Andrius Užkalnis's Blog, page 9

Prašau, pamokykit žydus apie viešuosius ryšius

Andrius Užkalnis. Mindaugo Ažušilio nuotrauka

Vienas mano bičiulis žydas, atsikraustęs į Vilnių, klausinėjo manęs šį bei tą apie buto nuomą ir, kai aš jam paaiškinau šį bei tą apie tai, kaip veikia prabangiųjų butų rinkos segmentas, nustebęs pasakė: „Tu tik ką žydą išmokei derėtis.“

Mat žydai gerai moka derėtis. Jie taip pat išmano komerciją ir visada išmanė geriau už vidutinį lietuvį (už ką lietuviai jų ir nemėgo, nes buvo, tiesą pasakius, pavydūs šikniai ir nevykėliai – viskas tiesa). Aš buvau linkęs manyti, kad žydai išmano ir šį bei tą apie viešuosius ryšius. Vien žinutė: „Aplankyk Izraelį, kol Izraelis neaplankė tavęs“, man yra puikus pavyzdys apie vykusią, išmanią komunikaciją. Man patinka, kai Izraelis ginasi ginklu ir parodo, kaip reikia ginti savo teises ir kaip galima neturėti draugų, o galima turėti tik savo interesus ir tikėti, kad jie yra apginami. Tačiau tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme), yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti.

Kalbu apie Efraimą Zuroffą. Simono Wiesenthalio centro Jeruzalės biuro direktorius ir nacių medžiotojas atvyko į Lietuvą pristatyti puikios ir drąsios rašytojos Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“, kurioje rašoma apie žydšaudžius, kas jie buvo ir kodėl. Aš labai vertinu Rūtos Vanagaitės darbą ir jos knyga yra labai paveiki, nes brutaliai dokumentinė. Buitinės detalės prideda kraupumo, šaldančio širdį ir stuburą. Labiausiai šokiruoja ne interpretacijos, o citatos, kurių niekas nepaneigs. Aš negaliu ginčytis – ir niekas negali ginčytis – su pagrindine knygos mintimi, kad žydšaudžiai nebuvo kažkokie išskirtiniai monstrai. Tai buvo paprasti, normalūs, psichiškai sveiki lietuviai, iki tol – ir po to – dažnai padorūs ir nekonfliktavę su sąžine. Kaip, beje, normalūs žmonės buvo ir tie, kas žydus gelbėjo. Taip, Rūta teisi: baisu yra tai, kad visa tai gali pasikartoti, nes normalūs žmonės, susiklosčius nežmoniškoms aplinkybėms, gali daryti nesuprantamai baisius dalykus. Būtent nesuprantamai: net tie, kas gyveno ir slapstėsi Vilniaus gete, gavę žinias apie tai, kas vyksta Paneriuose, nenorėdavo tikėti.

Sutinku ir su tuo (esu kalbėjęs apie tai, ir ne kartą), kad Holokausto temos nagrinėjimo niekada nebus per daug ir atgailos niekada nebus per daug. Tos atgailos ir dabar yra negana. Tačiau didžiulį ir šventą darbą vizualiai sieti su žmogumi, kurio antras didžiausias talentas yra antagonizuoti visą Lietuvą – nežmoniškai sunkios užduoties trigubas apsunkinimas. Kai tau likimas ar profesija duoda ridenti į kalną nežmoniškai didelį akmenį (kaip, šiuo atveju, Rūtai Vanagaitei), kurį vos gali pajudinti, vargu ar bus gerai dar vieną ranką prisirišti už nugaros ir, priedo, atsivesti ką nors, kas tau ridenimo metu daužys lazda per nugarą ir apipils vienu kitu kibiru išmatų ant galvos, kad darbas smagiau eitųsi. Efraimas Zuroffas yra puikus nacių medžiotojas. Galimai vienas geriausių pasaulyje. Medžiotojas, kuris nepasiduoda, nepavargsta ir neturi pasigailėjimo, ir jo darbo rezultatai yra puikūs. Nacių bendrininkai nieko kito nenusipelno – tik negailestingo gaudymo bei atpildo, tegu ir po dešimtmečių.

Tačiau Lietuvoje jis kalba apie galimą susitaikymą ir Zuroffas yra paskutinis žmogus pasaulyje, kuris gali kur nors atnešti susitaikymą. Tai – ne jo profesija. Jei žmogus nori ganyti asmeninius demonus ir pasiekti satisfakciją, sudirbinėdamas visus lietuvius ir svaidydamas jiems reikalavimus, kurių jie žinomai ir aiškiai negalės įvykdyti, tai tikslą jis jau bus pasiekęs.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-prasau-pamokykit-zydus-apie-viesuosius-rysius.d?id=70231264

ŽMONĖS, KURIE: Omnitelio klientai ir tuo didžiuojasi

 

Tie patys žmonės slidinėja dėl prestižo

Yra toks tag’as (aš pats jį sukūriau): #ŽmonėsKurie – tai apie tuos žmonės, kuriuos visi (arba daugelis) pažįstame, ir ant kurių yra nuostabiai gera stumpti, nes jie prašosi išsiskėtę stūmino ir suvartymo.

Žinote tas apgailėtinas būtybes, kurios pokalbyje lyg netyčia įpina, kad jos naudojasi, opapa, Omniteliu? Ne dėl ryšio kokybės ar spartos ar dar ko nors. Ne, jie ligi šiol mano, kad Omnitelį turi tie, kad gyvenime pasisekė, o loxai vaikšto su Bite ir Tele2, nes neturi pinigų normaliam ryšių paketui.

Omnitelio pozicionavimas, kaip turtingų ir sėkmingų žmonių pasirinkimas, jau paseno beviltiškai ir užmirštas visų, išskyrus sluoksnį žmonių, kurie savo nulinę savivertę pareiškia pagal prekes. Tame sluoksnyje yra nuosėda prie dugno, kurie pareiškia savivertę per mobilaus tinklo operatorių. Liūdniau jau nebūna.

Kažkas, pamatęs mano iPhone screenshotą prieš pora metų, parašė – na, ir kaip tu gali girtis iPhone, jei pas tave operatorius yra Bitė? Apsigraibyk, tipo. Nežinau, kas būtų, jei būtų buvę Tele2.

Apie šiuos priplotus kretinus, su kuriais susilygina tik slidinėjantys socialinio prestižo tikslais, prisiminiau, nes kažkas pamatė mano šampano užsipirkimo nuotrauką, ir ten buvo G.H.Mumm. Tas prietranka informavo, kad šampaniukas tai nelabai koks, yra geresnių (suprask, ir jis jų gėręs). Antrame komentare paaiškėjo, kame reikalas. Kažkada Žilvinas Grigaitis pasakė mėgstąs tą šampaną. Tai dabar tas socialiai ir prestižiškai jautrus oenofilas, pasirodo, G.H.Mumm negeria. Kodėl? Nes nenori, kad jį pozicionuotų kartu su Grigaičiu.

Dieve, Dieve, pagalvojau. Koks kai kam yra sudėtingas pasaulis.

Skaitytojos laiškas ir atsakymas jai

Algio Kriščiūno plakatas. Limited edition prints are available

SKAITYTOJA: „Nežinau ar šitą perskaitysit bet, tiesą sakant, net nesvarbu. Turiu pasakyti ką turiu pasakyti. Galite paskui ir blokuoti jeigu jums bus nuo to lengviau. Pasijusite valdovu, dievuku, visagaliu. Šito jums labai trūksta, nežinau jūsų, bet galiu spėti, kad jus skriaudė vaikystėje, kentėte patyčias mokykloje, dabar jaučiatės, kad galite, taip sakant, atsigroti ant kitų. Anksčiau man buvote autoritetas, skaitydavau viską, ką parašote, net pirkau knygas kelias jūsų, bet paskui pradėjo darytis nebeskanu. Tiesiog. Kažkaip nebeskanu. Kai ėmėte tyčiotis be pagrindo iš visų ir kiekvieno, kabinėtis prie menininkų, mamų, žaliavalgių, veganų, ekologiškos gyvensenos propaguotojų, „hipsterių“, Erazmuso studentų, emigrantų (nors ir pats, ponaiti, kiek žinau, emigranto duoną „krimtote“ ne vienerius metus), kurie, beje, tik bando užsidirbti pragyvenimui ir priešintis likimui, kuris, deja, lietuvėlėje neglosto, net ir iš slidininkų dergėtės, nors ir pats, kiek mačiau, kalnuose slidinėti bandėte, nors ir nelabai sėkmingai (patarimas – nusipirkite veidrodį ir skustuvą, nes, kaip moteris, tikrai su jumis į lovą „nesigulčiau“, nepatraukliai atrodote), supratau, kad kažkas su jumis yra negerai. Todėl aš noriu jums užduoti klausimą. Atsakysite, neatsakysite, jūsų reikalas. Humoras humoru (esu tikra, tikras humoras privalo neįžeisti, kitaip net humoru vadinti jo negalime), bet ar patyčios gali būti laikomos humoru? Ar išsišaipę iš mamytės, kuri, tarkim, nemoka gerai rašyti, nes užsienyje jos telefonas neturi lietuviškų raidžių, ir išstatę ją kelių šimtų, ar tūkstančių, pašaipūnų pajuokai, jūs pasijuntate geriau? Nepažindami jos, nežinodami jos aplinkybių, neįsivaizduodami, kas ją „privertė“, galbūt po ilgos dienos ir bemiegės nakties prie kūdikio lovelės, rašyti su klaidomis, kai kiti net ir rašyti nepagalvotų, parptų sau susisiukę. Ar jums atrodo, kad reitingai, negalvojantys mygtukų „patinka“ paspaudimai iš žmonių, kurių jūs nepažįstate ir niekada gyvenime nesutiksite, ir kurie pasiduoda žemiausiems minios instinktams, ir kvatoja, ir šaiposi negalvodami tik todėl, kad jiems kažkas įteigė, kad žmogus, pasirodantis per televiziją ir žurnaluose, yra kažkokiu būdu protingesnis ir teisingesnis už juos ir iš jo reikia mokytis, taigi, ar galvojate, kad tokie mygtukų paspaudimai gali būti tikslas? Tikslas, aukštesnis už muzikos (tikros, ne elektroninio „burzgimo“) kūrimą, už žmonių gydymą, už vaikų auginimą, už duonos kepimą, už autobuso vairavimą, galų gale, už gatvės šlavimą? Ar jaučiatės laimingas, eidamas per miestą ir „sudirbinėdamas“ gyvų žmonių verslus ir paversdamas jų širdžių ir rankų kūrinius – restoranus, kavinukes, cukraines, kepyklėles – tik „patrankų mėsa“ ir pajuokos objektu savo dalinamoms (bet neskraidančiomis, nes pikti paukščiai neskraido) „laukinėms žąsims“, ir juo labiau žinodamas, kas tas jūsų „sumanymas“ nėra niekuo pagrįstas, niekaip užtarnautas, niekaip uždirbtas, nepateisinamas ir, galų gale, net ir ne visai teisėtas pagal autorinių teisių gynimo įstatymus ir elementarią žurnalisto etiką, kuri reikalauja apie kiekvieną dalyką reikšti nuomonę tik tiems, kas turi šiokios tokios profesionalios nuovokos, žinių ir patirties atitinkamoje srityje? Ar jums patiktų, jei žmonės, kurie neturi jokio supratimo apie rašymą, pradėtų reikšti jums nuomonę apie jūsų straipsnius ir vertinti juos kokiomis nors „plunksnomis“ ar „naminėmis vištomis“? Turbūt bandytumėte į atitinkamas instancijas kreiptis ir skundus mikliai forminti, gindamasis. Galiausiai, noriu klausti jūsų, nejau tikrai manote, kad nuolat jūsų visiems brukami jūsų honorarų skaičiai – taip, taip, žinau, esate geriausiai apmokamas, daugiausiai gaunantis, brangiausiai kainuojantis – kiek nors nusako jūsų tikrąją „vertę“? Ar manote, kad jūsų populiarumas, pasiektas keiksmažodžių, įžeidinėjimų, patyčių, pigių klišių ir nusižiūrėtų svetur komedijų ištraukų ir „gag‘ų“, anglicizmų, rusiško žargono kaina, yra tiek pat pilnavertis, kiek ir garbingų kūrėjų žinomumas? Ar neatrodo jums, kad esate tiesiog tinkamoje vietoje, tinkamu laiku atsiradęs absoliutus nulis? Jei jūs tikrai tai suprantate ir, suprasdamas, vis tiek taip darote, tai ar galite ramiai naktį miegoti, nekamuojamas sąžinės graužimo, žinoma, jei žinote, kas yra sąžinė, ir jei atskiriate gėrį nuo blogio, nes, tikiuosi, pagal amžių jūs turite priklausyti tai grupei, kuriuos mokė ne „patinka“ paspaudimų ir ne Instagramo cheminių spalvų, o mokė tikrųjų vertybių, nes mokyklose buvo knygos ir gyvi mokytojai, o ne robotai, ne kompiuteriai, ne išmanieji telefonai ir ne tapšnokliai? Ar galite ramiai miegoti naktimis?“

AŠ: „Taip“.

Kaip per sausio 13-ąją ant mūsų profesionaliai šiko

Šis herojus dabar prisimeta labai nepriklausomu ir kritišku. Tada irgi toks buvo. Darė viską, ką reikėjo, nepriklausomai nuo asmeninio skonio.

Šie propagandos pavyzdžiai yra tokie pamatiniai, tokie būtini mokantis Rusijos propagandos istoriją, kad jų net klasika nepavadinsi. Tai – kaip Platonas ir Aristotelis besimokančiam klasikinę literatūrą.

Rusijos propagandoje tokie yra „Siono išminčių slaptieji protokolai“, dar carinėje Rusijoje suklastota dokumentika apie tai, kaip susirinkę žydų senoliai sutarė pasaulį valdyti ir visus pinigus sau prigriebti, ir Aleksandro Nevzorovo kūryba, tiksliau, ypač didelį rezonansą sukėlusi jos dalis, pasirodžiusi per paskutinius bandymus sustabdyti Baltijos šalių išsilaisvinimą. Tai buvo „dokumentika“ vadinama produkcija, nuo kurios prieš 25 metus lietuviams net ne žadą atėmė – daugelis mūsų negalėjo patikėti, kad tokie dalykai gali būti transliuojami. Tos medžiagos pasirodė praėjus vos keletui dienų po 1991 metų sausio 13-osios: sužeistieji Konarskio gatvėje ir prie televizijos bokšto dar daugelis buvo ligoninėse, žuvusiųjų tą naktį kapai dar buvo šviežiai supilti, prie Aukščiausiosios Tarybos dar vaikštinėjo žmonės tarp barikadų, ir atrodė, kad viskas buvo vakar.

Šiandien Aleksandras Nevzorovas labai nesigiria šia medžiaga, nuo kurios kolektyvinio pavadinimo – „Наши“ (Mūsiškiai) – kilo Vladimirą Putiną palaikančios pusiau karinės skustagalvių organizacijos vardas. Šiandien režisierius augina arklius ir dažniau kalba aptakius išvedžiojimus apie Rusijos istorinį kelią ir jos klystkelius ir kritikuoja Putino politiką, pasidaręs tokiu vėjo nugairintu išminčiumi, kuris nelabai mėgsta prisiminti tuos laikus, kai lakstė poilgiais plaukais ir odine striuke, po kuria, kaip marozas, vilkosi megztinį.

Dabar juokinga ir šiek tiek graudu prisiminti, tačiau tada to dokumentinio siužeto, rodomo per sovietų televiziją, daugelis Lietuvoje laukė nekantriai, nes galvojo, kad čia pagaliau ir rusai Maskvoje sužinos šiek tiek tiesos apie įvykius pas mus. Mes neturėjome abejonių dėl to, ką galvojame mes (išskyrus kelis atsilupėlius, kurie tai teisino arba organizavo – vienas jų, profesorius Mykolas Burokevičius, iškeliavo pas velnius, ir tegul būna karštas jam smalos katilas, ir nebandykite man siūlyti gerbti mirusį, gerbkite patys, sveiko proto žmonėms gerbti nusikaltėlius ir išdavikus nėra privaloma), tačiau numanėme, kad Rusijoje auditorijai galbūt pasakojo apie mus ne visą tiesą. Mes labai naiviai tikėjomės, kad mus užjaus ir pagailės mūsų. Už tokį kvailą naivumą mus nubaudė šaltu ir intensyviu mėšlo dušu. Mes nustebome, nes Aleksandras Nevzorovas tik paskui, po šių reportažų, tapo gaištančios rusų agresijos dainiumi. Iki tol daugelis apie jį galvojo kaip apie kovotoją su neteisybe, nusikalstamumu ir valdžios savivale: savo laidoje „600 sekundžių“ (garsieji siužetai „Mūsiškiai“ apie Baltijos šalis yra dalis tos laidos) jis, gaudamas informaciją iš tų, kas ją nutekindavo, kalbėdavo ne apie politiką, o apie socialines ydas, ir tyliai krovėsi propagandinį kapitalą ir pasitikėjimo kreditą, kurį iššaudė būtent Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/issifruoti-rusija-pamate-ka-padare-a-nevzorovas-mes-nustebome.d?id=70191874

Šventos karvės su skaromis (nusibodo senolių garbinimas)

Jūs sakote, man nieko švento. Jūs tik taip sakote, nes jūs dar pusės visko negirdėjote, ką aš manau ir apie ką galiu rašyti. Šią temą iškėlė dvi istorijos, atneštos ant mano darbo stalo dviejų mėgstamiausių šaltinių: iš mano draugo Algio Ramanausko, ir iš interneto portalo DELFI.

Senolė bučiuoja apmyžtą sieną Ukrainoje, manydama, kad ten Dievo motinos obrazas

Pirmoji istorija: Algis įdėjo nuotrauką, kurioje (ir tai tikra istorija) senolė Ukrainoje bučiuoja sieną, kadangi ji nusprendė, kad ant tos sienos esančios dėmės nuo šlapimo – ji nežino, kad ten šlapimo dėmės – yra netikėtai pasirodęs Dievo motinos paveikslas, kaip kokioje ukrainietiškoje Šiluvoje. Nesakau, kad pas mus taip negali būti (linksmos istorijos apie tūkstančius ir dešimtis tūkstančių, atiduodamų sukčiams, yra aktualios ir Lietuvoje), tačiau istorija yra visiškai linksma ir juokinga. Nuostabus tikras atsitikimas apie šventas šlapimo dėmes ant sienos Černihovo srityje net nebūtų pasiekęs Lietuvos akių ir ausų, jei ne būdingas bažnytkaimio gyventojams konfliktas dėl aukų dėžutės, kuri buvo įrengta prie naujosios šventovės ir kurios surinktas aukas pasisavino kaimo tarybos pirmininkas.

Kaip ir galima numanyti, tarp skaitytojų, kurie tik ir ieško, dėl ko įsižeisti (jei ne dėl savęs, tai dėl kitų), neilgai trukus kilo baisus pasipiktinimas, kaip galima taip juoktis iš dievobaimingų senolių. Čia mūsų tradicinis lietuviškas supratimas, iš ko negalima juoktis: iš organizuotos religijos ir bažnyčios juoktis nevalia, iš tikėjimo – juo labiau, net jei išskirtinio dievotumo traukulius sukelia visiškai žemiškas šlapimas ant sienos, kuri kaip tik yra pakeliui iš kaimo girdyklos. Iš senolių juo labiau negalima šaipytis, nes kažkas sugalvojo, kad negalima. Prie šito dar grįšim.

Antroji istorija iš tos žinių kategorijos, kurios portalai niekada nežino kur dėti: „Žmonės“, „Pramogos“, „Nusikaltimai“? Nei pramoga, nei nusikaltimas, o kad apie žmones, tai tikrai juk viskas yra apie žmones. Vienas Lietuvos atlikėjas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) po Naujųjų metų švenčių išvyko su draugais dar pašvęsti ir pasitraukė iš mobiliojo telefono ryšio zonos, ir jo mama, kuriai virš 80-ties, sukėlė ant kojų policiją, nes negalėjo jam prisiskambinti. Policija, kur buvusi kur nebuvusi, rado atlikėją ir tai buvo mūsų stačiatikių naujųjų metų istorija. Sakytum, viskas gerai baigėsi. Susierzinęs atlikėjas (aš irgi juo dėtas būčiau susierzinęs, kai man reikėtų išvykus iš namų aiškintis žiniasklaidai, kodėl mamai nepasisakiau, kai man jau virš keturiasdešimties) pasakė, dar gana taktiškai, kad istorijos jokios čia nėra, nes kokio čia gali norėti didelio adekvatumo iš žmogaus, kai jam virš aštuoniasdešimties. O Dieve, koks kilo šventas pasipiktinimas. Visi tie, kurie patys savo mirštančių mamučių sodybas ir turtą dar joms nepašarvotoms esant dalinosi, dabar pasijuto šventesni už popiežių ir tiesiog kibirkščiavo pragaro ugnimi. Kaip, kaip jis drįso taip pasakyti apie mamą? Apie senolę! Apie moterį! Ir apskritai, kaip drįso mamai nepasakyti, kur išvyksta ir kuriam laikui, ir, be abejo, kodėl jis išvyko švęsti (nes čia Lietuva, ir niekas negeria svaigiųjų gėrimų).

Skaitykite daugiau portale DELFI: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-sventos-karves-su-skaromis.d?id=70144264

Jolita Vaitkutė, turinio kūrėja

 

Dailininkė Jolita Vaitkutė

Dailininkė Jolita Vaitkutė nenori, kad ją vadintų dailininke: ji yra turinio kūrėja, nepriklausomai nuo to, kad “kūrėja” skamba žymiai prabangiau, negu “dailininkė”. Aš daug apie ją nežinojau. Pirmiausia, kad jos piešimas maistu visai nėra jos veiklos pradžia ir pabaiga (tą įtariau). Kad ji, jei taip norėsis, mes lauk dailę ir užsiims kažkuo, kas jai patiks labiau (sakė, politika).

Galima buvo stebėtis, kiek ji visko prigalvojo ir darė per savo 20 metų, tačiau man įdomiau yra tai, kaip ji turėtų siutinti visą švietimo sistemą, visus tikruosius (grynuosius) menininkus, ypač tuos, kurie dėsto ir ruošia į save panašius, ir visus, kurie negali virškinti šių laikų universalumo ir to, kad visi, kas nori, daro tai, ką nori, ir tada, kada nori. “Visų galų meistras” yra jų budintis pasišaipymas, už kurį tikrai noriu juos užmušti, nes savo adresu šitai girdžiu ištisai.

Klausiau Jolitos Vaitkutės, ar ji nebijo visam gyvenimui likti šaltibarščių dailininke, kaip aš esu kotletų rašytojas tiems, kas nori mane taip vadinti. Ne, sako, nebaisu jai. Jai šiaip nelabai kas nors baisu, taip atrodo. Nes jei būtų baisu, nebūtų tiek visko dariusi.

Nuo šios menininkės turėtų būti labai bloga tiems, kas aiškina, kad jam nesudaro sąlygų. Ji, atrodo, pati sau susidaro sąlygas viskam, kam tik sugalvoja.

Kurią dieną rašiau apie savo veiklas ir pats stebėjausi, kiek aš visko įvairaus darau. Na, neturiu profesijos. Esu, kaip šiandien supratau, tiesiog turinio kūrėjas.

Visa laida, taip pat ir video, yra čia.

Klimato kaitos komedija

Jeigu klimatas šyla, tai kodėl, ką, taip šalta?

Būsiu atviras ir prisipažinsiu: darau tai kiekvienais metais, kai tik prasideda šalčiai, ir kiekvieną kartą tai veikia. Ką darau? Štai ką.

Visą laiką, kai pasninga ar paspaudžia temperatūra taip, kad galėtų net ir varinė beždžionėlė kankolus nušalti, parašau ką nors tokio: „na, ir kur jūsų klimato atšilimas?“. Šiemet pasiūliau, kai ryte buvo temperatūra -25 C, tiems, kas yra pajūryje, pabandyti išsimaudyti. Juk, sakau, kas čia tokio, jūra turėtų būti įšilusi dėl žmogaus veiklos. Ha ha (ir netaisykite į „cha cha“, mano juokas yra būtent „ha ha“, nes aš esu anglų kilmės asmuo).

Aš čia jums pasakoju, kaip veikia mano darbinė virtuvė, bet jūs ir taip įsivaizduojate, be to, pakartoti negalėsite, net jei ir papasakosiu, kaip tai daroma, nes tai yra tas pats, kas pakartoti konkursų laureato smuikininko ar pianisto grojimą: viskas paprasta, tereikia pažiūrėti, kaip jis daro. Ar ne? Tikrai ne.

Tai štai, užmetu tokį taiklų juoką ir tada įsipilu kavos ir laukiu, kas bus. O būna visada tas pats rezultatas.

Pasaulyje nėra nieko su geriau amputuotu humoro jausmu, nei tie, kam rūpi klimato kaita (pastebėkite, kaip pasakiau „klimato kaita“, o ne „pasaulinis atšilimas“). Nors ne, yra. Tik ką prisiminiau, kad yra. Dviratininkai. Jų organizacijos vadas mano bičiulį, apžvalgininką Romą Sadauską, apskundė policijai, kad anas kažką pajuokavo apie dviratininkų traiškymą po mano įrašu Facebook, kur aš parašiau, kad norėjau dviratininkus nuskinti, bet juos policija išgelbėjo. Laukiu, kada pradės skųsti pasaką apie raganą, kuri vaikus į krosnį kišo, nes tai yra raginimas smurtauti. Ir dar smurtauti prieš vaikus.

Tai štai, klimato kaitos isterikai. Jie labai jautrūs, jie tik ir laukia, kada skeptikai ką nors pasakys, ir jau pasiruošę surūgusią veido išraišką, atsainią ir paniekinamą tiradą (visada palygins su tais, kas netiki žemės trauka – nes, žinokite, jei netiki acto garinimu ir chemtrailais, tai turbūt irgi netiki, kad žemė apvali). Jų protus labai gera sujaukti vaikiškais, kvailais, nelogiškais klausimais.

„Jeigu klimatas šyla, kodėl Vilniuje taip šalta?“ – šitas yra pats geriausias iš visų. Aš jį šaudau kaskart, ir dar nė karto nenuvylė. Jie neturi jokio humoro jausmo, ir pasileidžia aiškinti, kad klimatas nėra oro temperatūra. Tada jų gera klausti, o kodėl tada, kai gruodyje nebuvo sniego, tai sakėte, kad tai patvirtina jūsų teorijas? Nes kai sniego yra, tai jis patvirtina mano teorijas, norite ar nenorite.

Tada jie įniršta ir sako, ėėė, klausyk, nuo kada tu klimatologas, rašyk geriau apie kotletus. Aš sakau, aš klimatologas nuo tada, kai tu su manim ginčijies ir skiri man laiką. Ko čia kreipi į mane dėmesį, aš gi kotletų rašytojas.

„Tai kad tavęs klausosi, galėtum atsakingiau rašyti; dabar naudojiesi savo įtaka blogam.“ Tai kodėl tavęs nesiklauso, kai tu toks protingas, tavo pusėje mokslo konsensusas, ir tu juk nerašai apie kotletus? Ko lendi aiškinti man? Juk aš neinu aiškinti Bartašiūnaitei apie acto garinimo ribotą efektyvumą.

Tada jie supranta apsikvailinę ir įsiutę nutyla, nes neturi ką sakyti. Kažkada esu sakęs: „Esu ta vidutinybė, kuri perrėkia tavo tylų talentą.“ Taip pat ir su mokslu. Mano elegantiški juokeliai ir šmaikštūs alogizmai visada labiau patiks publikai, nei jūsų nuobodžios kreivės ir skaičiai (kurie, maža to, yra jūsų falsifikuojami ir manipuliuojami, kaip reikia užsakovui, bet čia jau nepradėsim aiškintis, nenoriu jums dar kartą gėdos padaryti). Dėliokit savo šachmatų figūras kaip norite, vis tiek nenugalima bus mano senoji Panevėžio gynyba: su beisbolo byta per lentą, ir aš pirmauju 1:0. Pasaulis neteisingas, ir labai gera apie tai priminti.

Klimato kaitos isterikai galėtų nesunkiai kovoti su skeptikais, kaip lygūs su lygiais, tam didelio proto nereikia (žiū, kaip žemės referendumo žmonės sėkmingai kovėsi, neturėdami nei priežasties kovai, nei galimybių laimėti). Reikėtų tik sau patiems pripažinti, kad 90% jūsų kovos yra pasaka apie princeses ir drakonus, ir vykdyti viešinimą taip, kaip viešinamas filmas apie pimpačkiukus (jūs taip ir darote, kai rodote tuos nuolatinius vaizdus su lokiukais ant ledkalnių, kurie nieko neįrodo, o ne ginčijatės savo skaičiais, kurie niekam neįdomūs). Galėtumėt daugiau rodyti ugnikalnius, dūmus, liūtis, ir ilgainiui žmonės jumis patikėtų. Tačiau tam pirmiausiai patys turėtumėt suvokti, kad tai – pasaka. O šito jūs niekada nepripažinsite.

Kam nepatinka Lietuva, gali nešdintis lauk

Andrius Užkalnis jaunystėje.

Manęs paklausė: o tu ar parašysi apie sausio 13-ąją? Tu buvai ten, S. Konarskio gatvės viduje, ir daug ką prisimeni. Aš atsakiau, kad ir be manęs labai daug yra rašančiųjų ir prisimenančiųjų, nes daugelis buvo ten, ar netoliese, ar prie televizijos bokšto, ar prie laužų greta Aukščiausiosios Tarybos.

Be to, man ligi šiol smalsu, kodėl Sausio 13-osios medalius sugebėjo skirti net kai kuriems iš tų, kas per įvykius ramiai miegojo kitur ar šiaip buvo kokios nors valstybinės įstaigos etatų sąrašuose, o man nedavė, nors šiaip žmonės nesunkiai suranda mane, kai jiems reikia. Man visai neskauda, taip net geriau: aš tada elgiausi taip, nes taip buvo teisinga, o ne tam, kad man medalį duotų. Tačiau jei medalį duos, tai neatsisakysiu. Taip, aš tikrai tada, prieš 25 metus, buvau S. Konarskio gatvės 49-ojo namo viduje, ir transliavau, kartu su Bernadeta Lukošiūte ir Algimantu Saduku, iš senojo radijo pastato. Jie buvo studijoje, kai atėjo užpuolikai, o aš buvau tos žinių studijos aparatinėje ir ruošiau angliškas žinių santraukas.

Radijuje budėjęs policininkas atidavė savo šautuvą, nes galvojo, kad manęs nekratys, aš tąkart buvau išmanesnis už pareigūną, ir tą šautuvą pakišau po magnetinių juostų stirta aparatinėje, ir gerai padariau, nes „ginkluotas 20-metis Sąjūdžio smogikas“ būtų buvusi labai gera istorija. Kadangi nė vieno ginkluoto smogiko tąsyk neaptiko (matyt, visi buvo tokie pat, kaip aš), paskui Maskvos propagandininkai kalbėjo tik apie „smogikų ginklų arsenalą“ ir rodė butaforinius ginklus, kuriuos rado transliuotojo rekvizito sandėliuose. Gerai dar, kad iš kokio nors filmavimo nebuvo užsilikusios sparnuotosios raketos arba fanerinės tanketės.

Tada mane kartu su kitais laikė radijo pastate, kol apieškojo visas patalpas, ir išmetė lauk į gatvę, kur turbūt pirmą sykį gyvenime pajutau smagumą nuo man plojančios minios. Aplink užimtą pastatą susirinkę žmonės mus, radijo darbuotojus, sveikino. Tuo metu mes labai didžiavomės beginkliai iškovoję pergalę, kurią ir švenčiame šiandien, po ketvirčio amžiaus. Dvidešimt penkeri taikos metai nėra blogai. Dešimtmečiai be priešų kariuomenės nėra blogai. Tačiau galima ir geriau. Galima smarkiai geriau. Štai Šveicarija. Du šimtmečiai be karo. Pakartosiu – du šimtmečiai be karo. Šveicarai yra ginkluoti iki ausų, ir nors gynybai oficialiai skiria tik nepilną procentą bendrojo vidaus produkto, tačiau turi pusantro milijono žmonių, pasiruošusių karui, kurių dešimtadalis yra aktyvioje tarnyboje. Galėtų juk klausti: „su kuo kariausim?“, galėtų šnekėti apie tai, kaip „Prancūzija mus užimtų per parą, jei tik norėtų“, galėtų ironizuoti „italai puola!”, atsakydami į kiekvieną pranešimą apie grėsmes, kaip kriuksi mūsų praplautų smegenų piliečiai. Deja, tie šliužai vis dar yra mūsų piliečiai – nežinau, kodėl jie turi Lietuvos Respublikos pasus, jei taip galvoja apie savo šalį, ir kodėl jie jau neišsikrausto iš čia velniop ir užima čia gyvenamąjį plotą ir automobilių statymosi vietas prekybos centruose. Kraustykitės lauk, kam nepatinka Lietuva. Juos ne gėdinti reikia ir ne auklėti, jiems reikia daug kartono dėžių jų mantai ir kelionės iki kur nors kitur (pervežimu pasirūpinsim, logistika Lietuvoje stipri).

Skaityti toliau portale DELFI.

Stock photo vėmalų kibirėlis

Nuo šito paveiksliuko mane sutampė nejuokais. Kažką reikia daryti, kad baigtųsi stock photo siautėjimas pasaulyje. Someone stop the madness.

Sveiki. Šiandien kokį 500-ąjį kartą pamačiau standartinę Google Analytics login ekrano užsklandėlę, ir greta mano darbo stalo stovintis kibirėlis tam atvejui, kai mane sutampo, staiga papilnėjo. Jis užsipildė skrandžio turiniu. Arba, kitaip tariant, emetinėmis masėmis. Deja.

Esu ne pirmas, prabilęs apie šią problemą. Tai net ne problema. Tai mūsų gyvenimo, kuris prabėga internetuose, virtualusis naujųjų laikų maras ir diaboliškas prakeiksmas, tai šviečiantys lemties žodžiai ant mūsų gyvenamosios olos sienos.

Vardas tam yra stock photo. Arba nuotraukos iš didžiųjų fotografijos archyvų, kur yra prifotkinta vyrų, moterų, vaikų, senolių ir žabų, porų ir grupių, vienalyčių, skirtalyčių, vienarasių ir etniškai mišrių, stovinčių, sėdinčių, gulinčių, diskutuojančių, apsikabinusių, susipykusių ir susitaikiusių, su šunimis ir be jų, su kavos puodeliais ir vandens stiklinėmis, po kaldra besidulkinančių (hint: jei jūs mylitės ir jums reikia kaldros, tai arba jūs labai jau vangiai mylitės, arba namie reikia šildymą pasididinti, arba tiesiog permąstykite, ką darote su savo gyvenimu, ir nesimylėkite, kai kambaryje yra fotografas) ir kabinetuose prezentacijas berodančių kostiumuotų ir taipgi atsipalaidavusių labiau hipsterizuotų, jau su barzdelėm ir su maikutėm.

Tai yra feikinis imbecilų pasaulis, bet jis baisus tuo, kad daugelis žmonių nori būti kaip tie, nuotraukose, ir jei nebūna, kaip tie nuotraukose, tai jaučiasi nelaimingi. 90% žmonių yra tokie buki, kad skauda net galvoti apie juos, ir jų iškorėjusioje smegenų žievėje impulsus gali sužadinti – ir ambicijas, ir troškimus sukelti – vat būtent štai tokios nuotraukos.

Pasižiūrėkime į išsigimėlių porelę nuotraukoje. Vimdančiai besišypsanti nelabai graži, bet sušukuota Azijos rasės atstovė yra patenkinta savim. Mat nepaisant to, kad ji buvo gimusi Kambodžoje po plačialapiu šūdmedžiu, kur visame kaime nėra nė vieno tualeto ir visi džiaugdavosi radę nustipusį šunį, nes bus brisiaus suktinukai su bananų daigais, ji sugebėjo išvažiuoti mokytis į Vakarus ir dabar gyvena Amerikoje, kur dirba projektų vadove betikslėje nevyriausybinėje organizacijoje su so-so finansavimu, ir nors šiaip jau uždirba šūdinai ir dėvi klaikų biznio kostiumėlį su palaidinuke už tris dolerius (ir gyvena viename bute su kažkokia rumune, kuri dirba Starbucks ir svajoja turėti savo tinklaraštį), vis tiek ji gyvena taip smarkiai geriau, nei visa bedantė giminė ir kaimas back home, kurie turi vieną motorolerį “Raudonasis Khmeras” ir drožia švilpukus iš plačialapio šūdmedžio medienos, kuriuos paskui parduoda visame pasaulyje apsukrūs libaniečiai.

Jos gyvenimas nėra labai nusisekęs, nes vis dar ieško tikros meilės, bet kur tu tokią rasi, kai ant laptopo lipdukas “I BELIEVE IN DATA” – su ja gal bendrautų tik kokie nerdai, kaip tas, kuris sėdi dešinėje, bet ir tas kokius 20 metų nedrįs pasiūlyti.

Šio vargelio smagiausi momentai gyvenime buvo du: kai vieną kartą būdamas 14 susapnavo, kaip tapo Hootie & the Blowfish gitaristu ir jį visi mėgo, ir antrą kartą, kai pataikė spermos į akį, kaip pornofilme. Tiesa, pataikė į akį sau pačiam, bet vis tiek pretty awsome, kai net savo morką vaškuodamas gali taip pašaudyt. Jis turi lipdukų ant laptopų daug: ir motyvacinį (GET IT DONE), ir avytes, ir net labai subtilią nuorodą į HTML kodą, nes juk ne veltui tapo geeku. Dar ten yra picos gabalas. Mmmm, pica. Lipdukas, kuris yra picos skiltelė. Ironiška! Šmaikštu!

Šis vaikinas, pavadinkime jį Rick, žiūri į savo kolegės kompiuterį labai susikaupęs. Neatsitiktinai: jie tik ką pamatė, Google Analytics pagalba, kad jų pelno nesiekiančio, bet kilnaus tinklalapio, “Buttplugs for Africa”, lankomumas per praėjusią dieną šoktelėjo 7%, ir viskas dėl to, kad pravedė paieškos optimizavimą ir pradėjo naudoti didesnės raiškos savo produktų nuotraukas.

Ar yra čia tokių, kas nenori būti kaip jie?

— — —

BONUS: prieš keletą metų rašiau apie idealią išsigimėlių svajonę, kepčerintą Facebook Home šliauką keliančiame klipe apie linksmuolius hipsterius.

Jei po šito vis dar turėsite skrandžio turinį skrandyje, pažiūrėkit šitą, apie Amazon Echo – visiškų retardų šeimynėlę (“play rock music”), gavusią naują žaislą. Video. Dar yra ir parodija.

Mantas Adomėnas, vilnietis

Mantas Adomėnas

Sveiki. Šį straipsnį apie labai vykusią laidą ypač skiriu ne tik protingiems (jiems yra mano straipsniai iš esmės ir rašomi), bet debilams, kurie komentaruose burba (tik dabar mat pastebėjo, asilo galvos), kad aš savo laidose daug pasakoju apie save ir ne tik su pašnekovu šnekuosi, o ir savo refleksijas ir prisiminimus laidau. Ką jūs sakote. Nejaugi.

Debilai, aš jums turiu žinutę. Aš būtent taip laidas vedu, kaip man patinka. Būtent todėl, kad aš vedu laidas taip, kaip man patinka, o ne taip, kaip įsivaizduojate jūs savo sutinusiais trijų vingių čierepais, aš ir vedu laidas radijuje ir televizijoje, o jūs darote tai, ką darote, bet tai, ką jūs darote, nėra nei gerai, nei patrauklu.

Maža to, aš dar tyčia darau kuo daugiau to, kas jums nepatinka. Jus erzina, kai sakau “aš” kas tris sakinius savo tekste? Sakysiu dar dažniau. Jums nepatinka keiksmažodžiai, ir juo labiau rusiški? Bus daugiau keiksmažodžių, ir juo labiau rusiškų. Aš dar dažniau jus siutinsiu savo restoranų apžvalgomis, nes jos labai jus siutina. Ir jos bus vis labiau matomos. Aš jau jus erzinu savo koldūnais VISUOSE Lietuvos tinkluose, o kitus – savo raštais Coffee Inn’e? Oi, bus ir daugiau. Jums nepatinka, kai prie restoranų valgių miniu kainas? Minėsiu dar daugiau, kad paspringtumėt. Jums kartojasi mano juokai? Aš juos kartosiu jums dar daugiau, nes jūs esate bukos, klusnios, valdomos avys, ir jums reikia kartoti, nes jūsų atmintis kaip sraigių, dėmesys – kaip drugelių, o protas – kaip Graužinienės, kurią ir išrinkote.

Aš jums jau sakiau, ir dar kartą pasakysiu, kad jūsų vienintelis darbas yra klikinti linkus ir TV pultelį ir nešti man pinigus, nes taip sukasi šitas biznis. Banginis neklausia planktono, ar planktonui patinka būti maistu. Jūs esate maistas, niekingos, kvailos kirmėlės, jūsų darbas daryti, kas jums užkoduota jūsų defektyvių genų ir klausyti mano ir teliko komandų ir manipuliacijų. Čia mano santykis su jumis. Būtų per gerai pasakyti, kad aš jus niekinu. Tai reikštų, kad jūs man rūpite. Jūs esate nulis kvadratu, jūs tūliko skylė, jūs – degtukų dėžutė be degtukų, jūs – supermamos be lėtaeigės sulčiaspaudės. Bet jūs galite klikinti, tai ir klikinkite, mieloji didžioji debilų auditorija.

Gerai, o dabar apie šiandieninį laidos pašnekovą. Tai buvo mano senas bičiulis Mantas Adomėnas, kurį žinojau dar prieš Keimbridžą, dar prieš politiką ir dar prieš tai, kaip jį pradėjo pristatinėti kaip Seimo narį. Man jis visiems laikams yra žmogus, perskaitęs daugiau knygų, negu aš kada nors galiu tikėtis perskaityti, išmokęs daugiau kalbų, negu aš galiu išmokti, ir žinantis apie Vilnių daugiau, negu tikriausiai žino bet kas.

Todėl aš jį ir pakviečiau, kalbėtis ne apie politiką, o apie jo gyvenimą ir jį patį, ir, žinoma, apie Vilnių, apie jo nuostabiausias panoramas ir bažnyčių bokštus, apie šviesas ir debesis virš mūrų, ir, žinoma, nesuklydau. Tai buvo nuostabi laida, net jei aš pats tai sakau.

Mantas jaunystėje daugelio buvo laikomas arogantišku keistuoliu, šiais laikais, manau, daugelis jo nekenčiančių išplėtė priežasčių ratą, kodėl jo nemėgsta, iki labai plataus praplėtimo, bet tai kas iš to. Čia jų problema, ne Manto. Jis tikrai gali daug kam pasirodyti arogantiškas, bet arogancija yra tik šalutinis produktas, ateinantis iš didžiulio intelekto. Nėra lengva tarp kvailių ir bukuoliu. Aš pats žinau.

Visa laida yra čia. http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2...