Sandra Bernotaitė's Blog, page 8

Sveiki atvykę į dykumą (2)

Mus pasitiko: lyjanti, žydinti, kaukianti

Kai dar važiavom link Dalhousie, vienai nakčiai apsistojom prie milžiniško išdžiūvusio druskos ežero, kurio kito kranto plika akimi nesimatė. Stovyklavietė buvo tuščia ir trūko ne tik žmonių, bet ir apskritai gyvų padarų. Pasivaikščiojom ant paviršiaus – pirmą kartą gyvenime, nors iš toli esam matę daug kartų. Maniau, kad druska būna sausa, net turėjau vilties vieną dieną sušokti druskos šokį, jei tik rasiu ežerą, kuris aborigenų tikėjime nėra šventas ir ant jo galima lipti. Bet šio ežero paviršius buvo kaip toj pasakoj: pramuši sidabrą – rasi… Na, šiuo atveju, ne auksą, o juodą mazuto sluoksnį, po juo – dumblas, kuris, kaip parašyta informaciniame stende turistams, yra bedugnis (bottomless). Važiuosi ant jo – tavo problemos. Gal ištrauksim, gal ne, bet kuriuo atveju – kainuos daug. Nuotraukose druskos neatskirsi nuo sniego. Paviršiuje matėm tik motociklistų oportunistų vėžes, ir tos dažniausiai kelis šimtus metrų nuo kranto pasiekę apsisuka ir grįžta. Dienoraštyje užsirašiau: „Dangus – švarus slegiančiai.“ Vėjas ir musės, musės, musės… Ką jos čia valgo? Išmatas įvairiausių žvėrių, kurie anksčiau ar vėliau praėjo pro šitą Dievo užmirštą smėlyną. Čia verta pramokti skaityti ne tik žvėrių pėdsakus, bet ir išmatas: spirografija galėtų vadintis. Saulei leidžiantis likau stovėti viena (vyras nuėjo malkelių ieškot – malkų čia nerasi). Spengia ausyse nuo tylos – štai, kas toji „sferų muzika“. Spengia taip garsiai, kad net galėtum nustatyti akordą. Daug super aukšto dažnio cipsėjimų. Gal visgi žmogaus ausis gaudo radijo bangas? Gaudo, bet smegenys neiššifruoja? (Laimei. Nes turėtume galvoje radiją.) Akys prisigaudė saulės zuikučių. Žiūrėti tiesiai į žvaigždę įmanoma tik tuomet, kai ją nuslopina tirštas rožine švytintis (tequila sunrise) atmosferos sluoksnis. Vos sujudu, mano drabužiai kelia triukšmą. Tik nuogas galėtum medžioti, gal todėl žmogus ir tapo puikiu medžiotoju dar tuomet, kai nebuvo supratęs, jog yra nuogas (t.y. dar būdamas rojuje). Saulė sulindo į tolimiausią kalvą, nematomi ir turbūt miniatiūriniai paukšteliai grįžo į savo krūmelius nakvoti, smėlyje daug vabalų ir pelių urvelių, kocentriniai ratai aplink žolės stiebus – vėjas braižo skriestuvu. Įsivaizdavau, kad Simpsono dykumoje bus dar mažiau šių ženklų, dar daugiau tuštumos, daugiau tylos spengimo. Kaip aš klydau.

Ryte palengva ruošėmės išjudėti iš Dalhousie į pirmąją dieną ir naktį Simpsone. Apsiniaukęs rytas. Dangus nudrėbtas debesų tirščiais ir neaišku, ar išsigiedrins, ar įsilis. Vyras nuėjo dar kartą pamirkti toje šiltoje kūdroje, o aš turėjau susilaikyti, nes „dienos“ (laimei, dykumoje tai lengviau pakeliama, negu civilizacijoje, nes stotelės – bet kur ir visi krūmai mano). Išvažiavom apie devintą ryto ir – pataikyk tu man! – prieš mus kaip tik išjudėjo du konvojai (5-7 mašinų). Abu praleidom. Antrą konvojų sudarė vieni vyrai, turbūt tėvai su sūnumis (kaip tik mokinių atostogos), vežėsi tris motociklus, kuriuos vėliau nusiims ir paleis berniukus per kopas pasišokinėt… O mes ramiai – lingu lingu tempu – per tris valandas nuvažiavom savo dienos kvotą ir įsukom nuo kelio, įlindom į kopas už pusės kilometro, pagal limitą dykumos taisyklėse, nes toliau brautis draudžiama tiek gamtos, tiek keliautojų labui. Pravažiuojančių konvojų gausmas girdisi, bet jų jau nesimato. Laimei, visą rytą lynojo, todėl kelias sudrėkęs ir nedulka, o ir ratai geriau prie jo limpa, nors dar nesunkūs ruožai, tik kitų padangų išdaužyti, tenka kratytis per tarkas. O pakelėse… Gal ir tuštoka, kiek akys užmato, bet nėra plika, kaip prie to druskos ežero. Dykuma žydi! Kupstas prie kupsto, krūmas prie krūmo, nuo drėgmės spalvos ryškios it impresionistų paveiksle, pilna gyvūnų pėdsakų. Žvalgausi, gal pamatysiu būtent čia gyvenantį paukštį Australian Bustard – iš vardo galima suprasti, kad jis mėgsta sustingti vietoje, jeigu jaučiasi prigautas – busted.

Vyras iškasė laužą raudoname drėgname smėlyje (žr. nuotraukoj). Galima visą pusdienį ilsėtis (nuo ko?), miegoti, skaityti. Tiesa, netyčia pamelavau apie Ali Smith knygos apimtį – ji yra didesnė, 300+ psl., tačiau šriftas toks masyvus, kad išties galėtų būti ir… Na, tiek to, įsikūrus pirmojoje dykumos stovyklavietėje, skaityti vis tiek ėmiau Knausgaardą, o ne ją, nes šviesu. Autorius įsijautė į Kaino ir Abelio dramą, ir anys jam išėjo tokie, hm, tikri norvegai. Ne, Kanusgaardas tiesiai nesako, kad rojaus priemiestis yra Skandinavija, o veikėjai – kaimiečiai šiauriečiai, tačiau jų paveikslas toks gyvas ir santykiai tokie empatiją žadinantys, jog abejonės nėra – rašoma apie save, rašoma apie tai, kas geriausiai žinoma, kas giliausiai išgyventa. Knausgaardas pats turi vyresnį brolį. Kas vyksta tarp brolių augant? O suaugus? Biblinių veikėjų amžių jis parinko daug jaunesnį, nei aš būčiau linkusi įsivaizduoti: jiems apie dvidešimt. Šiais laikais tokiems būtų pasiūlytos YA (Young Adults) knygos, o štai romane skiriami nesvietiško sunkumo išbandymai. Argi išties tai nėra sunkiausių išbandymų amžius? Kai viskas mirk-gyvenk stadijoje? Nors maumenėlis dar nesukietėjęs ir pienas nuo lūpų nenudžiūvęs. Tai tikras laikas, visuomet tikras, visuomet galbūt paskutinis. Pamąstymui apie romano intrigą: kas, jeigu nuo pat pirmos eilutės žinai, kad vienas personažas nužudys kitą? Aš vis tiek tikėjausi, kad nenužudys (na, autoriau, tu juk gali pakeisti jų likimą – perrašyk!), o tuo pačiu vis bijojau, kad tuoj tuoj nužudys (oi, neatsuk jam nugaros, Abeli, – jis kažko kilnoja akmenis!). Štai jums ir biblinis trileris. Bus dar baisiau: Kainas užmušė Abelį, o kita scena Knausgaardas pasirinko Tvaną. Neapleidžia šiurpi nuotaika, besiliejanti iš pilkšvų knygos puslapių smulkaus šrifto, persunkianti mano tikrovę, tuštumą, dykumą, mus, nakvojančius vidury plynės, tarsi gyventume planetoje, kurioje esame ne vieni. Kažkur tikrovės užkulisiuose egzistuoja angelai – cherubinai, degantys, draudžiantys grįžti į Sodą, taip pat nuožmiausia būtybė – Dievas, visagalis (su klaustuku), bet nestabilios psichikos, darantis, kaip jam užplaukia. Ir apima tokia bejėgystė, toks klaustrofobiškas jausmas būti užrakintam ne tik mirtingame kūne, bet ir trapiame pasaulėlyje, kaip toli jo horizontai besidriektų. Knausgaardo romane – ne dykumos, o fjordai, kalnai, kažkur daužosi jūra. Bus tvanas. Žus visi, išskyrus Nojų ir jo šeimą. Autorius kankina: artimai supažindina su tais, kurie, kaip žinau, paskęs, bet spėsiu pajusti tuos žmones, jaudinsiuos dėl jų vaikų ir senelių. (Ar rūpės jie Didžiajam Monstrui?) Vakare net skaičiau trumpiau, negu leido prožektoriaus akumuliatorius, nes tapo tikrai baisu. Fantastinis siaubo trileris, sakau.

Pirmas mūsų rytas dykumoje išaušo mažiau debesuotas ir smarkiai rasotas. Tiek vandens! Visai nešalta, rodos, bet reikia turėti omenyje, kad mes su kepurėmis, vilkiu pūkinę striukę, vyras – vilnonį paltą. Aviu australiškus veltinius UGG boots… Netoli mūsų laužo yra skruzdėlių magistralė: platus išmintas takelis, kuriuo zujama abiem kryptimis be perstojo. Stengėmės neapsistoti ant skruzdėlyno (ar kieno kito namų). Šįryt stebėjau, kaip pirma skrudzė išėjo į darbą, kai magistralė dar buvo tuščia. Prie skruzdėlyno durų jau ropinėjo dešimt kitų darbininkių, bet pirmoji jau buvo toli nuėjusi. Pasveikinau ją su nauja darbo diena. Užkaukė dingai. Toli kažkur. Aplink mūsų stovyklavietę pėdsakų neradau. Šiaip aš jų nebijau, tik prisibijau, truputį. Nepratus sutemose gali būti nesmagu. Matai tik tiek, kiek leidžia prožektorius ar laužas, ar pakilęs mėnulis, jei nedebesuota. Pradžioje lyg ir jaukiau būdavo prie medžių, miške. Nors vaizduotė krūmuose piešia dingus ir gyvates, ir ko tik ne. Tačiau dabar lygumose man dar jaukiau – su ta tuščia erdve apsipratau ir ji man saugiausia. Apgaulingas turbūt tas saugumas. Kaip ir bet kuris saugumo jausmas šiame pasaulyje (žr. Knausgaardą). Visgi kuo daugiau keliauji, tuo daugiau sužinai apie vietinius gyventojus, tuo mažiau jie baisūs ar netikėti. Gyvatėms dabar žiemos miego metas (tikiuos), triušiai nebaisūs, šikšnorpasniai dūksta danguje, dingai vengia žmonių, nes nėra pratę gauti iš jų maisto (stengiamės, stengiamės), šiukšles ir batus naktį slepiam, kad nesudomintų – jie gi šunys, kas, kad laukiniai. Išmokau vakarais apsitvarkyti iki saulės laidos ir imu suprasti kaimo žmones (mano mama iš kaimo), kurie ragina judėti tol, kol šviesu. Taip arčiau gamtos. Taip geriau matosi, taip viskas greičiau, ne viena ranka, ne apgraibomis. Taip mažesnė tikimybė, kad užminsi kam ant uodegos, kad pagriebsi skorpioną ar vorą su šakelėmis laužui. Skorpiono ar voro įgėlimas nėra mirtinas, sakoma informacinėje brošiūroje. Nemirtinas, bet nemalonus. Nekvieskit pagalbos, tik gerkit nuskausminamuosius. Ačiū. Geriau mąstyti į priekį: sustoti nakvynės vietoje, kai iki saulėlydžio likusi valanda ar bent pusvalandis, tučtuojau pasigaminti maistą, pavalgyti, išplauti lėkštes, pasikloti lovą, o tada jau sėdėti prie laužo su puodeliu viskio, pavyzdžiui. Šįkart viskas teisingai. Ir laužą išmokom paskirstyti šilumai ir maisto gaminimui – greta paberiam žarijų ir dedam groteles, ant jų – puodus. Ir patiekalus gaminam egzotiškus: bush pizza – krūminė pica! Špižinio puodo dugne.

Antrą dieną po išvykimo iš Dalhousie ėmė niežėti uodų sugėlimai. Čia visada pavėluotai taip. Atsiranda tokie mažučiai raudoni gumbiukai ir niežti. Bandau kasyti ne juos, o aplink juos. Padeda. Naktį vyras vertėsi ant šono, norėjo pasitaisyti po galva padėtą vilnonį paltą ir… pasijuto skaudžiai įgeltas! Apčiupinėjęs platą rado… bitę. Įdėjo ją į degtukų dėžutę. Nagais užčiuopė ir ištraukė iš piršto geluonį. Skaudėjo nesmarkiai. Girdėjau, kad tai australiškų bičių „privalumas“ – jos neturi nuodų. (E-laiške iš Lietuvos N. rašo, kad ją sugėlė aštuonios bitės, visos aplink akis. Čia tai bent skausmas ir tinimas!) Ryte man nupasakojo incidentą (nes nieko negirdėjau, neprabudau), parodė bitę – juda, dar gyva. Mažutė tokia, be medaus kibirėlių. Pasikalbėję nusprendėm, kad bus apnuodyta Morteinu, nes išvakarėse purškėm savo drabužius, kad atstotų musės. O teko vargšei bitei. Gaila. Nemečiau į laužą, kol gyva. Padėjau po krūmu, kad būtų saulėkaitoje, nors jos turbūt nesulaukė: tai buvo paskutinis bitės saulėtekis.

Kažkada į pasaulį ateis žydintis sodas,

ir sūri tiesa sudrėkins sausą dykumą…

Čia dvi eilutės, mano rašytos prieš dvidešimt metų. Galvojau apie jas, negalėdama tiksliai prisiminti, kas ten apie žydinčią dykumą. Dabar radau: visi elementai yra – sodas, druska, dykuma – pranašystė. Nesitikėjau, kad kada nors keliausiu dykuma. Dar labiau – kad dykuma, kuria keliausiu, atrodys kaip žydintis sodas. Tiesa, jame nėra aukštų medžių, dauguma – krūmokšniai, mulgos. Todėl ir tyla čia ne tokia spengianti. Vėjas košia pro šakeles. Apsistojus krūmo pašonėj, nuolat girdi vėjo švilpimą, ir tai yra iš pradžių nejaukumą keliantis, o vėliau – užuovėjos ir netgi namų pojūtis. Nes namai klajokliui yra ta vieta, kurioje nakvojama.

Kasdien pavažiuojam tik apie šimtą kilometrų ir tai užtrunka apie tris valandas, kopos ir įdubos tarp jų kartojasi, protas iš pradžių dar bando kažką fiksuoti, stebėtis, matyti, bet greit pasiduoda. Jei eitum ilgu smėlio takeliu ir prieitum akmenį, tai labai atidžiai jį apžiūrėtum, nes tai objektas, kurio nebuvo kelyje. Jei eitum akmenų taku, tai neapžiūrinėtum nė vieno, nors būtų gal net gražesni už tą smėlio take sutiktąjį. Tiesiog šokinėtum nuo akmens ant akmens ir tegalvotum, kur statyti koją, kad neišsisuktum. Taip ir su lingavimu per kopas: viskas išlekia iš galvos. Tik žiūri į kelią lyg užhipnotizuotas, žiūri ir linguoji. Ir tai yra didis poilsis protui. Pavažiavę French line keliu (jį pirmieji „nutiesė“, pravažiuodami konvojumi, beieškodami naftos telkinių prancūzai) sukome į šoną, darysim ilgesnį apvažiavimą. Tiesiai French line važiuojant, bet taip nuo ryto iki vakaro, netinginiaujant, dykumą galima perskrosti per keturias dienas (apie 500 km). Mes prisidėsim kita tiek. Kuro turim pakankamai, laiko numatę – taip pat. Vakarais nuo stogo nukeliam dyzelio bidoną ir į baką supilam tiek, kiek dieną išnaudojom. (Turėjau garbės pagaliau pamatyti, kaip atrodo dyzelis – nesijuokit – iš kur man žinot, kad jis mėlynas?) Kadangi jau ne vieną parą prasėdėjom ir tik geriausiu atveju pakiūtinėjom aplinkui tvarkydamiesi, nusprendėm kas dieną skirti šiek tiek laiko pasivaikščiojimams. Walkabout – toks australiškas žodis. Seniau buvo manyta, kad walkabout yra betikslis aborigenų pušinėjimas po krūmynus (teisingiau: krūminėjimas). Dar ir dabar kokiam seneliui užeina nuotaika ir jį patraukia palikti drabužius po krūmu, nuogam prasieiti per apylinkes, kurių žemėlapį turi galvoje. Bet tai negražaus baltųjų sukurto stereotipo apie aborigenus detalė. Iš tiesų vietiniai eidavo ratais, tačiau tai būdavo gyvenimo ratai, ne šiaip dykinėjimas. Žmonės apsistodavo ten, kur būdavo žvėrių ir augalų maistui. Kai išmedžiodavo ir išrinkdavo viską, pajudėdavo į kitą vietą. Kai apeidavo ratą, ta „išvalgyta“ vieta jau būdavo atsigavusi. Taigi labai išmintinga taktika. O dar jie kai kada ištisus plotus išdegindavo, kad gamta atsigautų dar labiau… Na, mudu su vyru krūminėti ėjom dėl sporto.  Eiti teko elipsėmis, nes išmintinga tokioje vietoje vaikštant nepaleisti savo stovyklavietės iš akių. Antraip – jokių orientyrų. Vienoje pusėje kopa, kitoje – vėl tokia pati kopa, tokie pat krūmai, tokios pat triušių olos… Aišku, yra saulė, pasaulio kryptys, pagaliau laikrodis su kompasu, bet vis tiek. Šita žemė išmoko pagarbos. Gražiuoju arba prievarta. Geriau su ja gražiuoju. Taigi paėjėję ant vienos kopos, po kelių kilometrų nusileidžiam, užlipam ant kitos kopos ir sukam link namų. Randam triušio skeletą dar su skūrele, išdžiūvusį kažkokio gyvulio mėšlą (iš kur čia karvė?), pėdsakus, panašius į katino (ar gali būti?), nes dingo pėdos kitokios, šuniškos. Verkiant reikia spirografijos pamokų!

Trečią dieną nusukom nuo kelio, ieškodami vietos stovyklai, ir pažadinom saulėkaitoj snaudusį dingiuką. (Kelias dienas iš eilės randam panašų krūmą tarp panašių kopų, todėl ima rodytis, kad nekeliaujam, kad stovim ar sukamės vietoje.) Dingų matėm anksčiau kelyje, kai lijo, jie lakė iš vėžėse atsiradusių duobučių. Vienas dingas net šiepėsi, pyko ant padangų, kam sudrumstė jam gėralą. Bet šitas draugelis atrodo smalsus, jaunas, papurusia riesta uodega. Mes važiuojam gilyn, o jis mus lydi, uostinėja vėžes. Atsidariau langą ir šaukiau, kad eitų namo, paliktų mus ramybėj. Bet gal čia ir yra jo namai? Būtent šios kopos? Būtent šie krūmai? O gal tai kalytė, netoliese oloje auginanti šuniukus? Gal ji tik iš tolo atrodo draugiška? Vyras sustabdė mašiną, išlipo, o aš likau viduje. Dingas lydėjo vyrą, laikydamasis atstu. Linksmas toks šuniukas, tarsi laimingas, kad žmonės atvažiavo ir jį aplankė. Draugai, mes draugai! Kad jau susipažinom, tai nebūtų baisu, jeigu toks ateitų tamsoje aplankyti, kai sėdėsim prie laužo. Vyras užlipo ant kopos, apsižiūrėjo, ar gera vieta bus kėdėms, nes saulėlydį ruošiamės stebėti iš aukštai, o dingiukas nustraksėjo žemyn, vis stabteldamas, atsukdamas stačias ausis. Vyras jam pamojavo. Dykuma didelė, šuns atmintis trumpa. Ar sugrįš dar kartą? Tvarkėmės vakarui, vis žvalgydamiesi ir laukdami, kad sugrįžtų. Pats gražiausias šuo pasaulyje, tikrai. Gelsvai rudas, visuomet liesas, įkypomis juodomis akimis, toks lapiškas šuva (nuoroda). Azijietiškos kilmės, puikiausiai čia prigijęs, medžioja triušius, tuos baisius Australijos kenkėjus. Į dingą sunku žiūrėti kaip į laukinį plėšrūną. Tik jis kitoks, negu naminis, nemoka loti: kaukia. Kai važiuosim iš šitos vietos, atrodys, kad kažką palikom. Gal tai ilgesys dingui. O gal tai reiškia, kad būtinai reikės čia grįžti.

(bus daugiau)

Pirma dalis buvo čia: nuoroda.

Tagged: Australija, Biblija, dienoraštis, Karl Ove Knausgaard

Sveiki atvykę į dykumą (1)

Welcome to the desert of real! – kaip pasakytų Žižekas, cituojantis „Matrix“. Simpsono dykuma. Google žemėlapyje iš viršaus atrodo maždaug taip (žr. į viršų). Iš Vikipedijos: dykuma centrinėje Australijoje; tipas – smėlingoji; vienas sausiausių ir nesvetingiausių rajonų visame pasaulyje; tarp kopų, kurių aukštis siekia 20 m., slūgso molio klodai ir aštriabriaunių akmenų lygumos; plotas: 170 tūkst. kv. km. Ką tik pervažiavom ją skersai ir šiek tiek netgi išilgai.

Pakeitus mastelį, priartinus, kiek tik įmanoma, vaizdas atrodo ne mažiau šiurpiai egzotiškas, negu neseniai žmonijai pasirodžiusio Plutono veidas. Bandykite patys: nuoroda. Bet nepasakyčiau, kad tai nesvetingiausias rajonas visame pasaulyje. Bent jau ne žiemos metu (vasarą dykumos keliai uždaryti). O dabar Australijoje kaip tik viduržiemis. Be to, mes buvom gerai pasirengę – turėjom pakankamai kuro, maisto, satelitinį telefoną. Keliavome tuo, kame ir nakvojom – 4×4 mašina („Mr. Troopie“), į kurią įlipus mane iškart apima jausmas, kad esu namie, ir nelabai svarbu, kur tie namai apsistoja saulei nusileidus.

Rožinė užeiga ir startas iš Dalhousie

Į Oodnadattą atvykome per savaitę, keliavom neskubėdami ir vis nusukdami į šoną. Čia – paskutinė degalinė, kurioje prieš įvažiuodami savaitei į dykumą prisipildysim abu bakus dyzelio (ant stogo dar keturi  20 L bidonai, vadinamieji „jerrycans“). Labiausiai pakelės stenduose išreklamuotas Oodnadatos objektas – Pink Roadhouse, rožinė užeiga, kuri, kaip paaiškėjo atvažiavus, išties visa rožinė, net akį suka, rožinė nuo pamatų iki stogo, nuo kieme grožio dėlei priguldytų kanojų iki virėjo prijuostės. Tas žmogus rožine prijuoste laisvu nuo darbo metu sėdi kieme ir muzikuoja. Tai žinau, nes į Oodnadattą užsukom du kartus – pirmą kartą tik apsižvalgėm ir nusukom į Painted Desert nakvynei. Tą dieną tikėjomės rožinėje užeigoje gauti šalto pilstomo alaus bokaliuką, tačiau radom tik alaus skardinėse, šaldytuve (tokio ir patys turėjom). Paaiškėjo, kad Oodnadattoje gyvena daug čiabuvių australų (aborigenų). Kiemuose tokia žavinga kūrybinė betvarkė, už tvorų cypauja vaikai. Tyrinėjom, ką parduoda maisto parduotuvėje. Pagrindinis pasirinkimas: konservuotos, marinuotos, ilgai galiojančios prekės. Šv. daržovės pagarbiai suvyniotos į celofaną ir laikomos šaldytuve. Pirmą kartą užsukę nusipirkom majonezo ir tunos konservų. Antrą – šv. kopūsto ketvirtį ir ilgą agurką. Aukso kainos, aišku. Beperkant į parduotuvę įlėkė tamsus bernaitis juodais drabužiais, pamišusiomis akimis. Pasigriebė bulvių traškučių ir kokakolos, atsistojo į eilę. Palikau vyrą prie kasos ir išėjau į kiemą. Šiek tiek neramino istorijos apie tai, kad palikus mašiną be priežiūros, gali netekti degalų bidono – kai kas norėtų „pasiskolinti“ benzino – deja, ne važiavimui, o uostymui. Bet kieme mūsų mašinos niekas nepuolė. Grojo gyvą muziką! Elektrinė gitara, toks labai modernus hard blues (jeigu toks būna). Sėdi juodas apkūnus senis juoda kaubojaus skrybėle, juodais drabužiais, baltais plaukais ir kelių dienų barzda (žodžiu, stilingas) ir groja akustine gitara, pasijungęs ją prie stiprintuvo. Varo rimtai, džaga-džaga-džaga, įmantrūs ilgi pragrojimai, paskui spigiu balsu kažkas pasakojama džaga-džaga-džaga fone, paskui vėl pragrojimai. (Kur galima nusipirkti jo kompaktą?!) Senis pamatė, kad klausausi. Akies krašteliu. Per daug išdidus, kad atvirai žiūrėtų į mane, tačiau matau, kad mato ir jam patinka turėti klausytojų. Antrą kartą atvažiavus, tas pats solistas buvo jau su rožine prijuoste – pasirodo, jis čia ir virėjas. Sukinėjosi kieme, paskui sėdėjo viduje ir žiūrėjo televizorių ant sienos. Buvo tik dešimta ryto, dar mažai klientų užsisakinėja kiaušinienę su dešrelėmis ar pan. Šalia jo sukinėjosi ir tas pamišusių akių bernaitis. Gražūs man jie, baugūs, nes neįskaitomi, tarsi ir nedraugiški, turbūt dėl jų kone patologinio drovumo, santūrumo. Šviesi spuoguota pardavėja, užklausta apie orus regione, sutriko, gūžtelėjo pečiais (akivaizdu, kad nesidomi metereologinėmis prognozėmis) ir kaltai šyptelėjo: „Orai čia tokie pat, kaip visada, čia visada tas pats…“ Gali pamanyti, kad čia niekuomet nelyja, tik sausa ir sausa. Bet po dviejų dienų ims ir palis, būtent įvažiuojant į dykumą, tiesą sakant, mums būnant jau dykumoje.

Tik prieš tai dar laukia nakvynė Dalhousie, kur susirenka visi „dykumų laivai“. Ne, ne kupranugariai, nors savaitinę kelionę po dykumą ant kupros irgi galima užsisakyti. Dalhousie – keturiais ratais varomų visureigių starto ir finišo taškas. Prie dušų ir tualetų kažkas skalbiasi kriauklėje. Išsitrinkau plaukus ten pat šaltu vandeniu ir saulėje jie taip greit išdžiūvo, kad styrojo į viršų ir atrodžiau kaip pankė (arba Mamontovas). Viena moteris maudėsi šaltame duše ir sakė, kad jai vis tiek gerai. Kai pasakiau, kad pervažiavusi Simpsono dykumą aš gal irgi lįsčiau į šaltą dušą, bet dabar atvykom iš šaltesnių vietų, moteris mane informavo, kad dykumoje vakarais ir rytais irgi šalta, tik dienomis gerai. (Kas tas šalta? Plius septyni?) Pamaniau, kad turbūt įsižiūrėjus įmanoma atskirti tuos, kurie pervažiavo dykumą ir tuos, kurie dar tik ruošiasi įvažiuoti – visai kita nuotaika. Įveikusieji dykumą tokie labiau išdidūs ir laimingi, kad pasiekė kitą pusę gyvi. Dar yra tokių, kurie čia atvažiuoja tik šiaip sau, neplanuodami didelių pasiekimų. Pagrindinis stovyklavietės akcentas: karštasis tvenkinys. Atrodo kaip paprastas tvenkinys, pakrantė apaugusi medžiais, vandenyje plaukioja žuvytės, kurios tučtuojau apspinta kojas ir knibinėja odą. O vanduo trisdešimt septynių laipsnių šiltumo. Laimei, ant kranto buvo padėta plūdurų tokiems plaukikams, kaip aš. Žmonės mirksta vandenyje su alaus skardinėmis rankose. Vienas vyriškis, turbūt matydamas susirūpinimą mano veide lipant laiptukais į vandenį (jis gi nežino, kad nemoku plaukti), pasakė: „Šaltas, labai šaltas!“ Visi juokiamės. O kai įkišau koją į vandenį… Koks šiltas, koks šiltas! Kaip vonioje! Mmm… Tai mirkom ir murkėm, murkėm ir mirkom. Įsikibusi plūdurų kabojau, nesiekdama kojomis dugno, išmokau suktis vietoje, vyras atrado gulėjimo ant vandens būdą – plūduriuoji, pasikišęs po pažastimis ir keliais po ilgą plūdurą, ausis į vandenį sumerkęs ir stebi virš veido paskui museles lakstančias kregždutes, aukštai danguje kybantį erelį… Saulė jau buvo arti laidos, bet vakarinis oras – pats šilčiausias visos kelionės metu. Išlindę iš tvenkinio pasidžiovėm ant tvoros apatinius, po savaitės pagaliau persivilkau viršutinius drabužius (tai jau nestebina ir nekelia diskomforto). Išsivirėm bulvių prie silkių salotų, kurias buvom pasigaminę išvakarėse (silkė+kepti svogūnai+kepti pievagrybiai). Atvažiavo kaimynai – prašmatnus visureigis atitempė jachtos didumo ir formos priekabą – naują, modernią, tokioje turbūt jautiesi kaip dangoraižio bute, modernu viskas nuo viryklės iki dušo ir netgi televizoriaus su visais kanalais, nes ant stogo satelitinė lėkštė. Mes šalia jų atrodėm kaip laukiniai, pasiruošę keliauti į nesvetingiausią pasaulio dykumą ir ten stokoti civilizacijos patogumų… Su tokiu laivu nesitrankysi per kopas. Saulei jau visai lendant į dykumą (kuri juk visai visai arti), po stovyklavietę ėmė vaikščioti kažkokie žmonės geltonomis liemenėmis. Prisistatė ir prie mūsų: pasirodo, tai savanoriaujantys pensininkai, kurie tikrina keliautojų leidimus įvažiuoti į dykumą (mes tokį buvom užkišę už priekinio stiklo). Susipažinus paaiškėjo, kad savanoriai, kaip ir mes, atvažiavę iš Melburno. Ne iškart supratau, kai paklausė manęs tipiško klausimo „Whereabouts?“ – „Iš kur?“ Pamaniau, kad klausia, iš kur į kur važiuojam ir ėmiau aiškinti. Pasirodo, jie norėjo žinoti, kuriame Melburno rajone gyvenam. A, Hawthorn East. (Ar aš vilniečių klausčiau, kuriame rajone gyvena? Gal…) Vos tik sutemo, atakavo uodai (australiškai mozzies). Na, žinoma, juk prie šilto vandens būtinai bus uodų, tiksliau, uodžių – nes tai patelės kraujo nori, ne patinėliai. Tučtuojau susirinkom daiktus, išpurškėm mašinos vidų nuodais nuo vabzdžių, įlindom vidun ir užsibarikadavom, tačiau vis tiek buvom sugelti. Blickrygas: pakeli ranką, norėdamas nubaidyti uodą nuo veido ir pajunti delnu jų visą debesį… Sėdim mašinos viduje ir bandom skaityti. Apie septintą vakaro. Vyras, nusikeikęs dėl to, kad yra vis dar taip anksti, įsirausė miegmaišin ir užmigo. Aš skaitau, ant lubų prikabinusi prožektorių. Skaitiniai kelionėje – ypatingos svarbos dalykas. Pasiėmiau su savimi ką tik nusipirktas dvi knygas: Karl Ove Knausgaard „A Time for Everything“ (tai antrasis jo romanas, ne iš jo žymiojo šešių knygų ciklo) ir Ali Smith „How to Be Both“. Norvego Knausgaardo knyga – apie angelus – prasideda kone trilerio scenomis. Pirmiausia du angelai užsuka pavalgyti pas Lotą (Sodomos mieste). Paskui scena, kai toks berniukas eina per mišką, be aiškios priežasties (privatio boni) suardo skruzdėlyną, pasiklysta naktį – tarsi už tai, kad žudė skruzdėles – pamato angelus žvejojančius upėje ir sužino, kad… na, „baisūs yra angelai“ (kaip pasakytų Rilke). Smith knygą kelionės pradžioje skaičiau vakarais, nes šriftas stambus (200+ psl.), o Knausgaardą rytais – nes itin smulkus (500+ psl.). Škotės Smith knygoje mirusi (nors pati nėra tuo tikra) Renesanso laikų dailininkė, gyvenusi su vyrišku vardu ir vyro pavidalu, autorės fantazijos dėka atkeliauja į XX a. vidurį, į aplinką, kuri, kaip jai atrodo, yra skaistykla (purgatorium) ir pasakoja apie savo gyvenimą, stebėdama kažkokios merginos gyvenimą… Mano vyras pasiėmė su savimi Apuleus „Aukso asilą“ – nuostabus skaitinys kelionei, mano manymu. (Džiaugiuosi ta knyga, nes tai senas ir puikiai išsilaikęs, skaitymui patogaus šrifto „Penguin“ leidimas, sumedžiotas viename komise.) Pamiegojęs valandžiukę, mano vyras prabudo. Mus abu troškino nuo silkės. Atsigėrėm sulčių ir drauge, susikibę už rankų, išėjom į tualetą (nešini prožektorium, nors spigino mėnulis – priešpilnis). Kartais lyg pasigirsdavo kaukiantys dingai, bet nebuvau tikra, nes galėjo kaukti ir žmonės – stovyklavietė sausakimša, tolėliau nuo mūsų buvo pats mašinų ir palapinių tirštumas, nuo tos pusės girdėjosi šūkavimai, turbūt visi drauge geria alų ir aptarinėja būsimą ar buvusią kelionę. Žmonės čia dažniausiai važiuoja ne po vieną, kaip mes, o konvojais. Grįžę iš tualeto ėjom miegot, nors vis tiek buvo per anksti. Taip bus visos kelionės metu: eisim miegoti vis anksčiau ir anksčiau, o kelsimės prieš aušrą, su paukščiais. Rytais nustosiu gerti kavą – nėra prasmės, nesiruošiu daug galvoti. Daug energijos nereikalaujantis protinis darbas – skaityti knygas ir kas rytą užrašyti įspūdžius, kiek galima trumpiau ir tik svarbiausias detales. Pavyzdžiui, „šiąnakt du kartus užkaukė prašmatniųjų kaimynų mašinos signalizacija“. Ryte kaimynas (išvaizda kažkuo panašus į pagyvenusį aktorių Romualdą Ramanauską, gal pamenat jo žodžius filme: „O štai čia mes su žmona Picundoje…“) atsiprašys mūsų, teisindamasis, kad net mieste taip neatsitikdavo, kad jis net nežinojo, jog jo mašina turi signalizaciją. Tai va, dabar visas Dalhousie sužinojo. Tokia tat naktis prieš įvažiuojant į dykumą.

(bus daugiau)

 

 

Tagged: Ali Smith, Apuleus, Australija, dienoraštis, Karl Ove Knausgaard, Simpsono dykuma

Žaliosios akies kelionė

Žiauriai smagu, kad viskas gražu, kad pavyko, kad „Dioniso barzda“ baigta – juk buvo momentų, kai maniau, kad man nepavyks (dar iki publikavimo darbų!). Jau viso trys knygos lentynoje, neskaitant poezijos rinkinuko. Sveikinu save. Pirmyn, tik pirmyn!

Trumpa statistika:

Nors minčių ir bandymų galima rasti jau prieš septynerius metus, šį romaną sąmoningai rašyti pradėjau 2011 m. rudenį, kai dar nebuvo baigta „Katė, kurios reikėjo“ (2013). Pirmasis eskizas vadinosi „Lygsvara“. Vėliau paaiškėjo, kad toks žodis lietuvių kalboje nepageidautinas, kalbos redaktorės taiso į pusiausvyra, na, bet tiek to, tais pačiais metais eskizą pervadinau kitu žodžiu: iškrypėliai. Parašiau šį eskizą per dvylika dienų ir apie tai pasigyriau „Grafomanijoje“ (nuoroda).
2012 m. birželio – spalio mėnesiais perrašiau eskizą („Iškrypėliai-2“).  Įdomu atrasti, kad šio eskizo epigrafas toks, koks yra dabar: Ačiū jums, mokytojai! (Vėlesniuose eskizuose buvau jo atsisakiusi.) Kaip ir pirmasis eskizas, šis buvo rašomas iš kiekvieno trijulės nario perspektyvos ir pirmuoju asmeniu. Apimtis šio perrašymo metu padvigubėjo – toks ir buvo tikslas, rasti daugiau „mėsos“. Vienam personažui prikibo vardas Kostas, kitų dviejų vardai tuomet buvo kitokie, negu yra dabar. Apie šio eskizo rašymą irgi dalinausi: nuoroda.
2013 m. trečiasis eskizas, jei gerai pamenu, tebuvo medžiagos perdėliojimas, teksto sumažinimas (kone perpus). O štai ketvirtajame jau padirbėjau tiek, kad drįsau duoti skaityti savo ištikimam beta skaitytojui (vyrui). Darbinio failo pavadinimas „Vojeristai“, tačiau viduje vis dar „Iškrypėliai“. Ignas šiame eskize tampa Ignu.
2014 m. kovas – penktasis eskizas, pavadintas „Kreivi“ – gimsta Ada (t.y. vardas prikibo galutinai). Paskelbiau sau filosofijos metus: darbo dienomis sėdėjau apsikrovusi išminčių raštais ir viską konspektavau.
Tų pačių metų liepą – šeštasis eskizas, pagaliau „Dioniso barzda“! Pasakojama trečiuoju asmeniu. Daviau skaityti kitiems beta skaitytojams (ypatingai dėkoju Lolijai ir Linai už atsiliepimus! ezkizą gavusi vyrija kažko nutylėjo – bet aš juos suprantu).
2015 m. griebiau Dionisą už barzdos! Kuriamas galutinis, septintasis eskizas. Jau nedaug taisymų, tik esminiai papildymai ir apibendrinimai. Pagaliau grįžau prie pirminės romano vizijos: neilgas, tirštas, lyrinis-filosofinis. Jau turėjau patirties ir žinojau, kad nereikia bijoti savo nusivylimo neišbaigtu darbu: redagavimo ir maketavimo stadijoje, susiėmus iš paskutiniųjų, viskas susidėlios į vietas ir tik tuomet suskambės visuma. Man taip ir atsitiko (apie tai rašiau čia: nuoroda).

Tad štai – kiek daugiau, nei treji metai darbo ir įdomios patirties. Esu dėkinga „Dionisui“ nes tiek daug sužinojau apie filosofiją, apie save, apie pasaulį…

Ačiū Aurelijai, be kurios romano kalba nebūtų tokia taisyklinga. Ačiū Editai, kuri rado korektūros klaidų. Ačiū Lukai, kuri buvo mano rankos, kuriant knygos viršelį. Ačiū patikimajai Rasai iš spaustuvės „Indigo print“. Ačiū mieloms platintojoms Laurai ir Eglei. Ačiū Emilijai, sukūrusiai elektroninę knygą. Kaip matot, rašymas gal ir vienišių darbas, bet publikavimas – grupinė pastanga. Ir būtinai šalia reikia turėti tokį artimą draugą, kaip mano vyras Rimas… Be jūsų visų pagalbos nebūtų šios knygos!

Jau labai greit romanas „Dioniso barzda“ pasirodys knygynuose, o pigiausias variantas visada jūsų lauks „Minties“ knygynėlyje (Z. Sierakausko g. 15, Vilnius) arba jų puslapyje mintis.eu.

Tiems, kurie domisi, bet negali įsigyti knygos, siūlau užsukti į savo miesto ar miestelio biblioteką – birželio viduryje viršelio žalioji akis ir ten turėtų spoksoti iš lentynos. (Už tai ačiū Indrei – mūsų ištikimajai paštininkei!)

Elektroninė knyga patogiausia tiems, kas gyvena ne Lietuvoje. Rasite ją čia: manoknyga.lt

Kai kas jau atpažino, kad viršelyje – mano veidas. Taip, prieš daugiau nei dešimtį metų… O kodėl akis žalia? Sužinosite, perskaitę romaną iki galo. Kadangi pati kūriau dizainą, per knygos išvaizdą irgi stengiausi kalbėti. Man buvo svarbus net knygos vidinių puslapių atspalvis! Ne, aš nesu perfekcionistė. Tai juk ir yra Kūryba – Didis Žaidimas. Tikiuosi, pajusite šio žaidimo dionisiškąją dvasią.

Smagaus skaitymo!

Sandra

www.jovarotiltai.com

Tagged: beta skaitytojas, Dioniso barzda, eskizai, leidyba

Knyga spaustuvėje

Gali pasirodyti, jog sunkiausias rašytojo darbas, jo pagrindinė užduotis – kūryba. Sukūrei darbą, įkūnijai idėją – viskas. Gali eiti ilsėtis ir svajoti apie naują idėją. Tačiau kur išties ta riba, kai darbas yra jau sukurtas, pabaigtas? Man atrodo, kad romanas baigtas tą dieną, kai jo maketas išsiunčiamas spaustuvėn. Kai tikrai nebegalėsi nieko pakeisti nei tekste, nei viršelyje, nes parašei žodžius: galima pradėti gamybą.

Tuos žodžius parašiau vakar. Mano antrasis romanas – pavadinimu „Dioniso barzda“ – greit bus spausdinamas, o knygynuose turėtų pasirodyti birželio viduryje.

Ruošdama publikacijai antrąjį romaną, supratau, kiek nemažai laiko praėjo nuo pirmojo. Kai ką buvau pamiršusi. Liko ryškus prisiminimas apie pabaigos nuotaiką ir kovą iš paskutiniųjų: manai, kad romanas baigtas, jau pavargai, daugiau nebegali ir jau nebenori, tačiau nevalia sustoti. Sunkiausi yra paskutiniai žingsniai iki finišo. Tikėjausi, kad antrojo romano maketą daryti bus ne taip tragiškai sunku, tačiau ir vėl buvo nelengva.

Vidaus maketą dariau aš pati (užpernai baigiau inDesign programos kursus) – pirmą kartą baisu. Viršelio idėją išpildyti padėjo profesionalė – laimei, ji gyvena tame pačiame mieste, kaip ir aš, todėl šįkart nereikėjo dirbti per atstumą. Sunku buvo todėl, kad iš pradžių bandžiau daryti pati ir vidų, ir viršelį. Po kelių savaičių supratau, kad tiesiog stokoju įgūdžių ir vaizdelis gali būti nekoks.

Bet viskas išsisuko gan puikiai, manau. Daugiau apie naujojo romano turinį parašysiu kitą kartą, o dabar – apie praktinę ruošimo leidybai pusę. Pamaniau, kad verta sau užsirašyti keletą atradimų ir pastabų apie procesą. Kai kas gal pravers ir jums. Nes jau nuo pat romano rašymo pradžios galima daryti kai kuriuos dalykus, kurie vėliau palengvins darbą. Net jei maketuosite knygą ne patys – sutaupysite sau ir kitiems laiko, bus mažiau painiavos.

Pradžia

Rašant pirmąjį eskizą galima pilti tekstą vientisą, net be pastraipų. Arba pradėti iš naujos pastraipos, kai rašai kitą dieną. Jokių formatavimo vingrybių nereikia. Jokio gražaus šrifto. Tiesiog išlieti teksto blokus. (Kaip tai daro detektyvų rašytoja F. Ozono filme „Baseinas“.)


Pirmus (kelis) eskizus patogiau rašyti dar neišskiriant tiesioginės kalbos (dialogų) brūkšniais ar kabutėmis, ar pasviruoju šriftu. (Ginkdie neišskirti automatiškai darant sąrašą – Wordas nori tai daryti automatiškai, todėl geriau brūkšnių išvis nedėti.) Taip taupai ne tik laiką, jei parašęs nori tekstą kasdien atsispausdinti ir matyti, kaip ant stalo auga lapų krūvelė.


Eskizus, kurie perrašyti nuo pradžios iki galo patogu numeruoti (pvz. „Vojeristai-1esk“). Aš kaitalioju ir darbinį pavadinimą (ieškau labiausiai atspindinčio turinį), bet tai nėra geras dalykas. Kaip ten bebūtų, reikia fiksuoti eskizų seką – vėliau bus patogiau rasti reikiamą. Ką žinai, jei berašydamas nusivažiuosi, gal teks sugrįžti prie ankstesniojo eskizo ir vėl dirbti toliau nuo jo.


Eskizus, kurie yra tik variantai – labiau taisymai, negu perrašymai – patogu numeruoti su skaičiumi po taško („Vojeristai-5.2“).


Kaip žinoti, kuris romano eskizas jau toks, kurį galima siųsti leidyklai ar redaktoriui? Vadovaujuosi nuojauta: kūrinys baigtas (nors ir neišbaigtas), jo laikas praėjo, metas judėti toliau. Nuo dienos, kai dingteli šitas suvokimas, dirbti prie romano teks dar kelis mėnesius.

Redagavimas

Kalbos redaktoriui geriau duoti kuo geriau sutvarkytą eskizą – aprinkti klaidas, sutvarkyti tiesioginės kalbos skyrybą, atskirti pastraipas. Galbūt paklausti jo, kaip sumaketuoti tekstą, kad jam būtų patogiau skaityti. (Mano maketavimu kol kas niekas nesiskundė. Rašiau apie formatą čia: nuoroda.)


Iš redaktoriaus tikiesi sulaukti profesionalių (kritinių) pastabų. Reikia būti pasiruošusiam daryti pataisas ir nusiteikti dar vienam rimtam teksto peržiūrėjimui ir taisymams. Ne tik kalbos klaidų, bet ir sakinių stiliaus, logikos, minties aiškumo… žodžiu, tai dar ne paskutinių štrichų laikas. Tai pati pačiausia teksto mėsmalė.


Finalinį eskizą taisyti paskutinį kartą reikia žiūrint griežto redaktoriaus akimis. Jeigu ir šiame etape vadovausiesi jausmais (meile tekstui, kaip savo kūdikiui) – galbūt dar nepribrendai finalui. Jei pribrendai – atsiraitok rankoves ir kapok, kapok, ravėk, ravėk!


Trumpinti tekstą dešimčia procentų – gera mintis ir tinkamas laikas.


Kaip žinoti, ką reikia išmesti, ką reikia palikti? Kokį žodį pakeisti? Koks sakinys – ne vietoje? Klausytis savęs. Tai svarbiausių nuojautų metų. Klaida ar kvailystė dingtels mintyse: reikia išgirsti, užsirašyti, pataisyti.


Paskutiniai romano taisymai – išsikišusių plytų stumdymas sienoje. Jeigu iki tol siena buvo jau gan panaši į sieną, tai dabar reikia ją paversti lygiu ir tvirtu mūru.

Maketavimas ir korektūra

Kai romanas jau redaguotas, daromos korektūros – smulkūs taisymai jau romano makete. Ne vietoj padėto ženklo, susikeitusių raidžių, neteisingo perkėlimo į kitą eilutę, dvigubo tarpo tarp žodžių ieškojimo metas. Vadinu tai blusų rankiojimu ir kaskart su piktdžiuga taisau surastą bjaurybę. Deja, išmintis byloja, kad tų bluselių vis tiek tekste lieka, kiek berinktum. Bet geriau, kad liktų kuo mažiau.


Sumaketuotą romaną paprastai dar kartą perskaito redaktorius – ieško korektūros klaidų, daro paskutinius pataisymus. (Kadangi šįkart pati maketavau, padariau daugybę taisymų – daug daugiau dalykų spėjau rasti ir niekas dėl to neniurzgėjo.)


Labai naudinga duoti paskaityti sumaketuotą romaną ir korektoriui – žmogui, kuris būtų prieš tai neskaitęs teksto. Jo užduotis: šviežia akimi pastebėti tas bluseles. (Yra žmonių, kurie ypatingai pastabūs ir priekabūs – reikia ieškoti tokių.) Geriausia korektoriui duoti variantą, kurį jau peržiūrėjo redaktorius.

Finalas

Kartais apima nerimas, kad romanas dar neištaisytas iki galo, o jau kuriamas viršelis (o idėja kuriama dar anksčiau!). Bet reikia ramintis: išbaigsi romaną per paskutines savaites, netgi dienas. Tie paskutiniai štrichai sudėlioja viską į vietas, ir romanas įgauna visumą, solidumą. Tik tada tai jau kūrinys, nebe tekstas.


Paskutinės dienos įgauna pagreitį: kartais intensyviausias darbas yra ir pats efektyviausias.


Pats pats pats galutinis romano variantas bus tas, kuris įstrigs knygos makete, kuris bus vieną išsiųstas spaustuvėn. Va tada jau tiktai viskas. Visi kiti pataisymai – kitame leidime. (Jeigu toks bus.)

Tagged: dialogas, Dioniso barzda, eskizai, knyga, korektūra, publikacija, spaustuvė

Lėliukės periodas

(Koks jausmas, kai sukanka keturiasdešimt?) Šiandien dariau saulės pasveikinimą, penkis tibetiečių ritualus ir apibėgau keturis ratus stadione. Pastebėjau, kad neseniai kažkaip sugebėjau nusibrozdinti šoną (nugaros pusėje). Kai nufotografavau, paaiškėjo, kad nubrozdinimas nebaisus (tik neaišku kaip? kada?), bet baisesnis yra apsmukusios odos vaizdelis – pilvas, nors niekad ir nebuvo didelis, dabar toks susiglamžęs permanentiškai… Jeigu įspaudžiu kokią nors medžiagą ant odos (rankų ar veido), tai tučtuojau gaunasi tokie patinę raštai… Odos faktūra sparčiai keičiasi, tai įdomu. Gal kaip tik reikia dažniau fotografuotis, užfiksuoti tą faktūros kismą. Nes reikia juo patikėti. Pamilti save, įsižiūrėti: štai aš, tokia, bent jau ateinantiems dešimčiai metų, paskui bus dar įdomiau. Tik reikia peržengti tą mažytį slenkstį. Tą negarsų nenoriu. Ko nenori? Gyventi? Eik tu sau, kaip baisu! Taip, yra tokių, kuriems gyvenimas šiuo metu baigiasi, bet ne tau. Tu gyvensi. Eisi ir mylėsi, džiaugsies, mėgausies, rašysi – ir viskas tavo malonumui. Iš esmės aš esu laiminga, tik pati to dar nejaučiu visa savo senstančia odele. Bet tas jausmas turi pasivyti. Reikia pabūti ramiai, pamedituoti, laukti, stebėti.

* * *

Sekmadienį lydėjau vyrą į Dangenong parką, kur pasivaikščiojau, o paskui skaičiau LRB, laukdama, kol jis apibėgs ratą per parko kalnus. Girdžiu, atvažiuoja aikštelėn busikas. Baltas, temdytais langais, sustoja prie tualetų. Net nepažiūrėjau, kas išlipo. Paskui tik girdžiu, kad grumdosi ir aikčioja. Ant žolyno sėdi moteris, ją už rankos tampydamas pastatyti bando juodaodis vyriškis violetiniais marškinėliais. Per keletą sekundžių supratau – po pirminės nuostabos ir įtarimo, kad tai prievarta – jog moteris psichiškai neįgali, o vyriškis – prižiūrėtojas. Kartais matau tuos prižiūrėtojus, ganančius būrelį psichiškai neįgalių žmonių traukiniuose ar stotyse. Žvilgtelėjau ir nebesidomėjau. Būna gi, kad kažkas nebenori lipti į autobusą. Moteris priešinosi ilgokai. Tada pro šalį važiavo australas dviratininkas (baltasis australas). Jis sustojo ir paklausė (labai garsiai, kaip būdinga oziui): Kas čia vyksta? Turbūt juodaodis vyriškis neatsakė, nes australas pakartojo garsiau ir agresyviau: Paaiškink, kas čia vyksta? Kas čia vyksta, arba aš skambinu policijai! Neišgirdau atsakymo, bet sunerimau ir įsitempiau, ėmiau žiūrėti, kas čia vyksta, išties, kas čia vyksta, gal prievarta, kaip pamaniau iš pat pradžių? Gal ta moteris visai neišprotėjusi? Vaizduotė padėjo matyti kitaip: kas, jeigu tai vyras ir žmona, kas jei jis musulmonas, o ji nenori su juo gyventi, kas jei jis atėmė iš jos pinigus ir prišėrė narkotikais, kad atrodytų kaip nesveika? Paleidus vaizduotę viskas atrodo įmanoma. Skaitau LRB toliau, tačiau įsitempusi, viena ausimi klausydama, kas vyksta. Užmetu akį: moteris jau nubėgo prie pikniko staliukų. Sėdasi ant suoliukų, gulasi, ranka grabalioja po staliuku, kiša kažką į burną… Aišku, man viskas aišku. Australas irgi tarsi pats viską suprato, todėl dabar sako tai moteriai: Viskas gerai, grįžk į mašiną, viskas gerai! Paskui turbūt pasižiūrėjo į autobusiuko langą ir pamatė kitus tokius pat ligonius, spoksančius į pikniko staliukus su pavydu ir ilgesiu. Australas nuvažiavo, nes jam atsibodo laukti. Toji moteris neketino pasiduoti, o juodaodis smarkiai jos netempė (kad neliktų mėlynių?). Ji tursnodavo tai į vieną, tai į kitą pusę, tai prie vieno, tai prie kito stalelio, pasirinkdama lesalo nuo žemės. Kaip vaikas, pagalvojau, kaip mažas vaikas. Su džinsais, žila, marškinėliai palaidi. Apsirengusi visai normaliai, veidas būtų visai normalus, jei ne išraiška. Akys, nėra akių. Lūpos iškreiptos. Bėga, keistai susidėjusi rankas, atmetusi galvą, per baltais akmenukais nubertą stovėjimo aikštelę, pro mane, sėdinčią mašinoje, sutinku juodaodžio žvilgsnį, jis man liūdnai ir kaltai nusišypso, aš jam irgi. Moteris bėga prie laužavietės, gulasi, semia ranka pelenus, ištraukia saują ir kiša pelenus burnon… Dabar jos smakras – juodas. Prižiūrėtojas jau nebando sugauti, tik saugo, kad ko nepasidarytų sau. Tai, kad ji kiša į burną visokį brudą, turbūt ne naujiena. Tada ji nusprendžia dar kartą apsilankyti tualete – jei išvis ką nors geba nuspręsti – tiesiog nutursena link jo, užsidaro. Iš autobuso išlipa kitas keliautojas. Jaunesnio amžiaus vyriškis su šortais. Jis labai juokiasi. Juokdamasis šlitiniuoja link tualeto, atidaro tas duris, už kurių toji moteris, juodaodis jį patraukia, parodo kitas duris, uždaro jį ten… Po to ir juklusis, ir ta visaryjančioji, patys nueina į autobusą, įlipa. Prižiūrėtojas gali sėstis į vairuotojo vietą. Jis turbūt pats vienas juos į parką atvežė. Sunkus darbas. Neįmanoma nematyti tos scenos nuogos, tiesiog tokios, kokia yra: juodaodis gano baltaodę. Primena tą mano seniai matytą lietuvių mėgėjišką fokloro koncertą, kai scenoje, tautiniais drabužiais vilkėdami ir seiles leisdami, grojo psichiškai neįgalieji, daunai ir daunės. Viskas suprantama, tačiau vaizdas vis tiek sukrečia ar bent priverčia susimąstyti. (Tinka temai apie tautinę tapatybę…) Tos vakarykštės scenos mintis: vieni baltieji gelbėja afrikiečius, kiti afrikiečiai gelbėja baltuosius.

* * *

„Man bjauru, kuomet tai, kas yra akivaizdžiai trumpalaikiška, pateikiama kaip tam tikrą galutinę vertę turintis dalykas. The Beatles, pavyzdžiui. Didžioji dalis jaunimo kultūros, ypatingai muzika, kuriama mažai žinant tradiciją ir dažnai iškeliant nemokšiškumą kaip gėrį. Tai tie „aranžuotojais‟ prisistatantys muzikos neišmanėliai. Jaunimas yra toks prisitaikėliškas, taip mažai užsiėmęs naujoviškomis vertybėmis, toks išpuikęs dėl to, kas yra, o ne dėl to, ką daro, toks velniškai įsitikinęs, kad tik jis vienas žino.‟ — Anthony Burgess Turbūt tokie pasakymai – ir pritarimas tokiems pasakymams – yra simptomas. Amžiaus simptomas. Būdama trisdešimties nebūčiau supratusi jaunimo šitaip – tiksliau, šitaip nesupratusi. Manydavau, kad esu su jaunimu. Kad jaunimas žino. Kad jaunimas turi teisę maištauti. Kad jaunimas visad teisus. Šiandien taip negalvoju. Esu savotiškai nusivylusi – ir jaunimu, ir savimi. Bet tai gal simptomas: jaunystės išnykimas manyje. Keista, bet visuomet atrodo, kad viduje esi beamžis. A, va kur šuva pakastas: beamžis, bet ne jaunas. Būti viduje jaunu, tai reiškia strigti faux jaunystėje, būti puer aeternus.

* * *
Po knygų mugės (tikslesnis pavadinimas būtų turgus) nuotaiką gramzdina mintys apie kultūrą ir kultūrizmą. Istorija įdomesnė, kai ji – detektyvas? Bet turguje šiemet nebuvo detektyvų, tai reiškia istorija nebuvo įdomesnė. Neseniai buvo kalbama apie kultūros leidinių mokėjimą (nemokėjimą) parsiduoti. Vėl pasilyginta su prostitutėmis (sakyčiau, neįžeidinėkim seniausios pasaulio profesijos – prostitucija buvo tuomet, kai nebuvo romanų, kur ten, nebuvo nė rašto). Bijoma, kad teks daryti savireklamą, vulgariai puoštis ir derėtis dėl kainos, rašyti apie svorio metimą ar horoskopus, tačiau nematau didelio kokybinio skirtumo, jeigu taip ir atsitiktų, tarp to, kas yra dabar, ir tos „prostitucijos‟, kurios bijoma. Labiausiai bijoma – ar nežinoma tokia galimybė? – atsiversti kokį nors, pavyzdžiui, britų kultūrinį leidinį ir pažiūrėti, kaip atrodo jų titulinis puslapis, kaip jie parsiduoda. Keletą metų prenumeruoju „The London Review of Books‟ ir „Kultūros barus‟. Iš pirmųjų (LRB) sužinojau apie įdomias knygas (jie jas reklamuoja, gausiai), keletą įsigijau, seku kultūrinius ir politinius pasaulio įvykius, gėriuosi puikia straipsnių kokybe, skaitinėju diskusijas skaitytojų laiškų rubrikoje, gaunu pasiūlymų su nuolaida padovanoti prenumeratą kokiam savo draugui… Pagavau save, kad rudo popieriaus voke, kuriame atsiunčia „Kultūros barus‟, vis ieškau kokio popierėlio, knygų ar renginių reklamos, kvietimo prenumeruoti žurnalą kitiems metams su nuolaida ar tiesiog priminimo apie prenumeratą kitiems metams. Spėkit, ar sulaukiau. (Tai ne vienintelė priežastis, bet tai irgi priežastis, dėl kurios prenumeratą šiais metais nutraukiau.)

Ar toks jau prostitucinis būtų kultūros leidinių bendradarbiavimas su leidyklomis, knygynų tinklais, knygų lentynų (taip taip, ir baldų – juos reklamuoja LRB) parduotuvėmis, konkursų, konferencijų, paskaitų ciklų organizavimas, nuolatinių (skaitytojų mėgstamų, laukiamų, autoritetą turinčių!) kontributorių pritraukimas, bendravimas su autoriais ir skaitytojais, etc. Juk tie seniai įsitvirtinę rinkoje leidiniai turi publiką ir statusą, kurio neturėtų nė vienas naujas laikraštis ar žurnalas. Tik reiktų atkreipti dėmesį į savo tikslinę auditoriją (gal pradžiai suformuluoti, kokia ji, į ką orientuojamasi) ir skleisti kultūrą, o ne „briedą ir demagogiją‟, kaip neseniai komentaruose po vienu straipsniu (tikrų tikriausiu „briedu ir demagogija‟) pakomentavo vienas iš nuolatinių Šiaurės Atėnų‟ autorių (jei jo slapyvardis leidžia spėti teisingai). To komentaro mintis buvo, kad neva skaitytojai turi progą patys atsirinkti, kur tiesa, kur melas, kur „briedas ir demagogija‟, o kur kultūra… Patys atsirinkti! O tai ką veikia save gerbianti redakcija? Nors užjaučiu juos ir suprantu, kad nelengva propaguoti kultūrą, bent jau skaitymą, šalyje, kuri ne tiek skaito, kiek perka ir stato į lentyną. Nesiginčykim: lietuviškų knygų formatas išduoda pirminę jų paskirtį. Gal taip nekristų į akis, jei mano lentynose nebūtų daug angliškos lektūros, kurios formatas išties yra skirtas skaitymui, o ne laikymui ar pasirodymui… Kaip įrodymą šiandien gavau lietuviškų knygų parduotuvės reklamą, kurios šūkis maždaug toks: „Nori atsinaujinti namų interjerą? Nusipirk naujų knygų!‟

* * *

Kritika – pranašystė, paremta įvertinimu (vertės nustatymu). Arba kitaip: kritikos pranašystės elementas yra paremtas (kūrinio, reiškinio, daikto) vertės nustatymu. Vertė yra pranašavimas apie kūrinio, reiškinio, daikto reikalingumą ateityje. Tai, ko nereikės ateityje, tai, ką pamiršime (mes, žmonija ar žmonijos dalis), neturi vertės. Tačiau šiandien mes negalime žinoti, kas turės ar neturės vertės ateityje. Ateitis yra fikcija. Pranašystės remiasi praeities scenarijais, tikintis, jog jie gali pasikartoti. Tačiau tai irgi fikcija. Praeitis – fikcija, taip pat, kaip ir praeities pasikartojimas ateityje – fikcija fikcijoje. Taigi kokia tuomet kritikos užduotis ir pačios kritikos vertė, jeigu pranašystė yra žaidimas fikcija? Kas dar yra žaidimas fikcija, tai pati kūryba. Galima būtų tarti, jog kritika yra ta pati kūryba, išreiškianti jos kūrėjų fantazijas (esanti būtent tokia jos kūrėjų saviraiškos forma). Tuomet galima būtų įtarti, jog kūryboje taip pat esama pranašystės elemento. Taip, bet jis kūryboje neturi tokio svorio, tuoju elementu nesiremiama ir juo nenusakoma kūrinio vertė. Kūrinys gali tapti pranašyste ir apie tai sužinome, o ne spėliojame, tačiau kritika visais atvejais yra pranašystės bandymas. Pranašystė tampa tikra pranašyste tik tuomet, kai ji išsipildo, t.y. kai ateitis tampa praeitimi. Vis šiurpina tas efemeriškas dabarties mirksnis, kuriame tarsi nieko nėra ir niekas neįvyksta – tai stop kadras, kuriame nėra laiko; būtent šį siaubą ir užfiksuoja fotografija; būtent fotografija tampa šio siaubingo reiškinio – dabarties – tikrumo įrodymu.

* * *
Metai prasidėjo tuo, kad prestižinis almanachas „Metai‟ publikavo mano novelę, kurią siunčiau jiems jau taip seniai, kad palaidojau viltį pamatyti puslapiuose. (Būčiau ir nesužinojusi, kad publikavo, bet, laimei, esu Facebooko narė – mane „užtagino‟ ant nuotraukos su žurnalo turiniu.) Honorarą gavau, dėl dydžio nesiskundžiu. Skundžiuosi, kad apie publikavimą man nepranešė, galutinio teksto varianto (jeigu buvo taisytas) nesuderino. Net jei ir nebuvo taisytas (kuo sunku patikėti), visgi norėčiau būti perspėta. Kai savo banko sąskaitoje randi piniginę perlaidą, dėl kurios nebuvo pasirašyta autorinė sutartis (leidiniui aš net nepateikiau savo sąskaitos rekvizitų – juk galėjau nuo paskutinės publikacijos pakeisti banką?), tai visuomet sukelia diskomfortą. Bet gal čia tik man? Literatūros terpė – tai tokia šeima, kurioje visi žino vieni kitų sąskaitų numerius. Tai mano pačios pasirinkimas, kad neįsilieju į šitą šeimą pilnavertiškai. Iš esmės jau seniai norisi boikotuoti visus kultūros leidinius, kaip tai daro dauguma įdomesnių ir stipresnių lietuvių autorių. Nežinau jų boikoto motyvų – per maži honorarai? vidinės intrigos? nėra motyvacijos? – būtų įdomu sužinoti. Štai neseniai „Šiaurės Atėnuose‟ pilosopas Arvydas Juozaitis nostalgiškai pasakojo (nuoroda) apie tai, kaip gimė šis leidinys („galima pradėti laikraštį kaip vaiką, tuščiomis kišenėmis‟), tačiau neišdavė, kaip atsitiko, kad visi gimdytojai pamažu jį apleido? Šiais metais vėl sumažintas „Šiaurės Atėnų‟ finansavimas – vaikas jau išaugo iš šliaužtinukų, jau reiktų pačiam prasimanyti… Smalsu būtų sulaukti buvusio „Šiaurės Atėnų‟ redaktoriaus Sigito Parulskio esė – pažvelgti į situaciją iš jo perspektyvos… Turbūt nuo išėjimo iš darbo dienos Parulskis šiam leidiniui neduoda nė eilutės.

* * *

Kažkoks fenomenas: kai dieną prigulu pasnausti, tučtuojau sapne imu „skaityti‟ Nabokovą. Net pavargstu beskaitydama. Jo tekstai labai artimi kliedesiui, kuris ir yra sapnų knygos, kalbant metaforiškai. Mano naujame romane irgi esama panašaus kliedesio. Dėl to turbūt ir skaitau Nabokovą baigiamąjame darbo etape, nes skaitant jį, norisi rašyti pačiai, kyla idėjos. Kaip keista, bet nuo kito savo romano publikavimo spėjau pamiršti tokį įdomų ir svarbų – ir labai skirtingą – romano etapą, kai tik klausaisi savo intuicijos ir taisai, taisai, pildai, keiti vietomis, randi esminių detalių… Juk visas velnias detalėse. Ir visas romanas – montaže. Dabar ir vyksta tas montažas, ir jam reikia visai nemažai laiko. Sakytum, vien taisymai, technika, tačiau tai irgi labai netgi kūrybiškas etapas. Medžiagos pilimas ekstatišku srautu, reikalaujant kuo daugiau rišlumo ir žodinės akrobatikos, atrodo daug autentiškesnė kūryba? Nonsensas! Kūryba yra kūryba visuose jos etapuose.

* * *

Iš Tarkovskio „Stalkerio‟, rašytojas: „O kam išvis rašyt, jeigu ateity tavęs niekas neskaitys?‟ O aš pagalvojau, kad tikra kančia taip galvoti. Aišku, kad viltys visokios aplanko. Bet daug maloniau pasakyti – atsakyti sau į tas viltis – patikinimu, kad ateityje manęs niekas neskaitys. Mane pamirš. Mano knygos supus, jų niekas neperleis, bus skaitomi kiti autoriai, jie gaus honorarus, keliaus po konferencijas, iš jų ims interviu, juos fotografuos – taip atsitiks dar man net nemirus. Ir vis tiek aš rašysiu, nes man tai, ką su mano kūriniais darys kiti, nėra tiek vertinga, man nėra taip svarbu. Kam dirgintis su kažkokiom viltimis apie dalykus, kurių aš niekada nesužinosiu? Gerai nugyveno ir tas, kuris mirė nežinomas, sakė Montaigne’is. Gerai nugyveno ir tas, kuris mirė nežinomas ir po jo mirties praėjus dešimčiai, šimtui, tūkstančių metų niekas apie jį taip ir nesužinojo. Niekas neatkasė jo kaulų, nepadarė DNR tyrimų, niekas neklonavo jo, niekas neaptiko net jo kapavietės, net vietos, kur išbarstyti jo pelenai ar paslėpta jo urna. Nes visiems nusispjaut ant tų milijardų individų, kurie mirė nežinomi. Žinomi mirė tik dešimtys, na, šimtai (rašytojų). Nežinomais būdami mirė ir po mirties žinomi tapo keli. Bet – ir tai svarbiausia – jiems, tiems mirusiems, tai nežinoma. Įsivaizduoji, iki šiol Kafka nežino, kad tapo literatūros klasiku, autoriumi, pasukusiu literatūros vagą. Lygiai kaip Van Goghas nežino, kad visi jo paveikslai parduoti už milijonus. Ir gerai, kad nežino. Tikėkimės, kad tikrai nežino. Nes ką gi jiems daryti sužinojus? Šiandien sau taip aiškiai pasakiau, kad mirsiu nežinoma ir neskaitoma, ir dar labiau rašyti azartas sukilo. Daryti tai, nuo ko pačiai gera dabar. Daryti tai, ko man reikia ne pomirtiniam gyvenimui.

* * *

Smulkmenos (atseit). Marijai Callas mirus, režisierius Zefirelli apgailestavo (interviu), kad jie, draugai, ją apleido. Sako, jei nebūtume apleidę, gal ji nebūtų taip greit mirusi. Taip, bet čia ir visas kabliukas. Ką reiškia „apleido draugai‟? Gi jie ne draugai, o bendradarbiai, bendrakūrėjai jai buvo. Baigėsi kūryba, nutolo kolegos – jie tai juk liko toliau dirbti ten, toje sferoje, kuri Callas nebeįsileido. Ji buvo teisi ir jos intuicija – siaubingas nervas prieš kiekvieną pasirodymą – buvo teisinga. Minia buvo pasiruošusi bet kurią akimirką ją suplėšyti. Iškelti ant rankų ir garbinti mes pasiruošę tik tuomet, kai genijus demontrauoja visas genijaus savybes, t.y. kai jis yra antžmogiškas. Smėliuko ar nuovargio balse mes nepateisinam. Bet kuris pasirodymas turi būti tobulas. Callas davė bilieto kainos vertą pasirodymą kiekvieną kartą. O jei nepavykdavo – dėl aplinkinių, tinginių kolegų ar net žiūrovų kaltės – ji išeidavo namo po pusės spektaklio. Kai aukštai iškelta kartelė pasirodė per aukšta ir jai pačiai, ji nutilo. Ar turi teisę dainuoti ta, kuriai išsižiojus iš burnos liejasi gyvenimo skausmas, o ne džiaugsmas? O gal tas skausmas visuomet liejosi. Koks gi ten džiaugsmas, kai visos moterų arijos – tragiškos. (Rašyta vyrų, beje.) Bet genijaus laikotarpiu skausme buvo girdėti vilties nata. O vėliau jos neliko. Tuomet ji nutilo. Callas mirė, liko gyventi Marija. Pagaliau užsidėjo storus, labai storus, minusinius akinius ir tapo panaši į bobutę su skarele (ir dviem pudeliais: baltu ir juodu). Kiekvieną rytą savo draugui – vieninteliam, išlikusiam greta, žydram draugui – sakydavo: „Ačiū Dievui, viena diena mažiau.‟ Taip miršta genijai.

* * *

Neįmanoma rašyti, neturint kūrinio koncepcijos. Galima klaidžioti, ieškoti, rašinėti, bet galiausiai nebeįmanoma tęsti, jeigu nėra koncepcijos. Apie koncepciją rašyme pagalvojau (vėl), skaitydama (vėl), tik šįkart pradėjau ir pabaigiau karštai susidomėjusi ir jausdama malonumą, Nabokovo „Speak, Memory‟ – jo stilius nuoseklus, jo stilius yra jo rašymo koncepcija. Dar gan jauno autoriaus memuarai. Taip tarsi jaučiu, jog ir aš turėčiau rasti vieną koncepciją savo visam rašymui. Nesu tikra, ar tai įmanoma (man) ir ar man tai būtų tikra, ar teisingas tai kelias man. Kita vertus, štai Vladimiro Sorokino pavyzdys: teigia, jog kiekvienas jo romanas parašytas išrandant save iš naujo, taigi, galima sakyti, vis kita rašymo (literatūros, romano) koncepcija? Bet Sorokino romanai, vienos vertėjos manymu (ir aš ja pasitikiu) – vienodi. Staiga skirtingų koncepcijų išradinėjimas kiekvienam romanui tampa spąstais, schema, kurion patenka ir nebegali (iš)rasti savęs, autorius. Nes kur tas Sorokinas? Ir kas tas Sorokinas? Skaičiau vieną pirmųjų jo knygų – daugiau nenoriu. Nors koncepciją supratau. Kūrinio koncepcija neįmanoma be literatūros koncepcijos. Ne, įmanoma, bet tuomet tai bus žanrinė literatūra. Žanrinės literatūros kūrėjai pasiskolina gatavą koncepciją (šiais laikais galima sukergti kelias). Štai steampunk’as: Viktorijos laikų fantastika, viskas aišku. Bet jeigu drįsti kurti autorinę literatūrą, jauti nuolatinį nerimą, nes kaskart klausi, kas ta literatūra. Kas tas literatūros įvykis? Su kiekviena knyga bandai atsakyti. Galbūt kai kurie autoriai iškart pataikydavo į dešimtuką ir išlaikydavo tą pačią koncepciją. Štai, Nabokovo literatūra yra pokalbis su atmintimi, pabėgimas į nostalgišką praeitį. Kai kam taip ir nepavyksta rasti atsakymo. Arba kiekvienas atsakymas atrodo neišsakytas iki galo, todėl reikia rašyti ir bandyti dar. Tai tie irgi kuria vieną ir tą patį romaną visą gyvenimą?

* * *

Terry Eagletonas (TE) apie moralę. Knyga „After Theory‟ („Po teorijos‟ – tęsinys jo kitai knygai „Literary Theory: An Introduction‟, kuri išversta į lietuvių: „Įvadas į literatūros teoriją‟, ALK, baltos lankos, 2000). Tikėjausi esminės įžvalgos, netikėto spėjimo apie ateitį, nuorodos, krypties užčiuopimo. Kultūros teorija yra beveik vien istorija. Vienas procentas praeities materijos galėtų būti dabartis, argi ne? Nežinau, ar TE spėja, kad būtų paranku ir išmintinga grįžti prie moralės tyrinėjimų, vėl susieti etiką su kultūra? Ar tai naujas kelias? TE pats yra religingas kairysis. Kaip suprantu, religingas, o ne vien tikintysis. Kažkodėl, kalbant apie Dievą, jo vis cituojami judėjo-krikščioniški raštai. Kodėl tuomet ne samsara nirvana? Kodėl ne Šiva? Ne Jahvė, ne Alachas ar dar kas nors? Gali būti, kad, pagal jo logiką, europiečiai (vakariečiai – krikščionys, daugumoje) visai ir neturi išeiti iš savo religinės pasaulėžiūros rėmų, kadangi pasaulėžiūra jų (mūsų) jau neatšaukiamai krikščioniška. (Panašiai kalbėjo Jungas, o aš tikiu tik iš dalies, manrods, tik aspalvis, tik paviršius yra kintamas, todėl pakitęs prieš penkis šimtus metų, o kai kur, pvz. Lietuvoje, daug vėliau, visai neseniai.) Aišku, visas europietiškos literatūros kanonas yra paveiktas krikščionybės – tas tiesa, į tai reikia atsižvelgti. Bet kas kuriama šiandien? Ar ir šiandien žmonės vis dar tuose pačiuose judėjo-krikščioniškuose rėmuose? Moralė, sako TE, yra kūniškas dalykas. Tuoj pacituosiu tiksliau: „To say that morality is basically a biological affair is to say that, like everything else about us, it is rooted ultimately in the body.‟ [Sakyti, kad moralė yra iš esmės biologinis dalykas, tai sakyti, kad, kaip ir visa mumyse, ji galiausiai kyla iš kūno.] (p. 155) TE teigia, kad apie moralę galima kalbėti universaliai todėl, kad visi esame kūnai. Taigi moralė nėra tik Apšvietos laikais sugalvota abstrakcija (universali vien todėl, kad sumanyta kaip universali). Nors mūsų poreikiai yra ypatingi kultūros prasme (culturally specific). Moralė yra neįmanoma be santykio su kitais žmonėmis. Pats sau vienas juk esi visiškai moralus, tobulai geras tiesiog… Taigi tyrinėjant moralės aspektą, liečiamas žmogiškosios interakcijos aspektas. Moralės diskursas yra kūnų santykio diskursas? Dabar reiktų rasti, kaip jis tai suveda su kultūros teorija. Na, TE nemėgsta postmodernizmo ir mano, kad jis atmetė moralę (kaip ir Marxas – moralę, nors jis, TE nuomone, išties turėjo omenyje moralizmą). Postmodernizmas atmetė moralines vertybes. Taip, žymusis postmodernistas Nabokovas, Amerikos leidėjų prašomas parašyti kitą romaną su „moral landscape‟ ir apie pasaulio rūpesčius, pareiškė, kad šito tai jau nebus. Jie abu su žmona stojo piestu už tai, kad literatūra – dėl literatūros! Ir išties – ir gerai! – postmodernizmas yra dėl postmodernizmo, patinka ar nepatinka, skaityk ar neskaityk. Manau, dabartinis (naujas) skaitytojas dažniau renkasi neskaityti. Ir aš labai nepasigesčiau to postmoderno, jeigu jis neįeitų į literatūros istoriją (kita vertus – jei vis dar nebūtų postmoderno, tektų jį sukurti!). Bet istorijos nereikia (at)kurti dabar, nereikia jos plagijuoti. TE, kas gi vyksta dabar? Jis nežino, jis gi kritikas. Dabartis vyksta avant-garde – kūrėjas reaguoja į dabartį instinktyviai, reflektyviai, pasitelkdamas visus įmanomus ginklus kaunasi, kad išgyventų. Stebėtojui sunku, o gal net neįmanoma įvardinti tai, kas vyksta. Užtat įmanoma apibrėžti tai, kas įvyko. (Ergo, pirmosios TE knygos sėkmė.) TE priminė vėl agapę – meilę, kuri yra labdara, meilė kitam, ne romantiška meilė. Prisiminiau cimbolus iš „Giesmių giesmės‟ – verta pasiskaityti vėl. Mylėti sunku. Nes mylėti tenka netobulus (švelniai tariant). Bet ar tikrai TE komentare kalbama apie agapę? Labai didelė dalis minčių – interpretacijos, prierašai, perskaitymai kitame laike, pritaikant (politinei) situacijai. Sutinku su TE, kad kultūra neturi būti tyrinėjama atsietai nuo socialinės/politinės terpės. Nes ji negali egzistuoti atsietai nuo terpės, kuri yra politika. Politika yra vanduo, kuriame plaukioja kultūrinės žuvys įvairios.

 {dienoraščiai}

Tagged: Andrejus Tarkovskis, Anthony Burgess, Arvydas Juozaitis, dienoraštis, Franco Zefirelli, Friedrich Nietzsche, Karl Marx, Maria Callas, Michel de Montaigne, Sigitas Parulskis, Terry Eagleton, Vladimir Nabokov, Vladimir Sorokin

Iš giedro dangaus

Artėjant Naujiesiems, švenčiame antrąjį Jovaro tiltų gimtadienį. Kasmet mus vis aplenkia, tiksliau, mes patys vis aplenkiam tą prieškalėdinę beprotystę – super hyper totalinius finalinius daiktų išpardavimus. Dovanėles darome savo rankomis.

Jovaro tiltų e-zinas startuoja! 2015 žiemos pirmąjį numerį galite skaityti čia: Jovaro tiltai-2015-1nr

Su Naujaisiais!

Kad snigtų.

Sandra

 

Tagged: e-zinas, Jovaro tiltai

Kaip netingėti rašyti?

Esu pradedantysis. Esu pradedančioji. Pradedu rašyti todėl, kad apima įkvėpimas. Rašau, nes mane kažkas verčia tai daryti. Tai yra malonu. Kaip sakoma, mane lanko mūza. Bet kodėl ji lanko mane tik retkarčiais? Kai noriu sudėlioti parašytus gabaliukus į vieną romaną, mūza staiga ima ir pasislepia! Kaip ją pasikviesti atgal? Be jos neturiu motyvacijos rašyti. Apskritai, nežinau, kodėl rašau. Bet jaučiu, kad noriu tai daryti. Noriu kurti, o ne vien tik daryti tai, ko reikia tam, kad pragyvenčiau. Mano tėvai pageidavo, kad įgyčiau solidžią profesiją, ir aš ją įgijau. Tačiau tai – ne mano svajonių gyvenimas. Mano svajonė – tapti rašytoju. Mano svajonė – tapti rašytoja.

Vienas dalykas, vienas mažytis menkniekis skiria mane nuo svajonės: aš tingiu rašyti. Ar įmanoma nugalėti tingulį? O gal prisiversdamas rašyti tik nubaidysiu savo mūzą? Ar tekstas, kuris gimė per darbą, gali būti gyvas? Tikras? Nuoširdus? Juk kūryba tai ne koks amatas, tai ne baldus surinkinėti pagal instrukciją. Kūryba eina iš giliausių mano esybės gelmių. Jeigu negaliu rašyti, vadinasi, tos gelmės man užsivėrė, viskas, baigta. Aš tingiu rašyti, nors ir nesu tinginys. O prisiversti rašyti negaliu, nes tai jau bus ne kūryba, suprantate? Turbūt nerašau todėl, kad kažkas man neleidžia. Kaip nugalėti tą jėgą, kuri neleidžia? Štai sėdžiu ir kenčiu, nes nieko negaliu daryti. Ar tai – rašytojo gyvenimas? O gal tai ir vadinama kūrybine kančia? Gal už tai ir gerbiami rašytojai – nes jie yra kankiniai? Padėkite man!

Panašūs klausimai ir pagalbos šauksmai mane pasiekia dažniausiai. Tai visai rimti klausimai ir atsakymus į juos rašau rimtai. Tačiau nevynioju į vatą ir neguodžiu. Klausimai apie mūzas ir tinginystę man yra neįdomiausi, nes… Tai ne apie amatą. Amato klausimai kyla tuomet, kai ne vien tik svajojama apie rašymą, o rašoma, tiesiog daroma. Apie tinginystę kūrybiško rašymo kontekste kažkaip net ir gėda rašyti… Bet visgi problema egzistuoja, vadinasi reikia apie tai kalbėti.

Pirmuosius kūrinių eskizus reikia tiesiog parašyti. O tik paskui galvoti apie tai, kam duosi ar neduosi juos skaityti, kaip perrašysi, kokį nori matyti galutinį rezultatą. Tik parašęs darbą – ir gerokai atvėsęs nuo kūrybinės ekstazės – gali sėsti ir skaityti, pasikliaudamas savo kritine akimi. Dažnai man žmonės atsiunčia savo pirmuosius pabandymus ir klausia nuomonės. Atsakau, kad pirmųjų eskizų nekritikuoju, nes tai dar ne kūriniai, tai tik kakučiai, su kuo ir sveikinu. Kas žino, kaip turi atrodyti išbaigtas kūrinys? Deja, pradedantiesiems taip norisi to galutinio rezultato – knygos tarp viršelių ir eilės skaitytojų, prašančių autografo – kad jiems, rodos, protą kažkas atima. A, tiesa, kai kas mano, jog kūryboje protas išvis nedalyvauja…

Dalyvauja. Protas dalyvauja. Tai labai svarbu sau nusistatyti, kalbant apie tinginystę, nes kitaip jokie „kūrybiniai receptai“ nesuveiks. Taigi mūsų smegenys dalyvauja rašyme ir būtent smegenys tingi rašyti. Reikia kaip nors sudominti rašymo procesu savo smegenis, o pirštukai ir akytės jau kaip nors prisiderins. Tuo nesunku patikėti, nes visi besiskundžiantieji rašymo tinginyste, tikiu, neturi problemų, kai reikia sėdėti prie kompiuterio ir naršyti internete – tai daryti galime valandų valandas, nes mus šis užsiėmimas domina, masina, įtraukia ir nepaleidžia. Tačiau naršydami internete mes esame linksminami vaizdinių, garsų ir tekstų, kurie į mus plūsta srautu (net jei kreipiame srautą šen ar ten), tai – pramoga, mes neprivalome mąstyti. Mąstyti – kaip veikti protu, kryptingai, valingai dėlioti mintis į logišką grandinėlę ar debesėlį. Rašymas yra protinis darbas.

Rašymas yra mąstymas. Jeigu gali mąstyti, tai gali ir rašyti. Paprasta, ar ne? O ar daug žmonių moka mąstyti? Nebūtinai sąvokomis ir formulėmis. Rašytojui reikalingas mąstymas vaizdiniais. Tam, kad gebėtum mąstyti rišliai, privalai lavinti loginį mąstymą, daug apie pasaulį žinoti, daug suprasti. Tam, kad mąstytum vaizdiniais, turi lavinti ir maitinti vaizduotę. Jeigu skundiesi, kad tavo galvoje tapo tuščia, paklausk savęs, o ką tu jon įdėjai? Kuo maitini savo protą, vaizduotę? Iš kur semiesi išgyvenimų ir išminties?

Rašymas prasideda nuo skaitymo. Ir skaitymas yra vienas geriausių būdų prisišaukti pabėgėlę mūzą. Jeigu jauti, kad nemėgsti skaityti arba kad sunku skaityti, arba tingi skaityti, o mėgsti įsijungti televizorių ar filmų grotuvą ir pažiūrėti filmą su specialiaisiais efektais, tai galbūt tavo pašaukimas – ne literatūra? Bet filmai – net ir tie su specialiaisiais efektais – irgi gali būti dar ir kokie naudingi rašymui. Apskritai, bet kuri meno rūšis yra naudinga. Kai kas intuityviai linksta ir domisi menais, nes tik taip gali numalšinti dvasios troškulį, kai kas tai daro sąmoningai. Skirtumas tik toks. Gyvenimo patirtis, maži ir dideli nuotykiai, incidentai, konfliktai yra išgyvenimai, kurie praturtina vaizduotę. Daugelis puikių rašytojų kuria ne lauždami iš piršto situacijas, personažų charakterius ir dialogus, o semiasi įkvėpimo iš tikrovės, tik galbūt situacijas perdaro savaip, randa meninį sprendimą, surinkę medžiagą ir nulipdę iš jos kūrinį, kuris eiliniam skaitytojui atrodo „savaime gyvas“ ir įtaigus. Jei nesate matęs didžiųjų meistrų planų, eskizų, pribraukytų rankraščio puslapių, turbūt įsivaizduojate, kad genijai iškart kūrė švarraštį, rašė tobulai, be klaidų. Bet tai netiesa. Jei kuris autorius ir rašo iškart paskutinį eskizą (būna ir tokių), tai jis būna iš anksto kruopščiai apgalvotas ir išjaustas.

Pastebėjau, kad pati intensyviai rašau tuomet, kai mano viduje vyksta judesys. Ar to judesio reikia tik laukti, ar galima pačiai susikelti? Nežinau. Aš ir laukiu, ir nelaukiu. Nes tais tarpsniais, kai intensyviai nerašau, turiu ką veikti. Kita veikla yra susijusi su rašymu, nors ir neišspaudžiu puslapio kokybiško teksto. Na ir kas? Svarbiausia, kad mano viduje vyksta procesas. Kai ateis laikas, rašysiu. Kol kas – užsiimu korespondencija, vedu dienoraštį, užsirašinėju pastabas ir nusirašinėju citatas iš skaitomų knygų. Aš kraunu medžiagą ir patirtį, kuri kada nors išsilies žodžiais. Tuo tikiu ir pasitikiu. Rašymas man yra šalutinis produktas. Pagrindinis veiksmas vyksta rašytojo viduje: tai dialogas su savimi ir pasauliu.

Tokiomis nerašymo dienomis galėčiau pasakyti, kad tingiu rašyti. Jausmas, tiesą sakant, labai panašus. Supranti, kad būtų gera ką nors nuveikti su tekstais, būtų tokia nauda, toks postūmis, toks palengvėjimas – negraužtų sąžinė… Bet nedarai to. Nes tingi. Kadaise bijodavau to žodžio, nenorėjau sau pripažinti: tingiu. Bet kai pasakai sau, kad tingi ir kad oficialiai leidi sau tuo užsiimti, tai dingsta problemos svarbumas, nelieka svorio, į tai nesutelki dėmesio. Kas naudingiau: kovoti su tinguliu ar užsiimti tais maloniais dalykais, kurie anksčiau ar vėliau prives prie rašymo? Galvokime, kad tingulys yra teigiamas dalykas ir pamirškime apie jį. Sakykime, jog rašome tarpsniais. Būna aktyvūs ir pasyvūs darbo tarpsniai. Thomas Bernhardas yra prisipažinęs, kad rašė tarpsniais: kartais tik skaito ir skaito, o kartais sėda ir nesikeldamas išpila visą romaną (tai fiziškai įmanoma, nes kai kurie jo romanai labai trumpi). Be abejo, būna ir juodų dienų, kai juntamas tas vadinamasis „rašymo blokas“. Tuomet rašytoją apima tuštumos ir beprasmybės pojūtis, atstūmimas ar net baimė rašyti. Bet tai atsitinka patyrusiems, o ne pradedantiesiems, tad teisintis tuo „bloku“ nepatarčiau.

Kitas reikalas, žinoma, jei dar nesate parašęs nė vieno romano, jei dar neturite sukaupęs šūsnio tekstų, o tik svajojate, kaip juos prirašysite. Tiems, kurie vis kartoja, kad „o, aš irgi galėčiau parašyti romaną apie tą ar aną“, galiu pasakyti tik tiek: parašykit! Tos kalbos nieko nereiškia. Rašyme nėra „galėčiau“. Kol nepadedi ant stalo rankraščio su įrodymais. Bet iki to laiko, kai prirašysite tris šimtus puslapių rišlaus teksto, naudos neš ir rašinėjimai „į stalčių“. Nes vėliau, po penkerių ar dešimties metų, kai atsidėsite rimtam rašymui, bus patogiau dėlioti, montuoti, kurti novelę ar romaną iš to, kas jau parašyta, negu spoksoti į tuščią lapą ir tingėjime kentėti. Nelaukite, kol atskris mūza! Aprašinėkite bet ką. Atsiminimus, įspūdžius, kasdienybės smulkmenas, sutiktų žmonių veidus. Tai vadinasi: rašytojo dienoraštis.

Rašymas yra sunkus darbas ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Tiksliau, abu dalykai gi neatsiejamai susiję. Apie ką galvosi, jei esi alkanas? Nebent esi ne tik alkanas, bet ir įtūžęs – net pamiršęs maistą. Tuomet gali atsitikti tikras „literatūrinis staugsmas“… Apie ką galvosi, jei esi ką tik sočiai pavalgęs? Raikia rasti sau tinkamiausią balansą.

Rašymui reikia susitelkimo ir iš pradžių gali tekti treniruoti gebėjimą mąstyti, įsivaizduoti, būti įsivaizduojamose aplinkybėse drauge su įsivaizduojamais veikėjais ilgiau negu dešimt minučių, ilgiau negu pusvalandį, valandą… Rašymo maratonininkas Murakamis kasdien dirba tris valandas. Tiek pats laiko kasdien rašydavo ir Ingmaras Bergmanas. Vieno didelės apimties kūrinio eskizo rašymas gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki metų. Tenka būti atkakliam, nuosekliam, kantriam ir ištvermingam, kad galėtum dirbti tokį darbą.

Kiekvienas randa savo aplinką ir ritualus, padedančius rašyti. Kai kas, pavyzdžiui, mėgsta rašyti žmonių pilnose kavinėse – tik ten jiems puikiai sekasi susikaupti. Viskas gerai, kad tik padėtų! Kerouacas prieš pradėdamas rašymo seansą užsidegdavo žvakę, kurią baigęs rašyti – užpūsdavo. Kiti užsiveda nuo smilkalų kvapo, sako, kad įsidirba sąlyginis refleksas: vos tik užuodi smilkalus, sąmonė pradeda darbą. Pamukas įsigudrino kas rytą „išeiti į darbą“: apeiti rajoną ir grįžti namo, tada sėsti už rašomojo stalo. Man pakanka nueiti keletą metrų iš svetainės į darbo kambarį tamsiu ilgu koridorium… Irgi susidarė refleksas. Nes protas ne visuomet verda ir kunkuliuoja, spjaudydamas ant balto lapo žodžius. Jam reikia sukurti rutiną, nukreipti tam tikrais laiko tarpais, rasti tinkamiausią paros laiką (kai kam tai vėlus vakaras, kai kam – ankstyvas rytas) ir saugią aplinką. Toji rutina gali kisti su kiekvienu kitu kūriniu.

Tačiau kai ateina įkvėpimas, kai tikrai tikrai reikia rašyti, tampa nesvarbu, ar norisi rašyti – tiesiog sėdi ir rašai. Esu kelioms valandoms išėjusi į transą keisčiausiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, vienoje darbovietėje rašiau ištisas tris valandas, nepasukdama galvos nuo monitoriaus, ir manęs niekas per tą laiką nekalbino. Gal nedrįso? Turbūt atrodžiau labai rimto veido – jei žmogus dirba kažką labai svarbaus, jo nevalia judinti.

Tiesa ir ta, kad kai kurie autoriai savo opusus išguldė ant lapo pasidėdami psichotropinėmis priemonėmis (tablečių pavadinimų nežinau ir nenoriu žinoti). Šituo nedera didžiuotis ir tikrai nerekomenduoju pradedantiesiems. Bet nuslėpti irgi nenoriu. Tiesiog darosi aišku, kad rašymui – ir itin intensyviam mąstymui – padeda smegenų stimuliacija ir kai kurie žmonės nori išgauti iš savęs geriausią rezultatą bet kuria kaina. Beje, dar negirdėjau, kad žolė ar alkoholis būtų kam padėjęs. Kai pateikiamas Bukowskio pavyzdys, dažnai pamirštama, kad savo romanus jis rašė jau „susitvarkęs“ – po kraujo išsiliejimo skrandin, kai jį vos atpumpavo. Rašydamas išgerdavo keletą skardinių alaus (na, gal kokias šešias), bet tokiam gėrovui tai nieko nereiškia – maukė alų kaip limonadą ir „nė vienoj aky“… Tam, kad galėtum tai pakartoti, turi turėti tam tikrą „įdirbį“, kurio siekti vėlgi nepatariu. Nes Bukowskis rašė gerai ne todėl, kad buvo alkoholikas, o todėl, kad išgyveno Bukowskio likimą, kuris galėjo atsitikti tik jam vienam.

Mes kiekvienas turim rasti savo likimą. (Kaip tame paradokse: nuo likimo nepabėgsi, bet – kiekvienas yra savo likimo kalvis.) Ir pasakoti teks apie savo likimą – gyvenant šiame pasaulyje, šiame laike, tarp šitų žmonių. Nesvarbu, kokį literatūros žanrą pasirinksite, teks per jį atskleisti visą tiesą apie save patį. Kai kurie pradedantieji, pastebėjau, tikisi, jog įmanoma aprašyti visus pasaulio baisumus ir šlykštynes, neliečiant tiesos apie save patį. O švenčiausiasis naivume! Kuo labiau slėpsite save, tuo labiau būsite matomi. Ir kai skaitytojai ar literatai kritikuos jūsų darbą, pajusite stipriausiai tai, kad iš tiesų tas kūrinys, koks jis bebūtų, yra jūsų dalis, taigi skauda taip, tarsi pastabas sakytų ne apie jūsų tekstą, o apie jūsų kūną. Daug kas svajoja tapti rašytoju ir įgyti statusą, pagarbą, dėmesį, tačiau pamiršta ar net nežino, neįsivaizduoja, kad drauge su tuo ateina atsakomybė ir rizika – būti nekenčiamu, išjuoktu, paniekintu, nepripažintu ir užmirštu. Ar vis tiek norisi kalbėti pasauliui tai, ką žinote? Tikiuosi, kad tokių žmonių visuomet atsiras.

„Nebūti rašytoju, galiausiai, yra lengva. Dauguma žmonių nėra rašytojai, ir patiria labai mažai žalos.“ – sako anglų rašytojas Julianas Barnesas. Kitaip tariant, dar niekam neatsitiko kas nors labai bloga dėl to, kad netapo rašytoju…

Man regis, tingulys gali būti puikus indikatorius to, kad iš tiesų jūsų tas dalykas, kuriuo norite užsiimti, nedomina. Rašyti kažką priešokiais, apimtam keisto pakylėjimo, yra normalu. Visada patariu daryti tai kuo dažniau, kai tik apima noras. Bet visai nebūtina siųsti tuos tekstus kažkam ar tikėtis (arba bijoti), jog kas nors tai išspausdins. Jei esi užsidegęs tuo darbu, kurį myli, jeigu eini iš proto, jei padarytum bet ką, kad tik galėtum tuo užsiimti, tingulys negali apimti. Arba visai įmanoma, kad šiuo metu rašymas nedega. Gal dar neatėjo laikas? Gal tai metas, kuomet patiriate išgyvenimus, apie kuriuos vėliau dalinsitės mintimis su skaitytojais? Gal tai metas, kai skaitydami literatūrą ir studijuodami jos istoriją, formuojate savo unikalų požiūrį į ją, savo literatūrinį skonį, lavinate kalbinę klausą? Tai didelis ir svarbus darbas, kurį darysite visos savo kūrybinės karjeros metu.

Jeigu esate pradedantysis rašytojas, bet studijavote tai, ką patarė studijuoti tėvai, tai visai gali būti, kad nesate gyvenime sutikęs menininko, kūrėjo, ir nieko nežinote apie kūrybos virtuvę. Tai ne bėda: apie tai pasakoja daug knygų, nes dauguma autorių yra parašę autobiografijas ar publikavę savo dienoraščius. Ten galite rasti naudingų pamokų ir galbūt nedaryti kai kurių klaidų, nusikratyti stereotipų apie kūrybą ir rašytojus. Nes kiek jau kartų esu išklausiusi žmonių, visai nesusijusių su rašymu, pasakojimų, kurie prasideda žodžiais: „Žinai, rašytojas yra toks jau žmogus, kad…“ Tarsi pažinotų tuntus profesionalių rašytojų, būtų skaitę šimtus jų autobiografijų… Nieko nepadarysi, rašymas daugeliui atrodo labiausiai prieinama kūrybos sritis. Rodos, nepulsi tapyti, nepastudijavęs spalvų, nešoksi į sceną vaidinti be repeticijų, negriebsi smuiko ir neimsi griežti Paganinio variacijų… Bet kalbą mes visi mokame, jei tik liežuvį turime ir raides pažįstame! Būna, kad tūlam diletantui pasakai rašymo palyginimą su kitomis meno sritimis, o jis papučia lūpas: rašymas – tai ne tapyba ir ne šokis! Kaip tokiam padėsi?

Dar viena sritis, kurią būtina studijuoti pradedantiesiems – lietuvių kalba. Nes į savo gimtosios kalbos turtus verta gilintis ir gilintis. Skaitant gerą lietuvių literatūrą ir gerus vertimus, skaitant apie kalbos mokslą, klausant gyvos kalbos, besimokant pačiam kalbėti rišliai, sklandžiai, gyvai…

Svarbu išmokti ir bent vieną užsienio kalbą. Geriau net ne vieną. Tam, kad galėtumei skaityti ne tik tai, ką susimylėjo išversti lietuvių vertėjai ir išleisti lietuvių leidėjai. Nes mes gi neturime būti kaip tie paršeliai vienodi – ėdantys išvien: prie lovelio sėdime, iš lovelio ėdame. Ką valgai, tas ir esi? Ką įdėsi galvon, tas ten ir apsigyvens. Jei nieko nedėsi, tai apsigyvens proto tin-gu-lys.

Tagged: kūrybinis rašymas, kūrybiškumas, rutina, tingulys, įkvėpimas

Išminties dantys

Buvau Lietuvoje ir nesusitaisiau pigiai dantų. Bet kaip gera grįžti į Lietuvą ne dėl dantų ir ne dėl pigumo… Apie dantis net neturėjau laiko galvoti – tiek daug dalykų vyko. Taip šįryt pasakojau dantų gydytojai.

Mat šiandien ryte man išrovė protinį dantį. Angliškai vadinamą išminties dantimi. Įdomu, kodėl jie taip pavadinti, tie dantys. Galbūt manoma, kad žmogus, kuriam pagaliau ima dygti protiniai dantys, darosi suaugęs, pagaliau tampa išmintingesnis? Bet man atrodo, kad išmintinga darausi tik dabar, kai tuos dantis ėmė rauti po vieną, nes sugedusių neapsimoka taisyti. O tuo metu, kai protiniai ėmė man dygti, tai atvirkščiai – protą visai praradau, ir ilgam.

Mano pokalbis su daktare baigėsi tuo, kad ėmėm juokauti, kur dėsiu tą dantį (po pagalve, kad Dantukų fėja atneštų pinigų), o seselė nusinešė jį nuplauti, nes buvo kruvinas, o atnešė steriliai įpakuotą. Kaip savotišką suvenyrą. Vyras pažadėjo išgręžti dantyje skylutę, kad galėčiau pasikabinti ant kaklo. Galvoju, ką jis galėtų simbolizuoti?

Po kiekvienos kelionės namo, po intensyvaus ir sukrečiančio sugrįžimo, jaučiuosi ūgtelėjusi. Gal tai ir yra metas rauti išminties dantį.

Atskridimo euforija

Vilniaus oro uoste mane pavaišino viskiu porelė brandaus amžiaus lietuvių ką tik grįžusių iš Niujorko. Aš jiems paskolinau savo slaptąsias žnyplikes, kad galėtų praplėšti duty-free maišelio plastiką, kurio, pasirodo, dantim neįveiksi. Gal todėl prieš skrendant ir atima iš visų žirkles, kad negalėtų praplėšt maišelių su viskiu? Nes iš viskio jau galima sprogstamą užtaisą pasidaryt?

Toji porelė man pasakojo apie Niujorką, o aš jiems apie Australiją. Vyriškis labai susidomėjo. Paskui pagalvojau: štai jums ir kitos kelionės tikslas. Reikia ramintis ir nebendraut su žmonėm pernelyg maloniai. Gerai, kad tiedu buvo ką tik iš užsienio, dar apimti euforijos ir mandagūs visiems sutiktiesiems tautiečiams. Po savaitės praeis. Grįš į savo niūrumą, kuris gilesnis nei suomių, bet gi toks mielas.

Stotelėje netoli traukinių stoties užmečiau akį į stovinčius žmones ir kone juoktis ėmiau, tikrai, tirtėjau tvardydamasi, kad neišsišiepčiau: visi buvo su nulinkusiais žemyn lūpų kampučiais, o vienas pumpsiukas stovėjo tokioj rezignacijoj, kad norėjos jį fotografuot ar įkomponuot į kokį filmą (komediją) apie Lietuvą. Jo ir antakiai rodė, kad jis nelaimingas. Ir akys kaip veršiuko. Toks nabagų nabagas. Bet žinau, kad nenuskriaustas jis, tiesiog tokia jo gyvenimo strategija. Čia daug kas tokiais veideliais ginasi nuo aplinkos. Man belieka prisitaikyti, kad neiškrisčiau ir neprapulčiau.

Arba ne. Gal aš pasikeičiau į tokią pusę, kuri man patinka. Gal aš tokia, kokia noriu ir turiu būti. Va Editą Mildažytę užtikau vienos boutique parduotuvės tarpduryje, ir ji kalbėjo labai linksmai. Nes ją visi atpažįsta, ji žvaigždė. Lietuvos žvaigždės gali sau leisti nebūti liūdnos. Gal net privalo skleisti optimizmą visa savo esybe. Bet žvaigždės retai vaikšto pėsčiomis, retai jas pamatysi buitinėse situacijose. Ir man pasirodė, kad neturėčiau itin daug vaikštinėti po Vilnių, jeigu noriu išlikti anonimiška. Vakar – jau du pažįstami gatvėje. Su vienu pasisveikinau ir jau mane traukė su juo pleptelėt. Gerai, kad buvau žiauriai pavargus ir iš paskutinių jėgų šliaužiau link bankomato išsiimti pinigų…

Tragiško likimo žmonės

Dėl lietaus įšokau į autobusą važiuodama link Ozo prekybos centro. Dvi stotelės, o vis tiek teko pakloti tris su puse lito. Ot, kokios dabar kainos! Tokiems, kaip aš, nevietiniams, reikia nusipirkti bilietėlį iš vairuotojo. Vietiniai jau turi įsigiję korteles, panašias į melburniškas Myki. Vairuotojai, nutuokdami, kad bilietėlius perka nevietiniai, tad tikriausiai ir nelietuviai, iškart bando susišnekėti ženklais: pademonstruoja bilietėlį, ant kurio matosi kaina, gestu klausia „kiek?” Kai tariau „ačiū”, man jau žodžiais paaiškino, kad pažymėti bilietėlį reikia raudonu mechaniniu komposteriu (elektroninis neveikia). Atsistojau paskui per vidurį ir važiuoju. Vairuotojas užleido Joe Dassiną. O, galvoju, dar vienas mėgėjas, daina tarsi man užsakyta, nors ir ne ta, kurią klausydama per patefoną draugės namuose kiekvieną vakarą šoku ir šokinėju (Il Etat Une Fois Nous Deux).

Vairuotojas po kelių sekundžių žvilgteli pro veidrodėlį į keleivius (o gal į mane?) ir sako į mikrofoną: „Už muziką visi prašom susimokėt papildomai po penkiasdešimt centų. Dabar viskas mokama!” Prieky sėdėjo urlaganas, kuris lyg juokais, lyg rimtai ėmė ginčytis, kad tokiu atveju mes ir muzikos žanrą pasirinksim… Kai kurie keleiviai (ypač viena mergytė) ėmė šypsotis. Kai kurie apsimetė, kad nesuprato, gal neišgirdo, o gal šiaip nenorėjo nusimesti savo „tragiško likimo žmogaus” kaukės… Vairuotojas su tuo urlaganu ėmė kalbėtis rusiškai.

Iššokau prie sankryžos, kur dirba tas senis Ozas (nuo tarybinių laikų veikianti Ozo kino salė). Ir ten manęs laukė liūdnas supratimas: Ozas neteko savo kino nuomos punkto pirmajame aukšte, o laikosi tik kino salytėje – antrame aukšte. Ten nieko nebuvo, užtrauktos apsauginės žaliuzės ant durų. Seniau Ozą galėdavai rasti tame nuomos punkte ir paplepėti (ketinau pasiteirauti, kur pirkti lietuviškus DVD ir ar galima iš jo pasiskolinti tą filmą apie Banionį). Pabučiavau į spyną.

Užsukau į tą kabinetą, kur seniau buvo nuoma. Sėdi verslo geziukas už prašmatnios receptūros, žiūri į mane, klausiu, ar Ozas tik antrame aukšte dabar? Atsako: „Tai manau, kad tik antrame.” Tarsi tai būtų logiška, nes niekam tokie kino reiškiniai, kaip Ozas, nerūpi. Simboliška, kad vietoj tokio tikro dalyko atsirado toks „feikas”, kaip čia sakoma. Bet Ozas yra Ozas. Jeigu jis galėtų keistis, gaudytis šiuolaikinėje aplinkoje, perprasti rinkos dėsnius, ta jo salė gyvuotų ir klestėtų. Bet Ozas – sovietinė atgyvena. Tokie, kaip jis, po truputį išmiršta ir – gailėkis ar nesigailėk – tokie gamtos dėsniai. Gal tikrai ta jo vieta nepatogi, bet dar labiau jis pats nepatogus – stoiškas sinefilas. (Bet niekaip nerandu, iš kur gauti lietuviškų DVD, velnias!)

Tada per balas nušuoliavau iki Ozo super hyper mega centro. Stūkso tokie pramogų fabrikai tiesiog. Vandens parko žarnynas iki dangaus. Stovėjimo aikštelės plyti. Medžių beveik nėra. Eini per asfaltą ir patenki į angarą. O ten viskas dirbtina – ir šviesa, ir oras, ir tos blizgančios šmutkės… Dvi valandas pasikalbėjau su drauge, o paskui su vyru pusvalanduką, paskui „Vagos” knygyne man pasakė, kad ūkininko kalendorių jie dar neatspausdino (teks siųstis paštu!), radau porą lietuviškų mažmožių (nedidelis pasirinkimas, daugiausia kažkokie įmantrūs dalykai, o ieškau tiesiog trispalvės lipduko…), nusipirkau dvi knygas apie latvių kalbą (gramatiką ir pasikalbėjimus) ir žurnalą „Žmonės”, kurį iš manęs tą patį vakarą atėmė sesė (nes jai – skrydis).

Akivaizdus frontas

Nuėjau į „Nematomo fronto” seansą. Beveik tamsoje susiradau savo vietą (po seanso personalui pasakiau apie tai – ar žiūrovas privalo su iPhonu kelią šviestis?), prasidėjo reklaminiai klipai, sužinojau, kad greit bus rodomas nerealus lietuviškas filmas vaikams su tokiu Gustavu (personažas, kurį čia visi žino), kuriame, be kitų, vaidina ir Marijonas Mikutavičius, ir sekso simbolis Karina Krysko, kurios blizgančius triusikus visi (ir vaikai?) yra matę… Nei juoktis, nei verkt. Paskutinis klipas buvo apie britų romantinę komediją, kur vaidina tikrai gražūs žmonės ir situacija atpažįstama: vaikinas su mergina yra geriausi draugai, nors iš tiesų myli vienas kitą (neplatoniškai), juos kažkas vis išskiria, jie tuokiasi su kitais, galiausiai susieina… Kaip paprasta ir suprantama! Jau man pasidarė graudu. Bet kai po to ekraną susiaurino ir pradėjo rodyti „Nematomą frontą”, pirmuosius titrus, mano akyse ėmė tvenktis ašaros! Už mano nugaros sėdėjo trys jaunuoliai (dvi merginos ir vaikinas). Viena mergina (turbūt gyvenanti užsienyje) pasakė: „Įdomu, nuo kurios minutės imsiu verkt?” Kita jai atsakė: “Aš tai verksiu nuo tos minutės, kai prisiminsiu, kad tu išvažiuoji…” O aš pradėjau verkt nuo titrų.

Nes jie buvo gražūs, teisingi, nepretenzingi. Įdomi ir paprasta idėja: autorių vardai rašomi ant dosjė ir kt. archyvinių dokumentų. Vaizdas geros kokybės, spalvos suderintos… Na, estetinis pasigėrėjimas ir dar mintis yra. Ir muzika gera. Ir tie dalykai išliko nuosekliai visame filme – puikus tiek režisieriaus, tiek operatoriaus darbas. Tačiau negana to – man to tikrai nepakaktų – dar ir puikiai atrinkta medžiaga, personažai, aiški istorija, žodžiu, puikus scenarijus!

Galvojau apie tai, ką Johnas Ohmanas sakė: lietuviams reikia savojo Naratyvo, t.y. pasakojimo apie didvyrius ir suvokimo, kokioje aplinkoje, kokių aplinkybių veikiami jie atliko savo heroiškus poelgius. Pagaliau ir suvokimo, kas yra heroizmas, kas yra tas heroiškas poelgis. Įsitikinimo, kad istorijos, naratyvai, vyksta ne tik „ten”, kažkur užsienyje, kad ir pas mus ne tik juoduma ir neviltis.

Svarbiausia, kad Ohmanas ir (filmo režisierius) Vincas Sruoginis nušvietė partizanų kovą iš visų pusių. Labai paprastai – per vieno partizano likimą. Per tai, kad to žmogaus istoriją pasakoja jo amžininkai – draugai ir priešai. Svarbiausia – ir priešai. Atrasta filmuota medžiaga su žmogumi, kuris išdavė partizaną Lukšą paskutinę jo gyvenimo dieną. Tas išdavikas irgi turi savo tiesą, savo išteisinimus. Jis turi vardą, veidą ir netgi sąžinę – ją galima jausti iš neramių judesių, bėgiojančio žvilgsnio. Taip pat buvo kalbinami stribai, tiek rusų, tiek lietuvių tautybės. Jų liudijimai ir jų tiesa buvo statoma greta partizanų, juos slėpusių žmonių, politikų ir istorikų nuomonės. Ypatingai gražiai įsikomponavo Amerikos politikas (neįsidėmėjau pareigų), kuris apibendrino partizanų pasipriešinimo reikšmę: tai, kad buvo pasipriešinta, įrodė lietuviams jų tautos vertę ir vėliau tapo pagrindu Nepriklausomybės atgavimui. Vadinasi, visai įmanoma, kad be partizanų pasipriešinimo nebūtų to, ką turime dabar. Nebūtų tokios dabarties, kokia yra dabar. Tai paprasta mintis – juk suvokiame, jog praeitis formuoja dabartį, o dabartis – ateitį. Visgi toks paprastas sakinys sustatė į vietas visus dramaturginius gabaliukus. Tapo aišku, kodėl taip svarbu šiandien – būtent šiandien – išgirsti partizanų istoriją.

Kai finale rodė Sąjūdžio mitingo vaizdus, Baltijos kelią, prisiminiau vieną pažįstamą Radikalą, kuris prieš kelias savaites netoli Katedros aikštės stovėdamas man ištarė tokį sakinį: „Paskui suvarė žmones į Baltijos kelią…” Perklausiau: tai jie buvo suvaryti? O jis: „Tai aišku!” Žiūrėdama filmą galvojau, kad nežinau, ką sakyti tokiam žmogui. Norisi net ne sakyti, o daryti. Na, aišku, kad jis kitame filme būtų personažas, atstovaujantis rusų okupantų pusę… Tikiuosi, kad tokio filmo apie mūsų laikus niekada nebus!

Viskas daug paprasčiau

Tai kaip viskas baigsis Ukrainoj? Radikalas sako, kad gerai viskas baigsis. Klausiu, iš kieno perspektyvos gerai? Cha, sako, geras klausimas. (Jis manė, kad juokauju?) Jam nėra kitos perspektyvos, kaip tik rusų. Viena tėvynė, viena tiesa, jokio reliatyvumo. Dangus vis dar vinimis prikaltas prie lubų, o žemė laikosi ant keturių (ar kiek ten jų) vėžlių, kurie stovi ant kitų vėžlių, kurie stovi ant kitų vėžlių ir taip iki pat galo. Ten, Radikalo planetoje, viskas logiška. Absoliučiai logiška. Bet yra keletas landų, skylučių, kurias bekalbant gal ir pats „politologas” pajuto.

Tik kažin, ar suvokė, ką pajuto. Keletą kartų vis bandžiau jam pasakyti, kad kai juda žmonių masės, veikia nebe vieno žmogaus psichologija, o kolektyvinė sąmonė ir pasąmonė. Radikalas visada yra vieno žmogaus psichikoje – jiems atrodo, kad tauta ar šalis gali kaip vienas žmogus sugalvot ir veikt kažką. Bet, sakau, egzistuoja daug nežinomybių, mes negalim sužinoti visko apie žmogaus prigimtį. Taip, sutinka Radikalas, bet ją galima valdyti, kontroliuoti, nukreipti. Gerai, sakau, šiek tiek, bet ne iki galo, niekas – joks asmuo, vienas žmogus – neturi tokios galios. Kai kas žino ir moka manipuliuoti, mano Radikalas. Aš pajuokavau, kad jis irgi kai ką žino ir galėtų kai ką veikti, bet kažkodėl neveikia. Čia, sakau, kaip iš to anekdoto „imeju vazmožnost, neimeju želanija” [turiu galimybę, neturiu noro]? Juokiasi.

Radikalas net nepaminėjo Rusijos pergalės tiesiu sakiniu, o tęsė mintį apie tai, kaip viskas baigsis gerai. Nes „ten viskas paprasta”. Taigi, anot jo, viskas paprasta: rusai nugalės. Ukraina apsiramins ir bus sukurta „liaudies respublika” (nežinau, ar tiksliai cituoju pavadinimą, bet turbūt išgirsiu kažką panašaus per kokį rusų TV kanalą). Klausiu: „O gal gali būti, kad Ukraina bus padalinta į dvi dalis – ukrainiečių ir rusų valdomas?” Ne, sakė Radikalas, dažniausiai patogiau sugrįžti prie buvusios tvarkos, negu kurti naują. Dabar galvoju, kad gražiau ir nepasakysi apie patį Radikalą, jo paties poziciją ir posovietiko gyvenimą apskritai. Toks reziumė, kurį galėtų įsirašyti į savo CV.

Sveikos Marijos miestas

Viešbutyje ryte gėriau kavą jų nepaprastai kičiniame restorane, tyliai skambant „Ave Marijos” saksofoninei interpretacijai. Išėjau pasivaikščioti.

Tas vaikščiojimas mieste, kuris vis dar atrodo kaip sapnas ar filmas, ar komiksas… Vilnius man atrodo labai keistas. Toks gal net didelis. Didesnis, negu pamenu. Vilniaus gatvėse žmonės apsirengę taip, tarsi būtų madų paradas. Ponios išlenda iš tarpuvarčio pasipuošusios taip, kad ir Niujorko Penktojoje nebūtų gėda. Ponai „pasipuošę” juodomis mašinomis (ypač prie „Stiklių” viešbučio nejauku) su vairuotojais, jų laukiančiais prie įėjimo… O aš ėjau ėjau ir priėjau Sirvydo skverelį netoli Gedimino aikštės. Žiūriu, ogi bažnytėlės durys atidarytos. Niekada nesu buvus jos viduje, išvis nežinojau, kad veikia. Tai išsijungiau telefoną ir įlindau pažiūrėt… Kaip visada tas pelėsių ir kerpių kvapas. Sienos papilkėjusios, lubos skliautinės, bet pati patalpa gan maža.

Viduje buvo penki žmonės. Dvi babikės degė žvakeles, o paskui nukrypavo altoriaus pažiūrėt. Buvo keistoka, nes jos tiesiog taip ir nuėjo prie altoriaus, užlindo už jo (o ten lyg ir mišiom pasiruošta, tik kunigo dar nėr) ir spokso į altorių, šnabždasi. Patikrino, ar viskas gražu, tada sugrįžo ir atsisėdo ant suolo. Kiti du žmonės šnekėjosi, tai buvo vyriškis ir vyresnė už jį neprigirdinti moteris. Tas vyriškis jai kone šaukė: „Į Palangą jie nuvažiavo, prie jūros, prie jūros, prie jūros, sakau!” Moteris pagaliau išgirdo, kad „prie jūros”. Iš šalies atrodė, kad visi mišių dalyviai, neįskaitant dar vienos moters, kuri sėdėjo ramiai atsukusi į duris nugarą, atrodo šiek tiek kvanktelėję. Net pagailo tos katalikų organizacijos.

Bandžiau įsivaizduot, kaip bažnyčia atrodė seniau, prieš kokius tris šimtus metų, kai Vilniaus ponai ateidavo čia į kone privačias pamaldas kiekvieną sekmadienį… Super, Vilniuje tiek daug tų bažnytėlių, aš jų visų nesu aplankius. Į cerkves man kažkaip visai nejauku lįsti, bet gal susikaupsiu ir išdrįsiu. Juk nė viena religija nėra „mano”, taigi galiu kaip turistė lįsti visur.

O išeini į lauką ir – šiluma, šviesa, gėris, gyvenimas… Žmonės (vyrai ir moterys, ko vis dar nebūtų Šiauliuose) skverelyje ant suoliukų rūko, žvilgčioja į mane. Čia visi vieni į kitus labai įdėmiai žiūri. Man kiek per daug dėmesio iš nepažįstamų.

Vakar ėjau į senamiestį pro Aušros vartus. Vos tik įėjau, į mane pasisukę keletas agresyviai pamaldžių veidų, rankos sudėtos prie krūtinės, akys pakeltos į Aušros vartų paveikslą, kuris buvo kaip tik man virš galvos… Sekundę dingtelėjo, kad čia į mane meldžiasi. Taip agresyviai ir tragikomiškai, kaip būdinga babom. Bet čia dar nieko. Sykį skaičiau, kad kažkoks žmogus panašiai įėjo pro Aušros vartus ir atrado visą lenkų autobusą sugulusį ant grindinio kryžium…

O šįryt ten pat einant atsitiko kitas dalykas: italų turistų grupė kažko susijaudinusi į viršų žvilgčioja ir fotografuoja. Pasižiūriu į langus, ogi ten jaunas gražus vaikinas prie praviro lango ant palangės sėdi. Šypsosi, mojuoja visiems. Gal ir su trumpikėm, tačiau jų nesimato, todėl visiems atrodo, kad jis nuogas. Tiek laimės visiems! O vaikinas tikrai užsienietis, nes tai, ką jis daro, visai ne stilinga, o… laiminga. Taip jaučiasi žmogus, prabudęs mažame, jaukiame miestuke, kuriame išvakarėse gerai paūžė su bičiuliais.

Rytinis pasimatymas su pilimi

Bernardinų sode drėgna, rūkas, upė čiurlena, vienišas bėgiotojas suka ratus, apsirengęs stilingai – geltonas viršus, juodos kelnės, juodi kedai (negi su baisiais kuntapliais bėgiosi?)… Žmonės šunis vedžioja… Stilingi žmonės lauko tenisą žaidžia septintą ryto… Prasigėrę rusakalbiai šlavėjai lapus krapšto… Gedimino kalnas be medžių atrodo puikiai – nesitikėjau, kad taip gerai. Seniau eidavai pro šalį tarsi pro medžius. Parko tęsinys, ir tiek. O dabar, vos tik atsiduri greta, pasijunti artėjąs prie istorinio paminklo. Iš apačios matosi sienų dalys, kurių seniau nematydavai. Tarsi senovinių žvėrių fosilijos – paliktos medžių šaknys.

Gedimino pilies sienas darbininkai tvarko – sutvirtinimus daro, akmenis prilipdo cementu (mėto tuos akmenis, net baisu pro šalį eit). Nepamenu, ar seniau pastebėjau, ar kiekvieną kartą iš naujo pastebiu, kad pati G. pilis beveik iki pamatų buvo sugriauta ir atstatyta naujom plytom. Keli originalūs akmenys įmūryti į sieną, bet nedaug jų palyginus. Vilnius septintą jau buvo gerokai prabudęs, o dar už pusvalandžio susidarė kamščiai. Kamštukai. Vilniaus kamštukai.

Ričardas Gavelis rašė, kad G. yra impotencijos simbolis – nupjautas falas. O ne, dabar akivaizdu, kad tai potencijos simbolis! Bet ne vyriškos, o moteriškos potencijos. Tai – klitoris. Visas architektūrinis kompleksas – ką tik po Brazilian waxing.

Pralošęs „Lošėjas”

Filme itin neigiamą vaidmenį gavo rusų tautybės žmonės. Rusai yra šaržuoti nuomininkai, kurie meta iš namų prasiskolinusią (kaip ir lošėjas) moterį ir vėžiu sergantį sūnų. Rusai yra ir gaujoje, reikalaujančioje iš Vinco grąžinti pinigus. Kur tik smurtas – prakalbstama rusiškai. Ir tai neva turi būti komiška.

Nebūtina cenzūruoti filmų ir reikalauti politkorektiškumo, tačiau neišteisinti tam tikrų tautybių žmonių veiksmai palieka itin prastą skonį burnoje. Norint išvengti tautinės temos, pakanka tiesiog neįtraukti kitų tautybių asmenų arba įtraukus parodyti juos nevienplanius. Juk neatjautos ar žiaurumo gali turėti bet kurios tautos žmonės. Nebent autoriai mano kitaip.

Man pasirodė, kad ruso parodijavimas sąmoningai kūrėjų nesuvoktas, ir jis išlenda filmo visumoje baisesniu mastu. Vytauto Kaniušonio personažas – tiek išoriškai, tiek savo elgesiu – atstovauja būtent neigiamą ruso stereotipą, kuris atpažįstamas visame pasaulyje. Kadangi iki šiol pasauliui tenka įrodinėti, kad mes, lietuviai, nesame rusai, tai Jonyno filmas daro Lietuvai meškos paslaugą: tiems užsieniečiams, kurie matė šį filmą, sunkiai pavyks įrodyti, kad yra ne taip.

Nejaugi ta Rusijos propaganda, apie kurią tiek daug šiuo metu viešojoje erdvėje diskutuojama, jau yra paveikusi mūsų šalies mentalą, ir paveikusi taip giliai, kad mes nebematome skirtumo tarp lietuviškumo ir rusiškumo? Ar mes jo ieškome išvis? Jeigu mūsų kūrėjai – darytojai, o ne vartotojai – nebejaučia, kaip su pasididžiavimu reklamuoja ir transliuoja pasauliui blogiausias kitos tautos stereotipo charakteristikas kaip savo, tai ką čia ir bepridursi. Net jeigu tas ruso stereotipas yra parodija, antiherojus, nevykėlis, jis yra žalingas mūsų mentalui vien dėl to, kad jame nematome žmogaus, nematome, nejaučiame ir nesuprantame. Mes turime kurti lietuvišką naratyvą, o tuo tarpu užsiimame rusų stereotipo gilinimu, kuris nenaudingas nei mums patiems, nei rusams, kurie, be abejo, nėra stereotipai, o gyvi, įvairūs, žmoniški žmonės.

Pavyzdžiui, Valerijus Jefremovas (vairuotojas Kaziukas) visai neturi ką veikti, jo rolė, kaip ir kitų, „neišrašyta“, bet meistriškas aktorius vis tiek sugeba patraukti žvilgsnį. Išties būtų buvę daug įdomiau matyti Jefremovą pagrindiniame vaidmenyje – tai būtų Vincas (o gal geriau koks Dmitrijus), kurio viduje organiškai tvyrotų įtampa, kuris vien savo išvaizda taptų konfliktiškas, nes tai būtų gilus, inteligentiškas, vienišas, pagyvenęs, tačiau nieko neužgyvenęs žmogus, aplinkybių priverstas tapti lošėju, o iš tiesų trokštantis šilumos ir šeimos.

Scenarijus galėjo būti (išbaigtas) tik apsisprendus, kas filme yra protagonistas – žmogus, darantis sprendimus, stumiantis veiksmą. Tuomet galėtų atsirasti antagonistinės jėgos ir veikėjai. Dabar scenarijaus nėra – tai epizodų kratinys, kai dvi valandas įkyriai rodoma ir rodoma, koks azartiškas, koks charizmatiškas, koks temperamentingas yra Kaniušonio vaidinamas personažas. Bet tai tik fiziologija, išorė, vidinių žmogaus kontūrų nėr. Toks nenuspėjamas veikėjas, kuris bet kuriuo metu gali staiga imti rėkti, draskytis, daužyti kitą žmogų lazda ar gadinti mašiną, išlieka nenuspėjamas iki galo ir mes negalime su juo susitapatinti. Tokį veikėją norisi nužudyti jau pirmame filmo pusvalandyje, todėl jokios užuojautos ar pagarbos jam nekyla ir paskutinėmis minutėmis, kai jis dramatiškai nusižudo. Apie tai, kiek sąmoningas filmo kūrėjų požiūris į savižudybę – vieną aktualiausių Lietuvos problemų – išvis patylėsiu.

Žiūrovas nuo pat pradžių iki galo nesupranta, kas vyksta. Visi azartiškieji paramedikai neturi skrupulų dėl to, kad lošia iš žmonių gyvybių. Jei scenarijaus autoriai būtų suvokę (ir apsisprendę), jog jų filmo veikėjas yra ne asmuo, o grupė, gal būtų radę laiko sukurti skirtingus personažus su skirtingais požiūriais į lošimo problemą. Bet dabar jie skirtingi tik savo išvaizda, o konflikto nei grupės, nei kurio asmens viduje nėra. Po pusvalandžio filmo tampa aišku, kad konflikto nėra ir nebus netgi pagrindinio veikėjo Vinco viduje. Gerą filmą galima sukurti be išorinio konflikto, tačiau neįmanoma susidomėti istorija, kurioje nėra vidinio konflikto. „Lošėjas” – puikus šios taisyklės pavyzdys, kurį galima nagrinėti scenarijaus rašymo seminaruose.

Vilniaus melagiai

Viešbutyje, viena. Laukiu, kada pagaliau baigs pamainą statybininkai gretimam pastate – gręžia ir kala ištisai. Langas atidarytas, triukšmas… Televizorių įsijungiau, CNN. Yra visokiausių užsienietiškų programų, kokios penkios rusiškos (Putinas kalba apie Rusijos apsiginklavimo programą), bet nė vienos lietuviškos programos! Vadinasi viešbutis skirtas tiems, kuriems neįdomi lietuvių televizija. Kadangi meniu ir kiti viešbučio raštai išversti į anglų, rusų ir lenkų, tai galima įsivaizduot, kas čia tuos kambarius prirūko. Recepcionistui pasakiau apie atidarytą langą, jis mane nuramino, kad niekas pro langą čia nelips, na, ką jūs, taip nėr buvę. Sakau, bet čia gi stoties rajonas? Jis man sako: „Stotis į kitą pusę šiek tiek, čia jau gan švaru.” Melas! Iškeli koją iš kiemo ir narkomanai slankioja. O už kampo – čigonės. Ten jau ir turgus su visu balaganu.

Į Halės turgų jau pirmą dieną įsiroviau, nes klaidingai supratau, kad senų knygų parduotuvė kažkur viduje įsikūrus. Paskui pasitikrinau – ne viduj, o greta. Bet vis tiek praėjau kiaurai tą turgų. Vaizdai ir kvapai… Kumpiai, baravykai, morkos, obuoliai, kojinės ir plastmasiniai batai… Veideliai turgininkų visur vienodi. Kai kurių babų gaila: pasidėjusios po grybą ir daro biznį… Dabar, matyt, baravykai užderėjo gerai, nes tokių didelių priguldyta. Nieko aš iš to turgaus nepirkau. Išsigandau, kad išvis nieko šitam mieste nepirksiu, nes noris bėgt atgal į viešbutį ir sėdėt vienai. Bet radau tą knygų parduotuvę ir tą retą knygą, kurią internete buvau aptikus. Dar net nebuvau išsiėmus grynųjų, todėl paprašiau, kad knygą atidėtų. Maloni pardavėja, inteligentiško veido, tokia gal lituanistė, iškrypusi iš akademinio kelio. Pasakiau, kad grįšiu, ir ji atidėjo man knygą. Grįžau. Po dviejų valandų. (Su užmaskuotu vyno buteliu maišely.) Pakalbėjom apie kitas knygas, apie Gavelį. Pajutau, kaip lengvai įsivažiuoju pasakot ką nors – bet kam, ką tik sutinku. Reikia tvardytis. Ne, aš tos pardavėjos neužknisau, greit išsinešdinau. Bet aš dar grįšiu, nes ji ten visą bibliotekėlę senų knygų turi.

Gedimino prospektu važiavo vyriausybės kortežas su švyturėliais ir temdytais langais. Taip jaukiai. Kaip iš „Katės…”

Mieste daug statybų. Dar kai paliję šiandien, tai visur man kvepia drėgnu betonu, dažais, špakliu. (Šias eilutes rašant, fone pneumatinis kūjis kala…). Šalutinėse gatvėse iš kažkur išlindę slankioja vietiniai, tikri vilniečiai. Kai kurie – tokie tarybiniai ir nusmurgę. Nors dar labiau nusmurgę – iš veidelių – tie ofisiniai barsukai iš provincijų, kurie eina pietauti – biznio pietūs su kitu tokiu pat barsuku.

Šiuo metu kažkoks bičas priėjęs energingai bando atrakinti duris, kurios greta mano lango. Jei nežinočiau, kad “šitam rajone nevagiama”, pagalvočiau, kad įsilaužt bando. (Ne ne, taip tik atrodo. Jis – vienas iš statybininkų.) Radau, kad mano lango apačioje yra kabliukas, reikės uždaryt ir užkabint. Gal nebus kuo kvėpuoti, bet jau kaip nors išgyvensiu. Bičas nesugebėjo atrakint durų. Į ką jos veda? Šalia mano durų yra kambarys svečių lagaminų saugojimui. Kai recepcionisto paklausiau, ar saugu kambary palikti daikus, jis nustebo, kad išvis klausiu. Bet, sakau, patys raštu siūlote vertingus svečių daiktus padėti į seifą – ar kompiuterį, pavyzdžiui, reikia padėt? Jis mane tikino, kad nieks nieko čia nevagia. Nežinau, toks naivus melas, kad net nepikta.

Meilės miestas

Nieko stebuklingo šįkart tame Vilniuje neieškojau, tai ir neradau. Vaikščiojau kaip per sapną, nes sunku protu suvokt, kur aš buvau užvakar ir vakar… O dabar esu čia. Vilnius ir vėl smarkiai nepasikeitęs, o aš – vėl pasikeičiau.

Tiesiog man jau neįdomu po miestą valkiotis ir džiaugtis architektūra ar jaunimo grožiu. Jaunimas kaip jaunimas – visada gražus savo jaunyste. Maisto parduotuvėj susitiko mergaitės, klausia viena kitos: „Ką studijuoji?” Fuksės, vadinas. Pilnas miestas fuksų.

Toks išprotėjęs vaizdelis. O kodėl išprotėjęs? Gal kad tokie dideli kontrastai visur? Ubagai ir novaruskiai, jauni studentai ir suvargę vilniečiai, turistai ir suomių verslininkai… Moterys kažkokios keistos. Man atrodo, kad čia privaloma būti keistu, bet nuo to keistumo visi daugmaž vienodi. Nieko naujo. Grindinio plytelės nepritaikytos lagaminams su ratukais. Ir moterims su kablukais. Bet vis tiek ir ratukai, ir kablukai…

Kas vyksta Lietuvoj – ir tai jau nestebina – kad po kurio laiko psichinė ataka ima stiprėt ir ypatingai lendama į vidų, į galvą, ir bandoma pasakyt, kaip turi galvot, kas tu esi, koks turi būti… Ne visi tai daro, bet tų, kurie daro, yra kritinė masė.

Tokiu tempu gyvenant, kaip aš dabar, neįmanoma ne tik rašyt, bet ir knygų skaityt! Vakar nuėjau į senknygių parduotuvę prie Halės ir nusipirkau knygų už devyniasdešimt litų. Sovietinio stiliuko pardavėja (ne ta žavi filologė) net šypsotis ėmė. Klausė manęs, iš kur sužinojau apie jų parduotuvę, kvietė užsukti dažniau. Palinkėjau jiems būt ir klestėt.

Radau beveik viską, ko ieškojau. Žiūrėsiu, ar tilps į lagaminuką. Dabar atrodo, kad tilps, nes ne viską noriu skraidintis į Australiją. Kai ką galėsiu skaityt, kai atskrisiu pagyventi čia kitą kartą. Dar važiuosiu į „Akropolį” ieškot tų knygų, kurių neradau mažuose knygynuose. Ten Maximoj, sako, ir filmų gali būti (vienintelė likusi vieta). O senamiesty užsukau į tokį rūsį, kur parduoda muzikinius įrašus ir yra daug plokštelių. Smagus rusas pardavėjas, paplepėjom apie muziką. Nupirkau draugei gimtadienio dovaną – Stingo plokštelę, kurią ir namie turim. Pardavėjas palinkėjo: „Nu kaifokit.”

Post scriptumas

Beveik visi čia sudėti mano nuotykiai Lietuvoje atsitiko per pirmąją savaitę. Knygos tilpo į kartotinę dėžę, kurią pridaviau į bagažą ir ji atskrido vėluodama, teko dvi savaites pastresuot, galvojant, kad išvis ją praradau. O tai juk dešimt kilogramų knygų – mano svarbiausias turtas iš Lietuvos… Ne, svarbesnis turtas – tas, kurio iš manęs neatimsi. Žmonės. Pokalbiai, stebuklingi susidūrimai skersgatvyje, monologai ir dialogai, diskusijos su žaibais ir be jų, netikėti klausimai iš netikėtų pašnekovų… Pavyzdžiui, neįsivaizdavau, kad (ir kas) manęs gali paklausti „Kodėl rašai, ar nepakanka tik gyventi?”

O kai kas negali patikėti, kad aš gyvenu Australijoje, o dirbu – visomis jėgomis, pilna darbo diena, keturias savaites per mėnesį – Lietuvoje. Kad atvykstu ne kaip turistė, o kaip teisėta pilietė, savo šalies savininkė (gerai, dalininkė). Ir kad taip jaučiuosi. Ne kitaip. Todėl bet kurie bandymai statyti mane į užsienietės poziciją ne tik juokina, bet ir liūdina.

Kaip bet kuris kitas Lietuvos pilietis, aš nebandau daryti išvadų apie savo tėvynę iš potyrių per tris savaites. Gera sutikti tokius žmones, kaip Radikalas, kad giliau suvoktumei, kaip veikia pilietinio karo mechanizmas. Aš nesu pacifistė. Mirti už savo tėvynę – nėra baisiausias dalykas gyvenime. Baisiau yra gyventi, praradus ją ir žinant, kad pati (ar pats) nieko nepadarei, nebandei jos išgelbėti. Šitai suvokti, pajusti visu kailiu ir pašiurpti, gal net lengviau reziduojant už tėvynės ribų. Pajusti tėvynę kaip duotybę, o ne kintančią aplinkybę.

Tagged: Lietuva, Ričardas Gavelis, Vilnius

Misterija, rašymas ir Jägermeisteris

 

Atrodo, kad jau praėjo keletas mėnesių (o išties tik dvi savaitės) nuo to vakaro, kai iš pradžių juokais, o paskui rimtai užsilipau ir įsitaisiau sėdėti ant baro Vilniaus senamiesčio „kabake“ pavadinimu „Misterija“, ir taip, Jägermeisterio buteliukų fone, perskaičiau savo pirmąją gyvenime teorinę paskaitą apie rašymą. Nenuostabu, kad klausytojai jautė mano stiprų jaudulį pirmąsias dešimt minučių. Vėliau, sako, įsivažiavau. Po visko jaučiausi taip, lyg būčiau nukasusi bulvių lauką.

Pradžia visada sunki, bet ačiū šauniai auditorijai, kuri klausėsi mano mekenimo labai geranoriškai. Po valandos lektorė kone visai prarado balsą, ir tai galėjo atsitikti štai dėl ko: patalpa buvo prastai vėdinama, klausytojų prisirinko tirštai, mačiau, kaip visi kaista, šilumos debesis kilo viršun, o aš ir sėdėjau ten, kur jis tvyrojo… Nepadėjo nei bokalas vandens. Reikėjo iškart gerti viskį, kurio buteliuką buvau su savim atsinešusi. Kitąkart žinosiu!

Paskaita truko pusantros valandos (po to dar buvo klausimai, kurių įraše negirdėsit), o mano konspektai vos tilpo į vienuolika puslapių (žemiau rasite paskaitos .pdf dokumentą).

Čia tik pradžia:

Milanas Kundera apie provincialumą (iš esė knygos „The Curtain“): „Nesugebėjimas (ar atsisakymas) matyti savo kultūrą plačiame kontekste.“ Dviejų rūšių provincialumas: didelės tautos ir mažos tautos. Didelės tautos priešinasi matymui ir buvimui „pasaulio literatūroje“ todėl, kad jiems atrodo, jog pakanka gilių tradicijų, stiprios, turtingos jų pačių literatūros. Mažos tautos priešinasi dėl priešingų priežasčių: jos aukštai vertina pasaulio literatūrą, tačiau jaučia, jog ji yra svetimkūnis, tolimas, pernelyg aukštas, nepasiekiamas idealas, kuris neturi sąsajų su jų tautine literatūra. Maža tauta įskiepija rašytojui tikėjimą, kad jis priklauso tik savo šaliai. Žiūrėti už šalies sienų, užmegzti ryšį su tarptautine rašytojų bendruomene, yra laikoma pretenzingumu, paniekos savo žmonėms rodymu. O kadangi mažos tautos nuolat jaučia grėsmę savo egzistencijai, toks požiūris į literatus atrodo moraliai išteisintas. Kundera rašo: „Tautos savininkiškumas savo kūrėjo atžvilgiu veikia kaip siauro konteksto terorizmas.“

Ir pabaiga:

Žuvų krepšiai padeda sugauti žuvį.

Bet kai žuvis sugauta, žmonės pamiršta krepšius.

Kilpos padeda sugauti kiškius.

Bet kai kiškiai sugauti, žmonės pamiršta kilpas.

Žodžiai padeda perduoti idėjas.

Bet kai idėjos perduotos, žmonės pamiršta žodžius.

(Chuang Tzu)

Paskaitos konspektai: LUNI paskaita-grafomanijai

Paskaitos garso įrašą galite rasti čia.

Tagged: kūrybinis rašymas, Lietuva, Margaret Atwood, Milan Kundera, paskaita, Stephen King, struktūra

Rašytojo virtuvės anatomija

Pieštinių istorijų dirbtuvės dūzgė puikiai, mes su Migle patenkintos, ir man atrodo, kad visi iš tų dviejų pavakarojimų išsinešė gerus įspūdžius. Vietoj planuotų dviejų valandų mes praleisdavom už stalo tris – laikas praskrisdavo su vėjeliu. Deja, nebaigiau piešti savo komikso apie žiurkes, kurios užplūdo salą: į ją nespėjo atplaukti elnias, kurį jos turėjo suvalgyti. (Piešėme pagal spaudos naujienų antraštes, ir aš sujungiau dvi…)

Po trumpo atokvėpio, imu ruoštis paskutiniam planuotam renginiui Vilniuje: savo paskaitai apie rašymą, kurią pavadinau “Rašytojo virtuvės anatomija”.

2014 m. rugsėjo 24 d., trečiadienį, 18:30 val. kviečiu ateiti į Totorių g. 18 (tai bus baro “Misterija” II a. salė).

Užkandžiui apžvelgsime šiuolaikinę pasaulio literatūros situaciją ir kryptis, vietoj sriubos kalbėsime apie talento ir darbo santykį, vynas bus idėjų gimimas ir vystymas, pagrindinis patiekalas – kūrinio elementai ir teksto architektūra, o desertui – ypatingas redaktoriaus vaidmuo rašytojo darbe.

Renginį organizuoja Laisvasis universitetas (LUNI), todėl dalyvavimas būtinas… tpfu, nemokamas.

Tagged: grafomanija, idėja, korektūra, kūryba, kūrybinis rašymas, kūrybiškumas, moteriška literatūra, populiarioji literatūra, redagavimas, struktūra, talentas