Andrius Užkalnis's Blog, page 18

Seni dalykai, kurių nebėra: kino žurnalas

Priešpaskutinė skiltis iš Lietuvos Ryto serijos šeštadieniais, kur rašau apie senus daiktus, kurie kartais liko mūsų gyvenime, o kartais ir ne.

Publikacija “lrytas.lt” su debilų komentarais yra čia. 

Daugelis jaunesnių skaitytojų net nesupras, apie ką aš čia. Kaipgi kitaip: yra ir kinas, yra ir žurnalai, o kas yra kino žurnalas? Jo neliko.

Nepaisydamas niūrių prognozių (jau nuo pokario laikų, kai įsigalėjo televizija, Vakaruose visi prognozavo, kad kino nebeliks), kinematografas tebegyvena. Dar ir kaip gyvena – filmai vienas po kito krenta mums į prijuostę, kaip prisirpusios uogos, kino teatrai pilni, ir lietuvių aktoriai net ir uždirbti ir filmų gali.

Žurnalai, nors jų ir sumažėjo (o atsimenate, kažkada, prieš krizę, buvo po vieną blizgų moterišką žurnalą kiekvienam moteriškam vardui: ne tik Ieva ir Edita, bet ir Agota, Juozapota, Laura, Asta, Dantų Pasta, Uršulė ir Žaneta), vis tiek gyvi ir parduodami. Ir apie keliones, ir apie žvejybą, ir, kaip visada, tie, kur 50 geriausių būdų, kaip patenkinti vyrą per savaitgalį.

Kino žurnalas buvo toks dalykas, kurį kine rodydavo prieš seansą tais laikais, kai reklamų nebūdavo, nes nelabai buvo ką reklamuoti ir dėl ko. Dabar atrodo neįtikėtina. Nei greitųjų kreditų, nei mobiliųjų telefonų planų, kur penkiasdešimt tūkstančių žinučių per dieną vos už du eurus per mėnesį (nieko keista, žinučių vis tiek niekas neberašo, o tie, kas rašo, nepaiso jų skaičiaus, nes laimingi SMSų neskaičiuoja). Jokių reklamų kine nebuvo.

Spausdintos reklamos buvo tik viename specialiame laikraštyje, kuris vadinosi „Reklama“, ir žmonės jį pirkdavo, kas šiais laikais atrodo neįtikėtina: dabar reklamas tik grūda į pašto dėžutes ir paskui žmones jas naudoja prakuroms, o ten mokėdavo kelias monetas. Tiesa, ne dėl reklamų: ten dar būdavo ir klasifikuoti skelbimai, dažniausiai apie tai, kad parduoda Vokietijos Demokratinės Respublikos gamybos mezgimo mašinas. Kiek jų buvo Lietuvoje, nežinau (turbūt milijonas), ir kodėl jas reikėjo pirkti ir parduoti, aš irgi nežinau.

Tai štai, kino žurnalas. Tai buvo maždaug 10-15 minučių kino dokumentikos žanro kūrinys, dažniausiai apie Lietuvą (nors būdavo ir rusiškų, kur nors Maskvoje arba Leningrade susuktų). Juos turėdavo žiūrėti visi žiūrovai, nes pavėlavusių į salę neleisdavo (apie tai bylodavo atskiras skelbimas), o ir vėluoti nebuvo dėl ko: nei spragėsių, nei kolos, nei kitų nesveikai brangių skanėstų fojė nepardavinėjo.

Lietuviškieji kino žurnalai dažnai vadinosi paprastai „Tarybų Lietuva“, ir rodydavo arba gyvenimo pasiekimus, arba vis dar pasitaikančias negeroves.

Pasiekimai būdavo dažniausiai susiję arba su statybomis, arba su gamybos naujovėmis, arba su mokslu. Dokumentiniai filmai pasakodavo apie „naują kolūkio gyvenvietę“. Ekrane rausvaskruosčiai statybų spartuoliai greitai plušėdami rentė namus, kėlė vainikus ant gegnių ir juokavo „žemiau žemės nenukrisi“, nors visi žiūrovai murmėdavo, kad apie statybininkus yra kitokie juokai: „šeimininke, sausas oras“ (įpilk išgerti) arba į klausimą, ar pakelsi, atsakymas „paėmęs – pakelsiu“ (įpilk išgerti).

Pramoniniai etiudai buvo dažniausiai apie tai, kaip fabrikuose atsirado naujos, vis protingesnės staklės, ir kad dabar viena verpimo (audimo) staklių operatorė gali prižiūrėti dešimt ar dvidešimt staklių. Kur eis likusios be darbo operatorės, niekas negalvodavo, nes nedarbo problemos kaip ir nebuvo. Lietuvos kino kronikoje dažniausiai rodydavo lengvosios pramonės įmones ir niekada – plieno liejyklų arba išmaniosios pramonės įmonių, mat pastarosios dažniausiai dirbdavo dar ir gynybos pramonei ir filmuoti ten nebuvo galima net ir drąsiausiuose sapnuose: antraip priešas galėjo gauti vertingos informacijos apie tai, kur mes gaminame sparnuotųjų raketų valdymo mazgus.

Siužetai apie mokslą visada rodydavo studentus arba naujoje laboratorijoje su mėgintuvėliais ir kartais dideliais, lyg musių, apsauginiais akiniais, arba besimokančius kalbų, su ausinėmis. Tas ausines filmavimams ir fotosesijoms dažniausiai tik ir teištraukdavo.

Taip, tiesa, dar būdavo ir pasakojimų apie naujas sanatorijas: ten visada rodydavo nesišypsančias slaugytojas tobulai išlaidytais chalatais, prižiūrinčias vyresnio amžiaus pacientus, aptepliotus gydomuoju purvu arba apsivilkusiais sporto kostiumais ir sukančius dviratį, kurio pagalba įvertinama jų širdies veikla.

Gyviausiai publika reaguodavo ir labiausiai laukdavo pašiepiančių ir gėdinančių siužetų apie tuos, kas vis dar negyveno taip, kaip reikėjo gyventi. Dokumentikos kūrėjai noriai ir be jokių rūpesčių dėl privatumo apsaugos (koks ten pijokui privatumas?) filmuodavo nuolatinius blaivyklų bei „gydymo ir darbo profilaktoriumų“ gyventojus, ir čia jau galima buvo nušokti ir nuo taisyklingos kalbos, ir nuo grimuoto, išpuoselėto vaizdo.

Mėlynanosiai būdavo rodomi tokie, kokie yra: vograujantys, apsiseilėję ir kuo labiau atstumiantys. Tik keiksmažodžių į ekraną neleisdavo: necenzūrinė kalba buvo laikoma baisesniu dalyku, nei svirduliavimas prieš kamerą su prišlapintomis kelnėmis, todėl nė vienas sovietinis girtuoklis tiek negalėdavo išgerti, kad leistų sau naudoti nešvankią kalbą, kai filmuoja žurnalistai.

Publiką tie vaizdai džiugindavo: kas pažindavo giminaitį, dėdę Bronių, kuris visada taip atrodo, o kiti slapčia džiaugdavosi tais retais momentais, kai visiškai režisuota ir nuo pradžios iki galo sukurta pagal scenarijų „dokumentika“ parodydavo kraštelį tikro gyvenimo.

Dokumentinių filmų kūrėjai šį žanrą ypatingai mėgdavo: skirtingai nuo grožinių filmų kūrimo, kurie nieko neatnešdavo, tik šlovę ir honorarus, dokumentininkai visada grįždavo iš kolūkių apsikrovę dovanomis: skilandžiais, dešromis, lašiniais ir dar kokia krūminuke, jei ypatingai susidraugaudavo su šeimininkais.

 

Violetinė teisibė apie Šveicarijos franką

Pinigų Karta, 24 02 2015

Istorija miela ir matyta, kaip eilė prie paltų Knygų Mugėje. Lietuviai įsigijo finansinių produktų. Kai jiems sakė apie rizikas, palingavo galva („je, je, viskas čia aišku“) ir nusprendė, kad čia ne vyrų reikalas, bijoti valiutos kurso svyravimo, o kai ant ventiliatoriaus pakrito realus ir didelis fekalinis gabalas ir išsitaškė ant visų sienų, tai pradėjo ieškot kaltų ir, kur buvę, kur nebuvę, jau formuoja Sąjūdžio inciatyvines grupes, tiesina sukilėlių dalgius ir eis ieškot teisibės.

Paprastai kalbant, lietuviai išsidūrė ant Šveicarijos franko: daug metų dirbtinai gesinama valiuta turbūt siūlė pusę procento patrauklesnes palūkanas paskoloms, ar kažką, tie lietuviai pasiėmė paskolas frankais, ir štai atėję Trys Karaliai šmaukšt gerokai pajuokavo su dovanom. Vietoj aukso, smilkalų ir „Old Spice“ odekolono, kūdikėliai lietuviai gavo atrištą Šveicarijos valiutą, kuri sausio viduryje buvo atpalaiduota ir atsirišo kaip triusikų guma su tokiom pat pasekmėm, kaip visą gyvenimą Tarybų Sąjungoje laikytas pilietis, išleistas pirmą kartą į Vakarus su pilna pinigine valiutos ir raginimu nestabdyti perkant.

Šveicarijos frankas šovė į viršų it pigaus putokščlio kamštis, gerai suplakus butelį kaimo turizmo sodyboje, o lietuviai latter-day Warrenai Buffetai liko su liūdnu faktu, kad paskolų grąžinimai jiems kainuoja dabar tipo apie 30 proc. brangiau, kas nėra faina niekam, ypatingai tiems, kas už tuos pinigus įsigijo lizinginius limuzinus Kia Dictator ir Opel Kaput.

Tai ką jūs galvojate? Lietuviai pasakys „patys rizikavom, patys mokam“, ar ką nors panašaus? Ne, čia viskas taip pat, kaip ir tada, kai stovėjo eilėse ir pirko flyLAL piramidinio lochotrono dovanų čekius, atsiprašau, ten iš tikrųjų vadinosi „lėktuvo bilietai“ (tik už juos niekas nesiruošė sumokėjusių skraidinti).

Išsitrauktos kreidutės ir jau miklios rankelės paišo „TIE-SOS“ ant grindinio priešais banką: suformuotas skolininkų nacionalinio pasipriešinimo komitetas ir tegu bankas, bjauribė, kompensuoja. Nes visada kažkas turi kompensuoti. Negali tokio būti, kad pats pilietis nudegė.

Kalti, kaip visada, Skandinavijos bankai, nes net ne tai, kad neįspėjo: įspėjo, bet bankas vis tiek kaltas, kad mes tų įspėjimų neklausėm, nes mes niekada nieko neklausom. Labai lietuviška: nepirkti draudimo, o sudegus namui, surengti protestą prie draudimo bendrovės, kodėl ji neišmoka už nelaimę. „Mes nepirkome draudimo, nes buvome suklaidinti, be to, buvo per brangu; mes tuos pinigus išleidome nusipirkę už miesto sodybą, kad galėtume savus agurkus auginti, nes vis tiek savi yra geriau.“ Tai ir išsimokėkite sau dabar tais agurkais.

Lygiai kaip ir tie, kas ėmė paskolas frankais – juk sutaupėte tada, tai eikite ir paimkite iš sutaupytų?

Lietuviai neišvengiamai yra vargšai išlaikytiniai. Jie gali imti paskolas kita valiuta ir naudotis privalumais, bet rizikos jiems nereikia, nes jie vargšiukai ir dar kvaili, jų reikia pagailėt ir per kaip nors kompensuoti. Per kurią nors vietą.

Šiandien girdėjau per radiją smulkiųjų verslininkų atstovę, kuri sakė, kad nė per kur jiems neišeina kortelėmis priimti atsiskaitymus, nes jei jiems moka už prekę ar paslaugą po vieną litą, arba (pasitaisė ji) po vieną eurą, ir ji užsideda 20% maržą, tai bankų mokesčiai yra didesni nei marža (aš tai stebiuosi, kas čia per solerkė už vieną eurą ir kur čia tokios cigaretės po 100 eurocentų). Tai Jėzau Marija, tai nepardavinėkit tada tų nesąmonių po 1.00 EUR, ieškokit problemų savyje, gal susigalvokit kokią kitą klientūrą su perkamąja galia čiut didesne, arba imkit grynais, arba aš nežinau, gal imkit natūra ar dar kuo nors, bet jeigu jūsų visa klientūra neturi už ką pirkti, tai čia ne Skandinavijos ir ne bankų problema, o problema slypi tame, kad jūs šiaip gyvenime ne tuo užsiimate. Jūs bankui turite padėkoti, kad padėjo jums tatai suprasti. Nebebūkite, prašau, verslininkais, nes jei dirbate į minusą, kaip jūs sakote, tai niekam iš jūsų jokios naudos, jūs gi net pelno mokesčio nemokate turbūt. Supraskite tai ir padėkokite supratusiems.

Tą patį turėtų padaryti ir vadinamieji vkladčikai, o tiksliau, skolos ėmėjai, kurie dabar muša būgnus ir ieško teisibės. Padėkokite bankams, kad pasimokėte, ir kad kitą kartą arba nepirksite produktų, kurių rizikų nesuprantate, arba nenorite suprasti.

Nors tuščia jos, tos vilties. Viltis – durnių motina. „Atsiėmiau indėlį iš Snoro, pasidėjau į Ūkio banką“, sako plakatas, ir plakatas, kaip ir Coelho citata, nemeluoja.

 

Tarybinės moterys – kokios jos buvo

Lietuvos Rytas toliau spausdina ištraukas iš mano naujausio bestselerio*, o vatnikai ir babės auksiniais dantimis tiesios klaksi ir trata iš įsiūčio**.

Dabar apie tarybines moteris.

Kas tokia ir kaip apsirengusi?

Tarybinių laikų moteris turėdavo ištekėti anksti, kad nebūtų laikoma senmerge (nebūtinai studijų laikais, tačiau po aukštosios mokyklos baigimo, kai moteriai jau maždaug 23–24 metai, buvo likę palyginti nedaug laiko: 28 metai jau buvo pažengęs amžius, esant 29-erių prasidėdavo rimta panika su didžiuliu spaudimu iš giminių, 30 metų be sutuoktinio – jau nuosprendis). Tokia tvarka paaiškina, kodėl net visiškai niekam tikę vyrai susirasdavo antrąją pusę: geriantys, smirdantys, atrodantys net ne kaip beždžionės, o kaip ligotos žiurkės (tiesa, kai kurie jų – neilgam: nors būti senmerge baisus nuosprendis, tačiau būti ištekėjusiai ir išsiskyrusiai palyginti ne taip baisu, gal triskart mažesnė socialinė stigma).

Vidutinio amžiaus moteris pavargdavo nuo vaikų ir stovėjimo eilėse, nes maistą pirkdavo ne tik turintys labai daug pinigų ar galintys naudotis pagerintomis parduotuvėmis.

Tarybinė moteris rengdavosi gana nepatraukliai, ypač kai dėl netinkamos mitybos figūra labai greitai tapdavo nebe tokia, kaip studijų laikais, kai bet koks aptemptas golfas ar marškinėliai atrodė puikiai. Pasipuošdavo viso labo kokia nors sege arba karoliais, kurie patys buvo negražūs ir dar labiau pabrėždavo drabužio bjaurumą. Žiemą tarybinė moteris rengdavosi dar baisiau nei vasarą: jei sijonas, suknelė ar megztukas dar atrodydavo pusėtinai, tai žieminė apranga būdavo vienodai baisi (vyresnės moterys striukių nevilkėdavo, nes nesolidu, o gražių paltų tarybinė pramonė niekada nesiuvo). Kartais pagelbėdavo avikailis (dublionkė), bet neišvengiamai vaizdo beviltiškumą užbaigdavo auliniai batai su amžinai gendančiais užtrauktukais. Tarybinių laikų žurnaluose apie užtrauktukų priežiūrą, tepimą muilu (kad geriau slystų), remontą ir kitokį gelbėjimą būdavo rašoma kone kas mėnesį. Kokybiški užtrauktukai būtų išsprendę šią problemą, tačiau tarybinė lengvoji pramonė niekada brangiai furnitūrai pinigų nešvaistė.

Skaityti toliau.

—

* Taip, perkamiausia, kaip ir visos mano knygos.

** Hard-hitting komentarai žemiau.

“Tarybiniasi laikais kiekviename mieste buvo buitinio aptarnavimo kombinatai ir juose veike vaiku ir suaugusiu siuvyklos ir mezgyklos, kurios buvo uzkrautos darbais- tarybines moterys tada daug siuvosi ir mezgesi.O lietuviskos mezgyklos buvo tokios populiarios, kad gaudavo uzsakymu is visosTSRS, tie uzsakymai su siulais atkeliaudavo pastu, mezginiai buvo numezgami pagal siuntusiu pageidavimus ir issiiunciami atgal , ypac daug uzsakymu ateidavo is Maskvos .Taip pat buvo ir basiuviu dirbtuves, ten ne tik taisydavo senus, bet ir siudavo naujus pagal uzsakymus. Atsimenu- pamaciau zurnale nupiestas raudonas basutes , papuostas baltom juostelem ir uzsimaniau tokiu nezmoniskai, tai mama nuvede pas batsiuvi, jis pamatavo mano koja ir pasiuvo puikias basutes, tokias, kokiu norejau , kaip dabar atsimenu- kainavo 24 rubliai., tai buvo 1976 metais. Aisku, ne viskas buvo gerai, bet niekas senais kapitalistu nunesiotais ir ismestais skudurais nesirenge…Apie skudurynus ir” laimes valandas” niekas net didziausiuose kosmaruose nesapnavo.”

“119 VIOLETA

Netiesa rašo Užkalnis. Beveik nieko iš drabužių nepirkdavom parduotuvėje, bet siūdavom pačios.Studijavau 1955-61 metais. Į tearus eidavom studentės beveik visos su taip vadinamom mala čarna stiliaus suknelėmis. Pažiūrėkit filmą “Maskva ašarom netiki” – kokios mados, kokie švarūs bendrabučiai. Šmeižia moteris. Ypač lietuvės buvo puošniausios visoje TSRS. Jokių sagių nemėgdavom ir nedėvėdavom. Tiesa, turėjau išeiginę tamsiai mėlynos spalvos suknelę su tos pačios spalvos dirbtine rože. Dabar rengiasi daug blogiau – visos vienodai, be jokio originalumo.”

“113 BUVUSI ŠIENO GRĖBĖJA

Atsiprašau, bet poną Užkalnį reikia kuo skubiausiai imti į kariuomenę – eiliniu.Gerb. p. Užkalni nederk, ne žemynk to laikmečio moterų. Kai mes gyvenom ir ėjom šieno grėbti, ponas Užkalnis dar vistikluose gulėjo. Anais laikais mano tėviškėje, kai šieną grėbėm- jaunimo buvo daug, kultūros namai -buvo dramos , tautinių šokių, choras, ansamblis, dūdų orkestras. O kas dabar? Ponas Užkalni nuvyk ir pažiūrėk, pasikalbėk su žmonėmis – kurie anais laikais grėbė šieną. Nebėra jaunimo, nėra kultūros namų, nėra kolektyvų. Tik viena krautuvėlė, aludės ir savaitgalį atveža “ryziną”. Aš negiriu anų laikų, ir į politiką nesikišu, bet kiekvienas laikmetis turi savo istoriją. Bet tyčiotis iš moterų, kokios jos buvo negražios, nevalyvos, neturėjo skonio apsirengimui ir neturėjo kuo apsirengti- tai yra didžiulis įžeidimas.”

“106 NEŽINAU,

kokioj subinėj tamsta gyvenai, bet mes , gimę pokaryje, tokių baisybių neregėjom. Tikrai tėvai nepirko žaislų, neturėjo iš ko, tačiau mes patys juos pasidarydavom. Mergaitės siuvo skudurines Onutes,lipdė įvairius žaislus iš molio. Berniukai – kardus , šautuvėlius , švilpynes iš medžio išsidroždavo. Pagrindiniai žaidimai vykdavo lauke. Padėdavom tėvams darbuose, žinojom savo pareigas. Ir tai nebuvo našta, tai buvo – pareiga. Sakai, moterys buvo negražios? Priešingai. Veideliai, nugairinti vėjo, švietė lyg išdažyti, net špakliaus nereikėjo. Jei atsirasdavo kaime rūkanti, tai buvo stebuklas. Ją vadindavo ” blėkine” – iš blėkos (skardos). Visos pikulės pavydėtų anų laikų kaimo moterėlėms kūno formų : ir iškilumų, ir apvalumų. Kiekvienoj troboj augo 3,4 ir daugiau vaikų. Kaip kas išgalėjo, taip rengė. Ir pasiūdavo rūbelius , ir numegzdavo, ir veltinukus nuveldavo. Nebuvo prabangos. Nesimėtė duona pasuolėm ir viskas buvo skanu. Sakai, kad 40 metų moteris atrodė pražilusi, susiraukšlėjusi. Bet dabartines 40 – metes gerai su ‘šerpe” nušveisk. Nuvalyk špaklių, pamatyk natūralius plaukus, tai išsigąsi. Chemija – visagalė, naudojama savęs ir kitų mulkinimui. Aš – už. Anais laikais moterys sendavo natūraliai. Neklykdavo veidrodyje pamačiusios žilą sruogą, tik pasvarstydavo – nejaugi senstu? O močiutės, pasipuošusios gėlėtomis skarelėmis, į turgų ar į bažnyčią traukdavo. O dabartinės ? Ne močiutės, bet tuštutės (ne visos). Miniaką užsitempia ant paklišusių ir gerokai pavytusių kojų, tat eina jauniklė. Nors į kanapes statyk. Pritiks. Apie politiką ir apie vyrus nerašau.Vėlus metas, kitą kartą atsigriebsiu.”

“As tokia “tarybine moteri” imciau bet kada ir vertinciau daug labiau uz siuolaikines fyfas, ilindusias i telefonus ir ispuikusias nuo demesio pertekliaus. Tarybines moterys visada ziuredavo i vyrus ir nesusireiksmindavo kad mol jei jau as turiu putyte tai as net neturiu kalbetis su vyrais. Nebudavo tokio dalyko kaip siais laikais, parasai zinute merginai SMS, o ji nesiteikia net atsakyti. Elementaraus mandagumo nulis. Anksciau rasydavau merginai laiska kuri gyveno kitame mieste ir i kiekviena mano laiska ji parasydavo atsakyma. Jau nekalbu apie tai kaip jos rupindavosi savo isvaizda, kiekviena pasipuosdavo kazkuo isskirtinu, pvz tais vamzdzio formos salikais/kepuremis. Kiekviena pasipuosdavo vis kitokiu. Na gal nebuvo patogumu tokiu kaip davar, reikedavo vandeni semtis is sulinio ir maudydavosi karta per savaite, bet iki siol prisimenu ta savo pirmos merginos dziundzes naturalu kvapa. O ir nereikedavo merginos depiliuotis ir vaiksciot spuoguotomis putemis. Budavo naturaliai grazios. Ir uzpakaliukus turejo kosmiskus, nes vaiksciodavo pescios visur. Nereikejo jokiu ten sporto klubu. Ech laikai buvo puikus. Siais laikais tas konsumerizmas ir visko perteklius priveda prie depresijos ir narkomanijos. 90% vyru turi priklausomybe nuo pornografijos. Siuolaikinej visuomenej paplitus samprata kad jeigu gausiu komforta tai busiu laimingas(a). Deja…”

 

http://goo.gl/DUylgJ

Rytis Zemkauskas: gal ant tramplino Erlickui geriau seksis

Rytis Zemkauskas Knygų Mugėje (Andriaus Užkalnio nuotrauka)

“Gal jam geriau seksis, nei atkakliai raginti visus kartis,” sakė man Rytis Zemkauskas, kai paklausiau, ką galvoju apie Juozą Erlicką, kuris dabar nuo tramplino šokinėja TV projekte, (nes nuo visur kitur jau nušoko).

Tai buvo netipiškas laidos momentas, nes mes pakalbėjome gerokai apie tai, dėl ko Rytis Zemkauskas yra labiausiai žinomas: kino filmų privedimo prie žmonių protų, filmų vertimo ir garsinimo (pakalbėjom apie Sopranus, nes būtent po Zemkausko įgarsinto serialo aš patikėjau, kad galima ir Lietuvoje kažką normaliai padaryti adaptacijos srityje), ir dar apie Pasivaikščiojimus, kurie buvo puikus, epinis, prabangus TV projektas, kuriuo didysis network television taip ir kažkodėl nepatikėjo, nes negalėjo patikėti, kad gali būti kažkas intelektualaus ir pažiūrimo.

Dar Rytis pasakė vieną dalyką, kurį patariu visiems įsiminti: kad gana kartoti, kad mes vargšai ir nabagėliai, ir davai mes visi tada pradėkim įsivaizduot ir elgtis taip lyg gyvename normalioje šalyje, ir žiū, po kurio laiko ir tikrai gyvensime normalioje šalyje.

Rytis Zemkauskas, kaip pašnekovas, yra juodieji ikrai ir austrės, šampanas ir krabai, štai kas jis yra. Aš pokalbį gėriau gurkšniais.

Visa laida, taip pat ir video, yra čia.

Senoji Knygų Mugė mirė, bet gimė jaunas, geras monstras

Pasirašinėtojų staliukas kur taipgi Vytaro Radzevičiaus ir Laisvės Radzevičienės knygos ir A.Užkalnio epiniai kūriniai ir jo Montblanc

Senosios, visiems pažįstamos knygų mugės nebėra, nors zombis vis dar vaikšto ir atrodo, kaip gyvas organizmas. Kaip ir miręs giminaitis, tikrai giminių adoruojamas po to, kai duoda dubą, ir kai jo kapui galima skirti daugiau dėmesio ir laiko, nei jam pačiam, kai buvo gyvas, Knygų Mugės numirėlis dar ilgai džiugins ir tuos, kam patiko šie old-fashioned atlaidai, talkučkės bespredielas, Palangos tilto minių ir Kaziuko šlamšto ir bezvkusicos lydinys.

Tačiau tai vis dar didžiausias metų kultūros renginys, didesnis nei Dainų Šventė ir Akropolio Jamam akcija suimtos kartu, ir man, kaip rašytojui, dera informuoti jus, kas dabar kitaip. Klausykitės.

Autorius čia atvaizduotas su redaktoriumi ir grandu Aurelijumi Katkevičiumi, kuris jį paprotino kad jau laikas stoti į Rašytojų Sąjungą.

1) LITEXPO susitvarkys savo automobilių parkingą tada, kai Rusijoje bus demokratija, kai Ukrainai grąžins Krymą, o Japonijai – Kurilų salas (fucking never). Dumblynas, arba, kaip Aurelijus Katkevičius sakė, purvinų batų šventė (kaip ir Kaziukas), tęsiasi kiekvienais faking metais. Automobilių statymas yra ne šiaip bloga naujiena – tai bloga naujiena kaip Erlickas ant tramplyno. Transporto kamščiai yra epiniai ir begaliniai ir neišnaikinami, kaip Karoliniškės. Knygų Mugės transportas ir pasiekiamumas yra zombio šikna. Žalsva, raukšlėta, baisi kaip vasario purvabrydis.

2) Nebėra senosios knygų mugės, kur visi lankytojai turėjo nusipirkti bilietus KASOSE. Dabar čia ateina beveik vien civilizuoti žmonės, kurie sugeba pirkti internetuose ir išsiprintinti barkodus, o ne laukiniai, kuriems būtina stovėti toje kosminėje eilėje per visą miškelį iki troleibuso sustojimo.

3) Rubinė vis dar yra galvos skausmas Numero Due, ypač kai beveik niekas nežino, kad yra neapkrautos rubinės viršuje, prie konferencijų salių 5.1, 5.2 ir 5.3. Bet lietuviui tik duok eilėn atsistoti.

4) Knygų Mugėje vis dar neįmanoma orientuotis net ir tiems, kas ten ateina kiekvienais metais, ypač kai LRT studiją nukišo ten, kur buvo Forumas (jei vis tiek nežinote, kur tai yra, tai welcome).

LITEXPO yra chaotiškas, be tvarkos ir be logikos idiotizmas, maskeradinantis kaip pastatų kompleksas, sulipdytas per subinę iš senosios Petro Griškevičiaus Liaudies ūkio pasiekimų parodos (senojoje būstinėje dabar visai skoninga muzikos zona, kur yra scena ir pardavinėja kompaktus, o taip pat Tomas Augulis turi stendą apie Atsiduok Vilniui, projektas kur bus perdaryta Vokiečių gatvė Vilniuje ir bus Žvaigždžių Alėja, kur pirmas akmuo bus Užkalnis*). Muzikos, tikiuosi, bus ir dar daugiau ateinančiais metais, nes tai yra way forward.

5) Didžiausias mugės sugalvojimas buvo Andriaus Tapino narvas su aktoriais-zombiais, kuris padėjo Tapinui ir jo leidyklai parduoti daug knygų. Jei inkščiate, kad dabar tokie knygų pardavimai, visiems tik paduok šou ir vizualo, tai jūs, principe, esate teisūs.

Welcome to naujasis pasaulis. Dabar leidyba yra tokia, apsiverskit grabuose visi prasigėrę Lelijos švarkų klipatos, kurie vis dar susirenka į “diskusijas” pasi3,14zdavoti, kaip nebėr tikrosios raštijos, o visur tik komercija. Dabar knygų pasaulį valdo mokantys parduoti, ne tik mokantys rašyti.

Dabar knygą parašyti yra tik pradžia.

Knygų Mugėje vis dar nemažai šen bei ten vaikščiojančių kosmonautų taukinais akiniais, nesipraususių nuo 1989 metų Sąjūdžio mitingo, besidairančių paklaikusiom akim intiligentų. Jų euras neglumina, nes jie dar nežino, kad šalyje litas pakeitė rublį.

6) Didžiausia mugės tendencija ir ženklas bei didžiausias kOšmaras** tiems patiems taukiniems Lelijos švarkams yra jaunas poetas vardu Mantvydas Leknickas. Neblogą savo lyriką, taikančią į paaugliukių (13-16 metų) širdis, jis užruošė ir dirvą išpureno kaip koks latter day Heraklis.

Užmėtęs plačius Feisbuko dirvonus jautriomis Coelho-esque citatomis, skoningai apipavidalintomis dailiais vizualais soundbites su nuoseklia savo vardo-brando matomumo augmentacija, Mantvydas Leknickas pasiekė rezultatą: jo poezijos knyga perkama taip, kaip jau niekas negalvojo, kad kas nors pirks poeziją. Jis parduoda poeziją tūkstančiais.

Mantvydas Leknickas

Jei jūs, snobai ir pižonai, galvojate, kad tai yra tragiška (nes ba ne jūsų poeziją perka, o jo, juo labiau kad jūs patys tai nieko nerašote), tai sakau jums literatūrine Ezopo kalba: užsi3,14skite grabais. Mantvydas Leknickas yra gerai, nes rezultate jaunimas skaito poeziją, o ne uosto klijus ir ne žiūri Darbo Partijos rinkiminę medžiagą (DP yra principe yra tas pats, kas uostyti klijus, tik labiau smirda).

Andrius Pauliukevičius pasirašinėja savo knygą

7) Mano trenerio Andriaus Pauliukevičiaus knyga TOBULAS KŪNAS, kurios aš esu krikštatėvis ir tam tikras įkvepejas, yra dar viena tendencija – kuo toliau, tuo daugiau matysite knygų iš tokių žmonių, kurių daugelis nepratę laikyti rašytojais, bet tų, kurie žino, apie ką kalba, ir gali daug apie tai papasakoti. Jie ir yra rašytojai.

Jie, o ne Juozas Erlickas, kuris šokinėja nuo tramplino in more senses than one. Jis nuo tramplino jau nušoko, regis, visiems laikams.

Kitas pavyzdys yra bičiulis Benediktas Vanagas su savo knygos apie Dakarą stendu, arba Nuostabi Šalis albumas. Tokių knygų, kurios aiškiai sugalvoja, ką nori padaryti ir daro, bus daugiau, nes tai yra dabar taip, kaip vyks dalykai. Ne kitaip.

Benediktas Vanagas

8) Aurelijus Katkevičius mane paprotino, kad reikia man stoti į Rašytojų Sąjungą, ką ir ruošiuosi padaryti – būtų įdomu, kaip kas reaguos. Arba tegul paaiškina, kodėl man negalima, jei nenorės priimti. Bet kuriuo atveju, aš jau nusipelniau.

9) Anksčiau buvusi nuomonė, kad po knygą per metus rinkai paduoda ekstremalai, tipo Algimantas Čekuolis, dabar yra yesterday. Dabar po knygą per metus paduoda visi, kas nori lošti ir būti tarp pirmųjų, nes kitokio kelio nėra: Andrius Tapinas, Vytaras Radzevičius, Martynas Starkus (jo Knygų mugėje nėra, nes jis leidžia knygas pats ir stendo neturi) taip ir daro.

Žinodamas, kad dabar jau knyga per metus yra minimalkė, aš kitai knygų mugei paduosiu TRIS knygas. No kidding.

10) Knygų mugę akivaizdžiai šiemet dūchina mainstreaminė žiniasklaida, išskyrus šiuo atveju 15min, nes matyt kažko nesusitarė organizatoriai su kai kuriais portalais (kas yra gėda organizatoriams). Normaliai renginys, kuriame yra absoliučiai visi, kas gyvas, ir kas otherwise eina pirmu traukiniu į nuotraukų galerijas ir puslapius, būtų coverintas taip, kad žemė kilnotųsi, o čia tuo tarpu yra šūdas. Sakau organizatoriams: ieškokite problemų savyje.

11) Aš negaliu suprasti, kaip vis dar yra fucked up maistas knygų mugėje. Čia žmonės praleidžia daug valandų. Vien dalyvių yra šimtai, jie išalksta. Pavalgyti beveik nėra ko, ypač greitai. Ten, kur yra, tai eilės, eilės, eilės, net ir kibinų jau nebėra (anksčiau buvo vagonėlis, bet matyt jiems nuoma pasirodė per brangi, neatsimuša).

Kur sandwiches, snacks, kur burgeriai ir viską? Nesuprantu aš kažko tai. Man tai atrodo, kaip eilinis atvejis apie tai, kaip tūpiems žmonėms vienu metu tik vienas dalykas gali būti galvoje: jei jau knygos yra, tai maisto nebus.

“Mes tualetų neišvalėm, nes visi pjaustėm mišraines giminės baliui”. Tipo taip.

Kodėl mano mėgstamiausia kavinė Coffee Inn atsiveža kasdien tik tiek trikampių sumuštinių, kad juos parduoda per keturias valandas, o paskui čiulpia nykštį, aš negaliu suprasti. Aš maniau, kad prie tų sumuštinių yra juk didelė marža ir kad galima pagaminti daugiau, kai yra aiški paklausa.

12) Dar viena tendencija: vaikai, kurie renka autografus į bloknotus ir užrašų knygeles (palyginti su praėjusiais metais, jų gal triskart daugiau) ir visokio amžiaus žmonės, kurie su garsiais autoriais fotografuojasi (šito gal dešimt kartų daugiau, nei praeitais metais). Aš per tris dienas su manim besifotkinančių – ir selfius, ir kitaip – turėjau dešimtis kartų, jei ne šimtus, ir man labai smagu, kad kažkam faina su manim nusifotografuoti ir kelti į internetus.

13) Parašau, nes manęs klausė: ar neatėjo heiteriai, ar negrąsino, ar nebandė duoti į galvą. Ne, kaip ir visad, nebuvo tokių – jie gyvena tik internetuose, nes realybėje yra arba mažvaikiai su tėvų apmokėtu internetu, arba nedagydyti alkoholikai bedarbiai su mamų apmokėtu internetu, arba provincijos marozai su mašinikių fotkėm ant Facebook kaverio. Buvo atsilupusių keistuolių, kurie pasakojo, kaip padarys iš Lietuvos antrus Pilėnus vienu knopkės paspaudimu, arba kaip JAV per Valentino dieną nuodija šalį (“man užtenka paspaust vieną mygtuką, ir karas baigsis”), bet čia mugėje neišvengiama.

14) Žmonės rimtai galvoja, kad kadangi daug žmonių aplinkui, tai būdami per tris metrus nuo manęs jie gali garsiai sakyti “Užkalnis”, ir aš negirdėsiu. Tai kai atsisuku ir nusišypsau, jie suglumsta ir kikena.

15) Mano knygas galima nusipirkti, taip pat ir su autografu, čionai.

 

Knygų Mugė Vilniaus LITEXPO veikia dar ir šį sekmadienį. Bilietai online.

—

* Nebus, aš tik esu Senolių Taryboje su Mamontovu ir kitais grandais, kuri nuspręs, kas bus toje alėjoje, ir aš galiu pažadėti, kad ne Kirkorovas.

** Taip ir kirčiuokit, sakykit kOšmaras, greičiau apopleksija jumis nusineš.

Žaliakalnis, gryniausias Kauno rajonas, kur augo laisvė ir Užkalnis

 

M.Patašiaus nuotrauka for Lietuvos Rytas

lrytas.lt – Būstas

Kauno teritorijos dalis Žaliakalnis yra lyg keista anomalija labai keistame mieste. Jei nenormalus miestas (o mano Kaunas tikrai nėra įprastas darinys, ne veltui visi iš mūsų, kauniečių, šaiposi ir visokių patarlių apie mus prisigalvoja: mes lyg ir gėdos ženklu pažymėti) turi rajoną, kuris yra nebūdinga to miesto dalis, ar tai reiškia, kad du nenormalumai vienas kitą pašalina? Galbūt ir taip.

Lietuvoje buvo mažai tokių suplanuotų gyvenamųjų rajonų – o gatvių, kurios nubrėžtos puslankiu, kaip Gėlių Rato gatvė ir Minties Rato gatvė, tai išvis niekur kitur neprisimenu (tos gatvės yra prie Ąžuolyno, nukirstos Vydūno alėjos – ji riboja gyvenamuosius kvartalus nuo parko erdvės).

Žaliakalnis visada buvo išskirtinis tuo, kad būtent čia plakė nesuvaldyta ir neokupuota laisvos Lietuvos širdis. Naujoji, sovietinė, tvarka čia niekada nebuvo atėjusi. Sovietų Sąjungos laikais, tiesą sakant, tik pinigai čia buvo rusiški rubliai ir dar žmonės turėjo sovietinius pasus, bet net ir tie dalykai nieko nekeitė: tai buvo atskira teritorija. Net ne su savomis taisyklėmis: tai buvo teritorija faktiškai be taisyklių.

Ne kartą ir ne dešimt žmonės sakydavo, kad Kauną aplenkė sovietų valdžia, jos niekas čia iki galo neįvedė. Tiesą sakant, niekaip neįvedė.

Kaune būtent Žaliakalnis buvo nepavaldus laikui. Galbūt dėl to, kad šiame rajone nebuvo beveik jokių valstybinių įstaigų (gal tik koks pašto skyrius dabartiniame Savanorių prospekte, sename nepriklausomybės laikų name), o po Antrojo pasaulinio karo radijo gamykla atsirado tik todėl, kad ją buvo galima įgrūsti į tarpukario laikais pastatytą Prisikėlimo bažnyčią.

Skaityti toliau.

Marozo nerimo naktis

Works at: Pats Sau Bosas

Visą naktį, ilgą tamsią naktį* tūkstančiai marozų su mašinomis ant kaverio foto, besirandančių Lietuvoje, Anglijoje, Norgėje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, o taip pat Britanijoje, skaitė mano straipsnį apie tai, kad su retom išimtim, automobilius ant kaverio foto dedasi tik ligoniai.

Tie, kurie su automobiliais profilio fotkėje, yra pažeisti be išimčių**, gauna du extra debiltaškius į sąskaitą ir jiems jau niekas nebepadės, net medicina.

Pažaidę Candy Crush Saga, pakomentavę prie straipsnių apie atimamus Norvegijoje vaikus ir pačatinę ant kompo su varšavkėmis gretimoje Peterborough fermoje, šie marozai labai ilgai galvojo, ką gi daryti dabar, kai jiems oficialiai pranešė, kad taip, kaip jie daro, daro tik debilai. Galvojo ilgai, nes galvoje kompas lėtas, be multitaskingo, ir visi variantai principe neperspektyvūs.

1) Ignoruoti. Ne variantas: pirmiausia, visi supras, kad pagaidino, ir neturi ką atsakyti. Antra, ignoruoti nėra pratę, nes pirmuonims nesąlyginiai refleksai pirmoje vietoje – jei kas nors pagaidino, reikia reaguoti.

2) Parašyti, kad pats Užkalnis storas. Taip daugelis ir padarė, bet nuo to nepalengvėjo. Storas ne storas, bet vis tiek jis jiems perbraukė palei lūpas.

3) Parašyti, kad ką noriu tą dedu į savo kaverio foto. Taip daugelis ir padarė, bet tai nedžiugino ir pasidarė tik pikčiau. Pirmiausia, visi suprato, kad esi duchas ir teisinies, antra, jei dėtum, ką nori, tau nereikėtų apie tai rašyti.

Tada dar užvėmė ką nors komentaruose, po ko jį ištrynė ir užbanino, ir pasidarė dar liūdniau, nes čia kaip jausmas nuėjus prie bankomato, o sąskaitoje minus septym du eurocentai.

4) Pakeisti kaverio foto ir vėl įdėti 4 metų senumo fotomontažą, kur autorius vilki išeiginį treningą ir tupi prie New Yorko nuotraukos, o fone – Vin Diesel. Taip ir padarė.

Paskui marozas dar kartą perskaitė straipsnį, dar labiaus susinervino, pagalvojo, kad išgertų alaus dėl nervų jei turėtų jo (bet neturi), paskui nusprendė, kad vis tiek baliavos savaitgalį, ir šiek tiek apsiramino. Rytoj sunki diena, iš pat ryto furas su kontrabandinėm cigaretėm krauti, pagalvojo marozas ir užmigo.

—

* Man girdėjos varpo dūžiai.

** Dar kiti sėdi Jagurare prie vairo ir nusifotkinę iš viršaus ir žiūri pakėlę knyslę į kamerą, kad matytųsi ant vairo logo ir prietaisų skydelis ir jie prie jo. Draugeliai komentuoja: “Čia tavo?”

Mašinas ant cover photo dedasi ligoniai

Tipinio urodo cover photo

DISCLAIMER: Taip, žinau, yra normalių žmonių, ir kai kurie jų mano net gal ir draugai, kurie deda automobilių nuotraukas matomoje vietoje savo Feisbuke. Jūs vis dar mano draugai, ir čia ne apie jus. Bet susimąstykite.

—

Kadangi šiais laikais labai padaugėjo vatnikų ir jiems prijaučiančių iguanų ir kitokio reptilijų, kurias didele šluota šluoju iš savo aplinkos kiekvieną dieną, tai pastebėjau štai kokį keistą dalyką.

Kažkada, kai mano drauguose dar buvo Leonidas Donskis, kuris paskui užkniso negyvai savo moralizavimais, 80% baninamų asmenų, atėjusių paaiškinti dėl mano nekultūringo rašymo būdavo Donskio draugai. Jis buvo lyg magnetas, kuris pats nėra kvailas, bet traukė karingus debilus.

Paskui baninamas planktonas turėjo vieną didelę bendrybę: VDA, kas yra Vilniaus Dailės Akademija, buvęs dailės institutas, kuris šiaip jau viskas gerai (mano abiejų tėvų Alma Mater), bet kažkaip ten yra nerealiai gausu manęs nekenčiančių ta ypatinga nemeile, kurią jie rezervuoja, be manęs, tik Artūrui Zuokui ir dar žurnalui “Žmones”.

Dabar nuo jų išsivalyta, ir daugiausia aš baninu vatnikus ir vatnikes: Mergaites Mašenkas ir kokius nors provincijos ir (arba) emigracijos urodus, kurie profilio fotkėj visą laiką pasisukę, kad gerai bicikai ir grudakas matytųsi (dirba klube, gaila būtų neparodyt), bet jųjų pagrindiniam cover foto yra visada automobilis, ir toks, kurio jie ne tik patys neturi ir niekada neturės, bet šiaip jau toks, kokio neturėtų net visas jų kaimas, jei sumetę parduotų visą savo turtą, ūkinius pastatus ir net savo jaunesnes seseris Čiulpetas ir Rozetinas parduotų į sekso vergovę rytų Londono albanų gaujoms (po €200 už seserį, atskaičius Ryanair transporto išlaidas).

Pamatai automobilį – net praktiškai nebereikia daugiau žiūrėt, nes apačioj praskrolinęs visada pamatysi ką nors apie žemės referendumą ir (arba) apie tai, kaip amerikosai yra didžiausi nusikaltėliai pasaulyje ir taip pat ir jų nupenėti gruzinai ir ukrai.

Aš nežinau, koks genetinis defektas verčia dėti į kaverio nuotrauką automobilį, bet jis yra tas pats, kuris verčia sakyti, kad Žaliojo Tilto skulptūros yra istorijos dalis, vertinti rusišką televiziją ir išstenėti iš savęs protiškai atsilikusią, impotentišką ironiją. Jų patelės mėgsta demotyvacijas apie meilę su gėlėtu šriftu.

Džiugas Siaurusaitis, jaunystės draugas atgauna skolą

Mes ir vėl susitikom, kaip svajonių laivai

Laidos su aktoriumi ir vaikystės bičiuliu Džiugu Siaurusaičiu aš laukiau kaip ne tas žodis. Ne tik todėl ir ne tiek todėl, kad iškrito vasario 16 dieną, ir jis pas mane važiavo tuščiais Vilniaus keliais.

Mes susitikom po tiek metų, kiek kiti žmonės net dar nėra gyvenę. Paskutinį kartą kalbėjome Maskvoje prieš 25 metus, kai pažadintas iš ne visai blaivaus miego Džiugas man paskolino 10 tarybinių rublių, kad galėčiau grįžti į namus. Apie tai rašiau 2013 metais atskiroje Protokolų istorijoje. Vis sakiau, kad grąžinsiu.

Tai šioje laidoje ir grąžinau. Ir kalbėjom apie viską – ir apie televiziją, ir apie teatrą, ir apie tai, kad Džiugas gamina maistą ir netgi vaikystėje išmoko kepti pyragus, nes labai skaniai jo mama gamino, bet niekada neprigamindavo pakankamai, tai jis įsigudrino pats juos daryti, o paskui tėvui į darbą netgi iškepdavo.

Per pertauką (šito laidoje nėra), prisiminėm, kaip vieną kartą, kai man buvo 14, o jam 13, mes netyčia susitikom traukinyje, kuris važiavo į Valkininkus, nes mano ten tada tėtis dirbo, o Džiugas turėjo šeimos giminių ar tai draugų, ir varė pas juos, ir buvo toks ištisas mūsų kaip veteranų susitikimas.

Dar prisiminėm bendrus draugus ir pažįstamus iš Salomėjos Nėries mokyklos (kaip visada – kas prasigėrė, kas nušoko nuo proto, o kas dabar ministras arba sukioja limonus stambiajame versle) ir aptarėm, kaip vienas iš direktorių nustekeno tą kažkada buvusią geriausią mokyklą Lietuvoje. Kai mes ten mokėmės, labai tėvai turėjo stengtis arba būti high-placed, kad ten įkištų vaikus, o dabar ta mokykla yra šimtas kažkelintoje vietoje mūsų nedidėlėje šalyje, tai yra, bet kuri provincijos gimnazija dabar daro mūsų Salomeikę dviem pirštais pro bet kurią vietą, atleiskit mano vaizdingą šneką.

Tai buvo vienintelė laida, kur pašnekovui sakiau “tu”, nes po ketvirčio amžiaus susitikus, nebuvo jėgų sakyti “jūs”.

Visa laida su Džiugu Siaurusaičiu yra čia.

Užsienietiškos skarbonkės, tarybinio laifo prabanga

Štai jis, užsienietiškas gyvenimas

Šiandien alus ar gaivusis gėrimas skardinėje nieko nereiškia. Tik tiek, kad nėra stiklinio butelio.

Ne visada taip buvo. Sovietinio žmogaus gyvenime alus arba kitoks gėrimas skardinėje buvo ženklas ir simbolis. Per visą sovietinės Lietuvos gyvenimo laikotarpį nė vienas gėrimas skardinėje nebuvo parduodamas paprastoje parduotuvėje paprastam žmogui. Sovietinė pramonė gėrimų į skardines nepilstė.

Olandiško alaus skardinėse kartais būdavo galima nusipirkti ten, kur valgytojai buvo įleidžiami pagal leidimus (pats mačiau jį vieną kartą būdamas vaikas, atsitiktinai nuvestas į tuometės Prekybos ministerijos bufetą). Bet kada kolos arba alaus skardinėse galėdavo nupirkti tolimi giminaičiai, atvažiavę iš užsienio ir galintys pirkti lauktuvių parduotuvėse už užsienio valiutą (oficialiai jos ir buvo vadinamos „Prekės užsienio turistams“) Vilniuje, ir kai kada taip ir padarydavo.

Skaityti toliau.