Andrius Užkalnis's Blog, page 8

Marinuotoji inteligentija, naujojo pasaulio griovėjai

(Šis straipsnis, po pasirodymo, jau buvo pasmerktas Algirdo Paleckio ir Rūtos Janutienės, kas man, kaip autoriui ir kūrėjui, yra svarbus ir brangus dalykas.)

Paniurėliai, susirūpinę ir susiraukę, kaip raukšlėti pasenę obuoliai, nuotraukose rodomi suėmę save už smakro (arba šiaip liečiantys sau rūpesčių išvagotą veidą), štai jie, rauginti filosofai ir kūrybinių sąjungų nariai nubrizgusiomis drapanomis. Jie moka daug citatų ir negali pasakyti ir trijų sakinių, kad nepaminėtų Aleksandro Štromo, Vytauto Kavolio, Zygmunto Baumano ar kokio kito didžio mąstytojo, autoriteto (ir būtinai “vartotojiškumo kritiko”), be kurio švento vardo jie šiaip jau netektų devynių dešimtadalių savo galių.

Jų mėgstamiausias žodis yra “ontologija”, jie niekada nesako “metodas”, jei galima pasakyti “metodologija”, nerašo apie problemas, jei galima paminėti “problematiką”, ir semiotiką jie laiko labai rimtu mokslu: džiaugiasi tais, kas pasimeta nuo tos metafizinės masturbacijos klodų (tai reiškia, kad šitai gali suprasti tik elitas) ir piktinasi, kai kas nors penkiais sakiniais paaiškina visą išgalvotos disciplinos esmę, kurią jie patys turi apipynę beprasmiais tekstais ir storomis knygomis. Kas gi būtų, jei sudėtingus dalykus visi aiškintų paprastai? Iš paprasto paaiškinimo pusės metų ilgumo kurso neišpūsi.

Jūs juos pažįstate, ir jie pažįsta jus, ir jie jums turi labai daug pastabų dėl šiuolaikinio pasaulio, kurių svarbiausia yra tokia: jūs ne tuo rūpinatės, kuo turėtumėt, ne ten kreipiate dėmesį, kur reikėtų, ir apskritai pasaulis žūsta, kosėdamas tarp netikrų vertybių, tarp nuolaužų ir dulkių.

Nėra tokios savaitės, kad koks nors gerai marinuotas (visada kairiųjų pažiūrų) super-profesorius, iš Lietuvos ar iš užsienio, neparašytų straipsnio, prakeikiančio šiuos naujuosius Tamsybės Laikus, kai žmones žinių semiasi vieni iš kitų per internetą, įtakingais pasidaro Feisbuke, fotografai išgarsėja per Instagramą, įžymybės ir elitas nusilipdo ir susiformuoja patys, regis, nekontroliuojamai ir neprognozuojamai, ir visa tai jiems, surūgusiems ir susiraukšlėjusiems gumbams, pirštu pasibaksnojantiems smunkančius taukuotus akinius ant nosies, yra labai baisu.

Nes visas naujojo pasaulio gyvenimas, jo sekmė ir džiaugsmas, nuo jų pribezdėtų akademinių urvų nebepriklauso ir į tuos urvus net neužsuka. Manote, lengva susitaikyti su mintimi, kad patys savo populiarumą užauginę žmonės taip pat patys sprendžia, kokias knygas rašyti ir apie ką, ir kaip jas platinti? Kai koncertus gali rengti bet kas, bet kokioje arenoje, jei tik bus, kas klausysis tos jų muzikos? Meno tarybų laikai praėjo, ministerijų ir rėmimo fondų klauso ir bijo tik tie, kas taikosi į valstybinės paramos ir finansavimo projektėlius. Baisiausia surūgėliams yra tai, kad jų niekas nebijo. Arba, kitaip tariant, jie praranda įtaką. Skaityti toliau portale DELFI.

Seriously? Laikraštis Lietuvoje, kioske šalia jūsų. Šiandien

Nr. 6, 2016 vasario 11-17 numeris

Aš jums dabar pacituosiu: “2014 metais oficialusis Vilnius, naudodamasis įvykiais Ukrainoje ir Krymo susijungimą su Rusijos Federacija pagal istorinio referendumo rezultatus, aktyviai prisijungė prie JAV ir Europos Sąjungos organizuotos kampanijos su tikslu ‘nubausti’ Rusiją ir sutraukyti ryšius su ja. Lietuva nuosekliai demonstravo kietą poziciją, ne tik palaikydama, bet dažnai net ir inicijuodama, naudojantis išgalvotais pretekstais, naujas sankcijas Rusijai.”

Čia ne iš Russia Today ir ne iš kokių nors Donbasso žinių, čia Lietuvos Respublikoje publikuojamas laikraštis, leidžiamas Lietuvos Respublikos piliečių, spausdinamas “Lietuvos ryto” spaustuvėje, mokantis Lietuvoje mokesčius “Litovskiy Kuryer”, kurį aš faking nusipirkau vasario 16 dieną iš ryto parduotuvėje Express Market prie Tauro kalno apačios.

Aš nešokiruotas nei baklažanų receptų ir šalia jų Vieros Brežnevos koncerto Kompensoje reklamos, nei netgi straipsniuko apie Baltarusiją, kad toje šalyje “auga stabilumo jausmas, pasitikėjimas savo, šeimos ir vaikų ateitimi ir saugumo jausmas” – taip, girdi, sakė kažkoks mokslininkas iš Aberdeeno universiteto.

Tačiau per visą puslapį ten yra uodegą laižantis, sirupu ir vazelinu tepantis protokolinis interviu su Rusijos ambasadoriumi Lietuvoje Aleksandru Udalcovu (pavadinimas “Diplomatija – tai abipusiai priimtinų sprendimų paieškos”), kuriame žurnalistas Valerijus Tretjakovas bučiuoja ranką pašnekovui taip gausiai, kad per čepsėjimą jau nieko nebesigirdi.

“Kova su vadinamąja rusų propaganda, draudimų politika – tai silpnumo pasireiškimas, savo pažeidžiamumo pripažinimas. Jei stinga argumentų, jei nėra ką atsakyti, jei tavo teiginiai pralošia – visų paprasčiausia viską drausti”, sako ambasadorius, o laikraštis šią citatą iškelia į išnašą, kaip ypač mielą.

Interviu klusniai aptarnauja pašnekovą, kuris dalinasi su skaitytojais šiltais įspūdžiais apie tai, koks populiarus Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir populiariausias iš visų ministrų (turbūt palyginti su Lavrentiju Berija ir Andrejumi Gromyka, kurie neturėjo nė pusės tiek followerių ant feisbuko).

Aš suprantu, kad ambasadorius taip kalba: jo darbas toks. Aš nesuprantu, kodėl trečiąjame laisvės dešimtmetyje mano šalyje vatnikų propaganda naglu veidu platinama be jokių apribojimų. Energetiniams gėrimams (iš tiesų) yra apribojimai, straipsniams internete apie bloudžobus yra apribojimai, ir greitai policiją galėsi iškviesti, jei KFC ant bulvyčių bus per daug druskos (nesveika), bet čia, jomajo, platinama taip, lyg šalis neturėtų įstatymų arba tų, kas juos prižiūri.

Jei jums tai atrodo normalu ir gerai, prašau, užsibaninkit į sieną. Ačiū.

Kaip be didelių pinigų kviesti garsius žmones ir sėkmės istorijas

Aš esu tavo sėkmės istorija

Beveik visi renginiai, kuriuos organizuoja studentų ir mokinių atstovybės, nori turėti ką nors pakankamai garsaus (žmogų iš muzikos, teliko arba internetų), kad atvyktų ir papasakotų apie save, savo sėkmės istoriją ir biskutuką inspiruotų susirinkusius. Tai nieko keisto, nes suaugę korporatyvai nori lygiai to paties.

“Guest speaker” yra normalus ir teisėtas būdas pagyvinti renginį ir suteikti jam svorio ir solidumo. Dėl tos pačios priežasties vestuvės kviečiasi iš teliko žinomus veidus kaip vedėjus (jei turi pinigų), nes paskui visi pagal tai prisimena renginį, ir koks jis buvo fainas.

Kadangi moksleiviai ir studentai į mane kreipiasi, ir dažnai, ir man tenka visaip – ir gražiai, ir nekantriai – atsiliepinėti (kartais sutinkant), štai paprastas paaiškinimas pradedantiesiems, kuris padės suprasti, kaip veikia šis negailestingas pasaulis ir kurioje duonos riekės pusėje pateptas sviestas.

Principe yra du būdai pakviesti žinomą žmogų.

Pirmasis būdas yra pasiūlyti jam honorarą ir jį sumokėti. Būdas prieinamas ne visiems, kadangi kokius €2000 (+ PVM) sumokėti kažkam už valandą kalbėjimo yra dažnai už studentiško biudžeto ribų. Tik nepradėkite pykti, kad jie tiek daug nori. Norėjote sėkmės istorijos? Tie žmonės todėl ir yra sėkmės istorija. Kodėl? Todėl, kad jie gali tiek prašyti ir jiems tiek moka.

Ir todėl, kad jūs ir jūsų auditorija norite būti kaip jie.

Netikite? Pasižiūrėkime, ko labiau norisi jums gyvenime: ar dirbti kažkokiam ofise nuo devynių iki penkių visą mėnesį su durnu viršininku ir įkyriom bendradarbėm ir laukti penktadienio kai galėsite išgerti du kokteilius vakare ir tipo atsipūsti, ir visą mėnesį važinėti rytais per kamščius ir vakarais per kamščius, ir gauti €600 per mėnesį, ar išsimiegojus valandai nuvažiuoti pamalti gerai liežuviu, pažvengti su auditorija ir gauti už tai dvi štangas plius PVM? Hm, leiskit man pagalvoti, kas atrodo patraukliau.

Jei pinigų tokių nėra, tada jūs turite sugalvoti pakankamai gerą priežastį, kodėl tas žinomas žmogus norėtų pas jus atvažiuoti. Kokią? Čia turite sugalvoti jūs. Niekas nesakė, kad bus paprasta.

Jis, tas kviečiamas žmogus, turi NORĖTI. Suprantate? Ne jums turi norėtis, kad jis atvažiuotų ir kalbėtų (jūs ir dabar jau norite), bet JIS (arba JI) turi norėti tai padaryti.

Kodėl? Todėl kad tie žmonės, kurie yra “sėkmės istorija” (o jūs norite sėkmės istorijos, ar ne), labai daug stengėsi gyvenime ir labai daug darė teisingai, kad galėtų daryti dabar tik tai, ką nori. Priversti juos užsimanyti dalyvauti jūsų renginyje yra vienintelis būdas, jei neturite to didelio honoraro (tiesa, honoraras irgi yra būdas priversti juos užsimanyti).

Jie yra sėkmės istorija, nes gali sau leisti nevažiuoti niekur, kur jiems neįdomu.

Jūs galite kiek nori aiškinti vieni kitiems, kaip tie žymūs žmonės galėtų turėti sąžinės, gerumo, geranoriškumo, turėtų norėti dalintis, duoti, padėti, bet jeigu jie nuo jūsų kvietimo neužsimanė to daryti, tai yra jūsų problema, o ne kviestinių kalbėtojų. Arba jūs sugebate juos sudominti, arba ne.

Veikiančios visiems standartinės kvietimo formulės nėra. Yra tik standartinė NEVEIKIANTI formulė: kai keliems žinomiems žmonėms nusiunčiamas cookie-cutter kvietimo šablonas, iš kurio matosi, kad keliems nusiuntė standartinį. Už tokį dalyką ne tik atsisakys dalyvauti, už tokį gali ir skaudžiau pasiųsti, nes taip parodote nepagarbą. Jei jums tai neatrodo, kaip nepagarba, jums reikia persišviesti galvą ir daugiau nebeorganizuoti renginių.

Čia atsiranda daug daug piktumo: kaip ir toms varlėms iš PR agentūrų, kurios drįsta skambinti tokiems žmonėms, kaip aš ir mano kolegos, ir užsikirsdamos skaityti iš lapelio kvietimą į kokį nors supistą renginį, kuris mums visiškai neįdomus, ir tikėtis, kad kas nors norės ateiti nemokamai. Čia gerumą kaip ranka nuima – visada, aš jums pažadu. O paskui tos vargšės stebisi, kad į jas, PR agentūrų telefonistes, žiūri su didesne panieka, negu į tinklinio marketingo agentus.

Trumpai tariant, kokią turim išvadą? Norit pasikviesti sėkmės istoriją, turite patys būti truputėlį sėkmės istorija. Su čiutački daugiau vaizduotės ir sumanumo, negu kolegos. O neįmanomo nieko nėra. Sėkmės.

 

Daugiau keikimės

Puodukas kalba tau

Neseniai perskaičiau apie save neblogą rinkodaros specialistų analizę, ir mane užpylė saldus jausmas. Mat tarp priežasčių, kodėl man sekasi, tie geri žmonės nurodė, kad aš turiu misiją: išvarinėju iš lietuvio kaimo mužiką. Misija yra didesnė už kūrėją (kas, šiuo atveju, yra jau savaime pasiekimas), sakė jie. Malonu (jei skaitote, padėkite man linką į komentarus, nes pasimetė, ačiū).

Bet tai ne vienintelė mano misija. Aš esu lietuvių kalbos gydytojas ir emocijų atvėrimo durininkas, sargas prie vartų, pro kuriuos, kai jie atidaryti, papliumpa nesuvaidintos žmonių mintys ir jausmai. Štai pavyzdys, su kuriuo visi esate pažįstami. O jei ne, tai laikas susipažinti. Kai tik šiais laikais Vytautas Landsbergis ką nors pasako ar parašo, minios tų, iš ko jis atėmė teisę visą gyvenimą vogti iš savo kolūkio pašarus ir amoniako vandenį, pradeda klykti, primindami jam, kaip jis, girdi, žmones pavadino šunauja. Tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas savo šalies žmonių 1990 metais nevadino šunauja. Jis taip pavadino vieną leidinį, kuriam „šunauja“ buvo tikrai per švelnus pavadinimas. Be to, pavadinti tą laikraštį šunauja buvo įžeidimas kiekvienam keturkojui, sveikam ar raišam, veisliniam ar kiemsargiui. Profesoriui, palei teisybę, tąsyk derėjo juos apdėti kokiu triaukščiu terminu, ir tai būtų maža.

Vytautas Landsbergis buvo ir liko tas, kuris kartas nuo karto parenka gerų, stiprių žodžių ir, kas yra svarbiausia, nieko nebijo. Net ir jis dažniausiai varžosi, o gal jam kilmė neleidžia, pasakyti viską iki galo, su visa leksika, kuria priklauso. Tačiau, bet kuriuo atveju, apie priešus ir bloga darančius jis pasisakydavo atviriau ir kiečiau, nei daugelis kitų, ir todėl įnešdavo aiškumo, kurio taip stigo. Atskirti, kas priešai, kas draugai, kur geri darbai, o kur kenkimas – šito labai reikia.

Kol kai kurie Lietuvos žmonės šiaip mielai klausėsi Rusijos fašistų pakalikų Olego Gazmanovo, „Liubė“ ar kokių nors Kremliaus apmokamų „kultūros ir meno veikėjų“ įvairiuose pokalbių klubuose, ar raišiojosi prie automobilio Georgijaus juosteles, nes jiems taip gražu, tai daugelis net ir visai protingų žmonių galvojo: ai, čia skirtingos nuomonės, ir tiek. Kai atsirado tikslūs ir nemalonūs žodžiai „koloradas“ ir „vatnikas“, viskas pasidarė daug aiškiau. Nes skirstyti į vatnikus ir nevatnikus ne tik galima, bet ir reikia. Yra žmonės, kurie yra lojalūs valstybei, ir yra tie, kas ją parduos, kai tik kas nors ką nors pasiūlys. Per sankcijas iš Rusijos jau matėme kai kuriuos jogurtų ir sūrelių pardavėjus, ir kaip jie myli Lietuvą. Lygiai taip pat gerai suskirstė žmones į sveikus ir atsilupusius paprasti terminai: „violetinis patvorys“, „žemės referendumininkai“, „Žygaičių bendruomenė“. Policija skirsto sustabdytus vairuotojus į blaivius ir girtus, vairuojančius – į pažeidžiančius taisykles ir jų nesilaikančius, taip ir bulves kiekvienas rūsyje atrenkam po žiemos – šitos jau pradygusios, tas lauk, o štai šitos – geros.

Mes neduodame supuvusiai bulvei antro šanso ir neaptarinėjam girto vairuotojo teisę į unikalią nuomonę apie girtumo laipsnius. Paprastas žmogus todėl ir yra paprastas, kad jam reikia pirštu parodyti ir etiketę užkabinti. Ir todėl stiprūs žodžiai yra būtina mūsų pokalbio dalis: tiesiog yra daug tokių, kas kitaip nesupranta. Kai pirmadienį vis dėlto nepasodino Viktoro Uspaskicho, mes visi patyrėme, kad į esamą situaciją adekvačiai reaguoti nėra įmanoma, atsisakant nenorminės leksikos. Rusiški keiksmažodžiai čia tiko geriausiai, iš pagarbos pagrindinio personažo kilmei, interesams ir nepakartojam akcentui. Šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių, kalbėdami apie Apeliacinio teismo sprendimą, privačiuose pokalbiuose naudojo visus žodžius, kurių tik reikėjo, ir aš džiaugiuosi, kad taip buvo. Kitaip būtų buvę nesveika ir nenatūralu.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-neduokime-supuvusiai-bulvei-antro-sanso.d?id=70303544

Trumbo: kaip raganų medžioklėje nepražūti ir laimėti

Trumbo, oficialus plakatas

Ką žinote apie raganų medžioklės laikus Amerikoje ir apie tai, kokių politinių persekiojimų būta kinematografe? Turbūt nelabai daug.

Pačioje Amerikoje tai nėra uždara tema, tačiau mėgstama nelabai, nes beveik visos didžiosios kino studijos nelabai mėgsta prisiminti, kaip noriai dėl produkcijos platinimo, šventos ramybės ir pinigų daugelį savo talentingų žmonių aukojo ir išdavinėjo pagal valdžios pageidavimą. Ypač ironiška, kad beveik visų kino studijų šeimininkai buvo pirmosios arba antrosios kartos emigrantai žydai iš Rytų Europos, karas ne taip seniai buvo pasibaigęs, ir tie žmonės, regis, turėjo žinoti vieną kitą dalyką apie lojalumą saviškiams ir neatidavimą jų vilkams sudrąskyti. Tačiau studijų šeimininkai parodė, kad čia ne Holokaustas ir kiekvienas bus už save.

Sovietų Sąjungoje “raganų medžioklė” (komunistų paieškos Amerikos visuomenėje) buvo minima, bet be didesnių detalių, nes, pirmiausiai, po karo patys vykdė ne tik medžioklę, o tiesiog šaudymą kulkosvaidžiais iš sraigtasparnių, ir ne tik raganų, o visų, kas judėjo. Be to, Kremliaus šlykštynėms net ir patiems buvo nelabai smagu kalbėti amerikiečiams, kad valdžia neturėtų persekioti žmonių ideologiniais motyvais, kai jie patys tik tuo ir užsiėmė.

Raganų medžioklė prasidėjo, Amerikoje pelnytai ir protingai nerimaujant dėl pokario metais plintančio komunizmo užkrato. JAV įnirtingai dirbo Europoje, įgyvendindama Maršalo planą, padėdama daugelio Europos šalių ekonomikai atsigauti ir slapta remdama bažnyčią ir dešiniąsias jėgas, kad kuo mažesnė dalis Europos pereitų į sovietų įtakos sferą. Namie irgi buvo neramu, juo labiau kad sovietų šnipų ir įtakos agentų tikrai buvo.

Kaip dažnai būna, kai reikalo imasi kongresas, prie darbo priėjo patys bukiausi ir isteriškiausi politiniai aktyvistai, kurie kitų talentų neturi, tik ką nors drausti ir persekioti – panašiai, kaip kalbos krušėjai Lietuvoje, arba tie žmonės, kurie neleidžia alkoholiu prekiauti degalinėse. Ir tada raganų medžioklė pavirto tikra raganų puota.

Kadangi ne tik Vladimiras Leninas galvojo, kad kinas yra vienas iš svarbiausių menų valstybei ir žmonių valdymui – Amerikoje niekas neturėjo abejonių, kad kinematografas yra brangus ir velniškai efektyvus propagandos ir manipuliavimo būdas – tai komunistų gaudymas Holivude buvo didelės svarbos užduotis.

Dalton Trumbo yra sėkmingas ir turtingas Holivudo scenaristas, pratęs rašyti produktyviai ir gerai. Jis save laiko komunistu, bet apie tai kalbama tik pačioje biografinio filmo pradžioje, kai jis tą klausimą aptaria su dukra, ir paskui, kai dalina kažkokius lankstinukus kartu su savo bičiuliais. Kaip filme pastebi jo draugas scenaristas, kurį vaidina raudonplaukis komikas Louis C.K., Trumbo kalba kaip komunistas ir svieto lygintojas, o gyvena kaip turtuolis.

Kai Dalton Trumbo patenka į kongreso komunistų gaudytojų taikiklį, jis drąsiai priešinasi ir akiplėšiškai atsisakinėja liudyti, regis, tik todėl, kad jam tiesiog šiaip nepatinka, kai valdžia aiškina, o ne gindamas kokius nors komunistinius idealus. Jis yra labiau laisvos šalies laisvas pilietis, o ne komunistas. Tiesą sakant, jei jis būtų kairysis, tai kiek nors matytųsi iš jo kūrinių – ir iki peresekiojimo, ir jo metu: visas scenaristo rašymas yra maksimaliai komercinis ir tiksliai kalibruotas auditorijai, kaip to reikalauja industrijos taisyklės.

Atsėdėjęs kalėjime 11 mėnesių už nepagarbą kongresui ir patekęs į juoduosius sąrašus (niekas iš didžiųjų studijų jo nebesamdė), Dalton Trumbo – irgi kaip tikras kovotojas ir tikras amerikietis – randa būdų gyventi iš savo įgūdžių, pateikdamas savo scenarijus per kitus asmenis ir rašydamas daugybe netikrų vardų. Scenarijus iš jo perka trečiarūšių filmų nesisteminė dviejų brolių-marozų Kingų (buvusių lošimo automatų pardavėjų – John Goodman nuostabiai vaidina vieną jų, Frank King) kino studija, kuri moka už scenarijus grynais, filmuoja filmą per šešias dienas ir kur patys studijos savininkai tikrina scenarijus ir sako, kas tinka, o ką reikia perdaryti. Ir šiame variante Trumbo sugeba padaryti gerą filmą ir gauti antrąjį Oskarą (pirmąjį jo vietoje gauna jo draugas, sutikęs įrašyti savo vardą).

Galiausiai Dalton Trumbo nugali sistemą, kuri jau pasiruošusi būti nugalėta, nes komercija ir doleriai yra stipresni už bukų kongreso narių ir vienaplanių karjeristų primityvią kampaniją. Kampanijos vėliavnešė yra buvusi aktorė, o paskui populiari paskalų skiltininkė, bjauri ir šlykšti sena tarka Hedda Hopper, kurią vadina išskirtinio bjaurumo sena tarka iš Britanijos, Helen Mirren, per savo karjerą be didelių pastangų įkūnijusi šliundras ir intrigantes.

Filmas nebuvo labai maloniai sutiktas kritikų. Greičiausiai taip buvo dėl to, kad daugelis kritikų labai gerai žino šią epochą ir jos aplinkybes, ir supaprastintas pasakojimas per vieno, kad ir labai ryškaus, personažo asmeninę istoriją jiems atrodo kaip sudėtingo klausimo primityvinimas. Tokiais atvejais visada atsiranda nuobodos ir debilai, kurie pradeda aiškinti – kodėl apie tai nepapasakota, kodėl apie tai pamiršta, štai tas nesvarbu, o čia ne taip reikėjo vertinti. Ne tik Lietuvoje knibžda, kaip sliekų, šių išsigimėlių, kurie visada pamokys, kaip rašyti (visus, kas man aiškina, kad ne taip reikia rašyti recenzijas, knygas ar straipsnius, aš maloniai kviečiu eiti paėjėti naxui – užsimuškit į sieną, kirmėlės) – Amerikoje ir Britanijoje šito irgi daug.

Man filmas patiko. Iš sudėtingo laikotarpio ir vizualiai skurdaus konteksto padaryti įdomų, dinamišką ir informatyvų žiūrėjimą nebuvo paprasta, bet kūrėjams tai pavyko puikiai, kaip Daltonui Trumbo pavykdavo visi jo scenarijai.

Trumbo, 2015. Režisierius Jay Roach. Scenarijau autoriai John McNamara ir Bruce Cook. Vaidina: Bryan Cranston, Diane Lane, Helen Mirren, David James Elliott, John Goodman, Lewis CK ir daugelis kitų.

Žmonės, kurie nemėgsta keliauti

Šitas mėgsta keliauti (foto – Fausta Marija Leščiauskaitė)

Kažkam gal ir aš taip atrodau, nes nemėgstu žuvauti. Aš tai suvokiu. Mane bandė palenkti į žvejybą, bet kiek rovė – neišrovė.

Ir, turbūt, kažkam ir aš taip atrodau, nes nemėgstu ir nesuprantu Game of Thrones, visų tų sostų, fotelių ir kėdučių karų, ir žvaigždžių karų, padėk man Viešpatie, su tais visai šviečiančiais kardais, kad juos jums kur nors, kur nešviečia saulė. Baisiau už „Dvylika kėdžių“. Ta fantastika suaugusiems (bet nesubrendusiems) labai tinka asmenims, katrie neišaugo iš to sekmadieninio tarybinės televizijos įpročio „Svečiuose pas pasaką“, kuris vieną dieną per savaitę paaugliui papildydavo masturbacijos ritualą. Tos pasakos yra blogis, aš jums sakau. O anglakalbis pasaulis su tuo Ozo šalies burtininku? Kiekvieną kartą, kai girdžiu kokį feminizuotą hipsterį jautriu falcetu mekenant ir stenant „Somewhere Over The Rainbow“, norisi ne ko kito, o tos Scarface scenos. „Say hello to my little friend“, ir pasipila šūviai. Tai tiek įžangos.

Žmonės, kurie nemėgsta keliauti, yra nereti.

Suvokdami, kad nemėgdami keliauti ir būdami prirakinti prie savo sodžiaus, kaimo ir daugiabučio, jie yra apgailėtini ir gyvenimas juos apeina ratu ir dingsta už horizonto, jie turi pasiruošę pasiteisinimų, kurių kiekvieną išgirdęs, vykite juos lauk pro duris ir daugiau jiems nekelkite telefono.

„Kokia prasmė kažkur trenktis, kai dar visos Lietuvos nepažįstam?“.

Dar jie mėgsta sakyti „Lietuvėlės“, kas yra silpnaprotystės požymis. Ne pasirinkimo ir ne skonio, o tikros, mediciniškai sertifikuojamos, silpnaprotystės, kurią paaitrina nulinė savivertė, ir pirstelėjimas „et, kur jau mums“.

Žodžio „et“ nė vienas sveikas, gerai išsivystęs asmuo nevartoja. Jis yra paliktas tiems, ką jaunystėje kankina ir gvaltavoja stilistės Rašytojų Sąjungos rūsiuose, ir jie paskui rašo knygas apie savo sužeistą sielą – kur nebus sužeista, kai tiek aštriais skylamušiais badyta; žodį „et“ dar sako kretinai, kurie nemoka tarti angliško žodžio „at“, taipgi nupiešiamo vadinamuoju sabakos ženklu, @. Kad jie taip stipriai nekompleksuotų, sugalvotas lietuviškas tarimas kalbiškai neįgaliems, „eta“, kas yra tikrovėje graikų žodyno raidė η, didžiąją raide žymima H ir nieko bendro neturinti su anglišku kringeliu.

Taigi žmonės, kurie nemėgsta keliauti. Jie visada apie keliones sako „trenktis“, „baladotis“, jų mėgstamas trumputis klausimas yra „kam vargti“ („kam vargti, jei mūsų mieste yra Akropolis“) ir jie, kaip kiaulės baloje, yra nežmoniškai patenkinti savo logika ir savo pasirinkimais.

Dažniausiai jie yra buvę Egipte, Turkijoje arba Ispanijoje (pastarojoje tik todėl, kad ten geresniais laikais Mantas arba Gražvis skynė apelsinus), bet ne visose trijose šalyse, o tik vienoje iš jų („nu vieno karto pakako“). Nelaimės jų laukė, patikėkite, išsižiojusios: tas ir buvo vienas jų gyvenime kartas, kai jie gyveno viešbutyje, ir tai tik todėl, kad buvo paketo kaina, nes jie negali suvokti, kaip galima mokėti €80 ir negauti kambario visam gyvenimui, o ne vienai nakčiai. Gyventi savaitę ir už kiekvieną naktį mokėti €80? Eikit jūs naxui, patys ir mokėkite.

Pakalbėjus su tais pasenusiais beždžioniais, atsiskleidžia viskas, kodėl jie bijo keliauti. Dažniausiai tai patinai, jų pliurzės patelės važiuoja ar nevažiuoja ten, kur diedas sako, o kitu laiku taiso baltas salotas su majonezo tipo padažu ir žybsėdamos auksiniais dantim iš po susiraukšlėjusių ir ūsuotų, bet pridažytų Keleivių Kontrolės autobusiuko spalvom lūpų likučių, klusniai laukia Dimos Bilano koncerto.

Taigi patinai beždžioniai: oro uoste nesiorientuoja, pasverti bagažo nemoka, nors tie patys sugeba ir elektros skaitliuką magnetu pastabdyti, ir kontrabandinių cigarečių mašinoje išslapstyti. Vietos lėktuve neranda, nes per paprasta pasižiūrėti pirma ant bilieto, paskui lėktuvo salone. „O tai čia su vietom ar galima kur nori?“ – visada klausia. Bando prasibrauti nemokėję €10 į extra legroom vietas. Viešbutyje vagia ką galėdami, ypač rankšluosčius. Sakot, ne tokie rankšluosčiai, kad apsimokėtų vogti? O ne, jiems kaip tik. Jų namuose dar rankšluosčiai nuo Maskvos olimpiados laikų su užrašu 1980 ir Myškos atvaizdu. Todėl jiems labai tiks ir „Apartamento del Sol Turistico Shithole Palace“ duodami rankšluosčių išvaizdos gaminiai.

Kam visa tai rašau? Tik noriu priminti, kad visokių yra, bet ne visokių reikia. Žmonės nemėgsta kelionių ne todėl, kad jų toks pasirinkimas. Jie nemėgsta todėl, kad bijo, yra kvaili, tamsūs ir tikriausiai balsuoja per rinkimus už visokius žulikus. Neturėkite su jais nieko bendro, ignoruokite juos, ir jums pradės labai sektis.

Užkalnis žurnalui IKONA apie moteris

ŽODŽIŲ Į VATĄ NEVYNIOJANTIS ANDRIUS UŽKALNIS APIE MOTERIS. Savo ir nebūtinai.

Teksto autorė – Agnė Jagelavičiūtė

Fotografija – Tomas&Lukas

VMG Online

Papasakokite apie savo pirmąją meilę. Ar pamenate jos vardą? Ar atpažintumėte ją šiandien?

Neprisimenu. Čia nebandau nieko slėpti ar dozuoti informacijos, bet iš tiesų neprisimenu. Žinau, kad visada mergaitės patikdavo, tas tai tikrai.

Kiek moters išvaizda svarbi tęstiniams santykiams? Ar su metais tai kinta?

Sakyčiau, labiau svarbios pastangos negu išvaizda. Tai, ko gero, vienintelis dalykas, kur pastangas galima vertinti panašiai, kaip ir rezultatą (paprastai pastangų reikšmė yra niekinė). Tačiau jei moteris nuoširdžiai supranta, kad santykiai yra pastangos, tai ji imasi veiksmų, susijusių su savo išvaizda ir tai visada duoda rezultatų.

Tos moterys, kurios sako, kad jos neturi šansų ir vyrai į jas nežiūri, nes yra „senos ir baisios“, galėtų atvirai sau pasisakyti, kad jos yra tiesiog užknisusios savo zyzimu ir skundais.

Rūpestis savo išvaizda nėra tolygus amžinai susiraukusiam veidui ir kartojimui „mano plaukai šiandien tragiški“, „neturiu kuo apsirengti“ ir „aš atrodau baisiai“.

Žinote, kas man yra paslaptis? Iš kur moterys nuo tam tikro amžiaus ima tą specifinę, bjauriai susirūpinusią, šūdo kandusią veido išraišką, lyg kentėtų nuo visų nelaimių pasaulyje? Tokios amžinos tragikės, kaip visos senos bobos Pedro Almodovaro filmuose. Jos mano, kad tada atrodo rimtai ir solidžiai? Nieko nėra bjauresnio už rūpesčių perkreiptą moters veidą.

Lemtinga gyvenimo moteris – kas ji? Kodėl?

Nežinau, ar taip būna. Kai esi su žmogumi, atiduodi jam viską ir nedozuoji nieko. Tada moteris būna lemtinga. Kai sužinai ar pamatai, kad to nereikia, tai moteris nustoja būti lemtinga.

Moteris (politikė, aktorė, kolegė), kelianti didžiausią susižavėjimą. Kodėl?

Tai per daug privatus klausimas, o šiaip, dalykine prasme, man daro įspūdį moterys, apie kurių pasiekimus kalbama kaip apie pasiekimus, o ne kaip apie pasiekimus, kurie yra įspūdingi, žinant, kad juos pasiekė ne vyras.

Vyro ir moters draugystė be seksualinio ryšio. Ar ji įmanoma? Ar teko tokią draugystę turėti? Ar ji vis dar gyva? Jei ne, tai kodėl?

Įmanoma. Aš turiu pažįstamų moterų, su kuriomis bendrauju ir nebandau joms įlįsti į kelnes. Sakyti, kad moterys ir vyrai negali bendrauti, nebandydami vienas ant kito užlipti, tai tas pats, kas sakyti, kad negalima kurti laužo ir nesukelti gaisro visame miške.

Labai dažnai sakoma, kad pagrindinis moters pašaukimas – gimdyti vaikus. Ar su tuo sutinkate? Ar manote, kad ši misija turėtų būti svarbesnė nei kiti troškimai? Kaip yra Jūsų šeimoje? Kaip norėtumėte, kad būtų?

Nežinau. Man regis, tai ne pašaukimas, o baimė patirti stiprų neišsipildymo jausmą, nors aš ne moteris ir niekada nesuprasiu, kaip jos jaučiasi. Nėra baisesnių nuoskaudų gyvenime nei praleistos galimybės.

Ne, kiekvienam turi būti svarbiausia tai, kas jam yra svarbiausia. „Nori abrikoso – imk tą abrikosą“, kaip sako didieji motyvaciniai tekstai. Tik nepakenčiu, kai prie motinystės prikergiama pareigos Tėvynei retorika, atseit, moterie, išsižerk ir gimdyk tautai karius ir artojus. Eat shit, atsakysiu aš taip raginantiems gražiai, lietuviškai. Jei nebus gimdančių lietuvių, prigimdys atvykę iš Bangladešo ir Dramblio Kaulo Kranto, jie ten gerai įsisavinę tuos reikalus (gaila, kad tik tuos, bet ką darysi). Žemėje tuščia dar ilgai nebus. O jei išnyksime kaip dinozaurai, irgi ne bėda. Tada mus eksponuos muziejuose.

Ar Jums darbe kada nors vadovavo moteris? Jei taip, kuo vadovė moteris skiriasi nuo vadovo vyro? Kam suteiktumėte prioritetą?

Vadovavo. Iš principo moteris nesiskiria nuo vyro, nebent moteris labai nori įrodyti, kad ji – ne blogesnė vadovė, tada labiau spirga.

O šiaip vadovavimas yra įgūdis, ir žmonės skirstomi ne pagal tai, ar jie turi penį, o pagal tai, ar jie turi vadovavimo įgūdžių ir tiek. Ir tarp vyrų, ir tarp moterų gerų ir blogų vadovų yra maždaug panašus skaičius, man atrodo.

Ar darbe susimąstote apie lytiškumą? Ar kada nors pagalvojate, kad tam tikri poelgiai padaromi būtent dėl lyties aspektų? Maždaug, „ai, moteris, todėl išsiblaškiusi“ ir pan.

Aš neturiu tokio darbo, kur man reikėtų nuolatos būti šalia kitų, tą patį darbą dirbančių žmonių, arba tektų juos stebėti. Tačiau kalbant apie stereotipus, manau, kad su jais susiduriu mažai.

Tarp manęs nekenčiančių skaitytojų panašiai ir vyrų, ir moterų, tik moterys dažniausiai pyksta dėl joms nepriimtinos leksikos ir pašaipos, nes jaučiasi nesaugiai, o kvaili vyrai isterikuoja iš pavydo dėl svetimos sėkmės, nes jaučiasi nesaugiai. Tai vis ta pati zoologinė rūšis. Moterims tai pasireiškia per gėlių ir citatų publikavimą Facebook‘e, o vyrams – fotografavimasis prie automobilio.

Išvardinkite tris dovanas, kurias padovanotumėte moteriai, jei neegzistuotų pinigų faktorius.

Kelionę, kelionę ir kelionę.

Užkalnio koldūnai, visa tiesa apie juos

Nuotraukoje: koldūnus reklamuoja Agnė Jagelavičiūtė

Daugelis jūsų, tiksliau šimtai ir tūkstančiai, jau paragavo mano itin skanių ir kokybiškų “Užkalnio Koldūnų”, ir buvo visokių įvertinimų, nuo tų, kur sakė, yra siaubas ir net šuniui vos sušėrė, iki “nieko ypatingo”, bet daugiausia (gal 80 proc.) buvo labai gerų atsiliepimų. Daugelis buvo net nustebę, nes galvojo, kad mano gražų veidą tiesiog priklijavo prie pakelio belekokio produkto ir pirmyn (apie tai vėliau).

Kadangi šių skanių ir maistingų (beje, be E priedų – žinau, kad man su jais skaniau, bet aš dirbu dėl rinkos, o ne dėl savo egzotinio skonio) koldūnų parduota daugel dešimčių tonų per kelis šimtus prekybos taškų Lietuvos Respublikoje, tai atėjo daug klausimų ir komentarų iš valgytojų ir skanautojų, į kuriuos ir atsakau.

Ar bent pats jų ragavote?

Cepeliną jums į akį. Jūs manote, kad šiaip belekas užbrandinta, kaip kokie Uspaskio agurkai arba Putino šnapsas, ir pirmyn. Nieko panašaus. Aš ne reklamuoju koldūnus. Aš kartu su gamintojais Aleksote juos kūriau. Ragavau, siūliau, vėl ragavau. Kelis kartus važinėjau ten. Mes turėjom daugybę receptūrų, kol galiausiai pasirinkome tris: klasikinius (virimui ir kepimui), su itališku rozmarinu ir su kalakutiena ir bruknėm.

Aš už kiekvienus iš jų atsakau ir pats juos perku ir valgau.

Be to, jei manote, kad belekokią nesąmonę galima mesti į rinką, ir supermarketai gatavai sudės į šaldytuvus, tai galvokit toliau. Tai, kad visi keturi didieji tinklai Lietuvoje jais prekiauja, yra didelis produkto įvertinimas. Jūs perkate Užkalnio koldūnus, ir todėl jais prekiauti nori visi.

Ar negalima buvo padaryti su triušiena, elniena, gulbių blakstienom ir baltaisiai trumais?

Galima, viskas galima technologiškai. Mes norėjome, kad juos dar ir pirktų pirkėjas su vidutine perkamąja galia. Tai riboja sudėtines dalis.

Manėm, kad Užkalnio koldūnai bus kokie nors labai prabangūs?

Manykit toliau. Aš noriu, kad juos valgytų visi. Aš noriu parduoti daug šimtų tūkstančių pakuočių. Pakeliui uždėjus kainą €10, nelabai daug teparduotum net ir Vilniuje.

Ar nenorit padaryti veganiškų ar vegetariškų?

Jei būtų tinkama paklausa, taip. Šiuo metu geriau imami yra tie, kuriuos matote lentynose.

Kodėl mano parduotuvėje jų nėra?

Arba parduotuvė per maža, ir reiks palaukti, kol joje atsiras, arba jau išpardavė. Pabandykit rytoj. Jie labai greitai juda.

Atvežkite juos į Angliją

Jie bus atvežti į Angliją, Norvegiją, Airiją ir kitus kraštus, kai jūsų šalyse dirbantys importuotojai ir mažmenininkai nuspręs, kad pirkėjams juos siūlyti apsimoka. Manau, kad kai emigrantai sugrįš vasarą, pas mamas jų paragaus ir masiškai užsimanys, tada jais ten bus ir prekiaujama.

Kodėl gamintojas “Judex”?

Nes su jais susitariau dėl man priimtino būdo – labai kokybiško produkto gamybos su mano vardu, o ne vardo lipinimo ant beleko. Taip, pavyzdžiui, Beata Nicholson, pardavinėja savo vardu pažymėtą duoną, kuri yra tikrai jos sukurta ir ji už ją atsako.

Be to, Judex yra Aleksote, netoli mano mamos tėviškės, ten man mielos vietos. Aš ten gerai jaučiuosi.

Kodėl Norfoje buvo didžiulė akcija, kai pardavinėjo vos ne už pusę kainos? Ar jau nebeperka niekas?

Persišvieskit galvas, ligoniai. Akcijos planuojamos labai iš anksto, ir didžiausios akcijos yra labiausiai perkamoms prekėms, nes tiek gamintojas, tiek mažmenininkas labai daug nuo savęs atima, kad akcija galėtų vykti, todėl turi būti užtikrinti, kad akcija pasiteisins didžiuliais kiekiais. Taip ir buvo.

Ar geriau tuos klasikinius virti ar kepti?

Galima ir taip, ir taip (taip jie ir sukurti), bet speciali tešla itin gerai atsiskleidžia kepant. Bandykite pora minučių pagarinti sietelyje virš karšto vandens (kaip gyoza), o paskui kepti orkaitėje, ne keptuvėje. Jie bus kaip ma

Kodėl apie koldūnus rašė Bačiulis, Jagelavičiūtė, Nicholson, Rokiškis Rabinovičius ir dar daugybė įžymybių? Ar jie gali už pinigus stumti bele ką?

Nepaisant to, kad jie visi yra mano geri draugai, jie visi rašė nuoširdžiai, nusipirko koldūnų, virė ir ragavo. Jie visi turi reputaciją, vertinamą dešimtim, o kartais ir šimtais tūkstančių eurų, ir patikėkit, jie dėl kažkokio honoraro (o juo labiau be jo) nepradėtų stumti kokio nors niekalo, nes jais labai greitai liautųsi tikėti ir nebemokėtų pinigų už jų vardus ir veidus.

Taip pat ir aš, net kai man siūlo, neimu eurų iš restoranų, kad juos pareklamuočiau: paimsi pinigus, turėsi parašyti gerai, tada manim nebetikės, ir sudiev visam mano Laukinių Žąsų verslo modeliui. Aš rašau gerai tik apie tai, kas man patinka. Kai kas nors nuperka reklaminį straipsnį apie viskį ar šampaną, aš parašau, kad tai reklaminis straipsnis, ir paimu pinigus, jei man tas viskis ar šampanas yra skanus ir geras. Jūs manęs nematėte ir nematysite stumiant Boscos putojančio vyno.

Mano įgūdžiai, talentas ir reputacija yra viskas, ką turiu. Šie koldūnai yra mano pasididžiavimas, ir mano reputacijai padeda, ir jokiu kitu atveju aš jų negaminčiau.

Todėl mano parašas yra ant kiekvieno pakelio.

Ypatingo žmogaus Užkalnio laiškas paprastiesiems

Andrius Užkalnis. Algio Kriščiūno nuotrauka

#ŽmonėsKurie

Tegu būna arogantiška iki šleikštumo, bet nieko tokio. Į galą gal praskaidrės.

Tai vis apie klausimus, kuriuos užduoda man. Gal nereikėtų, bet kai kuriuos jų atsakau. Labiau užknisęs, daėdęs, užpisęs klausimas iš visų tų zylės smegenėlių čiulbuonėlių yra apie mamyčių, veganų, žaliavalgių ir kt. postus, kur durniai pademonstruoja išskirtinį debiliškumą (“gal kas žinote apie veganišką vandenį kur gauti kiek kainuoja”) iš kurių visi žvengia ir kurie renka reitingus. Klausimas yra toks: “iš kur jūs tuos dalykus traukiat?”

Nors ir 500 kartų atsakyta, kitąsyk vėl tas pats “nu iš kur jūs jų tiek randat?”.

Iš internetų randu. Aš turiu tokį patį internetą, kaip jūs, ir daug pagalbininkų. Mano toks DARBAS. Aš ištisas dienas skaitau neįsivaizduojamai daug medžiagos ir paskui rašau – labai produktyviai, ir postinu visur, kur man tikslinga. Kasdien permetu akimis žinutes iš keliasdešimties žmonių, keliems atsakau. Į daugumą nesakau nieko. Kas nusišneka, trinu ir baninu maksimaliai greitai. Gyvenimas trumpas.

Kodėl, pavyzdžiui, neklausiate chirurgo, iš kur jis visus tuos ligonius traukia? Kojos sulaužytos, rankos, dubens kaulai. Sakytų: “atveža, kiti patys ateina”. Kodėl nestebina? Gal todėl, kad chirurgo profesija senesnė ir labiau žinoma.

Prie to pačio – kitas debiliškas klausimas. “Ar neturi ką veikti / Ar negaila laiko?”. Paklauskit kompozitoriaus, ar jis neturi ką veikti, kad vis muziką rašo. Negaila jam laiko, turbūt. Kaip ir tenisininkui. Tranko ir tranko kamuoliukus. Neturi ką veikti.

Debilai be vaizduotės ir supratimo, oligofrenikai, atsilupėliai, kretinai, runkeliai, čikenheadai, supermamkės, kolūkiečiai. Aš esu ne jūs ir jūs niekada nebūsit aš. Jūs esat tik pašaras, bebalsė mėsa, medžiaga mano darbui, visi jūsų jautrūs rūpestėliai, dvigubi meiliukės profiliai su jūsų brangiausiuoju, vienodi pavipę vaikučiai ir BMW kibirai ant kaverio, debiliški klausimai ir naivūs skelbimukai. Jūs esate tik medžiaga man, ne daugiau nei kakučiai, kuriuos dailininkas-avangardistas spalvina acetoninėm spalvom ir dėlioja iš jų portretus. Ne, atjautos ir meilės jums beveik niekad neturiu, gal tik retkarčiais, kai žiūrit kaip primušti šunys ir skaičiuojat mano pinigus ir darbus.

“Nu iš kur tiek pinigų, kad tiek dažnai ėst restoranuose? Galėtų VMI pasidomėti.” VMI žino viską apie mano pajamas, glušiukai jūs. Kiekvieną mano sąskaitą/faktūrą. Smulkūs vagiukai ir kontrabandininkai, jums sunku įsivaizduoti, bet mano versle grynieji nevaikšto. O pinigus, kurių užtenka per akis viskam, ne tik restoranams, aš užsidirbu. Aš visai nenoriu prieš jus keltis ir įsivaizdinti, nėr čia prieš ką ir dėl ko, bet jūs patys nuolatos lendate, klausiate, tai aš kai kada atsakau. Patys norėjote.

Taip, sėkmingi žmonės kūrybos ir pramogų versle uždirba tikrai nemažai. Ne kosmosą, bet ne minimalkę ir ne dešimt. Čia nereiškia, kad mes geresni, tiesiog taip yra, kaip ir visur, kur poreikis kažkokiam talentui didesnis, nei galinčių tą talentą pasiūlyti skaičius.

Patikėkite (bet nepatikėsite), man šampanas nėra skanesnis nuo to, kad daug kas jo negali nusipirkti. Man nėra jis ir neskanesnis, nes kažkas su tokiu pačiu fotografavosi žurnale. Ir man pinigai yra mieli dėl to, ką už juos galiu nupirkti, o ne tam, kad galvočiau, omaigad, šį mėnesį įkrito trim ar kem minimalkių. Ar kažkiek Seimo nario ar ministro algų.
Mano gerai parašyti tekstai, kai suskamba ir pavyksta, tikrai labiau džiugina už visas pajamas. Pinigai nesvaigina. Tai, kad aš dažnai per valandą ar dvi padarau darbo daugiau, nei kitas per mėnesį, irgi nelabai džiugina ir nieko neįrodo. Tiesiog mano kitoks darbas, ir tiek. Mano meistriukas Michailas irgi mano namie per valandą padaro darbą, kurį aš dieną dirbčiau. Jis daro viską – vonią, elektrą, staliaus darbus.

Ir taip lygiai ir jautriai priėjome prie pagrindinio klausimo, kurį vis dar uždavinėja. Tuoj penki metai, o jį uždavinėja. “Kai visi emigruoja, jūs nusprendėte grįžti.” Pirmiausia, ar negalėtumėt, kurvų išperos, pasiskaityti tai, ką aš jau esu apie tai rašęs, gal 50 kartų. Nepatiko “kurvų išperos”? Atsisėdote tiesiau ir trinatės akis? Čia specialiai jums, pažadinimui. Nesnauskite.

O antriausia – aš ne tie, kur emigruoja, o jie – ne aš. Mes iš skirtingų pasaulių. Mūsų vienodi tik LR piliečio pasai. Daugiau niekas. Kodėl turėčiau emigruoti, kaip jie? Juk jie nedirba tokio darbo, kaip aš.

Vietoje epilogo: tiems, kas sakys, kad kartojuosi. Jei pakartoji 7 kartus ir jie vis dar neišmoksta, kartosiu 77.

Štirlicas (kaip KGB pagamino tobulą pramoginį produktą)

Max Otto von Stierlitz, arba Viačeslavas Tichonovas. Stopkadras

Sovietų Sąjungos kinematografo ir televizijos istorijoje netrūksta kūrinių, kuriuos vadina „legendiniais“. Tas žodis beveik nieko nereiškia: tik tiek, kad juos žiūrėjo milijonai žmonių šalyje, kurioje nebuvo ką daugiau veikti, nes visi gyveno gelžbetonio namuose (mieste) ir surenkamuose alytnamiuose bei lūšnose (kaime), niekur važiuoti negalėjo, ir po to, kai iššvaistydavo laiką stovėjimui eilėse prie tešmenų ir kanopų, ir baisių baldų, galėjo pramogauti žiūrėdami kino produkciją, kuri tik nežymiai lenkė dabartinės Šiaurės Korėjos kūrybą savo paprastumu.

Sovietinio kino niekas už konclagerio ribų nežinojo, užtat šalies ribose jis buvo labai populiarus, kaip ir komunistų partija, kurią visą laiką išrinkdavo rinkimuose, kuriuose buvo vienintelė partija ir todėl komunistai visuomet laimėdavo. Dėl tos pačios priežasties sovietinio konclagerio gyventojai pirko ir daug knygų: o tai ką daugiau jiems pirkti? Planšetinius kompiuterius? Bilietus į Havajus? Ko vertas sovietinis kinas, lengva suprasti iš paprasto fakto, kad Sovietų Sąjungoje net indų filmai buvo populiaresni už vietinę produkciją. Indų filmai, kaip žinia, yra visi nufilmuoti pagal vieną kvailą pasakos scenarijų (princesė įsimyli sodininką), su tais pačiais aktoriais ir su tuo pačiu garso takeliu, ir idealiai tinka tiems žiūrovams, kurių intelekto koeficientas yra vienaženklis ir kurie, jei gyventų vazonuose, turėtų būti laistomi drungnu vandeniu.

„Legendiniu filmu“ tais laikais tapdavo daugmaž raštingai susukta juosta, pacukrinta seilėtais sentimentais ir lėkštoka, bet įtikinama meilės istorija šalyje, turėjusioje daugiausiai pasaulyje nelaimingų, išsiskyrusių moterų, kurioms beliko svajonės apie laimę ir šeimyninį švelnumą. Saujelė filmų pakilo aukščiau legendinių tapo kultiniais – juos buvo matę praktiškai visi.

Keturi kūriniai tapo evangeliniais, kaip keturios Naujojo Testamento knygos, ne šiaip įėję į sovietinių žmonių tautosaką, bet ją suformavę. Tai „Čiapajevas“, „Po pirties“, „Dvylika kėdžių“ ir „Septyniolika pavasario akimirkų“. „Septyniolika pavasario akimirkų“, dvylikos dalių televizijos serialas, buvo pastatytas pagal skaitomiausio tų laikų sovietų rašytojo Juliano Semionovo knygą ir jo paties rašytą scenarijų (režisierė, tiesa, sako palaikiusi scenarijų netikusiu ir filmavo labiau pagal knygą ir savo išmonę; kas ten dabar supaisys). Štai jums trumpas siužetas: paskutiniai Antrojo pasaulinio karo metai, nacių Vokietija jau pralaimi karą. Berlyne sovietų superšnipas Maksimas Isajevas, vokiečiams žinomas kaip Maksas Otto for Štirlicas (Max Otto von Stierlitz), infiltruotas ir dirbantis aukštu pareigūnu vokiečių žvalgyboje, gauna užduotį iš savo vadų Maskvoje išsiaiškinti, ar kas nors iš aukščiausių nacių pareigūnų ieško slapto susitarimo su amerikiečiais dėl taikos, o paskui sugriauti vokiečių ir amerikiečių slaptas derybas Šveicarijoje.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/issifruoti-rusija-kaip-kgb-pagamino-tobula-pramogini-produkta.d?id=70252512