Sandra Bernotaitė's Blog, page 3

Ponios Nabokovos lankymas

[image error]

(Martin Amis „Visiting Mrs Nabokov and Other Excursions“)

He also remembered that the hotel was drab and cheap, and abjectly stood next to another, much better hotel, through the rez-de-chaussée of which you could make out the phantoms of pale tables and underwater waiters…

Taip pat prisiminė, jog viešbutis nutriušęs, pigus ir stovi nemaloniai arti kito, daug geresnio viešbučio, kurio rez-de-chaussée galėjai įžvelgti vaiduokliškai blyškius stalus ir padavėjus po vandeniu…

Šie žodžiai iš vėlyvosios apysakos „Permatomi daiktai“ („Transparent Things“) plūstelėjo į mane beeinant iš savo baisiųjų nakvynės namų (dvokiantys radiatoriai, kambarių aptarnavimas „kaip pasiseks“, lova kaip hamakas) į spindinčią Montreux Palace Hotel citadelę, kurioje 1961–aisiais apsigyveno Nabokovai ir kurios senojo sparno septintajame aukšte Véra Jevsejevna Nabokova pastaruosius ketverius metus gyveno viena.

Bet kodėl Montro, spėliojau, ir kodėl viešbutis? Kai BBC atvyko į Montro įrašyti interviu, kuris dabar žinomas kaip „paskutinis interviu“, Nabokovas pakomentavo: „Retkarčiais vis flirtavau su idėja įsigyti vilą. Galiu įsivaizduoti patogius baldus, efektyvias signalizacijas nuo vagių, tačiau nepajėgiu įsivaizduoti adekvataus aptarnaujančio personalo. Seniesiems prižiūrėtojams reikia laiko pasenti, o aš spėlioju, kiek to laiko man dar likę.“ Žurnalistas Robertas Robertsonas apie Montro viešbutį sakė, kad jis sukelia „įdomų įspūdį, jog vaikštai senoje fotografijoje“. Klajodamas ežero pakrantės saulėje ir rūkuose, galvojau apie praeity likusius ir saugius idealizuotos berniukiškos vaikystės parkus. Šveicarų vaikai ant pačiūžų – aprengti nepriekaištingai, tobulai švarūs. Šveicariški mašalai, užsiėmę savais reikalais, pernelyg civilizuoti, kad spiestųsi ir geltų.

Nabokovai gyveno dvidešimtojo amžiaus įvykių sukūryje – bendras, beveik noveletiško spindesio, grėsmės ir tragedijos kupinas, gyvenimas: priverstinė emigracija iš revoliucinės Rusijos (kur jaunasis Vladimiras – paauglys pleibojus, poetas ir milijonierius); Veimaro Vokietijos isterija ir hiperinfliacija (Nabokovo tėvas, aktyvus liberalų veikėjas V. D. Nabokovas, nužudytas Berlyne, politinio susirinkimo metu); nepatikimas apsistojimas Prancūzijoje, šalį užgrobus vokiečiams; ir tuomet – paskutinės minutės pabėgimas (Véra – žydė) į svetingą Naujojo Pasaulio tuštumą.

Amerikoje Nabokovas atidirbo dvidešimt sunkių metų literatūros ir akademijos konvejeryje. Tuo tarpu jam kilo užduotis iš rusų romanisto reinkarnuoti save į anglų romanistą (plačiąja prasme). Negrįžtamai pasiturintis – t. y. laisvas – jis tapo „Lolitos“ (1959) dėka. Tad nenuostabus Nabokovų pasirinkimas sugrįžti į, kaip Humbertas Humbertas įvardina, „savo lakuotus, žaislinio ryškumo šveicarų kaimelius ir gausiai apdainuotas alpes“ bei kabančias Montro vejas. Kadangi, nežiūrint visų tų siužeto posūkių ir incidentų, Vladimiro ir Véros Nabokovų gyvenime buvo aiški tema – pasišventimas. Jiedu atvyko į Montro sutvarkyti oeuvre, prižiūrėti ankstesniųjų darbų vertimus ir saugioje nuošalėje kurti paskutiniuosius romanus.

Ponia Nabokova kantriai laukė manęs viename iš bendrųjų Montreux Palace Hotel kambarių su kolonomis. „Ko norėtumėt? – paklausė iškart. – Viskio? Džino? Ko tik pageidausite.“ 11.30 val. ryto man tai pasirodė liberalus pasiūlymas. Pasirinkau vyną, tuo tarpu ponia Nabokova užsisakė „J&B“ – arba „Čei ir Py“ (jos anglų kalbos akcentas stiprus, bet visgi kiek nedrąsus). Besišypsantis padavėjas buvo šmaikštus ir raminantis; sklinda gandai, kad Vladimiras Nabokovas buvo nesuvaldomai dosnus arbatpinigių, ir jo žmona akivaizdžiai išliko viena personalo globėjų. Ji kukliai siurbsnojo viskį, kurio iki galo neišgėrė. Ji buvo, manyčiau, tiesiog širdinga. Kada tik bandžiau už ką nors atsiskaityti, ponia Nabokova tvirtai įsikišdavo. „Ne, palikit tai man – tai mano šventė.“

Jos plaukai tankūs, balti, o akys išraiškingos, ironiškos. Pastaruoju metu gan apsirgusi – kiek susilpnėjo klausa, vaikščiojimui reikia lazdelės; bet net ir dabar, einant aštuntą dešimtį, jos giliai jausmingas veidas nušviestas moteriškumo šviesos. Visų pirma tai humoro paženklintas veidas. „V. N.“, kaip ji kartais vadina, mėgo didžiuotis, kad jos humoras geresnis, nei bet kurios kada nors gyvenime sutiktos moters, ir nesunku pripažinti ne tik šią, bet ir kitas jo pasididžiavimo priežastis. Tas kuklumo ir natūralaus smalsumo ar šilumos derinys apsunkina interviu. „Bet pakalbėkime apie jus, – pasakys ji. – Ar jūs vedęs?.. Norite vaikų?.. Matotės su šeima?“

Tuomet, kaip ir sutarta, prie mūsų prisijungia Dmitrijus Nabokovas, vienintelis Nabokovų vaikas, figūra, kelianti susidomėjimą pati savaime – automobilių lenktynininkas, alpinistas, pasaulinio garso operos solistas, taip pat ir sėkmingas daugelio savo tėvo romanų vertėjas. Dmitrijus šiuo metu gyvena netoli savo motinos: Lozanos ligoninėje, jei tiksliau, kur po pernai įvykusios įspūdingos autoavarijos baigia ilgą reabilitaciją. Po apsilankymo Montro, nukakus vos kelias mylias, galingas Dmitrijaus automobilis paslaptingai „nuslydo nuo kelio“. Išsivadavęs iš degančios nuolaužos, jis buvo nugabentas ligoninėn, iki kurios, pranašingai, tik dešimt minučių kelio ir kurioje įsikūrusi viena pažangiausių pasaulyje nudegimų klinika. Iš ten Dmitrijus paskambino savo motinai, ramiai pranešdamas, kad nutiko nedidelė avarija ir kad greitai jis vėl užsuks pasimatyti. Tik po kurio laiko Véra sužinojo, kad jos sūnui pasisekė, jog išgyveno.

Kurį laiką gėrėjomės Dmitrijaus sužeidimais, kurie iki šiol matomi, jei nesakysim, kad akis badantys. Kalbėjome apie stulbinantį kūno gebėjimą atsigauti. Spoksodamas į apdegusius Dmitrijaus pirštus, negalėjau neišreikšti pagarbaus susižavėjimo visų pirma stebėtinai kūno savinaikos jėgai. Besakydamas tai, ėmiau gailėtis, kad pradėjau. Tačiau pasirodė, kad šitai nuslydo lengvai. Tuomet Véra su dirbtinu pasidygėjimu paklausė sūnaus, kada nuo jo rankų dings „purpurinis ažūras“ (t. y. ryškiai raudonos pažeistos kraujagyslės). Labai nabokoviškas išsireiškimas. Dmitrijus, kaip ir tėvas, yra aukštas, plinkantis, atletiškas, komunikabilus ir turi įgimtą humoro jausmą; į savo motiną jis kreipiasi su galantišku globėjiškumu. Ponia Nabokova rūpestingai ir su švelniu pasitenkinimu išklausė savo sūnaus ataskaitos apie pagerėjimą, o tada atsigręžė į mane. „Jūs vairuojate?… Tikiuosi, vairuojate labai atsargiai.“

Mudu su Dmitrijumi perėjome į pietų salę, tuo tarpu Véra paliko mus ir pasišalino į savo numerį, pažadėjusi prisijungti kavai. „Tai iki pasimatymo,“ – pasakiau. „Iki greit,“ – tarė ponia Nabokova… Pietaujant netrukus tapo aišku, kad Nabokovų lengvajai industrijai Montro tapo tam tikra bankine įstaiga. Dmitrijus šiuo metu verčia „Permatomus daiktus“ į italų, Véra verčia į rusų „Blyškią ugnį“ (žinoma, samizdatui, nes tokia pat lemtis ištiko ir V. N. išverstą „Lolitą“). Nuolatinis judesys vyksta ir autorinių teisių departamente. Pavyzdžiui, Dmitrijus iki šiol laižosi žaizdas po paskutinės „Lolitos“ adaptacijos Brodvėjuje. „Katastrofa. Tikra katastrofa,“ – kaip vėliau pridūrė jo motina.

Dmitrijaus pečius šiuo metu slegia ypatingai jautri problema. 1977–ųjų birželio 2 dieną mirus Vladimirui Nabokovui, ant jo lekternos gulėjo pusiau baigtas romanas. Dmitrijaus manymu, „Lauros originalas“ („The Original of Laura“) – vienas drąsiausių ir skaidriausių tėvo rašinių; tačiau Nabokovas buvo nepajudinamai nusiteikęs prieš neišbaigtos formos romano publikavimą. Tai siaubinga dilema, viena tų, kurių likę gyvieji Nabokovai jokiais būdais neišsprendė.

Nes už pareigą Vladimirui Nabokovui didesnė yra pareiga literatūros istorijai. Dmitrijus ir Véra širdies gilumoje suvokia tai ir šitai yra tampriai susieta su šeimos garbės svarba. Priminiau jiems „Nabokovo-Wilsono laiškus“ ir liūdną, keistą draugystės iširimą, įamžintą tame susirašinėjime, kai visa baigėsi įtūžiu ir pasipiktinimu Wilsono nepaaiškinama ataka Nabokovo „Eugenijaus Onegino“ vertimo atžvilgiu. „Edmundas Wilsonas, – tarė Dmitrijus atsidūsėdamas. – Man jis patiko. Mokėdavo apsieiti su vaikais. Buvo šiltas, žais-mingas. Iš nosinės galėdavo man padaryti pelę ir priversti ją judėti… Bet ta jo kolosali arogancija – esą mokąs rusų kalbą!“ Arba štai apie neseną įžeidžiantį biografo įvertinimą: Nabokovas buvo „geras žmogus, oi, toks galbūt savotiškas, neišvengiamai daręs klaidų, bet dėl to ne mažiau geras žmogus“. Dmitrijus atlošė galvą, užvertė akis į lubas – gestas, rodantis susierzinimą, kuris, spėju, itin būdingas jo tėvui: „Stulbinama. Arogancija…“

Véra, kurią dabar sutikome šokių salės dydžio ložėje, pademonstravo, kad ji lygiai taip pat bekompromisiškai stoja už savo vyrą ir gina jo atminimą. „Rusiškojo „Blyškios ugnies“ vertimo redaktorius – jis pridarė daug žalos, ir aš atsisakiau priimti bet kokius jo pataisymus… Profesoriaus Karlinskio įžanginį žodį antrajam „Paskaitų apie literatūrą“ tomui vetavau. Parašiau leidėjams ir pasakiau, kad meldžiu juos atšaukti leidimą. Ir jie tai padarė.“ Po kelių akimirksnių ponia Nabokova neteisingai suprato mano pastabą apie pirmąjį „Paskaitų“ tomą, išgirdusi vietoj gerbti – negerbti. „Kaip?“ – paklausė ji. Ir iki tol, kol neišaiškinau savo minties, kiekviena jos kūno dalelė, rodės, drebėjo iš įniršio.

Dabar Dmitrijus atsiprašė ir pasišalino; jis turįs spėti į traukinį, grįžti į Lozanos ligoninę. Prieš atsisveikindamas padavė motinai iškarpų ritinėlį. „Apžvalga „Tribute“, iš Pietų Karolinos… Tėvas paminėtas…“ Tokios kalbos, kaip ir nabokoviškasis pasipiktinimas, būdinga šeimos pasišventimo dalis. Tai byloja apie didį tikėjimą savimi, tačiau tame nėra susireikšminimo. Tai nesavanaudiška, išties beveik neasmeniška lygiai taip pat, kaip neasmeniškas yra menas. Šitoks tonas, kaip įsivaizduoju, labai rusiškas.

Dmitrijus išvyko. Saulė pro aukšus langus skverbėsi link ponios Nabokovos krėslo, ir ji pakėlė ranką, norėdama pridengti skruostus nuo spindulių. Ji parodė man „Vladimiro Nabokovo užrašų“ kopiją, gulėjusią jos skreite, atkreipdama dėmesį į vyro pieštas išgalvotų drugelių iliustracijas (reprodukcijas iš jai asmeniškai priklausančių jo knygų). Pramanytuose lotyniškuose žodžiuose – įvairūs malo-nybiniai jos vardai: verae, verinia, verochka…

Jiedu susitiko 1923–iaisiais Berlyne. Stebėtina, kaip jie nesusitiko iki tol. Pagaliau juk net Sankt Peterburge berniukai iš Teniševo mokyklos dažnai bičiuliaudavosi su mergaitėmis iš Obolensko. Jiedu filmavosi tuose pačiuose vokiečių filmuose kaip statistai. Véra nekaltai apsilankė Vladimiro skaitymuose Berlyno émigré intelektualų rate. „Jis kalbėjo labai pagaviai, – sako Véra. – Jaunystėje buvo nepaprastai gražus.“ Senojoje Rusijoje Véra, kaip ir Nabokovas, augo tokioje pat dvikalbėje aplinkoje; išties Berlyne ji buvo viena iš nedaugelio jo, kaip anglų kalbos mokytojo, rimtų konkurentų. „Bet V. N. dėstė daug dalykų, – tęsė ji. – Kalbų, teniso, bokso. Ir prozodijos, prozodijos.“

Véros tėvas ką tik buvo tapęs mažos leidybinės firmos „Orbis“ bendraįkūrėju. Jaunajam Nabokovui buvo užsakyta išversti Dostojevskį. Véra dirbo biure, norėdama uždirbti kišenpinigių pasijodinėjimams Tiergartene. Jie matė vienas kitą, tačiau nesusitiko kaip reikiant iki daug vėliau, kitų metų labdaros puotoje. Nabokovas ėmė dažnai žaisti šachmatais su Véros tėvu. Laiške motinai jis pasakojo apie poreikį susitupėti. Vėliau apie savo uošvį sakė: „Jis taip gerai supranta, kad mano gyvenime vienintelis dalykas, kurį gebu daryti, yra rašymas.“

Pati Véra turėjo būti irgi gan gerai tai supratusi. Jiedu susituokė 1925–ųjų balandį, ir čia, tiesą sakant, matoma jų istorijos dalis baigiasi.

Ją yra apibūdinę kaip nepaprastai uždarą asmenybę – net uždaresnę, negu jos vyras. Jos savikontrolė, be abejonės, – šiurpinanti, ir gali justi, jog bet kokiai pašaliečio paikystei ar nepagarbai ji būtų griežta. Jaučiau, kad pašnekesiui tęsiantis ir išliekant gan atsargiam ir nekonkrečiam, ponia Nabokova vis labiau nerimauja – tarsi anksčiau ar vėliau privalės atmušti kokį baisiai asmenišką klausimą („Ponia Nabokova, ar esate sutikusi tikrąją Lolitą?“). Galiausiai ji paklausė: „Tie klausimai, kuriuos užduosite. Kur tie klausimai?“

„Na, yra keletas dalykų, – atsakiau. – Jūsų vyras paskyrė visas knygas jums, visas iki vienos. Tai labai neįprasta, ar ne?“

„Tikrai?.. Ką turėčiau atsakyti? Mūsų ryšys buvo labai neįprastas. Bet tai žinojote ir prieš klausdamas. Dar kas nors?“

„Ar jis – ar su juo buvo smagu? – paklausiau bejėgiškai. – Ar jis dažnai juokaudavo? Ar dažnai juokėtės?“

„O, taip. Jo humoras buvo žavingas. Jis buvo žavingas. – tarė ponia Nabokova. – Bet jūs ir tai žinojote.“

Observer, 1981

Post scriptum: Véra Nabokova mirė 1991–aisiais, praėjus dešimčiai metų po mano apsilankymo, kurį čia aprašiau. Per jos laidotuves Dmitrijus Nabokovas pasakė: „Net eidama devintą dešimtį ji padėjo ruošti daugelį savo vyro leidinių, rašė įžangą jo eilių rusiškajam leidimui, padėjo sudarant jo laiškų rinkinį, [ir] skyrė milžiniškas pastangas „Blyškios ugnies“ vertimui į rusų kalbą…“ Per pastarąjį dešimtmetį kartais apsikeisdavome su ja laiškais; kai gimė vaikai, siunčiau jų nuotraukas; kartais reikėdavo pranešti kokią bibliografinę naujieną. Dažnai apie ją galvodavau. Jos portretas man išliko nepaprastai gyvas. Iš dalies, manau, vertinau savo apsilankymo atminimą, nes tai suteikė man gyvą ryšį su jos vyru, kurį visuomet garbinau; atrodė, kad jis gyvena toliau – per ją. Tačiau tai nepaaiškina nepaprasto sukrėtimo, kurį patyriau perskaitęs pranešimą apie jos mirtį.

Iš Dmitrijaus Nabokovo eulogijos (1991 m. balandžio 11 d.):

Prieš pora metų, rizikingos klubo operacijos išvakarėse, mano drąsioji ir rūpestingoji motina paprašė manęs atnešti jos mėgstamą mėlyną suknelę, neva kai kas gali apsilankyti. Mane apėmė nejauki nuojauta, kad jai reikėjo tos suknelės dėl visai kitos priežasties. Tąkart ji išgyveno. Dabar, jos paskutiniame susitikime šiapus, ji aprengta ta pačia suknele.

Motinos pageidavimu jos pelenai turi būti vienoje urnoje su Tėvo pelenais Klarenso kapinėse. Įvykiams pasisukus keistai nabokoviškai, atsirado tam tikrų sunkumų ieškant, kur toji urna yra. Instinktyviai norėjau skambtelti Motinai ir paklausti, ką daryti. Tačiau Motinos, kurios galėčiau paklausti, nebebuvo.

———————————————-

Versta iš esė rinkinio „Visiting Mrs Nabokov and Other Excursions“ (Penguin Books, 1993). 2014 m. rugsėjį Penguin išleido Nabokovo laiškų rinkinį „Letters to Véra“, o man į rankas pateko Michaelo Woodo straipsnis apie nabokoviškos šeimyninės laimės variantą („Dear Poochums“, London Review of Books, Vol. 36, No. 20). Apie rašytoją Martiną Amis sužinojau, skaitydama Christopherio Hitchenso autobiografiją: jiedu su Amis geri bičiuliai, abu britai, kažkuriuo gyvenimo momentu vedę amerikietes ir emigravę į Ameriką („meilės emigrantai“). Teko skaityti Amis romaną „Money“ („Pinigai“). Martino Amis tėvas yra Kingsley Amis – irgi žymus anglų autorius. (S. B.)

Publikuota Jovarų zine 2014 žiema #1: nuoroda.

Tagged: Jovarai, Martin Amis, Vera Nabokov, Vladimir Nabokov

Rašymas be stiliaus

[image error]

Rašydama „Dioniso barzdą“ (jau artėdama prie pabaigos), pasižymėjau keletą minčių:

Draudžiama pamiršti, kad romano tekstas – tik žaidimas.

Bandau išversti egzistencinį nuobodulį į lietuvių kalbą.

Rašymas – kaip siuvimas. Matavimai, eskizai, iškarpos, sukirpimas, audinių derinimas, dygsniavimas baltais siūlais, adatėlės. Galiausiai – tvirta nematoma siūlė, apsiuvai.

Tik tada būna išbaigtas rūbas, kurį galima apsivilkti, pajusti save jame, pamatyti save veidrodyje – tai vis dar aš, tik kitame stiliuje, aš tampu kita per stilių, tampu „kitas stilius“, tačiau tai vis dar aš.

Metafizika – tai, kas už mūsų kūnų. Už mano kūno ribų, juslėmis neapčiuopiama, nepasiekiama.

Metafizika – tai, kas tarp mūsų kūnų: nejuslinės interakcijos, sinchronizacija, intuicija, biolaukai.

Iš žodyno: metafizika – filosofijos atšaka, tyrinėjanti pamatinius principus, tokias abstrakčias koncepcijas, kaip būtis, žinojimas, materija, priežastingumas, tapatybė, laikas, erdvė.

Dvejopa metafizika:

1) tai, kas egzistuoja, yra už patirties (Platonas);

2) patiriami objektai sudaro vienintelę tikrovę (Kantas, Wittgensteinas (loginiai pozityvistai), Hume’as).

Įdomu tai, kad seniau (nepagrįstai) maniau, jog žodis metafizika vartojamas tik platoniškąja prasme. Kadangi metafizika yra mokslas apie pasaulio sandarą – o tai filosofijos didžioji dalis – tai, atsiradus fizikos mokslui, šioji sritis galėtų eiti į pelnytą poilsį. Tai tik apie Vakarų filosofiją. Bet Rytų religijos filosofija gali (ir turi?) likti su kvantine fizika, nes pripažino mitą, alegoriją, paradoksą, nežinojimą, karmą.

Karma yra „kosminis dėsnis“ – visi reiškiniai susiję, mes veikiame vieni kitus, pasaulis veikia kaip vienis. Tai neturi nieko bendro su vakariečių karmos vertimu: priežastingumo dėsnis (lost in translation). Nieko bendro su „karmos valymais“.

Šio romano rašymas man buvo (yra, dar bus) tarsi spektaklis, (du) mėnesius trunkantis performansas, kūryba procese, o ne tik atlikimas. (Nors ir atlikimas – savo pačios kūrinio daugkartinė interpretacija.) Tai spektaklis, kurį kažkas nufilmavo, o dabar teks jį montuoti. Montažo metu gimsta (subręsta) kūrinio forma ir turinys – jų vienovė yra būtina.

Personažas negali būti protingesnis už tokią autorę, kokia ji yra rašymo metu. (O gal gali?) Svarbiausia, kad nebūtų kvailesnis už autorę tokią, kokia ji dabar yra. Galima mokytis iš savo personažų, tačiau nevalia jų durninti.

Grynoji literatūra – tai literatūra, turinti savyje kai kuriuos kino pavyzdžius, kai kuriuos teatro pavyzdžius – ji inkrustuota kitais menais, įskaitant filosofiją. Rašyta, pasinaudojant visomis literatūros privilegijomis.

Jokios priklausomybės kinui, kas dabar madinga. Bet visuomet išlieka priklausomybė muzikai. Šįkart – ne klasikai, o greičiau atonalinei muzikai. Literatūra leidžia veikti tekstu, pačiu tekstu – grynu, nuogu, sans style, o ne vaizdiniais, mizanscenomis, papuošalais.

Literatūra visų pirma yra tekstas – be žanro, nebūtinai kadruotas, nebūtinai vaizdingas. Toks žanras, kalbant popso terminais, artimesnis ne kinui, o džiazui.  Tokiai literatūrai nereikia, kaip kinui, elektros. (Ji turi kitokios elektros.)

Mano romane kuriamas keliasluoksnis naratyvas iš trijų perspektyvų, apvienytų ketvirtuoju žvilgsniu – ne fikcijos pasaulyje, o iš šiapus puslapio, tikrovėje. Be jokios abejonės, tai autorės – moters – žvilgsnis.

Tai romanas apie įžeistą moteriškumą. Per trijų jaunų žmonių charakterių ir santykių studiją, per jų pasaulėjautos prizmę, reliatyvumas pamažu virsta subjektyviu metanaratyvu.

Moteriškumas talpina savyje daug daugiau, negu byloja visuomenės (ir literatūros) stereotipas. Moteriškumas – ne tik tamsa, inercija, sąstingis, laukinis seksualumas, motinystės instinktas, mirtis, bet ir gelmė, išmintis, ramybė, ryšys su metafizika per intuiciją.

(Homo)seksualumo motyvas romane padeda atskleisti vyro ir moters santykio krizę, nesusitelkiant ties politine/socialine jo problematika.

Kūrinio erdvė plyti už gėrio ir blogio. Žvelgiama už moralės ribų; tabu peržengiami, apie juos giliau nesusimąsčius, juos ignoruojant; kuriama begalinio intymumo impresija, išsiskleidžianti per dialogus, kuriuose liečiama žmogaus padėtis pasaulyje.

Jaunų žmonių pasaulyje, kuriame laikas yra ribotas, nors jaunimas to dar nejaučia ar atsisako jausti. Tačiau tiems, kurie išgyveno jaunystę, tas jos laikinumas gali pasirodyti graudus, gal net tragiškas.

Svarbu yra ne tik tai, apie ką pasakojama romane, bet ir tai, apie ką tylima. Negatyvioji erdvė pasako daugiau, negu pozityvioji.

Patiems veikėjams jų situacija atrodo mirtinai rimta, o skaitytojas gali mėgautis viršironija, sekti veikėjų minties linijas, kartais klaidžiojančias už sveiko proto ribų, juoktis iš pseudointelektualaus čiurlenimo.

Neįvyksta nieko itin svarbaus, neatveriama nieko šokiruojančio. Veikia trys mitologizuoti veikėjai, išgyvenantys sustabdyto laiko akimirką – fotografijos kadrą.

Susižavėjusiu žvilgsniu, kurį ir skaitytojui leidžiama patirti, išgyventi, susitapatinus su tyrinėjančia pasakotoja, keliaujama trijų jaunų žmonių gyvenimo ir jausmų kraštovaizdžiu. Landscapes of love.

Dievo nėra, istorija baigėsi, bet pasaulis kuriamas čia ir dabar, iš naujo.

Pasaulis yra žaidžiamas teigiant: tai ne žaidimas.

(2014 m. rugsėjis)

Tagged: Dioniso barzda, idėjų romanas, Ludwig Wittgenstein

Menininkas, Palėpė ir Turgus

[image error]

Iš Amandos Palmer knygos „Prašymo menas arba Kaip nustojau jaudintis ir leidau žmonėms man padėti“ („Art of Asking or How I Learned to Stop Worrying and Let People Help“, Grand Central Publishing, 2014).

* * *

Mūsų santykiai su menininkais yra supisti.

Viena vertus, menininkams plojama už tai, kokie pribloškiantys, gyvenimą keičiantys jų kūriniai, bet tuo pačiu į juos žiūrima su įtarimu, antipatija ir kitais jausmais iš serijos SUSIRASK DARBĄ. Pažiūrėkite į žiniasklaidą: vieną sekundę mes dieviname menininkus, o kitą – demonizuojame. Patys menininkai prisiima šitą vaidmenį ir ratas tampa užburtas; menininkai taip žiūri vieni į kitus ir į save pačius.

Nenuostabu, kad menininkams taip sunku palaikyti romantiškąjį įvaizdį, kurį jie bando įkūnyti ne tik norėdami patenkinti kitus, bet ir peršokti vidinę kokybės kartelę, kuri iškeliama labai anksti, kai dar tik pradeda formuotis meninė tapatybė. Nenuostabu, kad tiek daug menininkų palūžta nuo spaudimo, išprotėja, sėda ant narkotikų, nusižudo arba pasikeičia vardus ir apsigyvena atokiose salose.

Menininkai gali psichiškai užsitrenkti Palėpėje, romantiškoje skylėje. Ten dailininkai, rašytojai ir muzikantai stringa dviejų dimensijų siaubo filme, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jų pačių įvaizdis. Žinot Palėpę. Tai kamarėlė žvakių šviesoje, kur menininkas sėdi su parkeriu, teptuku ir vargsta. Vienas. Girtas. Rūkydamas kaip garvežys. Kurdamas. Kentėdamas. Galbūt ryšėdamas šaliką.

Meninė erdvė yra tikra ir būtina, bet jos forma gali būti kuo įvairiausia, ir tik pradėjusi rašyti Twitteryje suvokiau, kad kūrybos procesui buvau susikūrusi labai griežtas, prietaringas taisykles: Turiu kurti namuose. Man reikia visiško privatumo. Kuriu tyloje. Turiu atrodyti kaip menininkė.

Vieną dieną ėmiau ir sulaužiau savo pačios taisykles su „Lovos daina“ („The Bed Song“), kuriai parašyti man prireikė maždaug dviejų valandų, palikus atverstą kompiuterį ir neišjungtą telefoną. Turėdavau tokią taisyklę: jokių tvytinimų, kol rašau dainą. Tik blogi artistai taip daro. Bet šįkart Twitteryje pranešiau, kad neriu į dainos rašymo sesiją ir atnaujinau profilį nuotraukomis apie procesą su prikeverzotais dainų tekstų eskizais ant pianino. Žmonės mane skatino šūksniais. Baigėsi tuo, kad dabar tai viena iš geriausių mano parašytų dainų. Kas galėjo pagalvot?

Subalansuotas menininkas žino, kada slėptis Palėpėje, kada atverti langus ir kada išeiti į koridorių link virtuvės, kur esti bendruomenė. Svarbiausia yra suprasti, kad nėra taisyklių – kas veikia vieną dieną, vienai dainai, nesuveiks kitai.

Kai kūrinys baigtas, ateina naujas išbandymas. Nusileidus į pirmąjį aukštą ir išėjus pro lauko duris, randi turgų. Ten triukšminga. Mainų prekystaliai, derybų ir barterio šūksniai, klinksintys kasų aparatai. Palyginus su Palėpe, tai atrodo buka ir buitiška – kaip beatrodytų jūsų Palėpės versija – kur iš sapnų gimsta menas.

Kai kuriems menininkams reikia kurti visiškoje ramybėje, bet visi dabar turi techninę galimybę atverti duris, dokumentuoti savo užkulisinius ir pasiruošimo darbui procesus. Dar svarbiau yra tai, kad visi turi įrankius, įgalinančius skleisti kūrinius patiems, dalintis tekstais, muzika, skaitmeniniu būdu iki begalybės padauginta produkcija, ir viskas savo valia – be leidyklų, be CD gamintojų, be kino teatrų. Menas iš kūrėjo lūpų ar parkerio eina tiesiai į auditorijos ausis ir akis. Bet tam, kad tiesiogiai dalintis, menininkas vis tiek turi palikti Palėpę ir patraukti į šurmulingąjį turgų, ir čia yra svarbus momentas: turgavietė – ta vieta, kur reikia bendrauti su žmonėmis. Daugeliui menininkų žmonės kelia baimę.

Bendruomeniškojo Menininko Amžiuje visur aidi klausimas: o kaip bus su intravertiškais ir antisocialiais menininkais, kurie neturi noro palikti Palėpės ir eiti į turgavietę? Kaip tie dainininkai, kurie nenori tvytinti, romanistai, kurie nenori bloginti? Kas atsitiks pasaulio vienišiams selindžeriams?

Turgavietėje daug betvarkės, ji triukšminga ir pilna ligų, kišenvagių, priešgyniautojų ir kritikų. Beveik kiekvienam menininkui dėti savo darbą ant prekystalių gali būti skausminga.

Bet yra kitas būdas: šaukti pro langą. Gali šaukti žemyn, aikštėje esantiems potencialiems savo draugams, savo broliams ir seserims mene, metaforoje, visatos taškų jungtyse, ir pakviesti juos į privatų vakarėlį savo palėpėje.

Iš esmės tai yra minios investavimas.

Minios investavimas – tai, kai randi savo žmones, savo klausytojus, savo skaitytojus ir kuri meną jiems ir su jais. Ne masėms, ne kritikams, bet savo vis didėjančiam draugų ratui. Tai nereiškia, kad esi apsaugotas nuo kritikos. Jei pasilenksi pro langą ir šauksi žemyn savo draugams, tau į galvą gali atskristi obuolys. Bet jei tavo menas palies bent vieną širdį, sugnybs bent vieną nervą, pamatysi žmones tyliai artėjančius prie tavęs ir beldžiančius į tavo duris. Įleisk juos. Pasakyk, kad jie gali atsivesti savo draugus. Pagal galimybę, įpilk vyno.

Jei nemėgsti bendrauti – o daug menininkų to nemėgsta – tau bus sunkiau. Norėdamas patirti žmogiškąjį ryšį, iš esmės rizikuoji. Daugeliu atvejų sėkmingas nepriklausomas antisocialus menininkas turi porininką, kuris kaip atstovas praneša apie jį pro langą gatvei. Kartais tai daro įrašų kompanija. Kartais tai mecenatas. Kartais tai geriausias draugas.

Menas ir komercija per amžių amžius nebuvo lengvai sutariantys sugulovai. Nuolatinės problemos sukergiant meninę išraišką ir pinigus niekada nedings, jos tik keičia formą. Mūsų laikais į menininkus paleidžiama daug obuolių už tai, kad jie bando gauti paramą per minios investavimą: Liaukis save reklamuoti. Tu neturi gėdos! Tokie žodžiai duria menininkui į vietą, kuri jau ir taip buvo jautri. Baimė būti išvadintu neturinčiu gėdos verčia mus darkart susimąstyti, ar verta išvis savo kūriniais dalintis su KUO NORS.

Joks menas ar menininkas neegzistuoja vakuume. Nors menininkams gali būti prieinami naujausi medijų įrankiai, tai nebūtinai reiškia, kad visi skuba jais naudotis. Bent jau yra pasirinkimas: gali arba palikti Palėpę, arba pasikviesti visus pas save, arba pasiųsti ką nors vietoj savęs, kad surinktų minią ir atitemptų ją prie tavo laiptinės.

Perspėjimas: Kiekvienas naujas internetinis kontaktas didina kritikos galimybę. Po kiekvienu nauju tarp jūsų ir bendruomenės ištiestu tiltu – tupi naujas trolių ratelis.

(Vertė Sandra Bernotaitė)

amandapalmer.net

Tagged: Amanda Palmer, Knygų mugė, tinklaraštis

Užmetus akį mugėn

[image error]

Kaip jau minėjau, neatvyksiu į šiemetinę knygų mugę. Bet esu iš tų autorių, kurie mėgsta skaitytojų šurmulį aplink save, su malonumu dalina autografus, šnekučiuojasi, mojuoja pažįstamiems ir nepažįstamiems. Kai buvau jaunesnė, šokdavau naktiniuose klubuose. Knygų mugė – naktinis klubas kitaip. Ir abiem atvejais nevartoju narkotikų, o apsvaigstu kapitaliai.

Ką pirkčiau šių metų mugėje? Prie kurių stendų stovėčiau ilgiau? Kokios naujienos man kristų į akį? Kad nesakytumėte, jog Lietuvoje knygų per daug ir neįmanoma atsirinkti, duosiu savo rekomendacijas, o jūs jau žinosite, ką su jomis daryti.

[image error]

Visų pirma – Elena Ferrante, pirmoji Neapolio keturtomio dalis „Nuostabioji draugė“ (vertė Ieva Mažeikaitė, išleido Alma littera). Nors jau perskaičiau daug Ferrantes knygų (angliškai), vis tiek stočiau į eilę ir nupirkčiau egzempliorių kuriai nors savo draugei ar draugui. Dar nesutikau žmogaus, kuris ant šito skaitinio nepakibtų ilgam.

 

 

 

 

 

[image error]Tada – knyga, kurią paprašiau draugės nupirkti: Jean-Claude Mourlevat ir Anne-Laure Bondoux „Neatplėštas laiškas“. Vertė Akvilė Melkūnaitė, išleido Alma littera. Anotacijoje rašo: „Ši knyga – švelnus humoro ir jaudulio derinys, kuris pažadins jums norą dainuoti, rašyti elektroninius laiškus draugams, gerti žolelių arbatą, padaryti tvarką savo gyvenime, verkti, juoktis, tikėti ir šokti.“ Skaičiau tik pradžią (galima rasti čia), bet jau iškart matau, kad tai – elegantiška knyga rašytojams.

 

 

 

 

[image error]Na, ir kad jau esu prie Alma littera stendo, pasidomėčiau lietuviška šios leidyklos naujiena. Ne tik pasidomėčiau, bet ir pirkčiau, nes pažįstu autorę – ji gyvena Sidnėjuje. Akvilina Cicėnaitė. Nors ir kitas jos knygas skaito suaugusieji (ypač „Niujorko respubliką“), šiais metais – jos debiutas ne jaunų suaugusiųjų kategorijoje. Su „Tylos istorija“ galite susipažinti čia.

 

(Ilgiau prie šio leidybos giganto nestovėsiu, mane domina maži ir specifiniai leidėjai. Daug nesižvalgydama, einu tiesiai prie trijų, kuriuos įsiminiau iš praeitų metų mugės.)

 

 

 

[image error]Leidykla Apostrofa.

Tai leidykla, turinti žmogišką veidą: Giedrę Kadžiulytę. Ji leidžia knygas tų autorių, kuriais tiki. Šios leidyklos autorių kūrybinį kelią seka specifinė auditorija, jų kūriniai tampa reiškiniais, juos mato ir įvertina literatūros ekspertai. Šiais metais Apostrofa išleido trečiąją išverstą estų rašytojo Reino Raudo knygą „Rekonstrukcija“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), bet, jei nesate skaitę Raudo, pradėkite nuo jo romano „Hektoras ir Bernardas“ – jį bruku visiems pažįstamiems, kuriems gali patikti idėjų romanas. Na, o jei ilgėliau pastoviniuosime prie Apostrofos stendo, gal ir dar kas širdin sušnibždės: imk mane. Sunku būtų atsispirti – juk knygos tikrai kokybiškos.

 

 

[image error]Leidykla Charibdė.

Šita leidykla man tokia tyli, keista, bet įdomi. Jų knygos atpažįstamos iš viršelių, o daugelio turinys – intelektualus. Pernai maloniai šnektelėjau su leidyklos… direktore turbūt. Nusipirkau kelias puikias verstines knygutes iš mažų knygučių serijos (norėjosi griebti visų po vieną) ir atradau lietuvių autorę, kuri rašo popsą: Moniką Budinaitę („Knyga ištrintu skyriumi“ ir „Kanifolijos dulkėse“). Perskaičiau. Galiu pagirti – ir leidyklą, ir autorę – už tikėjimą, galbūt ir pažadą, kad bus geriau (mums reikia kokybiško popso!). Charibdės stende reikia čiupti knygas – ypač jei su nuolaida – tokių autorių, kaip Margueritte Duras, Anais Nin, Simone de Beauvoir, Thomas Hardy, Julia Kristeva. Čia net skandalingoji Georgeso Bataille’o „Akies istorija“!

 

[image error]Leidykla Kitos knygos.

Prie šito stendo nesinori stovėti iš lauko pusės, nes viduje, bent jau pernai, buvo furšetas ir linksma kompanija. Net jeigu pamotų prisijungti prie stalo koks žavus pagyvenęs poetas, prieš tai lengvai nusiaubčiau jų stendą. Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“. Michelio Houellebecqo „Kovos lauko išplėtimas“ („Pasidavimą“ perskaičiau pernai). Giulia Enders „Žarnyno žavumynai“ (skaičiau angliškai – nupirkčiau kam nors dovanų). Naomi Klein. Judith Butler. Aušra Kaziliūnaitė. Tai čia vien naujienos, o kas seniau išleista… Kita vertus, Kitos knygos ėmė leisti ir tokius dalykus, kurie verčia gūžčioti pečiais arba apsimesti, kad jų nematai.

 

[image error]Vos nepasimiršo puiki knyga! Siūlau pasidomėti vertimu, jei neskaitote angliškai – naujausias Juliano Barneso romanas apie Šostakovičių „Laiko triukšmas“. Vertė Regina Chijenienė, išleido Baltos lankos (ištrauką skaitykite čia). Dar ši leidykla išleido ir Milano Kunderos naujausią (galbūt paskutinį) romaną „Nereikšmingumo šventė“, bet rekomenduočiau jį tik aistringiems Kunderos mylėtojams: sentimentali vertė.

 

 

 

 

Va, mane jau apėmė mugės karštinė! Jau ir to norisi, ir ano reikia nepamiršti…

Selektyvusis matymas, broliai ir seserys knygose, šioje mugėje labai praverčia. Nes visų knygų nenusipirksi ir juolab neperskaitysi. Gal todėl verta daryti pertraukas ir nulįsti į muzikos salę, kad ten garsai išplautų smegenis, trenktų per veidą, pažadintų iš isterijos. O ten jau netoli ir bukinistų salė: senos geros knygos už kainą, artimesnę tiems laikams, kai buvo litas. Ten gali pasijausti geresniu žmogumi, nes knygai, kaip kokiam katinui, suteiki dar vieną šansą, dar vieną gyvenimą.

Autoriams ir skaitytojams linkiu pasilinksminti, o blogeriams primenu, kad mano knygas galite atsiimti prie „Minties“ platintojų (ne leidyklos!) stendo. Apie akciją rašiau čia.

 

 

Tagged: knygnešys, Knygų mugė

*Akcija* knygų mugės mainai

[image error]

Šiais metais neatvyksiu į Litexpo knygų mugę, bet būsiu neakivaizdžiai — knygomis. Siūlau mainus! Sandros Bernotaitės knyga — už atsiliepimą apie tą knygą jūsų bloge.

Pakaks parašyti, kaip gyvenote su mano knyga jos skaitymo laikotarpiu, pasidalinti tuo įspūdžiu internete ir atsiųsti man nuorodą (nebūtina, bet būtų malonu).

[image error]

KAIP GAUTI KNYGĄ

Vasario 23 d. (ketvirtad.)

Litexpo knygų mugėje, platintojų „Mintis“ stende 

rasti Indrę ir pasakyti jai slaptažodį: *amatas*

Vienam blogeriui — viena knyga.

Bus 3 knygos po 3 vienetus.

„Katė, kurios reikėjo“ 

„Dioniso barzda“ 

„Laisvojo rašymo elementai“

Litexpo.

Ketvirtadienis.

Mintis.

Indrė.

Amatas.

 

 

Tagged: akcija, knyga, knygnešys, Knygų mugė

Jovarai #9: Katė ant šuns kilimėlio

[image error]

Moterų šėlas: Suniti Namjoshi – „Mėlynbarzdis“ kitaip; Sylvia Plath – kūdikis ir manekenai; Vaiva Rykštaitė nuoga blizgina veidrodžius; filmo „Repriza“ vaikinai apkalba merginas; Clarise Lispector prabyla iš kapo; Povilo Šklėriaus saviironiška sofa; karštas Eglės Preines reportažas iš naktinės medžioklės; Siri Hustvedt akistata su Knausgaardo nekonkurencija; Mačernis ir Baudelaire’as prieš ukrainos feminisčių „izda nevozmožna“; @iris ir emigrantė; Salomėjos Nėries atjausta savižudybė; Anaïs Nin geismas nušviesti chaosą.

* * *

Skaitydama muzikantės Amandos Palmer knygą apie meną prašyti „The Art of Asking“, radau sakinį: moterys paprastai būna puikios derybininkės, tačiau jos nemoka prašyti sau. Jos su džiaugsmu prašo kitam, gali išderėti puikų sandėrį kompanijai, daug pinigų, bet… sau gero atlyginimo neišreikalauja. Joms tarsi atrodo, kad nenusipelnė, kad tai nemandagu, įžūlu, nemoteriška. Vyrai tokio nesmagumo nejaučia ir uždirba daugiau. Be to, nemėgsta moterų, kurios bando išsiderėti aukštesnį atlygį. Nemėgsta ir stiprių vadovaujančių moterų, apklausose dažniau priskiria jas kalėms. Skaitau ir atpažįstu: taip, taip, taip! Tai siaubinga, bet taip.

Kai prieš keletą metų į Melburno nacionalinę galeriją atvežė garsių impresionistų parodą, net nepastebėjau, kad joje nebuvo nė vieno moters vardo, nė vieno moters paveikslo. Kai paklausiau savęs, ar žinau bent vienos impresionistės pavardę, supratau, kad atsakymas neigiamas. Maniau, kad moterys užsiėmė daile tik po Antrojo pasaulinio ir tai joms nelabai sekėsi, nes maža dalis pateko į kanoną… Klystu? Šio zino iliustracijos – vien dailininkių paveikslai. Atradau nemažai šedevrų, bet vis dar neįsimenu pavardžių. Todėl čia vardinu tas, kurių darbais iliustruoju: viršelyje Beatrice Offor skaitytoja; moterys ir akordeonas – Gerdos Wegener (jai dažnai pozavo jos vyras transseksualas, apie kurį sukurtas filmas „Danish Girl“); mergaitė su šokio bateliais – Helene Schjerfbeck; mėnulio šviesoje prausiasi Dorothy Webster Hawksley moterys; Louise de Hem ponia žaidžia su kate. Moterys jau seniai mato moteris. Kitaip. (Viena mano draugė siūlo menų pristatymuose rašyti tiesą, pavyzdžiui: „Vyrų impresionistų dailės paroda“.)

Ką dar neseniai suvokiau (irgi su siaubu), tai kad ilgą laiką gyvenime apgaudinėjau save, manydama, jog esu vyro pozicijoje, lygi su vyrais, nes esu menininkė. Nesu vyras, bet tikrai esu vyrų kolegė. Juk kolegos bendrauja, dalinasi informacija, meniniais atradimais, remia vieni kitus, platina vieni kitų darbus, skolinasi, dedikuoja vieni kitiems darbus… Taip aš maniau. Ir kažkaip nepastebėjau, kad taip galvoju tik aš, moteris. Mano kolegos vyrai taip negalvoja. Nesakau, kad visi, bet dauguma, ypač heteroseksualūs mano draugai, visuomet žiūrėjo į mane tik kaip į moterį. Jiems konkurentai yra kiti vyrai menininkai, o moterys – ne kolegės, o meilužės. Buvusios, esamos, būsimos. Moteris galima remti su viltimi permiegoti. Moteris galima girti, auklėti, galbūt net proteguoti, nes jos yra „neprotingi padarėliai, ir jos žaidžia jaunystės spalvomis“ (Vytautas Mačernis). Ko dar apie moteris prirašė Charles Baudelaire’as, rasite zino 36 puslapyje.

Kitas mano susivokimas: tuo tarpu, kai tarsi katė tupėjau ant šuns kilimėlio, nepastebėjau, ką tuo metu veikia kitos katės. Nerėmiau moterų. Kur ten – netgi nemėgau jų. Galėjau laisvai pasišaipyti: kad ir kiek besistengtų, moterims nepavyks būti tokioms genialioms, kaip vyrai. Ar tą patį galvojau ir apie save? Žinoma, ne. Juk tupėjau ant šuns kilimėlio. Maniau, kad irgi esu šuva.

Jei prieš dešimt metų būtum manęs paklausęs, koks yra mano mėgstamiausias rašytojas, būčiau pasakiusi vyro pavardę. Šiandien ta vieta jau užimta moterų. Apie jas – mano straipsnis „Rašymas iš tamsos“ (norėjau nesigirti, kad zine pilna mano tekstų, bet nusprendžiau sulaužyti stereotipą apie kuklias moteris; ten pat ir mano profilio nuotrauka – iš jaunystės laikų). Clarice Lispector, Pauline Reage (Anne Desclos), Marguerite Duras, Kathy Acker, Elena Ferrante, Virginia Woolf, Catherine Breillat, Christine Schutt, Sylvia Plath, Suniti Namjochi, Siri Hustvedt, Anaïs Nin. Lietuvių frontą šiame zine laiko Vaiva Rykštaitė, Eglė Preine, Salomėja Nėris. Gal jos ir rašo iš tamsos, bet laikas ištraukti visas į sąmonės šviesą.

Žinoma, už kiekvienos stiprios moters stovi gražus vyras, kaip mėgstu juokauti. Vyrai yra gražūs padarėliai ir jie mus, moteris, įkvepia mąstyti, diskutuoti, pažvelgti į save iš šalies, pamatyti save jų akimis. Įrodymas – vien jau trumpa ištrauka iš Anais Nin dienoraščio – šitiek vyrų vienu metu! Šiame zine dirginančiai malonūs: Karlas Ove Knausgaardas, Raumondas Jeanas, Charles Baudelaire, Povilas Šklėrius, Airidas Vainoras (@ris) ir kiti „mėlynbarzdžiai“.

Paskelbiau šiuos savo metus feminizmo metais. Ar laikau save feministe? Šiandien galvoju taip: esu humanistė. Šitas žodis irgi nuskriaustas ir išduotas ne mažiau, negu „feminizmas“. Visgi renkuosi vadintis humaniste. Nes netikiu, jog lyčių lygybė gali būti pasiekta tik vienos lyties pastangomis ir tik vienos lyties naudai.

Manau, kad svarbiausia yra žmogus, bendras visų žmogiškumas ir suvokimas – bei aiškus pripažinimas – to, kad lytis mūsų tapatybėje užima labai mažą vietą. Mes visi labiau panašūs, negu skirtingi. Mūsų lytiškumas yra takus, dažnai sunkiai apibrėžiamas, neteisingai ir be malonumo įspraudžiamas į racionalius rėmus. Vis daugiau žmonių suvokia, kad lytiškumas yra spektras, o ne vienas lemties nuosprendis. Norma yra įvairovė, bet ne „dvi lytys, o visa kita – iškrypimai.“

Lyčių lygybę suprantu kaip laisvę mylėti save ir bet kurį kitą žmogų. Kaip lytinę laisvę. Kaip: visos moterys turi teisę nenaudoti makiažo; visi vyrai turi teisę naudoti makiažą.

Tai kodėl reikia brukti moteriškos lyties menininkes, kad visi apie jas sužinotume, jeigu iki šiol kritikai jų neįvertino? Todėl, kad anuomet kūrinius vertino ir kanonus rašė vyrai, įsimylėję savo kolegas vyrus. Tai yra vyrų pasaulis? Tai buvo vyrų pasaulis. Dabar tai žmonių pasaulis, mes visi kuriame jį drauge. Jeigu šiandien apsižvalgėme ir susivokėme, kad buvome kažką pamiršę, pražiūrėję, netekę daug gražių žmonių ir jų kūrinių, tai yra laimė. Geriau vėliau, negu niekada. Tai yra ne praradimo liūdesys, o atradimo šventė.

Pakartosiu Siri Hustvedt žodžius: „Nepakanka tik pastebėti, kad skirtingai priimamas moteriškas vyro tekstas ir moteriškas moters tekstas, nepakanka atkreipti dėmesį į statistiką, kuri iliustruoja lytinę nelygybę literatūroje. Labai svarbu, kad vyrai ir moterys sąmoningai suvoktų pavojų, kuris mums visiems, neabejingiems romano likimui, bado akis: mūsų skaitymo įpročiuose yra kažkas įžeidžiančio ir tuo pat metu kvailo.“

Smagaus skaitymo!

Kito numerio tema – literatūra ir fotografija.

Jovarai 2017 žiema #9 : nuoroda.

Tagged: @iris, Amanda Palmer, Anais Nin, Charles Baudelaire, Clarise Lispector, Eglė Preine, Karl Ove Knausgaard, Louise de Hem, Povilas Šklėrius, Salomėja Nėris, Siri Hustvedt, Suniti Numjoshi, Sylvia Plath, Vaiva Rykštaitė, Vytautas Mačernis

Niekada man (knygų) nebus per daug

[image error]

Kartais iš lietuvių vis išgirstu keistą nusistebėjimą: kiek daug knygynuose knygų! Šitiek daug, sunku išsirinkti, dabar visi rašo! Ypač padaugėjo tų knygų šiais laikais, nes seniau tai… O kas buvo seniau? Kai kas nuklysta į nostalgiškus prisiminimus apie eiles prie deficitinių leidinių. Na, aš irgi esu dėkinga savo mamai už tai, kad, pamačiusi eilę prie knygyno, ji stodavo, laukdavo ir nusipirkdavo tai, ką duodą, ką „išmetė“ – gal tėvas skaitys, gal Sandra. Tarp tų knygų buvo visai gerų. Buvo iš šlamšto. Ar tikrai visi perskaitydavo tai, ką nusipirkdavo? Nebūtinai. Bet tų laikų ir to knygų bado nesiilgiu. Nes tai buvo nepriteklius visomis prasmėmis – kultūrine prasme taip pat. Tik tie, kas gimė kalėjime, nežinojo, ko jiems trūko.

Vienas žmogus, neseniai atvykęs į Australiją iš Lietuvos, man net bandė sakyti, kad Australijos knygynuose knygų mažai, ilgisi lietuviškų knygynų, kur įėjęs gali pavartyti, paskaitinėti, išgerti kavos… Čia jau aš visai sutrikau. Bet pakalbėjus paaiškėjo, kad tas žmogus dar neskaito angliškai, todėl įėjus į australišką knygyną, savaime aišku, skaitinių suprantama kalba rasti nepavyksta. Bet išgerti kavos kai kur galima. Tik dar nesu mačiusi, kad kavinės būtų visai toje pačioje knygų salėje įsikūrusios. Bet kavinės netrukdo, o padeda, jeigu jos yra greta, jeigu galima iš knygyno salės įeiti į kavinės salę.

Melburne to paties tinklo (pavyzdžiui, Readings) knygynai šiek tiek skiriasi vienas nuo kito savo meniu. Pavyzdžiui, aš gyvenu rajone, kur yra mažiau menininkų, daugiau turtingų žmonių, zuja daug mokyklinio ir universitetinio amžiaus jaunimo. Dominančių specifinių knygų pavartyti važiuoju į kitus rajonus, kur kita publika. Lygon gatvės Readings yra didesnės poezijos, filosofijos, žurnalų lentynos. St Kildos Readings visada rasi The New York Books Review išleidžiamą knygų seriją.

Beje, pačiuose knygynuose vyksta susitikimai su autoriais, autografų dalijimas. Readings kas ketvirtį leidžia savo nemokamą laikraštuką, kuriame vien knygų apžvalgos, skaitytojų ir knygynų darbuotojų atsiliepimai apie knygų naujienas, interviu su rašytojais. Man labai patinka knygynų darbuotojų įsitraukimas: lentynos apkabinėtos kortelėmis su jų asmeniškais atsiliepimais apie perskaitytas knygas. (Panašiai čia reklamuojamas vynas alkoholio parduotuvėse: kai kurios vyno ir knygų savybės sutampa!)

Jauti, kad patekai į vietą, kur dirba mylintys literatūrą žmonės. Dažnai patys pardavėjai atrodo ne tik kaip pasišventę skaitytojai, bet taip, tarsi ir patys būtų rašytojai. Nežinau, kodėl taip manau, kas išduoda rašytoją. Keisti akiniai? Keistas uždarumas, drovumas, meilus knygos paglostymas, akių žybtelėjimas, kai paduoda pirkėjui knygą? Jeigu paklausi kurio nors pardavėjo apie ieškomą pavadinimą, tave ne tik nuves prie reikiamos lentynos, bet ir pasidalins savo jausmais: „O, šitą ką tik skaičiau, labai puiki, bet dabar nerandu… A, mūsų sistemoje rodo, kad turėjome devynias, bet jau visas išpirko. Nes ta knyga pateko į Stella apdovanojimų sąrašą. Galiu pasakyti, kuriame mūsų tinklo knygyne dar yra…“ Žodžiu, galima maloniai šnektelti, jeigu juntiesi vienišas.

Nors daugumą knygų užsisakinėju internete (siunčiuosi iš Anglijos), bet visgi pastoviai užsuku į knygynus ir perku iš jų. Nes noriu, kad jie neišnyktų. Nuolat tikrinu jų išpardavimo stalelius, ten kartais randu gerų knygų. Neseniai nusipirkau puikią muzikantės Amandos Palmer knygą „The Art of Asking“ ir tik namie pastebėjau lipduką: su autorės autografu!

Kai kurie knygynai yra nepriklausomi – tie labiausiai išnykimo pavojuje, nes neketina prastūminėti „gerai perkamas“ knygas, negali sau leisti išparduoti „prastai perkamas“. Ten tikrai nežiūri į knygą kaip į dešrą. Ten dirba nuostabūs knygų manjakai.

Susipažinau su dviem žmonėmis, kurie turėjo tokį nepriklausomą knygyną kelias dešimtis metų, bet dabar jau užsidarė, prarado. Tokie maži knygynai ne tik parduoda rinktines knygas, reklamuoja autorius, kuriuos myli ir kuriais tiki, tokie knygynai tampa traukos centru ir augina specifinę skaitytojų auditoriją. (Būtent „specifinės auditorijos“ reikia ir mano knygoms, todėl labai rūpinuosi jų egzistavimu.) Tokiuose knygynuose gimsta pažintys, besitęsiančios visą gyvenimą. Pažintys tarp knygų ir pardavėjų, tarp pardavėjų ir pirkėjų, tarp autorių ir skaitytojų, gal net tarp autorių ir autorių. Neretai tokių knygynų darbuotojai patys rašo ir publikuoja nepriklausomose leidyklose. Bet apie tai – kitą kartą.

Stovėjau tarp Lygon gatvės Readings lentynų anądien, glostinėjau žvilgsniu (ir kartais ranka) koketiškai atkištas knygų nugarėles ir galvojau: ne, dar negaliu išvažiuoti iš šitos šalies. Čia tokie puikūs knygynai! Lietuvoje tokių, deja, labai maža. Tiesą sakant, būtent tokio, kuriame dabar stoviu, tikrai nėra. Čia toks platus pasirinkimas. Net pačiame didžiausiame Vilniaus knygyne – kur ten, netgi Litexpo knygų mugėje! – pasaulinių ir net vietinių naujienų mažai, senesnių leidimų nerasi, nes leidyklos publikuoja, džiaugiasi išpardavusios, ieško kitų „perkamiausių prekių“…

Pusė septynių vakaro, šis knygynas pilnas žmonių, jaunų, pagyvenusių, meniškų, nemeniškų… Vidurvasaris, bet knygynas dirba nuo devynių iki devynių ir bus toks pilnas iki pat darbo dienos pabaigos. Baisiai smagu matyti, kas darosi per kalėdinę karštinę ar prieš Tėvo, Motinos dienos šventes, kai žmonės ieško dovanų. Žinau vieną didelę australų šeimą, kurioje sutarta dovanoti vieni kitiems knygas – paskui visi apsikeičia ir perskaito vieni kitų dovanas.

Žinoma, galėčiau dabar sėdėti prie kompo ir klaidžioti po virtualias knygų lentynas, apžiūrinėti sąrašus. Bet tai nėra tas pats, kas stovėti tarp tikrų lentynų, prie tikrų knygų. Kol kas nepavyko rasti internetiniuose sąrašuose to, ko neieškojau. Mane žavi tai, kad niekada nežinau, ką atrasiu lentynoje, prie ko prisiliesiu, ką atsivertusi perskaitysiu ir užsikabinsiu. Šitas knygas sudėjo į vieną kolekciją ne algoritmas, o dešimtys gyvų žmonių, aistringų skaitytojų – matydama jų pasirinkimus, jaučiuosi bendraujanti su jais. Tikiu, jie tikrai nepasakytų, kad knygų yra per daug.

O dar yra knygų komisai, bet apie juos – irgi kitą kartą.

 

Tagged: knyga, knygnešys, knygynas, Knygų mugė, skaitymas

Alaino de Bottono kultūrinė vaistinė

[image error]

Iš Alain de Botton knygos „The News: A User’s Manual“, Pantheon Books, New York, 2014. (Vertė Sandra Bernotaitė)

Užgriuvo pavasaris, o drauge – vieni iš geriausių šou, pasirodymų, knygų ir renginių. Mūsų kritikai ir žurnalistai teveda jus per tirštą architektūros, literatūros, kino, dailės, šokio, teatro ir džiazo, klasikinės, populiariosios ir country muzikos įvykių sezoną. – Los Angeles Times

1.

Era, kurioje gyvename, neturi lygių kultūrinės prabangos prasme. Žmonija kasmet išleidžia apie 30 tūkst. filmų, 2 mln. knygų ir 100 tūkst. muzikos albumų, o 95 mln. žmonių apsilanko muziejuose ar meno galerijose.

Esant ribotam laikui, nauji informacijos kanalai tiek šioje, tiek ir daugumoje kitų sferų privalo atlikti esminį ir garbingą vaidmenį formuojant mūsų supratimą, į ką turėtume atkreipti dėmesį. Persijoti kūrybiškumo srautą, kad būtume nukreipti pas geriausią nūdienos meną – kultūrinės žiniasklaidos užduotis. Tarpininkauti kuriant laimingą meno ir auditorijos sąjungą – ne ką ne mažiau svarbi kultūrinės žiniasklaidos priedermė.

2.

Žiūrint iš šalies, meno vertintojo ir patarėjo profesija atrodo tiesmukiška, bet, norint atlikti šį darbą ambicingai ir nuosekliai, žiniasklaidai tenka užduoti sau didelį ir, kaip žinia, slidų klausimą: „Kam išties reikalingas menas?“

Šiuolaikiniame pasaulyje beveik vienbalsiai sutariama, kad meno svarba – ypatinga, kone sutampanti su gyvenimo prasme. Šiame išaukštinime slypi spąstai, tarpe kurių – rėmimui skiriami svarūs valstybės ir privačių asmenų fondai, nesuskaičiuojamos aukos meno vardan ir platus menui skiriamas dėmesys tiek viešame, tiek privačiame gyvenime.

Nepaisant tokios pagarbos, esame linkę greičiau besąlygiškai priimti, negu atvirai paaiškinti tokio ypatingo statuso priežastis. Tarytum meno vertė būtų sveiko proto reikalas. Pasiteiravęs, kodėl reikia skaityti knygas, klausytis muzikos ar gėrėtis paveikslais, rizikuoji būti suprastas, kaip nepagarbus arba smulkmeniškai strigęs prie klausimo, į kurį protingi žmonės sau, rodos, jau seniausiai atsakė.

Visgi be gerai išdėstytų argumentų ir dar daugiau – pakankamai aiškiai artikuliuotų argumentų apie meno paskirtį, būtų neįmanoma pristatyti naujausią filmą kaip „must-see“ arba naują knygą kaip „šedevrą“.

3.

Viena galima teorija: menas (šiuo atveju – literatūra, muzika, kinas, teatras ir vizualieji menai) yra gydantysis tarpininkas, kuris veda, drąsina ir guodžia auditoriją, padėdamas žmonėms tapti geresniais.

Meno priemonė padeda mums tvarkytis su daugybe psichologinių silpnybių, kurios be meno būtų sunkiai valdomos: nesugebėjimas suprasti savęs, išmintingai pasijuokti iš savo trūkumų, atjausti kitą ir atleisti, priimti kančios neišvengiamybę neįsijaučiant į aukos vaidmenį, turėti pakankamai vilties, vertinti kasdienybės grožį ir atitinkamai ruoštis mirčiai.

Turint omenyje šias ir dar daug kitų silpnybių, menas turi gydančios galios, nes siūlo mums, pavyzdžiui, poezijos knygą, kurioje išreikštas seniai mums pažįstamas, bet niekad nesuprastas, jausmas; komediją, padedančią mums nusikratyti teisuoliško dirglumo; muzikos albumą – vilties garso takelį; pjesę, kuri siaubą permaino į tragediją; filmą, per meilės vargus išvedantį sveiko proto liniją; arba paveikslą, kviečiantį oriau priimti senėjimą ir ligas.

4.

Tokia atvirai gydomoji meno teorija savo ruožtu nurodo į kultūrinės žiniasklaidos paskirtį: menas turi vesti mūsų vienišas, pasimetusias, išsigandusias ir sugniužusias sielas prie tų kūrinių, kurie turi didžiausią tikimybę padėti išgyventi ir augti.

Kultūros žurnalistas tarsi koks vaistininkas turėtų iš milijono kūrinių išrinkti tuos, kurie potencialiai gali padėti auditorijai įveikti vidinius sunkumus, ir elgtis su meno saugykla taip, tarsi tai būtų gigantiška vaistinė.

Būtų galima po kiekvienos meno kūrinio apžvalgos palikti aiškų nurodymą, panašų į etiketę ant vaistų dėžutės, kuriame būtų pažymėta aptariamojo kūrinio paskirtis – kokia, kokiose aplinkybėse ir kodėl. Apžvalgininkai analizuodami suvoktų, kaip svarbu derinti kūrinius su vidiniais auditorijos išgyvenimais, ir pateiktų savo vertinimus, kaip psichologinius receptus.

Gydomasis požiūris į kultūrinę žiniasklaidą pagausintų atvejus, kai menas sušvelnina asmenines problemas; atvejus, kai perskaitome reikiamą romaną, palengvinantį emocinę traumą; kai pamatome reikiamą paveikslą, sugrąžinantį ramybės pojūtį; reikalingą filmą, išsklaidantį blogą nuotaiką arba nerimtumą – taip sumažėtų vis dar stulbinančiai dažnų atvejų, kai (nepaisant to, jog egzistuoja milijonai kūrinių) vis dėlto nerandame tokio, kuris atlieptų mūsų poreikį skaityti, klausytis ar matyti.

Padedami ambicingesnės kultūrinės žiniasklaidos, galėtume išmokti svarbiais gyvenimo momentais būti ne tokie pikti ir nelaimingi.

5.

Nors atrodo, kad dar niekad neturėjome tokio gero priėjimo prie kultūros, keista ir drauge liūdna, jog rasti reikalingus meno kūrinius yra problematiška. Didžiuojamės technikos išradimais, gaminančiais milijonus knygų, filmų ir atvaizdų, kurie pasiekiami beveik akimirksniu ir dažnai už mažą kainą. Tačiau svaiginančios darbų apimties prieinamumas labai skiriasi nuo žinojimo, kuris iš tų darbų mums tiktų. Iki šiol darėme viską, kad tik menas būtų prieinamas; dar tik brėkšta supratimas, kaip suvesti žmones su tais darbais, kurie, tikėtina, jiems bus reikšmingi.

Dėl to neatitikimo iš dalies kalta kultūrinė žiniasklaida, stovinti kultūros šliuzo viršuje. Kaip ir daugelyje kitų sričių, mus pasiekia klaidinančiai atsitiktinė informacija, nes žurnalistai teikia pirmenybę ne tiems skelbimams, kurie atlieptų kokį nors gerai apgalvotą psichologinį planą, bet nuolankiai vykdo leidyklų, kino teatrų ir muziejų reklaminį kalendorių. Apžvalgų puslapius keičia bestselerių sąrašai arba kino lankomumo skaičiai, tarsi vien pagal populiarumo kriterijų spręstina, ką skaityti ar žiūrėti.

Negana to, nepadeda didelis kultūros žurnalistų pasišventimas pulti tuos meno kūrinius, kurie kritikų buvo nuvertinti kaip nekokybiški. Kad ir kokia tai smagi pramoga publikai, ji turi mažai ką bendro su naudingesne misija: neturinčią laiko ir iškankintą auditoriją bandyti suvesti su išties jai naudingais kūriniais. Sunku pavadinti išmintingu pastangų švaistymą, kai publika supažindinama su kūriniais, apie kurių egzistavimą iki tol neįtarė, vien tam, kad su dideliu entuziazmu būtų pranešta, jog į juos reikia visai nekreipti dėmesio.

Kaip ten bebūtų, susidūrę su techniškai vertu dėmesio kūriniu mums netinkamu metu, galime vis tiek nepajusti rezonanso. Galime skaityti „tobulą“ knygą, žiūrėti filmą ar lankyti akivaizdžiai vertingą parodą, bet vis tiek liksime abejingi, nuobodžiausime ir jausimės kalti, nes kritikai nepakankamai ar netiksliai paaiškino – o geri vaistininkai juk turėtų – kurių simptomų gydymui skirtas šis kūrinys. Keista, tačiau bet kurio kūrinio galima meno vertė labiausiai arba visiškai priklauso nuo auditorijos psichologinių aplinkybių. Tik tais retais atvejais, kai turinys sutampa su vidiniu auditorijos poreikiu, menas gali tapti gyvas – kultūrinė žiniasklaida turėtų treniruotis atpažinti tokius atvejus ir pranešti apie juos, apsiimdama būti vaistininke, išduodančia žmonijai stipriausią gydomają priemonę.

Publikuota: Jovarai 2016 #6 (pavasaris).

Tagged: Alain de Botton, knyga, kritika, rašymo terapija

Apie pralaimėjimo minutę

[image error]

Naktis su katinu (svečiuose pas L). Iki pusės trijų ryto slampinėjo po aplinkinius kiemus, nes viduje išlaikyti nesugebėjau. Pasitikėjau savo įtaka, paleidau pasivaikščioti, maniau, kad šaukiamas pareis. Ne, išėjo. Pažiūrėjom filmą, apie pusę dvylikos nuėjom miegot. Prabudau apie pusę trijų: kur katinas? Nė garso. Viršuje kaimynai kalbasi, rūko, paskui – mylisi. Girdžiu tik moters dejavimą, kuris atrodo suvaidintas, pernelyg tobulas. Net pamaniau, kad jie žiūri filmą. Bet garsas labai tikroviškas, stereo. Tikroviškas, bet sumeluotas. Vyro garsų nesigirdi. Šiek tiek girgžda lova. Paskui katino skambaliukas už tvoros. Paskui ant tvoros – katinas, miauksi, kviečia mane. Išeinu į kiemą, atsiliepiu jam, nešuosi namo, uždarau visas duris. L nenori, kad išleisčiau į kiemą, tegu nuo šiol bus viduje. Prasideda statusų kova. Bet kur tu su katinu pakovosi? Nepasiduodu tris valandas. Miauksi: išleisk. Miauksi: pažiūrėk, kas čia. Miauksi: einam į kiemą? Miauksi: einam valgyt? Nusprendžiu paveikti jį savo valios jėga.

Sakau jam: tavo valia didelė, bet mano – dar didesnė. Vaikeli, aš romanus rašau! Su kuo tu kovoji? Suimu už čiupros – negali nieko padaryt, guli skreite ir šnopuoja tankiai, susijaudinęs, akys išprogusios, uodega viksi, tik paleisk, jau trūkčioja, tik paleisk, kad spriegs iš rankų – ir vėl miau! Pagaunu parsinešu į lovą, numetu, suėmusi už čiupros – daug kailio neteko – ne, aš visai ne pikta, bet griežta, stoviu ant keturių ir šnypščiu ant jo – lyg išsigąsta, bet vis tiek jis stipresnis, vėl miau! Trenkiu per galvą – nestipriai, bet suskamba makaušėlis. Susigūžia. Ima bijoti mano rankų. Tai nėra malonu matyti. Katinas turi veržtis į mano rankas, o ne bijoti. Ar gadinu mūsų santykius? Kam atvežei čia? Varom namo, miau? Ne, eik miegot, pasiguldau šalia, šnopuoja, trūkčioja, tik paleisk – spriegia iš rankų, stovi prie durų ir kiau, kiau…

L ryte klausė, ką veikiau su tuo katinu. Pasakiau, kad skaičiau FB straipsnius – tas tiesa, perskaičiau atsiliepimą apie vieno lietuvių poeto dramą, kurią surežisavo vienas lietuvių teatro genijus, spektaklis tai šūdas toks, jauna kritikė taip ir parašė, poetas pasiuto, nebesupranta pasaulio, jo nebesupranta pasaulis – o man pamoka, man klausimas: ar pati taip nedarau? Ar nekaltinu kritikų už tai, kad mano romanai yra tik asmeninis kerštas pasauliui? Lūzerės kerštas? Ne, aš tikiu, kad rašau gerai. Bet poetas irgi tiki, kad jo pjesė puiki! O režisierius gi negalėjo prastai surežisuoti – pasaulinio lygio genijus! Tai kaip čia išeina, kad šūdas? O auditorija juokiasi ne tose vietose ir ne iš to, dėl ko reiktų juoktis. Pažįstu tą neadekvatumo pojūtį: kai sėdi salėje, kuri juokiasi iš meilės, juokiasi iš tiesos, juokiasi iš žmogiškumo. Nes poetas (arba režisierius) sukūrė tokį spektaklį, kuriame leidžiama iš to juoktis. Tai vadinama „publikos juokinimu“ – viena iš dešimties didžiausių teatrinių nuodėmių yra juokinti publiką be reikalo. Nejuokink publikos be reikalo – tai atsirūgs. Nes norėsi pasakyti rimtai, o ji jau patikėjo, kad atėjo į vodevilinę dramą, šampės įpisusi, pažiūrėti komediantų šou, susitikti su žvaigždėmis, vulgarybės, juokeliai nešvankūs, o poeto širdis tai verkia… Dėl savęs. Turbūt sunku patikėti spektakliu, kuriame rimti personažai tik menininkai, o visi kiti, visų kitų profesijų žmonės – karikatūros. Todėl tikiu jaunąja kritike: spektaklis šūdas.

Kartais skaitau poeto tekstus – tęsia sovietinę tradiciją, pildo tą patį kanoną. Nes jis yra tas aklasis, kaip pats pavadino save, tas, kuris turi vaikščioti po dykumą keturiasdešimt metų. Dabar Lietuvoje madinga alegorija: Mozė vedžioja po dykumą keturiasdešimt metų, kad prasisuktų kartos, kad toji, kuri gimė faraonų nelaisvėje, išmirtų, o naujoji karta būtų laisva ir pasirengusi apsėsti naują, pažadėtąją žemę. Kaip ir visos alegorijos ar metaforos, šitoji turi keletą problemėlių. Gal čia nesiplėsiu. Bet pirmoji būtų: lietuviai nėra klajokliai. Mes niekur neišėjom. Mūsų kaimynai nepasikeitė. Todėl ir kultūra keičiasi labai lėtai, o gal visai nesikeičia. Tie, kurie išėjo keturiasdešimčiai metų – emigrantai. Aš esu viena iš tų, kurie išėjo klajoti po dykumą. Poete, tu niekur net neišėjai, todėl tavo akyse nėra dykumos. Tu vis ten pat, pas faraoną, ir valgai iš jo rankos.

Ar apie tai mąsčiau kovodama su katino valia? Šiek tiek. Galbūt. Kai mąstai, mintis atsiranda kaip nuojauta, beveik be teksto. Kai rašai vieną nuojautą, gaunasi visa ilga pastraipa, visas esė. Ryte L nieko iš to nepapasakojau. Tik pasidalinau smagiausia kovos su katinu minute: savo pralaimėjimo minute.

Nes ėmė švisti, o mes vis dar gaudėm vienas kitą. Katinas jau darėsi panašus į šunelį, kas nebuvo malonu matyti. Patapšnojus ant jo pagalvėlės dėžutėje, paklusniai atsiguldavo. Pamaniau, kad laimėjau. Cha cha. Ir vėl pabėga, ir vėl miau. Kai patupdau ant pagalvėlės, žiūri į mane su siaubu, gal baiminga pagarba, nors kažin, o uodega daužosi kaip šunelio. Vizgina uodegą katinas. Siaubinga. Ar įmanoma pasiekti, kad jis paklustų man, jo vergei? Jis gi karalius. Kas čia dabar darosi? Nuolaidų nebus. Švinta. Žvilgčioju į laikrodį. Ne, nesupykau, neišliejau ant jo savo bendrinių gyvenimo nuoskaudų. Tik sykį paklojau jį pilvu žemyn ant pripučiamo čiužinio, kurį man paklojo miegoti L, ir laikiau tikrai stipriai prispaudusi, tai buvo baisiausia mano priemonė. Nepadėjo, aišku. Švito. Sakau, tuoj prabus paukščiai. Jauti? Tuoj prabus paukščiai. Ir abu klausom: ar čia šarka buvo? Klausom: aha, dar kartą sugirgždė šarka. Tada dar vienas paukštis ir dar kitas. Žiūrim su katinu vienas į kitą: jis dėžutėj, ant pagalvėlės, aš – sėdžiu prie jo ant grindų. Ir staiga katinas, dievaži, nusišypsojo su tokia ironija… Ką – paukščiai, ane? Cha. Viskas, ane? Dabar tikrai einam ten, kur kviečiau. Jokio miau. Jis tylėjo. Sarkastiškai. Taip, sakau (garsiai), prabudo paukščiai, katinėli, todėl mes einam valgyti pusryčių. Tiksliau, tu eini, o aš tau patiekiu.

Jeigu čia tris valandas vyko kova su vampyru iki pirmųjų gaidžių, tai jau nebežinau, kas buvo vampyras. Maniau, kad jis, bet galbūt ir aš. Pralaimėjau. O gal laimėjau? Be žodžių ir miauksėjimų atsistojam abu ir einam virtuvėn. Įdedu maisto. Ėda. Tada atsidūstu ir tarsi paleista nuo užkeikimo einu į savo gultą. Krentu ir užmiegu. Pamiršau, kad katinas be antkaklio netgi: juk nuėmiau, kad L nepažadintų. Nepastebėjau, kad prie L langas atvertas tiek, kad katinas laisvai išlįstų. Miegojau tol, kol visai tapo šviesu. Septintą vėl įkišo galvą į mano kambarį: miau? Atsikėliau ir vėl papildžiau dubenėlį (antrieji katino pusryčiai). Vėl grįžau miegoti. Kai vėl prabudau, buvo beveik devynios, šeimininkai prabudę. Katinas kaip tik grįžinėja pro langą… nes buvo pabėgęs. Kas man beliko? Juoktis.

(iš dienoraščio 2016 sausis)

Tagged: dienoraštis, katinas, smurtas

Išeivė Sandra Bernotaitė barasi

[image error]

 

Kai praeitą kartą buvau Lietuvoje, draugų sūnus dešimtokas, man vos išėjus po viešnagės jų namuose, tėvams atnešė savo vadovėlį ir parodė kalbėjimo potemę numeris vienas, kurią kaip tik matote viršuje. Kai man apie tai papasakojo, iš pradžių nepatikėjau – gal yra kita išeivė Sandra Bernotaitė? Ar tikrai esu išeivė? Išeiviais paprastai vadiname tuos, kurie iš Lietuvos išėjo (pasitraukė) per karą. Kita vertus, pasakymas, kad kalba yra subtili ir šventa erdvė, lyg ir kažkur girdėtas. Tai gal ir mano? Bet kada taip pasisakiau? Iškart neprisiminiau. Bet štai neseniai skaitinėjau savo rašytus straipsnius portalui „Pasaulio lietuvis“ ir radau originalą:

Kalba – tokia subtili, šventa erdvė, vertai saugoma cherubinų – kalbos inspekcijos. Ne tik Lietuva įsisteigė tokią inspekciją. Prancūzija irgi panašią įstaigą turi. Anglai turbūt neturi, bet su siaubu ir moksliniu susidomėjimu stebi greitėjantį savo kalbos kismą, nes kasdien girdi ją darkoma taip smarkiai, kad jau priprato prie jos atmainų kiekio. Iš to irgi kažkas gero išeina: anglakalbiai nesistengia viešai kalbėti bendrine anglų kalba (Queen English), kiekvienas lieka su savo tarme, akcentu, išduodančia rasinę ar geografinę kilmę, gyvenamąją vietą ar net socialinį statusą. Kalbos inspekcija gali pridaryti daugiau žalos, negu naudos, kai ji ima nepaisyti kalbos vartotojų intymaus santykio su savo gimąja kalba. („Vieną legendą kurianti bendrija“, 2 dalis)

Tai visgi taip sakiau. Mokytojai necitavo viso sakinio, nes tuomet mokiniai gal pajustų potekstėje ironiją, net jeigu iškart nesuprastų, ką reiškia žodis cherubinai (nesunku sužinoti pagūglinus). Nekalbant jau apie problemą, kurią perteikiau visa pastraipa. Jei dirbčiau mokytoja, man daug įdomesnė mokinių aptarimui būtų kita citata:

Kalbos inspekcija gali pridaryti daugiau žalos, negu naudos, kai ji ima nepaisyti kalbos vartotojų intymaus santykio su savo gimąja kalba.

Bet gerai. Ką apie tai mano patys mokiniai? Paieškojusi internete radau tris, kaip suprantu, pačių mokinių parašytus planelius, apie ką pilstyti, gavus tokią temą. Štai pavyzdžiai (kalbos netaisiau):

Variantas #1:

Pirmiausia reikia aptarti lietuvių kalbos svarbą, kaip visuomenės vienybės pagrindą. Apkalbėti kalbos bruožus ir istoriją, juk lietuvių kalba yra laikoma viena seniausių kalbų pasaulyje. Prisiminti okupacinius  laikus, kai mūsų tautą norėta nustumti į užmarštį, buvo stengiamasi sunaikinti mūsų kalbą ir kaip mūsų protėviai kovojo dėl jos išsaugojimo. Pateikti knygnešius kaip pavyzdi. Maskvos politikos norą kontroliuoti visas lietuvių meno ir kultūros sritis. Vėliau pereiti prie šių dienų visuomenės požiūrio į kalbos išsaugojimą. Pateikti prezidentės D. Grybauskaitės požiūri ir skatinimą išsaugoti nacionalinę kalbą. Aptarti anglų kalbos įsiveržimą į šių dienų gyvenimą. Pateikti pavyzdžių, kur susiduriame su ja, pavyzdžiui angliškų žodžių sulietuvinimas: plėjeris, failas. Apkalbėti kalbininkų darbo specifiką, kaip visuomenė reaguoja į įvairius naujadarus. Išsakyti savo požiūrį į tai kaip reikia saugoti ir tausoti gimtąją kalbą.

Variantas #2:

Gimtoji kalba – tai tarsi šventa erdvė, kurią svarbu saugoti. Gal būt kai kurie žmonės nepakankamai vertina savo kalbą. Neretai kalba būna iškraipoma, įsipina svetimybės. Ar mūsų pažystami žmonės vartoja taisyklingą kalbą, o gal būt neretai kalba buitiškai? Pavyzdžiui, kaip bendrauja emigrantai? Ar tie žmonės dažnai naudoja svetimybes, ar jų kalbėjimo stilius pasikeičia pabuvus svečioje šalyje? Žinoma Lietuvoje daug išsilavinusių žmonių, kurie lietuvių kalbą vertina ir tausoja. Tikrai galime remtis lietuvių parašytomis knygomis. Pavyzdžiui apie pirmąją lietuvišką knygą – M. Mažvydas Katekizmas „ žino bene kiekvienas žmogus ir iki šių laikų mokykloje skaitome lietuvių rašytojų knygas. Knygos – tai puikus būdas pabrėžti lietuvių kalbos tausojimą. Įdomu ar šiuolaikinis žmogus mėgsta skaityti, ar dažnai renkasi lietuvių autorių knygas?

Variantas #3:

Nuo seniausių laikų kiekviena tauta rūpinasi savo gimtąja kalba. Ne išimtis ir lietuvių tauta, veikiama kitų kalbų. Kai kalba užgožiama, iš dalies pasislepia šalies kultūra bei individualumas, o žmonės įsilieja į bendrą masę. Gaila, bet gimtosios kalbos reikšmė menksta, nors kalba svarbi tiek tautos, tiek atskiro individo gyvenime. Dėl globalizacijos vyresnio amžiaus žmonės nebegali perskaityti ne gimtąja kalba užrašytų kavinių pavadinimų ar prekių etikečių, tačiau galbūt tai natūralu – pasaulis panašėja, o gimtoji kalba tampa itin saugoma vertybe, kurią remia įvairios iniciatyvos ir mūsų asmeninis pasirinkimas kalbėti taisyklingai. Galima sakyti, jog kalbos gyvenimas panašus į žmogaus: gyva tol, kol skamba lūpose. (…) [šito teksto tęsinį galima parsisiųsti susimokėjus]

Lietuvos politikų ir kt. oratorių pradžiamokslis? Juokas pro ašaras…

Pirmasis „rašytojas“ neskiria žodžių aptarti ir apkalbėti reikšmės (gal svetimkalbis?). Perskaičius patarimą įterpti Prezidentės nuomonę apie „nacionalinės kalbos“ išsaugojimą, į galvą ateina pavardės Leninas, Stalinas, Hitleris… Antrasis patarėjas retoriškai klausia, kaip aplinkoje žmonės kalba: taisyklingai ar buitiškai? Galiu atsakyti: buitinė aplinka, laimei, yra ta sritis, kur kalbėtojas turi visišką laisvę nuo mokytojų, kalbos inspektorių ir visų kitų kritikų, todėl buitiškai kalbėti galime bet kaip.

Kai randi paminėtą Mažvydo pavardę – kurią žino „bene kiekvienas žmogus“ – gero nelauk. O jei rimtai, tai yra ženklas, kad mokinys kalba tai, ką nori girdėti mokytojas, t. y. mokinys mokosi meluoti, kalbėti nieko nepasakydamas, pilstyti iš tuščio į kiaurą, vartoti žodžius ir sąvokas, kurių nesupranta, bet kurios skamba tarsi protingos: „Knygos – tai puikus būdas pabrėžti lietuvių kalbos tausojimą.“ Ar tikrai niekas nepasikeitė nuo sovietinių laikų, kai melavome išsijuosę? Nejau lietuviškas knygas skaitome tik mokykloje, pasisakome apie šventą kalbos erdvę tik mokykloje, o išsinešame iš mokyklos mažai naudos, bet nemažai neapykantos visam tam psichologiniam smurtui, kurį patyrėme per gimtąją kalbą. Tai paaiškina, kodėl viešai kalbame negyva kalba, nors ji tebeskamba lūpose.

Nežinau kalbėjimo egzamino tikslų, tačiau įsivaizduoju, kad per panašius užsiėmimus mokomasi rišlaus pokalbio meno. Turėčiau kritikos dėl paties klausimo suformulavimo: jis miglotas ir skatina tuščiažodžiauti. Visgi štai mano patarimas tiems, kurie galbūt kitais metais kalbės, gavę panašią potemę.

Perskaitykite klausimą ir atsakykite sau: ko manęs klausia? Kokia klausime išsakyta problema? Jei klausime nėra prieštaravimo, jei tai ne klausimas, o teiginys, tuomet atsakykite sau: ar sutinkate su teiginiu. Jūs turite teisę sutikti ar nesutikti, bet savo nuomonę turite pagrįsti argumentais.

Atsakymas bus išsamus, jei pasakosite keturiomis pakopomis:

1. Žinių pakopa – ką žinau apie tai, ką skaičiau, mačiau, girdėjau?

2. Apmąstymų pakopa – kaip mane tai paveikė, kokie jausmai, mintys, vaizdiniai aplankė?

3. Pokytis – kokių naujų įžvalgų tai suteikė, kokia prasmė, reikšmė, pasekmė?

4. Išvada – ką, mano manymu, reikėtų daryti, ką keisti, kaip išspręsti problemą?

Visose pakopose draudžiama meluoti arba vien tik perpasakoti tai, ką apie tai mano kiti. Pasaulis turi išgirsti jūsų asmeninę nuomonę, net jei (ypač jei!) ji nesutampa su mokytojo nuomone.

Tagged: egzodas, mokykla, retorikos menas, Sandra Bernotaitė