Sandra Bernotaitė's Blog, page 9

Pieštinių istorijų dirbtuvės

Ačiū šiauliečiams už širdingą priėmimą… Romano “Katė, kurios reikėjo” pristatymas vakar buvo jaukus ir jaudinantis. Tikiuosi, kad ir kitą knygą sutiksite šitaip šiltai!

Mano interviu, kuris įvyko šiauliečių radijuje RS2 galima išgirsti jų puslapyje rs2.lt arba čia: Youtube (nuoroda).

Kitas renginys vyks Vilniuje jau šį savaitgalį ir jis susijęs ne su mano kūryba, o su “Grafomanija” – kūrybiškuoju rašymu.

Pieštinių istorijų dirbtuves vesiu drauge su Migle Anušauskaite, komiksų autore.

Kaip sukurti įdomią ir originalią istoriją? Ko reikia, kad nustebintum skaitytoją? Kaip nupiešti personažą, kuris būtų savotiškas tipas, bet ne stereotipas? Kas yra vidinis veiksmas ir kur jo ieškoti? Kaip sužinoti, apie ką yra tavo kūrinys? Šiuos ir kitus klausimus atakuosime pieštinių istorijų dirbtuvėse.

Užsiėmimai vyks rugsėjo 19 d. (penktadienį) 18 val. ir rugsėjo 20 d. (šeštadienį) 17 val. (maždaug po dvi valandas).

Būtų smagiau, jei dalyvautumėte abiejuose užsiėmimuose, nes jie bus skirtingi: iš pirmojo išplauks antrojo temos. Nebūtina mokėti piešti. Kviečiame ir dailininkus, ir rašytojus, žodžiu, visus, kurie susiduria su istorijos kūrimu ir nori pagilinti žinias apie tai.

Registracija el. paštu: sandrabern@yahoo.com

(Vietų skaičius jau labai ribotas, nes kaip ir turime grupę, bet dar neuždarome durų…)

Rinksime simbolinį mokestį už dalyvavimą (patalpų nuomai ir piešimo priemonėms apmokėti). Tai bus po 10 Lt dienai. Vaikams nemokama, pensininkai gali derėtis :)

Tagged: dirbtuvės, dramaturgija, esminis dramos klausimas, istorija, komiksai, kūrybiškumas, personažo virsmas, potekstė, struktūra

Katė Šiauliuose

Jau kitą savaitę atskrisiu į Lietuvą, o pirmieji nuotykiai suplanuoti gimtuosiuose Šiauliuose.

Rugsėjo 15 d. (pirmadienį) per patį vidudienį kalbėsiu radijo stotyje RS2, tiesioginėje laidoje „Dienos svečias‟.

Rugsėjo 16 d. (antradienį) 17.00 val. Šiaulių viešojoje bibliotekoje vyks susitikimas su skaitytojais. Skaitysiu ištraukas iš romano, kalbėsiu apie tai, kaip atsiminimai virsta pramanu, o pramanas padeda išsakyti tiesą, pasakosiu apie rašymo rutiną, įkvėpimą bei kūrybinės kelionės tikslą – knygos ir skaitytojo susitikimą.

Aišku, bus galimybė įsigyti knygą (ir Grafomanijos maišelį!) savikaina, jei kas norės, suraitysiu autografą. Kviečiu ateiti ir tuos, kurie neskaitė ir gal nesiruošia skaityti mano romano, tačiau domisi rašymo procesu – rasime bendrą kalbą.

Kaip matote skelbime, prižadėjau vaišinti arbata. Teks kepti ir sausainių!

(Renginių bus ir Vilniuje. Greit pranešiu išsamiau.)

Tagged: Katė, knyga

Po „Grafomanijos“ vėliava

Su šeštuoju gimtadieniu, Grafomanija!

Šventė užklupo mane pačiame naujo romano (per)rašymo įkarštyje ir sunkoka galvoti apie kažkokį kitą rašymą, todėl tik pasidalinsiu žinia: rugsėjo viduryje kelioms savaitėms atskrisiu į Lietuvą. Planuoju surengti susitikimą su skaitytojais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ir paskaitą-diskusiją apie rašymą LUNI (Laisvajame universitete) Vilniuje. Būtinai pranešiu tikslias datas ir vietą.

Ta proga dalinuosi savo straipsniu, kurį šių metų pavasarį parašiau specialiai almanachui „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ (jis ten ir publikuotas). Man regis, apžvelgiau visą Grafomanijos egzistavimo priežastį ir prasmę – tinkama tema gimtadieniui.

Po „Grafomanijos “ vėliava

Pati nelabai mėgstu žmones, kurie linkę mokyti kitus, užuot parodę ar įrodę idėjos esmę savo pavyzdžiu. Tačiau vis pavartoju liepiamąją nuosaką kaip retorikos priemonę: nes kalbu sau, mokau save, drąsinu ir raginu visų pirmiausia, nors ir viešai, – save. Daugiau nei prieš penkerius metus pasakiau sau: jei apie kurį nors dalyką nieko nežinai, bet nori sužinoti, – rašyk apie jį knygą. Jei dar nesugebi parašyti knygos – rašyk tinklaraštį.

„Grafomanija“ gimė dar tada, kai negalėjau prisistatyti rašytoja. Pradėjau nuo pavadinimo. Kai žinai pavadinimą, žinai koncepciją, tai jau turi kryptį ir jauti, apie ką kalbėsi. Negalvojau apie tai, kiek laiko ruošiuosi kalbėti, tik nujaučiau, jog tai gali užtrukti ne vienerius metus. Kam man to reikia? Noriu susikurti rašymo rutiną, paversti tekstų kūrimą savo pagrindiniu darbu. Ką noriu ir ką galiu pasakyti? Rašyti gali kiekvienas. Kam tai galėtų būti įdomu? Tiems, kurie, kaip ir aš, nori išmokti rašyti ir ieško bendraminčių.

Beieškodama tinklaraščiui pavadinimo, perskaičiau kelias knygas apie kūrybišką rašymą, internete radau nesuskaičiuojamą galybę angliškų puslapių, kuriuose žmonės dalinasi informacija apie tekstų kūrimą, remia vieni kitus, komentuoja, publikuoja savo kūrinius, bando iškilti iš beveidžių rašinėtojų jūros ir tapti asmenybėmis, autoriais. Nė vieno panašaus lietuviško puslapio neradau. Net spaudoje retai pasirodydavo rašytojų interviu ar straipsnis, kuriame būtų tiesiai šviesiai pasakojama apie rašymo procesą, būtų atveriami literatūros užkulisiai. (Vėliau radau sovietų laikais išleistų knygų su rašytojų interviu apie tai – vadinasi tradicijos būta, bet kažkuriuo metu ji nutrūko.) Neradau ir nė vieno nuolat bendraujančio su skaitytojais lietuvių autoriaus puslapio (šiuo metu tokių jau yra: Justinas Žilinskas, Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Tapinas…). Aptikau Nobelio premijos laureatės Elfriedes Jelinek nuolat papildomą puslapį (nors neskaitau vokiškai, visgi pati idėja ir autorės aktyvumas mane sužavėjo). Žinoma, internetas pilnas amerikiečių autorių puslapių – turėti savo oficialų puslapį ten tiesiog privaloma. Kai kada puslapis sukuriamas specialiai vienai knygai ir jis atrodo kaip atskiras meno kūrinys – su iliustracijomis, judančiais paveikslėliais, užsklandomis, nuorodomis į atsiliepimus apie knygą, interviu su autoriumi ir panašiai.

Tikrai išskirtinis ir kone mistinis man pasirodė brazilo Paulo Coelho, kuris Facebooke šiandien turi virš septyniolikos milijonų gerbėjų, atvejis. Po trijų nesėkmingų romanų pasirodymo, jo ketvirtasis – „Alchemikas“ – patyrė sėkmę tik po penktojo romano – „Brida“ – išleidimo. Jis rašo savo blogą, kurį papildo bent tris kartus per savaitę. Coelho nevengia prie savo pavardės pridėti žodį piratas. Neigiamą atspalvį turintys žodžiai kartais daro teigiamą poveikį. Piratas Coelho savavališkai įkėlė į internetą „Alchemiko“ manuskriptą laisvam priėjimui ir už tai buvo išbartas leidėjų, tačiau įvyko atvirkštinis dalykas – vietoj to, kad nustotų pirkti popierinę versiją, nemokamai perskaitę knygą, skaitytojai ją dar labiau išpopuliarino. „Alchemiko“ parduota daugiau nei 65 milijonai vienetų. Coelho nėra mano mėgstamas autorius, tačiau jo elgesys su savo tekstais ir su savo (potencialiais ir jau esamais) skaitytojais įsiminė. Verta būti atviram, būti dosniam, dalintis tuo, kuo esi turtingas – tai būtinai sugrįš keliagubai.

Lietuvių kultūrinėje terpėje prieš pat socialinių tinklų ir tinklaraščių išpopuliarėjimą vyravo susikaustymas ir baimė sakyti tiesą. Kai kurie rašytojai kone gyveno savo mėgstamuose baruose, į kuriuos nei eilinis skaitytojas, nei pradedantysis rašytojas nebūtų drįsęs kelti kojos. Bibliotekose susitikimai su skaitytojais vykdavo (ir tebevyksta) pusbalsiu. Didesnis šurmulys ėmė kilti „Šiaurės Atėnų“ ir „Literatūros ir meno“ internetinių portalų komentaruose, kur „apsigyveno“ kelios dešimtys (bent iš balsų atrodė) trolių, užsiputojančių kiekviena proga, išdedančių į šuns dienas tiek naujokus, tiek senbuvius. Atsirado kritinių straipsnių serija, pasirašoma anonimiškai – Castor&Pollux – ir suteikusi, bent jau man, viltį, kad tarp tų anonimų yra žmonių, apie literatūrą šį bei tą išmanančių, turinčių skonį, žinančių vertę, pykstančių ir nerimstančių, tik kažkodėl negalinčių apie tai atvirai pasisakyti.

Man pasirodė, kad lietuviškai terpei itin svarbu kalbėti atviru veidu, pasirašyti savo vardu. Ką duoda anonimų pasisakymai? Tai ir nuotaikų lakmusas, bet ir didėjanti anoniminė purvo nuošliauža, po kuria jau visai nebesimato nei kultūros, nei literatūros… Pasižadėjau kalbėti tik atvirai, ne anonimiškai. Ilgainiui ėmiau suprasti Castor&Pollux anonimiškumo priežastis. Bent jau numanyti. Mat įsigijau visą jų kritinių straipsnių rinkinį ir skaitant nuosekliai ėmė ryškėti dėsningumas: galima suprasti, su kuriais autoriais šie „broliai“ draugauja ir jiems daro nuolaidas, o su kuriais nėra artimi ir todėl rėžia negailestingai… Žinoma, nieko tokio, kad jiems nesvetima visa, kas žmogiška, taigi ir šališkumas. Tačiau tai rodo, kad jie priklauso tai pačiai terpei: terpei, kuri juos išugdė ir sukėlė pasibodėjimą savimi, tačiau tebemaitina ir išlaiko juos būtent tokius, nes jie netrukdo ir nekeičia nieko, tik kalba – ir niekas už tuos žodžius neatsako. Aš norėjau net nepatekti į tokią terpę. Atsakyti už savo žodžius, būti nepriklausoma ir kalbėti be baimės. Tai nėra lengva – būti nepriklausoma nuo žmonių, su kuriais iš esmės norėtum bendrauti, dalintis žiniomis, keistis tekstais ir gauti jų kritiką. Supratau, kad teks rinktis.

Peržvelgusi Rašytojų sąjungos puslapio autorių sąrašą, pabandžiau suskaičiuoti šiuolaikinius lietuvių autorius, su kuriais tikrai norėčiau bendradarbiauti ar, na, bent jau išgerti kavos. Kiek šiame sąraše yra tų, kurių naujų knygų laukiu? Kurių knygas išvis skaitau? Paaiškėjo, kad nė vieno (gyvo). Tiesa, keletos autorių jau seniai nebuvau skaičiusi arba neskaičiusi jų romanų, tačiau susidariusi nuomonę iš interviu, ištraukų, esė, kritinių straipsnių apie juos… Arogantiška? Buvau eilinė skaitytoja, dirbanti per kelias darbovietes, amžinai neturinti laiko, godžiai skaitanti geras knygas, tačiau neturinti prabangos gadinti akių prastais bandymais kurti. Žinojau, ko noriu, įsivaizdavau, kas yra gera knyga ir nuo pat vaikystės gebėjau atrasti ir atskirti gerą nuo prastos. Tame Rašytojų sąjungos puslapyje buvo parašyta, kad ši organizacija nepriima į savo tarpą grafomanų, tačiau būtent grafomanais lietuvių autorius vadino (ir tebevadina) eiliniai skaitytojai. Nusprendžiau netapti tokia literate, nepaleisti į pasaulį dar vieno prasto lietuviško romano, nežudyti dėl to medžių. Tuomet tapo galutinai aišku, nuo ko pradėti: privalau rašyti tinklaraštį apie tai, kaip aš pati mokausi rašyti. Dalintis užsienio šaltiniuose rastomis žiniomis apie rašymo amatą. Pavadinimas gali būti ir neigiamo atspalvio, tačiau toks, kurio, sykį išgirdęs, nepamirši: grafomanija.

Ne iškart man buvo aišku, ką pasirinkau, ar tikrai pasirinkau nepriklausomybę, ar tikrai žinosiu ką rašyti. Nujaučiau, kad skaitytojų turėsiu nedaug, nes bendraminčių, apie kūrybą galvojančių visų pirma kaip apie amatą, tokią pat garbią profesiją, kaip ir bet kuri kita, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, palyginus su romantikais, nėra taip jau daug. Romantikai sako: kūryba yra tai, kas ištinka, suteikiama, gaunama, tai nušvitimas, tai dieviškoji dovana, tai mūzų bučiniai, kas tik nori, tik ne juodas, sunkus, nuobodus darbas. Ilgainiui supratau, kad romantiškumu dažniausiai dangstosi tinginiai. Man rašymas nėra nei juodas, nei sunkus, nei nuobodus. Kai darbas mylimas, jis niekuomet nėra toks baisus. Tačiau bet kurį darbą dirbant reikia rutinos ir valios pastangų. Štai ir „Grafomaniją“ rašyti ėmiau nusistačiusi paskelbti per savaitę bent keletą įrašų. Pradžioje nežinojau, apie ką rašyti, tačiau turėjau paskatą rasti apie ką rašyti. O kai pasistengi, tai, žiūrėk, ir randi.

„Ar būtinai rašant reikia prisiversti?“ – paklausė manęs vienas anoniminis komentatorius, susirūpinęs, ar „išspaustas“ tekstas bus toks pat įtraukiantis, žaismingas, kaip ir tas, kuris atėjo su įkvėpimu. Patikinau jį, kad man nereikia savęs versti – tai netinkamas žodis ir negeras veiksmas. Reikia veikti valingai, bet ne per prievartą. Veikti valingai padeda rutina, kai tiesiog įpranti rašyti kas dieną, kai rašymas tampa toks pat natūralus dienos veiksmas, kaip dantų valymas, valgymas, ėjimas pasivaikščioti su šuniuku. Dar geriau, jei rašymas tampa toks pats būtinas, kaip bendravimas su kitu žmogumi ar net kvėpavimas. Profesionalai žino: jei kurią dieną neparašei bent eilutės, jei patingėjai, nustūmei, leidai sau nedirbti, tai sąžinė neduos ramybės ir ims graužti. Rašymas – tai ne tik pirmojo eskizo kūrimas tarsi iš nieko, nuo tuščio lapo, puslapis po puslapio, nuo pirmo iki paskutinio žodžio, ir kaip jau išėjo, taip. Rašytojai kuria pirmąjį eskizą, vėliau ne kartą perrašinėja, stalčiuje turi pasidėję eskizų, kuriuos reikia pabaigti. Būna dienų, kai rašymo kvota išpildoma ilgo laiško draugei forma, inteviu, straipsnio, esė forma, o kartais pakanka ir vieno eilėraščio, kad pasijustum ne veltui gyvenąs… O jei visai juoda diena, gali atsiversti knygą su rašymo pratimais ir pažaisti: dėlioti žodžių asociacijas, kurti eiles tarp kitų poetų eilučių („šešėlinė poezija“), karpyti, maišyti ir klijuoti tekstą („koliažas“), aprašyti seksą maisto terminais, papasakoti savo dienos įvykius minutės tikslumu, užrašinėti nugirstus dialogus arba kurti išgalvotus – tarp žmonių, kurie gyvenime niekaip negalėjo susitikti, perrašinėti savo tekstų ištraukas, pakeičiant pasakotojo perspektyvą, laiką, vietą ir t.t. Gali ką nors veikti, o ne kentėti savo kūrybinį štilį. Kai įkvėpimas (kitaip tariant, darbinga nuotaika) sugrįš, būsi pasistūmėjęs ir prasilavinęs.

Apie visa tai ir pasakoju „Grafomanijoje“ jau daugiau nei penketą metų. Augau ir mokiausi drauge su tinklaraščiu. Rašiau dažnai, dariau pertraukas, rašiau retai. Kai kada išungdavau galimybę komentuoti, kai kada vėl įjungdavau. Šiuo metu skaitliukas rodo virš aštuonių šimtų komentarų (maždaug pusė jų, žinoma, mano pačios atsakymai). Kai kuriuos žmones pažįstu, kai kurių ne, su kai kuriais per komentarus susipažinau. Buvo tokių, kurių iškart paprašiau susilaikyti nuo komentavimo, nes tonas buvo labai panašus į tų trolių iš litmenio ir šatėnų. Mano erdvė – mano taisyklės. Buvo tokių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė nusiteikę draugiškai, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad yra pasiryžę komentuoti ne straipsnio turinį, o kokybę. Paprašiau diskutuoti apie reikalą, o ne apie mane, autorę, nes pamokymų neprašiau. Kai kitam komentatoriui atvirai pareiškiau, kad jo pasisakymas yra įžeidus, man atsakė fantastišku patarimu: „Mokykimės neįsižeisti!“ Taigi, kaip suprantu, auka pati užsigavo, todėl tai jos problema… Per metus gaunu maždaug penkis laiškus iš žmonių, kurie prašo pakomentuoti jų kūrinius. Visuomet yra rizika, kad vienas iš jų ne tik nepadėkos už tai, kad pasakiau savo nuomonę, bet ir pabandys įžeisti, tačiau visgi sulaukiu daugiau padėkų, negu keiksmų. Kartais nemalonius atvejus prisimenu ir klausiu savęs: ar teisingai pasielgiau? Ar nėra taip, kad pati griežtai komentuodama kitų kūrinius pati negaliu pakelti kritikos? Žinoma, net ir gražiausiu tonu parašyta kritika nėra malonus dalykas, tačiau dvigubai nemalonu ją gauti iš anonimų erdvėje, kur norisi jaustis saugiam ir leisti sau daryti klaidas.

Būtent tinklaraštis yra tinkamiausia vieta daryti klaidas, laisvai ir nepriklausomai pasisakyti, neabejoti per daug, spausti mygtuką „publikuoti“ ir atleisti sau už tai, kad paspaudei. Išmokau tokią pamoką: niekada netaisyk senų įrašų kalbos, stiliaus klaidų. Kaip yra, taip ir palik. Nes jeigu žvalgysiesi atgal, tai neturėsi laiko rašyti naujų dalykų, strigsi praeityje ir kentėsi dėl savo klaidų. Taip pat nebijok skelbti įrašų, kuriuos parašei tą pačią dieną. Žinoma, galėtum palikti iki rytdienos, paskui perskaitysi, apmąstysi, pataisysi, paliksi dar iki rytdienos ir taip toliau. Skelbk šiandien ir eik prie kitos temos. Tai toks spartusis mokymasis. Mano įrašai prasidėjo nuo kelių šimtų žodžių gan sunkiai skaitomu, tokiu rupiu stiliumi. Po trejų metų ėmiau rašyti straipsnius po tris tūkstančius žodžių ir gan sudėtingomis temomis. Kas būtų, jei būčiau taisiusi klaidas kiekviename įraše? Tebetaisyčiau ir šiandien. Ir kažin, ar būčiau išleidusi dvi prozos knygas, o trečią kurti įpusėjusi.

Kadangi keičiasi mano pačios uždaviniai gyvenime, keičiuosi aš pati, keičiasi ir „Grafomanijos“ įrašų dažnumas, ilgis, temos. Pradžioje rašiau daugiau ištraukų, straipsnių ir knygų santraukų, daugiau įspūdžių iš gyvenimo svetur. Neslėpsiu, tai dariau tam, kad pritraukčiau daugiau skaitytojų, ištroškusių „egzotikos“ – juk didelė minia greičiau praneš apie mane potencialiems bendraminčiams. Kai dar neturi kompetencijos kalbėti apie dalykus, kurių mokaisi, verta cituoti kitus. Vėliau išmintinga nustoti cituoti kitus, apibendrinti savo autentišką patirtį ir dėlioti savo mintis – tapti cituojamu. Vieną dieną giliai įkvėpiau ir ėmiausi kelis mėnesiu trukusio plano: perskaityti ir pakomentuoti po vieną lietuvių autoriaus knygą per mėnesį. Tai buvo devynios knygos ir devyni straipsniai. Aštrūs straipsniai. Juos skelbti nebuvo malonu ir nesijutau itin saugiai, įtariau, kad pasirašydama savo vardu užsitrauksiu nemalonę. Absurdiška yra bijoti žmonių, kurių nesutikai ir nepažįsti, tačiau čia ir išaiškėja lietuviškos terpės susikaustymo priežastys, bent jau viena iš priežasčių. Vieni žmonės nori visiems būti geri (nors tai neįmanoma), kiti turi per daug pažįstamų ir giminių, kad kalbėtų apie juos tiesiai šviesiai, dar kitiems tiesiog nesvarbu, kad niekas nekalba atvirai, jie nuo pat jaunystės išmokę gyventi dvigubai – su kuo nors pasikalba apie tai, „kaip viskas iš tikrųjų“, o viešai užsideda kaukę ir „viskas gerai“. Arba štai „mėgiamiausias“ mano posakis: kaip Lietuvai – neblogai. Gal kažkam ir neblogai, bet tik ne man. Aš nesimaivau, nevaidinu ir nesikeliu į aukštumas. Rašyti gerai galima išmokti, nors talento, apie kurį niekas konkrečiai negali paaiškinti, nepasidovanosi. Viena iš mano versijų apie talentą: tai gebėjimas dirbti tam tikrą darbą puikiai, to per daug nesimokant. Apie talentą sunku pasakyti, kur jis yra, bet daug lengviau pastebėti, kur jo nėra. O galbūt talentas – tai pats žmogus, jo charakteris, asmenybė? Ar norėtume skaityti puikiai įvaldžiusio rašymo techniką idioto ir beširdžio knygą? Mano užduotis nėra atskirti idiotus nuo intelektualų, aš tik dalinuosi informacija, kuri lietuvių kalba vis dar yra sunkiai prieinama (išleista tik viena – Laimos Vincės – knyga apie kūrybišką rašymą lietuvių kalba, be to, ji skirta mokykloms). Kaip sakė viena baleto meistrė: dėstytojo pareiga yra perduoti amato techniką, o ar jie talentingi ir ar tai yra jų duona – ne man spręsti ir aš jiems savo nuomonės niekuomet neperšu. Kaip gali žmogui pasakyti, kad tai yra jo profesija ar kad jis jai „neskirtas“? Tai yra svarbus pasirinkimas, nulemiantis visą tolesnį gyvenimą, jį gali padaryti tik pats žmogus, o ne joks mokytojas.

Pasakymą „rašyti gali kiekvienas“ suprasti reiktų dar plačiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rašyti tikrai gali išmokti kiekvienas. Ir rašymo mums reikia įvairiausiose terpėse: reklamos tekstų kūryba, žurnalistika, knygos apie istoriją, filosofiją, psichologiją, keliones, šeimos atsiminimai, žymių žmonių biografijos, vieši politikų pasisakymai, mokslo darbai, kino scenarijai ir t.t. Sklandus minčių dėstymas ant popieriaus padeda sklandžiai išsisakyti ir balsu. Užsiminus apie kūrybišką rašymą kažkodėl visiems pirmiausia į galvą ateina mintis apie romanų kūrimą, bet juk tai tik viena sritis – siaura ir sudėtinga. Rašyti gali kiekvienas. Kurti – ne kiekvienas. Tačiau neįmanoma kurti nemokant rašyti gerai. Tai būtų tas pats, kas paleisti į sceną šokti „Spragtuko“ baletą žmogų, kuris pirmąkart gyvenime apsiavė puantus…

Pradėjusi sunkiai ir baikščiai, „Grafomanija“ įsilingavo ir tapo stabilia mano pasisakymų platforma. Kaip dažnai mane aplanko laikotarpiai, kai visai nenoriu bendrauti su skaitytojais… O rašymas ir tekstų skelbimas – tai visuomet bendravimas, net jeigu niekas nekomentuoja, tas kitų skaitymas, apsilankymų skaičių fiksuojantis skaitliukas veikia nuotaiką. Stengiuosi negalvoti apie tai, kad tarp skaitytojų yra tokių, kurie ne tik nesutinka su mano nuomone, bet kuriems aš kaip žmogus visiškai nepatinku, mano mintys jiems atrodo kvailos, jie man jaučia neigiamas emocijas. Stengiuosi rašyti sau, kalbėti sau, būti reikalinga sau. Tik tuomet galiu būti drąsi ir atvira. Pastarųjų metų „Grafomanijos“ įrašai tapo labai asmeniški, juose galite rasti tai, ką aš skaitau, apie ką mąstau, ką atrandu aplinkoje ir knygose, visai sumažėjo praktinių rašymo patarimų, nes pati apie juos vis mažiau prisimenu: jie jau susigulėjo mano galvoje, tai taip elementaru, kad rašydama apie juos negalvoju. Tai kitas lygis ir aš laukiu dar vieno lygio: kai vėl sugrįšiu prie amato, technikos ir sugebėsiu savo žinias ir patirtį apibendrinti knygoje. Nenorėčiau, kad ji būtų eilinė „know–how“, todėl manau, kad turiu pajusti pasitikėjimą, rasti idėją, pavadinimą, ir tik tuomet sėsti prie jos. Gal dar po vieno dviejų romanų?

Beje, kaip ir tikėtasi, „išsišokimai” ir tiesos sakymai „Grafomanijoje“ padarė tam tikrą poveikį mano kūrybos priėmimui filologų terpėje. Baimės buvo pagrįstos: sakysi tiesą, gausi per nagus. Bet aš žinojau, kuo rizikuoju, ir mane traukia rizikuoti drąsiau. Pagaliau ką tokio baisaus galiu patirti? Ignoravimą, tylą. Sustabdyti manęs niekas kitas, kaip aš pati, negali. Bet aš žinau, koks svarbus mene yra atkaklumas. Atkaklumas, kuriam kritikų pripažinimas nesvarbus, nesusijęs tiesiogiai, nebūtinas. Jei pripažinimo nėra – tuo geriau, nes jis ir netrukdo dirbti laisvai. Svarbiau, negu terpės palankumas, yra ryšys su skaitytojais. O skaitytojai mano knygas, kaip ir tinklaraštį, priima išskėstomis rankomis. Patyrusi nemalonių nuotykių su leidėjais, savo romaną „Katė, kurios reikėjo“ išleidau su vyro pagalba – įsteigėme nuosavą leidyklą „Jovaro tiltai“. Nedarome įžūlios reklamos ir nesitikime masių populiarumo, bet orientuojamės į išrankų, išpuoselėto literatūrinio skonio skaitytoją, kadangi visų pirma patys mokomės ir patys siekiame tokiais būti. Sėkmės nereikia tikėtis, laukti, jos neprisišauksi. Tereikia judėti: dirbant, klystant, bet nenustojant eiti pasirinkta kryptimi.

Skaitytojai, o ir kritikai, ne visuomet supranta ir pateisina rašytojo norą drąsiai klysti, nesupranta, koks jis yra būtinas kūryboje. Ar visuomet žinau, ką noriu pasakyti? Jei ir nežinau, tai nujaučiu. Apie ką šiandien kalba „Grafomanija“, ar ji vis dar aktuali? Žinau tik, kad ji unikali, vienintelė tokia, nes atspindi nepakartojamą mano kelionę į literatūrą. Vis paieškau tinklaraščių, entuziastų, kurie darytų maždaug tą patį, ką ir aš: evoliucionuotų iš akylo skaitytojo į profesionalų rašytoją, dalintųsi žiniomis apie rašymo amatą, augintų aplink save skaitytojų auditoriją… Man regis, niša vis dar plačiai atvira, ir kantriai laukiu naujų vardų, naujų balsų.

 

Tagged: eskizas, grafomanija

Ežys kontempliuoja

Apie vyrišką kirpimą

Pirmą kartą vyriškai apsikirpau, kai studijavau Vilniuje, žiemą, po pirmojo semestro pabaigos. Kažką reikėjo gyvenime keisti. Įsiveržiau į vyrų kirpyklą netoli Kalvarijų turgaus ir pareikalavau mane apkirpti už tiek pat, už kiek kerpami vyrai – 7 Lt. (Moterų kirpykloje paprasčiausia trumpa šukuosena būtų kainavusi dvigubai.) Jauna kirpėja dvejojo, teisinosi, kad nemoka kirpti moterų. Aš ją drąsinau: tik kirpkit taip, kaip mokat, man nereikia jokių pagražinimų, tiesiog trumpai. Apkirpo greitai. Į pabaigą išsitraukė elektrinę mašinėlę ir apskuto kaklą (čia man pasidarė įtartina – ar moterims būtina skusti?), padailino ir bakenbardus, paskusdama skruostus abiejose pusėse. Mane išmušė prakaitas, bet tylėjau. Susimokėjau, padėkojau. Jaučiausi gerai, tokia palengvėjusia galva. Nepamenu, ar turėjau ant galvos kepurę? O gal rytietiškų raštų šiltą skarą, kuria šiurpindavau savo kursiokus? Mat su ja atrodydavau rytietiško gymio moteris, suprask, čigonė. Kaip ten bebūtų. Snigo, šalo. Ištranzavau į Šiaulius. Kai įėjau į tėvų namus, mama, pamačiusi mane, apsiverkė.

Apie tinkamą rašytojo gyvenimą

Gary Indiana, apžvalgoje apie Burroughsą (LRB) ima nostalgiškai kalbėti apie rašytojo gyvenimą, ir aš jam pritariu: „Burrougsas turėtų būti įrašytas į tarpą tų paskutinių amerikiečių romanistų, kurie, prieš tapdami rašytojais, nugyveno visą, tikrą gyvenimą, kaip ir Melville’is, Jackas Londonas, Poe, kurie irgi gyveno iš tikrųjų ir metų metus buvo visiškai anonimiški, tarpe žmonių, kurie buvo kitokie, negu jie patys, žmonių iš įvairiausių socialinių sluoksnių, jie pažino vieną didelę meilę ir daug mažesnių meilių, iš pašaknų suprato supantį pasaulį, o tik paskui iš širdies kibo į rašymą. Tokia buvo tipiška Amerikos romanisto trajektorija: net jeigu aprašomoji sritis būdavo ribotai pažįstama, prieš sėsdami rašyti, jie ištraukdavo visą informaciją apie ją ir žmones joje, o visa kita išsiaiškindavo berašydami. (…) Tai buvo profesija, kurios neišmoksi klasėje – ne todėl, kad negalėtų būti mokoma rašyti, bet todėl, kad neįmanoma išmokyti patirties. (Taipogi patirtis negali būti dirbtina, nors kasmet išleidžiama daugybė dirbtinų romanų, kurie netgi patiria dirbtinę sėkmę.)“

Apie žiūrėtoją, kurio nėra

„Įsiklausyk į visus tuos garsus, kurie išnyra tavo sąmonėje, ir tuomet pabandyk atrasti, kas juos girdi.“ — Joseph Goldstein

„Įmanoma ieškoti to, kuris žiūri, ir to pasekoje atrasti, kad nėra to, kurį galėtum rasti.“ — Sam Harris.

Tai gali būti panašu į žiūrėjimą pro langą: dažniausiai žiūrime tik į langą arba tik pro langą, arba tik į savo atspindį lange. Bet juk žiūrėdamas pro langą gali tuo pat metu žvelgti ir į savo veido atspindį. Žiūrėti į žiūrintįjį. Kurio, kaip gali pasirodyti… nėra. Harriso manymu, šis pavyzdys geriausiai atspindi nedualumą (non-duality), kuris nėra kažkur gilumoje, kur jo dažniausiai ieškoma, bet čia pat, arti, paviršiuje. Giliai ir paviršiuje norisi dėti kabutes, nes visa tai metaforos, metaforos, metaforos… Kaip man jos kartais atsibosta. Bet gal kitaip išvis neliktų prasmės ir net taptų neįmanoma kalbėtis?

Apie laiko žudymą šlamštu

Autorinės literatūros kūrėjai traukia iš savęs problemas ir kalba apie žmogiškąją padėtį kuo atviriau. Šlamšto literatūros kūrėjai bėga nuo savo problemų, kalbėdami apie žmogiškąją padėtį kuo melagingiau. Ir vieni, ir kiti padeda sau išgyventi, bet pirmieji padeda išgyventi permainydami, o antrieji – žudydami savo laiką.

Apie pirmuosius žvirblius

Kai kam praverstų geras redaktorius (arba kūrybinio rašymo pamokos): „Rašytojas Jackas Kerouacas, didieji meditacijų meistrai, suvokę transo, ekstazės meno svarbą ir patyrę poetikos galią laisvos kelionės mintijimu ar vien tik jausmu, viena jo styga, esmę bandė nusakyti tuštumos patirties žodžiais ir kelio poezija. Medituoti jie, kaip ir daugelis kitų patyrusių žmonių, pradėjo būdami brandaus amžiaus, kai turėjo jėgos ir valios įveikti prisirišimus, kasdienybės prietarus. Jie iškeliavo ieškoti eroto, žmogaus gimties, ir tai nesugriovė jų skrydžio matematinėmis erdvėmis, sekimo neprieraišiomis intencijomis, dharmos klajonių, perversyvumo iššūkių. Medituojantysis supranta Pasaulį, kurio iki meditacijos dažniausiai neranda. Ji leidžia patirti vandens lašus ant pavasario pumpurų čiulbant pirmiesiems žvirbliams… [paryškinta mano - S. B.] Meditacija yra išsiskleidimas, kaip parabolė, o kontempliacija – susitelkimas, kaip simbolis. Kontempliacijų metu patiriami simboliai, pvz. ikonos, o meditacijų – energijos, tai, kas tarpininkauja. Kažkurioje vietoje kontempliacijos, kurios iš tiesų labiau būdingos Vakarams, susikerta su meditacijomis, kurios būdingesnės budizmui (ar hinduizmui, nesu tikras).“ (Gintaras Mažeikis „Įsikitinimai“, pp. 168-169)

Apie tikrovės bangas

Flaubert’as draugavo su Turgenevu (čia tas delikatusis Turgenevas, kuris labai mandagiai kentė Dostojevskio išpuolius prieš save), jiedu labai aktyviai susirašinėjo. Flaubert’as jam yra pasiskundęs, kodėl negali likti abejingas visuomenės problemoms ir vis įsitraukia į kokią veiklą: „Aš visuomet stengiausi gyventi dramblio kaulo bokšte, bet šūdo potvynio bangos daužosi prie jo sienų, grasindamas pagraužti pamatą.“ (iš “The Letters of Flaubert, 1856-80″, red. Francis Steegmuller)

Apie trijų dolerių meną

Štai komise už tris dolerius įsigijau „Fifty Shades of Grey“ (adekvati kaina, nebandžiau susilaikyti). Keista, bet iš esmės tai yra ir vėl ta pati Pelenės istorija, tik Princas, kaip nujaučiu (dar tik septyniasdešimtas psl.), sadistas, o ji – mazochistė. Bet kuo jums ne humoras! Skaitau ir garsiai kvatoju: Princas užsuka pas Pelenę, kuri dirba ūkinių prekių parduotuvėje, ir perka virvių, izoliaciją, maišų… (Aš neperdedu, taip tikrai atsitinka trečiajame skyriuje.) Jaučiu, kad šis romanas yra savo laikų stopkadras, kaip ir minėjo tas žmogus, kuris parašė trumpą knygą apie bestselerį. Dar įdomu tai, kad E L James (jau prisiminsiu nuo šiol pavardę) pradėjo rašyti knygą kaip internetinį skaitalą, tiksliau, fanfiction (pagal „Twilight“ trilogiją, kurioje, kiek žinau, nebuvo atvirų sekso scenų), pasirašydama (kitu) slapyvardžiu. Turbūt atsirado daug pasekėjų, skaitytojų, ir tapo aišku, kad skaitalas vertas popieriaus. O tada prasidėjo marketingo bajeriai ir bestselerio reiškinys įvyko. Dabar ši autorė, beje, kukli moteris, buvusi žurnalistė ir namų šeimininkė, yra milionierė.

Apie sadizmą

Perskaičiau „Fifty Shades of Grey“ ir dabar esu suintriguota skaityti lietuvišką vertimą. Kaip išversti „Laters, baby.“ Kaip išversti „Holly Moses… Christmas has come.“ Ar labai dažnai ir įvairia forma pasikartojantį žodį fuck verčia kaip dulkintis? Sako, pistis yra per riebu, bet aš propaguoju šitą žodį, teigdama, kad fucking arba jebat’ irgi labai riebu, tik mūsų ausies nerėžia, nes ne gimtąja kalba… Ar pastebėjo romano vertėja bent jau dvi (kiek aš pastebėjau) nuorodas į Shakespeare’ą: „doing the beast with two backs“ ir „to sleep, perchance to dream“? Būtų smagu erotinėje knygoje rasti Churgino vertimą (su informuojančia išnaša apačioje).

Kiek „Atspalvių“ skaitytojų yra susipažinusios su svarbią rolę gavusiu Thomas Hardy romanu „Tess of the D’Uberviles“? Aš tik buvau mačiusi Polanskio filmą su Nastassia Kinski pagrindiniam vaidmenyje. Neseniai nusipirkau (sinchornizacija!) po ranka knygyne pasitaikiusį DVD ir vėl peržiūrėjau – visai kitomis akimis, o dar ir mąstydama apie sadomazochizmą. Kurio, beje, visai nedaug „Atspalviuose“. Lyg ir tikėjausi daugiau, negu kulminacija – šeši smūgiai storu odiniu diržu per veikėjos užpakaliuką. (Mes tokį sadizmą esam patyrę dar vaikystėje…) Tokį sadizmą teisingai vadina „mommy porn“… Daug žandanti buvo sutartis tarp romano pagrindinių veikėjų, kuri – išlaikant įtampą iki pat finalo – taip ir nebuvo pasirašyta (oi, čia spoileris).

Sekso scenos – labai teisingos. Gal, palyginus su labiau patyrusių erotikos rašytojų kūriniais, jos gali pasirodyti ir nelabai išradingos, nežinau, nedaug su kuo galiu palyginti. Anais Nin erotinės novelės tikrai geresnės ir jose daugiau laisvės nuo krikščioniškos moralės – pvz. ne vienoje novelėje nieko nenutuokiančiomis nepilnametėmis džiaugiasi vyriškis. (Jei iš Anais Nin erotikos išimtum poeziją, liktų E L James.) Sadomazochizmo literatūros istorijoje – ne tik de Sadas, bet ir daug vėlesnė Pauline Reage „Story of O“. Erotikos rašytojai sako, kad svarbiausia tokio žanro literatūros užduotis – sužadinti seksualinį susijaudinimą. (Dar vienas sadomazochistas – Ričardas Gavelis.)

Žaidimas rolėmis – tai yra SM žaidimo esmė. Ir čia reikia būti itin geru aktoriumi. Kaip pasakytų Stanislavskis, ne vaidinti, o būti vaidmenyje, veikti. Tai turi būti tiesiog gyvuliškai organiška. Tikrai nepavyktų susijaudinti, jei partneris prastai vaidins griežtą direktorių. Jis turi virsti direktoriumi tam, kad tai nebūtų komiška. Amerikiečių filme „Secretary“ (kur pagrindinis veikėjas advokatas irgi pavarde Grey) yra rodomi tokie santykiai, kuriuose SM yra tikra, nuoširdi meilės išraiška. Filmo išvada: meilė turi daug veidų.

E L James, kaip rašytoja, yra sadistė ir daugelyje vietų jaučiau, kaip man tampo nervus. Gal apskritai rašytojai yra linkę į sadizmą, o skaitytojai – mazochistai? Arba kitaip: tik mazochistas yra idealus skaitytojas? Tik sadistas - idealus rašytojas?

Apie moters vietą virtuvėje

Kažkoks lietuvis psichologas po Conchitos Wurst pergalės Eurovizijoje: „Lietuvoje dar lėtai kinta tradicinis klasikinis mąstymas, pagal kurį moteris turi būti „nėščia, nuoga ir virtuvėje“.“ Nežinojau tokio „tradicinio klasikinio“ išsireiškimo. Čia kinder, kirche, kuche – vaikai, bažnyčia, virtuvė – lietuviška hardcore versija? Net į bažnyčią neišleidžia… Nėščia, nuoga… Virtuvėje.

Apie maistą

Ką valgai, tas esi. Vakar mūsų katinas užvalgė konservų, išėjo į kiemą ir sumedžiojo peliuką. Gamindama vakarienę, pro pravirą virtuvės langą girdžiu cypsmą. Išeinu į kiemą, ogi ten Adolfis moko peliuką salto mortale. Buvo toks gyvas ir įsijautęs, kokio seniai nemačiau. Tyko, laukia, kol peliukas pailsėjęs vėl bandys bėgti. Vos tik sukruta, taukšt per galvą, vos tik bėgs, čiupt už uodegos – atgal, į vietą. Prašiau jo paleisti peliuką, juk ką tik vakarienę pavalgei, negi esi toks alkanas? Ne, kur tau. Akyse toks entuziazmas, toks pasididžiavimas savimi. Uosto tą savo laimikį, laižosi. Gal atnešė man norėdamas pasidalinti vakariene? O aš, jo mylima draugė, turėčiau gi pagirti, o ne atkalbinėti. Atsitūpiau ir apžiūrėjau peliuką. Tamsoka, kiemo lempos šviesoje matau, kaip ant šono gulėdamas tankiai kvėpuoja, pavargęs, išsigandęs, o ant kaklo – kraujas… Tokie mažiukai nuo tokių žaizdų neišgyvens, net jei ir paleisi jį dabar. Ką padarysi. Prisiminiau budistų dilemą (iš Bruce Lee filmo, berods): jei neduosi paukšteliui kirmino, paukštelis numirs, jei duosi – kirminas numirs… O pati gi vakarienei gaminu jautienos kepsnius – visą jautį dėl manęs kažkas papjovė! Ar man kaltinti katiną? Man net moliuskų gaila, kai pašaunu į orkaitę kepti. Juk gyvi būna, kai plaunu, sutraukia “barzdas” į vidų, leidžia bubulus… Katinas su peliuku žaidė kokį pusvalandį. Kai jau nebecypsės ir nebejudės, maniau, bus nuobodu ir paliks laidojimui. Oi ne. Išeinu pažiūrėti, ką veikia, ogi kramto jau po truputį, pasigardžiuodamas. Ilgai ėdė, gal penkiolika minučių. Po to vėl ėmė ieškoti aukų. Jeigu jau tokia sėkmė šiandien. (Pilnatis.) Neieškok, sakau, dvi pelės per dieną – maža tikimybė, jei jau dvejus metus tavęs nemačiau sumedžiojusio. Vyras grįžęs išgirdo, ką katinui sakau. „Jam kablys,“ – paaiškino. Aha, susipažinkit: žvejas susitinka medžiotoją. Aišku, aš irgi didžiuojuos savo katinu. Ne koks mėmė, pelenai nebyra dar. Tikras katinas turi medžioti peles. Per peles juk žmogus su katinu ir susidraugavo dar Senovės Egipto laikais. Bet vis tiek maniškio pupuliuko įvaizdis pasikeitė. Žiūriu į tokį mielą snukutį ir matau žvėrį. Ir jis pats, rodos, pasijuto baisiu žvėrim, nes dėbčioja į mane iš apačios. Apetitas po medžioklės nepablogėjo. Laimė, ir neapsinuodijo jis laimikiu, dėl ko jaudinausi – juk peliukas galėjo būti apspangęs nuo žiurknuodžių, lengvai pagaunamas. Bandžiau nufotografuoti jį sėkmės momente, bet vaizdelis išėjo neryškus, kaip dažnai ir būna nusikaltimo fotografijose. Vyras juokėsi, kad reikia raudonai apibrėžti aukos vietą, kad matytųsi. Juolab, kad toji auka tos pačios spalvos, kaip ir nusikaltėlis – abu pilki. Šiandien žiūriu į katino ausis ir stebiuosi: toks peliškas! Taip, ironija: ką valgai, tas ir esi. Tavy dabar daugiau peliškumo, Adolfi. Tas peliukas, kurį vakar nuskriaudei, tapo tavo dalim. Ir mano dalim. Nes aš neišgelbėjau jo.

Apie pasiūlymą skaityti toliau erotiką

Prieš kelias dienas kitame „Salvo“ komise radau kitas dvi „Atspalvių“ knygas. Būtent antrą ir trečią, kai jau esu perskaičiusi pirmąją! Parodžiau vyrui, nusijuokiau ir padėjau į lentyną. Ačiū, tiek to. Man jau ir pirmoji prailgo. Ir nieko ji man nepaliko po savęs. Erotinis susijaudinimas truko tol, kol užverčiau knygą. Jei norėčiau vėl susijaudinti, geriau atsiversiu Anais Nin ar Pauline Reage. Įdomu, kad vyrai – tie, kurie skaitė, ir tie, kurie gavo daugiau sekso tuo tarpu, kai jų moterys skaitė „Atspalvius“ – yra pasimetę ir nesupranta erotinės knygos sėkmės. Juk parašyta taip prastai! Taip, bet pornografinis filmas irgi nufilmuotas prastai, tik niekas iš jo daugiau nereikalauja. Svarbu, kad yra tinkama dinamika. Kas būtų, jeigu knyga būtų ir dinamiška (erotiška), ir parašyta puikiai? Super bestseleris? O gal ir ne.

Apie jautrumą perkant maistą

Maisto parduotuvėje prie kasos ėmė dirbti komunikabilus pardavėjas. Keturiasdešimties su virš, pliktelėjęs ilgaplaukis surišta uodega, su minusiniais akiniais, plonais metaliniais rėmeliais. Informatiko (geek) tipas. Aptukęs. Labai nesimpatiškas, šiaip jau. Prieš mane pirko moteris, kuriai kažkas atsitiko su šuniuku. Jie kalbėjosi apie migdymą. Dialogas buvo gan familiarus, tačiau visgi small talk ir tokia staiga rimta tema (šuns migdymas), nors paviršutiniškai (o, tai va kaip būna, tai mat, visi turi kada nors numirti). Įtariau, kad jie visgi nepažįstami. Tada atėjo mano eilė. Iš pradžių paklausė, kaip visada privalomą klausimą, kokia buvo mano diena. Aš, kaip visada, kiek sutrikau, nes nemėgstu penktą valandą susumuoti dienos, kuri dar nesibaigė. Pardavėjui nesakiau, kad namuose palikau orkaitėje šutinamą osso buco ir pusiau pažiūrėtą filmą („The Devil Probably“, Roberto Bressono). Tada atsakiau, kaip visada, su potekste, ačiū, bet atšokit nuo manęs: „Good.” (Gerai.) Pardavėjas pakėlė antakius ir perklausė: „Good?“ Tai ką čia bepridursi. „Good.“ Daugiau neturiu ką jam pasakyti. Ar norit sužinoti, kad šiandien ryte kankinausi su sonetais, neprisiskambinau vienai įstaigai, susinervinau, ėjau pasivaikščioti su Arvo Part ausinėse, man nusišypsojo nepažįstamas pagyvenęs vyriškis, o aš pagalvojau, keista, kodėl? Juokingai su milžiniškom ausinėm atrodau? Kas ten dar – neįvykdžiau užsibrėžtų planų, nieko reikiamo neparašiau, net leidyklos buhalterijai, net Jovaro tiltų puslapiui, nors žadėjau. Youtube pažiūrėjau video apie Knygų mugėje vykusį (2011) pokalbį tarp Daugirdaitės ir Parulskio, šiek tiek buvo juokinga, šiek tiek nejuokinga ir – ne, poezija nemirė, net jeigu keli žymūs lietuvių poetai jai daro dirbtinį kvėpavimą virtuvėje. Manau, kad vietoj viso šito labiausiai tinka žodis good, bet vos tik pardavėjo ranka pasiekė katino konservus, man buvo užduotas antras, rimtesnis klausimas: „Tai kokį kačiuką namie laikot“? Hm, pirmiausia, jis ne kačiukas, pasakiau ir pridūriau, manydama, kad jis klausia apie kačiuką, nes konservų porcijos mažos. Paaiškinau, kad mano katinas dydžiu šiaip mažokas, bet jau gan senas. Pardavėjas: „Small cat, big personality?“ (Mažas katinas, didelė asmenybė?) Perklausiau: kaip? Jis pakartojo. Mes vis perklausinėjom vienas kito ir teko kartotis – taip būna, kai žmonės nepasiruošę išgirsti ir suprasti vienas kito. Kyla nemalonus jausmas, kad nemoki kalbos, nors iš tiesų tiesiog nesupranti, kodėl tavęs šito klausinėja? Reikėtų paklausti vietoj to: „O ką sakytumėt, jeigu prie kasos prieičiau tik su higieniniais paketais?“ – „So, what’s your menstrual flow today?“ (Tai, ar stiprios šiandien menstruacijos?) Gal baikim. Aš ateinu į parduotuvę apsipirkti – tai jautrus momentas, aš nenoriu, kad prie manęs kabinėtųsi pardavėjai. Aš ir šiaip nekenčiu small talk, taigi atleiskit mane nuo pareigos tuo užsiimti tokioje vietoje. Arba pradėkit kalbėti ką nors įdomaus, pvz.: „Have you read Shopenhauer recently?“ (Gal neseniai skaitėt Schopenhauerį?) Net jeigu mano atsakymas būtų neigiamas (o jis būtų neigiamas), jau gali prasidėti įdomus pašnekesys. Nors ir labai trumpas. Jau mano mažasis katinas drasko langą, einu įleist į vidų. O tą pardavėją įsidėmėjau: kitą kartą eisiu prie kitos kasos…

Apie ežiuką

Prieš savaitgalį (penktadienio vakarą vėlų) vyras nukirpo mane ežiuku. Apvaliai, be jokių pagražinimų. Kamuolia galva (šiaulietiškai). Baisu buvo. Pajutau, kad laikau sugniaužusi ant kelių dešinę ranką – į kumštį. Šiandien antradienis ir tai buvo pirma diena, kai drįsau išeiti į lauką (apsipirkti ir tvarkyti reikalų) be kepurės! Na, ir šilta diena šiandien, apie aštuoniolika. Vėjas kuteno pakaušį – labai keistas pojūtis. Iš pradžių atrodė, kad visi į mane žvilgčioja. Paskui nusiraminau ir pati į nieką nežvilgčiojau. Juk retai kada seku, kas į mane žiūri. Neturėčiau pati elgtis kitaip. Ar tie praeiviai gali žinoti, kad prieš savaitę buvau ilgaplaukė? Tai jeigu niekas manęs kitokios nepažinojo, aš jiems esu tokia, kokia esu dabar. Ežiukas. Akiniai vis dar tinka. Antakius apsitvarkiau, netgi pasidažiau. Dabar, jeigu nesišypsau, atrodau labai niūriai, kaip kokia tremtinė ar kalinė. (Nors moterų kalėjimuose nekerpa ežiuku, ar ne?) Galiu pamedituoti apie tai, kaip jautėsi moterys konclageriuose nuskustos. Daug blogiau, negu aš, pati to norėjusi. Prieš tai mano šukuosena buvo labai klaiki (atrodžiau tokia bronelė), o dabar atrodau keistai, vyras sako, “juokingai, bet savam elemente”. Įdomus sutapimas: Facebooke viena klasiokė atkasė mano seną nuotrauką, kur aš, trumpaplaukė, šaunu iš pistoleto. Keli žmonės paspaudė like. Niekas nežino, kad aš ir vėl bang bang! Gal reiktų nusifotkinti naujaip? Dabar mano plaukai atrodo taip, kaip reikėjo tam fantastiniam trileriui. Tik mano veidas daug vyresnis ir netiktų… Taip, mano veidas pasikeitė, mano plaukai gerokai žili, bet man gražus tas sidabras… Vaikščiojau po gatvę, įsimaišiau tarp žmonių, tikrai neatrodžiau keisčiausia toje minioje… Pro mane praėjo dvidešimčia metų vyresnė apkūni moteris ryškiai rožiniais plaukais, sušiauštais kaip liepsnos. Na, pagalvojau, čia mano kitas planas – dažytis rožine! Juokauju. Pardavėja Coles, kuri mane jau atpažįsta, tokia indė liūdnomis, didelėmis, per pusę veido, akimis, pažiūrėjo į mane (įdėmiau, negu visada?) ir nieko nesakė. Man neramu, kad kai kurie žmonės gali manyti, jog man vėžys, chemoterapija ar pan. Bet gal ne. Juk mano ežiukas labai tankus, sveikas.

Apie žvejybą

Savaitgalį važiavom žvejot prie vandenyno, Pt. Lewi. Ten ant uolų reikia stovėt ir ilgai žiūrėt į plūdę. Man davė laikyti didelę meškerę. Laikiau laikiau, traukiau traukiau. Su dumbliais ištraukėm žuvėką. Gal karšis? Rausvas toks. Slidus. Kabliukas buvo akyje. Akyje meškerės kabliukas! Tiesiog iš Atwood eilėraščio! Dabar mačiau, kaip tas kabliukas iš akies ištraukiamas. Žuvėkas taip suspurdėjo, kad išmečiau jį iš rankų. Skauda juk. Tokia stipri konvulsija, kad iš bet ko išsiveržtų. Taip išeina, kabliuką mažiau skausminga palikti akyje. Cha. Bet aš tą žuvėką vėl paėmiau į delnus, neleidau vyrui jo pasilikt („supjaustyčiau į gabalus ir panaudotume žvejybai“), suskydau, ne, sakau, paleiskim šitą, jei pagausim dar vieną, tai jau nepaleisim… Antro nepagavom. Bet čia mano pirma didelė, palyginus, žuvelė. Žuvėkas, kaip sakiau.

Eukalipte prie mūsų mašinos vakare susibarė dvi koalos. Viena norėjo lipti pas kitą, o ana pyko, ko čia lipi. Iš pradžių taip keistai žvygavo, kad pamaniau, jog vaikai. Paskui ėmė riaumoti, baubti kaip elniai. Tada prisiminiau, kieno čia toks balselis gali būti. Kaimynai iššoko iš palapinės ir basi puolė su iPhonais fotkint. Prieš tai tupėjo palapinėj, kalbėjosi ten (ir dar ką nors darė?), vengdami gamtos. Stovyklavietėje beveik nebuvo vietų – o lietingas žiemos savaitgalis, nors ir ilgasis (Karalienės gimtadienis). Nuostabu. Ryte dvi merginos paprašė ištraukti jų mašiną iš molingos balos. Jų išsinuomotas autobusiukas vadinosi Juicy – su seksualios pusnuogės pin up merginos piešiniu. Abi itin žemo ūgio, berniukiškai apsikirpusios hipsterės. Mano manymu, lesbietės. Vyras su savo aparatūra ištraukė jų tą mašiniuką. Lengvai. Viena mergina man sako, neturim kuo atsidėkot, duotumėm nors butelį vyno, bet neturim… Sakau, kad ačiū, mes negeriam. Apsidžiaugė.

Apie liepos mėnesio sniegą

Orai tokie visai australiškai žiemiški – uraganiniai vėjai, lijundros, naktį temperatūra artėja prie nulio… Yra čia mūsų valstijoje toks vadinamasis alpių regionas, visai geri kalniukai, kur šiuo metu prisnigo daugiau nei metro storio pusnų. Nuo mūsų namų iki ten – pusdienis važiavimo. Kažkaip net traukia ten nukakti ir pagurgždėti po sniegą, ko nedariau jau pusantrų metų. Šiandien ėjau pasivaikščioti po savo rajoną su ausinėmis ir pamačiau prie gatvės stovintį žmogų su slidėmis ant pečių. O už tvorų – krūmai žydi. Jie čia žydi visus metus.

Tagged: Anais Nin, E L James, Gintaras Mažeikis, Gustave Flaubert, Ivan Turgenev, Margaret Atwood, Pauline Reage, Sam Harris, William S. Burroughs

Tobulų eskizų dirbtuvės

Pagal Gombrowiczių

Įeik į sapno sferą.

Tada pradėk rašyti pirmą į galvą atėjusią istoriją ir parašyk kokius 20 puslapių. Paskui perskaityk ką parašęs.

Per visus tuos 20 puslapių gal atsiras viena scena, keletas pavienių sakinių, kokia nors metafora, kuri uždegs, sužadins tave. Tuomet perrašyk viską iš naujo, stengdamasis, kad tie sužadinantys elementai taptų pagrindu – ir rašyk, nesiskaitydamas su tikrove, siekdamas tik patenkinti savo vaizduotės poreikius.

To antrojo redagavimo metu tavo vaizduotė jau pasuks tam tikra kryptimi – ir kils naujos asociacijos, kurios dar tvirčiau apibrėš veiklos sritį. Tuomet parašyk dar 20 puslapių, sekdamas paskui asociacijas, visur ieškodamas sužadinančio – kūrybinio – paslaptingo – apsireiškiančiojo prado. Paskui dar kartą viską perrašyk. Taip darydamas nė nepastebėsi, kada susivers pagrindinių scenų, metaforų, simbolių virtinė ir turėsi reikiamą šifrą. Tuomet visuma, remdamasi savo pačios vidine logika, tavo rankose ims augti ir formuotis, scenos, personažai, sąvokos, vaizdai pareikalaus papildymo, ir tai, ką jau sukūrei, padiktuos tau visa kita.

Tačiau privalai žiūrėti, kad taip pasyviai atsiduodamas kūriniui, leisdamas, kad jis kurtų pats save, nė akimirką nesustotum jį valdyti. Čia turi laikytis tokio principo: nežinau, kur mano kūrinys mane nuves, tačiau kad ir kur nuvestų, privalo išreikšti mane ir mane patenkinti Ir visos problemos, kurias tau pakiša toks savaiminis ir aklai atsirandantis kūrinys, etikos, stiliaus, formos, intelekto problemos turi būti sprendžiamos dalyvaujant tavo kuo skaidriausiai sąmonei ir kuo realistiškiausiai (nes visa tai yra kompensacijos žaismė: kuo labiau esi pašėlęs, fantastiškas, intuityvus, nepaaiškinamas, nepakaltinamas, tuo labiau privalai būti blaivaus proto, susitvardęs, atsakingas).

Galų gale: tarp tavęs ir tavo kūrinio prasideda kova, tokia pat kaip tarp vežėjo ir pasibaidžiusių arklių. Negaliu jų suvaldyti, bet turiu saugotis, kad posūkyje jie neišverstų mano brikelės. Kur nuvažiuosiu – nežinau, bet nuvažiuoti turiu sveikas ir gyvas. Dar daugiau – turiu įstengti tuo važiavimu pasimėgauti.

Ir galiausiai: kovoje, kilusioje tarp vidinės kūrinio logikos ir mano asmenybės (nes nežinia: ar kūrinys yra tik pretekstas, kad galėčiau pasisakyti, ar aš esu pretekstas atsirasti kūriniui), tose grumtynėse gimsta kažkas trečia, kažkas per vidurį, kažkas, ką sukūriau ne aš, tačiau vis dėlto tai išėjo iš manęs, – nei gryna forma, nei betarpiškas mano pasisakymas, bet deformacija, gimusi „tarp“ sferoje: tarp manęs ir pasaulio.

(Witold Gombrowicz. Dienoraščiai 1953-1956)

Pagal Bernotaitę 

Sutinku su visomis grožybėmis, kurias išdėstė Gombrowiczius. Aš būtent panašiai ir dirbu, tik čia pabandysiu dar kažką pridurti. Tai ne receptas, tai – gairės ir mano patirtis. Dalinuosi:

1. Pirmojo eskizo neliečiamybė.

Išsaugok pirmąjį eskizą, suteikdama jam skaičiuką vienas (1). Tų skaičiukų bus daug (nes bus daug eskizų), todėl labai svarbu netaisyti tame pačiame dokumente. Atrodo, kad tai labai elementaru ir neverta priminti, tačiau ne sykį susidūriau su siaubu – toks jausmas, kad teksto perrašymas, taisymas ar vystymas sunaikins pirmąjį eskizą, kuris buvo labai spontaniškas, gyvas, tikras, įkvėptas – vadink kaip nori. Taigi įsitikink, kad pirmasis eskizas yra pagarbiai išsaugotas ir išliks nepaliestas, kas beatsitiktų. Sunkią valandą, jei vėlesnius eskizus berašant ims rodytis, kad nusivažiavai, nutolai nuo pirminės idėjos ir nėra tekste šviežumo, visuomet galėsi atsiversti pirmąjį eskizą ir patyrinėti jį. Jeigu rašydama toliau vis dar pajunti baimės krustelėjimus („kodėl aš gadinu kūrinį, juk iš pradžių taip gerai parašiau!“), patikink save dar ir dar kartą, jog pirmasis eskizas ilsisi saugus ir neliečiamas („aš negadinu to, ką jau parašiau, aš tik ieškau kito būdo papasakoti tą patį, kitame dokumente!“). Pirmasis eskizas yra tobulas. Pagirk save ir pažadėk jo nekeisti – toks jis ir liks tavo archyvuose amžiams.

2. Kodėl ir kaip palikti eskizą nuošalyje.

Neskaityk (apsėstai) pirmojo eskizo, jeigu tau jis kelia vien tik pasigėrėjimą ir pasididžiavimą savo talentu. Jeigu prisimeni visas rašymo metu užplūdusias emocijas. Tai, kad rašydama verkei, šiurpai, prakaitavai, drebėjai, o tavo ranką vedžiojo protėvių sielos, yra nuostabu ir bus verta papasakoti interviu, tačiau darbui, kuris laukia rašant antrąjį eskizą, tai nepadės. Imk į rankas eskizą taip abejingai (ar net skeptiškai), kaip tai darytų autorės nepažįstantis skaitytojas. Pirmajame eskize paleidai iš pasąmonės debesis žodžių. Skaitysi juos pasitelkusi sąmonę, analitinį protą, logiką. Ieškosi tekste logikos, pasikartojimų, netikėtumų ir dėsningumų. Bandysi suprasti tai, ką anąkart išjautei. Todėl privalai pamiršti pirmąjį eskizą, jo faktus, detales ir savo emocijas. Pamiršti padės kitų autorių knygų skaitymas (juk visada verta studijuoti literatūros istoriją) ir kitų savo dalykų rašymas (galbūt – jei pasiseks – vėl ekstatinėje būsenoje). Nukreipk ir sudomink savo protą kuo nors kitu, kad net nekiltų noras atsiversti ir vėl pasigėrėti savo tobulu pirmuoju eskizu. (Tai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. O gal net metus.)

3. Laikas rinkti medžiagą.

Ne tik po pirmojo eskizo parašymo, bet ir tarp kitų vėlesnių eskizų, rink medžiagą, artimai ir tolimai susijusią su kūriniu. Net jeigu kūrinys autobiografinis ir esi įsitikinusi, jog turi absoliučią atmintį (tai – reta savybė), su kūrinio temomis susijusiose knygose gali rasti įdomų požiūrio kampą ar kokį negirdėtą faktą. Rašyk konspektus – mintis, sapnus, ištraukas, klijuok iškarpas, piešk. Ingmaras Bergmanas būtent nuo tokių konspektų ir eskizų pradėdavo rašyti tiek scenarijus, tiek romanus. Tik prirašęs A4 dydžio storą sąsiuvinį, imdavo tuščią lapą ir pradėdavo pirmąjį ištisinį eskizą. Niekada nuo tuščio nepradėdavo rašyti kino režisierius Ericas Rohmeras – prieš tai panaršydavo savo jaunystės dienoraščiuose. Panašiai kūrė ir Tarkovskis, pagrindinius vaizdinius ir temas rasdavęs savo nuolat pildomuose užrašuose. (Kažkodėl į galvą dabar atėjo tik su kinu susiję rašytojai. Bet jie – irgi rašytojai.) Rinkdama medžiagą gali netiesiogiai įsigilinti į savo kūrinį. Tai puikus būdas dirbti prie kūrinio toliau, jo nuolat neskaitant, jį bandant primiršti iki kito skaitymo, tačiau visai neužmesti. Tai – labai svarbus brandinimo laikas.

4. Kodėl svarbu neduoti pirmojo eskizo skaitytojams.

Pirmasis eskizas yra tobulas ir – tik tavo akims skirtas. Svarbu yra gerbti viduje vykstantį kūrybos procesą ir pripažinti, kad mažai apie jį gali nutuokti. Daug kas vyksta giliai pasąmonėje – ir geriau to netrukdyti. Bet kokios pastabos iš šalies – teigiamos ar neigiamos – gali pakeisti galvojimo kryptį, įtakoti ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Po pirmojo eskizo klausti kitų nuomonės yra per anksti. Dar pati nežinai savo nuomonės. Dar nežinai ir negali žinoti, apie ką tas kūrinys. Tau nereikia, kad žmogus iš šalies komentuotų, kištųsi, diktuotų. Šiame etape esi pernelyg pažeidžiama. Kaip nepasakoji kitiems (net artimiausiems) savo intymių sapnų, taip ir šitas – tobulas pirmasis sapnas – turi likti neišduotas. Augink viduje paslaptį. Tai mįslė, kurią pati turėsi įminti. Tavęs laukia nepaprasti dalykai, kuriuos sužinosi apie save. Su jais turėsi susitvarkyti visų pirma pati. Po to nuspręsi, ką ir kaip tai nori perteikti skaitytojams. Jeigu išduosi save šiame etape – pateiksi pirmąjį eskizą kitiems – kitą kartą bus daug sunkiau atgauti pasitikėjimą ir rašyti naujo kūrinio pirmąjį eskizą, nekritikuojant savęs, atsipalaidavus, įkvėptame pakylėjime.

5. Keletas galimų keitimų antrajam eskizui, kuriuos belaukiant galima išbandyti.

Svarbu atsikratyti jausmo, kad pirmasis eskizas yra šventas ir netaisytinas. Kartais turi prisiversti, perlaužti savyje tą pernelyg sureikšmintą baimę. Ne, joks tekstas, netgi labai įkvėptas, parašytas ekstazėje, transe ar kontakte su metafizika (kas tai bebūtų), nėra toks ypatingas, kad negali būti keičiamas, tobulinamas.

Perrašyk vieną savo kūrinio pastraipą kitu laiku, pvz. jei parašyta esamuoju, pakeisk į būtąjį kartinį ar būsimąjį. Tik pabandyk – tai ne galutinis variantas, galbūt net ne tarpinis variantas, tai – eksperimentas.

Perrašyk vieną pastraipą iš kito personažo pozicijos, kitu asmeniu, pvz. jei buvo pasakojama pirmuoju asmeniu (aš atėjau), pakeisk į trečiąjį (ji atėjo) arba antrąjį (tu atėjai). Jeigu kūrinys yra autobiografinis, galima pažaisti ir duoti pasakotojui kitą, ne savo, vardą. Padeda atsitraukti, pažiūrėti į save iš šalies.

Perrašyk, išbandydama „svetimą“ stilių: pasirink kitą nuotaiką (buvo ironija, dabar – siaubas, įtampa, arba atvirkščiai), pažaisk su kalbos ritmika (banguotieji sakiniai, o gal atvirkščiai – trumpi, kapoti), išbandyk žurnalistinį, mokslinį, šaltą toną, išbandyk buitinę kalbą, gatvės žargoną. Pabandyk rašyti šiltai, intymiai, nepadoriai atvirai, taip, kaip rašytum dienoraštyje (prisimink, kad šito, kaip ir dienoraščio, nereikės niekam rodyti).

Perrašyk, praplėsdama kiekvieną sakinį, pilstyk iš tuščio į kiaurą. Rašyk sąmonės srautu be skyrybos ženklų ir su gramatinėmis klaidomis. Viskas čia leidžiama.

Perrašyk, atsisakydama bet kokių pagražinimų, sutrauk sakinius iki kelių žodžių, būk taupi, ištrauk sakinių esmę. Būk kraštutinė minimalistė.

Perrašyk ir padėk į šalį. Įvertinti, ar kas nors iš to buvo naudinga, galėsi vėliau, kai pamirši, kad šituo apskritai užsiėmei. Gali būti (greičiausiai), šitie bandymai nepateks į antrąjį eskizą. Bet atvers daugiau laisvės ir parodys galimybes. Vien galvojimas apie juos, vien žinojimas, kad visi tie teksto vartymai yra įmanomi, jau atveria vaizduotę. Tai padės susirasti sau užduotį antrojo eskizo perrašymui. Be užduoties, be plano – neverta pradėti. Kvaila būtų tikėtis, kad vien kartodama tą patį daug kartų, ką nors pakeisi.

6. Kas, jeigu mano pirmasis eskizas po ilgo laiko perskaičius vis dar kelia galingas emocijas ir atrodo tobulas?

Atrodo, tikėtumeisi po ilgo laiko skaitydama matyti klaidas ir būti savikritiška, bet kartais būna, kad kūrinys vis tiek labai arti (viskas per daug atpažįstama) ir jame nieko nesinori keisti. Arba neaišku, ką keisti, nors lyg ir jauti, kad kažkas ne taip. Neatmesk (vieno procento) tikimybės, kad kūrinys yra puikus ir jį jau galima siųsti leidykloms. Bet visgi užsikabink už teisingos intuicijos: juk kažkas ne taip, tik aš dar nežinau, ką taisyti. Tarp pirmojo ir antrojo eskizo turėjai laiko kažko naujo išmokti, keistis, augti. Jeigu tokią galimybę išnaudojai, tai greičiausiai matai pirmojo eskizo klaidas ir trūkumus. Jeigu nieko nedarei, nesimokei, nieko naujo neparašei ir neperskaitei, tik laukei, tai gal tą tobuląjį eskizą verta dar kuriam laikui padėti į šalį. Jeigu ne viską savo kūrinyje supranti, jeigu jis tau pačiai vis dar kupinas mįslių, tai nereiškia, kad kūrinys „tiesiog labai protingai parašytas“. Tai reiškia tik tai, kad kol kas pati nežinai, ką kalbi. Sužinok.

7. Kiekvienas eskizas yra tobulas.

Antrąjį eskizą irgi geriausia rašyti įkvėptoje būsenoje. Reikia sulaukti tos būsenos. Ji ateis. Jos nereikia spausti iš savęs. Reikia tik ruoštis jai. Būti pasiruošus priimti smūgio bangą ir – užšokti ant tos bangos. Trečiąjį, ketvirtąjį ir aštuoniasdešimtąjį eskizą – irgi rašysi įkvėptai. Ir visus juos padėk į šalį palydėdama žodžiais: tu esi tobulas. Visus užvadink skaičiukais, kad vėliau žinotum eiliškumą. Kaskart, kai nesiseks rašyti, galėsi atsiversti kurį nors ankstesnį kūrybos etapą ir analizuoti, tikrinti, lyginti, nukopijuoti puikiai pavykusias vietas. Paradoksas: turi tikėti, kad kiekvienas šiuo metu rašomas eskizas yra tobulas ir tuo pat metu nesitikėti, kad jis yra galutinis ir pats sėkmingiausias. Juk žinai, kad pasaulyje nėra nieko tobulo. Arba tobula tik laikinai, kai protas aptemdytas jausmų (kaip būna ir mylint „tobulą“ žmogų – tik išėjęs iš meilės apdujimo suvoki, kad mylimasis yra ne tobulas, bet pats geriausias – tau). Tačiau kiekvienas naujas eskizas, žingsnis po žingsnio, artina prie tobulybės. Jeigu vėlesnis eskizas bent kiek geresnis už ankstesnįjį – judėjimas vyksta, pažanga daroma, viskas gerai. Ne visi pradedantieji suvokia, kiek daug teksto tenka prirašyti, kol pasieki pageidaujamą gerą rezultatą – eskizą, kurį siųsi beta skaitytojams – bandytojams.

Tagged: Andrejus Tarkovskis, Eric Rohmer, eskizai, eskizas, Ingmar Bergman, literatūrinis scenarijus, perrašymas, scenarijus, stilius, struktūra, Witold Gombrowicz, įkvėpimas

Kviečiu sugrįžti šviesą

1.

Susimąstyti verčiantis jaunuolio (filologijos studento) prisistatymas „Metų“ žurnale: „Atvykęs mokytis į Vilnių, su savimi atsinešiau ir šiek tiek kaimo gyvenimo patirties – iki šiol negaliu ja nusikratyti. Sugrįžus autobusu atgal, namai nebeatrodo tokie patys, mieste taip pat esu tik svečias, vos spėjęs per keletą metų apšilti kojas… Tad ir mano kūryba yra apie buvimą „tarp“ šių dviejų erdvių, nuo kurių nuplėšdamas po skiautę, bandau statytis naujus namus.“

Atpažįstu problemą: man buvo panašiai. Klasiokas, metais anksčiau apsistojęs studijuoti Vilniuje, susitikęs mane Pilies gatvėje po kelių pokalbio sakinių sarkastiškai tarė: „Tu apsispręsk, Sandra, ar kalbi šiaulietiškai, ar vilnietiškai!“ Hm, bet aš, nors ir stovėdama Vilniaus centre, kalbuosi su šiauliečiu, su kuriuo dar niekuomet gyvenime nekalbėjau vilnietiškai. Vieneri metai – ir žmogus, vos spėjęs apšilti kojas sostinėje, jaučia pareigą nusikratyti savo praeities provincijoje. Natūralu, kad sunku ja nusikratyti – vos keli metai praėjo! Nesvarbu, kad grįžus tėviškėn namai neatrodo tokie patys – keitiesi tu pats, tikėtina, augi. Dar po dešimties metų sugrįžus atrodys, kad visi daiktai, namai, vietovės, net žmonės galbūt, neįtikėtinai susitraukė, sumažėjo… Bet jie nepasikeitė. Pasikeitei tu pats. Tačiau kaip paguosti tą jauną žmogų – niekas nepaguodė manęs! – kad nereikia nusikratyti savo praeities, kad nevalia, kad negalima, draudžiama jos kratytis, ypač, jei nori būti rašytojas!

Kita vertus, tokie laikai, tokios kartos. Santykis su savo vietove kitoks. Mes neturime šaknų, nes neturime žemės. Esam nauja bežemių karta. Štai su vyru neseniai žiūrėjome filmą pagal Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“ (nuo paauglystės jį pamenu, nes visi žiūrėjom filmą, kuriame Mis Kaunas, būsimoji Arvydo Sabonio žmona, pasirodo nuoga krūtine), ir ten pagrindinis veikėjas eina per laukus, miškus ir kiemus į ūkį tarnauti bernu. Žygiuoja su ryšulėliu ant pečių, ir takai jam žinomi, nereikia žemėlapio. Vietos žmogus. Šita žemė yra jo. Tai yra tėvynė – ne teoriškai, o praktiškai. Ne įsivaizduojama, o patiriama juslėmis. Tokį žmogų ištrėmus iš tėvynės – kaip daugeliui ir atsitiko vėliau – didelė dvasinė trauma, tragedija. „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus, ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus…“ – taip dainuodavo mano babytė, kurios nieks niekada nebuvo ištrėmęs, atvirkščiai, jai davė pusę dvarelio namo, kai ponai pabėgo į Rygą (o kur toliau – nieks nežino).

O mudu su vyru (jis – tremtinių, aš – homosovietikų vaikas) patys išvažiavom ir toli nuo savo tėvynės jaučiamės nepadoriai gerai. Nes mes nesam patyrę savo šaknų, savo žemės taip, kaip tie prieškario žmonės, išmatavę tėvynę pėdomis. Tai nei gerai, nei blogai. Taip yra. Esame kitos rūšies augalai, žinot, tokie, kurie pajūryje ridenasi – sėkla apaugusi ilgais šiaudų spygliais. Kai vėjas nustos pūsti, kur sėkla sustos, ten sudygs.

2.

Fotografas Antanas Sutkus (kalbintas 2009 m., išleidus retrospektyvos albumą): „Žinoma. Anksčiau nereikėdavo jokių leidimų fotografuoti paprastus žmones. Pasižiūri į žmogų, pamoji jam, nusišypsai, jis nusišypso tau, pafotografuoji, tada prieini, prisistatai, pabendrauji ir toliau fotografuoji. Paskui, žiūrėk, tas nuveda pas kitus ir jau fotografuoji to žmogaus draugus.“

„Dar pirmame kurse būdamas vienai profesorei uždaviau tokį klausimą, ir ji atsakė man giliai įstrigusiais žodžiais: žmogaus žmoginimas. Šio principo laikausi iki šiol ir nesąmoningai perkeliu tai į fotografiją. Kiek tai įmanoma, nežinau, ne visada pavyksta, bet tai yra kiekvieno mano kadro siekiamybė – užčiuopti žmogaus sielą ir jos neišgąsdinti.“

Bet štai šiais laikais Sutkus jau kažkodėl nenori ieškoti žmoguje žmogiškumo: „Jaučiu ne tik ekonominę, bet svarbiausia – moralinę visuomenės krizę. Todėl ir nesinori to įamžinti. Todėl, matyt, ir nefotografuoju dabar. Aš jaučiuosi svetimas šiuolaikinėje visuomenėje. Bijau net pripažinti tai sau… Ji man tolima. Nors dar turiu mintį įsidėti juostelę į fotoaparatą ir išeiti į gatvę…“

O kuo šie laikai baisesni už senuosius? Menininko užduotis nepakito ir nepakis. Tas žmogaus žmoginimas yra labai svarbus ir nelengvas įsikirsti dalykas. Žinau, suvokiu, bet vis abejoju, ar jau tikrai pagaunu savo kūryboje. Rasti žmogiškumą savo gyvenimo istorijose, paskui – kitų gyvenimuose.

3.

Kaip tik atvirkščiai – geri dalykai kainuoja mažai, nes apie juos žino mažuma. Dauguma perka ne tai, kas gera, o tai, ką perka dauguma. Štai vakar žuvų skyriuje nusipirkom lašišos galvą. Doleris penkiasdešimt! Riebi, didelė, šviežia. Išsivirėm puodą žuvienės vakarienei (kaina – drauge su naujomis sriubos lėkštėmis: 6$ (lėkštės) 1.5$ (galva) 2$ (daržovės ir kt.) = 9.5$), ir man dar šiandien pietums liko. Katinui davėm virtas lašišos akis, bet jis jas paniekino, ryte išmečiau. Dar neįsisamonęs gerų dalykų kainos.

4.

Po interviu su rašytoju Ischoku Meru nesusilaikiau ir pakomentavau: „Tai, kas rašoma be sąmonės, nesuvokiant žodžių ir sakinių prasmės, yra ne pasąmonė, o nesąmonė…“ Iš Mero pasisakymo: „Jūs klausiate, o aš bandau atsakyti, bet nereikia perdaug pasikliauti autoriaus aiškinimais, autorius daug ko gali nežinoti apie savo kūrybą, tad ne jam aiškinti savo kūrinį ar kūrybą. Kūryba yra sąmonės ir pasąmonės rezultatas, todėl autoriui daug kas nematoma, nežinoma, gal net nesuprantama. Visa tai atsiveria kritikui, literatūrologui. Jei būtų kitaip, jei pasąmonė nedalyvautų, jei autorius viską žinotų, matytų ir suprastų, išeitų, kad jo kūryba grindžiama tik sąmone, tai kur tada kūryba?“

O kas atsiveria skaitytojui? Ar kas bando kliautis autoriaus atsakymais? Mums tik įdomu, kaip autorius aiškina. Mes patys irgi pridėsim nuo savęs, bet jau tikrai neimsim tikėti vien autoriumi ir nenustosim galvoti, ieškoti supratimų. Daug ko gali nežinoti, tai nereiškia, kad visko nežinoti (arba – nieko nežinoti). Pakanka žinoti šiek tiek, numanyti, nujausti netgi, suvokti, ką kalbi, ką rašai, ką perteiki, kaip veiki. Jei kūryboje (ir kalbėjime) dalyvauja sąmonė, tai dar nereiškia, kad visai nedalyvauja pasąmonė. Apskritai, neįmanoma atkirsti nuo savo veiksmų, minčių ir žodžių nuo pasąmonės. Naivu to net tikėtis. Nes mūsų sąmonė tėra aguonos grūdelis didelėje pasąmonės kūdroje. Bet va neturėti ką pasakyti apie savo kūrinį, motyvuojant tuo, kad bet koks kalbėjimas panaikins pasąmonės dalyvavimą ir bus „per daug“ sąmonės – tikra nesąmonė. Čia iš serijos „kodėl rašytojai bijo psichoanalizės“…

5.

Geras buvo, kai telefonu paklausiau savo mamos apie politiką. Mat man labiausiai ir rūpėjo pasikalbėti apie tai. Nes gal senukai bijo karo, Rusija manevruoja aplink Lietuvos sienas, Krymo okupacija, karas Ukrainoje. Ką tu! Išgirstu, kad karas visai priimtinas, mamos balso tonas aštrėja, garsėja, ji pasibaisėjusi tuo, kas rodoma per televizorių – „Nu tie mūsų durniai! Taip juoktis iš žmogaus – Putinui ūsus kaip Hitleriui pripaišė, ginčijas, kiekviens kitaip saka…“ – nes, kaip žinia, mūsų „politologai“ nemoka kalbėti ir nusišneka dabar visi, kas netingi, o žmogus prie televizoriaus, apie politiką išvis neraukdamas, ima manyti, kad pasaulyje (Lietuva juk pasaulio centras) – chaosas!

Niekas netiki tuo karu – sakau „niekas“, nes mama kalba tai, ką girdi iš tėvo, o tėvas kalba tai, ką girdi iš Pūko radijo arba pats susidaręs nuomonę, žiūrėdamas televizorių, taigi mano tėvukai yra „tautos balsas“, kuriam patiktų, jeigu „kas ateitų ir gerai supurtytų juos“ - turima omeny Lietuvos politikus, tarsi jų purtymas nepalies paprastų žmonių, nepralies visų kraujo… Mane patikino, kad rusai nepuls tankais, o „paleis bombikę“. Juk atominiai laikai, Lietuvoje vis dar išgyvenamas Šaltasis karas.

„Daba da tie rinkimai artėj…“ – suklusau, nes gal jau ir už Grybauskaitę niekas nebenori balsuoti, kaip prieš mėnesį žadėjo? A, rūpestis dėl rinkimų į Europos parlamentą (turbūt). Dar gali būti referendumas dėl žemės pardavimų užsieniečiams. Su tais referendumais, kaip ir su bet kokia įdomesne politine situacija, nėra kas paaiškintų dorai ir suprantamai, logiškai, racionaliai, be isterijų ir savęs rodymo. Landsbergis raudonu iškreiptu veidu šnypštęs: „Jie apsirijo, jie jau apsirijo!“ – turėta omeny Rusija, kuri neva jau „apsirijo“ ukrainiečių žemėmis. Iš kur jis traukia tokias išvadas? Iš širdies gelmių turbūt, nes yra poetas, šauklys. Tai ir šaukia. Labiausiai mane šokiravo mamos pareiškimas, kad jai „patink tas Putins!“ Ką?! Ji man pareiškė, kad čia tai bent žmogus, net kažkur Rusijoj po potvynio žmonėms namus nemokamai pastatė… Kokius namus? Po kokio potvynio? Kokią televiziją jūs ten žiūrit?! Lietuvos televiziją, man sako. Lietuvos?! Tai štai kaip sugeba mūsiškiai „formuoti visuomenės nuomonę“.

Putino rodymas su Hitlerio ūsais, Putino statomi namukai, Putino tas ir anas, bet koks – teigiamas ar neigiamas – jo paveikslas yra jo reklama… Vyresniosios kartos žmonės supranta rusiškai, supranta apskritai rusiškumą (tai, ko „protu nesuvokt“), ir jiems tai artima vien dėl to, kad suprantama. Niekas to iš jų neatims, niekas to nepakeis jų galvose. Svarbu jaunimo nesupažindinti su „geruoju dėde Putinu“, kuris nekenčia „Europos iškrypėlių“. Neosovietikai jautrūs bet kokiai propagandai, jie ją priima kaip poeziją, kaip šventuosius raštus, kurie „viską sustato į savo vietas“, nes vergai nepratę būti laisvi, vergai ilgisi Rankos. Bet kaip siaubinga iš savo tikros motinos išgirsti tą entuziazmą! „Man patink tas Putins!“ Akimirksniu pakvimpa sovietinėm dešrelėm (su tualetiniu popierium sudėtyje), mes vėl tame bespalviam laikmety, kai visi lygūs, nes visi draugiškai bijo, todėl gyvena pabrukę uodegas, žino, ką keikti, nes kalti ne mes, o jie, bet jie ir geri mums, kai nepyksta. Gyventi nekišant galvos, nepypsint savo nuomonės, kuri niekam nereikalinga, pasilaikant savo mintis sau, gyventi be minčių. Dėl mūsų gyvenimų kalti ne mes, o kiti. Betgi turėtų būti įmanoma kalbėti viešai suprantamai, aiškiai, išdėstyti problemą racionaliai, argumentuoti diskusijose… Argi neįmanoma, argi nėra žmogiškųjų išteklių?

Straipsnius skaitom iš anglofoniškų leidinių – ten viskas paaiškinta protingai, nors autorių nuomonės ir skiriasi. Svarbiausia, kad čia nesukuriamas įspūdis, jog griūna pasaulis. Nes jis negriūna. Sakau mamai: šią minutę pasaulyje vyksta bent trys keturi karai. Taigi sakyti, „kad tik nebūtų karo“ – tarsi jo dabar nėra – neteisinga. Kaip rašė straipsnyje apie Koršunovo spektaklį „Žuvėdra“ Audronė Girdzijauskaitė – neva viskas bus gerai, bus tų spektaklių, „jeigu nebus karo“. Bet karas jau yra. Karas vyksta nuolat. Tik ne visi karai taip arti Lietuvos.

Kai mama sako, kad televizijoj visokie veikėjai riejas kaip kokie idiotai, „o juk išsilavinę žmonės!”, atsakau: vadinas, tai nėra išsilavinę žmonės, be to, reikia žiūrėt ne į kalbas, o į darbus. Mama, atrodo, suprato mane. „Tai jau tikrai taip“, sako, ir užbaigiam apie tai pokalbį.

6.

Prezidentės kalboje žodžiai: „Jeigu mes išvažiuosime, į Lietuvą atvažiuos gyventi žmonės, kuriems ji nebus tėvynė.“ Na, po vienos kartos Lietuva jiems taps tėvyne, taigi… Bet Lietuva nebus tokia, kaip dabar, tai faktas. Kaip faktas yra tai, kad nieko pasaulyje nėra pastovaus.

Įdomiai siejasi per australų TV žiūrimas serialas „The Story of the Jews“, kurio autorius Simon Schama kilęs iš Lietuvos. Jo seneliams Lietuva buvo tėvynė. Priešpaskutinėje serijoje Schama pasakoja, kad Lietuvos žydai buvo laikomi labai kietais, apie juos buvo sakoma, kad „nededa cukraus į [žydišką žuvies patiekalą]“ – gyvenimas Lietuvoje sunkus, sūrus, ne pasilepinimui. Vaizdai ekrane iškart tapo sodrūs, šaltų spalvų (buvo dedami gražūs filtrai), dangus apsiniaukęs. Nespalvotose fotografijose – įvairių profesijų žmonės (ne tik pirkliai, degtinės ir silkių pardavinėtojai), jie įsikibę vienas į kitą, sveikai atrodantys, patenkinti…

Į Lietuvą bus sugrįžta serijos pabaigoje, prie kalbų apie Holokaustą. Parodė Plungės istoriją: vietiniai žmonės žydus surinko ir uždarė viename pastate (ar ne sinagogoje?), dvi savaites nedavė maisto, vandens, neleido išnešti mirusiųjų. Žmonės mirė savo išmatose. Likusiuosius gyvus išleido, liepė išniekinti Torą, tada nuvedė iš mišką ir liepė išsikasti kapą. Tada sušaudė. Tai darė ne vokiečiai, ne SS žudikų būriai, tai darė lietuviai kaimynai, su kuriais žydai gyveno. Tai – žiauriausia Holokausto istorijos dalis. Buvo sunku žiūrėti. Dar rodė Plungės (vienintelį, kaip jis pats prisistato) žydą, kuris daro medines skulptūrėles. Jakovas Bunka. Jis bandė pasakyti, kiek tūkstančių žydų gyveno Lietuvoje, kiek jų buvo išžudyta (manrods, kažką ėmė painioti), bet galiausiai pasakė procentus teisingai: išnaikinta 96 % žydų. Seriją Schama užbaigė žodžiais: „Senovės žydų išmintis sako, kad šviesa niekur nedingsta, kai ją užgesina vienoje vietoje, ji iškeliauja kitur.“

Nusibraukus ašaras nuo akių, dingtelėjo mintis: šviesa išėjo kitur, štai tas „žydų prakeikimas“ Lietuvai. Šviesą reikia pakviesti sugrįžti. Savaime niekas nepasikeis, reikia atsiprašyti – vieną kartą atsiprašyti nepakanka – reikia žinoti, atminti, gedėti ir nepamiršti, kad šitokia tamsa gali užplūsti bet ką, bet kur, tad būtina saugoti šviesą, ir išmokti gyventi su savo nusikaltimais.

Prieš keletą metų drauge su Poezijos pavasario dalyviais lankiausi restauruotoje Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose. Prasitariau, kad su mudu vyru labai domimės Holokausto tema. Viena (žymi) poetė manęs paklausė: „Ar jūs žydė?“ Atsakiau, kad ne. „Jūsų vyras žydas?“ – Ne. „Tai kodėl jūs domitės žydais?“ Sutrikau, nepamenu, ką atsakiau. Užtat pamenu, kad ji muziejaus vadovei papasakojo anekdotą apie tai, kaip atsirado Frenkelio fabrikas: atseit lietuviai nenorėjo iš Talšos ežero traukti dvokiančios deguto statinės, o Frenkelis ją ištraukė, nes žinojo, kad jis pilnas auksinų, išsitraukė ir pastatė fabriką… Niekas nesijuokė. Vėlgi – nenoriu kaltinti tos poetės. Tiesiog taip yra. Mes net nejaučiam, kaip įžeidinėjam ir kitus, ir pačius save.

7.

„Šnirpštas, dramblio šnirpštas!“ – šaukia Miltinis dok. filme, kurį žiūrėjau Youtube. Senis kalba žemaitišku akcentu, kuris primena ir vyro tėvuką, ir tokį buvusį kalėjimo prižiūrėtoją iš Lietuvių namų. Primena visus žemaičiuojančius. Žemaitiškas filosofavimo stilius – viskas kertama nuo pirmojo skiemens ir sava nuomonė išdėstoma aiškiai, todėl aplinkiniams tiesiog baisu. Apimti siaubo, jie negali su juo diskutuoti, gal ir šiaip negalėtų – negabūs, tad siurbčioja vigilijos (mėgstamas Miltinio žodis) vaišes, mėto replikas ir patys sau kikena. Vos tik kuris nors pabando iškelti „gilų“ klausimą, pavyzdžiui, „Ar yra kas nors vertingesnio už gyvenimą?“, Miltinis pasiunta, ir teisingai, nes kas gi tokios nesąmonės gali klausti, jei ne idiotas? Ką? Kas čia per klausimas, kas gali būti vertesnio už gyvenimą? Tai kad mes nieko nežinom apie tai, kas už gyvenimo! Arba mirtis, arba gyvenimas! Tai kas galėtų būti geriau už gyvenimą – mirtis? Mirtis nėra gyvenimas! Visgi jis įsivėlė į diskusiją – monologą – diskusiją su pačiu savimi – ir jis turi ką pasakyti, velnias. „Ar aš nuėjęs į drabužių parduotuvę klausiu, kodėl kelnės neturi trečios kiškos?“ Miltinis monologuose išeina į visišką ekstazę ir kiekvienas aplinkos krustelėjimas jį veda tolyn minčių labirintais. Ne, jis ne beprotis, prie išėjimo yra prisirišęs siūlą ir randa kelią atgal. Miltinis – išsilavinęs mužikas. Žiūrint į jį, turint galimybę paklausyti jo intonacijų, galima įsivaizduoti, kaip kalbėdavo (filosofuodavo?) Simonas Daukantas…

8.

Senąjį (ir vienintelį – man) „Tadą Blindą“ bežiūrint: Blinda turėtų kalbėti žemaitiškai, o ne lietuviškai. O ponai – lenkiškai. Nebent prievaizdas Eduardas laužytų liežuvį mužikams suprantama kalba. Be to, tai parodytų, kad Eduardas pats yra kilęs iš lietuvių, o ne šūdlenkis. Lenkiškai kalbantys ponai būtų didelis kontrastas žemaičiams ir daug geriau atspindėtų tuometinę politinė Lietuvos situaciją. Ir flirtas tarp Blindos (beje, mokančio ir lenkiškai?) bei panelės Kristinos būtų labai įdomus. Abu beveik nesupranta vienas kito – tai tik jaunų kūnų trauka. Na, bet tarybinis kinas neturėjo intencijų parodyti žemaičių ir Lietuvos istorinės tiesos, norėta kalbėti apie klasinę nelygybę. Filmas apie marksizmo-leninizmo „natūralias“ ištakas mūsų lokacijoje. Visgi filmas „žiūrimas“ ir turi aktualumo. Dabartiniai „naujieji“ ponai daug kuo panašūs į „šūdlenkius“ – nenori kalbėti paprastų žmonių kalba, tad irgi nusipelno botago per apatines kelnes. Nuostabu tai, kad ūkinės detalės tikslios – arkliai nebalnoti, tikri žemaitukai, ir jie nelengvai paklūsta (juk yra kinkomieji, o ne pasijodinėjimui skirti). Tie arkliai daug ką „išveža“. Jų sutramdymas galėtų simbolizuoti procesą, kuomet sąmonė ima pažinti instinktą ir su juo ima tvarkytis. Žmonės jau nepasitiki aklai vienas kitu, nes atpažįsta skriaudą. Bet poniškumas nėra prigimtis, prigimtyje mes visi lygūs (gimtyje ir mirtyje). Visgi šiuolaikinė „Tado Blindos“ versija turėtų ką pasakyti.

9.

Ką atsakyti į Prezidentės kvietimą menininkams ir intelektualams būti pirmose gretose, o ne šešėlyje? Sunku pasakyti, ar daug mūsuose yra tų menininkų ir intelektualų. Tie, kurie šoka į pirmąsias gretas, kaip taisyklė, dėmesio trokštantys idiotai. Man svarbu žinoti, ką turiu daryti aš pati. Turiu toliau kalbėti apie žmogiškumą, būti žmogiškumo liudytoja. Ieškoti jo gyvenimo pavyzdžiuose, skatinti jį, bendrinti žmones. Kalbėti tiesą, nemeluoti. Tai nelengva, bet tai mano pasitikėjimo zona, ir tai naudingiau, negu, kaip būtų galima tiesiogiai suprasti, stojimas į pirmąsias gretas politine prasme. Apie politiką nutuokiu mažai ir todėl geriau man į tai nesikišti. Galiu tik komentuoti apie žmogiškumo padėtį. Dėlioti mintis pagal faktus. Rasti netikėtų sąsajų. Žiūrėti filmus apie Holokaustą, skaityti apie sovietų režimą ir apskritai Lietuvos istoriją ir garsiai kalbėti apie tai, ką matau.

Durni žiniasklaidoje klausimai keliami: ar šiandien lietuviai stotų ginti (ginklu) Lietuvos? Net daromos statistinės apklausos… Žiauru. Nesugebėti iškelti reikiamo klausimo, kuris aktualus būtent dabar – tai didžiausia žiniasklaidos išdavystė prieš tautą.

Šiuo metu didžiausia problema, mano manymu, yra korupcija. Ir ją – nes tai yra prioritetas – sėkmingai atakuoja Prezidentė. Ar šiandien lietuviai vėl patikės politikų nerealiais „geresnio gyvenimo“ pažadais? Per kiekvienus rinkimus balsuojama už dabartinės valdžios priešininkus, nes šitie „nepateisino lūkesčių“, o kiti „žada geriau“…

Patikėkit, net tokioje turtingos ekonomikos šalyje, kaip Australija, kai kurie senukai negali įpirkti mėsos, todėl organizuojamos akcijos „Adopt a pensioner“ – įsivaikink pensininką (nuoroda)… Malšinti tokius paprastus, greta egzistuojančius skaudulius, gali ne politikai, o eiliniai piliečiai. Įsiklausykim: „Emigrantų elitas į Lietuvą nenori grįžti ne dėl ekonominių priežasčių. Elitui priklausantys emigrantai labiau akcentuoja prastą Lietuvos psichologinį klimatą, tolerancijos bei pagarbos žmogui trūkumą.“ (nuoroda į straipsnį) Lietuvos visuomenė yra sergantis kūnas, kuriam reikia ne plastinių grožio operacijų ir ne maisto papildų…

10.

Bibliotekoje atsiverčiau Achmatovos dvikalbį eilių rinkinį. Prie vieno vertimo pieštuku (nervingas braižas, skirtingų dydžių raidės, kreivai) parašyta: „No no no bad translation!” [ne ne ne blogas vertimas!]. Užmečiau akį į originalą, paskui į vertimą – žmogus teisus. Ar įmanoma išversti į anglų rusišką kalbos pojūtį? O lietuvišką? Ne. Užtat reikia mokytis užsienio kalbų ir skaityti dvikalbius poezijos leidinius.

Dar atsiverčiau kitą tos knygos puslapį ir ten buvo tekstas apie tai, kaip Achmatova pateko į kalėjimą (rašyta apie keturiasdešimtuosius) ir ją kažkas atpažino (kad poetė), tuomet šalia sėdėjusi moteris pasilenkė prie jos ausies ir sušnabždėjo: „Ar galit tai aprašyti?” Achmatova atsakė: „Galiu.” Ta moteris nusišypsojo – jos veide švystelėjo keistas pasitenkinimas. O gal ne pasitenkinimas? Ironija? Suokalbis? Keršto saldumas? Paskutinė viltis? Tokiame vaizdelyje - literatūros paskirtis sudėtingu istoriniu laikotarpiu.

Tagged: Ana Achmatova, Antanas Sutkus, Audronė Girdzijauskaitė, Holokaustas, Ischokas Meras, Juozas Miltinis, Marius Katiliškis, Simon Schama, sovietai

Veikėjo charakteris #3: praktika

Galvoju, kai kam skaitant mano konspektus gali pasirodyti, jog patarimai skirti norintiesiems mėgdžioti holivudinį kiną. Na, juk yra ir tokių. Mėgdžioti to kino schematiškumą? O gal tik išmokti „skaityti“ tą kiną profesionaliai? Juk ne tas pats yra žiūrėti atsipūtus amerikonų romantines komedijas ar trileriukus. Netgi inteligentai karts nuo karto prisipažįsta – prisipirkau tarkovskių, o žiūrėti turiu sveikatos tik holivudus (Knausgaardo pavyzdys)…

Mano manymu, amato dalykai yra svarbūs ir tam, kuris nenori sekti tradicija. Tam, kad laužytum taisykles, reikia jas žinoti. Kitas dalykas, tradiciją reikia žinoti kaip istoriją. Na, ne „reikia“, o padeda. Galbūt kai kas susiprotėtų, kad mėgdžioti Tarantiną nėra tas pats, kas būti tokiam, kaip Tarantinas, cituoti dešimtis senųjų kino meistrų – nes jis juk mėgdžioja daugelį mums nežinomų senų filmų, perfiltruodamas juos per savo prizmę, sukurdamas unikalų stilių. Jis myli visą kiną, o mes mylim tik Tarantiną.

Dar vienas dalykas: išmokus schemas, galima iš jų kad ir pasijuokti. Neseniai žiūrėjau keletą skandinavų filmų, kuriuose žanras labai gražiai išsuktas. Siaubo filmas „Dead Snow“ (slasheris) – tikrai siaubingas – apie nacių šmėklas, žudančias atostogautojus Norvegijos kalnuose. Fantastinė siaubo komedija (!) apie trolius „Trollhunter“ (vėl norvegai). Minėtasis švedų filmas apie vampyrus „Let the Right One In“ – jį bandė perdirbti amerikonai – na, ir perdirbo, bet nesiruošiu to žiūrėti, kaip ir perdirbtos „Mergaitės su drakono tatuiruote“. Kai kada tie, kurie už holivudo ribų žaidžia su holivudiškais šablonais, sukuria tokį unikalų dalyką, kurio paskui maldauja amerikonai. Kine visuomet atsiras vieta asmenybei, deja, Holivude jos greit parsiduoda blockbusterių gamybai (Darreno Aronofskio pavyzdys – gražios pradžios pabaiga – milijoninis „Noa”).

Bet pakaks mano minčių apie kiną. Grįžkim į paskaitą. Cleary šįkart turėjo daug pasakyti, todėl kalbėjo taip greitai, kad vos spėjau užsirašyti. Kai ko jis nepaaiškino plačiau, bet gerai, kad aš nesu praleidusi nė vienos jo paskaitos ir suprantu kontekstą. Visi mano užrašai, kuriuos čia skaitote, yra šiek tiek ir mano interpretacija.

Taigi, turiu pirmąjį scenarijaus eskizą, skaitau ir įsivaizduoju veikėjus, viskas dar tik žalia, kažko trūksta, ką daryti?

1) Patikrink savo veikėjo pasakojimo perspektyvą (narrative poin of view).

Pasakojimo perspektyva tai – informacija, kurią žino auditorija. Kiekvienu filmo momentu auditorija gali žinoti (1) daugiau, negu veikėjas; (2) mažiau, negu veikėjas; (3) tiek pat, kiek ir veikėjas.

Jei auditorija neužimta informacijos analize, jei žino, kas vyksta, ji turi laiko jausti. Vienu metu įmanoma tik arba jausti, arba galvoti. Taigi perjunginėdamas auditorijos „žinojimą“, filmo autorius gali sąmoningai manipuliuoti emocijomis:

(1) auditorija žino daugiau – simpatizuoja su rūpesčiu (concerned sympathy);

(2) auditorija žino mažiau – simpatizuoja su smalsumu (curious sympathy);

(3) auditorija žino tiek pat, kiek ir veikėjas – atsiranda empatija, susitapatinimas (pvz. veikėjas eina į tamsų sandėliuką, iš kurio ką tik girdėjo klyksmą, ir viską matome iš jo perspektyvos, taigi žinome tiek pat, kiek ir jis – baubą pamatysime tuo pat metu su veikėju).

Gerame filme pasakojimo perspektyva perjungiama dažnai, o jei perjungiama retai – geriausia, kad tai būtų sąmoningas pasirinkimas. Jeigu pasakojimo perspektyva neperjungiama dėl nežinojimo, kad egzistuoja tokia perspektyva, tai filmas rizikuoja būti nuobodus ir varginantis, neišlaikantis žiūrovo dėmesio. Taip pat erzina, jei per ilgai nežinome, ką veikia veikėjas, arba jeigu per greit sužinome viską apie veikėjo veiksmus, todėl lengvai spėjame, kuo viskas baigsis. Taip gali atsitikti ir per ilgai laikant auditoriją sukabintą su nieko nesuprantančio veikėjo perspektyva, nors lyg ir atrodytų, kad tai turi sukelti empatiją. Būtina perjunginėti pasakojimo perspektyvą! Scenarijų rašantys profesionalūs kūrėjai (daugiskaita, nes dažnai kuriama ne po vieną) sudėlioja atspausdintas scenas į vieną eilę ir skirtingomis spalvomis susižymi pasakojimo perspektyvos virsmus.

2) Užtikrink, kad veikėjai būtų ne lėkšti, o ryškūs, gilūs (rounded). 

Ryškus veikėjas vienu metu dirba ir už personažą, ir už siužetą, ir už temą (judina siužetą savo veiksmais ir apsisprendimais, atstovauja temą savo įsitikinimais). Gerai išvystyti veikėjų personažai sukuria gyvo žmogaus įspūdį, mums atrodo, kad už istorijos ribų jie gyvena savo gyvenimą, apie kurį mes visko nežinom, tačiau nujaučiam jo egzistavimą. Detalės sukuria visumos įspūdį.

Apie veikėjų gyvybę nereikia galvoti pirmajame eskize, nes tuomet svarbiau yra spontaniškumas, tereikia eiti ten, kur veda intuicija. Tačiau kituose eskizuose tenka imtis nuoseklaus veikėjo kūrimo. Padėti gali galvojimas apie kelis dalykus:

(1) Kokia veikėjo funkcija, t.y. kokia veikėjo paskirtis pasakojimo siužeto atžvilgiu? Kodėl jo reikia istorijai? Kaip jis ją keičia?

(2) Kokia veikėjo individuali prigimtis? Turim omenyje personažo asmenybės pojūtį (sense of personality), jo moralinį kodą, psichologinį tipą. Pastaba: išskirtinė asmenybė neturi būtinai būti ekscentriška, tai nebūtinai išsišokėlis keistuolis! Patarimas: tam, kad geriau pajaustum veikėjo prigimtį, pakeisk jo aplinką – perkelk į kitą šalį, kitą laiką, kitą pasaulį. Veikėjo esmė turėtų nesikeisti ir nuskraidinus jį į Marsą ar perkėlus laiko mašina į Senovės Graikijos laikus.

(3) Ką atstovauja veikėjas? Šalutinis veikėjas yra tam tikros pagrindinio veikėjo savybės, charakterio bruožo simbolis arba antipodas, padedantis pagrindiniam veikėjui sužibėti kontrasto būdu. Filme „Unforgiven“ pusaklis banditėlis yra pagrindinio veikėjo (Eastwoodo) priešingybė, tiek fizinė (negali šaudyti / puikiai šaudo), tiek dvasiškai (negali žudyti, geras žmogus / puikus žudikas, blogas žmogus).

3) Bandyk apversti procesą ir išvesk siužetą iš veikėjo charakterio (reverse engineer plot from character).

Per tai, kas jis yra, veikėjas diktuoja tai, kas jam atsitinka. Tai ypač tinka nekomplikuotiems žanrinių kūrinių veikėjams. Privatus seklys film-noir susitinka moterį, bet mes žinome, kad jis yra vienišius, todėl galų gale liks vienišas, tokia jo lemtis (ir tokia film-noir taisyklė). Jis nepasitiki žmonėmis, visi yra sukčiai, todėl išsiaiškina ir tai, kad moteris jį bando maustyti („The Maltese Falcon“). Pagal personažą ir kurdamas gali numatyti siužetą.

Tačiau sudėtingi, komplikuoti veikėjai neleidžia nuspėti siužeto posūkių (buvo parodyta tamsaus kolorito ištrauka iš Kieslowskio „Dekalogo“ pirmosios serijos, kur visiškai niekas nebuvo aišku). „Tikrai geri personažai yra per geri siužetui,“ – sako Cleary. Tokie veikėjai būtinai keičiasi, todėl negalima prognozuoti jų poelgių.

Šalutiniai veikėjai išprovokuoja siužeto posūkius (pivot points), veikia protagonistą, jie yra siužeto pokyčių agentai (agents of plot change). Jei šalutinis veikėjas nieko nekeičia siužete, tai reiktų iškelti klausimą, kam jis išvis yra kūrinyje?

4) Nustok jaudintis dėl to, ar tavo istorijos protagonistas simpatiškas (likeable)! 

Apie tai neseniai buvo kalbama australų scenaristų bloge „Draft Zero“ podcaste.

Klausinėti tokio dalyko yra bergždžias užsiėmimas. Verčiau galvoti taip: veikėjai nėra mano draugai, jie man neturi patikti. Neigiami veikėjai gali būti gerai parašyti, super įdomūs, todėl – simpatiški, o teigiami gali būti nuobodūs, monotoniški, nuspėjami, todėl – nesimpatiški.

Nesimpatiškas veikėjas yra tik tas, kuris prastai sukurtas. Kas yra simpatiškas veikėjas? Suteikiantis pramogą, besikeičiantis, neįprastai besielgiantis, kupinas konfliktų, nuolat veikiantis, aktyvus! Gėris neturi nieko bendro su tuo, ar mums patinka veikėjas.

Hitchcockas vidury filmo „Psycho“ priverčia sirgti už nusikaltėlį, kurio pradžioje auditorija nekentė. Kaip tai padarė? Mus pastatė į veikėjo poziciją, ėmėme matyti iš nusikaltėlio perspektyvos, todėl susitapatinome su juo, įvyko nevalinga empatija. Toks pokytis yra labai naudingas dalykas.

Auditorija domisi: kada veikėjas taps simpatišku? Verta pagalvoti, kas veikėjo charakteryje mums nepatinka ir ką jis turi daryti, kad imtų patikti. Svarbu padaryti taip, kad tas pokytis būtų išradingas, neįprastas, stebinantis.

5) Parašyk veikėjo charakteristiką.

Tai ne veikėjo biografija, ne CV (nors yra ir toks pratimas), bet greičiau sinopsis (trumpas turinys), charakterio studija. Charakteristikoje laisva forma reiktų paliesti šiuos punktus:

(a) esminis veikėjo klausimas (apie tai minėjau įraše „Tekstų architektūra“) – problema, su kuria susiduria veikėjas (filme „Shame“: kaip Brandonas supras, kad priklausomybė seksui jam tapo priemone tvarkytis su jausmais, ir tai įstūmė į aklavietę?);

(b) apibrėžkite veikėjo laikyseną kitų atžvilgiu: vienišius, draugas, komandos narys, vedlys?;

(c) ar veikėjas suvokia savo tipą? kas atsitinka siužete, kai jis/ji suvokia tai? kas išprovokuoja šį pokytį?

(d) STATUSAS – statusai nėra įgimti, visi žmonės vaidina statusus; auditorijos dėmesys pagaunamas tuomet, kai keičiasi statusai; koks veikėjo statusas – koks yra jam artimiausias, natūralus, ir kokį tenka vaidinti socialinėje aplinkoje? gal veikėjas sąmoningai nusprendžia keisti savo statusą? kuris kitas veikėjas atakuoja, keičia pagrindinio veikėjo statusą? gal tam yra gilios priežastys?

(e) kokia kūrinio struktūra – vedama siužeto ar veikėjo? koks esminis dramos klausimas (vėl „Tekstų architektūra“)? jei istoriją veda siužetas, tai ar įvyks esminis veikėjo pokytis? jei istoriją veda veikėjas – galima apversti klausimą: kaip esminio dramos klausimo išsprendimas padaro veikėjo virsmą akivaizdžiu? (how does the resolution of the main plot question makes the answer to character change inevitable?) („Erin Brockovich“)

Reziumė:

Net jeigu parašytum puikiausią scenarijų, jis nebus geresnis už geriausią scenarijų, kuris jau parašytas. Pasaulyje daug scenaristų, kurie daug meistriškesni už tave. Visi siužetai jau parašyti, todėl neturėk iliuzijų, kad sukursi tokį, kokio dar pasaulis nematė.

Vienintelis dalykas, kuris gali būti unikalus ir kurio autorius gali būti tik tu pats, yra veikėjai. Tavo istorija gali išsiskirti iš kitų tik stiprių, ryškių, originalių veikėjų dėka.

Veikėjų unikalumas priklauso nuo tavo paties asmenybės, o tu, autoriau, esi unikalus, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Todėl nekopijuok kitų, o atkreipk žvilgsnį į save. Nemeluok sau, būk sau ištikimas. Kopijuodamas kitus, nusigręži nuo savęs, o juk pasaulis domisi būtent tavimi. (Eidama po paskaitos namo mąsčiau apie tai, kad ne visi supranta, jog gali būti įdomūs, nes ne visi domisi savimi. O jeigu ir susidomi savimi, labai mažai žmonių nori kitiems parodyti save tokius, kokie yra iš tiesų. Nes tai nėra vien tik gražūs charakterio bruožai… Ir visgi kito kelio nėra: jei tu nesidomi savimi – mes nesidomim tavimi. Neįmanoma kitus sudominti tuo, kuo pats nesidomi…)

Istorijos patraukia ne tuo, kas jose pasakojama, o tuo, kaip yra pasakojama. Mūsų, pasakotojų (storytellers), užduotis yra suintriguoti ir paveikti auditoriją puikia pasakojimo forma.

Kaip paveikti auditoriją, kaip įtraukti ir sujaudinti? Tai esminis kūrėjų užsiėmimas.

(Sako, Cleary pirmosios ir trečiosios paskaitos garso įrašas bus įdėtas į jo puslapį: http://www.stephenclearyfilm.com/. Antroji paskaita neįsirašė…)

Pabaiga. Pirmosios paskaitos yra čia ir čia.

Tagged: Alfred Hitchcock, Eastwood, pasakojimo perspektyva, personažas, personažo virsmas, scenarijus, sinopsis, Tarantino

Veikėjo charakteris #2: Kas-esi

(tęsinys)

Taigi ne viską veikėjo charakteryje parodo jo išorinis veiksmas. Ne viską apie žmogų galime suprasti iš to, ką jis daro. Konfliktas gali atsirasti ir likti viduje, per išorę neišreikštas. Jis gali nesukelti jokių išorinių pasekmių, nes žmogus nieko nesiima, kad konfliktas išnyktų. Galbūt konfliktą nuraminti net neįmanoma. Čia Cleary papasakojo savo asmeninį pavyzdį: jis ir myli, ir nekenčia Prancūzijos; myli, nes tai nuostabi šalis, kurioje gera gyventi su šeima, nekenčia, nes toji šalis plešia iš jo milžiniškus mokesčius nuo kruvinai uždirbto atlygio. (Tikrai kruvinai. Mat Cleary turi problemų su regėjimu – jo dešinė akis beveik akla, o visas darbas – ištisas scenarijų skaitymas…)

Taip pat konfliktas gali būti pačiam personažui nežinomas, nesuvoktas, jį gali matyti visi kiti, tik ne pats žmogus. Pavyzdys filme „Citizen Kane“, kuriame personažas, galima sakyti, grynas (pure character). Visi kiti filmo personažai bando suvokti, kas jis toks buvo. Veikėjo pasaulis gali būti užslėptas, nematomas, nepažinus. Tai apie vidinį konfliktą.

Išoriniai konfliktai gali būti dvejopi: siužetiniai ir veikėjiški konfliktai. Siužetinis konfliktas vyksta tarp veikėjo ir pasalio. Čia iš salos Ką-darai (žanrinis kinas): pavyzdžiui, detektyvas kovoja su banko plėšikais – asmeniškai detektyvas visai neturi nieko prieš tuos plėšikus (jų asmeniškai nepažįsta), bet jis kovoja su nusikalstamu pasauliu.

Veikėjiški konfliktai vyksta tarp vieno veikėjo ir kito veikėjo. Ir čia nesutaria jų vidiniai pasauliai, jų Kas-esi struktūra. Jie konfliktuoja, nes požiūris į gyvenimą, supratimas apie tai, kaip reikia gyventi, būti (how to be), susikerta.

Filme „Little Miss Sunshine“ – jau pirmoje scenoje, kur šeima sėdi už vakarienės stalo, – parodoma, kokie nesutaikomi yra visų šeimos narių požiūriai į gyvenimą. Kiekvieno jų gyvenimo filosofija ir tai, kas yra laimė, kaip jos siekti, skiriasi. Tai, kad šeima išsiruošia į kelionę ir koks tos kelionės tikslas – tėra išorinis siužeto veiksmas. Vidinis veiksmas – ši šeima turi apsispręsti, ar ji galės gyvuoti kartu, kaip šeima, kai visi tokie skirtingi (filmo finalas parodo, kad taip, galės, šeimos gerovė svarbiau už asmeninius skirtumus).

Istoriją kuria drama (veiksmas) tarp veikėjų, pati jų prigimtis vysto pasakojimą. Senoviniame žanriniame kine vykdavo daugiau siužeto konfliktų, o veikėjų charakteriams beveik nebūdavo skiriama dėmesio. Šiuolaikinis žanrinis kinas jau leidžia sau atverti ir personažo vidų.

Pavyzdžiui, švedų filme „Let the Right One In“ į vampyrus pažiūrėta iš žmogiškos pozicijos: per tokią fantastinę temą galima kalbėti apie žmogaus vienatvę, apie tai, kad prisiriši prie tų, kurie laikini, kuomet pats esi amžinas. Apie konfliktą: turi maitintis krauju tų, kurių draugijos tau trūksta. Vampyrams ne tik suteiktas žmogiškas pavidalas, bet ir žmogiškas charakteris, vidiniai nesutarimai, kurie galėtų atsirasti būtent tokiose fantastinėse aplinkybėse.

Filmus galima skirstyti į tuos, kuriuos veda siužetas (plot driven), ir tuos, kuriuos veda veikėjo charakteris (character driven).

Siužetiniame filme vykstančių istorijų auditorija dažniausiai nėra patyrusi. Mes mėgstame žiūrėti nuotykius, kurie mūsų greičiausiai neištiks. Egzotiškos kelionės laiku, nusikaltimai ir jų išaiškinimai, turtingų žmonių intrigos… Tokiose istorijose auditorija reikalauja, kad veikėjas nesnaustų, o veiktų, o per savo veiksmus – sėkmės ir nesėkmes – būtinai pasimokytų, antraip veikėjo nesupratingumas ir negebėjimas keistis erzina. (Išskyrus TV serijas ir kino frančizes, kur veikėjas tiesiog privalo nesikeisti, antraip mes jo neatpažinsime. Bondo atvejis: keičiasi aktoriai, bet ne veikėjo charakteris.)

Veikėjiškame filme rodomas gyvenimas, kurį maždaug taip pat patiriame ir mes, eiliniai žmonės, o ne herojai. Mes užjaučiame veikėją, atpažįstame situacijas ir suprantame, kaip sunku yra pačiam pasikeisti bent per milimetrą. Veikėjiškame kine pagrindinis personažas ir neprivalo pasikeisti – mes sekame ne jo kismą, o pasaulio, kuriame jis gyvena, būseną, dėl empatijos veikėjui tarsi atsiduriame jo vietoje, susimąstome ir sužinome daugiau apie tikrovę.

Atsižvelgiant į skirtingą personažų prigimtį (inner nature), atsiranda skirtingi santykiai su kitais veikėjais. Ir tai išreiškiama nebūtinai per veiksmą. Tai ne poveikis kitiems žmonėms, o pozicija kitų žmonių atžvilgiu. Laikysena kitų atžvilgiu.

Galima formaliai išskirti keturias laikysenas:  (1) vienišius (loner); (2) draugas (partner); (3) komandos žaidėjas (team player); (4) vedlys (leader). Šios laikysenos – ne kaukės, ne žmonių personos, o tikra vidinė prigimtis, tikroji žmogaus natūra. Gali būti taip, kad pats veikėjas nežino, kokia jo tikroji prigimtis, ir susitapatina su savo kauke, persona.

Visgi rašytojas turi užduoti sau klausimą, kas yra tikroji veikėjo prigimtis ir koks veikėjo savęs suvokimas. Tarp jų gali būti konfliktas, ir visas filmo veiksmas gali būti paremtas būtent to nesutapimo išaiškinimu, konflikto išsprendimu (ką veikėjas daro su tuo žinojimu apie save patį?).

Vienišius

Pasauliu negalima pasitikėti – tokia vienišiaus pasaulėžiūros ašis. Vienišiai nuolat patiria spaudimą tapti pasaulio dalimi. Tai spaudimas ne tik iš išorės, jis kyla ir iš vidaus. Jie nori būti su žmonėmis, tačiau negali, nes neįmanoma būti tuo, kas nesi. Tai sukelia kančią. Vienišius, kuris nesuvokia, jog yra vienišius, dažnai papuola į spąstus, jam nutinka dalykai, priverčiantys pamatyti tiesą apie save. Labai daug istorijų sukurta aplink šį virsmą – tai vienišiaus susikūrimas (susivokimas). Tokie veikėjai yra antiherojai. Jie gražūs, patrauklūs, paslaptingi ir pavojingi (Clinto Eastwoodo personažai). Tie, kas atsiduria per arti jų, patenka į pavojaus zoną. Jei tai veiksmo trileris (kaip „Bourne Identity“ serijos), žmogus, tapęs vienišiaus artimuoju veikėjas pasmerktas mirčiai. Nes vienišius iš natūros elgiasi taip, kad liktų vienišas. Jis gyvena pagal savitą moralinį kodą (sąžinę), kuris prieštarauja visų kitų žmonių susikurtai pasaulio tvarkai (konformizmui).

Draugas

Draugas arba partneris yra iš prigimties linkęs sukurti draugiškus ar mylinčius santykius su kitu žmogumi. Tai ne situacija – jis ne šiaip pateko į tuos santykius, ne kitų valia, ne atsitiktinai, ne iš reikalo – tai situacijos prigimtis. Tokį veikėją traukia turėti draugą. Net jeigu jis pats to nežino arba sužino per vėlai. (Pavyzdžiai būtų filmai „Four Weddings and a Funeral“, „Midnight Cowboy“.) Draugas gali būti kelių tipų: (a) amžinas draugas (eternal partner); (b) laikinas draugas (temporal partner); (c) priešingybė (opposed partner).

a) Amžina draugystė atsiranda tarp žmonių, kurie vienas kitą papildo. Tai ne tik visiškų priešingybių susijungimas – pernelyg priešingi charakteriai natūraliai ir nesusigrotų – tai tarp dviejų žmonių, kurie turi skirtingus charakterius, atsirandanti lygsvara, poros susibalansavimas. Jie papildo vienas kitą gerąja prasme – suteikia vienas kitam tai, ko trūksta, padeda išvystyti gerąsias savybes, o ne iššaukia blogąsias. Filmai, kuriuose kuriama tokios poros istorija, dažnai yra netikroviški, su nemaža fantazijos doze. (Romantiškos pasakos suaugusiems, kaip komedijos su Jacku Nickolsonu: „As Good As It Gets“ ir „Something’s Gotta Give“.) Dėl partnerystės, buvimo kartu, veikėjai pražudo savitumą: susiliedami į porą, jie pasikeičia tam, kad galėtų būti kartu (kompromisai). Paprastai filmas baigiasi toje vietoje, kai veikėjai tampa pora („When Harry Met Sally“, „You’ve Got Mail“), nes tie personažai, kuriuos mes stebėjome, ištirpsta vienas kitame, įvyksta difūzija (fusion). Personažų skirtumai kuria konfliktą, kuris mus domina. Prisiderinę vienas prie kito veikėjai nebėra įdomūs. Kai kurie filmai pasakoja apie atvirkščią dalyką: poros iširimą, išėjimą iš „amžinos santuokos“. (Ar nebūna filmų, kur būtent pora tampa stipriu protagonistu? Taip, bet tai jau ne apie poros atsiradimą ar suirimą. Jie veikia kaip viena jėga.)

b) Laikina draugystė – realistiškesnėms istorijoms. Tai santykiai, kurie ima vykti, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Ryšiai tarp žmonių nėra stiprūs, jie trunka tol, kol liepia aplinkybės, o šioms pasikeitus – draugystė išyra. Abi pusės gali atvirai ar tik sau viduje pripažinti, kad draugystė juos praturtino, pakeitė kiekvieno veikėjo charakterio deficitus. Mat tarp jų, kol truko ryšys, buvo susiklostęs panašus balansavimas, kaip ir amžinojoje draugystėje. Drauge nuveiktas darbas, įveikta kliūtis, o kai viskas baigta, tai ir viso gero. („In the Heat of the Night“)

c) Priešingybės atsiduria vienas šalia kito taip pat dėl susiklosčiusių aplinkybių, tačiau jos tuo visai nesidžiaugia. Jei galėtų, pabėgtų vienas nuo kito, tačiau privalo būti drauge. Tokia situacija itin tinka TV serialams („Two and a Half Men“), frančizėms. Pavyzdžiui, Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas yra tokia priešingybių pora. Jie abu – stiprios, spalvingos asmenybės. Juos abu ir traukia vienas prie kito, ir stumia. Jie nėra tokie atviri (jų santykiai nėra tokie intymūs), kad susipažintų giliai, atsivertų vienas kitam iki galo. Įmetus tokią porą į bet kokias aplinkybes, darosi įdomu ne tik, kaip bus išbrista iš sudėtingos situacijos, bet ir kyla klausimas, ar toji priešingybių pora ištvers buvimą drauge? Nes priešingybės nesutaria visais klausimais, o jų konfliktai prikausto auditorijos dėmesį.

Vienišiai ir draugai yra tokie įdomūs su savo vidiniais ir tarpusavio konfliktais, kad veiksmas dažniausiai ir sukasi vien apie juos. Kiti du veikėjų laikysenų tipai – komandos žaidėjas ir vedlys – tinka išoriniam veiksmui ir dažniausiai jie atsiduria siužeto vedamose istorijose, kur konfliktas yra tarp veikėjų ir pasaulio.

Komandos žaidėjas

Toks dažniausiai yra, kaip sako pats pavadinimas, komandos narys. Yra sukurta begalė filmų, kur vienos didelės kliūties nugalėjimui, tikslo pasiekimui, būtina suformuoti komandą. Dažnai atskiri komandos nariai net nenorėtų būti su kitais viename būryje. Jie gali būti ir vienišiai, ir priešingybės, bet, žinoma, ir tie, kurie siekia amžinos draugystės. Kiekvienas narys turi savo charakterio paradoksus, bet juos pristatyti ekrane reikia greitai ir todėl glaustai, vienu smūgiu, kaip sakant („Ronin“, „300“, „The Incredibles“, „Ocean’s Twelve“). Tokios komandos, atlikusios užduotį, išyra. Kai iš komandos pasitraukia narys – tai svarbus moomentas. Komandoje atsiranda disbalansas, kai vienas iš narių yra neįvertinamas, nepripažįstami jo gebėjimai. Narys miršta, nes jį pražudo jo tikroji būdo savybė (pvz. veikėjas per ilgai neapsisprendė, delsė, todėl jį nušovė snaiperis – jį pražudė jo abejojimas).

Vedlys

Pagal apibrėžimą vedlys irgi yra komandos narys – jis jai vadovauja. Kaip taisyklė, vedlys yra atsiskyręs nuo kitų, jis nėra lygus su eiliniais, jo statusas aukštas. Tačiau jis nėra vienišiaus tipas. Jis dirba komandai, stoja už komandą („Wolf Street“). Dažnai naudojamas triukas, kai auditorijai leidžiama žinoti apie vedlį kažką, ko nežino eiliniai komandos nariai. Tai svarbu, net tuomet atsiranda ypatingas ryšys su žiūrovu, žiūrovas emociškai įtraukiamas į vedlio strategiją, simpatizuoja, serga už jį, nes suvokia jo elgesio motyvus.

Gilaus charakterio veikėjas paprastai yra ne vienas kuris tipas, o kelių tipų kombinacija. Kartais veikėjas yra susitapatinęs su savo persona ir nežino, kokia jo tikroji natūra. Rašant scenarijų naudinga klausti, kokia yra tikroji veikėjo laikysena kitų veikėjų atžvilgiu? Kokia ji pradžioje ir į kokią pasikeičia veiksmo eigoje? Labai svarbu žinoti momentą, kuomet įvyksta pokytis – tai veikėjo ir siužeto virsmo taškas. Shift of character in relation to others.

Kartais transformacija įvyksta istorijos viduryje, bet kartais ji gali ir neįvykti, visai ne joje esmė. Kiekvienas atvejis yra savotiškas, ir naudinga tiesiog pagalvoti apie tai, apsispręsti, kaip tai išnaudoti, sąmoningai.

Šitokios žinios apie veikėją praverčia, kuriant kino dramas ir neįprastesnio žanro filmus, kur veikėjas vaidina itin svarbų vaidmenį. Apie veikėjo laikyseną geriau galvoti ne pirmajame eskize, o perrašant – kai pats bandai suprasti, kokie veikėjai gimė berašant, kas jie tokie ir ko nori.

(bus daugiau)

Pradžia buvo čia: Veikėjo charakteris #1: Ką-darai

Tagged: personažas, personažo virsmas, scenarijus, siužetas

Veikėjo charakteris #1: Ką-darai

Jau penktus metus į Melburną iš Prancūzijos, kur gyvena su šeima, atskrenda britas scenarijų vystytojas (script developer) Stephenas Cleary, ir kiekvieną kartą aš klausau jo paskaitų. Bus jau kaip ir vienas kursas išeitas… Kasmet galvoju, kad jau atsisveikinam, kitais metais jis neatskris (šiais metais baigėsi penkerių metų projektas). Bet ir vėl jį finansuoja VCA. Kaskart daugiau nei pusė auditorijos pakelia rankas, paklausus, kas lankosi ne pirmą kartą jo paskaitose. Bet ar visi tokie „veteranai“, kaip aš? Kai kurie žmonės vyresni už mane, jaunieji studentai kasmet kiti, veidai keičiasi…

Jau daug ką iš to, ką jis kalba, žinau mintinai, tikiu tuo, pasinaudojau rašydama. Labiausiai man padeda vien jau profesionalo išklausymas, tų pačių idėjų perdėliojimas kiek kitaip. Kai kuriuos dalykus būnu primiršusi, nebepastebiu, o kito kalboje jie ir vėl išnyra, atrodo svarbūs, ir tai mane įkvepia darbui. Pagaliau pats toks praktiškas požiūris į rašymą – įkvepia darbui.

Kitais metais Cleary daug kalbėjo apie siužeto kūrimą. Šįkart susitelkė vien į veikėjo characterį.

Pirmiausia papasakojo savo išgalvotą pasaką apie du žemynus begalinėje Abejonės jūroje. Tie žemynai vadinasi Ką-darai ir Kas-esi. Pirmojo atradėjas – Aristotelis, antrojo – Freudas. Visiems žinoma sala Ką-darai, bet scenaristai laivu bandė surasti legendinį žemyną Kas-esi. Galiausiai buvo atrastas žemynas Vidurio žemė, o kai jis išsiplėtė, nes vis daugiau scenaristų ten apsigyveno, migla virš Abejonės jūros išsisklaidė, ir paaiškėjo, kad visi trys žemynai niekada nebuvo atskiri.

Taigi aišku, kas norėta pasakyti. Vieni scenaristai tiki, jog veikėjas yra tai, ką jis veikia, daro. Tai aristoteliškoji dramaturgiško (dramatiško?) charakterio tradicija. Graikų drama siekė suteikti žiūrovui moralinę pamoką. Kadangi drama yra parašyta spektakliui, tai žiūrovui nereikia skaityti teksto ir tapatintis su personažu taip, kaip skaitant romaną. Žiūrovas visuomet yra stebėtojas, jis mato personažą scenoje ir sprendžia apie jį pagal jo veiksmus (jo kalba, garsiai išsakomas tekstas – irgi veiksmas, lygiai kaip veiksmas yra ir balsas už kadro filme).

Apie dramatiškąjį veikėją sužinome iš jo (1) pasirinkimų (choices); (2) patikimumo (credibility); (3) atpažįstamumo (identification); (4) nuoseklumo (consistency). Dramoje veikėjai yra išbaigti, apibrėžti, ir auditorija su jais susitinka ir sąveikauja per stebėjimą. (Characters in drama get given, audience deals with them.)

Literatūrinis prozos veikėjas yra kuriamas per užuominas, jis yra pasufleruotas, sugestyvus (suggested), ir skaitytojas padeda jį kurti (užbaigia kurti skaitymo procese). Literatūrinis veikėjas atsirado su psichoanalizės atėjimu, taigi visai neseniai. Imta kurti veikėjus, kurie yra nevienareikšmiai, atviri interpretacijai, neaiškūs ir sudėtingi. Veikėjai rodomi „iš vidaus“.

Prisimenant praeitų metų Cleary paskaitas apie veiksmo ir veikėjo charakterio proporciją kine – dominuoti gali arba vienas, arba kitas. Įmanomas ir balansas tarp jų, tačiau reikia suvokti, kad nepakaks laiko viename filme sukurti ir labai įtraukiančio veiksmo, ir itin komplikuotų charakterių  - visuomet pirmauja viena arba kita.

Jei išorinis veiksmas tik toks, kad du veikėjai susitinka kavinėje išgerti kavos ir kalbasi visą naktį iki aušros, tai ši situacija gera dirva įdomių ir gilių charakterių išplėtojimui, palanki vidiniam veiksmui. Jei, kaip veiksmo trileryje, žmogus bando išgelbėti pasaulį nuo kosminių teroristų, tai greičiausiai negaišime laiko, aiškindami, kokie jo santykiai su tėvais ir žmona, nes ne tai svarbiausia.

Aišku viena: vienintelis tikrai patikimas dalykas, kalbant apie veikėjo charakterį, yra jo veiksmai, tai, ką jis daro.

Kiti dalykai, iš kurių sprendžiame apie charakterį yra šie: tai, ką žmogus sako, kaip kiti elgiasi jo atžvilgiu, ką kiti apie jį kalba, kaip veikėjas atrodo ir t.t. Tačiau šie antriniai požymiai nėra patikimi. Veikėjas gali kalbėti apie save tai, kas jam atrodo tiesa, tačiau iš šalies paklausius – melas. Kiti apie veikėją gali kalbėti irgi ne tiesą, o melą (sąmoningai ar nesąmoningai). Išvaizda, kaip žinia, irgi gali meluoti… Taigi visų svarbiausias ir tikriausias dalykas yra veiksmas.

Jei apie veikėją nieko nežinome, tik matome, kad jis lipa į kalną, tai tai mums ir yra „žmogus, kuris lipa į kalną“ – tai tikrai patikima informacija. Cleary sakė, kad jis nemėgsta tos priemonės „veikėjo charakterio savybių sąrašas“ (yra toks rašymo pratimas, esu jį dariusi), nes ji gali užmigdyti patį kūrybos veiksmą. Sudaręs veikėjo savybių sąrašą, logiška, turėtumei sudaryti ir sąrašą veiksmų, per kuriuos tos savybės pasireiškia… Pats Cleary kartais naudoja tokį pratimą – kaip šoko terapiją tiems scenaristams, kurie pernelyg užsiėmę veiksmu ir visiškai užmetę veikėjo charakterį. Geriausia, kai kuriama organiškai – per veiksmą atskleidžiamas charakteris. Pagaliau pats veiksmas daugiausia ir pasako apie charakterį, todėl kartais pirmiausia parašai veiksmą, o tik tada analizuoji jį, bandai suprasti savo veikėją.

Kaip sakė Haroldas Pinteris: „Aš parašiau, kad į sceną įeina pagyvenusi ponia, o paskui šešis mėnesius bandžiau suprasti, ką ji čia veikia.“ Pabrėžkim: suprasti ne kas ji tokia, o ką ji veikia.

The truth of character actions. Sakoma, kad veiksmas pirmiausia ima vykti rašytojo vaizduotėje, o paskui persikelia į skaitytojo vaizduotę. Tačiau tarp šių dviejų dalykų yra popieriaus lapas (ar kompiuteris). Tai, kas išeina iš rašytojo galvos ir patenka ant popieriaus, turi būti suvokta paties rašytojo. Tik tada tai gali paveikti skaitytojo vaizduotę.

Nes štai kaip būna: kartais rašytojas ir skaitytojas, matydamas vaizduotėje tą patį veiksmą, supranta skirtingai. Tas personažo veiksmas, kuris rašytojui atrodė kilniaširdiškas, skaitytojui atrodo savanaudiškas. Kur problema? Ar rašytojas, tai sužinojęs, turi perrašyti tekstą, pakeisti veiksmą, kad veikėjas skaitytojui atrodytų kilniaširdiškas? Teisingiau būtų rašytojui įsižiūrėti į savo veikėją – jeigu veikėjas taip elgiasi (o „gyvi“ veikėjai dažnai ima elgtis taip, kaip jiems norisi), tai veikėjo elgesyje yra tiesa, tereikia ją suprasti ir pasitikėti. Personažo veiksmai nemeluoja. Gal rašytojas meluoja sau?

Čia galiu paminėti iš savo patirties, kad pajutau, kaip kūrinius kiekvienas supranta savaip, „pagal savo sugedimo laipsnį“. Mano romaną „Katė, kurios reikėjo“ irgi kai kas suprato labai skirtingai nuo mano intencijų ir nuo kitų skaitytojų supratimo. Tai ką daryti? Mano veikėjos veiksmai nepasikeitė. Kadangi ji, nesuprasdama savęs, šiek tiek kalba apie save (ir apie ją kalba, ją aiškina kiti personažai, nepatikimi pasakotojai), įtariu, kad kai kurie skaitytojai pasitikėjo tais žodžiais, o ne personažo veiksmais. Nes Virgos veiksmai viską apie ją pasako. Ji yra „gyva“, prie jos galima daug kartų grįžti ir vis kažką naujo suprasti. Aš pati buvau ir vis dar esu atvira savo personažo interpretacijoms, nes keičiuosi ir po dešimties metų galbūt visai ne taip suprasiu savo kūrinį.

Tą pačią knygą, jeigu ji gyva, galima ir norisi skaityti ne kartą gyvenime. Kaskart sugrįžti prie knygos pasikeitęs pats ir todėl vis atrandi kažką naujo. Savo supratimu, interpretacija, skaitytojas užbaigia kūrybos veiksmą, pridėdamas nuo savęs.

Veikėjo veiksmas yra jo pasirinkimai, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Kai kurie scenarijaus rašymo guru aiškina, kad tikras herojus prieš darydamas svarbų žygdarbį visuomet turi suabejoti savimi (geras pavyzdys yra britų komedijoje „The Full Monty“ – man regis, ten su geru humoru išnaudojama šita klišė). Tačiau jei darome šį momentą privalomu visų filmų pagrindiniams herojams, tai juos nepelnytai suvienodiname. Nes suabejojimas yra veiksmas, kuris tinka ne bet kuriam charakteriui. Kodėl visi turi suabejoti? Tokius filmus, kurių scenarijai tarsi batai sukalti ant vieno kurpaliaus, vadiname schematiškais. (Yra ir tokia romanų rūšis. Jodi Picoult – specialistė.) Žiūrovas iš anksto nuspėja, kas bus kitame kadre ir kuo viskas baigsis…

Cleary dar kartą priminė, kas yra protagonistas – tai tas (arba tai – jeigu tai ne gyvas žmogus, o vaiduoklis, gyvūnas, vidinė ar išorinė jėga, stichija), kas daro pasirinkimus. Jis užbaigia svarbiausiu patarimu: Trust and listen to the characters as they emerge through your writing. Žinoma, svarbu yra ne tik įsivaizduoti jų veiksmus, bet ir nujausti, kas jie tokie kaip žmonės (čia jau iš salos Kas-esi). Bet apie tai - kitoje paskaitoje bus išsamiau.

Pasitikėk ir klausykis veikėjų, kai jie gimsta berašant. Rašyk, skaityk ir atpažink juos – jie tau pasakys, ką rašyti toliau, nes parodys, ką patys nori daryti.

(bus daugiau)

_______________________________

Susiję straipsniai:

Tekstų architektūra

Kabanti

Tagged: dramaturgija, personažas, scenarijus, Stephen Cleary, veiksmas

Kas trukdo užsiimti korupcija?

Apsidžiaugiau, pamačiusi Ilzės Butkutės straipsnį „Šiaurės Atėnuose”, kuris užvadintas „Kas mums trukdo uždirbti?” (nuoroda). Iškart spaudžiau „mėgstu” (Facebooke) po pirmuoju straipsniu iš tos serijos. Tą patį, kaip pastebėjau, padarė dar virš šešių šimtų žmonių. Bet koks viešas kalbėjimas apie pinigus menininkų terpėje yra sveikintinas. Tačiau antras ir trečias straipsnis iš tos serijos mane (ir, matyt, tuos šešis šimtus kitų) nuvylė, nes pasukta buvo ne į praktinius ir faktinius reikalus, bet imta mokyti apie savigarbą, siūlyti psichologų patarimus ir pagalbą… Gal toks ir buvo autorės sumanymas – kalbėti apie pinigus apskritai, reklamuoti savo vedamus mokymus, o ne analizuoti menininkų ir pinigų santykį. Tačiau pastarasis man daug įdomesnis ir, manau, aktualesnis, todėl čia kiek „pasikalbėsiu” su Ilze, sukdama ienas tiesiai link klausimų, kuriuos vengiama liesti.

Ar reikia mokėti už saviraišką?

Ar stebina, jei kai kurie literatai neprašo pinigų už tai, ko patys nelaiko darbu? Manęs – nestebina.

Neseniai žiūrėjau įrašą iš paskutinės knygų mugės, kur vienas „kultinis” rašytojas (kartais dėstantis VU) gražiai ironizuoja apie krybiško rašymo pratimus. Stojęs vienas priešais skaitytojų auditoriją, jis ragina: „O gal norite rašyti? Atsisėskite ir rašykite: atėjau į knygų mugę ir… Kas buvo toliau? Kas, jeigu? Pavyzdžiui, atėjau į knygų mugę ir supratau, kad esu Sigitas Parulskis…” O kita proga, interviu paklaustas apie tai, kas padeda išmokti rašyti, apibrėžė visai aiškiai: „Degtinė ir skaitymas.” (Nepamenu, kas pirmiau.) Taigi kūrybiškojo rašymo dirbtuvės būtų tokios: sėdi ratelis studentų, pasidėję butelį skaidriosios, suka taurelę ratu ir… tyliai sau kiekvienas skaito. Nenuostabu, kad toks įvaizdis itin gajus skaitytojo sąmonėje: rašytojas geria ir rašo, rašo ir geria. Ar tokios laimės per maža? Kam dar už tai atlygis pinigais?

Primenu, kad VU Filologijos fakultetas tik epizodiškai paliečia kūrybiško rašymo dalyką, studijų esmė – literatūros kritika, kalbos mokslas, žodžiu, literatūrologija, o ne literatūros kūrimas. Kodėl vėliau tokią profesiją gavę bakalaurai ir magistrai turėtų laikyti save profesionaliais rašytojais? Teatrologai juk nesiveržia į sceną vaidinti. Na, bet jei rimtai, būtent šis fakultetas ir turi potencijos rašytojus rengti. Gal tiesiog dėstytojai netinkami, nežinau.

Saviraiška yra svarbi priežastis, dėl kurios rašome ir publikuojame savo tekstus. Knygos – tai viešasis pasisakymas, žinomumas, o sėkmei užklupus – šlovė. Kodėl kiekvienas barsukas, vos tik išleidęs knygelę, jau tuoj imamas klausinėti apie pasaulio santvarką? Ką galvoji apie tą ar aną? Tarsi staiga tapo svarbi jo nuomonė. Nes? Jis kažką jau padarė, nuveikė, pareiškė. Galėjo ir nepareikšti, galėjo paslėpti savo šedevrą stalčiuje ir eiti dirbti į braškių lauką. Bet štai išleido. Jis jau yra asmenybė, palikusi ženklą savo laikmetyje. Nes išleidęs knygą tampi matomas. Daug kas už tokią saviraišką mielai susimoka.

Štai aš jau septintus metus rašau beveik neuždirbdama ir skelbiu internete tekstus nemokamai. Vadinasi man svarbiau saviraiška, man norisi būti skaitomai labiau, negu iš to uždirbti. Žinoma, aš galiu sau leisti tokį dalyką. Kadaise, dirbdama reklamos agentūroje, per mėnesį uždirbau maždaug tiek, kiek ir Ilzė. Dar prisidurdavau ir pravesdama mokymus. Tačiau iškeičiau anokį gyvenimo būdą į kiek kitokį: jei paskaičiuotum per mėnesį išleidžiamą sumą mano reikmėms, tai turbūt būtų bedarbio pašalpa Lietuvoje. Mane, laimei, šelpia vyras. Ne filologas. Ne Lietuvoje.

Kaip Lietuvoje uždirba rašytojai?

Honoraras už vienos knygos per metus publikavimą – katinos ašaros. Dažniausiai jis ateina ne iš leidyklos biudžeto, o iš Kultūros ministerijos paskyrimo – t.y. už jos išleidimą apmoka valstybė iš mokesčių mokėtojų kišenės. Taigi gali knygyne ją pirkti, gali jos nepirkti – jau esi iš dalies apmokėjęs.

Dėl tos priežasties remiamos knygos, kai suprantu, privalomai patenka į bibliotekas, kad žmones pasiektų nemokamai. Kartą per metus autoriai, užregistravę savo knygą, nebūtinai remtą ministerijos, LATGAA (autorinių teisų agentūroje), gauna pinigus už knygų panaudą bibliotekose. Jei tai tik viena knyga, tai suma nedidelė (pvz. už savo pirmąją knygą „Gaisras” pernai gavau trisdešimt litų). Jei esi išleidęs dešimt knygų, tai jau gali svajoti, kad skaitytojas parsineštų ją iš bibliotekos namo ir tau sukapsėtų šimtukas kitas. Kasmet apdovanojami autoriai rekordininkai. Meilės romanų karalienė Elena De Strozzi turbūt gauna tūkstančius. Štai dar vienas pajamų ir paramos šaltinis.

Taip pat retkarčiais iš dangaus nukrenta metinė menininko stipendija. Vėlgi – tik judink uodegą ir būk geras – anksčiau ar vėliau ji nukris, parems. Pusantro tūkstančio per mėnesį už gražias akis – neblogai. Išleidus knygą, aukso trupinėliais apiberti gali ir provincijos kultūrininkai – pristeigta dešimtys smulkių premijų. Man nuskilo Augustino Griciaus apdovanojimas už geriausią metų debiutą. Dar yra Zigmo Gėlės, Jaunojo jotvingio, Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės, Širvio, Ivanauskaitės, Juozo Keliuočio, Ievos Simonaitytės… dar vardinti?

Didesnis kąsnis: Nacionalinė kultūros ir meno premija, virš šimto tūkstančių litų vienam laureatui. Šešios premijos per metus (ne vien rašytojams). Čia jau gera suma naujo automobilio prikimui ar pirmajam būsto paskolos įnašui. Tik nepamirškim, kad tokias premijas paprastai gauna nusipelnę vyresnieji, butus gavę iš valdžios dar sovietiniais laikais. Žinant, kiek nedaug tų menininkų Lietuvoje, reikia būti labai negeram, kad, atsistojęs eilės gale, prekystalio vieną dieną nepasiektum. (Anksti kėlęs – stok į eilę! Kad spėtum iki saulėlydžio.)

Dar vienas rašytojo pajamų šaltinis – pakartotiniai knygų leidimai. Skaitant Ilzės straipsnius galėjo susidaryti įspūdis, kad leidyklos jai už knygą tepasiūlė niekingus tris tūkstančius litų honoraro (kas man atrodo labai nebloga suma) – bet tai vien tik už pirmąjį leidimą, ar ne? Nė viena leidykla negali būti aiškeriagė ir nuspėti, koks sėkmingas bus pirmasis leidimas. Čia ne tikėjimo, o pasitikėjimo reikalas. Tikėti savo knygos sėkme – šaunu. Pasitikėti leidykla, o ir sudaryti atitinkamą sutartį, kurioje būtų aiškiai apibrėžta, kaip bus elgiamasi, kai bus išparduotas pirmasis tiražas, normalu ir net būtina. Juk ne iš vieno tiražo ir pati Ilzė užsidirbo dvidešimt tūkstančių?

Žinoma, smagiau visą pelną pasilikti vien sau. Tačiau leidykla irgi įdeda darbo: administruodama, platinandama ir reklamuodama knygą. Bepigu Ilzei, turinčiai reklamos patirties ir tūkstantį draugų Facebooke, pasireklamuoti pačiai. Taip pat reikia turėti ir nemažą sumą, reikalingą knygos išleidimui (juk niekas nespausdina už dyka). Neturintiems pinigų, patirties ir pažinčių, patarčiau „nebandyti to pakartoti namie”. Ilzės sėkmė turi tikrai nemažai „papildomų sąlygų”. Mano atvejis kiek panašus: bepigu išleisti savo romaną pačiai, įsteigus leidyklą, kai turiu patyrusį vadyboje pagalbininką – savo vyrą. Ir tai apsispręsti ir išleisti knygą pačiai nebuvo lengva – savilaida turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Tiesa, mano knygos nė viena leidykla nenorėjo leisti savo rizika ir niekas man nebūtų mokėjęs tokio honoraro, kurio atsisakė Ilzė. Bet mano knyga nekomercinė, o Ilzės – komercinė (vadovas spiriamiems iš darbo).

Norėčiau atskirti du dalykus: komercinius tekstus (ir literatūrą) ir nekomercinius tekstus (ir literatūrą). Komercinis tekstas neša akivaizdžią naudą: informuoja, moko, gydo, linksmina, įtikina pirkti. Nekomercinio teksto nauda ir vertė nėra akivaizdi, ne visiems ji atrodo vienoda. Už tokį tekstą mokame tada, kai manome, jog mums jo reikia arba norime paremti autorių, kad jis galėtų toliau daryti tai, ką daro (todėl nemažai žmonių sąmoningai atsisako piratavimo).

Būtų absurdiška, pavyzdžiui, jeigu už savo ilgą ir įdomų laišką draugei pareikalaučiau iš jos atlygio. Tačiau už laišką, kuriame išsamiai analizuoju kito žmogaus knygą, jau ramiai galiu paprašyti susimokėti. Nes praleidau ne vieną valandą – skaitydama, mąstydama, užrašydama ir redaguodama tai, ką užrašiau – o tai jau tikrai vadinama darbu. Lygiai taip pat įsivaizduoju, kad galėčiau neimti pinigų už reklaminį tekstą, jei to prašo žmonės, neturintys lėšų, galbūt kokia nors pradedanti jaunimo organizacija ar nauja leidykla. Tai būtų labdara, iš kurios gaučiau naudą kitaip: didindama savo žinomumą. Už interviu, kurių atsakymus juk rašau pati, sugaišdama nemažai laiko, tik vieną kartą gavau atlygį ir taip netikėtai – iš „Literatūros ir meno”. Bet interviu irgi didina žinomumą. Kartais rašau straipsnius spaudai net nesitikėdama atlygio. Na, bet visuomet malonu, kai apie tai iš anksto susitariama. Jeigu (komercinis) užsakovas manęs neperspėja, kad atlygio nebus, aš laikau, kad mane apvogė ir daugiau su tokiu nenoriu turėti reikalų.

Pakalbėkim apie pinigus!

Bėda lietuvių aplinkoje yra ta, kad daugelis užsakovų pabando nutylėti pinigų klausimą. Ir čia prasideda rašytojos vidinė kova: tai kaip aš dabar pati prašysiu? Nejau nusileisiu iki tų vagių lygio? Aš išsisuku paprastai. Matote, gal ir nesu didi kalbėtoja (ypač nemėgstu derėtis telefonu), bet rašyti man sekasi. Juk galima pasirašyti laiško eskizą, palikti dienai kitai, patikrinti, ar nėra kokios emocingos potekstės. Formuluoju maždaug: „Kaip dėl atlygio? Ar jis bus?” – ir išsiunčiu. Nuo tos sekundės tai jau ne mano problema, o to, kuris gavo klausimą ir dabar galvoja: atsakyti ar neatsakyti. Neatsakyti iš jo pusės būtų liapsusas, nes aš galiu apie tą neatsakymą parašyti kur nors kitur.

Tiesa, jei jau prieita iki to, kad aš pati klausiu apie atlygį (o darbas jau atliktas ir jau publikuotas), tai užsakovo garbė mano akyse smukusi, ir jaučiu pareigą kolegas perspėti: šitie vengia mokėti. Klausimas gali kilti: kodėl dėl atlygio nesusitariau iš anksto? Kartais taip būna, kad dar nesi įsitikinęs, jog tekstas tiks leidiniui, redakcija tavo tekstų nėra skaičiusi. Pavyzdžiui, australai man irgi prieš novelės publikavimą apie atlygį nesakė. Bet, vos išsiuntę žurnalą spaustuvėn, sudarė su manimi autorinę sutartį ir apmokėjo, tiesa, nedaug, bet viskas vyko skaidriai, sklandžiai, ir man paliko gerą įspūdį. Pasitikėti redakcija man atrodo normalu, bet, jei tai lietuvių redakcija, pasiruoškit kalbėti apie pinigus. Dar man dažnai, gavę parašytą tekstą, redaktoriai dingsta iš eterio. Tuomet naudoju kitą formą: „Ar mūsų korespondencija nutrūko?”

Manau, toks pasidalinimas informacija (ypač apie vengiančius mokėti) labai pagerintų teksto kūrėjų darbo ir gyvenimo sąlygas. Tačiau ar galima reikalauti iš kolegos, kad tas prisipažintų, kiek gavo už savo knygos išleidimą? Šiaip tai ne. Negirdėjau, kad kokioje nors sferoje būtų raginama atvirai dalintis informacija apie uždarbį. Kad ja vis tiek dalinamasi, tai faktas. Ir tai padeda kitąkart nebūti žioplesniam už kolegą ir prašyti daugiau – bent pabandyti. Tačiau būtų korektiška klausti ne konkrečiai, koks tavo uždarbis, o sužinoti „žirkles” – koks yra mažiausias honoraras ir koks gali būti didžiausias. Ir pagal tai orientuojantis nusistatyti savo darbo vertę. „Žirklių” pagalba man pavykdavo išklausti reklamos agentroje įdarbinamų kūrybininkų apie jų įsivaizduojamą uždarbį (kai atstovaudavau darbdavį). Žmogus sako minimumą ir sako maksimumą. Aš žinau, kokios sumos mūsų šefas tikrai neduos, bet mokėti mažiausią atlyginimą darbuotojui neapsimoka, nes tuomet jis jausis nuskriaustas ir darbo metu negalvos apie darbą. O gal ir nesutiks dirbti arba ilgai nedirbs, ieškos kitos vietos. Jeigu žmogus yra geras specialistas, tai darbdaviui reikia jo lygiai taip pat, kaip ir jam darbdavio. Bet kaip yra tarp rašytojo ir leidyklos?

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jausmas čia vienpusis: rašytojas myli leidyklą, o leidykla rašytojo – ne. T.y. leidykloms iš esmės nereikia lietuvių autorių, nes iš jų retai uždirbsi. Tokie išskirtiniai atvejai, kuriuos matome pastarąjį penkmetį – reti, bet malonūs abiem pusėm. Pataisykite, jei klystu, bet visi gerai parduodami „kultiniai” lietuvių autoriai jau iki pirmosios savo knygos išleidimo buvo viešai žinomi ir turėjo nemažą auditoriją. Tai ir politikai, ir žurnalistai, ir šiaip skandalistai. Panašu, kad populiari knyga yra viešosios asmenybės satelitas. Gerus pardavimus dažnai sąlygoja komerciniai, o ne literatūriniai, gabumai: geras viršelis, efektyvi reklama, „sniego gniūžtės” efektas (jei jį sukelia pardavėjai). Reiktų pabrėžti ir autoriaus gebėjimą bendrauti su publika, duoti jai tai, ko ji nori, kurstyti ir palaikyti intrigą (tai jau PR), padeda ir tiesiog autoriaus išorinis grožis, stiliukas…

Nesiplėsiu šia tema, bet tie, kurie domisi, gali nesunkiai pastebėti, kaip gražiai sukasi kai kurios įžymybės – ir tam tikruose renginiuose sužiba, ir apie save vis ką nors įdomaus ištraukia, ir teminę fotosesiją surengia, ir pasisako karštais klausimais… Rašomi ir tinklaraščiai, su skaitytojais bendraujama komentaruose, socialiniuose tinkluose. Su tokiais autoriais nepasijusi vienišas – jie atviri tavo meilei, o tavo kišenė atvira jų knygoms (net jei ir begėdiškomis kainomis – kam tai svarbu!). Dar negirdėjau, kad toks autorius pasiskųstų, jog yra apgautas leidyklos, kad jam nesumokėta. Į leidyklas komerciniai autoriai ateina su savo teisininkais, ir tai savaime suprantama. Pieningos karvutės niekas nenori apgauti, nes… nenori paleisti. Viena sėkminga knyga, išleista dešimčia tiražų, apmoka dešimt nesėkmingų knygų, kurių pirmojo tiražo neišperka ir per penkmetį.

Ar lengva sukurti bestselerį?

Net ir pasauliniu mastu bestseleriais tampa labai mažas procentas knygų. Jeigu Dan Brown „Da Vinčio kodas” tapo visų skaitomas, tai visgi greičiau atsitiktinumas, negu teisinga knygos vertės ir gero marketingo koreliacija. Atsitiktinumas ir laimingi sutapimai. Kas galėjo žinoti, kad būtent tais metais skaitytojai užsikabins už religinio trilerio? Mane šis kablys aplenkė, kaip ir Rowling „Hario Poterio” serija, Mayer „Prieblandos” saga, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių” ir net Larssono „Mergaitė su drakono tatuiruote” (neįveikiau nei pirmos knygos). Tačiau beveik kasmet bestseleriai atsitinka!

Itin mažas procentas autorių pragyvena iš savo knygų leidybos. Tik 2% iš rašymo praturtėja. Pagal 2014 metais „Digital Book World” konferencijoje vykdytą apklausą (čia visas straipsnis „The Guardian”: nuoroda), kurioje dalyvavo virš 9 000 rašytojų, maždaug 77% savilaida užsiimančių rašytojų uždirba vos apie 1000$ per metus (!), o dar mažiau negu tūkstantį per metus uždirba 54% tradiciškai leidyklose publikuojančių savo knygas autorių. Įdomu, kad tik 20% rašytojų pareiškė, jog uždarbis jiems ypatingai svarbus (extremely important). Nors visiems kitiems pinigai irgi ne paskutinio svarbumo, tačiau minimi ir kiti faktoriai: pasiekti skaitytoją, pasidalinti savo istorijomis, būti pripažintiems, tobulinti savo amatą. Galima daug kartų pakartoti patarimą: užsiėmęs rašymu, nemesk darbo (day-job). Kokia tikimybė, kad pateksi į tuos du procentus laimingųjų? Niekas nedraudžia tikėti, bet tikimybė – niekinė.

Tai čia britų ir amerikiečių anglofoniškame pasaulyje. Lietuvoje bestselerių irgi būta ir prieš Malūką. Sklando gandai, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais kažkas buvo išpirktas trijų milijonų tiražu (įtariu Brazdžionį). Pamenu, kaip puolėm skaityti Gavelio „Vilniaus pokerį” ir Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus” – abu kūriniai, sutikime, pornografiški. Ar tikrai tie anuomet itin skaitomi autoriai išlaikė savo populiarumą? Ar parodė laikas jų vertę?

Bestseleris, kaip rašo Johnas Sutherlandas trumpame įvade į „Bestselerius” („Very Short Introduction to Bestsellers”: nuoroda), iškyla ir tampa aktualus tik tam tikru laikmečiu, yra tik blyksnis, žybteli ir užgęsta, kitame laikmetyje ne tik neskaitomas, bet dar ir pamirštamas, nes bevertis. „Didis literatūros veikalas gimsta, kaip Jonsonas sakė apie Shakespeare’ą, ‘ne vienam amžiui, o visam laikui’. Atvirkštinis dalykas, tipiškai, atsitinka bestseleriams. Jie yra amžiaus stop kadras.” Sutherlandas ironizuoja, kad ant kiekvieno bestselerio galėtų būti užrašas carpe diem: knyga šiai ir tik šiai dienai. Skaityk, kol dar šiandiena, nes rytoj išmesi! Bet ne visada tik taip.

Bestselerį tiksliausiai apibūdina tik vienas bruožas – geriausi pardavimai. Bet kurio žanro ir bet kokios vertės knyga gali triumfuoti ir tapti ypatingai perkama ir skaitoma. Geriausiai perkamų sąraše yra atsidūrusios ir Orwello, Nabokovo, Pasternako, Doctorowo, Harper Lee („Nežudyk strazdo giesmininko”) pavardės.

Sutherlandas pažymi tokį faktą, apie kurį pati taip pat įtariau: bestselerių sąrašai ne tik informuoja apie gerus pardavimus, bet ir kuria gerus pardavimus. T.y. sąrašai yra dinamiškas, ne pasyvus dalykas – pardavimų variklis, o ne katalogas. Tie, kas geba įrašyti savo prekę į sąrašo viršūnėlę, sukuria palankias aplinkybes iš tiesų prekei ten atsidurti. Tikėčiau sąrašais tik tuo atveju, jei apie tai praneštų leidyklos buhalterija, o ne marketingo ir reklamos skyrius.

Savivertė remiasi faktais?

Ilzė daro prielaidą, kad nuvertiname save ir jaučiamės neverti atlygio, todėl jo arba negauname (neprašome, nereikalaujame, laikome savaime suprantamu dalyku tai, kad iš mūsų tikimasi dirbti dykai), arba gavę tučtuojau išleidžiame. Sutinku, kad reklamos srityje dirbant taip būna – easy come, easy go, taip sakant. Šiek tiek pažinodama menininkus, galiu pasakyti, kad nesutikau nė vieno, kuris už savo darbą nenorėtų pinigų ar menkai save vertintų. Greičiau atvirkščiai – daug dažnesnis didybės manijos atvejis ar netgi Jėzaus paradoksas (kuo mažiau mane įvertina, tuo didesnis tai įrodymas, jos esu vertas įvertinimo!).

Kalbėti apie pinigus mažai kas nori. Gauti juos – nori visi. Kai gauna neadekvačiai – o šitai jaučia organiškai – menininkai jaučiasi nepatenkinti, neįvertinti, pažeminti netgi. Jie nemėgsta būti nuvertinti, kaip ir visi normalūs žmonės. Tačiau dėl tos priežasties, kad nesugeba rasti tono, kuriuo galėtų išsakyti savo poreikius, kartais tampa apgauti tų, kurie laisvai kalba apie pinigus, – vadybininkų, verslo žmonių, o visų dažniausiai – savo kolegų, vadovaujančių projektams ar dalinančių lėšas. Taip taip, ir šitoks išnaudojimas dažniausiai vyksta šeimoje, o skriaudėjai aukai pažįstami…

Tie, kurie nekalba apie pinigus, galvoja apie juos dažniau, nei tie, kurie atvirai kalba apie juos. Tie, kurie kalba ir garsiai skaičiuoja, dažnai ir uždirba tiek, kad jaustųsi laisvi nuo rūpesčio kaip uždirbti pragyvenimui, kaip sudurti galą su galu. Turtingo ir laisvo žmogaus nereikia mokyti kalbėti apie pinigus. O senųjų sovietinių menininkų gvardijos neperauklėsi – juos tik grabas ištiesins. Kas darosi tokių galvose, nesunku atspėti. Jie jau neatsikratys dviejų homo sovieticus kompleksų: ubago ir vagies. Vaidinti vargšą ir vogti iš valstybės. Tai sovietinė dovana. Neturiu iliuzijų, kad šitie žmonės ims kitaip galvoti ar slapta elgtis, atvirai kalbėdami kitaip, tačiau labai svarbu neleisti jiems nuodyti jaunimo.

Bijau, kad menininkai, jau nuo studijų laikų, iš savo mokytojų gauna taisyklę: jei mokėsi suktis mūsų aplinkoje, gyvensi gerai. Taigi ar reikia ką nors keisti, jeigu visiems gerai?

Korumpuota profesinė sąjunga?

Galbūt įmanoma tokią situaciją imti ir keisti. Paprastai susivienyti ir atremti darbdavių spaudimą padeda profesinės sąjungos. Štai Lietuvos vertėjų pavyzdys. Jų puslapyje galima rasti žinių apie vertėjo situaciją: leidyklos vilkina užmokestį, nemoka adekvačiai, reikalauja išversti per greitai, dėl ko nukenčia kokybė ir geras vertėjo vardas. Sąjunga siūlo telktis ir nepasiduoti darbdavių išnaudojimui, taip pat teikia konsultacijas, atsako į klausimus, skelbia gėdinančius prastų vertimų sąrašus.

Lietuvos rašytojų sąjunga, apie kurią Vikipedijoje rašoma, jog ji „iš dalies” tęsia sovietinio laikotarpio veiklą, siūlo kitokią pagalbą – brolijos prieglobstį: jos nariai gauna premijas, paramą knygų leidybai, o kartais – tik kūrybai ar bandymams kurti (už rezultatus atsiskaityti nebūtina, kaip supratau iš vieno Giedros Radvilavičiūtės esė), skiria menininko pašalpas, moka honorarus už tekstų spausdinimą valstybės finansuojamuose leidiniuose, kurių net keturi (tai dar vienas rašytojo akumuliuojamo uždarbio šaltinis), o taip pat išleidžia knygas savo leidykloje, kuri gali sau leisti būti ištisai nuostolinga. Sąjungos vadovaujančių asmenų pavardės nesikeičia jau dvidešimt metų tai tikrai (tiek pamenu).

Žodis korupcija sietinas ne vien tik su apsidirbusiais politikais. Politika yra ne tik Seime, ji daug arčiau mūsų, tai mūsų visų gebėjimas tvarkytis savo kieme. Korupcija – lot. corrumpere – gadinti, iškreipti, papirkti, sunaikinti. Tai reiškia ir moralinį supuvimą – sąžinės nebuvimą ar jos nesiklausymą. Viena iš korupcijos reikšmių: veiksmas, verčiantis ką nors tapti moraliai degradavusiu. Kas verčia rašytoją moraliai degraduoti?

Kaip norėtųsi išjudinti šią stagnaciją… Nekomercinis rašytojas, nelaikantis rašymo darbu ir negyvenantis iš knygos pirkimų, nemano, kad turėtų dirbti kur nors kitur (day-job) ir pats užsidirbti saviraiškai. Skaitytojas gali „balsuoti” nepirkdamas rašytojo knygų, tačiau nei leidyklai, nei valstybės remiamo rašytojo kišenei tai niekaip neatsiliepia. Užmezgęs draugystę, niekam netrukdydamas daryti tai, kas daroma jau nuo nepriklausomybės praradimo laikų, pateksi į kūrybiškiausių knygų sąrašus, grožio dešimtukus ir kt. dėmesį patraukiančias vietas, buvimas kuriose skaitytojui signalizuoja apie specialistų įžvelgtą vertę. Atsivertęs knygą, skaitytojas dažnai pasijunta apviltas ir apgautas tų specialistų ir tos reklamos. Valstybė remia lietuviškų knygų leidybą, nes antraip, kaip grasinama, leidyba išvis sustotų. Turbūt turima omenyje, kad leidyklos atsisakytų leisti lietuvių autorius. Jėzusmarija, lentynose liktų vieni užsieniečių bestseleriai ir tektų tikrai, kaip sakė Vilkaitis, eiti į biblioteką skolintis Žemaitės raštus…

Apie rašymą ir prostituciją

Ilzę kažkas apkaltino užsiimant prostitucija, nes ji rašo tekstus reklamai. Tai įdomus palyginimas ir apie jį taip pat galima pakalbėti. Esu dirbusi reklamoje tekstų kūrėja. Tuo metu dar rimtai nerašiau, dar tik palengva mokiausi ir net įsidarbindama sakiau, jog reklamų rašymas, tikiuosi, bus tramplinas į kitokį, didelės apimties tekstų kūrimą. Dirbdama reklamos agentūroje išmokau tikrai daug. Nebuvau naivi ir nemaniau, kad reklamoje siekiu taurių tikslų. Tai ypač akivaizdu, kai užsiimi politinės partijos, kuriai nesimpatizuoji, rinkimų kampanija.

Reklamos tekstų kūrimas yra taikomasis, komercinis rašymas. Ne visuomet reklamos specialistus samdo pristatyti naudingą, kokybišką ir žmogui gera atnešiantį produktą. Apie kai kuriuos produktus esi laimingas per daug nežinoti. Kai kada nujauti, kad reklamuoji šūdą. Kai kada žinai, kad reklamuoji šūdą. Ir vis tiek turi dirbti puikiai, t.y. turi patikėti savo reklamuojamo produkto gerumu – net jeigu giliai širdyje žinai, kaip yra iš tiesų. Reklamos specialistas yra „evangelikas” ir didis melagis. Nežinau, kas būtų su manimi pasidarę, kaip būčiau pasikeitusi, jei būčiau dirbusi ten ilgiau. Tačiau gan greit pajutau, kad negaliu paslėpti savo prigimties ir negaliu, nemoku, nenoriu išmokti meluoti sau, nenoriu tapti puikia reklamos specialiste.

Sykį vienai skaistaus proto merginai, bandančiai įsidarbinti reklamos agentūroje daviau paskaityti Frederico Beigbederio „14,99 euro”. Džiaugiausi, kai ji apsisprendė, kad nenori panašioje aplinkoje dirbti. Vienas bendradarbis, uždarbiavęs reklamoje, nors iš tiesų jo širdis buvo dramaturgijoje, per vieną agentūros renginį atsistojo ir pasakė: „Reklama yra prostitucija.” Kitą savaitę jis su mumis jau nebedirbo. Nes tai, kas visiems žinoma, neturi būti ištarta garsiai, tiesiai šefui į veidą. Tai tikrai negudru, bet gal žmogus jau pats norėjo išeiti iš darbo (o, jam būtų padėjusi Ilzės knyga). Užtat jis tikras menininkas.

Ne vien tik reklamoje tenka būti chameleonu ir derėtis su savo sąžine tam, kad galėtum išlikti ant bangos. Štai teatre irgi ne pyragai. Dėl tos pačios savo savybės – negebėjimo meluoti sau, o dėl to ir kitiems – negalėčiau dirbti ir pagal savo tiesioginę specialybę, vaidinti kitų režisuotuose spektakliuose ar filmuose. Nes kai netikiu, tai ir netikiu, neverčiu save įtikėti, ir mano veidas parodo, ką jaučiu. Manau, kad negebėjimas meluoti sau yra nuostabi savybė literatūros kūrėjui. Reklamos kūrėjui – peilis.

Tiesa, nedidelė dalis reklamų yra išties kūrybingos, produktai, apie kuriuos per jas suteikiama informacija, yra naudingi, nauji ir įdomūs, ir tokias reklamas malonu kurti, o vėliau ir matyti viešose erdvėse… Tačiau neapsimeskim, kad „reklamščikai” nesupranta ribos, ir kad niekad jos neperžengia. Kai dirbau agentūroje, priėmiau tą faktą ir buvau susitaikiusi, kad kišu nagus į nešvarų reikalą. Uždirbau daug pinigų, kuriuos tučtuojau išleidau, nes? Nes turėjau planų juos išleisti tokiems dalykams, kurie man buvo patys įdomiausi, tačiau kuriuos darydama prasiskolinau. Aš nesiteisinu – tikslas nepateisina priemonių.

Menas – neįkainojamas

Menas neįkainojamas, bet įkainoti galite laiką, nes juk tuo metu jūs dirbote, sako Ilzė. Taip, bet rašymas dar vis daugelio kūrėjų nelaikomas darbu, tai laikoma kūryba, saviraiška, todėl – nenuspėjamu, neprognozuojamu dalyku, kurio vertė ir sėkmė lygiai taip pat nenuspėjama ir neprognozuojama.

Svarbu skirti, kada dirbi už pinigus, o kada darai tai iš meilės. Už meilę mainais gauni meilę, už pinigus – pinigus.

Ar ilgainiui susikurs kritinė masė kūrėjų, adekvačiai žiūrinčių į savo kuriamą produktą? Taip klausia Ilzė. Pasirašau po šiuo klausimu, tik aš galvoju ne apie to produkto įvertinimą pinigais, o darbo indėliu. Ar susikurs kritinė masė kūrėjų, kurie savo užsiėmimą laiko profesija?

Ar susikurs rašytojų profesinė sąjunga, adekvačiai žiūrinti į savo narių darbo sąlygas?

Niekas savaime nesusikurs. Reikia tai mums patiems ir sukurti. Pradėkim nuo atvirų kalbų apie pinigus ir korupciją menininkų baruose. Ir nemokykim korupcijos jaunųjų kūrėjų, antraip iš tos ligos Lietuvos kultūra niekada neišaugs.

______________________________

Susiję straipsniai:

Tuštybės leidyba ir Jėzaus paradoksas

Ačiū, kad neskaitote

Kas nulaužė kokybės kartelę?

Kai atsiveria du keliai

Išnyrantis rašytojas

Tagged: bestseleris, Edmundas Malūkas, Elena de Strozzi, Ilzė Butkutė, Jurga Ivanauskaitė, korupcija, leidyba, reklama, Ričardas Gavelis, savilaida