Sandra Bernotaitė's Blog, page 6

Rašymas iš gilios vietos

Kelias per Europą – nuo Jeruzalės iki Klaipėdos; herojaus skrydis virš kvailių lizdo; Tarkerio smuikininkas jūrinio ūko fone; Poviliaus pliažinis erotizmas ir ne tik; Croggon maži ginklai mažam karui; kavos perteklius ir sapnai su Patti Smith; prancūziškas vynas prie kepto katino su Jonu Aisčiu; tuo tarpu Dievas galvoja, Kundera juokiasi, arba atvirkščiai.

***

Atrodo, šiais metais jau nukeliautos visos nusimatytos kelionės. O jų būta, jėtau, kaip daug. Metų pradžioje – Lietuvoje knygų mugė ir mažytis paskaitų turas po Lietuvą, iškart po Velykų – netolimas skrydis iš Australijos į Naująją Zelandiją ir atostogos pietinėje saloje, vos atsigavus nuo įspūdžių – atgal į Europą, tik šįsyk nusileidimas Frankfurte, o iš ten – ilga kelionė su apylankomis į Lietuvą, kur išbūta kiek daugiau nei mėnesį, rinkta medžiaga naujam romanui ir pravestas rašymo seminaras Klaipėdoje. Išorinių ir vidinių patirčių perteklius!

Kaip sugrįžti į savo giliausią vietą po viso šito ekstravertiško išsilingavimo? Kaip rasti savyje jėgų ir vėl patikėti, kad visai nebūtina uždirbti pinigus, nieko tokio, jei esi „socialinė nevykėlė“, o rašytojos statusas, et, kad ir tolygus elgetos statusui socialinėje plotmėje, tačiau visai kitoks dvasinėje plotmėje, kurioje iš esmės ir vyksta rašytojos gyvenimas.

Grįžk, kartoju sau, grįžk – į vidų, į širdį, į protą, į savo „trečiąją erdvę“, kuri nėra nei Lietuva, nei Australija. Ne pirmas kartas, žinau, grįžimui reikia laiko. Kuo ilgiau ir toliau nutolsti nuo savo ašies, tuo daugiau pastangų reikia įdėti, kad į ją vėl susicentruotum.

Vasaros „Jovarų“ tema daugiau ar mažiau atspindi mano dabartinę būklę ir neseną patirtį: kelionės – nuo Jeruzalės iki Klaipėdos per visą Europą – bei vyrų draugystės ir santykiai tiek gyvenime, tiek literatūroje. Moterų frontą šiame numeryje laiko tik australės, poetės ir vaikų rašytojos, Alison Croggon kūrinys, na, ir mano pačios tekste apdainuota amerikietė, poetė ir pankų motina, Patti Smith.

Vyrų frontas šįkart pasipildė dviem „gyvais kontributoriais“: prozininku Benu Tarkeriu (tikrasis vardas redakcijai žinomas) ir poetu Roku Povilium (velnias žino, ar tai tikras vardas – bet ar svarbu?).

Novelėje „Smuikininkas“ – beje, tai autoriaus debiutas – telpa visas žmogaus gyvenimas. O gal net ir ne vienas gyvenimas. Tie, kas rašo, žino, kad paprastai, nepretenzingai, širdingai papasakoti yra sunkiausia. Išties nepaprastas kūrinys yra tas, kuris sujaudina. Tai yra rašymas iš gilios vietos, apie kurį ne kartą kalbėjau… Zine panaudotos ir dvi autoriaus nuotraukos: Baltijos pakrantės ūkuose. Pamačiusi jas supratau, kad savo nuotrauką – Klaipėdos Anikę ūke – turiu padovanoti Croggon eilėms.

Du Poviliaus eilėraščiai buvo praktiškai užsakyti praeitam „Jovarų“ numeriui, kurio tema buvo „be cenzūros“ – tad cenzūros juose nerasite. Bet rasite kelionę – į šio numerio temą – tiek geografine, tiek erotine, tiek psichodeline prasme. Taip pat smagu, kad viena eilėraščio „Anatonija“ eilutė siejasi su Milano Kunderos kūryba. Atspėkite, kuri.

Man patiko, kaip šiame numeryje atsirado išeivijoje (konkrečiai Prancūzijoje) kuriantis čekas Kundera. Ilgai ieškojau lentynose, ką galėčiau išversti, kas šiandien, čia ir dabar, būtų aktualu. Turiu minčių ir nuotraukų iš Europos, tačiau rodosi dar per anksti dalintis rašytiniais įspūdžiais (kol kas jie saugūs dienoraštyje). Visai gali būti, kad būtent ta Poviliaus eilutė stumtelėjo mano ranką prie Kunderos esė knygos, atvertė man puslapį su tekstu apie romaną, ir kai vėl jį perskaičiau, pajutau, kad radau tai, ko mums visiems šiandien reikia: supratimo, kas ta Europa ir jos kultūra. Įdomu ir keista tai, kad Kunderos tekstas yra padėkos kalba, kurią jis sakė atsiimdamas prizą už literatūrą… Izraelyje. Daugiau nepasakosiu – skaitykite.

Sudužusios „Lituanikos“ nuotrauka, kurią dariau lankydamasi Karo muziejuje Kaune, turėjau progos įterpti prie Jono Aisčio straipsnio apie herojaus idėją lietuviškoje aplinkoje. Publikacija, kuriai apie aštuoniasdešimt metų, šiandien vis dar savotiškai aktuali. Kaip mes elgiamės su savo herojais? Kuo labiau džiaugėmės – jų sėkme ar nesėkme? Suvokiame, kad jie yra mūsų atspindys, projekcija, būsimų legendų pagrindas, ar tik pavydime, kad nesame tokie drąsūs? Yra apie ką pagalvoti. Nepamirštant humoro ir saviironijos, nes: žmogus galvoja, Dievas kvatoja. Ir jau seniai nebe horizonte stovi kičiškai apsirėdžiusi kvailių armija. (Kalbu apie politiką – o jūs ką pagalvojot?)

Paskutiniai du tekstai – minties vinutė kino režisieriaus Pasolinio laiške poetui Ginsbergui ir dvi anekdotinės situacijos apie Joną Aistį – tikiuosi ne tik privers susimąstyti, bet ir pralinksmins. Juk išties neblogai būtų nepamesti dviejų lietuvio gyvenimo gairių: nenusiminti ir visad būti linksmam. Nors jaučiu, kad čia žaidžiu su ugnimi: „katino idėja“ nelabai patiktų mano naujam rašymo asistentui, katinui Valentinui (jo ūsai ant galinio viršelio), kurį suvalgyti galima tik iš meilės… Gerai, kad asistentas dar visai naujas, neišmokęs skaityti lietuviškai (bet jau puikiai supranta). Kompiuterio ekrano paskirties dar taip pat nesupranta: laižo.

Kas toliau? Kitas numeris prašosi būti surinktas Rusijos tema. Jau senokai laukia dėmesio vienos tokios knygos apie Rusiją apžvalga. Tikrai įdomių minčių sukelia mažytė Lietuvos viešosios erdvės hiperventiliacija, atsitikusi po maestro Sokurovo pasisakymo… Galbūt skaitote knygą, žiūrite filmą, verčiate tekstą, keliaujate po Rusiją mintimis ar ne tik?

Pasidalinkite tekstais: tai juk mūsų maži ginklai.

Rašykite: jovarotiltai@gmail.com

Ir šiaip – rašykite.

Sandra

Jovarų vasaros numeris skaitymui ekrane: nuoroda.

Arba parsisiųskite iš Jovaro tiltų puslapio: čia.

Tagged: Alison Croggon, Allen Ginsberg, Benas Tarkeris, Bronys Raila, Jonas Aistis, Milan Kundera, Paolo Pasolini, Patti Smith, Rokas Povilius

Aušvicas: savo kojomis

1.

Skridau pro Varšuvą, sėdėdama greta vokiečio. Didelis, tikras vokietis su ūsais. Kilęs iš Rytų Prūsijos (prūsai, prūsai, jūsų ilgi ūsai). Kreivais dideliais priekiniais dantimis – jie ne tik kreivi ir dideli, bet dar ir spalvoti. Rudų atspalvių. Specialiai nusipirkęs vietą prie avarinio išėjimo – taip visada daro – nes kojom daug vietos. Aš sėdėjau prie lango. Nesupratau, kodėl tiek daug vietos – nepamačiau ženklo, kad avarinis išėjimas, negalima daiktų po kojomis dėti, žodžiu, kaip paskutinė višta nieko aplink nemačiau ir nesupratau. Jis iškart tėviškai ėmė mane globoti, todėl ir kalbinti. Iškart sumojau, kad čia man sėkmė. Su vokiete nebūtume pasikelbėjusios apie politiką, o vyras vokietis būtinai man papasakos, kaip čia yra iš tikrųjų… Jis paklausė manęs, ką skaitau, ir taip prasidėjo pokalbis, kurį vedžiau vienintelio man rūpinčio klausimo link: jūs sekate Brexit įvykius? Ką vokiečiai apie tai galvoja? O, sako jis ir atsidūsta, ir išsiviepia: mes iki šiol juokiamės. Britai prisidirbo, patys prisidirbo. Ne, na, kas per nesąmonė! Britai laimėjo prieš mus karą, o dabar mes nešam visos Europos ekonomiką. Hitleris kape juokiasi! (Parodė dviem pirštais „gėda pelėda“ gestą ir kipšiškai sukikeno.) Pasakiau: galėjo iškart pasiduoti jums, kam dabar tiek aukų reikėjo… (Pašnairavo į mane su sarkastiška šypsena.) Sako, Merkel dabar neturi kitos išeities, kaip tik tempti visą tą naštą, kai jau galbūt ir norėtų to nedaryti! Čia reikia naujos tvarkos, reikia keisti iš esmės viską, ne tai, kad nuolat ieškoti išorinio priešo, prieš kurį žmonės vienijasi: tai klimato atšilimas, tai rusai puola, tai dar kas… O viduje kas darosi? Prancūzijos atvejis: vienas procentas super turtingų, tada musulmonų getas, o dugne šašiasdešimt procentų – dirba tam, kad turėtų ką valgyti, ir tada toks neaiškus nedidelis vidurys, vidurinioji klasė. Žmonės turi maištauti prieš šitą tvarką, bet niekas nieko nedaro. Reikia naujos tvarkos, sako. O gal „naujo požiūrio“ sakė. Maždaug taip. Paklausiau, o gal britai dar neišeis iš ES? Ar yra kelias atgal? Ne, pasakė vokietis su tokiu labai tvirtu įsitikinimu, tarsi tai būtų jo kiemo reikalas – ne, negrįš, jokiais būdais, neįmanoma. Pagalvojau: po to, ką išgirdau ES parlamente per Farage’o kalbą, aš irgi imu tikėti, kad britai negrįš, gali nesistengti dėl antrojo referendumo – šitaip įžeidinėti gali tik tas, kuris degina tiltus, spjaudo į šulinius… ir pats skęsta, ir pats geria. Vokietis: seniau buvo trys stiprios šalys ir jos laikė Europą: Vokietija, Britanija, Prancūzija. Britams išėjus, prancūzai… (numojo) lieka Vokietija. Britai tegul dabar rūpinasi, kaip susitvarkyti savo viduje. Škotai tai ką, jie turi naftą. A, sakau, tai šit ko jie tokie drąsūs! Tai taip, sako, naftą savo turi, kaip ir norvegai – todėl norvegai ir nepriklauso ES, bet užtat nieks tos jų žuvies neperka, che che.

2.

Skaitau Nyiszli knygą „Auschwitz“. Iš anksto bloga įsivaizdavus, kad reikės eiti apžiūrinėti tos pragaro apylinkės. Labiau, negu žmogaus žiaurumas, gali sukrėsti žmogaus abuojumas. Lankytojai – sotūs, patenkinti, švelniai žingeidūs, reikalaujantys aptarnavimo kokybės. Trip Advisor puslapyje groteskiški atsiliepimai apie prastą konclagerio kaip muziejaus kokybę – ar nenorėtumėt bent šiek tiek įsijausti į tų žmonių, kurie čia išleido dvasią, būklę? Pakentėkit bent pusę dienos be vandens, be maisto, be poilsio ir be suprantamų gidų. Bent pusę dienos. O knygos intro straipsnyje žmogus stebisi ne tiek žiaurumu, kiek paklusnumu: aukos ėjo į krosnį būriais. Vokiečių metodiškas naikinimas atitiko aukų pasirengimą paklusti, nesipriešinti smurtui. Jei tie milijonai įkalintųjų būtų šokę ant elektrinių tvorų, ant SS sargybinių šautuvų, jei išrengtos nuogai moterys būtų šokusios ant kareivių – juk būtų sudraskiusios juos nagais, iškabinusios akis, išrinkusios sąnariais… Bet beveik niekas taip nesielgė. Tai išties šiurpu. Bandyti elgtis taip, tarsi nieko nebūtų atsitikę, gyventi toliau savo įprastinėje buityje, apsimesti, kad pasaulis yra gražus (siaubingas filmas „Life is Beautiful“ – nemačiau ir nenoriu). Vietoj to, kad priimtum laikyseną ir kovotum už savo pasaulį. Jei nekovoji, tai net neduodi sau šanso laimėti. Saugai kūną, prarasdamas žmogiškumą. Daug kartų prarasdamas. Arba tas žmogiškumas, kaip sakiau, yra siaubingas dalykas. Jam reikia kabučių. „Žmogiškumas“ baisesnis už „žvėriškumą“.

3.

Perskaičiau knygą apie Aušvicą. Keista mintis šovė: nėra ko kaltinti tuos žmones, kurie bandė gyventi, kaip visada, net jei tai buvo konclageris, net jei kasdien rūko krematoriumo kaminai. Tai turbūt vienintelis būdas išlikti nepraradus proto, žinant, kad greit mirsi. Ar įmanoma nemirti? Ne. Aišku, įmanoma mirti didvyrio (ar tiesiog „žmogiško žmogaus“) mirtimi – su savimi išsivedant pragaran keletą vokiečių. Gal būtų smagu, jeigu kiekviena Sondercomando pamaina būtų susprogdinusi po krematoriumą. Bet po savaitės jis būtų atstatytas. Jei bent kiek logiškai samprotauji, greit supranti, kad reikalas beviltiškas. Tuomet kita strategija – knygos autoriaus pasirinktoji intuityviai – įtikti žudikams, dirbti jiems, paklusti ir… laukti progos, tikėtis, kad atsiras proga pabėgti, išlikti, išgyventi ir išgelbėti savus. Nes visų negali išgelbėti. Tas buvimas mėsmalėje tikinčiųjų netgi pateisinamas: Dievo valia, jai negalima ir neverta priešintis, todėl geriau atlikti priešmirtinius apsivalymo ritualus. Beje, toks nuolankumas turėjo būti dar labiau žudantis pačius budelius – jei kai kurie iš jų turėjo sąžinę ir suvokė, kad kasdien skerdžia ne kiaules, o žmones. Turėjo suveikti kažkas gamtiško, paprasto, susitapatinimas, savo rūšies išgelbėjimo instinktas. Nes, kaip bepažiūrėsi, akivaizdu, kad žmogus panašus į žmogų daug labiau, negu į kiaulę, karvę, vištą… Net gyvulių skerdikui būtų nemalonu per parą papjauti penkis šimtus gyvų padarų. O žmogus, nušovęs penkis šimtus, ateina pasitikrinti kraujospūdžio ir pasipiktina: „Aišku, kad ne dėl žudymo taip! Man seniai tas pats, ar  nušauti penkis, ar penkis šimtus! Man tiesiog reikia gerti mažiau. Aš per daug geriu.“ Taip taip, o dėl ko geri? Dėl to, kad šaudai. Negali sėdėti palaimingoje ramybės būsenoje, nes esi ne sodininkas, o skerdikas. Todėl geri ir žudaisi. Anksčiau ar vėliau. Bet gali būti, kad kai kurie perlūžo – tapo skerdikais par excellence. Niekada negalėjo grįžti atgal, į būseną prieš kraujo praliejimą. Tie, kas neturėjo sąžinės, negalėjo jos ir prarasti. Tie, kas neturėjo sąmonės, negalėjo ir išprotėti nuo tokios beprotybės. Bet kai kas išprotėjo. Kai kas mirė greičiau, kai kam pakako gudrumo, išgyvenimo instinkto ir sėkmės, kad išsikapstytų. Bet jau labai daug gudrumo ir instinkto, ir sėkmės prireikė. Ir nebuvo tokiems įmanoma nesusitepti krauju drauge su žudikais. Nešvari sąžinė baisiau, negu kūno mirtis, sako kai kurie. Tai sako tie, kurie turi sąžinę. Arba tie, kurie nežino, ar turi ją, nes niekad nepateko į tokį pragarą. Geriau jau nepatekti ir nesužinoti, sakyčiau. Mirtis neišvengiama. Tad kodėl mes visi ramiai einam į mirtį? Juk mes visi tarsi gyvuliai, kuriuos paskers giltinė. O švaistome savo laiką, žudome jį, žudomės, nieko neveikdami, nieko nesukurdami, neatlikdami didvyriškų žygių. Kartais dargi ieškom bėdos, nuotykių, nes – nuobodu laukti mirties. Tokios knygutės pažadina, primena, kad nevalia laukti rankas sudėjus. Nevalia išeiti į naktį, prieš tai gerai nepasipriešinus, nepakovojus. Todėl Aušvicas turbūt yra gera vieta meditacijai apie savo gyvenimo prasmę – kuri yra kiekvieno iš mūsų asmeninis reikalas, asmeninė problema, asmeninis karo laukas. Dar įdomus momentas: kodėl vokiečiai naikino įkalčius? Jei būtum monstras – negi slėptum savo veiklą? Juk jie buvo išsiteisinę, kodėl reikia naikinti kitas tautas. Negi pralaimint karą staiga buvo išsižadėta ideologijos? O gal ja niekada niekas iki galo netikėjo? Nebent Goebbelsai – nužudę savo vaikus, nes pasaulyje be nacionalsocializmo neįsivaizdavo gyvenimo. Taip elgiasi tikri monstrai, tikrai įtikėję savo teisumu. Bet kas tie monstrai, tuomet pažiūrėkim. Ar nepasirodys, kad tai pamišėliai? Kaip Hitleris ir kt. Arba nusikaltėliai – kas yra nusikaltėlis? Žmogus, kuris negali integruotis į visuomenę, arba psichopatas, negalintis užjausti kito visuomenės nario. Hitleris paleido į darbą nusikaltėlius, psichopatus ir kitomis pamišimo formomis negaluojančius. Ideologija, turinti daug (beveik visus) religijos bruožus padėjo nuskausminti visuomenę, patraukti, įtikinti, priversti veikti. Dauguma žydų, kuriuos atvežė į Aušvicą sunaikinimui, turėjo raminamųjų vaistų – tai tuos sėkmingai vartojo sargyba ir Sondercomando (būrys, kurį kas keturis mėnesius keisdavo – senus darbuotojus nužudydavo, nes per daug žino apie krematoriumą). Visgi pasaulis neturėjo žinoti apie žudymą. Pasaulis ir nenorėjo žinoti apie žudymą. Pasaulis buvo linkęs vartoti antidepresantus ir toliau gyventi taip, tarsi tie kaminai nerūktų ir nekvepėtų kepta žmogiena.

4.

(Penktadienio rytas.) Pinchow, Lenkija, pakeliui iš Aušvico link Varšuvos, o paskui važiuosim link Simno Dzūkijoje. Vakar dienos įvykis – penkios valandos Aušvico muziejuje. Ryte smarkiai lijo. Po pusryčių (stiprių) Bohumine išvažiavom. Iš pradžių dideliais keliais, paskui mažiukais, per kaimus. Pro krūmus staiga pamatėm SS stebėjimo bokštelius, vielinę tvorą, plytinius barakus. Raudonų plytų. Teritorijos kampą. Paskui bokštas, po kuriuo vartai ir bėgiai. Mano vaizduotėj turėjo būti didesnis ir iškart turėjo būti užrašas Arbeit March Frei, bet ne – nedideli tie vartai, tik vienam traukiniui. Na, palyginus ir nemaži. Dar uždaryta viskas, be penkiolikos dešimt, mūsų bilietas su čekišku gidu (kitokio nebuvo) – dešimtą. Apvažiavom tą teritoriją, nes muziejaus adresas buvo kitas. Aušvicas iš dviejų dalių: Auschwiz-Birkenau ir Auschwiz-Birkenau II – traukinių dokas buvo antrame, dideliame plote, ten laikė kalinius ir ten buvo dujų kameros su didžiaisiais krematoriumais. Milžiniškas plotas – mylios skersmens ir mylios pločio. Bet pirmiausia muziejus. Išties Trip Advisor kritikai teisūs: muziejaus organizacija prasta, viskas sugrūsta, malasi visi, lengva panika, stovima eilėse (ilga eilė prie informacijos – ar ten bilietai? ar šiaip klausimai?), mokamas tualetas, bet neturime trijų zlotų (dviems), turime keitykloje čia pat išsikeisti arba iš bankomato išsiimti… Dar kažkokios parduotuvės, viskas ankšta ir visos (visų kalbų gidų) grupės pradeda keliauti tą pačią valandą – dešimtą. Aišku, kad angliška grupė paklausiausia, ir mums vietos joje neliko. Nugirsdavom iš anglakalbių gidų šį bei tą. Šiaip jie kalbėjo pusbalsiu (bent jau mūsų čekas), nes po kaklu pasikabinę mikrofoną, o visi dalyviai jo klausosi per ausines. Mes ausinių neėmėm, nes čekiškai nesuprantam, bet vis tiek sekėm gidą – ir gerai, nes antraip nebūtume žinoję, kokia trajektorija landžioti po sudėtingą muziejaus planą. Gidas šiuo metų laiku buvo privalomas, nes lankytojų antplūdis. Žmonės – kuo įvairiausių rasių ir etninių grupių. Buvo žydų kareivių grupė (ar policininkų?), su vėliavom ir video kamerom – kažkas davė interviu spygliuotų vielų fone (į Aušvicą ruošėsi atvykti Popiežius). Teritorijos viduje kai kurie SS biurai naudojami dabartiniam muziejui – šiuolaikinei administracijai. Sienos tvirtos, viduje remontas, tvarka. Toks mažas miestelis vienodais raudonų plytų nameliais. Tik tos vielos – dvigubos tvoros – baisu paliesti, nors žinai, kad elektra nepaleista.

5.

Kas yra racionalumas? O gal tai būtent iracionalumas – naikinti žmones kaip žiurkes, išlaikant nepriekaištingą stiliuką? Vertybių skalė, veikimas toje pačioje vertybių sistemoje – nes visi žinojo, kad daro baisų dalyką, nepateisinamą – todėl slėpė ir naikino įkalčius. Daiktai – indai, batai, šepečiai, akiniai (visi vienodais vieliniais rėmeliais) – daiktai iš vieno laikmečio, tapę liudininkais, todėl išsaugoti dideliais kiekiais, tapę svarbiu istoriniu įrodymu, mirštantys, bet balzamuoti, a, dar protezai – įspūdingas kiekis protezų, nes tuomet suvoki, kad statistiškai tik nedidelis procentas buvo su negalia, todėl kiek tūkstančių ėjo savomis kojomis, be protezų? Pajunti mastelį. Žmogaus plaukai, drobė iš plaukų (moteriškų) – nejaukus gyvuliškumas. Gal labiausiai nejauki instaliacija tie plaukai, nes tai jau kūno dalis. Batai – labai prasti – šitų vokiečiai neišsiuntė saviškiams į frontą ar miestus. Supranti, kiek varguolių nukentėjo – jau ir taip buvo suvargę žmonės, o juos dar nuskriaudė. Turtingieji pabėgo, išsipirko. Dviguba neteisybė. Ant sienos viename koridoriuje – daug vyrų ir moterų portretų – išgyvenę daugelis tik tris mėnesius, kai kurie trejus metus – įtarimai – veidai neišsilavinusių žmonių, gyvuliukų, kai kurie – nusikaltėlių. Daugiausia lenkai. Žydus daugiausia iškart naikino, tik kažkiek stipriausių vyrų palikdavo – Sonderkomando darbams. Jiems riekėjo, kad žydai naikintų žydus savo rankomis. Tvankuma – nors kieme drėgna, lynoja – švininis dangus, žmonės landžioja koridoriais, dviem vorelėm prasilenkia, žvilgčioja pro durų skylutes į kameras, belanges, stovimą karcerį (trys vietos, išardė pusę, kad galėtume matyti, durelės apačioje tokios, pro kurias reikia įlįsti keturiomis – visiška klaustrofobija – būdas išvesti iš proto). Zyklono metalinės dėžutės, konserviukai, granulės. Dujų kameros ir krematoriumo maketas. (Du tūkstančiai vienu metu.) Slapta darytos nuotraukos – moterys miške nuogos, varomos turbūt prie duobės. Mengelei neskirta vietos. Ligoninėje – ekspozicija olandų žydų naikinimui atminti. Apie Mengelę užsiminė kitas gidas (jaunas lenkas su kuokštine barzdele ir juodais akiniais), prie kurio prisiplakėm II teritorijoje. Sakė, kad buvo pabėgusiųjų, keli šimtai gal. Jei kas pabėgdavo, likusius, tuos, kurie miegojo ar gyveno greta, nubausdavo. Baisiai atrodo ne tos dujų kameros – penkios minutės ir anapusėn, paskui į pelenus, o pelenus į duobę ar upę, ar ant laukų trąšoms – baisūs tie trys mėnesiai kančios ir nužmoginimo, pažeminimo, patyčių, sadizmo, kurie buvo skirti likusiems gyventi. Kas galėjo išgyvent tokioje aplinkoje? Žvėrys. Žmonės galėjo nusižudyti – aktyviai ar pasyviai, nesvarbu.

6.

Déjà vu. Koridoriai, kuriuose lyg ir esu buvusi: kai prieš penkiolika metų Vilniuje filmavo serialą apie Mengelę, vaidinau čigonę, kuri pagimdo dvynius ir ją iškart nušauna į smilkinį. Mačiau fiktyvųjį Mengelę. Simpatiškas, šiltas vyriškis su uniforma ir šlepetėmis. Psichopatai gali atrodyti ir jaukiai, ir stilingai.

7.

Paskui dar ilgai negalėjau net norėti valgyti – išgėrėm kavos per vaikščiojimo vidurį, prieš eidami į II teritoriją. Bet buvo valgančiųjų kotletus su bulvėm. Mano kūnas atgavo pojūčius tik kai ėmėm tolti nuo Aušvico. Saulėta tapo, karšta. Žiūriu nuotraukas, kurias dariau konclagerio teritorijoje. Nuotrauka, kurioje mes einam su turistų iš viso pasaulio grupe tuo pačiu keliu, kuriuo vesdavo į dujų kameras… Tas pats ėjimas savo kojomis, tik kita ėjimo paskirtis. Sako, išlipę iš traukinio žmonės džiaugdavosi, kad liko gyvi (nes buvo vagonuose ir negyvų), kad pasibaigė kelionė, juos veda praustis, duos vandens ir maisto, o rūkstantys kaminai – tai matytas vaizdelis, turbūt reikės dirbti fabrike. Kareiviai kaliniams rodė užuojautą, mandagiai teiraudavosi apie kelionę ir ramino: viskas nuo šiol bus gerai.

8.

Kitą rytą, Pinchowe, valgant pusryčius – per teliką žinia, kad Nicoje, per Bastilijos šventę, į minią įsirėžė sunkvežimis. Sutraiškė aštuoniasdešimt keturis žmones, šimtai sužeistų. Arabų teroristas. O gal reikia sakyti – islamo teroristas? Kaip tik Nicoje buvo viena pažįstama. Sutapimas. Bet kas ten galėjo atsidurti – netgi mes. Toji pažįstama, kaip vėliau paaiškėjo, tą vakarą, laimei, jau buvo išvažiavusi iš Nicos. Įvykių grandinėlė, mums bekeliaujant: Brexit – britai nubalsuoja išeiti iš ES; įžūli Farage’o kalba ES parlamente; Fagare’o, Camerono, Johnsono atsistatydinimai; Europos futbolo čempionatą Marselyje laimi portugalai (pralaimi prancūzai); važiuojam lankyti Jungo pilaitės, bet pamatom vos stogelį, pajuokaujam, kad Freudo kušetę tai galima aplankyti laisvai, kitą dieną nakvojam Vienoje (nakvynę sužinom tik dieną į priekį), žiūrinėdami žemėlapį suvokiam, kad esam Freudo mieste, nueinam į jo butą (gyveno ten virš keturiasdešimt metų, kol neturėjo emigruoti dėl nacių invazijos), randam, kad kušetės jame nėra (vėlgi dėl nacių – turėjo išsivežti – išsipirko tokią galimybę); nukeliaujam į Aušvicą (II pas. karo metaforą); Nicoje islamo terorizmo ataka; šiandien ryte sužinome apie naktį bandymą padaryti perversmą Turkijoje – Edroganas visgi išsigelbėjo ir išžudė daug žmonių, įvykis labai neaiškus. Šiauliuose skraido NATO naikintuvai – mišrūs jausmai – gerai, kad skraido; baisu, kad įtempta situacija. Geras laikas keliauti Europoje! Svarbiausia laiku išvykti iš pavojaus zonos. Bet darosi nebeaišku, kur yra pavojaus zona. Man neramu, kad Putinas jokių ekscesų neiškrečia jau kuris laikas. Na, tik intensyviai rengia kariuomenės pratybas visuose strageginiuose taškuose. Ir karas Ukrainoje, kuris mažai kam įdomus, nes per ilgai ir vienodai… Neturėtume nusiraminti. Neleidžia vien faktas, kad galima aplankyti Aušvico muziejų, kur žmonės kviečiami prisiminti aukų šauksmą ir pripažinti žmonijos klaidas, tačiau nerasi Gulago muziejaus – ir Rusija nesiruošia pripažinti savo klaidų.

9.

Laikraštis „Karys“ – įdomus leidinys. Vokiečių karinė propaganda. Jau 1938-aisiais viskas atrodė labai sukarinta – vyko karas, tik dar ne prie Lietuvos. Nusifotografavau keletą puslapių. Įdomu, nes jau daug skaičiau sovietinės propagandos, bet dar nemačiau vokiškosios. Su tokiu džiaugsmu, atrodo, lietuviai atsidavė. Ir viskas su tokia viltim, kad vokiečiai viską „sutvarkys“ – labai tinka šios mūsų kelionės naratyvui. Po Aušvico tai skamba kaip kapinių humoras. Anyta (šiaip jau tremtinė) sako: sovietmečiu mes važiuodavom į Katynią dėti tulpių ant kapų – atseit, lenkus nužudė vokiečiai. Bet dabar paaiškėjo, kad nužudė rusai, viskas apsivertė, kaip suprast? Ar šiandien mes esame įsitikinę, kad suvokiame, kokiais laikais gyvenam? Kas dabar vyksta istorijoje? Kas bus apie mus parašyta rytoj? Gal paaiškės, kad aš kam nors pataikauju, kad meluoju sau, kad tikiu ne tais, kuriais reikia tikėti? Kai kas atvirai sako, kad nori sugriauti Lietuvos valstybę, kadangi nekenčia valdžios. Arti vyksta karas, o mes stengiamės gyventi kaip paprastai ir geriam raminamuosius.

10.

Parskridau vakar. Turėjom nusileisti penktą ryto Melburne, bet lėktuvas užsuko į Adelaidę, nes vienam iš keleivių pasidarė labai bloga, pranešė tai ir paprašė medikų atsiliepti, medikai turbūt patarė nedelsiant tūpti, nes kiekviena minutė svarbi paciento gyvybei, tai niekas ir neprieštaravo – sutaupytas buvo gal pusvalandis, va šitoks rūpestis vieno žmogaus gyvybe. Niekas neburbėjo, niekas. Žmonės su kūdikiais verkiančiais, seneliai, nesuprantantys anglų kalbos. Viena indė iš kažkokio kaimo turbūt, vilnone skara ant galvos, klausė, kodėl mes nutūpėm, bet neišleido keleivių, t. y. jos, nes jai vaikai, įsodindami Singapūre, pasakė: kitoj stotelėj išlipk. Per kitą keleivę jai išvertė, kad tai dar nebuvo ta stotelė, kurios visiems reikėjo. Baba jau veržėsi šokti lauk. Paskui vėl veržėsi stotis ir lipti, nors lėktuvas vos tik nutūpė, bet dar neprivažiavo aikštelės. Grafikas susimaišė, mus išleido vidury oro uosto, nuvežė autobusu, per gryną orą, šaltą nakties orą, nes Melburne žiema. Greta manęs visą kelią sėdėjo šviesiaplaukis skandinavas, gal suomis pagal romumą ir atsikišusį apatinį žandikaulį, išsigandusias akis, apsiuostymą, kai aš prisėdau (gal manė, kad tai jis dvokia prakaitu, bet ne, tai buvo mano bateliai – išsiploviau juos Šiauliuose, bet kai džiovinau mama pripurškė tėvo odekolono, todėl dvokiau kaip bomžas). Tas suomis eidamas link muitinės vis žvalgėsi, ar aš einu iš paskos. Turbūt pirmą kartą Australijoje. Ilgai skaitė deklaracijos formą, pildė mano šratinuku. Gal jam pasirodė, kad esu australė (tai štai, kokios tos australės, manė jis), bet aš nuėjau į tą patį muitinės skyrių – ten jau stovėjo milijonas žmonių su milijonų rūšių pasais, daugiausiai azijietiškais, bet ir skandinavai pateko į tą patį skyrių, ir aš ten patekau. Stovėjom dvi valandas. Dvi. Valandas. Po viso to kankinančio skrydžio, kuris ir vėl galėjo būti ne toks baisus, jei ne paskutinės valandos oro uoste. O juk žinau, kad po to dar seks ekologinė policija… Laimei, pamiršau, kad lagaminą kroviau ne aš, kad vyras ten prikrovė savo sportinės aprangos, kuri, nors ir išskalbta, vizualiai švari neatrodo, o juk reikia deklaruoti, kad vežiesi turistinę ar sportinę aprangą… Bet aš pamiršau. Todėl, kai prie manęs priėjo žmogus (ekologas) ir paklausė, ar vežu uždraustų produktų, atsakiau žvaliai: „Nevežu nieko. Aš gi žinau taisykles.“ Žmogus pradžiugo, kad esu tokia sąmoninga. Uždėjo žalią antspaudą, kuris reiškė „patikrinta“, mane išleido iškart, tereikėjo pasakyti „laba diena“. Buvau tokia pavargus, kad galėjau kam nors trenkti už šypseną. Bet prie Skybus nustojau pykti ant Australijos: vairuotojas pats kilnojo visų lagaminus, o maniškis – sugedusia rankena, sunkus, bet ir man padėta buvo. Be jokių niurnėjimų ar valdžios demonastravimo. Sy šypsena. Ir vis tiek norėjau pareikšti pasipiktinimą pasienio muitinės darbu: kad ir kaip darbuotojai stengėsi, aptarnauti greitai tokio kiekio žmonių buvo neįmanoma… Azijiečiai, nors merdėjo, kaip ir aš, prie pareigūnų staiga tapdavo žvalūs, gyvi, rodė pakėlę vaikučius ir šypsojosi – jokio pasipiktinimo. Ačiū, Australija, kad priimi, išstovėsim, kiek reikia… Aušvicas! Kaip primena tai eiles, kurios vedė prie šaudymo sienos, dujų kameros, prie barakų, kuriuose nebus nei lovų, nei tualetų… O paskui žmogaus neliks, jis bus sunaikintas, ir baisiausiai atrodys pasas be žmogaus, batai be žmogaus, plaukai be žmogaus, dantys be žmogaus, indai be žmogaus, protezai be žmogaus, pagaliau barakai ir dujų kameros – be žmogaus. Viskas prasideda nuo mažo smurto ir mažos tolerancijos smurtui. Smulkmenos pavojingiausios, nes tai skiepai būsimam karui.

(dienoraštis iš kelionės po Europą, 2016 liepa)

Tagged: Adolf Hitler, Aušvicas, Europa, Josef Mengele, Miklos Nyiszli

Ego ruožas

1.

Romanas yra šalutinis produktas. Kaip ir jogos gebėjimai – visų pirma į akis krentantys išoriniai gebėjimai – tėra šalutinis produktas. Pavyzdžiui, šiandien nesuvokiu, kodėl turėčiau gebėti suraityti kojas lotoso poza, stovėdama ant pečių. Tai neturi prasmės. Man. Dabar. Nes viduje man neaišku, kodėl joga, kas yra joga. Nuo pat pirmos pamokos mane mokė stovėti taisyklingai, bet nemokė jausti taisyklingai. Nemokė kvėpuoti, žiūrėti, nepaaiškino, kas yra joga, neišvertė į man suprantamą kalbą žodžių, kuriuos prieš kiekvieną užsiėmimą kartojame garsiai visi, kažkodėl sudėję prie krūtinės rankas. Kodėl? Kas? Ir tik po to, kai patyriau traumą – pasitempiau kojų raumenis, tiksliau, sausgysles – man paaiškino tai, kas buvo akivaizdu, bet ne man: joga nėra tempimo pratimai. Rimtai? Tai kodėl jūs mane tampėte ir liepėte tempti, kiek tik galiu? Kaip įdomu, būtent po mano traumos, kaip nugirdau, dėstytoja kitiems jogos studentams jau nebeleido taip tampytis, kaip man. Vėliau kita moteris irgi pasitempė tą pačią kojų dalį. Ir jai patarė gydytis tiap, kaip neva išsigydžiau aš: netempiant, o stengiantis sudaryti stiprią grandinę, įtempti raumenis ir stovėti pozoje labai stabiliai. Bet ta mano sužeista vieta taip ir liko jautri. Po Naujųjų, kai viena pati dariau pratimus po pertraukos, tos vietos vėl ėmė mausti. Iki šiol negaliu pasilenkti į priekį tiek daug, kiek galėdavau. Todėl logiška klausti savęs: o kas ta joga, kodėl būtent joga? Kuri vieta iš tiesų mane stabdo? Aišku, kad tai buvo ego uždegimas, gal iki šiol tebėra. Tas subinės ruožo skausmas – ego uždegimo metafora.

2.

Perskaičiau Elenos Ferrantes „The Days of Abandonment“ („Apleistosios dienos“). Stipru, grubu, žiauru, elegantiška. Vienų skyrybų akimirkos, valandos, mėnesiai. Taupiai parinktos detalės, metaforos – eilėraštukai, bet galingi tokie. Vyro burnoje atsiduria stiklo šukė – žmonos reakcijos į išdavystę išraiška; šuo įkrenta nebūtin pro įvykių tinklo akutę; dukra pasirodo apsirengusi motinos drabužiais, išsidažiusi, atrodo kaip maža kopija, moteris-nykštukas, moteris-išsigimėlė, kokias rodydavo cirke; tik viena stipri paralelė su praeitimi (iš to paties Neapolio): poverella, moteris, kuri nusižudė iš sielvarto, kai ją paliko vyras; delikataus kaimyno dovanėlės ant durų kilimėlio – priminimai apie save… Rašymo strategija (127 p.): „Norėdama rašyti gerai, turiu eiti tiesiai prie kiekvieno klausimo šerdies, išeiti iš mažesnės, saugesnės vietos. Eliminuoti paviršutiniškus dalykus. Susiaurinti lauką. Rašyti tiesą reiškia kalbėti iš motinos gimdos gelmių. Versk puslapį, Olga, vėl pradėk iš pradžių.“

Kai ne per seniausiai skundžiausi, kad nėra moters, kuri rašytų panašiai atvirai ir grubiai, kaip Knausgaardas, štai atsirado Ferrante (panašumą tarp jų pastebi ir kiti). Dar jie panašūs tuo, kad abu verstiniai, bet išpopuliarėjo ir anglakalbių aplinkoje (visi žino Ferrante, bet ne visi žino Knausgaardą – išbandžiau ant Katherinos, o jos šeima labai skaito knygas). Virginia Woolf gali džiaugtis – moterys jau rašo, kalba apie save tiesiai šviesiai. „Atsitūpiau už medžio, pasikėliau naktinius marškinius, nusišlapinau ir pašikau.“ Ir puiku, nes taip juk ir buvo. Ir įsiūtis dėl išdavystės tikras. Isterija – tikrąja to žodžio prasme, kai pyktis kyla iš gimdos, kai gimda siunta nevaldoma ar sunkiai suvaldoma… Bet isterija čia – gerąja prasme. Tokia isterija-na-ir-kas. Vidury knygos (o ji nedidelės apimties) kokie penki ar šeši skyriai, kai aprašomos kelios vienos dienos valandos, ir jas skaityti sunku emociškai. Bijai dėl visų veikėjų būklės, gyvybės… Bet atsitraukti nuo skaitymo irgi neįmanoma. Ir šita knygutė „page-turner“ – irgi gerąja prasme. Tiesiog rašoma šiuolaikiškai, suprantamai, greitai, netampant gumos. Juk eiles irgi greit skaitytum, nes trumpos, bet kiekvienos eilutės poveikis – smūgis. Taip ir su Ferrante.

Tik viena mane šiek tiek erzina: tas jos pareiškimas, kad yra anoniminė dėl to, kad literatūrai nesvarbūs vardai ir veidai. Nesąmonė, svarbūs. Visais laikais galėjo būti svarbūs, tik kai esi prisiskaičiusi klasikų, imi galvoti, kad jie visi nedarė PR’o. Tiesiog gyveni ne jų laikais… Kaip ten bebūtų, man atrodo labiau įtikima kita priežastis, dėl kurios Ferrante veido nematome: jos kilmės aplinka, Neapolis, kur visi vyrai muša moteris, mėto pro langą dukras, sūnūs siūlo tėvams į snukį, o motinos pažada dukras užmušti, jeigu jos neišvalys kambarių… Ar tokie žmonės suprastų, kodėl apie juos rašoma romanuose? Ir kas būtent apie juos rašoma? Ir kad tai meno kūriniai, kur save gali atpažinti iš detalių, tačiau tai nebūtinai esi tu, tavo personažas yra fikcija, ne dokumentika? Nemanau. Kol tie pesonažų prototipai gyvi, autorei geriau likti anonimiškai. Ir vardo pakeitimas nepadėtų. Negalima rodyti ir veido. Pavojinga tiesiog! Aš jos vietoje bijočiau, netgi jei taip. O ta poza, kad, oi, man nereikia viešumos ir apdovanojimų… nes visiems kitiems tik to ir tereikia… O paskui randi, kad išleistas (ir angliškai greit pasirodys) jos straipsnių ir interviu rinkinys – ten jau kalba ji pati apie save, tiesiogiai, kas, kad be tikrojo vardo.

Bet ir jos kūriniuose, ir jos pasisakymuose ji stoja tikra, ir net netrūksta tos fizionomijos. Ji tikresnė už kitus, tuos, kurių tik fizionomijas esu mačiusi ir apie apdovanojimus žinau, o skaityti netraukia. Beje, Ferrante dar man panaši į kitą italą – Alberto Moravia. Visai būtų smagu dabar paskaityti kokį Alberto romaniuką. Nors jis ten rašo fikciją, bet ji irgi skamba kaip labai autobiografiška. Gal skirtumas tas, kad jo personažai ne visada rašytojai (bet dažnai menininkai), o Ferrantes veikėjos, gali būti, tos pačios profesijos, kaip ir ji gyvenime. Nesivargina mėtyti pėdų, vis tiek viskas iš gyvenimo. Knausgaardas iš jų visgi radikaliausias: nesivargino net keisti vardų. Bet Norvegijoje mažai kas peiliais grasina. Tik teismais (jo giminės taip ir padarė).

Iš esmės, po pirmojo malonaus šoko, galiu pasakyti, kad visgi matau, kokiais siūlais susiūti Ferrantes kūriniai, nėra taip, kad šaukčiau: „Genialu! Net nesuprantu, kaip jai tai pavyksta! Kaip ji taip sukūrė!“ – ne, suprantu, matau, atpažįstu. Bet tai nepalengvina reikalo. Jis paprastas suvokti, bet sunkus atlikti. Receptukas: rašyk savo tiesą, tiesiai šviesiai, nemeluok sau, bet visų pirma – pažink save. O tai yra viso gyvenimo uždavinys…

3.

Ką tik buvo atėjęs – atidariau duris, nes rytoj išvažiuojam, gali būti, kad vyrui neša svarbius siuntinukus, apie kuriuos nežinau – Unicef ar panašios organizacijos aukų rinkėjas, tamsaus gymio, gal arabas, gal indas, rodo man Sirijos žemėlapį, pasakiau jam iškart, kad mes iš principo neduodam aukų pinigais, jis paklausė, ar aš apskritai žinau, kad Sirijoje vyksta karas (vėl parodė žemėlapį), atsakiau, kad puikiai žinau, aš iš Europos (kažkodėl man pasirodė, kad tai susiję – mano žinios apie pasaulį išsamesnės, nes esu europietė, nes karas liečia Europą labiau, negu Australiją?), tada pajutau, kad turiu pridurti keistą sakinį: „Mes duodame aukas kitaip.“ Pamačiau vaikino veide atsileidžiant įtampą. Jis pakartojo mano žodžius su palengvėjimu: „A, jūs duodate aukas kitaip, ok.“ Ir atsiprašė manęs, o aš atsiprašiau jo ir uždariau duris, o jis išėjo pro vartelius.

Hm, galvoju. Kodėl staiga jam taip svarbu, kad aš duočiau aukas bent jau kokia kita forma? O kokia forma aš duodu aukas? Jis turbūt negali nė įsivaizduoti. Mano aukų forma? Aš stengiuosi padėti žmonėms, kurie yra arti manęs, tiems, kuriuos pažįstu, tiems, kuriuos sutinku. Stengiuosi remti tuos, kuriems reikia mano paramos. Ir mažų mažiausiai jiems reikia piniginės paramos… Ar tai nėra auka, parama, geras darbas? Aš nepažįstu viso pasaulio nuskriaustųjų. Man jų gaila, taip. Galbūt vaikinas pabūgo mano šaltos širdies? Ak, kaip galima negailėti Sirijos aukų – juk ten moterys, vaikai, seneliai, o dabar ir vakariečiai daktarai, nes sprogdina ir ligonines… Visa tai aš žinau, stebiu kas vakarą per žinias, manęs tai negąsdina, žiūriu atviromis akimis, ir man visuomet gaila, tačiau…

Esu kaip tas valstietis, kuris augindamas veršiuką labai jį myli, tačiau atiduoda skerdikui. Ir tiedu dalykai – nesavanaudiška meilė ir savanaudiškas veiksmas – puikiai tiek valstiečio, tiek ir mano viduje dera. Nes jeigu nebūčiau savanaudė, dabar pat turėčiau skristi iškart į kokias šimtą vietų, ir numirti už žmones, kurie kenčia. Tačiau taip nedarau. Ir net pinigų neduodu – ne, ne tiems nuskriaustiesiems, o kitiems – vakariečiams, kurie gaus vakarietišką algą už tai, kad padeda nuskriaustiesiems, (kartais) rizikuodami savo gyvybe. Nors gyvybės neišpirksi jokia alga, jokiomis aukomis, kas tie pinigai… O aukų rinkėjai prašo pinigų. Šitas šiandieninis rinkėjas buvo kažkuo nuostabus, nes jam iš manęs labiau, nei mano pinigų, reikėjo mano užuojautos.

4.

Pradėjau rinkti negatyvius lietuvių pasisakymus apie pasaulį, nes jie simptomiški, tik dar neįvardinu ligos. Štai vienas: „Pasaulyje, kurį vis garsiau ir nykiau užpildo masinio džiugesio, lūkesčių išsipildymo, sėkmės ir lyderystės tuštuma, asmeninės moralės kainos klausimas įgauna ypatingą reikšmę.“ (Aušra Maldeikienė). Kitas: „Kai pasaulis taip greitai keičiasi, kai sunkiai randame minutę tiesiog mąstyti ar ilsėtis, savaime kyla klausimas – o kas toliau? Skaityti „Iliustruotą mokslą“ kartais egzotiškiau negu Heinleino ar Asimovo mokslinę fantastiką. Jau įmanoma beveik be pašalinio poveikio priauginti visą koją, į akį įdėti keturmatę erdvę rodantį lęšį, o kur dar „Google“ išmanieji akiniai ar įdagai į CNS, spartinantys smegenų veiklą ir darantys žmogų protingesnį… Rodos, terminatoriai greit bus tarp mūsų.“ (Doxa.lt)

5.

Houellebecqo romanas „Pasidavimas“ – didelio įdpūdžio nepadarė, bet tvarkingas, tikslus minties išvedimas. Gal nenustebino, nes mintį jau visi išanalizavo, o pats kūrinys – nieko naujo, autoriaus stiliuje. Stebėtinai mažai sekso scenų, bet jeigu jau yra – tikslios ir tiesmukos. Ironiškos – taip pat: „jaučiausi tarsi būčiau nemirtingas“ (p. 103) – sekso metu čia taip. Kaip visada puikus! Ironija neužsižaidžiama. Gamtos aprašymai – vėl konkretūs, labiau iš meteorologų pusės. Kas naujesnio (jeigu) – maisto aprašymai. Komiška paralelė tarp maisto ir politikos: pagrindinis veikėjas nusprendžia trauktis į Prancūzijos pietvakarius, kur tradicinis patiekalas antienos confit – „o antienos confit man atrodo sunkiai suderinama su pilietiniu karu“ (p. 121). Knygos maketavimas, kaip visada, išpūstas, bet šįkart negaliu kaltinti lietuvių leidėjų (Kitos knygos), nes australai irgi išpūtė, kiek galėdami, tik pasirinko didinti ne ilgį ir plotį, o šriftą, kas man yra nepakeliama. Lietuviai sukvadratino formatą, padidino paraštes ir tarpus tarp eilučių – skaitėsi gerai, tik per greitai verčiau puslapius. Idiotams tai gali patikti – tegu mano, kad jiems tai lengva knyga!

Skaitydama vis galvojau apie vieną lietuvių apžvalgininką, kuriam šitoje knygoje užkliuvo „netikroviškos sekso scenos“ tarp keturiasdešimt ketverių metų „susiraukšlėjusio senio“ (mano simpatiškam vyrui šiuo metu 41!!!) ir dvidešimt trejų metų merginos. Taip pat jį siutino „autoriaus noras demonstruoti savo išsilavinimą“ – pasipuikuoti prieš skaitytoją, kuris nežino Hiuismanso. Na, aš irgi jo nežinojau, bet manęs tai neglumino – juolab, kad po šitos knygos skaitymo jaučiuosi apie jį šį bei tą sužinojusi. Turbūt tai viena iš priežasčių, dėl kurios ignoramusas net perskaitęs protingą knygą išlieka ignoramusu: jo protas užsidaro iš baimės ką nors sužinoti. Keikiame ir juokiamės iš to, ko nepažįstame ar nežinome, nes taip smagiau, labai pasistengęs gali net pajusti proto tuštumos palaimą, ir tai maloniau, negu bijoti, kad pažinsi ar sužinosi, ir tai tave pakeis. Todėl ir sakoma „ignorance is bliss“.

Apie politines knygos peripetijas… Na, kaip visada gali siusti feministės, bet man moterų pozicijos pavaizdavimas pasirodė tikroviškas: kiek tų tikrųjų feminisčių esu sutikusi? Daugiausia teoretinės oportunistės – vis dar tokios pat akmens amžiaus bobos, tik gavusios dėmesio ir valdžios. Moterys per amžius siekė valdyti vyrus, ir gudresnėms visuomet sekėsi (kad ir viešai nusilenkiant vyrams). Beje, šitos pusės vargšas Houellebecqas net neliečia – įklimptų, o gal jau yra įklimpęs. Nekalba apie tai, kad pasaulį išties valdo vaginos… Ypač jeigu jomis disponuojama tarsi valiuta (romane universiteto dėstytojai sutinka atsiversti į islamo religiją, nes už tai duos vieną ar kelias žmonas – vaginos paslaugas gaus net ir tie, kurie gamtoje liktų neprasitęsę). Argi ne ironija? Argi ne vyriška saviironija? Net nesvarbu, ar autorius ją suvokia, ar tik rašo tai, ką jaučia. Tai juokinga – aš skaičiau ir šypsojausi. Ir tai gerai parašyta. Daugiau iš romano nereikalaujama. Revoliucijas, perversmus, pilietinius karus sukelia daug mažesnės apimties tekstai, kaip teisingai pastebėjo Houellebecqas. (Sergėkimės ne romanų – eilėraščių!)

6.

Net kyla klausimas (vėl), kas tas idiotizmas, kodėl visi aplink atrodo esą idiotai; pagal aforizmą: tuomet verta pasitikrinti ir savo protą. Seniau manydavau, kad laikydama visus idiotais pati tampi nevisprote. Dabar, deja, manau kitaip: jei visi aplinkiniai atrodo esą idiotai, tai tu pati esi idiotė, jeigu esi tarp jų. Kodėl esu tarp jų? Jie mane traukia ar aš juos traukiu?

7.

Vakar Kew sankryžoje, beje, mes davėme pinigų (du dolerius) kažkokiam gatvės artistui, kuris per raudoną šviesą prie perėjos rodė pantomimą, apsimetinėjo, kad jo lagaminas kabo ore (aš irgi taip moku). R. ėmė juoktis, jis buvo geros nuotaikos, nes ką tik iš mechaniko atsiėmė puikiai subalansuotus dviračio ratus. Pro langą davėm tam artistui – panašus į italą – monetų, nors mano galvoje suskambėjo priminimas: „Aš neduodu aukų pinigais“. Bet aš ir nedaviau, R. davė. Išties, tie aukų rinkėjai tuo ir paperka, kad imi galvoti: „Ką čia, tik du doleriai, tos monetos mėtosi mano kišenėje, man nieko nereiškia, o jam – tai daug.“ Ir ne narkomanas, atrodo, kaip pastebėjo R. (jam tai svarbu?). Pridūrė: „Tai labai gražiai iliustruoja tikrą artistų paskirtį – linksminti pertraukėlėse.“ (Kada nors gal ir man teks taip šokti sankryžose?) Tas žmogus mus tikrai pralinksmino. Duodam pinigus už emocijas…

8.

Stilius, kurio ir toliau turėčiau vengti (vienos skaitytojos įsivaizdavimas, kaip turėčiau atrodyti): „Juk paskutinę minutę turi įbėgti šiek tiek uždususi, charizmatiška, įspūdingos išvaizdos, žalių akių, temperamentingo charakterio, malonaus veido, vilkinti egzotiškus, tobulai krentančius australiškus drabužius, amerikietiškai besišypsanti moteris, plačiu koalos mostu ir dosnia širdimi apglėbianti auditoriją.“ Deja! Visiškai neatitikau: „Iliuzijos subliuško akimirksniu ir tapo nejauku. Iš buvusios tokios artimos ir suprantamos staiga ji tapo svetima ir kėlė baimę. Visiškai nenorėjau, kad ji mane pažintų (nors niekada nematė) ir užkalbintų (baimė – visai nelogiškas dalykas). Tik vis dar buvo įdomu, ką ji pasakys ir kokį naują įspūdį apie ją ir jos mintis parsinešiu.“ O paskui, ką bedaryčiau, ką besakyčiau, viskas buvo blogai: „Paskaita buvo trumpa ir padrika. Sugėriau visus žodžius kaip kempinė, nes puikiai žinojau, ko atėjau, todėl išgirdau ir keletą naudingų dalykų, bet kitiems taip nepasisekė – išėjo murmėdami.“ Visgi naudos pati gavo: „O svarbiausia mintis, kurią parsinešiau iš paskaitos – susimąsčiau dar kartą, kodėl aš tai noriu daryti.“ Tarp kitko, po šitos paskaitos, per keturias knygų mugės dienas, buvo nupirkta maždaug tiek knygų, kiek žiūrovų buvo toje salytėje… Beje, tobula „rašytoja su įvaizdžiu“ tai skaitytojai yra Audronė Urbonaitė! Tai kaip ir viskas gerai. Džiaugiuosi, kad ta pati nepatenkinta ir pasibaisėjusi manimi skaitytoja gavo iš manęs nemokamą konsultaciją apie rašymą ir parašė išsamią ir emocingą recenziją apie „Dioniso barzdą“ – kuria irgi baisėjosi, bet visgi įspūdžius parašė. Ją toji knyga paveikė, nežiūrint to, kad nemėgstama autorė, nežiūrint to, kad ne jos intelektui parašyta, nežiūrint visko. Jėzusmarija, vadinasi, stipriai rašau. O kad prieš auditoriją prastai atrodau… Įkyrus balselis mano galvoje ir tai yra sakęs ne sykį. Tik mieliau klausau kitų astiliepimų – teigiamų. Viena mergina po paskaitos pasakė: „Jūs esat kieta!“ Po kitos paskaitos išgirdau: „Niekada nesikeisk, visada būk tokia nuoširdi ir paprasta.“ Nors tą klausytoją irgi apstulbino neatitikęs iliuzijų mano įvaizdis. Jo tobula rašytoja turėjo būti su kostiumėliu, griežta ir šalta, kaip tikra rašymo mokytoja braižyti schemas ant lentos. Dar vienas stiliukas, kurio, laimei, išvengiu be pastangų. Ir taip toliau. Na, nesu aš meinstrymo „ideali autorė“, bet ir meinstrymas nėra mano „ideali auditorija“ – kaip malonu išgirsti, kad mes abipusiai nekenčiam. Nu, bet – „plačiu koalos mostu“!

9.

Tada sugalvojau taip: po dešimties metų, kai manęs paklaus, kaip čia taip išeina, kad kūrėte tiek laiko, parašėte ir išleidote dešimt stiprių romanų, tačiau apie jus niekas nežino? — aš gudriai prisimerksiu ir atsakysiu: „Kodėl gi. Mane gerai žino tam tikruose ratuose.“ (Čia kai klausiama priimant į darbą: „Kur matote save po dešimties metų?“)

Tagged: Alberto Moravia, ego, Elena Ferrante, Karl Ove Knausgaard, Michel Houellebecq, stilius

Rašymo seminaras Klaipėdoje

Su džiaugsmu pranešu, kad nusimato vienas labai kūrybiškas vasaros savaitgalis prie jūros!

Liepos mėn. 22–24 d. (nuo penktadienio popietės iki sekmadienio vakaro) Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje, Herkaus Manto g. 25, vyks RAŠYMO SEMINARAS, kurį ves tinklaraščio „Grafomanija“ autorė Sandra Bernotaitė (aš).

Šis seminaras skirtas pradėjusiems ir pažengusiems rašytojams. Dalyvių skaičius LABAI ribotas (maks. 5), todėl norinčius ir galinčius dalyvauti prašome iki birželio 25 d. registruotis adresu sandrabern yahoo.com.

Jei mes nepažįstami, trumpai prisistatykite, papasakokite, ką rašote, ir prikabinkite savo kūrybos pavyzdį – jei tai proza, pasistenkite, kad tekstas nebūtų ilgesnis negu 5 puslapiai (gali būti ištrauka); jei tai poezija, tai pateikite ne daugiau 3 eilėraščių.

Visiems pareiškusiems norą dalyvauti būtinai atsakysiu, todėl, negavę mano greito atsakymo, susisiekite su manimi dar kartą (galite ir per Facebooką – ten esu Jovaro Tiltai).

Dalyvavimas nemokamas. Prieš seminarą patarčiau susipažinti su mano knyga „Laisvojo rašymo elementai“, kurią galite rasti pagrindinėse Lietuvos bibliotekose ir knygynuose.

Vakarais vyks grupinės paskaitos, o dienomis – sutartu laiku ir pasirinktoje vietoje – individualūs užsiėmimai. Diskutuosime ir dalinsimės žiniomis, tyrinėsime senus ir kursime naujus dalykus, žaisime ir dirbsime. Sekmadienio vakare skaitysime tai, ką gražaus pavyko sukurti.

Iki!

— Sandra

Tagged: kūrybinis rašymas, Laisvojo rašymo elementai, paskaita

Ezopinis kalbėjimas

Anapus cenzūros ezopinis Tomo Venclovos kalbėjimas; Antano Gustaičio ir Pulgio Andriušio hipsterinis juokas; Nelės Mazalaitės drąsa ir cinizmas; reklaminis įvaizdis ir jo metastazės; filosofinė Alaino de Bottono vaistinė; švenčiausias Jono Meko spjūvis ir permainos vėjų jausmas.

„Jovarų“ #6 redakcijos žodis: 

EZOPINIS KOMENTARAS

Šiame numeryje turėjo pasirodyti vieno jauno poeto eilės. Kai jis paklausė, ar parenkant kūrinius reikia orientuotis į numerio temą, ar pasikliauti intuicija, kažkodėl atsakiau: pasikliauti intuicija. Ir pridūriau: be cenzūros. Taip išėjo, kad poetas nespėjo parengti kūrinių publikavimui, bet mano prasitartas „be cenzūros“ tapo „Jovarų“ pavasario numerio tema ir… taip išėjo, kad numerį parengiau vien tik iš savo rastų, rengtų, verstų, rašytų tekstų ir nuotraukų. Taigi simboliškai grįžau į pradžią, kai svarbu rasti savo poziciją pasaulio atžvilgiu. Tai padaryti karts nuo karto yra sveika.

Dalinuosi savo radiniu iš Melburno Lietuvių klubo bibliotekos – Nelės Mazalaitės, egzilio rašytojos, ištrauka iš romano „Negestis“. Tai emocingas moters sąmonės srautas, turintis aiškią pradžią ir pabaigą, vertas būti skaitomas atskirai ir, man regis, vien iš jo galima daug ką suprasti apie visą istoriją. Šįkart atskirai publikuoju ir ištraukos pristatymą, kadangi perskaičiusi romaną, šį bei tą užfiksavau dienoraštyje.

Kitas išeivis – ir radinys iš tos pačios bibliotekos – poetas Antanas Gustaitis. Parašyti gerą humoristinį eilėraštį nėra lengva, gal net sunkiau, negu lyrinį eleginį. Juokas – dalykas rimtas; humoro jausmas susijęs su intelekto turėjimu. Gustaitis poetikos meistriškumu žymiai nusileidžia Juozui Erlickui, betgi nesąžininga taip jau tiesiogiai lyginti: kiti laikai, gabesni vaikai… Visgi mane sugundė Gustaičio negailestingos temos, tiesumas ir atvirumas. Taip pat – sveika saviironija. Ar nerastume daugiau panašumų, negu skirtumų, lygindami praeities ir dabarties kultūrinę-politinę situaciją? Kupina sarkazmo Pulgio Andriušio „kritika“ – puikus įvadas į Gustaičio „geltonuosius puslapius“. Išties juokdarys kritikas gali pasakyti daugiau tiesos, negu rimtas kritikas.

Tikiuosi, su humoru ir siaubu žūrite į cigarečių reklamą. Skirtinga laiko perspektyva keičia požiūrį – šitai tiesmukai (tegul ir neigiama prasme) pateikta keturiuose atvaizdų puslapiuose. Žmonės kartais manęs klausia, ar rūkiau kada nors. (Mane stebina klausimas, bet dar neišsiaiškinau, kodėl manęs to klausiama. Aš, pavyzdžiui, nepamenu, kad būčiau kada nors to klaususi.) Atsakau, kad esu rūkiusi, bet „rimta rūkorė“ niekada nebuvau, nes mano sveikata tučtuojau paskelbdavo streiką. Esu labiau linkusi į sportą, negu į nesveikus įpročius, o sportas (šokis, joga, kelionės pėsčiomis) ir cigaretės mano organizme visiškai nesiderina. Jau ne vienerius metus po kojomis pastebiu efektingą australų antireklamą – numestus cigarečių pakelius. Nikotino debesėlių Melburno gatvėse vis tiek pasitaiko dažnai. Sako, vėžio metastazių atvaizdai nejaudina tik rūkorių. Bet ir tai juk gerai: jeigu jaudina tuos, kurie nerūko, arba tuos, kurie metė arba bando mesti rūkyti – tai yra daug. Man šitie atvaizdai padeda nepradėti vėl. Net pažaidimui. Net dėl gražaus įvaizdžio – nuo kurio, deja, prasidėjo moteriškojo sektoriaus įtraukimas į rūkalų rinką…

Ką mes leidžiame sau sakyti ir ką cenzūruojame? Į mano rankas pateko Tomo

Venclovos straipsnių rinkinys „Tekstai apie tekstus“. Vienas straipsnis, kadaise anglų kalba publikuotas The New York Review of Books (kada ten paskutinį kartą publikavo lietuvių autorių?), kalba apie cenzūros reiškinį. Rinkdama šį tekstą suvokiau, kad mano pačios „Išsivalymas“ rašytas tarsi saugantis cenzūros, kai ką (gal net daug ką) išreiškiant ezopine kalba. Mano pasisakyme, kaip ir Venclovos straipsnyje, galima pasilinksminti spėliojant: ką turėjo omenyje autorius? (Esu įsitikinusi, kad frazę „geriau kalbėti apie antistalininę rezistencią Lietuvoje šitaip, negu visai nekalbėti“ pasakė filmo „Niekas nenorėjo mirti“ režisierius. O kaip dėl „reveransų“ – Justinas Marcinkevičius?)

Kai supratau, jog publikuosiu savo tekstą apie „kultūrinės spaudos“ korupciją ir savo santykį su ja, ėmiau ieškoti atsvaros tam (savo ir aplinkos) negatyvumui. Radau daug pozityvumo anglų filosofo Alaino de Bottono straipsniuose. Bottono tekstus skaitau jau senokai, jo suprantamai dėstomi patarimai ar pasidalinimai filosofine išmintimi, jei taip galima sakyti, priartina platesnę auditoriją prie siauros srities mokslinių samprotavimų, tarytum išverčia mokslinį žargoną į publicistinę kalbą. Mano manymu, tai nė kiek nenuvertina ir nepažemina pačios filosofijos. Tai gali padėti skaitytojui „išgyventi ir augti“, kalbant paties Bottono žodžiais. Jis pats yra tas „gydantysis tarpininkas, kuris veda, drąsina ir guodžia auditoriją, padėdamas žmonėms tapti geresniems“. Suprantama, kad ne visiems tokia filosofo pozicija gali būti priimtina, ne visi klauso ir „pamokslų“ apie etiką. Bet aš mielai klausau, nes nuolat mokausi. Bottono idėjos apie kultūrinę žiniasklaidą sukėlė man daugiau minčių, negu radau jų straipsnyje. Pavyzdžiui, koks turėtų būti santykis tarp literatūros kritikos ir literatūros reklamos? Iš čia kiltų ir klausimas apie kultūros leidinių auditorijas (skirtingas), apie pačių leidinių paskirtis. Mano manymu, apie leidinio koncepciją šiuo metu visų mažiausiai mąsto „kultūrininkai“. Ne vienam redaktoriui padėtų apsilankymas kokio patyrusio užsieniečio meno vadybos seminare, stažuotė žymaus leidinio redakcijoje…

Kitą kartą rašydama (patenkinamos kokybės) knygų apžvalgą, pasistengsiu ir aš rasti „receptą“ skaitytojo sielai. Remiantis tokiu principu, turėjau savo tekstą „Išsivalymas“ užbaigti ne filosofiniu požiūriu į meną ir gyvenimą, bet konkrečiais pasiūlymais, ką daryti „kultūrinės spaudos“ moralinės ir finansinės krizės akivaizdoje. Kol kas mano pasiūlymas egoistinis: netylėti ir dirbti. Tačiau tai nepanaikina fakto: kultūros finansavimas yra mažas ir nuolat mažinamas. Ne tik Lietuvoje. Australijoje šiais metais padarytas milžiniškas kraujo nusiurbimas. Anglijoje, kaip užvakar viename renginyje pasakojo rašytoja Jeanette Winterson – irgi baisiausi trumpinimai. Kertama ten, kur ir taip trūko. Bet kol kas girdžiu tik aukų šūksnius ir aimanas, o negirdžiu bandymų suprasti, kodėl yra taip, kaip yra? Kaip ir kodėl susiklostė tokia situacija, kad meno rėmimas mažinamas? Kodėl politikai gali taip daryti? Kokios tokio jų elgesio priežastys, kokie jų argumentai? Kokios bus (arba jau yra) pasekmės? Dar tik mąstau apie tai. Bemąstant mintyse skamba Davido Bowie daina: „Ch-ch-ch-ch-changes!“ Kažkas ore keičiasi. Pokyčiams pasirengę turime būti visų pirma mes, meno kūrėjai ir intelektualai. (Ne „mes, kuklūs inteligentai“…) Pokyčiams geriausiai pasirengę tie, kurie nepažįsta stabilumo. Tie, kurie visuomet paraštėse. Visuomet dugne.

Žodis bitnikas yra sudurtas iš dviejų dalių – beat ir nik (dalelytė, nusakanti elgesį; panašiai, kaip žodyje sputnik). Žodis beat reiškia ne tik pauzę, arba ne tiek pauzę, kiek smūgį, dugną, dvejonę ir pralaimėjimą. Taigi, tai labai neigiama prasmė. Iš negatyvumo, kaip teigia Jonas Mekas, gali kilti šventumas. Mano kovinę dvasią kartais dar kaip labai palaiko tokie stiprūs išsireiškimai: kiekviena karta turi spjauti ant ją užauginusios kartos – nuolat kartoju šitai tiek sau, tiek jaunimui, kurį pati auginu – tai švenčiausias spjūvis. Daugiau arogancijos, jaunime! Daugiau pykčio. Daugiau nepaklusimo. Daugiau klydimo. Daugiau dzen.

* * *

„Jovarų“ e-ziną galite parsisiųsti .pdf formate, užsukę į ZINO ARCHYVO skyrių (svetainės viršuje). Arba skaitykite ekrane per ISSUU: nuoroda.

Tagged: Alain de Botton, Antanas Gustaitis, bitnikai, cenzūra, ezopinė kalba, Jeanette Winterson, Jonas Mekas, Jovarai, Nelė Mazalaitė, Pulgis Andriušis, Tomas Venclova

Išsivalymas

„Turbūt daug atidavei, bet mažai gavai“, – paaiškino man draugė, kai pasiskundžiau, kad po kelionės į Lietuvą visą mėnesį jaučiuosi pavargusi, pilna negatyvo, depresyvi ir negaliu rašyti. Pažinodama save, ėmiau rašyti dienoraštin, kad tik išleisčiau iš savęs tai, kas pritvinko. Reikia išsivalyti sistemą tam, kad galėtum kažką kurti.

Neseniai skaičiau vieno žmogaus įspūdžius iš apsilankymo teatre (Nacionaliniame žiūrėjo „Didį blogį“). Tas žmogus pusbalsiu tarstelėjo, kad spektaklis yra šūdas, gryniausias šūdas, ir aplinkiniai jį išgirdo. Jų reakcija man priminė, kaip svarbu išgirsti tiesą, kurią visi žinome, tačiau nedrįstame ištarti. Pasibaigus spektakliui, buvo plojama atsistojus. Dievaži, nežinau, iš kur ir kada susiklostė toks idiotiškas paprotys ploti atsistojus po kiekvieno spektaklio – gal nenorint įvertinti, sulyginti kūrinių – plokim visiems atsistoję, kad tik aktoriai nepamanytų, jog suvaidino prasčiau už tuos, kuriems nuoširdžiai plojome atsistoję vakar – nes tikrai buvo už ką! Taigi po „Didžio blogio“ ir vėl buvo plojama atsistojus, tačiau kelių metrų spindulių aplink tą žmogų, kuris pasakė tiesą, žmonės neatsistojo ir beveik neplojo.

Viena iš problemų, kurios man neduoda ramybės – nes seku įvykius spaudoje, tai mane liečia ir asmeniškai – kultūros spaudos situacija. Bėda yra ne tiek situacija, kiek mano pačios santykis su ja. Turėjau sau atsakyti į kelis klausimus, todėl parašiau šitą tekstą, kurio pradžią publikuoju jūsų dėmesiui.

* * *

Neseniai parašiau atsakymą „Kultūros barams“ – pranešiau, kad jų elgesio negaliu toleruoti ir atsisakau honoraro. Negaliu toleruoti to, kad redakcija nepraneša apie tai, kad kūriniai bus publikuoti, žinoma, nesudaro ir autorinės sutarties, viskas atgaline data ir tik jų stalčiuose. Kai reikia finansus tvarkyti, tuomet kažkaip jau randa laiko parašyti man. Ir tai ne visi – „Metai“ tiesiog perveda pinigus neatsiklausę ir taip pat nepranešę apie publikaciją. Rašytojų sąjungos leidykla kadaise sugebėjo nepranešti apie tai, kad jų teikta paraiška finansuoti mano romaną buvo atmesta (į mano mandagų e-mailą, sužinojus apie atmetimą, irgi nebuvo atsakyta). Konkursų sąlygos pateikiamos nutylint, kad nuo prizo sumos bus atskaičiuoti mokesčiai… Tylėdami leidžiame „kultūros leidiniams“ elgtis su mumis nekultūringai, ir dar jaučiamės kalti.

Iki šiol vis nutylėdavau tokius dalykus, o nuo šiol netylėsiu. Iki šiol imdavau honorarus ir prizus pagal taisyklę „nesijausk kalta, bet panaudok pinigus teisingai“ – nuo šiol nebeimsiu. Netoleruoju, atsisakau, boikotuoju. Mano kūrinių neskaitysite „kultūrinėje spaudoje“, kuri vienaip ar kitaip susijusi su Lietuvos rašytojų sąjunga, kurios visi buvę ir esami pirmininkai vienaip ar kitaip – sovietikai, born in USSR žmonės. Rašytojų sąjunga yra sovietinių kūrėjų sambūris, kurio aš neremiu. Negaliu toleruoti.

Tai moralinis klausimas. Moralinis ir sprendimas turi būti. Nes tai apie politiką. Nes mes visi zoon-politikonai. Net jei pasirenkam būti pasyviais. Bet jau nebegaliu nieko nedaryti. Tiesiog. Pajutau, kad negerbiu nė vieno iš savo pažįstamų, kurie dirba „oficiozams“, neva tik dėl honoraro, nesitepdami tų leidinių politika, tarsi tos politikos ir išvis nėra (bet pvz. religingumas, tam tikros religijos dogmų propagavimas yra politinė pozicija). Tarsi suprasdavau, kad „žmonėms reikia valgyti“. Kad ne visi tokie sąmoningi, ne visiems apie tą politiką žinoti reikia…

Dabar girdžiu, kokią nesąmonę sakau. Pakeisk politinę poziciją, pavadink ją ne neutralia, pavadink ją garsiai. Kokią tradiciją išties tęsia Rašytojų sąjunga, kokią kultūrą skleidžia, kuo nusipelniusius asmenis remia? Šiais metais šios organizacijos leidiniai gavo padidintą finansavimą. „Metai“ ir „Literatūra ir menas“ gavo po maždaug 10% daugiau. Paukštelis man pačiulbėjo, kad buvęs vieno iš šių leidinių redaktorius, svarbus Sąjungos narys, sėdi tarp tų, kurie skirsto finansus. Tvarka bus – taip buvo iš anksto sutarta ir sutvarkyta.

Tuo tarpu du gan nauji jaunimo portalai gavo špygą – Doxa ir Voxart šiemet neparemti. Net simboliškai.

Žmonės balsuoja už tam tikro dalyko poreikį, ir jie balsuoja būtent savo kišenpinigiais – ar remia kultūrinius leidinius publika? Publika balsuoja ignoruodama – nepirkdama, neprenumeruodama, neskaitydama. Šito balso niekam nereikia, jis negatyvus – tyla nėra balsas. Tai klausimas: ar turiu ir aš balsuoti garsiai, ar tik negatyviai – atsiliepti tyla?

Ar galiu sau leisti neremti tos spaudos, kuri, mano manymu, yra žlugusi morališkai? Nes abejonė tokia: visgi būtina remti bet kokį lietuvišką žodį – pavojus yra nutilti. Ar tikrai?

Publikuoti savo žodį per purviną platformą, reiškia valyti tą platformą žmogaus akyse. Reiškia padėti jai nežlugti finansiškai ir ne tik. (Ar neatsiėmusi honoraro ką tik parėmiau „Kultūros barus“?) Kaip religijos atveju – „Bernardinai“ yra vienuolyno pijarinė platforma – jiems naudinga patraukti savo pusėn, pastatyti ant savo platformos labai gražius, šviesius, pasaulietiškai atrodančius, o gal net atvirai ateistiškai pasisakančius žmones, nes tai parodo, kokie atviri pasauliui, kokie tolerantiški, kokia kultūringi, kaip padeda šviesti žmones bažnyčios atstovai… Romos katalikų bažnyčia su visomis jos atmainomis yra nusikalstama politinė organizacija. (Jei nebūtų politinė, nedalyvautų politikoje, ar ne?) Su tamsia praeitimi ir purvina dabartimi. Negaliu remti organizacijos, kuri remia nusikaltėlius. Kuri kviečia žmones skriausti vieniems kitus. Kuri rodo vieną veidą, o slepia kitą. Todėl man lengva buvo apsispręsti ne tik nepublikuoti savo darbų „Bernardinuose“, bet net ir beveik neskaityti.

Tai moralinis klausimas, į kurį atsakymas lyg ir aiškus: nesusidėti su tais, kurie yra purvini, korumpuoti. Korupcija greitai įtraukia. Štai gavau progą pabūti arti, pasėdėti šalia, persimesti keliais žodžiais, susipažinti. Nori nenori, aš jau bijau kalbėti tiesiai ir garsiai sakyti savo tiesą. Nežinau, kodėl baisu, tik konstatuoju: man baisu, aš turiu peržengti, nugalėti, perlaužti savo baimę kalbėti. Aš dangstausi tyla! Kada paskutinį kartą atvirai rašiau apie literatūros situaciją? Jei nesakysiu savo tiesos, tai kas man ją pasakys? Kas pasakys tiesą tiems, kurie mano taip, kaip ir aš? Kaip rasime vieni kitus? O mes juk galvojame panašiai, tik panašiai tylime. Štai mūsų bėda. Ir jeigu mes nerašome tiesos lietuviškai – tuomet pasirodo tik tas melagių žodis, kuris ir kuria melagių istoriją, melagių kultūrą.

(…)

Visas straipsnis pasirodys pavasario „Jovarų“ numeryje (nuoroda į leidinio archyvą).

Tagged: Jovarai, Lietuva, sovietai

Po Lietuvą 10 dienų

Kaskart grįžusi į Lietuvą elgiuosi vis kitaip, jaučiuosi vis kitaip. Nėra vienodo požiūrio, laikysenos, viskas kinta – keičiuosi aš pati, keičiasi gimtasis kraštas, vis kitus ir pasikeitusius randu žmones. Šįkart mano požiūris į savus itin taikus, pirminė grįžimo euforija išgaravo gan greitai, pajutau, kad noriu ir galiu per keturias savaites įsigyventi, todėl nusprendžiau neužsirašinėti savo įspūdžių dienoraštyje, kaip paprastai darau.

Patirti, išgirsti, pagalvoti ir… paleisti. Kartais tai, kas nedokumentuojama tučtuojau, pasisėja ir sudygsta labai netikėtu supratimu, mintimi, daug vėliau – šito dar turiu sulaukti. Kol kas tiesiog plūduriuoju emocijose.

Po dešimties dienų kelionės per Lietuvą esu pavargusi, bet laiminga. Kas čia vyko ką tik, suprasiu vėliau. O gal niekada nesuprasiu – irgi nieko tokio. Svarbiausia – man taip atrodo – šitie patyrimai mane kažin ko pamokė, mane kažin kaip pakeitė. (Nebūtina tiksliai žinoti, ko ir kaip.)

Nors į svečius atvykti visur, išskyrus Klaipėdą, pasisiūliau pati, laisva valia ir norėdama patirti lengvabūdiškų nuotykių, organizavimo darbų buvo nemažai, ir man padėjo gražus būrelis žmonių.

Ačiū tiems, kurie mane gaudė autobusų stotyse, vedė į salę pas publiką, skleidė apie mano knygą ir renginį žinią, o po renginio – maitino mane, girdė mane arbata ar jėgermeisteriu ir migdė, kartais net savo namuose. Su jais ir pas juos aš jaučiausi namie. Jaučiuosi reikalinga ir laukiama. Esu dėkinga žmonėms, be kurių visos šitos kelionės nebūtų:

Ačiū Robertai už atkaklumą ir šiauliečių “Mūzynui” už šiltą rašytojų dienos šventę, taip pat Ramunei iš “Šiaulių naujienų” už tai, kad yra sąžininga žurnalistė.

Ačiū Lolitai iš mažiausios Panevėžio bibliotekos “Židinys”, kur priklydusiam katinui ir rašytojui visuomet atviros durys.

Ačiū Mindaugui, kuris Akmenės Krašto muziejuje saugo tokią drugių kolekciją, kurios pavydėtų Nabokovas, o namuose laiko tokį šuniuką, kokio pavydžiu aš.

Ačiū Sondrai ir Klaipėdos rašytojams, kurie susiburia ir ugdo, remia, skaito vieni kitus. Taip pat I. Simonaitytės bibliotekos administracijai, kuri man suteikė prašmatnią nakvynės vietą pačioje miesto širdyje.

Ačiū Aurelijai iš VDU, kuri patikėjo man pravesti paskaitą filologams magistrantams – kitaip, tariant, pakvietė kipšę į bažnyčią! Ačiū daktarytei Akvilei – už nakvynę Kaune ir vaistus nuo peršalimo. Ačiū Nomedai – už ekskursiją po Žaliakalnį ir ne tik.

Ačiū Vidai – būsimai Premjerei – už Utenos bibliotekos tvarką, ponui Protui už puikų mano eilėraščio perskaitymą, poetui Panavui už knygą ir autografą, Kristinai – už vakarienę ir širdingą pokalbį.

Ačiū visiems, pirkusiems mūsų leidyklos knygas – jūs remiate mūsų veiklą ir skatinate mus dirbti dar geriau!

Ačiū visiems, atėjusiems į mano paskaitas – jūs vertėte mane pasitempti ir džiuginote šiltu priėmimu, klausimais ir net prieštaravimais – kaip būtų nuobodu, jei mes tik sutiktume su kitų nuomone!

Ačiū už atsiliepimus – laiškus, kuriuos man siunčiate po paskaitų! Tegaliu palinkėti vieno – nenustoti rašyti, rasti priežastį savyje.

Ekspreso Zarasai-Vilnius vairuotojui, parvežusiam mane iš paskutinės gastrolių vietos pustuščiame autobuse, ačiū už jaukią kompaniją ir tvirtą rankos paspaudimą. Visiems kitiems vairuotojams ir pakeleiviams ačiū už nugirstas ar papasakotas istorijas.

Tikra tiesa, kad keliauti reikia žeme, o ne oru, tik tada susipažinsi su ta šalimi, kuria keliauji. Iki šių gastrolių daug mažiau pažinojau Lietuvą ir jos žmones.

Esu visiems dėkinga už patirtį ir tikiuosi, kad visos tos draugysčių ir naujų projektų užuomazgos subręs ir sudygs… jau šį pavasarį.

Galiu visus informuoti, kad sniego Lietuvoje likę visai nedaug (tik miške, kapinėse ir viename Žemaitijos ruože), paukščiai virtinėmis grįžta, seneliai smagiai kruta, kiemai iššluoti ir laukia svečių, pasaulis pasiruošęs sprogti ir žydėti! Pagal planą turėčiau grįžti į Lietuvą šiais metais dar kartą – vasarą.

O dabar – (mažiau nei) savaitė individualių susitikimų, diskusijų, konsultacijų ir knygų skaitymo. Juk negaliu visų, kurias nusipirkau, vežtis kartu su savimi – lagamine netilps. Be to, mano intravertiška pusė spaudžia, jos reikalavimas paprastas: tylos, vienatvės ir rašymo.

Todėl mano gastrolės baigtos.

 

Tagged: dienoraštis, kūrybinis rašymas

Paskaitos apie rašymą

Jei jus kamuoja simptomai, rodantys polinkį grafomanijai, jei esate vienišas savo įprotyje sėdėti valandų valandas prie balto lapo ir kentėti, jei pradedate rašyti, bet nežinote, kaip baigti, jei personažai daug kalba, bet atrodo negyvi, jei nesate patenkintas tuo, ką sukūrėte, jei giminės jums sako, kad esate genialus, bet leidyklų redaktoriai jūsų genialumu netiki — mano paskaita gali padėti.

Per dvi valandas tikrai neišmokysiu rašyti, bet galiu atverti akis laisvojo rašymo elementams.

Perspėjimas: kai jau atsivers akys, nebegalėsite nebematyti to, ką būsite pamatę. Nebegalėsite nežinoti to, ką būsite sužinoję. Jei baisu – neikite, venkite paskaitos ir perspėkite apie pavojų kitus.

Bet jei esate drąsuolis – aš noriu su jumis susipažinti. Ateikite. Atsiveskite draugą, kuriam tema apie rašymą yra svarbi.

Gastroliuosiu šiuose miestuose:

Šiauliuose

ŠU humanitariniame fakultete

P. Višinskio g. 38, Jovaro studijoje

Rašytojų dienos šventė, skaitymai ir ne tik

kovo 3 d. (ketvirtadienis) 16 val.

Panevėžyje

Bibliotekoje “Židinys” (Nemuno g. 76)

paskaita “Laisvojo rašymo elementai”

kovo 4 d. (penktadienis) 16 val.

Akmenėje

Kraštotyros muziejuje (K. Kasakausko g. 17)

paskaita “Laisvojo rašymo elementai”

kovo 5 d. (šeštadienis) 14 val.

Klaipėdoje

I. Simonaitytės bibliotekoje

Herkaus Manto g. 25, konferencijų salėje paskaita “Laisvojo rašymo elementai”

kovo 7 d. (pirmadienis) 17 val.

Utenoje

A. ir M. Miškinių viešojoje

bibliotekoje (Maironio g. 12)

paskaita “Laisvojo rašymo elementai”

kovo 12 d. (šeštadienis) 14 val.

Kaune

Vytauto Didžiojo universitete

K. Donelaičio g. 52, 508 a.

paskaita “Laisvojo rašymo elementai”

kovo 9 d. (trečiadienis) 15 val.

Visi renginiai nemokami.

 

Tagged: grafomanija, kūrybiškumas, Laisvojo rašymo elementai

Knygų mugės dionisija

Pirmoji mugės diena: daug veidų iš praeities ir dabarties; penki kg knygų už šimtą eurų; filosofas Algis Mickūnas ir du jo autografai (bet penkiskart meiliai pavadinta „dukryte“ visgi supratau, kad ir šis mąstymo meistras yra viso labo dar vienas vyras filosofijoje, kur moterims ne vieta); LRT diskusija apie globalizaciją – tvėriau 5 min.; latvių spaudos perliukai (nes „Latvia – nice place“); užkandžiui – saldainis iš MRU stendo ir obuolys, sugraužtas po Išminties prekystaliu; dosniausias mugės stendas – „Kitos knygos“ – banketas ir rašytojų plepesiai; N. Putinaitės knygos pristatymo paskutinis sakinys: Vienas Dievas yra šventas. – Aleliuja!

Antroji mugės diena: žmonės TIKRAI perka knygas kaip išprotėję; mano laimikis – dar 5 kg knygų; dabar jau beveik visos (na, pusė jų) pagal sąrašiuką; Donskis galėjo parašyti knygą apie dietą, o Venclova – na, Venclova gali nieko nerašyti, vien kalbėti free style, ir aš ateičiau paklausyt; sako, viskas bus gerai, karo gal nebus (gal); bet šiuolaikinis pasaulis – supuvęs (lyginant su kuo – jų jaunystės laikais?); „jaunystėj pasaulis pagedęs, senatvėj – supuvęs“ (S. Bernotaitė); Violetos Palčinskaitės eilėraštukų niekas turbūt neprisimena irgi dėl to, kad „visi plėšo pasaulį į gabalus – bet mažai, kas surenka“ (S. Šaltenis); Rašytojų kampe mano simpatijos Aušrai Kaziliūnaitei; lenkų poetas nenoriai skaito savo eiles, nes taip sudrasko savo kaukę; lietuviai poetai – užsideda savo kaukes ir sutinka žaisti pagal formatą; paleiskit juos! nekankinkit poetų! – šit žavusis Vytautas Stankus „Versus Aureus“ stende žino visas knygų kainas ir vieną žodį – Sveiki! – vos mane atpažino; vėlyvi pietūs: baltoji mišrainė, sėdint ant kilimo prie salės 5.2; gerai, kad kažkas labai geras parvežė mane po viso šito namo, pas kalvadosą…

Pala – dar buvo mano paskaita apie rašymą, į kurią žmonės vos tilpo. Man buvo smagu! Ačiū visiems, kurie atėjo ir padėjo man suvaidinti viską be video projektoriaus.

Šventė įsibėgėjo!

Iš trečiosios mugės dienos išsinešiau: tik 2 kg knygų; Vanagaitės akmenėlį, ašaras ir žinojimą, kas tie „mūsiškiai“; Sabaliauskaitės žvilgsnį; pojūtį „kaip silkės bačkoj“; Parulskio (51) prisipažinimą, kad jo paauglystė baigėsi; Parulskio knygą nedadarytą (nu! nes į klausimą, kodėl mes turim pirkti jo knygą, atsakė: Todėl, kad ją parašė mylimas autorius.); pasakišką imbiero arbatą (pilvelyje) iš lauko kavinės ant ratukų; Marinos Stepnovos rekomendacijas apie non-fiction; supratimą, kad erzina ne tik Radvilavičiūtės tekstai; dar didesnę pagarbą Solveigai Daugirdaitei ir Lietuvių literatūros institutui; intelektualaus parfumerio kvapų istorijas; įspūdį, kad šiandien Litexpo patalpose pamačiau visą Lietuvą – visų lietuvių tipažus; buvo sunku pamatyti tai per tokį trumpą laiką; pavargau.

Bet rytoj ir vėl ten būsiu: dėl Valdo Papievio ir lietuviukų vaikų Australijoje, kuriems turiu parvežti knygučių.

Paskutinė mugės diena (kelinta? jau nepamenu). Naktį sapnavau knygų lentynas ir žmones, žmones, žmones. Bevaikštant šiandien mane vienu metu net užsupo ir ėmė pykinti – jūros liga nuo to nesibaigiančio srauto… Bet gerai, nuo pradžių – nuo dešimtos ryto:

Prie „Židinio“ stendo randu Putinaitės „Nugenėtą pušį“ ir ketinu ją pirkti. Darbutoja man sako: „Jūs kelias pirkit, nes čia viskas, kas liko. Kitas leidimas pasirodys tik po dviejų savaičių. Galėsit už kampo dvigubai brangiau parduot.“ (Įdomus komercinis pasiūlymas, bet atsisakau.) Mudvi pajuokaujam, kad Oleko sukeltas skandalas autorei davė daugiau naudos, nei būtų davusi Patriotų premija.

Knygos „Odilė“ pristatyme greta manęs sėdi hyperaktyvi močiutė, kuriai iš salės galo kažkas perduoda lapelį su klausimu Papieviui. Močiutė bumbėdama perduoda lapelį, prieš tai uždavusi savo klausimą („Kaip toks JAUNAS žmogus gali būti toks išmintingas?“). O klausimas perduotame lapelyje maždaug toks: „Kas geriau prieš mirtį – ar pirkti ir skaityti knygas, ar geriau taupyti pinigus paskutinei kelionei į Paryžių?“ (Visi juokiasi.) Pristatymo gale autorius turi padovanoti knygą vienam iš klausėjų, ir jis pasirenka anoniminį lapelio autorių („Nereikės pirkti knygos, ir klausimas bus atsakytas – aišku, ką rinktis…“)

Praeidama pro vieną stendą, sutinku milžiniškas dažytas akis. Moteris mane griebia: Čia yra labai įdomių knygų šeimai… Apie šeimą… – Kokią šeimą? Žvilgt į jų stendo plakatą: Jehova. Merkiu jai akį: Aš ateistė. Jinai susijaudina: O, mes turim geros informacijos ir ateistams! – Aš jums irgi turiu geros informacijos! – Cha cha cha! (Bet jei rimtai, Jehova neturėtų būti non-fiction salėje!)

Su pilosopu Algiu Mickūnu susitinkam netyčia kone kasdien. Šiandien ėjau pro MRU stendą, kur parduoda jo knygą. Pasisveikinau priėjusi. Jis nusiėmė kaubojišką skrybėlę ir net pabučiavo man ranką. Ir vėl pavadino dukryte… Sakau, nevadinkit manęs dukryte, jūs gi man ne senelis… Juokiasi. Na, negaliu aš ant jo pykt! Vertas grieko „senelis“! Bekalbant paaiškėjo, kad jis iš to paties krašto, kaip ir mano mama – mes abu mokam šiaurės panevėžiškių tarmę (kaip, beje ir dailininkas Eidrigevičius, kuris mugėje dalyvavo).

Einu į savo slaptą privatų tualetą prie salės, kurioje anądien vedžiau paskaitą. Prieš mano akis užsitrenkia durys į koridorių. Šiapus durų liko berniukas, anapus – jo mama. Vyksta „įkaitų drama“ – durys tampomos, stumdomos, skambinama kažkam… Ir šiapus, ir anapus kaupiasi žmonės… Pagaliau jos atidaromos – mama ir vaikas susitinka. Ar labai bijojai? – klausia mama. Vaikas dreba: Taip…

Beplaunant tualete rankas, į vidų (nors lyg ir buvo užrakinta) įsiveržia moteris. Paaiškėja, kad tai mano seniai matyta pažįstama linksmuolė redaktorė, su kuria kadaise tariausi dėl „Dioniso barzdos“ redagavimo. Tuo metu ji negalėjo apsiimti darbo, bet pasiūlė vietoj savęs kitą puikią moterį, kuri suredagavo man dvi knygas. Parašykit man, sako linksmuolė, ir man labai smagu, kad ją šitaip sutikau.

Einu pro „Mano knyga“ stendą ir vėl matau Putinaitės „Nugenėtą pušį“, kurio jau niekur neturėčiau matyti – tik čia ji trečdaliu brangesnė. Sustoju, sakau: „O, jūs dar turit šitą knygą. Nes leidėjai jos tikrai nebeturi. Ryte buvo tik dešimt likę.“ Darbuotoja sako, kad jie tai dar daug jų turi, nes yra platintojai. Ruošiuosi eiti šalin, bet suvokiu, KODĖL jie tiek daug šitos knygos turi: ji padėta nuošalėje. Papasakoju jiems, kad knyga skandalinga ir siūlau padėti atvirai. (Kažkokia pirkėja man pritarė murmėjimu.) Darbuotoja padėkojo ir, tikiuosi, spėjo parduoti visą tiražą.

Salėje vėl susiduriu su ta savo linksmuole redaktore, kuri buvo įsiveržusi į tualetą. Iš kalbos išeina, kad TAI BŪTENT JI laimėjo Papievio knygą už savo užduotą klausimą. Sako: Norėjau, kad būtų linksmesnis pristatymas, nes žinau, kad akademiniai žmonės kartais kalba pernelyg rimtai ir nuobodu…

Kažkas dainuoja, sako L. Tau jau ausyse dainuoja, atsakome mes jai. Paskui visi išgirstame aplodismentus ir tampa aišku, kad vyksta geriausio personažo kostiumo apdovanojimai. Svarstome, kokį kostiumą galėtume pasiūlyti mes. Vienas variantas: L. ir M. šunelis – jei būtų su savimi jį atsivedę – galėtų atstovauti „Brisiaus galą“… Geriausias kostiumas, kurį galėtume dabar parodyti, sako L., – knygnešys…

Pusė penkių vakaro. Paskutinės mugės minutės. Prie mūsų stendo grįžta mergina, kuri prieš valandą labai ilgai vartė mano knygą apie rašymą, tačiau nepirko. Dabar ji klausia, ar nepadarytume nuolaidos. – Kad knyga ir taip su nuolaida, atsakau. – Na, bet visgi… – Tai gal jums dar knygą PDF atsiųsti? – O, būtų įdomu! Pasidalinčiau su draugais!

Ne visi mato knygų mugės finalą, o man šįkart pasisekė pamatyti. Voliojomės jau ant grindų po prekystaliu, juokėmės ir kliedėjom, darėmės foto sesijas būsimiems straipsniams laikraščiuose… Paskutiniai pirkėjai desperatiškai ieškojo TO skaitinio, kurį dar galima nučiupti. (Gal paleisti viską po eurą? Kad nereiktų krauti dėžių.) Pagaliau iš visų pusių pasigirdo pleistrų klijavimas ant dėžių… Ir mūsų stendas susiruošė sutikti mugės finalą. Kai balsas garsiakalbyje pranešė apie galą – visose salėse plojo. Plojau ir aš. Lėktuvas nutūpė sėkmingai.

Eidama į troleibuso stotelę staiga pamačiau KNYGNEŠĮ – gyvą personažą, kuriam niekas o niekas nedavė prizo už geriausią kostiumą… Bet tai geriausias kostiumas, kurį šioje mugėj mačiau. Beje, išskyrus barzdą, mes su juo labai panašūs – aš irgi šiandien namo tempiau pilną kuprinę knygų ir dar maišą rankoje…

Knygų šventė man tuo nesibaigia: šią savatę keliausiu į Šiaulius, paskui į Panevėžį, Akmenę, Kauną, Uteną, turbūt apsilankysiu ir Klaipėdoje. Greitai pranešiu tikslią renginių vietą ir laiką.

Iki susitikimų!

Tagged: Algis Mickūnas, Aušra Kaziliūnaitė, Dioniso barzda, Giedra Radvilavičiūtė, knygnešys, Knygų mugė, Laisvojo rašymo elementai, Leonidas Donskis, Marina Stepnova, Nerija Putinaitė, Rūta Vanagaitė, Sigitas Parulskis, Solveiga Daugirdaitė, Tomas Venclova, Valdas Papievis, Violeta Palčinskaitė, Vytautas Stankus

Jovarai: žiemos desertai

Filosofinis sniegas su Nyka-Niliūnu, simfonijos ir kakofonijos, Dangvydės chrizantemų erotika, Cicėnaitės žmogus su neišbaigta siela, Railos paminklas apsivogusiam Cvirkai, Žemaitės feministinės žąsys, nabokoviško laiko formulė, Knausgaardo ir Ferrantes sąlyčio taškas, maginis mąstymas, rašymas, Sontag – sekmadienis – kepimo ir skaitymo lizduose metas.

* * *

Visų pirma noriu iš širdies padėkoti šio „Jovarų“ numerio padėjėjams – šįkart jų skaičius rekordinis, todėl pirmą kartą į maketą netilpo visa mano numatyta medžiaga. Ir gerai. Kad taip ir toliau! O aš stengsiuosi tobulinti maketavimo įgūdžius…

Numerį pradedame nuo rašytojos Akvilinos Cicėnaitės pasakojimo, kuriame ji atranda sąlyčio tašką tarp Vilniaus ir Naujosios Zelandijos personažų, tiksliau, tikrų, realiai gyvenusių personų, kurios iki savo mirties tarsi iškrito iš bendros aplinkos, bet po mirties – įkrito į bendrąją sąmonę ir tapo kone mistiniais.

Toliau – archetipines figūras kitu kampu mato poetė Neringa Dangvydė – tikiuosi, kad jus, kaip ir mane, užsups švelniai erotiški, tarsi praeito laiko prislopinti vaizdiniai ir jauduliai, kuriuos patiria senovės graikų vardais šaukiamos moterys.

Poeto Nykos-Niliūno rinkinyje „Žiemos teologija“ radau nemažai eilių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su metų laikais, ypač – žiema. Manau, ne vieną mane šio poeto kūryboje traukia ne tik gilus išjautimas, bet ir intelektas, pasaulietinis išsilavinimas, tarp eilučių gimstanti idėja, nuorodos į minties meną – filosofiją… Deja, kitas mūsų autorius – Bronys Raila – apžvelgdamas Nykos-Niliūno kūrybą ištaria: „Neabejoju, kad jis nepatenkintas juoksis ir manęs jokiu būdu nepaklausys, bet su didžiausiu nuoširdumu norėčiau sušukti: mielasai, siųski velniop tas taip sunkias filosofuojančias simfonijas ir kakofonijas, sonatas ir fanfaronatas, elegijas ir šveplegijas, o taip pat visas discobolos, velniobolos ir infernobolos… Nieko doro iš to ilgainiui neliks. Tai nuobodus dalykas poezijoje. Ir nuobodžiausias skaitytojui…“ Nežinau, ar labai juokėsi Nyka-Niliūnas, bet aš, tokius sakinius radusi, tikrai nusišypsojau.

Pats Bronys Raila tikrai nuostabus tipas! Renku visas jo knygas, kurias tik Melburno biblioteka „išmeta“ pasiėmimui. Šiandien negaliu tvirtai pasakyti, ar Raila man yra autoritetas, ar išvis jis gali būti patikimas pasakotojas. Tačiau faktas: egzode būdamas prirašė tomų tomus publicistikos, pasisakė aktualiausiomis to meto temomis, skaitė ne tik angliškai, bet ir prancūziškai, jo tekstai šmaikštūs ir išsamūs, ir visuomet su tvirta autoriaus nuomone. Kodėl juo nepasitikiu? Todėl, kad jis pagal politines pažiūras, paprastai tariant, – išverstaskūris. Jei tai ir ne faktas, tai bent įtarimas. Štai, kad ir istoriko Mindaugo Tamošaičio neseniai (2010 m.) išleistos knygos „Didysis apakimas“ priede cituojami keturi originalūs Railos eilėraščiai, sukurti neva svarstant, ar likti sovietų okupuotoje Lietuvoje, o jeigu taip – tai juk verta ir teisinga eilėmis pašlovinti „Didijį Brolį“:

Dėkui tau, raudonarmieti,

Mūs kraštan kad atvykai,

Kad nuskriaustąjį valstietį

Iš vargų išvadavai.

Ir taip toliau… Ketinu palikti ir šį, ir kitus, ateityje spausdinsimus, Railos tekstus jūsų, skaitytojai, sveiko proto teismui. Kaip pasakytų anglai: priimkite su druskos žiupsniu – skeptiškai. Kita vertus, man tokie žmonės, kurie keičia pažiūras, o ne aklai laikosi sykį prisiimtos ideologijos, atrodo psichiškai sveikesni… Kaip mini Raila, atsiversti iš komunistų jau nebegalėjo Petras Cvirka – per toli buvo nuėjęs – apie tai ir apie „leninistines formules“ šio numerio Railos straipsnis, stulbinantis savo finaline pastraipa. Vartosi kapuose mūsų protėviai, galvojau skaitydama, oi, vartosi… Daugelis nebūtų patikėję, jei būtum išpranašavęs tai, kas vyksta nūdien: kad akivaizdus tėvynės išdavikas gali stypsoti sostinės parke granito statulos pavidalu ir tikėtis būti toleruojamas.

Apie smagesnius dalykus – knygų skaitymą. Tekstuose, kuriuos parinkau publikacijai, pajutau aistrą ir nuoširdumą, mėgavimąsi knyga kaip įvykiu, knyga kaip šventės ar nuotykio pojūčiu. Rūtos pasidalinimas intymus ir mąslus. Inga strimgalviais neria į meilės avantiūrą – per Nabokovą (kaip reiškinį) ir Lilos Zanganeh knygą apie tai, kaip ji skaito Nabokovą. Koks smagiai painus ménage à trois!

Šitie tekstai įkvėpė mėgėjiškų nuotraukų ciklą „Skaitymo lizdas“ – šio numerio padėjėjai (gyvieji) atsiuntė nuotraukas su vieta, kur jie įsitaiso skaityti. Tuose kadruose ne tiek poezija, kiek gyvenimo proza, įgavusi melsvą vienišumo, susitelkimo, uždarumo atspalvį. Kontakto zona. Sąlyčio taškas. Neieškokim ypatingo grožio ar prabangos. Labiau patogumo. (Tuoj bus uždegta ir atsukta į puslapį lempa, tuoj tuoj prasidės…)

Du garsūs vardai šiame numeryje – prieš keletą metų man dideliu skaitymo įvykiu tapęs norvegas Karlas Ove Knausgaardas ir nauja svarbi pažintis, įvykusi šiais metais, tiesą sakant, vos prieš kelias savaites – italė Elena Ferrante, nerodanti publikai savo veido. Abiejų autorių knygų vertimo į lietuvių kalbą dar teks palaukti. Tiesa, jau seniausiai yra išleista lietuviškai Knausgaardo „Anapus pasaulio“, bet kažin, ar kas ryšis versti šešių tomų romaną „Mano kova“ („Min Kamp“), kuris tik kitais metais bus baigtas išversti į anglų (netrukus griebsiu skaityti penktąją dalį – kai pasirodys). Ferrante kartais lyginama su Knausgaardu, ir man taip pat kilo noras juos pastatyti greta. Ferrante yra tarsi dangaus atsakas į mano retorinį šūksnį, po to, kai atradau Knausgaardą: kodėl moterys nerašo taip pat stipriai ir atvirai?! Tai štai, rašo, ir jau seniai. Žodžiu, esu laiminga, kad tie du žmonės egzistuoja, ir su jais galiu sudaryti savo ménage à trois… Man jie svarbūs ir kaip autoriai, judinantys klausimą: kas yra rašymas? Jie nepradeda rašyti nuo reveranso kanonui – pradeda nuo veidrodžio, sąlyčio taško, nuo gilaus žvilgsnio į save.

Trečias didelis vardas – Susana Sontag. Ištrauka iš jos dienoraščio leidžia matyti, kaip veikė šios intelektualės protas, kas buvo rašoma paraštėse, išgyvenama juodraščiuose. Jei skaitysite visą jos dienoraščių knygą (į mano rankas pateko tik vienas tomas), pajusite, kiek daug skausmo ir savikritikos, kiek daug nemeilės, vienatvės, bet ir gyvenimo šventės apraiškų patyrė Sontag, moteris, kuri nelaikė savęs nei talentinga rašytoja, nei įtakinga intelektuale, nei mėgstamu foto modeliu, bet buvo visa tai – ir dar daugiau – vienoje.

Tiesa, ar žinote, kad šie metai Lietuvoje paskelbti Žemaitės metais? (Baigėsi Donelaičio metai.) Ta proga skaitinėjau Žemaitės raštus ir radau straipsnį, kuriame prieš akis stoja lietuviškojo feminizmo priešistorė. Kadangi tekstas paimtas iš sovietmečiu leistos knygos, jį irgi reiktų skaityti „su druskos žiupsniu“, nes už red. kolegijos taisymus neatsakau. Pavyzdžiui, įtariu, kad Žemaitė žodį „Dievas“ visgi rašė iš didžiosios. (Beje, visų senų tekstų kalbos tyčia netaisau, nebent matau akivaizdžią korektūros klaidą arba žodžio formą, kuri gali būti nesuprantama nūdienos skaitytojui.) Žemaitės straipsnis kutena savo žaismingu tonu: taip sau ramiai porina, porina, staiga įterpia kokį anekdotą, vaizdelį iš sodžiaus ar miesto tikrovės, ir vėl toliau porina, protina toji kieta baba. Vienas malonumas skaityti. Koks pastabumas, koks humoras! Tokio neretai pritrūksta šiandienos feministėms ir feministams… Kaip nebūtų keista, kai kurios „smetoninės“ problemos aktualios ir šiandien – smurtas šeimoje, kai kurių moterų durnumas ir kentėjimas po „vyro kumščia“. Tas pats ir galimas sprendimas ateina į galvą: moterų apšvieta. Nes tik tamsios moterys mušamos džiaugiasi, kad jas vyrai taip myli, o atvykus policijai gina savo gaidelį, nes „nekaltas jis, geras, tik kažkas jam užėjo“…

Tuo tarpu laimingos ir mylimos moterys kepa pyragus ir netgi rašo knygas apie pyragų kepimą. Su dideliu apetitu pristatau šio numerio viešnią – Jurgitą Vaskel. Jos žiemos vaizdų novelė – naktinio Vilniaus šviesos – primins apie tai, kad šaltasis metų laikas gali būti ir šiltasis, jaukusis, gundantis ir magiškas. Man bežiūrint į Jurgitos nuotraukas – ypač vartant jos žurnalą „Duonos ir žaidimų“ – apima noras laižyti kompiuterio ekraną. Jei ir jums atsitiks panašiai – išbandykite vieną kitą Jurgitos receptą ir susirangykite savo skaitymo lizde su pyrago lėkšte ir knyga. Tegu namai pakvips švente, Kalėdos niekada nesibaigs, o skaitymo nuotykiai – tęsis…

Iki pasimatymo Knygų mugėje!

Sandra Bernotaitė

* * *

Kitam „Jovarų“ numeriui siųskite savo foto noveles – nuotraukų girliandas. Taip pat nesivaržykite ir aprašykite vienos ar kelių knygų skaitymo avantiūrą rubrikai „Aš ir knyga“. Jei esate vertėjas iš kurios nors užsienio kalbos – pasisiūlykite ką nors išversti. Turime aktualių tekstų, kuriuos su jūsų pagalba būtų smagu publikuoti. O gal ką nors tokio jau radote? Jūsų iniciatyvos lauksime iki balandžio mėnesio pabaigos.

Rašykite: jovarotiltai@gmail.com

Skaitykite „Jovarų“ ziną puslapyje http://www.jovarotiltai.com arba čia: nuoroda

Tagged: Akvilina Cicėnaitė, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Bronys Raila, Elena Ferrante, feminizmas, Jovarai, Jurgita Vaskel, Karl Ove Knausgaard, Mindaugas Tamošaitis, Neringa Dangvydė, Petras Cvirka, Susan Sontag, Vladimir Nabokov, Žemaitė