Andrius Užkalnis's Blog, page 29

Gabrielius Landsbergis: visai ne jam pasisekė

Linksmas pašnekovas ir mąslus vedėjas.

Gabrielius Landsbergis yra karšta tema, ir karštesnė žmogiškųjų vertybių prasme, o ne politikos, nors jis išgarsėjo būtent išrenkamas į Europos Parlamentą. Pirma atsidūrė aukštai sąraše, paskui jį reitingavo žmonės, ir buvo išrinktas.

Varguoliai mato viskame šitame du aspektus, kurie yra susiję:

(1) Čia viskas todėl, kad jis Vytauto Landsbergio anūkas, ir jį įtaisė į šiltą vietą;

(2) Jaunuolis praktiškai gavo viską, apie ką galima svajoti ir ko galima norėti, nes oh my God koks yra EP darbas, kokia alga ir kokios socialinės garantijos, tūkstančiai per ausis lenda.

Tai apie šituos tada abu.

Pirmiausia, kad jis yra Vyt.Landsbergio anūkas, ir dar su tokia pačia pavarde “Landsbergis”. Kažkas turi būti Vytauto Landsbergio anūku, ir jam tai teko. Tai nei nuopelnas, nei prasižengimas. Kiekvienas mūsų gauname iškritusias kortas gyvenime – kilmė, gimimo vieta, kalba, genetiniai duomenys – ir kiekvienas esame laisvas daryti su jais tai, ką norime.

Nėra morališkai atgrąsu gyventi su tuo, ką davė gyvenimas, nesiskundžiant ir neapsimetinėjant.

Aš, pavyzdžiui, nesiskundžiu ir neapsimetu, kaip man neteisingai išpuolė tokia privilegija, kad namuose, kur aš augau, buvo turbūt penkis kartus daugiau knygų, negu vidutiniuose LTSR gyventojo namuose, ir kad televizorių gaudavau žiūrėti turbūt rečiau, negu eiti į Dailės parodų rūmus (dabar ŠMC), ir kad tėvai mane sugebėjo įkišti į Salomėjos Nėries mokyklą, kuri nepriklausė pagal gyvenamąją vietą ir kuri tais laikais buvo labai geras bilietas į sėkmę gyvenime. Ir kad mane išgrūdo mokytis architektūros, kai man buvo 15 metų, į tuometinį Statybos Technikumą, nors galėjo leisti toliau sėdėti vidurinėje. Man visa tai buvo parankios kortos. Bet čia ne apie mane.

Gabrieliui Landsbergiui irgi buvo parankių kortų gyvenime, ir jis lošė jomis, kaip išmanė (manau, kad jei būtų nusitaikęs tik į nerūpestingą finansinį gerbūvį, tai tikrai būtų daugiau ir sočiau pasidaręs sau gyvenime, negu dabar).

Visi, kas jam prikaišioja, kad jis nuėjo į politiką, sakykite: o ką jam daryti? Nusišalinti nuo to, ką jis nori veikti, ir eiti vairuoti autobuso, kad nebūtų regimo moralinio konflikto? Taigi ir tai nepadės, net jei ir vairuotų autobusą, jūs sakytumėt, kad jis autobusą geresnį gavo ir grafikus geresnius, nes jis Landsbergio anūkas. Kitaip nebūtų.

Antras dalykas. Jei jums atrodo, kad europarlamentaro darbas, kur keleriems metams gauni nemažą atlyginimą ir visokių pribambasų kaip skrydžiai verslo klase ir viešbučiai ir kokie nors dar taksi važinėjimai, yra svajonių išsipildymas, tai tokios jūsų ir svajonės. Kai žmogus vos kvėpuodamas kalba apie Europos Parlamentą, tai labai daug pasako, koks miserable to žmogaus gyvenimas. Net gėda aiškinti.

Atvirkščiai, mano giliu įsitikinimu, Gabrielius Landsbergis buvo labiau reikalingas konservatorių partijai, negu jam reikalingas tas postas. Kodėl? Aš paaiškinsiu.

Kiekvienai partijai reikia jaunų, patrauklių, patikimų ir galinčių paskui save vesti rinkėjus veidų. Jų ne taip daug. Gabrielius Landsbergis tam labai tiko, ir dar su pavarde, kuri yra prekės ženklas.

Ką gauna jis? Darbą, kuris realiai yra politinių dinozaurų ir pensininkų karšykla (su visa pagarba jaunesniems ir labiau energingiems žmonėms, kurie ten patenka). Kai baigsis Gabrieliaus Landsbergio kadencija, jis grįš Lietuvon, mažai žinomas čia (mažiau, nei galėtų būti), neturėdamas reikiamo užgyvento svorio ir įtakos, taip pat ir partijos narių slapčia matomas ir vertinamas, kaip toli buvęs (“kol tu ten atsipūtinėjai, mes čia darbus dirbom”) ir todėl negalintis aiškinti.

Jam jau bus arti 40-ties, ir situacija nebus iš pačių geriausių: į municipalinio lygio politikus jam jau bus per smulku eiti ir nerekomenduojama, o į Seimą dar nežinia kaip čia gausis, ar nebus priekyje daug tokių, kurie visai nenorės jam užleisti vietos.

Tai kur čia ypatingas gerumas, sakykit jūs man?

Gabrielius yra selfie ir Instagramo kartos atstovas, todėl jau nuotrauka spėjo ir pablukti.

Gabrielius Landsbergis šiandien buvo pas mane Žinių Radijuje, ir kalbėjomės apie viską, taip pat ir apie jo buvimą anūku.

Visa laida yra čia.

 

 

Kalbos šiukšlynas II: sąrašas mirties bausmėms (su papiktinimais)

Kai paskelbiau itin siutinančių dalykų lietuvių kalboje, kuriuos reikia naikinti (man asmeniškai už „šokiai pokiai“ mažai yra labiau nupurtančiu dalykų, bet aš esu neįprastas žmogus), jis susilaukė nemažo susidomėjimo ir pritarimo šūksnių. Todėl dabar tęsinys.

Ateis laikas – bus ir vaikas (ką? Koks vaikas? Apie ką čia išvis – čia taip gerai susirimavo, kad negalėjote apsieiti be visiško kaimiečių idiotizmo? Blogiau už festivalį „Juokis“)
Niu (vietoje „nu“ – kas sako „niu“? Ta raidė „n“ yra kieta, ir be jokio minkštumo ženklo. Galioja visoms tarmėms)
Gerulis (nereikalauja paaiškinimų, kodėl naikintinas; jei šitam žodžiui reikia tik virtualios kulkos į kaktą, tai už panašų „gerietis“ reikia sušerti virtualiems alkaniems krokodilams)
Žmogeliukas / žmogeliukai (Coffee Inn kartos kalbinis sifilis. „Skiriu šią dainą visiems šiandien švenčiantiems žmogeliukams“. Žmogeliukai gali būti nebent tie, kurie vaidenasi, persirijus tablečių. Pagal susirgimo stiprumą prilygsta pasakymui “tiesiog gyvenu“)
Pilietis („Prie manęs priėjo kažkoks pilietis ir paklausė, kur susimokėti už automobilio statymą“. Idiotų kalba. Kiekvienas žmogus yra kokios nors valstybės (arba kelių) pilietis, išskyrus kai kuriuos asmenis visai be pilietybės pabėgėlių stovykloje. Tai yra taip pat idiotiška, kaip ir sakyti „asmens kodo turėtojas“. Mes visi turime asmens kodą. Mes visi turime kaulus, sąnarius ir kepenis. Tai dabar mums vadintis sąnarių nešiotojais/dėvėtojais?)
Vyrukas (tai yra dirbtinis žodis, gyvenantis tik spaudoje ir internete, kurio niekas iš gyvų žmonių kalboje nenaudoja, o jei kartais kuris nors nuprotėjęs kada panaudoja, tai turi nedelsiant liautis – šlykštu net klausyti, čia panašiai kaip jaunuolis arba senolė, tik blogiau)
Kur čia dabar vaikštai (apie šitą imbecilišką retardų klausimą jau kalbėta, ir daugelis jau bijo išspjauti iš burnos šią šlykščią kalbinę askaridę; jums gali pasirodyti keista, bet šis mirusią išmonę liudijantis klausimas gali būti dar labiau užsūdytas, pridėjus amplifikatorių: kur čia dabar vaikštai ratais-kvadratais – atsiprašau, kad turėjau paminėti padoriame tinklaraštyje, bet jūs privalote tai žinoti)
Teisybė akis bado (nebado, jei kažkas nenori girdėti jūsų argumentų ir vietoje išklausymo ar savo argumentavimo jus tiesiog išbanina, išbraukia ir panaikina, tai nereiškia, kad jis jūsų bijo – greičiausiai tai reiškia, kad jums, kaip moronui, daugiau nebegaiš laiko, ir eikit užsimuškit į sieną)
Baisinis (net nereikia aiškinti, kad tai nupurto labiau, nei pranešimas apie dar vieną Nikolajaus Baskovo koncertą Šiaulių arenoje)
Tortadienis ir kiti išmoningi gimimo dienos pavadinimai (jei esate suaugę, tačiau jaučiate norą kalbėti, kaip vaikučių mėgstami personažai iš animacinio filmuko, tai jūs iš tikrųjų nesate suaugę, ir iš jūsų turėtų būti atimtas veiksnumas)
Random, osam, OMG, SWAG, YOLO – penkių angliškų žodžių vartojimas, kai vartotojas principe žino tik šiuos penkis angliškus žodžius, ir principe net ir juos ne iki galo (šiaip angliškus terminus maišyti lietuviškon kalbon galima ir reikia, bet jūs privalote turėti kvalifikaciją tai daryti)
Looser (žodis lūzeris angliškai rašomas loser, ką rašantieji galėtų žinoti, jei nebūtų lūzeriai, o looser reiškia kažką, kas yra dar laisvesnis, palaidesnis ir nepriveržtas, nuo žodžio loose - keista, kaip sunku yra išmokti kai kam)
Wherever (kai vartojamas vietoje whatever, kuris ir pats savaime yra gana blogai, panašiai kaip (11) sąrašas, ypač kai tariamas neva atpalaiduotai, vuodeva)
Enivei (pažengusi kalbinių parolimpinių žaidynių rungtis – man jau dabar pradėjo drebėti rankos)
Such wow (kai bajerio galiojimo laikas baigiasi, jis baigiasi, ir jo nebeprikels jau niekas – jį galima bus išsitraukti tik tada, kai jau bus visiškai prarūgęs ir fermentuotas ir visų pamirštas, ir tai jį galės ištraukti ne random asmenys, kurie laiko save šmaikščiais /žr. žemiau/, o patyrę specialistai, turintys ne mažiau 10 000 sekėjų FB)
Šmaikštus (Paulius Ambrazevičius yra man pasakęs, kad nėra šlykštesnio žodžio; galbūt yra ir šlykštesnių, bet nedaug – šį žodį vartoja tie, kurie bijo pasakyti „juokingas“; tai yra petrosianščinos požymis)
Nejuokinga (tai čia jums nejuokinga, nes jūs buki, primityvūs ir jūsų išlavėjęs humoro jausmas maždaug tiek pat, kiek begemotui yra išlavėję skraidymo įgūdžiai, bet tai kam įdomu, ar jums juokinga? Jei jums juokas yra nejuokingas, tai jis nebuvo skirtas jums – sekanti stadija yra „juokas turi būti kultūringas, neįžeisti ir neužgauti“)
Ar negalima buvo šito pasakyti kitaip? (suprask, švelniau, maloniau, ir be užsienietiškų žodžių – žinoma, galima, viską galima padaryti, jei nori, bet aš noriu kalbėti būtent taip, kaip kalbu, ir kalbu taip, kaip noriu, todėl jeigu jums kažkoks kalbėjimas labiau patinka, tai ir kalbėkite tiksliai taip, kaip jums patinka, o kitų neužknisinėkite savo pseudo-sumaniais klausimukais)
Man tai viskas skanu / aš tai namuose pasidarau ir man gerai (jau tapo vaikščiojančia internetų priskazka, bet yra tūkstančiai žmonių, kurie sako šitą apie save rimtai – tačiau kokiu debilu reikia būti, kad viešai skelbtumeis esąs pritvotas stuobrys, kurio skonis yra blogesnis negu gerai auginamos jūrų kiaulytės /mano jūrų kiaulytė, pavyzdžiui, net petražolių nevalgo, nes jam neskanu, o špinatus mielai/? Čia būtų panašiai, kaip apie save sakyti: „aš tai knygų nesuprantu, kur daug raidžių“ – gal ir taip, nes esate kvailesni už vidutinį Darbo Partijos balsuotoją, bet tai argi jūsų interesams yra naudinga visus apie tai informuoti?)
Kitas (jei vartojamas vietoje normalaus lietuviško „sekantis“, apie kurį kai kas yra patikėjęs, kad tai yra nevartotinas žodis)
Kad su bendratimi nevartotinas šalutiniame tikslo sakinyje (kas pasakė? Vartotina. Kad nusiplauti rankas, reikia pasinaudoti muilą. Štai ir pavartojau. Man taip gražiau. O net jei negražiau, tai vis tiek smagu, juos visus reikia lodyti, kad išsikrautų energiją savo nuodingą. Arba kad išsikrauti energiją kurią jie naudoja kad dusinti normalius kalbos naudotojus)
Plūgo rankenos kyšo iš kišenių (uždrožtas iki mirties, todėl nebegalima vartoti daugiau nė vieno karto).
Pons Andriau – kas čia per “pons”? Iš tokio girdžiu. Žodis ponas turi pilną galūnę -as, o trumpina tai visokie čmo ir čavai, kurie negali normaliai kalbėti.
Brungei – kalbėkit lietuviškai, jūs regioniniai ubliudkai. Visus tuos “vaks kriuok” ir panašius šnekėjimus, kurie oi kaip patinka, oi kaip jie autentiški, oi kaip čia gražiai skamba vyžotoji mūsų prokalbė artima sanskritui. F*ck you. Kalbėkit, ko giėro, lietuviškai. Ir žemaičių kalbos net išvis tokios nėra, ją išgalvojo vilniečiams nervinti.

Lietuva kanda dulkes kai Estija rodosi Naujosios Zelandijos video

 

Čia yra tikras kadras iš vaizdo klipo.

Būna, kad YouTube užtinki tokių dalykų, kad belieka akis prasitrinti ir peržiūrėti atgal, nes tai yra ant išprotėjimo ribos.

Aš šitą ne pirmas pastebėjau (kažkokie estai jau matė, kaip rodo Delfi komentarai, deja, estų kalba*) – bet australų ir naujųjų zelandiečių grupės Crowded House** žinomiausios dainos Don’t Dream It’s Over*** klipe, kurį galite pamatyti čia, yra parodomas Tarybų Estijoje gamintas šviestuvas.

Ši plačiai Tarybų Sąjungoje žinoma vintažinė beskonybė su Vana Toomasu, senuoju Tomasu, gražaus miesto globėju buvo, turbūt, dolbašinama tūkstančiais kokiam vietiniame Dailės kombinate (kuris šiaip jau vadinosi Kunstitoodete Kombinaat, jei jums tikrai įdomu, for real), tačiau dėl Dievo meilės, kaip ji galėjo rasti savo kelią į šį muzikinį klipą?

Kokie žmonės iš Estijos keliavo į Australiją ir vežėsi šį šviestuvėlį kartu su savimi lauktuvių, vietoje įprastai vežamo likerio Vana Tallinn arba kokių nors estiškų krabų lazdelių (kraabipulgad, arba makra)?

Kaip tai galėjo atsitikti? Kokių dar gali būti sutapimų gyvenime?

Ir, svarbiausia, kodėl nė viename muzikiniame klipe su dešimt milijonų peržiūrų nėra nei Džiugo sūrio kavalko, nei austos juostos “Piršliui-melagiui”, nei pagaliau kokio nors gintaro dirbinio, sakykim, dekoratyvinio-suvenyrinio Gedimino pilies vaizdo?

—

* Puhka rahus!

Seoses Crowded House-iga tuleb meelde alati nende “Don’t dream it’s over” video, mida ka MTV aeg-ajalt armastab ikka näidata. Nimelt on seal stseen, kus suures plaanis on laua peal lamp. Muidu lambis poleks ju midagi erilist, aga see lamp just seda on – nimelt on tegemist keskaegse torni kujuga, mida kaunistab kiri Tallinn ja Vana Toomase siluett. Alati seda videot nähes meenutan nostalgiliselt, et ka minu vanas kodus, kui pisike olin, oli täpselt samasugune valgusti.

** Kas reiškia prigrūsti namai, ir kas irgi yra bizarre, kadangi juk ši grupė buvo įkurta 1985 metais, kai ženklios lietuvių ir lenkų imigracijos problemos į Australiją, o juo labiau, į Naująją Zelandiją, tikrai nebuvo, tai iš kur galėjo būti tenai prigrūsti namai?

*** Net negalvok, kad viskas jau over. It’s not over till it’s over.

Arnoldas Lukošius, nuostabios kartos nuostabus žmogus

Arnoldas Lukošius, iš Fojė, Šiaurės Krypties (kurią įkūrė mano kursiokai iš Statybos Technikumo, kur mokiausi su jais architektūrą, Kristijonas Vildžiūnas ir Zigmas Butautis, ir dar trečias kursiokas, Regimantas Rukas, tenai irgi grojo, tai štai taip aš susijęs su geriausiais*), LT United, Lietuvos Ryto ir dar daug kur buvo laidoje ir mes atsipalaidavę prašnekėjom visą laiką, nes tokia yra mano laida.

Laidai artėjant prie pabaigos ir mums persijungus į pertraukėlę, paklausė, tai gal mes pašnekam ką nors į temą. Tai, sakau, čia viskas į temą. Iš kur kilęs, kaip įgavo įgūdžius nuo statybininko ir radijo elektroniko ir kaip pasidarė tokiu, koks yra.

Nuostabios kartos nuostabus žmogus – vienus metus pasimokęs fizikos (net aš ilgiau aukštojoje mokiausi), darantis viską iš eilės, ir vienas iš to elito, kurio niekas neklausia diplomo, nes jo visiems reikia. Jis galbūt negaus didelės pensijos iš valstybės, bet kas jam – jis niekada nenustos dirbęs.

Man patiko pakalbėti dar ir apie temą, kuri yra išsiplėtojus kaip tu neklausk. Kai mane nori įžeisti, sako, “visų galų meistras“. Lietuviui kumečiui tai atrodo baisus įžeidimas. Kai pradėjau rašyti spaudoje, man aiškino, kad aš ne žurnalistas, todėl rašyti apie politiką negaliu. Kai pradėjau rašyti apie maistą, tai pradėjo aiškinti, kad ne virėjas. Kai vėl parašydavau apie politiką ir socialinius reikalus, tai sakydavo, tu gi kotletų aprašinėtojas. Lietuvos glušpetris visada, visada ras kaip tau pasakyti, kad tu netinkamas. Nes jie visi dažniausiai labai daug kam tinkami (ir būtent todėl dirba už pašalpą arba minimumą, būtent dėl to).

Tai aš nuo to laiko stengiuos kuo daugiau rašyt apie viską, ir ypač džiaugiuos, pavyzdžiui, kai rašau kartą per mėnesį Lietuvos Ryte apie architektūrą ir urbanistiką. Nes, kaip sakoma, užsi***kit grabais. Tą nukaršusių iguanų šutvė turi būti lodoma kuo dažniau, tada, su Dievo pagalba, jie visi greičiau nudvės. Čia toks lyrinis nukrypimas.

Lukošius irgi minėjo – taigi taip, čia “muzikantai į Seimą atėjo”, obože, kaip galima. Kai ateina mažaraštė kolūkio buhalterė į parlamentą, tai nieko baisaus, bet neduok Dieve, muzikantas.

Kai pagalvoji, juk visada taip ir buvo. Dar nuo Landsbergio laikų. Vytautas Landsbergis – muzikologas, Andrius Kubilius – laborantas, Ingrida Šimonytė – buhalterė, Dalia Grybauskaitė – partškola, dabar va išrinko Gabrielių Landsbergį, tai jis “anūkas”, o Antanas Guoga – kartiožnikas. Visi tai rašantys visada yra žymiai aukštesnio lygio specialistai.

Tai karočie mes taip pasidrabstėm nuoskaudom ir baigėm laidą linksmom gaidom. Arnoldas Lukošius buvo džiaugsmas ir privilegija.

Tiesa, ten kai kalbėjom apie maikes, tai daugelis domisi, kas ten tiksliai pavaizduota ant mano maikės iš Islandijos, atsivežtos gal prieš gerus dvylkika ar daugiau metų**. Tai va prašom jūsų benefitui stambiai ta nuotrauka pateikta. Bet koks panašumas į kokias nors žymias figūras yra atsitiktinis.

Islandijos troliai. Aš iš ten kilęs.

Visas laidos įrašas, taip pat gi ir video, yra čia.

—

* Dar Salomėjos Nėries mokykloje aš mokiausi vienoje klasėje su Nacionalinės premijos laureatu Daumantu Matuliu, buvusiu Seimo nariu Jonu Čekuoliu, “Valstybės” redaktorium Eduardu Eigirdu ir baro Špunka savininku Paulium Arėška, to name but a few. O ką pasiekėte jūs?

** Tai buvo nuostabi kelionė. Pradžioje, tik išsinuomojęs oro uoste automobilį, pagalvojau, kad pamečiau pasą. Buvo penktadienio rytas, o man jau pirmadienį reikėjo skristi atgal ir paskui antradienį skristi iš Londono į Taliną, ir aš įsivaizdavau, kas man bus be kelionės dokumento: grįžimo popierį būtų davusi nebent Danijos ambasada Reykjavike. Paskui radau tą pasą ant automobilio grindų. Ir kai važiavau iš Keflaviko oro uosto į Reykjaviką per baltąją naktį ir lavos laukus be augmenijos, grojo radijo stotis Lett FM (kas yra jų kaip ir toks islandiškas M-1 Plius) ir buvo Shania Twain Looks Like We Made It, tai nebūtų ypatingai kažin koks pasirinkimas, nes šmalcas toks kad neduok Dieve, bet tada labai gerai skambėjo. Tarp kitko, pastebėkit, kaip Šanaja taria “Looks laaahk we made it”, kaip kokia kaimietė.

Istorija apie Grybauskaitės brolį? Kokia istorija?

Fragmentas iš portalo lrytas.lt

Šiandien Lietuvos ryto TV rodo Rūtos Janutienės medžiagą apie Dalios Grybauskaitės netikrą brolį, kuri yra aprašyta ir laikraštyje.

Sensacija? Na, kadangi virš 2000 komentarų jau dabar, tai turbūt sensacija.

Užsakyta zapadlo prieš rinkimus? Nežinau.

Paaiškinimas paprastas – gal įsivaizduojate kokį rinkėją, kuris planavo balsuoti už Dalią Grybauskaitę, ir dabar štai pakeitė nuomonę, nes ji nepadeda netikram broliui finansiškai? What? Pagalvokit patys. Nenori ir nepadeda, koks kieno reikalas.

Svetimo skausmo nebūna? Būna. Man va visai neskauda dėl tos situacijos.

Be to, kas atrodo akivaizdu, ne visada yra tiesa. Jums akivaizdu, kad tai užsakyta? Man ne. Tūkstančiams žmonių akivaizdu, kad mano straipsniai apie restoranus yra nupirkti restoranų arba jų konkurentų, ir niekas jiems neįrodys atvirkščiai. Jie nuo to nepasidaro teisūs, kad jiems yra kažkas akivaizdu.

Galiausiai, jei tai apmokėtas rinkimų purvas, tai kokio poveikio? Užduokit sau klausimą – kas kam nuo to pasikeis, apart fakto, kad medžiaga tikrai rezonansinė?

Visi tie ankstesni atradimai apie Grybauskaitės tėvą ar apie tai, kur ji dirbo Sąjūdžio laikais – kam įdomu? Atsakymas: tam pačiam kontingentui, kuriam yra degantis vanduo, neparduodama užsieniečiams žemelė ir violetinė mergaitė. Tai jie ir keliauja ratu po komentarus ir tiražuoja visa tai. Jų nėra baisiai daug, ir jie vis tiek visi balsuos už Darbo Partiją.

Pakeitė kieno nors nuomonę? Nemanau.

Aš tai manau, kad Rūta Janutienė darė šitą medžiagą todėl, kad jai patinka daryti tokias medžiagas, ir tiek. Laisvoj šalyje turi tokią teisę. Ar etiška ir garbinga daryti? Nežinau, kaip kam atrodo. Man, pavyzdžiui, nebūtų faina, bet maža kas man nebūtų faina. Aš, kaip ir daugelis (ir Janutienė irgi) turiu šiokius tokius principus ir moralės normas, bet tai šitie dalykai kiekvieno yra kitokie. Jai gal kas nors atrodo amoralu iš to, ką aš darau. Nežinau.

Grįžtant prie Grybauskaitės temos: kad ir koks kaimas būtų Lietuva, bet, ačiū Dievui, santykiai su giminėm yra šiaip jau asmeninis kiekvieno reikalas. Kam padeda, kam nepadeda, kaip ir kodėl.

Tiesiog Lietuvoje, kaip ir daug kur kitur, žiniasklaida mėgsta istorijas apie kandidatų gimines. Buvo A.M.Brazausko pirmoji žmona, amžiną atilsį. Buvo kažkas apie Landsbergį, jau neatsimenu kas. Ir apie kitus buvo.

Ir tokiais atvejais, kur buvę kur nebuvę, atsiranda kokia teta ar pusbrolis, kirmyjantys kokiame bomžatnyke, ir paskui prašom galima palyginti, o vat jų giminaitis tai rūmuose, tai prašom koks kontrastas. Net ir Obamos giminėje tai kai prasideda narpliojimai, tai irgi: “Mark Okoth Obama Ndesandjo, the China-based son of Barack Sr.’s third wife“. Irgi nelabai kam groja.

Amerikoje koks nors National Enquirer (ir ne tik) mėgsta iškasti kokius nubiednėjusius, prasigėrusius ar išbomžėjusius gimines, kuriems nepadeda Mariah Carey arba George Clooney. Rezultatas? Parduoda extra tūkstančius klikų ar egzempliorių, bet šiaip tai niekam neįdomu.

Daugiausia todėl, kad kiekvienas giminėje turi žmonių, su kuriais nenori bendrauti, ir teisingai daro. Grybauskaitė to žmogelio turbūt nebūtų priėmusi ir tada, jei dirbtų ne Prezidentūroje, o parduotuvėje Aibė, vedėja. Lieptų gruzčikam varyt jį von.

Dabar klausimas, ar turėjo mano laikraštis Lietuvos rytas ir jo interneto portalas lrytas.lt publikuoti šį nelabai skanų straipsnį? O kodėl ne – informaciją gavo teisėtai (kol niekas neįrodė priešingai), o tai, kad kažkam neskanu, tai dar ne priežastis nespausdinti.

Be to, žinote, kas padarė portalui dešimtis tūkstančių perskaitymų? Taip, būtent tie, kurie sako, kad tokio straipsnio nereikia publikuoti. Tai jie ir skaitė. Ir skaitys dar, nes jie tokie.

Maža kas kam yra “neskanu”. Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių žmonių, kuriems neskanu mano antradienio skiltis lrytas.lt, kuriems neskanu Protokolai, ir dar labiau neskanu Laukinės Žąsys, nes “ne taip reikia rašyti apie maistą”.

Aš nusižengimo nematau, nors ir straipsnis teoriškai varo ant kandidatės, kurią aš palaikau. Lygiai taip pat nematau problemos, kai mano laikraštis vis išspausdina laišką kokio glušiaus, kuris aiškina, kaip aš esu blogis visuomeninėje erdvėje, ir paskui heiteriai gali džiaugtis. Manęs neužgauna ir neetišku elgesiu to nelaikau.

Todėl nemanau, kad čia kažkokia problema ir Grybauskaitei. Nes nelabai čia net yra istorijos, tik didelio susidomėjimo sulaukusi medžiaga su human angle – tai yra, skurdo ir prabangos supriešinimo vienoje šeimoje siužetu, kurį, kaip ir multiką apie Pelenę, istoriją apie sūnų palaidūną arba kokią moralinę alegoriją apie lebedį, raką ir ščiuką, supranta net ir glušesnis skaitytojų kontingentas. Tai tegu ir pasidžiaugia. Nieko neįvyko.

Vyno Dienos: susirinks neišmanėliai, bus šventė

Oficialus plakatas pajamtas iš internetų.

Rėmėjo skiltis

Perspausdinta iš Laukinių Žąsų

Taip, susirinks ne tik neišmanėliai (Dievas yra mano liudytojas – Vyno Dienos yra didžiausia išmanančiųjų apie vyną koncentracija tarp Pasvalio ir Druskininkų ir tarp Baltarusijos sienos ir Būtingės), bet šis straipsnis apie jus – tuos, kurie „prancūziško nemėgsta, nes rūgštus“.

Apie jus, tuos, kuriems „patinka kad saldesnis būtų“.

Apie tuos, kurie „buvo Prancūzijoje, ir ten vienas labai žinomas vyndarys sakė, kad visi derinimai yra nesąmonė, ir kad Syrah galima gerti su menke, nes kaip kam patinka, taip tas ir geria“.

Pažiūrėkime tiesai į akis: daugiausia atėjusiųjų naudosis tuo, kad už bilietą, kainuojantį 50 Lt, ŠMC (Šiuolaikinio meno centre, tiems iš jūsų, kuriems reikia išgliaudyti), laisvai galima prisiragauti iki soties. Vyno Dienų tikslas ne toks (vaišintis reikia atsakingai), bet tokių bus.

Praėjusiais metais labai gerai jautėsi prisivaišinimo poveikis, kai į šventės pabaigą įsidrąsinę prieina restoranų direktoriai ir direktorės, ir pradeda sukti ilgą šneką apie tai, kad Laukinėms Žąsims tikrai reikia apsilankyti jų restorane, tik geriausia perspėti iš anksto (reikia suprasti, kad, neduok Dieve, negaučiau tokio maisto, kokį paprastai duoda žmonėms; nejau taip sunku suprasti, kad restorano savininkas, labai norintis iš anksto žinoti apie kritiko atvykimą, išsiduoda nelabai kaip galvojąs apie savo virtuvę ir aptarnaujančiuosius*).

Iš visų renginių, turbūt tik apie Dainų Šventę galima pasakyti, kad ten ateina žmonės, išmanantys apie tai, kas švenčiama. Daugumas ateinančių į Kino Pavasarį nusimano apie kiną tik tiek, kad žino, jog šis renginys vyksta pavasarį. Į Miesto Dienas atvažiuoja daugiausia žmonės, daug jėgų ir pinigo sudėję į tai, kad galėtų gyventi ne mieste. Taip irVyno Dienos sutraukia begales žmonių iš „vidutinio vartotojo“ kategorijos.

Nenoriu niekaip paniekinti vidutinio vartotojo ar atrodyti snobeliu, bet vidutinis Lietuvos vartotojas yra, deja, tas, kuris vyno buteliui išleidžia 17 Lt. Vidutinis Lietuvos vartotojas eina baliavoti į „vynines“, surenkančias atbrosus iš sandėlių Ispanijoje ir mokančius ten už butelį ne daugiau euro. Tai jis, vidutinis vartotojas, laiko fronterą, greifoksą ir „tą dalyką su žirafa ant etiketės“ puikiausiais vynais, nes jie ant permanentinės akcijos.

Tiesą sakant, vidutinis vartotojas dar jums būtinai papasakos, kaip buvo Ispanijoje/Italijoje/Gruzijoje ir kaip ten aplūžusiame mielame kaimo restoranėlyje buvo geriamas (specialiai jiems ištrauktas, kaipgi kitaip!)puikiausias vynas po du eurus už litrą, ir ten buvo toks vynas, kad visiems grankriu ir kriu-buržua tai iki to tris metus Ronos upe plaukti, ir tai nedaplauks.

Lietuvis labai mėgsta pasakas apie slaptus apyžlibių artizanų rūsius, kur senoliai šimtamečiais metodais padaro stebuklus iš bet kaip auginamų, belekada skinamų, biesas žino kaip spaudžiamų ir apskritai “liaudis knows best” méthode traditionnelle būdu perdirbamų vynų, gaunant auksinį šamurliaką (po tuos pačius du eurus už litrą), kurio, kaip sakoma, kažkada paragavusi Anglijos karalienė, Jean-Claude Van Damme, Vladimiras Putinas ir kiti organoleptinio pasaulio korifėjai ir pasakę, kad tokio negėrė jokio, niekur, už jokius pinigus, ir kukliai pasiteiravo, ar galima jiems atsiųsti tris bačkas.

Dar yra tokių, kurie, išgirdę, kad kažką išmanai apie vyną ir esi kažką mokęsis, pradeda erzindamiesi klausinėti, na, ar jauti prakaituoto balno, miško paklotės, cigarų dėžės, senos kaimo gryčios, prisirpusių persikų ar dar kokį kvapą? Jiems atrodo, kad nieko tokio neįmanoma užuosti, nes jie neužuodžia patys. Tegul Dievas būna jiems teisėjas. Įdomiausia, kad jie net neįtaria, kad praktiškai bet kurį iš jų galima irgi taip pat išmokyti, tik reikia praktikos.

Visi tie žmonės bus Vyno Dienose, ir, kas keisčiausia, jie visi turės geras dvi dienas. Dar norėčiau pridurti, kad Tom Nicholson su savo Jurgiu ir Drakonu abidvi dienas keps sodelyje pizzas, bet kadangi čia mane įtars interesų konfliktu, tai to net neminėsiu.

Vienu žodžiu, jei pažinot save ir dabar įsižeidėt, tai nubauskit mane ir neikit į Vyno Dienas, kad mums, snobams ir pasikėlusiems pižonams, sukišusiems nosis į taures ir mokantiems taisyklingai tarti vynuogių veislių pavadinimus, jo liktų daugiau.

Visa informacija ir bilietai yra čia.

—

* Tai primena vieną liūdnos atminties restoraną, kuriame po neigiamos apžvalgos man buvo pranešta, kad netikusi padavėja, neskirianti balto vyno nuo raudono ir atnešanti salotas po antrojo patiekalo, dirbo „bandomąją dieną“, ir todėl kaip ir nesiskaito.

Kodėl Grybauskaitė nusipelno laimėti?

Nuotrauka: LR prezidentūra

Atsakymas yra ši nuotrauka.

Galite inkšti ir rėkauti, kad pigus piaras, gal dar kas nors paskųs, komjaunuolišku įpročiu, Vyriausiajai rinkimų komisijai (fotkinimąsi žydinčių sakurų fone, o sakuros pasodintos už mokesčių mokėtojų pinigus, jau paskundė – tai ko čia neiškvietus Steveno į VRK posėdį?), bet rezultatas yra rezultatas.

Visoje šioje blankioje prezidento rinkimų kampanijoje (už ją blankesnė yra tik europarlamento rinkimų kampanija, nes apie tuos renkamus deputatus liaudis žino tik tiek, kad jie uždirbs labai daug eurų ir gaus pensiją iki mirties, o galbūt ir po jos, ir net keliaus į geresnį rojų, kur nėra mokesčių ir pasodina ant minkštesnio debesio, o gal net ir debesies) prezidentės Grybauskaitės nusifotkinimas su atvykusiu į Vilnių pakoncertuoti muzikantu (kuris dar yra ir Liv Tyler tėvas) yra geriausias ir efektyviausias dalykas. Ir linksmiausias. Ir sumaniausias.

Kodėl?

(1) Šios nuotraukos yra teigiamos ir su gražiom šypsenom, pirmos rūšies pozityvumu – protokolinės snap-snap fotkės atrodo kaip gera fotosesija. Result.

(2) Steven Tyler įsisegęs Dalios Grybauskaitės ženkliuką. Respect ir gerai sugalvota. Tereikėjo paprašyti.

(3) Maksimalus pasimetimas priešininkų stovykloje. Jie užtrolinti. Beliko tik žiopčioti ir mikčioti – o tai kaip čia, o tai ką čia, o ar čia taip išvis galima, o tai kaip čia atrodo, kas čia išvis dabar. O va taip vat. Niekur neparašyta, kad negalima. Kas pirmas sugalvojo, tas ir gudrus.

(4) Neįtikėtina sklaida – nuotrauka dalinasi visi ir dalinsis dar ir rytoj (vien mano Feisbuke susirinko virš 1000 “patinka” per kelias valandas, tai jūs pagalvokit, kiek linksmos Grybauskaitės atvaizdų kelias dienas prieš rinkimus pasiskleis prieš rinkėjų akis).

Kandidatė, sumaniai ir paprastai prasukusi tokį ėjimą prieš antrąjį turą, nusipelno laimėti. Jei sugalvojo kažkas iš jos komandos (Romas Švedas ar kiti), tai kandidatė nusipelno laimėti, nes turi tokią komandą.

“Every battle is won before it’s ever fought“.

Tai man ta kandidatė, kur po kaire, dabar atrodo kaip jau laimėjusi.

Vaikai, gyvieji gyvenimo kaktusai

Duok jiems kastuvėlį, tegu žaidžia.

Verslo Klasė, 2014 m. kovas

Ar pastebėjote kada nors, kaip žmogui pasikeičia požiūris į pasaulį ir į save, kai gyvenime atsiranda vaikai?

Na, pirmiausia būna, žinoma, begalinis pasididžiavimas. Naujagimio nuotraukos, dovanos, krikštynos. Dar daugiau nuotraukų. Proga pasipuošti ir išeiti į žmones. Giminės ir draugai prie bažnyčių. Viskas aplink – gyvenimo šventė.

Tada pamažu ateina supratimas, kad gyvenimas keičiasi, tik pasikeitimo mastas ne iš karto būna suvokiamas. Žmogaus protas taip sutvarkytas, kad labiausiai šokiruojančios naujienos – kurios, jei jos nebūtų psichologiškai sušvelnintos, turbūt daugelį paverstų daržove tą pačią sekunde – jei jos skelbia gana baisų nuosprendį, yra iš pradžių priimamos, kaip šiaip jau nieko baisaus. Čia taip mūsų smegenis saugo gamta.

Dažniausiai žmonės sako sau patiems, kad dabar gyvenimas mažiausiai aštuoniolika metų mums nebepriklausys. Tai pripažįstama gana lengvai, lyg aštuoniolika metų būtų ne 216 mėnesių ir ne 936 savaitės, kurios dar gali ir prasitęsti, jei bus daugiau vaikų, o toks neesminis ir lengvai išgyvenamas etapas, kur nespėsi apsidairyti, o jis jau ir bus praėjęs.

Taip save guodžia dauguma kalinių, kurie gauna panašaus ilgumo bausmę, tik kad nedaug yra nusikaltimų, kur yra nesutrumpinamas ir neaptariamas aštuoniolikos metų terminas, per kurį garantuotai viskas ir beveik visiems laikams pasidaro kitaip, nei buvę.

Geriausios dienos negrįš niekada

Kodėl „visiems laikams“ – juk vaikai užaugs, susitvarkys, iškeliaus, ir tada vėl turėsit gyvenimą patiems sau, ar ne?

Ne. Vaikai greičiausiai tikrai laimingai užaugs, susitvarkys ir iškeliaus, tačiau tada jau jums nebereikės nieko, ko reikia dabar.

Tie dalykai, kurie yra įdomūs dabar, neberūpės. Jūs būsite pavargę ir iškankinti visų tų dalykų, apie kuriuos čia tuojau pakalbėsime, ir praradę sugebėjimą svajoti ir projektuoti ateiti. Depresija, kaip sakė psichologas viename filme, yra nesugebėjimas projektuoti ateities; tai pagal tą kriterijų greičiausiai jums visiems bus depresija. Arba jau yra, jei jūs, skaitantis šį straipsnį, jau spėjote pasiekti tą amžių, kai visi minėti dalykai jau jums yra spėję atsitikti.

Tuomet straipsnis bus jums dar naudingesnis.

Gyvenimas jau nebe jūsų

Suvokimas, kad gyvenimas jau yra ne apie jus, o apie vaikus, ateina pamažu. Taip, laisvo laiko, turimo sau, kiekis pradeda radikaliai mažėti labai staigiai, bet tas ne iškart pasijunta skausmingai.

Tačiau praeina vieneri, dveji metai, ir pradedama pamažu matyti, kad paskutinės buvusios atostogos (atostogos, jų ritmiškumas ir jų nuotraukos yra gyvenimo normalumo rodiklis – jūs tai žinojote, bet niekada apie tai nepagalvojote) ir jų prisiminimai sparčiai tolsta į praeitį, o nieko naujo nėra ir nenusimato. Ateitis nebūtinai miglota – tiesiog ten nieko gero, štai ir viskas. Ir tai aiškiai matyti. Jokios miglos.

Vietoje atostogų vaizdų auga ir didėja nuotraukų gausa apie naująjį šeimos gyventoją. Dabar kiekvienas jo pasijudinimas, žingsnis, perėjimas prie kietojo maisto yra naujojo gyvenimo prisiminimas. Taip kalėjime gyvenama nuo vieno pasivaikščiojimo kiemelyje iki kito pasivaikščiojimo, nuo vienos siuntos iš laisvės iki kitos, nuo laiško iki laiško, nuo giminių vizito iki vizito. Nedidelė prabanga ir menki malonumai, bet imi tai, kas yra, kai nieko kito nėra.

Bandymų pabėgti nuo situacijos būna visokių. Kai gimsta pirmasis vaikas, tėvai bando piniginės pagalba sau įrodyti, kad gyvenimas visai nepasikeitė, kad viskas gerai, ir kad jie toliau kontroliuoja situaciją.

Prasideda nekontroliuojami pirkimai: brangiausias ir išmaniausias vežimėlis (kuriam trūksta tik parkavimo daviklių, kuro įpurškimo ir šildomo vairo bei atbulinio vaizdo veidrodėlių), visokie aparatai, vienu rankenėlės pasukimu susukantys ir supakuojantys į kvepiantį maišelį prikakotas sauskelnes, išimtiniais sutrikimo atvejais dar ir šliaužtukai, papuošti garsių firmų logotipais. Anksčiau tie logotipai buvo ant mamytės rankinės ir ant megztinio, aptempiančio jos stangrų biustą – dabar ji renkasi kuo didesnį krepšį, kur telpa visas kovos amunicijos komplektas, o megztinis pasirenkamas toks, ant kurio mažiausiai atpylusio kūdikio dėmių.

Klinikinės išlaidavimo daugiadienės yra psichologinės gynybos mechanizmas, bandant suteikti prabangos ir pasitikinčios diskrecijos pačiam įkalinimo faktui – lygiai taip pat kalinys daug dėmesio skiria tatuiruotėms: kad jau pataikiau už grotų, tai nors pasirūpinsiu, kad visi žinotų, kad mano buvimas už grotų buvo labiausiai grotuotas ir mano grotos buvo storesnės, negu kitų. Tokios pagerintos, VIP grotos.

Pabėgimų nebūna

Vaiko seneliai kartais pažiūri bamblį (jei seneliai yra iš tų, kurie išleidžia, nes toli gražu ne visi ir ne visada užsiima šitais dalykais) ir išleidžia tėvus į miestą – į restoraną arba į kiną, kur tėvai būna pas save pasidėję mobiliuosius telefonus, į kuriuos baugščiai dirsčioja kas dvi minutes, o gal ir dažniau.

Tie telefonai – kaip bombos su spalvotais laidais ir dideliais raudonai švytinčiais skaičiais veiksmo filmuose: taip, jie suskambės pačiu netinkamiausiu momentu, ir trumpa iliuzija apie grįžimą prie senojo, normalaus gyvenimo sugrąžins prie naujosios kalėjimo realybės: skambina močiutė, Lukutis apsivėmė, o dabar triedžia, o Austėja susipjaustė pirštą, bėga kraujas ir reikia vežti į Santariškes, nes močiutė nevairuoja automobilio. Visiems viso gero, turim jau skubėti.

Kai kada tėvai būna išleidžiami savaitgaliui į kokią trumpą kelionę, ir tada Mantukui, likusiam su močiute, pakyla temperatūra (kaip paaiškėja po dvylikos valandų, tai nelabai smarkiai ir buvo pakilusi, tiesiog močiutė „geriau norėjo apsidrausti“), ir jau tik už kokius pora tūkstančių papildomų litų gimdytojai susipažįsta su skubiu naujų bilietų įsigijimu ir skuba atgal prie savo grandinių ir grotų virbų – vakare sėdėdami oro uoste, laukimo salėje, jie žiūri į kilimą su kramtomosios gumos dėmėmis ir galvoja, kad dabar šiaip jie turėjo gerti vyną Paryžiaus gatvelėje, kaip buvo suplanavę.

Visi šie dalykai yra neatsitiktiniai. Jie – tik prieinami ir įtaigūs priminimai apie tai, kuo pavirto gyvenimas. Ir kuo pavirtote jūs.

Toliau – blogiau

Vaikui pradėjus normaliai miegoti naktimis, tėvams kyla naujos iliuzijos apie tai, kaip galbūt dalelytė gyvenimo jau bus susigrąžinta: na, vaikas pradės lankyti darželį, gal bus auklė, vis kažkas. Nė velnio, žinoma: ikimokyklinio auklėjimo įstaiga, o paskui mokykla, sukuria trigubai daugiau problemų, negu išsprendžia. Mamai darbe karjeros augimui nepadeda (ir trukdyti neturėtų, bet trukdo) ta aplinkybė, kad ji vis dažniau bendrauja su bendradarbiais ir su šefu tik apie tai, kodėl ji pavėlavo, turės anksčiau išeiti, arba kodėl užsitęs jos pietų pertrauka, nes reikės važiuoti dvidešimt penktąjį kartą į polikliniką.

Vaikas pradeda nešti iš lopšelio visas ligas, kurias tik atneša į tas pačias patalpas kiti vaikai, auklės charakteris ir įpročiai pasirodo tokie, kad prieš juos nublanksta baisiausių ir įkyriausių giminaičių zyzimai ir keistenybės, ir nuolatiniai skelbimai mokykloje apie utėles („patikrinkite vaiko plaukus“) pasidaro įprastine vakarinio pokalbio prie stalo tema.

Tie pokalbiai yra atskira tema. Ne iš karto (dažniausiai – tuomet, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą) vaikas, kuris anksčiau uzurpavo, rodos, tik laiką ir jėgas, uzurpuoja jau ir intelektinę teritoriją, ir priima už jus socialinius sprendimus.

Nužudytas bendravimas

Pirmiausia, jūs jau bendraujate tik su tais savo draugais, „kurie irgi turi vaikų“. Ne, ne todėl, kad jums būtinai norėtųsi bendrybės su kitais žmonėmis, kurie kenčia nuo lygiai to paties, kaip ir jūs pats. Ne.

Paprasčiausiai daugiau niekas su jumis nebenori bendrauti, nes žmonėms, kurie yra laisvėje, už kalėjimo sienų, visiškai neįdomu klausyti vėl ir vėl, kokia putra jus maitina, koks yra pasivaikščiojimo režimas ir kokius naujus treniruoklius atvežė į įkalinimo vietos sporto salę.

Jus pakenčia tik tie, kurie patys yra skausmingai panašūs į jus.

Ir ilgi vakarai prie vis dar rūpestingai paruoštos vakarienės pavirsta begaliniais svarstymais apie miesto mokyklas ir jų sąlyginius privalumus, ir kiek kas kainuoja, ir kokie trūkumai, ir kaip ir kur paskui reikės stoti mokytis, ir kokie tėvai ten pat leidžia savo vaikus. Ir, be abejo, bus paminėta, kada paskutinį kartą mokykloje rado utėlių, ir apie tai, kieno galvoje tos utėlės buvo rastos: informacija neviešinama, bet kalėjimo šnabždesių paštas susirenka šalutinius įrodymus ir padaro išvadas.

Visas gyvenimas yra tik apie įstaigas, susijusias su vaikais, apie veiksmus, kurie skirti vaikams, apie pirkinius dėl vaikų: visas kitas gyvenimas nebeegzistuoja, jis yra už įkalinimo įstaigos ribų, jis jau seniai pamirštas.

Net ir vėl prasidėjusios atostogos yra tik lukštas: jos renkamos seniai ne pagal smagumą, ne pagal įdomumą, o tik pagal tai, kur bus mažiausiai nepatogu su vaikais. Ką galima kelionėje pamatyti? Koks skirtumas, ką galima pamatyti, jūs priimsite sprendimus pagal tai, kur mažiausia tikimybė vaikui subloguoti nuo maisto ir kur mažvaikiui geriausia bus ropoti ir „turėti kuo užsiimti“, kol tėvai prie baseino išgers vieną kitą kokteilį ir bandys save pačius įtikinti, kad štai jis, senasis normalus gyvenimas, pagaliau grįžo.

Jis negrįžo. Jūs iš esmės esate tik kalinių saviveiklos koncerte įkalinimo įstaigos aktų salėje. Arba jūsų pataisos darbų koloniją aplankė muzikos kolektyvas, ir jūs turėsite pora valandų pramogos Pravieniškėse, kurios tikrai nesupainiosite su garsios grupės pasaulinio turo koncertu kur nors Miuncheno stadione.

Tęsti galima be galo. Nelaisvės formos keičiasi, esmė lieka ta pati. Dar būna transportas, kuris renkamas pagal tai, kaip patogu į jį tvirtinti vaikišką kėdutę ir kiek būtino šlamšto, krepšių su drabužiais ir visokių žaislų galima prigrūsti į automobilį-universalą, kad savaitės kelionė prilygtų tremtinių kraustymuisi. Dar būna vakarai ir savaitgaliai, paversti vairuotojo darbu, vežiojant atžalas po treniruotes, būrelius, užsiėmimus, logopedus, terapeutus, povandeninės jogos mokyklas ir korėjiečių kalbos pamokas. Visko būna. Vienoda tik viena: visa tai jau seniai ne dėl jūsų. Jūs jau pamiršote, kaip ir kas būna dėl jūsų.

Tų visų užsiėmimų reikia, nes privalu turėti kuo pasigirti prieš kitus nuteistuosius, jei paklaus. Pagal tai nustato statusą kameroje.

Jei jau teko nešti kryžių ir ant galvos dėtis erškėčių vainiką, tai tegu mūsų kryžius būna iš pačių prabangiausių medienos rūšių, ir tegu mūsų erškėčiai būna labiausiai veisliniai, ekologiški, su ilgiausiais dygliais, specialiai užsakyti ir atskraidinti iš rečiausių Pietų Amerikos erškėtynų. Kad visi pavydėtų bent jau tų erškėčių.

Tik neapykantos skleidimas?

Dabar jūs sakysite, kad „čia ne visiems taip“. Sakysite: „autoriau, projektuoji savo nevykusį gyvenimą, savo baubus ir savo nelaimes į visus?“. Laukiau šito klausimo.

Visi tie, kas neigia įkalinimą, visi tie, kas sako, jog vaikai yra didžiausias džiaugsmas ir surasta gyvenimo prasmė, iš tikrųjų nemeluoja (nemeluoja ir tie, kas tai pagalvoja tik retkarčiais).

Iš tiesų tai yra nieko daugiau, tik gynybos mechanizmas, Stokholmo sindromas, prisirišimas prie savo skriaudiko ir parodomoji reakcija, drąsus veidas ir šypsena tokioje situacijoje, kur mažiausiai už viską norisi šypsotis – tačiau dažnai tas noras save įtikinti būna toks stiprus, kad juo patikima visiškai ir kartais iš autohipnozės neišlipama ilgus metus, ir taip atsiranda portalų „Supermama.lt“ skaitytojos ir autorės ir mamos sektančių veidais, tikrai nieko aplink save nematančios, išskyrus tarnystę vaikams – kuri dažniausiai tęsiasi ne iki vaiko pilnametystės, bet iki paskutinio atodūsio, nes šioje juvenalinės justicijos sistemoje už gerą elgesį įkalinimo vietoje bausmė ne sutrumpinama, o prailginama arba keičiama įkalinimu iki gyvos galvos.

Nesakykit, kad nepatiko straipsnis. Jei nesutinkate, jūs esate gilesniame neigime, nei patys sau leidžiate pripažinti.

Mantas Petruškevičius: kai ant jo loja, jį net užveda

Mantas Petruškevičius

Jei kas nors klausiate savęs (manęs tai nedrįstate paklausti), kodėl aš pakviečiau Mantą Petruškevičių į laidą, tai sakau, todėl, kad jis yra žmogus-reiškinys, ir be jo Lietuva nebūtų tokia, kokia yra dabar, ir būtų pilkesnė ir niūresnė vieta.

Petruškevičius yra tikras amerikietiškos svajonės pavyzdys bent vienu aiškiu aspektu: self-made, niekieno nestumtas priekin, be žinomų tėvų ar ypatingų protekcijų, iš Kauno (Vilijampolės), dabar daro ką nori ir kaip nori, ir nuo neigiamų komentarų ir apkalbų dar užsiveda. Geria kavą Senamiestyje rytais, kai dar nedaug žmonių, ir tai yra tikrai geresnis gyvenimas nei mikriuku iš Perkūnkiemio važinėt kasdien į nemylimą darbą, kur yra dideli viršininkai.

Nevaidina kuklaus, ir žino, kad daug kam (greta Natalijos Bunkės), jis yra įsikūnijimas visko, kas blogai su lietuviška žiniasklaida ir žinomais žmonėmis, bet ir labai tuo patenkintas. Ir dar – visai neieško nuoširdumo elito vakarėliuose, ir sako, kad veidmainystė  - apšnekinėjimas už akių, šypsojimasis į akis – yra tai, kaip gyvena tie žmonės, ir nieko kito ir nesitiki. Jam viskas taip tinka.

O dar jis man pasirodė labai uždaras žmogus ir su plieniniu stuburu ir labai aiškiu atskyrimu, kur jis įsileidžia žmones, o kur neleidžia į savo pasaulį.

Laida susilaukė labai neigiamų atsiliepimų iš tų, kuriems atrodo, kad negalima tokio pašnekovo kviestis. Gerai, kad nepatiko. Neklausykite daugiau. Susitaupys eterio bangos.

Visa laida yra čia.

 

Šiandien naikiname: “šokiai pokiai” ir kita kalbos makulatūra

Kokie išsireiškimai jau pratrynė mums smegenyse skyles tiek, kad jų naudoti nebegalima? Anksčiau rašiau apie “pasiutpolkę”, “šurmuliuojančią mugę” ir “kadrilį”, bet akivaizdu, kad to negana.

Ne baigtinis “definitive” sąrašas, tačiau dešimtukas pamąstymui ir susipažinimui.

1. Galima žmogų išvežti iš kaimo, bet kaimo iš žmogaus – niekada. (Buvo šmaikštus pirmą kartą; dabar kelia šleikštulį, vos tik išgirdus)

2. Šunes loja, o karavanas – eina. (Naudojamas pusamžių ir priešpensinio amžiaus tetų auksiniais dantimis, kai jos nori apginti nuo pašaipų ką nors, kas joms brangu. Dažniausiai tai nusenusios rusų estrados žvaigždės koncertas arba šlykščiausias visų laikų rusų filmas “Likimo ironija, arba po pirties”)

3. Tau iki Erlicko / Kazlo / Banionio tai dešimt metų šūdais plaukti. (Atsiliepimas į šventųjų karvių kritiką)

4. Šokiai-pokiai (šiaip durnas posakis, kas the f*ck yra “pokiai”)

5. Planas-chuliganas (ditto)

6. Nida-gnyda (čia jau retesnis, bet vis tiek po tokio posakio: šmaukšt, ir kalbėtojas jau nebekalba)

7. Glaz-almaz (dar vienu lygiu aukščiau, rusiškas posakis, reiškiantis akį kaip deimantą, liudija apie išskirtinį kalbančiojo sugedimą ir beviltiškumą)

8. Tokiu pasakymu tik parodei savo paties kultūrą (adresatą siekiama sugėdinti ir priversti susimąstyti; efektyvu maždaug tiek pat, kiek acto garinimas efektyvus chemtrailų pašalinimui)

9. Čia turėjo būti juokinga? (suplanuotas kaip visiškas, negailestingas, sarkastiškas oponento sudirbimas; dažniausiai naudoja visiško kūrybinio paralyžiaus ištikti individai arba tie, kam chirurginiu būdu pašalintas humoro jausmas)

10. Ne stiklinis (kai kas nors užstoja televizorių)