Andrius Užkalnis's Blog, page 12

Wall Street: Filmas, kuris išmokė mus mylėti kapitalizmą ir Ameriką

Nuotraukoje: geras gyvenimas

Kai mano kartos žmonėms užduoda klausimą „kas tave tokį užaugino?“ – visada sakau: tėvai, Salomėjos Nėries mokykla Vilniuje ir filmas „Wall Street“. Na, gerai, dar amerikietiški, prancūziški ir itališki blizgieji žurnalai apie gerą gyvenimą, kurių visada būdavo namuose (buvau sovietinės nomenklatūros vaikas, ir kai tik nevalgydavau juodųjų ikrų ir lašišos, visada vartydavau užsieninius žurnalus). Bet čia istorija apie kiną.

Filmas „Wall Street“ (pirmasis – nes apie 2010 metų tęsinį, „Wall Street: pinigai nemiega“ („Wall Street: Money Never Sleeps“ neverta nė kalbėti, tai tingus ir lėkštas kūrinėlis be jokių pasekmių, kurį jau visi pamiršo), kurį pamačiau būdamas dar visai jaunas, įtakai lengvai pasiduodantis aštuoniolikmetis Lietuvoje, kurioje vos vos brėško Atgimimo ir laisvės aušra. Filmas išmokė visko: kaip reikia gyventi, ko reikia siekti, kaip reikia rengtis, ką valgyti (jautienos kepsnį totoriškai su putpelės kiaušiniu ir sušius) ir kaip svarbu yra pinigai. „Godumas yra gerai“, sakė filmo pagrindinis veikėjas, o aš sėdėjau ir mokiausi, sėdejau ir mokiausi. Gal išmokau ir ne viską, bet, Dievas mato, bent jau troškimus ir lūkesčius išsidėliojau sėkmingai.

Filmas buvo kurtas visiškai kitokiu tikslu. Milijonai žmonių, mano bendraamžių, jame rado kapitalizmo ir vartojimo visuomenės vadovėlį, Evangeliją ir maldaknygę, tačiau režisierius Oliveris Stone‘as visada sakė, kad norėjo priešingo efekto. Jis norėjo parodyti atstumiantį kapitalizmo veidą ir sukelti pasibjaurėjimą. Viskas gavosi atvirkščiai. Pagrindinį vaidmenį vaidinęs Michaelas Douglasas (vaizdavęs negailestingą ir be skrupulų veikiantį akcijų spekuliantą Gordoną Gekko, kurį dabar turbūt pavadintume oligarchu ar kokiu kitu naujovišku žodžiu) taip pat po filmo neregėtos ir neplanuotos sekmės kalbėjo apie tai, kaip jam sunku buvo patikėti tuo susižavėjimu, kurį jo bjauriam personažui skyrė publika. Ką pasakė aktorius Charlie‘is Sheenas (vaidinęs žibančių akių jaunąjį biržos vertelgą Budą Foxą), ir ar ką nors sakė apskritai, nėra aišku, tačiau, tikėtina, ir jis būtų pasakęs ką nors moralizuojančio, jei, žinoma, nebūtų taip užsiėmęs kokainu, alkoholiu ir sutuoktinės mušimu.

Tačiau, bet kuriuo atveju, didžioji dalis publikos suprato filmą taip, kaip suprato, o ne taip, kaip norėjo jo kūrėjas, sėkmingai gyvenime derinantis socialistines pažiūras ir gerus sugebėjimus krautis turtus. Norite sužinoti, koks blogas yra kapitalizmas? Paklauskite Oliverio Stone‘o, kuris taip nekenčia kapitalistų ir pinigų, kad jo asmeninis kapitalas šiais laikais siekia 50 mln. dolerių. O kam, iš tiesų, šiais laikais lengva? Filmas iš esmės yra naujųjų laikų moralinė pasakėčia: jaunas biržos prekiautojas, trinantis kėdę didelėje bendrovėje už kuklų atlyginimą (jis net nesugeba laiku mokėti skolos kortelei „American Express“, apsivilkęs kostiumą iš parduotuvės, ne pasisiūdinęs, ir turi iš bendradarbio skolintis 100 dolerių) labai nori būti Žaidėjas. Jis sugeba patekti pas savo stabą, milijardus vartantį ryklį, jo gimimo dieną ir ryklys juo patiki ir priima į savo mokinius, nes jaunuolis jam padovanoja (neteisėtai) informacijos apie oro bendrovę, kurioje profesinių sąjungų vadovas yra jaunuolio tėvas (aktorius Martinas Sheenas ir tikrame gyvenime yra Charlie‘io Sheeno tėvas, taigi, tėvas ir sūnus aktoriai vaidina tėvą ir sūnų filme – vertės tai turbūt neprideda, bet vis tiek įdomu). Atskleista informacija padeda oligarchui įsimesti kišenėn papildomus kelis ar keliolika milijonų, o jaunuolis mokosi šnipinėti ir žvejoti žinias, padedančias aplošti kitus rinkos žaidėjus. Galiausiai visi prieina liepto galą, teisėsauga sugaudo galus, ir jaunuolis prisvilusia uodega padeda vyriausybei sugauti prakeiktą oligarchą. Tačiau liūdnas moralas žiūrovui jau nebėra įdomus, nes net liūdna pabaiga nesugeba atgrąsyti nuo nuostabaus ir karšto gyvenimo greitojoje eismo juostoje patrauklumo.

Skaitykite daugiau.

Nereikalingi daiktai

Baseinas yra reikalingas daiktas

MIESTO KRONIKOS

Ar yra kas nors labiau siutinančio, nei tos automatinės kasos parduotuvėse? Psichotiniu, ramiu moterišku balsu jos pradeda mums aiškinti, labai ramiai, ką reikia daryti, ir kas yra blogai su mūsų skenavimu, pakavimu, prekių įdėjimu.

Pamažu darosi aišku, kad nieko nebus, kad jam netiks niekas: jei įdėsi į maišelį, tai bus kažkas ne taip, jei nedėsi į maišelį (naudosi savo krepšį), turėsi tai žiežulai pasiaiškinti, kodėl taip darai, nes ji nori žinoti. Kai pradėsi aiškintis, susipainiosi ir suprasi, kad ji visai nenorėjo žinoti. Ji tik norėjo pasakyti, kad dabar palauk, tuoj pakviesime darbuotoją. Tu stovėk ir lauk. Darbuotoja jau tvarkosi su trimis tokiais pačiais, kaip tu. Ir kokios motinos pagimdo mus tokius, kurie nemokame skalbimo miltelių dėžutės ir batono nuskanuoti taip, kad automatui labiau patinka.

Kai automatas praneša, kad kviečiama darbuotoja, čia tas pats, kaip moters atodūsis (iš kurio yra aišku, kad ji prarado visas viltis), kai ta moteris pasako vieną baisiausių žodžių: „Ne, nieko, nesvarbu.“

Tai beveik taip pat baisu, kaip ir tada, kai moteris lediniu balsu sako „viskas gerai“.

Tada mes stovime prie tų prakeiktų automatų ir pavydžiai žiūrime, kaip kasininkės aptarnauja laiminguosius. Ten viskas gerai. Ten kasininkės viską išsprendžia. Ten yra laiminga vieta. Taip į poras, kur su vyrais yra geranoriškos, linksmos draugės ar žmonos žiūri uždrožti nelaimingoje santuokoje diedai. Viskas, ką jie girdi namie, yra kaip ir kas yra blogai ir ko trūksta (kaip ir mes su jumis girdime iš automatinės kasos – tos raganos balsas tik tiek ir sugeba, kaip aiškinti, kas yra negerai; susiraukus baidyklė). Jiems širdį pjauna dideliu surūdijusiu peiliu, kai jie mato, kaip kitiems gerai einasi.

Vienintelis privalumas, kurį turi automatinė kasa, yra tas, kad ji niekada neprašo ieškoti smulkiau ir visada turi pinigų grąžai. Nors, tiesą sakant, kasininkės visuose normaliose parduotuvėse irgi visada turi grąžos. Taip kad ir to privalumo nėra.

Ir tai tik vienas nenaudingas dalykas, su kuriuo mes susiduriame beveik kiekvieną dieną.

Tame sporto klube, kuriame turiu laikiną narystę (jis nežmoniškai toli, už Geležinio Vilko gatvės, todėl kai tik manąjį suremontuos, aš grįšiu ten) kažkas įstatė sistemą su pirštų antspaudų skanavimu ir elektroninėmis apyrankėmis, kurios rakina spinteles. Dar kažkoks ekranas pakabintas, kuriame parašyta, kurios spintelės užimtos, ar kažką.

Man nereikia to ekrano. Aš pats galiu paklibinti ir rasti užrakintas spinteles, ką? O su tuo piršto antspaudu tai išvis vienas džiaugsmas – pirmiausiai reikia laukti vos ne minutę, kol ta nesąmonė suveikia. Per tiek laiko senąjame sporto klube administratorė paimdavo kortelę, nuskaitydavo brūkšninį kodą, aš pasiimdavau spintelės raktą ir jau būdavau pusiau persirengęs.

Antrasis privalumas, kad jį kur velniai, yra ne privalumas niekam. Tiesiog kol elektroninis laikrodis neparodo 06:30 ryte, tai įeiti neįmanoma. Visi kaip debilai laukia, nes kompiuteris neleidžia. Kam nors gaila, kad aš persirengsiu penkiomis minutėmis anksčiau? Klubas jau vis tiek atidarytas. Privalumo niekam jokio, bet kompiuteris pasako mums, kaip reikia.

Čia taip pat, kaip suknistas automatinis teksto rašybos taisymas mobiliajame telefone. Ar kompiuteryje. Ar planšetėje, ar kitur. Jį, tą taisymą, įmanoma išjungti, bet kas turi laiko šitai daryti? Kiek šimtų kartų jūs matėte žodį „labai“ parašytą kaip „labia“? Žinote, ką tai reiškia? Tikiu, kad žinote, arba pasižiūrėkite internete.

Kartu negaliu nepasidžiaugti, kad vieną problemą turime išsprendę. Kiekvieną kartą, kai prieiname prie bankomato, įdedame kortelę ir prašome parodyti likutį, tos velnio mašinos klausia: „čekyje ar ekrane?“. Principe man jokio skirtumo, negaišinkite mano laiko. Ir tada paspaudi tą mygtuką, kurio reikia (ekrane, nes kam dar reikia čekio – kažkam, kas nepažįsta skaičių, nori parsinešti namo ir išsistudijuoti tą lapelį su raštingu giminaičiu, kuris buvo jauniausias vaikas šeimoje ir todėl ėjo mokyklon?), ir tada vis tiek reikia laukti. Ko laukiam?

Tai štai, visa tai yra tik 1% bėdos, kurią turėjom su mobiliaisiais telefonais, kol Apple ir korejiečiai nepadarė tvarkos. Ištrinti? Taip. Tikrai norite ištrinti? Taip. Įspėjimas. Jei paspausite TAIP, jūs ištrinsite visai ir nebeatstatysite. Taip, taip, taip, rupūže tu, ištrink jau neklausinėjęs, tu suomiškas obliau. Ir taip tęsdavosi be galo. „Jūs gavote žinutę. Skaityti?“ Ne, išversk į rumunų kalbą ir persiųsk mano mamai. Aišku, kad skaityti.

Tai todėl mes visi, geros valios žmonės, tyliai pasidžiaugiame, kai mums dar kartą primena, kad Nokia daugiau nebegyvena ir telefonų nebegamina. Ačiū Dievui. Kad dar kas nors nuvarytų į bankrotą tų automatinių kasos aparatų sumanytojus.

#miestokronikos

Tegul Nida būna išrinktiesiems

Jeigu čia atvažiuos trigubai mažiau žmonių su savo grabais, niekam blogiau nebus

Girdėjote apie tą pasiūlymą, kad įvažiavimą į Kuršių Neriją turi būti pabrangintas iki 50 eurų? Girdėjote. Net lengvo pobūdžio radijo laidose apie tai vedėjai kalba su klausytojais.

Pinigus surinktų tas Alksnynės kontrolės postas, kuris dabar renka žiemą po penkis eurus, o vasarą – po dešimt.

Aš turiu tik vieną abejonę dėl šio pasiūlymo. Penkiasdešimties eurų už automobilį gali nepakakti, kad pasiektume pakankamai apčiuopiamų rezultatų mūsų gražiausiuose kurortuose.

Kokių rezultatų siekiame? Nida, Juodkrantė, Preila ir Pervalka, kurios anksčiau buvo apsaugotos didelio mokesčio už keltą ir dar priedo už įvažiavimą, krito nelygioje kovoje su augančiomis pajamomis. Dar prieš dešimt, penkiolika metų keturiasdešimt ar penkiasdešimt litų buvo baisūs pinigai. Galima buvo Klaipėdoje prisilupti alaus visai kompanijai ir jokios Nidos nereikėjo, tai jos ir nelietė.

Papildomai biudžetinį segmentą sėkmingai atbaidydavo nakvynės kainos – du, trys šimtai litų per naktį buvo siaubas, priimtinas tik mažytei daliai gyventojų. Viskas ir visiems buvo gerai. Visiems, išskyrus saujelę liūdnų Kuršių Nerijos verslininkų, kurie norėjo, kad kuo daugiau atvažiuotų tos publikos, kuri į Raudonės pilį ir Žagarės vyšnių festivalį važiuoja su savais sumuštiniais, kad tik neduok Dieve šašlyko nenusipirktum.

Tačiau lietuviai praturtėjo, ir dabar keliolika eurų už keltą ir dešimt eurų Alksnynės poste nieko nebaugina. Sėda į savo Passatus ir pirmyn, juo labiau kad šiauriniame Nidos gale darbščiosios rankelės sugebėjo konvertuoti sandėlius, garažus ir kitokias žmogui netinkamas baidykles (kur ten žmogui, ten ir save gerbianti ožka negyventų) į vasarotojų apartamentus. Tai kas, kad tie siaubai atrodo, kaip socialinis būstas Dagestane. Užtat ten pigu. Ta publika gyventų nors ir šiukšlių konteineryje, jei ten būtų televizorius ir jeigu būtų keliais eurais pigiau, nei kitur.

Tie, kas nematė tų sąlygų, neįsivaizduoja, kaip žemai kai kas gali pulti dėl pigumo. Vilniaus dailės akademija, dešimtmečiais ruošianti alkanus ir piktus menininkus, kurie kelerius metus mokosi piešti gipsines galvas ir paskui skųstis valstybe, kuri jų nevertina, buvusioje daržovių bazėje beržynėlyje prie Nidos kempingo turėjo savo darbuotojams kūrybinę atostogų stovyklą, kur suaugę žmonės (akademijos darbuotojai ir jų artimieji) miegojo kaip Palestinos pabėgėliai, erdvėje, perskirtoje pakabintomis kaldromis. Kai lydavo, ant jų bėgo nuo stogo. Žmonės burbėjo, bet kentėjo: užtat už dyką.

Ir šitie VDA pacientai, per kančias siekiantys šventumo, buvo dar ne blogiausias variantas.

Žymiai blogesni lankytojai atvyko apsiavę kanopas plastikinėm šlepetėmis, demonstruodami pašiurpusiai Nidai baisiausias Palangos madas, su greta vaikštančiomis savo kiaunėmis, kurioms net ir paplūdimio nereikia (jos rudmėsės spalvą jau įgavo Kauno ir Londono rytinių priemiesčių soliarkėse), su Vilijampolės spalvos juodais plaukais ir nervingos žiurkės veido išraika. Prie jų vaikštinėjo – arba važinėjo pigiais, nuodingos rožinės spalvos dviratukais – mažametės atžalos, kurių odos spalva liudijo gyvenimą prie televizoriaus ir mitybą nuo gimimo šildytu bulvių plokštainiu.

Nėra nieko blogo ar amoralaus pasirūpinti, kad šios publikos Kuršių Nerijoje nebebūtų. Aš žinau, jums kažkas pasakė (ir jūs tai kartojate), kad „Kuršių Nerija yra visiems, o ne tik turčiams“. Pirmiausia, kas tik nori, vis dar gali atvažiuoti reisiniu autobusu. Kuršių Nerija neuždaryta.

Antra – kas čia blogo, išrūšiuoti žmones pagal pajamas? Negali būti viskas visiems. Automobilis už šimtą tūkstančių eurų, siūlomas autosalone, yra ne kiekvienam. Kepsnys už šimtą eurų restorane – irgi ne visiems. Ko ten neinate aiškinti, kad kuklesnių pajamų žmones diskriminuoja?

Skaityti toliau portale DELFI

Koučingas nėra pseudomokslas

Koučingas šmoučingas, visai ne pseudomokslas

Tomas Misiukonis

Andriau, ko gero jau esate rašęs apie viską, tačiau radau jums temą, apie kurią regis dar nekalbėjote. Noriu paklausti apie visokius populiariosios psichologijos reikalus. Kaip paaiškintumėte augantį žmonių susidomėjimą populiariąja psichologija?

Nes vis daugiau žmonių patikėjo, kad jie, o ne kažkas, yra savo gyvenimo šeimininkai. Tie, kas galvoja apie tai, kaip patobulinti save, yra puikūs, nes jie bent jau niekada nekalbės apie tai, kaip reikia didinti minimalią alga (jiems minimali alga apskritai nerūpi – jie dirba už didesnę) ir nekaltins valdžios dėl savo nesėkmių.

Žiūrėkit, kaip paprasta. Savo gyvenimo šeimininkas klausia: „ko aš noriu, ko man reikia, kad turėčiau tai, ko noriu, ir kur aš tai galiu gauti?“. Tam labai padeda išsinagrinėjimas, ką žmogus pats daro gyvenime ir kodėl, ir kas jam sekasi, o kas ne. Ir ką reikia keisti.

Žmonės gyvenime yra dviejų rūšių: tie, kas atsako už savo gyvenimą ir priverčia dalykus įvykti, ir tie, kam tiesiog atsitinka įvairus šūdas gyvenime. Vilties turiu tik pirmųjų atžvilgiu. Ir populiarioji psichologija, kad ir su visais trūkumais, yra skirta tiems, kas yra savo gyvenimo šeimininkai, o ne aukos. Aukai jokio koučingo nebereikia.

Coachingblog.lt yra dedikuotas humanistiniam ugdymo būdui, tam tikrai tobulėjimo filosofijai – koučingui. Ką apie šį dalyką manote jūs? Štai Aušra Maldeikienė viename komentare yra parašiusi kad “Koučingas yra skirtas kvailiams, kurie tingi mąstyti ir reflektuoti”.

Aušra Maldeikienė yra parašiusi gyvenime labai daug, ir ne viską teisingai.

Tiesa yra tai, kad koučingo pakaitalas, tai yra, Coelho banalybės, tikrai skirtos kvailiams – ir, reikia pripažinti, kartais jiems truputį padeda. Kvailiams irgi reikia pagalbos. Pakoučintas kvailys kartais tampa mažiau pavojingu sau ir mažiau erzinančiu visuomenei.

Bet koučingas nėra tik idiotiški koučingo pavyzdžiai. Laida „Duokim garo“ – dar ne visa televizija. Vitalija Katunskytė – dar ne visa lietuviška muzika.

O šiaip čia tas pats, kas sakyti, kad mokytojai reikalingi tik tiems, kas patys nesimoko, ar kažką panašaus. Arba kad geriems krepšininkams trenerio nereikia. Aušra Maldeikienė irgi parašo pro šalį.

Man koučingo esmė, kaip aš ją suprantu, yra įgūdžių perdavimas. Tik jis nesusijęs su apibrėžta profesija, o daugiau su gyvenimo įgūdžiais. Labai populiarioje dimensijoje yra toks dalykas: „life hacks“ – tai yra, greitesni ir lengvesni būdai spręsti gyvenimo klausimus, kuriuos daugumas sprendžia nepatogiai ar sudėtingai. Pavyzdžiui, jei įkrausi mobilų telefoną per naktį, o ne tik iš ryto, tai baterija spės pasikrauti ir dieną telefonas nenumirs. Kažkas panašaus. Paprasti patarimai tiems, kas patys nesugalvoja.

Koučingas yra „life hacks“ visuma skambiu pavadinimu. Tai ne kalbėjimas iš aukšto apie koučingą, tai tiesiog neglamūrinis paaiškinimas, kas tai yra.

Jūs manote, kad paprastų patarimų niekam nereikia? Pagalvokite apie tai, kiek žmonių kasmet sustoja Lietuvos keliuose, nes jiems baigiasi degalai. Kiekviename tų automobilių yra degalų bako rodyklė. Yra pasakyta interneto analuose, kad didžiausias gyvenimo idiotizmas yra sustoti pasibaigus degalams automobilyje, kuriame yra degalų bako rodyklė. Tačiau tai atsitinka šimtus kartų.

Tie žmonės – ne pacientai. Jiems tik reikia papildomos pagalbos gyvenime, kaip vaikams, kurie pirmą kartą sužino apie priežastis ir pasekmes: pridėsi ranką prie karšto puodo ir nusideginsi.

Nors aplinkui tiek daug savišvietos ir savęs tobulinimo priemonių bei šaltinių, vis tik, iš jūsų tekstų galima susidaryti įspūdį, kad kai kurie žmonės nenori ir negali visu tuo pasinaudoti. Ar tai jūs persūdote ar iš tikrųjų taip yra?

Reikia atskirti: nenori ar negali. Dažnai nenori, nes absoliučiai netiki tuo, kad jie yra savo šeimininkai. Ne kažkas. Aš bandau jiems sakyti, kad šeimininkai yra jie, bet aš negaliu be galo tą patį per tą patį kartoti ir kartoti. Kiek galima? Pakartoji pora kartų, ir jei jie tikrai nenori skraidyti, o geriau šliaužios apsisnargliavę ir verks, tai ką jau padarysi. Aš tik rašytojas, aš ne Dalai Lama.

Daugelis teigia, kad mūsų sąmoningumui ir tobulėjimui neigiamą įtaką padarė sovietinė švietimo sistema. Jie sako, jog reikia kelių dešimtmečių, kad mūsų protai išsivalytų nuo netikusio požiūrio į save ir savo santykį su aplinka. Kaip manote, ar per dvidešimt penkerius metus kur nors pasistūmėjome? Ar tapome pakankamai atviri naujoms patirtims ir tobulėjimui?

Taip, nes žmonės užsiima savęs supratimu ir tobulinimu. Ne visi žmonės supranta, kad tik jie atsako už save. Bet tų, kurie supranta, yra vis daugiau.

Nepadeda tai, kad žmonės dažnai nesunkiai grįžta į skriaudžiamojo teritoriją. Juos ten stumia kiti savo balsais, cypiančiais apie tai, kad reikia tik garsiau skųstis ir reikalauti pokyčių iš kitų, ir tada bus gerai.

Pagalvojus, yra šlykštu ir absurdiška, bet Graikijos protestuotojus daugelis Lietuvoje matė kaip pavyzdį, kaip reikia gyventi. Išeiti į gatves ir bliauti, kad vyriausybė išgirstų. Tada bus gerai, išsireikalausim savo. Bepročiai. Čia tas pats, kaip pamačius apsišlapinusį, degradavusį asmenį, miegantį parke ant suoliuko ir smirdantį per 10 metrų, ir sakyti: „ir mums taip reikėtų, va čia tai vyras, o mes durniai, kad į darbą vaikštom“.

Ar tikite, kad žmonės gali keistis? Ko reikia, kad pokyčiai, kuriuos nori įgyvendinti žmonės eitųsi sklandžiai ir su kuo mažiau skausmo?Galbūt galite pateikti asmeninių pavyzdžių? Anksčiau į savo naujienų srautą keldavote ankstyvą rytą pakeliui į sporto klubą darytas nuotraukas. Apie tokią dienos pradžią daugelis tik svajoja ir graužia save – vis žada pradėti keistis nuo kito mėnesio, nuo naujų metų…

Žmonės gali keistis, kai yra įsisąmonintas poreikis ir noras. Kitokios motyvacijos nėra ir būti negali.

Aš dabar pakeičiau gyvenamąją vietą, ir sporto klubą irgi (buvusį prie Sporto rūmų griauna, nes ten statys gyvenamuosius namus), tai dabar važinėju automobiliu rytais ir taip lengvai nepafotografuosi. Kėlimasis ryte sportuoti yra vienas sunkiausių dalykų. Man padeda tai, kad yra treneris, kuris lauks, jei neatvyksiu.

Man patinka, kai galiu save pastumti. Dirbti daugiau už kitus, stengtis labiau, gauti daugiau pinigų už visus. Mano šių metų užduotis, kurios neketinu nutraukti ir vėliau – išmokti už savo paslaugas imti tiek pinigų, kiek už jas ima Vakaruose už darbą palyginamo dydžio rinkai. Jums nenusibodo klausyti šito bulšito: „mūsų rinkoje tokių honorarų nėra“, „tiek Lietuvoje niekas nemoka“, bla bla?

Žinokit, moka. Man moka, jums nemoka. Nes aš prašau, o jūs ne. Aš paaiškinu, kodėl, o jūs patys nežinote, ar tiek esate verti. Jei jūs kalbate visada apie minimalkę, jums ir mokės minimalkę. Man irgi buvo nedrąsu prašyti daug, žymiai daugiau, negu kolegos. Paskui išmokau ir dabar stengiuosi tai paversti įpročiu. Paklausia kainos? Pagalvoji, kiek yra padoru prašyt, ir daugini iš dviejų. Va toks yra mano paties keitimasis.

Suprantate, atsakymai dažniausiai labai paprasti, todėl juos žmonės atmeta. Pavyzdžiui: „Jei tau trūksta tiek pinigų, kiek gauni, tai uždirbk daugiau.“ Pasakai taip ir visi prunkščia. „Lengva pasakyti, o kur čia taip, pasakyk, kad gudrus.“ Tai jums reikia ar man? Pasižiūrėkite į žmones, kurie gauna daugiau už jus. Ar kam nors iš jų – BENT VIENAM – nors kartą gyvenime kas nors patarė, kur eiti užsidirbti? Ne. Ji patys sugalvojo. Jūs irgi galite sugalvoti. Jei jūs sugalvojate, kaip įsijungti „Lietuvos balsą“ vakare per teliką, tai sugalvosite ir tai, kaip užsidirbti.

Dar vienas darbas su savim – išmokti atsisakyti visko, ko nenoriu daryti. Nenoriu daryti to, ką man nesmagu daryti, o nesmagu daryti tai, ką prastai moku. Tai, ką darau gerai, visada smagu, o daryti galima tik tai, ką darai labai gerai. Geriau už kitus. Gyvenimas toks trumpas, ir dar jį švaistyti tam, ko nenori? Negalima. Tai irgi darbo proceso dalis.

Neseniai pasirodė Pauliaus Gritėno straipsnis apie įvairius būrėjus ir šarlatanus TV ekranuose. Jūs šiek tiek viešai sureagavote į straipsnį, tiesa, tik į Pauliaus užuominą jūsų adresu. Kita vertus, ką apie Pauliaus aptariamą temą galvojate jūs? Jeigu TV laidos, laikraščiai ir interneto portalai nustotų skelbti visokias burtininkų ir horoskopų naujienas, kas nutiktų? Ar tikrai be viso šito mes negalime gyventi? Kaip žmonių ugdymas ir švietimas turėtų atsispindėti medijoje? Kas turėtų būti kitaip?

Gritėnas rašo iš esmės tokią kairuolišką tiesą: „kaip būtų gerai, jei mes visi būtume geresni ir protingesni, maždaug kaip aš“. Tai neturi jokio praktinio pritaikymo, bet man netrukdo, kad jis taip rašo.

Žiniasklaida rašo ir rodo tai, ką žmonės skaito ir žiūri. Taip buvo visada ir bus visada, ir tai yra teisinga. Žmogus turi pats suvokti, kad jam nereikia būrėjų patarimų ir horoskopų – jei jam drausime, jis susiras kitur. Ar kiti nesupras ir liks durniais, kurie skaito horoskopus? Taip.

Pozityvus mąstymas yra šio amžiaus panacėja. Daugybę ginčų kai kurie žmonės baigia pasakymu “tu mąstai negatyviai, pažiūrėk ir kitos pusės”. Ko gero jūs pats taip pat esate sulaukęs tokių pastabų. Į tokį argumentą kartais nėra ką atsakyti. Kaip manote jūs, ar pozityuvus mąstymas iš tikrųjų veikia ir padeda jaustis laimingam?

Raginimas mąstyti pozityviai dažniausiai nepasiekia jokio rezultato. Raginamas žmogus nepradeda mąstyti pozityviai.

Rezultatus pasiekia pamatytas, įtikėtas ir motyvuojantis pavyzdys iš gyvenimo. Man tokie buvo žmonės, kurie, pavyzdžiui, nusprendė, kad gali dirbti savo darbą kur tik nori pasaulyje ir taip ir padarė. Mano atveju tai buvo dizaineris, sukūręs „Laukines Žąsis“ ir jų vaizdą, Karolis Masilionis, ir fotografas Algis Kriščiūnas ir jo sutuoktinė Jurga Baltrukonytė. Jie elgėsi pozityviai ir parodė, kad galima daryti, ką nori.

Būna taip: žmonės painioja mano darbą, kuris yra rašymas apie gyvenimą ir socialinis komentavimas, su skaitytojų motyvavimu, ir kažkodėl tikisi, kad aš turiu ką nors motyvuoti keistis. Ne. Aš suvarinėju kvailius, supermamas, pižonus, emigrantus (didžiąją jų dalį) pramogos tikslais. Man nereikia, kad jie keistųsi. Tegul tik loja. Jie yra medžiaga pramogai.

Ką galvojate apie stereotipą, jog jeigu susiduriu su psichologiniais sunkumais, tai turiu su tuo tvarkytis pats, nes psichologas ar psichoterapeutas nepadės. Aš ne kažkoks psichas, kad eičiau pas juos prašyti pagalbos…

Nesąmonė. Išklausantis ir įvertinantis iš šalies visada padeda. Profesionaliai išklausantis padeda dar labiau. Čia nėra ką šnekėti: nusistatymas prieš psichologus yra tas pats, kaip ir sakymas, kad tikriems vyrams nereikia praustis, nes prausiasi „tik pederastai“. Idiotų kaimiečių prietarai nenusipelno aptarimo: debilai tegul gyvena savo mėšle, protingiems žmonėms prieš juos aiškintis nereikia.

Įvertinant tai, ką gyvenime darote jūs, ar galima būtų sakyti, kad iš tikrųjų Andrius Užkalnis užsiima švietėjiška, ugdomąja veikla? Jeigu taip, tai kokia yra jūsų misija?  Kaip jūs apibrėžtumėte kitų ugdymą? Kaip tobulėjate pats?

Apie savęs tobulinimą jau parašiau.

Mano švietėjiška veikla yra susijusi su pavyzdžiu kitiems. Nežinau, ar tokių daug, bet manau, kad yra žmonių, kurie gal ir nenori būti antru Užkalniu, tačiau jiems imponuoja idėja apie tai, kad galima daryti gyvenime, ką tik nori, ir iš to užsidirbti.

Be to, dabar vis dažniau skaitau paskaitas mokiniams ir studentams – apie karjerą, apie sprendimų priėmimus, apie gyvenimo kelių pasirinkimą. Dažnai tai būna nemokamas darbas, bet labai gerai jaučiuosi po jo. Lyg kažkas išsivalo sieloje.

 

Straipsnis paskelbtas Coaching Blog’e.

 

 

“Banditų Peterburgas”, ankstyvosios banditų Rusijos beveik sąžiningas serialas

Rebiatos St Peterburge

Niekur kitur pasaulyje kriminalinės tematikos dainos nėra atskiras muzikos žanras, tik Rusijoje. Niekas daugiau nesukūrė atskiros romantiškų dainų temos iš lagerių, kamerų, dygliuotų tvorų, daugel reikšmių turinčių tatuiruočių, beširdžių prokurorų, papirosų nuorūkų (paliktų geresnei dienai) ir romantiškai stebimų gervių, praskrendančių virš įkalinimo vietų.

Net lietuviai, kurių dainose XX amžiuje dėl istorinių aplinkybių, atsirado tremtis ir netektis, daugiausiai kalbėjo ne apie tai, kas juos kalino, bet apie laisvę, kurios jie troško, kurią jie pažino ir kurios jie neteko. Apie spygliuotą vielą ir šaltą, supelijusią kameros sieną su išbraižyta širdimi ir mylimosios inicialais dainavo tik rusai. Tačiau kine nusikalstamojo pasaulio tematika nėra nei nauja, nei netikėta. Nuo Holivudo iki Europos ir net Indijos kino, nusikaltėlių gyvenimas ir teisėsaugos kova su jais (dažniausiai nesėkminga kova) dosniai tepė dramos spalvas ir siužeto lūžius, kurių taip reikėjo scenaristams.

Rusija tai pakėlė į naują lygį. Net sovietiniais laikais buvo kultinių serialų (tokių, kaip „Susitikimo vietos pakeisti negalima“, režisierius Stanislavas Govoruchinas, 1979 m.), kurie nesidrovėdami lipo iki kelių, ir kišo rankas iki alkūnių, į kriminalinę tematiką – nors ir bandydami parodyti, kad teisėsauga visuomet laimi, tačiau sutraukdami visas žiūrovų simpatijas ir atiduodami jas banditams. Apie juos pakalbėsime kitą kartą.

Prezidento Boriso Jelcino laikais, subyrėjus Sovietų Sąjungai, kriminalinio pasaulio glamurizavimas prasidėjo nedrąsiai, juo labiau, kad ciniški prodiuseriai ir režisieriai, pajutę, iš kur vėjas pučia ir mokantys iš to užsidirbti, buvo mažuma. Senosios kartos kūrėjai negalėjo nedaryti reveransų senosioms vertybėms: Antrojo pasaulinio karo legendai (tik ten galėjo būti tikri didvyriai) ir mažumoje esančio, silpnesniojo užjautimui. Tik paskui atsirado atviri meno valstybininkai, grojantys viską iš repertuaro, ką tik reikia: carinės Rusijos didybę, karų interpretavimą ir atvirą grobikiškos politikos šlovinimą – geras pavyzdys yra Nikita Michalkovas, už akių vadinamas Rusijoje gaspadoriumi, nes yra V. Putino dvaro pripažintas ir mylimas kūrėjas. Kiti aiškiausiai apsireiškė per agresiją Ukrainoje ir Krymo atplėšimą, kuomet už vieną ar už kitą pusę (daugiau visgi už Putino politiką) reikėdavo pasirašinėti deklaracijas, ir ekrano meistrai jau nebegalėdavo sau leisti jų nepasirašyti. Tačiau dar iki tolei kriminalinių filmų foną sudarė Afganistano karo prisiminimai (be jokio ideologinio pagrindo – tiesiog kariai grįžo iš karo ir jų niekam nebereikėjo, išskyrus kriminalines struktūras, tai jie ir nuėjo pas banditus) ir naujieji Čėčėnijos karai.

Kario įvaizdis, o kartu ir riba tarp teisingo ir neteisingo, išsitrynė ir mutavo: kariniai daliniai susiliejo su kriminalinėmis struktūromis, kariai vietoje uniformų dėvėjo bet ką ir ant galvų ryšėjo bandanas, ir pagrindinis kriterijus liko tik neryški atskirtis tarp saviškių ir svetimųjų. Serialą „Banditų Peterburgas“ (2000-2007) sudarė dešimt sezonų, skirtingų pagal kokybę ir įtaką (paskutiniųjų trijų net pats autorius, rašytojas Andrejus Konstantinovas, nepripažino kaip savų, nes manė, kad scenaristai ir režisieriai netinkamai elgėsi su medžiaga).

Šis filmas jau iš tų laikų, kai visiškai neaišku, kam prijausti – banditams ar teisėsaugai, nes visi savaip baisūs. Tai dar klaidžiojanti ir savim nepasitikinti, abejojanti Rusija, tačiau jau prasimuša pirmieji propagandos daigai: tai mitas apie išskirtinę šalį, kurios protu nesuprasi, kuri gyvena pagal savo taisykles. Užsieniečiai, nors ir pasirodo kadre retai, būna rodomi kaip išskirtiniai naivuoliai, kurie neturi jokių šansų nelygioje kovoje su plieninius strypus kramtančiais rusais, kurie dar ir taisyklių nesilaiko, o gyvena širdimi. Aptarsiu tik vieną, antrąjį sezoną iš šio serialo – antrąjį prisimena visi. Jis padarė didesnę įtaką, nei visi likę sezonai kartu paėmus. Likusiuose į pirmą planą išeina prasigėręs, manieringas ir savim patenkintas tuščiabarškis žurnalistas ir kovotojas už teisybę, Andrejus Serioginas (aktorius Aleksandras Domogarovas), kurio netalentinga vaidyba, sujungta su klaikiais dialogais, padaro tuos likusius epizodus tokius pat nepažiūrimus, kaip ir Kalėdų vaidinimas gimnazijoje. Nors ką aš čia sakau, būna ir mokyklose neblogų vaidinimų. Antrajame sezone kontekstas toks: Peterburgas, antrasis pagal dydį šalies miestas, gyvenantis truputėlį dar labiau netvarkingai, nei Maskva. Sovietų Sąjunga tik ką subyrėjo, 1992 metai, šalį drasko ne tik krizė ir chaosas, bet ir negailestinos valstybinio turto dalybos, kur žmones naikinami už labai nedideles sumas. Teisėsauga korumpuota ir tiesiog tarnauja banditams, o jei kas ir dirba sąžiningai, tai tik visiški bepročiai.

Filme jau prasideda bendrasis valstybingumo pozicionavimas ir priešų ieškojimas: tiek kraugeriai čečėnai, žymiai baisesni už teisingus slavų banditus, tiek ryškiai neigiami (palyginti su teisingais rusais) likusio Kaukazo nusikaltėliai: pusę visų vaidmenų per visą Sovietų Sąjungos istoriją suvaidinęs Armenas Džigarchanianas čia yra konkuruojančios gaujos krikštatėvis Gurgenas, o jo parankinis gruzinas Givis yra tokia atmata, kad jau vienoje pirmųjų serijų baudžiamas mirtimi. Ideologinis pamušalas čia dar plonas ir ne visada net pastebimas. Lietuvoje tais laikais viskas buvo labai panašu, nors ir truputį geriau. Borisas Dekanidzė iš „Vilniaus brigados“ tais metais dar nebuvo sušaudytas, o valdžios atstovai dar nekalbėjo drąsiai per spaudos konferencijas, kad „ne banditai valdo Lietuvą, o mes valdom Lietuvą“. Skaityti daugiau portale DELFI.

Kodėl esate ir liksite ubagais

 

Kelkis, Lietuva. Bendrai jeigu norite, galite gulėti ir toliau.

Portalas Delfi

Ubagas yra žodis, kurį vartoti kalbininkai neskatina. Reikia juos vadinti elgetomis, varguoliais, beturčiais, vargdieniais. Bet ubagas skamba gražiausiai ir tiksliausiai. Kilęs iš rusiško būdvardžio убогий, reiškiančio apgailėtiną ir niekingą.

Nedažnai rašau šias skiltis, sielodamasis dėl ko nors. Bet šiandien – pats laikas, nes aš supratau, kas jus laiko prirakintus varge ir beviltybėje. Jums ten nepatinka, aplink vien liūdesys ir nykuma, ir, Dievas mato, jūs daug apie tai kalbate ir rašote. Bet jūs ten prirakinti.

Minimalus atlyginimas jums mažas (už kitokį nedirbate), viskas jums brangu, pirkinių kokybė žema, darbdaviai jus engia, ir net jei nuvažiuojate atostogų, tai jūra prišlapinta ir cepelinai brangūs. Įsijungiate televizorių – ten vis niekalas, ir todėl nebežiūrite jos.

Įsijungiate internetą, o ten Užkalnis ir kitokie dalykai, nuo kurių jus tuojau pat sutampo. Vaikai auga blogi, o ir tuos atima, jei nusivežate į Norvegiją. Kaip galima gyventi?

Aš jums pasakysiu, kas jums blogai ir kodėl.

Jūs patys absoliučiai niekuo nemokate džiaugtis ir kiekviename žingsnyje, kiekviename reiškinyje, įtarinėjate klastą ir apgavystę. Šis įprotis jus žudo ir verčia jaustis, o vėliau ir būti, nuskriaustais vergais.

Jūs visko bijote ir niekuo nepasitikite. Jums visur vaidenasi sąmokslai. Jūs esate kaip tos pensininkės, kurios parduotuvėse tikrina kiekvieną čekio eilutę ir beveik nusivilia, kai neranda, kad jas apgavo. Jos nori būti apgautos, nes tada gali skųstis.

Dar baisiau už pensininkes yra tos moterys ir vyrai internete, kurie kone kasdien randa kokią nors netikrą nuolaidą arba blogą kainą – prekybos centre, internete, skelbime, ir apie tai rašo.

Netgi kai yra geros naujienos, jūs sugebate įžvelgti blogas: kai Lietuva tampa viena didžiausių pasaulyje baldų gamintojų Švedijos pasauliniam super-gigantiškam parduotuvių tinklui ir parduoda jiems produkcijos kasmet už pusę milijardo eurų, niekas, atrodo, nesidžiaugia tūkstančiais darbo vietų ir plaukiančiais į Lietuvą pinigais. Kai kas nors negali dviejų sunkvežimių sūrelių parduoti į Rusiją, tai gamintojų verksmas aidi nuo Kuršių Nerijos iki Medininkų. Kai kas nors veikia gerai, džiaugtis nemoka beveik niekas.

Nuo paties džiaugsmo jausmo atpratote. Jis jums atrofavosi, kaip beždžionei uodega, žengiant revoliucijos laiptais.

Jūs nuolatos jaučiatės nuskriausti ir nieko nekontroliuojantys: nuo jūsų niekas nepriklauso. Jūs taip manote.

Aną savaitę Vilniuje vyko Švedijos verslo apdovanojimai. Po apdovanojimų scenoje buvo surengta diskusija (Švedijos karalius jau buvo išėjęs), ir diskusijoje vienas kalbėtojų buvo Vytautas Landsbergis. Profesorius visus nustebino, Švedijai priminęs, kad ji nėra NATO narė ir kad švedams nėra išmintinga taip elgtis. Profesorius priminė švedams, kad jiems derėtų prisijungti prie gynybos aljanso. Tai buvo viena geriausių kalbų, kada nors girdėtų Lietuvoje.

Kalbant V.Landsbergiui, salėje praktiškai virpėjo nepatogiai pasijutusių susirinkusiųjų drebulys: „kaip jis drįsta aiškina švedams, kaip jiems reikia gyventi“. Daug kam šiandien natūraliau atrodo ne taip kalbėti, o klausyti pasipūtusių chamų pamokymų: kai buvęs Prancūzijos presidentas Jacques Chirac 2002 metais Baltijos šalims siūlė patylėti, Lietuvoje per mažai buvo jį pasiuntusių valgyti savo sraigių ir varlių.

Žmonės pamiršta, kad būtent todėl mes šiandien esame laisvi, kad kažkada tas pats Vytautas Landsbergis neklausė aiškinimų, ką Lietuvai galima daryti ir ko negalima.

Mums kažkada daugelis aiškino, kad nedera per daug įsijausti ir svajoti apie savus pinigus, apie lietuvių kalbą kaip valstybinę, apie nepriklausomybę ir panašius dalykus. Buvo, kas klausė, o buvo tie, kas darė, kas buvo būtina.

Paskui mums aiškino, kad nedera erzinti Rusijos ir nustatinėti savo tvarkos dėl rusų karinio tranzito į Kaliningradą, o juo labiau negalima erzinti rusų ir stoti į NATO. Tada ir vėl neklausėme ir viskas baigėsi puikiai. Jei būtume klausę ubagų ir bailių, būtume dabar ten, kur ir baltarusiai – laimingai penkioliktą kartą rinktume tą patį prezidentą, vis didesne balsų persvara.

Dėl savo darbo pobūdžio aš susitinku virtualioje erdvėje su kvailiais kiekvieną dieną. Būdamas matomas ir pažįstamas, kiekvieną dieną girdžiu lojimą tos idiotų minios, kuri kiekviename mano pasisakyme įžvelgia apmokėtą reklamą. Juos smagu erzinti, baksnoti, kaip prirakintus ant grandinės keturkojus narve – taip, aš kiekvieną sekmadienį mėgaujuos, skaitydamas, kaip juos užveda eilinė restorano apžvalga. Tiesą sakant, kuo didesnė apmokėta sąskaita, tuo man didesnis malonumas, nes skaičiai juos veikia magiškai.

Aš dažnai svarstau apie tai, ar man reikėtų linkėti nekentėjams greičiau užsilenkti nuo savo pavydo, ar reikėtų bandyti juos auklėti ir gelbėti. Bet tada pasvarstau, kad auklėjimui nebeturiu jėgų, todėl gal geriau aš juos provokuosiu ir siutinsiu, kas savaitę, metodiškai. Jie niekur nuo manęs nepabėgs (skaito ir skaitys), nes jiems patinka kentėti, patirti skausmą ir pažeminimą, patinka pajusti, kas yra jų viršininkas.

Jie ir toliau man grąsins, kad man blogai baigsis, kad jie atvažiuos į Vilnių iš savo Panevėžio ir savo Airijos (dažniau visgi iš Airijos) ir tada jau man galas.

Čia ne aš vienas toks. Kiekvienas, kas uždirba daugiau nei minimumą ir turi neatsargumo tai nors kartą paminėti, gauna savo dozę. Praėjo ketvirtis amžiaus nuo nepriklausomybės paskelbimo, o ubagų ir pavyduolių iškilmės tebesitęsia. Viskas kaip ir anksčiau, niekas nepasikeitė. Visi skaičiuoja svetimus pinigus, teisia ir aiškina, ir visiems baisiausias dalykas yra įsivaizdavimas, kad neduok Dieve kas nors iš ko nors užsidirbs. Jie visur mato klastą ir ištiestus pirštus link savo kišenių.

Jūs bijote, kad Užkalnis ar kas nors kitas, ką jūs labai niekinate, apie ką nors parašys teigiamai ir tą dalyką jums teks pirkti ir tam leisti nedidelius turimus pinigus. Tai skamba juokingai, tačiau jūs tikrai turite priklausomybę nuo tų, ko jūs labiausiai nemėgstate.

Aš žinau, kad ne pirmą kartą apie tai rašau. Tačiau ką man daryti, kad jūs vėl ir vėl apie tai skaitote, ir jums niekada negana. Jus, kurie esate kvailoji skaitytojų dalis, galima reguliariai šerti erzinimais, pasišaipymais, paslėptais juokais ir subtiliomis patyčiomis, ir jūs prašysite dar, piktai atsiliepinėdami. Aš jums rašysiu apie restoranus, viešbučius, kurortus, pirkinius, keliones, jūs vis skaitysite ir kaitinsitės nuo savo pačių pavydo, užuot bandydami kuo nors pasidžiaugti. Nieko gero jūsų gyvenime nebus.

Jūs esate beviltiški, aš praradau viltį, kad jūs pasikeisite.

Ir būtent dėl šios priežasties jūs esate, ir liksite, ubagais.

Nutilo balsas ragelyje

Tos technologijos (nuotrauka iš Drama Burger, Vilnius)

Miesto Kronikos, Coffee Inn #miestokronikos

Žinote, kokie žmonės yra labai sunkiai toleruojami? Ne tik tie, kas telefono numerius užrašo ne +370, bet pradeda nuo aštuoneto. Nuo aštuoneto telefono numerį pradeda tie, kas niekada neskambina niekur iš užsienio. Aš nenoriu būti šiurkštus ir kalbėti negražiai, bet tai beveik tokie patys blogi asmenys, kaip žmonės, kurie pirma rašo savo pavardę, o paskui vardą. „Šmugelevičius Kęstutis“.

Sunkiai toleruojami yra ir tie, kas nesuprato, kad telefono, kaip pokalbių mašinėlės, laikas baigėsi.

Yra pateisinama kalbėtis su mylimu žmogumi, čia visiškai aiškus reikalas. Jokių pretenzijų – kalbėkitės nors ir dvi valandas per dieną arba 100 valandų per mėnesį, tam ir yra neribotų pokalbių planai. Tegul jūsų meilė auga ir žydi amžinai.

Yra pateisinama kalbėtis su mama arba kitu vyresniu giminaičiu, kur kalbėjimas yra vienintelis realistiškas bendravimo būdas. Mamos dažniausiai žinučių nerašo. Močiutės juo labiau. Kaip kitaip sužinosi apie jų ligas ir apie tai, ką jos galvoja apie pasiruoštas suknias laidotuvėms (o jos jau turi kelias pasiruošusios ir vis pasimatuoja, žiūri, kurios čia labiau tiktų; jūs tikrai norite apie tai išgirsti).

Aš kalbu apie tai, kad žmonės nori pasišnekėti, ir šnekasi, kai galima parašyti žinutę.

Trumposios žinutės, arba SMS, buvo sugalvotos ne tam, kad paaugliai siuntinėtų vieni kitiems sveikinimus Kalėdoms ir gimimo dienai.

Mylėk visus kurie šalia

Mylėk ir tuos kurių nėra

Bet aišku tik mylėk save

Ir būk laiminga visada.

Su gimimo diena! 

Ne, trumposios žinutės buvo sugalvotos kažkada, kaip papildoma mobiliųjų telefonų funkcija, kurios pritaikymo techniniai specialistai nežinojo, bet ji lengvai pasidarė ir beveik nieko nekainavo, todėl iš lempos sugalvojo 160 ženklų limitą (1985 metais tai atrodė normalu, ką gali žinoti, kaip žmonės galvojo tais laikais, kai hituose buvo Wham! Careless Whisper, Madonnos Like A Virgin ir Foreigner I Want To Know What Love Is) ir paleido funkciją, tapo plačiausiai pasaulyje naudojama mobiliųjų telefonų programėlė. Iš tų laikų, kai programėlių net ir nebuvo.

Tai kodėl galima norėti gaišti laiką kalbėjimui, kai 99% reikiamų duomenų galima sudėti į trumpą tekstą? Paaiškinkite man.

Skambinimas yra nepatogus. Skambinimas prasideda nuo nelabai greito sujungimo (vienas Dievas žino, kodėl reikia dvi-tris sekundes laukti, o kartais ir ilgiau, kol balso skambutis susijungia). Atsimenate, kaip laidinis telefonas susijungdavo iškart? Aš atsimenu. Dabar dar ne tik turi laukti, kol prasideda signalai, bet kai man skambina, aš atsiliepiu, prisistatau, pasisveikinu, laukiu atsakymo, o telefonas man dar vieną paskutinį pypimą duoda paklausyt, prieš įjungdamas pašnekovą. Vien nuo šito bloga.

Skambinant tenka prisistatyti, ir neduok Dieve, jei reikia kokį nors adresą susakyti, arba pavardę – su mūsų valstietiška keista ir archaiška kalba, neįmanoma nieko pasakyti taip, kad kita pusė suprastų iš karto, ir dar fonetinio raidyno niekas nemoka. Tie, kas bando aiškiai kalbėti, naudoja kažkokį improvizuotą klojimo teatro raidyną: Uršulė, Žilvinas, Kostas, Apolonija, Lionginas, Norvegija ir taip toliau. Jie sako „C“ kaip „citrina“, o ne kaip „Charlie“, ir ką su jais šnekėtis? Kai reikia el.paštą susakyt, išvis neįmanoma. Mano el.paštas yra andrius@andrius.com, ir ką jūs galvojate? Pilna sapnuojančių išklauso ir užrašo andrius.lt – paskui skambina, sako, jūsų pašto dėžutė neveikia, man atšoka.

Rašymas į žinutę koncentruoja mintis. Kai man žmonės žada paskambinti su pasiūlymais – arba dar daugiau, kviečia susitikti, tai nebent tas žmogus būtų Dalai Lama ar panašaus statuso, aš prašau, kad išdėstytų pirminę mintį raštu, kad žinočiau, apie ką ir ar verta. „Čia raštu sunku paaiškinti“, sako kai kada. Labai gaila, reiškia, turbūt neverta ir kalbėtis – visos geros idėjos gali būti papasakotos raštu arba parodytos paveikslėliu. Esu tikras, Steve Jobs galėjo laisvai parašyti vienu sakiniu, kokia buvo iPado idėja: „Laptopas be klaviatūros, tik dar brangesnis ir visi jo labai norės“.

Viską, apie ką verta kalbėtis, galima sudėti į kelis žodžius. Žmonės net apie meilę vienas kitam pirmą kartą parašo žinute, ir ką, meilė nuo to prastesnė? Myli trumpiau? Nieko panašaus.

Kiekvieną kartą, prieš paimdamas į rankas telefoną su ketinimu kam nors paskambinti, gerai pagalvok, ar tau to tikrai reikia. Parašyk žinutę, ir pamatysi, kaip gyvenimas prašviesės.

Užkalnis apie aptarnavimą: “Aš labai gailiu kritikos ir retai ją pareiškiu”

Servisas ne stiklinėje, jis atitjude

Andriau, kai kuriuose savo tekstuose rašai apie klientų aptarnavimą, negaili kritikos restoranams, parduotuvėms ir kitokioms vietoms, kuriose klientai susiduria su paslaugų teikėjais ar pardavėjais. Kaip apibūdintum klientų aptarnavimo tradicijas ir kultūrą Lietuvoje? Kokius šios kultūros sluoksnius matai? Kokius pastarojo meto pokyčius šioje kultūroje pastebi ir ką prognozuoji?

Aš nesutinku, kad negailiu kritikos. Tai žurnalistų štampas: jie gal net neskaitė mano tekstų ir kartoja vienas paskui kitą. Aš labai gailiu kritikos ir retai ją pareiškiu. Čia tik pastaba.

Klientų aptarnavimo tradicija Lietuvoje remiasi valstietišku supratimu, kad tarnauti kitam reiškia žemintis. „Arba aš gaidinu, arba mane gaidins“ – Lietuva neturi organiškos aptarnavimo tradicijos. Supraprastintai tariant, kuo vyresnė įmonė ir labiau marinuota senojoje eroje, tuo aptarnavimas klaikesnis. Kalbame apie žmones, kurių vienintelis būdas „šiltai aptarnauti“ yra rodyti bjaurų familiarumą, girdi, „kaip pas mamą“. Tuo didžiuojasi pora vietų, kuriose socialiniai pitekantropai kuria išskirtinumą, elgdamiesi su klientu, kaip girtas dėdė kaimo krikštynose kalba su nepilnamečiu sūnėnu. Kalbu apie visiems žinomus psichopatus Klaipėdoje ir išsidirbinėjančius mėsakepius Vilniuje. Ir vieni, ir kiti įsivaizduoja labai toli pažengę ir esantys dideli hipsteriai. Iš tikrųjų jie labiau tarybiniai, negu Bronius Bradauskas.

Tą ydingą įprotį jau geras dešimtmetis laužo nauja karta, kuri mačiusi Vakarus, dar ir ten dirbusi, ir pasisėmusi kitokių aptarnavimo įgūdžių. Jie visų pirma ateina iš JAV – aš tą modelį pavadinčiau džiaugsmingu tarnavimu, kai aptarnaujamoji pusė nedemonstruoja galios pozicijos, o aptarnaujančioji save patvirtina per išmanymą ir pasitikėjimą, o ne per nusižeminimą.

(Kaip papildantis klausimas prie pirmo) Kokį vieną dalyką turėtų pakeisti klientus aptarnaujančios įmonės, kad galėtų jausti, jog padarė progresą darbe su klientais?

Suvokti, kad darbo su klientais išmokstama ne per valandą, įskaičiuoti tam skirtas išlaidas į verslo kaštus ir suvokti, kad mokyti aptarnaujančius taip pat būtina, kaip plauti lėkštes. Jeigu niekas nesitaikstytų su griliu, kuris nekaitina, kodėl tada toleruoja neišsivysčiusias prietrankas, kurios neaptarnauja?

Jeigu valdytum savo verslą, kuriame daug dėmesio būtų skiriama darbui su klientais, kokių klientų aptarnavimo principų prašytum laikytis savo komandos ir kodėl būtent šių?

Iš Lietuvoje matytų verslų man didžiausią įspūdį padarė IDW Esperanza prie Trakų, ir ten aiškiai matyti vienas principas. Užtenka sutvarkyti tą vieną, įkalti į galvas, ir visa kita susitvarkys:

Bet koks kliento prašymas yra tavo problema, kol jo neišsprendi. Niekada, jokiomis aplinkybėmis nesakyk klientui, kad kreiptųsi pas ką nors kitą. Ten for real galima kreiptis į valytoją prie baseino ir paprašyti, kad rezervuotų staliuką restorane, ir ji tai padarys. Ji nelieps niekur eiti, niekur skambinti – pati išsitraukia telefoną ir įvykdo kliento pageidavimą. Aš tai mačiau gyvai.

Tai labai paprasta taisyklė, tiesiog reikia įkalti žmonėms, kad išimčių būti negali. Kas nesupranta, tuos atleisti iš darbo.

Kokia buvo įsimintiniausia ir klaikiausia tavo kaip kliento patirtis? Turiu galvoje bendravimą su tavimi kaip su klientu?

Įsimintinų buvo daug gyvenime. Kai barmenas Kalifornijoje mane prisiminė po trejų metų, nors buvau jo bare tik kartą, tai buvo neįtikėtina. Paskui jam buvo neįtikėtina, kad aš prisiminiau jo vardą ir kad jis iš Niujorko.

Blogiausia patirtis gyvenime yra buvusi sostinės restorane „Druskos namai“. Ten daužta padavėja dirbo pirmą dieną ir nešė desertus anksčiau kepsnių, o savininkas vaikštinėjo tarp staliukų su taure vyno ir kalbėjosi su savo draugais. Kai apie tai parašiau, jis mane vakarais ilgai atakavo verksmingais ir grąsinančiais laiškais.

Žmonės, kurie lankosi Salesblog.lt diskutavo, kaip tau pavyksta pritraukti tiek daug skaitytojų. Nors žmonės pastebi tavo taktiką, tačiau galbūt ją gali apibūdinti pats? Galbūt turi patarimų, kaip šia taktika galėtų pasinaudoti verslo žmonės, kurie suka galvas, kaip pritraukti daugiau klientų?

Pradėsiu nuo galo. Imituoti bando daugelis – naudoti keiksmažodžius, reikšti radikalias nuomones, perkėlinėti ištisus kalbinius blokus: tai niekada neveikia, nes tai neorganiška. Tai turi ateiti iš širdies, o ne būti išmokta. Viena višta, dabar gyvenanti Londone ir rankiojanti prispjaudytus puodukus kavinėje, tačiau visiems meluojanti, kad mokosi būti odontologe, praleido nemažai laiko bandydama rašyti tiksliai kaip Užkalnis. Kas ji? Jūs jos nežinote, ir tai dėsninga. Jos niekas ir nesužinos.

Skaitytojų turiu daug, nes jie visą laiką tikisi rasti kažką naujo ar įdomaus ir pernelyg dažnai nenusivilia. Taip, aš stengiuosi daryti tekstus kitaip ir rasti tas žmonių minčių stygas, kurios rezonuoja nuo mano rašymų. Paprasčiausias paaiškinimas: aš visada rūpinuosi, kad kuo daugiau skaitytojų turėtų santykį su mano rašymais.

Jei verslo žmonės galvoja, kad tai lengvai galima padaryti pagal kažkokį receptą, tegu galvoja toliau. Paklauskite Valančiūno, kad jums per pusvalandį paaiškintų, kaip gerai žaisti krepšinį, ir gal jus paims į rinktinę. Kliedesys, ar ne? Kodėl tada visi pūliuoja susiriesdami, kad girdi Užkalnio modelis labai paprastas, kad čia viskas kaip du centai, mes visi taip galėtume?

Aš jums paprastai pasakysiu: jei visi tiek galėtų, man niekas nemokėtų tiek už mano rašymus, kiek man moka dabar.

O verslo žmonėms reikia prisiminti, kad yra specialistai ir priemonės, pasiekiantys protus ir atvedantys klientus. Tai ir yra rinkodara. Rinkodara kainuoja. Magiški sprendimai – „padarom kaip Užkalnis ir tada bus viral‘as ir visi ateis kaip išprotėję“ yra tiems, kas tiki pasakomis. Netikėkite faking pasakomis. Jūs esate suaugę žmonės.

Kokias pardavėjų ar klientų aptarnavimo darbuotojų savybes įmonės turėtų vertinti ir kokias jų reikėtų rauti lauk kuo greičiau? Kokius pardavėjus ar klientų aptarnavimo specialistus samdytum tu?

Vertinu iniciatyvą ir galvojimą savo galva.

Reikia vyti lauk šūdina šluota visus, kas galvoja, kad jis yra per geras tam darbui, kurį dirba. Jei galvoja, kad jis labiau reikalingas kitur ar jį įvertins Anglijoje ar Vokietijoje, tai spyris šiknon ir lauk iš čia, kad daugiau tavęs čia nebūtų. Tokie darbuotojai ne tik yra patys durni, jie demoralizuoja ir kitus.

Ko gero kai kurie skaitydami šį interviu galvoja – na ką apie pardavimus ir klientų aptarnavimą gali pasakyti Užkalnis, juk jo patirtis šioje srityje labai menka. Ką jiems atsakytum?

Paskui pasiūlyčiau atsakyti man į klausimą: kodėl apie šį dalyką klausia Užkalnio, kurio patirtis tau, žmogau, neįtinka, o ant tavo brangios nuomonės visi dėję skersą? Taip kad, sakyčiau, shut the fuck up.

Tu dažnai kalbi įvairiose konferencijose ir pastebi daugybę pranešėjų. Ką manai apie įvairius pardavimų guru, kurie padeda motyvuoti pardavimų srityje dirbančius žmones? Kiek tokia motyvacija gali būti veiksminga?

Taip, nors daugelis guru ir pranešėjų mažai pasako absoliučiai negirdėtų dalykų, jie priverčia susimąstyti ir gal kai kam prideda drąsos gyventi kitaip, negu gyveno ir dirbo iki šiol.

Pavyzdžiui, formulė: susigalvok svajonių darbą, kurį dirbtum, jei tau nereikėtų pinigų, ir dirbk tą darbą, ir pinigai neišvengiamai ateis. Skamba crazy, bet veikia. Patikėkit. Aš kažkada būčiau pats pasakęs, kad neįmanoma gyventi iš rašymo, nors rašymas man patinka labiausiai. Dabar aš tai darau.

Iki gyvo kaulo įgrisęs klausimas, kurį užduoda dauguma pardavėjų – pardavėju gimstama ar tampama?

Visgi manau gimstama, nors iš dėkingo starto kelias į aukštumas yra išmoktas elgesys.

—

Šaltinis: Pardavimų Blogas salesblog.lt, 2015 m. spalis -

A. Užkalnis: niekada nesakykite klientui, kad kreiptųsi į ką nors kitą

Tautiniai lietuvybės vatnikai ir kodėl jie bijo anglų kalbos

Šitokie vaizdai etnovatnikams niekada nekliūna, nes čia viskas normalu, rusiška, iš tarybų sąjungos.

Žurnalas Verslo Klasė

Manęs, nepelnytai laikomo neformalios šiuolaikinės kalbos guru (esu tik šiek tiek žinantis daugiau už vidutinį gyventoją, kuris žino šiek tiek mažiau, negu nieko), dažnai klausia apie naujų šiuolaikinės lietuvių kalbos žodžių reikšmes, ir aš pasakoju. Populiariausias šiemet (kai tik prasidėjo įvykiai Ukrainoje) yra naujadaras „vatnikas“, kuris šiaip jau rusiškai reiškia šimtasiūlį paltą, pašiltintą medvilnės vata, tačiau šiais laikais tapo buko patrioto sinonimu.

Klaida būtų manyti, kad vatnikai yra būtinai tik rusai, apsiraišę kolorado (Georgijaus) juostelėmis ir pasakojantys, kaip visi Baltijos šalių gyventojai yra fašistai, kaip juos (pribaltus) išlaisvino, aprengė, paskiepijo ir pamaitino – čia jau nekalbant apie ukrainiečius, kurie apskritai nieko neturi be degtinės ir lašinių.

Ne, tai netiesa. Mes Lietuvoje turime savo vatnikus – žmones, kurie save laiko patriotais. Tačiau patriotu reikėtų laikyti tuos, kas myli savo Tėvynę ir ypatingai jos žmones (šiaip jau šalies neįmanoma mylėti, nekenčiant jos žmonių, bet čia jau tik atskira pastaba ir visai kita tema).

Lietuvių vatnikus geriau apibrėžia tai, ko jie nekenčia ir bijo. Pirmiausia tai užsieniečiai (nori rašyti nelietuviškas raides pasuose, gali pirkti mūsų žemę net ir tada, jei jie nenori pirkti mūsų žemės, na ir dar pristato kiaulidžių ir sukuria darbo vietas).

Dar lietuviški vatnikai labai nekenčia tų, kas yra išmokę anglų kalbą (ne rusų – šią kalbą iki tam tikrų metų mokėsi visi, todėl jos mokėjimas nėra jokia išskirtinė ar unikali charakteristika), ypač negali toleruoti tų, kas anglų kalbą išmokę gerai, ir laiko juos priešų pakalikais, kurie už kažką yra pardavę Tėvynės interesus, net jei tų interetų niekaip negali konkrečiai apibrėžti.

Ypač baisūs pakalikai ir parsidavėliai yra tie, kas nieko nelegalaus iš esmės nedaro – na, nori kokias nors transporto stoteles skelbti užsienio kalba arba parašyti ant autobuso, vykstančio į oro uostą „AIRPORT“, kas angliškai reiškia oro uostą. Tų parsidavėlių jie nekenčia visa širdimi, nes jiems labai sunku priekaištauti ir su jais kovoti. Su jais sunku kadangi, kartoju, net šalyje, kur buvo siūlomos laisvės atėmimo bausmės už kalbos įstatymų pažeidimus, pernelyg sunku paaiškinti normaliems žmonėms, kuo blogas angliškas užrašas ant autobuso ir kam jis gręsia. Nes jis išties niekam negresia.

O nemyli jie šiaip jau nieko, tie vatiniai patriotai, nes visą vietą jų galvose užima stipri, kone zoologinė, baimė, kuri pasireiškia per drebančią neapykantą anglų kalbai. Ta neapykanta yra fermentuota baimė.

Aktorius ir laidų vedėjas Algis Ramanauskas, rašydamas Lietuvos spaudoje, neseniai nurodė: „Nuo 2016 metų turi būti iššaudytos visos kalbos debilės, kurios sako „anksčiau tai nors rusenome, o dabar – jau anglėjame“. Jo siūloma virtualaus susidorojimo priemonė turi vieną trūkumą: yra per švelni. Tokia pusėtina priemonė vargu ar daugelį atgrasys, nes vadinamosios liaudies išminties posakiai yra tuo gyvybingesni, kuo jie yra banalesni ir kuo juose įpintas humoras yra paprastesnis.

Tas posakis apie rusenimą ir anglėjimą, sujungiantis nuoskaudą dėl to, kad nuskriaustųjų žinios ir įgūdžiai (rusų kalbos) vis mažiau reikalingi, o vis labiau reikalingi kiti, kurių jie neturi (anglų kalbos), yra neelegantiškas, tačiau atviras ir gana tikslus situacijos artikuliavimas. Baisiausia, kad jis yra teisingas ta prasme, kad (atmetus nelaimėlio nuoskaudą) jis gerai apibrėžia kalbinio judesio kryptį, kurios besiskundžiantis asmuo negali pakeisti. Taip, iš tikrųjų Lietuva juda anglų kalbos kryptimi, nepaisant labai stipraus pasipriešinimo.

Anglų kalba kelia siaubą

Klausiu Algio: kodėl tie žmonės, kurie bijo anglų kalbos, jos bijo taip smarkiai? Jie net nebijo pasirodyti bailūs ir drebantys, nepasitikintys savimi. Taigi, kodėl?

„Nes kai šiek tiek šviesesni to dogmatinio liūdesio cirko klounų pramoksta tiek, kad pamato savo akim, kaip toli į progresą yra nušuoliavusi anglų kalba“, sako Algis Ramanauskas.

„Ir kaipo verbalinis žmonių bendravimo kodekas, lygiai ir kaipo galingas, neprilygstamas literatūrinis ir mokslinis Žmogaus pagalbininkas – ir kai jie patiria, kaip sadistiškai supančiota, iškastruota, ir teisės į platų, kvapą gniaužiantį sūkį ir žodžių žaismą netekusi „bendrinė“ lietuvių „kalba“ – tas niekieno niekada nevartotas pasityčiojimas iš logikos dėsnių, žmogaus ir tautos teisių – tada tie maži bet pikti žmogeliukai užsimaukšlina tą darbinio arklio galvos kronšteiną su aklėm iš šonų, kad gyvulys nesibaidytų civilizacijos, ir su nauju šišu ima neigti anglų kalbos privalumus, tarsi tas paliegėlis, kuris, stipruoliui nuėjus, giriasi, kad vos to stipruolio neužmušė, pasigailėjo. Taip ir atsiranda mokYtų debilių paistalai apie tai, kad anglų kalboje nėra būtojo dažninio laiko, nors jo ten – net dvi formos, rinkis kurią tik nori.“

Kitais žodžiais tariant, baimė anglų kalbai turi tas pačias šaknis, kaip ir varguolio baimė leisti žmoną apsižiūrėti didelėje parduotuvėje (nes dar gali ko nors užsimanyti, ir ką tada reikės daryti su jos užgaidomis?) arba susipažinti su turtingesnio klasės draugo šeima, nes sutuoktinė gali pamatyti, kaip gerai gyvena kiti žmonės ir užsimanyti geresnio gyvenimo.

Kad neužsimanytų, reikia nerodyti. Tai geriausiai išreiškia klasikinė formuluotė, nueinanti šaknimis į ekonominio laisvėjimo ir Sąjūdžio laikus: „Nežinojom ir nereikėjo“. Prieš ketvirtį amžiaus buvo daug žmonių, kurie nuoširdžiai manė, kad būtų žymiai mažiau problemų, jei paprasti žmonės nežinotų apie materialines gėrybes ir Šėtono viliones, kurios laukia už sienos – tada nenorėtų jų siekti ir nebūtų motyvuoti blogiems darbams.

Baimės mechanizmas

Dabar tokių, tikriausiai, labai nedaug – juo labiau, kad užsienio gyvenimas ir blizgūs dalykai iš esmės susiliejo su gyvenimu Lietuvoje ir negrįžtamai tapo neatskiriami. Tačiau liko anglų kalba, kuri yra turbūt paskutinis taikinys neracionaliam pykčiui ir įtikėjimui, kad jei kas nors bus patraukta kuo toliau nuo akių (arba bent jau uždengta drobule), tas daiktas nustos egzistavęs.

Suprantate, žmogus, bijantis angliškai skelbiamos balsu arba angliškai užrašytos autobuso stotelės negalvoja apie patį užrašą arba angliškai pasakytą žodį. Jis galvoje konstruoja erzinančią ir grąsinančią, baugią situaciją, kai atvažiavęs turistas ar verslininkas, kuris nemoka vietos kalbos, nepasijunta nejaukiai ar nepatogiai, nebūna pasimetęs ir nesijaučia savo, svetimšalio, vietoje.

Jis, tas atvykėlis, jaučiasi komfortiškai, kaip namie, nes jam paslaugiai suteikta galimybė orientuotis, suprasti ir nepriklausomai funkcionuoti. O svetimas žmogus, kuris tavo namie jaučiasi kaip savo namie, visada nepasitikinčiam savimi asmeniui kelia grėsmę.

Kitaip tariant, jeigu jis dabar nepasijus pasimetusiu antrarūšiu, tai neilgai trukus jis gali pradėti priiminėti savo sprendimus ir naudotis visomis galimybėmis, kurias siūlo Lietuva.

Neišvengiamai tie žmonės, kurie labiausiai bijo užsieniečių ir jų kalbos, patys yra patyrę stingdančio ir bauginančio diskomforto jausmą, viešėdami užsienyje. Tai jie kažkada rinkdavosi „Lietuvos avialinijų“ (amžiną atilsį) skrydžius, „kad dar pora valandų tarp savų pabūti“, tai jiems baisiausia mintis buvo atsilikimas nuo savo turistinio autobuso, ir būtent jie baimingai dievino turistinės grupės vadovą, nes jis jiems buvo vienintelė atrama svečioje šalyje, kur viskas buvo nesuprantama ir svetima. Buvusio diskomforto situacijos jie jau nebegali atsukti atgal, todėl jie nori, kad bent jau tą patį jausmą patirtų kiti („jeigu aš kentėjau, tegu dabar nors jie kenčia“).

Jokios realios grėsmės savai kalbai, tik išgalvoti baubai

Tai, kad angliškų užrašų gausa (ar juo labiau pavieniai užrašai, firmų pavadinimai, tekstai leidiniuose ar reklamose) keltų kokį nors faktinį, įrodomą pavojų gimtajai kalbai, yra tik prasimanymas. Šito niekas neįrodė, jokios tai patvirtinančios kalbos vartosenos dinamikos nėra.

Ketvirtis amžiaus anglų kalbos įtakos jau turėjo padaryti kažkokią įtaką lietuvių kalbai, jei nors penki procentai pažadų būtų paremti tiesa.

Tai, kad apie tai dažnai ir isteriškai kalbama, nėra joks įrodymas – panašiai buvo su mobiliųjų telefonų neva keliamu pavojumi smegenims (prieš dvidešimt metų buvo sakoma apie tai, kad jau po penkių metų bus lavina smegenų auglių, kuri taip ir neįvyko, ir visi panikos sėjėjai buvo pamiršti, kaip ir jų prognozės).

Iš tiesų kalbos virsmas įvyko visiškai kitoks, į tą pusę, kuri turėjo patikti žmonėms, nerimaujantiems dėl anglų kalbos įsigalėjimo: kalboje prigijo lietuviški naujadarai – dar prieš dešimt metų niekas rimtu veidu nevadino popkorno spragėsiais. Man ligi šiol keista, išgirdus, kai taip sakoma rimtai, o ne ironiškai, nors suprantu, kad nieko blogo šitame nėra. Man net patinka žodis „spragėsiai“.

Stabdis globaliam galvojimui

Baimė anglų kalbai, persisunkusi į kiekvieną gyvenimo puslapį, stabdo pažangą: kuriamos bendrovės retai drįsta net pagalvoti, kad anglų kalba gali būti jų veiklos ir prekių pirmoji kalba. Automatinis mąstymas yra „mano šalyje pirmiausiai yra mano kalba, o tada jau galbūt kaip nors išversime į rusų ir anglų ir galbūt tada mes galėsime pardavinėti užsieniečiams“. Ši ydinga praktika yra taip įsišaknijusi, kad į ją žiūri kaip į absoliučiai natūralią ir negalvoja, kad gali būti kitaip.

Todėl tokios bendrovės, kaip Pixelmator (kurianti grafinio redagavimo programas) yra visiškai keista išimtis lietuviškoje praktikoje, arba bent jau viena iš labai nedaugelio.

Pagalvokime, ką ši bendrovė būtų pasiekusi, jei pirmiausiai būtų suprogramavusi save darbui balanos gadynėje ir vietos rinkoje, o tik paskui būtų galvojusi apie lokalizavimą, „jei viskas bus gerai“. Tikriausiai ji nebūtų pasiekusi nieko tokio, apie ką būtų verta šnekėti, ir šiandien mes net jos pavadinimo nežinotume.

Daugeliui užsienio kapitalo įmonių Lietuvoje sekasi geriau, nei panašaus dydžio, panašaus darbuotojų skaičiaus ir panašaus veiklos pobūdžio bendrovėms su lietuvišku kapitalu todėl, kad ten visą valdymo sistemą, visas tarnybines instrukcijas ir viską, kas susiję su bendrovės veikla, išskyrus elektros jungiklių junginėjimą, programuoja tarptautinė kalba, atėjusi iš progresyvesnio ir geriau sustyguoto Vakarų pasaulio. Tai gali skambėti kaip ritualinis užkeikimas arba kaip kalbos funkcijos mitologizavimas, tačiau kalba neišvengiamai yra bet kokios ekonominės veiklos stuburkaulis, ir jos įtaka yra dėsninga.

Anglų kalbos vartojimas bendrovėje kartais gali būti praktiškai priverstinis: jei savininkas ir vadovas nekalba lietuviškai, darbuotojai turi pasirinkimą. Jie gali reikalauti, kad nekalbantys angliškai savininkai ir vadovai taikytųsi prie jų, samdytų vertėjus arba paruoštų dokumentaciją visiems gyvenimo atvejams lietuvių kalba (be kita ko, dalis tų dalykų turbūt būtų kokio nors įstatymo reikalavimas Lietuvoje, niekada nežinai, kokio priverstinio lituanizavimo yra prigalvota). Tačiau sunku įsivaizduoti ką nors, ką iš tikrųjų džiugintų tokia situacija ir kas gerai jaustųsi, dirbdamas tokiomis sąlygomis ir juo labiau tikėdamasis profesinio augimo ir karjeros plėtojimo.

Tie, kam tai patiktų, tikrai nieko ypatingo nepasieks.

Kitas, žymiai labiau realistiškas ir konstruktyvus planas, yra lietuviams (taip, taip, gyvenantiems savo žemėje, bet čia tik emocinis argumentams) išmokti bendrauti ir dirbti anglų kalba. Tai ne tik palengvina užsieniečių, dirbančių Lietuvoje, savijautą – kitas efektas, žymiai svarbesnis, yra toks, kad šie žmonės pradeda mąstyti ne kaip nuskriaustos salelės gyventojai, kurie tiek ir tegali, tik dirbti savais būdais ir saviškiams, o pradeda apie save galvoti kaip apie pasaulio dalį. Tai tuojau pat atsiliepia visai bendrovės dinamikai, planams ir mąstymui, žvelgiančiam į priekį.

Tai yra maždaug tolygu akių pakėlimui nuo grindinio, kai žmogus, pratęs vaikščioti nulenkta galva, pagaliau pasižiūri tolyn ir net pats negali patikėti tuo, ką mato aplinkui: tiek visko daug, o jam tereikėjo tik pakeisti žvilgsnio kryptį.

Araratui visada atsiras dar truputį vietos

Palaimos lašai

Aš pats desertų nemėgstu, nors man su jais tenka susidurti nuolatos. Arba ragauti, arba teisėjauti, arba rašyti.

Vienas žmogus man yra sakęs šitaip. Tiksliau, sakiusi: man atrodo, aš turiu atskirą, antrą skrandį desertui; kad ir kiek būčiau pavalgiusi, vis tiek dar yra vietos desertui. Ir aš ją suprantu. Nors čia ir ne apie desertus, nors dalykas ir susijęs su vakaro pabaiga. Arba antrąja puse. Arba gerąja puse, pavadinkim šitaip.

Vakaro pabaigoje visada būna prabanga, kuri šiek tiek balansuoja ties neleistina. Dažnai sakoma: „viskis ir cigarai“, bet šį kartą bus brendis ir cigarai.

Kažkada, kai buvau labai labai jaunas, pradėjęs dirbti Britanijoje, susiradau papildomą darbą, kuris buvo svajonių darbas: išsilaikęs tenykštėje Užsienio reikalų ministerijoje specialius egzaminus ir praėjęs paruošimą, buvau „vertėjas ir lydintysis pareigūnas“ retoms, bet rinktinėms delegacijoms iš Lietuvos, kurias Britanijos vyriausybė kvietė į šalį maždaug savaitėlei, gerai praleisti laiką. Tai buvo būdas įtakingų žmonių tarpe kultivuoti Anglijos draugus, net ne lobizmas, bet subtilus įtakos plėtimas.

Kamšis toks kamštis

Ne, neminėsiu jokių pavardžių, kas tada buvo atvykę iš Lietuvos. Konfidencialumo terminai pasibaigę, bet padorumas tęsiasi amžinai.

Kaip lydintysis pareigūnas gaudavau ne tik sultingą atlyginimą (atsimenu, per dieną gaudavau apie 400 svarų, kas prieš dvidešimt metų tikrai buvo daug, mano pradinis atlyginimas nacionalinio transliuotojo biure sudarė ar tik ne 1200 svarų per mėnesį po mokesčių), bet ir šiokį tokį biudžetą visokiems svečių priiminėjimo dalykams: po Londoną ir kitus miestus vežiojo neblogai atrodantys juodi automobiliai Daimler su kostiumuotais vairuotojais, puikūs viešbučiai, teatrai, na, ir maistas buvo toks, kad visi buvo laimingi (tai nebuvo taip lengva, kaip atrodo – 1995 metais Britanija dar nebuvo tokia pasaulio kulinarinė sostinė su krūva vienas per kitą labiau švytinčių garsių šefų, kaip Jamie Oliver, ir vynas tada nebuvo pagrindinis šalies gėrimas, mat visi gėrė daugiau alų; galbūt sunku įsivaizduoti, bet laikai buvo žymiai paprastesni net ir toje šalyje, ne tik Vilniuje nebuvo Akropolio).

Tarnybinėje instrukcijoje buvo nurodyta, kad restoranuose ir kitur su svečiais mokesčių mokėtojų pinigai turi būti leidžiami protingai ir dosniai, „tačiau be nereikalingos ekstravagancijos“. Prie vakarienės ar pietų buvo priimtinas „tinkamas vynas“, ir buvo nurodyta, „tačiau Užsienio reikalų ministerija prašo susilaikyti nuo brendžio ir cigarų po maisto“.

Kilnusis gėrimas už stiklo

Čia jau buvo per didelė prabanga.

Brendis visada yra tas gėrimas, kuris tikrai ne dėl prisigėrimo, kurio vartojama po tiek nedaug, kad retai kas sako „pabaigėm brendžio butelį“, ir kur atsakingas vartojimas nereikalauja priminimo, net jei kas nors tokio parašyta ant etiketės.

Senovinis brendis Ararato muziejuje

Lietuvoje, o ir kitur, ypatingą ir keistą vietą užima armėniškas brendis Ararat. Aš jums surašysiu keistenybių, apie kurias nepagalvojote, ir nesakysiu, kad gera mintis turėti butelį prie gėrimo, kad vakaro užbaigimas namie būtų dar geresnis, negu jo praleidimas, bet pagalvokite patys. Keturi dalykai apie Araratą butelyje.

Taip gamina

1. Lietuviai su šiuo gėrimu susipažino dar iš tų laikų, kai dalykai pas mus ateidavo per Sovietų Sąjungą. Tuo pačiu metu tai – ne nostalgijos produktas. Tai – ne indiška tirpi kava ir ne ikrai iš Šalčininkų, kurie liūdnai liudija pagrindinę rinkos taisyklę: „kiek moki, taip ir gauni“.

Pirmiausia, šiais laikais gaminamas Armėnijoje prancūzų giganto Pernod-Ricard tų pačių armėnų rankomis, tose pačiose sienose, kaip ir seniau, iš tų pačių vynuogių, augančių tuose pačiuose slėniuose, bet tai jau Vakarų gaminys. Tai labiausiai vakarietiškas dalykas iš visko, ką rasite Armėnijoje, nors etiketė ir pavadinimas skamba praeitimi. Disonansas, iš kurio ateina įdomumas.

Zvartnots katedra

Be to, pagalvojus, kiek moki – tiek ir gauni. Tai įperkamas, bet ne biudžetinis gėrimas. Niekas neperka Ararato, kaip pigesnio pasirinkimo vietoje kito brendžio. Taip kažkada gal ir buvo, toks trumpalaikis nesusipratimas. Taip nebėra.

2. Sovietų Sąjungoje armėnišką brendį, kaip ir kitus brendžius, vadino „Armėnišku konjaku“, nepaisydami to, kad tikras konjakas yra Prancūzijoje. Skirtingai nuo azerbaidžanietiško ir moldaviško konjako, ir juo labiau skirtingai nuo „Tarybinio šampano“ iš Charkovo ir Tulos, Ararato atveju šis pavadinimas nebadė akių ir neerzino. Net bazinė kokybė („trys žvaigždutės“) buvo aukščiau tam tikros vidinės psichologinės kartelės, ir tai nebuvo pakaitalas gerai produkcijai. Tai buvo – ir liko – geidžiama produkcija pati savaime.

Dar vienas apie gamybą

3. Būtent iš Ararato brendžio tarybiniai žmonės išmoko matuoti kokybę žvaigždutėmis. Žiūrėdami į leitenantų ir generolų antpečius, jie visada įsivaizduodavo Ararato butelį.

Ararato kalnas virš Ararato brendžio vynuogynų

4. Ararato pavadinimas ir paveikslėlis ant etikečių rodo kalną, kurio Armėnijoje nėra. Kalnas, armėnams šventas ir reikšmingas kaip mums – Gedimino pilis, yra Turkijos teritorijoje, nors aiškiai matyti iš Jerevano, stūksantis virš miesto it virš šalies. Drąsu vadinti nacionalinį gėrimą pavadinimu tautos prarasto kalno? Drąsu, žinoma. Tačiau galima, nes Ararato kalnas yra nacionalinis pasididžiavimas, kaip ir Ararato brendis. Tas kalno pavadinimo minėjimas padaro stebuklą: milijonams brendį geriančių tas kvepiantis riešutais, gėlėmis, degintu cukrumi, medumi, slyvomis ir dešimtimis kitų dalykų gėrimas (brandinimas, o ypač ilgas brandinimas, atveria begalines galimybes) Araratas, nors ir nesantis Armėnijoje, tapo Armėnija.

Kartais įsivaizdavimu galima perkelti kalną per valstybės sieną.