Andrius Užkalnis's Blog, page 16

Rimvydas Valatka: šalies redaktorius numeris vienas

Rimvydas Valatka

Rimvydas Valatka buvo vienas svečias, kurio man nereikėjo aiškinti, kas toks. Jeigu ateitų Chuck Norris arba Dalai Lama, ar reikėtų aiškinti, kas tokie? Ne, užtenka vardą pasakyti.

Rimvydas Valatka buvo tas žmogus, kuris visus tuos atkurtos Lietuvos metus kūrė Lietuvos žiniasklaidą ir formavo jos veidą ir nustatinėjo vertybes. Klausite, kodėl tada jos tokios, kaip yra dabar? Nes ne viską gali. Be jo būtų žymiai blogiau. Be jo per daugelį metų nebūtų daugelio autorių ir jų savitų tekstų, minčių, provokacijų ir zbitkų.

Taip, be jo, tikriausiai, nebūtų iškelto Užkalnio kažkada iš obskurantiško Naujojo Židinio straipsnio-manifesto “Rusofilija – bailių sielų sodas”. Jis mane paėmė į portalą lrytas.lt, kaip ir daugelį kitų, kurių istorijų nebuvau. Jis yra mano sekmės krikštatėvis ir pribuvėjas.

Pats jis nekalba apie save taip, kaip aš apie jį, ir sako, kad numeris vienas redaktorius šalyje visada buvo Gedvydas Vainauskas. Čia tai, kas liko pokalbyje už kadro, per pertrauką.

Aš ne dėl visko sutinku su Rimvydu Valatka, o jis ne dėl visko sutinka su manim. Bet kai man žmonės sako apie mano tekstus, “aš ne dėl visko su jumis sutinku”, aš visada sakau, kad su manim dėl visko sutinka tik psichiniai ligoniai. Man niekada nepatiko skaityti apie “naktinę mokesčių reformą”, nes maniau, kad čia raiška skriaudžia turinį. Su Rimvydu Valatka mes turėjome per mūsų bendravimo metus visokio nuomonių išsiskyrimo, ir jis laidos pabaigoje, tarp kitko, įtikinamai paaiškino, kokia jo problema su Grybauskaite ir Kubilium – ir dar susprogdino netikėtumo bombą, paaiškindamas, ką šie žmonės daro gerai.

Norite žinoti, kaip aš gerbiau ir gerbiu Valatką? Aš kažkada net neėmiau į širdį, kai jis spausdino Artūrą Račą, kas yra maždaug tas pats, kas VU rektoriui pakviesti dėstyti Mildą Bartašiūnaitę arba laidos prodiuseriams – pasamdyti Graužinienę į stilistes. Neėmiau į širdį, nes maniau, ir dabar manau, kad, kaip redaktorius, gali priimti savo sprendimus ir jie bus teisingi. Kad paskui Račo ėmė nebespausdinti, irgi, žinoma, buvo jo sprendimas. Nei dėl pirmojo sprendimo priekaištavau jam, nei dėl antrojo džiūgavau. Nekalbėjome net apie tai. Nemaniau, kad jis turėtų ar norėtų su manim tatai aptarinėti.

Aš laidoje džiaugiausi sužinojęs, kad Valatkai nėra nė šešiasdešimties. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jei Dievas bus gailestingas ir mūsų pusėje, dar laisvai kokius du, o gal ir tris dešimtmečius Lietuvoje galės būti ir dirbti šitas žmogus-ramstis, santūrus Sibire gimęs istorikas ir žurnalistas. Tai gal net ir geriau, negu Lietuva nusipelno.

Visa laida yra čia.

 

Wild (Laukinė): dviejų valandų trukmės motyvacinis plakatas

Bent jau tai gamta gražiai nufilmuota

Jei norite sužinoti, koks tai filmas, pasiimkite kokį nors motyvacinį plakatą (ne iš demotyvacijų, o šiaip ką nors saldaus, tipo, iš Feisbuko puslapio “Kur gėris ir meilė“), ir žiūrėkite į jį dvi valandas. Arba vartykite tokius plakatus dvi valandas. Tai ir bus tas efektas.

Siužetą aš jums apsakysiu viena pastraipa. Pagrindinė veikėja, Cheryl Strayed (vaidina Reese Witherspoon) turi visiškai fakapintą gyvenimą: po motinos mirties, skyrybų, ir daugelio metų alkoholio, narkotikų ir tratinimosi su nepažįstamais prie šiukšlių konteinerių, ji nusprendžia kažką daryti (svarbiausia yra kažką daryti) ir praeiti tūkstantį mylių per tris mėnesius vakarinėse Jungtinėse Valstijose, palei Pacific Crest Trail, kad rastų save ir prarastą ramybę.

Pacific Crest Trail yra turbūt labiausiai neišverčiamas iš angliškų pavadinimų (gal ir trečioje vietoje po value for money ir first in first out). Lietuviškai turbūt reikėtų sakyti “Ramiojo vandenyno pakrantės kalnagūbrio keteros turistinis-pažintinis takas”, arba kažkaip panašiai (arba ”Ramiojo vandenyno pakrantės kalnagūbrio keteros turistinis-pažintinis takas prie Jungtinių Amerikos Valstijų Ekonomikos ministerijos Turizmo departamento Nacionalinių parkų ir miškų skyriaus”).

Tai va, herojė susipakuoja viską, ką tik įmanoma, palapinę, švilpuką, dujinę viryklę, apsiauna per mažus batus (dėl ko kraujuoja kojos ir jau pačioje pradžioje publiką pradžiugina lupamo kojos nykščio nago, plūduriuojančio kraujuose, vaizdelis), ir eina iš pietų, nuo Mohavių dykumos Kalifornijoje (tikri Joshua Trees kadre, kas yra malonu) į šiaurę Kanados link, ir jai beeinant, ją seka, dieną ir naktį sapnuose, jos praeities flashbackai, visa tai, kas ją privedė prie tokios padėties.

Filmuota gražiai (bet ne per gražiai), ir filme visus labiausiai nustebino aktorė Reese Witherspoon, kuri su savo blondinišku vištiškumu ir stalčiumi vietoje apatinio žandikauliu jau seniai buvo palaidojusi visas viltis pamatyti ją kada nors ne debilės vaidmenyje. Arba jai anksčiau tekdavo tik debilių vaidmenys, arba ji labai gerai vaidindavo debiles fyfas, bet niekas – NIEKAS – apie ją negalvojo, kaip apie aktorę geriau, nei apie Lindsay Lohan kaip apie saugaus vairavimo instruktorę.

Šiame filme ji yra sudėtinga, autentiška ir visiškai įtikinama, kaip gyvenime pasimetusi amerikietė moteris, pernelyg įpratusi spręsti gyvenimą konsultacijomis pas šrinkus (psichiatrus) ir banaliomis citatomis iš bobiškų romanų. Ji man priminė absoliučiai visas amerikietes dėstytojas, kurios tik yra man dėsčiusios gyvenime: ne per gilios, pakankamai drąsios, užsispyrusios ir motyvuotos, tačiau su linijiniu supratimu apie gyvenimą kaip apie procesą, kuriam užtenka trijų puslapių instrukcijos, kaip baldų surinkimui.

Dramatinių situacijų banalumas yra stingdantis kraują, baisiau negu Shania Twain dainų tekstai. Ne, klystu, nieko nėra baisiau, negu Shania Twain dainų tekstai. Ji juos rašydavo pati. Gal todėl ją (Šanają) ir paliko vyras, nes nebegalėjo kentėti to low-rent feminizmo pradedantiesiems.

Labiausiai sentimentali ir nepakeliamai saldžiarūgštė dedamoji filme yra flashbackų seka apie ryžą garbanotą motiną, siurbiančią į save nelaimes kaip kempinė, boo hoo, išsiskyrusią su mušančiu alkoholiku vyru ir paskui mirusią vėžiu, kurios dar ir arklys paseno ir sunkiai serga, užmigdymui pinigų niekas neturi, ir jau po motinos mirties tą arklį reikia nušauti. Ten į vieną krūvą sudėta viskas – gyvenimo baisumas, labai amerikietiškas užsispyrimas ir pozityvumas, flomasteriais ryškiai nuspalvinta tragedijos schema, kad būtų aišku ir visiškam durniui, ir dar aktorė Laura Dern (personažės motina), nuo kurios priverstinio šypsojimosi, skėryčiojimosi ir vaikučių glebesčiavimo norisi kai kuriuos epizodus atžiūrėti atgal.

Pati aktorė Laura Dern vertė mane markstytis, nes ji buvo lyg kombinacija visų labiausiai atstumiančių savybių iš Diane Keaton, Sigourney Weaver, Mia Farrow ir, apsaugok Viešpatie ir palaimink mus nekaltus, Meryl Streep – visų tų drąsių, didvyriškų, nepalinkstančių ir sukastais dantimis ieškančių meilės ir laimės moterų, kurios yra vaikščiojantys motyvaciniai plakatai su labai daug violetinės ir rožinės spalvos.

Nesigailiu pažiūrėjęs filmą. Nesistebiu, kad tiek daug kritikų puikiai jį įvertino: politinio korektiškumo laikais negalima neigiamai kalbėti apie kūrinį, kuriame rodoma drąsi ir save nugalinti moteris, apsupta nedraugiškos aplinkos ir iššūkių.

Filmas yra vakarietiško Naujojo Feminizmo manifestas (I bet my bottom dollar kad jis labai patiko arba dar patiks Mildai Dargužaitei) – piktokas, savęs gailintis, surašytas trumpais sakiniais, nuspalvintas ryškiai ir prikaišiotas Coelho tipo citatų. Jis labai šiuolaikiškas ir atspindės mūsų erą iš po dvidešimties ar trisdešimties metų ne mažiau, nei savo erą ir aspiracijų šablonus kažkada atspindėjo Julia Roberts ir “Pretty Woman” arba serialas “Sex and the City”.

—

Wild (Laukinė), 2014. Režisierius: Jean-Marc Vallée. Scenarijus: Nick Hornby. Vaidina: Reese Witherspoon, Laura Dern ir kiti.

Daniel Lupshitz: žydų kareivis moko Lietuvą gintis

Pasidėjęs macus, galvoja, kaip čia gojus pamokyti kuo efektyviau

Daniel Lupshitz yra fenomenas: dar neseniai mažai kieno žinomas Lietuvoje, šis žmogus pasidarė No 1 Naujuoju Lietuvos Žydu: jis atvažiuoja į Lietuvą, kad propaguotų Lietuvos pilietiškumą, ir nori, kad Lietuva galėtų apsiginti pati, kaip ginasi Izraelis, apie kurį niekas negalvojo, kad jis galės pats apsiginti.

Emigravęs į Izraelį prieš 15 metų, jis įsiprašė į aktyvią kariuomenę ir ligi šiol yra rezervistas, kuris ne juokais kariauja, kai tik reikia, ir jis gali pamokyti lietuvius dalyką arba du.

Jis man atvežė macų su krikščionių kūdikių krauju, apyrankę “Duskit Pavyduoliai Already“, Jewish style, ir pasakojo viską nepailsdamas, kaip jis pasakojo dalykus Seime ir begaliniuose susitikimuose su politikais.

Jis nieko nenori iš Lietuvos, tik kad išklausytų. Ir kartos tūkstantį kartų, kol kas nors pradės girdėti, nes jis Lietuvai nori geriausių rezultatų.

Tai turbūt geriausiai kalbantis kareivis, kurį man teko intervijuoti.

Visa laida yra čia.

Socializmas mirė, mes jau kaip Amerika

Daugiau iš jų jau nebeperskirstys

žurnalas Verslo Klasė

Prieš ketvirtį amžiaus, kai buvau tik žalias Vytauto Didžiojo universiteto studentas Kaune, viena dėstytoja, kuri mums turėjo pasakoti apie teatro istoriją ir teoriją, neišlaikius kalbėjo apie tai, kas buvo žinių aktualijose. Sąjūdžio aktyvistai, rodos, Klaipėdoje, vedini vienos teisininkės (vėliau sėkmingai nuvairavusios savo karjerą į tirštus violetinius vandenis), o gal Palangoje, rado nomenklatūros prekių sandėlius. „Mums juk visiems užtektų, tai padalinus“, sakė teatro kritikė studentams.

Aš prisiminiau tą TV žinių reportažą, rodytą iš vakaro. Sandėlyje buvo visko pakankamai daug visokių gerų prekių, kurios atrodė geros todėl, kad iš esmės geresnių nebuvo (kalbame apie kažkokius truputį ryškesnius drabužius, dar kokią nors buitinę techniką, kuri buvo iš pigesnių ir paprastesnių, bet užsienietiška, na, ir avalynę, kuri neatrodė, kaip kaliošai).

Girtam, žmonės sako, ir ožka panelė – lygiai taip pat ir visiškam sovietiniam ubagui (o ubagai buvome visi, nereikia čia įsižeisti) toji provincijos pigių prekių parduotuvės asortimento dešimtadalis atrodė, kaip plėšikų urvas su brangenybėmis.

Tačiau jau tada auditorijoje buvo vienas studentas, kuris pagalvojo pats sau, kad – žiūrėkit – nelabai panašu tatai į tiesą. Neužtektų mums visiems. Net klaipėdiečiams neužtektų. Net vienam uostamiesčio rajonui neužtektų. Jums labiau norisi imti ir padalinti, bet ne tam, kad jūs turėtumėt, o kad bent jau tie, kas turėjo, nebegautų, galvojo tas studentas.

Studentas, kaip patys suprantate, buvau aš.

Ilga dalinimo istorija

Atėmimas ir padalinimas buvo toks pat senas, kaip ir visa Sovietų okupacija, ir kažkiek sugebėjo prasiskverbti į kraują: tegu ir ne per giliai, bet tikrai prasiskverbė. Kai rusiškame filme „Šuns širdis“ personažas, kurį mokslinio eksperimento dėka iš šuns pavertė žmogumi, vadovauja nustatinėjantiems socialinį teisingumą, žiūrovai šypsojosi ir linksėjo galva. Jie lyg ir pritarė kito veikėjo pasišaipymui, kad „viską padalinti“ yra to buvusio keturkojo pagrindinis rūpestis, tačiau ne per stipriai pritarė. Kas čia blogo, padalinti pagal teisybę.

Pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius, nepriklausomai nuo to, kuri partija ar partijos buvo valdžioje, dalybos ir teisingesnis turto paskirtstymas irgi buvo dalis mūsų rūpesčio.

Taip, tie dalykai nelabai palietė tikrąją šalies ekonominę plėtrą. Tai buvo daugiau lojimas pavėjui, kai traukinys jau nuvažiavęs.

Turiu galvoje skaičiavimus, kad kažkas dabar prasigyveno, nes privatizavo kokią gamyklą ar pastatą Vilniaus centre, ir viskas galėjo būti kitaip, jei tai būtų atiduota žmonėms. Žinoma, viskas būtų kitaip, tik ne taip, kaip atrodo padalinimo išsiilgusiems.

Būtų, beveik garantuotai, taip, kaip buvo su visa eile turto, kuris stovi arba stovėjo kaip paminklas lygiam ir teisingam padalinimui. Pavyzdžiui, buvęs baras „Tauro ragas“ sostinėje (tiesa, ne dėl daugybės savininkų, o dėl to, kad toje vietoje po žeme tiek komunikacijų, kad bet kokia plėtra yra praktiškai neįmanoma – tas pats, kas žaisti badmintoną upės pakrantėje, kur meškeres jau užmetę trisdešimt žvejų). Arba tik palyginti neseniai iš kolektyvinės nuosavybės išgriebtas pastatas Nidos centre, kuris dešimtmečiais rodė, ką reiškia turtas be normalaus šeimininko: brangiausiame šalies kurorte su didžiausia storų piniginių koncentracija kvadratiniam kilometrui buvo baisiausia šalies maisto prekių parduotuvė.

Taip pat būtų ir su azoto trašų gamykla, ir su Mažeikių naftos perdirbimo įmone, jei jos laiku nebūtų išdalintos ir perduotos tiems, kas tvarkosi. Būtų didelė pamoka, bet turbūt per brangi Lietuvai.

Be to, dalybų kvapas labai gerai girdėjosi municipaliniame lygyje, kai buvo absoliučiai aišku ir matyti, kad visko visiems neužteks. Tada sprendimas buvo paprastas: atimkim iš kitų ir panaudokime mums, nes mums labiau reikia. Tai galėjo būti kalba apie bet ką – kelių remontą, viešojo transporto maršrutus, grindimą trinkelėmis ir panašiai. Klausimas, dėl kurio visi sutardavo, buvo… palaukit, ne, nebuvo tokio. Visada viskam buvo atsakymas perdalinimas. Miestų valdžia žinojo, kad ginčytis beprasmiška, todėl iš esmės vis raikydavo pyragą iš naujo ir vėl iš naujo, kol jis sutrupėdavo iki bjauraus marmalo, užtat visi galiausiai būdavo po lygiai nepatenkinti ir nelaimingi.

Perskirstymo saul ėlydis

Kaip jau kalbėjau straupsnio pradžioje, didžiausias perskirstymo variklis yra nežmoniškas, neįtikėtinas, kraują stingdantis naivumas, sumaišytas su klinikiniu negebėjimu skaičiuoti. Įsitikinimas, kad „visiems užteks“, yra labai artimas vaiko įsitikinimui, kad tėvai turi begalinius pinigus, tiesiog dėl bjaurumo nenori jų visų leisti žaislams, saldainiams ir pramogų parkams. Ir leidžia juos komunaliniams mokesčiams, automobilio lizingo įmokoms, maistui, drabužiams ir kitoms nesąmonėms. „Jei tik tėvai nusistatytų kitus prioritetus, tai tikrai galėtų mane padaryti laimingesniu“, iš esmės galvoja vaikas, tik nemoka to artikuliuoti, ir todėl tik šiaip papučia lūpas.

Vaikai išauga greitai ir pamažu (bent jau dauguma jų) pradeda suprasti, kad visko viskam ir visiems neužtenka, ir reikia ne magišku būdu perdalinti, arba tiesiog nusistatyti prioritetus ir, prikandus lūpą, sutikti, kad ne visi viską turės. Arba žinoti, kad visko visi turės tada, kai to visko daugiau bus: kitais žodžiais tariant, turtingesnė šalis yra ne ta, kuri mikliau perskirsto, o ta, kuri daugiau visko turi. Mat nė vienas perskirstymas nieko nepagausina.

Lietuva irgi išaugo, ir matyti, kad bendro turtėjimo planai, o ne perskirstymo fantazijos, yra augimo kreivėje. Miestų merų ir valdybų rinkimuose kuo toliau, tuo daugiau buvo kalbėjimo apie tai, kaip miestams ir miesteliams turtingiau gyventi, sukuriant daugiau prekių ir paslaugų ir randant pirkėjų ir klientų, o ne kaip sustabdyti vieną projektą ir jo sąskaita daryti ką nors kito. Galbūt taip atsitiko todėl, kad žmonės nors ir lėtai, bet mokosi, ir suprato, kad perskirstymas niekada neatneša laimingos pabaigos, ir rezultatai nedžiugina ne tik tų, iš ko atėmė, bet ir tų, kam turėjo padalinti.

Su perskirstymu yra taip pat, kaip su pamatiniu komunizmo principu apie gamybos priemonių nuosavybę. Gamybos priemonės gali būti viskas ir atnešti didelius turtus tiems, kas jas valdo, bet tai nereiškia, kad ši višta būtinai pradės nešti auksinius kiaušinius bet kam, kieno vištidėje bus pasodinta (lesinti ir prižiūrėti yra ne taip lengva, kaip atodo iš šalies). Perduotos visuomeninėn nuosavybėn, gamybos priemonės praranda savo magiją.

Lygiai taip pat, perskirstytas turtas taip pat nustoja didžiosios dalies savo stebuklingo poveikio – nebedžiugina, kaip sakė paršelis Knysliukas anekdote apie balionėlį, su kuriuo viskas buvo gerai, ir spalva, ir apimtis, bet jis nustojo džiuginti. Tai stebina tuos, kurių naudai turtas buvo perskirstytas: taip, dabar kitas, iš kurio buvo atimta, lyg ir turi mažiau (neilgam, nes paskui ir vėl užsidirba, nes būtent todėl jis iš pradžių ir praturtėjo), tačiau tų gautų pinigų ne tiek daug, kaip atrodė, kad jų bus, ir tie, kur yra, nelabai atneša laimės, nes išsileidžia greitai, nupirktos paslaugos užsimiršta, įsigyti daiktai susidėvi, ir bet kuriuo atveju nedžiugina, kaip tas balionėlis.

Dar prieš penkiolika, dvidešimt metų Vyriausybė ir parlamento nariai dažnai ir noriai kalbėdavo apie tai, kaip neva galima pasiekti gerovę, padidinus mokesčius ir išlupus didelius pinigus iš verslo, ir tie pinigai visus padarys laimingus. Na, arba bent jau tuos, kas šiuo metu turi mažiau. Dabar šitai vis rečiau pasitaiko.

Vilkimas iš šešėlio

Gal per drąsu sakyti, kad perskirstymo svajonė mirė ir yra ataušusi, tačiau vienas rodiklis yra akivaizdus: šnekos apie tai, kad galima visus trūkstamus pinigus „ištraukti iš šešėlio“ ir taip užlopyti visas problemas, girdėti vis rečiau, ir tos šnekos vis santūresnės. Taip, tais laikais, kai Andriaus Kubiliaus vyriausybė įnirtingai tvarkėsi su krizės padariniais ir karpė viską, ką galima buvo nukirpti, ir stengėsi surinkti visas pajamas, kurias tik galima surinkti, kai kam galėjo pasirodyti, kad pinigų traukimas iš šešėlio gali būti atsakymas viskam (negalima neigti, kad kai kurie aiškinimai žmonėms turbūt buvo per paprasti, bet čia jau nieko nepadarysi: tenka aiškinti paprastai, arba niekas nebus paaiškinta apskritai).

Mokesčių traukimas iš po žemių, kur jie slapstosi, niekada nebuvo universalus atsakymas: savaime suprantama, net jei visi pradėtų rūkyti legalias cigaretes ir nebeįsipiltų nė lašo nelegalaus dyzelino, visi įsivaizduojami pinigai neatsirastų biudžete, nes daugelis vartotojų neturi tiek pinigų, kad galėtų rūkyti tiek, kiek rūkydavo anksčiau, ir mokėti po tris eurus už cigarečių pakelį. Galbūt jie pradėtų tiesiog rūkyti mažiau, ir nuo to visiems būtų tik geriau.

Dabar šnekos apie tai, ką galima padaryti mokesčiais, užima žymiai mažesnę vietą politikų pažaduose, negu anksčiau. Dar šiek tiek, ir jos sėkmingai nuplauks ta pačia upe, kaip ir mintys apie valstybinių bankų kūrimą (kad visų perteklinių pinigų neišsivežtų skandinavai, kurių purvini darbeliai, be jokios abejonės, buvo pirmoji priežastis, kodėl Lietuva nuskurdo, net ir tuo atveju, jei ji iš tikrųjų nenuskurdo) ir visiškai atsilupusi svajonė apie tai, kaip galima sumažinti prekybos centrų antkainius ir reguliuoti kefyro, daktariškos dešros ir miltų kainą.

Pastaroji pasaka yra ypač aktuali, tačiau net ir kraštutiniai populistai, šiek tiek įsigilinę į maisto prekių parduotuvių veiklą, ne tik pamato, kad jų marža yra itin maža ir nieko žymiai nupjaustyti nepavyks. Be to, nereikia būti labai dideliu fatalistu, kad suprastum (net ir politikas būdamas), kad valstybės kontroliuojančio aparato, net ir naujai įkurtos Teisingų kainų ir pigios varškės ministerijos su keliais šimtais specialistų nepakaktų, kad galėtų laimėti prieš prekybos centrų intelektinį raumenį ir sugebėjimus tvarkyti skaičius.

Mintis apie tai, kad nabagas valstybės tarnautojas gali teisinėje valstybėje (juk ne Vladimiro Putino Rusija – čia nepaskambinsi sanitarinei epidemiologinei tarnybai ir neliepsi uždaryti keletą parduotuvių, kad kiti bijotų) efektyviai sureguliuoti kainas prekybininkams, kurie sugeba vienu metu tiekti, sandėliuoti, reklamuoti ir pardavinėti ne tūkstančius, bet dešimtis tūkstančių skirtingų prekių skirtingomis kainomis, ir dar taikyti vienu metu keliolika nuolaidų schemų, ir apgauti riziką ir pasaulinius išteklių kainų ir valiutų vertės svyravimus, yra absurdiška. Tai tas pats, kaip folkore aptariamas pavyzdys apie aklos moters šansus, turguje žaidžiant azartinius žaidimus iš pinigų su čigonais (kuriuos turbūt reikėtų šiais laikais vadinti klajoklių tautybių atstovais, bet ne apie tai yra čia kalba).

Gedimino mieste dar kitaip

Vienintelė išimtis, vis dar stūksanti, kaip aukštas kalnas, ir reminatis dangų, yra sostinėje. Tai nuolatinė svajonė ir vizija, tvari kaip Gedimino sapnas apie Geležinį vilką. Jos nepalieka nė vienas sostinės vadovas, nes ji tiesiog per gera. Tai yra istorija apie tai, kaip Vilnius negauna visų savo uždirbtų pinigų, kadangi gyventojų pajamų mokestis, surinktas Vilniuje, didžiąja dalimi atiduodamas kitiems – na, pirmiausia todėl, kad Vilniaus gyventojai tų pinigų uždirba žymiai daugiau, nei kiti šalies žmonės.

Čia esama dar ir šalutinės istorijos apie kitą neteisybę, kad žmonės, faktiškai dirbantys Vilniuje, besinaudojantys jo vaikų darželiais ir mokyklomis, iš tikrųjų yra registruoti už Vilniaus ribų, ir savo skaičiumi didina subsidijas iš šalies biudžeto toms savivavaldybėms, kurios yra už formaliosios sostinės tvoros. Faktas, kad taip yra, yra neginčytinas, ir galima net pripažinti, kad tai yra kažkiek priešiška natūraliam teisingumui (nelygu kaip tą teisingumą skaičiuoti), tačiau nuo to jis dar nepasidaro taisytinas.

Mat vienintelis būdas ištaisyti šitą neteisybę, kaip ir pirmąją paminėtą, yra kuo skubiau atimti iš kitų ir atiduoti vilniečiams, kad šie galėtų dar turtingiau gyventi savo turtingame mieste.

Tiesą sakant, panašiai galima išgirsti bėdojant ir kitur: „jei Čikaga būtų pats sau miestas-valstybė“, „jei Škotija galėtų pasilikti sau visas pajamas iš naftos Šiaurės jūroje“, „jei Kalifornija būtų šalis, ji būtų viena turtingiausių pasaulyje“, ir „jei Britanijoje surenkami kelių mokesčiai ir kuro akcizai būtų paskirstomi proporcingai pagal tai, kur jie sumokami, tai yra, kur gyvena daugiausiai vairuotojų, tai Londone seniai gatves galėtų išgrįsti aukso trinkelėmis“.

Visos šios prielaidos yra šiek tiek ydingos, kaip ir mintis apie tai, kad galima surinkti labai daug pinigų, jei tik neliktų kontrabandinių cigarečių. Valstybės taip negyvena, ir kaip Kalifornija nebūtų tokia turtinga be likusios Amerikos, taip ir Vilnius būtų visai kitas, jei likusi Lietuva netektų iš Vilniaus uždarbio jai skiriamų pinigų. Ir ne tik todėl, kad vilniečiai pamatytų blogesnius kelius, važiuodami prie savo sodybų Molėtų ir Ignalinos rajonuose, bet apskritai, dosnus provincijos išlaikymas iš sostinės kišenės yra morališkai teisingas ir ekonomine prasme teisingas dalykas, ir tai žino visi politikai, kurie – nors ir šneka savo rinkėjams kitaip – tikrai supranta, kad atimdamas ir padalindamas nieko gero nepasieksi net vienai kadencijai.

Jei atėmimas ir padalinimas, arba perdalijimas, veiktų, jis būtų plačiai naudojamas. Pridėtinės vertės mokestis nepatinka niekam, tačiau veikia puikiai, ir visos vyriausybės tai žino, todėl jis yra ir bus. Drakoniškas apmokestinimas arba konfiskavimas laimės neatneša, ir todėl jis nueina į istoriją.

Todėl dabar apie perskirstymą tik kartais pakalbama, ir tai daugiausiai nedrąsiai. Gal kada nors tai bus laikoma ir visai nepadoria šneka. Laukiu tos dienos.

Algirdas Patackas, mylėjęs Lietuvą labiau, nei jos žmones

Algirdas Patackas

Nekrologas spausdintas portale lrytas.lt

—

Yra toks posakis apie revoliuciją, kuri suvalgo savo vaikus. Seimo narį Algirdą Patacką, kuris kažkada buvo vienas pasirašiusiųjų Nepriklausomybės Aktą, suvalgė tikrai ne revoliucija – Lietuvai jis savo darbą atliko, ir išeinančio iš laisvos šalies kūrimo dirbtuvių, jo laukė pavojingi demonai, ir Patackas nuėjo su jais.

Kalbu, be abejo, apie didelę neteisybę: kad žmogus, gyvenime atsisakęs materialinės gerovės ir patogaus tarnavimo bet kam, ir dirbęs vien tik savo sąžinei ir teisingumo supratimui, paskui to paties teisingumo supratimo ir tos pačios sąžinės buvo nuvesdintas tiesiai į šėtono kalvę.

Ir bus jis neišvengiamai daugiausia prisimintas ne dėl gerų darbų, o dėl senatvės paklydimų, ir tai yra liūdna.

Kažkada velionis aktorius Donatas Banionis pateko į tas pačias pinkles: visą gyvenimą tarnavęs menui, bus daugelio minimas ne dėl kūrybos didybės, o dėl pasimetusių ir niekingų pagyrų Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir nekilnaus seniokiško skundimosi, kad Lietuvoje niekas nevertina tikro meno.

Algirdas Patackas, deja, irgi turės žmonių atmintyje pjauti, ką sėjęs, ir deja, ne tai, ką sėjo visą gyvenimą, o tik paskutinį nuodingą ir dvokiantį derlių, kurio tikriausiai nė pats nenumatė ir neplanavo, sėklas į dirva barstydamas. Arba kai išėjo į laukus su blogio sėjėjais.

Turiu, žinoma, galvoje violetinio Garliavos patvorio gaivalą. Ir patys supratote, apie ką kalbu. Tame gaivale, rankoves pasiraitoję juodus darbus dirbo ne tik aferistės ir nusikaltėliai, bet ir per neapsižiūrėjimą, ar dėl nesuveikusio moralinio kompaso, į brudą pakliuvę ir keli iš esmės padorūs žmonės.

Apie Algirdą Patacką dažniausiai sakoma, kad tai buvęs doras žmogus, ir sąžiningas. Be abejo. Žmonės, kurie yra mikštakūniai arba bailūs, niekada nepaaukotų savo karjeros dėl disidentinės veiklos, kaip padarė sovietų laikais Algirdas Patackas. Jam teko paragauti ir laisvės atėmimo, ir jis apie tai prisimindavo: vieną kartą, kai dar buvau studentas, su A.Patacku pietavome lauko kavinėje, ir anais laikais šalis dar buvo neužversta materialinėm gėrybėm ir daug ko stigo, todėl jam davė sriubos šaukštą vietoje šakutės. „Kaip kalėjime“, liūdnai nusišypsojo jis. Man toje liūdnoje šypsenoje buvo visas Patackas: anuomet jis dar šypsodavosi, tiesa, labai šykščiai. Paskui pasidarė visai niūrus ir liūdnas, ir atrodė beveik viskuo nusivylęs.

Susidūrimai su sovietų represijomis jam niekada lengvai nepraėjo ir neužsimiršo, ir nors jis nelaikė nuoskaudos ir neatrodė, kad norėtų kam nors keršyti, bet traumos ir randai liko. Vargu ar daug kam galėtų būti kitaip, o ypač jautrios sielos žmogui, kuris visada buvo humanitaras ir rašytojas, kultūros tyrėjas, visiškai negalvojantis apie tai, kiek žmonių supras ir priims jo teorijas, ypač kai tarp tų teorijų daugelis būtų mandagiai pavadintos atsilupusiomis.

Algirdui Patackui visada labiau rūpėjo Lietuva kaip valstybė, o ne kaip paskirų žmonių visuma. Jei jam reikėtų pasirinkti stiprią, galingą valstybę ar laimingų individų šalį, jis nebūtų turbūt dvejojęs nei minutei: pavienio individo laimė jam mažiau rūpėjo, nei visuomenės darinys. Ta prasme jis buvo labiau azijetiškas, nei vakarietiškas žmogus. Tačiau bendruomeniškumas bet kuriuo atveju yra viena iš Lietuvos tapatybės puselių, ir jis buvo tvirtai toje pat pusėje.

Iš tų pačių šaknų buvo ir Patacko ankstyvosios nepriklausomybės laikų retorika, esą gal reikėtų apriboti naujai nepriklausomos Lietuvos žmonėms teisę važiuoti be reikalo į užsienį, kad visi neišsilakstytų. Anais laikais tai buvo gana radikalus požiūris, ir man buvo keista jį girdėti iš to, kas dirbo Lietuvos laisvės labui. Šiais laikais tai skamba kaip totalitarinės valstybės garbintojo kovos šūksniai. Ką gali žinoti, gal iš esmės Algirdui Patackui ir nebuvo gaila totalitarinės santvarkos, tik jis norėjo, kad ta totalitarinė santvarka būtų su trispalve vėliava ir su sostine Vilniuje. Visi mes laisvę įsivaizduojame skirtingai.

Į gyvenimo pabaigą Algirdas Patackas vis atviriau šlykštėjosi Vakarų visuomenės morale ir tuo, ką laisvė atneša silpnavaliams ir neturintiems moralinio kompaso: pasileidimą, gobšumą ir dėmesį laikiniesiems malonumams. Gal todėl ir pasireiškė jo groteskiškas Čečėnijos garbinimas: apie laukinę banditų bendruomenę (Lietuvoje kartais per klaidą pagarbinamą, nes čečėnai, kaip ir mes, esame Kremliaus priešai), apvilktą musulmonų tikėjimo rūbeliu, savo knygoje „Pastogės Lietuva“ Algirdas Patackas kalba kaip apie lyrišką modelį Lietuvai, kur skleidžiasi akmens amžiaus žmonių vertybės ir santykiai, ir barzdoti lietuviai su peiliais dantyse gina namų židinį ir geltonkasių savo dukrų ir seserų garbę, ir kur nėra vietos bedieviškam žodžiui, televizijai ir lengvabūdiškoms dainoms.

Kitaip nei tie, su kuo Algirdas Patackas buvo tapatinamas paskutiniais gyvenimo metais, šis žmogus yra per daug pasiekęs ir per daug nesavanaudiškas, kad turėtų tikėtis pragaro ugnies (smalos puodai paruošti patvorio bendražygiams) – ne, jam Dievas bus teisėjas ir, manau, pernelyg griežtai nepažiūrės į Algirdo Patacko vingiuotą ir kauburiuotą gyvenimo kelią.

—

Algirdas Patackas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, mirė 2015 m. balandžio 3 d., eidamas 72-uosius metus.

Oleg Šurajev: prijaučia žaliavalgiams, ir ne toks jaunas, kaip atrodo

 

Komikas Oleg Šurajev

Komiką Olegą Šurajevą (beje, taip man ir neaišku, ar Surajevas, ar Šurajevas, nes visur skirtingai rašoma, aš radau rusiškuose internetuose, kad Шураев, bet tai ką aš žinau) man siūlė pasikviesti anais metais, bet aš atsisakiau, sakiau, tokio nežinau, todėl negali būti hot enough.

Laikai pasikeitė, dabar jis daug kur, ir kuo toliau, tuo labiau daro kokybišką stand-up (jei nežinote, kas yra stand-up, tai kaip jums paaiškinti; gal komedija atsistojus, nors kokia yra komedija atsigulus? Normalus stand-up, kuriam nėra vertimo į lietuvių kalbą, yra be popieriuko, kaip deliverina ligi šiol daugelis komikų Rusijoje, ir tai nėra agitbrigadų hoop-la su šokiais ir dainom). Todėl pakviečiau į laidą ir net nelabai supratau, kaip greitai prabėgo valanda.

Ta prasme, mes apie nieką iki galo net ir nepakalbėjom, tik apsišaudėm žiniom ir pavardėm, ir bum – laida baigėsi. Kaip taip? Nežinau.

Man buvo įdomu, kad Olegas, kaip rusas, ir kalbantis su labai ryškiu rusišku akcentu, vis tiek neakcentuoja tautybės, ir suvokia rizikas, į kurias įsispraudžia JAV latino ir black komikai, kurie taip ir lieka drožti wetback ir nigger jokes, ir neišlipa ir personažo, kuris pardavinėja apelsinus prie freeway Los Angeles arba kurie turi savo neighbourhooduose parduotuves su daug baby clothes ir shoes, nes tai viskas, ką jie daro: running and fucking.

Man tai jo akcentas yra jo trademark, ir aš jo vietoje nešlifuočiau jo ir netraukčiau prie bendrinės lietuvių kalbos.

Buvo keista, kad jis iš esmės sveikai maitinasi (na, ne keista, į jį pažiūrėjus, nes taip ir atrodo, kad sveikai maitinasi) ir net prijaučia žaliavalgiams. Žmogau, galvoju, ar tu komikas ar kokių socialinių inciatyvų rėmėjas? Bet paskui supratau, kad visokių juk reikia ir tai irgi yra teisinga, jei tik jam taip smagu.

Visa laida, taip pat ir video, yra čia.

Nuosprendis: tikriems miestiečiams benzinas, o ne žolė kvepia

Sakyk miesto gyvenimui “ne”

Esame kalbėję apie tuos, kurie laiko save miestiečiais, bet iš tikrųjų gyvena už miesto, visokiuose buvusiuose kolektyviniuose soduose.

Na, gerai, kam daugiskaita. Esu kalbėjęs, jog turėčiau vartoti vienaskaitą.

Šie žmonės nenustoja kalbėję apie tai, kaip jiems patinka basomis lakstyti po žolę (nežinau, kodėl tai turėtų būti malonu. Man, pavyzdžiui, patinka uostyti benziną, neteiskite manęs, kad aš kitoks), kvėpuoti neva tyresniu oru (aplink mane oras gana tyras, nes mano kiemas rakinamas ir nėra nė vienos gamyklos aplink) ir nusiskinti obuolį nuo medžio šakos ar agrastą nuo krūmo (aš juos visus pasiimu prekybos centre, kur man net mokėti nereikia, nes pasakau, kad neigiamai aprašysiu, tad išsigąsta ir duoda nemokamai).

Tie žmonės yra juokingi, bet už juos yra ir keistesnių. Tai tie, kurie nori gyventi mieste, bet apsigyvenę mieste (arba tiesiog toliau gyvendami tėvų paliktame bute), kiekvieną dieną nori būti vienkiemio gyventojai.

Jie nori klausytis tylos, jie nori girdėti, kaip auga žolė, jie nori balkone gerti kavą (kokia yra jų problema, iš kur tas fetišistų noras po sekso surūkyti cigaretę, kine valgyti spragėsius ir koks yra smagumas balkone gerti kavą; paaiškinkite man, nes aš niekada nesuprasiu – man kavą patinka gerti virtuvėje arba prie darbo stalo, arba kavinėje. Na, man patinka neiti į balkoną visai, dėl manęs jo galėtų ir nebūti).

Skaityti toliau.

Tie, kas niekad nesupranta

Miesto Kronikos būna sudėliotos Coffee Innuose visų jūsų skaitymo džiaugsmui

Yra toks internetinių memų kūrėjas, kuris vadinasi Geležinė Lapė (tikrieji vardas und pavardė Miesto Kronikų redakcijai žinomi). Tai jis paskelbė vieną plakatą apie tuos žmones, kurie, pamatę socialiniuose tinkluose kažką aiškiai fotošopinto (tai yra, ne šiaip aiškiai, bet taip aiškiai, kad net ir aklam girtam Audi 80 vairuotojui prie geležinkelio pervažos matytųsi, kad fotošopas), turi visiems pranešti, kad čia fotošopas. Ten plakate buvo taip pat pateikstas fotošopintas plakatas su liūtu, įkištu fotografavimuisi į ligoninės magnetinio rezonanso skenerį.

Kai Geležinė Lapė įkėlė šitą dalyką į internetus, tai, žinoma, atsirado žmonių, kurie nesuprato prasmės ir komentaruose pranešė, kad paveiksliuke yra fotošopas.

Čia kalbame apie žmones, kurie nesupranta. Ne šiaip nesupranta (na, kaip tie, kas sėdi kino teatre ir praneša, garsiu šnabždesiu, per filmą apie marsiečius ir skraidančias lėkštes, kad taip gyvenime nebūna), o piktybiškai nesupranta nieko, net kai jiems parodo pirštu.

Na, tokie, kuriems galima parodyti pasidarytą mobiliuoju telefonu selfį, parašyti „Selfis“, ir jie pažiūrėję praneš: „Man atrodo, čia selfis.“ Tai ką aš tik ką pasakiau tau, žmogau? Apskritai, tavo smegenys nors girdi, ką kalba tavo burna?

Angliškame naratyve jie vadinami „Capt Obvious“, kapitonas Savaime Suprantama, bet čia mes kalbame ne apie kapitonus, o mažų mažiausiai pulkininkus.

Tų žmonių – daugybė. Jie stumia savo dienas, pranešdami visiems aplinkiniams paprastas tiesas, kurios visiems ne tik žinomos: tos tiesos yra žinomos atmintinai. Tie žmonės gali žiūrėti per televiziją koncertą (maža to, įrašytą koncertą, vykusį prieš penkerius metus) ir pranešti: „Man atrodo, čia dainuoja pagal fonogramą“. Tai ne, gyvai dainuoja, žinokit. Jie taip pat praneš, kad pavaizduota blizgiame žurnale įžymybė yra dirbtiniais papais ir pripūstom lūpom. Kitaip nežinosim.

Kiti kalba pašnekovams apie tai, kad Vilniaus restorane aštuonkojis arba tunas yra atvėsintas ir atskraidintas iš kažkur. O aš galvojau, sužvejoti Neryje. Ačiū, kad informavote.

Tie žmonės visada yra įsitikinę, kad jie tik ką išsiaiškino sąmokslą, pagal kurį yra apgaudinėjami žmonės. Kalbėdami apie restoraną, jie jums praneš, kad ten valgyti neapsimoka, nes patiekalo kaina yra didesnė už prekių savikainą ir pinigus, mokamus aptarnaujančiam personalui už tas kelias minutes, kai jie jus aptarnauja. „Namie pigiau“. Kai jie žiūri bet kurį filmą, scenarijus visada būna „vogtas ir adaptuotas“. Bet kuri knyga yra plagiatas, nes jie skaitė kitą knygą, kurioje irgi buvo meilės istorija, ir vyko viskas tame pačiame mieste, tai reiškia, plagiatas ir galima nuteisti pagal Ženevos konvenciją.

Man patinka parašyti, pavyzdžiui, kad po JAV kariuomenės pasirodymo Kaune prie prekybos centro dingo keliolika vaikų, kuriuos galimai perdavė gėjams karinininkams į Norvegiją. Patinka ne tik todėl, kad juokiasi tūkstančiai. Patinka dar ir todėl, kad atsiranda tokių, kurie informuoja visus aplinkui, kad čia turbūt nesąmonė.

Garbės žodis, esu tikras, greitai atsiras kas nors, kas informuos, kad teorija apie tai, kad garinamas actas išsklaido cheminius debesis, paleistus danguje JAV lėktuvų, yra greičiausiai moksliškai nepagrįsta. „Actas to nedaro“, pasakys jie.

Kodėl šie žmonės taip džiaugiasi supratę tai, kas visiems ir taip matyti, ir kodėl jie transliuoja savo džiaugsmą kitiems? Tai mažų smegenų problema. Normaliems asmenims nelengva tai suprasti, tačiau tie, kas nuolatos pranešinėja net ne informaciją, o tiesiog kartoja, kad po pirmadienio būna antradienis, turi savo galvoje minčių taip nedažnai, ir protą įsijungia taip atsargiai, kad pora kartų per savaitę jų ribotų apsukų smegeninėje kylanti mintis jiems yra neįprasta ar džiaugsminga. Kaip sakoma anekdote, kas labiau patinka, seksas ar Kalėdos? „Kalėdos, nes dažniau būna.“ Taip ir jiems, mintys ateina maždaug valstybinių švenčių dažnumu.

Gražu ir linksma jiems vis pasiūlyti ko nors gero savo tekstuose. Pavyzdžiui, parašai pirmadienį „gero savaitgalio“, ir keli šimtai paprastuolių turi užsiėmimą. Jie gali parašyti: „tai kad lyg ir ne savaitgalis dar“. Nieko nėra tokio paprasto, kad jiems nesuveiktų. Gali parašyti „kiekvienas iš trylikos mėnesių per metus“, ir jie praneš, kad metuose mėnesių būna 12. Gali parašyti „aš, kaip Lietuvos prezidentas“, ir jie puls aiškinti, kad ne, ne tu Lietuvos prezidentas, ką rūkai, Užkalni. Galimybės begalinės.

Žinoma, bus tie, kas pasakys, kad tokie rašymai tolygūs patyčioms iš neįgaliųjų, ir galbūt taip ir yra, tačiau nepamirškite, kad visiems jiems taip pat leidžiama balsuoti rinkimuose ir rinkti valdžią mums visiems. Pagalvokite apie tai.

Šis tekstas atspausdintas ant popieriaus.

Bankrotas, vis dar mūsų siaubas

Veidrodžiai ir akiniai

Žurnalas Verslo Klasė

Kai kas nors nori mane sudirbti ir bent šiek tiek priversti pasijusti negerai, tuojau prisimena, kaip rašytojas Užkalnis kažkada turėjo mažmeninės prekybos įmonę oro uoste ir, sako jie, bankrutavo. Pasakę tai, jie pasijunta žiebę man neatremiamą smūgį, po kurio aš nebeatsitiesiu. Panašiai

Tai, kad tas verslas niekada nebankrutavo (kuo gali įsitikinti bet kas, kas netingėtų pavartyti viešai prieinamų dokumentų) nėra esminis klausimas. Esmė yra ta, kad ką nors pavadinus bankrotu, šis žodis Lietuvoje vis dar kerta baisiau, negu teistumas, dešimt kartų stipriau, nei sąskaitų areštas dėl PVM nesusipratimų arba teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (per pastaruosius dalykus Lietuvoje turbūt yra perėję didesnė pusė šalies verslininkų, turinčių verslą, nors kiek didesnį už ratų balansavimo dirbtuves).

Kodėl lietuviai taip paniškai bijo bankroto, kuris yra normali verslo dalis Vakaruose, kur daugelis senų verslų ir šeimų, šiandien valdančių nebe milijonus, bet milijardus ir turinčių interesų keliuose žemynuose, noriai prisimena, kaip proprosenelis, įsteigęs kokį fortepijonų fabriką, bankrutavo tris kartus iš eilės, skolinosi iš draugų, kai bankai nebeskolino, ir užstatė žemės sklypą, kuriame buvo jo motinos kapas, ir pagaliau prasisuko ir dabar šeima gamina ne tik fortepijonus ir baldus, bet turi tris viešbučių tinklus, ligonines ir yra investavusi milijardus į tiek verslų, kad net sunku visus suskaičiuoti. Jie nebijo minėti žodžio „bankrotas“ savo praeityje (tiesą sakant, jie nebijos pasakoti ir apie tai, kad proprosenelis slapstėsi nuo karo tarnybos arba permiegojo su pussesere ir jai įsūdė nesantuokinį vaiką – gal tiesiog Vakaruose laisviau kalbama apie dalykus, kurie yra praeities dalis ir kurių jau nebepakeisi).

Baigtinis ir vienkartinis veiksmas

Kažkada, bendraudamas su išeiviais iš Lietuvos, atsiradusiais Amerikoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir iškart po jo, labai sunkiai susišnekėdavau, tiksliau, jie baisėjosi mano elgesiu. Jiems buvo baisu suprasti mano kartos lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų, atsipalaidavusį požiūrį į vaikų švietimą ir visus dalykus susijusius su lietuvybe.

Kai aš sakydavau, kad vaikai, gyvenantys Anglijoje, galės – jei norės ir jei jiems reikės – išmokti lietuviškai ir geriau, nei jie moka dabar, o šiuo metu nieko baisaus, jei kalbasi tarpusavyje angliškai ir mieliau skaito apie angliškus pasakų herojus, o ne apie išeivių puoselėtas geltonkasių vaidilučių ir Pilėnų didvyrių legendas ir pasakojimus apie knygnešius ir balanos gadynę.

Toks atsipalaidavimas senosios kartos išeiviams atrodė nusikalstamas. Man tuo tarpu keistai atrodė Amerikoje seniai gyvenančiųjų pasišventimas ir pasiryžimas aukoti visą savo laisvą laiką, savaitgalius ir net normalius santykius su vaikais, kad tik tiems vaikams būtų įskiepyta kiek galint daugiau lietuvių kalbos visokiose mokyklėlėse ir rateliuose, o gal net ir grotų kokiomis kanklėmis ar pūstų skudučius.

Paskui aš supratau priežastis. Man Britanija buvo gyvenamoji ir darbo vieta, kurią žmogus laikas nuo laiko pasirenka. Aš žinojau, kad aš nebūtinai visada gyvensiu ten, kur gimiau, ir mano vaikai nebūtinai susies savo gyvenimą su ta šalimi, kurioje jų tėvai dirbo ir gyveno jų gyvenimo pradžioje. Tai šių dienų realybė, kai gyvenime yra galimybė ne vienam, o keliems pasirinkimams – ir galima pasirinkti daug kartų. Baigtinis ir negrąžinamas yra tik laikas.

Ir dar, negali grąžinti vaikų, kuriuos jau pasirinkai turėti, o daugelis kitų dalykų yra laisvos valios klausimas.

Pokario išeiviams taip neatrodė, kai jie mąstydavo apie savo gyvenimą. Nors jie dažnai sakydavo „manėm, kad grįšim“, iš tikrųjų jie taip negalvojo, ir manė, kad gyvenimas Amerikoje yra pasirinkimas visiems laikams. Ir būtent todėl jie galvojo, kad lietuvybės išsaugojimas buvo vienkartinis ir baigtinis pasirinkimas: ką prarasi, to nebeatgausi.

Su bankrotu yra lygiai taip pat. Lietuviui bankrotas psichologiškai nėra siejamas su nepavykusiu verslo projektu. Jei būtų verslo projektas, kuriame sėkmė yra garantuota, tai ne verslo projektas, o nežinia kas – nes tokio verslo nebūna bent jau todėl, kad jei toks egzistuotų, absoliučiai visi šituo užsiiminėtų, net ir skeptikai, nes žaidime be pralaimėjusiųjų nebūna atsisakančių žaisti; veikla, kur visi laimi, neegzistuoja taip pat, kaip ir amžinasis variklis, kuriantis energiją iš niekur.

Vakaruose jau nuo industrinės revoliucijos laikų nesėkmė ir bandymas iš naujo yra organinė sėkmės dalis. Kad juodoje-baltoje fotografijoje galėtų matytis balta spalva, greta jos turi būti juoda, antraip kaip atskirtum šviesą nuo tamsos? Iš čia ir visokie posakiai apie tai, kaip galima atskirti naujoką nuo meistro: meistras turėjo daugiau nesėkmių, nei naujokas turėjo bandymų.

Lietuviui bankrotas yra susijęs visų pirma su valstietiška praeitimi: pirmiausia, bankrotas reiškė pagrindinės ir vienintelės gamybos priemonės, žemės, praradimą. Tai buvo toks didelis dalykas, tokia epinė nelaimė, kuri yra per didelė, kad ją pataisytum. Jei Vilniuje sugriūtų Gedimino pilies bokštas arba Šv.Onos bažnyčia, jų jau tikriausiai niekas ir niekada nebeatstatytų, tiesiog gailėtųsi ir prisimintų, kad tokie buvo, tačiau jie yra per dideli, per brangūs ir per sudėtingi, kad galėtų būti atkurti. Panašiai, po labai mylimos žmonos mirties, vyras daugiau neveda ir naujų santykių nebeturi, nes žino, kad praėjusios meilės niekas nebepakeis.

Lygiai tokia pati situacija, tiek pat neišvengiamai vienkartinė ir baigtinė, yra ir kalbant apie žemę. Žemė turima vieną kartą gyvenimą – galbūt ir vieną kartą visos šeimos gyvenime, vaikams ir vaikaičiams. Pardavus ar praradus žemę dėl bankroto, niekas neturi tiek pinigų, kad ją galėtų atsiimti, nusipirkti atgal, ir turbūt nebegali pasiskolinti (galbūt ir galėtų, bet nebandys – pinigų skolinimasis yra kitas psichologiškai slegiantis faktorius), ir tame baigtinume yra kažkas panašaus į mirtį, ir todėl vengtino – todėl bankrotas lietuviui psichologiškai yra lyg teritorija, tas proverbinis tamsus slėnis, iš kur nebegrįžtama. „Palikite visas viltis, čia įeinantieji“, sakė griežtas, bet sąžiningas įrašas prie Dantės aprašyto pragaro vartų. Tą patį galvoja ir lietuvis, kai išgirsta žodį „bankrotas“: kapinės jam yra miela vieta, o laidotuvės – geras renginys, tačiau pati mirtis tinkama tik tada, kai ji atsitinka kokiam artimajam, o ne tau pačiam gresia į mirtį panašūs dalykai.

Bankrotas blogiau net už savo būsto neturėjimą

Ant antrojo nesėkmės laiptelio lietuviui – savo nekilnojamo turto neturėjimas. Neturi nekilnojamojo turto – ne vyras, nesolidus, pralaimėjęs gyvenime.

Nuosavas butas arba namas, kaip inkaras, yra tam tikras psichologinis finansinio užtikrintumo simbolis (net jei ir praktiškai nėra likvidus, arba jo vertė pardavus yra geriausiu atveju lygi metų arba dviejų kuklioms gyvenimo išlaidoms, kaip yra su beveik visais stambiaplokščiais daugiabučiais namais, kuriuose esantys butai yra daugiau psichologinis pasiguodimas, o ne ekonominis svertas – panašiai, kaip įrašas lietuviškame pase, kad jo savininką gina ir globoja Lietuvos Respublika: gal jauku perskaityti, tačiau praktinė vertė, patekus su tuo pasu pas pagrobėjus Kolumbijoje, yra artima nuliui). Savo būsto neturėti – tai pripažinimas ir tatuiruotė ant kaktos, kad gyvenime esi prie pralaimėjusiųjų, nes būstas yra ne toks dalykas, kur gali dėl kažko ginčytis. Neturi, reiškia, esi pralaimėjęs. Su tavim jau jokių šnekų nebebus.

Vakaruose panašus totalaus pralaimėjimo, pasidavimo ir vienkartinio ir absoliutaus bankroto jausmas yra siejamas su kitais dalykais; tai nėra vien Lietuvos, kaip su kaimu ir žemės ūkiu susijusios ir iš ten įpročių ir baimių besisemiančios šalies bruožas. Paprastai paskutinė nevilties traukinio stotelė Jungtinėse Amerikos Valstijose yra ne namas ir net ne santaupos: tai prašvilptos santaupos vaikų aukštajam mokslui (college fund). Šių pinigų reikia tada, kai jų reikia – kai atžala įstoja mokytis; jiems sutaupyti žmonės turi vieną šansą ir jei tai nepadaroma, arba jei sutaupyti pinigai yra išleidžiami arba iššvaistomi kitiems tikslams, tai nesėkmės ir prakeiksmo žymė visam likusiam gyvenimui: turėjote vieną galimybę vaikui suteikti išsilavinimą, ir tą galimybę, arba didžiąją jos dalį, nutrenkėte velniop, ir šito jau niekas jums nebepamirš ir nebeatleis.

Ką daro bankroto baimė?

Ruošiant kokį didelį projektą, mane užvis labiausiai erzina ilgos šnekos ir galimų nesėkmių aptarinėjimas ir geresnio kelio ieškojimas, nes iš daugelio žmonių matyti kone religinis įsitikinimas, kad ilgai ir nuosekliai aptarinėjant bet kokį klausimą, galima visiškai eliminuoti nesėkmės pavojų. Tik reikia pakankamai ilgai plakti liežuviais, ir tie garsai nuvaikys nesėkmių demonus, arba bent jau numarins juos, kai jie atmes kanopas, pavargę nuo nuobodulio.

Tai atrodo kaip nesąmoningas paaiškinimas, tačiau paklausius žmonių, kurie bando viską aptarti be galo nuosekliai, kartais atrodo, kad jie tikrai beprotiškai bijo bandyti, suklysti ir taisyti.

Tokiais atvejais aš kartais mėgstu sakyti: žiūrėkit, gal mes tiesiog pabandom, kaip gausis, pažiūrėsim, ir jei nesigaus, mes tada imsim ir taisysim, ir bandysim iš naujo. Daugumai besiklausančiųjų šito būna labai nejauku, ir jų veidus sukausto keista išraiška: viena vertus, jie negali nieko racionalaus atšauti, kodėl toks variantas būtų nepriimtinas (nieko juk čia tokio, pabandyti ir nepavykus taisyti, ne pasaulio pabaiga), tačiau tuo pačiu metu jie suvokia kad ideologine, religine, vertybių prasme aš pasiūliau kažką labai, labai baisaus. Kažką tokio, kaip padorūs žmonės nesielgia, nors niekas jau nebegali paaiškinti, kodėl. Tai panašu į draudimą vaikams rinkti žemuoges kapinėse: lyg ir nėra jokio racionalaus ryšio tarp valgomos uogos ir tarp tų seniai sutrūnijusių palaikų, kurie yra dviem metrais giliau, tačiau vis tiek juk taip nedaroma.

Noras bandyti, kol pasiseks, yra racionalus variantas, ir, sportininkus (pavyzdžiui) šito išmoko labai anksti: niekam nereikalingas krepšininkas, kuris nemeta į krepšį, kol nėra absoliučiai užtikrintas pataikymu. Realybėje toks niekada nemes į krepšį ir turbūt turės labai nedaug prametimų pro šalį, tačiau taip pat neturės ir pataikymų.

Konkursuose ir varžybose taip pat daugiausiai laimi ne tie, kas iki užsimušimo ruošiasi, kol paruošia save neišvengiamai pergalei (toks variantas būtų itin retas ir apskritai mažai tikėtinas), o tie, kas daugiausiai ir atkakliausiai bando, nebijodami pralaimėjimų. Pralaimėjimas yra tik tiek kenksmingas, kiek ilgai užtrunka jo pasekmės ir graužimasis dėl jo, tačiau jei lengvai atsitiesiama ir bandoma iš naujo, jis net nenubrozdina bandžiusiojo.

Didžiausia bankroto baimės pasekmė yra atsargus ir konservatyvus elgesys, kuris – nors ir visiškai neapsaugoja nuo pralaimėjimo – užtikrina, kad pergalės tikrai nebus, arba bent jau didelės ir įspūdingos pergalės.

Rizika, baisus žodis

Rizika lietuvių kalboje yra labai neigiamas, kupinas tamsios konotacijos žodis, kuris siejamas su pramuštgalvišku nenoru racionaliai protauti ir išvengti grėsmių. „Protingas nelips į kalną, protingas apeis jį aplink“, kartoja lietuviai išgirstą rusišką priežodį ir linkčioja galva: gerai pasakyta, kad jį kur velniai. Nereikia niekur stiebtis, dar ten gali viršūnėse skaudžiai parpulti, koją nusilaužti arba bent jau nikstelėti.

Dėl šitos pačios priežasties kai kurios lietuvių pieną ir mėsą gaminančios įmonės laikosi įsitvėrusios svajonės (kuo toliau, tuo labiau efemerinės) apie Rusijos rinką: kad ir kaip ten viskas būtų blogai, bet ten pažįstamas dalykas, tiek metų viskas puikiai vaikė, po velnių, mes net tarybiniais laikais ten eksportavome, gerai, tegu ir už medinius rublius, bet tai vis tiek buvo kažkoks eksportas, tai ir dabar nereikia mesti kelio dėl takelio ir kažko naujo bandyti ir išsigalvoti.

Tačiau kitą patarlę išgirdę – „kas nerizikuoja, tas šampano negeria“, lietuviai kaip mat susigūžia, nes čia ir vėl tas prakeiktas žodis „rizika“. O dar, antra vertus, ten esama tokio dalyko, be kurio puikiai galima apsieti. Tai šampanas! Kam reikia to šampano, kai galima atsigerti alaus arba kefyro?

Durnos miestiečių svajonės

Ne apie tokius dalykus svajoja miestiečiai

Miesto Kronikos pasirodo popieriniame variante ir yra available visose Coffee Inn kavinėse respublikos* teritorijoje.

—

Man parašė viena skaitytoja, kurios vardo neminėsiu, nes rašė ne publikavimui, tačiau mintys išdėstytos buvo tokios, kurias girdžiu dažnai. Ji rašė apie mano tekstus, kurie apie restoranus ir pageidavo štai šitaip: „būtų įdomu paskaityti jūsų apžvalgas apie tuos, kurie gamina maistą iš pašaukimo ir meilės, turiu omenyje, apie agroturizmo sodybas. Gal but yra Lietuvoje ūkių, ir ten pat restoranų, kur būtų naudojamos to ūkio užaugintos (jei bio, tai super) sezonines daržovės, mėsa, pačių slėgtas sūris ir panašiai, kur nebūtų nuvalkioto meniu, o [jis būtų] besikeičiantis ir tos dienos, priklausomai nuo sezono. Gal net simpatiskas, bendraujantis šeimininkas. Jaučiu, kad užsisvajojau, bet tiek to.“

Būtų labai lengva pasakyti taip, užsisvajojote, tačiau ne. Pirmiausia, tai ne vienos skaitytojos svajonė. Tai labai paplitusi ir pavojinga svajonė, kuri prasidėjo lygiagrečiai su supratimu, kad restoranai turi pateikti nemokamą vandenį visiems ir dar džiaugtis, kad jį geria (gerai dar būtų nemokamos duonos, wifi ir turėtų sumokėti už jūsų automobilio parkavimą, nes jūs per pusę su draugu nusiperkate vieną sriubą už du eurus).

Kartu su šia svajone gyvena įsivaizdavimas, kad normalūs kvepalai turi būti rankomis padaryti specialiai kiekvienam klientui, ir turėtų būti įperkami kiekvienam, taip pat ir dirbančiam už minimumą.

Idėja apie tai, kaip turi atrodyti kaimo turizmas ir kuo jis turi užsiimti idealiame pasaulyje, nesusijusiame su piniginiais santykiais, yra gaji kaip velnias. Kaip ir mintis, kaip turi gyventi ir dirbti restoranas, ir kuo jis turi verstis.

Tie žmonės nesupranta, kodėl restoranas pats neaugina penkiolikos rūšių žolių, pats nespaudžia sūrių ir neverda giros, o perka visus dalykus iš parduotuvės, tačiau kai kitas restoranas paruošia picą iš specialiai atvežtų iš Italijos miltų ir pačios geriausios mocarelos, tai tas pats lankytojas pradeda garsiai baisėtis, kodėl ta pica kainuoja septynis eurus.

Kaip restoranas gali norėti septynių eurų už picą? Savikaina juk visada pusė euro (anksčiau visada komentaruose buvo „savikaina du litai“), o darbuotojai samdomi, patalpos nuomojamos, baldai ir indai perkami absoliučiai už dyką, kaip ir elektra ir vanduo.

Tai čia miesto picerija, ji nors išlaidų turi. Kaimo turizme apskritai viskas nemokama: karvės pačios duoda pieną, miške pačios auga uogos ir grybai, malkoms tinka yra nuvirtę medžiai, pastatai palikti tėvukų, o dešrų šiaip niekada nestinga.

Todėl, miestiečio supratimu,  stebuklingu būdu visur Lietuvoje turi pūpsoti tokios ekologiškos sodybos (net ir savo darže auginamas morkas jos tikriausiai tręš tik mėšlu iš šventosios dvasios, nes juk tos turi būti ekologiškos, nesvarbu, kad ekologiška daržovė dvigubai brangiau užauginama) ir tos sodybos turi apsimesti, kad joms ne tik yra paklausa, bet jos dar ir turi būti labai pigios, nes pinigai imasi iš oro.

Ir, primeskite, „simpatiškas, bendraujantis šeimininkas“. Nes jam nereikia sėdėti prie kompiuterio ir ruošti mokesčių ataskaitų arba kalbėtis su tiekėjais arba prižiūrėti, kaip vyksta maisto gamyba – ne, normalus savininkas paprastai ryte pasidaro makiažą, kad kuo geriau atrodytų, ir leidžia dienas, su taure gėrimo vaikštinėdamas tarp staliukų ir šnekučiuodamasis su lankytojais.

Ir žmonės atsisako priimti faktą, kad tokių kaimo turizmo sodybų nebūna gyvenime, o tos, kurias jie matė kur nors Italijoje, kainuoja lankytojui tiek, kad visoje Lietuvoje yra maždaug trisdešimt žmonių, kurie gali sau leisti ten apsistoti ir susimokėti už maistą (ir tie visi trisdešimt žmonių jau ir taip sėdi Šturmų švyturyje prie Kintų). Be to, ta miela kaimo turizmo sodyba Sicilijoje dar ir kasdien parduoda kelis butelius brangaus alyvuogių aliejaus po €30 each, ir kiekvienas iš tų butelių yra neįperkamas Lietuvoje, išskyrus Užupį sostinėje (bet ir ten perkančios piktos turtingos mamos neužeina kasdien).

Minėtas butelis dar ir kainuoja maždaug tiek pinigų, už kiek normali lietuviška kaimo turizmo sodyba pamaitins penkiolika atvykusių korporatyviniam savaitgaliui svečių – baltomis mišrainėmis, užkepta žuvimi tešloje ir vištienos gabalais iš prekybcentrio.

Iš esmės, normalus lietuviško vartotojo būvis yra pasipiktinimas, kad kažkodėl niekas neatveža į kaimo lavkę tikro prancūziško šampano, kai vartotojas jo nori, nes yra apie jį skaitęs. Kai per stebuklą vieną kartą per dešimt metų per kažkokią klaidą atveža to šampano, vartotojas yra suglumintas: kodėl jis kainuoja €40, ir vis tiek jo neperka, nes jis sako, tikrai pirktų, jei tas šampanas kainuotų €4.

Vartotojas gyvena kažkokiame beprotiškame, išgalvotame pasaulyje, ir todėl yra nusivylęs kasdien.

—

* Made you look.