Andrius Užkalnis's Blog, page 14

Užkalnį skaityti “verta ir teisinga”, nors “nei reikalinga, nei išganinga”

Čia Užkalnio knyga pavaizduota Aliaskoje

Nerijus Šepetys, „Knygų aidai“, nr. 2, “Naujasis Židinys”

DELFI 2015 m. liepos 6 d.

„Populiarus rašytojas ir įtakingas viešuomenės veikėjas“, – atsakyčiau, ką nors pridurdamas apie šviečiamąją knygų kritikos funkciją. „Kas čia per daiktas – sovietika?“ – pasipiktintų kiti. (Tik štai tų kitų draugų nepažįstu (1), mokslas yra nustatęs, kad lietuvišką žodį „sovietika“ yra sukūrusi žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redakcija.)

„Eik sau, – sakys treti. – Kam apie tą Užkalnį rašyti, jis pats viską parašo, o tie, kurie jį mėgsta arba nemėgsta, skaito arba neskaito, tai paskui prikomentuoja jo protokoluose arba feisbuke.“ („Tada jis jiems atsako, tada jie visi bylinėjasi ir visi gauna po teistumą“, – pridurtų cinikas.)

Ir jau tada prasidėtų paprotinimas, kad apie tokias knygas galima rašyti nebent kaip apie reiškinį, grupiškai, kaip apie selebričių ar buvusių komunistų (nebūna) „atsiminimus“ ir „autobiografijas“ (kabutės čia būtinos). „Galimas daiktas, – visiems tokiems atitarčiau, – bet man atrodo, kad čia dėmesio verta kombinacija: pats dalykas, apie kurį kalbama, ir autoriaus bei mūsų, skaitančių tokias knygas ar ne, santykis su šiuo dalyku yra bemaž suaugę, todėl prašosi rūpestingo ir analitiško, išsklaidančio ir kontekstualizuojančio aptarimo.“

Nežinia, ar ką nors toks pasiteisinimas įtikintų, bet „Knygų aidų“ vyr. redaktorius – žmogus liberalus (čia ne bajeris, jis tikrai mano, kad teisę egzistuoti turi visokie tekstai) ir rašyti leido: „Jei tiks, įdėsim“. O pradėti derėtų nuo dalyko, apie kurį knygos sukasi, tačiau jo taip lengvai nepasieksi, patys pavadinimai prikišamai kreipia dėmesį į formą, taigi ir atsispirkime nuo to…

Knygų viršeliuose dukart (net Hitleris, ir tas savo knygos nevadino Hitlerio, o tik savo kova) minimas Užkalnis: savo vietoje kaip autorius ir pavadinimo pabaigoje kaip autoritetas, tačiau (turbūt tyčia) nepaisant viso (tikrai tyčia) demonstratyvaus autorinio susireikšminimo, akį pirmiausia traukia baltais sparneliais papuoštas žodis „Evangelija“. „Naujųjų laikų“ ar „antroji“ – jau nieko nebegroja. Pats potencialaus skaitytojo gluminimas ir jo sutrikimas sustingęs ties raktiniu žodžiu: prie ko čia, kam to reikia, kodėl evangelija? Pirmas į ausį įkyriai lendantis paaiškinimas neleidžia nė atsiversti ir paklausti paties autoriaus: čia turbūt sąmoningas papiktinimas krikščioniškai skaituomenei, – va jums, Geroji Naujiena pagal jūsų taip nekenčiamą mane, Užkalnį. Bet vargu bau.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/sepetys-recenzuoja-uzkalni.d?id=68404276

Angliška publikacija uždavė nepatogius klausimus

“Protokolus” pasiekė žemiau pateikiamas straipsnis iš angliškos spaudos, kuris, kaip yra akivaizdu, nieko bendro neturi su realybe. Atsakingai pareiškiame, kad bet kokie sutapimai su realiais žmonėmis, gyvais ar mirusiais, yra atsitiktiniai.

Nėra įmanoma, kad geriausias Lietuvos žurnalistas ir geriausiai žinomas iš visų neetiškais pripažintų žurnalistų, laisvai šnekantis bendrojo lavinimo mokyklos aštuntosios klasės anglų kalba, pasakytų ką nors panašaus į tai, kas yra išdėstyta šiame tekste. Vaizdų panašumas į bet kokius asmenis yra asociatyvinis ir neteigia jokių realių asmenų sąsajų su tekste aprašytais įvykiais.

Bet kuris asmuo – ar jis būtų prasigėręs, ar bedarbis, ar priešo propagandai nesąmoningai tarnaujantis, ar turintis lošimo priklausomybę, ar degradavęs, ar net toks, apie kurį psichologai sako “žmogus serga” ir taria esant “ant savižudybės ribos”  - nusipelno pagarbos ir vietos žemėje, o taip pat dėmesio ir atjautos, o taip pat geros sveiko humoro dozės. Juokas gydo.

Mes viską valgom savo

Labadiena

(Istorinis straipsnis iš aukso fondo kolekcijos)

Vasara persirito per pusę, jau pradėjo trumpėti dienos, ir medžiai nustojo augti iki kito pavasario. Reiškia, greitai ateis tas metas, kai visi neatplėšti nuo kaimo spenio lietuviai pradės ritualinius judesius, kurie vadinamas derliaus vežiojimu po gimines ir draugus.

Tie judesiai, suskaičiavus, užims ne mažiau laiko, sudegins ne mažiau dyzelino, kainuos ne mažiau pinigų, nei kokios penkios Dainų šventės. Tik Dainų šventės savaitgalis žiūrovams (tiems, kam patinka liaudies šokiai ir dainos) teikia šiokio tokio džiaugsmo, o atvežami obuoliai ir agrastai sukelia kitokias emocijas, apie kurias čia ir pakalbėsime.

„Danguole? Jei jūs būsit namie, tai užvežtume obuolių iš sodo. Jokių E, be nitratų, puikiausi.“ „Žinokit, mes jau patys turim tris maišus. Romas atvežė, jau ir tų turėjom pusę nuvežti mamai. Bet ir jai jau nereikia, nes jai kaimynė savo pusę atidavė, tai ji neturi kur dėti. Sakė, obuolienę virs, bet nuo anų metų turi septynis stiklainius dar, niekas nevalgo.“

„Tai gal ir jūs obuolienės išsivirtumėt. Ar gal nusivežkit sulčių išspausti.“ „Nelabai mes turim laiko vežiot. Garbės žodis, nereikia, ačiū labai.“ „Tai vis tiek Auksė biškutį užveš tų obuolių.“

Taip būna visada. Auksė tikrai atveš obuolius, ir ne truputėlį, o tiek, kad vos galės nuo grindų atkelti. Dar įdės agrastų ir visko, ką išaugino žemelė, net jei jūs agrastų nevalgote. Niekam nesvarbu. Dabar jūs turėsite galvoti, kam išvežioti tas derliaus dovanas, kurių irgi niekas nenori, nes jau iš penkių kitų vietų atvežė skirtingi giminės, artimieji ir bendradarbiai.

Kaimietis yra gyvenimo būdas ir klinikinė smegenų sandara. Jis, nors ir perkeltas į miestą, liko įsitikinęs, kad „vis tiek reikia“ lopinėlio savos žemės, kur bus galima prisiauginti savo produkcijos. Vaikai kalbėjo, kad tikrai bus ir geriau, ir pigiau, nusipirkti turguje arba parduotuvėje – bet kur tau jų kas nors klausys, tų vaikų.

Vaikai labai gerai žinojo, kodėl taip sako: daugeliui mūsų, kieno tėvai turėjo „kolektyvinius sodus“, baisiausias prisiminimas buvo ne sovietinio gyvenimo nepritekliai, o suknisti nesibaigiantys savaitgaliai rausiant žemę, rankiojant ir skinant kažkokius gumbus ir uogas, kurie buvo „savo, ir sveiki, be nitratų“.

Tuomet mes visi norėdavom nitratų, valgomuoju šaukštu: gal nitratai būtų atnešę greitą galą ir išvaduotų nuo šios beprasmybės. Kaimiečiui paaiškinti, kad jo veikla beprasmė, yra taip pat sunku, kaip įtikinti mano mamą, kad aš nemėgstu, nemėgau, ir niekada nemėgsiu balandėlių. Man tai yra vienas neskaniausių patiekalų.

Aš būčiau laimingas, jei iki gyvenimo pabaigos nesuvalgyčiau daugiau nė vieno balandėlio, jų nematyčiau ir neprisiminčiau, kaip jie atrodo. Mano kitoks skonis. Mano mama per 43 mano gyvenimo metus taip niekada tuo ir nepatikėjo, nes kaip galima balandėlių nemėgti.

Savo vaisių ir daržovių auginimas yra vienas protinio paklydimo simptomų. Žmonės labai nori knisti žemę todėl, kad jie labai nori knisti žemę, ir tas noras yra toks didelis, kad jie susigalvoja visokių priežasčių, kodėl jie šitaip elgiasi.

Kaimiečio protavimas yra lyg apsirūkiusi vertybių sistema, kuri šių dienų pasaulyje atrodo taip pat, kaip viduramžių tikėjimas apie plokščią žemę ir kelis banginius. Pagal tą sistemą, viena ropė visada geriau, negu jokios ropės. Net jei tos ropės niekam nė velnio nereikia ir niekas jos nenori. Turintis ropę visada yra pranašesnis už ropės neturintį.

Pagal tą pačią sistemą šimtą milijonų skolų turinti gamykla, tegalinti meistrauti nereikalingus kuro siurblius nebegaminamiems, pasenusiems ir užmirštiems rusiškiems tankams ir traktoriams, yra vis tiek geriau, nei pelningas bankas ar dizaino studija, nes „gamykla vis tiek kažką gamina realaus“.

Šie žmonės jums taip pat paaiškins, kaip „Lietuvoje sunaikintas žemės ūkis“, nepaisant to, kad Lietuvoje žemės ūkis šiandien gamina daugiau, nei visa Lietuva gali suvalgyti, ir daugiau, negu kaimynai ir kiti žmonės gali nupirkti. Koks skirtumas tie skaičiai.

Savas agrastas iš sodo yra savas agrastas, nors su visomis išlaidomis kainuoja triskart brangiau, nei tas iš turgaus, yra ne toks skanus, kaip iš turgaus, ir dar reikalauja sunaikintų savaitgalių. Vis tiek norim savo.

Ta dalis Lietuvos, kuri knisa žemę savo soduose ir sodybose, niekada nebus turtinga, kol nesupras, kad tai, ką jie daro, yra ne ekonominė veikla, o hobis, ir įdomus tas hobis tik jiems patiems. Renkantys pašto ženklus ir alaus kamštelius irgi ne visada supranta, kad ne visiems jų kolekcijos yra įdomiausios pasaulyje, tačiau jie bent jau nevaizduoja savo užsiėmimo kaip racionalaus, apsimokančio ir ekonominiu požiūriu pagrįsto sprendimo.

Soduose ir prie namų augintis sau žemės ūkio produkciją reikėtų uždrausti, kol auginantieji neįrodys atitinkamoms valdžios institucijoms, kad viską gali suvalgyti patys.

Jei nepaklus, uždrausti jiems pirkti benziną ir nebelaipinti į autobusus, kad negalėtų pasiekti savo sklypų. Kraštutiniu atveju, nepaklūstant, maitinti savais agrastais per prievartą, kol jie nebus perauklėti.

Straipsnis publikuotas portale lrytas.lt 2014 metų liepą

Emigravai? Ir gerai, durniau

Straipsnis publikuotas DELFI

Šis straipsnis nebūtinai apie jus, net jei ir gyvenate užsienyje. Jei nepažinsite savęs, reiškia, jis ne apie jus. Reiškia, jūs normalus žmogus, tiesiog pasirinkęs kitokią gyvenamą vietą.

Tačiau. Tačiau. Kaip visi mes vaikštome su prigimtine nuodėme, taip ir jūs, jei gyvenate už Lietuvos ribų, nešiojate gėdos antspaudą – jei ne už save, tai už tuos, kas aplink jus.

Taip pat yra, jei gyvenate Pagėgiuose arba prie Baltarusijos sienos. Nebūtinai esate susiję su cigarečių kontrabanda. Bet visi apie jus taip galvoja.

Man labai gaila, kad kažkada gerai kalbėjau apie emigrantus. Sakiau, kad kiekvienas jų – tarsi orlaidė į laisvąjį pasaulį, pro kurį išsivėdina sovietinis tvaikas. Sakiau – jie užsidirba sau pinigų ir dalį jų net išleidžia Lietuvoje.

Aš buvau didelis optimistas, kalbėdamas apie tą seklųjį genetinio baseino galą, ir klydau. Negėda klysti, gėda nesimokyti.

Dabar tai jau visą tiesą, į akis.

Dabar – vasara, ir keliai sužiba tų atvykusių pailsėti budulių automobiliais su geltonais numeriais ir vairu kitoje pusėje, o kurortuose ropinėja savimi patenkinti (be jokių priežasčių) sugrįžusiųjų pulkeliai. Jie visus metus nusukinėjo galvas kalakutams, pešė vištas, skuto silkių uodegas, pakavo mėsos pakaitalus į dėžutes, pakagimtas iš plastiko pakaitalo, kaišiojo skrajutes į pašto dėžutes – visa tai normalūs darbai, nieko negarbingo, tačiau iš bukų atvykėlių akių trykšta nebauginto kvailio palaima.

Blyksčioja su pasididžiavimu nešiojami skolinti mobilieji telefonai ir vakare prieš kelionę įsigytų naujų sportbačių ir treningų juostelės. Plataus pasaulio gyventojai, neva iš didelių miestų su ryškiais žiburiais (kai kurie Anglijoje gyvenantys tikrai yra vieną kartą buvę Londone), dabar atvyko į gimtąją smirdančią Tėvynę, kuri jiems tokia komiška ir atsilikusi, bet jie turi kartą per metus grįžti ir pasirodyti čia likusiems, kaip gerai jiems krito korta.

Nes nelabai daugiau kam ir teparodysi išsigalvojamos sekmės: ten jie yra juodadarbiai, jais ir liks. Trečios rūšies žmonės, apie kuriuos mažai ką gali pasakyti gero ir labai daug juokingo arba blogo – taip, tie patys, kurie (geriausiu atveju) surengia muštynes per kiekvienas Jonines arba (blogiausiu atveju) sukapoja kokį nors tautietį arba vietos gyventoją į gabalėlius, kaip tas vištas, kurias penkias dienas per savaitę pakuoja fabrike prie Peterborough arba kitame mieste, kurio net pavadinimo ištarti žmoniškai ištarti neišmoksta per penkerius metus.

Springdami išmoko dvidešimt svetimos kalbos žodžių – „leiboris“, „supervaizoris“, „lendlordas“ ir „depozitas“ (jei Anglijoje, dar ir „funtai“) ir jais ir apsieina, maišydami su rusiškų šansonų tekstais ir anekdotais apie Petką ir Čiapajevą.

Jie nuolatos patenka į idiotiškiausias situacijas, ir apie juos rašo spauda ir pasakoja televizija, nes jų nusikaltimai dažniausiai, ačiū Dievui, išsiskiria ne žiaurumu, o kraštutiniu silpnaprotiškumu.

Tai tiesiog faktas, daugiau nieko. Tai nėra jų pažeminimas, jie tiesiog yra durniai, ir juos negėda taip vadinti. Sakote, ne visi ten durni? Ne visi, bet jei jūs protingi ir esate su jais, tai jums nelabai pasisekė, nes jūs – durnių teritorijoje, ir apie jus visi taip pat galvoja, kaip apie durnius.

Ir vargiai ką nors įtikinsite, kad esate kitokie. Atsistokite prie stoties trumpu sijonu ir tinklinėmis kojinėmis, įsikąskite cigaretę į nelygiai nudažytas lūpas ir spoksokite į pravažiuojančius automobilius. Net jei esate mokslų daktarė ir taip tiesiog pramogaujate, labai mažai kas patikės, kad cigaretė yra vienintelis dalykas, kurį šiandien čiulpėte.

Prieš kelias dienas padariau eksperimentą. Norėdamas pamatuoti emigrantų bukumą (nors čia buvo tas pats, kas buitiniu termometru bandyti matuoti temperatūrą ugnikalnio krateryje), įsidėjau Facebook‘e seną nuotrauką, kur fotografavausi apsitaisęs sportiniu kostiumu, lenciūgu ant kaklo ir ir naujais baltais sportbačiais, parašiau, kad Anglijoje gyvenau prabangiai, gerai rengiausi, angliškai kalbėjau be akcento ir bendravau su aristokratais.

Šneka ne apie tai, kad surinkau beveik penkis tūkstančius „patinka“ (Mantas Katleris, nusifotografavęs be trumpikių kovo 8-osios proga, surenka daugiau). Aš kalbu apie kelis šimtus visiškų idiotų komentarų: tie pirmuonys suprato, kad aš rimtai giriuosi jiems, ir puolė aiškinti, kad jų sportbačiai geresni ir brangesni.

Yra posakis apie žmones, tokius bukus, kad jiems gali kuolą ant galvos tašyti. Šitiems net kuolo nepatašysi ant galvos: bus sunku rasti galvą – jei jos dar nenupjovė tautiečiai, tai kaukolė tvirtai įaugusi kažkur tarp pečių ir raktikaulių.

Niekur kitur nepamatysi tokios vientisos masės absoliučiai nesusigaudančių žirniasmegenių, kaip emigrantų bendruomenėse. Lėktuvą, skrendantį į Norvegiją, galima lengvai rasti pagal sklindančius mykimo garsus oro uosto išvykimo salėje prie įsodinimo vartų. Vos nepasakiau „įsodinimo tvartų“, ir nebūčiau labai suklydęs.

Viskam yra priežastys. Jie išvyko ne todėl, kad Lietuva jų pakankamai nemylėjo ar nesuteikė jiems galimybių užsidirbti. Jie nebūtų pastebėję meilės arba galimybių užsidirbti, net jei jiems ta meile gerokai padaužyti per kurią nors kūno dalį. Vakaruose ne tik technologijos, bet ir vadyba toliau pažengusios, todėl ten net ir jiems randamas pritaikymas.

Raštingieji gauna instrukcijas ant laminuoto lapo, beraščiams parodo paveikslėliais, ir kiekviename kolektyve yra brigadininkas, arba dresuotojas, kuris pažįsta visas raides ir atžymi, kada augintiniai susirinko į pamainą. Dėl labai efektyviai organizuotų procesų jie sugeba vykdyti veiklą, panašią į ekonominę, ir kai kurie jų veiksmai būna panašūs į sąmoningus.

Todėl yra absurdiškos mintys apie jų viliojimą atgal į Lietuvą, net tam leidžiant biudžeto lėšas. Jei sėdite prie laužo, ir keli uodai nesuskubo jūsų gelti, bet nuskrido sau, ar imsitės priemonių, kad tuos parazitus prisiviliotumėte atgal?

Jūs tikrai norite, kad tas zoologijos sodas iš Anglijos, Airijos ir Norvegijos grįžtų pas mus? Jie nepakeliami net ir vasarą, kai atvyksta porai savaičių, o jūs norite jų dar likusias penkiasdešimt savaičių per metus?

Man jų nereikia. Jeigu labai nori, ir kadangi pas mus – laisva šalis, gal aptverkim jiems Palangoje J.Basanavičiaus gatvę, vis tiek ten normalūs žmonės neina, ir tegu leidžia ten laiką su tuo dar neemigravusiu genetiniu broku, kuris vaikšto kapitono kepure pasirėdęs ir ėda cukraus vatą tarp blogiausių šalies restoranų. Dvigubos pilietybės jiems? Kebabą jiems į akį, ir du minty, o ne dvigubos pilietybės.

Ketvirtis amžiaus nepriklausomybės davė puikų rezultatą – apsivalėme nuo to brudo, ir Lietuva tapo geresnė vieta. Tegu taip ir toliau.

—

Nori pakomentuoti? Over 3400 lietuvių jau tai padarė čia.

Tegyvuoja Minionai

Oficialusis plakatas (Universal)

Straipsnis publikuotas portale DELFI

Dieve, laimink Lietuvą: didžiausia šios vasaros (jei ne šių metų) premjera mūsų šalyje savaite anksčiau, nei JAV (nepaisant to, kad mūsų ir keliai siauresni, ir mėsainiai mažesni, yra privalumų, susijusių su gyvenimu Europoje).

Tai – animacinis filmas, turbūt anonsuotas ir lauktas, kaip joks kitas šiemet, ir turbūt labiausiai revoliucinis nuo tų laikų, kai 2001 metais buvo sukurtas Šrekas, apie žalią pelkių milžiną.

Šrekas pakeitė animaciją, o Pakalikai tapo ir tradicijos tęsiniu, ir nauju reiškiniu. Geltoni apvalūs sutvėrimai mėlynais džinsiniais kombinezonais atėjo iš dviejų skystokų animacinių filmų Despicable Me, kur jiems buvo iš pradžių sugalvotas pagalbinis vaidmuo, tačiau jie patys tapo tų filmų vinimi ir mėgstamiausia vieta ir vaikams, ir suaugusiems. Žmonės YouTube žiūrėdavo visus dviejų filmų gabaliukus, kuriuose tik buvo, kalbėjo ir dainavo geltonieji padarai lakūnų akiniais.

Pagal Holivudo tradiciją, jei kuris nors antraeilis personažas pasidaro didesnis už filmą, kitą filmą kuria jau apie tą personažą. Tai vadinama spin-off, ūkiškai tariant, šalutiniu rezultatu, kuris (dažnai) tampa geresniu, nei originalus sumanymas.

Pakalikai, arba pimpačkiukai, arba tiesiog minionai. Su verstiniais pavadinimais Lietuvoje nelabai sekėsi. Neversti pavadinimo lietuviams lengvai nesigauna, nes kodėl nesugadinus ko nors, jei galima sugadinti? Žodis pimpačkiukai bent jau visiems buvo panašūs į pimpaliukus, todėl paskui pakeitė į tiesioginį vertimą (apytikslį) pakalikai. Bėda yra tokia, kad ta minionų funkcija – blogųjų veikėjų su imperinėmis užmačiomis – aptarnavimas nėra svarbiausia funkcija ir siužeto elementas, norint mėgautis filmu. Ji net nėra svarbi apskritai.

Todėl aš geltonuosius vadinu minionais. Nes anglų kalba yra geresnė, nei lietuvių – bent jau šitame filme.

Filmo siužetas irgi nėra ypatingai svarbus – geltonų sutvėrimų gentis nuo priešistorinių laikų ieško „šeimininko“: kažko, kam galėtų tarnauti, ir trys drąsiausi atstovai (vienas nelabai drąsus, pateko per klaidą, nesuprato, kur lenda) perplaukia vandenyną ir atvyksta į Niujorką 1968 metais, prezidento Lyndono B. Johnsono administracijos laikais (mieste jau Richardo Nixono rinkimų plakatai). Paieškos tęsiasi Floridoje, o paskui – Londone.

Kodėl žiūrovai, ir dideli, ir maži, eina žiūrėti Minionų? Nes jie – kaip Simpsonai, yra daugiasluoksniai. Vaikai žiūri viršutinį pokštų asortimentą, suaugusieji džiaugiasi populiariosios kultūros asociacijomis ir nuorodomis, užuominomis ir paslėptais juokais.

Minionai, nors filmas yra ne apie žmones, perkelia Simpsonus į kitą lygį: čia jau nepakanka gerai išmanyti Amerikos populiariąją kultūrą ir buitinę kasdienybę, kad galėtum patirti visišką intelektinį pasimėgavimą.

Minionai kalba savo kalba, kuri yra amerikietiškosios anglų kalbos intonacinis ir melodinis atspindys: jų žodžiuose dažniausiai tiek pat skiemenų, tokie patys kirčiai, tokia pati sakinio melodija. Tik leksika kita. Kartais jie naudoja itališkus (gelato – ledai, aspeta – palauk), kartais ispaniškus (para tu – tau) žodžius arba jų junginius, kartais sako japoniškai kampai – į sveikatą, ir tai mus priveda prie svarbiausios išvados šioje recenzijoje.

Bendrąja prasme, jei kalbėsime apie filmo daugmaž pilnavertį įvertinimą, šis kūrinys yra neišverčiamas.

Taip, aš žinau, kaip ir visi filmai vaikams, jis yra dubliuotas, ir Lietuvoje animacija yra dubliuojama labai neblogai, tačiau čia yra kitas išeitinės medžiagos lygis, ir filmą Minions žiūrėti lietuviškai yra tas pats, kas praustis, apsivilkus švarką, arba bandyti susipažinti su tapybos paroda kokioje Ispanijos galerijoje, pasiklausius ten aną savaitę apsilankiusios tetos Jadzės pasakojimo. Taip, geriau jau teta Jadzė ir jos Ispanijos įspūdžiai, negu teta Rima ir jos pasakojimas apie Meladzės koncertą Klaipėdoje, bet vis tiek tapybos parodą geriau matyti pačiam.

Minions filmą reikia žiūrėti angliškai, net jei jūsų kalbos žinios vidutiniškos: net ir tada pajusite malonumą, suprasdami gabaliukus iš geltonųjų dviakių ir vienaakių neišverčiamos kalbos (sunku patikėti, bet entuziastai jau sugebėjo išrankioti po žodį iš jų kalbos ir internete jau yra minionų kalbos žodynai).

Apie patį filmą dažniausiai girdėtas atsiliepimas „tikėjausi daugiau“. Aš irgi turbūt tikėjausi daugiau, nes minionų nuotykiai Londone ir visokie prikolai Buckingham‘o rūmuose yra tingiai ir pavargusiai parašytos klišės pasaulio publikai, kuri anglų karališką tradiciją myli labiau, nei su savim žaidžiantis paauglys mėgsta interneto puslapius su nuogom mergom.

Tačiau tuo pačiu metu kiekvienas pagrindinių veikėjų pasirodymas ir kiekvienas jų ištartas garsas ir žodis (pradedant nuo Universal studijos vinjetės dainavimo a capella) yra auksas. Pinigai, sumokėti už bilietą, atsiperka per pirmas penkias minutes.

Angliškas variantas Lietuvoje yra, rodos, tik 3D formate, ir tik keli seansai per dieną, o aš 3D nemėgstu labiau, nei senosios rusiškos kinematografijos, kurią žiūri visi tie šūrikų ir po pirties mėgėjai, kurie, atsiradus progai, parduos Lietuvą, tačiau čia pasirinkimo nebuvo. Filmo trimatė kokybė – labai gera (nėra iškarpytų plokštumų pojūčio), ir akys nepavargsta. Tai neprideda džiaugsmo, tačiau ir netrukdo.

Gailiuosi, kad nuėjau? Ne, džiaugiuosi, kad buvau ten jau pirmą dieną.

Jei bus tęsinys, žiūrėsiu? Taip, žinoma.

Ar turiu marškinėlius su minionu? Turiu, specialiai man pagamintus.

Ar rekomenduoju filmą eiti ir žiūrėti jau dabar? Net neabejokite.

—

Skaitytojų komentarų puokštė prie straipsnio.

—

Pakalikai (Minions), 2015, JAV. Animacinis filmas. Lietuvoje nuo liepos 3 d.

Blog’ų neskaitau

Linkėjimai jums visiems

Mano senas draugas Rokiškis Rabinovičius (rokiskis.popo.lt), su kuriuo mes dėl daug ko nesutariame, bet dėl daug ko sutariame taip pat, kadangi yra iš prigimties visuomenininkas, organizavo “Blogerių Tarpusavio Reklamos Savaitę”.

Nepadarykite klaidos: tai yra vadinamasis “circle-jerk”, kur visi vieni kitiems nusmauko ir paskui džiaugiasi trims dienoms padidėjusiu skaitomumu.

Rokiškis paprašė, kad parašyčiau ir aš, ir dar paskatinimui (arba pasišaipymui) sustūmė totaliai neveiksmingą straipsnį “Kodėl Andrius Užkalnis yra geras“, iš kurio jam naudos yra maždaug tiek, kiek graikui iš bankomato: protingi perskaitys ir prunkštels, durniai pasiginčys ir bus (ko gero) išbaninti, bet viskas principe bus taip pat, kaip ir buvo.

Tai aš ir parašysiu, nors ne taip, kaip daugelis.

Blog’ų aš praktiškai neskaitau. Turiu pripažinti, labiausiai peržiūriu tą patį Rokiškį, nes jis yra kaip piktasis daktaras, kuriantis nelegalius vaistus – Rokiškis vis pamėto debilams saldainiukų, kuriuos jie sulapnoja, o paskui stebisi, kai jiems iš subinės pradeda lįsti ne tai, kas tikėtasi, o žali žmogeliukai. Ne be Rokiškio pagalvos kažkada atsirado mano rinkimų puslapis, po kurio supratau, kad nėra tokios debilystės, kuria nepatikėtų didėlė dalis populiacijos. Taip dirba Darbo Partija, taip dirba telefoniniai sukčiai, taip parašus rinko žemės referendumas.

Rokiškis (nes kad jau pradėjau apie jį) dažnai parašo nesąmones, iki kurių prieina labai protingais būdais, bet tai dažnai atsitinka ir man. Kai automobilis turi be proto galingą variklį ir keturis varomuosius, kartais nuneša į bekelę, ir važiuoji, laužydamas krūmus ir baugindamas kaimiečius ten, kur visai nesitikėjai, bet automobilis taip gerai eina, kad kai pastebi, kad nuvarei velniop nuo maršruto, jau būna vėlu. Taip ir su Rokiškiu, taip ir su daugeliu gerų rašančių.

Tačiau jo indėlis yra neabejotinas: kilnoti temas, kurias kiti pamiršę, prieiti iš kitų kampų, kurių kitiems negalima, ir kryptingai mistifikuoti ir gluminti informacijos apribojimu, o taip pat visišku informaciniu badu, kiek tai liečia patį Rokiškį. Jo net vardą ir pavardę žino ne visi, o apie jo asmenybę, gyvenimą, artimuosius ir kilmę praktiškai niekas nieko nežino. Kartais man net atrodo, kad jis pats nežino kai kurių šių dalykų ir yra tokia permanentinė reinkarnacija (juo labiau, kad jis, kaip vurdalakas, nesensta).

KODĖL NESU BLOGERIS?

Nesu, nes neatitinku pagrindinių požymių. Mano Protokolai (anksčiau Blogspot platformoje) niekada nebuvo tikras tinklaraštis – jie buvo sukurti kaip depozitorija kitur publikuotiems straipsniams – pradžioje, tai buvo straipsniai iš popierinės spaudos, dar ir dabar tokie pasirodo kas mėnesį (iš Verslo Klasės).

Be to, dabar vis būna Coffee Inn’ui rašyti straipsniai, Miesto Kronikos, kas yra neatsakingų blevyzgų skiltis apie daug ką, bet daugiausia apie žmones.

Mano kitas kūrinys, portalas Laukinės Žąsys, niekada tinklaraščiu ir nebuvo, tai reguliarus portalas su komerciniu modeliu ir tiek.

Kitaip tariant, kai normalus blogeris rašo todėl, kad negali nerašyti, ir jo kitur nespausdina, todėl jis rašo blog’ą, o aš tiesiog perpublikuoju tekstus, už kuriuos man jau sumokėjo kiti užsakovai arba tokius, kurie rašyti kitokiems tikslams. Todėl aš esu žmogus, gyvenantis iš rašymo, o Lietuvoje iš blog’o rašymo negyvena nė vienas tikras blogeris. Net ir amerikietiškas Huffington Post šimtą metų nebėra blog’as, tai bona fide portalas, su finansais ir milijoniniais skaitomumais, tik apsimeta blog’u.

Šiais laikais daugiausiai mano tekstų publikuoja DELFI (Andrius Užkalnis išsamiai DELFI), kur pasirodo mažiausiai trys medžiagos per savaitę.

Taip, kartais – retai – aš parašau kažką, kas išeina tik Protokoluose – dažniausiai tai per daug asmeniškas, per daug keiksmažodžių ir pykčio turintys tekstai, kad juos galėčiau dėti į mainstreaminę žiniasklaidą. Tai ta prasme gal kažkiek ir esu tinklaraštininkas, nors abejoju.

Dėl keiksmažodžių: skirtingai nei daug kam atrodo, nenorminė leksika mūsų šalyje nėra uždrausta, ir tam ir nesu valstybės tarnautojas ar politikas, kad galėčiau vartoti visus žodžius, kuriuos man patinka vartoti. Neskanu? Nevalgykite. Nesolidu? Solidu, bet ne jūsų skoniui. Galima be šito apsieiti? Galima, bet nenoriu ir galiu sau leisti nenorėti ir rašyti, kaip aš noriu. Žemas lygis? Ką jūs išmanote vapše apie lygį – kas jūs tokie? Kažkas čia cypsėjo? Nieko nematau.

Look at it this way – man 44 metai, ko manęs nepriauklėjo, tai jau nebepakeisi. Ką pasiekiau gyvenime, tai ne todėl, kad būčiau kažko klausęs (viskas, ko nepasiekiau, buvo dėl to, kad per daug kreipiau dėmesį į kitų nuomones ir patarimus). Taip kad keiktis nustosiu, kai man nesinorės. O paskui, jei norėsis, vėl keiksiuos.

Grįžtant prie pagrindų – ne, aš ne blogeris.

KODĖL NEBESKAITAU BLOG’Ų?

Pirmiausia,  neturiu tam laiko. Retai būna iškelta iš principo nauja tema, o paskaityti dar kartą tų pačių nuomonių pakartojimą man yra neįdomu.

Kartais paskaitau Nasevičių apie ekonomiką (https://punkonomics.wordpress.com/).

Apie reklamą, nors ir retai, perskaitau Dansu Dansu - juolab, kad rašo labai lakoniškai ir tinklalapis estetiškai gražus.

Dar paskaitydavau kairiųjų kūrinį Runkeliai – kadangi visas kokybiškas rašymas Lietuvoje yra dešiniųjų rankose, arba bent jau ne komunistinių ir socialistinių daužtuolių kanopose, tai buvo visai miela paskaityti, kad visa ta pusė Lietuvos, kuri yra kairiųjų pažiūrų, tesugebėjo išstenėti vieną maždaug paskaitoma blog’ą, kuris nors ir rašė šūdą, bet gana smagiai. Čia kaip tokia anomalija, kaip prieskonis prie normalaus maisto. Visas kitas kairiųjų rašymas yra maždaug toks, kaip ldiena.lt arba patriotai.lt – enough said.

Mano estetikos supratimui ir tam, ką aš fotkinu (o aš fotkinu daug, geriausia žiūrėti čia: (https://instagram.com/uzkalnis) yra labai artimas projektas Nieko Naujo, kas yra apie apleistas ir pamirštas vietas. Super.

Geležinė Lapė yra moderni klasika ir geras atsvaras visam demotyvatorių, motyvatorių ir Paulo-fuck-Coelho mėšlui su Mašenka ant viršaus, nuo kurio prie interneto baisu sėstis. Nori mesti rūkyti? Tai mesk.

Iš lietuviškų alaus blog’ų esu kelis kartus skaitęs Alus Alus, kuris yra nuobodokas ir nuspėjamas, kaip Mildos Dargužaitės feisbuko įrašai, bet matosi, kad jie yra išsamūs ir žino, apie ką rašo (tuo ir skiriasi nuo Mildos Dargužaitės).

Apie maistą tinklaraščių beveik neskaitau, nes jie nelabai moka rašyti ir mane tai erzina. Didžiausias iš esamų (man atrodo) yra Savas Bliūdas, kuris išsiskiria labai blogomis nuotraukomis ir kraują stingdančiu naivumu: vadinamoji “degustatorių komanda”, kaip suprantu, yra taip pat lengvai nustebinama, kaip pilnas autobusas vienuolių, kurias atvežė į kiną ir joms per klaidą parodė filmą su baisiais surištais gangbangais – “siaubeli tu mano, aš net nežinojau, kad per ten galima“. Šnekant paprasčiau, jie nežino nei konteksto, nei koks maistas būna užsienyje, nei ko jie nori. Provincialai su Nokia 3300 trubke, nors ne, palauk, ta rodos nefotkindavo. Na gerai, Sagem.

Dar yra tinklaraštinės kurvos, kurios turi blogelius ir lankosi visose “degustacijose” ir “prezentacijose blogeriams” iš eilės – tai yra, rašo už pavalgymą. Geriausia, ką apie tas kurvas galima pasakyti, yra tai, kad jos kiekvieną kartą išduria organizatorius – užsakovas sumoka pinigus, dar daug pasiima viešųjų ryšių bendrovė, sukviečia žinomas kurvas iš sąrašo, kurios paskui parašo savo tekstukus apie “nepakartojamą poskonį” ir “subtilų žaismą”, ir tuos tekstus paskui paskaito apie 50 mamyčių (kurios nei ten eis nei ten valgys), ir būna gražiai nuleisti pinigai į balą. Restoranai, kurie leidžia pinigus tokiai nesąmonei, tiek ir nusipelno. O jūs dar manęs klausiate, kodėl aš nevaikštau į tokias prezentacijas. Spėkit iš trijų kartų.

Bus teisinga pasakyti, kad tie, kas yra laikomi Lietuvos blogerių elitu – visi tie, ką dažniausiai mini Rokiškio savaitėje dalyvaujantys blogeriai – manęs jau senokai nebeskaito arba sako, kad nebeskaito. Daugumas jų turi pakankamai proto, kad suprastų, jog negalima manęs marginalizuoti, be paliovos apie mane kartojant, cituojant, ir siuntinėjant linkus, ir reikia ne sakyti, kad ignoruoji, bet bent jau apsimesti, kad ignoruoji, arba iš tikrųjų ignoruoti.

Aš juos visai suprantu – jie mažai randa sau tikrai naujo, kai kurios mano tonacijos ir menininės raiškos registrai – nuspėjami, be to, kadangi daugelis jų mėgsta matuotis ilgumais ir yra gana dideli garbėtroškos, žino, kad ką jie begalvotų apie mane, jiems iki manęs tikrai kaip kaimo parduotuvei iki Maximos (analogiškai, kad ir ką kaimo parduotuvė ir jos pirkėjai apie Maximą bešnekėtų). Kad nebūtų tai galaslovnas pareiškimas, nepriklausomas pasimieravimas yra čia. Todėl ir nesitikiu, kad kas nors iš jų eis manęs minėti, ir tai yra visiškai OK.

Tai tiek iš manęs, ačiū, kad skaitėte.

 

 

iPhone amžiams (ir paskutinis prakeiksmo žodis ubagams)

Pakeistas šriftas, nežinau, ar įžiūrėsite. Bet pakeistas. Nežinau, ką dar įžiūrėsite.

Supratau, kad dar nė vieno telefono nesu turėjęs taip ilgai, kaip iPhone 5, kurį nusipirkau 2013 metų vasarą ir kuris man buvo revoliucinis posūkis – mano gyvenime principe buvo Nokia, paskui – Androidai, ir sakiau, kad nebus jokio Apple fanboy šūdo mano gyvenime, bet tai ką aš žinojau.

Nė vienu telefonu, išskyrus gal trumpai Nokia E71, kuris buvo cool rašymams, nebuvau toks patenkintas, kaip iPhone 5.

Nė vieno kito savo telefono gyvenime nebuvau remontavęs (kad nepilnamečių dukrų telefonų stikliukai vis skyla, tai čia beveik normalu): iPhone 5 buvau suskėlęs stikliuką ir dabar pasikeičiau batareiką, nes senoji jau belaikė tik 43% resurso, kas buvo apgailėtina. Nė vienam kitam telefonui nebuvau pirkęs tiek dėkliukų (penki, at the last count).

Nė vienas kitas telefonas tiek nedirbo kaip kamera mano rankose – Instagramas, Hisptamatic ir dar kitokios programos, nors labai daug naudoju FujiFilm X100s, bet šitas yra irgi darbinis arklys visiems gyvenimo atvejams.

Nė vienas kitas telefonas nebuvo toks victim of its own success, kaip iPhone 5, nes neturiu priežasties pirkti naujo.

Parduotuvėje pasakė, kad iPhone 5s ir dabar dar turbūt parduodama daugiau, negu iPhone 6 ir Plus kartu sudėjus, nes:

(1) iPhone 6 atrodo kaip Samsungas

(2) mažas elegantiškas pailgas 5 ir 5s ekranas daugeliui yra labai patrauklu (tegu ir ne visiems).

Pasikeičiau bateriją ir, kol jis taisė*, meistro paklausiau, ką jis galvojo apie iOS 9 betą (angl. bytą), sako, pasikrovė, truputį skiriasi, bet neaišku kuo.

Du kartus paspaudus mygtyką, veikiančios applikacijos išsiskleidžia į tokį gražų puslapyną.

Nepatingėjau pats parsisiųsti (pirmą kartą gyvenime instaliavau beta versiją, bet viskam būna pirmas kartas), ir pagalvojau, kad dar nemačiau tokios keistos naujos operacinės sistemos. Mažai kas pasikeitė – truputėlį šriftas madingesnis, bet labai labai subtiliai, kai kokie dalykai čiki-kliki lyg sugulė į savo vietas, ir prašom, kažkaip viskas jaučiasi tiesiog prilipę prie pirštų.

Kaip jie tai daro? Tiesiog gal turi absoliučiai visus pinigus pasaulyje, ir gali daryti ką nori, ir gali užsiimti tokia veikla, kuri net atrodo kaip perteklinė, bet rezultatas vartotojui yra nuostabus. Man atrodo.

Man tiesiog pasidarė įdomu, kiek aš dar vaikščiosiu su tuo iPhone 5, nes labai viskas faina. Watch this space. Viešpatie, koks pasidariau fanbojus, baisu.

— — —

* Apie tą taisymą jau rašiau feisbuke, ir dabar parašysiu dar. Vilniuje, Saltoniškių gatvėje, yra www.iphonedalys.lt – dėkliukų parduotuvė, kasininkė ir kabinete sėdi meistras, kuris vieną po kito iPhone taiso, draugiškai šnekėdamasis su klientais. Čia jums ne apsileidę MTTC, kurie dukros Alcatelį taisė DU MĖNESIUS – “nustatinėjo gedimą”, laukė detalių, paskui suprato, kad vėl reikia dar kitų detalių, paskui vėl laukti, laukti, laukti, ir vien kad atsiimti, reikia laukti absurdiškoje, idiotiškoje eilėje, kaip kokioje namų valdyboje ar panašiame pasityčiojime iš žmogaus, ir aš suprantu, kaip jie gyvena – jie turi daug garantinių kontraktų ir kadangi tu niekur nesidėsi, tai jie normaliai spjauna ant tavęs. Ir taip, MTTC niekada nedirba daugiau nei viena pavargusi recepcionistė. Nesvarbu kiek yra darbo vietų.

Dar pasakysiu štai ką. Kai parašiau Feisbuke apie tą remontą, keli išsigimėliai parašė savo smartass pastabėles “reklama”. Tokių pas mane mažai, aš jau esu visus išnuodijęs, bet tokie ateina dažnai ir gausiai prie straipsnių Delfi, kurie iš Laukinių Žąsų - ten komentarai netrinami, beveik. Aš jau esu kalbėjęs apie tuos šliužus, inkštirus, šuns šūdo dryžius, jie visada tą patį rašo: “reklama”, “pigi reklama”, “kur užsakymo numeris”, “už reklamą paėdė”, o jeigu neigiama apžvalga, tai “kiek konkurentai sumokėjo”.

Aš jiems linkiu numirti, ir geriausia, jei nudvėstu, pasikankinę nuo kokios baisios ligos, ir kad jų artimieji būtų aplink ir dar turėtų nutraukti atostogas, kad turėtų pašluostyti jų kruvinus karkalus, sruvenančius iš tų šėtonų pablyškusių angų.

Jie, tie žmonės, kurie viskame mato nupirktą veiklą ir komerciją, ir yra baisusis, perkreiptas, išpuvusiais dantimis, susiraukšlėjęs PAPRASTO ŽMOGAUS veidas – tai yra veidas pavydo, įtarumo ir negrįžtamo moralinio sugedimo. Jie yra pasišlykštėtini šiukšlynų dvėsnos, žmogaus pavidalo žiurkės, kurių ne tik kūnai, bet ir sielos, ir smegenys yra suėsti jų ubagystės ir chroniško nepritekliaus, kurį sukūrė jų netinkamumas jokiai normaliai veiklai, o netinkamumą sukūrė jų prastas išsilavinimas ir ambicijų neturėjimas, o prastą išsilavinimą sukūrė tinginystė ir augimas su žlobais tėvais, kurie savo ruožtu neturėjo nei ambicijų, nei norų, tik veisėsi, kaip tos pačios žiurkės, ir sėdėjo ant sofos, žiūrėdami KVN, ir gėrė saldų muskatinį rusišką šampaną ir klausė Pugačiovos ir ėdė salotas Olivjė.

Dar pabandykite man prasižioti, kad iš jų nereikia šaipytis, jų nereikia mol žeminti, kad reikia juos užjausti ir jiems padėti, reikia jiems patarti, kaip jie gali užsidirbti ir gyventi oriai.

Ne. Nx. Niekada.

Jie yra debilai, smirdantys, supuvusių smegenų niekšai, kurie yra tiek degradavę viduje, kad viskame, net nekalčiausiame teigiamo dalyko konstatavime arba aprašyme, bet kokiame džiaugsme ar džiaugsmelyje, mato merkantilinį kieno nors kito interesą ir profitą. Jie yra genetinis brokas, damaged goods, jie nusipelno paniekos ir marginalizavimo.

Taip, tai jie, šitie padugnės, jums rašys apie “dirbtines amerikiečių šypsenas”, taip, tai jie kalbės apie sintetiką gražiame popieriuke, taip, tai jie skleidžia tąsius, dvokiančius, pusiau perregimus pavydo ir pagiežos syvus apie viską, kas nors truputį gražu, estetiška, sėkminga, elegantiška. Jie yra šėtono tarnai ir jo koto glamonėtojai.

Jie per ilgai buvo saugomi ir toleruojami, pridengiant jų šlykščių smegenų lavondėmių pilkai-violetinį siaubą pašnekėjimais apie nuomonių skirtumus. Per ilgai jiems buvo sakoma, kad viskas su tavim gerai, mylėk save tokį, koks esi, su savo lizinginiu grabu, rusiška muzika, šiukšlėm gyvenime ir širdyje, ir vapše, gali mūvėti juodas kostiumines kojines prie savo šviesių basanoškių ir šortų, per ilgai buvo sutinkama, kad galima nešioti vyriškas tašytes-piderastkes, nes tipo kas kaip nori, tas taip vaikšto ir tas tą nešioja. Ir jie patikėjo, kad su jais viskas gerai.

Pažiūrėkite, net emigrantinio lygio marozai (tai yra, baisesni marozai, nei paprasti marozai), užsidėję kaverio nuotraukose savo automobilius, susilaukia tolerantiškos minios atleidimo – “na ir ką, gal jiems patinka?”, nors automobilis ant kaverio nuotraukos yra kaip plastmasinio krikštolo liustra salone ir kaip gėrimas Bosca ant šventinio stalo – diagnozė negailestinga kaip šūdo gabalas, plūduriuojantis punšo dubenyje. Visiems normaliems žmonėms šūdo gabalas punšo dubenyje yra ženklas daugiau punšo nebegerti iš to dubens, bet ne, visada atsiras kitokie darnios sklaidos kareiviai, kurie pasakys: “o tai gal kam nors patinka šūdas, negi mes jiems uždrausime”.

Nesakau, kad prakeikiu juos paskutinį kartą gyvenime. Bet turbūt paskutinį kartą šią savaitę.

 

Nevykėliai Hemingvėjai, vieno žodžio rašytojai

Atvyksta pas jumis kritikas

Miesto Kronikos for Coffee Inn

Vasarą visiems labiau rūpi literatūra ir šiaip tekstai. Teoriškai mes visi turėtume skaityti knygas „tamsiais žiemos vakarais“, prie kokio židinio, su cigaru ir brendžio taure, bet to nebūna. Tamsiais rudens ar žiemos vakarais yra derliaus metas ir tas laikas, kai vežiojame gėrybes iš sodybų, o į sodybas vežame senas kaldras ir indus, kurie yra jau per baisūs laikyti mūsų gražiuose Vilniaus namuose, paskui mokslo metai ir ilgais žiemos vakarais vežiojame vaikus į baseinus, sporto užsiėmimus, gimtadienius ir šaudymo pratybas.

Knygas ir tekstus labiau skaitome vasarą, kai atostogos (o užsienyje internetas tai neduok tu Dieve koks brangus, todėl ranka pati tiesiasi prie analoginės knygos), arba kur nors sodyboje, kur suvežti seni moteriški žurnalai ir leidinys „Žmonės“, aštuonerių metų senumo, susivartoja ir dar kaip. Dar niekas niekada nėra pasakęs, kad štai, skaičiau gerą straipsnį žurnale, bet žurnalas tai buvo penkerių metų senumo ir todėl nuo to man mažiau patiko.

O dar kartais vasarą mums susišviečia paskaityti kažką ne tuose portaluose, prie kurių esame pripratę, kaip prie nikotino ir kofeino, ir ne tuos autorius, kurie mums kaip blogas įprotis – nekenčiame, bet skaitome – bet nueiti kur nors kitur.

Aš, pavyzdžiui, pasidariau generalinį valymą socialiniuose tinkluose ir dabar leidžiu sau matyti gal tik kokių dvidešimties artimų draugų naujienas (taip pat ir jų rekomenduojamus straipsnius), bet velniop nuėjo ne tik katukai ir visos jūsų kokteilių taurės ir visos jūsų prakeiktos atostogos, kurių išties labai pavydžiu, bet ir visi jūsų įspūdingi video, ir nekenčiamos TED konferencijos su motyvuojančiais kalbėtojais ir visa tai, kas man visiškai neįdomu.

Todėl dabar, kai netyčia užklumpu kokiame portale išsišiepusią blondinę kolumnistę, kaip lediniu peiliu iš ekrano bedančią mirtina kobros šypsena, it jaunuolio mamos, pirmą kartą pamačiusios sūnaus draugę ir nusprendusios, kad sūnus su šia sterva nebus niekada (bet tuo tarpu „laba diena, labai malonu“) ir  pradedu skaityti jos rašymus, aš nuoširdžiai stebiuosi, kad tokie tekstai yra dar gyvi – maniau, visa tai pakratė kojas kartu su žurnalų straipsniais, kuriuos iš egzotinių šalelių rašė fyfos, dedančios… daug… daugtaškių… Kurios stebėjosi… puošniais čiabuvių apdarais… papročiais… ugningais šokiais…

Ne, visos bobiškos banalybės gyvos. Aš tik nuo jų atsitvėriau, bet jos visos ten, kur ir buvusios, gyvena savo beprasmį gyvenimą, ir žavi tūkstančius, kaip Mažoji Mergaitė Mašenka ar tie idiotiški snargliai „Kur gėris ir meilė“.

Jei nebūčiau pikčiausias apžvalgininkas Lietuvoje, tai man būtų atviri karjeros vartai rašyti tą žodinį kisielių, juo labiau, kad supratau, kaip tai daroma.

„Pavargę pirštai iš lėto brauko poezijos knygelę, už lango kvepia dobilai, o aš galvoju… Galvoju apie vienatvę. Klausausi… Klausausi tylos. Galvoja kirba klausimai. Neatsakyti. Kankinantys. Deginantys. Kodėl? Kodėl? Kodėl? Kodėl nemokame girdėti? Savęs. Tavęs. Vienas kito. Kodėl kalbame dažniau, nei klausome?“

Tekste būtinai reikia kuo gausiau pridėti dirbtinių priešybių: „klausyti tylos“, „stebėti tamsą“, „gerti tuštumą“, kurios atrodys nesąmoningai bet kam, dar bukesniam už autorę (kaip galima stebėti tamsą?), tačiau tikslinė egzaltuotų moteryčių auditorija bus sužavėtos.

Toliau: dėliokite daugtaškius ir niekada jų negailėkite. Daugtaškis praneš skaitytojui apie susimąstymą, neužbaigtas mintis, dūsavimus ir vidinę šviesią kančią. Tai bus tas taip mėgstama išspausta šypsena, kai širdis verkia. Daugtaškių per daug nebūna.

Pasirūpinkite sakiniais iš vieno žodžio. Trumpas sakinys, kaip Hemingvėjaus knygose. Visose.

Kažkoks literatūriškai poliruotas žurnalistas prieš kokį ketvirtį amžiaus rašė (tais laikais, kai dar buvo „humoreskos“ ir „feljetonai“), ir man prieš akis dar dabar stovi ta pastraipa, aptarianti naujųjų laikų nuosmukį ir kaip dalykai nebe tokie, kaip buvo: „Dabar ne taip. Kitaip.“

Šitai perskaitė daugelis žmonių. Ir pradėjo taip rašyti.

Sau. Kitiems. Visiems. Trumpi sakiniai. Jie taurūs. Labai.

Tai yra rašytinė masturbacija. Taip rašydami, žmonės įsivaizduoja esą be galo šalti ir kieti herojai, kurių veiduose nedreba nė raumenukas, plieninės valios ir nerealios disciplinos, galintys pjūklu patys sau amputuoti ranką (jei vyrai), o jei tai moterys – išsitraukiančios iš širdies ten susmeigtus peilius, kaip uodo įkandimus. Jos labiausiai už viską mėgsta dainą: „I will survive“ ir kūkčiodamos vaidina didvyres.

Joms neuždrausi rašyti, ir nereikia. Bet kartais jaučiuosi toks laimingas, kad jas skaitau itin retai.

Nedalankstytų lazdų šalis

Visos lazdos tiesios ir nelankstytos

Sveiki, aš esu Andrius Užkalnis, ir aš esu lazdų lankstytojas.

Vienas dažniausiai girdimų komentarų, siunčiamų man (be tų “laikas pradėti vertinti sporto klubus”, “išsiplauk galvą” ir “taip tik parodei savo žemą kultūrą”) yra “Užkalni, perlenkei lazdą”.

Jau beveik praėjo laikai, kai vien už tą posakį banindavau ir užmiršdavau žmogų visiems laikams, nes, kaip jau esu sakęs, man sakyti, kad aš perlenkiau lazdą, tai yra tas pats, kas sakyti krepšininkui, kad jis mėto kamuolį į krepšį.

Lazdų perlenkimas yra tai, ką aš darau. Lazdų perlenkimas yra mano profesija, mano uždarbio šaltinis, mano išskirtinumas, ir mano bilietas į sėkmę, ir mane stulbina ir glumina tai, kad vis dar yra žmonių, kurie negali suprasti, kad tai, kaip aš rašau ir galvoju, ir yra Užkalnio rašymas, ir kitoks nebuvo, ir kitoks nebus.

Ir, jeigu ką, tai būtent toks rašymas ir padarė mane labiausiai skaitomu Lietuvos autoriumi (ir, jeigu ką, dabar galit parašyt “skaitomiausias – nereiškia geriausias”, ir būsit surinkę dar penkis taškus banalybių Olimpiadoje ir priartėję prie Capt Obvious prizo).

Dar labiau mane glumina, kaip daug yra genetinio broko nešiotojų, kurie nežino, kad galima neskaityti portalų, kurie nepatinka, autorių, kurie erzina, knygų, kurios neįdomios. Čia laisva šalis, jūs laisvi skaityti tai, ką norite. Nereikia niršti ant manęs, jei aš rašau taip, kaip jums labiausiai patinka, ir jūs skaitote, o paskui kaltinate mane dėl to, kad suvokėte, kad turėtumėte geriau skaityti ką nors kitą, bet neturite tam nei valios, nei intelekto, nei drąsos, nes esate avys.

Dauguma jūsų – avys, vaikomos bet kaip ir bet kur, bevalės ir stumdomos, kurios tik ir sugeba nubindzendamos bliauti: “viskas, daugiau neskaitysiu”, “viskas, paskutinis kartas”, “unsubscribe” – bet tie pareiškimai yra viskas, kam užtenka jūsų energijos.

Net šitas postas yra pakartojimas to, ką jums esu daug kartų sakęs, ir galite sakyti “pradedi kartotis”, “nusibodai” ir “kiek galima”, bet kas labiau apgailėtinas, ar tas, kas rašo jums tą patį, ar jūs, kurie tą patį skaitote, ir skaitote, ir skaitote. Jūs bevaliai. Jūs avys. Štai, pakartojau dar kartą, ir dar kartą pakartosiu, o jūs skaitysit, ir skaitysit, ir skaitysit.

Ir parašysit dabar: “turi psichologinių problemų”, “kažkas turbūt labai skriaudė vaikystėje”, nes visi esate įgalūs diagnozuoti, tik taip jau knieti diagnozuoti žvaigždes, įžymybes ir elitą (pastebėjote, kaip dažnai save vadinu elitu – jūs niekada to nepraleidžiate, o aš tai žinau, ir lodau jus, kaip šunis ant lenciūgo; na ir kas, kad 500 kartų taip pat, jūs gi lojate ir lojate vis taip pat patikimai), kad pamiršote diagnozuoti save, su savo lizinginiais Toyotos kibiriukais ir Mazda Budget karučiais su motorėliu, ankštais butais rajonuose, kuriuose niekas nenori gyventi, bet jums tenka, darbais, kurių nekenčiate, viršininkais, kurių bijote, vaikais, kurie jūsų negerbia ir neklauso, vaikščiote vieni pas kitus į svečius ir ėdate tas pačias baltas mišraines ir visus iki gyvo kaulo užknisusius “firminius” skruzdėlynus, kurie yra visi vienodi, kaip Norfos vežimėliai, bet jūs sakote, “čia mano slaptas receptas, neišduosiu”, nors jūsų slaptas receptas yra tiek pat slaptas, kaip piršlio prikolai per vestuves provincijoje.

Mano rašymai yra taip skaitomi ne todėl, kad ten “purvas” (purvas yra jūsų galvose, jei taip sakote), o todėl, kad jie yra tiksliai tai, ko jums reikia.

Kai jūs man sakote, kad perlenkiau lazdą, jums atrodo, kad jūs mane sukritikavote, tačiau iš tiesų jūs man pasakėte, kad savo darbą padariau gerai ir esu teisingame kelyje.

Jūs galite užspringti ir iš esmės netgi užsipisti grabais, man kartodami, kad mano rašymo stilius yra “laikinas”, “žemas”, “pigus” ir “primityvus”, ir kad jūs kiaurai matote visą šią naujųjų laikų komerciją, nuo kurios jus purto.

Kuo daugiau jūs spjaudote savo kritikos, tuo daugiau aš gaunu dėmesio ir tuo daugiau mane samdys ir tuo daugiau man mokės, ir nėra nieko, ką jūs galėtumėte padaryti, nes jūs esate bevalės ir bailios avys. Ne visi, žinoma. Čia ne laiškas man brangiems skaitytojams ir protingiems žmonėms – jie žinos, kad čia ne apie juos, o jūs, durniai, jų net nepažįstate ir su jais nesusiduriate.

Ir jei jūs manote, kad už tokį savo gyvenimą aš po mirties eisiu į pragarą, tai jūs iš dalies teisūs, bet tik iš dalies. Kai mes susitiksime pragare (o kad jūs ten nukeliausite anksčiau manęs, niekas net neabejoja), aš būsiu tas, kas jums skaitys motyvacines paskaitas ir deklamuos savo poeziją, kol jūs turkšitės karštos smalos kubiluose, kurie bus taip panašūs į tuos kaimo turizmus, kurie taip džiugino jūsų negudrias subines, kol vilkote savo nūdnus gyvenimus ir graužėte skurdų savo būties kaulą.

Nauja tvarka: Užkalnis su jumis bendraus mažiau

Seniai jau nerašiau apie bendravimą su skaitytojais, ir gerai, kad nerašiau, nes reikia daugiau rašyti tekstų, o ne narplioti procedūrinius dalykus.

Tačiau dabar yra šiokių tokių pasikeitimų, kuriuos turiu trumpai paaiškinti.

Kad straipsnių skaitomumas išaugo, matote patys – ir dėl to, kad dabar rašau Delfi, kuris yra skaitomesnis, ir dėl to, kad Delfi rašau daugiau, negu rašiau Lietuvos ryte, ir todėl, kad išgryninau kai kurias temas, kaip šita, apie emigrantus, kurios susilaukia neregėtų skaičių, kaip ir apie Kauną arba valgyklą.

Man labai patinka ir sekasi rašyti filmų recenzijas, ir bus daugiau tokių tekstų, kaip šitas, apie seną dokumentinį filmą apie krepšinį, kuris pasakoja daugiau ne apie krepšinį, o apie Tarybų Lietuvą.

Feisbuke sekėjų skaičius šiandien viršijo 34 000, Instagrame šią savaitę – 5000 (antrasis skaičius man įstabesnis, nes FB turi visi, o Instagramas yra vis dar nišinis produktas), šiek tiek mažiau Twitteryje, kuriuo, maniau, niekas Lietuvoje nesinaudoja. Net Google+ mano profilis turi beveik 2 mln views, like, whoa. Ir tai yra tinklas, kuris iš esmės visiems, taip sakant, na, rūpi truputį mažiau, nei nė kiek. Laukinės Žąsys apskritai yra kosmose, Protokolų skaitomumas džiugina ir mane, ir reklamdavius, na, ir laidos Žinių Radijuje visada topuose, kad ir kaip tai erzintų senuosius radijo klausytojus, kurie kas savaitę rašo, kad jau dabar tikrai išsijungs visiems laikams.

Čia ne dėl pasigyrimo (gerai, kažkiek dėl pasigyrimo irgi, nes aš esu tiek pat tuštybės ir pasididžiavimo pilnas, kiek ir daugelis kitų), bet tiesiog aiškinu situaciją, kad suprastumėt kontekstą, kuriame pribrendo mano sprendimas.

Visa veikla (ir dar nauja, apie kurią netrukus sužinosite) užima vis daugiau mano laiko, ir komentarų srautas yra labai didelis, ir jis geria laiką. Feisbuke man jau tapo įprasti postai su 1000+ like ir over 100 komentarų, dabar žiūriu į paskutinį DELFI straipsnį, ir ten į mane žiūri 2458 komentarų – čia ne tik į kai kuriuos atsakyti, čia jau visų perskaityti seniai nebeįmanoma.

Internetas ir ypač Facebook yra laiko vampyrai. Šeštadienį buvo diena be socialinių tinklų (no FB, no Twitter, no Google+, no Instagram), ir ne tik išgyvenau, bet labai padėjo ir pradžiugino – atsirado laiko kitiems dalykams, naujoms mintims, ir ultimately būsiu toks geresnis savo skaitytojams. Todėl darysiu tai dažniau.

(1) Kartą per savaitę diena be FB*.

* Taip, žinau, daugelis kolegų, klientų, potencialių užsakovų ijunko naudoti FB messenger kaip pakaitalą telefonui, SMS ir emailui. Atpratinsiu. Kam reikia, žino mano telefono numerį ir emailą. Kam nereikia, nežino, ir taip dar geriau.

Toliau. Savo trenerio Andriaus Pauliukevičiaus paakintas, pradėjau esminį FB srauto tvarkymą. Iš draugų metu nedaugelį (didieji valymai jau praeityje), nebent tikrai negaliu suprasti, kodėl tas žmogus yra mano drauguose, bet šimtai jau unsubscribed, ir jų bus dar.

Man daug kas neįdomu – atostogų nuotraukos (visos vienodos, taip, ir mano irgi), jūsų giminės kurių nepažįstu (ir galimai net jie nepažįsta manęs), kažkokie seminarai, kuriuose jūs sėdite konferencijų salėje, rusiškų tinklalapių apie Ukrainą šierai, debiliški video apie kokią nors bobą, kuri 2006 metais nemokėjo parkuotis Filipinuose ir išdaužė septynis automobilius bandydama tai padaryti, linksmos beždžionėlės, drinkai bare su linkėjimais draugams ir pavydo komentariukais iš tų, kas šiandien ne tame bare, ir taip toliau. Man tai neįdomu, ir man gaila tų kelių sekundžių ir minučių ir valandų, kurios tam susivalgo. Aš turiu darbą – turiu jums rašyti, ir man tai trukdo. Taigi:

(2) Mass unsubscribe.

Toliau. Esminis dalykas – aš beveik niekada neatsakinėsiu į jūsų komentarus po mano FB postais. Aš to jau dariau pakankamai, ir tai nepadeda: protingi ir taip žino atsakymą, o durniai nesupranta, net kai jiems atsakai. Waste of time and effort.

Todėl man principe iš esmės bus nesvarbu, kiek durnų klausimų ir smartarse remarkų bus po postais ir straipsniais, tegu floodinasi ir skleidžiasi, atsakymų nebus, išskyrus išimtinius atvejus, bet ir tie bus be galo retai.

Taip, interaktyvumo bus mažiau.

Bendrauti su manim bus kiek sunkiau: jei kažkas neaišku, skaitykite mano straipsnius ir knygas, klausykite ir žiūrėkite laidas, ateikite į paskaitas ir susitikimus, ir šiaip, kažkiek bandykite stengtis patys. Tai sakau nepiktai, tiesiog jūsų šimtai tūkstančių, o aš vienas su 24 valandomis. Režisierius po kiekvieno spektaklio nesėdi teatro fojė ir neatsakinėja į žiūrovų klausimus, kaip reikia suprasti tą ar aną, taip pat ir po filmo nėra galimybės susisiekti su scenaristu ir režisieriumi ir visada tikėtis atsakymo.

Pagaliau, dar vienas dalykas.

(3) Mažiau susirašinėjimo.

Aš neatsakinėsiu į visus laiškus, ką iki šiol stengiausi daryti. Pasiūlymai kokiems nors barteriams, ką nors chaliavai pareklamuoti arba šiaip “ką jūs galvojate apie tai ir tai”, deja, negalės gauti jokio arba beveik jokio dėmesio. Aš negaliu sau to leisti.

Aš jau seniau nežiūriu beveik jokių siūlomų video, išskyrus tuos, kuriuos man atsiunčia gal 10 artimiausių draugų.

Jau anksčiau esu sakęs, kad pasiūlymai “gal paplepėsim prie bokalo alaus” su nepažįstamais žmonėm yra praktiškai nulinė galimybė – nepykite, nes (a) man neįdomu ir (b) aš net su artimais draugais surandu galimybę pakalbėti tik po kelių mėnesių derinimo, ir mano artimi draugai tai žino. Aš pats žinau, kad esu per geras ir dažnai pernelyg besirūpinantis neįžeisti ir neįskaudinti žmonių, kurie man geri.

Aš ir toliau būsiu geras man artimiems ir brangiems žmonėms, tačiau savo laiku, darbingumu ir savijauta rūpinsiuos daugiau, nes jeigu ne aš, beveik niekas kitas manim nepasirūpins.

Ačiū už supratingumą ir ačiū, kad skaitote.