Andrius Užkalnis's Blog, page 13

Padidink logotipą, o šiaip viskas gerai

Šitam produktui tikrai logotipo dydis nėra jo pagrindinė problema

Praėjus ketvirčiui amžiaus, panašu, išsikvėpė ir atmetė kanopas lietuviška bacila, prie kurios mes jau seniai buvome pripratę. Tai kiekvieno specialisto kryžius: kur ir ką bedarytų, visada atsiras klientų, kurie nieko neišmano, tačiau tau čia pat paaiškins, kaip ir ką reikia daryti. Mes manėme, kad jie su mumis amžiams, tačiau tai netiesa. Niekas negali sustabdyti pažangos.

Neseniai socialiniame tinkle Facebook užblokavau vieną asmenį, kuris rašinėjo idiotiškus, zuikio smegenų ir Kapitono Akivaizdumo vertus komentarus prie visko, kur tik pasirodydavau aš arba mano artimieji (pamato nuotraukoje užsienietišką užrašą ir praneša komentare: „čia ispaniškai“). Asmuo yra iš Australijos, aš jį pažįstu labai seniai, jis pensininkas ir jo vardas Gintautas (pavardė autoriui žinoma, o pasireiškia internete kitu vardu, nes bijo, kad piktadariai jo nesusektų – bet čia jau visai kitos istorijos dalis).

Užblokavau ne dėl to – man paskelbus vieną nuotrauką iš Italijos oro uosto, jis parašė, kad nuotrauką reikėtų kitaip kadruoti ir kad matytųsi mažiau grindų, tada bus geriau, ir atsiuntė apdrožtą paveiksliuko variantą. Jau taip bus geriau. Tokių dalykų niekada neatleidžiu.

Klientas žino geriau

Tai, kad klientas išmano viską geriau, žino daugumas paslaugų teikėjų, ypač tie, kas dirba srityse, kurios susijusios su kūryba. Dizainerių ir maketuotojų pasaulyje pamokymų tiek daug, kad klientų ištarti perlai tapo net ne legendomis (nieko ten legendinio ar epinio nėra), tiesiog darbo dalimi, kurią kiekvienas savo specialistas privalo kliento kalboje greitai atpažinti, kad būtų morališkai pasiruošęs.

Klasika jau tapę pasiūlymai „viskas šiaip jau gerai, tik reikėtų logotipą padidinti“ ir mistinis kalbėjimas apie tai, kad „dar šiek tiek reikėtų pažaisti spalvomis“. Visi žino, kad iš žaidimo nieko gero nebus, nes klientas pats nelabai žino, ko norėtų.

Reklamų agentūrų kūrybiniai darbuotojai ir viešųjų ryšių specialistai pradeda lieti ašaras ir daužyti galvas į stalą, išgirdę iš kliento apie tai, kad „čia vis tiek trūksta kažkokio cinkelio“ arba tai, kad „reikia kokios nors razinkos“. Razinka ir cinkelis yra kodiniai žodžiai: klientas nori kažko, kas kabintų, tačiau nė vienas iš siūlomų dalykų, kur būtų razinka ar cinkelis, jam netinka. „Šiaipjau neblogai, bet čia yra ne visai tai“, sako klientas, bet jis niekada nepasakys, kas yra „tai“.

Kūrybinis darbuotojas pasijunta vaidmenyje to vyro, kuriam sutuoktinė sako, kad neturi ką apsirengti. Nuvykus į parduotuvę, geriau nepasidaro, nes arba šiaip yra „tuščia“ (netinka nė vienas iš 500 kabančių prekybos centre drabužių), arba tai, kas tinka, irgi netinka, nes „neturiu prie jos batų“. Batus irgi galima būtų nupirkti, bet jų irgi nėra, nes absoliučiai visi baisūs. Tinkamų batų pramonė negamina.

Internete gyvuoja net atskira grupė, (Facebook bendruomenė „Sentimentai“) kur paslaugų teikėjai įamžina labiausiai erzinančius klientų posakius („Nežinau, kažkaip realistiškumo trūksta“). Ji sėkminga, nes kiekvieną naują paskelbiamą posakį visi yra ne tik girdėję – dar sykį jį išgirdę, nori pieštuku išsibadyti akis, arba bent vieną akį išbesti klientui. Telefonu kalba užsakovas, o darbų vykdytojas, girdėdamas jo balsą, rankomis gniaužo Coca-Cola skardinę, įsivaizduodamas, kad tai yra kliento kaklas. „Va konkurentų reklama, noriu tokios pat. Tik nekopijuok.“ „Nu žiūrisi. Tik kažko dar norėtųsi, o gal ir gerai.“

Mykolas Pleskas, vienas garsiausių ir populiariausių Lietuvos tinklaraštininkų ir skaitmeninių projektų vadovas, dirbantis reklamos srityje, sako, kad labiau su kliento begaliniu išmanymu susiduria tie, kas dirba prie kūrybinių projektų. Tuo tarpu projektų dalyse, kurios susijusios su sudėtingomis žiniasklaidos technologijomis ir planavimu, klientai dažniausiai žino, kodėl kreipiasi į specialistus ir jais pasitiki.

„Tai pasitikėjimo klausimas“, sako M.Pleskas – klientas aiškina specialistui apie jo darbą tada, kai juo nepasitiki. Pašnekovas nesutinka, kad pasitikėjimas gali būti susijęs su paslaugos teikėjo statusu: galima būtų pagalvoti, kad klientas atsargiau žiūri į laisvai samdomą, „pačiam sau dirbantį“ specialistą, o ne į tokį, kuris atstovauja žinomai kompanijai ar prekės ženklui. Pasak M.Plesko, „pasitikėjimas tais, kas dirba individualiai, didėja“, viskas priklauso nuo specialisto reputacijos ir kvalifikacijos. Lietuviams nebereikia institucinio patvirtino, kad kuo nors pasitikėtų.

Daug reiškia ir asmeninis kliento supratimas apie savo paties žinias ir įgūdžius. Pavyzdžiui, esama pavyzdžių, kai klientas, gal vos sugebantis įsukti lemputę, aiškina atėjusiam specialistui, kaip geriau išlankstyti šviesolaidžio kabelį, įvedant interneto prieigą. Jokio pagrindo manyti, kad inžinierius nežino, ką darąs, nėra, tiesiog klientas niekada net nesuabejojo savo puikiomis žiniomis. Tokį klientą gali ištiesinti tik ritualinių paslaugų salone parduodama prekė, gaminama iš ąžuolo arba kitos medienos.

Panieka profesionalui

Dar sovietiniais laikais vienas pažįstamas medikas (nesakysiu jo pavardės, jis turi vaikų ir artimųjų) man sakė, kad gydytojui nuo nieko taip neaptemsta akyse, kaip pamačius, kad atėjęs į priėmimą pensininkas (taip, tai dažniausiai daro senjorai) išsitraukia iškarpas iš žurnalo apie sveikatą ir pradeda dėlioti gydytojui ant stalo, ne siūlydamas – nurodydamas, kaip reikės ligonį gydyti ir kokius receptus išrašyti. „Aš, jei galėčiau, uždrausčiau tuos visus žurnalus apskritai“, sakė tas gydytojas. Jį lengva suprasti.

Šių laikų paprastieji neišmanėliai retai aiškina medikams, dar rečiau – teisininkams (nors po kiekvienu straipsniu internete bet kokia teisine arba kriminaline tematika visada galima rasti ilgas paklodes įžvalgų, kaip tą bylą reikėjo lengvai ir užtikrintai laimėti, ir ji galėjo būti laimėta, jei tik advokatas būtų pasiklausęs patarimų iš tų, kas per dienas sėdi internete ir komentuoja straipsnius). Užtat kitų sričių specialistams aiškinimo vis dar būna, nors situacija keičiasi į gerąją pusę.

„Lietuvoje trys milijonai krepšinio trenerių ir trys milijonai bet kurių kitų sričių specialistų“, sako Arijus Žakas, vadovaujantis įmonei „Socialus marketingas“ ir padedantis klientams dirbti su socialiniais tinklais. Kalbant su A.Žaku, jau tikiuosi sultingų istorijų iš jo gausios patirties, nes sritis dėkinga. Pats esu susidūręs su supratimu, kad internete galima reklamuotis nemokamai, „padarom kokį video, bus viralinis (t.y., bus nepamatotai, nesuprantamai ir sprogstamai populiarus), keli žmonės pasidalins Feisbuke, bus reklama“. Tačiau rinka subrendo, ir naivaus tikėjimo pasakomis arba paprastomis schemomis, kaip užkariauti populiarumą, vis mažiau.

A.Žakas sako, kad kartkartėm vis dar pasitaiko žmonių, kurie įsivaizduoja tiksliai žiną, ką reikėtų daryti, ir jau pasiruošę kalbėjimui apie visą detalų rinkodaros internete arsenalą, ir juos tenka grąžinti į realybę paprastu klausimu „Koks yra jūsų tikslas?“. Viską išmanantis klientas dažniausiai koncentruojasi į priemones ir instrumentus, kurie savaime padarys stebuklą, o tikslas kažkaip pats savimi pasirūpins. Klientui tenka priminti, kad jis turi žinoti, kokią auditoriją nori pasiekti, ką jai nori pasakyti ir kokio rezultato tikisi. „Reklamuotis internete“ yra ne tikslas, bet priemonė.

Man tai priminė bet kurį pradedantį žveją, pradedantį hobio plėtrą nuo kuo įmantresnės įrangos pirkimo, ir žmones, kurie norėtų užsiimti fotografija ir pirmiausia klausia, „kokį gerą fotoaparatą nusipirkti“. Fotografuoti galima ir telefonu, išgirsta jie, ir labai nusimena. Dar labiau susierzina, kai jų klausia, ką jie norėtų fotografuoti ir kokiam tikslui (ką su tomis nuotraukomis darys). Jie nori ne fotografijos rezultato, bet proceso ir atributų.

Asmenybės tipas – mikrovadybininkas

Arijus Žakas sako, kad dalis vadovų – net ir vadovaujančių labai sėkmingoms, didelėms bendrovėms – turi polinkį arba užsispyrimą priimti asmeniškai net ir smulkiausio lygmens sprendimus. „Būna atvejų, kai įmonės akcininkai asmeniškai derina ir kontroliuoja pateikiamą spaudai reklamos maketą, žiūri, čia tas taškelis turi būti ar ne“, sako A.Žakas. „Daugelis jų turi sėkmingus verslus – galima tik įsivaizduoti, kokie tie verslai galėtų būti sėkmingi, jei jie neužsiimtu mikroskopiniu tvarkymu ir taškelių dėliojimu, o galvotų apie strategiją, veiklos tarptautinę plėtrą ir didesnius dalykus“.

Tačiau, pagalvoju aš, šis dalykas nėra lengvai dresuojamas ar pakeičiamas: tiems, kas įsivaizduoja, kad kiekvienos smulkmenos žinojimas ir tvarkymas yra vadovo garbės reikalas, šis supratimas negali būti lengvai išmuštas. Jie vadina savo obsesinį sutrikimą „dėmėsiu kiekvienai smulkmenai“ ir baksnoja pirštu į amžinatilsį Steve Jobs – girdi, šis vadovas taip kūrė visus kultinius Apple produktus, nuo kompiuterio iki planšetės ir telefono iPhone, neleisdamas niekam nė atsikvėpti ir kabinėjosi prie kiekvienos smulkmenos, ir štai kokie puikūs rezultatai. Skirtumas tik tas, kad Steve Jobs buvo rinkodaros genijus, sugebantis hipnotizuoti publiką savo vizijomis, o ponas Kęstutis, negalintis antrą mėnesį apsispręsti dėl reklamos savo autoremonto detalių parduotuvei Ukmergėje, tesugeba keisti spalvas iš oranžinės į raudoną reklamoje (ir atgal) ir svarstyti dėl logotipo dydžio. Viskas gerai, bet gal kažkiek logotipą padidinkime.

Pasak pašnekovo Arijaus Žako, tiesiog kai kurie vadovai yra tokie, ir niekada turbūt nepasikeis – jie savyje įšaldė maždaug tą verslo darymo būdą, kuris šalyje vyravo 1995 metais. Tada, prisimenu, dažnoje įmonėje naujos spausdintuvo kasetės įsigijimą (ir tos kasetės pasirinkimą) tvirtindavo pats generalinis direktorius. Pats dar 1994 metais Vilniuje dirbau leidykloje, kur liniuotės, sąvaržėlės ir rašikliai būdavo rakinami įmonės vadovės stalčiuje (gerai, kad dar ne pas akcininkus), ir išduodami paprašius ir paaiškinus priežastį. Jei nerakintų, šie dalykai galėjo neprognozuojamai pasklisti biure. Įmonės savininkai, beje, buvo užsieniečiai ir vadovė – taip pat. Užsienio kapitalas neapsaugojo nuo archaiško požiūrio.

Pagarba ir pasitikėjimas

Asmeninis treneris Andrius Pauliukevičius sako, kad dabar jis jau beveik nebesusiduria su klientais, kurie geriau už trenerį žinotų, kaip jiems maitintis ir treniruotis. Susidurdavo su tokiais karjeros pradžioje, kai buvo ne vieša asmenybė, knygų autorius ir daugeliui žinomas veidas, bet paprastas sporto klubo „salės treneris“ – tai yra, tas žmogus, kuris šiek tiek padeda savarankiškai sportuojantiems, prižiūri tvarką salėje ir dažnai būna mažesnės patirties, nei savo klientus ir nepriklausomą reputaciją turintys labiau žinomi specialistai.

Pasak jo, viskas priklauso nuo autoriteto santykio: jei klientas užima atsakingas pareigas, vadovauja daugeliui žmonių ir turi dideles pajamas, kartais jam sunku susitaikyti su tuo, kad kažkas, kas jam padeda, be to, uždirbantis žymiai mažiau, gali labiau išmanyti savo specifinę sferą. Didelei įmonei vadovaujantis žmogus pasąmonėje gali įsivaizduoti, kad yra daug ko (galbūt ir visko) geresnis specialistas, ne tik tų sričių, su kuriomis jis susiduria tiesiogiai.

Andriaus Pauliukevičiaus klausiu, ar nėra taip, kad žmonės, kurie patys turi dideles, sudėtingas ir sunkiai įgyjamas žinias ir profesijas – gydytojai, teisininkai, kiti aukštos kvalifikacijos specialistai – labiau linkę pasitikėti kitais specialistais, nes žino, kaip sunkiai gaunamos žinios apskritai. „Tai priklauso nuo paslaugas teikiančiojo autoriteto“, sako A.Pauliukevičius. Pasak jo, jei kažkas, kas padeda aukštos kvalifikacijos profesionalui kokioje nors specializuotoje srityje, turi toje srityje autoritetą kaip vienas iš geriausiųjų, kitas profesionalas tikrai jį išklausys ir paklus jo nurodymams besąlygiškai, nesuabejodamas juo.

Tai pasitikėjimo verslas, ir pasitikėjimas, kaip ir autoritetas ir reputacija, įgijamas pamažu – čia nėra aplinkinių kelių.

Todėl, kai šiandien kalbuosi su tais, kas pradeda naujus verslus – pavyzdžiui, padedančius žmonėms įsigyti važinėtus automobilius – ir girdžiu, kad labai daugelis potencialių klientų reaguoja skeptiškai (ką tu lietuviams patarsi, kokį automobilį jam pirkti, čia tokio dalyko gali nežinoti nebent labai nedrąsi tikybos mokytoja – visi kiti Lietuvos Respublikos gyventojau jau gimsta žinodami viską apie automobilių transportą, niekas nemokės pinigų už patarimą), žinau, kad tai tik laiko klausimas.

Anksčiau ir patarimų apie vyną žmonės Lietuvoje nenorėdavo klausyti ir dar sakydavo, kad turi savo gomurį ir žino, kas jiems skanu, o visos tos šnekos apie kvapus (serbentų lapai, prisirpę tropiniai vaisiai) ir poskonius tėra išsidirbinėjimas. Dabar tokia bravūra yra tik pavienių, laike marinuotų ir įstrigusių, XX amžiaus pavyzdžio „tikrų vyrų“ teritorija.

Pripažinti nežinojimą yra gėdinga tik primityviose visuomenėse, kur tokiais dalykais net juokauti negalima (prisimenu, Ganoje kažkada vietiniai manęs nesuprato, kai prabėgom pasakiau kažko nesuprantąs, nes esu, girdi, kvailas – tai buvo tas pats, kas pajuokauti apie gyvūnėlių kankinimą arba neįgaliųjų apgaudinėjimą turgavietėje, visi žiūrėjo išpūtę akis: „kaip galima apie save tokius dalykus sakyti“).

Subrendę ir įgavę pasitikėjimo savimi, žmonės supranta, kad nežinojimas nėra problema – tiesiog tai viena ar kita sritis, kur žinių dar nėra, tai tiesiog užduotis, kurią galima išspręsti, pačiam gavus tų žinių ar įgūdžių, arba pasamdžius ką nors, kas jų turi daugiau.

Ar nėra didesnių problemų?

Aš turiu daug profesijų ir užsiėmimų. Apžvalgininkas, recenzentas, maisto kritikas, gyvenimo mokytojas, laidų vedėjas, rašytojas, publicistas. Daug visko. Bet viena profesija yra tokia, kurios neturi, tikiu, daugiau niekas Lietuvoje. Aš esu kovotojas su banalybėmis ir liaudies išmintimi.

Liaudies išmintis yra blogis ir progreso stabdis. „Nemesk kelio dėl takelio“, „neperšokęs griovio nesakyk op“, „šuo eina, o karavanas loja“ – visi tie posakiai, senovės kinų išmintis ir afrikiečių patarlės yra ribotos minties šlovinimas. Jie – lyg užstalės tostai, skamba išmintingai, kol nepagalvoji apie jų prasmę. Prasmės ten tiek pat, kiek ir humore apie tai, kad geriausias Lietuvos tenisininkas yra Berankis. A-ha-ha, berankis. Tai kaip jis be rankų žaidžia tenisą? Iš tiesų, juokinga, kaip piršlio kalbos vestuvėse. Automobilis „Subaru“? O ar būna mašina be baro? Sugalvota neįtikėtinai, kaip šmaikštu, svarbiausia, kad niekas iki jūsų to nėra sugalvojęs. Gal tik 50 tūkstančių žmonių.

„Ačiū“ kortelė? O kodėl nėra „Prašom“ kortelės? Amžiaus juokas, minties šuolis. Kaip gerai čia užlankstėm.

Dėl savo darbų pobūdžio, kadangi man tenka rašyti daug ką, kas žmonėms nepatinka, nes užgauna tiesiu taikymu jų jautrumą ir menką savivertę, dažnai sutinku jų bandymus pajuokauti ir atsikirsti, kurie prasideda ties vienalasčio lygiu (kūrybinis mano pavardės perdarymas, kas yra šmaikštumu maždaug pusė laipsnio virš absoliutaus nulio termometro skalėje – panašiai, kaip formuluotė „zvonkės ir bonkės“, pridedant dar „ar kaip jos ten“) ir nusitęsia sudėtingėjimo prasme, bet nelabai toli.

„Geriau rašyk apie maistą“, sako man vidutinio bukumo internetų mamos, VDA absolventai ir kiti ketvirtosios lygos žaidėjai, iki pat liūdnų publicisčių – tai maždaug mėgėjų varžybos, rajoninis jaunučių čempionatas ir mokyklinis pasirodymo lygis iš nelabai daug pasiekusios mokyklos, kuri savo auklėtinių sąraše nurodo vieną asmenį, kurio karjeros viršūnė buvo kandidatavimas į Seimo narius, ir du asmenis, kurie išvažiavo į Vilnių ir dirba užsienio kapitalo bendrovėse.

Trečioji lyga yra paklausimas „o kas tu toks, kad aiškini?“ ir dar šmaikštus paraginimas „diplomą į studiją“, kas yra jau kokybiška banalybė, kaip koks gruzdintas koldūnas iš tinklinės picerijos, nusipelnęs ir patikimas.

Antrojoje lygoje rungtyniauja klausimas, pateikiamas visiems autoriams: „o kodėl nerašai apie Prezidentę, ar kinkos per silpnos?“. Tų žmonių supratimu, kiekvieno baudžiauninko-autoriaus (na, panašiai, kaip būna dvaro muzikantai) karjeros viršūnė yra rašyti apie visų didžiausią poną. Žurnalistai yra vertinami pagal tai, kokio aukštumo pareigūnus aptarnauja, dizaineriai – kokio rango parlamentarams siuva, o vienas įsižeidęs restoranas man yra parašęs, kad jų kokybė negali būti bloga, nes pas juos ateina net ministerijų darbuotojai. Ministerijų darbuotojai! Jie juk bet ko nevalgys.

Pirmojojoje lygoje gyvena visi klausimai apie autoriaus praeities darbus ir išsilavinimą, sužvejoti iš Vikipedijos ir kitų internetų. Prizines vietas lygoje užima klausimai apie autoriaus vaikus. Lygos čempionai su patenkinta ironija cituoja humoristinius tekstus, net ir pačių autorių parašytus apie save – kaip įrodymą. Tai jau aukštasis pilotažas.

Tačiau niekas, visiškai niekas neperšoka banalybės išminties grynuolio, didžiojo deimanto: „O tai ar nėra jau kitų temų, apie ką rašyti?“

Jo variacijos: „ar pasaulyje nėra didesnių/svarbesnių problemų“, kad kažkas rašo apie automobilių statymą, kavos skonius, eiles prie kasų parduotuvėse, koncertus, Nidos kopas, meilę ir šortų ilgį. „Ar jau nebėra apie ką daugiau rašyti?“

Kiekvienas, kas taip pasako, nusipelno maikės su užrašu IDIOTAS, kurią turės nešioti kasdien. Įsivaizduokit, ateina kažkas į klinikos endokrinologinį skyrių. „Ką jūs čia užsiimat smulkmenom? AR JAU NEBĖRA ONKOLOGINIŲ LIGONIŲ, KURIE MIRŠTA NUO VĖŽIO?“

Arba paklauskit mokykloje piešimo arba muzikos mokytojos, kaip ji gyvena su savimi ir žiūri į veidrodį, mokydama vaikus apie spalvas arba apie garsus, kai dar ne visi išmokyti skaityti ir rašyti? Kaip tau negėda, bohemos išpera tu? Argi nėra svarbesnių dalykų už jūsų tą bliuzą? Jei visi mokys vaikus dainuoti, kas jiems dėstys chemiją?

Nemanykit, kad čia apie mane. Čia apie mus visus, ir mūsų miestus, ir apie mūsų gyvenimą. Čia taip pat kovoja su anglų kalba Lietuvos gatvėse („ar jau nėra svarbesnių reikalų, nei angliškai troleibusų stoteles skelbti?“), jie naudoja tą pačią kortą, nes jokių kitų neturi.

Šita purvina, šlykščia antklode Lietuvoje dusina viską, kas neracionaliai nepatinka, nes tiesiog galima bet ką sulyginti su branduoliniu karu ir badaujančiais vaikais, ir tada paaiškėja, kad nieko nereikia daryti, nes visada bus svarbesnių problemų.

Ir būtent todėl posakis „ar jau nėra svarbesnių problemų“ gauna vienkartinį prizą, visam gyvenimui, kaip visų banalių ir durnų posakių vėliavnešys.

Užsimotyvuokime

Demotyvacijų būna visokių

Kaip mes gyvenome, kol nebuvo motyvacijų, demotyvacijų ir kitokios medžiagos, kuri siūlo mums visiems patikėti savimi?

Nežinau, kaip jūs – aš, kiek galėdamas, optimizuoju savo socialinių tinklų srautą, slapstausi nuo visko, nuo ko tik galima pasislėpti, bet plakatai su saulėlydžiais ir jaunomis moterimis baltomis suknelėmis, kurias glamonėja žaviai neskusti jauni vyrai tamsiais kostiumais (1989 m. kirpimo) ir išmintingomis frazėmis apie gyvenimą mane pasiekia visur.

Pradėkime nuo to, kad Lietuva sugeba kažkokiu būdu nesuprasti daug ko, o labiausiai nesuprato idėjos apie demotyvacinį plakatą. Atsiradęs Vakaruose, šis fenomenas tyčiojosi iš standartinių „motyvacinių plakatų“, kuriuos biurų vadybininkai perka didmenos sandėliuose kartu su šiukšliadėžėmis, popieriumi ir sąvaržėlėmis, ir kurie vaizduoja erelį ir liepia pakilti į viršų, ir tegu ketvirčio pardavimų planai būna tavo sparnais.

Atsakydami į šį baisų proto žaginimą, kabantį kiekviename biure nuo San Diego Kalifornijoje iki priešgaisrinės saugos sprendimų ir paslaugų įmonės prie Bristolio Anglijoje, žmonės pradėjo juos parodijuoti (aiškiai tarnybiniais kompiuteriais ir darbo metu, kas šiek tiek ironiška, nes už tai mokėjo tas pats darbdavys, iš kurio pirktų plakatų tose demotyvacijose buvo tyčiojamasi), ir rašyti artimus teisybei pareiškimus, nuo kurių dirbančiajam turėjo pasidaryti dar liūdniau. „Jei tau nepasisekė, nesisielok – tau beveik niekada nesiseka“. „Tu – ne šiaip sraigtelis įmonėje. Tu – sraigtelis, kurio niekas nežino ir kurio niekam nereikia. Tiesiog tu uždirbi taip mažai, kad niekam nerūpi tave atleisti.“

Lietuviams su ironija visada nelengva, ir demotyvacinių plakatų svetainės tapo sandėliais, kuriuose vaizduojančios verkiančios merginos (arba nebeverkiančios, bet jau apkabintos) ir panelių priminimai vaikinams: „Moteris kaip katė: jei jos nemylėsi, ji išeis pas kitą. Jei mylėsi, irgi išeis.“ Taip pat ten bendrojo pobūdžio pastebėjimų, su kuriais sunku ginčytis (su jais apskritai sunku ką nors daryti): „Tikrasis grožis yra ne veidrodyje, o širdyje“, o taip pat išversti į lietuvių kalbą penkiolikos metų senumo rusiški juokai su pijokais, pagriuvusiais purvyne, nevažiuojančiais automobiliais ir neišvengiami liūdni juokai apie tai, kad po savaitgalio bus pirmadienis ir dėl to geriau negyventi.

Viena vertus, jei braukies ašaras dėl pirmadienio ir dar apie tai rašai internete, esi apgailėtinas biuro planktonas, vergaujantis beprasmis šriubukas, kuris su tokia pat baime ir viltimi žiūri į kalendorių, kaip mokytas cirko lokys spokso į pasirodymų grafiką („rytoj penktadienis, reiškia, vėl turėsiu važinėti motociklu“). Tačiau tuo pačiu tai reiškia, kad bent jau turi darbą, o jei turi darbą – reiškia, turi nemokamą internetą, ir reiškia, tavo gyvenimas nėra visiškai beprasmis. Tik šiek tiek.

Tačiau niekas, absoliučiai niekas nenuodija gyvenimo, kaip citatomis supakuotas gėris ir meilė, kuriais žmonės dalinasi be jokios ironijos ir be suvokimo, kad tos Coelho citatos pakeitė tai, kas šimtmečiais gelbėjo žmones: maldas, rožinius ir mišias bažnyčioje.

Anksčiau žmonės mintinai mokėjo „Tėve mūsų“, buvo girdėję apie tai, kad reikia belsti, ir bus atidaryta, ir kad palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Dabar šiuos dalykus prisimena nedaugelis, o visi kiti žino kitas amžinas tiesas. „Gyvenimas – tai visada tinkamo momento veiksmui laukimas“, „Kuo stipresnė audra, tuo greičiau ji praeina“, ir „Meilė – tai laivas, kuriam nereikia jūros“ (vieną iš jų išgalvojau pats, kiti du yra Paulo Coelho, ir jūs niekada neatspėsite, kuris yra išgalvotas, nes aš taip pat gerai rašau, kaip ir Coelho).

Rimtai kalbant, interneto memai ir jų kartais pasitaikanti moralinė žinutė iš tikrųjų yra religinių apeigų pakaitalas, tai naujasis rožinis ir naujosios maldos, kurias kartoja beveik mechaniškai – lygiai taip pat, kaip kalbėdavo (ir dabar kalba) poterius močiutės, net nesusimastydamos apie tai, kas tuose žodžiuose: ramybę atneša pats kartojimas.

Lygiai taip pat su interneto išmintimi galima rasti santykį keliais būdais – perskaityti, palaikinti, pašierinti. Tie iš jūsų, kurie yra buvę bažnyčioje, žinote, kaip kunigas siūlo palinkėti vieni kitiems ramybės? Čia lygiai tas pats. Dalinimasis plakatėliu feisbuke yra tas pats, kas tas ramybės linkėjimas, atsisukus į parapijiečius. Paspaudimas „patinka“ yra tas pats, kaip komunija – atsižymėjimas, kad prisijungei prie bendruomenės tikinčių tą patį Dievą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Tai, kad viskas vyksta kompiuteriuose ir pelės arba išmaniojo paspaudimais, nekeičia jokios esmės.

Prisiminkite apie tai, kai kitą kartą spausite „patinka“.

Ponas generalinis neis mokytis

Paprastosios technologijos

Mano jaunystėje buvo tokie laikai, kai nebuvo magistrų, bakalaurų, doktorantų ir visokių Erazmusų – visas santykis su aukštuoju mokslu buvo nusakomas paprastu žodžiu „baigęs“.

Baigęs anglų kalbą, baigęs ekonomiką, baigęs fiziką. Jei baigęs tapybą, chorinį dirigavimą ar mediciną, kalba tuo ir baigdavosi, kitais atvejais dar būdavo pridedama, „kur baigęs“. Gal tai Vilniaus universitetas (tada vadintas „Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybinis V. Kapsuko universitetas“) – jis buvo norma, standartas, kaip automobilis Toyota Avensis perkantiems naują lizinginį automobilį; gal tai „pedagoginis“ (anuomet Vilniaus Tautų draugystės ordino valstybinis pedagoginis institutas), anais laikais turėjęs šiek tiek panašią konotaciją, kaip šiandien „Riomeris“, su visa pagarba abiems aukštosiomis mokykloms, gal VISI, Vilniaus inžinierinis statybos institutas.

Neatsitiktinai nurodau dabar egzotiškai ir prabangiai skambančius, valstybę ir ordinus mininčius pavadinimus – aukštoji mokykla retai turėjo daug bendra su profesija, kurią teks dirbti: tai buvo greičiau oficialaus statuso gavimas, antspaudas ir patvirtinimas, kad dabar esi „baigęs“ ir esi kitoks, geresnis, nei „nebaigęs“.

Be diplomo, duodavo net ir tokį keturkampį, rombinį ženkliuką, kaip nedidelį karo ordiną, tinkamą į atlapą įsisegti – tik tuos ženklelius mažai kas segdavosi (Lietuvoje turbūt apskritai beveik niekas); jis nereikšdavo profesijos, įgaliojimų ar atlyginimo, greičiau, jis buvo lyg toks bazinio aristokratijos lygio ženklelis, tačiau tokio bazinio, kad net ir puoštis juo gėda. O jau dviejų ženklelių nesegėdavo niekas, net ir tie, kas šiandien pasakoja, kad turi „du aukštuosius ir darbo pagal profesiją nėra“.

Rombo formos ženklelis taip pat reiškė baigimą, arba užbaigtą, uždarytą, įvykdytą gyvenimo ir karjeros etapą – bet dar geriau tą sampratą išreiškšdavo tas žodis „baigti“.

Mokslas kaip baigtinis veiksmas, kaip trumputė atkarpa, kuri baigiasi, buvo tik vienas iš elementų, kuriuos sovietinė sandara priskirdavo baigtinumui. Kariuomenė? „Atitarnavau“ – nesvarbu, ką išmokau kaip karys ir kokia bus iš manęs nauda, svarbu, kad lapas užverstas ir prie jo grįžti nebereikės. Rūkiau, gėriau ir nesveikai valgiau? „Pagulėjau ligoninėje, jau išsirašiau“ – taigi, sveikatos problemos baigtos. Todėl mėgstamiausias sovietinės medicinos vaistas buvo antibiotikai – visada vienodas gydymo kursas, visada tiek pat tablečių, visada visas reikia išgerti, negalima nei daugiau, nei mažiau.

Net ir asmeniniuose santykiuose: „sukūrė šeimą“ – taip buvo sakoma ne apie dviejų žmonių daug metų ar dešimtmečių trunkantį bendrą sugyvenimą ir nuolatinį mokymąsi būti vienas kitam geriausiais ir rūpintis vienas kitu, papildyti vienas kitą: ne, šeimos kūrimas buvo „susirašymas zagse“, tai yra, šeimos statuso įforminimas civilinės metrikacijos skyriuje. Šeima buvo laikoma sukurta.

Baigtinumas buvo evoliucijos ir virsmo priešprieša. Evoliucija ir virsmas, ir nuolatinis mokymasis, buvo diskomforto ir netikrumo sinonimai.

Apie nuolatinį mokymąsi buvo net vengiama kalbėti – tai buvo svetima, Vakarų mintis, ir todėl sovietinėje sistemoje buvo kalbama ne apie tolimesnį mokymąsi, ne apie viso gyvenimo mokslą, o apie „kvalifikacijos kėlimą“ – tai buvo atsiprašinėjantis, apsimetantis, kaltas terminas, panašiai, kaip sakoma „šeimos planavimo klinika“, kai nenorima sakyti „kontracepcija“ ar „abortas“.

Vadovas – iš Dievo, jam kvalifikacijos nereikia

Jei buvo pripažįstama, kad pedagogams arba šaltkalviams dar gali reikėti pasimokyti per darbo karjeros metus, tai vadovui jokio papildomo rengimo nereikia iki proverbinės grabo lentos. Žinoma, reikėtų pridurti, niekas šaltkalvio darbo kelio nevadino „karjera“, tai atskira tema – „karjera“ buvo blogas žodis, reiškiantis užpakalių bučiavimą viršininkams, intrigas, virtualius peilius į nugarą ir panašiai, „karjeristas“ buvo vienas labiausiai nepatrauklių apibudinimų, ne blogesnis už „spekuliantą“ ir „vertelgą“, tik už karjerizmą nesodindavo į kalėjimą ir neteisdavo joks teismas.

Supratimas apie vadovo postą – kone mažiausiai pasikeitęs, jei pažvelgtume į visas funkcines grandis. Net gamyklos apsauginis, šiandien ne tik tikrinantis leidimus, bet ir nukreipiantis lankytojus ir adresuojantis skambučius reikiamiemiems žmonėms, vis labiau mutuoja, gerąja prasme, į įmonės veidą, kad ir ne tokį išpuoselėtą, kaip „receptionist“ vakaruose. Įmonės buhalterės tapo finansininkėmis ir dažnai turi didesnį svorį, nei vadovai, kasininkių nebeliko apskritai, kadrų skyriaus inspektorės tapo personalo vadybininkėmis ir ne tik dėlioja antspaudėlius apie atostogas ir tvarko įrašus asmeninės apskaitos kortelėse, bet ir prisideda prie žmogiškųjų išteklių, tai yra, pradeda rūpintis tuo, kas įmonei uždirbinės pinigus – žmonėmis.

Bet supratimas apie vadovą, poną direktorių, generalinį, šefą – nepasikeitė beveik nė kiek.

Vadovu tampama vieną kartą ir visiems laikams, ir į nevadovaujamą postą jau nekrentama, nebent kažkas baisaus atsitiks – apsivogs, bus sugautas darant kokį kitą nusikaltimą arba išprotės. Iš vadovo posto tradiciškai kitas žingsnis galėjo būti pensija arba kalėjimas.

„Vadovas“ lietuvių kalboje yra nelabai tikslus vertinys iš plačiai naudoto rusiško руководитель, apie kurio velkamą sunkią ir negailestingą, kone bombonešio stiprumo, prasmę šiandien retai kas susimąsto. Rusiškai tai reiškia „vedžiotoją už rankos“, kas savaime susumuoja visą sovietinį supratimą apie vadybą, nuo pradžios iki pabaigos.

Vadovas tarybiniais laikais buvo būtent vedžiojantis už rankos, iš esmės, pakylėtas cecho meistras, geriau už visus savo pavaldinius išmanantis gamybos procesą, ir ne tik išmanantis, bet ir galintis visus reikalingus darbus atlikti geriau už bet ką, dirbantį jo įmonėje.

Ligoninės vadovas (taip ir vadinosi „vyr. gydytojas“, niekada – „vyriausiasis gydytojas“, nes rusiškai irgi niekada nesakydavo „главный врач“, o tik „главврач“) buvo ne vadybą ir ne finansus išmanantis, ne ligonių srautus planuojantis, o šiaip – geriausias iš visų daktarų, galbūt net medicinos mokslo šviesulys, atradęs kokį revoliucinį šuntavimą ar sąnarių keitimą. Administracinius reikalus jis nenoriai išmokdavo dirbdamas ir jo personalo įgūdžiai, pavaduotojų parinkimas ir šiaip darbas su žmonėmis (išskyrus ligonius) būdavo geriausiai aprašomi žodžiais „serga už reikalą“, „naktų nemiega dėl savo ligoninės“ ir „nakvoja darbe“. Kitais žodžiais tariant, įgūdžius ir profesionalias vadybos žinias atstodavo darbštumas.

Oro bendrovei turėdavo vadovauti lakūnas, o jei taip atsitikdavo, kad žmogus ateidavo iš kokios nors kitos srities, žmonės gūžčiodavo pečiais – čia visai panašiai būtų, lyg vandentiekio įmonės vadovas būtų niekada rankoje veržliarakčio ar siurblio nelaikęs. Tiesą sakant, ligi šiol reakcija būna panaši, kad į kokią nors prekybos įmonę ateina specialistas, anksčiau vadovavęs draudimo bendrovei arba lentpjūvei. Nesusipratimas, ir tiek.

Ką čia kalbėti apie įmonių vadovus, kai ligi šiol vis dar alergiją kelia mintis, kad gydytojas gali būti gynybos ministras, o bankininkas vadovauti energetikos ministerijai. „Ne specialistas, bet ką darysi, tokie dabar laikai, kai neišmanėliams visi keliai atviri“, atsidūsta eilinis rinkėjas, iškvėpdamas iškreiptą liaudies išmintį.

Tai – tradicija, nueinanti šaknimis giliau, nei sovietmetis: iš esmės, tai Europos viduramžių cechų ir gildijų tradicija, kur visko pagrindas yra meistrystė, kurios pagrindai nesikeičia šimtmečiais, ir niekas daugiau, išskyrus meistrystę. Kaip statines gamino prieš šimtą ar tris šimtus metų, taip ir mes gaminam, ir vyriausias statinių gamintojas, gildijos vadas ir cecho Dievas yra tas, kuris geriausiai gamina statines, ir visi jo pavaldiniai teturi vieną profesinį tikslą gyvenime – bandyti prilygti jam ir galbūt, galbūt kada nors ateis ta diena, kai geriausias iš geriausiųjų užims jo vietą. Taip virė alų, taip tašė akmenis, taip pūtė stiklą, ir šiaip jau galvojo, kad taip bus visada. Piramidžių statytojai Egipte turbūt vargu ar svajojo: „ateis tokia diena, ir viską darysime kitaip“. Nebus kitaip. Iki Paskutiniojo Teismo dienos kaip tašė žmonės akmenis, taip ir tašys.

Neatsitiktinai ir šiandien Lietuvos maisto ir gėrimų gamintojų didžiausias pasigyrimas ir pasididžiavimas yra „pagal senas mūsų protėvių tradicijas“, „šimtmečių išgryninta receptūra“, „yra dalykai, kurie nesensta“ ir panašūs užkeikimai – niekas nesigiria nauja technologija arba mokslo pasiekimais, bent jau saviškiams (visokie ten lazeriai, biotechnologijos ir genų inžinerija – čia ne mums, čia užsieniečiams, kurie už tuos dalykus be protėvių tradicijų moka nesuprantamai didelius pinigus).

Tokiomis aplinkybėmis vadovui jokio mokymosi ir virsmo nereikia. Jo jėga – dideliais ūkininko kumščiais ir stipriomis rankomis pririšti viską prie senųjų ir amžinųjų vertybių, ir būti ne vedliu į priekį, bet esamos padėties, papročių ir vertybių saugotoju.

Naujovės – blogis, užvis labiausiai todėl, kad jos atima galimybę tiems, kas visą gyvenimą darė darbą senuoju ir vienodu būdu, jaustis saugiai ir užtikrintai. Naujovės atveria duris visiems tiems, kas neturi patirties, bet turi įžūlumo ir fantazijos: susigalvoję naujas sritis, naujus gaminius, naujas paslaugas, jie gali būti lyderiais įmonėje, nes jų gaminius pirks, galbūt net ignoruodami senuosius.

Užvis blogiausia, kad nuo jų pradės drebėti ir siūbuoti Generalinio Vado didieji ramsčiai įmonėje: tie, kas vieninteliai žino, kaip daromi dalykai senuoju ir tikruoju būdu: Vyriausiasis Inžinierius, prisimenantis iššūkius, kaip buvo atstatomas liaudies ūkis po Antrojo pasaulinio karo, Vyriausiasis Technologas, kryžium gulantis prieš bet kokias inovacijas, nes visi tie prasimanymai yra „netechnologiški“ (kitais žodžiais tariant, daug džiaugsmo pirkėjui ir daug rūpesčio gamintojui, o to mes nenorime) ir kokia nors teta nežmoniško didumo kuodu, pora aukso dantų ir Rubenso teptuko besiprašančiomis apimtimis, kuri dabar yra vadinama rinkodaros vadove.

Ši rinkodaros vadovė ponia Genovaitė (ji anksčiau vadinosi „draugė Genovaitė“, ir per kovo 8-ąją jai dovanodavo daug gvazdikų) absoliučiai nieko nežino apie rinkodarą, tačiau ji labai gerai žino, kas jai patinka, ir ji užsakinėja visas „reklamas“, arba tai, ką ji vadina reklama. Būtent jai mes turime būti dėkingi už atvaizdus ant saldainių dėžučių, vaizduojančius, pro padūmavusį objektyvą, vienišą rožę, melchioro indus, šampano taurę ir galbūt dar ir šilko servetėlę su nėriniais. Ji pati išrinko šią nuotrauką, atmetusi viską, ką siūlė reklamos agentūra.

Šie žmonės ekonomiškai gyvi ir turi darbą tik tol, kol yra esamas vadovas, ponas Generalinis, gaspadorius, darantis tai, ką supranta, o suprantantis tai, ką išmoko prieš keturiasdešimt metų.

Jei ponas Generalinis eitų mokytis (jis sakytų „mokintis“), tai neišvengiamai, net ir pačiuose primityviausiuose kursuose, neakivaizdinėje verslo akademijoje arba bet kur, kur jam dėstytų kas nors, atsivertęs nors vieną knygą anglų kalba, sužinotų daug nereikalingų dalykų, kurie sugriautų visą balansą ir įneštų daug naujoviškų idėjų, kurios ne labiau laukiamos, negu liberaliosios Islamo interpretacijos Irano ajatolų susirinkime.

Neatsitiktinai būtent Artimųjų Rytų ir Centrinės Azijos (na, pastaroji jiems dar artimesnė, nes jaunystėje, dar studijų laikais, yra buvę Uzbekistane, aplankė Bucharą ir Samarkandą ir prisimena, kaip gausiai mito arbūzais ir melionais, kuriuos vadino „dynėmis“) kultūriniai aspektai jiems tokie patrauklūs, ir jie apie juos labai daug kalba: „pagarba vyresniesiems“, kuri iš esmės reiškia papročius, artimus feodalinei bendruomenei, o taip pat ir tai, kad minties vertė priklauso nuo to, kokio amžiaus žmogus tą mintį pareiškė – jaunimas turi tylėti, kol senolis, kad ir kaip nusišnekantis, nesuteiks jiems žodžio, o jei jis jiems niekada nesuteiks žodžio, reiškia, taip ir reikia, taip ir geriau.

Jei jums atrodo, kad kitas žingsnis nuo šių pirmykščių supratimų yra, švelniai tariant, senamadiškas požiūris taip pat ir moterų, ir kitų rasių atžvilgių, tai jums atrodo visiškai teisingai. Senuosius vadovus vienija (dažniausiai) tokios pažiūros, kad kur nors Europos didmiestyje jos atrodytų pakankamai reakcingos net ir XIX amžiaus pabaigoje – tik jie turi pakankamai proto savo patriarchalinių pažiūrų garsiai nereklamuoti, išskyrus galbūt tuos atvejus, kai nuvyksta į medžioklę ir lieka tik vieni su kitais, ir pasitarę prie butelio nusprendžia, kad prie ruso vis dėl to buvo geriausia, planinė ekonomika buvo pati prasmingiausia, reguliuojamas menas yra daugiausiai naudos visuomenei teikiantis menas, ir, be abejo, tais laikais dešra kvepėjo kaip dešra, o armėniškam ir moldovos „konjakui“ vis viena nėra lygių, nes visi tie prancūziški tik blakėmis trenkia.

Tegu mokosi tie, kas nemoka

Taigi, ponas Generalinis neina mokytis.

Jei ponas Generalinis eitų mokytis, tai galbūt sužinotų, kad prekes ir paslaugas reikia keisti ne kas penkerius ir ne kas dešimt metų, o kas kelis mėnesius, jei to nori klientas ir jei tai ekonomiškai pateisinama. Jis taip pat sužinotų, kad visiškai nieko neišmano apie rinką ir rinkodarą ir apie tai, kokios yra galimybės radikaliai perginkluojant gamybą, o ne darant „investicijas“, kurios yra išmušamos pro sukąstus dantis ir tai tik todėl, kad visi aplinkui, net latviai ir baltarusiai, jau nusipirko tą įrangą, ir mes tuoj liksim paskutiniai, kas jos neturi (šis argumentas, kad ir kaip būtų keista, suveikia – paskutiniu nenori būti niekas, ir tada jau velniop tradicijas, eisim ir mes darysim tą, kaip jis, internetą, net jei nelabai suprantam kodėl ir kaip).

Ponas Generalinis, nuėjęs mokytis, taip pat sužinotų, kad gerai būtų kuo skubiau pakeisti labai daug darbuotojų, nes esami yra tik „baigę“ ir „visą gyvenimą sąžiningai dirbę“, tačiau tai ne tas pats, kaip sugebėti daryti tai, kas reikalinga rinkai. Jis sužinotų, kad jei išdrįstų viską keisti, prieš jį ir jo įmonę, net ir prieš darbuotojus (tiesą sakant, toli gražu ne visus) atsivertų didelės galimybės, naujos realizavimo rinkos, klientų grupės ir aukso kalnai, kurie vadinami pelnu.

Ir šioje situacijoje pasirodo, kad poreikis „plaukti, nes kai nustosi plaukti, nuskęsi“ šiam direktoriui reiškia tik tolimesnį, iki logiškos pabaigos, turškimąsi tame pačiame baseine, kur seniai nebevyksta jokios varžybos, ir pergalė jame nebeturi jokios prasmės.

Kitokiuose baseinuose tas direktorius neplaukioja, nes žino, kad nesugebės. O kam jam? Šitame dar yra vandens, jis dar šiltas, ir aplink dar yra kiti plaukikai, kurie atrodo nekažką, bet juos galima, kaip visada, aplenkti. Bet kuris vizitas į kitą baseiną tik nuotaiką gadina.

Ir štai todėl ponas Generalinis niekada neina ir neis mokytis.

Straipsnis publikuotas žurnale Verslo klasė / laikraštyje Verslo žinios

Pasidarėm puslapį, išsivertėm į anglų

Ne vienas kritikas ir verslo mokytojas pastebėjo, kaip svarbu bendrauti su svečiais ir potencialiais klientais jų kalba. Deja, dažna bendrovė vis dar pateikia tinklalapius tik valstybinėmis Lietuvos Respublikos kalbomis (lietuvių ir rusų) ir stebisi, kodėl klientai neateina. Miesto Kronikos skatina verslumą ir parengė, pagal aukščiausius tarptautinius standartus ir geriausius pavyzdžius iš lietuviško interneto, pavyzdinį tinklalapio tekstą angliškam vartotojui.

Su nežymiais pakeitimais, priderinus jį prie Jūsų bendrovės pavadinimo ir verslo modelio, jį galima skelbti jūsų tinklalapyje, arba, tokio neturint (tais atvejais, kai bendrovėje atjungtas dial-up ryšys ir perkaista teletaipas), išspausdinti, laminuoti ir skaityti potencialiems klientams paskambinus laidiniu telefonu.

***

Hello Ladies and Gentlemens,

We are pleasure to present in you our Internets sheet. In Lithuania is to called „puslapis“ and to portrait ours kompany from the best side, how say.

UAB „Grabnyčia“ (means coffin factory in Lithuanians) engages in the recording, project-making, drawing, fixing with glue and „vinukai“, decorating with red and purples silken materijal (purples, or violeting, is most requested around the Kaunas City and the Township of Garliava), polirating, and inscribing with such textings like „Mylimai tetutei nuo giminės, dabar kai išėjai mes tave mylėsim labiau“ on the coffin or around the coffin or casket or „grabas“.

The aforementioned texts hereafters not being interpreted into the English because of circumstances it is is too inunderstanded. Sorry very much.

For our kompany is not too hard task. Small caskets for cat „Micius“ or doggy-style „Brisius“, bit biggerest, how say, „gaminiai“ for younger members of family if they go in school trip and theirs bus, how say, goes „boom“ and „viso gero“, also we to make casket for regular family member and UAB „Grabnyčia“ is with prides presenting even XXXL grabas for fat and big „nabašnikai“. Attention: if velion is this big that his grabas failure to go in catafalk or other transports except „jūrinis konteineris“, UAB „Grabnyčia“ will to provide platform trailer („pricep“) to go in funeral. We can to decorate the platform in tasty ritual decors like eglišakės, caspins, ribbons, tragic picture-portret of the nabašnik and very much everythings.

Ours daughter company „UAB Skrandžiukė“ is prouds to prezent cafe-bar „Artojėlis“ in which we prouds to prezent all sort of food and meal for Your „iškilmės“ how say in Lithuania: gedulingi pietūs (traditional tragic lunch when persons die and all „giminė“ cames to festival), keturnėdėlis, metinės and krikštynos. Food in ours cafe-bar which is comliment of mišrainė, vyniotinis, dry-fruits compot, smoking chicken, suktinukai (turn-coat kotlet) and even ours most famous „šakotis“, which is cakes maked from eggs and flour like „trees“ from the popular legenda „Eglė Queen of Pythons“ – the ąžuolas, the uosis and the beržas, the timbers like in favorit parket, baldai and decorative lentelės of wood. „Artojėlis“ as well will organize and arranges merriment and music, games and will play repertuar to all taste.

Ours kompany-group of UABs is well-known in world: visits have been acceptated from guests from Germany, Airija, Norvegs, Ukraina and even Italy when famouse Italy performer Toto Cutugno singed in the township „Gargždai“ which is have very well-known konsert-sale.

To receive more informations you can to Call us on ours toll-free mobile numer of the Chairman and Director-General and Director-Imperator, Mr.Jaroslavas Bumba, please to call and agree to introduction which will never forget neither you neither friends neither nobody. If Chairman dont‘s lift telefon first time please send „SMS Žinutė“ as for your conveniences Chairman sometimes afraid answer telefon rings from peoples not knowns.

We thanks you for visiting our company‘s web sheet and please, feel free to „naršyti“ every pages on our sheet and please, click „I likes“ on the Facebook. Have a nice day.

Kelionių žurnalas, kurio jau nesitikėjau

Jei jūs manote, kad kokybiški žurnalai apie keliones Vakaruose eina tiršta srove, tai klystate. Nieko panašaus.

Kažkada gerai pradėjęs amerikietiškas Conde Nast Traveller, kuris pavarydavo net ir tokių dalykų, kaip kelių puslapių special apie Kuršių Neriją kokiais 1997 metais, arba apie Italijos Isole Tremiti (Adrijos jūroje), kur visame archipelage penki viešbučiai ir beveik niekas ten nenuvažiuoja, užtat vanduo kaip svajonė ir poilsis kaip negyvenamoje saloje.

Paskui reikalai pagedo: prasidėjo kilometriniai reklaminiai straipsniai su kokybiškomis ir nuobodžiomis nuotraukomis, kaip bobos guli su karštais akmenim ant nugaros Indijos vandenyno spa ir apie lenktas, siauras, grįstas gatveles miesteliuose prie Viduržemio jūros ir su vienu kitu žvejų laiveliu ir pavargusiomis gyventojų rankomis. Baisu. Ypač pasireiškė UK edition – geriau jau pirkti kokius tada visai reklaminius Ciao Italy su vilų reklamomis and shit, bent jau yra kainos surašytos. O kur dar visokie “insaiderių tipsai” apie kiečiausius viešbučius ir barus buvo ne jokių ne insaiderių, o šiaip random sumėtyti pagal gautus naujausius reklaminius bukletus (kokių į kelionių žurnalų redakcijas net ne šūsnis atveža – sunkvežimiais pristatinėja). Ir dėl vaizdo įrašyta kas nors apie kokį turgų, tipo hey kokie mes neformalūs. Paskui paaiškėja, kad ir turgų irgi pluggina Fuckenburgo regioninė turizmo ir konvencijų asociacija.

Iš tokių brošiūrų grėbojimo kartais ir Lietuvos paplūdimiai atsidurdavo “Top 50 pasaulio beaches” reitinguose, ir visi šlapindavosi iš laimės, kad jau mes 38 vietoje, ar kažką. Esu apie tai rašęs. Tai ne reitingai, tai random loterija ir turinio užpildas instead of geras daiktas, nesvajokite. Bet čia ne apie tai.

Tai štai, nusipirkau neįspūdingame Orio al Serio oro uoste (taip pat Bergamo, arba, Ryanair kalba, “Milanas”, nors jis tiek pat Milanas, kiek ir Babtai) žurnalą Escapist, kuris yra produktas, sukurtas žmonių, rašančių visišką konsumeristinį ir hipsterinį pasileidimą, žurnalą Monocle - pastarasis yra toks žostkas, kad jo Lietuvoje beveik niekas nežino.

Aš turiu (pasigirsiu) to žurnalo Monocle kartu su Comme des Garçons mados namais sukurtus kvepalus, kurie vadinasi Hinoki (toks japoniškas medis) ir kvepia smala, kuria tepdavo senovėje japonų žvejų valtis, ir dar kvepia medžio voniom ir šiaip Japonija, kurią reikia uostyti. Apie kvepalus parašyta čia ir Lietuvoje juos parduoda Crème de la Crème.

Apie žurnalą. Storas, kaip knyga, brangus, kaip dvi knygos (Britanijoje nepadoriai kainuoja £10, Europoje – vapše €19, ar jūs turit gėdos), ir pilnas turinio, kokio aš seniai ieškojau. Neskubant parašytas turinys apie keistus miestus: Trieste, Bangor (Maine), Cordoba, Anchorage, netgi apie Hokkaido salos Japonijoje sostinę Sapporo. Pastarąjį miestą laikiau savo asmenine paslaptimi, nes turistai, būdami Japonijoje, niekada ten nesivargina skristi (bent jau iš Lietuvos), o aš sugebėjau jame keliauti net per abu jo oro uostus, naująjį Sapporo Chitose ir senąjį, Sapporo Okadama, ir buvau ten ne tik Sapporo alaus muziejuje, bet labai daug kur, ir dar ten mano nuomotą automobilį stabdė policija, nes viršijau greitį.

Žinoma, kaip priklauso tokiems žurnalams, dar ir pižoniški puslapiai “ką pirkti”, kas nėra taip blogai, kaip galėtų pasirodyti, nes aš pvz. ne prieš pasiskaityti apie visokius rašiklius beigi tašes.

Kur dar “50 best restaurants 2015″, nuostabiai eklektiška – pirmą vietą gauna Beard Tokijuje (kurgi kitur, ir kokiu gi kitokiu pavadinimu), bet čia ir Stockholmas ir Pontresina Šveicarijos Graubundene, apie kurį miestą net būčiau nežinojęs, jei ne šalia esantis St Moritz. Čia ir Viena ir Beirutas ir net Helsinkis, ir o Dieve brangus, net kurorte Sori prie Genujos, kur buvau ir kurio nežino net daugelis italų (sutikite, vien dėl pavadinimo ten verta varyti) – čia Bagni Sillo paplūdimio restoranas. Kaip jums? Man tai labai patinka tokia prirankiota bele kokia egzotika. Iš vieno tokio žurnalo aš prisirenku krūvas idėjų, kur važiuoti ir ką matyti.

Tai vienu žodžiu, labai patariu, how say, one word pliz – verta įsigyti. Ir fainas matinis popierius.

Rokiškis Rabinovičius, žiurkėnas radijo laidoje

Rokiškis Rabinovičius priėjo liepto galą

Rokiškis Rabinovičius yra žinomas absoliučiai visiems, kam yra žinomi internetai.

Nurautas blogeris, kuris turi tikrą vardą ir pavardę, tačiau jų beveik niekas nežino, ir rašantis apie viską – muziką, ekonomiką, sportą, valgius, net moteriškos higienos priemones ir kuo praustis, kad negraužtų, ir susilaukiantis nežmoniško dėmesio. Visa tai vyksta Rokiškio Bloge.

Jį skaito ir rimti žmonės – ministrė Ingrida Šimonytė ne tik skaito Rokiškį, bet ir savo tinklalapį laiko Rokiškio platformoje: Simonyte. Ir ne ji viena: Vilniaus meras Remigijus Šimašius irgi ten: Simasius. Tai štai koks įtakingas yra Rokiškis Rabinovičius, miesto vardu ir žydiška pavarde pasivadinęs piktas žiurkėnas.

Apie tai jis pasakojo mano laidoje. Kalbėjo daug ir net pasakė, pas kokius politikus nevestų blogerių (o jis veda blogerius pas politikus, ką ne visi vienodai gerai priima, taip pat ir aš, bet tai ką aš žinau ar galiu kalbėti, aš gi už Zuoką ir dar aš rašiau į inflight magaziną Air Lituanicai). Bet jis už visą savo bazarą ir veiksmus atsakė, paaiškino, kodėl.

Rokiškis Rabinovičius papasakojo ir apie tikrąjį savo darbą – jis konsultuoja įmones, optimizuodamas jų procesus. Apie šitai mažai kas žino.

Nespėjau paklausti apie jo santykį su žydiškumu (jis remia, kaip ir aš, Izraelio valstybę visur ir visada, nors aš ir ne žydas, o jis – nežinau), ir dar paklausti, kaip jis sugeba, kaip Romas Sadauskas-Kvietkevičius ir Audrius Bačiulis, turėti drauguose visiškus atsilupusius padugnes: visokius anarchistus, žemės referendumininkus, neonacius, antisemitus, komunistus ir kitokias kirmėles. Bet aš manau, kad tai jis daro moksliniais tikslais.

Ir dar jis nedvejodamas pasakė, kad reikia nuimti Petro Cvirkos paminklą ir velniop pervadint mokyklą, pavadintą kolaborantės Salomėjos Nėries vardu.

Visa laida, ir video, yra čia.

 

 

Emigrantai ir jų tipai

Dažnas man vis pasako, kad, šaipydamasis iš emigrantų, neteisingai juos visus apibendrinu, lyg jie visi būtų vienodi. Jie nėra vienodi. Kaip šuniukai būna skirtingų veislių, o klinikoje ligoniai vis su kitu susirgimu, bet pagal ligų tipą sugrupuoti į skyrius, taip ir žmonės būna lengvai į lentynėles sudėliojami.

Ištekėjusi už anglo

Ši jau nebe paties šviežiausio amžiaus Genovaitė gali būti ištekėjusi ir už airio, ir už škoto, bet vis tiek „už anglo“, nes kaip lietuvis nesiskiria nuo ruso, o rusas – nuo ukrainiečio, taip ir tie visi anglai yra vienodi (išskyrus babą kaime, kuri visus užsieniečius vadina „amerikonais“).

Genovaitei jos naujasis gyvenimo draugas Brianas yra jau nebe pirmoji santuoka – buvo ištekėjusi Kuršėnuose ir iš to nieko gero nebuvo, reklamavosi pažinčių portaluose, fotografuodamasi prie veidrodžio, ir gavo rezultatą. Brianas už ją vyresnis bent dešimtmečiu ir irgi nusivylęs ankstesniais santykiais, dirba negudrų darbą ir gyvena 1976 m. statybos namelyje iš kartono. Jie kasmet važiuoja į Turkiją, kur Brianas geria itin daug alaus. Alų jis geria ir namie.

Genovaitė Brown labai myli naująją Tėvynę ir per dieną 20 kartų rašo Feisbuke, kad Lietuvoje niekam nėra darbų, viską valdžia atima ir labai daug korupcijos. Internete mėgsta rusiškas demotyvacijas, Mergaitę Mašenką ir juvenalinės justicijos grupes. Lietuvoje lankosi itin retai.

Dirbu ofise

Gintautas (jį darbe visi vadina „Ghin“, taip trumpiau) dirba varžteliu labai dideliame biure draudimo bendrovėje ir nekenčia, kai jį gretina su lietuviais buduliais, kurie skina salotas arba pakuoja gatavus pietus fabrikuose. Kelis kartus buvo pobrangiuose restoranuose per kompanijos vakarėlius ir todėl jaučiasi matęs gerą gyvenimą. Daug laiko leidžia lietuviškuose internetuose ir prie bet kokio straipsnio apie užsienį, keliones, kurortus ar gerą gyvenimą rašo komentarus „buvęs ir geresnėse vietose, matęs ir geriau, bet kažkodėl apie tai nerašau“. Taip pat buvęs motyvaciniuose apmokymuose ir ten išmoko pardavimo metodikų, apie kurias pasakoja draugams apsilankęs Lietuvoje, kaip apie stebuklą.

Lietuvoje lankosi kartą per metus ir mėgsta parduotuvėse, restoranuose ir kitur sakyti „o pas mus“.

Normalus budulis

Atvyko į Angliją mikriuku, darbą susirado ten pat, kur ir kartu keliavę draugeliai: „agentūroje“, per kurią samdosi nekvalifikuotus darbuotojus fermos, statybvietės ir maisto pakavimo fabrikai. Agentūroje vadybininkas Valera jam parūpino ir gyvenamą vietą, kur viename name gyvena aštuoniese. Galėtų gyventi erdviau ir pigiau, bet pats nieko nemoka susitarti ir nežino kur eiti. Žino visas artimiausias sporto prekių parduotuves. Kartais iškrovinėja kontrabandines cigaretes ir gauna už tai £20 ir cigarečių. Internete rašo retai, bet kai rašo, tai be didžiųjų raidžių ir be kablelių. Turi įsikėlęs BMW nuotrauką. Tas BMW kainuoja tiek, kiek jis uždirba per 20 metų.

Emigrantas Norvegijoje

Žodžio „Norvegija“ jis nėra sakęs nuo mokyklos laikų. Visada tik „Norgė“ ir niekaip kitaip. Šalyje taip brangu, kad jis niekada neleidžia pinigų niekam, viską taupo ir maitinasi oru ir kerpėmis. Vieną kartą buvo picerijoje (gal ne pats, gal jo draugas buvo), ir ligi šiol visiems pasakoja apie picą už 55 eurus. Tos picos pats nevalgė, bet matė ją meniu. Pats valgė picą, kurios kaina buvo 19 eurų, kas irgi brangu.

Statybininkas-specialistas

Labai pyksta, kai jį painioja su juodadarbiais leiboriais (tai ne leiboristų partijos atstovai, o labourers, nekvalifikuoti statybų darbininkai). Paprastai uždirba ne daugiau 80 svarų per dieną, jei viskas gerai sekasi, bet vieną kartą buvo pasamdytas labai skubiam projektui už 40 svarų per valandą, todėl visada Lietuvoje pabrėžia, kad gauna „500 funtų per dieną“, nors tiek nė karto gyvenime nėra uždirbęs. Visada lygindamas su Lietuva, Britanijos svarą verčia į litus kursu 7:1, nors toks kursas paskutinį kartą buvo prieš 18 metų ir lito jau nebėra. Todėl tas dienos uždarbis buvęs 3500 litų. O ką pasiekei gyvenime tu?

Yra pakankamai integravęsis, orientuojasi, kokią travelką (Travel Card) nusipirkti ir gal net turi kredito kortelę ir įsigijęs automobilį, kuris yra draustas ir praėjęs techninę apžiūrą. Atvykęs Lietuvon, būtinai lankosi Palangoje. Turi nusipirkęs video kamerą, filmuoja visus gimines Raseiniuose. Tos medžiagos niekas niekada nežiūri.

Kaip Britanijoje dešinieji laikraščiai iš kairiųjų tyčiojasi

Jeremy Corbyn – jei šitas radikalus psichas taps leiboristų partijos vadu, partija galės užsidaryti. Todėl dešinieji apžvalgininkai padarys taip, kad jis taptų leiboristų partijos vadu.

Čia trumpai nauja istorija iš Britanijos, nuo kurios, jei ji būtų Lietuvoje, apsišiktų vietoje visi žiniasklaidos vertibių saugotojai, o garsiausias Lietuvos ex-žurnalistas išgertų dvigubą normą bambalinio.

1. Britanijos leiboristų partija renka naują vadą visuotiniu rinkimu.

2. Vienas kandidatų – ultrakairusis psichas Jeremy Corbyn. Tokio Lietuvoje net nebūtų, nes nėra tiek vaistų, kad galėtų taip užkilbasinti. Maždaug Vytautas Petkevičius, Paleckiukas ir Grasilda Makarevičienė viename asmenyje. Jis yra anglas, bet graikiškesnis už visus graikus.

Jis reikalauja atsisakyti branduolinių ginklų, baigti velniop bet kokį taupymą ir pramonę nacionalizuoti. Normaliai.

3. Leiboristų partija tokių jau turėjo. Jie partiją pakasė po velėna daugiau nei dešimtmečiui ir leido Margaret Thatcher daryti visus puikius darbus, kuriuos ji darė.

4. Jei pagrindinėje kairiųjų partijoje ateitų prie vairo šitas paleckis, pagrindinė dešiniųjų partija turėtų geriausią gyvenime ankstyvą kalėdinę dovaną. Ne vieneriems metams, o daugeliui.

5. Kadangi laisva šalis, dešiniųjų propagandistų atmatų laikraštis The Daily Telegraph papasakojo skaitytojams, kadangi yra paskutiniai niekšai ir padugnės, kaip galima visiškai legaliai leiboristams padėti atsivesti Trojos arklį, kuris leiboristams ir nukramsnos kankolus.

Straipsnis vadinasi “Kaip gali padėti laimėti Jeremy Corbyn’ui ir sunaikinti leiboristų partiją”.

6. Kiekvienas šalies gyventojas gali sumokėti 3 svarus (apie €4,32), prisiregistruoti leiboristų rėmėju, ir gauti balsavimo biuletenį partijos vadovo rinkimams.

7. Visa istorija yra čia (angliškai). Čia dešinieji atmatos iš vieno didžiausių šalies dienraščių vadina gerbiamą poną Corbyną “barzdotu rinkėjų atgrasytoju” ir kitaip nepagarbiai šaiposi. Padugnės. Tfu.

8. Leiboristai ir jų laikraštis The Guardian neregėtai užsitrolino. Pasipylė prakeiksmai ir pažadai “įdėmiai atrinkti naujus rėmėjus” (įdomu, kaip – tikriausiai niekaip). Susiraukę Anglijos račai, dargužaitės ir kiti etiškos žiniasklaidos specialistai gėdina laikraštį, kad jis galėjo taip žemai pulti.

9. Publika ekstazėje, nes niekas nepamiršo, kaip tas pats The Guardian buvo sugalvojęs epinį debilų projektą – Operation Clark County. Per 2004 rinkimus JAV jie nusipirko vienos apygardos Ohio valstijoje (kuri atrodė, bus lemiama, kai spręsis, ar George W Bush vėl išrinks prezidentu) rinkėjų adresus ir pasiūlė savo skaitytojams parašyti asmeninius laiškus iš Britanijos į Ohio ir paprotinti tuos rinkėjus, kad teisingai balsuotų (t.y., kad išvarytų Bushą iš Baltųjų Rūmų).

Visa istorija yra čia (straipsnių ta tema yra milijonas, čia tik vienas iš jų).

Kokia buvo JAV reakcija, kai apsiperdusios Britanijos kairuolės ciocės ir visuomenininkai išpuvusiais dantim (iš esmės visa The Guardian auditorija) parašė jiems pamokomų laiškų, galite nuspėti.

Kalbama, kad projekto sumanytojas iš The Guardian ligi šiol sėdi vakarais savo namuose Peely Mehliai Street, rytų Londone, rūko kancarus, geria prarūgusį alų ir kalbasi su savm. “Kaip galėjau būti toks durnas”, sako jis sau.

10. Britanija ir jos patyčių kultūra vis dar yra pavyzdys mums visiems. Aš galvoju, kaip galima būtų padaryti, kad kas nors galėtų išrinkti kokį visiškai atsilupusį klouną į kurią nors iš mūsų partijų, labiausiai kenkiančių Lietuvai. Į kokį vadovaujantį postą.

Paskui prisiminiau, kas yra Lietuvos Seimo pirmininkė, ir supratau, kad tikrovė jau yra aplenkusi mūsų drąsiausias svajones. Mes Lietuvoje viską darom geriau.

 

 

Kaip liberalus ant PR grilio čirškina

Plyta sunki, ypač kai ant galvos jomis lyja

Geriausias teatras atsitinka netikėtai.

Žurnalistas Edmundas Jakilaitis paviešino Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus susirašinėjimus apie oro bendrovės Air Lituanica nukilinimą. Avialiniją reikėjo uždaryti, nes ji buvo šėtono padėtas ir išperėtas kiaušinis. Apie šėtoną politikai, žinoma, nekalba, todėl buvo kalbama apie tai, kad per brangu, ne miesto funkcija ir yra įtariamų aferų.

Atskleisti pasiūlymai iš Estijos, kad galima buvo išgelbėti Air Lituanica, daugelio neįtikins, nes, kaip ir visų tikrų tikinčiųjų, tikėjimo nepajudinsi keliais popieriais. Be to, ten ne banko garantinis raštas, o tik Letter of Intent. Neįtikina, ypač, kai labai nenori tikėti. Tų, kas tiki, kad pasaulį sukūrė Dievas prieš kokius 9000 metų, nelabai įtikina dinozaurų kaulai, kuriems 70 mln metų arba daugiau. Jų tikėjimas per stiprus.

Šalti mero aplinkos pasvarstymai, kad keleivius gelbėti yra ne mūsų funkcija, irgi nepajudins tikėjimo tų, kieno tikėjimas nepajudinamas. Čia tik Zuokas buvo piarščikas, nes piarą darė. Kai saviškiai daro tokį patį piarą, tai nieko tokio, meras maladiec ir jo komanda maladiec.

Tai istorija ne apie Air Lituanica. Tai istorija apie liberalus Vilniaus miesto valdžioje, kurie čirška grilinami labiau, negu kiaulienos sprandinė per grotelių per ilgojo savaitgalio karščius.

Negaliu nieko padaryti: man smagu žiūrėti, kaip tokie aukštai skraidantys obamos vos pajudinti tampa nervingomis cypdavatkėmis, kurios įsižeidinėja, kai jų pakankamai nemyli, jau grasina aiškintis, kas ir kaip nutekino popierius (kaip rodo patirtis, kai atsiranda popieriai, kuriuose kažkas išlenda, blogiausia idėja iš visų yra pradėti sakyti “o aš išvis nežinojau, kad mikrofonas įjungtas”).

Nieko kito nereikia tikėtis: partija, kuri negalėjo apsispręsti, ką daryti su paprasčiausiu dalyku, vieno žmogaus keliaujančiu cirku ir pajuokos objektu savo gretose, kuriai reikėjo posėdžiauti ir tartis, kol sugalvojo, ką daryti su Lietuvą fuck-you siuntinėjančiu miesto tarybos nariu Splinteriu, nelabai turi potencialo dorotis su tikromis krizėmis.

Nes kažkada patikėjo, kad piarą pasidarys ramiai, savo rankom, per tinklaraščius ir feisbuką, ir maloniai atkėlė vartelius kiekvienam jaunajam politiniam aktyvistui degančiom akim, o kai tie pasidarė nebevaldomi, nes nuovokos nelabai daug, o gyvenimo išmintį jie semiasi iš paauglių serialų Game of Thrones, tai pradėjo gūžčioti pečiais: o mes čia prie ko, mes jų nesamdėm. Ir Splinteris išvis ne iš mūsų partijos, ką mes žinom.

Toteminiai oponentų gaidinimai veikia, bet tik tol, kol nepamatai, kad jau kai sykį nueini į heito ir meilės politiką, tai kelio atgal nebėra, ir jau tada nereik stebėtis, kai ateina oponentai, kibirais skystų substancijų nešimi, ir neklausk, kam tie skysčiai skirti, nes šį kartą jie yra skirti tau.

Ir dar daug yra tenai, where that came from. Atneš ir dar.

Nepasiruošę jie tam. Partijos grietinėlė pratusi būti numylėtiniais ir gerai auklėtais vaikais, kuriuos rūpestingai saugo nuo patyčių ir pašaipos. Jie staigiai užsiraukia, papučia lūpą ir ieško, kam pasiskųsti (taip juos mokė).

Vilniaus savivaldybėje, panašu, taip bus ir toliau. O kituose rinkimuose kaip bus, tai dar pamatysim, nes jeigu viename mieste jie laksto kaip vištos be galvos ir nesusitvarko, tai nežinau, kaip įtikins, kad gali tvarkytis visoje šalyje.