Kviečiu sugrįžti šviesą

1.

Susimąstyti verčiantis jaunuolio (filologijos studento) prisistatymas „Metų“ žurnale: „Atvykęs mokytis į Vilnių, su savimi atsinešiau ir šiek tiek kaimo gyvenimo patirties – iki šiol negaliu ja nusikratyti. Sugrįžus autobusu atgal, namai nebeatrodo tokie patys, mieste taip pat esu tik svečias, vos spėjęs per keletą metų apšilti kojas… Tad ir mano kūryba yra apie buvimą „tarp“ šių dviejų erdvių, nuo kurių nuplėšdamas po skiautę, bandau statytis naujus namus.“

Atpažįstu problemą: man buvo panašiai. Klasiokas, metais anksčiau apsistojęs studijuoti Vilniuje, susitikęs mane Pilies gatvėje po kelių pokalbio sakinių sarkastiškai tarė: „Tu apsispręsk, Sandra, ar kalbi šiaulietiškai, ar vilnietiškai!“ Hm, bet aš, nors ir stovėdama Vilniaus centre, kalbuosi su šiauliečiu, su kuriuo dar niekuomet gyvenime nekalbėjau vilnietiškai. Vieneri metai – ir žmogus, vos spėjęs apšilti kojas sostinėje, jaučia pareigą nusikratyti savo praeities provincijoje. Natūralu, kad sunku ja nusikratyti – vos keli metai praėjo! Nesvarbu, kad grįžus tėviškėn namai neatrodo tokie patys – keitiesi tu pats, tikėtina, augi. Dar po dešimties metų sugrįžus atrodys, kad visi daiktai, namai, vietovės, net žmonės galbūt, neįtikėtinai susitraukė, sumažėjo… Bet jie nepasikeitė. Pasikeitei tu pats. Tačiau kaip paguosti tą jauną žmogų – niekas nepaguodė manęs! – kad nereikia nusikratyti savo praeities, kad nevalia, kad negalima, draudžiama jos kratytis, ypač, jei nori būti rašytojas!

Kita vertus, tokie laikai, tokios kartos. Santykis su savo vietove kitoks. Mes neturime šaknų, nes neturime žemės. Esam nauja bežemių karta. Štai su vyru neseniai žiūrėjome filmą pagal Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“ (nuo paauglystės jį pamenu, nes visi žiūrėjom filmą, kuriame Mis Kaunas, būsimoji Arvydo Sabonio žmona, pasirodo nuoga krūtine), ir ten pagrindinis veikėjas eina per laukus, miškus ir kiemus į ūkį tarnauti bernu. Žygiuoja su ryšulėliu ant pečių, ir takai jam žinomi, nereikia žemėlapio. Vietos žmogus. Šita žemė yra jo. Tai yra tėvynė – ne teoriškai, o praktiškai. Ne įsivaizduojama, o patiriama juslėmis. Tokį žmogų ištrėmus iš tėvynės – kaip daugeliui ir atsitiko vėliau – didelė dvasinė trauma, tragedija. „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus, ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus…“ – taip dainuodavo mano babytė, kurios nieks niekada nebuvo ištrėmęs, atvirkščiai, jai davė pusę dvarelio namo, kai ponai pabėgo į Rygą (o kur toliau – nieks nežino).

O mudu su vyru (jis – tremtinių, aš – homosovietikų vaikas) patys išvažiavom ir toli nuo savo tėvynės jaučiamės nepadoriai gerai. Nes mes nesam patyrę savo šaknų, savo žemės taip, kaip tie prieškario žmonės, išmatavę tėvynę pėdomis. Tai nei gerai, nei blogai. Taip yra. Esame kitos rūšies augalai, žinot, tokie, kurie pajūryje ridenasi – sėkla apaugusi ilgais šiaudų spygliais. Kai vėjas nustos pūsti, kur sėkla sustos, ten sudygs.

2.

Fotografas Antanas Sutkus (kalbintas 2009 m., išleidus retrospektyvos albumą): „Žinoma. Anksčiau nereikėdavo jokių leidimų fotografuoti paprastus žmones. Pasižiūri į žmogų, pamoji jam, nusišypsai, jis nusišypso tau, pafotografuoji, tada prieini, prisistatai, pabendrauji ir toliau fotografuoji. Paskui, žiūrėk, tas nuveda pas kitus ir jau fotografuoji to žmogaus draugus.“

„Dar pirmame kurse būdamas vienai profesorei uždaviau tokį klausimą, ir ji atsakė man giliai įstrigusiais žodžiais: žmogaus žmoginimas. Šio principo laikausi iki šiol ir nesąmoningai perkeliu tai į fotografiją. Kiek tai įmanoma, nežinau, ne visada pavyksta, bet tai yra kiekvieno mano kadro siekiamybė – užčiuopti žmogaus sielą ir jos neišgąsdinti.“

Bet štai šiais laikais Sutkus jau kažkodėl nenori ieškoti žmoguje žmogiškumo: „Jaučiu ne tik ekonominę, bet svarbiausia – moralinę visuomenės krizę. Todėl ir nesinori to įamžinti. Todėl, matyt, ir nefotografuoju dabar. Aš jaučiuosi svetimas šiuolaikinėje visuomenėje. Bijau net pripažinti tai sau… Ji man tolima. Nors dar turiu mintį įsidėti juostelę į fotoaparatą ir išeiti į gatvę…“

O kuo šie laikai baisesni už senuosius? Menininko užduotis nepakito ir nepakis. Tas žmogaus žmoginimas yra labai svarbus ir nelengvas įsikirsti dalykas. Žinau, suvokiu, bet vis abejoju, ar jau tikrai pagaunu savo kūryboje. Rasti žmogiškumą savo gyvenimo istorijose, paskui – kitų gyvenimuose.

3.

Kaip tik atvirkščiai – geri dalykai kainuoja mažai, nes apie juos žino mažuma. Dauguma perka ne tai, kas gera, o tai, ką perka dauguma. Štai vakar žuvų skyriuje nusipirkom lašišos galvą. Doleris penkiasdešimt! Riebi, didelė, šviežia. Išsivirėm puodą žuvienės vakarienei (kaina – drauge su naujomis sriubos lėkštėmis: 6$ (lėkštės) 1.5$ (galva) 2$ (daržovės ir kt.) = 9.5$), ir man dar šiandien pietums liko. Katinui davėm virtas lašišos akis, bet jis jas paniekino, ryte išmečiau. Dar neįsisamonęs gerų dalykų kainos.

4.

Po interviu su rašytoju Ischoku Meru nesusilaikiau ir pakomentavau: „Tai, kas rašoma be sąmonės, nesuvokiant žodžių ir sakinių prasmės, yra ne pasąmonė, o nesąmonė…“ Iš Mero pasisakymo: „Jūs klausiate, o aš bandau atsakyti, bet nereikia perdaug pasikliauti autoriaus aiškinimais, autorius daug ko gali nežinoti apie savo kūrybą, tad ne jam aiškinti savo kūrinį ar kūrybą. Kūryba yra sąmonės ir pasąmonės rezultatas, todėl autoriui daug kas nematoma, nežinoma, gal net nesuprantama. Visa tai atsiveria kritikui, literatūrologui. Jei būtų kitaip, jei pasąmonė nedalyvautų, jei autorius viską žinotų, matytų ir suprastų, išeitų, kad jo kūryba grindžiama tik sąmone, tai kur tada kūryba?“

O kas atsiveria skaitytojui? Ar kas bando kliautis autoriaus atsakymais? Mums tik įdomu, kaip autorius aiškina. Mes patys irgi pridėsim nuo savęs, bet jau tikrai neimsim tikėti vien autoriumi ir nenustosim galvoti, ieškoti supratimų. Daug ko gali nežinoti, tai nereiškia, kad visko nežinoti (arba – nieko nežinoti). Pakanka žinoti šiek tiek, numanyti, nujausti netgi, suvokti, ką kalbi, ką rašai, ką perteiki, kaip veiki. Jei kūryboje (ir kalbėjime) dalyvauja sąmonė, tai dar nereiškia, kad visai nedalyvauja pasąmonė. Apskritai, neįmanoma atkirsti nuo savo veiksmų, minčių ir žodžių nuo pasąmonės. Naivu to net tikėtis. Nes mūsų sąmonė tėra aguonos grūdelis didelėje pasąmonės kūdroje. Bet va neturėti ką pasakyti apie savo kūrinį, motyvuojant tuo, kad bet koks kalbėjimas panaikins pasąmonės dalyvavimą ir bus „per daug“ sąmonės – tikra nesąmonė. Čia iš serijos „kodėl rašytojai bijo psichoanalizės“…

5.

Geras buvo, kai telefonu paklausiau savo mamos apie politiką. Mat man labiausiai ir rūpėjo pasikalbėti apie tai. Nes gal senukai bijo karo, Rusija manevruoja aplink Lietuvos sienas, Krymo okupacija, karas Ukrainoje. Ką tu! Išgirstu, kad karas visai priimtinas, mamos balso tonas aštrėja, garsėja, ji pasibaisėjusi tuo, kas rodoma per televizorių – „Nu tie mūsų durniai! Taip juoktis iš žmogaus – Putinui ūsus kaip Hitleriui pripaišė, ginčijas, kiekviens kitaip saka…“ – nes, kaip žinia, mūsų „politologai“ nemoka kalbėti ir nusišneka dabar visi, kas netingi, o žmogus prie televizoriaus, apie politiką išvis neraukdamas, ima manyti, kad pasaulyje (Lietuva juk pasaulio centras) – chaosas!

Niekas netiki tuo karu – sakau „niekas“, nes mama kalba tai, ką girdi iš tėvo, o tėvas kalba tai, ką girdi iš Pūko radijo arba pats susidaręs nuomonę, žiūrėdamas televizorių, taigi mano tėvukai yra „tautos balsas“, kuriam patiktų, jeigu „kas ateitų ir gerai supurtytų juos“ - turima omeny Lietuvos politikus, tarsi jų purtymas nepalies paprastų žmonių, nepralies visų kraujo… Mane patikino, kad rusai nepuls tankais, o „paleis bombikę“. Juk atominiai laikai, Lietuvoje vis dar išgyvenamas Šaltasis karas.

„Daba da tie rinkimai artėj…“ – suklusau, nes gal jau ir už Grybauskaitę niekas nebenori balsuoti, kaip prieš mėnesį žadėjo? A, rūpestis dėl rinkimų į Europos parlamentą (turbūt). Dar gali būti referendumas dėl žemės pardavimų užsieniečiams. Su tais referendumais, kaip ir su bet kokia įdomesne politine situacija, nėra kas paaiškintų dorai ir suprantamai, logiškai, racionaliai, be isterijų ir savęs rodymo. Landsbergis raudonu iškreiptu veidu šnypštęs: „Jie apsirijo, jie jau apsirijo!“ – turėta omeny Rusija, kuri neva jau „apsirijo“ ukrainiečių žemėmis. Iš kur jis traukia tokias išvadas? Iš širdies gelmių turbūt, nes yra poetas, šauklys. Tai ir šaukia. Labiausiai mane šokiravo mamos pareiškimas, kad jai „patink tas Putins!“ Ką?! Ji man pareiškė, kad čia tai bent žmogus, net kažkur Rusijoj po potvynio žmonėms namus nemokamai pastatė… Kokius namus? Po kokio potvynio? Kokią televiziją jūs ten žiūrit?! Lietuvos televiziją, man sako. Lietuvos?! Tai štai kaip sugeba mūsiškiai „formuoti visuomenės nuomonę“.

Putino rodymas su Hitlerio ūsais, Putino statomi namukai, Putino tas ir anas, bet koks – teigiamas ar neigiamas – jo paveikslas yra jo reklama… Vyresniosios kartos žmonės supranta rusiškai, supranta apskritai rusiškumą (tai, ko „protu nesuvokt“), ir jiems tai artima vien dėl to, kad suprantama. Niekas to iš jų neatims, niekas to nepakeis jų galvose. Svarbu jaunimo nesupažindinti su „geruoju dėde Putinu“, kuris nekenčia „Europos iškrypėlių“. Neosovietikai jautrūs bet kokiai propagandai, jie ją priima kaip poeziją, kaip šventuosius raštus, kurie „viską sustato į savo vietas“, nes vergai nepratę būti laisvi, vergai ilgisi Rankos. Bet kaip siaubinga iš savo tikros motinos išgirsti tą entuziazmą! „Man patink tas Putins!“ Akimirksniu pakvimpa sovietinėm dešrelėm (su tualetiniu popierium sudėtyje), mes vėl tame bespalviam laikmety, kai visi lygūs, nes visi draugiškai bijo, todėl gyvena pabrukę uodegas, žino, ką keikti, nes kalti ne mes, o jie, bet jie ir geri mums, kai nepyksta. Gyventi nekišant galvos, nepypsint savo nuomonės, kuri niekam nereikalinga, pasilaikant savo mintis sau, gyventi be minčių. Dėl mūsų gyvenimų kalti ne mes, o kiti. Betgi turėtų būti įmanoma kalbėti viešai suprantamai, aiškiai, išdėstyti problemą racionaliai, argumentuoti diskusijose… Argi neįmanoma, argi nėra žmogiškųjų išteklių?

Straipsnius skaitom iš anglofoniškų leidinių – ten viskas paaiškinta protingai, nors autorių nuomonės ir skiriasi. Svarbiausia, kad čia nesukuriamas įspūdis, jog griūna pasaulis. Nes jis negriūna. Sakau mamai: šią minutę pasaulyje vyksta bent trys keturi karai. Taigi sakyti, „kad tik nebūtų karo“ – tarsi jo dabar nėra – neteisinga. Kaip rašė straipsnyje apie Koršunovo spektaklį „Žuvėdra“ Audronė Girdzijauskaitė – neva viskas bus gerai, bus tų spektaklių, „jeigu nebus karo“. Bet karas jau yra. Karas vyksta nuolat. Tik ne visi karai taip arti Lietuvos.

Kai mama sako, kad televizijoj visokie veikėjai riejas kaip kokie idiotai, „o juk išsilavinę žmonės!”, atsakau: vadinas, tai nėra išsilavinę žmonės, be to, reikia žiūrėt ne į kalbas, o į darbus. Mama, atrodo, suprato mane. „Tai jau tikrai taip“, sako, ir užbaigiam apie tai pokalbį.

6.

Prezidentės kalboje žodžiai: „Jeigu mes išvažiuosime, į Lietuvą atvažiuos gyventi žmonės, kuriems ji nebus tėvynė.“ Na, po vienos kartos Lietuva jiems taps tėvyne, taigi… Bet Lietuva nebus tokia, kaip dabar, tai faktas. Kaip faktas yra tai, kad nieko pasaulyje nėra pastovaus.

Įdomiai siejasi per australų TV žiūrimas serialas „The Story of the Jews“, kurio autorius Simon Schama kilęs iš Lietuvos. Jo seneliams Lietuva buvo tėvynė. Priešpaskutinėje serijoje Schama pasakoja, kad Lietuvos žydai buvo laikomi labai kietais, apie juos buvo sakoma, kad „nededa cukraus į [žydišką žuvies patiekalą]“ – gyvenimas Lietuvoje sunkus, sūrus, ne pasilepinimui. Vaizdai ekrane iškart tapo sodrūs, šaltų spalvų (buvo dedami gražūs filtrai), dangus apsiniaukęs. Nespalvotose fotografijose – įvairių profesijų žmonės (ne tik pirkliai, degtinės ir silkių pardavinėtojai), jie įsikibę vienas į kitą, sveikai atrodantys, patenkinti…

Į Lietuvą bus sugrįžta serijos pabaigoje, prie kalbų apie Holokaustą. Parodė Plungės istoriją: vietiniai žmonės žydus surinko ir uždarė viename pastate (ar ne sinagogoje?), dvi savaites nedavė maisto, vandens, neleido išnešti mirusiųjų. Žmonės mirė savo išmatose. Likusiuosius gyvus išleido, liepė išniekinti Torą, tada nuvedė iš mišką ir liepė išsikasti kapą. Tada sušaudė. Tai darė ne vokiečiai, ne SS žudikų būriai, tai darė lietuviai kaimynai, su kuriais žydai gyveno. Tai – žiauriausia Holokausto istorijos dalis. Buvo sunku žiūrėti. Dar rodė Plungės (vienintelį, kaip jis pats prisistato) žydą, kuris daro medines skulptūrėles. Jakovas Bunka. Jis bandė pasakyti, kiek tūkstančių žydų gyveno Lietuvoje, kiek jų buvo išžudyta (manrods, kažką ėmė painioti), bet galiausiai pasakė procentus teisingai: išnaikinta 96 % žydų. Seriją Schama užbaigė žodžiais: „Senovės žydų išmintis sako, kad šviesa niekur nedingsta, kai ją užgesina vienoje vietoje, ji iškeliauja kitur.“

Nusibraukus ašaras nuo akių, dingtelėjo mintis: šviesa išėjo kitur, štai tas „žydų prakeikimas“ Lietuvai. Šviesą reikia pakviesti sugrįžti. Savaime niekas nepasikeis, reikia atsiprašyti – vieną kartą atsiprašyti nepakanka – reikia žinoti, atminti, gedėti ir nepamiršti, kad šitokia tamsa gali užplūsti bet ką, bet kur, tad būtina saugoti šviesą, ir išmokti gyventi su savo nusikaltimais.

Prieš keletą metų drauge su Poezijos pavasario dalyviais lankiausi restauruotoje Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose. Prasitariau, kad su mudu vyru labai domimės Holokausto tema. Viena (žymi) poetė manęs paklausė: „Ar jūs žydė?“ Atsakiau, kad ne. „Jūsų vyras žydas?“ – Ne. „Tai kodėl jūs domitės žydais?“ Sutrikau, nepamenu, ką atsakiau. Užtat pamenu, kad ji muziejaus vadovei papasakojo anekdotą apie tai, kaip atsirado Frenkelio fabrikas: atseit lietuviai nenorėjo iš Talšos ežero traukti dvokiančios deguto statinės, o Frenkelis ją ištraukė, nes žinojo, kad jis pilnas auksinų, išsitraukė ir pastatė fabriką… Niekas nesijuokė. Vėlgi – nenoriu kaltinti tos poetės. Tiesiog taip yra. Mes net nejaučiam, kaip įžeidinėjam ir kitus, ir pačius save.

7.

„Šnirpštas, dramblio šnirpštas!“ – šaukia Miltinis dok. filme, kurį žiūrėjau Youtube. Senis kalba žemaitišku akcentu, kuris primena ir vyro tėvuką, ir tokį buvusį kalėjimo prižiūrėtoją iš Lietuvių namų. Primena visus žemaičiuojančius. Žemaitiškas filosofavimo stilius – viskas kertama nuo pirmojo skiemens ir sava nuomonė išdėstoma aiškiai, todėl aplinkiniams tiesiog baisu. Apimti siaubo, jie negali su juo diskutuoti, gal ir šiaip negalėtų – negabūs, tad siurbčioja vigilijos (mėgstamas Miltinio žodis) vaišes, mėto replikas ir patys sau kikena. Vos tik kuris nors pabando iškelti „gilų“ klausimą, pavyzdžiui, „Ar yra kas nors vertingesnio už gyvenimą?“, Miltinis pasiunta, ir teisingai, nes kas gi tokios nesąmonės gali klausti, jei ne idiotas? Ką? Kas čia per klausimas, kas gali būti vertesnio už gyvenimą? Tai kad mes nieko nežinom apie tai, kas už gyvenimo! Arba mirtis, arba gyvenimas! Tai kas galėtų būti geriau už gyvenimą – mirtis? Mirtis nėra gyvenimas! Visgi jis įsivėlė į diskusiją – monologą – diskusiją su pačiu savimi – ir jis turi ką pasakyti, velnias. „Ar aš nuėjęs į drabužių parduotuvę klausiu, kodėl kelnės neturi trečios kiškos?“ Miltinis monologuose išeina į visišką ekstazę ir kiekvienas aplinkos krustelėjimas jį veda tolyn minčių labirintais. Ne, jis ne beprotis, prie išėjimo yra prisirišęs siūlą ir randa kelią atgal. Miltinis – išsilavinęs mužikas. Žiūrint į jį, turint galimybę paklausyti jo intonacijų, galima įsivaizduoti, kaip kalbėdavo (filosofuodavo?) Simonas Daukantas…

8.

Senąjį (ir vienintelį – man) „Tadą Blindą“ bežiūrint: Blinda turėtų kalbėti žemaitiškai, o ne lietuviškai. O ponai – lenkiškai. Nebent prievaizdas Eduardas laužytų liežuvį mužikams suprantama kalba. Be to, tai parodytų, kad Eduardas pats yra kilęs iš lietuvių, o ne šūdlenkis. Lenkiškai kalbantys ponai būtų didelis kontrastas žemaičiams ir daug geriau atspindėtų tuometinę politinė Lietuvos situaciją. Ir flirtas tarp Blindos (beje, mokančio ir lenkiškai?) bei panelės Kristinos būtų labai įdomus. Abu beveik nesupranta vienas kito – tai tik jaunų kūnų trauka. Na, bet tarybinis kinas neturėjo intencijų parodyti žemaičių ir Lietuvos istorinės tiesos, norėta kalbėti apie klasinę nelygybę. Filmas apie marksizmo-leninizmo „natūralias“ ištakas mūsų lokacijoje. Visgi filmas „žiūrimas“ ir turi aktualumo. Dabartiniai „naujieji“ ponai daug kuo panašūs į „šūdlenkius“ – nenori kalbėti paprastų žmonių kalba, tad irgi nusipelno botago per apatines kelnes. Nuostabu tai, kad ūkinės detalės tikslios – arkliai nebalnoti, tikri žemaitukai, ir jie nelengvai paklūsta (juk yra kinkomieji, o ne pasijodinėjimui skirti). Tie arkliai daug ką „išveža“. Jų sutramdymas galėtų simbolizuoti procesą, kuomet sąmonė ima pažinti instinktą ir su juo ima tvarkytis. Žmonės jau nepasitiki aklai vienas kitu, nes atpažįsta skriaudą. Bet poniškumas nėra prigimtis, prigimtyje mes visi lygūs (gimtyje ir mirtyje). Visgi šiuolaikinė „Tado Blindos“ versija turėtų ką pasakyti.

9.

Ką atsakyti į Prezidentės kvietimą menininkams ir intelektualams būti pirmose gretose, o ne šešėlyje? Sunku pasakyti, ar daug mūsuose yra tų menininkų ir intelektualų. Tie, kurie šoka į pirmąsias gretas, kaip taisyklė, dėmesio trokštantys idiotai. Man svarbu žinoti, ką turiu daryti aš pati. Turiu toliau kalbėti apie žmogiškumą, būti žmogiškumo liudytoja. Ieškoti jo gyvenimo pavyzdžiuose, skatinti jį, bendrinti žmones. Kalbėti tiesą, nemeluoti. Tai nelengva, bet tai mano pasitikėjimo zona, ir tai naudingiau, negu, kaip būtų galima tiesiogiai suprasti, stojimas į pirmąsias gretas politine prasme. Apie politiką nutuokiu mažai ir todėl geriau man į tai nesikišti. Galiu tik komentuoti apie žmogiškumo padėtį. Dėlioti mintis pagal faktus. Rasti netikėtų sąsajų. Žiūrėti filmus apie Holokaustą, skaityti apie sovietų režimą ir apskritai Lietuvos istoriją ir garsiai kalbėti apie tai, ką matau.

Durni žiniasklaidoje klausimai keliami: ar šiandien lietuviai stotų ginti (ginklu) Lietuvos? Net daromos statistinės apklausos… Žiauru. Nesugebėti iškelti reikiamo klausimo, kuris aktualus būtent dabar – tai didžiausia žiniasklaidos išdavystė prieš tautą.

Šiuo metu didžiausia problema, mano manymu, yra korupcija. Ir ją – nes tai yra prioritetas – sėkmingai atakuoja Prezidentė. Ar šiandien lietuviai vėl patikės politikų nerealiais „geresnio gyvenimo“ pažadais? Per kiekvienus rinkimus balsuojama už dabartinės valdžios priešininkus, nes šitie „nepateisino lūkesčių“, o kiti „žada geriau“…

Patikėkit, net tokioje turtingos ekonomikos šalyje, kaip Australija, kai kurie senukai negali įpirkti mėsos, todėl organizuojamos akcijos „Adopt a pensioner“ – įsivaikink pensininką (nuoroda)… Malšinti tokius paprastus, greta egzistuojančius skaudulius, gali ne politikai, o eiliniai piliečiai. Įsiklausykim: „Emigrantų elitas į Lietuvą nenori grįžti ne dėl ekonominių priežasčių. Elitui priklausantys emigrantai labiau akcentuoja prastą Lietuvos psichologinį klimatą, tolerancijos bei pagarbos žmogui trūkumą.“ (nuoroda į straipsnį) Lietuvos visuomenė yra sergantis kūnas, kuriam reikia ne plastinių grožio operacijų ir ne maisto papildų…

10.

Bibliotekoje atsiverčiau Achmatovos dvikalbį eilių rinkinį. Prie vieno vertimo pieštuku (nervingas braižas, skirtingų dydžių raidės, kreivai) parašyta: „No no no bad translation!” [ne ne ne blogas vertimas!]. Užmečiau akį į originalą, paskui į vertimą – žmogus teisus. Ar įmanoma išversti į anglų rusišką kalbos pojūtį? O lietuvišką? Ne. Užtat reikia mokytis užsienio kalbų ir skaityti dvikalbius poezijos leidinius.

Dar atsiverčiau kitą tos knygos puslapį ir ten buvo tekstas apie tai, kaip Achmatova pateko į kalėjimą (rašyta apie keturiasdešimtuosius) ir ją kažkas atpažino (kad poetė), tuomet šalia sėdėjusi moteris pasilenkė prie jos ausies ir sušnabždėjo: „Ar galit tai aprašyti?” Achmatova atsakė: „Galiu.” Ta moteris nusišypsojo – jos veide švystelėjo keistas pasitenkinimas. O gal ne pasitenkinimas? Ironija? Suokalbis? Keršto saldumas? Paskutinė viltis? Tokiame vaizdelyje - literatūros paskirtis sudėtingu istoriniu laikotarpiu.

Tagged: Ana Achmatova, Antanas Sutkus, Audronė Girdzijauskaitė, Holokaustas, Ischokas Meras, Juozas Miltinis, Marius Katiliškis, Simon Schama, sovietai