Andrius Užkalnis's Blog, page 25

Ša! Miestas teisingai daro, kad remia avialinijas

Duokim garo (karaokės pinklės)

Kadangi maždaug pusė mano skaitytojų yra įsitikinę (ypač po straipsnio mano laikraštyje, Lietuvos Ryte*), kad man už mano nuomones moka Vilniaus meras Artūras Zuokas, tai parašysiu savo mėgstama tema, kurią išmanau labai gerai** – aviaciją.

Mano bičiulis ir kandidatas į merus Mantas Adomėnas, kaip sužinojau šiandien iš Verslo Žinių, nusipirkęs kioske*** prie Tilto gatvės sankryžos su Vrublevskio (dėmesio, ten dirba lėčiausia pasaulyje kioskininkė – žurnalą Žmones įmušti į kasą ir parduoti jai užima tiek, per kiek kitas organizuotų nekilnojamojo turto paskolą ir dar apiformintų automobilio lizingą), taigi, Mantas Adomėnas yra prieš tai, kad kiekvienas vilnietis per mėnesį keturiais litais**** subsidijuotų Zuoko avialinijas Air Lituanica. Jis sako, reikia baigti tokius projektus, ir aš negaliu su juo sutikti nė per kur dėl šito.

Čia yra kelios priežastys.

Pirmiausia, kaip jau esu sakęs, mokesčių mokėtojų pinigai yra prapylinėjami žymiai mažiau vertiems dalykams, ir ypatingai man skaudu, kad vilniečių GPMas, kurio sumoku DAFIGA, nueina kokio nors Panevėžio reikmėms, nes ten nemoka užsidirbti. Net jei avialinijos projektas būtų mažai reikalingas, tai vis tiek nebūtų labiausiai nefainas būdas leisti mokesčių mokėtojų pinigus.

Bet jis reikalingas: daugiau krypčių iš Vilniaus, ir gražiais lėktuvais, su normaliu aptarnavimu, o ne tik Ryanairo sparnuotom ujobiščom, išpaišytom kokiom tai urodlivom arfom ir tūpu šriftu ant fiuzeliažo, kurių runkeliai net nepastebi, nes jie patys gyvena tokiom sąlygom ir tokiose lačiūgose, apstatytose Jotulėmis, kad jiems Ryanairo dizainas atrodo net kaip ir visai nieko.

Jūs man tuojau sakysite – o kaip nasčiot to, kad avialinija turi būti biznis, o ne valstybės subsidijuojamas žaidimas?

A vo jums. Sakau: o kodėl tada valstybė ir miestas subsidijuoja vaikų darželius? Ne visi juk nenaudoja apsisaugojimo priemonių ir gimdosi vaikus, tai kodėl visi vilniečiai turi mokėti už jų promiskiuitetą ir jo snarglėtus padarinius megztom šapočkom?

Chuli negali patys pasigmdžiusieji leisti į komercinius darželius, ir mokėti pilną paslaugos kainą?

Viskas ne visai taip, atsakysite jūs: vaikus skatina gimdyti ir auginti valstybė, nes toks yra visuomenės interesas. Mums reikia naujų žmonių, kad dirbtų, kurtų turtą ir gerovę sau ir kitiems, ir todėl mes tai remiame bendrais pinigais, ir todėl mažieji spinogryzai yra už visų pinigus pridabojami ir maitinami manų koše bei girdomi limonadu Buratino.

O vat su oro bendrove yra irgi taip pat. Lietuvos piliečių (nes skraido, beje, ne tik vilniečiai, bet ir žmonės iš mano gimtojo miesto, kuriems pastoviai Karmėlavoje nesiseka išsimatuoti bagažo ir kuriuos tas pats Rayanayras trumpina – plačiai žinoma, kad kas antras keleivis pasaulyje, tinkamai nepasiruošęs bagažo kelionei, yra kaunietis) kiekviena kelionė į užsienį yra remtinas dalykas.

Keturi litai per mėnesį nuo kiekvieno čainiko, including ir staruškas, kurios šmirinėja po Karoliniškių Norfą ir šimtą metų jai nereikia skrydžio į Miuncheną, yra gera kaina lietuvių vakarietiškumui skatinti ir kuo toliau juos plėšti von nuo viso kacapiškai-sovietiško kirkorovinio nuodo.

Kiekvienas keliaujantis į Vakarus yra orlaidė į laisvąjį pasaulį. Ir žmonės reikia skatinti keliauti dar daugiau. Ir man negaila tam pinigų.

Anglijoje skystapročiai socialistai pastoviai stena, kodėl renkami mokesčiai nuo visų ir leidžiami elitinėms pramogoms, kaip karališkoji opera, kuriomis džiaugiasi (subsidijuotomis labai smarkiai) geriausiu atveju kokie 10 procentų visuomenės, kurie be to galėtų juk ir pilna kaina mokėti, nes yra elitas. Padarykime juos komerciniais, tuos operhauzus, sako jie.

Vienintelė problema su Air Lituanica yra ta, kad tokių projektų yra per mažai. Aš nepagailėčiau ne to kad keturių, bet ir kemketurių litų per mėnesį dar daugeliui dalykų: subsidijuotiems angliškiems laikraščiams ir žurnalams kioskuose ir kad būtų per pirmus TV kanalus per kiekvieną kabelinę amerikietiški kanalai, pradedant nuo Fox News, nori nenori – kaip defoltas. Ir tegu atjungia nacher visus rusiškus kanalus (seniai laikas), ir priedo paima pinigus iš nukvakusių sovietikų, kurie žiūrėjo visą tą rusišką šlamštą ir kurie nesupranta nė žodžio angliškai, ir tegu už jų pinigus man ir kitiems rodo anglišką produkciją, nes toks yra viešasis interesas.

Aš taip suprantu viešąjį interesą ir ko reikia Lietuvai. Jūs galimai suprantate kitaip, bet kas iš to. Tai jūs skaitote mane, o ne aš jus.

—

* Tai yra idiotiškas interpretavimas, bet ką padarysi. Žmonės galvoja, kad man Zuokas gali mokėti, nes yra toks naivus, kad pagalvotų, esą vilniečiai rinks Zuoką, nes jiems taip pasakė Užkalnis – tai arba jūs galvokite, kad Zuokas yra labai suktas ir protingas, išspaudžiantis litą net ir iš grindinio akmens, arba jūs galvokite, kad Zuokas yra toks naivus, kad moka Užkalniui. Negali būti vienu metu asmuo toks nenusimanantis ir kartu gudrus kai lapė.

** Fuck you, jei norite man paaiškinti kitaip.

*** Jūs turėjote idėją, kad Verslo Žinios kainuoja 4,50 Lt? Mano šeima už tiek savaitę maitinasi, o čia laikraštis.

**** Pasirodo, čia nelabai pataikyta, kaip man šiandien pabrėžė – jau šitam tekstui būnant išspausdintam – kitas kandidatas į merus, Remigijus Šimašius: dvylika milijonų litų padalinta pusei milijono vilniečių yra 24 litai per metus vienam čainikui, tai yra du litu per mėnesį. Remigijus Šimašius anaiptol nėra Air Lituanica šalininkas.

Martynas Starkus: praėjo visus išbandymus ir prašom

Martynas Starkus žiūri į tave kaip Rasputinas arba paliubomu kaip tikras lumberjackas koks nors iš Kanados glūdumos

Martynas Starkus buvo labiau santūrus laidos svečias, nei daug kas iš jo tikėtųsi, kai jis ne šalia Vytaro Radzevičiaus, ir jojo karjeros ir šlovės istorija labai natūrali ir netgi pamokanti. Starkus yra tikras, enciklopedinis boheminio išdykėlio pavyzdys, kuris laimingai pralėkė per šlovę, alkoholį ir siautulius, nesudorotas ir nepaliestas nei traumų, nei ligų, nei įkalinimo, nei nieko tokio panašaus, kurio neiškedeno geltonoji spauda ir purvinoji žiniasklaida (kaip pasakė pats Starkus – tiesiog tokios žiniasklaidos nebuvo; o jei būtų buvusi, tai turėtų ką papasakoti apie jo nuotykius).

Ir dabar dar jis ne senas, o gyvus ir subrendęs, ir dar jo žaviame 41 metų amžiuje yra likę dešimtmečiai veiklos, futbolo žaidimo, filmavimų ir knygų rašymų.

Tie, kas mato Martyno Starkaus keliones, kaip jo pagrindinį veiksmą ir išskirtinę savybę, turbūt šiandien jau neprisimena, kad jis buvo radijo laidų vedėju (ir sako, ligi šiol sapnuoja radiją – taip jau būna), paskui daug dirbo telike, ir šiaip jau daugiau nei du dešimtmečius šou biznio viršūnėlėje.

Martynas Starkus netrukus išleidžia dar vieną knygą (apie Australiją šį kartą), ir dar pasirodo bus dalykas, kuris bus neįtikėtinas: jis su Radzevičiumi nusifilmavo meniniame filme, including ir scenas Indijoje (kur jie varė filmuotis), ir kur jie abudu vaidina patys save.

Vėl paskambino Antanas iš Klaipėdos, kuris visada skambina ir klausia apie komunistus, ir aš pagalvojau, kad jis jau tapo laidos formato dalimi. Jei nebeskambins, tai kažko truks.

Aš paskaitau komentarus apie savo laidą, ir mėgstamiausias komentaras yra “ar dar kažkas ją klauso”, “kai tik išgirstu Užkalnio laidą, tai išsijungiu”. Turiu jums naujieną. Štai čia galite pasižiūrėti, kokios yra populiariausios Žinių Radijo laidos. Kaip mandagiai pasakius. Ai tiek to.

Visa laida, taip pat ir video pilnai spalvotame formate yra čia.

Laisvos Lietuvos vaikai rengiami kaip tarybiniai našlaičiai

Nuotrauka iš internetų. Koks skirtumas: vidutinis litovcas savo ubliudkus taip pat rengia ir šiandien.

Atvėsus orams ir atėjus rudeniui, aš pradedu gailėtis, kad nesu stilistas ar mados specialistas, nes tai, ką matau gatvėse, šaukiasi Dievo teisingumo arba bent jau mano straipsnio.

Klausimas yra toks: kodėl, kai parduotuvės Lietuvoje viena už kitą gražesnės (aną dieną buvau Trakų Vokės Maximoje su dviem iksais, tai Jėzau Marija kaip gražu ir tvarkinga ir nauja, žinoma, pradėjus žiūrėti asortimentą, tai nelabai kas, o pamačius kontingentą, tai vapšče viskas pasidaro aišku – galgi vis dėl to nedominuoja ten proverbiniai gyventojai turintys dvarus prie Trakų ir užsukantys habitualinio vynelio už 130 per butelį), kai net nauji viadukai ir perėjos provincijoje yra statomi taip, kad norisi sustabdyti automobilį, išlipti ir paglostyti, kai pilna gražių indų, taurių, šakučių ir kai restoranuose tokie tulikai, kad kartais nebesinori net atgal prie staliuko eiti, taip ten smagu ir jauku – KODĖL laisvos Lietuvos vaikai vis dar rengiami kaip Leningrado blokados laikų našlaičiai?

Pasižiūri į tų vaikučių tėvus – lyg ir normalūs, niekuo principe nesiskiria nuo vakarietiškos aprangos (net jei ir iš skudurynų, tai padoriai aprengti), bet vaikučiai – oh my Gahd.

Pagailėkit mano akių. Tie patys beformiai paltai, kepurės, primenančios spermatozoidus iš karikatūrų, batai arba kokie šlykštūs aulinukai, kaip numauti nuo mirusio besprizorniko iš rusiškų filmų apie pilietinio karo siaubus, arba čaviški* išsigimę plastmasiniai valenkai su paveiksliukais apie Spongebob Squarepants arba kokį nors Thomas The Tank Engine.

Aš nesakau, kad visi vaikai turi būti rengiami būtent taip, bet just a thought.

Jei kas nors yra ryškesnio, tai viskas yra šlykščiai ružava su išsigimėliškais spalviniais akcentais, kokius gali užliūlinti tik Guandongo provincijos įkalinimo įstaigos lengvosios pramonės kooperatyvas Kinijoje. Net mikimauzo negali normaliai atvaizduoti, būtinai padarys kokias nors kislotnas spalveles, kad viskas būtų pažymėta tuo pačiu spalviniu kodavimu, kaip vagys ir žulikai nuo rinkimų plakatų Indijoje. Jei atsiverstumėt Pantone spalvų katalogą, ten net nėra tokio ružavai-purvino ir Berlyno žydrosios spalvos vėmalo, kuriuo nepamainomai rengia savo atžalas tėtukai ir mamytės, kuriems šeštadienis Akropolyje ir atšalusi čarliko pica prilygsta gerai praleistai dienai out.

Visi tie vaikai jau dabar atrodo liūdnai, ir jiems ant kaktų parašyta, kad jie išaugs iki nelaimingų trečiarūšių kolegijų auklėtinių, kuriems bus svajonių riba butas perkūnkiemyje, lizinginė Dacia su rankine greičių dėže ir penktadienio vakarienė Katpėdėlėje su teta Genovaite auksiniais dantimis, kuri pirmą kartą nuvažiavusi į Egiptą pasakos įspūdžius ir sakys, kaip žymiai labiau apsimoka negu Palanga, kur plėšikai. Vakarienę užgers Kalnapiliu, kurio antras bokalas pusė kainos, o padavėjas užmirš dalį užsakymo, ir tas užaugęs vaikas gaidins tą padavėją ir nuo to jam pasikels savaitės savivertė.

—

* Nuo angliško chav, kas reiškia gopniką – kas savo ruožtu reiškia marozą.

Pastrami sandwich, Amerika Vilniuje

Pastrami sandwich yra šventė visiems, kas myli Ameriką ir New Yorką

Svajoju, kad Vilnius būtų labiau panašus į didmiestį. Ne, ne šiaip panašus. Tegul bus tikras, didelis didmiestis, kuris niekada nemiega.

Mano vizija Gedimino miestui yra Čikaga, Londonas arba Niujorkas. Tegul vis dėl to būna Niujorkas, labiausiai tarptautinė iš visų vietų pasaulyje (gal dar išskyrus Singapūrą ir Honkongą).

Niujorkas nuostabus tuo, kad jis yra Rytų Europos žydų senoji sostinė Amerikoje, o Vilnius kažkada buvo Rytų Europos žydų sostinė Europoje, ir štai jau radom vieną didelę bendrybę.

Kaip ir Niujorkas, Vilnius buvo pastatytas patogioje vietoje, prie upės (tiksliau, dviejų upių santakoje) – na, Niujorkas dar ir prie jūros. Taip pat, kaip ir Niujorkas, Vilnius yra svetimšalių miestas, kur dar prieš Antrąjį pasaulinį karą lietuvių buvo vos vienaženklis procentas. Niujorke šiandien lietuvių irgi nedidelis procentas. Tačiau tame mieste yra didžiulis Rytų Europos žmonių palikimas, visų pirma – kulinarinis, ir mes dar apie tai pakalbėsime.

Vilniui daug to trūksta iki didmiesčio

Aš žinau, ko Vilniui trūksta, kad galėtų būti didmiesčiu.

Jam reikia daugiau naktinio gyvenimo – miesto, kuriame ne tik būtų maisto ir gėrimų pasiūla ištisą parą, bet ir tų, kas norėtų valgyti karštus pusryčius mieste šeštą ryto, nes per naktį dirbo arba siautė. Ir kas galėtų už tai sumokėti. To yra šiek tiek, bet dar negana.

Trūksta ne patiekalų, bet ištisų virtuvių: pavyzdžiui, Tailando, Artimųjų Rytų, Malaizijos. Kai kurios virtuvės lyg ir yra, bet trūksta jų brangiai ir autentiškai atkurtų: kinų ir japonų. Nėra nė vieno salotų baro.

New Yorkas turi paminklus lietuvių krepšininkams, arba tiesiog krepšininkams

Man norisi, kad kavinės būtų ne tik prismirdusios ir susisukusios istoriniuose pastatuose, o ir didžiulės, per kelis aukštus, dideliais langais, kur būtų pasirinkimas iš trisdešimties sumuštinių rūšių kad ten sėdėtų ne vien hipsteriai su šniūreliais ant rankų, bet vyrai, vilkintys kostiumais už 5000 litų ir skaitantys storus, storus laikraščius.

Kalbant apie laikraščius – taip, trūksta ir tų laikraščių, kaip savaitgalio The New York Times, kad būtų keli šimtai puslapių su visais priedais, kad laikraštis būtų toks, kuriuo galėtum priploti nedidelį šuniuką, arba kuris galėtų iš nedidelio atstumo sustabdyti kulką, paleistą iš vidutinio dydžio pusiau automatinio šautuvo: poros kilogramų popieriaus luitas, dėl kurio kiekvieną savaitę iškerta miško plotą sulig Labanoru.

Norisi, kad mieste būtų tikrų etninių parduotuvių: ne vien italų delikatesai, bet kad tikri turkai, kinai, japonai, pakistaniečiai, italai turėtų savo parduotuves, kuriose ir dirbtų jie, o ne lietuviai, nesugebantys paaiškinti, ką jie čia parduoda ir kodėl. Ir noriu, kad tose parduotuvėse būtų sunkoka susišnekėti, nes ten dirbtų tikri užsieniečiai, neseniai išlipę iš laivo, menkai mokantys kalbas, bet labai gerai žinantys, kokias prekes jie siūlo. Kinai apskritai privalėtų turėti savo kvartalą, kur ant langų būtų primarginta hieroglifų ir vos vienas kitas lietuviškas užrašas.

Ir nuo tų užsieniečių noriu, kad Vilniuje būtų kuo daugiau įvairiaspalvių veidų ir akcentų ir dialektų, kad žmonės būtų juodi, rudi, geltoni ir prisirpusių alyvuogių spalvos odos, ir kad galėtų tada visi žemės referendumo palaikytojai ir kitokie euro priešininkai spirgėti ir sakyti: „o tai mes dabar nesuprantame, ar čia Lietuva ar čia kas apskritai“.

Kas jau pagerėjo

Vilniuje per dešimtmetį toli nueita didmiesčio link: jau yra žmoniškos taksi paslaugos su nesmirdančiais automobiliais, miesto traukinių ir autobusų stotys nebėra šiukšlynai ir neformalios Sovietų Sąjungos dvasios ambasados, Vilniaus viešbučiuose gali apsistoti žmogus su lietuviška pavarde ir lietuvišku pasu ir niekas neišpučia akių, kaip jūs čia, argi neturite giminių ar draugų (sveiko proto tikras lietuvis valstietis niekada viešbutyje negyvena, jei reikia mokėti pačiam ir jei to gali išvengti).

City that never sleeps

Ir dabar Vilniuje yra dar vienas dalykas, kaip Niujorke, kurį į Amžinąjį Miestą prie Atlanto atnešė žydai iš Rytų Europos. Manhattane dešimtys tų žydiškų arba itališkų parduotuvėlių-valgyklėlių, vadinamų deli, kuriose parduoda maistą išsinešimui ir valgymui čia pat. Tai senoji greitojo maisto rūšis. Šias valgyklėles steigė atvykę neturtingi atvykėliai iš Rytų Europos, nes joms nereikėjo nei didelės investicijos, nei brangių pastatų.

Ir viena mėsos rūšis, kuri pasidarė populiari Niujorke, yra jautiena, vadinama pastramiu. Ją atvežė į Ameriką žydai iš Rumunijos.

Jis vėl čia

Pastramis yra sūdyta aukštos kokybės jautiena, šiek tiek padžiovinta, parūkyta, gardinta prieskoniais ir virta garuose, labai plonai supjaustyta. Tai pagrindinė skaniausio Niujorko sumuštinio – pastramio sandwich‘o – dalis.

Būtent sandwich‘as, ne sumuštinis: ant duonos, su garstyčiomis ir raugintais agurkėliais, sugalvotas vilniečio žydo, mėsininko vardu Sussman Volk, XIX amžiaus pabaigoje Niujorke. Gaminys pasidarė toks populiarus, kad mėsininkas uždarė parduotuvę ir pradėjo siūlyti vien šiuos sumuštinius.

Apie pastrami sandwich galima daug paskaityti internete ir receptų knygose, ir to daryti ilgiau, nei dešimt minučių, neįmanoma: pradeda bėgti seilės ir temti akyse.

Vilniuje pirmieji pastrami gamina ir sandwich‘us ruošia burgerių meistrai, Drama Burger. Dabar šis, Laukinių žąsų įvertintas restoranas yra lyg Niujorko ambasada Vilniaus mieste, nes čia irgi siūlo skaniausią ir garsiausią pasaulio sumuštinį.

Pastrami sandwich, 24 Lt

 

Drama Burger, Gedimino pr. 31, Vilnius. Tel. +370 618 42288.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais nuo 11:30 iki 01:00, šeštadieniais nuo 10:00 iki 01:00, sekmadieniais nuo 10:00 iki 23:00

Algis Ramanauskas. “Ką blogo padarė Putinas?”

Algio Ramanausko galva nelabai gerai pritaisyta prie kūno

Algis Ramanauskas yra šou verslo gigantas ir žmogus, kuris jau kitais metais švęs kūrybinės žvaigždybės dvidešimtmetį (na, jei skaičiuoti ir radiją, tai 24 metai išvis bus, o daugelis jo fanų net tiek metų neturi).

Laida su Algiu man buvo viena sunkiausių, nes mes esam artimi asmeniniai draugai, o laidoje reikia sukurti tam tikrą distanciją, ir tai lengvai nesigauna.

Kalbėjom apie Algio formavimąsi tokiu žmogumi, koks jis yra dabar, ir apie muziką (pasirodo, jam praėjo daug laiko, kol suprato, kad yra bosistas), ir galiausiai buvo didelis sužinojimas apie tai, kad Slavikas iš Molodiečno turi tikrą prototipą.

Radioshow, kaip ir galvojau, kaip bepasuksi, po visų laidų, ir po visų koncertų ir visko, vis tiek yra didžiausias Algio monumentumas – pagal įtaką žmonėms, ištisai kartai, kuri suformavo personažus, humorą, santykį su aplinka labai stiprioje Radioshow įtakoje. Algis pasikuklino kalbėti apie tai, kaip jo sukurti personažai turi savo gyvenimą, ir gyvena jau tautoje tvarų gyvenimą, bet tai nieko, galiu paminėti ir aš.

Jau lentynose

Taip pat ir klausytojų dėka, žinoma, neliko nepaminėtas didžiausias personažas dabartinėje Algio veikloje, plačiai išgarsėjęs vadinamasis Račas.

Algis papasakojo istoriją, susijusią su šiuo asmeniu ir su slaptosiomis tarnybomis, ir daugelis klausytojų sužinos tai, ko jie dar nežinojo. Galima sakyti, net sensacingą istoriją.

Buvo ir kitų personažų: pavyzdžiui, skambinusi moteris piktinosi, kad Algis šaiposi iš Putino ir visaip ant jo prasivardžiuoja, ir klausė, ką gi blogo padarė Putinas. Nu iš tiesų, ką gi jis blogo padarė?

Antanas iš Klaipėdos, visą laiką į ankstesnes skambinęs ir prašęs anekdotų apie komunistus, kažkodėl šį kartą į mus nesikreipė.

Visa laida su Algiu Ramanausku, ir video, o taip pat istorija su slaptosiomis tarnybomis, yra čia.

Žvilgsnis į beviltiškų ubagų gyvenimą ir mintis

Šiandien mano laikraštis Lietuvos rytas išspausdino pirmame puslapyje (kaip jis tai daro šeštadieniais) pagrindinio runkelių trubadūro ir lėkšto proletarų, liumpenų ir dvasinių kolūkiečių apaštalo Juozo Erlicko savaitinę fekaliją apie tai, kaip kitose šalyse būna baltosios naktys, o pas mus dabar juodos dienos, todėl atsivežkim turistų ir rodykim jas susirinksim daug pinigų ahahahahahaha.

Citatos nepateiksiu iš pagarbos Protokolų skaitytojams, nes jau vakar buvo publikacija apie Giedrą Radvilavičiūtę, tai jau nuo to kai kuriems skaitytojams ligi šiandien yra bloga, todėl reikia šeštadienį gal ir pagailėt žmonių čiutački.

Neturiu pretenzijų savo gimtajam laikraščiui dėl Juozo Erlicko publikavimo: jis skaitytojui duoda tai, ko skaitytojas nori, tai tegul ir toliau. Aš juk pagaliau kažkada ir pats buvau leidžiamas toje pačioje leidykloje “Baltos lankos” su Kristina Sabaliauskaite, ir į tą patį Stilių rašiau su ja, ir nieko tokio man neatsitiko, nesijaučiau nešvarus ar kažką.

Skaitytojai Juozą Erlicką mėgsta ir knee-slappina perskaitę tuos mielus baudžiauninkų humoro pūlius, tai tegul, visko nepakeisi. Aš čia ne apie tai.

Taigi va, kai po Erlicko dozės jau atrodė, kad nebebus ryškiau atspindėtas nuodrožų gyvenimas, mano dėmesys buvo atkreiptas štai į ką.

Vienas jaunuolis, kuris yra (ir todėl jis buvo pastebėtas) konservatyvių pažiūrų, pradėjo dirbti Valstybinėje geležinkelių inspekcijoje prie Susisiekimo ministerijos. Jaunuolio vardas yra Adomas Bužinskas ir jis nedarė paslapties iš savo karjeros, todėl čia nieko neatskleisiu.

Adomo gyvenimo faktą ir atatinkamą Facebook įrašą pastebėjo garsiausias Lietuvos skundikas*, aptarnaujantis Rusijos apmokamus kenkėjiškus renginius Vilniuje, ir paviešino palaimingą skelbimą, kuriame reiškia piktdžiugą, kad jaunuolis “stuksens bėgius” – suprask, kas belieka durniems konservams (ir dar Jezuitų gimnazijos auklėtiniams, kurių labai nekenčia kairieji, nes Jezuitų gimnazija išaugina itin daug jaunuomenės, kuri paskui ne pirštu ir ne rubliu penima nori būti). Bet istorija yra ne apie tai.

Istorija (ir moralas) yra apie tai, kad susirinkę generuoti kanalizacinio srauto komentatoriai prie šio įrašo nesuprato savo pagirioto mokytojo žinutės ir puolė vienas per kitą reikšti pasipiktinimą, kad oi ne be pažinčių gavo tokią šiltą vietą.

Darbo vieta, kurią jaunuolis turės savo CV kaip vieną iš laiptelių, nuo kurio eis toliau ir kitur, ir kuri yra, na, kaip aš įsivaizduoju, normali ir ne itin žymi darbo vieta valstybės tarnyboje (vyresnysis specialistas), yra įsivaizduojama prarūgusių idiotų, bedarbių, alkoholikų ir nevykėlių kaip svajonių postas, kurį tikriausiai tik per blatą ir galima gauti. Jie jau mato ir rezga sąmokslus, kaip privelegijuoti vaikučiai gauna labai gerus darbelius.

Jiems ir Vytauto Landsbergio anūko Gabrieliaus darbas Strasbūre, Europarlamente, atrodo kaip korupcijos pasiekimas, nes EP nario darbas jiems yra beyond visų svajonių – jie net nežinotų, kaip išleisti tokius pinigus, nes yra vargšai iki paskutinės savo ląstelės.

Jie visi, negavę darbų per durnumą ir netikimą niekam, arba išmesti iš darbo kokioje privačioje bendrovėje dėl netinkamumo, paskui vaikšto ir šneka, kad “darbo vietos / vietelės yra tik saviems”.

Tada yra suprantamas jų nuoširdus (nes tvarus) netikėjimas, kad Užkalnis galėjo pats išeiti iš BBC, nes tiems nuopisoms ir gyvenimo šiukšlėms (o ten ir taip komentuoja būtent tokie – supuvę kaip bulvės, ir iš vidaus, ir iš išorės, nelaimingi Darbo Partijos ir T&T rinkėjai, arba dar vienas kitas violetinis urodas) garantuota darbo vietelė ir dar su, oumaigad, £48,000 atlyginimu per metus plius benefits, tai yra ou mai gad** – niekas juk savo noru tokio negali mesti.

Panašiai jie, tie išsigimėliai, absoliučiai įsitikinę, kad mane restoranai maitina nemokamai. Mėgstu, tiesą pasakius, parašyti jiems apie vakarienę už 500 Lt, nes tiek tie aukos niekada nėra už meal’ą mokėję – ever. Aš turiu svajonę apie juos, kaip jie dūsta skaitydami, kaip jiems būna sugadinta likusi diena. Jų kančios matosi iš jų komentarų, ir mane jos džiugina, nes aš linkiu jiems blogo.

Panašiai, kaip ir tiems, kas perskaitė apie jaunuolio Adomo Bužinsko naują darbą su tikriausiai (aš nežinau) atlyginimu gal 2500 Lt, o gal ir mažiau, ir dabar tamposi konvulsijose, siusdami, kad kažkam taip gyvenime taip nerealiai pasisekė.

—

* Siekiant nepilnamečių apsaugos nuo amoralaus poveikio, šio asmens tapatybė nėra atskleidžiama.

** Šių laikų pinigais tai būtų jau apie kokie £53,000 – o kur dar kelionės ir komandiruotės, huh, o dar septynios savaitės atostogų per metus, nes labai didelis stažas? Dabar jūs žinote.

Dirvožemio prikrėstos galvos kyla į kovą su anglų kalba

Kai jau jūs manėte, kad referendumo idiotai ir klonio violetinės balalaikos sudėjo ginklus prie papuvusio šieno kaugių, jie tik persigrupavo ir štai prašom vėl į kovą.

Idėjinė počvenykė (ir, pasirodo, žemės referendumo saikinga užtarėja), kalbakrušių dėkinga auka*, rašytoja Giedra Radvilavičiūtė prapliupo ilgu kaip šiltnaminis agurkas tekstu apie tai, kaip mūsų kalbos pamatus klibina – na žinoma, juk anglų kalba.

Tekstas yra čia ir jį turite perskaityti bent dalinai.

Straipsnį užrodė mano draugas, recenzentas ir sometimes oponentas Justinas Žilinskas, tegu bus taika jo namams.

Straipsnyje yra aptariama visa, kas yra geriausio įvykę lietuvių kalboje pastaruoju metu – tai yra, oficialiuose tekstuose ir žiniasklaidoje tvirtai įsišaknijusios angliškos konstrukcijos, angliški žodžiai ir angliška vartosena, ir tada rašytojos yra atidaromi kniaukiantys ašarų kranai, sultingais ir lipniais kamšotais besitaškantys ant dėkingos auditorijos, susėdusios Biržuose paklausyti apie tragišką padėti, kurioje atsidūrė mūsų kalba.

Gerbiama rašytoja, kaip ir pridera normaliai lietuvių autorei, angliškai moka truputį mažiau negu ni*uja, ir todėl iliustruodama savo neviltimi persunktą naratyvą rašo “what a fuck” (nevartotina, turi būti “what the fuck” – tokia artikelio vartosena yra ir Didžiųjų Anglų Kalbos Klaidų Sąraše, kuris šiuo metu yra rengiamas bendradarbiaujant su leading specialistais iš progresyvios žiniasklaidos). Tuo ji elegantiškai į3,14sa įvartį į savus vartus, kas nėra sunku, nes vartininko ten net nėra: jis išėjo klausytis “Duokim garo” ir negrįžo.

Tituluotoji kikimora** negali nepaminėti manęs, nes žino, kas priverčia snaudžiančią auditoriją, kurkiančią palaimingame popietinio pranešimo transe, sukrutėti priperstose kėdėse ir nubusti (dėl panašios priežasties mano laikraštis dabar vis dažniau mano pavardę deda į antraštę, kaip šiame straipsnelyje apie Romą – net menkai skaitantys debilai pasiduoda sąlyginiam refleksui ir spaudžia peliukę***). Ir, lyg pirmosios bankės į savo vartus būtų negana, pasikaišiusi sijoną ciocė smagiai kala antrąją.

Ji vadina mane “burgerių analitikas, bebaimis varguolių kritikas ir naiviosios skaitytojų dalies trolintojas” - suprask, ji ne naivi, tai jos neužtrolina, bet čia ne apie tai.

Iš visų komentarų apie mane ir visos kritikos nė vienas taip neliudija apie kritikuojančiojo neviltį, kaip burgerių paminėjimas. Visa užkimusiai lojanti, šūdo kandusi, niekada sočiai nepavalganti ekonominių ir socialinių marginalų minia, kai neturi ką pasakyti, būtinai prisimena tai, kad kas savaitę aš rašau restoranų apžvalgas.

Marginalizuoto proletaro, o taip pat dvidešimt metų skriausto šūdinais honorarais ir gaidinto žeminančiomis algomis apsišaukusio inteligento akyse rašymas apie maistą (taip pat ir apie burgerius) leidžia jiems pajusti pranašumą prieš rašantįjį, nes patys jie to niekada nedarytų.

Radvilavičiūtė, pagerbta premijomis ir įtakinga rašytoja, nesijaučia pakankamai saugiai dėl savo statuso (aš irgi nesijausčiau ja dėtas: kur mano įtaka ir žinomumas, o kur jos), todėl turi tekštelti bejėgišką šūduką, kuris ją pastatė į vieną gretą su visa buku ir uždrožtu internetų plebsu. Su kuo ją ir sveikinu.

—

* Giedra Radvilavičiūtė yra rašiusi, kaip ji dėkinga kalbininkams, kad pataiso ir ištobulina jos tekstus. Kas yra fair enough: gangbanguose dalyvaujančios damos irgi būna dėkingos už pamylėjimą, ir kuo daugiau valdžios parodo džentelmenai, sustoję aplink jas ratu, tuo joms būna, taip sakant, pikantiškiau; netrukdo nei virvės, nei kitos fiksavimo priemonės.

** Moteriškos lyties mitologinė namų gyventoja iš slavų tautosakos, dažniausiai smulkiai kenkianti. Pasak internetų, kikimoros tautosakoje gaunasi iš kūdikių, mirusių nekrikštytais, išsigimusių vaikų, taip pat tų vaikų, kuriuos prakeikia tėvai, o taip pat vaikų, gimę iš netyros sueities su velniu. Yra apie ką pagalvoti.

*** Ne tą peliukę, apie kurią tik ką pagalvojote.

Mielos geranoriškos tetos – blogiau už koloradus

Nuotraukoje: tokius dalykus dažniausiai skleidžia internetuose tos tetos, kurios yra prieš karą ir už taikų sugyvenimą visų su visais visą laiką.

Taip, tiesa: internete ir kitur viešojoje erdvėje yra pakankamai šlykštu visas ta pramušusi fufaikinių koloradų kanalizacija, apie kurią rašiau Lietuvos Ryte – pasikartojantys, idiotiški, už3,14sę dalykai apie NATO, JAV, Rusiją su Putinu ir kaip visi emigravo ir kaip Amerika yra žydai ir visa tai, ką jau sunku kartoti, nes visi tikrai žino mintinai.

Bet yra ir kai kas blogesnio už tikrus koloradus, rašančius komentarus už 30 rublių: tai būriai neapmokamų, bet ščyrų, spirgančių, nuoširdžių debilų (dažniau, deja, debilių), kurių pagrindinė vertybė yra vimdantis pacifizmas.

Jų šokinėjantis talismanas yra mergaitė Mašen’ka, kurios motyvacinius plakatus jos dročina taip pat, kaip jų kiek jaunesnės kolegės – Coelho.

Paveiksliukas pasakoja amžinąją išmintį.

Jos išpažįsta vertybes, kurias perpasakoja per citatas iš smirdančių rusiškų multikų apie Rūgpienių kaimą. Vos pamatę šuniuką Matroskiną ir počtaljoną Piečkiną, jų auksiniais dantimis padabintos marmūzės išsitempia į palaimingas šypsenas ir į orą šauna virtualios palaimos ejakuliacijos, nes tai yra sovietpornis, sužadinantis jų kraujotakoje, užtaisytoje sviestinio torto ir šprotų hormonais, tam tikrą susijaudinimo būseną. O dar jos turi degeneratišką katiną Leopoldą, kuris sakė “vaikai, gyvenkime draugiškai”.

Tas katinas geriausiai atrodytų pervažiuotas didelio, galingo, amerikietiško truck’o, kad daugiau nemiauktų savo pacifistinio briedo.

Katinėli Leopoldai, pas tave atėjo

Šios bobos yra tikrieji kenkėjų bataljonai, nuomonių nuodytojos ir visuomeninės erdvės teršėjos. Kraupu, kad kai kurios iš jų yra MOKYTOJOS, o kitos dirba, stumdamos laiką iki pensijos, visokiuose provincijos valdiškuose darbuose (kas yra siaubas, kad už valstybinius pinigus mokamos algos šioms baidyklėms, spinduliuojančioms neapykanta Lietuvai, žiūrinčioms tik rusiškus kanalus, ginančioms Žaliojo tilto skulptūras – gaila, kad jų nėr kaip išmest iš darbų, nes kas tokias atestuos, jų pačių viršininkės yra panašios voblos, tik su šiokiais tokiais karjeros įgūdžiais).

Jos atpažįstamos lengvai – klijuoja internetuose tuos begalinius plakatus su kavos puodeliais ir rožėmis, ir VISOS JOS, VISOS, kur buvusios, kur nebuvusios, sako, kad:

1) Karo ir priešiškumo niekam nereikia, reikia tartis ir draugauti;

2) Amerika irgi ne šventieji;

3) Rusijoje irgi yra mielų žmonių (lyg kas neigtų – nacių Vokietijoje jų irgi buvo labai daug).

Daugiau tos Alitos muskatinį mėgstančios kikimoros nieko nesugalvoja – jos nerašo nei apie tai, kad Amerika kariavo Afganistane, nei kad bombardavo Serbiją, nes jos yra per durnos ir per menkai informuotos net ir apie tai žinoti.

Labas vakaras ir jums taip pat

Jos tiesiog instinktyviai žino, kad Rusija nėr labai blogai, ir kad visa ta konfrontacija yra kvailystė, ir kad tikrai, tikrai, reikia kažkaip tartis ir kažkaip draugauti.

Jos žino visokius dalykus, kaip antai: karas nėra atsakymas, ir kad kiekviename konflikte kažkiek kaltos abi pusės, ir skleidžia panašius kenkėjiškus pūlius, kurie šiais laikais yra pagalba priešui.

Kai joms tai pasakai (na, aš parašau, o jos perskaito), kyla užsikosėjantis aimanavimas, kad o kaip gi su nuomonių pliuralizmu (apie jį jos išgirdo dar Sąjūdžio laikais, tai yra, kai dar buvo ne senos kvailos karvės, bet jaunos durnės, dar neištekėjusios už savo pasmirdusių diedelių, kurie by now jas daugelį jau ir paliko, todėl jos ir leidžia laiką prie kompo), ir kaipgi čia, argi dabar jau tik viena nuomonė, ar neprimena Tarybų Sąjungos?

Primena, žėrtvos, tikrai primena. Jums ši mūsų naujoji tarybų sąjunga ir skirta, su viena nuomone ir dar olimpiniu Miša iš 1980 metų, kurį galite žiūrėti seiliodamosios, tik dabar jūs dar turite neribotais kiekiais tualetinio popieriaus nusipirkti, nors jo ir nenusipelnote.

Tos vedmos nekenčia militarizavimo, NATO karo bazių, pinigų biudžete, skiriamų gynybai, nekenčia euro ir Europos Sąjungos.

Kvailos ir piktybinės padugnės rašo, kad “vienoje sąjungoje jau buvome”, jos kalba apie eurą, nors yra per tupos ką nors suprasti, o prieš 10 metų rašė “opa opa į Europą” – tai buvo jų sąmojo ir aktualiosios politinės satyros viršūnė.

Šitos jau dažniausiai neturi FB profilių, nors negali žinoti

Ką su jomis daryti? Nieko, ką su jomis padarysi laisvoje šalyje. Tik prisiminkite, kad šalį ir jos laisvę parduoda – net ne parduoda, atiduoda – dažniausiai ne aštriadančiai priešai, o nuosavosios glušių minios. Kai kitą kartą pas save drauguose Feisbuke pamatysite kokią geranorišką tetą, pasidalinančią kokiu plakatu su Mergaite Mašenka, meskite ją von iš draugų, praneškite, kodėl ją užblokavote, ir blokuokite.

Kuo mažiau pakantumo, kuo mažiau kantrybės. Tegu jaučiasi izoliuotos, tegu žino (tegu ir nepriims) kad jų pacifistiniai skiedalai apie tai, kaip nereikia pyktis su priešu, yra nepriimtini ir šlykštūs. Ir kaip mes jų nekentėsime.

 

Merūnas Vitulskis: dainininkas

Merūnas Vitulskis

Merūnas Vitulskis jau seniai buvo mano taikomas į mano laidą, tik vis kažkas sutrukdydavo. Dabar įvyko.

Labai šeimyniškas ir labai nuoširdus, Merūnas Vitulskis jau seniai atitrūko nuo to atsitiktinės sekmės įvaizdžio, kurį jam klijavo tingioji žiniasklaidos dalis po to, kaip jis laimėjo TV talentų konkursą. Jis niekada ir nebuvo atsitiktinės sekmės loterijos bilietą ištraukęs – jam tik tokią etiketę klijavo.

Merūnas žino ir pats, ir visai ramiai apie tai kalba, kad ir be televizinio tramplino jis būtų pasiekęs savo svajonę. Jam dabar tik 31 metai, ir jis nuėjęs labai labai toli. Jis nesėdi ir nelaukia kvietimų į koncertus: grafikai išdėlioti penkeriems metams į priekį.

O dar Merūnas Vitulskis yra iš Šančių ir jaunystėje jis mokėsi piešti, nes pilni namai buvo senelio paliktų kūrybos priemonių. Tik aliejiniais dažais neleisdavo.

Visa laida, taip pat ir video, yra čia.

IKEA: myliu tokią Lietuvą, nes lietuviška čia liko tik kalba

Galėtų dar ir Lietuvoje būti IKEA su angliškais užrašais, tačiau šiemet ir 2015 metais tai nebūtų realistiška

Atsilankiau IKEA parduotuvėje (dažnas lietuvis sakytų: “Ikėjoja”), ir grįžau, kaip man yra įprasta, su kompleksiniais jausmais ir giliomis įžvalgomis.

Santykiai su IKEA yra du: mano asmeninis ir parduotuvės santykis su Lietuva, kokia ji turi būti.

Asmeninis: taip, priminė nedidelę dalį, kaip aš gyvenau Anglijoje 16 metų (nuvažiuodavau kartą per metus ir į IKEA, nors arti buvo amerikietiškas Costco ir ten buvo daugiau to, ko man reikėjo; juk nereik naujo stalo kasmet).

The Sweden Shop, jau praėjus pro kasas (Lietuvoje – “Švediško maisto parduotuvė”) man graudžiai priminė mano paties jaunystės sentimentus, kai ten rasdavau Lietuvos – tokios, kokią ją buvau palikęs – atgarsius: kavą Lofbergs Lila ir Pripps alų, ir šokoladkes Daim. Not anymore: kavą geriu kitą, Prippso nenoriu, be to, Vilniuje alkoholio ir nėra parduotuvėje, o Daim kiekvienam Statoile.

Apžiūrėjęs kėdes, stalus ir lovas, prisiminiau tuos laikus, kai dar galvojau, kad gražesnis namų apsistatymas gali atnešti laimę.

Koks buvau durnas. Daiktai yra tik daiktai, o IKEA daiktai dar ir ne visi kokybiški (pvz., čiužiniai puikūs, indai – baisūs, kas kita yra kaip pasiseka, reik žiūrėti). Net nupurtė prisiminus. Praeitas etapas, gyvenimas dabar visai kitas.

IKEA yra tai, kokia Lietuva turi pasidaryti kuo greičiau

Kas nuostabu toje parduotuvėje, kad ten lietuviška likusi tik kalba iškabose ir etiketėse (maža to, dar ir gerai išversta, kas retai pasitaiko), ir dar litai, bet ir tie nebeilgam, greit bus eurai.

Aš dievinu tai, kad IKEA yra metodiškai importinė. Nė vienos šiaudinės skrybėlės nei trispalvės nei vitražo su kunigaikščiu Vytautu, jokio nacionalinio kolorito, at all. Tai yra užsienio dalis ir nebando apsimetinėti kažkuo kitu.

Vikingų gatvėje Vilniuje (nuostabus naujos gatvės pavadinimas, yay) viskas nuo pradžios iki galo kaip užsienyje, o ne kaip Lietuvoje – gatvės, vežimėliai, šiukšlinės, restoranas (apie jį atskirai bus Laukinėse Žąsyse, o kas parašys, kad tai ne restoranas, o valgykla, tai maloniai prašau, eikit jūs na*ui, jūs hopeless debilai su savo debiliškom pasikartojančiom kliedenom apie lietuvių kalbą – kokia nors tarybinė Palanga arba Senasis rūsys buvo žymiai mažiau restoranas, negu McDonald’s, nes ir maistas, ir aptarnavimas tose tarybinėse skylėse buvo žymiai mažiau panašesni į maistą ir aptarnavimą, nei moderniose greito maisto įstaigose su padėklais).

Aš turiu svajonę. Aš noriu, kad su3,14sti tarybinių daugiabučių kvartalai (taip, tie patys, kur mūsų tėvai ir seneliai gyveno, džiaugėsi ir mylėjo, tik neapsiverkit dabar nuo savo Šeškinės ir Viršuliškių romantinių prisiminimų, kaip jūs pirmą kartą gavote pagraibyti bendraamžės po maike tamsioje laiptinėje su perdegusiom lemputėm prie musoroprovodo*), tie visi kvartalai būtų su dideliu wrecking ball’u** išgriauti na@ui (nepabijokim šio žodžio), ir ant to wrecking ball’o dar galėtų sėdėti Miley Cyrus ir garsiai dainuoti, apsižergusi lenciūgą.

Ir kai tai bus išgriauta, tegu viskas būna sulyginta su žeme ir užlieta žvyru, skalda, asfaltu, betonu – lygiai, kaip stiklas, ir tegu ten būna dar parduotuvių, prekybos centrų, burgerinių, greito maisto ir ne tokio greito restoranų, krepšinio arenų, ir tegu ten NIEKAS neprimena, kad čia buvusi Tarybų Sąjungos šalis, nebent jūs užsiliptumėt ant stogo ir pamatytumėt tolumoje Senamiesčio bokštus ir Gedimino pilį.

Ir kad atvažiavę rusai ir baltarusiai iš savo šalių čia neprisimintų nieko iš savo vaikystės ir jaunystės, tegu jiems tai būna užsienis ir nepažįstamas kraštas, ir galbūt tada mažiau norėsis čia atvažiuoti su tankais ir jaustis kaip namie.

Man nereikia, kad svečiai iš ex-Tarybų Sąjungos čia jaustųsi kaip namie, kur jiems miela ir pažįstama. Man reikia, kad jie jaustųsi kaip krašte, iš kur juos gali sročnai deportuoti, jei tik kažką ne taip elgsis ir kalbės. Man reikia, kad jie jaustųsi laimingi, gavę vizą (nes daug kas negauna), ir nesaugūs, nes čia ne jų kraštas su ne jų taisyklėm.

Ir jeigu rauginta senoji karta, išaugusi, gyvenusi ir mylėjusi savo stambiaplokščiuose namuose irgi nuo to jausis kaip svetimame krašte, tai man yra visiškai neskaudu: tegu pratinasi gyventi naujai arba tegu nevažiuoja niekada į IKEA, nes ten yra viskas taip, kaip dabar bus Lietuvoje.

—

* Šiukšlių išmetimo šachtos

** Wrecking ball yra tas bumbulas, kurį įsiūbuoja ir juo griauna namus.