Sandra Bernotaitė's Blog, page 11

Grafomanijos penkmetis!

O štai šiandien Grafomanijai sukanka penkeri metai! Valio! Valio valio valio valio! Per tiek laiko šis bei tas nuveikta, jau yra ką susumuoti, jau tam tikra istorija.

Grafomanija prasidėjo Melburne 2008 metų rugpjūčio 4 dieną (ir tai buvo maždaug po metų po mano išvykimo iš Lietuvos), kai išdrįsau publikuoti trumpą įrašą, kuris vadinasi 7 siaubo karaliaus patarimai. Tai turbūt trumpiausias Grafomanijos įrašas (ilgiausias viršija 3 000 žodžių: Totalus romanas). Jame išvardyti patarimai vis dar aktualūs ir juos galima kartoti tarsi mantrą:

- Rašyk tiesiai šviesiai.

- Parašyk eskizą. Kuriam laikui padėk į šalį.

- Trumpink tekstą.

- Rašyk rišliai ir sąžiningai.

- Per daug negalvok ką pagalvos kiti.

- Daug skaityk.

- Daug rašyk.

Pirmąjį mėnesį Grafomaniją aplankė 278 skaitytojai. Po metų tą patį mėnesį jį jau lankė apie 2 500 skaitytojų. Patys aktyviausi metai buvo tretieji, kai publikuodavau daugiausia įrašų per mėnesį, o be to, pasirodė mano pirmoji knyga (novelių rinkinys „Gaisras”), tuomet tinklaraštis sulaukdavo 4 000 – 5 000 skaitytojų per mėnesį. Tačiau ketvirtaisiais metais nukreipiau savo energiją kitur, ir lankytojų skaičius apsistojo ties 3 000 (vidutiniškai). Penktaisiais metais pasirodė mano antroji knyga (romanas „Katė, kurios reikėjo”).

Viso paskelbta virš 500 įrašų (apie 200 iš jų paverčiau privačiais, kad netrukdytų rasti įrašus apie pagrindines temas). Apie 30 įrašų eskizai taip ir nebuvo baigti ir nebuvo publikuoti (bet kai kurie gal dar bus?). Rašyta trijuose kontinentuose: Australijoje (Melburne), Šiaurės Amerikoje (Niujorko priemiestyje), Europoje (Vilniuje).

Skaityta virš 180 000 kartų (skaitiklis, kurį matote puslapio apačioje, buvo įjungtas ne pirmais metais, todėl rodo mažesnį skaičių). Skaitoma Grafomanija yra tose šalyse, kur gyvena lietuviai. O kur jie šiais laikais tik negyvena!

Virš 800 komentarų. Daugiausia komentarų rasite po įrašu Spykini angliškai? Kiti gausiau aptarti įrašai: Kai atsiveria du keliai, Ar jau turiu e-skaitytuvą?, Anarchija Antakalnyje, Būk tu magnolija. Reikia turėti omenyje, kad kai kuriais tarpsniais išjungiu komentaravimo įrankį. Taigi nieks nekalts, kad pati tinklaraščio autorė nėra ypatingai nusiteikusi diskusijoms.

444 skaitymų per vieną dieną – Grafomanijos rekordas – įvyko 2012 metų gruodžio 17 dieną (berods, toks tinklaraščio populiarumas nesusijęs su konkrečiu įrašu, turbūt Grafomaniją kas nors paminėjo, o gal mano interviu spaudoje pasirodė, nepamenu).

Virš 50 skaitytojų seka Grafomanijos tinklaraščio įrašus, dar 15 – seka komentarus.

Populiariausios temos: grafomanija (logiška!), dienoraštis, kūrybiškumas, įkvėpimas, butoh šokis (malonu, bet keista!), pasąmonė, knyga, praktika, rašytojo blokas…

2011 metais beveik visą tuo metu turėtą medžiagą apie rašymo techniką sudėliojau į tris PDF dokumentus ir įkėliau skaitymui. Štai čia juos vėl pakartoju. Jie nėra papildyti, nors nuo tų laikų panašiomis temomis dar rašiau.

KŪRINIO STRUKTŪRA-sandrabern

Grafo#2-Įkvėpimas

Grafo#3-Personažas

Nuo pat Grafomanijos pradžios esu užsibrėžusi tikslą – ieškoti bendraminčių. Niekada nesitikėjau rasti daug jų. Nesitiki ir kad tie penkiasdešimt prenumeratorių iš tiesų sutinka su visomis mano mintimis (tai neįmanoma ir tikrai nebūtina). Tačiau tokia ilga ir įdomi, ir labai naudinga visų pirma man pačiai Grafomanijos kelionė – ko gera daugiau, negu pradėdama visa šita galėjau tikėtis. Įdirbis rašant Grafomaniją suteikė pasitikėjimo, kurio reikėjo savo leidyklos (turiu omeny Jovaro tiltus) įsteigimui…

Grafomanija neleidžia man apsileisti, atsipalaiduoti, užmesti „viešąjį rašymą” – o tai juk nuolatinė bendravimo su skaitytoju raumens treniruotė. Taigi teks tęsti šį užsiėmimą toliau, nes dar daug, o daug temų nepaliesta. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau tekstų.

Grafomanijos penkmečio planas, manau, įvykdytas su kaupu. Kas toliau? Užsibrėžiu rašyti mažai, kuo mažiau, bet kokybiškai. Man Grafomanija padėjo. Linkiu, kad padėtų ir jums!

Tagged: grafomanija

Atsispindėti kitų akyse

Išminties viršūnę pasieksi darydamas tai, kas yra taip akivaizdu, kaip akivaizdūs yra gamtos reiškiniai, rašoma I-Ching.

Pastaruoju metu daugiausia rašau tik dienoraštį ir užrašau jame tik sapnus. Daug sportuoju: bėgioju, darau jogą, šoku. Palyginus daug bendrauju su išoriniu pasauliu, su gyvais žmonėmis, australais. Mano gyvenimo ašis išsitempė į abi puses – dar daugiau intravertiškų dalykų ir dar daugiau ekstravertiškų. Taip gyventi nėra lengviau, negu per dienas užsidarius darbo kambaryje. Tačiau man reikėjo griežtų pokyčių. Mano kūnas jau buvo pareiškęs keletą nusiskundimų ir aiškiai parodęs, kad jeigu taip ir toliau save alinsiu, nieko nebus.

Taigi mano kadaise su tokiu pasididžiavimu aprašyta dienos rutina (kava rytais į tuščią skrandį ir rašymas iki vidudienio, o paskui jau visa kita), yra labai nesveikas dalykas. Tačiau būna gi laikotarpių, kai būtina daryti nesveikus dalykus, kad „prasilaužtum”. Pirmieji rašymo metai, manau, sunkiausi. Patyrę rašymo meistrai turbūt pasakytų: pirmieji penkiasdešimt rašymo metų…

Taigi naujoji mano darbo diena: ankstyvas kėlimasis (šeštą arba septintą), juoda arbata su pienu, pusvalandžio mankšta (joga) ir tik tuomet sapnų užrašymas ir skaitymas – medžiagos romanui arba šokiui rinkimas. Kartais mane suriečia spazmas: kas, jeigu nebegalėsiu rašyti? Nerti į romano kūrimą keliems mėnesiams, po keletą valandų kasdien? Tada atsakau sau: jeigu tik reikės – nerašyk. Svarbiausia gyvenime nėra rašymas. Svarbiausia gyvenime – sveikas, subalansuotas, laimingas gyvenimas.

Todėl kavą geriu kartais popiet, o kartais ir išvis praleidžiu… Seniau manydavau, kad negėrusi kavos jausiuos kaip zombė ar narkomanė (pastebėjau anglišką išsireiškimą: „coffee fix” – panašiai, kaip „susistumti” dozę narkotikų). Bet visai nieko panašaus! Gyvenu ir mąstau be jos puikiai. Jei ir toliau taip seksis žadinti kūrybinę energiją jogos pagalba, tai gal ir rašyti be kavos pagalbos pradėsiu.

Užmečiau knygos apie rašymą rašymą. Nes… Tingiu. Arba gražiau sakant: nesigalvoja. Nesinori, kad galvotųsi. Per daug prašmatnu skirti daug jėgų tam, kame nematai prasmės. Nes juk mano medžiaga apie rašymą yra sudėta čia, Grafomanijoje. To paties perspausdinti knygos pavidalu tikrai neketinu. O apmąstyti rašymą kaip amatą, apibendrinti, rasti tai, ką noriu pasakyti… Kol kas turiu per mažai patirties. Mokyti kitus, pačiai vos žengiant pirmuosius žingsnius, būtų pernelyg arogantiška. Dalintis savo menka patirtimi – taip. Bet gal tiktų gyvai, pavyzdžiui. Kada nors, kai grįšiu į Lietuvą keliems mėnesiams, pranešiu.

Ėmiau lankyti maketavimo kursus (dar vienas ekstravertiškas užsiėmimas). Vadinasi, kitą knygą jau galbūt gebėsiu sumaketuoti pati. Beliks tik gerai išmokti lietuvių kalbą, kad nereikėtų ir kalbos redaktoriaus paslaugų… Kaip sumažėtų knygos savikaina!

Metu svorį, kadangi nešioju penkis nereikalingus kilogramus. Kai kam tai nedaug ir neverta dėmesio, bet kai po truputį svoris kyla, po kilogramą kasmet – ir su tuo susitaikoma! – tai nesunku paskaičiuoti, kiek sversiu po dešimties metų. Niekada gyvenime nesilaikiau dietų, todėl iškart pasakiau sau, kad jokių badavimų nebus. Intuityviai beieškodama, kaip gi nutirpdyti tuos lašinius, suvokiau: kai meti svorį, turi keisti gyvenimo būdą. Negrįžtamai. Neįmanoma tik numesti svorį ir grįžti prie senojo gyvenimo būdo. Tai tik laikinas pokytis. Melavimas sau.

Ir ką jūs manote. Per du mėnesius numečiau… pusantro kilogramo. Siaubas, kaip sunku. Tačiau kūno pojūtis pasikeitė. Daug ką atlikti tapo daug lengviau.

Mano veidas pasikeitė. Bet tokia, kokią save dabar matau veidrodyje, aš sau esu atpažįstama. Gal labiau laukinė, t.y. arčiau gamtos. Tokia artima gamtai buvau gal šešiolikos metų… Svarstau, ar pasikeistų mano veido išraiška dar labiau, jeigu padaryčiau tokį eksperimentą: nežiūrėčiau į savo atvaizdą veidrodyje savaitę ar ilgiau? Atsispindėti virtinose, daiktuose, kitų akyse.

Kita vertus, tokie eksperimentai man yra beprotybė, gerąja prasme. Sealas (tas, pop žvaigždė) per TV sakė, kad lakuojasi rankų nagus (geltonai, žaliai ar dar kaip), norėdamas atrodyti šiek tiek išprotėjęs ir taip palaiko ryšį su savo beprotybe, kadangi tikram menininkui tai yra būtina. Ar jis nori būti originalus? Greičiau autentiškas. (Žodis „autentiškas”, žinau, yra nemėgstamas kalbininkų, kai autentišku vadinamas asmuo, tačiau kaip gi kitaip pavadinti tokį dalyką?) Tik reiktų nepersistengti ir neįsivaizduoti, kad vien dėl to, jog nusilakavai nagus ar nusiskutai antakius, tapai autentiškas. Melburne matau daug tokių „palaikančių ryšį su savo beprotybe” – nuo to visi jau vienodi atrodo.

Butoistai kartais klausia: koks tavo tikrasis veidas po kauke? Gal tai tas veidas, kurį turėjai prieš gimdamas?

Tagged: butoh, grafomanija

Laisvo laiko turėtojams

Atsakysiu į vieną Grafomanijos skaitytojo klausimą straipsneliu. Štai tas klausimas:

…jūs daug rašote apie tai, kaip įveikti tuščio lapo baimę, jog rašymui reikia disciplinos, apie eskizų perrašinėjimo svarbą ir t.t., bet štai man iškilo vienas su kūryba susijęs klausimas, kurio lyg ir nepalietėte, nebent kažką praleidau. Kaip tvarkytis su laisvo laiko turėjimu, kai visą dieną tenka planuoti pačiam? Kaip jums pavyksta jo nešvaistyti, teisinantis, jog nereikia anksti keltis, galima pažiūrėti kokį kvailą filmą, o tada jau rašyti (tokiais atvejais, kaip žinia, dažniausiai metas dirbti taip ir neateina – „juk dar daug laiko”). Būtų labai naudinga sužinoti, kaip planuoti dienotvarkę.

Man atrodo, kad visas mano tinklaraštis yra apie tai, tik niekada nesu pavadinusi laiko „laisvu”. Tikrai įdomu, iš kur jūs turite laisvo laiko? Nuo ko jis laisvas? Kas jį daro laisvu?

Neseniai ėmiau rimtai svarstyti apie tokį eksperimentą: nieko neveikti pusę dienos. Tik pusę. Darbo dienos. T.y. ne daugiau keturių valandų. Galima būtų atsisėsti ant kėdės arba ant pagalvėlės meditacijai ir nieko neveikti. Neskaityti, nežiūrėti televizoriaus, neklausyti muzikos. Jeigu įmanoma, negalvoti. Žinoma, išjungti mobilųjį telefoną. Nežinau, kaip dėl maisto ir gėrimo. Žinoma, negerčiau alkoholio, tačiau gal reiktų pasidėti šalia bent stiklinę vandens. Ir į tualetą nueičiau, jeigu prispaustų reikalas. Bet daugiau – nieko. Po pirmojo eksperimento nuspręsčiau, ar galima ilginti laiką ir nieko neveikti aštuonias valandas. (Ir kur dėti katiną, kuris vis tiek veršis bendrauti?)

Šitokį laiką jau galėčiau pavadinti laisvu laiku. Laisvu nuo visko. Bet būti šitaip laisvam nėra lengva… Kodėl? Skaičiau vieną straipsnį, kur buvo siūloma pabandyti nieko neveikti, nesikelti iš lovos ir pažiūrėti, kas bus. Tiksliai nepamenu, kokie ten hormonai išsiskiria mums prabudus, bet faktas – jeigu esame sąlyginai sveiki, mes norime keltis iš lovos ir kažką veikti. Mums to reikia. Tai mūsų instinktas, taip mes gyvename.

Dabar kas per situacija, jei prabudus nesinori dirbti, rašyti? Reikalas tas, kad nerašome dėl tam tikrų priežasčių. Svarbu atrasti, kokios gi mano nerašymo priežastys, o tada jau su jomis tvarkytis.

Galbūt bijome tuščio lapo, t.y. bijome, kad parašysime ne taip gerai, kaip norėtųsi. Vadinasi esame prisirišę prie rezultato, todėl niekaip neužsiveda procesas. Bijome daryti klaidas. Kodėl taip yra? Tai ilga istorija, bet bijoti mus paprastai moko nuo pat vaikystės. O kurti bijant yra labai sunku. (Apie tai rašiau čia: Nes vaikai nebijo klysti)

Galbūt bandome iškart praryti visą dramblį (apie tai rašiau čia: Kas trukdo pradėti rašyti). Jei įsivaizduotume, kad štai dabar, šiandien pat, turime sėsti ir parašyti visą trijų šimtų puslapių knygą, tai abejotina, ar pavyktų parašyti tris sakinius. Kasdienė rutina gerai veikia todėl, kad apstu mažų darbelių, kurie taip pat vadinami rašymu: dienoraščio pildymas, pratimų rašymas, eskizavimas, žmonių (būsimų personažų) portretavimas, tinklaraščių pildymas, straipsnių rašymas, korespondencija su draugais ir kolegomis… Kartais gaunu laiškus iš žmonių, kurie turbūt vadintų save „rašančiais”, tačiau jų tekstuose apstu gramatikos ir skyrybos klaidų, o kartais net parašyta be lietuviškų raštmenų… Laiškų rašymas yra rašymas. Netvarkingas laiškas rodo ne tik nepagarbą adresatui, bet ir nepagarbą savo kalbai – o kalba yra rašytojo instrumentas! Ką čia ir bekalbėt apie būsimus rezultatus, dirbant tokiu instrumentu. Gerai sako kalbininkai: švari kalba – švari galva… (Ne tuščia, o švari, mąstanti.)

Galbūt mes paprasčiausiai tingime. Mums trūksta vidinės disciplinos, kitaip tariant, tvarkos ir valios tvarkytis pačiam. Esame pratę, kad mus vis kas nors stumteltų, palieptų mums dirbti, pamokytų, ką po ko daryti, kad kitas būtų atsakingas už mūsų darbą ir rezultatą – už mūsų gyvenimą netgi. Daugeliui žmonių patogu jausti, kad kažkas kitas yra nuolat kaltas dėl visų sėkmių ir nesėkmių. Nusprendęs dirbti pats sau, „dirbti rašytoju”, tampi pats sau bosas, todėl tik tu pats esi atsakingas už proceso sklandumą ir rezultatą. Kiekvienas rašytojas su tuo tvarkosi savaip. (Apie rašytojų rutiną rašiau čia: Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai.) Akivaizdu, kad kuo griežtesnis bosas esi pats sau, tuo geresni rezultatai. Čia norėčiau pastebėti, kad tingulio turi visi, tik ne visi tą tingulį savyje atpažįsta, pripažįsta ir aptramdo. O tramdyti jį reikia nuolat! Kaip sakė Thomas Edisonas, ko tik nepadarysi žmogus, kad išvengtum protinio darbo…

Galbūt trūksta ne tvarkos, o nėra poreikio kurti. Vienas dalykas yra norėti kurti, o visai kitas – jausti poreikį kurti. Kitaip tariant, aš ne tik noriu rašyti, bet man reikia rašyti. Norai dažnai paslepia tikruosius poreikius, nes norai gali būti labai ekstravertiški (susiję su išorinio pasaulio madomis) ir juos diktuoja mūsų ego. Ką reiškia „noriu būti rašytoju”? Arba „noriu rašyti”? Kodėl norisi rašyti? Kodėl norisi „gyventi rašytojo gyvenimą”? Todėl, kad įsivaizduoji jį, prisiskaitęs knygų ir prisižiūrėjęs filmų? Nežinau, koks sveiko proto žmogus gali norėti išgyventi panašų likimą, kaip tie šimtai ar tūkstančiai rašytojų, kurie už savo kūrinius sėdo į kalėjimą ar buvo ištremti, kuriuos dėl jų raštų atstūmė visuomenė, kurie arba balansavo ant savižudybės ribos, arba ir nusižudė… Jie rašė todėl, kad jiems to reikėjo. Jie negalėjo nerašyti. Rašydami jie bandė kabintis už gyvenimo. Todėl pravartu klausti savęs: ar man reikia rašyti? Ar man tikrai dega? (Iš čia ir tas pasakymas: nerašyk, jei gali. Ir sveikinu, jei gali!)

Dėl „kvailų filmų” žiūrėjimo tai ką gi… Nežinau, ar teisingai įsivaizduoju, ką vadinate kvailais filmais, tačiau jeigu kalbate apie holivudinį popsą, tai aš jį kartais žiūriu vakarais. Tokių filmų siužetai tokie schematiški, kad galva nuo to pailsi. Be to, kuo daugiau kartų žiūriu tą patį filmą, tuo geriau išmokstu siužetą „skaityti”. Aišku, būna prastai padarytų filmų. Bet net ir tokius žiūrėti gali būti naudinga, jei žiūrėdamas analizuoji klaidas. Žinoma, tai labai vargina, bet niekaip nepavadinčiau to laiko švaistymu! Nesvarbu, ką žiūrite. Svarbu, ką žiūrėdami matote. Ar žiūrėdami dirbate.

Kūrybos procesas manyje vyksta net ir tuomet, kai nerašau. Kur ten – net tuomet, kai miegu, vyksta kūrybos procesas! Intensyvaus rašymo tarpsniais būtinai prigulu dienos metu bent penkiolikai minučių. Toks smegenų perkrovimas gali suteikti puikių vaizdinių, idėjų ar parodyti problemos sprendimą. Sapnai yra puiki medžiaga kūrybai…

Kūrybai reikia surinkti tiek daug medžiagos, kad nėra laisvo laiko. Stebi žmones, stebi save, švietiesi, mokaisi, susipažįsti su kitų kūryba, renki reikalingą kūriniui informaciją, užsiimi dvasine higiena, rūpiniesi savo kūnu (ne tik smegenimis), o jeigu dar įsiveli į kokią dramą, tai tenka viską analizuoti ir aiškintis… Nes pats kūrėjas yra ir kūrybos medžiaga, ir instrumentas. Save reikia nuolat lavinti. Auginti.

Tačiau galbūt jumyse nevyksta kūrybinis procesas? Nusiraminkite, tai visai nieko baisaus. Kaip sakė Julianas Barnesas, dar nieko blogo nėra atsitikę nė vienam žmogui dėl to, kad jis nerašo. Daug baisiau būtų save kankinti, vaidinant kūrėją ir verčiant daryti tai, ko jums visai nereikia. Tuštybės patenkinimas tikrai neatpirks tos kančios, kurią patirsite kasdien, keikdami save, kam ir vėl miegojote tiek, kiek norite, žiūrėjote tai, kas patinka, nuobodžiavote ir tingėjote, nes galite sau tai leisti, kadangi jūsų galvoje tvyro nuostabi betvarkė! Galbūt tiesiog esate eskapistas ir visa tai, ką čia rašau, jums nieko nesako, jums neturi prasmės.

Žinau, kad nereikia niekam pavydėti, tačiau kartais į tokius „ramius” žmones žiūriu su pavydu. Vienintelis dalykas, kurio kitam nepavydžiu, yra nuobodulys. Man niekada nebūna nuobodu, nes aš neturiu laiko.

Į klausimą, kaip planuoti darbotvarkę, atsakymas galėtų būti toks: planuoti pasitelkiant planavimą. Iš anksto nuspręsti, ką visą dieną darysi, ir… padaryti tai.

Tagged: grafomanija, kūrybiškumas, rutina

Lėtas pamišimas

Visą praeitą darbo savaitę gulėjau ant šaltų grindų po tris valandas per dieną ir nesusirgau. Išties mūsų organizmas turi galių ir užslėptų rezervų. Malonu tai patirti.

Šokio seminarą Melburno šokio centre Dancehouse vedė viešnia iš Paryžiaus – Myriam Gourfink. Iš pradžių užsirezervavau vietą tik pirmai dienai, nes nenorėjau patekti į eilinį šiuolaikinio šokio raumenų pumpavimo ir kaulų laužymo fabriką (ne, nebūna taip blogai, bet ne mano metuose cirkintis). Bet Gourfink mus suguldė ir paprašė visaip kvėpuoti bei analizuoti savo kūną. Po užsiėmimo jai pasakiau, kad kai kurių raumenų niekas paprastai šokėjų neprašo judinti, o gaila, nes raumenys gi ten yra ir pojūčiai… įdomūs!

Kur tie raumenys? Kasdien po dešimt ar dvidešimt kartų girdėjau žodžius: vagina, uterus, ovaries / penis, glands, prostata… Sutraukti, atpalaiduoti… Na, paskui sakykit, kad prancūzų seksualinis laisvumas tėra stereotipas!

Visgi tikėjausi kažko kito. Maniau, kad Gourfink ne vien tik praves mus per meridianų ir čakrų žemėlapį, bet ir atvers, kaip gi (tibetiečių) joga gali įkvėpti (prancūziškam) šokiui?

Šokti mūsų prašė, beje. Labai trumpai po kiekvienos dienos meditacijų. Gal penkias ar dešimt minučių. Judėjome labai lėtai, todėl laiko nesuvokiau. Teoriškai lyg ir aišku: tokiame šokyje veikia tik jėga, nereikia jokių emocijų. Tačiau man tarp tibetiečių jogos ir to lėto, bet energingo, judėjimo pasirodė dar daug erdvės. Tuščios erdvės. Joje, manrods, labai daug ką nuveikti galėtų butoistas, bet ne žmogus, laikantis save šiuolaikinio šokio atstovu.

Ir iš seminaro užsiėmimų, ir iš diskusijų, man pasirodė, kad šokėjai bijo, nenori ar gėdijasi kontakto tarp atlikėjo ir žiūrovo. Emocijų perdavimas, empatija, dalinimasis, ryšys – tai neminimi žodžiai, savotiškas tabu. Kodėl? Susvetimėjimo pasaulyje ir taip daug…

Tačiau pats Gourfink spektaklis man paliko gerą įspūdį. Jis buvo visai ne toks, kokio tikėjausi. Susvetimėjimo nejutau. Šokėjos atsiribojimo nuo auditorijos nebuvo (o gal nebuvo jam vietos ir laiko). Net naratyvas ir drama – dar du žodžiai, dalykai, kurių nenorėjo sau priskirti nei šokėja, nei muzikos kūrėjas – spektaklyje veikė kuo puikiausiai, o kontrastas tarp judėjimo ir garso kūrė naujas reikšmes. Ar patys kūrėjai to nežino? Ar ignoruoja?

Kaip ten bebūtų, šitas penkių dienų lėtas pamišimas man sustiprino stuburą, sucentravo, atvėrė kažkurias čakras ir įkvėpė dar intensyvesniam darbui su savimi. Bene svarbiausias Gourfink ištartas žodis seminare buvo: dialogue. Prancūziškai ar angliškai, nesvarbu. Mat pasakiau jai, kad šiuo metu gyvenime bandau derinti rašymą su šokiu ir mąstau, jog reiktų kasdien rytais ne tik rašyti tris valandas, bet ir šokti. Kol kas nežinau, kaip tai padaryti, nes pavyksta tik arba daryti viena, arba kita, bet ne abu kartu. Gourfink nusišypsojo ir pasakė, kad tarp rašymo ir šokio gali būti dialogas. Ji pati irgi kalbina šokį per rašymą – tik rašo Labano ženklais…

Pagaliau supratau, koks turi būti mano šokio/teatro tinklapio pavadinimas: This Is Not Butoh.

Apie savo šokio patirtis dar rašiau čia: Šokio ekstazė

Tagged: butoh, teatras, šokis

Café Moraaavia

 

Dabar, pagalvojus apie italų rašytoją Alberto Moravia*, pirmiausia iškyla vaizdinys: klykiantis moters veidas. Moteris klykia iš nuostabos ir pasibaisėjimo. Ir ką gi ji mato už stiklo? Vyrą. Patrauklų ir atgrasų tuo pat metu. Tas vyras stebi ją. Tas stebėjimas toks nuožmus, atkaklus, bekompromisinis. Stebėtojas ne šiaip sau vojeristas, o dar ir konformistas.

Šimtą kartų esu praėjusi pro kavinę Camberwell rajone ir šimtą kartų mačiau užrašą „Café Moravia“, tačiau niekaip nesureagavau. Bet štai vieną dieną ėjau pro tą kavinę, kęsdama kofeino badą – galvos skausmus. Tuomet pirmą kartą pakėliau galvą į užrašą ir sušukau: taigi čia Alberto Moravia vardo kavinė! Ir mes ten užėjom tučtuojau.

Po septynių minučių išsinešiau ne tik popierinį puodelį kavos, bet ir žinojimą, kad visai netoli mūsų namų yra kavinė, dedikuota italų rašytojui. Jos viduje gali nujausti esant europiečius, o ant sienų prikabinėta didelių kino plakatų. Tai filmai, sukurti pagal Alberto Moravia kūrinius.

Moravia pavardę pirmiausia įsidėmėjau kino kontekste. Tiksliau pamačiau jį patį kino kontekste, mat jis buvo režisieriaus Paolo Pasolinio draugas. Vieno Pasolinio filmo priede buvo Moravia pasisakymas apie draugą. Beklausydama susidariau įspūdį, kad Moravia, būdamas vyresnis ir (bent pradžioje) žymesnis, labiau sėkmingas, negu Pasolinis, rėmė ir gynė genijų iki ir po jo netikėtos smurtinės mirties (genijai visgi nemiršta).

Paskui vėl kažkur pamačiau Moravia pavardę šmėkštelint. Ar tik ne straipsnyje apie literatūrą: Moravia buvo paminėtas, kaip vienas iš savo laikmečio autorių, kuris analizavo save ir kūrė apie save, taigi ir jo tekstai buvo nukreipti į save (self-referential), sukasi ratais, kaip sakant. Galima nujausti fraktalus (nuoroda).

Į tą „Café Moravia“ mane ėmė traukti kaskart, kai tik eidavome pro šalį. Mėgstu tokias siužetines linijas, užuominas, pėdsakus, kuriuos reikia atpažinti, sekti, rasti ką nors. Būtinai ką nors randi pakeliui arba kelio gale. Antrą kartą užėjus, jau atsisėdau ir gėriau kavą iš porcelianinio puodelio (aptarnavo tikrai italė – kaip norėjosi tikėti, girdint jos akcentą ir matant tamsų gymį – nors ne visi italai tamsaus gymio, aišku). Gerdama kavą žiūrėjau į sieną priešais save, ant kurios kabėjo įrėmintos knygos. Vienos iš jų viršelio nuotraukoje maniausi pažinusi plikagalvį vyriškį, kurio vardas… Majakovskis! Na, kaip šitas susijęs su Moravia? Gal per Pasolinį, komunizmą… Atsistojau ir apžiūrėjau viršelį iš arčiau. Pavadinimas buvo intriguojantis: CONTEMPT (angl. – panieka).

Kitą dieną pėdinau į rajono biblioteką ieškoti Moravia knygų. Pirmoji knyga, kurią ištraukiau iš lentynos ir buvo „Contempt“, o plikagalvis, paaiškėjo, visai ne Majakovskis (bet ir prie jo netruksiu prieiti – tik ne šiame straipsnyje – bent jau prie jo ménage à trois…), o Aleksandro Rodčenkos, rusų dailininko ir fotografo, tiesa, susijusio su Majakovskiu ne tik panašia šukuosena, karikatūra (Georgijaus Petrusovo nuotrauka):

Perskaičiau „Contempt“ beveik neatsitraukdama (tai reiškia, kad kelias dienas neskaičiau nieko kito ir tegalvojau apie tą vieną knygą). Tai vieno vyriškio išpažintis, kuri, atrodo, ir parašyta vienu prisėdimu, ir netgi atrodo, kad tai buvo fiziškai įmanoma – parašyti vienu prisėdimu. Išties kūrinio apimtis maždaug tokia pat, kaip mano romano „Katė, kurios reikėjo“, tik knyga suformatuota apgalvotai: šriftas parinktas smulkesnis nei įprastai, nes tekstas toks „paprastas“, be įmantrumų, nors su nemažai įterpinių ir pakartojimų (kuriamas laiško sau įspūdis), kad slysti eilutėmis ir verti puslapius gan greit, tarsi skaitytum publicistiką. Žinoma, tai tik didelio meistriškumo ženklas: kūrinys sklandus – paprastas ir sudėtingas.

Du dalykai mane sužavėjo labiausiai: kaip jame įkomponuotas kūrinys „Odisėja“ (pagrindinis romano veikėjas analizuoja „Odisėją“, su režisieriumi ruošdamasis rašyti kino scenarijų, o kad aplinka padėtų įsijausti į kūrinį, jie net apsigyvena viloje ant Viduržemio jūros kranto; režisieriaus siūloma „Odisėjos“ koncepcija atsikartoja pagrindinio veikėjo asmeniniame gyvenime, ir atvirkščiai) ir kaip skoningai Moravia piešia erotines scenas.

Trečias dalykas pasirodė besąs bendras šiai ir kitai Moravia knygai, kurią griebiau iš tos pačios bibliotekos lentynos: „Conjugal Love“ (angl. – santuokinė meilė). Abiejose – nepatikimas pasakotojas. Abiejų pagrindiniai veikėjai – pasakotojai – yra vieno tipo, rašantys ar bandantys rašyti vyriškiai, kurie pačiu tuo romano tekstu (ar pačiame tekste) analizuoja save ir savo antrąsias puses sausu, nuobodoku stiliumi, tai iš pradžių net nustebau: nejaugi Moravia strigęs savo schemoje, kartojasi (pagal geriausią lietuvišką tradiciją)?

Ir taip, ir ne. Žiūrint į kokį lygmenį žiūrėsi. Kažkur giliai Moravia strigęs – tai yra psichologinis sluoksnis, kuriame glūdi vyro/moters, vyriškumo/moteriškumo santykis. Gali būti, kad tai rašytojo asmeninis klausimas, kurį jis bandė visą gyvenimą atsakyti. Tiek šiuose dviejuose romanuose, tiek kituose kūriniuose, apie kuriuos teko tik pasiskaityti (ar pamatyti kino adaptaciją), Moravia veikėjas (alter ego?) stovės priešais moterį tarsi nuogas alpinistas priešais kalną. Gali bandyti kabintis nagais ir ropštis į tą kalną, gali bandyti jį pastumti, gali sėdėti jo papėdėje ir mąstyti apie jį, tačiau kalnas nuo to nepasidarys labiau pažinus. Man, kaip moteriai, tai šiek tiek juokingas vaizdelis. Kita vertus, man, kaip moteriai, yra lygiai taip pat įdomu įlįsti į vyro galvą, kaip, tikiuosi, ir kokiam nors vyrui būtų įdomu įlįsti į manąją (pavyzdžiui, skaitant mano rašytą romaną apie moters gyvenimą – moteriškąją išpažintį) ir pamatyti moterį vyro akimis. Argi ne panašiai suglumęs jaučiasi šiuolaikinis vyras priešais šiuolaikinę moterį? (Ir atvirkščiai?)

Gal ir neatsitiktinai man dabar šovė mintis palyginti vyrą su nuogu alpinistu, o moterį su kalnu, nes štai romane „Contempt“ pasakotojas stebi savo žmoną, gulinčią paplūdimyje ir ji jam atrodo tokia didelė, kūninga. Nuostabiausia erotinė vieta, mano akimis, įsivaizduojamo bučinio su ta milžine aprašymas – per visą puslapį… Romane „Conjugal Love“ pasakotojas stebi savo žmoną bėgančią su barzdaskučiu ir mėnesienoje šokančią geismo šokį, pasikėlusią suknelę… Čia skamba komiškai, tačiau romane buvo visai rimta ir rimtai erotinė scena. Abi abiejų romanų scenos prašosi būti pavadintos… vojerstinėmis. Ir čia galiu prijungti trečiąjį Moravia kūrinį, kurį kol kas, deja, patyriau tik kino adaptacijos forma, nes mano bibliotekoje knygos „The Conformist“ nėra.

Konformistą Bernardo Bertoluccio filme vaidina Jean-Louis Trintignantas, vyriškis, kuo puikiausiai galintis įkūnyti visų trijų knygų pagrindinio veikėjo tipą. Nepasakyčiau, kad, sprendžiant iš filmo versijos, Moravia vyras išmoko santykiauti su Moravia moterimi. Jis vis dar stebėtojas. Ji vis dar enigma. Tačiau, jei iš romanų man dar galėjo būti neaišku, šiame filme paaiškėja moters vaidmuo, archetipas, kurį įkūnija moterys.

Tai – pats gyvenimas. Aistra gyvenimui. Gyvenimo jouissance. Pavojus, žadantis passion for real. Tai ir traukia ir stumia vienu metu. Tik Moravia vyrai lieka per saugų atstumą – už stiklo. Bent jau kūrinio rėmuose moteris lieka nepažini arba žūna – lieka nepažini amžiams. Visgi net iš jos tylos ir neveiklos galima išskaityti didelę, iš daug gilesnių šaltinių ateinančią išmintį.

Įdomus momentas, komentuodamas savo filmą Bertoluccis paminėjo, kad pakeitė originalaus kūrinio pabaigą: Moravia romane vyras su žmona beprasmiškai (ar simboliškai) žūva nuo lėktuvo išmestos bombos. Filmo paskutinės scenos – tarsi haliucinacija, gulint ant psichologo kušetės. Konformistui parodoma, kad tai, dėl ko jis visą gyvenimą jautėsi ypatingas ir todėl, paradoksaliai, troško būti toks, kaip visi, tas išeities taškas, įvykis, pakeitęs jį kaip žmogų, buvo netikras. Žmogus, kuris jį, dar vaiką, bandė tvirkinti ir kurį jis manė nušovęs, iš tiesų yra gyvas. Paskutinis kadras: Trintignantas žiūri į kamerą, t.y. mus, o kamera nusisuka ir parodo jaunuolį, gulintį lovoje, pro lovos groteles iškišantį ranką ir uždedantį patefono adatą ant plokštelės. Tai pamačiusi, tučtuojau pagalvojau: užuomina į veikėjo homoseksualumą… Pasak Bertoluccio, nieko panašaus. Bent jau jam taip į galvą neatėjo (jo paaiškinimas buvo kitoks: egzistencinis žvilgsnis, susivokimas). Tačiau Bertoluccis taip pat pridūrė, kad „jis yra paskutinis, kuris sužino, apie ką filmas“. Taigi gal jis tiesiog iki šiol dar nesužinojo to, ką sužinojo kai kurie žiūrovai? Kaip ten bebūtų. Žingsnis nuo atsitvėrimo nuo moters iki homoerotizmo – visai mažytis.

Kitas dalykas – istorinė aplinka, kurioje kūrė ir kurią per savo veikėjus analizavo bei rodė Moravia. Mat jis kūrė Italijoje, kuri tuo pat metu išgyveno Mussolinio kilimą ir krytį. Romanas „Conjugal Love“ galėtų būti skaitomas kitaip, jeigu pagrindinis veikėjas lyg tarp kitko nepaminėtų, jog bando rašyti romaną 1937-aisiais. Jokių kitų užuominų į laikmečio situaciją. Nieko apie fašizmą. Girdime pasakojimą iš dendžio, turinčio ambicijų tapti žymiu rašytoju. Lygiai taip pat jį būtų galima pavadinti vienu žodžiu: konformistas.

Kai pradėjau skaityti „Contempt“, pagalvojau, kad visai suprantu, kodėl ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą. Nerasite lietuviškai ir „Conjugal Love“, ir „The Conformist“. Nebent kokį labai seną leidimą? Nors Moravia novelių rinkinys „Penktadienio vila“ randamas interneto parduotuvėse, tai gal yra kokių užsilikusių ir kitų knygų vertimų – negaliu žinoti. Bet apie pirmąją skaitytą Moravia knygą pamaniau, kad ji perdėm „rašytojiška“, na, iš tiesų joje rašoma apie rašytoją, tai self-referential kūrinys, nors per tą savinukreiptumą visgi paliečiamos daug platesnės temos, kurių visų aš čia net nepradėjau vardinti.

Nepradėjau, nes neturiu laiko. Turiu daug skaityti. Va dar laukia Moravia „Boredom“ – kūrinys, įtrauktas į Le Monde šimto amžiaus knygų sąrašą. O taip pat neseniai užsidirbau penkiolikos dolerių dovaną iš knygyno, kuriame radau Moravia paskutinį, nebaigtą kūrinį: „Two Friends“. Anotacijoje teigiama, kad skaitytojas turi progą susipažinti su autoriaus rašymo procesu… Man šitai, žinoma, smalsu. O dar būtinai pirksiu Moravia erotinių novelių rinkinį, kurio paskutinis leidimas, deja, šiuo metu Melburne išpirktas. Netiesa, kad australiški knygynai lūžta nuo knygų įvairovės… Niekas čia nelūžta.

————————————

*Kai randate, kad mano užrašyta Alberto Moravia, reiktų mintyse tarti maždaug taip: Albeeerto Moraaavia. Tipo, su itališku akcentu.

Tagged: Alberto Moravia, Bernardo Bertolucci, Vladimir Majakovski

Anyžinė moteris

Kažkur visai kitur radau ir man įstrigo rašytojos (žymios dienoraščių autorės, beje, ir šokėjos) Anaïsos Nin sakinys, kurį šiandien turėjau progos išversti į lietuvių: We write to taste life twice, in the moment and in retrospection.

Nežinau, ar tikrai laikai taip jau pasikeitė, kad moteriai nebereikia jausti kaltės dėl to, kad ji kuria. Išoriškai – kaip oficialiai deklaruojama – lyg ir nereikia. Viduje gali būti kitaip. Ne kartą man yra kilusi mintis, kad štai, parašiau kažką labai vyriško, ir vyrui tai būtų atleista, niekas į tokį atvirumą nekreiptų dėmesio, bet dėl to, kad esu autorė, o ne autorius, gali kilti reakcija į smulkmenas, o ne į esmę. Kaip ten bebūtų. Tai mano vidinis karas, kuris nesibaigs, nes… mano pasaulyje visuomet taip.

Tiesiog kartais reikia vilties, o viltį randu kitų rašytojų (moterų) tekstuose. Tai tarsi laiškai iš praeities – mūsų mamų, senelių ar prosenelių – jos tikėjo mumis. Tai štai ištrauka iš Anaïsos straipsnio:

* * *

Į klausimą, kodėl rašome, galiu atsakyti lengvai, nes dažnai to paklausiu pati savęs. Tikiu, jog rašome todėl, kad mums reikia susikurti pasaulį, kuriame galėtume gyventi. Nė viename iš man sūlomų pasaulių – mano tėvų, karo, politikos – gyventi aš negalėčiau. Turėjau susikurti savo pačios pasaulį, klimatą, šalį, atmosferą, kurioje galiu kvėpuoti, karaliauti, o jei esu sugniuždyta gyvenimo – atgimti. Tikiu, jog tai yra kiekvieno meno kūrinio atsiradimo priežastis.

Vien tik menininkas žino, kad pasaulis yra subjektyvus kiekvieno kūrinys, kad jame reikia rinktis, daryti elementų atranką. Pasaulis yra vidinio gyvenimo materializacija, įkūnijimas. Sukūręs jį, menininkas tikisi pritraukti į savo pasaulį kitus. Tikisi atskleisti savotišką matymą ir pasidalinti juo su kitais. Jei antrasis etapas ir nepasiekiamas, nežiūrint nieko, drąsus menininkas eina toliau. Kelios bendravimo su pasauliu akimirkos – vertos skausmo, nes tai pasaulis, skirtas kitiems, tai – palikimas kitiems, galų gale, dovana kitiems.

Taip pat rašome tam, kad padidintume savo atidumą gyvenimui. Rašome tam, kad gundytume, žavėtume ir guostume. Rašome serenadas savo mylimiesiems. Rašome tam, kad gyvenimo ragautume dukart – išgyvendami akimirką ir atsimindami akimirką. Kaip ir Proustas, rašome tam, kad įamžintume visa tai, ir tam, kad įtikėtume, jog tai amžina. Rašome tam, kad galėtume peržengti savo gyvenimą, pasiektume tai, kas už jo. Rašome tam, kad išmoktume kalbėtis, kad aprašytume kelionę į labirintą. Rašome tam, kad išplėstume savo pasaulį tuomet, kai jaučiamės smaugiami, varžomi ar vieniši. Rašome taip, kaip čiulba paukščiai, kaip savo ritualus šoka pirmykščiai žmonės. Nerašyk, jeigu nekvėpuoji rašymu, jei neverki ar nedainuoji per rašymą. Nerašyk, nes mūsų kultūrai iš to naudos nebus. Jei aš nerašau, jaučiu savo pasaulį susitraukiant. Jaučiu, kad esu kalėjime. Jaučiu, kad prarandu savo ugnį ir savo spalvą. Rašymas turi būti tokia būtinybė, kaip jūrai bangavimas. Vadinu tai kvėpavimu.

Jau pernelyg ilgai moterys dirbo menininkų mūzomis. Žinau, kad skaitėte tuos mano dienoraščius, kuriuose norėjau būti mūza, norėjau būti menininko žmona, tačiau iš tiesų tik bandžiau išvengti svarbiausios temos: kad kurti turiu pati. Gavau laiškus iš moterų, kuriose radau tai, ką Rankas (Otto Rank – vert. past.) įvardino kaip kaltę dėl kūrybos. Tai labai keista liga ir ji nepuola vyrų, nes iš vyrų kultūra reikalauja, kad jie parodytų savo talentų gausą. Vyras aplinkos skatinamas tapti didžiu gydytoju, didžiu filosofu, didžiu profesoriumi, didžiu rašytoju. Jis išties stumiamas kryptingai. Šito nebuvo prašoma iš moters. Mano šeimoje, kaip turbūt ir jūsiškėje, iš mergaitės buvo tikimasi, kad ji paprasčiausiai ištekės ir augins vaikus. Tačiau ne visos moterys turi tokį talentą, o kartais, kaip teisingai sakė D. H. Lawrence’as, „pasauliui nereikia daugiau vaikų, pasauliui reikia vilties“.

Tad štai, ką susiruošiau daryti – įvaikinti jus visus. Nes Baudelaire’as man seniausiai pasakė, jog kiekviename iš mūsų yra vyras, moteris ir vaikas – ir vaikas visuomet bėdoje. Tai, ką poetai yra seniausiai pasakę, psichologai tik patvirtina. Žinote, netgi vargšas piktasis Freudas sykį tarė: „Kur tik patenku, prieš mane jau čia buvęs poetas.“ Taigi poetas pasakė, kad kiekvienas iš mūsų turi tris personas, o viena iš jų – vaiko vaizduotė, išliekanti suaugusiame žmoguje ir tam tikru būdu paverčianti mus visus menininkais.

Tiek daug kalbėdama apie menininkus, neturiu omenyje tik tų, kurie dovanoja mums muziką, kurie dovanoja mums spalvą, kurie dovanoja mums architektūrą, kurie dovanoja mums filosofiją, kurie dovanoja tiek daug ir praturtina mūsų gyvenimą. Turiu omenyje kūrybos dvasią visose jos apraiškose.

_______________________________

Anaïs Nin straipsnio “The New Woman” ištrauka iš knygos “In Favour of the Sensitive Man” (pirmas leidimas 1966 m.)

Tagged: Anais Nin, feminizmas, moteriška literatūra, moterystė, įkvėpimas