Andrius Užkalnis's Blog, page 7

Man nesvarbu, atstokit

Man Nesvarbu Atstokit

Coffee Inn Miesto Kronikos

Jūs paaiškinkite man, prašau, kas pasakė žmonėms, kad visi nori didesnio pasirinkimo. Kava – iš kokių pupelių norėsit (taip, aš suvokiu, kad rašau šitai Coffee Inn naujienlaiškyje, bet aš būtent ir noriu, kad jiems būtų geriau)? Man nesvarbu, geriausia, kad būtų iš kavos pupelių, tik gal galima greičiau.

Pieno – o kiek jums pieno? Principe, kad matytųsi, kad įpylėte, ir kad ne per kraštus, how about that? Čia jums sunku? O kodėl jūs manęs nepaklausėte kažko, kas man tikrai svarbu: ar aš norėčiau, kad būtų lėkštutė švari, ar norėčiau, kad joje teliuškuotų šiltos kavos balutė, ir varvėtų pakėlus puoduką ant stalo ir ant drabužių? Neklausėte šito pasirinkimo, ir vis tiek įpylėte per daug – tiek, kiek neįmanoma atsinešti iki klibančio staliuko (palaukite, dar kada nors bus apie klibančius tuos jūsų staliukus, ateis ir jiems eilė).

Kažkada buvo toks laikas, kad viskas (beveik) buvo vienoda, beveik visiems. Butai, mašinos, alus, kefyras, uniformos, muilas, skalbimo milteliai, kurių dar idiotai nesugalvojo vadinti „skalbiamaisiais“ – viskas buvo vienoda, arba nebūdavo išvis. Jei ir buvo koks pasirinkimas, tai jis buvo akivaizdus, ir net ne pasirinkimas: pavyzdžiui, kas tau rinksis įprastinį butą blogame stambiaplokščiame name, jei galima pasirinkti vos geresnį („pagerinto išplanavimo“) be pereinamų kambarių ir su truputį didesniu kalidorium irgi blogame stambiaplokščiame name.

Tada atrodė, kad jei mes tik turėtume pasirinkimą iš penkiolikos rūšių šampūno, tai būtų oi kaip gerai, tada jau būtų kaip Švedijoje. Tai dabar ir turime to šampūno pasirinkimą, ir vis tiek visi perka tą, kuriam taikoma akcija, nes kam mokėti daugiau.

Didžiausias įmanomas pasirinkimas yra valgiaraščiuose, ypač tinklinių šėryklų. Ne šiaip sau kad būtų keturiasdešimt rūšių picos. Ir ne, ne picerijoje, ten picos šešiasdešimt rūšių – čia mes kalbam apie blyninę, kur taip pat yra šaltibarščiai, žuvienė, sultinys, Kijevo kokletai, varškėčiai, išpjovos kepsnys (bent jau jie taip sako) ir, žinoma, pjaustnys, japoniškos salotos, Cezario salotos, prancūziškos salotos, mongoliškos salotos su medaus padažu, dešrelės, košė, kava, kapučinas, aštuoniolika rūšių arbatos iš vienodų pakelių su šienu, su medumi, su liepžiedžių medumi, su viržių medumi, su agavų medumi, ir šita nesąmonė niekada nesibaigia.

Anksčiau taip pat buvo ir parduotuvėse, kur būdavo, pavyzdžiui, prie rūkytų mėsų nesunkiai prikabinėta 500 rūšių rūkytų dešrų: Mėgėjų, Dydžėjų, Sodžiaus, Brydžio, Dieduko, Anūko, Bobutės, Močiutės, Dūmo, Krūmo, Kelmo, Šulinio, Kulautuvos, Lietuvių, Sūdūvių, Jotvingių, Kryžiuočių, Kalavijuočių, Krišnaistų, Filologų ir Proktologų. Ir visos jos taip pat buvo principe vienodos, ir tada parduotuvės suprato, kad viskam yra ribos, ir tada paliko šimtą rūšių.

Bet kai kas įstrigo svajonėse apie didesnį pasirinkimą visiems laikams, ir teko girdėti apie vieną kavinių tinklą, kuris ruošėsi turėti dvidešimt (ar keturiasdešimt) pupelių rūšių vienoje pagrindinėje kavinėje. Paskui jie metė tą mintį, gal kas paprotino.

Žmones dažniausiai nori nusipirkti, suvartoti ir judėti tolyn, o ne krapštinėtis ir juo labiau ne kalbėtis su žmonėmis, kurie jau nebegali parduoti jums kavos arba kibino, nepadarę iš to kažkokio suknisto egzamino apie gyvenimo aspektus. Kai aš norėsiu su kuo nors pasikalbėti apie gyvenimą, nueisiu pas psichologą. Hipsteris su kvartuku ant lieso kūno ir lotyniška tatuške ant dilbio nebus tas žmogus, su kuriuo aš kalbėsiuos.

Jums gal sunku patikėti, bet kartais man norisi bet kokio jogurto, bet kokio vandens (net tingiu galvoti, ar noriu gazuoto, ar ne – atneškit, prašau, tik greitai, ir duokit man pačiam įsipilti, nesikankinkit savo drebančiom rankom), bet kokios maikės (kad tik būtų juoda), ir bet kokio benzino. Kokio padažo norėsit prie dešrainio? Man nesvarbu. Nustebinkit mane.

Bet žmonės jau atprato elgtis pagal situaciją, ar pagal savo skonį, kai jiems pasakai „jūsų nuožiūra“. Tik geresniuose restoranuose, kai klausia, kaip kepti steiką, gali pasakyti „šefo nuožiūra“, ir jie nedrįsta ginčytis, nes šefas turi žinoti, kaip skaniausia, ir tikrai negali sakyti, kad jis nežino. Jei nežino, tai kodėl jie virtuvėje? Tokiais momentais aš esu laimingas, kad man pavyko išsisukti iš pokalbio ir numečiau kamuoliuką atgal jiems, tegul jie dabar užsiima.

Neklauskit manęs apie nieką. Aš pas jus ne pasišnekėti atėjau. Duokit man, ko paprašiau. Visą kitą galite atspėti.

Senolių zombių apokalipsė

Dažnai svarstau, kodėl Lietuvoje vis dar yra tam tikrų trūkumų, ir ką daryti, kad būtų kitaip. Vienas požymis pasimatė, atšilus orams: iš visur pradėjo lįsti niurzgantys, pikti, įniršę senoliai ir senolės.

Jie – kaip kokie driežai, pajutę saulę, išlindo iš savo pusrūsių ir laiptinių ir nuskubėjo link poliklinikų ir turgelių, taip pat baisesnių prekybos įstaigų ir vaistinių, kur viskas atrodo taip, lyg Antanas Sniečkus būtų numiręs ir palaidotas dar vakar, ir lyg jis toje parduotuvėje ar vaistinėje būtų ir pašarvotas. Dar šiek tiek net kvapelio, regis, yra likę nuo pagrabo, dar akis tikisi eglišakes pamatyti čia bei ten ant žemės pamėtytas, dar gal pamatysi nutrūkusią skiautę nuo juodo vainiko kaspino, su nedailiu baltu užrašu „Liūdi buvę bendradarbiai“. Mūsų šalis, pati to nesuvokdama, yra senolių kulto įkaitė. Tai bendras atsilikusių bendruomenių bruožas: garbinti amžių dėl to, kad jis išreiškiamas didesniu skaičiumi. Gerbti žmogų labiau dėl to, kad jo amžius didesnis, yra tas pats, kas labiau vertinti tą, kieno telefono numeryje daugiau devynetų. „Tu matei jo telefono numerį? Ten penki devynetai. Šitas žmogus žino, ką daro.“

Senolius mėgsta Azijos laukiniai stepių vaikai: kol neatsikrenkščia vyriausioji amžiumi, bet dar kvėpuojanti, mumija, tol jokie sprendimai nepriimami. „Tris dienas laukėm, kol senolis Ho pasakys savo nuomonę apie mūsų išmaniųjų telefonų projektą. Paskui supratom, kad jis ne šiaip sėdėjo, o buvo jau numiręs.“

Apie tai yra begalės patarlių, pavyzdžiui, „reikia gerbti žilą plauką“, ir visos jos vienodai beprasmės, nes gerbti reikia visus, o ne pagal odos spalvą ar pagal pirmąją pavardės raidę. O jei senolis ne žilas, o nuplikęs, tai jau ir stumdyti jį? O jei jis nusiskuto plaukus? O jei dėl kažkokių priežasčių nepražilo? Tai vis geri klausimai, apie kuriuos turite pagalvoti. Senoliai labai mėgsta apsimesti nuskriaustais ir aiškinti, kad jie yra labiausiai nuskriausti, rausiasi konteineriuose ir šiukšliadėžėse, bet prie konteinerių aš matau daugiau jaunesnio amžiaus asmenis, tik labai murzinus, o senoliai užsiima kitokiais dalykais. Jie žiūri televizijos laidas, formuodami reitingų kreives. Būtent dėl jų televizijos studijose būna daugiau būrėjų, negu adekvačių žmonių – liguistai besišypsanti vedėja, kuri visada panaši į senolių mylimiausią dukrą, trys būrėjos, kokia nors pusprotė, išgirdusi balsus galvoje ir išvirusi iš savo vaiko šaltieną, kurią paskui pavogė ir suvalgė asocialūs kaimynai, ir maždaug keturiasdešimt atvežtinių „plojėjų“, tai yra, visiškai nebesusigaudančių kikimorų, kurių kiekvienai sumokėjo po dešimt litų ir suvežė autobusu į studiją. Dabar kai kurios jų (daugiausia – senolės, ne senoliai, nes moterys ilgiau gyvena) atrado internetą, ir aš jas dažnai sutinku: dažniausiai jos man parašo, kad nesitikėjo iš manęs necenzūrinės kalbos ir viešo šaipymosi. Dažniausiai aš jų paklausiu, o tai ko jos tikėjosi, bet jos niekada neatsako, mes būna išėjusios į bažnyčią, o tada jau į polikliniką.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-atsilus-jie-pradejo-listi-is-visur.d?id=70913432

Kaip neveikia marketingas

Šiandien buvome desertinėje Atostogos (net neprašykite, kad rašyčiau desertinė “Atostogos” ar, dar blogiau, su lietuviškom kabutėmis – kabutės reikalingos citatai, o ne perkeltinei prasmei pažymėti ir ne pavadinimui), kuri yra Čiurliono g. 8 (FB puslapis).

Aš kada nors parašysiu atskirai apie jų desertus (aš labai nemėgstu desertų, bet čia net skaniai suvalgiau), ir apie tai, kad jie turi Teapigs arbatos, kurią aš prisimenu iš UK. Ir apie maistą jų parašysiu.

Prieš pat išeinant, jie pasakė (barmenė pasakė), kad savaitgaliais, nuo 1000 iki 1400 val., Atostogose yra vėlyvi pusryčiai, including, good God, net Benedikto kiaušinius.

Kodėl aš apie tai sužinojau, tik atėjęs į Atostogas?

Dabar panagrinėkim, kaip aš galėjau surasti šią informaciją, jei nebūčiau atėjęs į tą desertinę. Kaip, kaip – aišku, “per Facebook”. Aš ten to nemačiau, nepastebėjau, nors jų puslapyje yra apie tai parašyta.

Pažiūrim, davai. Aš esu nuoseklus Facebook vartotojas, daug dėmesio ir laiko skiriantis Facebookui ir tam, kas ten parašyta. Aš ypač daug skaitau, ką ten rašo apie maistą Lietuvoje. Skaitydamas apie maistą Lietuvoje, aš itin domiuosi galimybėmis pusryčiauti Vilniuje, ir apie tai esu kalbėjęs gal 300 kartų. Aš žmonių dažnai klausinėju, kur galima papusryčiauti, ir gal 3000 kartų buvau kartojęs, kad labai mėgstu Benedikto kiaušinius, kurie yra čempionų ir Dievų maistas.

Ir, nepaisant viso šito, aš šios komunikacijos nemačiau, nes, žinote, kodėl? Todėl, kad šią informaciją sužinočiau, aš turėčiau būti palaikinęs Atostogų puslapį Facebook’e. Ne kad sužinočiau, o kad galbūt sužinočiau, su maždaug 5% – 7% galimybe, nes būtent toks šiais laikais yra organic reach. Kokie šansai, kad tai galėjo įvykti? Beveik jokių, nes aš neinu ir random restoranų puslapių nelaikinu. Ir niekas taip nedaro.

Feisbuko komunikacija dažniausiai yra tiems, kas jau palaikino puslapį (penkiems-septyniems procentams iš jų), kitais žodžiais tariant, tai yra komunikavimas tiems, kas apie jus ir taip jau žino, ir jiems mažiausiai reikia, kad jiems dar kartą praneštų apie desertinę, apie kurios buvimą jie jau žino.

Formulės tokios internete nėra, kad internetas pasakytų man, kur Vilniuje rasti pusryčius. Aš galiu pasiklausti žinančių draugų, bet prie ko čia Facebookas ir Internetas?

Facebook komunikacija beveik nieko nekainuoja (ją ir naudoja daugiausiai todėl, kad ji nemokama), ir beveik visiškai jokio poveikio neturi. Ja užsiima todėl, kad “reikia kažką daryti, geriau negu nedaryti nieko”. Čia taip pat protinga, kaip į kavinę norint pravesti vandentiekį, kasti žemę bet kurioje vietoje, gręžti bet kokį vamzdį, ir tikėtis, kad tai suveiks.

Poveikį turi tradicinė komunikacija – per plakatus, billboardus, televiziją, per radijo reklamas, per asmenines rekomendacijas, per nuomonių lyderius, bet visa tai kainuoja, ir ant to sutaupė, nes kažkas pasakė, kad reklama no problem, parašysim per Feisbuką ir bus jums reklama. Tie patys žmonės niekada nesugalvotų imti produktus šiukšlių konteineriuose, nes jie ten nemokami, tačiau kažką bandyti daryti iš nemokamų pažįstamumo ir reklamos trupinių jiems nėra vpadlu. Aš nesakau, kad Atostogos daro būtent taip, bet ši mano studija yra apie tai, kad kažkas yra labai ne taip, kaip aš ieškodamas ir norėdamas nerandu kažko, kas yra vos per kilometrą nuo mano namų Vilniuje, vietoje, kuri yra žinoma ir matyta.

Čia yra pavyzdys fucked up komunikacijos ir labai gero produkto, ir kiek kartų gyvenime mes jau girdėjome šitą istoriją? Kodėl aš apie tai turiu nuolatos kartoti? Nežinau pats.

 

Neapykanta, nebaudžiamai: bilietai, bankai, parkavimas

Nuotrauka nerodo to, ko aš nekenčiu. Ji rodo tai, ką aš mėgstu.

Negalima raginti nekęsti žmonių. Aš to nedarysiu.

Aš nekenčiu pigių oro bendrovių. Aš nekenčiu bankų priemonių, kurių jie imasi mano patogumui. Ir aš nekenčiu išsigimėliškų funkcijų automobilio parkavimo programėlėje.

Štai kaip buvo. Rimvydas Širvinskas (Makalius) paplatino, ir tegu Dievas jį laimina už tai, informaciją, kad Wizzair turi akciją į Stockholmą gegužę. Bilietai po €9.99 tiems, kas išmano (reikia nusipirkti dar tą Wizzair narystę, bet čia jau nesunku ir visi ją turi, galioja metus ir apsimoka kaip eina sau).

Mane visada nervina, kad aš ką nors dirbu, kai reikia pirkti tokius dalykus čia ir dabar, nes tų bilietų yra literally keliolika (net ne keliasdešimt), ir jie būna gone labai staigiai. Kai nespėji per 10 minučių, tai paskui moki jau nebe €9,99, o €39,99, kas paskui pasidaugina iš segmentų ir žmonių ir tada išeina jau nebe už dyką, o kelių šimtų eurų bilas vien už kelionę, ačiū labai.

Aš sakiau, bent jau šį kartą manęs nepaimsite plikomis rankomis. Fak jū, sakiau, aš dabar eisiu ir nupirksiu bilietus.

Aišku, pirmiausia reikia prisijungti prie supisto Wizzair tinklalapio, kur mano emailas ir mano duomenys yra išsaugoti. Nuo praėjusio karto, aišku, passwordas neveikia, todėl kad expired, todėl kad reasons, ir šiaip passwordas turi būti ne mažiau 56 supistų raidžių ir skaičių ir trys iš jų turi būti rusiškos ar dar kažką. Dėl saugumo.

Priminti slaptažodį? Jo, kurgi ne. “Email has been sent”, “email has been sent”, “email has been sent”, tik blet aišku neateina joks emailas. Ir galvoje dilgčioja, kad reikia reikia reikia greičiau, nes bus kaip visada. Bet negali neprisijungęs, blet.

Tada pradėjau tiesiog kalti vieną po kito passwordus ir, OMG, prisijungiau. Tada aišku atėjo septyni emailai, kad galite resetinti passwordą. Eikit nx su savo resetais, aš jau prisiminiau. Kiek laiko jūs emailus siunčiate, vengrų slunkiai? Fak jū.

Kol šitas viskas vyksta, skambina draugė, ir neveikia parkavimo programėlė, gal aš galiu pabandyti iš savo telefono. Aš bandau, lygiagrečiai užsisakinėdamas bilietus, nes greičiau greičiau greičiau. Jobana programėlė neveikia ir iš mano telefono, klakt klakt klakt per tą ryčiagą ekrane, jis atšoka, ir rodo klaidą. “Klaidos kodas 999” ar kažką, ir ekrane pop-upas: “Kitą kartą nebalsuokite už Šimašių”. Fak jū, aš ir taip už jį nebalsavau. Pasidariau skrynšotą apie klaidos kodą, tik galvoju pabandykit man baudą įklijuot. Neįklijavo.

Prieina laikas pirkti bilietą, aišku, prieš tris mėnesius įvesta kortelė nebegalioja, nes man jau davė naują, kai kažkokie pydarastai (čia turiu omenyje šiaip blogus žmones, o ne kažką) Nigerijoje ar tai kur bandė pirkti iš mano kortelės auksinę narystę gangbangų video portale, ir bankas suprato, kad kažkas ne taip, nes aš tuo metu nebuvau Arizonoje, o pirkau Mindaugo Maximoje prekes. Tai davė naują kortelę. Nauja blet kortelė dabar neveikia, nes jau nuo dabar ją reikia aktyvuoti jobanoms papildomoms saugumo priemonėms.

Nueinu į saugumo priemones el. bankininkystėje, ir xuj surasi, ką reikia daryti, nes pasirodo yra prie “informacija”, o skyriaus “kortelės” jau nebėra, jis buvo sujungtas su kitu skyriumi mano blet patogumui.

Skambinu į banką į premium lainą, kur paklausau du-tris skirtingus balsus, kad pasirinkite tą, pasirinkite blet kitą, ir pagaliau atsiranda maloni operatorė, kuri padeda, ir aš tą kortelę priregistruoju saugiai bankininkystei.

Kortelė registruota, bet tuo metu bilietų rezervacijos, blet, jau nebėra, nes timed out. Man jau krumpliai mėlynuoja, košiu pro dantis, naxui, jungiuosi iš naujo, iš naujo sudedu visą jobaną kelionę, data, laikas, vardai pavardės, papildomos paslaugos, bagažas, poniškos vietos, ačiū labai. Nu kaip visad. Jau atmintinai viską žinau.

Tada vėl suvedu kortelę, ir tada jau mokėsiu – ne, blet, dabar mes jums išsiuntėm žinutę į mobilų, tai suveskite tą žinutę, ir tada bus apmokėjimas. Ajobtvajumat, ar aš galėsiu kaip nors kada nors išleisti savo pinigus jūsų supistai avialinijai, ar čia yra drąsūs-stiprūs-vikrūs ir išlieka stipriausieji? Bet žinutė ateina, aš ją suvedu, ir apmokėjimas padarytas, ir skrydis booked. Aleliuja. Turbūt aš visgi esu iš tų, kas išlieka.

Nu ir tada sakau draugei, žėk jau nupirkau. Ji paima žiūrėti viešbučius savaitgaliui ir sako, kažkodėl čia viskas, kas geresnio, po dvi štukes tam Stockholme. Kažkaip, galvoju, brangoka dvi štukės eurų už tris naktis viešbutyje su silkės smorgasbrodu ir ruginiais sausainiais pusryčiams, pas tuos IKEA žulikus.

Tada pasižiūrim datas – jo, čia tą savaitgalį Eurovizijos finalas. Nusipirkom, reiškia, bilietus į Stockholmą po €9,99.

O jūs sakote, mano lengvas gyvenimas. Dabar žinote, su kokiomis sąlygomis man tenka susiremti realiame gyvenime. Nežinau, kaip išlieka gyvi tie, kieno nervai silpnesni.

 

Pray for Daugiabutis. Briuselio pamokos mūsų rajone

Mes nepasiduosime.

Mūsų daugiabutyje (nuotrauka viršuje su juo nesusijusi) įsiveisė keli asocialūs kaimynai.

Jie myža laiptinėse, kai prisigeria – ima garsiai rėkauti. Kelis namo gyventojus yra primušę, bet nestipriai. Taip pat jie laiptinėje užkuria kepsninę ir gamina BBQ, tai prirūksta kaip jūs neklauskit.

Mes kelis kartus kvietėm policiją, bet ji vieną kartą nuvažiavo ne tuo adresu, kitą kartą neatvažiavo visai, nes policininkai užsiimėjo vieno jų namuose pedofilinėm orgijom ir dėl to negalėjo atvykti (juos paskui įspėjo, kad reikia tokiais dalykais užsiimti ne darbo metu, jie pasiuntė vadovybę na*ui, todėl reikia manyti, kad jie daugiau taip nebedarys), o dar vieną kartą atvykę pranešė, kad priėmė mūsų skundą domėn ir apsvarstys poros metų bėgyje. Praėjus dienai po įvykio, jie atsiuntė du kariškius su automatais prie mūsų daugiabučio, šie tikrino visų dokumentus ir vis tiek leido visus įeiti ir išeiti (ir asocialus), pastovėjo dvi dienas ir paskui išvažiavo.

Per tą laiką asocialai atsinešė dar vieną kepsninę ir apdegino duris vienam kaimynui, o jo vaikas pradėjo kosėti nuo dūmų. Atvykusi policija tą kaimyną, kurio duris apsvilino, įspėjo, jam surašė protokolą ir paskui įteikė šaukimą į teismą, kodėl jo durys apsvilintos, ir teismo sprendimu jis buvo užrašytas į privalomus tolerancijos kursus. Kaimyno vaiko mokykloje surengė specialią pamokėlę “Kodėl aš turiu mylėti visus kaimynus”, kur visi vaikai turėjo piešti piešinį prieš patyčias. Kosėjantį vaiką įspėjo, kad jei jis iš ko nors tyčiosis, bus blogai. Tėvui pasakius, kad vaikas iš nieko nė negalvojo tyčiotis, jis antrą kartą atsidūrė teisme ir dabar gavo jau griežtą įspėjimą, kad kitą kartą sės į kalėjimą be jokių klausimų.

Asocialūs kaimynai toliau siautėjo, ir mes supratome, kad kažką reikia daryti, kad toliau taip gyventi nebegalima. Todėl gavome iš seniūnijos pinigų ir užsakėme dokumentinį filmuką, kuriame pasakojama apie tai, kad ne visi kaimynai yra asocialūs, o kai kurie kaimynai, kurie yra asocialūs, tokiais tapo dėl mūsų pačių kaltės. Pavyzdžiui, viena moteris, kuri visą laiką surinkdavo laiptinėje nuorūkas ir šiukšles, kurias mėtė asocialūs kaimynai, labai siutino savo rankiojimu tuos asocialius kaimynus, ir savo elgesiu juos tik dar labiau radikalizavo. Filme papasakojome apie tą neprotingą, atsilikusių pažiūrų, siauraprotę moterį, ir pasmerkėme ją kaip “nusikalstamumo fėją”, nes iš tikrųjų tie asocialūs kaimynai šiukšlino labiausiai dėl jos kaltės. Kvaila bobšė labiau rūpinosi švara, nei kaimynų jausmais.

Vakar asocialūs kaimynai turėjo didelį balių savo religinės šventės, Raudonosios Pilnaties, proga, ir sudegino visą daugiabutį iki pamatų. Per gaisrą taip pat sprogo dujotiekis, tai gelžbetonis gerai palakstė aplinkui ir išdaužė langus aplinkiniams namams (mes tikimės juos už tai paduoti į teismą, kad jų langų stiklai buvo pakišti mūsų namo skeveldroms, galimai tyčia).

Daugumas mūsų namo gyventojų spėjo išsigelbėti, tačiau kai kurie stipriai apdegė, o keli gyventojai (ne asocialūs kaimynai, kurie tuo metu jau pasivogė gretimai stovintį automobilį ir išvažiavo tęsti šventės parke) iškeliavo Anapilin.

Todėl ėmėmės griežčiausių priemonių: nuo vis dar rusenančių nuodėgulių uždegėm žvakelių, prie kurių budėjome per naktį, taip pat išdėliojome iš gėlių mūsų buvusio namo kontūrus ir gatvėje spalvinome grindinį kreidutėmis. Mes, tiesą sakant, nebeturime kur gyventi, tačiau mums lengviau nuo to, kad mes solidarūs. Keliasdešimt žmonių pasaulyje užsidėjo Feisbuke vietoj profilio paveiksliuko mūsų buvusio namo nuotraukas. Gera žinoti, kad mes ne vieni.

Buvo atvažiavę žiniasklaidos atstovai, jie nufilmavo kelis asocialius gyventojus iš gretimo namo (mūsiškiai kažkodėl nebegrįžta), ir tie gyventojai pasakė, kad jiems šlykšti ši šalis, kuri dabar persekios visus asocialus. Viena asocialė verkė į kamerą ir sakė, kad jau šiandien pat išvyktų iš mūsų “prakeikto, nedraugiško miesto”, tik čia per geros pašalpos, ir kur dar rasi “tokius lochus kaimynus kurie leistų laiptinėje kūrenti kepsnines”.

Korespondentai parodė mūsų žvakeles ir kreidutes ir pasakė, kad mes stiprūs ir nepasiduodam. Tikimės, kad mūsų žinutę išgirs daugelis.

Palaiminti debilai, nes jų yra Lietuvos karalystė

Šiandien buvo neeilinė diena. Jūs manęs negalite įtarti, esą aš turiu kažkokių iliuzijų dėl debilų skaičiaus aplink mus, bet šiandien jie mane nustebino taip, kad aš negaliu jums perduoti. Apie debilus 2015 metais rašiau čia, sveika paskaityti.

Mano draugė rado internete ir man papostino nuotrauką (netrukus tą nuotrauką pamatysite), kur kovo 8-osios proga yra šnapso butelis ir penkios riekės batono su šlapenke, kurių pagelba yra išrašytas sveikinimas.

Tą nuotrauką įsidėjau pas save, visiems 50 000 sekėjų, ir parašiau, kad štai taip pasveikinau savo damą.

5700 like ir dar daugiau, po šituo postu. O ką pasiekei tu?

Natūralu, atsirado gerokas pulkelis senų žabų, šiaip mirusiom smegenim emigrantų, vietinių debilų ir debilių, kurie man pranešė, kad čia neskoninga, nesveika, pusryčiams netinka, ir taip gali sveikinti moterį tik visiškas kiaulė.

Kiti dar pranešė, kad tokie juokai parodo mano žemą lygį.

Tada postą pastebėjo portalas lrytas.lt ir kur buvęs kur nebuvęs padarė istoriją.

Portalas padarė istoriją.

Panašu, kad ne tik debilai komentatoriai po šiuo straipsniu, bet turbūt ir pats portalas nelabai suprato, kad čia turbūt ne iš mano namų ir net ne mano nuotrauka ir išvis, dalykas paimtas iš internetų.

Tačiau atsirado originalios nuotraukos savininkė, debilė iš Panevėžio, kuri pranešė, kad nuotrauka jos, ir kaip negėda vogti.

Vitalija turi pretenzijų

Tada jau buvo lryto eilė koreguoti istoriją, bet jie nusprendė, kad šou turi tęstis, ir įkalė dar vieną hedlainą.

Pasipiktino

Ir visa tai rėmino ir vainikavo dešimčių idiotų ūbavimai ir moralizavimai apie tai, kad ne tik storas ir baisus, bet dar ir vagis, ir degtinę geria ir sumuštekus valgo, o jei nevalgo, tai vis tiek geria, o jei negeria, tai vis tiek baisu.

Negaliu jums perduoti, kaip man pasisekė, kad va tokie dalykai yra mano darbas, ir aš už tai gaunu pinigus, ir kuo toliau, tuo daugiau.

Ar gali būti geriau? Gali. Bus dar geriau, jei debilė iš Panevėžio kreipsis į teismą dėl intelektinės nuosavybės panaudojimo, bet bijau, kad ji ne tik nežino, kur yra teismas, bet ir nežino, kas yra teismas.

Ši istorija kol kas yra geriausia metuose.

Žinokit, aš nežinau

Žinokit, aš nežinau, kodėl čia koldūnai

Ateina pavasaris, bunda gamta, gal pakalbėkime apie bundančius jausmus. Vienas tų jausmų yra įniršis, reta jo rūšis, kur jau žinai, ką sakys pašnekovas, ir susierzini dar jam nieko nepasakius.

Pradėkim nuo nieko gero nežadančios frazės parduotuvėje: „Ar galiu kuo nors padėti.“ Žinokite, kad pardavėja ateina šio klausimo užduoti tik tada, kai jūs visiškai laimingi žiūrinėjate prekes, ir jums tikrai, tikrai jokios pagalbos nereikia.

Kai jums reikia pagalbos, tos pardavėjos išsislapsto. Ta prasme, ne šiaip paeina toliau, bet slepiasi taip pat gerai, kaip slepiasi nindzės. Net jei kurią nors jums pavyksta pagauti (o jos iš tolo mato pirkėją, kuris jų tuoj kažko paklaus, ir nuo tokio pirkėjo skuta kosminiu greičiu), pokalbis nebus malonus.

Pardavėja padaro skausmingą veido išraišką (jei esate vienoje tokioje angliškoje parduotuvėje Vilniaus Gedimino prospekte, netoli Vaikų Pasaulio, tai ten dar jums gali padaryti ir tarybinį „netrukdykite dirbti – jūsų daug, o aš viena“ variantą, kai darbuotoja demonstratyviai skaičiuoja čekius ir nepakelia akių į jus, nors jūs stovite priešais ją, kaip uola), atsidūsta, kaip motina, kurios šešiametis tik ką aštuoniasdešimtą kartą paklausė, kada kada kada važiuosim į Walt Disney World.

Štai jums atsakymo variantai: „Viskas, ką matote, tuos dydžius ir turime“. Principe tai būtų ir viskas, ką išgirsite jei klausiate kažko apie drabužius. Jos ten ne tam, kad atsakinėtų į jūsų klausimus. Jos lanksto klientų sujauktus megztinius, o „kuo galiu padėti“ yra frazė, kuri nieko nereiškia ir juo labiau nėra klausimas jums. Ne. Pati pardavėja žino, kad niekuo jums padėti negali, nes jei ji kuo nors galėtų padėti, tai dirbtų ne šitoje parduotuvėje ir turbūt išvis ne parduotuvėje.

Atskiri linkėjimai, jei galima, „Laisvalaikio dovanų“ savininkams, kuriems aš kažką noriu papasakoti. Aš noriu jums papasakoti, kad jūs nuomojatės iš Hyper Maximos Savanorių pr. 255, Kaune, prekybos plotą, tada mokate algą (kad ir nedidelę), kažkokiai vištai, mokate už to kioskelio baldus, kasos aparatą, kreditinių skaitytuvą, ir tada penktadienio vidurdienį tas gamtos stebuklas, kurį pasamdėte, išsikedena valandai. Mažiausiai valandai, nes kai atėjau, pakabintas laikrodėlis žadėjo dirbti po valandos. Nes gal jau ir ryte ji buvo jį užkabinusi. Čia ne užkąsti ir ne į tuliką, čia mažiausiai valandai. Jei aš turėčiau tokią darbuotoją, aš – ne, ne atleisčiau ją iš darbo. Aš sugalvočiau jai ką nors baisesnio. Jei yra Dievas, gal jis galėtų pasiųsti skėrius, tvaną jos namams, ar kokią baisią ligą. Ir tada aš nušokčiau nuo tilto, nes ta darbuotoja iš jūsų vagia laiką, pinigus ir galimybes.

Bet gana apie nesamas pardavėjas. Pakalbėkime apie prašymus patarti kokią nors prekę. Čia jūsų laukia platesnis asortimentas: „Žinokit, aš nežinau.“ „Žinokit, visi geri.“ „Žinokit, čia kaip kam, pagal skonį.“ Ir pats geriausias: „Žinokit, aš pati nebandžiau.“

Aš pati nebandžiau. Aš vadinuos „konsultantė“ (man taip parašyta ant kortelės, kuri prisegta ant papo), aš tik ką pasisiūliau jums patarti, bet mane samdanti bendrovė tiek pigi, buka ir kolūkietiška, kad net man nedavė pabandyti tų prekių, kurias aš parduodu. Jūs tik ką supratote daugiau, negu jums reikėjo. Jūs tik ką vos nenusipirkote kažko iš labai, labai blogos kompanijos, kuri taip taupo pardavėjoms, tai įsivaizduokite, kaip ji taupo viskam kitam gyvenime, ir iš kur surinktos jos prekės – turbūt atvežė, kaip tuos vynus iš parduotuvės, panašios pavadinimu į diskoteką, iš sudegusių sandėlių, bankroto administratorių ir antstolių aukcionų visur Europoje, ir bando jums parduoti prekybos centre kaip gerą daiktą, pasisamdę ubagę Svetlaną arba Deimantę, kuriai net pabandyti tų šampūnų nedavė. Tik liepė sakyti, kad jie iš natūralių medžiagų. Lyg kam nors būtų skirtumas, lyg kas nors galėtų patikrinti, ir, galiausiai, net ir pigiausiame šampūne visada yra natūralios medžiagos: tai vanduo. Jis visad natūralus.

Koks būtų šios istorijos moralas? Jeigu pardavėja ar kitaip jus aptarnaujanti asmenybė pradeda kreipinį į jus nuo „žinokit“, jūs galite būti absoliučiai garantuotas, kad tikrai, tikrai, tikrai jums gerų naujienų čia nenusimato nei šiandien, nei principe niekada. Toliau galit net neklausyti, tik susinervinsite.

Žinokit, čia kaip ir būtų straipsnio pabaiga, taip, žinokit, tai jau būtų ir viskas, nebent norėtumėt luktert iki kito straipsnio. Žinokit.

Crème de la Crème, mano istorija apie dalykus, kurių neturėtų būti

Kaip labai geras oro uosto lounge, arba dar fainiau

Kai galvojau apie dalykus, kuriuos padariau praėjusiais metais, man pasidarė aiškesnis toks faktas ir atradimas: kone visi įdomiausi aprašomi ir apipasakojami dalykai buvo tie, kurių šiaip jau, pagal teisybę, neturėtų būti. Tai būdavo tokie žmonės, kurie gyvenime kažką darė ne taip, kaip jiems sakė, kad reikia arba įmanoma, arba reiškiniai, apie kuriuos sakė, kad nieko nebus, o jie yra, ir veikia, erzindami tuos, kas sakė, pavydėdami ir drebėdami iš įniršio.

Galiu pradėti nuo vidurio, nuo galo, nuo kur tik noriu. Arba nuo pradžios, bet tokių dalykų yra daug. Lietuviškas Drama Burger atsidaro Floridoje, nors kažkada visi sakė, kad 25 litų už burgerį niekas niekada nemokės mūsų šalyje. Litų neliko, o burgeriai gyvena. A.M.Brazauskas kažkada buvo su kolegomis paskaičiavęs, kad nėra Lietuvoje galimybės nepriklausomybei, nes per brangiai kainuos nafta ir dujos, ir mes už tiek jų neįpirksim.

Kažkada visi taip kalbėjo apie parduotuvę Crème de la Crème, kai pirmoji atsidarinėjo Vilniuje. Negali būti, kad Lietuvoje kada nors, kaip nors, bus tiek žmonių, kurie laikas nuo laiko mokės už high-endo kvapus, kad iš jų galėtų būti parduotuvė, kuri veiktų ne tris dienas, o visą laiką. Juo labiau, kad kvapas yra ne rankinė su logotipu, kurio net neparodysi niekam, kas patvirtintum savo statusą.

Kvapas yra išpilstyta svajonė, tačiau tuo pat metu jis mažiausiai už viską tinkamas statuso patvirtinimui. Mat tie, kam reikia pranešti apie jūsų statusą, nesupras to ženklo, o tie, kas pažįsta, žino, atskiria ir įsimena kvapus – jie ir taip viską apie jūsų statusą ir padėtį žino, ir jiems ta informacija yra perteklinė.

Pavyzdys iš nesenos patirties. Vienos pažįstamos nuotraukoje figūravo atidaryta vonios kambario spintelė (nuotrauka nebuvo apie kvepalus), ir viršutinėje lentynėlėje, prie krašto, buvo buteliukas Byredo Mojave Ghost. Aš tuos kvepalus žinau, nes mano sesė gavo juos iš Kalėdų senelio, bet šiaip tą nuotrauką pamačiusieji (o dėl skelbėjos populiarumo ją matė dešimtys tūkstančių) vargu ar daugelis užfiksavo. Prekės ženklas masėms nekalba, nelabai į jas taiko: jis nežymi net brangumo, nors tai tikrai nėra pigūs kvepalai, tai tik vardas, indentifikavimas, ir tiek. Daugelis net nežino, kad būna švediški kvepalai (jūs irgi tik dabar sužinojote). Ir mohavių dykumos gėlę, kaip kvepalų pavadinimą, priims labai mažai žmonių – galbūt tie, kas turi savo autentišką (ne iš kitų nusižiūrėtą, ne jiems iškomunikuotą) santykį su dykuma už Los Andželo Kalifornijoje ir tos dykumos augmenija.

Staliukas tai kaip mano vaikystėje, toks 70s

Crème de la Crème kvepalai nėra pasirinkimas tų, kurie „gali sau tai leisti“. Juos perki ne todėl, kad gali, o todėl, kad nori. Mat, griežtai kalbant, labai daug kas gali sau leisti labai daug ką, tai tik prioritetų klausimas – kaip susidėlioji savo gyvenimą, nes visada turi pasirinkimą, o jei neigi, kad turi pasirinkimą, tai irgi buvo pasirinkimas: tu pasirinkai leisti kitiems rinktis už tave arba pasirinkai leisti jiems uždrausti tau rinktis.

Jeigu kvapai yra ne tau, tai jie yra ne tau, ir čia nesi nei blogesnis, nei geresnis, tiesiog palik tą mintį ir tiek.

Kaip gali gyventi high-end kvepalų parduotuvė Vilniuje, kai asmenys su potencialiai didesne perkamąja galia yra daugiausia neišmanėliai, vieni kitiems kartojantys klaikius nusišnekėjimus, už kuriuos aš noriu juos vanoti kumščiais. Dažniausiai girdimas, parduodant kokį nors kvapiųjų aliejų marmalą: „jokios chemijos, viskas tik iš natūralių sudėtinių dalių“. Jokios chemijos. Tai taip neprotinga, taip tamsu, kad net liūdna apie tai kalbėti. Kvapų kokybė kyla ne iš to, kaip aklos žolelių rinkėjos Anduose dantimis rovė gėlytes ir pasėdusios iš jų spaudė kvapųjį aliejų. Brangiausią Bordeaux vyną – ir aš turiu omenyje, brangiausią, ten, kur butelis kainuoja šimtais ir tūkstančiais – gaminantys ūkiai turi modernią įrangą ir nerūdijančio plieno talpas, kurios šokiruoja diletantus, kurie mano, kad menas turi būti priešiškas mokslui.

„Jokios chemijos“ – kaip inteligentiškas žmogus, aš net negaliu spjauti ton pusėn (man gaila jiems seilių), aš tik prisiminsiu vieną pavyzdį, kai Anglijoje žaislų parduotuvių tinklas sumanė pardavinėti kompiuterius, ir sugalvojo rinkos išskirtinumą: mūsų kompiuterių pasirinkimas toks paprastas, toks draugiškas vartotojui, kad nereikia jokio mokslo ir jokio išsilavinimo, čia tų nesąmonių nerasite.

Norėdami pabrėžti savo liaudišką paprastumą, visus parduodamus kompiuterius papuošė didele lipde su perbrauktu Alberto Einšteino portretu. Tai buvo tikrasis plebėjų triumfas prieš mokslą ir išmanymą savo atskirai aptvertoje teritorijoje. Geriau būtų, kad jų už tos teritorijos ribų niekas ir neišleistų.

Čia parduoda ne tiems, kas nori būti paprastesnis.

Parduoda ne tiems, kas nori būti paprastesnis.

„Būk paprastesnis, ir žmonės nueis paskui tave“ – atsilikėlių maldelė. Taip pat ir „jokios chemijos“ yra šūkis tų, kas mokykloje chemijos nesuprato ir dar aiškino, kad joks mokslas jiems bus gyvenime nenaudingas ir todėl nereikia. Jie neklydo: šiandien jų darbo įrankis yra greičiausiai kasos aparatas supermarkete, kur mygtukai idiotų patogumo dėlei sužymėti spalvomis. Banknotus jiems irgi spalvomis sužymi, kad nereikėtų pervargti, atskiriant rašto būdu 10 nuo 20.

Šio straipsnio geroji naujiena yra ta, kad kažkur aš buvau neteisus, nes šiandien Crème de la Crème turi tris parduotuves Vilniuje, po vieną – Kaune ir Klaipėdoje ir vieną Taline.

Jie sako, kad jie nori turėti dar daugiau kvepalų parduotuvių. Ir tada supratau, kuo jie panašūs į mane: man irgi niekada negana mano radijo, televizijos, straipsnių, internetų, apžvalgų, knygų; ir kuo daugiau žmonės klausia, kas visa tai skaito ir žiūri, negali juk niekas tuo domėtis tuo labiau aš noriu įrodyti, kad ne viskas yra taip, kaip jums, galbūt, atrodo.

Tos kvepalų parduotuvės irgi yra tylus įrodymas, kad ne viskas pasaulyje yra taip, kaip gali kartais pasirodyti.

 

Pareiškimas apie interesų konfliktą: su vienu iš bendrasavininkių aš mokiausi mokykloje ir jis mano bičiulis, todėl štai apie tai turiu pasakyti.

Atostogų siaubas

Hotel mit baseinas und good kambarys

Vasaris yra tas mėnuo, kai mes visi užsisakinėjame atostogas, arba bent jau pradedam apie jas galvoti. Sakykite man, kodėl taip sunku užsisakyti atostogas tokias, kokias nori?

Ta prasme, žiūrėkit. Jeigu šiaip imat pasiūlymą iš kokio Bomžaturo, kur tik parašyta, kiek žvaigždučių, ir skrydžių datos, tai galima pirkti drąsiai, ypač jei nieko nesitikite. Ta prasme, jei nesvarbu, kaip atrodo kambarys, ir kurioje pusėje jūra (info: jei parašyta „Garden View“, tai jūros nėra ne tik tame viešbutyje, bet ir toje šalyje, arba iki jos reikia važiuoti atskiru autobusu su persėdimais kilimų fabrike), tai viskas gerai.

Bet jei norite sužinoti, kaip atrodys kambarys, tai jums pripučiamą čiužinį į akį, nes nieko nesužinosite. Nieko. Dabar yra laikai, kai robotai nesunkiai nuskaito ne tik automobilių numerius, bet ir veidus, tačiau viešbučiui internete pateikti suprantamas nuotraukas apie savo kambarius, ir aiškiai parašyti, kas prieinama ir kas užimta, nėra įmanoma.

Gal prisimenate, kai internetas tik skynėsi kelią į mobiliakus, buvo toks protokolas WAP, su kuriuo visokios Nokios galėjo naršyti internetą (specialiai nudrožtus puslapius, kuriuose buvo po 30 raidžių), ir įkyrūs technologijų entuziastai aiškino, kad mes netrukus galėsime taip užsisakinėti viešbučius. Aš žvengiu, kaip mirštantis arklys. Internetas nuo tų laikų nuėjo 9000 šviesmečių, bet ligi šiol, jei nori žinoti, kas bus per kambarys, internetą gali susikišti į vieną vietą. Reikia skambinti ūsuotam Ibrahimui arba Julio (tariama “Chulijo”) su šalis kodu +252 ir, truputį pramokus somalietiškai, paaiškinti Mmamboms ir Rozalindoms, ko nori. Kur vaizdas bus? „Yes we have hotel very good“, sako balsas iš Irako telefono triūbelėje.

Kodėl viešbučiai turi 58 kambarius, bet 68 kambario tipus ir kategorijas tinklalapyje? Beach View Super Junior Deluxe – ir kuo jis skiriasi nuo View Ocean Senior Deluxe Super Suite? Ir kodėl, perkant iš didelių tinklalapių, jie neturi visos informacijos, kuri jums reikainga? „Viešbutis gali pritaikyti papildomus mokesčius vietoje.“ Tai parašykit, rupūžės, kokius mokesčius ir kiek, arba jeigu viešbutis jums nenori sakyti, tai pasakykit viešbučiui, kad nustotų taip daryti, arba išmesit juos iš savo rezervavimų sistemos, kaip supuvusią cukruotą rupūžę iš kokteilio.

Jau girdžiu, sakysite man, žiūrėk Tripadvisor, ten rasi visą nepadailintą info iš kitų keliautojų. Taigi kad ne. Jų restoranų reitingai yra pirdaliukai iš tų žmonių, kurie daugiau išmano apie internetą, o ne apie maistą, kaip tie neišnaikinami lietuvių prietrankos, kurie susileidžia, kai jiems Italijoje po vakarienės „šeimininkas atneša grapos nemokamai“ – tai jau geras restoranas. Ir jie įsivaizduoja, kad čia taip dėl to, kad jie labai patiko šeimininkui, kuris myli Lietuvą (iš tikrųjų šeimininko nauja žmona yra triskart išsiskyrusi Olga iš Saratovo, ir jis jaučia šiek tiek švelnumo, sumišusio su neapykanta, visai Rytų Europai).

Tripadvisorio viešbučių įvertinimai yra (a) neigiami iš durnių, kurių nemokamai neperkėlė į super apartamentus, nors jie labai norėjo (bet nepakankamai norėjo, kad susimokėtų), ir (b) teigiami iš durnių, kuriems atsiuntė vaisių bliūdą į numerį, ir todėl jiems wow kaip fainai. Arba, dar blogiau, „fainiai“.

Dar ten yra nuotraukos iš nemokančių fotografuoti: jos visos kaip pro valkatos plastikinį maišelį darytos – iš tiesų, tai tik telefono kameros stikliukas taukinas ir tiek, dažniausiai tereikia pravalyti.

Pagrindinė taisyklė: jei jums patinka kokio nors viešbučio kambario nuotraukos internete, ir jūs sakote „aš privalau čia būti“, tai žinokite, kad (a) arba tie kambariai yra užbukinti bet kuriam laikui, kai jūs ten norite važiuoti, (b) tas kambarys kainuoja kokius €1400 vienai nakčiai, ir pusryčiai neįskaičiuoti, ir (c) tas kambarys egzistavo tik iki remonto ir dabar vietoje paplūdimio smėlio po langais, kuris jus taip sužavėjo, jau viską išasfaltavo, palmes nupjovė ir sukūreno, ir padarė automobilių stovėjimo aikštelę, nes viešbučio savinininkas indas yra įsitikinęs, kad tai pridės vertės jo verslui ir klientai netruks pamatyti patrauklumą.

Kurgi heitas, klausiate jūs, apie debiliškus oro bendrovių pasiūlymus, kur du skrydžiai po tris valandas, o tarp jų – 23 valandų layoveris Stambule arba Abakane, kai už papildomus €5 galima persėsti iškart? Apie tai parašysiu kitą kartą, nes dabar turiu eiti siųsti fakso į viešbutį, kad šis patvirtintų, kad kambaryje tikrai bus durys su spyna.

Žmonės, kurie balansuoja darbą ir gyvenimą

Čia mano gyvenimo balansas

Jie nieko nebalansuoja. Jie tiesiog tingi dirbti.

„Darbo ir gyvenimo balansas“ yra kenksmingiausias sumanymas progresui. Tai yra, kenksmingiausias nuo tų laikų, kai kažkas sugalvojo, kad elgtis ir gyventi reikia taip, kad paliktum Motulę Žemę ateinančioms kartoms tokią, kaip radai.

Aš visai, beje, nenoriu palikti ateinančioms kartoms Motulės Žemės tokios, kokią ją radau: 1970 metais, kai aš gimiau, ji buvo užstatyta pasišlykštėtino baisumo ir pasibaisėtino šlykštumo daugiabučiais ir cechais iš pilko betono, dvikojai žemės gyventojai (neturiu galvoje vištų ir gaidžių) vaikščiojo apsivilkę kaip genocido aukos, važinėjo rusiški automobiliai ir autobusai ir viskas smirdėjo. Aš tikiuosi žemę palikti palikuonims žymiai gražesnę, su gražiais plačiais keliais, švariais paplūdimiais ir kad nacionaliniuose parkuose būtų kur skaniai pavalgyti švariuose stiklo ir plieno pastatuose su erdviais tualetais ir dideliais šildomais veidrodžiais.

Bet mes kalbame apie kai ką daugiau: apie naujosios generacijos 30+ arba čiutačkį jausnesnį tipą, kuris dabar sugalvojo, kad jis darbe yra ne vergas ir kad darbas jam, supranti, nėra gyvenimas, ir kad jis daugiau laiko nori praleisti su šeima. Ir ten atsirado idėja, kad gyvenimą su darbu reikia suderinti, nes „jeigu aš būsiu laimingesnis, tai būsiu ir produktyvesnis“. Suprask, jeigu tau darbdavys nupirks sporto klubo narystę arba leis ateiti be kaklaraiščio arba du kartus per mėnesį dirbti iš namų po pusę dienos, tai tu būsi geresnis robotukas ir parduosi daugiau draudimo.

Įmonė jau seniai suprato, ką reikia daryti, kai turi tokį debilą – ji pažįstama su to nevergo populiariu susirgimu „aš ne vergas“, kuris įmonei taip pat gerai žinomas, kaip ir jo nugaros skausmai nuo sėdėjimo prie kompiuterio ir sugadintas skrandis nuo buterbrodų ir šūdinos kavos ofise. Gydoma paprastai: ofiso planktonui ir vergui reikia kuo dažniau sakyti, kad jis nėra vergas, ir laikas nuo laiko padaryti jam kokių nors nesąmonių, kad vergas pasijustų kaip ant sparnų. Pavyzdžiui, penktadienį tegu ateina su džinsais.

Įdomiausia, kad tam glušiui tikrai labai patinka. Mes taip džiaugėmės prieš daug metų, kai man buvo devyneri, buvo kažkokia klasės tvarkymo talka ir ta proga galima buvo ateiti į mokyklą be uniformų. Buvo taip faina, kad neklausk. Nuo to laiko aš įgavau biskuliuką proto ir mano fainumo apibrėžimas nėra darbdavio leidimas man apsirengti kažkiek kitaip. Man ir šiaip yra normalu, kad skirtingoje aplinkoje mes rengiamės skirtingai – aš nenoriu savo individualybės pareikšti, atėjęs į sporto klubą su smokingu.

Galima dar daug ko pridaryti tam kvaileliui, kad jis pasijustų nevergaujantis. Labai gerai tinka visokios durnystės, apie kurias jis pats noriai skaito internete: nemokamos šviežiai spaustos sultys, stalo žaidimai poilsio kambariuose ir snaudimo krėslai, kurie yra tokie faini, kad tas planktonas norėtų tokių ir namuose, tačiau niekada nenusiperka, nes per mažai uždirba, ir tai, ką uždirba, per daug užspaudę laiko, juo labiau, kad ką čia pirksi, kai yra ir darbe. Jūs stebitės, iš kur pas mus politikai, kuriuos Druskininkuose privilioja ir nuperka nemokama nakvyne viešbutyje? Jie iš mūsų aplinkos, nes rinkėjai tokie patys. Už kiekvienos žulikės C-listo aktorės, išsukinėjančios lemputes Seimo viešbutyje, yra dešimt jos rinkėjų, kurie svajoja apie tai, kad darbe būtų žaidimų kambarys su Playstation.

Normalus žmogus niekada nesijaučia vergu ir, kad būtų produktyvus, jam nereikia jautrių iniciatyvų darbe ir visokių apglostymų, kaip snarglėtam ir nervingam vaikui. Normalus žmogus nesirenka darbo vietos pagal nemokamą kavą ir spurgas. Jeigu tu vaikštai zyzdamas ir vis skundiesi kolegoms, kad darbe viršininkai turi kažką padaryti, kad būtų geresnis darbo ir asmeninio gyvenimo balansas, tai tavo problema nėra balansas. Problema esi tu pats, kad esi darbe, kurio nekenti taip, kad tau nuo jo nuolatos reikia rehabilitacijos, ir nesugebi susirasti nieko kito, nes tavo įgūdžiai yra prasti, ir tu niekam negali nieko pasiūlyti. Problema esi tu, ir nustok aimanuoti, nes niekam neįdomu.

Netiki? Pagalvok apie tuos, kas yra daug pasiekę gyvenime. Sukūrę simfonijas, laimėję olimpiadas, parašę knygas, pradėję verslus ir kažkuo pakeitę pasaulį ir tuščią banko sąskaitą pakeitę į sąskaitą su milijonu. Kada nors girdėjai, kaip arti buvo prie darbo jų vaikų darželiai ir kiek jie turėjo darbdavio apmokėtų jogos treniruočių? Negirdėjai. Tam yra priežastis. Pagalvok apie tai.