra svarbūs emociniai svertai ir raiškos būdas – taip, tai ir yra piaras, durnos jūs galvos. Jūs į tai reaguojate. Matote? Tik kelios raidės – “pigus būdas gauti dėmesio”? Yeah.

Rinkėjas, ypač savivaldos lygyje, yra tamsių ir paprastų instinktų valdomas padaras, ir vienas tamsiausių ir tvariausių instinktų yra pripažinimo ir savivertės užtikrinimo noras, o vilnietis yra svajonių ir sapnų miesto pilietis.

Šitas bitchin’ miestas gimė iš kunigaikščio sapno, ir jį valdys dreamweaveriai

Būtent jie, dreamweaveriai, svajonių audėjai, visais laikais valdė Vilnių ir callino shotus.

Miestas neatsitiktinai augino ir aukštino sąmonės manipuliatorius, šarlatanus, fokusininkus ir story-tellerius. Nuo skolaro Gaono ir net iki ilgamečio Vilniaus mero tarybiniais laikais, Algirdo Vileikio – viskas buvo apie svajones, einančias prieš ekonominę logiką.

Kažkada brolius Nasvyčius ir miesto prekybos vadovus sudirbinėjo dėl jų sukurto restorano Neringa tokiais pačiais žodžiais, kaip ir oro bendrovę Air Lituanica. Neprasminga tiek pinigų išleisti, čia tik ponams ir pasipūtusiems pižonams padarė žaisliuką. Taip ir buvo. Look who’s juokiasi now.

Skųstis, kad Zuokas laimi rinkimus, sėkmingai žaisdamas viešųjų ryšių svertais, yra tolygu skųstis, kad geriau gyvenime prasisuka išvaizdžios moterys (oh kaip neteisinga, kodėl vyrai negalėtų mažiau galvoti savo kotais), ir kad lialių trio, dainuojantys papais, susirenka dideles auditorijas. Kalbėti apie Zuoko teisines problemas yra beprasmiška: jis nebeturi net galiojančio teistumo (nekalbant apie tai, kad “juo domėjosi teisėsauga” yra niekinis dalykas, už tai nesodina, o štai jei jūs kalbate apie reputaciją, “turi būti nepriekaištinga”, tai rinkėjai jau įrodė: ne neturi).

O jei ir tebeturėtų Zuokas teistumą – rinkėjams tai yra principe poxui. Daugumai jų. Todėl nustokite spausti ant šios knopkės (sakau kitiems kandidatams), jei norite laimėti.

Jei nenorite laimėti, spauskite ir toliau: knopkė neprijungta prie laido, bet jums labai patinka ją mygti. Nuo to geriau pasijusite? Tikriausiai. Padės laimėti? Nepadės, bet jūs patys dabokitės, ko jums labiau reikia gyvenime.

Artūras Zuokas sėkmingai pardavinėja tai, ką perka rinkėjai. Kiti siūlo rinkėjams tai, ko jie retai nori, ir stebisi, kodėl tenka iš turgaus grįžti su neparduotomis prekėmis.

Deja, daugelis kitų kandidatų, kaip jau sakiau, nori, kad pasikeistų rinkėjai, ir kad rinkėjams parūptų tai, ką siūlo jie.

Nuo Zuoko prie Užkalnio

Kalbėdamas apie tai, kaip laimi Artūras Zuokas, aš negaunu iš to pinigų (išskyrus kai gaunu pinigus už peržiūras Protokoluose, kaip ir už kiekvieną straipsnį), tačiau gaunu vieną didelį malonumą.

Aš matau Artūro Zuoko metoduose daug savęs, nors mes dirbame visiškai skirtingose rinkose ir srityse.

Vis besirandantis žalias jaunimas su didelėmis intelektinėmis aspiracijomis ir nelabai didele auditorija turi pirmojo kurso pratybas: dekonstruoti Užkalnio rašymus ir parodyti visiems, kaip paprastai, negudriai ir ciniškai Užkalnis susirenka dėmesį. Pasižiūrėję, kaip aš straipsniais spaudau emocinius mygtukus, kaip mano žodyno pasirinkimas, temų ratas, bendravimas su auditorija šaudo į vis kitokias auditorijos grupes, jie džiaugiasi lyg durnius, geležėlę radęs, ir sukala didelę Piktojo Proto Kritiką, kuri visa vienoda.

Ten always parašoma, kad “provokuoja”, paskui apie tai, kad glumina nelogiškumu ir nenuoseklumu, kad sulaužo taisykles, ir galiausiai pasiguodžia, kad “ilgai nesitęs”, nes visa tai nusibos.

Kiek man tęsis, tai aš gerai žinau, bet čia ne apie mane. Čia apie Artūrą Zuoką.

Širdžiai neįsakysi

Artūras Zuokas laimi rinkimus, nes moka susirinkti rinkėjų meilę, o meilei nesvarbu priemonės ir antriniai faktoriai.

Moterys myli vyrus ne už gerą elgesį mokykloje, ne už tai, kad tvarkingai pasikabina švarką ir net ne už tai, kad geria visad saikingai ir būtų: visuotiniam nustebimui, kuris tęsiasi tūkstančius metų, moterys myli ir banditus, kalinius, vienakojus, sukčius, alkoholikus, bedarbius, plevėsas ir dar labai daug ką. Ne už tai, už kažką kitą, bet myli tuos, kas kažką kito gali pasiūlyti.

Vyrai myli moteris irgi ne už gražų mezgimą ir ne už tai, kad jo išrinktoji gražiai prižiūri močiutės kapą, nors, žinoma, tie dalykai savaip svarbūs.

Kol kiti kandidatai nesupras, kad Vilniaus mero rinkimai yra ne job interview paduodant pareiškimą darbintis į Europos Komisiją, ir kad tai yra meilės, sužavėjimo ir neracionalių aspiracijų biznis, tol dabartiniam merui konkurentų nebus.

—

* peace be upon him, kaip sako mūsų draugai Palestinoje ir Irane.

** Yeah. Think what you like, iškrypėliai.