Andrius Užkalnis's Blog, page 11

Rudenio gėrimas ir rudenio nuotaikos

Čia dar ne ruduo

Aš ir vėl rašau „rudenio“, o ne rudens, nes mano mėgstamiausia poetė Salomėja H.H. „Nėris“ rašė „rymo ramunėlė rudenio arimuos“, ir taip pat rašė „žarsto baltą smėlį Širvinta nurimus“, ir čia niekas nepastebėjo poetės darbo broko. Net trys klaidos dviejose eilutės, kaip jums tatai patinka?

Pirmiausia, ką reiškia „žarsto baltą smėlį“? Jūs kada nors matėt Širvintą? Koks ten smėlis – nėra jokių skardžių su smėliu (čia ne Ūla ir ne Merkys), dumblas, žemi krantai, ir šakaliai visokie vandenyje, kad net baidarininkai vos prasibrauna. Užaugus visokiais maurais ta Širvinta ir nieko ji nežarsto. Pagaliau, net ir tos upės, kurios teka smėlėta vaga, nieko nežarsto. Smėlis sau ramiai būna ant dugno.

Seni dalykai Armėnijoje

Toliau – prie ko čia gali būti „nurimus“? Kokia dar gali būti siaura upė? Bangom eiti, ar ką? Nebūna taip. Ir nekalbėkit man apie „poetės matymą“ – tai tiesiog mokyklinis žodžių dėliojimas gimnazistės eilėraštukyje, ir tiek. O jūs sakot, lyrika.

Na, pagaliau – „rymo ramunėlė rudenio arimuos“. Iš kur tau rudenį ramunė, ir dar arimuose? Poetė pirma sugalvojo rimą, o paskui kažką pritaikė. „Jei paskolino bobutė, atiduosi po truputį.“ Nedaugelis jūsų žino, kad čia iš Salomėjos Nėries eilių, kurias pritaikė reklamai. Kadangi 50 metų praėję, autorinės nebegalioja, viskas tvarkoj.

Neskanus jums šitoks rašymas? Aš net keiktis dar nepradėjau. Tai neskaitykite. Aš tik mokau jus daryti tai, ko jūsų neišmokė daryti mokykla ir tėvai. Savarankiškai mąstyti, skaitant literatūros kūrinius. Taip kad.

Todėl gali būti „rudenio“, ne rudens.

Jau čia kaip ir rudenio

Vilniuje, ir kituose miestose, šlapia (vos nepasakiau – „bulvaruose šviesu“, jei suprantate, ką čia turėjau galvoje), tai toks laikas, kai namuose sėdėti geriausia. Ta prasme, gera ir eiti kur nors, bet jei jau reikia būti namie, tai tikrai geriau namie dabar, o ne vasarą.

Vasarą mes visi, kurie retsykiais ir su saiku vartoja alkoholį (o tarp skaitančių yra ir tokių), mėgstame šaldančius gėrimus – ir kokteilius, ir visokius džin-tonikus (kuris irgi kokteilis), ir atšaldytą rožinį Provanso vyną, kvepiantį braškėmis, nes saulės tada būna į valias, ji pilasi ant mūsų kūnų, ir tada mes šaldomės.

Bet dabar ruduo, šaldytis ne laikas. Laikas šildytis.

Brendžiuko

Čia, kaip supratote iš nuotraukų, apie Araratą – ne kalną, bet brendį, kurio pas mus nevadiname „Armėnišku konjaku“, bet jį taip vadino ištisos kartos prieš mus.

Šis rudeninis gėrimas su savo džiovintų slyvų, razinų, riešutų ir visokių kitokių kalėdinių dalykų aromatais (visi skoniai, kuriuos rasite amerikietiškame Kalėdų pyrage, net ir vanilė, kuri ateina iš ąžuolo statinių, kurios degamos iš vidaus ir šiek tiek karamelizuojasi, iš ten ir visi tie keisti skoniai) man yra ne tik skanavimo teritorija. Man patinka žiūrėti į metus etiketėje ir galvoti apie tai, kas buvo tada, kai tas konjakas buvo išpilstytas.

Prieš penkis, dešimt, penkiolika metų. Dvidešimt. Kur buvau ir ką dariau aš, kai tie brendžiai buvo pradėti brandinti. Kur buvo man artimiausi žmonės, ką jie veikė. Ką galvojo. Ką jautė. Kas buvo jų planuose, kai jie net nežinojo, kad sutiks mane tokį. Tai vis klausimai nuo pirmojo gurkšnio.

Beje, jūs tikriausiai nepagalvojate, kad tas skaičius, kuris parašytas ant butelio, tai jauniausio konjako amžius. Ne seniausio. Todėl galima dar pasiskaityti ir gilintis ir galvoti, kokią istoriją turi ant liežuvio.

Erebuni, €600

Pavyzdžiui, naujas jų brendis Erebuni, kurio vargu ar paragausite. Nors, jei užsispirsite, jo gauti galima, tik butelis kainuoja apie 600 eurų.

Erebuni

Kvepiantis džiovintomis slyvomis ir razinomis, prieskoniais, cukatais jis ant etiketės skelbia „30 metų“, bet seniausias brendis tame mišinyje yra 1934 metų. Mano net tėvai nebuvo gimę. Mano močiutė buvo paauglė. Lietuva dar nebuvo patyrusi Antrojo pasaulinio karo ir visų bėdų prieš jį ir po jo, o kažkur Armėnijoje raškė tas vynuoges, iš jų spaudė sultis, pylė į statines, ir brandino, ilgai ilgai brandino, ir dešimtmečius laukė, kol aš galėsiu pajusti tai savo burnoje ir susiliesti su praeitimi. Verta šešių šimtų eurų? Ar jūs juokaujate, ar verta šešis šimtus eurų sumokėti už kelionę laiko mašina į ten, kur kur nebuvai, nes net negalėjai būti? Tie lašai gyvi, jie ne šiaip sau iš praeities.

Jie patys yra gyva praeitis.

Šviežias maistas ponams iš ponų parduotuvės

Geras gyvenimas ant lentučių

Aš visada sakiau, kad Lietuvoje yra gyventi afigiennai. Tiesa, gal ir ne visiškai visiems, tačiau tie, kam kažkas nelabai gerai, gali pasistengti ir gerai pasidarys ir jiems, aš taip sakau. Nekaltinkit manęs, kad aš viskam taikau paprastas formules. Matot, kaip gavosi: man gyvenime viskas sekėsi taip, kad ką tik užsimanydavau, tą ir gaudavau, gal ne viską iškart, bet juk yra nesudėtinga: jei nepatinka tavo butas ar namas, kraustykis į geresnį. Jei tam trūksta pinigų, užsidirbk daugiau. Jei esamas darbas moka per mažai, susirask kitą arba pradėk dirbti pats sau. Suprantate, ką aš sakau?

Ir dar, jei tamstų netenkina maistas iš paprastos parduotuvės, kur pažįstami prancūziškų ir itališkų pavadinimų sūriai visi kažkodėl specialiai pamažinto ir papilkinto skonio, ir kažkodėl visi pagaminti Lenkijoje (turbūt, kad pigesni būtų), tai eikite į kitą parduotuvę, kur viskas geriau. Bus truputį brangiau (kartais)? Gal ir taip. Visaip būna. Čia ir pravers jūsų didesnės pajamos iš jūsų naujojo darbo.

Juk ne pačiuose piniguose laimė, o kai yra kur juos kūrybingai išleisti, kad gautum kuo daugiau malonumo.

Mėsos įvairios

Kai man pirmą kartą man užrodė kitur nerandamo maisto parduotuvę Assorti (tai jau buvo prieš kurį laiką), aš nežinojau, ko tikėtis. Žinojau, kad ten važiuoja ne viena ir ne dvi piktos mamos (tos, kurioms akiniai nuo saulės prie galvos priklijuoti, ir kurių mažosios Austėjos ir mažojo Luko vežimukai kainuoja brangiau, nei vidutinis automobilis provincijos mieste, jos visą laiką skuba ir visada nepatenkintos). Na, ir daugelis žmonių, kurie viskuo patenkinti. Net sunku pasakyti, ar jie viskuo patenkinti, nes sėkmingai pasirinko, kur pirkti, ar šiaip čia laimingi ateina.

O tos mamos, nors joms niekas neįtinka (užvis labiausiai kirpėjas Aleksiejus ir jų manikiūrininkės, kurios visos dirba lėtai, kaip užmigusios – bet tai dar nieko, joms dar labai nepatinka jų darbas, jų vyras ir jų kaimynai, kurie vasarą per garsiai mylisi, atsidarę langus, ir joms primena, kad jų turtingas vyras jau seniai kitus avilius kopinėja), lieka patenkintos parduotuvėje Assorti. Ten netgi jas sugeba patenkinti. Jos gali gyvenime pasitikėti dviem dalykais: telefonu, kuris niekada neišsikrauna, ir ta parduotuve.

Bliūdeliai

Dabar prisimenu juokdamasis, kai galvojau, kad ten, Ogmios mieste, tai koks nors bus kioskelis, kur bus užsienietiškų pampersų (tai yra, iš tikro užsienio, o ne iš Ukrainos ar Rumunijos) ir šokolado – matyt, mano sunki vaikystė, kai išskirtinės užsienietiškų prekių parduotuvės tokios ir būdavo, padarė savo. Aną savaitę dizaneriui Juozui Statkevičiui pasakojau, kaip jaunystėje vienoje tokių parduotuvių pirkdavau bananus ir juos valgydamas vaikščiojau po Vilnių, kad visi matytų, kaip man gyvenime pavyko. Statkevičius, manau, suprato mane, išsišokėlį.

Bet čia ne kioskelis, čia didelė parduotuvė, kurios vienintelis skirtumas nuo kitų (gerai, antras skirtumas – pirmasis yra tas, kad nereikia vežimėlio atrakinimui ieškoti euro monetos ir ją keistis, tegu juos Dievas laimina, galėtų ir visur būti taip – gal todėl, kad čia geresnė klientūra, o ne ta, kur palikinėja vežimėlius automobilių aikštelėje) iki neseniai buvo toks, kad šviežių produktų skyrius buvo nedidelis: keliolika sūrių, jogurtų, vaisių ir daržovių.

Medžio daug, kaip Skandinavijoje

Dabar tai tikra parduotuvė, nes jie atidarė didelį (ko gero, prilygstantį daugeliui įprastinių parduotuvių) šviežių produktų prekystalį. Daugelį dalykų, kokius nešate iš parduotuvių Londone ir Paryžiuje (ta prasme, pirma sumokate, o paskui nešate), rasite čia. Prancūziški ir itališki sūriai, brandinti ir nebrandinti. Nepadoriai švelni burrata, kuri net ne burnoje tirpsta – ją galima valgyti tiesiog akimis. Tą burrata aš galėčiau valgyti kasdien, ne, tris kartus per dieną. Iš išorės labai švelnus luobas, o viduje debesio švelnumo vidus, praktiškai, kaip grietinėlė.

Saldumynai

Visokie kimšti sūriu pipirai ir artišokai, ir ko tik ten nėra. Alyvuogės – jeigu jums atrodo, kad alyvuogės būna normalios ir paprastame prekybos centre, skarbonkėje, tai shut the fuck up.

Visokios rūkytos mėsos, vytinti kumpiai, dešros, saulėje džiovinti pomidorai, mangai ir tolimų kraštų vaisiai, kurių pavadinimo net nežinos tie, kas mažai keliauja arba negyveno kurioje nors Vakarų šalyje.

Man priminė didįjį Stokholmo turgų, kuris iš esmės yra parduotuvėlių susirinkimas (atsiprašau, man parduotuvėlė yra keiksmažodis, kaip ir kavinukė, restoranėlis ir viešbutukas, bet ten Stockholme jos tikrai nedidelės), viskas vienu stiliumi, švaru ir labai daug medžio apdailoje. Čia irgi labai daug medžio, net Assorti logotipas, keturlapis dobiliukas, irgi iš medžio.

Ir, žinote, ką? Daugelis iš jūsų užeis ir sakys, pagalvokite, kiek galima Halės turguje nusipirkti pigių produktų už tuos pinigus.

Bet ar jūs norite pigių produktų? Jei norite, jei galėtumėt nors ir vonios kempinę čiaumoti, užkeptą su fermentiniu sūriu ir kečupu, tai toliau nebeskaitykite ir pasistenkite pamiršti, ką čia perskaitėte.

Tačiau visi kiti, prašau, užeikite ir pamatysite, kaip gerai galima išleisti pinigus. O jei neturite jų pakankamai, tikrai, užsimanysite užsidirbti.

Nes vartotojiškumas nėra keiksmažodis, kaip jums bando įrodyti kairieji pavyduoliai. Jie tiesiog patys negali ten eiti, tai jums (ir man) pavydi, todėl ir bliuznyja. Vartotojiškumas, vartojimo visuomenė – visa tai yra geri žodžiai, ir vartojimas yra ne dėl vartojimo, o dėl to, kad prekės suteiktų jums po lašeliuką laimės, arba po kruopelę – man ta burrata arba kokie nors spagečiai su trumais yra laimės gabaliukai.

 

Parduotuvė Assorti, Verkių g. 29, Vilnius (Ogmios Miestas). Tel. 8 700 33 311

PC “Domus Pro“, Bieliūnų g. 1, Vilnius. Tel: 8 688 30490

Tinklalapis .

Nuo pirmadienio iki šeštadienio, nuo 9:00 iki 20:00, sekmadieniais nuo 10:00 iki 18:00.

Landsbergis vėl kikena iš jūsų

Vytautas Landsbergis. DELFI / Šarūno Mažeikos nuotrauka

Tais laikais, kai Vytautas Landsbergis buvo savo politinės veiklos viršūnėje, daugelis pastebėdavo jo manierą juoktis. Tai buvo ne kvatojimas, o visada toks ypatingas kikenimas. Aukščiausiosios Tarybos pirmininko juokas buvo labiausiai jo priešus siutinantis dalykas. Aš įtariu, kad paskutinis Sovietų Sąjungos vadas Michailas Gorbačiovas ligi šiol pabunda po šaltu prakaitu, susapnavęs krizenantį Landsbergį.

Esu tikras, kad tą minutę, kai stribų dainius ir literatūrinių mėšlynų prievaizdas Vytautas Petkevičius keliavo tamsiu tuneliu į paskutinę ekskursiją, jam pro akis neprabėgo visas jo gyvenimas – jis tik girdėjo Landsbergio juoką, ir paskutinė jo mintis buvo: „net numirt ramiai negaliu per tą muzikos profesorių“.

Kai sovietinių banditų gaujos vadas, visų vatnikų apaštalas Boleslovas „Omonas“ Makutinovičius paskutinį kartą barkštelėjo auliniais batais ir, išleidęs kvapą, iškeliavo pas velnius, jam tikrai jau nuo pragaro priimamojo girdėjosi per garsiakalbius Landsbergio juokas. Tada jau buvo asmeninis katilas su karšta smala, kur Makutinovičių palydėjo pragaro spa darbuotoja smailais rageliais ir gražiu pedikiūru lakuotomis kanopomis (ant uodegos ji ryšėjo trispalvių juostelių kaspinėlį, ir tada velionis žmogžudys suprato, kad pragare nebus taip smagu, kaip jam žadėjo per politinius užsiėmimus kariuomenėje). Prie katilo juokas aidėjo dar garsiau, ir patalpos palubėje Makutinovičius pamatė gudriai besišypsantį V.Landsbergio portretą. „Čia bus labai ilga amžinybė“, liūdnai pagalvojo jis, lipdamas į karštą kliuksinčią smalą.

V.Landsbergiui virš aštuonesdešimties, bet veteranas, kažkada atsitiktinai tapęs politiku, vis dar sugeba, be jokių matomų pastangų, sulošti partiją taip, kad oponentai keikdamiesi išspardo stalus ir pradeda elgtis taip, lyg Dievas būtų jiems atėmęs protą (turiu galvoje tuos, iš ko dar yra ką atimti) ir pakeitęs jį kažkuo, gal tais žetonais, kuriuos iš dangaus barsto Kėdainiuose ir paskui galima iškeisti į ledus arba agurkus.

Kalbu apie smulkmenišką, niekšišką ir bailų Seimo sprendimą neduoti V.Landsbergiui Laisvės premijos. Tie žmonės ne tik žinojo, ką daro, bet ir suprato, kaip jie atrodo iš šalies. Kai kurie balsavusių prieš arba susilaikiusių yra garbingi, išsilavinę žmonės (kad nebūtų abejonių, pabrėšiu, kad neturiu galvoje Seimo pirmininkės, kurios nuovokai jau seniai atjungė elektrą, kaip rusų okupuotame Kryme; o gal niekada ir nebuvo įjungę). Tie žmonės turi gyvenime principus, kažkokią sąžinės ir doros versiją ir daugiausia jų klauso. Kai balsavo dėl Laisvės premijos, jie turėjo sutramdyti savyje žiaukčiojimo refleksą, kaip principinga mokytoja, kuri niekada niekam neduoda kyšių, bet va šį kartą reikia, nes mama ligoninėje ir jeigu neduosi slaugytojai, nesuleis vaistų, tai ką aš žinau, tenka.

Ne dėl neva sugriautų kolūkių ir tariamai išvogtos Lietuvos taip nekenčia Vytauto Landsbergio, kad nesibodi net taip idiotiškai keršyti. Idiotiškai – nes kiekvienas bandymas įkąsti tokiems gigantams baigiasi tuo, kad kandžiotojas pasilieka su kruvinu pirštu, kurį įsikando sau. Paskui būna užkrėtimas nuo nešvarių dantų, gangrenuoja ir pirštą tenka nusipjauti.

Skaityti toliau portale DELFI. 

Mes patys kalti dėl automobilių–žudikų. Mes, ir dar Leonidas Donskis

Andrius Užkalnis. Nuotrauka: Mindaugas Ažušilis

Vienos laidos filmavime manęs klausė: kas per 20 metų daugiausiai padarė Lietuvai žalos. Sakau, Leonidas Donskis.

Neabejotinai protingas ir turbūt gerų norų vedinas profesorius nešė ir neša vėliavą to mąstymo, kuris nuodija Lietuvą iš vidaus savo atlaidumu blogiui. Kalbu apie toleranciją viskam, nes „visi mes lygūs, nors ir skirtingi“, kalbu apie nenorą smerkti, nes „neteisk, ir nebūsi teisiamas“, kalbu apie nenorą skirstyti į juodą ir baltą, nes pilna ir spalvų, ir pilkų atspalvių, ir kalbu apie vengimą žmones skirstyti į gerus ir blogus, į piktą ir gerą darančius, nes „visokių yra, visokių reikia“. Žinote, kokie yra šito rezultatai? Rezultatas yra automobilis BMW, kuris, pilotuojamas nebaidyto idioto, įvažiuoja į troleibusų stotelę ir joje traiško žmones. Nes visokių vairuotojų yra, visokių reikia. Būtų nuobodu, jei visi tik važiuojamaja dalimi važiuotų. Kas pasakė, kad važinėti pagal kelių eismo taisykles yra gerai, o traiškyti žmones stotelėse – blogai? Tai tik nuomonė. Pasaulis įvairiaspalvis. Kas pasakė, kad Gazmanovo koncertai yra tik propagandos instrumentas, nutaikytas į lengvai pažeidžiamus menkos nuovokos individus, kurie lengvai mutuoja į koloradus? Gal ten tik melodinga muzika. Kas, kad Kremliaus aprobuota ir skatinama? Kremlius yra tik architektūros paminklas vienos valstybės sostinėje. Nepainiokim architektūros su ginekologija, kaip sakoma.

Maža to, kai vienos markės automobiliai (ne todėl, kad blogi, o todėl, kad neproporcingai traukia silpnapročius) kas savaitę susidoroja su kokiais nors atsitiktinai pasitaikiusiais eismo dalyviais, tai žymiai daugiau susirūpinimo kai kam sukelia tai, kodėl antraštėse yra minima automobilio markė. „Kuo kaltas automobilis?“ – šiaip jau, niekuo nekaltas. Tiesiog tie, kas važinėja Korėjos gamybos mašinytėmis nemadingais pavadinimais, dažniausiai žvėriukų nežadina (arba žadina ne tuos) ir prieš mergas pasirodyti tuose automobiliuose nebando. Todėl jie dažniau atvyksta iki tikslo. Suprantate, ką sakau? Idiotas prie automobilio vairo traiško žmones, tačiau kai kam labiau rūpi, kad nenukentėtų geras automobilio vardas. Man tai primena vadinamojo liberalaus elito reakciją kaskart, kai kur nors Vakaruose islamo ekstremistai ką nors susprogdina ar susisprogdina patys. Pirmas rūpestis: ar tik nebus demonizuota musulmonų visuomenė, ar tik nepasijus kas nors nepelnytai blogai. „Musulmonai ne visi tokie.“ Niekas ir nesako, kad visi tokie. Tik aš negirdėjau nieko apie budistus, kurie apsiriša sprogmenimis ir keliauja į amžinybę, ištaškydami į šonus senelius, moteris ir vaikus, nes jie taip protestuoja apie neteisybę. Aš nieko nežinau ir apie zoroastriečių (toks tikėjimas) ekstremistų stovyklas, kur studijuojami terorizmo pradmenys.

Taip pat ir BMW vairuotojai ne visi tokie, kaip vairuojantys į stoteles. Aš pats daug metų vairavau BMW ir buvau pavyzdingas vairuotojas (išskyrus tai, kad mėgdavau atsidaręs langus važinėti po Londono priemiesčius ir garsiai leisti „Dinamikos“ atliekamas dainas, kaip apie mane pasakoja žinantys). Praleisdavau sukančius iš šalutinio į pagrindinį, prie pėsčiųjų perėjos neburzgindavau variklio ir senučių nebauginau ir neraginau greičiau judėti. Bet kai man pasako, kad tarp BMW vairuotojų yra daug debilų, aš nesijausdavau įžeistas, nes nemaniau, kad čia man taikyta. „Neskubėkime smerkti, supraskime priežastis, kaltinti lengviausia“, užgroja gerai uždrožta tolerantiškų intelektualų plokštelė, kai tik kas nors bando apie ką nors neigiamo pakalbėti. Neteiskime vagies – gal jis sunkiai gyvena ir neturi pinigų nusipirkti. Pirma pasistenkime jį suprasti. Kontrabandininkai gabenasi cigaretes, benziną ir rusiškus psichotropinius vaistus. „Ne iš gero gyvenimo“, nebauskime jo, bauskime valdžią, kuri mus nuvarė į pederastų Europos Sąjungos kalėjimą. Apskritai, niekas nekaltas. Nesmerkime žagintojo, kol nežinome, kokia buvo jo vaikystė. Gal jam stigo šilumos, atjautos, supratimo. Nekalbėkime blogai apie žudiką, nes gal jis norėjo kažką pasakyti savo desperatiškais veiksmais. Kažkoks pusprotis bėga nuo policijos motociklu, plojasi po policijos automobilio ratais, susilaužo kaulus. Reakcija? „Kodėl policija taip arti jį vijosi, policininkai žvėrys, susodint kaliuzėn visus“. Žinoma, kalti juk visada teisėsaugininkai. Čia būtent liberalių intelektualų padedami ir užauginome ištisą sluoksnį nepakaltinamų šalies gyventojų (net piliečiais nepavadinsi: kokie jie piliečiai, jie tik vemia ant Lietuvos kiekvienu patogiu momentu), kurie niekada dėl nieko nebūna kalti. Kai buvo sakoma, kad nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas nekaltas, o kalta aplinką, daugelis juokėsi.

Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-mes-patys-kalti-del-automobiliuzudiku-mes-ir-dar-l-donskis.d?id=69545096

Verslo vadovėlis pradedantiesiems

Andrius Užkalnis. Fotografija: Mindaugas Ažušilis

Dažnai išgirstu prie tai, kad vis kritikuoju ir burnoju, o pats nieko nepamokau. Šiaip nemokau, nes man nemoka dėstytojo atlyginimo, tačiau šį kartą galiu pamokyti.

Lietuvos verslui dažniausiai sekasi auginti, gaminti ir supakuoti. Ten, kur reikia aptarnauti, lietuviškas verslininkas pasijunta lyg senolė, kuriai įdavė automatinį šaunamąjį ginklą. „Automatas – ne man“, galvoja senolė. „Aptarnavimas – ne man“, galvoja verslininkas, kuris slapčia yra įsitikinęs, kad jis ne tam nuėjo į verslą, tvarkėsi dokumentus, kažką registravo, kad jis dabar žemintųsi prieš klientą. Papasakojus lietuvių verslininkui, kad jis turi žiūrėti į duris atidarantį žmogų: „štai mano euras pas mane atėjo“, jis liūdnai palinguoja galva. Pardavimų pasaulis – ne jo pasaulis. Visi tie klientai, eh. Jei norite įsitikinti, kaip veikia daugelis Lietuvos smulkiųjų verslų, paskambinkite į kokią nors kaimo turizmo sodybą, užmiesčio pokylių salę arba provincijos restoraną jų nurodytais telefonais – jei rasite jų telefonus kokiame nors įmonės tinklalapyje, kurį gabus vaikas sukūrė prieš septynerius metus, dar prieš krizę. Telefono numeriai bus nurodyti trys, ir nė vienas niekada neatsilieps. Net darbo valandomis. Net darbo dieną.

Vienas telefono numerių yra giminaitės Džerildos, kuri prieš penkerius metus galvojo dirbti tame kaimo turizme, bet nuo to laiko išvyko į Airiją, ten nusukinėja vištoms galvas fabrike, susipažino su Abdulu iš Pakistano ir jie dabar laukiasi vaikelio. Į Lietuvą Džerilda kol kas nesiruošia, nes tėvas (o giminė gyvena prie Plungės) sakė tegu tik man atsiveža tą beždžionę, užmušiu dar prie durų nepriėjusį.

Antras numeris yra pokylių salės šeimininko, ir jis iš nežinomų numerių niekada nekelia, nes taip tiesiog įpratęs. Prieš dešimt metų jam skambindavo ir grąsindavo dėl negrąžintų skolų, ir jis nemėgsta bele kam kilnoti. Trečias numeris yra šeimininko žmonos, ir ji nelaukia jokių skambučių, todėl nėra pratusi su savim tampytis telefono (užtat kažkodėl turi savo „Nokia“ visada prie savęs per pamaldas bažnyčioje, ir ji užgroja per patį pamokslo įkarštį). Kodėl tu jiems skambini, sakysite jūs? Kodėl nerašai elektroniniu paštu į tą kaimo turizmą? Kodėl nenaudoji kompiuterinės užsakymo formos internete? Deja, tiesa yra tai, kad daugelis lietuvos verslų elektroniniu paštu naudojasi taip pat dažnai, kaip vidutinis stambiaplokščių gyventojas amžiumi virš 60, keliaujantis viešuoju transportu po miestą, kad būtų ką veikti, naudojasi dušu (t.y., kartą per mėnesį). Jiems rašyti laiškus – tas pats, kaip iš sovietinio lagerio rašyti laiškus į Kremlių, kad peržiūrėtų bylą ir išteisintų. Lygiai tiek pat susidomėjimo. Kartais (tik kartais) verslininkai paskambina praleisto skambučio numeriu. Jie baikščiai teiraujasi, kas čia jiems skambino. Paklausus, kas jie patys ir iš kur, nesako. Sakau, aš čia skambinau į viešbutį, niekas neatsiliepė, tai ar jūs gal iš viešbučio?

Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-verslo-vadovelis-pradedantiesiems.d?id=69688942

Iššifruoti Rusiją. A. Užkalnis apie rusų režisierių E. Riazanovą: nešoksiu ant jo kapo

Kai man pasiūlė parašyti apie Eldarą Riazanovą, rusų režisierių, mirusį paskutinę lapkričio dieną, pasakė: tik labai nešokinėk ant kaulų. Tai argi aš toks, kad kam nors ant kaulų šokinėčiau?

Tačiau prašymo esmę supratau: iš dešimčių filmų, kuriuos per savo ilgą karjerą sukūrė režisierius, vienas („Likimo ironija, arba po pirties“, 1975) užima ypatingą vietą mano neapykantos Panteone, nors ir nėra vienintelis toks, kurio negaliu pakęsti. Apie tai – kiek vėliau. Eldaras Riazanovas, atėjęs į kinematografiją atsitiktinai (ne pirmoji ir ne paskutinė tokia istorija), buvo sėkmingas ir gerbiamas kūrėjas, nors ir niekada nebuvo vertinamas režimo kaip nomenklatūrinis arba aptarnaujantis epines temas – Antrojo pasaulinio karo arba Spalio revoliucijos jo filmuose niekada nebuvo. Jis kūrė lengvo stiliaus filmus apie meilę ir žmonių santykius, charakterio ydas ir stereotipus, ir tai jam leido kurti pakankamai laisvai: Riazanovo filmai niekada nelietė politinės sistemos arba ideologijos klausimų, ir todėl į juos buvo žiūrima kaip į pramogą, kuri jeigu kažką pašiepia, tai tik atskirų individų netobulumą. Kaip anuomet buvo sakoma, atskirus pasitaikiančius trūkumus.

Panašiai, kaip negudrios šių laikų TV pokalbių laidos, narstančios visas blizgių (ir neblizgių) žurnalų skaitytojų mėgstamas temas (skyrybos, lieknėjimas, meilė, turtai ir skurdas, magiški sveikatos receptai, sukčiai ir keistuoliai), taip ir Eldaro Riazanovo filmai kūrė nesudėtingas dramas, kur niekas nė minutei negalėdavo abejoti, kieno pusėje yra teisybė ir žiūrovo simpatijos. Charakteriai buvo piešiami storais pieštukais ir dar ryškiai nuspalvinami, kad, gink Dieve, kas nors nesuklystų.

Filme „Saugokis automobilio“ (1966) Rusijos kinematografo gigantas, dar jaunas tuomet Inokentijus Smoktunovskis, suvaidino automobilių vagį, gvelbiantį autotransportą iš nesąžiningų žmonių, parduodantį kitiems ir pinigus pervedantį vaikų namams (toks naujųjų laikų Robinas Hudas, kuris vis tiek pakliūna į kalėjimą filmo pabaigoje, nes negali būti tokio varianto Tarybų Sąjungoje, kad galima būtų nebaudžiamai vogti net ir komedijoje). Toje juostoje buvo nufilmuotas Donatas Banionis, suvaidinęs nedorą katalikų kunigą lietuvį, kuris be skrupulų pirko vogtą automobilį ir nesigėdindamas mokėjo smulkiais banknotais, nes tai buvo pinigai, suaukoti parapijiečių savo bažnyčiai išlaikyti. Lietuvių aktorius Banionis, parodytas filme tik tam, kad galėtų pusbalsiu skaičiuoti banknotus lietuvių kalba – pigiausias įmanomas juokas, žiū, lietuvis savo paukščių kalba burbuliuoja – buvo labai būdingas Eldaro Riazanovo filmams.

Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/issifruoti-rusija-a-uzkalnis-apie-rusu-rezisieriu-e-riazanova-nesoksiu-ant-jo-kapo.d?id=69757120

Visuomenės informavimo etikos komisijos sprendimas dėl protokolai.com publikacijos

Informuojame, jog Visuomenės informavimo etikos komisija 2015-11-09 išnagrinėjo Artūro Račo skundą dėl Jūsų publikacijos „Angliška publikacija uždavė nepatogius klausimus“ („protokolai.com“, 2015-07-15) ir nusprendė, jog minėtoje publikacijoje buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis, nustatantis, jog, gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones, o perteikdamas įvairias nuomones, negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką, 4 straipsnis, nustatantis, jog žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos, o žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų ir 56 straipsnis, nustatantis, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai neturi skelbti dirbtinai deformuotų nuotraukų montažų, neteisingų parašų po nuotraukomis, galinčių įžeisti jose pavaizduotus asmenis (Etikos komisijos sprendimas pridedamas).

Šiuo taip pat primename, jog pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46-1 straipsnio 6 dalį Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti nedelsiant skelbiami tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus, ir šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta paneigimo paskelbimo tvarka. Jeigu viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas per dvi savaites nepaskelbia Komijos sprendimo, jis paskelbiamas  per Lietuvos nacionalinio radijo pirmąją programą, o tokio sprendimo paskelbimo išlaidas apmoka viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas, dėl kurio šis sprendimas buvo priimtas.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, prašome Jūsų paskelbti šį Komisijos sprendimą tinklaraštyje „protokolai.com“ ir informuoti apie tai Komisiją.

Mes patys kalti dėl automobilių–žudikų. Mes, ir dar Leonidas Donskis

Nuotrauka: Mindaugas Ažušilis

Vienos laidos filmavime manęs klausė: kas per 20 metų daugiausiai padarė Lietuvai žalos. Sakau, Leonidas Donskis.

Neabejotinai protingas ir turbūt gerų norų vedinas profesorius nešė ir neša vėliavą to mąstymo, kuris nuodija Lietuvą iš vidaus savo atlaidumu blogiui. Kalbu apie toleranciją viskam, nes „visi mes lygūs, nors ir skirtingi“, kalbu apie nenorą smerkti, nes „neteisk, ir nebūsi teisiamas“, kalbu apie nenorą skirstyti į juodą ir baltą, nes pilna ir spalvų, ir pilkų atspalvių, ir kalbu apie vengimą žmones skirstyti į gerus ir blogus, į piktą ir gerą darančius, nes „visokių yra, visokių reikia“. Žinote, kokie yra šito rezultatai? Rezultatas yra automobilis BMW, kuris, pilotuojamas nebaidyto idioto, įvažiuoja į troleibusų stotelę ir joje traiško žmones. Nes visokių vairuotojų yra, visokių reikia. Būtų nuobodu, jei visi tik važiuojamaja dalimi važiuotų. Kas pasakė, kad važinėti pagal kelių eismo taisykles yra gerai, o traiškyti žmones stotelėse – blogai? Tai tik nuomonė. Pasaulis įvairiaspalvis. Kas pasakė, kad Gazmanovo koncertai yra tik propagandos instrumentas, nutaikytas į lengvai pažeidžiamus menkos nuovokos individus, kurie lengvai mutuoja į koloradus? Gal ten tik melodinga muzika. Kas, kad Kremliaus aprobuota ir skatinama? Kremlius yra tik architektūros paminklas vienos valstybės sostinėje. Nepainiokim architektūros su ginekologija, kaip sakoma.

Maža to, kai vienos markės automobiliai (ne todėl, kad blogi, o todėl, kad neproporcingai traukia silpnapročius) kas savaitę susidoroja su kokiais nors atsitiktinai pasitaikiusiais eismo dalyviais, tai žymiai daugiau susirūpinimo kai kam sukelia tai, kodėl antraštėse yra minima automobilio markė. „Kuo kaltas automobilis?“ – šiaip jau, niekuo nekaltas. Tiesiog tie, kas važinėja Korėjos gamybos mašinytėmis nemadingais pavadinimais, dažniausiai žvėriukų nežadina (arba žadina ne tuos) ir prieš mergas pasirodyti tuose automobiliuose nebando. Todėl jie dažniau atvyksta iki tikslo. Suprantate, ką sakau? Idiotas prie automobilio vairo traiško žmones, tačiau kai kam labiau rūpi, kad nenukentėtų geras automobilio vardas. Man tai primena vadinamojo liberalaus elito reakciją kaskart, kai kur nors Vakaruose islamo ekstremistai ką nors susprogdina ar susisprogdina patys. Pirmas rūpestis: ar tik nebus demonizuota musulmonų visuomenė, ar tik nepasijus kas nors nepelnytai blogai. „Musulmonai ne visi tokie.“ Niekas ir nesako, kad visi tokie. Tik aš negirdėjau nieko apie budistus, kurie apsiriša sprogmenimis ir keliauja į amžinybę, ištaškydami į šonus senelius, moteris ir vaikus, nes jie taip protestuoja apie neteisybę. Aš nieko nežinau ir apie zoroastriečių (toks tikėjimas) ekstremistų stovyklas, kur studijuojami terorizmo pradmenys.

Skaitykite toliau.

Užkalnis apie iPhone ir kodėl jam iWatch nereikia

2015 m. gegužės 9 d.

„Taip , aš vis dar jį tebenaudoju. Aš jį nusipirkau, ko gero, gegužės arba birželio mėnesį prieš dvejus metus. Galima surasti internete. Dabar jau turiu dvejų metų patirtį su juo“, – paklaustas, ar vis dar naudoja išmanųjį telefoną „iPhone 5“, portalui iTouch.lt atsakė garsus apžvalgininkas ir žurnalistas Andrius Užkalnis.

Progreso ir informacinių technologijų konferencijoje LOGIN 2015 kaip pranešėjas dalyvavęs A. Užkalnis išskirtinai portalui iTouch.lt davė interviu apie tai, kaip jam sekasi naudotis „Apple“ išmaniuoju telefonu, kokios jo mėgstamiausios šio įrenginio savybės, ką mano apie naujausią „Apple“ gaminį – išmanųjį laikrodį „Apple Watch“ – ir atskleidė svarbiausią priežastį, dėl ko pirmiausiai lietuviai perka „Apple“ įrenginius.

„Man patinka viskas, išskyrus baterijos darbo laiką, bet tai čia nieko naujo nepasakysiu. Ir tas dalykas yra išsprendžiamas. Tai ir įkrovikliai, ir visąlaik nepamiršti automobilyje prijungti arba namuose grįžti ir padedi įsikrauti. Daugiau man patinka viskas. Man patinka jo dydis. Man absoliučiai netrūksta jokio funkcionalumo, bet aš suprantu, kad naujieji procesoriai yra greitesni ir naujos kameros yra šiek tiek geresnės, bet kadangi aš dabar perėjau prie fotografavimo daugiau profesionalia kamera, kurią nešiojuosi dažnai, tai yra mažiau aktualu“, – apie tai, kas po dvejų metų patinka ir nepatinka naudojamame „iPhone“, atsakė A. Užkalnis.

Garsus publicistas atskleidė, kad naujausiu „Apple“ išmaniuoju telefonu ne itin žavisi ne tik dėl dizaino, bet ir dėl stabilaus esamo „iPhone“ veikimo. „Aš, ko gero, „iPhone 6“ nepirkčiau dėl to, kad jis man per daug į „Samsung“ panašus, negaliu su tuo jausmu niekaip kovoti. Man šiek tiek gaila kompanijos „Apple“ šiuo požiūriu, kad praėjo dveji metai, o aš dar vis nepasiruošęs naujam produktui, nes senasis visiškai tenkina.

Skaityti toliau itouch.lt.

Rusiško kino smegenų plovykla: Brat 2

Mėgstamiausias marozų ir iguanų filmas

Šio filmo, sukurto 2000 metais, pavadinimas be vargo išverčiamas į lietuvių kalbą: “Brolis 2″, bet retai kas jį kitaip vadina, nei originalo kalba. Taip jau gavosi, kad filmą žiūri ir vertina tie, kam vertimo nereikia, o ir išverst mužikų vogravimai netenka 90 proc. žavesio.

Kodėl būtent nuo šio kūrinio pradedu rusiškų filmų, tarnaujančių propagandai, apžvalgą? Nes jis žymi naująjį etapą: atsitiesusios, skolas išmokėjusios, piniguose besimaudančios (pasakykite jiems tai šiandien, kai naftos kaina jau $40 už barelį ir kris iki $35, kol šis straipsnis pasirodys spaudoje – pasakykite, jiems tai, jei norėsite sunervinti) Rusijos. Rusijos, kurios vakarykščiai ivanai su veilokais apsirengė brangiais itališkais skudurais ir išvažiavo į Nicą atostogauti, o jų biurų planktonas galėjo net iki Turkijos nusikrapštyti, ten rakiją gerti ir garsiai turkus varinėti, kaip naujieji pasaulio ponai.

Tai Rusija, kurioje Vladimiras Putinas dar buvo menkai žinomas ir dar netapo odioziniu pasaulio nekenčiamu diktatorėliu žiurkės snukiu ir pigmėjaus-imtynininko eisena, kišančiu opoziciją į kaliūzę, kaip agurkus į stiklainį, kurio parankiniai pliekia į praskrendančius virš svetimų žemių svetimus lėktuvus, ir kur Kremlius dar nebuvo oficialiai tapęs centrine gangsterių klano pilaite. Tai Rusija, kurioje didžiausia blogybe atrodė nuožmūs “biznesmenai”, važinėjantys 600 modelio Mersedesais ir neskoningose pirtelėse kirkinantys jaunas šliundreles, iš kurių paskui išsirisdavo visavertės varšavkės, o paskui ir kailinuotos pūstalūpės lervos dideliais akiniais nuo saulės, užsienietiškai mokančius du žodžius: “Moscow” ir “dolčegabana”.

Filmo siužetas paprastas: paauglėms ir jų mamytėms patinkantis pagrindinis veikėjas Danila (aktorius Sergejus Bodrovas), nes su jautria burna, kaip Micko Jaggerio, Čečėnijos karo veteranas (kaip gi kitaip – Afganistanas jau seniai buvo, o Čečėnija tapo naujųjų laikų herojiniu mitu; pralaimėtu karu ir tūkstančiais lavonų dėl nieko), keliauja su broliu į Ameriką keršyti už draugą ir išmušti pinigų iš vietos aferistų, kurie susidėjo su rusų banditais. Amerikoje visus ištaško, pinigus atgauna ir net išgelbsti ten vargą vargstančią rusų kekšę, kuri filmo pradžioje už pinigus orališkai myluoja sunkvežimių vairuotojus, o grįžta jau visa dama, skrendanti Aerofloto pirma klase, išsipusčiusi ir aristokratiškai reikalaujanti degtinytės iš palydovo dar prieš lėktuvui pakylant (iškart matyti, kad ilgi metai prie prasegtų vairuotojų klynų niekaip nenužudė joje Moters ir Karalienės). Rusai, taip pat išplautų smegenų lietuviai ir kitų sovietinių pakraščių gyventojai, pamilę ponus iš Maskvos, vertina filmą ne tik ir ne tiek dėl šiokių tokių prievartos, šūvių ir gaudynių scenų (labai paprastų, bet čia ir ne Holivudas, kad gerą veiksmo filmą gamintų). O ne. Filmas apdainuoja netašyto rusų glušiaus (tiek Danilos, kuris mokosi medicinos, tiek ir jo brolio Viktoro, kuris yra samdomas žudikas) pergalę prieš Vakarų elgseną, moralę, papročius, kalbą ir teisėsaugą.

Skaitykite daugiau.