Andrius Užkalnis's Blog, page 10

Mamyčių revoliucija

Jei skaitote mano rašymus internete, tai pastebėjote, kad prieš kurį laiką man patapo žymiai lengviau dirbti, ir rezultatai geresni. Taip atsitiko, kai pradėjau Feisbuke skelbti įrašus-nugalėtojus (daugiausia klausimus, kurie prasideda „Sveikos mamytės štai situacija…“), kurie pasirodo „virtualiose mamyčių bendruomenėse“.

Visos bendruomenės gyvena Feisbuke, ir jų yra begalės: „Kauno mielų vištyčių klubas“, „Norvegijos mamos (Stop Barnevernet)“, „Ragaujam skanaujam liežuvaujam“, „Perku parduodu keičiu (Šiauliai)“, „Birmingemo neštukės“ ir „Pasitrauksiu nuo kompo, kai atjungs internetą“.

Daugelis tų grupių yra užrakintos, nes daugelis mamų supranta, kad paviešinimas nebus gera naujiena daugeliui. Kai kurios, kur narės itin žioplos ir patiklios, skelbimai prieinami visiems. Kai sakau, „žioplos ir patiklios“, aš nejuokauju. Nes jei klausiate, ar galima kritinėmis dėmesio dienomis raugti kopūstus, kad nesigautų sugižę, tai patikėkite, jūsų problema yra ne kopūstai ir ne jų skoninės savybės. Jūsų problema yra visai kita.

Su tais įrašais aš nieko nedarau, tik nudažau foną gelsvai (man taip gražiau) ir įdedu, kaip plakačiuką. Ten nieko daryti daugiau nereikia.

Daugelis tų įrašų tokie puikūs, kad daugelis skaitytojų netiki, kad jie yra nuoširdūs ir mano, kad čia kai kas piktai pramogauja. Sovietų laikais tą patį sakydavo apie geriausius politinius anekdotus – girdi, juos specialiai kuria Centrinė Žvalgybos Valdyba prie Vašingtono ir paleidžia į Sovietų Sąjungą, kad griautų ją iš vidaus. „Labas mergytės gal kas susidūrė o kai būna dvynukai tai trunka 9 mėnesius ar 18? Nes neįsivaizduoju kaip reik ištvert taip ilgai nešiot.“

Deja, jie visi iki vieno yra autentiški. Iš kur žinau? Nes tik paskelbus bet kurį iš jų, ateina visa virtinė mamyčių, kurios taip pačios rašė, ketino rašyti arba galvoja, kad gal visai ir reikėtų taip parašyti, kai tik pasitaikys proga, ir puola žvygaujančiais balsais gėdinti – „susirask kitą darbą, jau vyras metuose, oi kokie visi protingi, kad tik šaipytis“. Jos taip pat praneša, kad niekam nejuokinga, nepaisydamos to fakto, kad juokinga beveik visiems, kad jau pora tūkstančių žmonių paspaudė „patinka“ ir visi žvengia taip garsiai, kad girdisi iš daugiabučių kvatojimas net per interneto bangas.

Iš to žinome, kad tie dalykai yra autentiški. „Nusipirkau jūros lydeką, išsiviriau, kvepia kaip žuvis – mergaitės, ar yra kam iš jūsų taip buvę?“. Iš tos pačios serijos klausimai apie tai, ar užkrečiama aukšta temperatūra ir „nusipirkau vikingų loterijos bilietą ir jau penktą kartą nelaimėjau, mamytės, ar galima kažkaip išsiaiškinti ir atgauti pinigus?“.

Šios dienos mano mėgstamiausia naujiena yra „mergaitės turiu situaciją: pirkau banginio maximoje kalbančią lėlytę „bambolina“ ir tik šiandien pastebėjau, kad ji nekalba“.

Čia kyla kelios mintys: pirmiausia, įrašo autorei kai ko vertėtų pasimokyti iš lėlytės Bambolinos ir nors kartkartėm patylėti. Antra, ar nesusimąstė pirkėja, kad galbūt lėlytė anksčiau už kai kuriuos žmones suprato, kad kartais, ką besakytum, žodžiai yra bejėgiai. Pagaliau, lėlytė Bambolina, praleidusi kurį laiką naujosios šeimininkės namuose, turbūt suprato, kad jeigu ji ką nors pasakytų, tai akimirksniu atsidurtu internete, ir tai, dievaži, niekam nebus malonu. „Mergytės gal žinot ką daryti tokioje situacijoje, nusipirkau Megoje kalbančią lėlytę Loretą, ir ji ne tik kalba, bet dar ir pasiėmusi mano telefoną skambinėja random žmonėms ir ant jų barasi, kaip manote, ar tai yra normalu?“.

Paaiškinimas, kas atsitiko, yra paprastas. Pirmoji šios revoliucijos priežastis buvo, ir tebėra, pernelyg ilgos ir dosnios motinystės atostogos, kurių pasekoje mamos praleidžia per daug laiko prie kompiuterio. Antroji priežastis yra ta, kad anksčios šie gamtos stebuklai sėdėjo forume supermama.lt ir buvo pakankamai izoliuoti nuo pasaulio, tai yra, kėlė grėsmę tik sau ir savo vaikams (kol jų neatimdavo norvegai). Panašiai kaip futbolo chuliganai – kol daužosi tarpusavyje, aplinkiniams ne problema.

Tačiau joms labai trūko dėmesio ir veiklos aprėpties, ir aktyviausiųjų padedamos, jos persikraustė į Feisbuką – panašiai, kaip į Feisbuką persikraustė ir imbecilai bachūriukai iš one.lt, kurie fotografuodavosi pritūpę ir automobilio BMW fone (minėtieji bachūriukai ir Feisbuke ilgai nesitrynė ir išsikėlė į Airiją, kur juos labiau gerbia, galimai todėl, kad nesupranta, ką jie šneka).

Ir todėl dabar, pačios to nenorėdamos, jos tapo viešosios erdvės žvaigždėmis. Aš nežinau, kada šitie dalykai publikai nusibos. Kol kas viskas tik pavojingai populiarėja ir surenka man po šimtą naujų sekėjų kasdien. Revoliucija dar nepradėjo ryti savo vaikų.

Šurikas, labiausiai amerikietiškas rusų filmas

Prieš kurį laiką rašiau apie Andrėjaus Tarkovskio „Stalkerį“, kaip apie vienintelį rusų filmą, kurį verta žiūrėti. Paskui prisiminiau. Yra ir dar, tik man ne iš karto ateina į galvą.

Ne, ne „Dvylika kėdžių“ – ten klaikus šlamštas, baisus (ta prasme, nepakeliamai nevirškinamas) Andrejus Mironovas pagrindiniame vaidmenyje, ir – kas blogiausia – filmas susmirdęs nuo tarybinės sudvasintos inteligentijos susižavėjimo juo (ir atitinkama Ilfo ir Petrovo knyga, pagal kurią rašytas scenarijus). Ligi šiol tarybinio raugo dėdės ir tetos cituoja išminties ir sąmojo perlus iš tos nesąmonės. Jiems tai „klasika“. Klasika, kai nieko daugiau neskaitęs ir nematęs. Anglai taip pat tąsosi su savo idiotišku „Monty Python“, vis kartodami ir kartodami John Cleese, Michael Palin baisiai novatoriškus juokus apie visokias nustipusias papūgas, kurias atnešė grąžinti į zoologijos prekių parduotuvę: jie taip šlovina savo praėjusią komediją, nes nieko naujai gero jau keturiasdešimt metų nesukūrė.

Ne „Briliantinė ranka“, nors tai – jau geriau. Filmas, kurį noriu jums rekomenduoti, yra „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, sukurtas režisieriaus Leonido Gaidajaus 1965 metais. To filmo net pavadinimą sunku į lietuvių kalbą išversti, nes raidės Ы, rusiškai reiškiančios žagsėjimo arba atsiraugėjimo garsą, lietuvių kalboje net ir nėra. Filme paaiškinama, kodėl toks operacijos pavadinimas. „Kad niekas nesuprastų“. Teisinga kryptimi mąstoma. Šis filmas – vienas populiariausių Tarybų Sąjungos istorijoje (70 mln. žiūrovų jau pirmaisiais metais; tai privertė režisieriui išmokėti neapsakomą 70 000 rublių honorarą šalyje, kur mėnesio alga būdavo šimtas rublių, mat už dešimt parduotų bilietų režisieriui priklausė viena kapeika, o už tūkstantį išeidavo visas rublis, ir tarybinė kino industrija, nors ir kraupo nuo tokių pinigų vienam žmogui, bet atsiskaitė, kaip pridera).

Filmas sukurtas keistu, netipišku istoriniu laikotarpiu: ideologiniai reikalai buvo nuošalėje, tik prieš metus (1964) į pensiją išgrūdo visiems prisiėdusį šalies vadą ukrainiečių chamą Nikitą Chruščiovą, jį pakeitė dar tada jaunas buvęs kitas ukrainietis, gražus vyras (tačiau irgi knygų neskaitęs) Leonidas Brežnevas. Valdžios struktūros rūpinosi savo kailiu, daug laiko liaudžiai šviesti neturėjo, ir tautai reikėjo pramogų. Aršūs ideologai išlindo vėliau. Leonido Gaidajaus pramoga buvo be ideologijos, pašiepianti tik tuos, iš ko galima buvo šaipytis (alkoholikus, tinginius, vagis ir sukčius – tada dar nebuvo mados latrus ir veltėdžius laikyti aukomis, ir patyčios iš genetinio broko, ačiū Dievui, buvo legalios ir skatinamos). Ypač aršiai užsipulti ant meno kūrinio buvo rizikinga, kol niekas nesuprato, iš kur vėjas pučia: tai jau buvo nebe Stalino laikai, kai skųsti buvo rekomenduojama kuo daugiau; todėl Gaidajaus kūrinio niekas iš esmės ir nepalietė. Meno tarybai kai kas užkliuvo medžiagoje, tačiau niekas net nebuvo pakeista. Atsipūtęs buvo laikmetis. Filmas yra gryniausia žanro forma: vadinamoji „slapstick“ komedija, sunkiai išverčiamas terminas iš nebyliojo Holivudo kino laikų, iš esmės reiškiantis komediją, kurioje kas nors visą laiką juokingai griūna, arba gauna į veida didelį tortą su kremu. Kaip pornografiniam filmui nereikia siužeto, reikia tik jo užuomazgų (moteris viena namie, karšta, ir ateina baseino valytojas), taip ir Šuriko nuotykiai vientiso siužeto neturi: 90 minučių trukmės filmas yra seka iš trijų atskirų epizodų, nesusijusių tarpusavyje – viename asocialus marozas gauna pataisos darbų ir patenka į statybas, kur turi dirbti su studentu, dėl kurio ir buvo areštuotas, kitame akiniuotas studentas taip kruopščiai ruošiasi egzaminui, kad patenka į bendramokslės butą, ir nei ji, nei jis patys to nepastebi (tuo metu kiti studentai išgalvoja gudrius dėstytojo apgaudinėjimo būdus), ir paskutiniame, kuris ir yra operacija Y, trys nedorėliai, kuriuos vaidina auksinis tarybinės komedijos aktorių trio – Nikulinas, Morgunovas ir Vycinas – pasamdyti inscenizuoti sandėlio apvogimo, kad suktas jo vedėjas galėtų išvengti atsakomybės už grobstymus, o netyčia paliktas saugoti sandėlio studentas didvyriškai užkerta kelią jų užmačioms (kaip po dešimtmečių Macaulay Culkin filme „Vienas Namuose“).

Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/issifruoti-rusija-labiausiai-amerikietiskas-rusu-filmas.d?id=69953580

Kodėl Amerikoje laimės Trumpas, o Vokietija prisišauks nacius

Šiandien planavau rašyti recenziją apie vieną amerikiečių režisierių (Michaelą Moore‘ą – pažadu, dar kada nors aptarsiu tą siautėjantį komunistų milijonierių), bet kai tokie įvykiai Europoje, turiu pakalbėti apie tai, kas šiandien labiausiai rūpi visiems.

Vokietija ir liberalioji Europa šokiruota, nes svetingumas pabėgėliams apsisuko prieš jų gynėjus: priekabiavę ir prievartavę moteris Kelne (bent tie, kas buvo sulaikyti) pasirodė esą pabėgėliai. „O ką mes jums sakėme“, sako visi tie, kas kalbėjo, kad pabėgėlių negalima įsileisti, nes bus blogai, ir taip kalbantiems nelabai ką yra atsakyti. Ką tu paaiškintum žmogui, kuris kartojo, kad reikia uždrausti alkoholį degalinėje ir sakė, kad rugsėjo pirmąją negalima pardavinėti alaus, o štai kažkas nusiperka alkoholio degalinėje rugsėjo pirmą dieną, prisigeria iki baltų arklių ir įmeta vaiką į šulinį? Su juo kalbos nebus.

Panašiai prieš kurį laiką mes, dėl sudebilėjusios tautos dalies (taip, tie patys žemės referendumo nevispročiai), atsisakėme atominės elektrinės, nes Japonijoje buvo avarija, o jei nebūtų tos atominės Japonijoje, tai tos avarijos nebūtų buvę. Kadangi pas mus dabar nėra atominės elektrinės, mes tokios avarijos neturėsim. Turėsim automobilius BMW, surenkančius idiotus prie vairo ir įvažiuojančius į viską, kas juda ir nejuda. Smalkėmis žmonės nuodysis, kaip ir kasmet, greitai ir tyliai. Ateis vasara, ir vandens telkiniai susirinks daugiau gyvybių, nei kada nors galėtų susirinkti branduolinė avarija. Bet atominės elektrinės nebus, todėl viskas gerai. Beprasmiška kalbėtis su dviračių entuziastu, kuris skundžia apžvalgininkus policijai, kad jie nejuokautų apie nuskintus gatvėse dviratininkus, nes juk tikrai, būna taip, kad gatvėje tikrai žūsta dviratininkai. Tiesa, jei apžvalgininkų neliktų, marozai vis tiek įvažiuotų į dviratininkus, nes ne nuo Romo Sadausko ir ne nuo Andriaus Užkalnio pragaištingo poveikio Lietuvos keliuose ne viskas gerai, bet ką tu jiems paaiškinsi, kai dviratininkams grandinė įtraukia jų barzdą ir besisukantys pedalai tranko į galvą tol, kol išsikrato proto likučiai. Kai nelieka proto net likučių, žmogus sėda rašyti laiško policijai ir organams.

Tai dabar tas pats su pabėgėliais. Ar yra tarp pabėgėlių nusikaltėlių, apsimetėlių, prievartautojų, potencialių teroristų? Yra, kaip ir tarp dabartinių, Lietuvoje gimusių Lietuvos gyventojų, ar tarp tų, kas grynesnis vokietis, nei dubuo troškintų kopūstų ir baltosios Bavarijos dešros. Žinoma, yra. Ar tai reiškia, kad nuo pabėgėlių reikia, arba įmanoma, apsitverti ar deportuoti? Ne, nereiškia. Dabartinė Europa negalėtų apsitverti nei nuo pabėgėlių, nei nuo dinozaurų, nei nuo ožkų, nes pasienio kontrolė yra kelis kartus silpnesnė, nei bet kuri kita gynybos ir teisėsaugos funkcija. Deportuoti – juo labiau. Visa Britanijos imigracijos tarnyba išgali per metus deportuoti kokius aštuonis žmones, nes vieno nuteisto teroristo deportavimui reikia užpildyti aštuonis tūkstančius puslapių dokumentų (trim egzemplioriais) ir laimėti devynias apeliacijas teismuose, bet teismai šiuo metu nelabai gali padėti, nes jie užimti lietuviais skustomis galvomis iš vištų fabrikų ir visokiais albanais. Europoje veikia tik policija ir kariuomenė, tačiau jos daro stebuklus supančiotomis rankomis (kaip ir Lietuvoje), nes jiems kasdien kenkia politikai. Tai tie patys prietrankos, kurie buvo sugalvoję „perkrauti“ santykius su Rusija, kol Vladimiras Putinas nepradėjo karo ir neužgrobė Krymo. Pabėgėlių krizė Europoje gilėjo ir mekenantys korektiški valdžios puspročiai kovojo su bet kokiomis problemomis sau įprastomis priemonėmis: konferencijomis, plakatais ir lankstinukais, užuot pasirūpinę adekvačiu saugumo užtikrinimu, policija viešose vietose ir bet kokių ekstremistų ir potencialių teroristų izoliavimu. Jie nenorėjo atvykėlių profiliuoti ir vertinti islamo keliamos rizikos, nes islamas jiems „taikos religija“ ir Korane nieko apie Vokietiją ir interneto indoktrinavimą neparašyta.

Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-kodel-amerikoje-laimes-d-trumpas-o-vokietija-prisisauks-nacius.d?id=70059302

 

Niekada nebūsiu politikas

Andrius Užkalnis – Mindaugo Ažušilio nuotrauka / DELFI

Labai dažnas, skaitydamas mano rašymus internete ir popieriuje, šiame portale ir knygose, žiūrėdamas ir klausydamas laidas, vis sako, padarę sau asmeninį atradimą. „Užkalni, tai jau susiruošei į politiką.“

Tada pasakau ir pakartoju, kad niekada neisiu į politiką. Nei į Seimą, nei į savivaldybę, nei į ministeriją, niekur. Nė į europarlamentą. Suprantate? Niekur. Į jokį renkamą postą. Nieko neturiu prieš politikus (jie dirba savo darbą, ir dirba jį maždaug su tokiu pačiu uolumu, užsidegimu ir profesionalumu, kaip ir juos išrinkę rinkėjai, kas nėra labai entuziastingas pagyrimas, bet jie nėra ir blogesni už mus), tačiau nenoriu būti politiku. Lygiai taip pat nieko neturi prieš picų vežiotojus, grikių augintojus ir kosmetikos pardavėjas prekybos centruose, bet nemanau, kad šis darbas yra pakankamai patrauklus man. Kiek Lietuvos partijų man siūlė prisijungti prie jų ir traukti į rinkimus, kampanijose kūdikius bučiuoti ir rankas spausti? Šiuo metu jau keturios. Nepykstu: jų darbas siūlyti, mano darbas atsisakyti. Tai ir atsisakiau. Nieko asmeniško.

Bet varguoliai negali patikėti. Jie įsivaizduoja, kad Seimas (arba kokia miesto taryba) yra svajonė kiekvienam, ir nesupranta, kad gali būti kitaip. Jeigu koks Visvaldas Matijošaitis nueina į Kauno merus, tai varguolis galvoja, kad jis taip daro todėl, kad turbūt iš krabų lazdelių nebeuždirba, tai jam reikia pajamų. Antano Guogos irgi nesuprasi. Lyg ir turi pinigų, bet europarlamentaras. Turbūt nesiseka jam kortomis lošti, tai gal nors taip gerovę užsitikrina, mano sau visuomenės atstovas.

Kai varguolis perskaitė, prieš keletą metų, apie vagilę Seimo narę, viešbutyje prieš išsikraustymą išsukinėjusią lemputes, tai jis piktinasi ne todėl, kad vogti lemputes yra smulkmeniška ir niekinga. Varguolis siunta, kad ne jis gavo lempučių pasukinėti: būtų tame viešbutyje, tai ne tik lemputes išsuktų, bet ir vinis dantimis iš sienos ištraukytų. Ir durų rankenas į kišenes susidėtų. Todėl vėl ir vėl kartoju tą patį. Garbės žodis, kiekvieną savaitę vis kas nors paklausia apie tą politiką. Ir tada jie neatlyžta: „bet kodėl?“. Pasijuntu, lyg kalbėdamas su giminaičiais, kurie negali patikėti, kad aš nemėgstu balandėlių ir karpio. „Bet kaip tu jų gali nemėgti? Visi juos mėgsta.“ Aš tikrai nemėgstu balandėlių ir ypač karpio. Karpis yra žuvis, kurią valgiaraštyje turėtų uždrausti Jungtinės Tautos. Tuo tarpu balandėliai yra iš kopūstų, tuo viskas pasakyta.

Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-niekada-nebusiu-politikas.d?id=70028566

Čikenams galvų nesukioju

Darbas geresnis, negu čikeno galvos

Dabar Kalėdino sezono metas, ir šią skiltį, išdėliotą kavinėse Coffee Inn, galimai perskaitys ir tie, kas atvyko į Lietuvą šventėms. Arba, kaip jūs sakote, ant švenčių.

Prisiminę mano rašymus, tuojau galvojate apie čikenų galvų sukiotojus iš fektorių ir silkių uodegų skutėjus iš Norgės, tačiau dėl jų nerimauti nereikia: jie po kavines nevaikšto, nei Anglijoje (juo labiau Airijoje, kur kavinių net ir nėra), nei Lietuvoje. Jie šiuo metu sėdi artimiausioje prie jų miestelio tinklinėje picerijoje ir puotauja su draugeliais (kurių daugelis irgi grįžę, tik iš kitų šalių), ir pasakoja, kad pas juos Piderbore tai picos būna vo tokios, o ne kaip čia ta nesąmonė. O kiek dar Lietuvoje uždirba žmonės, kaip išvis tokias perka? Nesąmonė čia Lietuvoje išvis.

Tačiau negali ir trijų žodžių parašyti apie apygirčių galvijų gaujas (su pasakišką sekmę radusiomis kosmetologėmis iš Londono priemiesčių, pūstomis lūpomis ir leopardinėmis tympomis), lipančias iš rajanerų, kaip tuojau pat atsiranda kita kategorija, kuri negali nepasisakyti.

Tą kategoriją labai gerai pažįstate. Tai žmonės, kurie jaučia būtinybę pranešti, kad jie tikrai salotų neskina, sumuštinių netepa ir jau tikrai, tikrai vištoms galvų nesukioja. Raktinis sakinys: „kokiuose restoranuose mes valgom, tokie tavęs ir ant šaligatvio neprileistų“ (vertimas: pora kartų buvo korporatyviniame vakarėlyje, kur jų kolegos apsimetinėjo, kad daug nuotuokia apie vynus, taip pat valgė angliškus vištienos suktinukų variantus ir ant lėkštės krašto buvo pamaklinėta dviejų spalvų padažais).

Tai Marius arba Darius, kartais Jolanta, išėję finansų arba teisės mokslus (nelabai svarbu kur, tačiau greičiausiai šiek tiek mokėsi ir Londone), ir dirbantys darbus, kurie audrina vaizduotę visiems giminaičiams Lietuvoje. Apie juos mama sako „dirba banke“ (net jei Darius dirba draudimo bendrovėje arba bankroto administratoriaus kontoroje, arba net jei yra teisininkas, koks skirtumas), ir mama niekada nežino, ką tiksliai dirba: „kažką su kompiuteriais“ (vertimas – sūnus ant darbo stalo turi kompiuterį). Mama neskiria pasieniečio nuo muitininko, tai kurių velnių skirti finansininką nuo teisininko?

Jie šypteldami kalba apie tai, kaip giminės Lietuvoje nelabai supranta, kaip jie gyvena (nes giminės tikrai nelabai supranta), ir nelabai perpranta atlyginimo santykį su nekilnojamojo turto ir transporto kaina (tai irgi tiesa). Taip, kam reikia už marškinius mokėti €100, irgi giminaičiai Lietuvoje nelabai žino: ne todėl, kad Lietuvoje, o todėl, kad varganuose darbuose ir su mažomis pajamomis.

Tačiau Marius ir Darius mielai stumia ir propaguoja apie save tuos pačius mitus, kurie šildo mamyčių ir tetučių Genovaičių ir Aldonų širdis.

Pagrindinis mitas yra apie tai, kad juos, lietuvius, užsienyje nepaprastai vertina. Iš kur jie tai žino? Taigi turi juos siunčia į komandiruotes, jie skraido verslo klase ir gyvena tik pačiuose geriausiuose viešbučiuose. Ir dienpinigius gauna tokius, kad mama Ukmergėje tiek per mėnesį uždirba. O kur dar alga. Žinoma, taip skraido ir gyvena visi, kas dirbo tokius darbus tokioje organizacijoje, bet koks skirtumas.

Pareigos? Pareigos puikios, atlyginimas pasakiškas. Kodėl nuo tokio pasakiško atlyginimo jiems reikia po dvi valandas trenktis iki darbo prigrūstu traukiniu, jie nekalba, bet ką jau jiems pasakysi. Jie visada verčia į lietuvių kalbą pareigų pavadinimą tiesiogiai ir niekada neaiškina jokių detalių, nes mamai ir tetai taip geriau. Gavę „viceprezidento“ postą banke Goldman Sachs, jie niekada gyvenime nepatikslins, kad šiame banke dirba 12 tūkstančių viceprezidentų. 40 procentų banko darbuotojų yra viceprezidentai. Kam apie tai kalbėti? Kam nuvilti mamą? Tegul mama galvoja, kad vadovavai vienam didžiausių bankų pasaulyje.

Panašiai Lietuvoje šefai arba šiaip lėkščių plovėjai mėgsta pasakoti apie tai, kaip jie Anglijoje dirba „pas Jamie Oliverį“. Jie niekada nemini to, kad Jamie Oliveris vien Britanijoje turi daugiau nei 40 restoranų ir ten dirba šimtai žmonių. Kam griauti gražią svajonę.

Geriausia istorija iš tų, kas čikenų galvų nesukioja, visada kalba angliškai geriau už pačius anglus. Nė vienas anglas niekada nepagalvotų, kad jie ne anglai. Mamoms ši pasaka labai patinka. Nes mamos tikrai nemato problemos, kai išgirsta „zis“ ir „Lisjueinija“. Joms tai skamba užsienietiškai. Iš Dariuko žmogus išaugo.

Pagyrimas išsišokėliams ir kuklumo suniekinimas

Kuprinė, kurią gavo Užkalnis, ir apie kurią yra iš esmės šitas straipsnis

Kalėdų senelis (arba, kaip labiausiai sovietizuotiems iš jūsų patogiau, Senelis Šaltis) man atnešė neeilinę dovaną. Mano artimi draugai ir kolegos žino, kad aš portfelio nenešioju, anei tos didelės piniginės, kokią mėgsta važinėtų automobilių prekijai, vadinamosios pederastkės. Aš visą laiką vaikštau su kuprine, kurioje telpa pinigai, kompiuteriai, raktai, papildomos baterijos ir šaunamieji ginklai. Ne, šaunamųjų ginklų neturiu. Nors norėčiau.

Gavau kuprinę, kuri yra nuostabiausias gaminys, kurį gyvenime esu lietęs rankomis. Pridedu nuotrauką, kad galėtumėt pamatyti. Kieta, bet kartu aristokratiškai atrodanti oda, tvirtumas ir tobulos proporcijos, ir svarbiausia, kad pagaminta specialiai man, pagal mane, mano asmenybę, talentą ir švytėjimą. Čia ne reklaminis straipsnis, ir internetinės nuorodos nebus (tik šita), taip pat ir kontaktų nebus, todėl pasakysiu, kad šį daiktą sukūrė dizainerė Dovilė Bielousovaitė, kuri neseniai buvo žinoma siauram ratui, o po šiokios tokios sklaidos per šias Kalėdas ji jau statosi naujas dirbtuves, penki tūkstančiai kvadratinių metrų prie Naujosios Vilnios, nes visi dabar nori „Užkalnio kuprinės“. Juokauju. Nesistato dirbtuvių, bet „Užkalnio kuprinės“ nori visi, net ir Vaidas Baumila pažadėjo užsisakyti, o jau jis kaip pasako, taip ir būna.

Kodėl aš tai pasakoju, nejau manau, kad visiems įdomu, ką Užkalnis gavo dovanų Kalėdoms? Pirmiausia, tai tikrai įdomu, jūs skaitote ir laukiate, kas čia bus toliau. O toliau yra, kaip visada, moralas ir pamokoma istorija 2016 metams.

Lietuvoje yra labai daug talentingų žmonių, daugelis kurių yra jauni, ir jie kuria puikius dalykus, ir man norisi daugelį jų palaikyti. Kodėl? Nes jie yra mūsų ateitis ir mūsų perspektyva. Jie kurs turtingą Lietuvą, kurią sudarys laimingi žmonės, o ne truputį oresni ubagai, kuriems dešimčia eurų padidino minimalų atlyginimą.

Lietuvai reikia kurti brangias prekes ir paslaugas su didžiule pridėtine verte. Brangias kuprines, papuošalus, drabužius, keliones, knygas, kompiuterių programinę įrangą, TV laidas, muziką, filmus. Gaila, mes nesukūrėme ir negaminame iPhone ir kitokių dalykų, kur prie kiekvieno parduotos prekės vieneto yra kelių šimtų dolerių antkainis (taip, iš ten ir susikraunami milijardai), bet galime gaminti daug ką kitą, ir krautis pinigus, jei atsisakysime prakeikto kuklumo.

Baisiausias bruožas, kumečių ir vergų šlovinamas: kuklumas. Nevykėliai lietuviai negali pakęsti arogancijos, pasitikėjimo savo jėgomis, akiplėšiškumo, pasididžiavimo, ir taip gausiai propaguoja savo vergiškus bruožus ir elgesio ydas, kad tai persiduoda net ir kai kuriems iš tų, kas nėra nei vergai, nei užguiti samdiniai savo esme.

Ką pirmiausiai reikėtų padaryti, tai kaip nors (dar nežinau kaip) išnaikinti varguoliškas saviveiklos muges, įkurtas tamsiuose aptrupėjusiuose pastatuose, paveldėtuose iš šlykščių sovietinių pramonės įmonių. Jie moko dalyvius ir ateinančius gyventi ir galvoti skurdžiai ir pigiai pardavinėti gaminius tiems, kas turi labai mažai pinigų. Reikia ir jų, galbūt, bet tikrai ne Lietuvos ateičiai. Ir dar reikia uždrausti Kaziuko mugę. Tai yra nesąmonė tiems, kas nemato toliau drožto šaukšto. Nebent tegu tuos šaukštus po šimtą eurų pardavinės. Tada galima.

Lietuvai reikia kuriančių, gaminančių ir parduodančių brangiai. Didelė kaina yra gerai. Didelis antkainis yra proto požymis. Menka garbė, kaip sakė Jonas Jablonskis, varguoliams piguvą pardavinėti, didelė gėda brangių prekių rinkai nesiūlyti.

Lietuvos ateitis nėra skambučių centrai su tūkstančiais sočių samdinių šiltose patalpose, uždirbančių po pusantro tūkstančio eurų per mėnesį ir laimingai kriuksinčių, kaip kiaulė balutėje. Tai yra gerai, tačiau tai nėra ateitis.

Taip pat neblogai yra ir tai, kad viščiukų galvų nusukinėjimo fabrikai ir silkių skutyklos, Londono viešbučiai ir Airijos pievagrybių fermos surenka beveik visus tuos, ko nesugebėjome tinkamai išmokyti ir paprotinti, kaip ir tuos, kam gyvenime blogai iškrito genų loterija. Taip yra, žinoma, geriau, nei magnetolas vogti iš blogai pastatytų automobilių. Taip yra geriau, nei kontrabandines cigaretes vežioti. Bet tai irgi nėra ateitis. Ir, kad ir kaip mes džiaugtumėmės mūsų didele sėkme, gaminant pigius baldus švedams, ir uždirbant pusę milijardo eurų per metus vien iš to, tai irgi nėra sėkmės receptas. Nes mes gaminame dėdei, o dėdė, kuris daugiau nieko nedaro, tik organizuoja parduotuves ir karpo kuponus, tikrai uždirba daugiau, nei mes iš savo dailių lentų pjaustymo prie Radviliškio ar Kazlų Rūdos dideliais kiekiais.

Žinote, kam tinka skambučių centrų ekonomika? Indams, tarnų tautai, kur karvės vaikšto gatvėmis ir žmonės varžosi, kas greičiau pakilnos ragelius ir pigiau atsilieps į skambučius, nuo Fynikso iki Birmingemo. Jie tiekia pigią darbo jėgą ir tuo džiaugiasi. Mums tai netinka, nebent norėtumėm karvašūdžių centrinėse miestų gatvėse.

Pažiūrėkite į Italiją, kuri valstybiniu lygiu yra tvarkoma kaip bananų respublika, kur vyriausybės keičiasi dažniau, negu žiuri atstovai Lietuvos TV talentų projektuose, ir vis tiek yra viena didžiausių pasaulio ekonomikų. Kodėl? Todėl, kad jie gamina, be kita ko, brangiausius pasaulio automobilius, prabangiausias madas, nišinius kvepalus, nežmoniškai įkainuotus krepšius, o dar projektuoja gražiausius pastatus, interjerus ir nebiudžetinius baldus; susirenka milijardus iš neubagaujančių turistų ir dar parduoda jiems (ir kitiems) vyną milijonais litrų. Tai yra teisingas būdas gyventi. Italai nesėdi skambučių centruose ir ragelių nekilnoja.

Kiekvieną kartą, kai lietuvių varguoliai ir pavyduoliai kalbą apie ką nors, spjaudydami pagiežą, ir lygina mažą savikainą ir didelę pardavimo kainą, galite būti tikri, kad čia eina kalba apie puikų pavyzdį mums visiems, ir reikia daryti taip, kad varguolius labiausiai siutintų. Pirkti už eurą, pavadinti, supakuoti ir parduoti už dvidešimt: čia yra protingųjų verslas, čia yra ateitis. Ne šriubų sukiojimas.

Dar kartą: ateitis yra mūsų šalies, kaip ir kiekvienos šalies, ambicingi viršutiniai dešimt procentų, kurie yra godūs, nori ne šiaip sau daug, jie nori visko. Kai jie sukuria kuprines, tai būna pačios gražiausios kuprinės pasaulyje. Aš kai gavau tą kuprinę, aš nebenoriu būti savo prabangiuose namuose Vilniaus centre, aš noriu kur nors eiti, kad tik su ta kuprine.

Taip užsiriša

Ir nepradėkite man čia dabar savo banalybių apie tai, o kas šluos gatves ir valys kanalizaciją, jei visi tik programuos ir kurs dizainą. Atsiminkite: nė viena turtinga šalis niekada neturėjo problemos su paprastų darbų atlikimu. Paprasti darbai ne tik nėra didžiausia problema – jie apskritai nėra problema. Pasaulis didelis, paprastus varžtus sukiojančių ir šluotomis mojuojančių visada atsiras už prieinamą kainą. Atsakymas yra ne daugiau centų gauti už mojavimą šluotomis, atsakymas yra tiek uždirbti už krepšių ir palaidinių kūrimą, arba už landšaftų projektavimą, arba už vieninetinę keramiką, kad neliktų laiko net galvoti apie šluotas: šlavimu tegul rūpinasi tie, kas negali kurti sidabro žiedų.

Ne šiaip laimingų 2016 metų linkiu. Linkiu ambicingų, ir siekiančių turtų ir didelės sekmės. Nekuklių jums ir išsišokėliškų metų.

Metų ataskaita: “Buvo nerealu”, sako Užkalnis

Kas manęs nebekvies atsilankyti ateinančiais metais – V.V.Putinas, Ž.Ž.Depardjė, P.P.Coelho, S.S.Lavrovas (nuotraukoje  - restoranas Dolmama, Jerevanas, Armėnija)

Šios publikacijos globėjas yra Armėnijos brendis Ararat, su kuriuo ši publikacija nėra susijusi, galbūt tik šiek tiek.

—

Žinau, kai ką jau erzina mano nesustabdomas optimizmas, ir kad dažnai sakau, kad buvo nuostabus tas ir anas, bet primeskite, metai tikrai buvo nerealūs.

Nenoriu kelti be reikalo pavydo bangų, arba scenų, kaip sako nišinis, bet tvarus internetų trolis Igor Šiškin, tačiau konsiderinkite šį sąrašą:

1) Jau metų pradžioje, knygų mugėje, pristačiau dar vieną naują knygą (atrodo, kad tai buvo nežinia kaip seniai), Antroji Evangeliją pagal Užkalnį. Penktasis mano bestseleris. Aš dar nė vienos knygos nesu išleidęs, kuri nebūtų šalyje perkamiausia. Ką jūs į tai?

2) Baigiau tekstus, ir laukiu pasirodant, naujos knygos, Užkalnio kelionės. Bus knygų mugėje. Jūs ten būsite, aš ten būsiu. Jums džiaugsmas, man pinigai ir laimė nuo susitikimo su mylimais skaitytojais.

3) Praėjo dar vieni pilni metai mano laidos Žinių Radijuje. Kiekvieną pirmadienį, be išimčių, 52 laidos, 52 pašnekovai, visi nuostabesni vienas už kitą. Man patinka, kad šios laidos yra klausomiausios Žinių Radijo laidos. Man taip pat patinka, kad kiekvieną savaitę vis kas nors parašo, kad nebeklausys Žinių Radijo, nes ten tas klounas.

4) DELFI!!! Atrodo, kaip seniai tai buvo, bet pavasarį prisijungiau prie didžiausio ir pagrindinio šalies portalo kaip apžvalgininkas, filmų kritikas ir maisto kritikas. Tai buvo metai, kai tekstai šaudė lyg iš kulkosvaidžio (po tris per savaitę). Kai kuriais ypatingai didžiuojuosi: Palanga, emigrantai durniai, filmas su Vysockiu, režisieriaus Eldaro Riazanovo gyvenimo kūrybos apžvalga, rekviem Kunigaikščiui Vildaugui - čia tik keli.

Ir, atspėkite ką? Kasdien proto ubagai rašo, kad viskas, dabar dėl Užkalnio, DELFI nebeskaitys. Are you kidding? Net Račas skaito DELFI reguliariai, jau nekalbant apie normalius žmones. DELFI skaito visi. Mano straipsnius skaito visi. Jų neskaito tie, kas nemoka skaityti.

5) Dar vieni metai Laukinių Žąsų. Didžiausias, skaitomiausias ir įtakingiausias restoranų kritikos portalas šalyje (ir Baltijos šalyse, nes nei Latvija, nei Estija nieko panašaus neturi) augo ir stiprėjo, dabar jis gyvena kartu su DELFI projektu 1000 Receptų ir yra labiau skaitomas ir lankomas, negu bet kada.

6) Geri dalykai ateina pas tuos, kas jų neprašo. Kai prieš Šv.Kalėdas namai pradėjo pampti nuo dovanų ir lauktuvių, valgomų, geriamų ir nevalgomų (daugiausiai valgomų ir geriamų), iš Lietuvos verslų ir žmonių, kurie man nori padėkoti už paminėjimus, įvertinimus, dėmesį, pirkimą, pasižiūrėjimą, buvimą kartu, pagalvojau ne tik tai, koks dėkingas esu, bet ir apie tai, kad nieko neprašiau, už valgį nedirbau ir rašiau ir kalbėjau apie tai, kas man patiko. Armėnijos brendis pakvietė į Armėniją, kur ne šiaip buvome, bet ir nuo Lietuvos atidarinėjau jų naują €600 brendį, ir galvojau: jei mane nuskraidino 2100 km, kad atkimščiau butelį, kažką teisingai darau gyvenime.

Bloga naujiena yra tai, kad pasiilgau to brendžio.

Pasiilgau jau to brendžio

Bet, aišku, turiu visokio kito Ararato. Ir galiu įsigyti*. Bet ir šito, ateis laikas, nusipirksiu, ypač jei ir toliau taip seksis tai, ką aprašiau (7). Kam man konjakas už €600? Dėl džiovintų vaisių ir medaus skonio, nekalbant jau apie visus kitus.

7) Kalbant apie maistą, šiemet paleidau Užkalnio koldūnus į apyvartą. Ne tik etiketę užklijavau – čia receptūra, sumanymas, kokybės kontrolė. Aš tikrai nesitikėjau, kad trys didieji tinklai paims juos platinti, ir kad žmonės juos pirks tonomis. Jei ir buvo kada Duskit Pavidolei, tai čia yra tikras duskit ir nušokit nuo tilto.

8) Šiais metais, linksmas ir laimingas, grįžau į televiziją. Du kartus per savaitę, kiekvieną savaitę, per Info TV, mano laida, pakaitomis su Algiu Ramanausku. Man tai labai smagu. Laida žiūrima puikiai, pašnekovai vienas per kitą geresni.

9) Surengiau tiek seminarų, susitikimų su skaitytojais, paskaitų mokiniams ir studentams, kiek tikriausiai niekada nebuvau surengęs, net ir tais metais, kai pristatinėjau savo pirmą knygą. Nežinau, kaip jums, o mane tai labai svaigina, kai kalendorius sudarytas keliems mėnesiams į priekį. Žinoma, pavyzdžiui, Merūnas Vitulskis man pasakojo, kad jo tvarkaraštis sudarytas keliems METAMS į priekį. Tai yra kur eiti.

10) Aplankiau daug šalių, padariau tūkstančius nuotraukų (net surengiau savo pirmąją fotografijos parodą, yay!), ir kuo daugiau fotkinu, tuo geriau gaunasi. Ne, jeigu jums nepatinka, manęs nedomina. Jei jums nepatinka, tiesiog išsijunkite radiją.

—

* Armėnijos brendis Ararat parduodamas prekybos centruose ir alkoholio parduotuvėse ir jis bus geras dalykas ant jūsų Kalėdų ar Naujųjų metų stalo. Yay.

Sukurk UŽKALNIUI tinklalapį (darbas, šlovė ir pinigai)

Tavęs laukia darbas, šlovė ir pinigai

KAS: visiškai naujas, nuo pradžios iki galo, andrius.com tinklalapis.

KODĖL: Iš Užkalnio produktų ir sumanymų susikūrė ištisa imperija.

Imperija – tai kasmet išeinančios knygos, Laukinės Žąsys, portalas DELFI, radijas, TV laida, Užkalnio koldūnai, Protokolai, FB, Google+, Instagram, Twitter, seminarai ir paskaitos, nekentėjų minios ir dar didesnės minios gerbėjų.

Reikia centrinio Užkalnio ofiso internete, vietos, kur galima būtų sudėti visas nuorodas, tvarkaraščius, taip pat rinktinius vizualus ir video, naujienas ir pasiūlymus.

KODĖL KONKURSAS: Žinau daug puikių dizainerių, turinčių vardą, reputaciją ir klientų sąrašus. TAČIAU noriu duoti šansą visiems, kas nori pabandyti jį pasiimti, taip pat ir pradedantiems. Tai bus žinomas, matomas ir lankomas puslapis, su visu įprastiniu išsukimu.

KAS ESATE JŪS: suprantate interneto dizainą, karpote ir programuojate. Galite atnešti sprendimus, o ne paaiškinimus apie tai, ko negalite padaryti, nes tai tas, tai anas.

KO REIKIA IŠ JŪSŲ: vieno, ir TIK VIENO, dokumento PDF formate, kur būtų ne daugiau 1 puslapio paaiškinimų, ką jūs siūlote padaryti, ir keli puslapiai skrynšotų apie “look and feel”. Skrynšotai gali būti jūsų eskizai, story-boardo stiliumi, arba jau esamų dalykų internete, kurie jums patinka, nuotraukos.

Man turi būti aišku, kad jūs supratote užduotį, ir man turi būti aišku, kad jūs padarysite patraukliai. Puslapių skaičius ir teksto apimtis nėra privalumas. Man turi matytis, kad suprantate, apie ką šnekate. Jūsų reikalas, kaip tai man pranešite.

Jei mokėsite pranešti žinutę man, reiškia, mokėsite padaryti gerai ir mano skaitytojams.

TAME PAČIAME dokumente prašyčiau nurodyti savo honoraro lūkesčius ir per kiek laiko padarysite, bet ne daugiau, kaip per mėnesį, įskaitant derinimus.

TEN PAT nurodykite savo kontaktinius duomenis: emailą ir telefono numerį. Skaipu nebendrauju niekada, FB messenger vengiu.

KAIP AŠ RINKSIUOS: ne tik pagal kainą – man reikia ne pigiausio puslapio, bet tokio, kuris būtų išskirtinis, nesupainiojamas su niekuo, aiškus ir nepripumpuotas nereikalingų skambučių ir švilpukų. Jei tai modifikuotas templeitas, viskas gerai. Kad tik man patiktų ir darytų darbą.

UŽDUOTIS: puslapis desktopui ir mobilioji versija (turbūt programuosit WordPresse), su tokiais skyriais:

Andrius Užkalnis, mokytojas ir elito atstovas (home)

Knygos

Laidos

Internetai

Foto ir video

Užkalnio prekės

Kada ir kur (renginiai ir tvarkaraščiai)

Ateinu pas jus (laiškai, kontaktai, pasakyk man, ką manai)

Siųsti į andrius@andrius.com, subj. line: SUKURK UŽKALNIUI TINKLALAPĮ ir jūsų VARDAS PAVARDĖ

Pasiūlymų laukiu iki 2016 m. sausio 3 d.

SVARBU: Papildomos informacijos apie užduotį nesuteiksiu niekam. Jei jūs galite tai padaryti, tai jums informacijos čia yra pakankamai. Jei negalite, tai jums nepadės ir 500 psl brand-bookas. Honoraro lūkesčius nustatinėkite pagal Lietuvos rinkos kainas. Ačiū.

 

Dovanotas laikas (šalyje nebėra vietos senukams)

Čia Kaunas, Alantos gatvė

Verslo Klasė - VZ Premium

Į sp ė jimas: š io straipsnio turinys gali b ū ti visi š kai prie š ingas tam, ko iš straipsnio tikisi skaitytojas.

Kai lietuviai tik tik savo nepriklausomybę bepradedą buvo kurti ir trispalves vėliavas dygsniavo, buvo toks pavydus kalbėjimas apie kitų šalių pensininkus (dažniausiai – vokiečius, nes turbūt juos matydavome dažniau, nei kitų tautų atstovus, Kuršių Nerijoje). „Mūsų pensininkai tik varškyte minta ir ant pečiaus sėdi, o jie po pasaulį sau važinėja, kavutę geria ir restoranuose vakarieniauja“.

Tais laikais, žinoma, dar būta ir didelio kontrasto: kokioje nors, sakykim, Nidoje kasdien galėjo vakarieniauti restoranuose tik lietuviški verslininkai, vertelgos ir piniguočiai (daugiausiai jauni – tie iš vyresnių, kurie turėjo pinigų, nekentė minties apie kasdienį išlaidavimą restorane už savus), o štai keliautojai buvo kitas reikalas.

Dabar šie laikai beveik užmiršti. Pagyvenę vokiečių keliautojai Nidoje pasidarė taupiausiais klientais, palyginti su kitais, ir dar klausinėja viską apie valgiaraštį: paaiškink jiems, kas per patiekalai yra „Bajorų užgaida“ ir „Anikės kelnikės“.

Apie laimingą senatvę ten, kur mūsų nėra, kalba nebent tie, kas patys yra ten, kur mūsų nėra: Džeiraldos ir Šampanitos, dirbančios sumuštinių restorane Mančesteryje, ir Danutės bei Genutės, ištekėjusios į Dubliną. Ir vienos, ir kitos yra sustojusiame laike, todėl jos liudija ne apie tikrovę, o apie atvaizdą, visiems laikams iškaltą amžiname jų smegenų įšale.

Laikas: ne kiek, o kaip

Buvo pavydima ne ilgesnio gyvenimo, nors Vokietijoje ar JAV vidutinė gyvenimo trukmė išties buvo ir yra ilgesnė, nei Lietuvoje. Yra 64 tūkst. dolerių vertas klausimas visiems, kas sako, kad anais laikais ir medicina buvo geresnė, ir maistas be konservantų, ir konservai be priedų – KODĖL TUOMET ANAIS LAIKAIS VISI TAIP GREITAI MIRDAVO, šaukiu aš tautai, ir dažniausias atsakymas būna „tai juk pragyvenimo lygis buvo kitas“, bet palaukite, sakau aš jiems, juk jūs patys tik ką man pateikėte gyvenimo kokybės dedamasias ir anot jūsų, jos buvo geresnės, tai kodėl visgi jie mirdavo anksti nuo tokio gero gyvenimo?

Buvo pavydima ir ne pensijos dydžio ir ne santaupų banke, nors tos ir buvo didesnės, nei Lietuvoje – apie jų tikrą dydį nebuvo žinoma, nes visi sprendimai apie laimingus vokiečių pensininkus būdavo semiami tik išorinio stebėjimo pagalba: jie valgo kepsnį ir geria alų, o mes ne.

Pavydima buvo iš esmės to, ką žmonės daro su savo vyresniais gyvenimo metais ir to, kad jie pasirenka nesenti. „Pasirinkimas nesenti“ dar ir dabar kai kam skamba kaip revoliucinė koncepcija, tačiau sugebėjimas pasirinkti, senti ar nesenti, priklauso visų pirma nuo įsitikinimo, kad turi tą pasirinkimą ir ne visuomenė nustato žmogaus galiojimo laiką.

Ką, ne visuomenė? Tik ne Lietuvoje. Lietuvoje visuomenė ir jos nuomonė nustato, arba nustatinėjo dar visai neseniai, absoliučiai viską: ne tik kaip kokiame amžiuje tinka rengtis (dar prieš pora dešimtmečių penkiasdešimtmetei moteriai eiti į gatvę apsimovus džinsais buvo nei šis, nei tas; nebent į bulviakasį kokį tinka), bet ir kada kokios muzikos priklauso klausytis, ir jau juo labiau kiek žmogui leidžiama santuokų turėti, koks privalo būti skirtumas (jei toks apskritai yra) tarp partnerių amžiaus.

Apie pastarąją kategoriją galima būtų rašyti ir rašyti: nėra tikslesnio mokslo, nei lietuviškų savanorių stebėtojų ir komentuotojų mokslinės išvados, ką reikš toks poros amžiaus skirtumas, koks yra dabar, po dvidešimties metų (jei jai dabar 20, o jam 40, tai kas bus po dvidešimties metų, kai jai bus 40, klausia stebėtojai ir linguoja galva, nors pirmasis atsakymas būtų asimetrinis – jei jie dvidešimt metų bus kartu, jau vien dėl to jie bus laimingesni, negu dauguma porų šalyje, nes retai kas būna kartu taip ilgai). Tačiau šiandien čia tema kita, be to, 40 metų ne visada reiškia 40 metų, apie ką dar pakalbėsime, jei turėsite kantrybės skaityti šį straipsnį visą.

Visuomenė buvo daugel metų įpratusi pavydžiai nustatyti, kaip reikia ir galima gyventi. Prisiminkime.

Trisdešimt metų moteriai jau buvo paskutinė riba ištekėti (tiesą sakant, paskutinė riba buvo 27, bet būkime dosnūs). Po trisdešimties metų į žmonas galėdavai tikti, nebent, kaip čia pasakius, niekam – na, išskyrus penkiasdešimtmetį užsienietį, ir ne todėl, kad jis yra turtingesnis už vietinį penkiasdešimtmetį, o tik todėl, kad užsienietis, atėjęs iš kitos terpės, nebuvo pasirinkęs siūtis įkapių, kai sukakdavo penkiasdešimt. Jam niekas nedavė leidimo gyventi ilgiau – jis tik nepriėmė tokių draudimų iš visuomenės.

Lietuviai (kaip ir kiti post-sovietikai) tuos draudimus klusniai priimdavo.

Mano senelis dėstė Vilniaus Universitete, ir kai jam suėjo 60, ten buvo didelis jubiliejus, iškilmės prie stalo, ir aš, dešimtmetis, buvau ten irgi pasodintas su profesoriais ir docentais salės prezidiume, nors nelabai supratau, kodėl (dabar žiūriu, kaip Baltarusijos prezidentas panašaus amžiaus sūnų visur po pasaulį vežioja ir duoda su Baraku Obama fotografuotis, ir manau, kad ir su manimi, matyt, kažką teisingai darė). Man padarė įspūdį tai, kad apie šešiasdešimtmetį kalbėjo ne tik kaip apie galimai paskutinį gyvenimo jubiliejų (deja, seneliui tas jubilieejus paskutinis ir buvo), ir kaip apie karjeros pabaigą.

Dabar tai būtų kas?

Šiais laikais šešiasdešimtmetis yra naujas keturiasdešimtmetis

Šiais laikais šešiasdešimtmetis yra laikas, kai dar liko geri dvidešimt metų, jei ne daugiau. Dirbti ir dirbti, rašyti, siekti, keliauti. Šešiasdešimt metų yra nei nuosprendis, nei paskutinį gyvenimo šventė. Penkiasdešimtmečiai tai juo labiau neturi jokios tragiškos konotacijos, nėra to „pusė šimto metų“ akcentavimo, kai anuomet būdavo linkima dar tiek pat nugyventi, tačiau galvojama, kad duok Dieve dar desėtką.

Šiais laikais šešiasdešimtmetis yra naujasis 40 metų jubiliejus, tik jau visi ir pamiršo, kaip anais laikais švęsdavo keturiasdešimties metų jubiliejų, juo labiau, kad anais laikais keturiasdešimtmetis būdavo nei jokia šventė nei atžyma, verta žymėti.

Senąja valiuta skaičiuojant, 40 metų nebuvo net ir sukaktis jokia. Tai buvo maždaug metas, kai „jaunas specialistas“ (taip vadinosi aukštąjį mokslą baigęs 25-metis) būdavo paskiriamas į kokį nors darbą ir ten, tame darbe, tam tikra pirmumo tvarka būdavo pastatomas į eilę butui gauti, o tuo tarpu gyveno su senstančiais tėvais arba uošviais, ir nuo to gyvenimo pamažu eižėjo santuokos akmuo, ir kartais išlaikydavo iki 40 metų, kai jaunas specialistas pagaliau gaudavo savo gyvenamąjį plotą, bet vaikai jau būdavo paaugę – mat tuokdavosi žmonės anksti, kad nepaskritų kur nors į Kybartus po baigimo, vaikus gimdydavo irgi anksti, nes vienintelė apsisaugojimo priemonė sekso metu buvo uošvienės mama, parvežta iš kaimo karšinti, mieganti už plonos sienos ir naktimis besibąstanti po butą, nes geria korvarolį, kuris kvepia visame bute ir nuo jo dingsta lytinio geismo likučiai. Sutuoktinė buvo susidrožusi nuo blogo maisto ir stovėjimo eilėse ir blogos kosmetikos (jau ir vienu kitu aukso dantimi blizgėjo). Tai tiek ir buvo tas keturiasdešimtmetis vertas. Karjeros prasme dar nebūdavo jokia viršūnė pasiekta – viskam vadovavo senoliai, tai yra, tie, kur apie 60 metų ir daugiau, kai jau visiškai nebe daug buvo likę iki mirties, kai jau nebebuvo aplink įgalių senesnių, o keturiasdešimtmetis buvo tik šiaip beveik snarglys.

Jaunystės sąvoka buvo nustatoma pagal Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos politbiuro narius, kurius žmonės matydavo per TV pagrindinėje ano meto tribūnoje: Vladimiro Lenino mauzoliejuje, kur viskam vadovavo balzamuotas lavonas, o ant jo sulipę buvo dar nebalzdamuoti ir nenumirę, bet jau labai prašėsi mirkymo stebuklingose formalino voniose ir smegenų bei vidurių išėmimo iš kūno ir išdėjimo į atskirą stiklinę talpą.

Kai paskutinis generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas stojo į savo postą 1988 metais, jam buvo 57-eri, ir aš, būdamas septyniolikmečiu, galvojau, ar visiems protas pasimaišė, nes sakė: „koks jaunas“. Penkiasdešimt septynerių metų vyrą pavadinti jaunu galėjo tik tada, jei jis buvo valdžios viršūnėje, ir gyveno pagal kitokį laikrodį. Niekas nebūtų sakęs „koks jaunas“ apie 57 metų vyrą, dirbantį suvirintoju, kuris mirė nuo infarkto – sakytų, jau viskas, amželį nugyveno, na gaila, gal dar būtų galėjęs kažkiek pagyventi, bet jau kai laikas, tai laikas.

Generaliniam sekretoriui kitos taisyklės, ir nedaugelis galvojo paskyrimo momentu, o kaipgi tam jaunuoliui seksis dirbti su vaikščiojančiais ties amžinybės riba už save dvidešimt metų vyresniais politbiuro gyvaisiais numirėliais? Nekaip ir sekėsi, nes tie senoliai nebuvo nusiteikę klausyti, jiems jaunesnis asmuo negalėjo būti autoritetas, nes vienintelis dalykas, kurį anais laikais atnešdavo didelis amžius, tai teisę nieko neklausyti ir į nieką nekreipti dėmesio, nes po tam tikro amžiaus taisyklės nuleipsta, ir jei žmogus gyvena pakankamai ilgai, jas gali ignoruoti.

Šiais laikais suaugę vaikai reiškia galimybes gyventi antrą kartą, o baigta karjera nereiškia pabaigos, o tik galimybę pradėti naują karjerą.

Po kelis derlius per vienerius metus

Čia ir yra pagrindinė paslaptis ir antrosios jaunystės kodas. Anksčiau vienas gyvenimas reikšdavo privaloma tvarka ne tik vieną šeimą (nors taip, skyrybų būdavo ir anuomet, ir ne mažiau nei dabar, tačiau po jų retai sekdavo nauja laimė, tiesiog tai buvo nevilties ir nelaimės formalaus statuso apibrėžimas), bet ir vieną karjerą. Kaip, beje, ir mokslai būdavo vieną kartą, bet apie tai esu kalbėjęs ankstesniuose straipsniuose ir dar kalbėsiu, be abejo, vėlesniuose: aukštoji būdavo pradedama ir pabaigiama, ir tai ir būdavo viskas, mokslo pabaiga.

Karjera turėjo būti viena ir viskas. Kaitalioti užsiėmimus, susigalvoti kažką naujo įpusėjus gyvenimui, buvo neįprasta ir nepriimtina. To nedarydavo net didžioji dalis kūrybinės inteligentijos – jei jau išsimokei būti aktoriumi, baigei aktorinį, turi diplomą, tai ir būk tu tuo aktoriumi, kol išneš iš scenos kojomis į priekį.

Tie, kas bandydavo kažką naujo, būdavo labai neskaitlingi ir reti egzemplioriai, ir jiems pavymui girdėjosi amsėjimas (dabar tegirdimas iš papuvusių pavyduolių burnų): „išspyrė“, „nepritapo“, „blaškosi“ ir didžiausias lietuvių keiksmažodis „visų galų meistras“, kuris daugeliui būdavo kartu ir diagnozė. Nobelio premijos laureatas, poetas Josifas Brodskis, dirbęs fabrike ir lavoninėje ir neturėjęs jokios poeto kvalifikacijos, kaip jam pasakė jį teisusi teisėja, buvo anų laikų visuomenei baisus pavyzdys, kas būna, kai asmuo blaškosi ir tvarkingai negyvena pasirinkto kelio.

Be abejo, kaip kiekvienam atsilikusiam idiotizmui, tam buvo skirta ir liaudies patarlė (nėra tokio dalyko, juolab stagnacinio, bukaprotiško ar izoliacionistinio, kuriam nebūtų specialiai skirta liaudies patarlė – net ir žmonų mušimą liaudis išmintis teisino): ta patarlė vienos karjeros atveju buvo „nemesk kelio dėl takelio“. Tiesiog taip nedaryk, nes niekas to nedaro – lik su savo pasirinkimu dėl pasirinkimo, net jei jis neteisingas ir laimės neneša.

Žmonės anksti susendavo ir greičiau numirdavo ne todėl, kad negalėjo pasilikti jauni, o todėl, kad buvo silpni ir klausė visuomenės paliepimo nieko nedaryti ir būti ramiai. Nuo nieko neveikimo, nuo intelektinio tingumo, nuo fantazijos nebuvo ir ateidavo senatvinė silpnaprotystė ir nukvakimas. Ir bezdėjimas ant krosnies buvo vienintelis pamanomas užsiėmimas.

Nereikia „rinktis nesenti“. Reikia tik rinktis nesielgti kaip išmestam už gyvenimo borto karšinčiui. Kiekvienas gali pasirinkti, ar pirkti akcijinį karstą išpardavime ir pasidėti jį ant aukšto, ar tuos pinigus išleisti kam nors, susijusiam su gyvenimu.

Kai pinigus ėmėme iš oro

Nu vienu žodžiu jūs supratot

Nors ir dabar sakau, kad pinigus uždirbu pakankamai lengvai (bent jau nė vienas rytas man nėra kančia keltis ir galvoti apie darbą, neturiu neapykantos viršininkams, nes neturiu viršininkų, ir vienas darbas man malonesnis už kitą), bet buvo dar ir lengvesni laikai.

Anuomet irgi dariau tai, kas patinka (dirbau radijuje, šiek tiek mokiausi Kauno Universitete, kai neturėjau svarbesnių reikalų, ir vertėjaudavau užsienio žiniasklaidai), bet tada gimstančios nepriklausomybės laikų Lietuvoje dar nebuvo lito, ir buvome įpratę uždirbti užsienietiškais pinigais. Dažniausiai doleriais. Kelionė iš Smiltynės į Nidą taksi – du doleriai, kambarys Nidoje kainavo gal penkis. Tačiau beveik visiems kitiems reikalams reikėdavo išsikeisti.

Pinigų atrodė kišenėse nežmoniškai daug. Šimtas dolerių atrodė per akis mėnesiui, o penki šimtai buvo tiek, kad tikrai neįsivaizdavau, kad įmanoma išleisti. Nebuvo labai daug prabangos prekių – ten, kur dabar Rotušės aikštėje parduoda už tūkstančius švarkus ir paltus, prekiaudavo šiltomis bandelėmis, kurias užsigerdavai pienu, taksi buvo vienodai baisūs ir jų negalima buvo išsikviesti mobilia programėle, nes nebuvo mobiliųjų programėlių, ir net nebuvo išmaniųjų telefonų toms programėlėms, nes ne tik išmaniųjų, bet ir jokių mobiliųjų telefonų nebuvo. Tai kur tada leisti pinigus, sakysite jūs, jei negali išleisti aštuonių šimtų eurų naujam telefonui? Tai apie ką aš jums ir kalbu, kad buvo lėtesni laikai.

Ir tais laikais tų dolerių tik gavęs niekas iškart nesikeisdavo. Visų pirma, piniginėje žymiai smagiau yra doleriai, o ne rubliai ar kokie nors pereinamojo laikotarpio bendrieji talonai (ar atsimenate, kas buvo bendrieji talonai? Tai buvo lyg pinigai, kilę iš talonų, kuriuos duodavo darbovietėse ir savivaldybėse, už kuriuos galima buvo gauti savo normą cukraus, tabako gaminių arba batus išleistuvėms; tai šituos bendruosius jau pradėjo leisti Lietuvos Respublika, kaip pakaitalą rubliams ir pirmuosius pinigus po Tarybų Sąjungos žlugimo). Doleriai piniginėje (kartais dar ir Vokietojos markės) atrodė gerai ir vertė jaustis taip, kad esi gyvenimo šeimininkas – ligi šiol, tiesą sakant, taip jaučiuosi.

Be to, kursas nuolatos slinkdavo, ir visada užsienio valiutos naudai. Todėl reikėjo keistis ne po daug.

Daryk tai, kuo tiki. Kitko nedaryk

Sykį sėdėjau viename bare, kurio Vilniuje jau seniai nebėra – pasakysiu tik tiek, kad ten dabar Graikijos ambasada, jei jos dar neuždarė (iš tiesų, kam Vilniuje Graikijos ambasada, paaiškinkit jūs man?). Ateina pažįstamas menininkas-studentas, dairosi. Mano draugas Ignas, su kuriuo sėdėjome (ta prasme, bare sėdėjome, ne kalėjime), sako, Viliau, ko tu ieškai? Sako, atėjau pinigų pas ką nors gal rasiu.

„Tai pas barmeną nekeičia? Duok aš tau iškeisiu, kiek tau reikia.“

Vilius pasižiūrėjo į jį liūdnai. „Man, supranti, ne išsikeisti reikia.“

Ignas nesupratęs pažiūrėjo. „O tai palauk, kaip? Su kortele kažkokia?“. Anais laikais banko kortelių neturėjo beveik niekas, net ir bankininkai ir prezidentai (Algirdas Brazauskas, nuvesdindantas vizito metu Čikagoje į parduotuvę Marshal Field‘s ir išsirinkęs ten paltą, direktoriaus maloniai buvo paprašytas kortelės, kurią jis turėjo, bet nenorėjo duoti, pasakė: „aš ir pinigų turiu“). Ignas pagalvojo, kad jei Vilius nenori keistis, tai gal nori gauti pinigų kažkokiu kitokiu būdu, kuris prieinamas tik aukščiausiam elitui.

„Ne, aš tiesiog noriu iš kažko pasiskolinti,“ paaiškino Vilius, atverdamas baro lankytojams naują realybę. Kišenėje doleriai, bet neturi išsikeitęs – normalu. Bet šiaip neturėti pinigų? Wow, tai buvo nauja.

Nustebęs Ignas, ir taip pat aš, kuriems priminė apie tai, kad būna taip, kad pinigų kai kas neturi (mes buvome apie tai pamiršę), buvome kaip personažai iš to anekdoto, kur du buvę klasės draugai susitinka, ir vienas jų yra visiškas vargšas, o kitas – gyvenime suradęs sėkmę. Pastarasis pasakoja, kokie jo namai, automobiliai, meilužės ir kelionės. „O kaip tau?“. „O ką man, aš jau penkias dienas nevalgiau“, atsako nelaimėlis.

„Negalima taip, klausyk, tu turi prisiversti“, pamoko jį tas, kam gyvenime sekėsi.

Kodėl prisiminiau šią istoriją su Ignu ir Viliumi? Praktiškai vien dėl to, kad pirmiausia, labai gera prisiminti, kaip imdavome pinigus iš oro ir nesuprasdavom tų, kas to nedarydavo, dėl vienų ar kitų priežasčių.

Winner

Antra, mes tada tame bare gėreme Johnnie Walker škotišką viskį su ledu – kadangi turiu atmintį detalėms, tai prašom. Prisimenu, tai buvo paprastasis Red Label – ne Blue Label, kuris yra pakankamai brangus, tai apie jį žmonės dažniau kalba, negu jį skanauja (o gal aš ne su tais žmonėmis bendrauju, gal man su Ignu daugiau reikėtų leisti laiko).

Plačiausiai pasaulyje prieinamas ir gausiausiai gaminamas škotiškas viskis, viskis pasaulyje numeris vienas, Johnnie Walker yra parduodamas keturkampiame butelyje (pabandykite sugalvoti, kodėl butelis keturkampis, o jeigu nesugalvosite, pažiūrėkite išnašą*). Kaip ir daugelis dabar didelių gamintojų, viskas prasidėjo nuo krautuvininko, pardavinėjusio gėrimus Škotijos pietvakariuose, nedideliame miestelyje, o išaugo į prekės ženklą, kurį daugelis sutapatina su viskiu apskritai. Etiketės, kuriose spalva (raudona, juoda, mėlyna, dar kažkada buvo ir balta) identifikuoja viskio atmainą, irgi labai, labai sena mintis: tai prasidėjo 1906 metais, nors ir atrodo kaip labai šiuolaikinis sumanymas.

Šiandien Johnnie Walker sako „daryk tai, kuo tiki, ženk pirmyn“, ir man ši frazė yra kaip iš paskaitų jaunimui, kurias skaitau (tik jose apie alkoholį nekalbu): negalima rinktis nepatinkančios veiklos ar tokios veiklos, kuria netiki, nes niekas dar gerai nedarė nemėgstamo darbo, o kaip kažką blogai darai, tai už ką tave mėgti?

Aptariamo pokalbio metu – buvau labai jaunas – man atrodė neleistinas maišyti su kuo nors, išskyrus ledą.

Nors tada klydau. Daugelis labai mėgsta Johnnie Walker su sodos vandeniu (nors, įtariu, tiesiog yra tokių, kas viską, kas turi)**. Patys gamintojai sako, pabandykite Red Label su ginger ale, kitaip žinomu, kaip imbierinis alus.

Tiesa, ginger ale mačiau išverstą kaip „nealkoholinis alus“ vienos parduotuvės lentynoje, nuo ko mano akyse atsirado ašaros, nes blogiau išversti nebuvo įmanoma. Produktas puikus, vertimas blogas. Tai imbierinis limonadas, jei norite, su kandumu ir saldumu, surinktu į vieną, ir tai dailiai sugula su viskio stuburu, ir pasidaro ir saldu, ir kandu.

—

* Butelis buvo keturkampis, kad kompaktiškiau susidėliotų dėžėse ir mažiau butelių sudužtų. Etiketė klijuojama ne tiesiai, bet kampu (kaip sakoma legendoje) todėl, kad galėtų tilpti didesnis užrašas, nors čia aš ir negaliu pasakyti, kad jie netiesą sako, bet aš patikėsiu. Mano galva, tai tada reikėjo klijuoti tiesiog išilgai, ir tada būtų labai, labai didelis užrašas, matomas per kilometrą, bet gal tai būtų buvę pernelyg radikalu. Nors šiais laikais Johnnie Walker netiesiai užklijuota etiketė yra matoma, ir su niekuo nesupainiosi.

** Viskis su soda man yra idealus kokteilis, tinkamas net ir tiems, kas nemėgsta ir negeria kokteilių – šio gėrimo sugadinti neįmanoma, ir jo gaivus natūralus rūgštumas yra nepamirštamas dalykas. Imkite radudonosios etiketės Johnnie Walker, nes senesnių viskių mišinio (Black Label) nereikėtų skiesti burbuliukais. Nors ir galima, jei norėsite, kas jums uždraus. Tačiau grynas tikrai protingiau.