Andrius Užkalnis's Blog, page 15

Vasara mieste

Vilniuje geriau

Aš žinau, ką jūs tik ką galvojote. Gal ne dabar, bet šiandien tai tikrai.

Orai gražūs kaip Jėzau Marija. Karšta. Ir jūs sėdite Vilniuje, tuo tarpu kai visi pažįstami ir draugai floodina internetus savo šlykščiai pasimėgaujančiu spamu, kuris yra visos tos perfekto-nuotraukos su basom kojom, ežero vandeniu, jūros vandeniu, šaltu aliuku, saulėlydžiais prie vandens. Jie daro visa tai, o jūs esate karštame mieste, dirbate darbus, važinėjate į susitikimus, rūpinatės, kaip pastatyti automobilį, ir net jeigu miestai ištuštėję, šiek tiek, tai vis tiek tos pačios grūstys Vilniuje ant Geležinio Vilko, Šeškinės kalno ir Kaune Savanorių prospekte.

Ir tada jūs galvojate, kodėl man taip, ir ką aš padariau gyvenime neteisingai, kad jie atsipūtinėja, o aš negaliu? Kodėl aš negaliu būti toks, kaip jie?

Nes jūs ir nenorite būti toks, kaip jie.

Jūs viską neteisingai dabar galvojate (arba, kaip sakiau, pagalvojote šiandien). Vasara mieste yra vienas didžiausių malonumų, tai Dievo ir likimo dovana Jums, tik nemokate to įvertinti.

Jie važiuoja į Palangą? Kamščiuose dar prie Klaipėdos jie praleis daugiau laiko, negu jūs per savaitę praleisite visoms savo kelionėms automobiliu po miestą, net ir įskaitant trijų šviesoforų palaukimą prie Akropolio (jei labai nepasiseks). Ten bus uždarytos dvi juostos, nes kažkam perkais ir pradės mėlynais dūmais rūkti jo surūdijęs golfas, kurį reikėjo nurašyti į laužą dar tada, kai sostinėje nebuvo pastatyti Valdovų rūmai. Bet golfo nenurašė į laužą, nes manė, kad da biskį važiuos.

Arba visi lauks susigrūdę todėl, kad bus kažkas sustojęs viduryje kelio, nes baigėsi degalai („galvojom, kad iki Palangos dar trauks“). Taupumas, važinėjant tuščiu baku (nes jeigu 40 eurų kurui išleisi ne šiandien, bet rytoj, tai būsi šiandien 40 eurų turtingesnis, galvoja taupuolis), yra toks pat loginis debilizmas, kaip ir šviesų išjunginėjimas Ispanijoje, išvažiavus iš tunelio (jei tavo gyvenime taip sunku užmokėti už kurą, kurį išdegina automobilio lempos, tai tau metas parduoti automobilį ir grįžti prie kinkomojo transporto).

Jūs Vilniuje vasarą valgote ten, kur skanu ir fotografuojate maistą ir keliate į Facebook, nes jūsų maistas bus gražus. Jie, nuvykę į savo kurortą, dažniausiai rinksis valgys ten, kur mažiausios galimybės apsinuodyti ir paskui susipažinti su Nidos ambulatorija (po kurios pradėsite žymiai labiau vertinti savo rajono polikliniką ir visiems sakysite, kad medicina Lietuvoje visai nieko). Kada nors pagalvojote, kodėl žmonės iš kurortų dažniausiai įkėlinėja savo kojų nuotraukas? Todėl, kad jų kojos dažniausiai atrodo geriau, negu kurortinis maistas.

Kai jiems atsibos kavinė „Bočių pastogė“, kur vasarą dirba net tie, kas patys negalėtų rasti autobuso į Palangą, net jei ant jo būtų parašyta „PALANGA“, jie eis į vietos parduotuvę ir ten praleis eilėse ilgiau, nei jūs Vilniuje ar Kaune praleidžiate per savaitę. Jie stovės su savo frontera ir dešrelėm krepšiukuose ir lauks, kol su kasininkėmis ilgai ir neskubėdamos lialiakins nuobodžiaujančios vietinės bobikės, jau visus kambarius bute išnuomavusios poilsiautojoms ir neskubančios grįžti į malkines, į kurias persikėlė iki rugsėjo.

Tuo metu jūs Vilniuje raukysitės, kai jūsų parduotuvėje bus ne buivolės pieno, o paprasta mozzarella; o paskui neskubėdami vairuosite į delikatesų krautuvėlę pirkti dar geresnių sūrių ir saulėje džiovintų pomidorų (pasirinksite rekomenduojamus). Tuo metu vargdieniai kurorte penkiasdešimtą kartą sakys vaikui, kad ne, nepirksim šiandien daugiau saldžios vatos, ne, negalima ant atrakcionų, o paskui nusispjovę vis tiek pirks jiems cukraus vatą, kuri teps vaikams rankas, veidus ir drabužius, kurių nėra kur skalbti, ir vaikai vis tiek eis šokinėti ant batuto arba pripučiamos pilies. Batutą prižiūri ir pinigus renka kurortiniai versininkai, apsivilkę džinsinius švarkus, skalbtus dar prieš nepriklausomybę, draugiškais ritualinių paslaugų įmonės karstų nešiotojų veidais ir odos spalva, primenančia pigiausio kurortinio kebabo mėsytę su česnakiniu padažu.

Jūs vis dar jiems pavydite kurortinio gyvenimo? Tiems, kas kaime prie vandens, pavydite uodų, nuo kurių iškasytų įkandimų oda rausta ir kietėja, kaip greipfrutas? Pavydite sėdėjimo prie ežero pakrantės, kur atvažiavo ir iš plaunamos ežere mašinos leidžia Russkoje Radio vietiniai marozai? Pavydite interneto, kuris toks blogas, kad paštą galima pasitikrinti tik nuėjus kilometrą nuo sodybos? Tuo tarpu kai jūs Vilniuje šiltą vakarą geriate gerai sumaišytus kokteilius ir einate į namus prikaitusiais per dieną grindinio akmenimis, kai švariuose senų namų languose atsispindi mėlynas dangus ir oranžiniai šviesų blizgesiai.

Vis dar galvojate, kad jie laimingesni už juos? O dabar eikite ir užsisakykite dar vieną šaltą kavą.

Artūras Zuokas: įkvepimas ir svajonės

Artūras Zuokas pas mane laukia laidos

Artūrą Zuoką jau seniai norėjau pasikviesti į laidą (tik buvo sunkiau, kai jis buvo kandidatas į renkamą postą, nes mano laida nepolitinė ir negali būti matoma, kaip daranti PRą politikams arba reklamą verslininkams), bet dabar jau galima.

Iš anksto sutarėme, kad nebus daug kalbų apie dabartinę miesto valdžią ir apie tai, ką jam pavyko ar nepavyko padaryti. Žinojau, kad Artūras Zuokas man nesakys apie ateities planus, ir ką jis dabar darys gyvenime, nes jis tik tada sako, kai būna pasiruošęs, o kol nebūna pasiruošęs, tai nesako.

Tai instead mes pakalbėjome apie jo vaikystę ir mokslus ir jaunystę, ir kaip jis visokia žurnalistika užsiiminėjo ir daug pinigų anais šustrais laikais uždirbdavo (visai kaip aš, tik aš ne prie video dirbau), nes buvo daug paklausos, o paskui McDonald’s atidarė ir kitokius verslus, kaip United Colors of Benetton, ir kad jis neturėjo noro būtinai daugiausiai uždirbti, bet norėjo, kad būtų gražu.

To neminėjau, bet man pasirodė, kad jam Vilniuje irgi labiausiai norėjosi grožio ir kad būtų faina – ir dviračiai, ir Bernardinų sodas, ir aikštės ir net Air Lituanica, apie kurią aš atskirai, žinoma, norėjau pakalbėti, nes man tai labai brangus ir labai mielas projektas, nors ir kainuojantis daug pinigų, bet kas iš to?

Retai geri dalykai būna nemokami, ir kaimiečius ir taupuolius ypač siutina, kai pinigai leidžiami kam nors, ką galima kaip ir gauti nemokamai arba pigiau. Ir Katedros aikštę jie pigiau išgrįstų, ir oro linija tegul pati užsidirba be subsidijų, o jei neužsidirba, tai jos nereikia, ir tokių dalykų, kaip oro kelionių elegancija arba šildomas šaligatvis, irgi niekam nereikia – kam, galima gi gyventi pigiau, apsišikus ir kaip visi. Ir oranžinius dviračius nauja valdžia peržiūrės, ir taksi miesto kompanijos nebus – karočie, einam su kuvalda per viską, kas apie Zuoką ir kas su juo susiję. Jei Šimašius su draugais prieitų prie Zoknių, ir tuos uždarytų, pernelyg pavadinimas negražus.

Yra žmonių, kurie turi svajonių ir idėjų, kaip leisti pinigus (ir savus, ir svetimus), o yra tie, kas moka tik taupyti.

Aš jau žinau taupančiuosius, kurie man kasdien rašo po restoranų kritika, kurioje jie, debilai, supranta tik kainą, kurią sumokėjau, žino, kad per daug, ir praneša, kad galima buvo ir pigiau. Jie nieko daugiau nemoka, nieko nesupranta, nieko neįsivaizduoja, tik sutaupymą.

Jiems Zuokas turėtų būti, ir yra, labai baisus žmogus.

Vaizduotės nėra, sugebėjimų uždirbti nėra, ir viskas, ką jie daro, tai galvoja, kaip geriau padalinti turimą normą, paёką, davinį, algelę, nes tiek jiems skyrė ponai, o daugiau jie negaus. Čia jie visą laiką bliauna ir bliauna ir bliauną – kainos kaip Vakaruose, o kokios mūsų algos! Jo vienintelės didesnės pajamos būna, kai ponas jam padidina, pats jis niekas, ir negali daugiau įsivaizduoti savęs niekaip kitaip, kaip tik esančio pono malonėje.

Iš to atsiranda bukas kaimietiškas mąstymas, ir skaičiavimas kaip viską padaryti pigiau. Neturėk daug pinigų, tik mokėk šustriau pigaus šūdo nusipirkti. Nuolaidėlė, brangininkai, brungu, o ko taip daug kainuoja.

Nenuostabu, kad Zuoko nekenčia visa širdimi ir jau net ne širdimi, o kokiais nors specialiais neapykantos organais, kurie išdygsta pas tuos, kas nematęs pasaulio ir nenori matyti, nesvajoja ir nenori svajoti, kas rašo, kiek už vieno steiko kainą jis gali privirti košės iš medžio drožlių ir “skaniausiai suvalgyti” (sako skaniausiai, ir jiems tikrai skanu, nes jie niekada nieko skanesnio nėra ragavę, kur jau jiems bus neskanu).

Aš tikiu, kai Zuokas man sako, kad reikia daryti tai, kas žmogų daro laimingu, nes man tikrai nėra abejonių, kad Zuokas, jei norėtų, būtų galėjęs turėti žymiai daugiau pinigų. Bet jis stengiasi dėl pasimėgavimo, dėl savo ir artimųjų laimės, dėl užsispyrimo ir emocinės lygsvaros, kurią šis žmogus labai spinduliuoja (Zuokas gyvenime atrodo žymiai jaunesnis, nei nuotraukose – man net keista, kad jis už mane pora metų vyresnis).

Jei jūs dabar pradėsite man vardinti Zuoko darbų abejotinas puses, kontraktus, nuostolius, Vilniaus skolą, ir rašysit, “o kaip dėl to ir to ir to”, tai galit vardinti, aš nieko nesakysiu. Aš nesijungiu į šią diskusiją. Aš neieškosiu argumentų ir atsikirtimų į jūsiškius. Man nereikia ir neįdomu, nes viskas tūkstantį kartų išdiskutuota. Aš tik pasakysiu, kad Zuokas man atrodė geriausias meras, kurį turėjo Vilnius, vienas iškiliausių Lietuvos piliečių ir kad man malonu jį pažinoti.

O dar laidoje Zuokas sakė, kad pergalės nieko neišmoko, o mokytis galima iš nesekmių. Pagalvokite apie tai.

Visa laida yra čia.

Pasiruošę pinigų nešėjams, bet ne pinigams

Viena pramogų galėtų būti laužų kūrenimo pamokėlės

Žurnalas Verslo Klasė

Turistų prisivioti į Lietuvą buvo ne taip neįmanoma, kaip daug kas bijojo. “Trumpas sezonas”, sakėte jūs. “Nėra ką veikti”, sakėte jūs. “Nėra susisiekimo”, sakėte jūs.

Visa tai buvo tiesa, ir visgi, pasirodo, turistus susirinkti galima, kas ir buvo padaryta, visų nuostabai ir pesimistų pykčiui. Taip, turizmas, kaip ir anksčiau, Lietuvoje yra beveik vien tik Vilniuje, Druskininkuose ir pajūryje. Kaunas vis dar negali pats suprasti, kad yra ne kaimas (galvoju, gal visgi yra kaimas, jei jau taip jie nori manyti) ir tebėra ta panelė, į kurią niekas nekreipia dėmesio, ir kuriai parašyta ant kaktos, kad ji tai žino, ir todėl į ją dar labiau niekas nekreipia dėmesio, Klaipėda ne tik turistų, bet ir savų žmonių negali į gatves susikviesti ir kiekvieną vakarą tuščiomis gatvėmis ir tamsiais langais yra pasiruošusi ne turistams, o zombių apokalipsei, na, o Šiauliai ir Panevėžys dar neatsitokėjo po krepšinio čempionato, kai per kelias dienas reikėjo priimti daugiau kaip šimtą užsienio svečių, ir tai akivaizdžiai viršijo šių miestų galias, tiek fizines, tiek moralines.

Tačiau turistai atyko, ir atvyko visokie: net ir iš egzotinių “tolimųjų rinkų” (JAV, Japonijos, Kinijos), ir šiemet atvyks vėl.

Visos prielaidos yra

Turistai atvyks, nes neturi priežasties neatvykti. Eurozonos nariams valiutos kursai be skirtumo, o žmonės iš kitur džiaugiasi atpigusiu euru. Nafta pigi, todėl kelionės lėktuvais nebrangsta. Lietuva dar nėra toje mentalinėje teritorijoje, kad visi jau būtų atvažiavę, pabuvę ir būtų nebeįdomu. Ji vis dar egzotika, ją tik neseniai (pagaliau) nustojo vadinti Rusijos dalimi, bet ji vis dar kraštas, apie kurį žmonės jaučiasi žiną per mažai. Nunyko prisiminimas apie Sovietų Sąjungą, kaip darinį – lokiai, matrioškos, balalaikos ir kailinės kepurės dar kažkur yra tolimame vaizdinių sandėliukyje, bet su Lietuva asociatyvinis ryšys jau nutrūkęs. Panašiai, kaip apie Kroatiją jau mažai kas galvoja, prisimindami miestų pavadinimus, kurie buvo karo kronikoje prieš du dešimtmečius.

Taip, neliko subsidijuojamos oro bendrovės Air Lituanica. Geriau būtų likusi, bet čia ilga šneka, ne vieta ir ne laikas – pasakysiu tik tiek, kad meras, kuris širdyje kaimietis, ir jo partijos bičiuliai su neapsimokančia ir kainuojančia miestui oro bendrove susidorojo kaip su toteminiu blogio simboliu, jiems ją reikėjo nuversti kuo skubiau, kaip reikėjo kuo skubiau versti paminklą Vladimirui Leninui, kai Lietuvoje laimėjo revoliucija. Kaip šaliai reikia subsidijų operai ir muziejams, nors jais naudojasi tik mažuma, kuriems mažiausiai reikia tų subsidijų, taip Lietuvai su lėtiniu aviacijos klišumu reikėjo gero pavyzdžio, geros praktikos ir gero, veikiančio (tegu ir brangaus) operatoriaus, ir Air Lituanica buvo tas operatorius, tačiau gavosi kitaip. Tačiau susisiekimas su pasauliu liko, ir jis pamažu gerėja, tegu ir didžiąją dalį maršrutų užtikrina pikto airių psichopato projektas, mokantis lietuvius ne džiaugtis kelionėmis, bet jas sukandus dantis kentėti. Gal kada nors bus ir kitaip.

Galiausiai, vis daugiau turistus priimančių vietų Lietvuoje liovėsi karpyti virtualias servetėles per pusę, trikampėliais (tai metafora, reiškianti idiotišką taupymą kokybės sąskaita) ir įsisavino kelias vakarietiško darbo pamokas, užuot ieškojusios rūroje smegenų ir bauginusios atvykėlius savo susigalvota egzotika, kad “užsieniečiams labai miela kitoje šalyje pasijusti” ir būtent todėl mes pastatėme išvietę lauke.

Pritilo ir neišmanėlių kalbos apie tai, kad, girdi, Mariottų ir Sheratonų yra visame pasaulyje, o štai mes čia padarėme viską kitaip, pas mus spragilai ant sienų sukabinti, vyžos ir naginės vietoje veikiančio interneto ir geros santechnikos, ir todėl pas mus žymiai įdomiau. Įdomiau gal ir įdomiau, bet, matote, turizmas yra biznis, ir kad tas biznis vyktų, turistams labai reikia, kad šalyje būtų kuo daugiau Mariottų, Sheratonų, Hyattų ir kitų nuobodžių ir žinomų prekių ženklų su jų standartizuota vadyba ir standartiniais pasiūlymais.

Turistas egzotikos nori, bet saikingai, ir jis ją susirinks, bet paskui, o pirmiausia jis nori geros kelionės iš oro uosto. Šito kol kas nėra – kol kas yra tik tai, kad po visų dešimtmečių šnekų, Vilniuje vis dar tvarka su taksi tokia, kaip Sankt Peterburge – Rusijoje, ne Floridoje esančiame Sankt Peterburge – kokiais 1997 metais, kai atvykę keleiviai telefonu turi išsikvietinėti taksi į neutralią teritoriją prie išvykimo, nes aikštelę prie atvykimo kontroliuoja taksi šeimos, prie kurių kiti bijo važiuoti, nes Vilniaus oro uosto teritorijoje, be Lietuvos Respublikos įstatymų, dar galioja ir tvarka tų Kalabrijos rajonų, kur policija bijo keliauti be šarvuočių.

Be to, sostinėn atvykusio laukia kelionė per Naujininkus, kur keleiviui reikėtų uždėti ant galvos tamsų gobtuvą, kaip kaliniui iš Guantanamo, ir nenuimti, kol neprivažiuos geresnės Naujamiesčio dalies.

Tada turistui reikia, kad viešbutyje jį priimtų greitai ir lengvai, ir kad kalbėtų angliškai taip, kad nebūtų nesusipratimų. Šią dalį mes Vilniuje esame sutvarkę, ačiū Dievui ir Anglijai su Airija, kurios ne tik siūlė darbus mūsų bedarbiams, bet ir dešimtis tūkstančių jaunuolių išmokė geros anglų kalbos. Iki savo kambario, lovos, spintos, vonios kambario ir belaidžio interneto slaptažodžio turistas nori atkeliauti kaip per sapną, su kuo mažiau įspūdžių ir nieko neprisimindamas – ir tik tada jis ims domėtis egzotika.

Lietuvos viešbutininkai per dažnai ir pernelyg užsispyrusiai kartojo žmonėms “pasijusite kaip namie”, nelabai susimąstydami, ko reikia, kad taip iš tikrųjų būtų. Tam reikia, deja, maksimalios nuobodybės gyvenamojoje vietoje ir panašumo į namus, ir tik mažyčių egzotikos štrichų. Tai geriausiai padaro tarptautiniai viešbučių tinklai.

Kodėl svarbu, kad keliautojas jaustųsi kaip namie, o ne kaip kelionėje 24 savo buvimo valandas? Keliautojas geriausiai atpalaiduoja piniginės dirželius būtent tada, kai nejaučia streso, o visi egzotikos faktoriai yra streso faktoriai. Keliautoją reikia nuraminti ir užglostyti, ir tik tada, kai jis jau šiltas ir mielas ir ramus, galima jį melžti. Nepykite, jei tai skamba ciniškai. Čia mes kalbame apie verslą.

Be to, pinigus galima susirinkti ir tokiu būdu, kad keliautojas liks dėkingas, kad tau galėjo atiduoti savo pinigus. Tai labai gerai moka daryti žmonės Italijoje, net ir elegantiški ir sukti Romos taksi vairuotojai, kuriems norisi padėkoti net tada, kai jis paėmė iš tavęs per daug pinigų už per ilgą kelionę. (Jie labai skiriasi nuo kolegų Paryžiuje, kurie dažnai elgiasi taip, lyg tu tik ką paprašei nuvežti jį ant jo giminių kapo, kad galėtum ten nusilengvinti – bet paryžiečiai yra atskira, keista žmonių veislė, kurios didžiausias tikslas gyvenime yra ne savo laimė, bet nenoras, kad tu būtum laimingas; tuo jie panašūs turbūt į visas pasaulio buvusias sutuoktines).

Atvyko, įsikūrė, ir kas toliau?

Žinote, yra tokie valgytojai, kurie švariai nuo kauliukų nuvalgo kiekvieną mėsos gabalėlį ir plaušelį, nieko nepalikdami šunims ir katėms po savęs. Yra tokių, kurie daug ką palieka ant kaulo. O yra tokie, kurie atkanda vieną, kitą kartą, ir palieka, nes jie toliau tingi ką nors daryti.

Mes esame prakandantys ir paliekantys, kiek tai susiję su atvykėlių aptarnavimu ir pinigų pasiėmimu iš jų. Didžioji, rimtoji problema mums (ne turistams, kol kas) yra ta, kad mes, kaip kokie tinginiai ir žiopliai, kur buvę, kur nebuvę prisimename širdyje tūnantį vidinį kaimietį, kuris nors šiaip jau darbo nebijo – nors mitas apie lietuvišką išskirtinį darbštumą yra nežmoniškai išpūstas ir neturi nieko bendro su realybe – tačiau pardavinėti ir pinigus imti jam gėda. Ką čia kaip koks turgaus prekiautojas arba, dar blogiau, žydas, savo prekes ir paslaugas bruksi, lyg tie pinigai būtų viskas gyvenime.

Čia kalba ne tik apie susikuklinusius atsakymus “kiek negaila”, kai kalba eina apie apmokėjimą už paslaugą, bet ir apie tai, kad lietuvis neturi prigimtinio geno, kuris leistų jam pardavinėti prekes ir paslaugas turistui už pinigus kiekvieną minutę, kai tas nemiega.

Žinote, yra tos mamos, kurios sako ir savo vaikams, ir ypač svečiams, “kodėl tu nieko nevalgai?”, ir jos sako taip visą laiką, be sustojimo, kartoja, neklausydamos ir nežiūrėdamos, kad tu tikrai valgai, ir jau suvalgei daugiau, nei buvo protinga? Mes kažkodėl neišmokome tų mamų užsispyrimo, kai kalba eina apie pardavinėjimą už pinigus. Aš galbūt ir nenoriu, kad Lietuvoje, kaip Turkijos ir Graikijos pajūrio kurortuose, restoranų darbuotojai stovėtų gatvėje ir kabinėtųsi už rankų prie praeinančių atvykėlių (“aš tau turiu paruošęs stalą, nes žinojau, kad ateisi, ką, ne šiandien, gerai, imk žiūrėk meniu, ateisi rytoj, iš kur tu atvažiavęs, imk mano vizitinę kortelę”), man asmeniškai šito būtų per daug, tačiau apsnūdęs tingumas, kuris yra matomas dabar, yra neatleistinas.

Aš jums galiu nurodyti pavyzdžius, ir daugybę jų. Kodėl kai kuriomis dienomis Valdovų rūmai veikia ne 18 ir net ne 10, o penkias valandas per parą? Kieno čia profsąjunginė svajonė įgyvendinta? Ir kodėl ne tik Valdovų rūmuose, bet ir visuose kituose muziejuose – girdite, aš pasakiau: visuose kituose muziejuose, iki vieno – nėra prie išėjimo didžiulių suvenyrų ir knygų parduotuvių, kurių kai kurios būtų didesnės už pačią ekspoziciją? Pavyzdžiui, kodėl ligi šiol galima nuvažiuoti į Pažaislį ir negalėti nusipirkti marškinėlių, puodelių, knygų apie Pažaislį ir šiaip visokio velnio, kokio tik gali norėti turisto širdis?

Kodėl turistas, atvykęs į Kauną nėra čiumpamas už švelniųjų kūno vietų, tiesiogiai ir perkeltine prasme, ir nėra tempiamas į Velnių muziejų, M.K.Čiurlionio muziejų, o nutempus, jis nėra ten užimamas taip, kad paliktų ten ne tris eurus, bet trisdešimt? Kodėl ekskursijas vedžioja liūdno vaizdo išblyškusios tetos, kurios atrodo mačiusios per mažai saulės ir paskutinį kartą mėsą valgiusios dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą? Mes juokiamės iš mažai kalbančių estų, bet mes patys dar labiau anemiški ir liūdni už juos. Kodėl turistui kaimo turizmo sodyboje nesiūloma ne tik įsigyti marškinėlių (jų turi būti siūloma visur), bet ir kokio nors fermos kvapo dailiame buteliuke, ypatingo džiovinimo vantų su nekaltų lietuvaičių specialiai apdorotu prakaitu, turinčiu magiškų galių, ir kodėl tam turistui neįbrukama ir neįsiūloma rūkytų dešrų ir skilandžių degustacija ir šešių rūšių kaimiško alaus pasirinkimas, su galimybe įsigyti dar daugiau, kai grįš iš parodomojo grybavimo miške (irgi už atskirą kainą). Kodėl aš, rašytojas, turiu duoti šias idėjas, kaip pasiimti pinigus iš turisto?

Puikūs įspūdžiai ir geri prisiminimai apie aplankytą šalį yra tik dalis sekmės – mes negalime tenkintis kukliomis sumomis, kurias dabar išleidžia Lietuvoje užsieniečiai. Kai kada, žinoma, tie žmonės neturi daugiau pinigų, ir tada iš jų kažką daugiau pasiimti labai sunku. Tačiau žymiai dažniau jie pinigų turi, o mes jų nemokame pasiimti, ir tada, jei pagalvoji, visos pastabos yra perniek.

Lietuva, kai pagalvoji, turistine prasme, yra pernelyg dažnai panaši į parduotuvę prekybos centre, kur, regis, atrodo jau viskas padaryta – yra pats prekybos centras, yra atvažiavę pirkėjai, yra pasamdyti darbuotojai, užpirktos prekės, prijungtas apšvietimas, vėdinimas, kasos aparatas, jame įdėtas ritinėlis popieriaus, viskas išdėliota ir paruošta, bet pirkėjas negali nieko nusipirkti, nes pardavėja penkis kartus per dieną iškabina ant durų tą kartoninį laikrodėlį, pranešantį, kada ji grįš, viską užrakina ir eina parūkyti arba į tualetą, nes jai į tualetą reikia dažnai ir ilgam.

Ir nereikia sakyti, kad mes tokie, nes tokie esame, ir kitokie nebūsime, nes mums tai nėra būdinga. Būdinga yra tai, ką patys pasirenkame. Jei nuspręsime, kad mums būdinga yra būti išmaniais pardavėjais ir į kiekvieną ateinantį turistą žiūrėti, kaip į ateinantį pinigą, tai ir būsime išmanūs. Apsnūdimas ir apatija nėra Dievo duotos savybės, jos yra pasirinkimai, kurių galime nedaryti.

 

Miegalių miestas

Irgi anksti nepradeda

Ar bandėte kada nors ateiti į prekybos centrą ar apskritai, į miesto centrą, na, kokią devintą? Ar, apsaugok Viešpatie, prieš devynias?

Tuščia, lyg šauktinius mieste gaudytų, ir ne tik šaukiamojo amžiaus, o bet kurio. Taip, pensininkės jau išvykusios į poliklinikas (štai jos, nepasiėmusios talonėlių, tyko prie gydytojų kabinetų, šoka kaip sprinterės be eilės, „aš tik pasiklausti“, ir greitumas kaip lengvo svorio boksininkių, matyt, visi tiek kompensuojamieji vaistai ir papildai turi teigiamą poveikį), vaikai mokyklose jau sulindę į klases ir užsiima patyčiomis, skambučių centrai apskritai dirba ištisą parą, bet visur, kur turi kunkuliuoti miesto gyvenimas, kunkuliuoja niekas. Nėra jokio kunkuliavimo.

Yra tuščia, kaip toje nuotraukoje iš rusiško laikraščio, kuriame nufotografuota Katedros aikštė šeštą valandą ryto ir prierašas: „Tuščios Vilniaus gatvės. Nuo nepriklausomybės paskelbimo apie milijoną Lietuvos žmonių išvyko į Europą uždarbiauti.“ Čia ta nuotrauka tai tikra istorija, jeigu ką.

Nuo tada, kai mane pradėjo plačiau skaityti, aš nenuilstamai kalbu, kad noriu miesto, kuris niekada nemiega. Arba, tiksliau sakant, miega įvairiomis valandomis, tačiau tokį kur karštą maistą, blizgančias prekes ir įvairiausias paslaugas galima gauti bet kuriuo paros metu. Aš noriu miesto, kuriame galėčiau nusipirkti naują fotoaparatą penktą valandą ryto, o vienuoliktą valandą vakaro galėčiau nueiti pakilnoti svorių į sporto salę, nes man tą sekundę taip užsinorėjo.

Aš nieko neturiu prieš pamiegojimą. Aš mėgstu miegoti, nors to dažnai nedarau (panašiai galėčiau pasakyti ir apie balsavimą savivaldybių rinkimuose ir parketo vaškavimą). Bet ne tada, kai visi miega visą laiką.

Aš jau girdžiu, man kai kas pasakys, kad taip yra todėl, kad iki vienuoliktos ryto niekas marškinių pirkti nenori, ir neapsimoka atidarinėti parduotuvės taip anksti. Iš kur žinote, kad nenori? Jie negali, nes iki vienuoliktos viskas uždaryta. Reikia formuoti įpročius, ir jie atsiras. Iki Coffee Inn irgi visi galvojo, kad niekas, o ypač jaunimas, nenorės mokėti už kavą kavinėje kaip už alų bare. Visi taip manė, kol nepabandė. Galima net ir kiškį išmokyti degtukus degioti, tai nejau mes neišmokysim lietuvių anksčiau pradėti dienos?

O tai dabar yra kaip su užrašu ant vienos tokios angliškos parduotuvės Vilniaus centre, kuri rašo, kad jos maisto prekių skyrius pradeda dirbti dešimtą ryto. Čia reikia suprasti kaip pasigyrimą ar kaip išpažintį? Turbūt kaip išpažintį, nes girtis nėra kuo – tačiau kodėl tada tiesiog nepakabinus ant lango dar didesnėm raidėm: „mes dėl jūsų nesidrąskom“? Tai kodėl tada nepradėjus darbo antrą valandą popiet? Pirkėjai prisitaikys, niekas jiems neatsitiks. Išvis gal būkim kaip provincijos miesteliūkštis, kur kinas tik ketvirtadieniais, ir tik vienas seansas.

Dar vienas dalykas. Kai jau ta nelaiminga parduotuvė ar sulčių baras atsidaro devintą ar dešimtą, tai pardavėjoms reikia prisiminti du dalykus. Devinta valanda reiškia 9:00. Devintą valandą, lygiai, jau viskas turi būti atidaryta, kasos aparatas įjungtas, kėdės išdėliotos, ir tu stovi ir linksmai šypsaisi, nes pas tave dabar ateis tavo eurai.

Kai parduotuvė ar kavinė dirba nuo devintos, jau ne metas tvarkytis. Tvarkytis reikėjo anksčiau. Ateiti reikėjo anksčiau.

Ir nereikia žiūrėti į klientą, kuris atėjo lygiai devintą, kaip į asmeninį priešą ar nenormalų tipą, kuris dar ir nori sudėtingiausio dalyko iš valgiaraščio arba tik atėjo, o jau klausia, ar yra jo pageidaujamo dydžio batų. Tavo darbo diena, žiovaujanti tingine, prasideda nuo pirmosios minutės, lygiai kaip ir tavo atlyginimas prasideda nuo pirmojo euro. Tu nenorėtum, kad tau nuo kiekvienos dienos atlyginimo nugnybtų po pora eurų. Tai kodėl manai, kad tu gali nugnybti tas minutes. Kaip ir tas minutes, kai tu atsistojus lialiakini telefonu. Atimčiau ir atiduočiau pamainos pabaigoje. Kitur atima, ir gerai daro.

Galiausiai, žinote ką uždrausčiau? Tuos geriausius pardavėjų draugus, plastmasinius laikrodėlius, kurie rodo, kada pardavėja jau grįš, nes dabar jos nėra, išėjo sisiuko arba paplėšt dūmą. Šie laikrodėliai sugalvoti išimtiniams atvejams, o ne pardavėjų patogumui.

Niekam nereikia į tualetą dešimt kartų per darbo dieną – o jei jau jiems reikia, tai geriau būtų ne darbe kirmyti, o varyti pas gydytoją. Parūkymo pertraukėlės irgi nėra jokia žmogaus teisė. Galiausiai, cigaretės brangios, juk pati sakei, kad nedaug uždirbi: nerūkyk, sutaupysi pinigų, negerk kolos darbe, irgi sutaupysi, ir nepramuš taip dažnai į tualetą bėgti.

Neišėjęs Air Lituanica straipsnis: vasaros maistas

Kaip daugelis žino, Laukinės Žąsys publikavo specialius straipsnius Air Lituanica žurnale, kurio nebebus, kaip nebebus avialinijos.

Kadangi paskutinis straipsnis buvo parašytas ir darbas buvo įdėtas, todėl manau, kad bus sveika nors čia pagerbti buvusią avialiniją ir buvusį jos leidinį.

Sun, sea and potato dumplings

Saulė, jūra ir cepelinai

 

When summer kicks in, Lithuanian seaside resorts know they are on: you sit up and take a sip of coffee because now it is showtime. The bliss is short: three months of warmth at best, but we treat our sunshine like a precious commodity and this is why we view the bucket-and-spade business seriously. Holiday food is much mocked but unnecessarily so: the seaside is where the spending power goes in summer and there are treats to be had. We asked Laukinės Žąsys, country‘s premier food review portal, to act as our virtual sieve and only select what is recommended.We do not show opening times – it is holiday and they stay open as long as they need to, generally. 
Kai prasideda vasara, Lietuvos jūros kurortuose prasideda gyvenimas, kurio ten nebūna likusią metų dalį. Taip, tai tik trys mėnesiai, bet būtent todėl mums saulėkaita yra ypatingas džiaugsmas ir palaima. Todėl mums atostogos prie jūros – rimtas dalykas. Dažnai juokiamasi iš kurortinio maisto, bet be reikalo: čia atvyksta Lietuvos perkamoji galia, ir todėl yra ką pavalgyti.  Mes paprašėme portalo Laukinės Žąsys, didžiausio maisto apžvalgų centro šalyje, atsijoti gerą nuo blogo ir patarti ką nors išskirtinio, kad atostogų maistas jums neapkarstų.Šį kartą nenurodome darbo valandų: dabar vasara, ir restoranai paprastai dirba tiek, kiek yra būtina.


Žuvinė

Basanavičiaus g. 37A, Palanga

The only dedicated fish restaurant in the largest Lithuanian resort of Palanga offers uncharacteristic refinement. Always a good idea to ask for recommendation: they know what they do particularly well. Wine selection decent but pricey.

 
Žuvinė

Basanavičiaus g. 37A, Palanga

Vienintelis specializuotas ir vertas paminėjimo žuvies restoranas Palangoje turi nebūdingo kurortui rafinuotumo. Valgiaraštis nemažas, bet paprašykite jų rekomendacijos: jie gerai žino, kurie tądien patiekalai yra ypač pavykę. Geras, bet brangus, vynų pasirinkimas.


Pušų Paunksnėje

S.Dariaus ir S.Girėno g. 32, Palanga

A legend in more senses than one. Hotel and restaurant is owned by the family of retired basketball legend, Arvydas Sabonis (yes, he does stay in the hotel), the restaurant is a beloved child of his wife, Ingrida, who was inspired by the Spanish cooking when Arvydas was playing in Spain. Gravity-defying quality: dishes built with little regard to cost (but not unaffordable) and waiters trained in wine pairing at a level that you do not expect in a seaside resort. Rub shoulders with rich and famous. You will want to come back.
Pušų Paunksnėje

S.Dariaus ir S.Girėno g. 32, Palanga

Garsiausi pasaulyje savininkai ir puiki virtuvė: krepšininko Arvydo Sabonio ir jo žmonos Ingridos Sabonienės viešbutis ir restoranas siūlo tokį lygį, kokio kurortas prie jūros neturėtų turėti. Restorano virtuvė įkvepta to meto, kai Saboniai gyveno Ispanijoje – subtili ir sudėtinga, geriausias sudėtines dalis naudojanti interpretacija, o taip pat neįtikėtinai įspūdingas vynų pasirinkimas. Čia atvyksta ilsėtis ir valgyti geriausieji. Jūs tikrai norėsite grįžti, ir sapnuosite, kad ši vieta persikėlė į jūsų gimtąjį miestą.


Cepeliniškės

No exact address: ask for them in Basanavičiaus street, Palanga

Eat like a Lithuanian on vacation, literally. This place celebrates cepelinai, the national food which is also a weapon of mass destruction: fist-sized potato bombs with meat inside, served with heartstopping quantities of sour cream and bacon cracklings. You will want to rest for a couple of days after you try them.
Cepeliniškės

Tikslaus adreso nėra: teiraukitės Basanavičiaus gatvėje Palangoje

Valgykite taip, kaip lietuviai valgo per atostogas. Čia žmonės valgo cepelinus, net jei po to pora dienų negali paeiti ir turi ilsėtis viešbutyje. Vakarais čia būna tokie koncertai, kad kitą dieną nepatikėsite, jog tikrai jų klausėtės.


In Vino

Taikos g. 32, Nida

An embassy of Vilnius in the quiet upmarket resort of Nida on the Curonian Spit. House-marinated olives and light, elegant dishes, with easygoing wines. The place is based in the hotel once reserved for recognized and approved writers (they had their trades union and the place was their members-only club), now the hotel is an ugly bottom-shelf ultra-budget hell-hole, but the restaurant is a delight.
In Vino

Taikos g. 32, Nida

Tai Vilniaus kulinarinė ambasada Nidoje, Kuršių Nerijoje. Lengvi patiekalai ir užkandžiai, o taip pat neblogas vyno pasirinkimas. Viešbutis, kuriame kažkada galėdavo ilsėtis tik nomenklatūros patvirtinti rašytojai, yra baisesnis už karą, bet jūs į jį nežiūrėkite: čia ateinama dėl maisto ir dėl gerai leidžiamo laiko, žiūrint į saulėlydį ir į marias.


Nerija

Pamario g. 13, Nida

Only in summer: they come to the seaside only for the holiday season. We enjoy their meat and game dishes.
Nerija

Pamario g. 13, Nida

Jie veikia tik vasarą, ir Nidoje kitu metų laiku nebūna. Aukšto lygio restoranas, kur rekomenduojame mėsiškus ir žvėrienos patiekalus.


Ešerinė

Naglių g. 2, Nida

No-one comes here for food, at least knowingly. The service is slow and the meals feature all sorts of deep fried stuff, all coming with fries, also deep fried. The view from the Polynesian-styled thatched circle of love compensates for everything. In Soviet days, people had to bribe the waiter just to get seated.
Ešerinė

Naglių g. 2, Nida

Dėl maisto čia niekas neina: aptarnavimas nėra įsimintinas (geriausiu atveju – kartais jis būna toks, kurio prisiminti nenorėsite), ir valgiaraštyje daug patiekalų, gruzdintų aliejuje, ir beveik viskas būna su bulvytėmis fri. Tačiau čia eina dėl vaizdo: nėra geresnės vietos sėdėti prie marių, nei po šiais šiaudiniais stogais.


Juodasis kalnas

Ievos kalno g. 22, Juodkrantė

A quiet place on the Curonian Spit features this version of America, at least in terms of portion size. People come here for the size of portions. Unremarkable food, but so much of it.

 
Juodasis kalnas

Ievos kalno g. 22, Juodkrantė

Porcijų dydis, kaip Amerikoje. Gal maistas ir ne kažin koks, bet lėkščių dydis priblokš kiekvieną, ir kiekvienas nustebs, kiek ten visko pridėta. Kiekvienas kepsnys yra pakankamas dviems žmonėms.


Paršelio rojus

Kopų g. 5, Šventoji

The name stands for Pig‘s Paradise but don‘t read too much into it. The food is average but they are famous for dancing and live music, of a Lithuanian kind. Albeit lovely, Šventoji is the resort for those who could not get into any other resorts, and those people can party. They all come here.

 
Paršelio rojus

Kopų g. 5, Šventoji

Mielas pavadinimas dar nieko nereiškia: čia žmonės ateina ne maisto šlamšti, o pasidžiaugti muzika ir šokiais. Šventoji – gražus miestelis, tačiau turi šiokią tokią reputaciją kaip kurortas, kur važiuoja tie, kas nepatenka į kitus kurortus. Tačiau tie žmonės, kurie atvyksta į Šventąją, moka linksmintis.


Šturmų švyturys

Ventės Ragas, Kintai

The only true destination restaurant in Lithuania: they bought an old fishing harbour on the Curonian Lagoon and turned it into a fairytale, with a hotel and the best freshwater fish you can ever imagine. In the evening, they light up the ancient lighthouse, which is a bonfire in a cage, raised up into the sky. Cash only.

 
Šturmų švyturys

Ventės Ragas, Kintai

Vienintelis restoranas Lietuvoje, dėl kurio važiuojama ir nakvojama viešbutyje. Senasis Kintų žvejybos uostas paverstas pasaka, su geriausios gėlavandenės žuvies restoranu. Vakarais čia uždegamas senovinis švytuys – laužas plieno narve, liepsnojantis ir svaidantis žiežirbas iš dangaus. Atsiskaitymas tik grynaisiais.

 

Nenorėti imigracijos yra normalu ir b*** neuždrausta

Tokių parduotuvių irgi labai noriu Lietuvoje.

Sudėtinga situacija: kolega Vladimiras Laučius parašė straipsnį apie imigrantus ir barbarus.

Viena vertus, aš noriu, kad imigrantų Lietuvoje būtų kuo daugiau. Ne tik, kad anglų kalba būtų antroji valstybinė, ne tik, kad formuotųsi kinų, bengalų ir filipiniečių gyvenami rajonai net tik Vilniuje, bet Kėdainiuose, Kaune ir Kupiškyje.

Aš noriu, kad Lietuva pakviptų užsienio kvapais ir pražįstų įvairiom odos spalvom ir drabužiais ir mišriom santuokom, jeigu kam patinka šokoladinės dūdelės (tik, žinoma, ribočiau mečečių skaičių, nes Vakarų Europos pavyzdžiu, jos greitai tampa nebe maldos namais, o teroristų universitetais – tai yra, leisčiau veikti iki pirmo karto: pagauna kokį imamą radikalizuojant, bum išsiunčia iš šalies ir tą kulto įstaigą uždaro penkeriems metams, ką būtų beje naudinga padaryti ir tose katalikų šventovėse, kur nors vieną kunigėlį pagauna birbinant vaikus).

Aš noriu, kad Lietuvoje būtų parašyta gatvėse visokiom kalbom ir noriu, kad būtų parduotuvių, kur ant lentynų prekės, kurių paskirties ir kilmės be žodyno nesuprasi. Aš noriu gėjų paradų ir lesbiečių barų – kuo arčiau Arkikatedros, taip pat noriu, kad pusę turto valdytų žydai (nes jie man patinka ir nes nervina kaimiečius-pitekantropus, kurie jiems pavydi). Aš noriu Lietuvą paversti naujuoju Beirutu ir Šiaurės Los Andželu ir Europos Niujorku ir belekuo, tik kad būtų kuo daugiau užsienietiška.

Antra vertus, bjauru matyti tai, kokia isterija pakilo dėl minėto Vladimiro Laučiaus straipsnio. Politkorektiškos marinuotos dziundzės ugly kvadratiniais akiniais, patičių gaudytojai, lygių teisių gleivių kamščiai, užkišantys erdvę savo beprasmėm subinėm ir tuščiom galvom, išmokslintom Švedijos lygiavertės darnios euro-sklaidos valstybės apmokamuose kursuose, ir užimantys betiksles vietas nevalstybinėse pinigų melžyklose, anarchošūdžiai ir liberalioji universitetinė žėrtvointeligencija su savo susirūpinusius snukius putliose saujose suėmusiais vėliavnešiais – visos tos šūdo kandusios iguanos ir kitokie pirmuonys muša būgnus ir bliauna, vadindamos Laučių fašistu ir ksenofobu.

Ir kai man reikia rinktis, ko noriu labiau – ar kad Lietuvoje būtų užsieniečių, ar kad Laučius galėtų laisvai dėstyti mintis, aš renkuosi Laučių.

 

Nidas Kiuberis, Coffee Inn pradininkas

Nidas Kiuberis

Nidas Kiuberis yra tik vienas iš Coffee Inn įkūrėjų.

Jis gimė architekto šeimoje (Kaune, Žaliakalnyje, kas dar kartą patvirtina, kad ta vieta ne vieną talentą pagimdė), mokėsi VDU, buvo verslininkas ir reklamščikas, o paskui susišvietė daryti kavines, ir dabar turi biznį, kuris neša milijonus, bet jiems vis dar yra biškį žaidimas – logotipais, interjerais, kava.

Jo keistas vardas, kurio kilmės taip ir nepatvirtino, bet ir vaikams davė keistus vardus, tuo, matyt, užprogramuodamas ir juos neeilinei ateičiai. Čia laikas parodys.

Jis dabar daro tai, kas nėra būtina daryti. Kaip koks San Francisco hipsteris, skraido į Kolumbiją pas ūkininkus, kurie augina kavą, ir ten įdomaujasi, bet savęs specialistu nelaiko, tik entuziastu. Kas yra žavu. Ir man patiko, kad nesako, kad tik jo kava geriausia, ir nėra snobiškų pareiškimų apie pupeles, kurios buvo išrinktos belekaip pasaulyje į aukso medalį arba platinos vietą – Nido Kiuberio kalbėjime susilieja savo darbo mylėjimas ir aistra su absoliučiu nebuvimo pižoniško pretenzingumo.

Jis neturi problemų kavą matyti kaip rytinį gėrimą, kurio žmonėms reikia, ir jis nesako ko nors tokio, žinote, kad “kava – tai ne pupelės ir vanduo, kava – tai gyvenimo būdas”. Tuo Nidas Kiuberis mane paperka nerealiai.

Jam patinka muzika, ir jis yra rengęs vakarėlius ir daug metų buvo didžėjumi (šito nežinojau, kol neatėjo į laidą): kaip koks Steve Jobs, kuris darė iTunes daugiausia pagal savo pirminį supratimą, kokio muzikinio banko jis norėtų pats (na ir paskui galvojo, kaip pagal tai pasidaryti pinigus).

Mes vos spėjome sutilpti į televizinę 42 minučių valandą. Visa laida yra čia.

 

Nigeriai ir juodaodžiai, arba tiems, kas mėgsta nežinoti

Nuotrauka iš Youtube

Yra toks JAV komikas, Chris Rock, kuris yra juodaodis, ir kuris jau prieš 20 metų sudėjo nuostabų, neprilygstamą tekstą: “Nigeriai ir juodaodžiai” (yra ir kompaktinėje plokštelėje Bring the Pain, 1996).

Aštriausiame visų laikų monologe, nuo kurio turėtų netekti amo ir paskui prapliupti pasipiktinimu dėl chamizmo, rasizmo, neapykantos kurstymo visi politkorektiniai kanovičiai, dargužaitės, donskiai bei portalų jaunų jautruolių lyga, jis klausia: kas didesni rasistai, baltieji ar juodaodžiai?

Paprastas klausimas. Ir atsakymas paprastas.

“Žinoma, juodaodžiai. Žinot, kodėl? Nes mes irgi nekenčiam juodaodžių. Viskų dalykų, kurių baltaodžiai nekenčia juodaodžiuose, juodaodžiai labai nekenčia juodaodžiuose.”

Ir tada Chris Rock pasako frazę, įėjusią į istoriją ir privertusią kratytis tūkstančius Amerikoje, kurie įžvelgė čia rasizmą, nors negalėjo paaiškinti ar įrodyti: “Yra juodaodžiai, ir yra nigeriai.” Jie nieko negalėjo padaryti, nes autorius yra pats juodaodis. Ir frazė nekurstė neapykantos rasiniu pagrindu.

“Ir nigerių turi nelikti. Kiekvieną kartą, kai juodaodžiai nori pasidžiaugti kuo nors, buki nigeriai viską supisa.”

Papasakojęs apie tai, kaip net neįmanoma į naują filmą nueiti, nes “nigeriai (salėje) šaudo į ekraną“, Chris Rock sako. “Aš myliu juodaodžius, bet nekenčiu nigerių“.

“Kaip norėčiau, kad man leistų prisijungti prie Ku-Klux-Klano“. Ir toliau jis varo apie bukus, piktus, ir savo bukumu besididžiuojančius geto gyventojus.

Viską galima paklausyti štai čia. 

Kodėl rašau apie tai? Štai kodėl. Žinote visus tuos žmones, kurie būtinai, paskaitę straipsnį apie Šalčiūtę, Jagelavičiūtę, Petruškevičių, Užkalnį ar dar daugybę kitų, turi privalomai išvemti “kas toks, kodėl nežinau?“. Vintažiniai išsigimėliai dar užmeta liaudiško akcentuko: “kas ana y?“.

“Aš tokią išvis pirmą kartą girdžiu.”

Jie savo vertę pabrėžia tuo, ko nežino. Kaip kraštutinės stadijos retardai, agresyvūs ir išdidūs prietrankos, kaip runkeliai, kurie didžiuojasi, kad smirdi prakaitu, pagiriomis ir baltarusišku tabaku, šie nežinojimo fronto kariai, apsišaukėliai gyvenimo išrinktieji didžiuojasi tuo, kad kažko nežino.

Jie yra geresni nuo to, kad nežino Šalčiūtės. Tuo jie pataiko į įsivaizduojamus patricijus, kurie nesusiliečia su plačiųjų liaudies masių dievukais ir stabais, nes tuo metu jie, presumably, skaito Petrarką ir klausosi baudžiauninkų kamerinės muzikos ansambliuko, čirpinančio jų dvare Eine Kleine Nachtmusik.

Iš tikrųjų tai yra tokia netiesa, kad net skauda apie tai rašyti. Monika Šalčiūtė yra vienintelė moteris, kurios vardą ir pavardę jie žino, Užkalnis yra vienintelis autorius, kurio pavardę jie gali pasakyti, ir Mantas Petruškevičius yra vienintelis veidas, kurį jie pažintų ant gatvės (jie net Dalai Lamos nepažintų, nes manytų, kad čia iš tų krišnaistų, kurie šeštadieniais vaikšto po Senamiestį). Ir taip, žurnalas Žmonės yra jų pagrindinė lektūra.

Tačiau jie aktyviai didžiuojasi, kad kažko neva nežino. Jiems tai garbė ir laimė. Ir pasigyrimas. Buki, pavipę aukos. Yra jų variantų: bedarbiai alkoholikai, kurie garsiai giriasi, kad neskiria jokių vynų, ir šaiposi iš juos išmanančių, kiti retkarčiais nueina į restoraną ir juokauja: “aš tai čia jokių pavadinimų nesuprantu, man gal tiesiog šašlyką su kečupu”, treti koncerte pradeda riaugėti į taktą ir, pasitaikius progai, pastebi, kad “šitų nesamonių nesimokiau, man gražiausia taip”. Ir nusiperdžia.

Apie juos visus Chris Rock yra pasakęs savo tekste.

“Žinot, kas yra blogiausia nigerių savybė? Nigeriai mėgsta nežinoti. Niekas neatneša nigeriui daugiau laimės, negu nežinoti atsakymo į jūsų klausimą. Užduok nigeriui klausimą.

‘Ei, kokia Zairo sostinė?’.

‘Aš to šūdo nežinau. Keepin’ it real.’

Nigeriui patinka ‘keep it real’. Kad viskas būtų durna. Nigeriai nekenčia žinojimo.”

Tai dabar žinote, kas jūs esate, visos tos dvasingos žiurkės ir nykūs pablyškėliai nuskriausto kirstuko veidu, dirbantys dažniausiai niekam nereikalingus darbus (už kuriuos ir atlygina, kaip už nereikalingus, ir jūs tai sužinote kiekvieną algos dieną), visi dažniausiai nusifotografavę suėmę savo išvargusius smakrus į rankas susimąstyme.

Aš net nerašysiu jums to žodžio, nes pasijustumėt nekenčiami, o neapykantos kurstyti negalima, ypač nuskriaustųjų atžvilgiu. Bet jūs tą žodį jau savo smegenyse išgirdote.

Apsimetėlių nuosmaukų atlaidai

Buvau šiandien LOGINe, ir wow, net patyręs ir ciniškas chamas, kaip aš, negalėjo išeiti nepriblokštas. Aš visko matęs, bet žmonės, šiandien wow.

Aš ne apie tai, kad 90% firmų nesu girdėjęs, nei nesuprantu, ką jos daro, ir net jei man paaiškina, nežinau, kas už tai gali mokėti pinigus normaliame pasaulyje. Ir ne apie tai, kad Drama Burger, Coffee Inn ir Jurgis & Drakonas, parduodantys burgerius, kavą ir picas entuziastingiems hipsteriams, turėtų būti daugeliui jų priminimas, kas yra tikroji ekonomika, kur verslo veiklos dėka turi daugiau pinigų dienos pabaigoje, nei ją pradėjęs.

Ne, ne apie tai.

Čia apie tai, kad visas LOGINas dūzgia nuo pagrindinės temos, kuri yra Monika Šalčiūtė ir kuri bus rytoj 16:30 ir kurią kalbinsiu aš (įtariu, todėl, kad tuo metu Andrius Tapinas, pagarsėjęs inovatyviu jos kalbinimu, bus užimtas kitur: nepatvirtintais duomenimis, jis dalyvaus parodomajame pokerio turnyre su kaimo senolėmis, kurios pirmą kartą gyvenime lošia pokerį, ir visas jas aploš, po ko visi galės ploti Andriui per petį, kad “gerai tu tas senoles pagaliau suvarei”).

Apie Moniką Šalčiūtę kalba žmonės prie visų stendų, žiūrėdami tvarkaraščius. Mane sutikę klausia, kaip aš jaučiuosi prieš kalbindamas rytoj Moniką Šalčiūtę. Stovėdami eilėje prie kavos, sako, kad principe viskas bus rytoj, nes būtinai reikės nueiti paklausyti Monikos Šalčiūtės.

Nepamirškite, daugumas jų atėjo į LOGINą, pasispjaudę Feisbuke ir kitur, kad jau LOGINas nusivažiavo, nes kalbina Moniką Šalčiūtę.

Kaip jaunasis kovotojas su patyčiomis ir Level 9000 principingumo Paulius Gritėnas, kuris yra labai prieš šaipymusis iš žmogaus fizinių savybių, tačiau tik tada, jei čia kalba apie isterikes skambučių centro vedėjas, kurios pačios, likus laiko nuo personalo vadybos skambučių centre ir tikrinimo kur kiek dirba moterų, likusį laiką kovoja už lygias moterų teises, tačiau tik tų moterų, kurios atrodo kaip ji pati arba blogiau. Kitos moterys – su papais arba otherwise nenuskriaustos – pačios savim pasirūpins, ten no problem.

Gritėnas taria “ne” liemenėlei ir sprogdina tolerancijos bombą

Ir rytoj, kai aš darysiu pokalbį su Monika Šalčiūte, jūsų ateis pilna salė. Ir klausysis. Ir patys nesuprasite ironijos, kaip nesupranta rusai, kurie ant vokiško automobilio riša pergalės koloradkę. “Mes laimėjom!” sako jie, ir moka pinigus į Vokietiją, o paskui valgo McDonald’s.

Jūs esate net ne apgailėtini, jūsų net negaila. Jūs esate patys sau pati didžiausia bausmė. Laukiu jūsų visų ateinant ryt.

 

Žaliavalgiai: geriau gerti viskį (“kotą jums į akį”)

Gerų švenčių.

Pavasaris, prasikalė žolytė (itin gausiai – ties šilumos tinklais, kur karštas garas iš žemės eina; ten pienės tokios drūtos užaugo, kaip kukurūzai, ne kokios ten nupiepusios pievų ubagės), lapeliai lenda, saulė šviečia ir, taip sakant, džiaugtis kviečia. Kaip rasti savyje pagiežos ir pykčio dar vienai skilčiai parašyti? Arba bent jau pašaipos?

Nesunkiai. Kažkaip čia buvau praleidęs, neapdairiai ir kvailai, nuostabią rūšį – žaliavalgius. Šie žmonės yra tikri gamtos stebuklai. Ir šioje skiltyje juos labai apsimoka aptarinėti, nes jie niekada šių tekstų nepamatys, juk žaliavalgis juk neateis į kavinę, kur kavos pupelės yra skrudintos aukštoje temperatūroje ir paskui dar karšti garai per jas varomi: tikras temperatūrinis nusikaltimas.

O jei koks žaliavalgis ir perskaitytų šį tekstą, nedaug skausmo: jie visi tokie perbalę, nupiepę ir užgesusiu žvilgsniu, kad ką jie padarys? Jie dažniausiai neturi net energijos internetuose atsikirsti, tik gailiai kūkčioja: „kodėl jūs iš mūsų juokiatės?“.

Apie vegetarus yra sakoma, kad tai senas indėnų žodis, kuris reiškia „blogą medžiotoją“. Veganas yra visaip kaip vegetaras, tik žymiai labiau atsilupęs: nevalgo ne tik mėsos, bet principe nieko, net ir gyvulinės kilmės vandens negeria (gyvulinės kilmės vanduo – tai toks mineralinis, kuris susijęs su žinduoliais; pavyzdžiui, „Vytautas“, „Birutė“, „Akvilė“ netinka veganui, kuris turi geriau rinktis „Vittel“ ar „Vichy“). Ir vieni, ir kiti yra aršūs, bet tik iki tol, kol nesutikote žaliavalgių.

Apie žaliavalgystę yra parašytos knygos ir išleisti žurnalai (taip – jie kažkaip sugeba užpildyti šimtus puslapių teksto turiniu apie tai, ką aš galiu pasakyti keliais žodžiais: „nieko virto, nieko kepto, jokios mėsos ir jokio kebabo, valgom žolę kaip triušiai ir kaip trintus riešutus“), tačiau jei kas nors nori pasidairyti tikros, be cenzūros, maisto pornografijos, tai geriausia paskaityti žaliavalgių forumus ir puslapius Feisbuke. Kol jūsų iš ten neišspyrė, nes išspirs labai greitai, vos tik pradėsite krizenti. O krizenti pradėsite – ne, ne krizenti, o žvengti kaip žaliavalgis arklys, kai perskaitysite apie pienių kotelius, kurie susmulkinti ir iš jų padaryti žalieji makaronai (aš neišsigalvoju), kurie yra užpilami kopūstų sunka ir tada jau kviečiu prie stalo, ragaukit, brangūs sveteliai. Desertui dar skanaus juodžemio pasiūlysim (sliekus išrankiojom), su šalto spaudimo sirupu pagardu.

Kita skaitytoja pritaria, kad kotelius valgyti galima ir reikia (aš tuo niekada ir neabejojau – visada sakiau, kad pienės kotelis yra sveikiausia augalo dalis) ir pastebi: „mes nuo vaikystės kotų bijodavom“. Čia, pripažinkim, jau visai kita tema ir klausimai tam patėviui, su kuriuo augo baikštieji vaikai, tačiau tuos klausimus turėtų užduoti jau nebe žurnalistai ir rašytojai, o visai kiti uniformuoti asmenys.

Žaliavalgiai stebina mus visus didžiuliu neatitikimu tarp to, kaip jie rūpinasi savo kūnu, ir tarp to, kaip jie po visko šito blogai atrodo. Akys negyvos, be ugnelės, įdubusios. Veido spalva – kaip užvakarykštės avižinės košės, oda kaip pacientų infekcinėje ligoninėje po to, kai dėl lėšų stokos jiems nutraukė gydymą. Entuziazmo ir gyvenimo džiaugsmo juose dažniausiai tiek pat, kiek apsnūdusioje karštą vasaros dieną plūduriuojančioje medūzoje. Tuose žmonėse nebūna nei azarto, nei aistros; jiems neįdomu nei darbas, nei seksas, nei konkurencija – jie kaip tos žolės, kurias jie rupšnoja. Arkliai ir tie, nors ir žaliavalgiai, guviau laksto ir džiūgauja.

Žaliavalgiai apie nieką nekalba, išskyrus žaliavalgystę. Kaip sužinoti, kad žmogus žaliavalgis? Ramiai, jis jums pats pasakys. Per pirmas dešimt pokalbio minučių. Ir nepasakys daugiau nieko, nes nieko daugiau jam nėra įdomu ir reikalinga. Jis gyvena savo rupšnojimu?

Kam reikia kasdien rūpintis keisčiausiais maisto produktais ir lipdyti „žaliavalgių picą“ iš trintų grikių marmalo su žolėmis ant viršaus, kad atrodytum kaip tas, kuris į save pylė viskį, alų, degtinę, rūkė po pakelį per dieną ir maitinosi kebabais ir picomis? Ne, meluoju, mano draugai, kurie neišlaikė gyvenime vieno kito posūkio ir prasigėrė, ir tai atrodo geriau, nei to paties amžiaus žaliavalgiai. Dešimtmečiai gėrimo, rūkymo ir nesveiko maisto pakenkia žmogaus išvaizdai ir nuotaikai mažiau, nei keli metai žaliavalgystės.

Be to, jūsų draugai-alkoholikai, iškosėję plaučius, bent jau turės papasakoti gerų istorijų apie kažką, kas nebus jų pačių atliekamas valgymas ir gėrimas.