Andrius Užkalnis's Blog, page 23

“Šėtone, prašau” – vargšė žodžio laisvė

Aš tuoj būsiu paskutinis nepasisakęs apie Whydot’o* graudžią istoriją, kuri maždaug nupasakota čia. Tai dabar pasisakysiu, kad nemanytumėt.

Vienu žodžiu, vaikas parašė dainą, kur visokie makabriški vaizdai, ir dabar jam valdžia baudžiasi įstatyti klizmą, nes tuntai politiškai korektiškų tarnybų sugalvojo, kad čia jau negalima taip leisti, kad taip būtų, nes paskui jaunimas ir kiti paklausys ir tai paskatins juos prievartai.

Dabar reiškia yra taip.

Cenzūra ir persekiojimas už turinį yra neteisinga ir neatitinka tų vertybių apsaugos, kurias turėjo galvoje įstatymų kūrėjai.

Pasiklausę tos dainelės, niekas nebus pasiruošę smurtauti nė kiek daugiau, negu būtų pasiruošę daužyti ropines ir kitus namų apyvokos daiktus, perskaitę knygutes apie Vladimirą Iljičių Leniną, kuris, kai buvo mažas vaikas, sukūlė grafiną pas mamą namie ir dar bandė išsisukti.

Nesmurtaus ne tik todėl, kad daina neturės tokio poveikio: paprasčiausiai to šūdino takelio beveik neįmanoma išklausyti iki galo. Melodija, atlikimas, įrašas – ten viskas yra blogai, ir, kaip sako protingi žmonės, tame kūrinyje žodžiai yra užvis mažiausia problema.

Todėl nuo jaunuolio reikia atsiknisti.

Tuo pačiu noriu pareikšti nusiminimą, kad žodžio laisvę tenka ginti, kalbant apie tokį debilišką, blogą, absoliučiai nepaklausomą, buką, šlykščiai nekokybišką šūdkūrinį, kuris yra daina “Šėtone, prašau”. Tai blogesnė daina, negu čiastuškės, kurias dainuoja iškvaišusios kaimo bobos liaudies rūbais festivalyje “Juokis”, tai yra blogiau, negu anekdotai šeimininkių žurnalų paskutiniame puslapyje, tai yra blogiau, negu internete saugomos tipinės SMS žinutės, kurias durni paaugliai ir paauglės siuntinėja vieni kitiems per Kalėdas.

Ir todėl tas kūrėjas yra dumb asshole, nes savo durnu elgesiu privertė užsiėmusius, rimtus, geranoriškus žmones, nuo Marijaus Mikutavičiaus iki Algio Ramanausko ir kitų pasisakyti ta tema, nes jie negali neginti žodžio laisvės, kadangi ši yra absoliuti ir nesaistoma visokių busybodies “padorumo” supratimų.

Jie gina, nes negali neginti, o ne todėl, kad kas nors norėtų dar kartą išgirsti tą imbecilišką dainą arba linkėtų kam nors, kad jie nueitų ir pasiklausytų tos poros minučių nekokybiškos audiovizualinės kanalizacijos, kuri yra baisiau už Varėnos grybų šventės garso takelį iš dinamiko.

Whydotas galėtų suprasti, kad dabar gina jį (jį, o ne jo bevertį muzikinį šūdą), nes kaip įkyrus ir labiausiai annoying vaikas klasėje jis turėjo prisidirbti, kišdamas pirštus tarp durų, kai buvo absoliučiai aišku, kad privers. Durnos ne durys, kurios priverė: durys proto neturi, kaip ir tie, kas čia sumezgė teisinį persekiojimą. Durnas yra jis, kuris kišo savo pirštus ten, kur visi, turintys bent smulkaus graužiko protą, žino, kad nereikia, kvaila ir netikslinga kišti, nes vienintelis dalykas, kurį jis savo poelgiu įrodė, tai yra tai, kad jis yra durnas.

Tačiau mes civilizuota visuomenė, ir net durnus visuomenės narius gina bendrieji principai ir vertybės, kurių viena yra žodžio laisvė.

Aš linkiu, kad nuo Vaidoto atstotų ir jį paliktų ramybėje, bet ne tam, kad jis kurtų muziką toliau, o tik tam, kad to reikalauja teisingumas ir laisvė, kuriai buvo sukurta Lietuvos Respublika. O paskui jis tegu eina ir pats pasidaro su savim bet ką (žinoma, nekeldamas pavojaus savo ir kitų sveikatai ir gyvybei), kad tik daugiau nekurtų ir nedainuotų muzikos.

—

* Jau vien vardas tai prašosi sienos, kad į ją daužytume galvą. Vaidotas -> Why-dot-as, jeez kaip išmanu, kaip du medu. Dar reikėjo z gale, kaip pastebi protingi žmonės. Waiduxx. Čia kaip feisbuko vardai ir pavardės: As Ta, Man Tas, Vee Taz ir Aušra Nesakysiu (taip pat ir Jolanta Paslaptis), kartu su vis dar pasitaikančiais Gitana Originalūs Auskarai ir Renginių Vedėjas Vitalijus.

Taip, aš valgau degalinėse

Statoilas yra Andriaus Užkalnio darbo vieta, kabinetas, poilsio patalpa, valgomasis, buhalterija ir netgi persirengimo kambarys

Manęs dažnai klausia, rašo Andrius Užkalnis (iš tikrųjų klausia, na, čia ne toks durnas straipsnio atidarymas „manęs dažnai klausia“, kai niekas iš tiesų nesidomi), o kai dabar tavęs neįleidžia į restoranus, tai kaip tu valgai?

Na, pirmiausia, mano veido nublukę lipdukai yra tik ant kelių vieno savininko restoranų – Rene, Portobello, In Vino (gal dar kai kurių kitų, praneškite man, jei pamatysite), o dar vienas žadėjo tokį lipduką užsidėti (Druskos Namų darbuotoja apie tai rašė feisbuke, kad išsiklijuos apie mane, kad aš ten nepageidaujamas, bet tai būtų tik gero lipduko gadinimas, nes aš ir pats ten neisiu).

Visur kitur aš esu mielas ir laukiamas (gal ne tiek mielas, bet nevaro tai tikrai). Tačiau jei manęs sugalvotų nebeleisti, visuomet būtų degalinės.

Pasirink duonelę, sako jums.

Žinau, man rašo atsilupėliai komentaruose ir dabar: „ką čia apžvelginėji, kada pradėsi rašyti apie McDonald‘s, kebabus arba degalines“. Jie tiesiog nežino, kad apie visus tuos dalykus jau esu rašęs, nes Laukinės Žąsys rašo apie visas vietas, kur galima pavalgyti, ir net kai kurias, kur valgyti negalima (kavinė Monika, esanti Palangos J.Basanavičiaus gatvėje).

Tie, kas mane pažįsta iš anksčiau, žino, kad Laukinės Žąsys lankėsi Statoile jau tolimais pokriziniais 2012 metais (Statoilo maistas: štai kaip reikia maitinti vairuotojus). Dabar pasijutau privilegijuotas, kai Statoilas man pasakė: ateik, Andriau, ragauti naujo produkto, kuris yra iešmainis.

Štai taip atrodo iešmainis, yo

Ne veltui, reiškia, aš pas juos pyliausi degalus nuo Klaipėdos iki Druskininkų ir nuo Rokiškio iki Šilutės, ne veltui pirkau kavą (atskira istorija, aš kada nors parašysiu apie tai, kaip įmanoma automatiniuose kavos gamybos automatuose gaminti geresnį gėrimą, nei siūlo gal kokie 90 procentų visų Lietuvos vietų, kurios verda kavą), ne veltui valgiau dešrainius ir mėsainius. Ne veltui. Aš daug važinėju po Lietuvą, ir Statoil yra mano biuras, mano restoranas ir net vieta persirengti iš koncertinių drabužių į kelioninius.

Taip, čia tikri ir autentiški Užkalnio marškiniai

Prabangiausias Lietuvos degalinių tinklas ne tik paleido naują patiekalą, bet ir sugalvojo visus patrolinti, pasiūlęs oficialiai užregistruoti žodį, kuris yra iešmainis. Geras pataikymas į atvirus vartus – aš labai juokčiausi, jei kalbos komisija neleistų naudoti visiškai lietuviško ir jau precedentą turinčios darybos žodžio ir kokiu nors pagrindu uždraustų ir sakytų, kad nevartotina, gražiau yra koks nors kebab-submarin-sendvičius mit čiken; betgi taip nebus.

Iešmainiai prisuktose Instagramo spalvose

Kas yra iešmainis? Iešmainis yra nedidelės kainos, žinoma, čia kaip kam (su vištiena: 11,90 Lt minus kortelės nuolaida 1,19 Lt išeina 10,71 Lt) karštas submarininis sumuštinis, pasirenkamas ant šviesios arba rudos duonos, tik čia sudėtinės dalys yra perfectly sudėtos vidun, nes jos yra ant iešmelio, tai kai iešmelis išsitraukia, viskas gražiai sugula į vietas. Padažai irgi pasirenkami.

Mėsiniai yra su vištiena, o taip pat variantas su marinuota kiauliena (toks kaip šašlykiukas iš esmės), bet dar suvynioti į kumpį, kad būtų drėgnesni ir nesudžiūvę. Dar ten cukinijų yra pridėta, ką dėl manęs gali būti, gali ir nebūti, bet yra žmonių, kas mėgsta daržoves. Širdžiai neįsakysi.

Štai taip su omletu, man priminė vaikystę

Ką galiu pasakyti? Man skaniausias buvo iešmainis su omletu (7,90 Lt minus ta pati 10% nuolaida), kuris maloniai (labai maloniai, jeigu ką) priminė vaikystę, kai prieš važiuojant kur nors su tėvu, jis padarydavo sumuštinių su kiaušiniene – ant Palangos duonos, atsimenu, būdavo geriausi. Karšta kiaušinienė savo taukais kiek suvilgydavo duoną, kuri atsiskleisdavo, bet vis tiek pakankamai patikimai laikė savyje kiaušinienę, ir man tai buvo neprilygstamas skonis, kurio nepalyginsi nei su rūkyta, nei su daktariška dešra. Vienas geriausių vaikystės kulinarinių prisiminimų (taip, ir tai parodo, kaip aš paprastai maitinausi vaikystėje, o žiūrėkit koks rafinuotas gurmanas užaugau).

Paskui, jau suaugęs, Japonijoje pamačiau, kaip jie mėgsta suformuotą omletą (ten kepa stačiakampėje keptuvėje, jeigu ką), ir deda jį net ant sušių viršaus, ir, kai paskui mokiausi sušių mokykloje Londone, labai džiaugiausi sužinojęs, kaip kepamas japonų omletas, ir galiu pats pasigaminti. O čia prašau, patiekalas sujungė ir mano vaikystės prisiminimus apie keliones su tėvu, ir japoniškas asociacijas.

Čia prašau su vištiena kaip atrodo

Ar galiu ką nors patarti perkantiems? Gerai pagalvokite apie padažus. Prie kiaulienos man tiktų garstyčios ir kečupas („geltonas ir raudonas“), prie vištienos – tik kečupas, prie omleto – sakyčiau, majonezas (kaip japoniškame okonomiyaki, jie taip pat mėgsta majonezą nuo pat JAV okupacijos laikų), o gal ir majonezas su kečupu.

Užupio hipsteriams skiriama: būsit pragare

Mano Užupyje tokios grožybės

Seniai nebuvau savo Užupyje. Nuo paskutinio apsilankymo laiko splinterių ir kitų falcetais trūkčiojančių hipsteriukų godojami neformalai grafitčikai naujai pritepliojo, kurvos*.

Pragare jie galės purkšti acetonu vieni kitiems subines ir fotografuoti sulūžusiais iPhone 4s, o aplink lakstys biezdarių dievukas Banksy, šlovinamas visų tų, ką svaigina jo banalūs, leftistiniai, čegevariški šūdmeniai, ir bus Banksis nešinas baltu laptopu, ir pliaukšės jiems per megztomis kepurytėmis apvilktas galvas ilgu, margu, siūbuojančiu silikoniniu dildu.

Ir vietoj šėtoniškų kamšotų laistys jiems ant veidų prarūgusiu Pabst Blue Ribbon alumi, o tie menininkai spygaus falcetu ir ironiškai raukysis, mojuodami Lomo fotoaparatais ir ironiškai filmuodami vieni kitus mobiliaisiais telefonais, kad paskui galėtų sumontuoti tas video medžiagas ir rodyti jas vieni kitiems parodų atidarymuose, kur, būdami pragare, jie sriubčios Šėtono Fronterą, perkamą pragaro parduotuvėje po 14 šėtono juanių ir pilstomą į pigias taures, supirktas nebrangiai iš pragaro IKI, kur jas platino su nuolaida, jei surenki 20 liepsnojančių lipdukų.

Fone savo loxų dainuojamąją poeziją niūniuos grupė “Arbata”, susivėrę auskarus į ausis ir ironiškai besišypsodami ir pritemptais aukštais balsais atvėrinėdami savo plokščios sielos ir tuščios galvos ertmes, o kitoje scenoje švelniai kaukiančiu balsu deklamuos Coelho citatas lesbietės patogiais, numintais batais žemu kulnu. Gretimoje patalpoje šurmuliuos vaikų dirbtuvėlės, kur nelaiku nutrūčinti ekologiniais špinatais vaikučiai, patekę su tėvais į pragarus iš Užupio, bus mokomi piešti Gėrį, o taip pat bus piešinio konkursai apie atliekų perdirbimą ir globalizaciją ir skalūnus.

‪#‎ManoUžupis‬ ‪#‎DieVandalScum‬ ‪#‎VisusKatorgon‬ ‪#‎SpareSomeChange‬

— — —

* Geras klausimas, kaip rašyti tą žodį – su ū ilgąja ar su u trumpąją. Šaltiniai moko kitaip:

Šaltinis: internetai

Rytų Europos urodai-vairuotojai: kokie jie?

Nuotraukoje: Sarajevo gatvėse tipiškas grabo vairuotojas. Jis save laiko labai geru šoferiu

Protokoluose vėl Liudvikas Andriulis ir jo puikus tekstas. Šiek tiek paredaguota, pridedant nenorminės leksikos.

Subheadings have been inserted editorially.

— — —

Man visuomet buvo didžiulė paslaptis, kodel turtingose šalyse zmones vairuoja mandagiai ir atsargiai, o biednose salyse žmones vairavimą labai sureikšmina, vairavimas labai svarbus, labai svarbu vairuoti, labai svarbu, kaip vairuoja kiti, ir visi turi nuomonę apie vairavima. Ypač vairuodami.

Štatuose didžiuli įspūdį paliko atsargiai važiuojantys žmonės, dar likus 50 metrų prieš perėją pradedantys stabdyti. Niekada nelakstantys, nelenkiantys (nors galetų), visada vairuojantys taip, kad butu kuo mažesnė rizika- ypac gyvenamuosiuose rajonuose, prie mokyklų ar darželių.

Mandagiai ir neįpareigojančiai vairuoja ir belgai – bent jau mano Briuselio pusėje (centre ir arabyne, sako, būna ir nemandagių vairuotojų kartais). Padarei kokią klaidą – persirikiavai nepažiūrėjęs, užlindai, reikia pasukt i dešinę, lendant į ilgą eilę – niekas nepypina, nerėkia, nemojuoja rankomis. Įlįsti i automobiliu eilę – užtenka parodyti posūkį. Žmonės, kaip ir visur, kaip ir visi, daro klaidų, aš jų darau, jūs jų darot, daro jų ir belgai. Ir niekas del to nesiparina (jei tik neišgąsdinis labai stipriai). Tau reikia pasukti i dešinę, o dešinėje stovi eilė bobulyčiu su Renault Clio, besiruošiančių važiuoti tiesiai? Niekas nepypsės, ramiai palauks. Nors jos gal ir galetų rikiuotis i kairę, palikdamos laisvą posūkį dešinėn, niekas del to agresijos nerodys ir nei žmonių, nei savęs nenervuos. Vairavimas, važiavimas automobiliu nėra sureikšmintas.

Vakariečių vairavimas atsargus, gynybinis, vairuotojo siekia kuo saugiau, kuo mažesnė rizika pasiekti kelionės tikslą.

Vairuotojai į rytus nuo Berlyno

Ko siekia vairuotojai į rytus ir pietus nuo Berlyno, nesuvokiu. Rytuose vairavimas sureikšmintas. Egzistuoja mistine sąvoka “vairuoti gerai”. Sąvokos apibrėžimas išplaukės, bet greičiausiai “gero vairavimo” elementai yra gebėjimas lenkti, gebėjimas važiuoti greitai, gebėjimas nardyti tarp automobiliu, gebėjimas užlįsti, gebėjimas važiuoti per geltoną. Rytuose “bobos nemoka vairuoti”. Ypač bobos nemoka vairuoti Maskvoje, Omane, Tel-Avive, Stambule ir Vilniuje.

“Nemokantiems vairuoti” rytuose gyvenimas sunkus – kaip ir gėjai, moterys, vyresnio amžiaus žmones, “nemokantys vairuoti” bei prastesnius automobilius vairuojantys yra diskriminuojama klase. Vairuotojas, vežęs mus iš oro uosto su viešbučiui priklausančia nauja Audi A6, jautėsi gyvenime pasiekęs viska- jis ir vairuoja kietai, ir mašina jo kieta, ir žmones kietus veža- jam lygiu nėra, todėl reikia važiuoti labai greitai, lenkti iš dešinės, mirksėti vargšams ilgomis, kad jie trauktu savo purvinus automobilius iš kelio, kuri žvaigždėmis barsto balto Pegaso traukiamos, skraidančios aukso vežėčios.

Kuo žmogus mažiau išsilavinęs, tuo jis “geriau vairuoja”. “Gerai vairuojantis” visada turi griežtą nuomone apie kitu vairavimo sugebėjimus, ir tik savisaugos instinktas ji sulaiko (o pietuose ir nesulaiko) nuo tos nuomones išsakymo viešai – išlindus per langa ir kumščiu grūmojant pederastui, kuris drįso prieš mirksinčią žalią sustoti, tebūnie jis, kaušas, prakeiktas iki dešimtos kartos (dar yra urodai, kurie labai parinasi, kai atsistoji į eilę, iš kurios galima važiuoti tiesiai arba sukti dešinėn, ir nori važiuot tiesiai, o gavnojedas už nugaros nori sukti ir pypsi; tai palauksi, asile, kol aš pravažiuosiu, ir tada galėsi sukti, ateis laikas, visi nuvažiuosim – redaktoriaus pastaba).

Herojai keliuose

Visi kiti vairuojantys, o ypač diskriminuojamosios klases (žali lapai, bobos, senukai ir aprūdiję balti kablukai) yra debilai, maušai, kaušai, daunai ir piderastai. Nes tik jie daro klaidas, nes tik jie pasiklysta, nes tik jie užlenda, nes tik jie yra bepročiai, nes tik jie yra pavojingi. Herojus niekada nedaro klaidu. Niekada nepasiklysta. Visada laikosi taisyklių, o KET žino iki pat lanksčios/standžios vilkties detalių bei važnyčiotojų žymėjimo tvarkos. Rytų herojus yra geriausias vairavimo specialistas, jis geriausiai pažįsta miestą, jis moka pergudrauti policija, ir tyliai i ūsą šypsodamasis žino, kad šitame inkile radaro nera.

Rytu vairavimo herojui važiavimas iš taško į tašką b yra intensyvus, ritualinis procesas – net važiuojant 4-6 kilometrus nutinka daugybe dalyku, sutinkamos ordos debilu ir kitokių vairuoti nemokančių, daugybe kartu yra keikiamasi, linguojama galva, skėsčiojama rankomis – nes yra labai labai labai svarbu, kaip vairuoja kiti, ir kiti vairuoti tikrai nemoka. Bobos turi trauktis, gaidžiui įlįsti neleisim, o, kurvos mentai stovi, och tu blet koks debilas pralėkė, tu, gaidy, ar žiuri, kur važiuoji, kur čia masina pasistatei, o, blet, boba atbula parkuojasi, nemoka, pizdec, kiek galima laukti, nu ne, tiksliai, neįmanoma gyventi, vieni debilai aplinkui.

Mokantys vairuoti turi griežtą nuomonę apie taisykles. Herojus nesisega diržų, arba segasi juos tik autostradoje. Jis nekenčia automobiliu, kurie nenuilsdami pypsi, jei neprisegtas diržas, ir visokeriopai su tuo kovoja – Susovas buvo nusipirkęs diržų sagteles, o Arkashka, kuriam labai norisi kietumo, kurio jis neturi, Maskvoje nusižiūrėjo fantastišką kovos su establishmentu metodika- prisegti diržą ir sėstis ant jo. Arkaška Briusely dabar kiečiausias- visi važinėja prisisegę diržus, o jis nepasiduoda vakarietiškam mėmiškumui ir šlykštynėms Lexus inžinieriams – važinėja atsisėdęs ant diržo, neprisisegęs. Ir dar vypteli, kai aš demonstratyviai diržą atsegu, atsisėdu ir prisisegu – “ot mėmė, diržo jam reikia”.

Diržai galinėse sėdynėse

Diržai galinėse sėdynėse iš vis sukelia isterišką juoką – taip atskiriami grudai nuo pelu – jei segiesi gale diržus, esi susimyžęs užsienietis, tokius sutinka tik Martono taksistai prie Vilniaus oro uosto. Juk gale segtis nereikia- 60 kmh greičiu skrendanti apdribusi Seriogos 98 kg тушка bus minkštai, švelniai sustabdyta nuostabios VW Caddy priekines keleivio sėdynės. Serioga net prieky diržų nesisega, o segtis juos gale- lyg myžti atsisėdus. Hell, gale Serioga net sūnaus nesega – vyrą gi auginu, ne bobą.

Rimti rytu vyrai turi nuomone ir apie keliu ženklus – jie visi pastatyti nesąmoningose vietose, visi skirti tam, kad mentai rinktu kyšius, tie, kurie stato ženklus – debilai, o tie, kurie laikosi ženklu nurodytu taisyklių, turėtų iš karto padėti vairuotojo pažymėjimą ir prisiekti likusi gyvenimą važinėti visuomeniniu transportu. Nes nemoka vairuoti.

Tikram rytu vyrui KET yra nepalyginamai svarbesnis dokumentas už šalies Konstituciją ar naują šalies biudžeto redakcija. Rimtas vyras turi turėti griežtą nuomone apie naujausius KET pakeitimus, juos sekti, domėtis, ir diskutuoti apie juos su draugais. Yra tik viena rusis KET pakeitimu, kuri palydima pritariamu linktelėjimu – greičio apribojimu mažinimas.

Šviesos dieną prieš žmogaus teises

O jei liepė visus metus važinėti įjungus artimas šviesas… Pyzdec, furoras kyla toks, kad galima pagalvoti, jog lenkai Vilnių atsiima. Vyrai savaitėmis, mėnesiais lieja disleksinius tekstus forumuose ir komentaruose, kviesdami kilti ir nepasiduoti visuotiniam supuvusios valdžios sąmokslui. Tokio pažeminimo pasaulis nematė – SU SVIESOM VASARA VAZINET! Vyrai ir formulių priskaičiavo, rodydami, kiek papildomo kuro suvartos vairuotojai по стране (Lukoilo, ne kitaip, sąmokslas). Artimos šviesos vasara kels pavojų – akins priešprieša važiuojančiuosius. Bet svarbiausia – tai dar vienas būdas šlykštynėms mentams nulupti litų iš vargšų vairuotojų.

Mentas. Tikras vyras iš rytu neturi didesnio priešo. Keliu policija yra evil spawn, organizacija, sukurta 9 pragaro rate, juodieji raiteliai, nešantys ligas ir nelaimes, neduodantys gyventi, lėkti, džiaugtis gyvenimu. Mentai visada neteisus. Visada. Su mentais visada reikia 25 minutes ginčytis – o kaip nesiginčysi, juk herojus, pamenat, niekada nedaro klaidu, ir visada laikosi KET. Sustabdė piderasai – tikrai ne aš, tikrai buvo žalia, čia ne mano greitis, tas ženklas ne tą sako, tikrai negėriau, radaras nesertifikuotas, alkotesteris pareguliuotas, och jus kurvos, šlykštynes. Jei nesiginčiji su policija- esi durnas, pasiduodi sistemai, leidiesi apgaudinėjamas, nes policininkai visada stengiasi apgauti herojų ir išmonyti iš jo pinigu.

Paklausius tikru vyru, visi policininkai yra xamai, agresyvus, sukti, o svarbiausia- nemoka KET, neprisistato pagal taisykles, ir yra nemandagus. Aš, pvz, per dešimt metu, kuriuos vairavau Lietuvoje, nemačiau ne vieno policininko, kuris elgtųsi nemandagiai, tujintu mane, nepasisveikintu, nepaaiškintu, dėl ko sustabdė. NĖ VIENO. Visi buvo mandagus, profesionalus, efficient – padarei pažeidimą, susimokėjai, užgaišai 5 minutes.

Tikras vyras, net jei ir teko pripažinti (tik niekam nesakykit), kad pasuko po ženklu (“tu kurvu mentu visur pilna”), turi bent jau pasityčioti iš mentų. Papizdavoti, paerzinti, pažeminti. Nu o kaip kitaip? JIE DRISO MANE SUSTABYTI! MANE!

Pasakiau, kad galiu atleisti juos visus

Rytų vairuotojas, tas išdidus arabišku žirgu stepėmis lekiančio Tamerlano palikuonis, kaip ir priklauso tikram, tradiciniu, tvirtu vertybių besilaikančiam vyrui, yra sukaupęs milžinišką folkloro archyvą. O, jei tik boba nebūtų vaiku pripratinus prie durnu pasakų apie Jonuką ir Gretute, tikras vyras-vairuotojas galėtų valandų valandomis, mėnesių mėnesiais vaikams pasakoti nesibaigiančias istorijas apie tai, kaip Jis buvo sustabdytas Blogųjų Policininku, kaip narsiai su jais kovėsi iki paskutinio kraujo lašo, kaip jie bandė iš jo išmonyti litų už diržus, ir kaip jis nugalėjo, išvadindamas juos pederastais, gaidžiais ir debilais (o dar yra variantas, kaip jis tik juos apstaugė, paklausė, ar tu nori rytoj be pagonų likti, ir mentai peršikę pabėgo). O jei herojus ir suklupo, jei jį ir nugalėjo Blogieji Policininkai, ir teko sumokėti bauda – Jis taip paprastai nepasiduoda, ir išlipdamas iš mentų mašinos pasakė jiems TOKĮ dalyką, kad jie išsižioję dar 10 minučių sėdėjo. Tikras vyras turi mokėti daug istorijų apie tai, kaip jis kovėsi su mentais, laimėjo, pralaimėjo, kaip įžvelgė jų klasta, išvengė jų pinkliu, nesumokėjo, ar sumokėjo mažiau, ar išsisuko.

Tad nenuostabu, kad tokioje rūgštinėje aplinkoje, kurioje ant kiekvieno kampo tyko mentas riestais į save nagais, kur gatvėse knibžda teises nusipirkusiu debilų, bepročių, ar, dar blogiau, bobų, mandagumui vietos nelieka. Nes ant galvos gi užlips, nesupranti? Jei čia kiekviena praleidinėsi, tai kur nuvažiuosi? O svarbiausia – būdamas mandagus, debilams ir gaidžiams leisi daryti klaidas, ir jie juk nieko neišmoks. Nes…

…vairavimo herojus iš rytu turi aukštesnių idealų, nei saugus nuvykimas iš taško a į tašką b. Juk kiekvienas tikrai mokantis vairuoti širdyje yra PEDAGOGAS. Ir ne šiaip pedagogas- PEDAGOGAS iš pasaukimo, iš didžiosios P, all caps pedagogas. Jis pamokys boba rodyti posūkį – neleis jei persirikiuoti. Jis pamokys gaidį KET – neleis įlįsti prieš save. Jis pamokys keliu ereli – aplenks per dviguba ištisinę, ir kirs per stabdžius. O KAIP KITAIP? KAIP KITAIP? juk visi debilai, jei jų nemokysi, KAS CIA DARYSIS? A?

Kad ir kokie stiprūs tikrieji rytų vairuotojai bebūtų, net ir jie turi autoritetą. Dažnai klaidingai manoma, kad rytu vairuotojai gerbia DIDELIUS AUTOMOBILIUS. Tai netiesa – troleibusas gerokai didesnis už Cayenne, bet tikras vairuotojas niekada nepraleis Marjos Pavlovnos, jau 45 metus bandančios iš stoteles truliką kairėn išsukti. Rytuose vairuotojai gerbia tik viena keliu fenomeną – BRANGU AUTOMOBILI TAMSINTAIS STIKLAIS. Rytu vairuotojo jausmai BRANGIAM AUTOMOBILIUI TAMSINTAIS STIKLAIS yra sumišę. Sodietis gerbia carą, kartu jo prisibijo, kartu ir kiek jam pavydi, siek tiek slapčia ir nekenčia. bet svarbiausia- doesn‘t want to fuck with him.

Nes mongolų, totorių ir kitokiu karaimų plėšimai tryliktame amžiuje tikrai nepamiršti. Nieko gero negali tikėtis iš niūraus veido raitelio, jojančio link tavęs ant juodo, gražiai papuošto grakštaus žirgo. Ar bizūnu perlies, ar stogą uždegs, ar dukra pagrobs – valstietis turi būti atsargus. Tad ir iki šiol valstiečiai atsargiai elgiasi su juodais, grakščiais, daug galios turinčiais Miuncheno ar Stutgarto veislės ristūnais. Nes pasąmonėje vis dar gyvos 1992-1994 metu istorijos apie tai, kaip iš tokio juodo automobilio išlipa rimtas bachūras odine striuke ir beisbolo lazda išdaužo šeštuko langus. Gal ir senokai kas begirdėjo apie toki įvykį, bet valstietis turi būti atsargus. Nes ateis butą apžiūrėti – ir su tais masinu draudimais vis tiek niekas neaišku, neveikia turbūt tie draudimai, niekas ten jokiu pinigu neduos, ir valstietį vis tiek apgaus. Todėl rytuose X5, ML, Cayenne, Kruzakai statistiškai dažniau praleidžiami, įleidžiami, jų nepakirtinėja ir jiems nepypsi. Atsargus valstietis – gyvas valstietis, būtų kvaila prieš bajorą šokinėti.

Kodėl rytu herojai-vairuotojai tokie? Akis man atvėrė vienas itin išsilavinęs bičiulis, kuris, vieno pokalbio panašiomis kultūrinėmis temomis metu, atkreipė mano dėmesį i faktą, kad rytų šalyse miestu gyventojai yra iš esmes valstiečiai, tik prieš vieną, dvi ar tris kartas išrauti iš sau įprastos sodžiaus aplinkos, ir įkisti i keistą, neįprastą miesto aplinka.

Sodžiaus simboliai rytuose gyvi – arklys, vežėčios- svarbiausi valstiečio statusui. Kaimietis didžiuojasi mokąs joti ant darbinio arklio be balno (diržai). Valstietis su meile sekmadieniais išbrinko ratus, pašeria ir iššukuoja arklį. Jis nekenčia dvaro prievaizdo, o dvarininką gerbia. Sodietis neįpratęs prie grūsties, daugybes žmonių – jis nejaukiai jaučiasi mieste, yra įsitempęs, dėl to frustruojasi, frustraciją išlieja ant kitu – pro automobilio langą.

Aušra Maldeikienė, ji valdo viešąją erdvę: kaip ir kodėl

Aušra Maldeikienė ir Andrius Užkalnis (kairėje)

Aušra Maldeikienė, kuri šiandien buvo mano laidoje, yra ypatinga ne tik žinomais dalykais, kaip knygų autorė ir kalbėtoja ir dėstytoja.

Žmonės, kurie yra susidūrę su televizija, žino, kad niekas nesurenka tokių reitingų, kaip Maldeikienė – praktiškai bet kuriuo klausimu, kuriuo ji komentuoja (o ji išmintingai nekomentuoja to, ko neišmano, ir labai įgudusiai, kaip išmokė Oksforde, permeta temą ten, kur jai reikia; ji visada žaidžia sau palankiausioje teritorijoje).

Teliko žmonės absoliučiai žino, kad “Maldeikienė visada susižiūri” – ir tai tiesa, nes ši moteris viską daro labai paprastai: ji kalba artikuliuotai ir aiškiai (kaip pati sako, su veiksniu ir tariniu), IR kalba tai, ką galvoja (kas ir kaip bevarytų ant Maldeikienės, dar niekas niekada nepasakė, kad ji sako tai, kas užsakyta – net apie mane pasako, kad mane perka, nors niekas neperka, bet apie Maldeikienę NIEKADA), na IR DAR, ji kalba tik apie tai, apie ką jai patinka ir jauku šnekėt.

Dėl to daug kam atrodo, kad Maldeikienė gerai jaučiasi, kalbėdama apie bet ką (apie mane tą patį sako – tipo VISAŽINIS, aiškina apie viską iš eilės), bet iš tikrųjų yra kitaip: ji kalba tik apie tai, apie ką ji gerai jaučiasi kalbėdama. Tiesiog publika ne visada pamato seką.

Man atrodo, čia labai angliška mokykla: žmogus eina tik į tuos mūšius, kuriuos gali laimėti. Don’t fight losing battles, kaip sako labai geras patarimas. Kai neini žaisti ten, kur blogai pasirodysi, visada gerai pasirodai. Čia Maldeikienės sekmės priežastis (viena iš paslapčių), ir net ne paslaptis, nes aš tik ką papasakojau, kaip čia yra.

Vienas iš labai geros žaidėjos požymių yra tai, kad atrodo, kad ji kalba be jokio vargo ir jokių pastangų – iš tiesų po tokiu kalbėjimu slepiasi patirtis ir didelės žinios. Apie mane irgi dažnai sako, kad rašau apie bet ką, šį bei tą pasikeikiu, pablevyzgoju, ir kad čia didelio proto nereikia – he he, tai čia ir yra aukštasis pilotažas. Kad kiekvienas runkelis galėtų galvoti “ir aš taip galėčiau”. Aš in fact noriu, kad jis taip galvotų.

Taip pat ir Aušra Maldeikienė visiškai laisvai, be įtampos, priima self-deprecating poziciją ir labai atbula ranka pametėja kvailesnei auditorijos daliai tokį savo vaidmenį, kaip tokios neva apie viską šnekančios tetos, prieš kurią ta auditorija pajunta pranašumą. Tegu galvoja, kaip nori: bet ta teta valdo juos, prognozuodama jų reakcijas ir sekančius klausimus. O jie galvoja, kad kažkas vyksta pagal juos. Čia yra auditorijos valdymo menas.

Net nebūtina sakyti, kad aš su Maldeikiene dažnai nesutinku, ir ji dažnai nesutinka su manim.

Maldeikienė niekada nebijo erzinti savo pažįstamų ir bendraminčių, niekada nedemonstruodama gentinio lojalumo niekam: kiekviena viešosios erdvės figūra tik tiek gera, kiek yra geras jos konkretus pasisakymas, straipsnis ar knyga. Ji užstumia ant ko tik nori ir pagiria ką tik nori, neieškodama draugų ir nebijodama pasidaryti priešų. Tai didelės nepriklausomybės požymis, ir taip pat didelė privilegija: tai gali sau leisti labai nedaugelis.

Ir aš turiu sukąstais dantimis su tuo gyventi, nors Aušra Maldeikienė yra užstūmusi ant daugelio mano draugų ir net yra pagyrusi tokius asmenis, už kurių pagyrimą ir net paprastą toleravimą aš esu šveitęs kitus lauk ir užmiršęs visiems laikams.

Žiūrėkite, kokia gavosi laida, kad net prirašiau kone dvigubai ilgesnį tekstą, nei paprastai būna straipsnio pristatymas.

Visa laida ir video yra čia.

Gold Level: parduotuvės elitui Lietuvoje. Drąsus eksperimentas?

RĖMĖJO SKILTIS

Nors daugeliui kažkada atrodė, kad Vilniaus Akropolis (o paskui Ozas, Panorama ir kt.) jau buvo mažmeninės prekybos viršūnė (Kaune dar padarė Megą su rykliais, ir viskas atrodė vėl naujai), tačiau naujienos eina viena po kitos.

Visi laukia, ką varguoliams atveš Aldi ir Lidl, tada Maxima rebrandino savo pristatymą į namus kaip Barborą (dar nebandžiau), o šiandien išbandžiau (kaip manoma) baltarusiško kapitalo Fresh Market, kas suveikė puikiai ir atvežė viską, kaip pasakę.

Prieš pora savaičių mane, kaip “Laukinių žąsų” autorių, pakvietė apžiūrėti naujos mažmeninės prekybos koncepcijos – visiškai revoliucinis priėjimas, kuris, kaip pagalvojau iš pradžių, yra pernelyg keistas, kad būtų tiesa.

Pirmiausia, pribloškė totali informacijos kontrolė: lyg Apple korporacija prieš naujo iPhone paleidimą. Fotografuoti neleido (vėliau sužinojau, kodėl – apie tai tuojau), sutarėme, kad tekstas bus peržiūrėtas iki raidelės prieš publikuojant. Turėjau pasirašyti pora dokumentų apie konfidencialumą – pasijutau ne visai maloniai, lyg kalbėtume apie slaptus vaistus nuo ebolos arba bakteriologinį ginklą, o ne maisto prekes ir muilą.

Nebuvo leista atskleisti ir tai, kuris iš didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų bando šią koncepciją, nors bendraujant su tos bendrųjų viešųjų ryšių atstovais, man asmeniškai abejonių neliko (šioje industrijoje besisukantys gerai žino, kuri viešųjų ryšių bendrovė aptarnauja kurį tinklą).

Atvykus į parduotuvę, pirmiausia pribloškia tai, kad iš išorės ji visiškai nepanaši į parduotuvę – naujame biurų komplekse (Vilniuje tokių daugybė), ir tik kiek erdvesnė automobilių stovėjimo aikštelė gali būti užuomina, kad čia kažkuo prekiaujama. Prekes klientams darbuotojai iki automobilių atneša paprastose, rudose kartono dėžėse, kokiose būna biuro dokumentai.

Tokioje dėžėje produktai keliauja į automobilius – jokių prekės ženklų.

Jokios iškabos ant durų, tik administratorius, pateikus kvietimą arba nario kortelę, palydi prie durų, už kurių – jau kitas pasaulis. Groja tyli styginių muzika, ant grindų – ąžuolo parketas ir kilimai, net ir vežimėliai tokie, kokių nebuvau matęs, jaukiais minkštais guminiais ratais. Lengvučiai, kaip popieriniai. Pasirodo, gaminami iš lengvo lydinio pagal užsakymą Prancūzijoje.

Įėjęs supratau, kodėl negalima fotografuoti – tarp lentynų ir šaldytuvų vaikštinėjo neskubėdami žmonės, žinomi iš pramogų ir verslo pasaulio, kurie, kaip paaiškino Gold Level atstovas, visiškai nenori būti aptariami. Pamačiau vieną kitą pažįstamą diplomatinio korpuso narį. Seimo narių nepastebėjau, ir nors klausiau, ar jie taip pat yra kviečiami, sulaukiau mandagaus, bet griežtoko atsakymo, kad, girdi, kvietimo kriterijai nėra aptarinėjami. Taip ir nesupratau, ar būdamas, pavyzdžiui, ministru, gali tikėtis kvietimo.

Suprantu, kad norėtųsi aiškumo, tačiau tai privatus verslas, o ne demokratija.

“Nedarėmė jokio pristatymo, jokio renginio, jokio viešinimo – viskas absoliučiai diskretiška. Tai narių parduotuvė (members’ club), kurioje kiekvienas pirkėjas yra mūsų asmeninis kviestinis svečias. Pakvietimus ir korteles įteikiame asmeniškai, nuvykę į kliento darbo vietą ar namo, prieš tai trumpai aptarę diskretiškumo sąlygas. Tai yra lyg koks golfo ar viskio klubas, tik žymiai labiau diskretiškas”, sakė mažmenininko atstovas, vardu Vaidotas.

Pasak jo, šiek tiek informacijos apie šią parduotuvę turi tik tie, kas privalo žinoti: VMI, Sodra, taip pat tarnybos, besirūpinančios maisto higiena.

Ant lentynų ir už prekystalio – visiškai kitokios prekės, nei pagrindiniuose Lietuvos maisto prekių tinkluose. Viskas, ko man stigo Lietuvoje: puiki šviežia žuvis, tropiniai vaisiai, net autentiška amerikietiška sourdough duona, kepama Lietuvoje iš specialių miltų, mielių ir net vandens, atvežamo iš svetur.

Sucypiau, kaip vaikas, pamatęs net šviežią maistą, atskraidintą iš Anglijos “Marks & Spencer” – net ir žymieji “marks-and-sparks’o” sumuštiniai ir wrap’ai (sako, skraidina juos kasdien), o greta jų – tą patį rytą Londone pagaminti Pret-A-Manger sumuštiniai. “Laikome tik vieną dieną, kaip ir Londone, paskui atiduodame socialiai remtiniems”, sakė man.

Kai maniau, kad mačiau viską, nustėrau: net ir amerikietiškas root beer limonadas, ir sausi pusryčiai Lucky Charms su marshmallow, o kai pamačiau šviežiai kepamas Krispy Kreme spurgas (donutus) VILNIUJE, pamaniau, kad čia mane vedžioja už nosies. Taip, 9,50 Lt už spurgą – nepigu, tačiau ar galvojau kada, kad tai bus mano Lietuvoje?

Mane priimantis Vaidotas nusišypsojo, sakė, “žinojau, kad jums patiks” – ir parodė dar vieną siurprizą. Jau už kasų nedidelis, bet jaukus kampelis pavalgymui: odieve, ir čia pirmasis Vilniaus Burger King – kainos kiek didesnės, nei McDonald’s, bet pagaliau suleidau dantis į išsiilgtą whopperį ir onion rings!

Pasidomėjau, kam mane čia kvietė, jei reklamos jiems ne tik nereikia – jie jos neleidžia apskritai: juk negalėsiu nei adreso parašyti, nei tinklalapio jie turi (patikrinau: Gold Level Lietuva neduoda jokių prasmingų tinkalapių, susijusių su šia prekybos įmone). Vaidotas sakė, kad jie tik norėjo dar vienos nuomonės iš šalies – “testuoti reakciją”, sakė jis.

Kiek kainuoja ši fantastika, šis rojus žemėje? Pasirodo, nepigiai: šiuo metu metų narystės kaina – 300 eurų (1035,88 Lt), ir ji galioja tik vienam asmeniui; narystė porai (dvi kortelės, kurios, yra, vardinės, su nuotrauka – kaip Costco) – 500 EUR.

Net ir tai, pasirodo, yra tik pradinis laikotarpis (“pratiname rinką”), nuo 2015 m. liepos 1 d. kainos bus atitinkamai 600 EUR ir 1000 EUR per metus. Ir tai tik tada, jei jus pakviečia.

“Jei jūs mūsų klientas, mes patys jus rasim”, paaiškino Vidmantas. Sakau, o gal yra kokių pigesnių narysčių pensininkams, mokytojams, studentams?

Vidmantas nusijuokęs paaiškino, kad šito tikrai neverta tikėtis, nes tie žmonės – ne jų segmentas. Klausiu, galbūt verta jiems leisti bent užeiti – gal nusipirks kokią bandelę ar spurgą?

Pasirodo, ne, viskas griežčiau. Vidutinis Gold Level pirkėjo krepšelis šiuo metu – 780 Lt vienam apsipirkimui, “tai būtų praktiškai visa vidutinė pensija, todėl neverta laukti, kad senoliai eitų pas mus”, mandagiai paaiškino prekybos tinklo atstovas. Jis pridūrė, kad parduotuvė – ne guminė, todėl studentas, atėjęs daktariškos dešros ir alaus, tik užimtų vietą ir galbūt gadintų nuotaiką pagrindiniams pirkėjams. “Mūsų pirkėjai nenori stebėti, kaip niūriai apžiūrinėja prekes, kurių negali sau leisti, tie, kas gyvenime tingėjo mokytis ir dabar nesugeba susirasti gero darbo,” sakė Vidmantas.

“Čia viena priežasčių, kodėl nesireklamuojame: mes nenorime moralizavimo spaudoje, kodėl mes parduodame sašimio kokybės tuną po 290 Lt už kilogramą, kai kas nors sau negali to leisti. Be to, ne visi pirkėjai iš biudžetinio segmento skaniai kvepia, o mes labai rūpinamės potyrių harmonija savo patalpose. Net mūsų pardavėjos privalo atrodyti – ir būti – pailsėjusios, linksmos: mes pasirūpiname ne tik jų dantimis, bet net ir veido oda, “Kristianoje” vien kremams, kosmetikai išleidome tūkstančius, visa tai gauna mūsų darbuotojos. Kai kai kuriose Lietuvos parduotuvėse, kaip kalbama, kasininkės (žinoma, ne mūsų įmonių grupės) sėdi su sauskelnėmis, o čia pardavėjos gali džiaugtis net sporto sale ir baseiniuku, kuris nenusileidžia Forum Palace savo kokybe (tik dydis, žinoma, ne tas).”

Apžiūrėjus parduotuvę paliko dvejopas jausmas. Viena vertus, gerai, kad pasiūla plečiasi: kai kuriems mūsų reikia ne vien pigių makaronų ir Senolių kefyro. Tačiau tuo pačiu žinau, kad tie, kas norėtų pirkti Gold Level, tačiau niekada nebus ten pakviesti, niekuomet nesusitaikys su to “atmetimo” pojūčiu.

Aš žinau, kad savo kortelę saugosiu ir labai lauksiu sukryžiavęs pirštus, kad 2015 m. man pratęstų narystę.

—

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su reklamos užsakovais.

 

Pažįstate juos: skudurininkai keliautojai

Jūs pažįstate šią padermę.

Jie tarpsta prastai arba vidutiniškai apmokamuose darbuose (valstybiniuose, visuomeniniuose, nevyriausybiniuose), kurie yra paprastai kitiems žmonėms stepping stone į kitus, prasmingus, uždirbančius užsiėmimus. Kiti jų bendradrbiai ten stumia laiką iki pensijos, nes nieko kito nesusiranda.

Čia mes kalbame apie palyginti jaunus individus, kurie marinuojasi tose tarnybose todėl, kad yra užuodę galimybę tęsti studentišką gyvenimą, prafinansuojamą iš fondų ir programų. Tai principe tas pats, kas Marazmuso programa studentams, tik čia jau tiems, kurie išlipo iš fondų primilžio guminių batų, o tiksliau, tiesiog persikėlė į kitą fermą.

Jie visi labai gerai moka pildyt paraiškas, rašyt motyvacinius šūdo kupinus laiškus, kodėl būtent jie idealiai tinka šiai konferencijai, nes niekas kitas taip kaip jie nėra domėjęsis nutekamųjų vandenų problematika prie mažų miestų tvenkinių.

Ir jiems dažniausiai sekasi. Jie praktiškai beveik nesustodami gastroliuoja po pasaulį (dažniausiai visgi po Europą), trindamiesi po konferencijas, seminarus, sklaidos renginius, stumdydamiesi po vidutinės kokybės viešbučius (į gerus jų niekas nebookina) ir yra įpratę ėsti švediškuose staluose – organizuotuose maitinimuose bei coffee breakuose. Pastaruosius servina viešbučių holuose prie Conference Room’ų. Vakarais jie eina į miestą ir gerokai pripisa alkoholio už savus, nors, aišku, kartais juos pagirdo ir iš valdiškų.

Merginos ir moterys kartais sugeba sugulti su kitais seminaro dalyviais, paskui gailisi ir keikia save ir ex-sugulovus, kad į jas žiūri kaip į girtą nuotykį (nes blaivūs dažniausiai nekreipia į jas dėmesio). Bet kuriuo atveju, tai būna easily the most exciting dalykas jų nykiame gyvenime. Ryte susirenka viešbučio šampūno buteliukus ir tušinukus, parveš namo lauktuvių.

Jie būna įvairių profesijų – vaikų teisių specialistai, aplinkosaugininkai, komunalinio ūkio pieškės, ir užvis labiausiai žurnalistai, didieji chaliavos skynėjai – už žurnalistus nėra baisesnių. Jau lėktuve iš Vilniaus jie pasakoja vieni kitiems, kaip kur važiavo, ar gerai ir daug buvo nemokamo, ir ką gavo dovanų (jie nuolatos turi iki apsišikimo prisirinkę rašiklių, bloknotų, washbags, kalendorių ir dienynų su įvairių šūdą malančių fondų ir organizacijų simbolika).

Per pirmuosius dešimt ES narystės metų jie itin daug važinėjo į Briuselį ir į Strasbūrą, tačiau jiems yra absoliučiai pofig, kur važiuoti ir apie ką, kad tik nemokamai. Viešins bet ką – kovą prieš smurtą artimoje aplinkoje, pesticidų kontrolę maltoje mėsoje arba naujo Europos Sąjungos himno atrankos konkursą prie Balatono ežero – kad tik ne už savus.

Per laiką, kuris atlieka nuo baliavojimo ir ėdimo, jie dar pasivaikšto po priimančias organizacijas ir būtinai nusifotografuoja Jungtinių Tautų būstinės salėje (geriausia – prie kokios nors šalies, net ir Lietuvos, desko), arba Pentagone prie vėliavos ir tribūnos su logotipu. Tada kelia į Feisbukus, ir jų buki draugai klausinėja “tai čia dabar dirbi, Vaidut?”, o jie (jos) atsako, “taip, įsidarbinau NATO:)))))”.

Čia nebūtinai apie lietuvius, jei taip pagalvojote. Ne. Čia apie kaulijančius kelionių skudurininkus, paprašaikų ir oriųjų išlaikytinių veislę, kuri tarpsta daugelyje šalių (reikia pastebėti, kad ypatingai daug tose chaliavos gravy train renginiuose būna žemaūgių juodbruvių nuopisėlių vyrukų iš Ispanijos 38 dydžio batukais – lengva paaiškinti, nes ten Ispanijoje vis tiek niekas neturi darbo, ir jie tebegyvena su tėvais; taip pat prominently featurina graikai ir žinoma bulgarai, nes kaip gi be jų). Lietuviai tik yra vieni iš jų.

Grupių nariai gali skirtis daug kuo, tačiau vienas dalykas juos vienija: jie visi visada yra too cheap įsijungti interneto roamingą savo Nokijose ir Androiduose (siaubas kiek gali prisukti pinigų, ir niekas nekompensuos), ir nuolatos ieško nemokamo WiFi. Jei reikia, net ir per visą restorano salę nueis ir susiras administratorių, kad sužinotų passwordą.

Ir dar vienas dalykas: jie visi VISADA labai susiparina, kai jiems pasakai, kad jie yra skudurininkai, sekiojantys paskui dalinamas ubago gėrybėles, kaip benamės katės paskui žuvininko vežimą, laukiančios, mažu nukris kokia silkutė. Kaip jiems papasakoja apie juos, tai juos žeidžia (savo elgesio jie beveik nesigėdina, arba to neparodo).

Visi jie turi pasiruošę tiradą apie tai, kad jie “praplečia akiratį”, ir kad kas čia blogo, ir kad jie užmezga daug kontaktų (žinoma užmezga – su tokiais pačiais elgetaujančiais tipeliais iš įvairių šalių, pas juos feisbuko drauguose tuntai panašių draugelių iš visur, kurie dar ir jų nuotraukas palaikina), ir žinoma visi renginiai, kuriuose jie būna, yra svarbūs ir įdomūs.

Apie juos gera rašyti, nes jie nežmoniškai, siaubingai, akimirksniu užsitrolina, pažinę save.

Tikrai nenorėčiau, kad jiems uždraustų keliauti. Man net iš esmės pa barabanu, kad jie keliauja dažnai už valdiškus pinigus (nieko baisaus, palaiko viešbučius ir restoranus, nėr taip blogai). Tegul jie ir toliau važinėja. Iš tų skudurininkų taip gera juoktis.

Pasidarykit nuotrauką iš kokios UNESCO būstinės konferencijų salės, kaip jūs stovit prie tribūnos. Mes žinosim, kad jums jūsų nemokamas gyvenimas pavyko. Galėsit tą nuotrauką įkelt vakare, grįžę į viešbutį – free internet in the lobby. Tik iš minibaro nieko neimkit – tų neapmokės, reikės iš savų, o ten kainos brangios kai nesąmonė.

 

Rusija, kaip sekasi žlugdyti dolerį?

Šiandien švenčiam.

Labas vakaras.

Perskaitęs, kad JAV doleris jau kainuoja bitchin’ senuosius Rusijos 44 rublius (nes kai skaitysit Protokolus 2015 metų lapkričio 3 dieną, jau bus Naujoji Novorosijos Reichsmarkė, po pravestos pinigų reformos, kai nubraukė šešis nulius dėl spartaus nuvertėjimo), negalėjau nepasidžiaugti. Nes turiu ką pasakyti ta tema.

Matote, man pagal pareigas nemažai metų (daugiausiai Boreeso Yeltsino valdymo laikais, tačiau ir prie Putino) teko profesionaliai domėtis, be kitų dalykų, rusų televizija. Ir ten nemažą dalį sudarė visokios laidos, kur paprastiems Rusijos žlobams aiškino apie ekonomiką ir kitokias paniatijas.

Daug metų – faktinai, pora dešimtmečių – ivanų šalies televizija tiražavo tas publicistikos laidas, kur prie židinio arba kitokio očago sėdėdavo barzdoti arba šiaip nesiskutę apžvalgininkai (kiekvienas jų dar turėjo ir titulą, pvz., Tarptautinio Pasaulinės Minties ir Politikos Fondo Prezidentas, minėtas fondas visada buvo kokio nors daugiabučio bute ir susidėjo lygiai iš to vieno prezidento) ir aiškindavo visiems čainikams prie TV ekranų, kaip Amerikai ateina pyzdiecas.

Konkrečiai, Vakarų ekonominis modelis buvo milžinas ant kanapinių kojų, kuris rėmėsi žulikavota žydų sistema, pagal kurią yra prispausdinta beverčių dolerių ir jau tuoj viskas užsivers tuojau pat. Ta prasme, tai yra absoliučiai neišvengiama, nes labai seriously neišvengiama.

Nuo jau prasigėrusio Michailo Leontjevo (čia toks su trumpa barzda, nepainioti su dabartiniu Dmitrijumi Kiseliovu, kuris anam nevertas užrišti kurpių raištelių, nes va ten tai buvo pasiutęs šuva kai reikalas – gėrė kaip bedarbis ex-žurnalistas ir spjaudėsi ant Amerikos kaip žemės referendumininkas, eurą pamatęs) iki visokių kitų tipelių, jie dešimtmečiais kartojo, kad jau tuoj doleriui galas.

Tiesą sakant, apie tai karikatūras piešė laikraštyje “Tiesa” net ir mano vaikystės laikais, taip kad niekas nepasikeitė.

Dolerio galą pranašavo ir Irane: išprotėjęs bybgalvis prezidentas Mahmudas Ahmadinežadas žadėjo doleriui padaryti galą, kai tik nafta nebebus dollar-denominated commodity, o tam tereikėjo atidaryti alternatyvinę petroleumo biržą, kuri galėtų būti prie Esfahano ir prekiauti už Baltarusijos rublius, ar kažką. Karočie planai buvo puikūs, ir dabar jau nugaišęs Pietų Amerikos bradauckas-komandantė Ugo Čavezas irgi karštai rėmė tą idėją. Alternatyvinė naftos prekyba yra puikiame šeipe: maždaug kaip lietuviškas traktorius, ima pasaulį kai štormas.

Tai aš ir noriu paklausti, prisiminęs, kiek Rusijos mokslinykų ir specialistų žadėjo, kad doleriui šakės: ar gal dabar jau aiškiau, kaip tai vis dėlto atrodys ir kada tai prasidės? Ir kodėl Luhanske vis dar separatistai priiminėja atlyginimą žlungančiais baksais – ar tie drąsūs vyrai neverti daugiau?

Ir, svarbiausia, kas bus anksčiau: ar doleris visiškai nustos galiojęs pasaulyje, ar pradės galioti Kinijos-Suomijos tarpvalstybinis susitarimas dėl bevizių kelionių per okupuotą 200 km pločio “Former Eurasian Republic of Russia” demarkacinį ruožą, einantį palei River Folga*?

— — —

* Kaip sakė keleiviams Austrian Airlines lakūnas, kai pirmą kartą skridau į Japoniją: iš Vienos į Osaką. 

Jie visi turėjo sudžiūti ant paklodžių, o ne užaugti į žmones

Yra toks portalas Pinigų Karta, kuris kartą per dvi savaites spausdina mano tekstus.

Ten pasirodė mano nuostabi medžiaga apie ateinantį eurą. Jaučiau didelį malonumą ją rašydamas, nes atsipalaidavau praktiškai iki spalvų matymo, ir dar didesnį malonumą jaučiau, skaitydamas komentarus – tiek prie straipsnio, tiek Pinigų Kartos feisbuke.

Džiūgauti nereikėtų: kaip pastebėjo Rokiškis Rabinovičius (beje, rašantis savo tinklaraštį), Pinigų Karta yra skaitoma toli gražu ne vidutinių ir ne durniausių skaitytojų, ir perskaičius komentarus, darosi baisu pagalvojus, kaip atrodo vidutiniai ir durnesni. Čia kaip įsijungti Rožicką per LTV ir, žiaukčiojant nuo jo bajerių, su baime suvokti, kad jis yra toli gražu ne blogiausias laidų vedėjas ir efyre yra daugelis, kuris gali padaryti – ir padaro – žymiai blogiau.

Nes net šie elitiniai skaitytojai yra, daugumoje, sad ir hopeless dumb fucks. Blet, jūs paskaitykit, neįmanoma patikėti, kad yra tokių, kurie moka skaityti ir rašyti, ir kartu yra tokie blet beviltiški proto invalidai, kad jie dabar svarsto, o tai palauk palauk… tai čia gal bajeris kad eurą įvedus nebereikės vasaros laiko? Nes man atrodo kad gi vistiek bus vasaros laikas… Palauk palauk…

Idiotai, kurie perskaitė šitą žemiau pateiktą citatą, ir sėdi su kalkuliatoriais ir man bando įrodyti, kad aš skaičiuoju neteisingai:

Po euro įvedimo viskas brangs. Tai yra aiškiai suprantama: vienas euras lygus 3,45 lito. Reiškia, jei batonas kainuodavo 2 litus, dabar jis kainuos 6,90 euro, arba (senaisiais pinigais, litais) 6,90 x 3,45 / 2 = 11,90 Lt už tą patį batoną. Brangoka gaunasi duonutė, bet tai o kas jiems, Seimo nariams ir kitokiems valdžiažmogiams? Jų atlyginimai jau padidinti 3,45 karto, o kai kurių – dar daugiau.

Ten yra visko: ir moralizuojančių supermamų vapesiai, kad negalima iš durnių juoktis, nes o gal kas nors priimts rimtai (“Sarkazmas, patyčia iš neišprususios visuomenės? Na, tokia rašliava, gerb. straipsnio autoriau, tikrai neprisidėjote prie tautos švietimo.

Pinigų kartai siūlyčiau nesileisti iki tokio prasto lygio, tokias humoreskas geriau palikite kokiam prastam laikraštėliui. ar jūs į tokius ir lygiuojatės?”), ir normalaus lietuviško runkelio reikalavimo, kad jo buką makaulę įspėtų, prieš jam rašydami humora (“Humoras, aišku, yra labai svarbu, bet jis turi būti tinkamoje vietoje ir tinkamai pateiktas, kad netaptų žmonių klaidinimu.“)

Tupos, marinuotos kaliausės reikalauja, kad jiems būtų humoras “tinkamoje vietoje ir tinkamai pateiktas”. Vėploms reikia, kad jiems humoras būtų pagal jų supratimą (maždaug kaip paskutiniame puslapyje bobiško savaitinio žurnalo su TV programa, kur būna blet rubrika “Pasijuokime” ir perspausdinti seni anekdotai apie girtą žentą ir piktą uošvę).

Kodėl taip daug keiksmažodžių mano tekste? Nes taip reikia, jūs urodlyvos, bukos, amputuotom smegenim prietrankos. Aš taip gerai atsijoju savo skaitytoją nuo nesavo. Normalūs perskaito, pasidžiaugia arba nepastebi. Kiti visi pamato parašytą “naxui” ir jiems pasidaro neskanu. Tai ir eikit naxui, jeigu neskanu. Dinkit, nykit, apsisukę žygio žingsniu ir garmoškėms grojant, nes čia jūsų nekvietė ir nereikia čia jūsų.

Jums nepatiko mano humoras, ironija, sarkazmas ir bajeriai? Tai čia todėl, kad jis, blet, ne jums. Von iš čia, įsižeidusios mazgotės – ČIA NE JUMS BUVO RAŠYTA. Ir niekam neįdomu, ko jūs “pageidautumėte” ar “tikėjotės” – jūsų supisti lūkesčiai yra tiek pat įdomūs, kiek ir jūs patys. Į jus dėmesį atkreipia tik tada, kai jūs viešajame transporte važiuojate be bilieto. Jūs nesate įdomūs nei savo darbovietėje, nei jūsų giminėms, nei jūsų vaikams, ir jūsų niekas nemėgsta. Jūs tuščia vieta, kaip ir jūsų pageidavimai, ką jūs norėtumėt skaityti. Jūs esat blogiau už nulį – nulis nors dailus ir gražiai atrodo, ir turi kiaurymę viduje. Jūs, blet, net iki kiaurymės netraukiate, jūs maurais apaugusios vidutinybės ir pilkumo metastazės. Kai numirsite, jus palaidos tik todėl, kad valstybė skirs tūkstančio litų ar kažkiek tai pašalpą.

Neskanu? GERAI. Nusivylėte? DAR GERIAU. Nepatinka? COOL. Varykit, prašau, tiesiu taikymu lauk iš čia. Fuck off, idiotai ir idiotės. Čia ne jūs adresatai, ne jūsų surūgusio proto atmarozkams čia yra parašyta.

“Daliai zmoniu reikia klounu ir sou, kiti gi nori rimtos ir objektyvios info – portale kuris isileidzia tokius klounus ir postina tokius kliedesius surasti objektyvia ir rimta info kazkaip savaime atrodo labai maza tikimybe. Mano akyse sia rasliava galutinai susigadinot savo reputacija – daugiau i jusu puse net neziuresiu.”

Blemba, kaip man patinka iš jų TYČIOTIS. Šitie debilai turi būti žeminami, gaidinami, suvartomi, jiems reikia kasdien pisti protą iš visų pusių, kad jie pasimetę blaškytųsi ir toliau jiems kristų putos iš burnos, nuo jų sufakinto proto užuomazgų.

Patyčios yra gerai. Durnumo žeminimas yra gerai. Jie turi jaustis, kad jie nebesiorientuoja ir kad jiems iš visur pavojai.

Ei, debilai, pasitikrinkit pinigines. Ar žinot? Vieno lito monetų nekeis į eurus iš viso, skubėkit ką nors su jais daryti. O žinojot, kad kurių automobilio numeris baigiasi šešetu, tai iš jūsų valdžia atims mašiną ir, ko gero, taip pat ir vaikus? Tai vat žinokit, nes labai baisūs laikai ateina.

Tegul jie pasijunta kuo dažniau, kad pasaulis nėra organizuotas pagal jų taisykles, ir kad “durną ir bažnyčioje muša” reikia suprasti ne kaip siūlymą saugotis bažnyčios, bet kaip pažadą, kad jiems ne tik dabar yra blogai – kad toliau bus dar blogiau.

Rašo skaitytoja, kuriai yra pasekmės jau dabar:

“Čia turbūt norima sukelt diskusiją? nesupratau… priešingu atveju nematau straipsnio tikslo, tik dezinformavimą, klaidinant ir taip įsibaiminusius piliečius. Šį straipsnį skaityti buvo gėda.”

GERAI. Malonu, kad nepatiko.

Įsibaiminę dėl euro vienalasčiai piliečiai nėra kokie nors neįgalūs – ne, visas tas aštuonių rankų violetinis sbrodas, žemės referendumo išgamos, actą garinančios Dildošiūnaitės, skalūnų bijantys ujobkai, autominės elektrinės priešininkai ir parazitai, dabar sakantys, kad dujų terminalas mums neapsimoka, nes neatpigo gazas, visi jie yra balsuojantys šunsnukiai, kurie neturėjo gimti, jie turėjo sudžiūti ant paklodžių po savo kvailo tėvo slėpsnimis, vangiais lašais nepasiekę savo kvailų motinų reprodukcinių organų, bet dabar jie vaikšto tarp mūsų ir kvėpuoja oru, ir labai gaila.

Kapinėse šiandien pagerbėme mirusius ir uždegėme jiems žvakutes. Prisiminkime blogu žodžiu ir panieka ir tuos, kurie, deja, dar ne po velėna, ir kurių bekraštis durnumas trukdo geriau gyventi mums visiems.

Pasiruošk eurui: 10 paslapčių apie naują valiutą

Pinigų Karta

Nuo naujų metų Lietuvoje bus nauja valiuta – euras. Ne tik atsikratysime sunkaus Landsbergio ir Vagnoriaus palikimo, lito, kurio niekas nenorėjo, bet ir prisijungsime prie šeimos valstybių, kurios įsivedė bendrą Europos valiutą ir rado sėkmę – pavyzdžiui, Graikijos ir Portugalijos.

Euras apipintas mitų ir nesusipratimų virtinėmis. Kai kurie iš jų yra tiesa, kai kurie – panašūs į tiesą, kai kurie gal ir yra nepanašūs į tiesą, tačiau teisingesni, nei žemės referendumo iniciatorių argumentai.

Svarbu būti informuotiems: būtent dėl to, kad Lietuvos rinkėjai buvo gerai informuoti, jie pasirūpino teisingais sprendimais, nusprendę atsisakyti skalūnų ir nestatyti branduolinės elektrinės, nes niekas nenorime liepsnos iš elektros lizdo ir švytinčių dujų. Taip pat turime susitvarkyti ir su euro įvedimu.

1. Po euro įvedimo viskas brangs. Tai yra aiškiai suprantama: vienas euras lygus 3,45 lito. Reiškia, jei batonas kainuodavo 2 litus, dabar jis kainuos 6,90 euro, arba (senaisiais pinigais, litais) 6,90 x 3,45 / 2 = 11,90 Lt už tą patį batoną. Brangoka gaunasi duonutė, bet tai o kas jiems, Seimo nariams ir kitokiems valdžiažmogiams? Jų atlyginimai jau padidinti 3,45 karto, o kai kurių – dar daugiau.

2. Valdžia nepasakoja, ką padarys su senais litais. Jums tai neatrodo įtartina? O juk, specialistų liudijimu, šalyje cirkuliuoja apie 7 mlrd. vertės litų banknotų (apie monetas jau nekalbu). Šalyje yra apie 1 mln. pensininkų. Išdalinus tuos pinigus, surinktus keitimo metu, visiems šalies pensininkams, kiekvienas gautų apie 7000 litų, arba apie 2000 eurų, kiekvienam senoliui. Nemenka parama, apmokant šildymo sąskaitas, perkant vaistus ir pradžiuginant anūkus dovanėlėmis.

Tie litai, išdalinti pensininkams, niekam nepakenktų (jie jau išspausdinti, todėl netenka kalbėti apie pinigų masės didinimą). Juos beliktų iškeisti į eurus (popierinius arba įskaityti į banko sąskaitas), kurias turi beveik kiekvienas.

Tačiau vargu ar taip atsitiks. Kas gali paneigti, kad šie pinigai nenusės Seimo narių ir kitų seimūnų banko sąskaitos Šveicarijos bankuose (Šveicarija nėra euro zonoje, ir ten esančios lėšos yra saugios nuo konvertavimo)?

3. Jums to niekas nesako, bet iki keitimo įmokėjus pinigus į seną (jei dar turite) investicinę (privatizavimo čekių) sąskaitą, litai pavirs eurais santykiu 1:1 – tiesa, tuos pinigus galėsite panaudoti jau tik valstybinės nuosavybės privatizavimui. Tačiau turint daug litų, tai gali būti pelningas variantas. Žinoma, naujos investicinės sąskaitos jums neleis atsidaryti (išskyrus vis dar egzistuojančius Taupomojo ir Akcinio Inovacinio banko skyrius, vis dar veikiančius Kupiškyje, Pakruojyje ir Latvijos Respublikos teritorijoje iki 2015 m. sausio 15 d.), tačiau visada galite pasinaudoti vis dar veikiančiomis giminaičių investicinėmis sąskaitomis.

4. Lietuvos piliečiai, kurie perėjimo prie euro momentu (2015 m. sausio 1 d.) bus ne Lietuvoje, bet Europos Sąjungos teritorijoje, galės išsikeisti litus į eurus nemokamai bet kurioje tos šalies keitykloje palankiu santykiu (pensinio amžiaus keliautojams litai į eurus bus keičiami santykiu 1:1,5, tačiau ne daugiau 10 tūkstančių litų vienam asmeniui, išskyrus tremtinius ir politinius kalinius, pateikusius atitinkamus pažymėjimus – jiems galios 15 tūkstančių litų riba ir galiojantis keitimo santykis bus 1:1,2). Graikijos respublikos teritorijoje litai taip pat galės būti keičiami ir į naująsias drachmas.

5. Metaliniai litai – atskira istorija. Suprantama, kad litų ir lietuviškų centų monetų niekas negalės iškeisti į litus nustatytu santykiu. Sakykim, 5 litus reikėtų iškeisti į 1,44 EUR monetą, tačiau tokios monetos euro zonoje nėra. Todėl 5 litų monetos bus keičiamos tiesiog į 1 euro monetą. Šiek tiek prarasite? Žinoma. Tačiau daugelis ir išloš. Pavyzdžiui, 2 litų monetą reikėtų keisti 58 eurocentų moneta. Tačiau kadangi suma didesnė, nei pusė euro, ją tiesiog keis į vieno euro monetą.

Klausiate, ar apsimoka išleisti 5 litų monetas ir pataupyti 2 litų monetas? Žinoma! Planuojantis visada laimi. Pasiruoškite įvedimui ir jūs laimėsite taip pat.

6. Jau dabar dažnas prekybininkas reaguoja nervingai, kai pirkėjas ištiesia 200 litų banknotą atsiskaitymui, o ką jau kalbėti apie 500 litų banknotą? Ko laukti, kai dažnas pirkėjas, gavęs atlyginimą, teturės piniginėje šiugždančius 500 eurų banknotus (jie atitinka 1725 Lt šių dienų pinigais). Atsakymas – prekybininkai turės krapštyti grąžą arba prekės bus jūsų NEMOKAMAI. Būtent todėl daugelis prekybininkų taip priešinosi euro įvedimui.

7. Lietuvai prisijungus prie euro zonos ir įvedus eurą, pagaliau baigsis laikrodžių sukiojimas pavasarį ir rudenį, visas tas „vasaros laikas“, kurį kažkada įvedė Nepriklausomybės Akto signatarė Laima Andrikienė. Dabar Lietuva nuolatos gyvens pagal „eurozonos laiką“. Ar kada girdėjote, kad prancūzams reikėtų sukioti rodykles, kad jų laikas sutaptų su ispanų laiku? Neteko ir man. Dabar žaidimai su laikrodžių rodyklėmis baigsis, ir žmonės galės susitelkti darbui ir mokslui.

8. Gruodžio 31 dieną Lietuvoje bus pakeisti visi bankomatai (litams pritaikyta įranga negalės išdavinėti eurų), todėl taip pat teks pasikeisti visus PIN kodus pagal paprastą formulę: jūsų esamas kodas turi būti dauginamas iš 3,45 ir pirmieji keturi kodo skaičiai bus jūsų naujasis kodas. Pavyzdžiui, jei jūsų kodas dabar yra 7984, tai naujasis kodas bus (7984 x 3,45 = 27544,80) – 2754. Jūsų mobiliojo telefono SIM kortelės kodas nesikeis, jei mobiliajame telefone įjungta roumingo paslauga.

9. Už automobilio statymo paslaugą ir toliau galėsite mokėti litų monetomis, tik statymo laikas bus perskaičiuotas pagal lito ir euro keitimo santykį. Finansiškai nenukentėsite, tiesiog turėsite greičiau susisukti restorane ar susitikime, juk automobilio statymo laikas sutrumpės 3,45 karto! Tiesa, ši priemonė taip pat padės sumažinti kamšatį miestų centruose.

10. „Bendrieji“ eurų banknotai, žinoma, neturės jokios lietuviškos simbolikos – jie vienodi visoje euro zonoje. Tačiau ypatingomis progomis Lietuva galės išleisti savo banknotus, šiek tiek modifikuotus (panašiai, kaip Škotijoje svarų banknotus leidžia Bank of Scotland, Royal Bank of Scotland ir Clydesdale Bank – šie svarai yra tokios pat vertės, kaip ir Anglijoje leidžiami), ir vietoje stilizuotų Europos pastatų ten bus vaizduojami Valdovų rūmai, Kauno pilis, Klaipėdos senamiestis ir sostinės vamzdis prie Neries. Deja, šie banknotai nebus priimami atsiskaitymui už Lietuvos ribų.

 

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir restoranų kritikos portale Laukinės Žąsys