Sandra Bernotaitė's Blog, page 7

Bandymai suprasti

 

 

Pastaruoju metu vėl pasisakau, tiesiogiai tariu savo nuomonę apie pasaulį, o ne tik kuriu fikcijas, slėpdamasi po personažų kaukėmis. Nors su kauke kalbėti drąsiau, įdomu ir naudinga pajusti savo žodžių svorį, ir kaip nelengva sudėlioti mintis, kai nori suprasti tam tikrus dalykus, o ne tik kalbėti gražiai. Trys ištraukos iš mano pasisakymų, kurie yra atspindys to, kuo dabar gyvenu. (Du iš trijų straipsnių šią minutę dar nėra paskelbti, bet greit atsiras nurodytose vietose.)

1.

Lietuvoj įprasta verkšlenti dėl mažo finansavimo kultūrai ir pan. Tavo verkšlenimų girdėti neteko. Vietoj to įkūrei savo leidyklą „Jovaro tiltai“. Kokiais sumetimais ji atsirado? Kokie planai?

Netikiu skundais, kad kultūros nėra todėl, kad ji nefinansuojama. Tai nesąmonė. Pažiūrėk, kiek prastų filmų (ypač lietuviškų) išleidžiama, nors jie suėda tūkstančius ar net milijonus. Skambėtų nuoširdžiau, jeigu būtų sakoma taip: pinigų turim apsčiai, bet idėjų nėra! Jeigu idėja yra, jeigu ji tikrai stipri, ji patraukia prie savęs žmones, ir pinigai tampa ne problema. Pagaliau galima iš šalies užsidirbti tam, kad galėtum idėją įgyvendinti. Jeigu menas yra tavo tikras prioritetas, o ne hobis ar aksesuaras.

Mane Lietuva jau ir taip nemažai parėmė: gavau nemokamą aukštąjį meninį išsilavinimą, man apmokėjo keletą puikių stažuočių, seminarų ir laboratorijų užsienyje. Kai panorau publikuoti savo pirmuosius tektsus, laimėjau Pirmosios knygos konkursą – dar viena dovana. Gavau Augustino Griciaus premiją – ar gali žmogus dar daugiau tikėtis? Lietuva į mane, kaip menininkę, jau nemažai investavo, ir dabar ne ji man, o aš jai turėčiau kažkuo atsimokėti. Todėl gyvenu užsienyje, kur lengviau išgyventi iš vyro algos, turiu sąlygas šviestis pasaulinės kultūros aplinkoje. Šviestis ir perduoti žinias lietuviams. Kai sužinojau, kaip veikia lietuviška leidybos industrija, supratau, kad užbaigus knygą tektų kiekvieną kartą maldauti ir tikėtis pašalpos iš „ekspertų komisijos“, o paskui melstis, kad mano knygas vartotų pirkėjai. Tai, man atrodo, prieštarauja literatūros, kaip meno, o ne verslo, šakos prigimčiai.

Artimiausi planai aiškūs: leisti savo knygas, kada tik reikia, ir nuolat ieškoti talentingų darbščių autorių, kuriems būtų artima mūsų filosofija. Naujas „Jovaro tiltų“ leidinys, kurį jau turėsiu Litexpo knygų mugėje – knyga apie rašymą, kuri vadinsis „Laisvojo rašymo elementai“. Visas savo išleistas knygas dovanojame bibliotekoms, kad literatūra taptų kuo labiau prieinama. Išties tai labai nebrangi investicija į bendros kultūros gerovę, todėl man keista, kad didžiosios leidyklos nedovanoja bibliotekoms knygų dėžėmis…

Interneto žurnalas „Rankos“: rankos.luomas.lt

2.

Tavo naujasis romanas „Dioniso barzda“ sukasi aplink tris ryškius personažus – Adą, Kostą ir Igną. Kurį charakterį kurti buvo sunkiausia? Kas apskritai buvo sudėtingiausia rašant šį romaną?

Turbūt sudėtingiausia buvo suprasti, kas jie tokie, tie trys personažai… Kadangi sumaniau žaisti su kūrinio laiko linija (ir apskritai laiko sąvoka), teko rūpintis, kaip sukurti intrigą per kitus elementus, svarbiausi tapo personažai, jų charakteriai. Vienu metu supratau, kad romanas, ko gera, taps panašus į fotografiją, kurioje pavaizduoti trys jaunuoliai, o skaitytojas jausis taip, tarsi ilgai žiūrėtų į vieną kadrą. Juk į gražų ar intriguojantį atvaizdą, kuriame lyg ir nėra judesio, visgi galima ilgai ir labai įsitraukus žiūrėti. Padaryti taip, kad toks sumanymas taptų gyvas, sukurti „tekstinę fotografiją“, buvo nelengva, bet manau, man pavyko. Sukūriau kažką sau pačiai keisto.

Ada, Kostas ir Ignas turi gyvus prototipus, tačiau privalėjau rasti svetimus veidus, kurie juos atstotų. Turėjau užčiuopti trijulės tipą: jie vienodo tipo jaunuoliai, bet kūrinyje juk negali būti identiški, antraip nebus nei intrigos, nei ryšio, skaitytojas tiesiog nebesigaudys, neįsivaizduos, todėl nuobodžiaus… Užtrukau, kol radau tą bendrą jų tipą, ėmiau matyti juos gatvėje, filmuose, radau nuotraukas internete. Sunkiausia turbūt buvo kurti merginos charakterį – su ja tapatinausi, todėl nuo jos reikėjo labiausiai atsiplėšti. Reikėjo kritiškai įvertinti save pačią, kad galėčiau pajusti, pamatyti Adą iš šalies. Laimei, turėjau Ados (t. y. savo jaunystės) dienoraščius iš trijulės laikotarpio. Retkarčiais vis atsiversdavau juos ir matydavau, kaip smarkiai pasikeičiau, kaip vis tolimesnė, nors ir suprantamesnė, atrodo ta pikta ir graži iškrypėlė, kuri juos rašė, poeziją kaitaliodama su keiksmažodžiais, įterpinėdama tai rusiškus, tai angliškus žodžius. Tas dienoraštis visuomet įkvėpdavo, kai kurti tapdavo per sunku – įsiūtis jame „teisingas“, tikras.

Beje, po ranka turėjau ir abiejų vaikinų tekstus, tik ne dienoraščio forma. Tai padėjo atskirti juos vieną nuo kito. Juk jiedu ypatingai panašūs (ne išoriškai, bet manieromis, kalbėjimu, vidumi). Apskritai visi trys labai panašūs, bet ir skirtingi, antraip gal nebūtų pamilę vieni kitų. Kosto prototipas rašė eiles, Igno – pseudomokslinius traktatus… Pasišoviau rasti savitą teoriją. Ar bent pseudoteoriją. Sukurti savitą jų kalbą. Sukurti trijulės santykių poeziją. Prozos kūrinyje sujungti mokslą su poezija – ar tai galėjo būti įvykdoma užduotis? Man atrodė, kad būtent aš galiu tai padaryti. Mano viduje dera ir kartais konfliktuoja trys dalykai, kuriuos šie trys veikėjai atstovauja: protas, kūryba, aistra.

O ar yra tokia knyga arba gal kol kas tik idėja, kurią įgyvendinusi ištartum sau – viskas, pasakiau, ką norėjau pasakyti?

Mąstau kiek kitaip: neturiu ką pasakyti tol, kol nesužinau, kas manyje skauda šiandien, čia ir dabar, apie ką svarbu sužinoti, kuri mano dalis kviečia ją analizuoti, vėl išgyventi, kuri pasaulio dalis mane jaudina ir knieti ją suvokti, išgyventi. Rasti temą, kuri užkurtų varikliuką. Niekada nežinai, kas užsikurs rytoj. Man gyventi reiškia nuolat degti, o jeigu ilgam užgesiu – stagnacija, mirtis. Šitokiu pagrindu kuriant, taip išeitų, padėsiu plunksną tuo pat metu, kai padėsiu ir šaukštą.

Nors niekada negali žinoti. Būna rašytojų, kurie pasako „viskas, nebeturiu ką pasakyti, neberašysiu“. Bet tai labai reti atvejai. Kol kas galvoju tik tris knygas į priekį: tai labai abstraktus įsivaizdavimas – gal žanras, ryški asmenybė, konkretus laikmetis, mano išgyventi santykiai, kokia nors nepaprasta aplinka, problema ar tikras įvykis, iš kurio galėtų išaugti kūrinys. Kartais net neįsivaizduoji, kokią istoriją atkasi iš smėlio, kol nepradėsi kasti. Taip, pavyzdžiu, iš pasąmonės gelmių išniro romanas „Katė, kurios reikėjo“ – pradėjau nuo savo patyrimo su nėščia kate, o išsirutuliojo į traumuotos posovietinės moters istoriją…

Rašau visų pirma sau pačiai, rašau, nes man to reikia. Jeigu nebereikės – nerašysiu. Laimei, nesu niekam įsipareigojusi rašyti. Neseniai suvokiau, kokia tai laimė, kad nesusisiejau darbiniais santykiais su jokia žinoma leidykla, knygas leidžiu pati, su vyro pagalba. Galiu padaryti kūrybinę pertrauką metams, trejiems, dešimtmečiui… Galiu keisti žanrą, apimtį, pati nusprendžiu, kada laikas išleisti kūrinį – nespaudžia terminai, sutartys, pinigų poreikis, kadangi iš rašymo negyvenu. Tai labai prašmatnu! Vienintelis spaudimas, kurį šiek tiek jaučiu: aplinkos lūkestis, kad parašysiu tokią knygą, kuri primins mano jau išleistąją, tą, kurią auditorija skaitė ir pamėgo. Bet su šituo įmanoma susitvarkyti. Jei tik sąmoningai pajunti tokį spaudimą – jis nebeveikia. (…)

Rašytojos Akvilinos Cicėnaitės blogas: akvilinac.com

3.

Iš paskutinės (5) mano straipsnių ciklo „Vieną legendą kurianti bendrija“ dalies:

(…) Šiandien legenda kuriama kitomis priemonėmis, negu buvo prieš raštą. Pasakojimą balsu pakeitė pasakojimas raštu, o šį – visai įmanoma – keičia pasakojimas vaizdu. Keičiasi ne tik tas, kuris pasakoja, bet ir tas, kuris klausosi. Nors simultaniško bendruomeninio patyrimo vis dar niekas negali pakeisti (todėl mums reikia mitingų, teatrų, koncertų stadionuose, televizijos ir bestselerių). Gebėjimas kurti istoriją sumenksta prieš „pijarą“ – gebėjimą aprėpti kuo didesnę auditoriją, į kurios sąmonę įsismelks toje istorijoje užkoduota potekstė. Nuomonės nepakeisi, jei žmogus ją jau turi. Tačiau įmanoma atakuoti protą tuomet, kai jis dar nesusipažinęs su problema, dar atviras, neapsisprendęs.

Sykį internete aptikau nerimą keliantį projektą: kažkoks entuziastas ketino į vieną internetinį puslapį sudėti informaciją apie pasaulį, „teisingą“ informaciją, visus „gerus“ kūrinius, sykį ir visiems laikams nutraukti diskusijas apie kūrinių, reiškinių, istorijos teisingumą ir vertingumą. Pakaks variantų! Parašykime vieną knygą. Pateikime skaitytojui vieną legendą. Su šita idėja entuziastas kreipėsi į Lietuvos Seimą, prašydamas moralinės ir finansinės paramos. Laimei, negavo nei paramos, nei turbūt dėmesio… Tačiau komentatorių ir rėmėjų nepritrūko. Kai pagalvoji, tai nestebina, bet ir ne ramina. Kas būtų, jeigu tokiems kas nors pateiktų vieną pasaulio atvaizdą, vieną legendą? Tokia auditorija priims, įsisavins, suvirškins ir skleis žinią, kaip savą, nes ji nemąsto kritiškai, nelavina savęs prieštaringomis nuomonėmis, tik pageidauja ramybės ir vertina kategoriškumą. Reikalauja ne klausimų, o atsakymų – prašosi propagandos.

Kad ir kaip keistai skamba, proto miegas – baisiausias dalykas, kuris gali mus ištikti. Negalime sau leisti būti mažiau skausmingais, pamiršti istorijos pamokas: išdidų pasitikėjimą, kad „daugiau taip nebus“, temdo mums nepavaldžios duotybės. Politinis laikmečio sudėtingumas: istorija tampa rišli ir pusės aiškios tik gerokai post factum. Problemos daugiasluoksniškumas: aukos pusė taip pat žudo, žudiko pusė taip pat gelbėja. Nepažini žmogaus tamsioji pusė, kylanti iš pasąmonės. Intelektas neužtikrina, kad bus tarnaujama humanizmui, bet kritiškas protas gali išgelbėti. Etikos (moralės) normas reikia nuolat atnaujinti, kurti visiems drauge, neišskiriant stipriųjų, nenustumiant mažųjų. Užmarštis ne visada geriausias vaistas nuo praeities įvykių skausmo: svarbus sugebėjimas pripažinti tragediją, viešai ir privačiai gedėti. Smurtas tarp žmonių turbūt nesibaigs, iki šiol pasaulyje egzistuoja tokie dalykai, kaip vergovė, rasinė nelygybė, vaikų išnaudojimas… Bet tegul nesibaigs ir klausimai, prasidedantys žodžiu kodėl. (…)

Internetinis portalas „Pasaulio lietuvis“: pasauliolietuvis.lt

 

 

 

 

 

Tagged: Dioniso barzda, honoraras, knyga, Laisvojo rašymo elementai, legenda, pasakotojas, politika, urbanistinė kultūra

Praeina, nusineša

 

Sovietinių interviu knygoje, leistoje 1980-aisiais, radau šitą: „Žinomas lenkų fantastas S. Lemas, paklaustas, kaip žmonija išspręs gamtos apsaugos problemą, atsakė: „Niekaip jos neišspręs. Ji paprasčiausiai susitaikys…““ – Teisybė. Vis nustembu, radusi priminimų, kad apie gamtos apsaugą, t. y. apie klimato atšilimą ir kitas problemas, jau buvo žinoma kone prieš šimtą metų. Buvo akivaizdu, kad tokiais tempais teršiant aplinką, neįmanoma išvengti pokyčių. Gyvūnai ir augalai nyko ir tebenyksta, kaip ir smulkios senovinės tautos, kalbos – dalis žmonijos… Kitas žinomas žmogus yra gerai pasakęs, kad svarbu asmeniškai nesijausti dėl to kaltu, nes kaltės jausmas čia nepadės. Jaustis kaltu ir nieko nekeisti? Arba keisti kažką savo gyvenime, todėl nesijausti kaltu? Nežinau. Bet jau kuris laikas tvarkausi su savo kaltės jausmu. Vaikų neturėjimas padeda jaustis mažiau kaltai. Bet šiukšles mesti todėl, kad prisipirkai daiktų, kurie sugedo, arba daugelis daiktų buvo įvyniota į gražius plastiko maišus, popierius ir panašiai… Mesk, pirk, nesijausk kalta. Nepirk ne dėl kaltės jausmo, bet dėl to, kad tų daiktų ir įvyniojimų tau nereikia. Ir vaikų aš turėčiau, jeigu galėčiau – man nė kiek dėl to negaila gamtos. Visa, kas gyva, vieną dieną miršta. Mirsim ir mes, žmonija. Tiesiog reikia ne jausti kaltę, o jausti savo mirtingumą: tai kuklumas, tai nusilenkimas gamtos tvarkai. Mirtis suteikia prasmę gyvenimui.

* * *

Puikią prancūzę fotografę šiandien atradau: Sophie Calle. Viename interviu ji sako: „Malonias akimirkas aš gyvenu, skausmingas – išnaudoju.“ Apie ją sako „parodanti kasdienybės skausmą“… Kai dabar šoku improvizacijas, man irgi atrodo, kad šokti neįmanoma neskausmingai, net jeigu kūne atsiranda juokas, judesiuose – humoras. Vis tiek mano potekstė – ilgesys, skausmingas ilgesys ir nenusiraminimas. Ne baimė. Baimė potekstėje atsiranda, kai bijai atsiverti, bijai žmonių, nenori kontakto (arba nori, bet negali liestis žmonių). Man tarp žmonių gera kaip vampyrui – man tai šventė. Tiek daug kontaktų, tiek daug širdžių ir kraujo. Ir kiekviename kūne – ilgesys, kasdienybės skausmas, baimė liestis. Aš jų liečiuosi ir jie atsiliepia į mano prisilietimus. Nors užvakar šokau su malaiziete, labai jauna mergina, kuri atrodo kaip nepilnametė ir šoka kaip laukinė – nesuvaržyta, žalia medžiaga, kuri negali reflektuoti (mačiau jos užrašus – ji piešia vietoj to, kad rašytų; baigė aktorinį, studijuoja žurnalistiką, nustebusi: kiek daug pasaulyje smurto!). Su žalia medžiaga nelabai turi ką veikti, tik būti šalia, galbūt prisiliesti – tik kai prisijaukini. Šokau šalia dešimt ar penkiolika minučių, kol sugebėjau fiziškai ją paliesti, nors akių kontaktą išlaikėme beveik be pertrūkių. Bet jos akys žiūri be sąmonės, ji kaip katė arba kūdikis – spokso, nes mato akis. Kai pasakiau jai, kad ji katė, nes nebijo žvilgsnio, atsakė, kad net nejuto, jog žiūri į akis. Vėliau jai reikėjo bandyti atspindėti mano judesius – bandė mėgdžioti mane, vos nepargriuvo. Ne, ji negali mąstyti šokdama. Jos kūnas neturi sąlyčio su sąmone, jis išreiškia jos laukinę žvėriuko sielą. Ir gerai. Kiti kankinasi, nes siela niekaip negali išsireikšti per kūno kompleksus. O kaip man? Man šokti trukdo ego. Kaip sako butoistai, reikia nužudyti savo ego, kad šokyje imtų šviesti siela.

* * *

Stulbinantis noras gyventi lengvai, pramogauti, lėbauti, tinginiauti, siekti šito lengvumo, be rūpestingumo, gyventi be skausmo, pabėgti nuo bėdų, nematyti jų, nežinoti apie pasaulio neteisybę, apie mirtį, apie neišvengiamybę ir beprasmybę – stulbinantis atkaklumas. Ir daug pagalbos, jeigu pasirenki šitą kelią: tau padės užsimiršti reklamos, filmai, koncertai, pramogų pasaulis gyvas tam, kad neliktų gyvenimo. Ar įmanoma atsitraukti visai? O gal mes nuolat patiriam katastrofišką skausmą? Egzistuoja sekundės malonumo ir valandos skausmo. Ne išorinio. Ne sutvarstytomis žaizdomis mes vaikštome. Mūsų kraujosruvos – vidinės, nematomos. Išorėje mes nerūpestingi, viduje mes sukaustyti, savo paties kaliniai. Savo paties kūno, savo paties egoistinių geismų. Atsisėsti po medžiu ir išskristi – tapti laisvam – tai tik keletos siekiamybė. Milijonai net nesvajoja apie tai. Tiesa, milijonai miega, sapnuoja, jie net nežino, kad šito galima siekti. Ko? Prabudimo. Po prabudimo seka skausmas. Po skausmo – siekis išsivaduoti nuo skausmo. Po to, ateina žinojimas ar bent tikėjimas, kad tai įmanoma, išsivaduoti įmanoma. Tada reikia kažką daryti, kažką galvoti, kažko ieškoti. To medžio, po kuriuo tapsi laisvas. Ir tas ieškojimas gali užtrukti visą tau skirtą laiką. Bet tas ieškojimas man yra daug brangesnis už sapną, už nežinojimą, už viso pasaulio pramogas. Nė vienos minutės nenoriu švaistyti. Jeigu tai ne gyvenimo šventė, jeigu tai kompromisas, parsidavinėjimas… Kalbu apie parsidavinėjimą su žmonėmis, kurie vagia laiką ir siurbia energiją, su tais, kurie ima reikalauti tavęs, ima naudoti tavo laiką savo pramogai. Tokių žmonių man nereikia. Jiems reikia manęs, bet tai ne mano bėda. Jie manimi nesinaudotų pagal paskirtį – jie tik nori, kad aš irgi tapčiau tokia pat mirusi, sapnuotoja, laiko švaistytoja. Jie nesikalba. Paprastai juos atskirsi iš to, kad nesikalba. Neina gilyn. Jų plepesys išduoda. Kaip ten bebūtų. Aš vis jaučiuosi nenusipelniusi atostogų. Ir vis jaučiuosi pernelyg daug atostogaujanti. Paskui užeina psichozės priepuoliai.

* * *

Pasirodo, graikiškas žodis „idios“ reiškia nuosava, asmeniška, privatu. Graikų mąstymas prakeikė privataus gyvenimo sritį! „Idiotizmas“ – rūpinimasis savo išlikimu. Ciceronas: „Tik kurdama ir saugodama politines bendruomenes žmogiškoji dorybė gali vaikščioti dievų keliais“, – iš Arendt, p. 83. Taigi tie, kuriuos kartais meiliai pavadinu idiotais (pridurdama, kad visai neniekinų idiotų, tiesiog pripažįstu faktą, kad tas ar anas yra idiotas), turėtų net džiaugtis taip pavadinti. Vadinu tave žmogumi, kuris rūpinasi tik nuosavu kailiu, nuosavu saugumu, savo paties išlikimu – argi nėra taip? Keista, kažkodėl idiotai nenori būti taip vadinami ir jaučiasi įskaudinti. Kas jie norėtų būti tuomet? Intelektualais? Intelektualas, kaip jau esu sakiusi, tai žodis, apibūdinantis žmogaus veiklą, veiksmas-žodis. Turi ką nors veikti, kad pateisintum savo intelektualumą (čia veikti – irgi pagal Arendt – ne dirbti, ne kurti), o ne tik pats sau knygas skaityti užsidaręs ir dar, ko gera, niekinti kitus.

* * *

Jeigu buvimui (presence) reikia kito žmogaus, tai tuomet aišku, kodėl neįmanoma šokti dykumoje: ten nėra kito žmogaus. Kadangi esu ateistė, į mane iš dangaus niekas nežiūri. Gyvūnams ir augalams mano buvimas „čia ir dabar“ nerūpi – jie patys yra geriausi pavyzdžiai instinktyvaus buvimo. Buvimo be sąmonės. Atsidavusio gyvenimo be refleksijos ir atsispindėjimo kituose. Gamtoje visi sugyvena kartu, taip pat, kaip ir sumiršta. Jeigu nori šokti, reikia patekti į miestą, į polį, kuriame sugyvenama su kitomis sielomis, kuriame tavo sielos ir kūno judesius seks kitų akys ir atspindės kitų sielos, o kartais ir kūnai. Tik mieste galimas buvimas – presence.

* * *

Vakar buvo momentas virtuvėje, kai ploviau daržoves, gaminau salotas, staiga pajutau tuos visus žmones, kurie gyveno ir mirė. Čia kažkas iš to, ką dabar skaitau (Hannah Arendt „Tarp praeities ir ateities“, o gal Sartre’o „Les mots“). Ne, tai buvo iš Marko Aurelijaus, rasta internete. Tuoj.

Štai: „Visi jau seniai po žeme.“ Arba šitas: „Nes mirtis, taip pat yra viena iš mūsų pareigų. Čia taip pat: „padaryti tai, ką reikia““. Kaip iš mano eilėraščio apie klaupimąsi prieš mirtį: „Išmokti gyventi su ja, išmokti baigti tai, ką ji pradėjo.“ Vakar apėmė toks aiškus jutimas, kad esu tik atomas toje grandyje mirusių žmonių. Jie mirė, o aš stoviu ant jų kaulų. Aš netgi šoku ant jų kaulų. Kaip tai mane įpareigoja! Įpareigoja stovėti kitaip, šokti kitaip. Daryti viską, pripažįstant jų buvimą – jie gyvi manyje. Kaip įdomu, nepažįstami žmonės, giminė, gentis, rūšis – būti jos esamuoju laiku, nueinančiu į būtąjį kartinį. Tai ir bejėgystė ir jėga tuo pačiu metu. Pasitikėjimas tuo, kad be manęs niekas nepražus, bet tuo pačiu ir daug svarbių dalykų yra mano pareiga, priklauso nuo manęs. Bet svarbiausia – tai buvo pojūtis, sekundės ar penkių sekundžių, toks cvaktelėjimas, kurį vis norėjau pakartoti, išgyventi, išjausti. Jis buvo malonus ir siaubingas tuo pat metu. Pojūtis mise en abyme: kai bedugnė žiūri į mane. (Vakar vartydama savo senus popierius – tiksliau, mesdama juos lauk – radau keletą eilėraščių, o dar perverčiau „Iškrypėlių“ ir „Virgos“ užrašus. Ten pilna visokių nesąmonių, pavyzdžiui, viena iš jų: „vilkas žiūri į mišką, o miškas žiūri į vilką“. Irgi mise en abyme.)

* * *

Perskaičiau knygą iki galo (buvau vieną skyrių ilgam pasilikusi desertui): Catherine Clement „The Call of the Trance“, ir įstrigo tas pats judesių skaitymas, kokį ir aš praktikuoju. Pavyzdžiui, Clement supranta, kad kritimas žemėn turi reikšmę. Šokėjai šiaip sau nekrenta (kaip šiuolaikiniame šokyje – ten tai krenta ir voliojasi nuolat). Kritimas tai eclipse – eklipsė, užtemimas. Po užtemimo – simbolinės mirties – šokėjas prisikelia kitam gyvenimui arba apsėstam šokiui – jis tampa apsėstas dvasios ar dvasių, kitaip tariant, anapusės. Jis tampa padaru, kuris yra ir čia, ir ten – jis yra „išėjęs iš savęs“, „greta savęs“ – ekstazėje, transe. Tampa mediumu, žinianešiu, gyvuoju mirusiuoju. Butoistiniame šokyje kritimas žemyn turi tą pačią prasmę, kaip ir šamanizme. Dar viena detalė: šamanai nešoka basi. Gal dėl žemės, kaip ribos tarp šiapus ir anapus, reikšmės. Turi būti saugiai atsietas nuo anapusės, jei nenori išties šokyje numirti. Taip pat transo metu, jei tai grupinis transas, keli šokėjai ar šokėjos atsisako eklipsės, susilaiko, nes kas nors turi prižiūrėti tuos, kurie išėję į transą. Sugrąžinti juos į gyvenimą, jeigu anapusė ima traukti per stipriai. Visgi būna atvejų, kai šokėjas ilgai nebegali grįžti į šiapus. O knygos pabaiga itin žavinga: ji apie normalumą. Kas yra norma? Tai, kas visuomenėje priimta. Skirtingai laikmečiais skirtingi dalykai visuomenės absorbuojami kaip saugūs dalykai. Lyčių įvairovė, pavyzdžiui, tiek senovėje, tiek šiais laikais skirtingose šalyse turi vis kitokį statusą, vietą bendruomenės gyvenime. Visai nebūtinai vien neigiamas dalykas, jeigu grupė randa tam pritaikymą, deramą vietą (žemas statusas irgi gali būti „derama vieta“). Čia vėl ta „spiečiaus“ dinamika. (Manęs nenustoja stebinti žmonių gebėjimas susispiesti į miestus – vis dar iš „Dioniso“…) Clement teisingai pastebėjo: kad ir ką besakytų, žmogus visai nenutolo nuo gyvūnijos pasaulio. Tereikia mažo coup de foudre (žaibo) ir mes krentam ant keturių ir lojam iki užkimimo. Ir jaučiamės gerai, o jė! (Kalbant apie coup de foudre: čia neseniai vieną naktį dangus davė performansą – antrą nakties taip ėmė žaibuoti! Be lietaus! Net katiną pas save į miegamąjį atsivedžiau, nors jis, atrodo, visai ir nebijojo. Paskui internete buvo įspūdingų nuotraukų iš tų, kurie gyvena Melburno centre, dangoraižiuose.)

* * *

Hannah Arendt: „Pramogos, kaip darbas ir miegas, yra neatskiriama biologinio gyvenimo proceso dalis. O biologinis gyvenimas, dirbant ar ilsintis, vartojant ar pasyviai linksminantis, visada yra metabolizmas, besimaitinantis daiktais, juos rydamas. Prekės, siūlomos pramogų industrijos, nėra „daiktai“, kultūros objektai, kurių pranašumas matuojamas jų sugebėjimu atsilaikyti prieš gyvenimo procesą ir tapti nuolatiniais pasaulio priedėliais, ir jų nederėtų vertinti pagal tokias normas; jos nėra ir vertybės, egzistuojančios tam, kad būtų panaudojamos ir mainomos; jos yra plataus vartojimo prekės, pasmerktos sunaudojimui, kaip ir bet kokios kitos plataus vartojimo prekės.“ (p. 228)

Paskui dar: „Kaip humanistai, mes galime pakilti aukščiau už konfliktus tarp politiko bei menininko ir būdami laisvi galime pakilti virš tų specialybių, kurių visi privalome mokytis ir siekti. (…) Šiaip ar taip, galime prisiminti, kaip romėnai – pirmieji žmonės, kultūrą traktavę taip rimtai kaip mes, įsivaizdavo, koks turi būti išsilavinęs asmuo: tai tas, kuris žino, kaip išsirinkti draugą iš žmonių, iš daiktų, iš minčių, tiek dabartyje, tiek praeityje.“ (p. 250) Primena Oscaro Wilde’o posakį: kai kurie žmonės siekia būti bankininkais, verslininkais, dailininkais – ir tai jų prakeikimas… Tiksliau: „Tie, kurie gyvenime siekia tapti pardavėjais, siuvėjais, gydytojais, būtinai kada nors ir taps pardavėjais, siuvėjais, gydytojais – ir tai jiems bausmė. O tie, kurie gyvenime nesieks tapti niekuo, niekada ir netaps niekuo – ir tai yra apdovanojimas.“ (Čia, berods, buvo Stepheno Fry’jaus perpasakojimas.)

* * *

Nieko neparašiau apie vakarą su Stephenu Fry’jum, beje. Buvom nuėję su Rimu jo paklausyti. Vakaro pavadinimas: „Telling Tales“. Na, ir… pasakojo pasakojimus. Tik tiek. Pradžia buvo tarsi stand up comedian – negeras ženklas, nes panašu į australų juokelius apie antrą galą. Tradiciškai pakalbėjo apie tai, ką pamatė Melburne, kaip svečias iš Anglijos. Pasigirdo nemalonių natų – imperijos atstovas, high brow nusileido į koloniją, pas provincialus. Turbūt jis nelabai suvokia, kad salėje gali būti ir ne britiškos kilmės žmonių, suprantančių Queen English… Po pusvalandžio ėmė pasakoti pasaulio sukūrimo istoriją pagal senovės graikus… Na, prasidėjo viskas smagiai. Cha, pagalvojau, štai ir vėl sąsajos su „Dioniso barzda“ – graikai išties šiais laikais populiarūs, greit mokyklose ims dėstyti pasaulio sukūrimą pagal graikus (nors būtent mokykloje ir aš pirmą kartą apie juos perskaičiau – knygą „Senovės Graikijos legendos ir mitai“, paskui dar „Iliadą“ su „Odisėja“ – tik ne eiliuotą, o perrašytą proza, jei teisingai pamenu – tos nesuskaičiuojamos mūšio scenos… ).

Bėda ta, kad jis strigo tose legendose ir mituose visai valandai. Na, galvoju, įdomu, kaip jis išlips iš šitos pernelyg užsitęsusios temos, kaip jis tai išteisins? Gal šiandien jam juoda diena? Juk manjakinė depresija žmogui, negali žinoti. Net jaudinausi dėl jo, eidama į vakarą. Kas, jeigu situacija ims slysti iš rankų prieš tūkstantį žiūrovų? (Salė buvo milžiniška, futuristinė, su trim balkonais, kaip iš „Penktojo elemento“.) Jį pasitiko klyksmais ir meilės prisipažinimais – kaip atlaikyti tokį jausmų svorį, spaudimą, pareigą nesuklysti? Stephenas prisipažino, kad nesiruošia pasirodymui specialiai, improvizuoja, sako tai, kad „ateina iš aukščiau“. Nežinau, atrodė viskas pasiruošta iš anksto, o atpasakoti mintinai knygą nėra jam sunku – kone absoliuti atmintis (dovana ir prakeiksmas). Būtų pakakę pasaulio pradžios pagal graikus. Bet mes išgirdome apie tris dievų kartas ir priėjome iki Mido nuotykių… Buvo paminėtas Dionisas – deja, jo nuotykių nepasakojo, tik gimimo istoriją. Buvo paminėtas ir Ganimedas, ir Dzeuso homoerotinė simpatija jam. Bet nutylėtas dieviškojo išprievartavimo (skrydžio metu) atvejis. Buvo pasakyta, kad „graikai, kaip nebūtų keista, buvo labai liberalūs seksualinio pasirinkimo atžvilgiu, o juk tai buvo tauta, kurioje gimė demokratija…“ Na, gerai. Jeigu taip sakai, tai viskas lyg ir gerai. Bet teisinga tuomet ir tokia frazė: „kaip nekeista, graikai buvo labai palankūs vergovei ir despotizmui šeimoje, o juk tai buvo tauta, kurioje gimė demokratija…“ Mes tikrai turime ko pasimokyti iš graikų. Bet statyti jų savo pavyzdžiu gal nederėtų. Mūsų situacija kiek kitokia… Kaip ten bebūtų, Stephenas viso kalbėjo pusantros valandos. Kai išnirom iš graikų pasaulio, paaiškėjo, kad sesija eina į galą ir tereikia apibendrinti. Aišku, graikai buvo pakišti kaip paralelinė fikcija krikščioniškajai. Bet iš esmės tos dvi pasaulėvokos yra viena iš kitos išplaukiančios (arba viena kiton įplaukiančios, kaip pažiūrėsi).

* * *

Panašiai negalima supriešinti ar atskirti per toli musulmonų ir krikščionių pasaulių. Tiesiog tai, kas atsitiko krikščionims, kol kas neatsitiko musulmonams. Pagal Arendt, Vakarų pasaulis prarado tikėjimą pomirtiniu gyvenimu – ir tai daug ką pakeitė. Musulmonai tebetiki pomirtiniu gyvenimu. O gal ne? Jeigu ne, tai būtų įdomu rasti priežastį, dėl kurios gyvybė šiapusybėje taip menkai vertinama. Oficialiai menkai vertinama. O gal tik džichadistai jos nevertina, bet visa didžioji musulmonų bendruomenė irgi praradusi tokį tikėjimą? Kas, jeigu tas pomirtinio pasaulio egzistavimas yra esminis skirtumas tarp Vakarų ir Artimųjų Rytų? Kalbama apie stiprią idėją, kurią neša musulmonai, idėją, kuri patraukia pasimetusius vakariečius paauglius, sočiai gyvenančius vartotojiškame pasaulyje. Įdomu, kad minios pabėgėlių veržiasi į Vakarus ir pageidauja apsistoti turtingesnėse valstybėse, tarsi juos trauktų ta pati vartotojiška kultūra. Išorinis pasaulio blizgesys. Tai gal jiems irgi neberūpi pomirtiniai kurortai? Čia įdomu pamąstyti. Kita vertus, tuksena ir tokia mintis: agresyvūs yra silpni. Musulmonų silpnybė ir gali būti tai, kad jie praranda pomirtinį pasaulį. Įtvirtinti tikėjimą gali didvyriai, aukos, praktiniai įrodymai, kad šiapusybė nieko nereiškia. Deja, praktiškai neįrodysi, kad po šiapusybės tikrai seka anapusybė su haremais ir ziguratais… Todėl įrodinėti tenka stipriau, jėga, prievarta. Pabėgėliai aiškiai pasako, ką jie apie tai galvoja: jie gelbėja ne anapusybę, o šiapusybę. Gelbėja savo vaikus – o vaikai yra ateitis. Vaikai, o ne mirtis, yra ateitis. Jie yra pilni gyvybės, o ne mirties. Ir tuos žmones reikia gelbėti, nes jie siekia išsigelbėti ne sprogstamaisiais diržais. Ir tai puikus laikas apmąstyti Vakarų vertybes. Krikščionybę ir religijos (tradicijos) vietą. Autoritetą. Tautybę ir tapatybę.

Lietuvoje irgi sustiprėjo nacistų balsas. Jie irgi nori griebtis smurto tam, kad išgelbėtų savo praeities vertybes. Juos reikia suprasti ir galbūt taip padėsime jiems suprasti pačius save. Nežinau, aš vis dar lyg ir turiu vilties, kad įmanoma pakeisti kito žmogaus nuomonę. Bet ne nulaužiant jo nuomonę, o atveriant jo akis tam, kas jo viduje jau ir taip gyveno. Taigi naciams reiktų nurodyti jų tikrąsias vertybes. Jeigu jie siekia apsaugoti tautą – reiktų apibrėžti, kas yra toji tauta, kada ji yra gyva, kas ją gali nužudyti. (Tikrai ne gėjai ir lesbietės…) Atrodo, visgi labiausiai žmogus bijo beprasmybės ir mirties – savo palikimo mirties. Kaip nėra nieko baisiau, negu matyti savo vaikus žūstant. (Kai miršta seni tėvai – tai gamtoje normalu.) Todėl šiomis dienomis Lietuvoje yra atsiradęs toks stiprus noras priversti, ar bent paskatinti, kitus tautiečius daugintis. Kad ateityje būtų tęsinys – vaikai, kurie bus tąsa. Bet juk vien vaikų egzistavimas dar neužtikrina tąsos. Kultūrą galima nužudyti per vieną kartą – tai akivaizdu ne tik totalitarinėse valstybėse, bet ir daugiatautėse naujose kolonijose (Amerikoje, Australijoje, Zelandijoje). Tereikia gimti kitoje šalyje, lankyti tos šalies vaikų darželį ir prarasi ryšį su savo tėvų kalba, o tuo pačiu – ir žeme…

* * *

Eidama iš parduotuvės pamačiau porelę: vaikinas tempė kelioninį lagaminą ant ratukų, mergina vilkėjo vasarinę suknelę, avėjo paplūdimio batelius, abu per petį persimetę po rankinę, paprasti šiuolaikiniai… bet kažkas ne taip. Galbūt jų kūnai šiek tiek deformuoti? Akis tarsi pagauna keistas detales… Kai pasisuko profiliu, pamačiau: Dauno sindromas, abiems. Susikibę rankomis, glustelėjo, paskui apsikabino. Eina, šnekučiuojasi. Meilė. Gyvena kartu. Gražūs vienas kitam, nes panašūs. Ir man gražu. Ir normalu. Keista, kad iki šiol to nesu pastebėjusi.

* * *

Pastarosiomis dienomis sau tyliai kartoju: „Kas palietė mano apsiaustą?“ Atrodo, be priežasties pavargau. Gal dėl to, kad metai baigiasi. Šiais metais buvo daug verkta. Bet ir šokta, ir juoktasi. Se la vie, kaip pasakytų prancūzai. Metai praeinantys, metai nusinešantys. Requiem mano mielam katinui.

(iš dienoraščių)

Tagged: Catherine Clement, ego, Hannah Arendt, Marcus Aurelius, musulmonai, senovės graikai, Sophie Calle, Stanislaw Lem, Stephen Fry

Nuleido inkarą Jovarai #4

Sutema barsto rudeninę ramybę, Tininis užkalba moderniojo romano pelenus, Orfėjaus žmona pasakoja, ką reiškia būti ištekėjusiai už poeto, vedęs vyriškis vyksta į Pributiškį ir patenka į laiko labirintą, Heladoje kyla kažkoks epinis sujudimas, Andriušis baisisi diabolišku australų gyvenimu, Vaclavas Havelas vaizduoja susvetimėjimą konkrečiai, jo kolega žongliruoja raidėmis S, A, U, Uolinis Karvelis – tiesiog Uolinis Karvelis, Camus stebi iš vandenyno kylančią melancholiją, iš užmaršties išnyra sovietinis laivas ir jo nuvertėję herojai.

Su šiuo rudenio numeriu Jovarų zinui sukanka vieneri metai…

Rasite jį internete (isuu), skaityti bei parsisiųsti galite ir iš čia: nuoroda.

Kai renku medžiagą naujam „Jovarų“ numeriui, įsivaizduoju vieną temą, o kai surenku ir sudedu viską į maketą, pamatau, kad išėjo visai kita. Šįkart maniau, kad pavyks išvesti detektyvo liniją. Bet panašu, kad pagrindinės temos: moterystė ir jūra. O „kriminalas“ numeryje tik vienas, jį norisi tučtuojau pakomentuoti.

Prieš kelis mėnesius Melburno lietuvių bibliotekoje radau Algimanto Čekuolio knygelę „Noriu į Kubą“ – tai kelionių apybraižos, išleistos prieš penkiasdešimt metų, gūdžiais sovietmečio laikais, okupuotoje Lietuvoje, ir autorius, kaip galima jausti iš knygos tono, toje aplinkoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje, ar, tiksliau, kaip patyręs jūrininkas laive. Be konteksto daug kas tampa nekalta: jaunas rašytojas, išgirdęs, kad žvejybinis laivas ruošiasi plaukti į pasaulį, tučtuojau lekia į Klaipėdą ir prisijungia prie įgulos. Viena mažytė detalė: bet kas taip panorėjęs už Sovietų Sąjungos ribų neiškeliautų. Klaipėda tuo metu buvo ta vieta, tas uostas, kuriame cirkuliavo visokios gėrybės ir blogybės. Tai žvejų dėka „špekuliantų“ vaikai galėjo mūvėti „Levis“ džinsus, o jų moterys kvėpintis ne odekolonu „Maskva“. Suvenyrai ir kontrabanda – tai viena, sakyčiau, gražioji pusė. Negražioji: laivuose privalėjo būti infiltruoti slaptosios tarnybos atstovai, kėgėbistai. Be tos svarbios įstaigos leidimo, denin neužliptų nė vienas rašeiva. Už kokią kainą pardavė savo sielą Algimantas Čekuolis? Dviprasmiška mano parinktosios ištraukos pabaiga: grįžęs už savo durų rankenos Čekuolis randa užkištas dvi baltas rožes, ir retoriškai siūlo jas dovanoti „draugams jūreiviams“ (tais laikais nebuvo ponų, buvo draugai, „tovariščiai“). Kiek žinau, lietuviai porinį gėlių skaičių teikia tik gedulingomis progomis, šitai man nuo vaikystės buvo įkalta į galvą. Neporinės gėlės – padėkai, porinės – gedului. Ir dar baltos! Ar nenorėjo kažkas palinkėti rašytojui… Kaip ten bebūtų, minčių visokių sukelia. Minčių ir emocijų.

Skaityti sovietmečio knygas, švelniai sakant, yra nemalonu. Pamažu apima nuovargis ir pasišlykštėjimas, nes jauti, kaip viskas persunkta melu. Skaitydamas negali atsipalaiduoti ir mėgautis beletristika – turi užsidėti filtrą, ieškoti tikrumo tarp apsimetinėjimų. Ar išties pasakotojas jaučiasi toks laimingas ir pilnavertis savo „Didžiosios Tėvynės“ pilietis? Net jeigu Čekuolis, kaip reiktų suprasti iš jo labai jau mažos apimties autobiografijos, nepriklausė KGB struktūroms, kaip rašytojas, jis buvo išvien su sistema, su okupantais. Ar atsiprašė už tai? Ar apgailestauja? Ar turėtų toks žmogus įgyti mūsų pasitikėjimą, būti mums intelektinis autoritetas? Man atsakymas aiškus. Todėl ir publikuoju ištrauką iš jo kelionių, kad galėtumėt pajusti jo retoriką, žvilgterėti jo praeitin – ji iškalbingesnė, negu autobiografija. Tokios knygos dingo iš mūsų lentynų, jos neperleidžiamos, kartais jas randu šiukšlynuose, ir tai suprantama. Bet nederėtų išmesti atminties. Apie tokias knygas reikėtų rašyti knygas.

Visi kiti šio numerio elementai daug smagesni, net jeigu ir dvelkia rudenine melancholija. Albert’o Camus kelionių dienoraščiai ne tik pasakoja apie jo rašymo rutiną (net laive jis kasryt dirba po kelias valandas), bet ir atveria jo depresiją (net suicidines nuotaikas), viso pasaulio skausmo atjautą. Kaip gražiai pasakyta: vandenyną sudaro viso pasaulio ašaros…

Elegiškas ir nuostabus Rimos Jokaitės apsakymas „Amžinas mikrobas“, kuriame veikėjas mąsto apie prarastąjį laiką, praleistą galimybę, kitą, galbūt drąsesnį, nuoširdesnį gyvenimą su moterimi, kurią mylėjo, tačiau nevedė. Du eilėraščiai apie tai, kaip įvykius mato moterys – žymi škotų poetė Carol Ann Duffy pateikia Orfėjo žmonos istorijos versiją, kurioje atsispindi šiuolaikinė moterų padėtis meno pasaulyje; poetas Aidas Jurašius, nieko apie tą vertimą nežinodamas, atsiuntė man eilėraštį, kuriame Trojos karas – iš Helenos perspektyvos. Taigi abu poetai susirūpinę moters žvilgsniu į pasaulio dalykus.

Šįkart zine nemažai poezijos. Dar vienu eilėraščiu zinas prasideda: tai Liūnės Sutemos „Ramybė“. Neseniai radau dvi šios poetės knygas, ir abiejose ta ramybė, net jei dažnai ir skausminga, ilgesinga ramybė, po kurios paviršiumi verda gyvenimas – toli nuo Lietuvos. Rašytojas Pulgis Andriušis, Lietuvoje išgirstas tik po Nepriklausomybės atgavimo, žavi savo šmaikštumu, sakyčiau, kipšišku. Pasirodo, Andriušis gyveno Australijoje, ir jo trumputė satyra atspindi lietuvių atvykėlių („dipukų“) požiūrį į australus. Paklausiau apie tai Melburno Lietuvių klubo bibliotekininkės, ir ji patvirtino, kad lietuviai tikrai jautėsi labai nelaimingi, patekę į šitą pasaulio užkampį – vaikai, sakė ji, jautėsi gerai, jie greit prisitaikė prie kitų vaikų, išmoko kalbą, o tėveliai kentėjo, nes juto, ko yra netekę, – daugiau, negu galimybės dirbti pagal savo profesiją… Čia pamenu kitą skaitytą atvejį: Antrojo pasaulinio karo metu Berlyne gimęs ir augęs fotografas Helmutas Newtonas irgi atklydo į Melburną. Išlipęs ant kranto ir nuvykęs į miesto centrą, jis tiesiog stovėjo ir verkė: Europos…

Juozo Tininio pagal užsienio spaudą 1967–aisiais (maždaug tuo metu, kai Čekuolis plaukiojo aplink pasaulį, apdainuodamas sovietus) parengtą straipsnį apie moderniojo romano tikėtiną mirtį. Tai toks langas į praeitį: dokumentinis kadras, kuriame užfiksuotas anuometinis literatūrinis diskursas. Įdomu, kad tuomet niekas nekalbėjo apie postmoderną, kuris jau buvo gimęs. Taip pat keista rasti romanų pavadinimus ir literatų pavardes, kurių šiandien negirdime, neskaitome. Šitai leidžia atsitraukti nuo dabartinių problemų, suvokti jų nereikšmingumą prieš laiką – neišvengiamą literatūros autoritetų laikinumą. Galbūt tie, kuriuos šiandien laikome „gyvaisiais klasikais“, rytoj bus neverti minutės dėmesio. Kad ir kaip besistengtume ateities kartas išmokyti, perduoti joms tai, kas mums tikra, vertinga, šiandien įkainojame, kad mūsų prekė išgyventų, tinkamai įsukta į pagarbos popierėlį, – visa tai beprasmiškas krutėjimas, tuštybių tuštybė.

Nors vieną dalyką iš praeities man būtų visai įdomu dar pakrutinti, reinkarnuoti: tai konkrečioji poezija (šiame numeryje yra du jos pavyzdžiai). Kadaise buvusi novatoriška, šokiruojanti, maištinga poezijos forma, dabar tokia pat senoviška, kaip moderniosios dailės artefaktai, pavyzdžiui, Johno McCrackeno aštuonių pėdų juodai nudažyta lenta arba Marcelio Duchampo klozetas… Ar įmanoma taip kurti šiandien? Čia prieinu prie dalykų, kuriuos norėjau paskelbti.

Kviečiu teikti kūrinius kitam „Jovarų“ zino numeriui, kuris išeis 2016 m. žiemą.Iki vasario pirmos dienos laukiu jūsų darbų adresu jovarotiltai@gmail.com

Ypatingai kviečiu išbandyti konkrečiosios poezijos formą, kurios pavyzdžių galima rasti internete įvedus „concrete poetry“.

Kita tema, kurios laukiu – „Aš ir knyga“: jūsų esė, dienoraščio ištrauka, straipsnis ar novelė, kurioje figūruotų knyga, knygos skaitymas, literatūros kūrinio išgyvenimas. Vienas iš būdų, kaip lengvai parašyti tokį dalyką, kokio nors kūrinio skaitymas ir išgyvenimų knygoje ir už knygos ribų (jūsų tikrovėje), aprašymas, ieškant paralelių, sąsajų, galbūt net įtakos ar pokyčio jumyse ir aplinkoje.

Trečias dalykas, kurį ketinu skelbti kiekviename zino numeryje: foto novelė. Šįkart pradėjau nuo Uolinio Karvelio nuotraukų, kurias darė mano bičiuliai, ir tai greičiau foto esė, negu foto novelė, bet turbūt įsivaizduojate, kad įmanoma sukurti ilgesnę ir rišlesnę vaizdų istoriją – galbūt net surežisuoti ir sumontuoti. Žanrai, be abejo, gali būti įvairiausi.

Kol kas tiek. Iki žiemos numerio!

Sandra

Tagged: Aidas Jurašius, Albert Camus, Carol Ann Duffy, Jovarai, Liūnė Sutema, Pulgis Andriušis, Rima Jokaitė, Vaclav Havel

Apie dalykų prigimtį

Ką tik pajutau, kad noriu grįžti gyventi į Lietuvą, į Vilnių, ir per pilvą perbėgo toks malonumas… Rimtai? Aš grįžtu? Bet jau esu pasakiusi: atėjo laikas turėti savo namus ten. Ten. Net jeigu labai baisu. Tai irgi nuotykis. Projektas: namas Sandrai Bernotaitei. Namas Bernotaitei todėl, kad ji niekada neturėjo savo namų. Aš jau pradėjau planuoti. Galvoti: šituos daiktus, šitas knygas galima bus parsivežti. Nes daug kas iš gyvenančių Melburne taip galvoja: ai, imsiu ir nusipirksiu šitą, nes galėsiu kada nors parsivežti namo, į Lietuvą. Kada nors, kai grįšiu, kai vėl gyvensiu ten, iš kur išvykau laikinai. Ar taip save apgaudinėjo ir tremtiniai, t. y. emigrantai, pabėgėliai? Kitaip neįmanoma, nes išprotėsi.

* * *

Prieš savaitę eidama namo iš jogos radau du dolerius. Šeštadienį kiek nustėrusiems bičiuliams išpasakojau Dalai Lamos istoriją, kaip jis buvo „atpažintas“ vienuolių, kaip „atpažino“ savo daiktus iš praeito gyvenimo, kaip viena tokia kinietė iš komunistinės Kinijos bandė man varyti propagandą apie tai, kad cha cha, kokie tie tibetiečiai juokingi, nes tiki prietarais ir burtais, bet paskui radau jos žodžius – beveik pažodžiui – Vikipedijoje, po antrašte „Oficiali Kinijos nuomonė“. Bandžiau bičiuliams trumpai nusakyti rytietiško „įvykių lauko“ teoriją, kalbėjau apie reikšmingų sutapimų – sinchronizacijos – grandinę, dėl kurios mes sėdime drauge ant sofos būtent tą momentą. Tik šiandien supratau, jog laikas man ir vėl išmesti monetą I-Ching. Nes jau seniai to nedariau. Kaip tik praeitą savaitę radau du dolerius, kuriuos ir mesiu. Sinchronizacija! Klausimas? Svarbu žinoti klausimą. (Dažnai atsakymas pasufleruoja klausimą – ypač, jei klausei ne to, ko reikėjo.)

* * *

Nuėjau į sekmadieninį blusų turgų. Iškart radau nepaprastai gražią lėkštę: oranžinę, su auksinėm rožėm, už dešimt dolerių. Beveik Versace. Pardavėjas įteikdamas pasakė man „voila“, vos neatsakiau „merci“. Smagu, jeigu pamanė, kad esu prancūzė. Atspindžiuose ėmiau matyti prancūzę. Paprastai, bet elegantiškai vilkinčią. Kai įėjau į palapinę apžiūrėti afganistaniečių papuošalų – deja, nepirkau, nors buvo nebrangūs, bet vielutės atrodė per pigios, ne tos spalvos, ne to metalo, o šiaip gaila – jaunas juodaakis pasveikino mane, pasiteiravo, kaip laikausi ir padėkojo. Už ką? – pagalvojau. Paskui prisiminiau, kad traukiu klientus paskui save. Tikrai, po penkių sekundžių palapinėj jau buvom trise.

Nusipirkau ir mažą lėkštutę arbatos puodeliui, japonišką. Šeši doleriai. Ant jos buvo parašyta „1000 professors“. Kur tie profesoriai? – galvoju. Namuose įžiūrėjau: ant lėkštutės ratu pripaišyta seniokų galvučių, gal ir ne tūkstantis, bet dvidešimt ar trisdešimt tikrai. Tūkstantis turbūt sinonimas žodžiui daug. Kam tie profesoriai? Gal kokios mokymo įstaigos puodeliai? Gal proginiai? Padovanočiau dabar kokiam profesoriui. Bet nebedirbu su jais.

Radau dvi knygas po du dolerius. Prancūzišką kulinarinę ir vokiečių autoriaus apie civilizacijų istoriją. Atsiverčiau: šumerai mūsų rašytinio meno ištakos (bus straipsniui apie bendrijos legendą). Kadangi šiais ir kitais metais studijuosiu Smetonos laikų istoriją, visai logiška pradėti nuo šumerų.  Autorius Ivar Lissner „The Living Past“, kurio „dust jacket“ buvo visai nusitrynęs, bet po juo radau visai naują drobės viršelį su puikiom iliustracijom – bus nuo šiol išrengta. Paskui dar radau Sartre’o „Les mots“ – anglišką Penguin leidimą (seną, 1971). Dar kažkokią keistą prancūzo, berods, knygą: Xavier De Maistre „A journey around my room“ – smulkus, keistas šriftas, pasakojimas apie kelionę po savo miegamąjį, esu visiškai suintriguota! Įžangos žodis – Alaino de Bottono. Knygą pirkau iš porelės brandaus amžiaus žmonių, pardavinėjusių stilių – niekučius, kažką prancūziško irgi, bet ne maisto knygas. Nupirkau tik De Maistre’ą. Bet akivaizdžiai mano blusų turgaus tema buvo prancūzai.

Darėsi karšta. Dvyliktą žmonės ėmė pardavinėti viską po du dolerius, ir pastebėjau, kiek šūdo visi prisiperka vien dėl to, kad pigu. Kas tie du doleriai? Bet paskui pasižiūri, ogi penkiasdešimties nebeturi. O turi visą lentyną niekučių, kuriuos vėliau, kada nors, pats sėsi pardavinėti… Viena bobutė sėdėjo susilenkusi, lyg snausdama, apsirengusi gal šiltai, nors saulėkaitoje apie keturiasdešimt, prisidėjusi kaip šarka visokių kičinių blizgučių… Nupirkti ką nors vien už tai, kad vargsta? Nejučia aš, kaip ir dauguma, dideliu lanku apėjau ją. Dauguma taip pat aplenkia garsiai šaukiantį „The Big Issue“ pardavėją – jo šaižus balsas ir „problema“ nesiderina su jaukia sekmadienio kasdienybe, su maloniu šurmuliu, čežėjimu, plepesiu…

Vienoje vietoje Roberto Ludlumo knygos sudėliotos ir užrašas: FREE BOOKS, galit paimti tiesiog – ir neatrodo, kad kas nors imtų. Kaip jaustis autoriui? Niekas net dykai neima. Bet autorius – milijonierius, jo knygos – trileriai. Kai išleidi bestselerių krūvą, tai nuo kažkurio laiko gali va šitaip dalinti knygas dykai. Tik dykai žmonės nenori. Geriau veiktų prierašas: du doleriai. Kaina visada gerai veikia – tarsi ieškom patikinimo, jog imam namo ne visišką šlamštą, tik pusiau šlamštą, kurio galbūt prireiks…

Blusų turgus yra vieta, kur cirkuliuoja daiktai. Jie eina per rankas, kaip sakoma. Iš vienos civilizacijos į kitą. Koks senoviškas tai dalykas, kai pagalvoji. Juk kadaise pirkliai keliaudavo pėsčiomis iš vieno pasaulio krašto į kitą ir taip pat išdėliodavo savo daiktus, kurie vietiniams atrodydavo egzotiški, todėl daug geresni, todėl geidžiami. Žmonės nori mianytis daiktais, tai kaip genai – kuo svetimesni, tuo sveikesni. Kartais jaučiu kaltę, kam perku britų lėkštes – juk tai britų istorija, o aš valgau iš tų lėkščių ir kartais sudaužau. Bet britams juk nesvarbu. Britai nori naujoviško dizaino. Arabiško, orientalistinio, skandinaviško. Man tas jų karališkas kičas – super. Apskritai šiandien suvokiau, kad dabar ant bangos yra kičas. Jo didenybė kičas! Ir vakar naujo dizaino mugėje buvo vien kičas – ir kičas neturi sąžinės, todėl kičo darytojai vagia vienas iš kito idėjas. Mugėje paaiškėja, kad daug kas vienodus daiktus pagamino ir pardavinėja. Kaip jiems negėda vienas kitam į akis žiūrėt? Kičas neturi sąžinės. Ir puiku. Tik kičas – ne mano stilius. Man patinka klasika. Ir kai apsirengiu šitaip – balti lino marškiniai, suplėšyti seni džinsai, sportbačiai – žmonės mane vadina prancūze, ir mantai komplimentas. Vakar L. pamatė mane ir pasakė: šiandien atrodai nelietuviškai. Turbūt turėjo omenyje, kad atrodau kaip užsienietė… Australijoje. Nes juk neatrodau australiškai…

Šiandienos kičinį neapsipirkimą užbaigiau Dymocks knygyne – nusipirkau Andy Weiro „The Martian“ (kai perskaitysiu, nes per karščius labai tinka fantastika, kitą savaitę eisiu į filmą) ir tuo pačiu prigriebiau Yevgeny Zamyatino „We“ – seniai nusižiūrėjau, bet dabar į temą. Nes skaitau Slavenkos Drakulič „How We Survived Communism and Even Laughed“ (esė rinkinys).

* * *

St Kildos knygyne radau Knausgaardo žmonos Lindos knygutę kažkodėl suapvalintais kampais – paskaitinėjau ant viršelio, tai berods apie mergaitės ir tėvo santykius – bet ar tai priežastis viršelį dažyti pastelinėmis spalvomis ir kampučius nučekšėti? Lindos veidas buvo toks rimtas ir pasuktas trim ketvirčiais, ir toks gražus, ir toks intelektualus, kad nepatikėjau. Ir nepirkau, aišku. Kažkaip dar nepakelčiau aš jos. Man susidarė įspūdis, kad ji isteriška, todėl vis matau vaizdą, kaip ji trenkia savo vyrui per veidą už tai, kad jis pasiūlė neturėti vaikų, kad jiems nepersiduotų mamos beprotystė (na, gal tik klinikinė depresija). Už tai, kad ji davė per veidą Knausgaardui, norisi duoti jai per veidą atgal. Kokią teisę ji turi mušti tą žmogų? Smurtas yra smurtas, nesvarbu, iš kieno pusės. Paskui pagimdo keturis vaikus ir jaučiasi teisi.

* * *

M. parašė, kad sunku skaityti „Dionisą“: kovoja su knyga, numeta ir vėl grįžta paima, sako, sunki kaip tonos plytų, bet pasitenkinimas konkretus, nes labai daug egzistencijos epizodų. Pastebėjo, kad „knygos stilius visiškai kitoks, nei ką rašei prieš tai. Jaučiasi daug asmeninio subrendimo – kaip moteris, rašytoja, stebintis asmuo“. Atsakydama jai padėkojau ir norėjau parašyti, kad: „Skaitytojai (ir jų poreikiai) tokie įvairūs, kad būtų tikra savižudybė bandyti įtikti ar patikti visiems. Rašiau visų pirma sau ir aiškinausi dalykus, kurie rūpėjo man. Tikiu, kad „greitų knygų“ laikais tokia knyga sunkiai skaitosi.“ – Bet paskui ištryniau, pagalvojusi, kad tokie sakiniai labiau tiktų knygos anonsui, todėl parašiau taip: „Labai įdomu patikrinti, ar teisingai įsivaizdavau skaitytojų reakcijas – o jos įvairios, kaip ir patys skaitytojai.“

* * *

Beveik Daniilas Harmsas: „Salomėja buvo labai savotiška. Panevėžyje susipažino su viena mokytoja, kartu dirbo ir drauge eidavo pas vieną moterį valgyti. Savo rašytuose atsiminimuose apie Salomėją ta mokytoja pabrėžė, kad ji buvo labai savotiška. Prie stalo kartais jai būdavo nebeaišku, ko ji nori valgyti ir apskritai, ko nori. Nešneki. Vietoj kompoto pasiims saldainį ir kramto. Kartais po valgio, jeigu būdavo gražus oras, abi išeidavo pasivaikščioti po Panevėžio parką ar toliau, o Salomėja žodžio neištars.“

* * *

Šiandien skaičiau Ivaro Lissnerio istorinę-antropologinę-ar-net-nežinau-kokią knygą. Padariau tyrimą: pasirodo, jis gimęs Latvijoje, žydų kilmės vokiečio sūnus, buvo ištremtas Rusijon, paskui gyveno Vokietijoje, buvo dvigubas superagentas Antrojo pasaulinio karo metais – turėjo priežasčių. Gyveno pačiame įvykių įkarštyje – in medias res. Bet jo knygoje iškart pajutau tokį filosofinį žvilgsnį – ramų, atsiribojusį nuo Vakarų civilizacijos triukšmo, nepervertinantį daiktų ir mašinų progreso, nesikabinantį už gyvenimo trukmės, tarsi žinantį tikrosios laimės esmę. Lissneris mirė, nesulaukęs šešiasdešimties, bet per visą gyvenimą tiek išgyveno, tiek apkeliavo, tiek dalykų patyrė tikrai, o ne iš puslapių – tiesiog įstabus žmogus. Ir dabar man jo knyga – stalo knyga, teks studijuoti. Kaip pasisekė, kad už du dolerius (nes tikrai geri dalykai nekainuoja daug) gavau naują mokytoją – to dalyko, kurio kaip tik ir ieškojau.

* * *

Vėl Marina Cvetajeva, šįkart žiūrint į savo delno nuotrauką: koks atpažįstamas delnas, na, tikrai, kaip savo vaiko vardas. Kita rašytoja: jaučiuosi motina, nors nesu pagimdžiusi vaikų. O štai filosofė (lietuvė): pasakodamos apie savo gimdymo patirtis, moterys uždaro save į getą… Aš: pasakodama apie savo moteriško kūno patirtis nesijaučiu uždaranti savęs į getą, atvirkščiai – moterys turi pasakoti apie moteris, kaip vyrai – apie vyrus.

Marina:

Ятаган? Огонь?

Поскромнее, — куда как громко!

Боль, знакомая, как глазам — ладонь,

Как губам —

Имя собственного ребенка.

Aš:

Durklas? Liepsna?

Kukliau, — kam taip garsiai!

Skausmas, žinomas akiai kaip — delnas,

Kaip lūpoms —

Nuosavo vaiko vardas.

Arba:

Durklas? Ugnis?

Kukliau, — kam taip garsiai!

Skausmas, žinomas tarsi delnas — akims,

Tarsi lūpoms —

kūdikio vardas ištarsimas.

* * *

R. pasakojo, kad Lietuvoj dabar viskas labai labai gražu, kad dar ne ruduo, o vasara, bet pats derlius – obuoliai burnoje tirpsta, uogos, grybai, sultys… Lašinių jau nusipirko. Šiandien dalyvaus dviračių varžybose Bubiuose. Viskas atrodo kaip per sapną. Atpažįstama ir nerealu tuo pačiu. Bet, sako, gal taip nebus, kai pradėsim dažniau čia lankytis. Aš norėčiau dažniau lankytis. Kita vertus, vaikštau dabar po Melburną ir širdis sąla – kaip gera čia, pavasaris, oras kvepia, niekur nenoriu skristi…

* * *

Tom Joyce. Poetas. Vakar. Lietuvių klube. Ant sienų – Lansbergis, Brazauskas, Grybauskaitė. Kitoje pakylos pusėje – Smetona, Grinius, Stulginskis… „Švyturio ekstra“ ir dvi lietuvės už baro, kurių viena nekalba ir nesupranta lietuviškai, bet iš veido sakytum, kad ką tik atskrido iš Lietuvos. Keistų būtybių prisirinko iki aštuntos vakaro. Nors turėjo prasidėti septintą, paskui buvo nukelta į pusę aštuonių, galiausiai – aštuntą. Trys jauni (poetai?) skaitė savo (eiles?), du iš jų – iš iPhonų. Visi trys savo (kūriniuose?) kalbėjo apie seksą, vienaip ar kitaip, atvirai ar užuolankomis, apie seksą, ne apie mylėjimąsi, ne apie meilę. Tai turėjo būti juokinga. Juoktis buvo nemalonu, veidas išsikreipdavo, pasijusdavau cinike. Iš pradžių to nesupratau, bet vėliau, ypač po to, kai prabilo Tom Joyce, pasidarė tiesiog gėda, kad išvis klausiausi tų jaunuolių, kad juokiausi, plojau, kad atėjau. Bet Tom Joyce buvo iš kitos operos.

Tom Joyce – poetas ir jis skaitė poeziją. Mintinai. Skaitė balsu, skaitė visu kūnu, skaitė visa širdimi, visa savo esybe. Atrodė, kad jis tiesiog kalba tai, ką mato, ką galvoja, ką išgyvena. Tiesiog transliuoja tai, kas jam šiuo metu perduodama iš aukščiau. Fone išryškėjo garsai: už sienos kažkas repetavo, o gal koncertavo roką. Iš dalies muzika tiko – kaip kontrastas, kaip pasaulio triukšmas, kuriame poetas skaito savo eiles, kuriame poetas išgyvena priešais amo netekusią publiką. Nes mes buvome amo netekę. Mes nekvėpavome. Tik po pusvalandžio – kai man jau siaubingai skaudėjo subinę (joga) – ne aš viena ėmiau krutėti. Man vis kuteno veidą. Ne musės, nežinau, gal mikrobai. Gal poeto žodžiai, kurių daugumos net nesupratau? Nes tikrai daug nesupratau, gal pusės to, ką jis sakė, gal net dviejų trečdalių. Gal ir anglakalbiai nesuprato, nenustebčiau. Bet vis tiek niekas nejudėjo. Tie, kas turėjo rankose taurę ar butelį alaus, pirmąjį pusvalandį nedrįso pakelti prie lūpų.

Kaip galima neklausyti, kai žmogus išgyvena? Atrodė, kad poetas kalbasi su manimi. Taip atrodė kiekvienam. Asmeniškai su kiekvienu. Kartais net sutikdamas akis. Tom Joyce kalbėjo iš anapus. Jo žvilgsnis buvo iš anapus.

Jis yra angelas: nei vyras, nei moteris. Ir vyras, ir moteris. Aukštas ir sausas. Nenusakomo amžiaus – amžinas. Kuo poetas senesnis, tuo atrodo amžinesnis. Ilgi balti plaukai. Ilgas moteriškas megztinis. Melsvi prigludę trikotažiniai marškinėliai, po kuriais du gauburiai – krūtys ar krūtų liekanos, o gal pradmenys? Ant kaklo – medalionas. Stiklinė žydra akutė. Rankos irgi androginiškos, be žiedų, gumbas ant kairiosios plaštakos. Rankos šoko drauge su žodžiais. Žodžiai skrido lengvai ir stipriai. Galėjai justi eilutę, tarp eilučių buvo pauzės. Ritmas buvo pasikartojimai.

Tai buvo ritualas, tai buvo šamanizmas, tai buvo malda. Visas menas juk malda – ne dievams – gyvenimui. Tom Joyce kalbėjo dialogu, kartais kalbėjo vienai plaštakai, kartais – kitai plaštakai. Kartais jo balsas pažemėdavo, kartais pašvelnėdavo. Jis buvo tai vyras, tai moteris, tai vyriškumas, tai moteriškumas, tai jing, tai jang. Ir visa sukosi, lydėsi, siejosi, vijo vienas kitą. Jis turėjo du lapus su eilėraščių pradžiomis, kartais į tuos lapus ramiai nuleisdavo žvilgsnį, laikydamas rankas prie krūtinės, paskui rankos vėl suplasnodavo. Kartais jis atsistodavo prie kito mikrofono, kalbėdavo iš viršaus – keista ir įdomu, stovint kalbėti – jau kita energija. Toji energija kito ir sklido iš jo įvairi, besivystanti, kylanti, besileidžianti, auganti, gęstanti.

Ką jis kalbėjo, apie ką jis kalbėjo? Tom Joyce nekalbėjo apie seksą, jis kalbėjo apie meilę. Ne jis kalbėjo ne apie meilę, jis iškalbėjo meilę. Paskutinis eilėraštis buvo su pasikartojimais: aš nežinau, ką tai reiškia, aš nežinau, ką tai reiškia. Kokia jėga yra toji ramybė pauzėse ir pakartojimuose – kokia energija užspęsta ir paleidžiama, priimant žodį ir jį paleidžiant, perleidus per save – savo kūną, savo jausmus, savo protą. Poetas, kuris žino, ką kalba, nors ir nežino, ką visa tai reiškia.

Aš irgi nežinau, ką visa tai reiškė. Ir man nesvarbu žinoti. Man svarbu tai, kad aš išgyvenau drauge su juo. Svetimoje kalboje, kuri ėjo tiesiai į kitą žodžių priėmimo centrą, aplenkdama protą. Šitaip išmokstama kalbėti, susikalbėti. Ar pajuto tai tie trys jauni poetai, kurių gyvenime nėra jokių rūpesčių, išskyrus seksą? Nežinau, tik žinau, kad jie nėra poetai. Nėra ir nebus. Nes jie jau išdavė poeziją, o tai – nepateisinama ir neišperkama visu gyvenimu. Mirties bausmė tokiems.

Tom Joyce – kanadietis, gyvenantis Tasmanijoje, jam turbūt šešiasdešimt – spetyniasdešimt metų. Jis kalbėjo prikaustęs mus apie valandą. Po pasirodymo norėjau prieiti ir paliesti jį, bet nesulaukiau – į jį buvo įsisegusi kažkokia vietinė poetė. L. dar gavo krupniko taurelę ir mes išėjome. Buvo dešimta vakaro, dalį kelio teko eiti pėsčiomis.

* * *

Aš (Melburne): Va ir baigėsi festivalis! Šiandieninis spektaklis nenustebino. Jau dešimt metų tradiciškai visi scenoje rėkia, darkosi, vaikšto po žiūrovų salę, atsiveda žiūrovus į sceną, kad kiti žiūrovai iš jų pasijuoktų, daro seksualinius judesius, o finale būtinai parodo pliką pasturgalį. Publika plojo atsistojusi! Cirkas šarikovams. Šokėjų (aktorių) kūnai jauni, kultivuoti, jie daro akrobatinius judesius, stebina tuo, kad gali susilenkti trilinki, užsikelti koją ant kaklo, tačiau jokio vidinio judesio per tą kūno riksmą, jokio. Demokratijos santvarkoje, turtingoje šalyje, žmonės vidumi priima plebsą, o išore – pigų buržuazijos žvilgesį, ir tai yra vidurinis sluoksnis. Priešais mane sėdėjusi moteris pakėlė koją ir apnuogino šlaunį, nusiavė batelį, ėmė taisytis kojinę… Kodėl aš turiu tai matyti teatro parteryje? Kodėl viskas atrodo taip vulgariai – kaip scenoje, taip ir salėje?

R (Vilniuje): Spektaklis buvo superinis, geriausias, ką iš lietuvių esu matęs. Labai teisingai transliuotas Bernhardas. Masalskis visiškai savam elemente. Pirmą pusę spektaklio Gabrėnaitė praktiškai vaidino mono spektaklį, antrą – Masalskis. Seniai gerai varė, lenkas režisierius neleido jokių perspaudimų, teatrališkumų. Žmonės kėlėsi ir ėjo lauk iš salės spektaklio metu. Per tris pertraukas nemažai nubyrėjo. Vienžo, geras spektaklis!

* * *

Atsakymas (Hsien): „Kalną drėkina viršūnėje tyvuliuojantis ežeras. Kalnas, kurio viršūnė neišsikišusi, bet dėl ežero įdubusi, turi privalumą. Vaizdinys pataria, kad protas turi būti kuklus ir laisvas tam, kad išliktų imlus geram patarimui. Žmonės greit nustoja prašyti patarimų to, kuris mano, jog viską žino geriau už visus kitus.“

(dienoraščiai 2015 rugsėjis-spalis)

Tagged: Alain de Botton, Andy Weir, Daniil Harms, dienoraštis, Dioniso barzda, Ivar Lissner, Jean-Paul Sartre, Karl Ove Knausgaard, kičas, Marina Cvetajeva, Robert Ludlum, Salomėja Nėris, Slavenka Drakulic, Smetonos laikai, Thomas Bernhard, Xavier De Maistre, Yevgeny Zamyatin

Laisvė per rašymą

Apie Natalie Goldberg „Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją“ („Writing Down the Bones: Freeing the Writer Within“. Išvertė Aistė Garškaitė, išleido „Žmogaus psichologijos studija“, Kaunas 2015.

Apsidžiaugiau pastebėjusi, jog pagaliau į lietuvių kalbą išversta Natalie Goldberg knyga apie rašymą, nors iškart neprisiminiau, ar esu skaičiusi originalą. Pirmą kartą ši knyga išleista 1986—aisiais, Amerikoje ji sukėlė didelį kūrybiškumo nušvitimą. Nežinia, ar taip jau ir ėmė rašyti tas milijonas skaitytojų, kurie ją įsigijo, tačiau rezultatas, perskaičius šią nedidelę, bet tirštą, pamokymų knygelę, gali būti fiziškai ne toks ir apčiuopiamas. Rašymas gali prasidėti ir baigtis ne publikacijomis, o gydomuoju poveikiu, paaštrėjusiomis juslėmis, pilnatvės pojūčiu. Jei perskaitę Goldberg knygą žmonės suvokia, kad rašytojo darbas yra nelengvas, bet įdomus, dėkingas, suteikiantis gilesnių patirčių, tai juk nuostabu. Ir to gali pakakti.

Ši knyga skirta pačiai rašymo pradžiai, paskatinimui, patvirtinimui. Autorė vardina ir trumpai pristato svarbiausius kūrybos (nebūtinai vien rašymo) elementus, neidama į gilesnius svarstymus apie amatą, techniką. Tai nėra knygos tikslas. Ši knyga nori mus pažadinti, atverti akis, maloniai sukrėsti.

Pradedantieji rašytojai dažnai būna nesusidūrę su gyvais knygų autoriais, o patys autoriai ne visada pasipasakoja apie darbo metodus, todėl visuomenėje gajūs stereotipai ir mitai apie mistinį užsiėmimą, kurį kai kas net vengia vadinti profesija. Goldberg atveria savo kūrybinę laboratoriją ir leidžia matyti, kokia ji netvarkinga, kiek joje visko daug – šiukšlių, beprasmiškų užrašų, nukrypimų į šoną, klaidų, abejonių savimi ir savo darbais, daug nežinios ir ieškojimų, ir visa tai yra natūralu. Gal todėl kai kurie skyriai užvadinti gamtiškai: „Kompostas“, „Gruntinio vandens panaudojimas“… Ir mokytis rašyti Goldberg siūlo dabar, nedelsiant, nelaukiant, kol tapsi protingesnis, labiau apsiskaitęs, subrendęs procesui.

Mokytis geriausia mokant kitus, duodant kitiems tai, ką pats gauni, dalinantis džiaugsmais ir skausmais, drauge išgyvenant procesą. Pamenu šį patarimą, priėmiau jį. Mokykis drauge su kitais besimokančiais, mokykis mokydamas. „Mes išmokstame rašyti tik rašydami. Tai paprasta. Toldami patys nuo savęs ir eidami ieškoti autoritetingų mokytojų, rašyti neišmoksime.“ (p. 41)

Goldberg, man rodos, yra puiki mokytoja. Naudojant dzenbudistinę leksiką (autorė užsiima dzen meditacija ir knygoje dažnai cituoja savo mokytoją Katagirį), Goldberg yra rašymo guru. Skaitant mokymus, dera nepamiršti, kad guru yra tik žmogus: ieškantis, klystantis, juo nereikia besąlygiškai tikėti. Išmintinga klausytis ir pasiimti iš jo tai, ko reikia paties kelionei. Visa kita – nėra reikšminga. Geras mokytojas nebūtinai yra genialus rašytojas. Bet geras mokytojas būtinai yra tas, kuris pradžioje pats nemokėjo, o paskui išmoko.

Keli dalykai, kuriuos esu į save sugėrusi ir atpažįstu, vėl skaitydama Goldberg, yra šie:

Labai svarbu susipažinti su savo vidiniu kritiku arba cenzoriumi ir išmokti girdėti, tačiau neklausyti, ką jis pataria. Kūrybos procese jo patarimai gali nužudyti įkvėpimą ir atgrasyti nuo rašymo apskritai.

Geras patarimas – nesusireikšminti. Nesusitapatinti su savo darbu. „Išlik takus tarp tų juodų ir baltų žodžių. Jie – tai ne tu. Jie – didi akimirka, perėjusi per tave.“ (44 p.)

Rašymui reikalingas laikas, ir jis yra brangiausia prekė, kurią kiti žmonės iškeičia į pinigus. Pastebėjus, jog pats visuomet turi laiko ir turi pasirinkimą, kur ir su kuo jį praleisti, atrandi daugiau laiko sau ir savo darbui.

Atkaklumas. Jeigu rašymas yra tas dalykas, kuriam visuomet turi pakankamai atkaklumo (knygoje išversta ryžto, bet man atrodo, kad tai šiek tiek kita), tuomet tai – tavo dalykas. Užsikabink už jo, laikykis, rašyk, kad ir kas.

Rašyk bet kur, bet kada, bet kaip. Nelauk, kol susiklostys palankios aplinkybės. Jos niekada neatrodys pakankamai palankios, jei pasiduosi tinguliui. Jei kažkas nuolat trukdo rašyti, atpažink: labiausiai trukdo tingulys. „Paimk kitą sąsiuvinį, griebk kitą rašiklį, tiesiog rašyk, rašyk, rašyk. Pasaulio vidury ženk vieną teigiamą žingsnį. Chaoso centre padaryk vieną geriausią veiksmą – tiesiog rašyk.“ (107 p.)

Rašytojas yra geras klausytojas: „Šitaip klausydamasis tampi skaidriu veidrodžiu, atspindinčiu tavo viduje ir aplink tave esančią tikrovę.“ (62 p.)

Kalbant apie metaforas: „Nėra perskyros tarp rašymo, gyvenimo ir mūsų sąmonės. Jei mąstote taip plačiai, kad galite leisti žmogui valgyti automobilį, pajėgsite priimti, kad skruzdės yra drambliai ir vyrai yra moterys. Gebėsite įžvelgti visų pavidalų skaidrumą, ir neliks perskyrų.“ (45 p.)

Apie rašytojo dvasinę higieną, rašymą ir beprotystę, rašymą ir alkoholizmą: „Menininko gyvenimas nėra lengvas. Jautiesi laisvas tik atsiduodamas kūrybai. Vis dėlto aš manau, kad kurti yra geriau, nei svaigintis alkoholiu ar kimšti šokoladą. Įdomu, ar rašytojai prasigeria dėl to, kad nerašo, ar kad rašydami susiduria su sunkumais. Jie geria ne todėl, kad yra rašytojai. Geria, nes yra rašytojai, kurie nerašo. / Būti rašytoju ir rašyti yra laisvė. Tai įprasmina tavo paskirtį. Anksčiau maniau, kad daryti ką nori ir yra laisvė. Iš tiesų būti laisvam reiškia žinoti, kas esi, ką turi padaryti šioje žemėje ir tiesiog daryti.“ (50 p.)

Rodyk, o ne pasakok – ar ne pirmoji pasakė Goldberg? „Nepasakok skaitytojams, ką jauti. Parodyk situaciją, ir jausmai kils savaime.” (77 p.) Ne ji viena pastebėjo, kad skaitydami ieškome ne pasakojimų apie gyvenimą, o paties gyvenimo: „Vos tik tekste pastebiu žodelį „apie“, manyje automatiškai įsijungia pavojaus signalas. „Ši istorija apie gyvenimą.“ Nubrauk šitą eilutę ir, kaip pakliuvo, bet eik tiesiai prie gyvenimo.“ (78 p.)

Ypatingas Goldberg dėmesys skiriamas smulkmenoms, detalėms – gal kad pati poetė. Knygoje apstu patarimų, kaip tapti pastabesniu, taip pat duodamos rašymo užduotys, pratybos. „Naudodamas detales, ne tik kepi pyragą ir sukiesi virtuvėje, bet ir atsigręži į pasaulį. Tai kartu ir politinis veiksmas, nes tu ne vien degi savo emocijų karštyje, tačiau ir pasiūlai geros, sočios duonos alkstantiems.“ (56 p.) Maži dalykai sudaro didelius: „Mes gyvenome. Mūsų patirtos akimirkos yra svarbios. Kaip tik tai ir reiškia būti rašytoju – rūpintis smulkmenomis, kurios kuria istoriją.“ (54 p.)

Rašyti eiles, skaityti literatūrą būtina išgyvenant tai, ką darai, o ne analizuojant. Būti akimirkos vyksme.

Rašytojas atveria savo svajones ir pats jau nebegali jų ignoruoti. Rašymas keičia gyvenimą: „Negali giliai pasinerti į rašymą, o tada atsitraukti, atsiriboti, eiti namo, „būti miela“ ir nesakyti tiesos. Jei rašydamas esi sąžiningas su savimi, tai persmelks visą tavo gyvenimą. Negali rašydamas išsitiesti, o padėjęs rašiklį vėl kūprintis. Rašydami galime išmokti oriai išsakyti tiesą, o nuo popieriaus, kaip ir turėtų būti, visa tai persikels į gyvenimą.“ (138 p.)

Tiesiog norisi dedikuoti kai kuriuos sakinius pažįstamiems, o kartais priminti juos ir sau pačiai, nes save nuvertinti, rodos, mokame puikiai, esame tikri ekspertai, o pagirti save, didžiuotis savo darbais, gėdijamės, netgi jaučiame kaltę. Todėl kitą kartą… „Kai kas nors jums sako komplimentus, sukluskite. Net jei jums nemalonu ir nesate pratęs, tiesiog kvėpuokite, klausykite ir priimkite tai. Pajuskite, kaip tai malonu. Ugdykite pakantumą teigiamam, nuoširdžiam palaikymui.“ (67 p.)

Dar viena dedikacija pradedantiesiems būtų ši: „Kai kurie žmonės, išgirdę taisyklę, kad reikia rašyti kiekvieną dieną, taip ir daro, tačiau netobulėja. Jie tik yra pareigingi. Tai jau perdėtas stropumas. Taip švaistoma energija, nes taisyklių laikymasis, neįdėjus širdies, reikalauja milžiniškų pastangų. Jei ir tu taip darai, liaukis rašęs. Atsitrauk savaitei ar metams. Palauk, kol pajusi kalbėjimo alkį, kol tavyje atsiras troškimas kalbėti. Tada vėl rašyk.“ (135 p.) Jei gali nerašyti – nerašyk. Jei gali rašyti – rašyk. Aklas pareigingumas ir tų pačių dalykų kartojimas dar nėra kūryba. Kartoti klaidas – kvaila, bandyti pakartoti sėkmes – dar kvailiau…

O šitai dedikuoju visų pirma sau: „Bus puiku, jei tave spausdins, bet nekreipk į tai per daug dėmesio. Tai nublokš tave atgal. Tiesiog rašyk toliau.“ (169 p.)

Rašymas pačiai Goldberg yra daugiau, negu saviraiška ar terapija. Rašymas – bendruomeninis veiksmas. Viename interviu ji yra sakiusi: drambliai nerašo, arkliai nerašo, debesys nerašo, bet žmogus štai – rašo. Vadinasi, rašyti – mūsų privilegija, galbūt netgi mūsų egzistencijos paskirtis. Turime palikti rašytinius pėdsakus po savęs – kitiems, kurie gyvens po mūsų, o gal tam, kuris ateina per pauzę – „įkvėpimo dievui“. Tuomet „…tampi didesnis už save patį, ir ateina pirminės mintys. Jos neuždengia šios akimirkos vyksmo ar praeities jausmų. Čia ir dabar yra pripildyta didžiulės jėgos. Yra tai, kas yra.“ (22 p.)

Nors Hemingway’us yra pasakęs, kad nėra tokio klausimo, kodėl rašai?, svarbiau susitelkti į klausimą, ką rašai?, Goldberg neatsisako klausti kodėl? Per šį klausimą pagaliau radau, kuriais metais ir kelintą mėnesį skaičiau šią knygą, mat esu parašiusi savo atsakymus (2010 metų liepą). Vadinasi, nuo tada praėjo penkeri metai. Tai buvo laikas, kai išleidau pirmąją savo knygą, novelių rinkinį „Gaisras“, ir buvau pradėjusi rašyti romaną „Katė, kurios reikėjo“. Vis dar ieškau mokytojų ir randu juos, dažniausiai gyvenančius knygose, kartais genialius ar labai talentingus, bet kai kurie – tiesiog žmonės, nepaprastai jaučiantys savo laiką ir pasauliui dovanojantys savo išgyvenimus per kūrybą. Tas dalinimasis, kaip bendruomeninis veiksmas ir kaip reikšmingas įvykis bendrojo laiko lauke, man atrodo svarbiausias dėmuo ir literatūroje.

Skaitydama galvojau, kad mielai padovanočiau Goldberg knygą žmonėms, kurie nori pradėti rašyti dienoraštį; žmonėms, kurių gyvenimo laikas bėga „pro šalį“, kurie nebemoka sustoti, girdėti, matyti; žmonėms, kurie jaučiasi praradę vaikystės gebėjimą kurti, fantazuoti, žaisti, būti kvailais, nerūpestingais, rašyti neatsakingai, ne publikai – sau; žmonėms, kurie nori suprasti, kas tai yra meditacija rašymo forma; žmonėms, kurie turi būti laisvi išsisakyti, kurie turi atrasti savo balsą, kurie turi atgauti savigarbą ir atsistoti ant kojų, kurie nori pamatyti save veidrodyje – pasaulio atspindyje, grupiniame portrete su artimaisiais ir tolimaisiais.

Tam, kad turėtume kuo dalintis, privalome daug dirbti, bet dirbti ne mechaniškai, ne miegodami, o būdami atviri ir spontaniški su savimi ir santykyje su aplinka. Tokios knygos, kaip ši, pažadina, sutelkia gilesniam budrumui ir bendrystei. „Žmogaus pastangos – tai ne tik sunkus fizinis darbas, be atvangos lenkiant nugarą. Aš kalbu apie mus, kaip rašytojus, pažadinantį darbą. Visi turime tokią savybę. Talentas neturi nieko bendra su šiuo gebėjimu. (…) Šaunu būti talentingam. Jei toks esi – mėgaukis. Tačiau su talentu toli nenuvažiuosi. Darbas nuveš daug toliau.“ (173 p.)

Nori laisvės? Rašyk.

Knygą pigiausia įsigyti knygynėlyje: mintis.eu

Apie Natalie Goldberg

Tagged: Ernest Hemingway, Natalie Goldberg

Pingvinų paletė

Melburne ką tik baigėsi žiema ir kasžieminis rašytojų festivalis, kuriame šiemet visai neplanavau dalyvauti, bet mielos pažįstamos pakviesta nuėjau į paskaitą apie knygų viršelius. Žinojau tik temą ir tai, kad paskaitos vedėjas yra žymus dizaineris, net nepasidomėjau, iš kur. Pasirodo, iš Londono. Pasirodo, dizaineris, dirbęs Penguin leidykloje. Pasirodo, tai jis neseniai minėto Penguin septintojo dešimtmečio jubiliejaus proga surinko viršelių spalvų paletę (žr. viršuje). Pasirodo, jo dizainą esu pastebėjusi ir įvertinusi, be to, mano namų lentynoje yra knygų, kurių viršelius sukūrė jis, Davidas Pearsonas. Pasirodo, šitas šaunuolis yra laikomas vienu įtakingiausių Didžiosios Britanijos žmonių ir nesuklystum pavadinęs jį dizaino genijumi, nors jis dėl to susigūžtų ir nusijuoktų. Žinot, tie genijai. Kuklūs ir paprasti žmonės dažniausiai.

Davidas Pearsonas (toliau DP) pateko „pas pingvinus“ iškart po studijų baigimo, ir buvo taip užsivedęs dirbti ten, nes beveik visos geriausios ir paveikiausios skaitytos knygos jam buvo iš Penguin serijos. Jis buvo taip įsimylėjęs į šitą prekės ženklą ar, sakykim, reiškinį, kad po darbo įlįsdavo į Penguin (įkurta 1935-aisiais) archyvą ir ten dūko tarp lentynų, čiupinėdamas, gėrėdamasis ir galvodamas, ką čia su visu tuo turtu padarius. Tas archyvas rimtai svaiginantis – jame chronologine tvarka sudėtos visos kada nors išleistos pingvinukų knygos… Tūkstančiai jų. Vienas puikus dalykas, gimęs iš šėlo tarp archyvo lentynų, yra šis:

Valandą trukusioje paskaitoje DP apžvelgė trumpą Penguin viršelių raidos istoriją, apsistodamas ties įdomiausiais reiškiniais, pavyzdžiui, Antrojo pasaulio karo metais paaštrėjusiu dizainu: ryškiai raudona spalva, nerimą keliantys brūkšniai, veržlumas. Jis vardino žymiausius kompanijai dirbusius dizainerius, kurie nebijojo naudoti agresyvesnę vizualią medžiagą, labiau patraukiančią akį, galbūt net trikdančią ar žaidžiančią su pirkėju (būsimu skaitytoju). Johno Lennono biografija buvo išleista be pavadinimo ir autoriaus vardo – tik (kiek suspaustas) portretas ir pingvinukas – dviejų prekės ženklų susivienijimas. Būta žaidimų ir tituliniuose knygos puslapiuose, pavyzdžiui, knyga „The French Revolution“: pavadinimas ir autoriaus pavardė įrėminta stačiakampyje, kurio papuošimai, geriau įsižiūrėjus, yra dvi mažytės giljotinos… „Penguin Modern“ serijos viršeliuose tebuvo spalva ir numeris – didelis skaičius, tačiau ir tokios paprastos priemonės gali būti paveikios, galbūt net labiau, negu perkrautas vaizdas. Spalvos ir atspalviai, žinoma, veikia savo ruožtu ir parenkami neatsitiktinai (įrodymas – toji spalvų gama iš Penguin nugarėlių viršuje).

Pačiam DP labai artimas būdas kurti vizualą iš tipografijos – tekstas tampa paveikslu ir perteikia mintį keliais sluoksniais. Literatūroje tokia priemonė ar net žanras vadinamas konkrečiąja proza ar konkrečiąja poezija (concrete prose, concrete poetry) – kai iš raidžių ar žodžių sudėliojama konstrukcija, turinti vizualų pavidalą, pastiprinantį teksto mintį ar įspūdį (nors DP apie tai nekalbėjo, sąsaja akivaizdi). Kurdamas viršelį knygai „Marcus Aurelius Meditations“ (iš „The Great Ideas“ serijos) DP domėjosi senovės romėnų antapių užrašais, ir iš to pavyko pasiskolinti idėjas apie tai, koks turėtų būti šriftas, kokie tarpai tarp raidžių, žodžių, kokia kompozicija viršelio stačiakampyje. „Gyvenime nesu sukūręs nieko originalaus!” – sako DP. Štai keli viršeliai iš serijos:

DP prisipažino, jog jam patinka, kai skaitytojas ne iškart gali perskaityti pavadinimą, kai jis pareikalauja daugiau dėmesio, galvos sukiojimo, kai ima vykti žaidimas. Labai suprantama taktika: kuo ilgiau skaitytojas laikys rankose tą knygą (investuos savo brangaus laiko), tuo daugiau toji knyga galės apie save pasakyti ir sugundyti ją nusipirkti. Juk kartais knygas perkame dėl viršelių. (Arba dėl to, kad ne mes jų, o jos mūsų nepaleidžia!)

Kai kurie autoriai neleidžia leidykloms ir dizaineriams savivaliauti, pavyzdžiui, J. D. Salingeris yra uždraudęs ant savo knygų viršelių dėti kokius nors paveikslus – griežtai tik autorius ir pavadinimas (ir pingvinukas, šiuo atveju). Tai irgi puiku, tai irgi sprendimas. Pasitikėti tuo, kad skaitytojas susidomės autoriumi, aplink kurio pavardę nepripiešta dėmesį traukiančių ženklų, yra geras dalykas. Kai knygyno lentynose tokia „švari“ knyga atsiduria tarp „rėkiančių“ viršelių – jie visi suskamba, dėmesį lengva paskirstyti ir suteikti visiems. Jei lentynoje vien tik vizualus triukšmas – jame sunku įžvelgti bet ką gero. DP sakė, kad kai kurie viršeliai dizainerių juokais vadinami the panic covers – panikos viršeliai – nes juose matomas akivaizdus dizainerio (o gal marketingo) nepasitikėjimas skaitytojo supratingumu. „Kas bebūtų, nelaikykime skaitytojų idiotais,“ – pataria DP. Jeigu viršelyje yra prekės ženklas, nebūtina šalia jo dar pakartoti to ženklo pavadinimą didžiosiomis raidėmis. Jeigu pavadinime yra žodis obuolys, tai nebūtina dar ir šalia nupiešti obuolį. Pastarąjį sakinį DP prisipažįsta kartojantis tarsi mantrą. Štai trys knygos, kurių autorių pavardės slepiasi:

Išsiskyręs su Penguin kompanija, DP ėmė kurti dar drąsiau: štai žinomai Cormano McCarthy knygų serijai panaudojo atspaudų techniką, t.y. gamino viršelio piešinį ne kompiuteryje, o kūrė „tikrą“ grafiką. Taip pat jis neigia stereotipą, kad viename puslapyje galima naudoti tik tris skirtingus šriftus. „Nesąmonė! Visi šriftai kam nors geri, kiekvieną galima įdarbinti.“ Turbūt galima pridurti, kad toks taisyklių laužymas ir patvirtina taisyklių buvimą. Arba kitaip: kas leidžiama Jupiteriui, tas nepatartina jaučiui. Štai dar viena DP asmeninė taisyklė: nevaizduoti viršelyje personažų. Dėl to sutikčiau tik iš dalies, nes apstu žanrų ir stilių, kuriems tinka personažų vaizdavimas (jei tai, pvz., pats aprašomasis objektas Johnas Lennonas ar sekso objektas pusnuogė mergaitė, arba šiaip autoriaus marmūzė).

O dar DP baisiausiai mėgsta raštų kūrimą ir užsiima tuo, kada tik turi laiko (sako, ypač gerai raštai dėliojasi dirbant naktį ir įkaušus – jam taip dažnai atsitinka). DP ir vėl skolinasi idėjas iš senų leidinių, nes buvo laikai, kuomet raštai ar medžiagos imitacija viršeliuose buvo itin madinga (ko gera, dabar vėl sugrįžo į madą). Raštas gali būti ne tik iš geometrinių figūrų, bet ir iš augalų fragmentų arba net sudvigubinus (padauginus) piešinį – tai jau raštas. DP mėgsta raštus „įdarbinti“: „Smagiausia būna, kai žmogus skaito knygą, pasiekia dušimtąjį puslapį ir tada atsiverčia viršelį: aaaa, tai štai, kodėl čia šitaip nupiešta!“ Beje, vienas žinomesnių DP kurtų viršelių yra Walterio Benjamino „The Work of Art in the Age of Reproduction“, jo idėja – pačios knygos nugarėlės pakartojimas – reprodukcija (argi ne genialu?). Tą knygą kadaise ir man niežėjo ranka pirkti, bet susilaikiau (nes yra bibliotekoje). Štai trys pavydžiai į temą:

Akivaizdu, kad DP mėgsta rasti gerus konceptukus, o ir aš juos tiesiog dievinu. Koks kūrinys be koncepcijos? Įdomus atvejis buvo kuriant viršelį Orwello „1984“. DP sugalvojo panaudoti idėją apie tai, kad cenzūra draudžia tekstus, todėl viršelyje iškirto (iškirpo) autoriaus vardą ir kūrinio pavadinimą. Pamatęs eskizą, vadybininkas pasakė, kad tai negera mintis, jei pradėsi iškirtinėt skyles, tai gali prieiti iki velniai žino ko (įdomu įdomu – prie ko gi?). Tuomet DP paliko idėją, bet pakeitė priemonę – uždažė tuos žodžius juodai, visgi palikdamas raides vos matomas po juoda cenzūros spalva. Rezultatas buvo toks, kad žmonės labai aktyviai domėjosi tuo viršeliu. Knygynuose, kaip buvo pastebėta, vartė prieš šviesą, bandydami įžiūrėti žodžius, o kai kurie netgi ėmėsi veiksmo ir nukrapštė juodus dažus, atidengdami autoriaus vardą, o tada fotografavo knygą ir dalinosi nuotykiu internete. Tokia knyga buvo vangiai perkama Amazon.com, bet užtat knygynuose – šluojama nuo lentynų.

Lyginant knygų pirkimą internete ir knygynuose, buvo pastebėtas skirtumas: DP nuomone, knygos gali būti fetišo objektai, ją galima nusipirkti dėl to, kaip ji atrodo. O internete žmonės perka dėl teksto – viršelis yra siurprizas. Kartais net būna, kad perki, matydamas vieno viršelio nuotrauką, o paštu gauni visai kitą. Skirtinga aplinka, skirtinga prieiga prie knygos. Gal ir gerai, kad dabar vis dažniau einame į knygyną, suvokdami, jog norime paliesti „fizinę“ knygą, kad norime jos būtent dėl pojūčių, kuriuos mums sukelia.

DP yra sukūręs dizainą vieno londoniečio blogerio knygai. Viktorijos laikų stiliumi rašantis žmogus, pasivadinęs The Gentle Author jau keletą metų beveik kasdien rašo apie Londono rajonus, bendruomenės gyvenimą, visokius įdomius dalykėlius su tokia meile, kad net ir aš atsiverčiau, užsikabinau ir užsisakiau naujienlaiškį. Patikrinti galit čia (iškart nukreipiu į katinus): spitalfieldslife.com

Kai po paskaitos vienas dalyvis paklausė, ar neapima nerimas ir nepasitikėjimas savimi (salėje buvo labai daug dizainerių), DP atsakė, kad baimė ir nerimas jį apima visada, nes tai normali menininko būsena – bijoti ir nerimauti. Tenka priimti ir susitaikyti su tuo. Taip pat, kaip ir su nepasitenkinimu savo darbais. „Taip ir turi būti, kad nekenti savo darbų, tai normalu,“ – sako DP ir juokiasi, skeryčioja rankomis, raitosi kėdeje.

Ar yra kūręs viršelius vaikų knygoms? Ne. Bet pasakoja, kad bare su draugais (tarp kurių mažai dizainerių) dažnai žaidžia piešimo žaidimą: suplėšo popieriaus lapą, išsidalina po skiautę, tada vienas žmogus sušunka kokį nors žodį, pavyzdžiui „aštuonkojis!“, ir visi turi per 10 sek. nupiešti aštuonkojį. Paaiškėja, kad žmonės, neturintys meninio išsilavinimo, pripiešia nuostabių dalykų. O ir profesionalams pravartu piešti nepasiruošus – tiesiog taip, spontaniškai. DP visaip traukia iš savęs spontaniškumą, kaip supratau. Ir jam pavyksta. Jis vis dar turi savyje gyvą vaiką.

Ar visada perskaito knygą, prieš kurdamas jai viršelį? Ne visada pavyksta, nes kartais knyga dar būna nebaigta, o jai jau reikia dizaino. Kartais įdomu kurti neskaičius, bet tuomet būna ilgas pokalbis su leidėjais ar autoriumi. „Bet jei knyga jau yra, tai būtinai reikia perskaityti.“ Iškart pajutau, kad šitas žmogus – skaitantis žmogus. Paprastas, įsimylėjęs knygas skaitytojas. Štai tokie tie genijai. Štai tos originalumo šaknys.

Davido Pearsono puslapis: http://typeasimage.com

Tagged: David Pearson, George Orwell, J. D. Salinger, knyga, konkreti proza, maketavimas, Penguin, viršelis

Jovarai: nepaklausta atsakau

Šiame Jovarų numeryje: Antanas Miškinis verčia ekstatiškąjį Waltą Whitmaną; Prezidentas Kazys Grinius sako tiesą apie religijos vietą valstybėje; Maironis peikia verkšlenančius politikus; Jonathanas Franzenas gedi savo bičiulio Davido Fosterio Wallace’o; D. F. Wallace’as pokštauja; Ischokas Meras rašo monologą moters balsu; Virginia Woolf bando nepamiršti, kaip laikyti rankoje parkerį; Sandra Bernotaitė atsako į klausimus, kurių jai neuždavė „Literatūra ir menas“:

Nepaklausta atsakau

1.

nūdienos meną patiriu ne kaip tautinį, o kaip pasaulinį, todėl viskas mane tenkina; jei pasaulio mastu per metus galiu rasti tris gerus dalykus – tai optimalus gėrybių kiekis; lietuvių literatūroje trūksta kokybės; kartais idėja, pastanga puiki, žmogus tikras, intelektualus, bet kūrinio kokybė – nubraukia daug, jei ne viską; kartais galvoju, kad lietuviai net nesupranta, apie kokią kokybę kalbu; sunku ją nupasakoti, galima ją patirti, galima jos išmokti; lietuvių terpėje pasigendu to patyrimo, sunku net pateikti lietuviškų pavyzdžių; iš vertimų, nors ir esama gerų, ne visada kokybę patirsi; bijau, kad kokybė yra tapusi svetimu bruožu: tai, kas būdinga tik kitiems, tik ne mums

2.

sukrečiantys kultūros įvykiai reti, ir gerai, kad taip, antraip atbuktų juslės ir niekas nebejaudintų; mane jaudina moderno šokėjai: Andrius Mulokas, Lora Juodkaitė; aktorius Valentinas Masalskis ir jo nauja rolė (Thomo Bernhardo pjesėje); Agnės Narušytės ir Jurijaus Dobriakovo tekstai; Vaido Jauniškio publicistika; Knausgaardo sekstetas ir kitos jo knygos; Julianas Barnesas – jis pats ir jo rekomenduotas Johno Williamso romanas „Stoner“; laukiu naujo Milano Kunderos romano (išleistas anglų kalba), spalio mėnesį angliškai išleis Houellebecqo „Soumission“ – irgi laukiu; vokietės Alissos Walser knygų laukiu; kinas – laukiu naujų darbų iš Gaspar Noé, Catherine Breillat, Nuri Bilge Ceylan; iš lietuvių prozos… Valdo Papievio kūrinių laukiu; turiu ko laukti, bet dar daugiau turiu ką atrasti iš to, kas jau padaryta ir laukia manęs

3.

knygynuose TRŪKSTA gerų knygų, tragiškai trūksta; kiek daug reikalingų knygų yra „out of print“! iš gausybės rago pilasi tik chaltūra; o kad chaltūristai (kultūristai) nori būti vertinami, tai dejavimas daro atvirkščią – jeigu nori būti vertingas, daryk tai, kas tau pačiam vertinga, kas tave, kaip žmogų, augina, auk, žmogau, auk ir skleiskis, ir negalvok apie pasekmes, visų mažiausiai galvok apie sėkmę arba kitaip – įvertinimą, kuris nuo tavęs nepriklauso; streikas atrodytų apgailėtinai; beje, mokytojai streikuoja ne dėl įvertinimo, o dėl algų padidinimo, ar ne? jei iš tikrųjų tenori pinigų, tai ir gausi pinigus; manau, menininkams reiktų duoti kuo daugiau pinigų, kad jie nustotų dejuoti ir kurti – nes kai kurie tikrai gali

4.

toks „menas“, kuris gyvuoja tik remiamas institucijų, tegali būti patogus, imitacinis ir negyvas; turbūt remiamieji jaučiasi skolingi ir turintys pareigą institucijų neapvilti, kad kitąkart vėl gautų rėmimą; kaltos ne institucijos, o bailiai menininkai; drąsūs menininkai rizikuoja ir pralošia – nes mene galima tik pralošti (kalbant apie pinigus); drąsiems menininkams tai nė motais, nes jie pasirengę dėl meno numirti; tiksliau, jie šiaip ar taip numirtų, jeigu nekurtų savo meno taip, kaip tik įmanoma – nuoširdžiai, atvirai, nemeluodami sau ir kitiems; atsiverti priešais kitą – aukščiausia menininko pareiga; priešais kitą vaidinti didesnį, negu esi, – žemiausia menininko nuodėmė; tai kaip varlės pūtimasis priešais jautį; menininkas kuria tam, kad taptų vertas apdovanojimo, nacionalinės premijos ar sidabrinės gervės? mirtis tokiam menininkui! politikai moka pinigus už tai, kad menininkas pažaistų su miesčionimis, užimtų jų laiką, uždusintų mintis ir nuslopintų egzistencinį nerimą; tai žudymas laiko – o laikas yra vienintelis mūsų turtas – laiko, per kurį žmonės galėjo susitikti su kitu ir savimi; žmonės bus apiplėšti; institucija gaus tai, už ką susimokėjo; tai triukšmas, tik triukšmas; tikras menas yra tai, kas prieš triukšmą, ir tai, kas po triukšmo, – sprogimas ir tyla

5.

nujausti save ateityje, nujausti savo monstriškumą – ar tai baisus pažinimas? turbūt Gombrowiczius kalbėjo apie savęs nujautimą, o ne išorės reiškinius ir pranašiškus ženklus; ką gi, manęs laukia mano pasaulio pabaiga ir turiu jai ruoštis – todėl ant rašomojo stalo šypsosi kaukolė – memento more; išorės pokyčiai yra neišvengiami, judesys mane džiugina; nemanau, kad stagnacija, net jeigu teoriškai tatai būtų idealios būsenos sustingimas, mane taip džiugintų, kaip toji tamsi nežinomybė, plytinti ateityje; šiandien mane liūdina tik tai, kad daugiau gyvų žmonių randu tarp mirusiųjų, o ne tarp gyvųjų; kažkaip aš jų per mažai sutinku; gal aš jų netraukiu? gal ir aš jau esu mirusi? štai, kas būtų baisiausia

P.S.:

Dar neaišku, apie ką ten Gombroviczius kalbėjo. Radau anglišką sakinio vertimą, jis toks: „To forsee ourselves in the future… what knowledge!“ – Tai (bent) pažinimas! Ar tik lietuviškame vertime atsirado žodis baisus? Ar tik ne iš baimės?

2015 birželis

www.jovarotiltai.com

Jovarai 2015 vasara #3

Tagged: Antanas Miškinis, D. F. Wallace, Ischokas Meras, Jonathan Franzen, Jovarai, Jovaro tiltai, Kazys Grinius, Maironis, Virginia Woolf, Walt Whitman, Witold Gombrowicz

Sveiki atvykę į dykumą (4)

Raudonoji kopa ir melaginga pabaiga

Šeštą dieną vairuoti tapo sunku. Važiavom keturias valandas, kopos ėmė dažnėti. Atrodo, kad nėra poilsio, nėra tiesaus, lygaus kelio, tik lipimas ir leidimasis, lingavimas, lingavimas, lingu lingu. O smėlis tapo sausas, birus, čia senokai lijo. Vairuotojas pasijuto pavargęs, šturmanas (aš) – irgi. Nakvynės vietai išsirinkom lygumą tarp dviejų kopų, pravažiavę kelių išdžiūvusių upių vagas. Šiurpus jausmas važiuoti upės dugnu. Nors ir supranti, kad vanduo staiga neūžtelės, bet vis tiek vaizduotės akimis jį matai… Ką gali žinoti, gal aukštutinėse platumose ką tik stipriai palijo? Kai vanduo atkeliauja upėn, tai atsitinka, kaip esu girdėjusi, ūmiai. Juk apie meteorologai perspėtų? Mes be interneto – iš kur žinoti… Iš pradžių įsukom apžiūrėti stovyklaviečių ant upės kranto, bet abu sutarėm, kad vieta nejauki. Ir musių staiga padaugėjo, nes čia nakvoja kupranugariai, visur pridėliota gan šviežių pyragų… Keista, kad nesinori nakvoti ten, kur yra dideli medžiai, upės vaga. Prieš savaitę atrodė nejauku nakvoti atviroje vietoje, o dabar – nejauku uždaroje. Apsistojom prie sueižėjusios molio balos (žr. nuotrauką viršuje). Čia irgi nemažai musių – vakare išsižiojusi lipau kopon ir prarijau vieną! – bet didelė laimė, kad nėr uodų, nes tie tai visai sugadintų vakarones prie laužo. Deginam vietoje rastas malkas, nors jos papuvusios ir tuščiavidurės, žarijos silpnos, tik greito maisto gamybai pakanka. Maisto atsargos aptuštėjo, bet kitą dieną būsim Birdsville, ten bus parduotuvė, todėl susidariau reikiamų, o svarbiausia – pageidaujamų prekių sąrašą. Nors be jų išsiverstume. Tik tektų verstis.

Atrodo laikas sulėtėjo, išorinių įvykių tiek mažai, kad ir mintys retai topteli. Daug tylime. Kartais užsimezga dialogas, pafilosofuojam trumpai. Galvoju: kai per dieną gauni tiek mažai dirgiklių, įmanoma tą dieną aprašyti nuo iki. Mieste – neįmanoma, nes dirgiklių tūkstantį kartų daugiau. Viena diena būtų romano apimties. Kita vertus, tie dirgikliai tokie nereikšmingi, o gal ir vienodi (ar priprasti), kad viena diena mieste gali būti aprašyta dviem žodžiais: „Mirusi diena.“ Radau tokį trumpą įrašą po viena data Alberto Camus dienoraštyje. Dykumoje dar nė viena diena nebuvo mirusi. Kad ir kaip vengtume susitikimo su žmonėmis – nors kartais džiaugiamės, kad jų čia pilna – lenkiame juos, mojuojame, šnekamės… Personažai kartojasi: vėl pasivijom tuos du dviratininkus, o už kelių kilometrų – ir jų draugų visureigį. Mūsų mašininė racija vis dar neveikia, niekas mūsų negirdi. Vieno vakarop sutikto konvojaus ekipažo paklausėme, iš kur jie išvažiavo ryte, ir jie pasakė, kad iš Birdsville – vadinasi, ir mes ten būsime kitą dieną, sekmadienį. Dar Dalhousie sužinojom, kad prie Big Red – didžiosios kopos – naktį iš šeštadienio į sekmadienį vyks didžiulis koncertas, bus suvažiavę žmonių (blues ir country mėgėjų) iš visos Australijos. Bilietai po kelis šimtus dolerių! Dainuos didžiausios žvaigždės! Kurių mes negirdėję ir nematę.

Pripažįstam tik tas žvaigždes ir dangaus kūnus, kuriuos matome naktį virš galvos. Nuo pat kelionės pradžios stebime, kaip bendrauja Venera ir Jupiteris: pirmomis dienomis planetos buvo labai arti, vėliau Jupiteris nusileido žemiau, galiausiai nutolo horizonto link ir atrodė, kad jis lekia sparčiau, negu Venera – paliko ją begėdis. Mėnulis jau dyla, nors kelionės pradžioje – pilnėjo (Australijos danguje netinka taisyklė d – delčia, p – priešpilnis, čia yra atvirkščiai). Telefone turime programą, kuri rodo žvaigždžių žemėlapį, todėl jau išmokau lengvai rasti Pietų Kryžių. Vos pakeliu galvą – štai! Paukščių takas driekiasi per visą dangų ir nenustoju stebėtis, kokia ta mūsų galaktika, kokia milžiniška spiralė, turinti atspindį mažytės sraigės kiaute. Štai taip net ir žvaigždynai pamažu tampa savi, pažįstami, o meteoritai – kasdieninės vakaro programos dalis.

Su vyru kalbamės apie rutiną. Sakau, kartais žmonės mane stebina, sakydami, jog nori pabėgti nuo rutinos ar ištrūkti iš kasdienybės. Aš niekada taip nesakau. Kokia prasmė to pabėgimo ar ištrūkimo? Štai į dykumą pabėgus, pirmu darbu susikuriama rutina, norisi kuo greičiau atstatyti kasdienybės ritmą. Kaip be jos? Kaip nuo jos? Krentant kelioms dienoms į komą? Sėdint parą lėktuvo kėdėje, negalint nė kojų ištiesti? (Taip atsitinka skrendant iš Australijos į Lietuvą, pavyzdžiui.) Tik rutina leidžia gyventi, leidžia ilsėtis tarp darbų. Rutina išvykus tolimon kelionėn, be abejo, pasikeičia, bet išlieka ir senosios rutinos bruožai: vis tiek ryte prausiamės, geriam arbatą ar kavą, kasam tualeto duobę, paskui skaitom ir dirbam turistais – vairuojam, važiuojam. Dabar galvoju, kad rutina žmonės dažniausiai vadina savo darbovietėms parduotas dienas, o dirba tai, ko nemėgsta, ko nedirbtų, jei tik turėtų daug pinigų. Bet tai ne rutina kalta, kaltas kalėjimas, į kurį jie patys save uždaro – kitų rankomis. Tikiuos, ne visiems taip. Kitiems, kaip ir man, rutina yra gyvenimo rėmai arba tinklas, kuriame užkimba gyvenimas. („Antraip būtų ne gyvenimas, o sauka“, – vieno linksmo filosofo frazė.) O štai sapnuose gyvenu aktyviai, politiškai angažuota, sapnuoju, kad esu žurnalistė, mano darbas labai pavojingas, ką tik demaskavau kažkokį konservų fabriką, kuris žmonėms parduoda gyvūnų galvas! Visi apie mano žygdarbį žino, net dizaineris J., su kuriuo pietauju restorane. Galiausiai iš manęs ima interviu rusų žurnalistė Zitos K. veidu ir užkimusiu šaižiu balsu. Ji manęs klausinėja apie Lietuvos akademinį pasaulį, apie tvarką ar betvarkę jame, o aš turiu tuo klausimu savo nuomonę, bet ją dėstydama galvoju: ar tai ne rusų provokacija?

Vyras naktį ėmė budinti, mat jam atsibodo miegoti. Reikia prisiminti, kad mes einam miegoti aštuntą vakaro… Bet ketvirtą ryte dar nenoriu keltis, sakau, dar tamsu, saulė neteka, paukšteliai nečiulba dar… Vyras pasisiūlė pačiulbėti, jeigu tai man būtų ženklas keltis. Juokiausi, bet tai manęs vis tiek galutinai nepažadino.

Sulaukėjom ir linksma dėl to. Sisiojam po krūmais ar tiesiai plynėse, jei tik nesigirdi variklių. „Eisiu patikrint krūmų“, – sako vyras, bet nenueina iki krūmų, stovi tiesiog ir šlapinasi, o aš žvengiu: „Pačiam vidury, ne prie krūmo, kaip medis!“ O kodėl ne? Kodėl išvis man juokinga? Todėl, kad į šitą zoną, beveik kaip filme „Stalkeris“, mes atsivežėm miestą, jo papročius, įpročius, rėmelius, neįmanoma išvažiuoti iš savo miestietiškos rutinos visai. Ilgiau dykumoje pagyvenus, gal nebeateitų į galvą ieškoti krūmo, nebent teritorijos žymėjimui, kartu su dingais.

Septintą dieną kopos ėmė didėti ir tarpai tarp jų ilgėti. Nuo kai kurių viršūnių vaizdas visai nejaukus – nebe žydintys krūmokšniai, o juodi sausuoliai, nebe raudonas, o pilkšvai žalsvas smėlis. Tos kopos kaip bangos. Nes jūroje iškyla tokios pat bangos su panašiomis įdubomis tarp jų. Įsivaizdavau, kad mūsų mašina yra laivelis, mažas laivelis, ir mes kapstomės nuo bangos ant bangos. Taip begalvojant, gali užsupti, prasidėti jūros liga. Siaubinga! Bet šįkart lingavom ne per ilgai, tik dvi ar tris valandas. Žinojom, kad už kurios nors didelės kopos galime pamatyti pačią didžiausią – Big Red – paskutinę kliūtį ir galutinį kelionės tikslą. Kaip ji atrodys, ta kopa? Kas bus už jos? Ar prieš ją? Gal iškart pamatysim koncertui susirinkusią žmonių minią?

Kopą pamatėm, tiksliau, supratom, kad tai būtent ta didžioji kopa, ne iškart. Iš pradžių atrodė, kad mūsų laukia dar vienas nemažas kalnelis, o tokių per pastarąjį pusvalandį perkopėm kelis. Tačiau artėjant ėmė aiškėti, kad ant gūbrio kažkas ne taip, lyg augtų daug medžių – juoduoja tarsi grėblio dantys. Dar arčiau privažiavus ėmė darytis įtartina. Papėdėje laksto mašinos, o viršun užvažiuoti galima ne vienu keliu. Tie medžiai… tai žmonės, sustoję viršuje. Žiūrovai. Jie stebi, kaip iš apačios viršun bando užlėkti visureigiai. Privažiavę pamatėm, kad vienas kaip tik kapstosi, bandydamas įveikti paskutinius tris metrus. Bando, vargsta, iš po ratų švirkšdamas smėlį, tačiau greit pavargsta ir leidžiasi atbulas. Tada nuo smėlio bangelės atsispiria ir bando vėl. Nepasiseka vėl. Po kelių bandymų vis dar atbulas nusileidžia žemyn ir suka į šalį, užkils kitu keliu arba apačioje palauks, susikaups, bandys vėl… Mes sustojome ir stebėjome dramą. Oho! Tiek žmonių, keletas visureigių, laukiančių savo eilės kilti aukštyn. Dar daugiau jų leidžiasi žemyn šalutiniu keliu. Supratome, kad kai kurie vairuotojai įveikia kopą ir vėl nusileidžia, kad galėtų užkilti ja vėl. Kai kurie keliai padangų išarti tarsi vagos. Suskaičiavome, kad viso yra keturios vagos, kuriomis galima važiuoti viršun.

Prie mūsų stabtelėjo visureigis, kurio vairuotojas pro atvirą langą pasisveikino su mano vyru ir ėmė aiškinti, kad vidurine vaga sunkiausia užkopti. O ana iš dešinės kaip? Ta tai „chicken way“ (pažodžiui, vištų, o perkeltine prasme – bailių kelias), numojo vairuotojas. Žiūrėjau į jį, negalėdama patikėti, kad jis yra australas, nes veidas ir manieros labai jau primena tipišką Šiaulių geziuką. Ir tas vyriškumo demonstravimas – didvyrių kelias, bailių kelias… O šitas kelias koks? Vidutiniškai sunkus („medium“). Mano vyras nusprendė išmintingai – pasirinkti vidurio kelią (pagal dzen budizmą). Dar tas geziukas patarė labiau nuleisti padangų orą, kad būtų geresnis sukibimas. Kuriuo pats ruošiasi kilti? Sunkiausiu, aišku. Na, tai sėkmės. „No worries, mate!“

Kol vyras leido padangų orą, stebėjau, kaip sunkiausia vaga lekia keturių ratų motociklas, kurį vairuoja jaunas berniukas, užsisodinęs už nugaros savo sesę – penkiametę mergaitę rožine suknele. Nors abu vaikai buvo su šalmais, žiūrėti į juos buvo nejauku. Aišku, jie užlėkė viršun greitai ir lengvai, tačiau prie pat viršūnės kelias tampa toks status – tiesiog baisu, kad motociklas nevirstų atbulas! Ką gi, tokia štai vaikystė ozzy style. Man vien žiūrint į juos ėmė prakaituoti rankos ir pėdos.

Ėmėm ruoštis kilimui ir mes. Sukaišiojau visus palaidus daiktus, kad neimtų kristi, kai pasvirsim stačiu kampu, tvirčiau prisiveržiau keleivio diržu, patikrinau, ar gerai uždarytos durys mano pusėje, uždariau langą ir įsikibau sėdynės. Važiavome link savo pasirinkto tako lėtai, tarsi lėktuvas į pakilimo taką (oro uoste jis vadinasi, berods, taksi). Tuo tarpu pro mūsų akis dideliu greičiu vis pralėkdavo visureigis. Vienas jau pralaimėjęs leidosi žemyn (ar ne mūsų geziukas?). Atrodė, kad tai ne vairuotojai, o pačios mašinos lūkuriuoja, kalbasi tarpusavyje, burzgindamos motorus, o paskui apsisprendžia, kad viskas, jau laikas, varom. Vyras įvertino kelią, situaciją ir mūsų visureigio pajėgumą: „Turėtų būt kapeikos!“ Atėjo mūsų eilė kopti. Įsikibau į šoninę rankeną, dešine alkūne prispaudžiau šalkrepšį, kad nepašoktų, jei truktelsim. Na ir – pirmyn…

Kelios sekundės riaumojimo… Akseleratorius neatleidžiamas… Žydras dangus… Grėblio dantukai didėja, įgauna formas, skrybėles, įsisprendusias į šonus rankas, veidus ir alaus skardines… Kodėl niekas nešaukia ir nemojuoja?

Todėl, kad mes jau viršuj! Per lengvai, be kovos – žiūrovams neįdomu. Iš tiesų „kapeikos“ mūsų visureigiui. Niekas nepradėjo ploti, nerėkė sveikinimų. Turbūt laukia didelės pastangos, pasidavimo, naujo apsisprendimo įveikti, žodžiu, dramos. Mūsų atveju, dramos nebuvo. Užkilom ir tiek. Iš pirmojo karto. Ant Big Red sustojom apsižvalgyti – atgal ir pirmyn. Ką gi, pervažiavom visą Simpsono dykumą, įveikėm paskutinę, didžiąją kopą, nuo šiol kelias bus namų kryptimi. Ant kopos toji minia žmonių pagiriojasi ir šiaip tinginiauja, vaikai čiaužo nuo smėlio tarsi nuo sniego…

Kitoje kopos pusėje plytėjo milžiniška laikina gyvenvietė – palapinių miestas. Grojo muzika, pastatytos kelios nedidelės scenos. Žmonių knibždėlynas. Nuo šiol šitų padarų vėl matysime daug. Suksime į platų ir labai dulkėtą vieškelį, kuris mus nuves į Birdsville, tiesiai prie vienintelio baro, žymaus visame regione (jis net pažymėtas žemėlapyje – putojančio alaus bokalu), ten mus dar labiau priblokš ir apsvaigins žmonių kiekis ir artumas. Ir dar internetas. Ten bus internetas. Pasitikrinsim paštą: laiškų iš draugų visai mažai, daugiausia – žinių iš spaudos portalų, Graikija vis dar derasi su ES, galima lažintis, kas iš viso to gausis, atrodo, visi ir lažinasi, spėlioja ateitį… Facebooko veidų dirginimas – greit jis įlenda į galvą ir sujudina emocijas, bet norisi dar likti proto ramybėje, gerti alų nuošalėje, žiūrėti į saulėtą degalinę prisimerkus tarsi būtum Clintas Eastwoodas.

Atsipeikėję užsipirkom dar daug alaus skardinių, užsipylėm degalų, su sąrašu nuėjau pirkti maisto, bet radau nedaug. Daržovių – nuograužos. Griebiau citriną ir keturis žalius obuolius – su kokia pagarba aš juos po vieną valgysiu keliaudama namop… Nebuvo duonos! Įsivaizduojat, sako kepyklos pardavėja, antrą valandą dienos Birdsville neliko duonos, net šaldikliuose. Išpirkti ir visi kupranugarių pyragai (camel pies), kuriais irgi garsėja Birdsville. Ką gi, taip pasireiškia netoliese vykstantis muzikos koncertas, žmonių antplūdis… Kažkokia grupė žmonių (iš to tipo „we are fat and beautiful“) sveikina vieni kitus pasiekus finišą dviračiais. Iš kur jie važiavo, kiek nuvažiavo, neaišku, tačiau ant jų marškinėlių parašyta „riders of kindness“ (gerumo dviratininkai) ar kažkas panašaus. Darom išvadą, kad tai susiję su Jėzum ir neįgalumu. Baro kieme, netoli viešbutuko pastatų, randu atrakintą dušą su karštu vandeniu ir be ceremonijų atsinešu ten rankšluostį, muilą ir išsimaudau, skleisdama erotinius garsus. Paskui ten pat užsuka ir vyras. Visos dykumos dulkės nuplautos. Tik nenuplaunamas įdegis, saldus nuovargis raumenyse ir – nenuplautas mūsų motoras. Tai buvo klaida.

Kiek prasiblaivę nuo alaus ir žmonių kiekio, jau po kelių valandų išvažiavom iš Birdsville, norėdami nakvoti už šimto kilometrų nuo gyvenvietės, o paskui dar įsukti į kitą laukinį keliuką – Sztreleckio dykumoje. Smagiai sau įsibėgėjom, lekiam „svaiginančiu greičiu“, nors mieste 70 km per valandą būtų juokinga, kai staiga nutilo variklis! Nesupratom, kas atsitiko. Prietaisų skydelyje užsidegė variklio problemos indikatorius. Variklis vėl užsivedė, tačiau mašina neteko galios, slinkom tik 40 km per valandą greičiu. Vyras sustabdė ir atidarė kapotą. Prie mūsų tučtuojau sustojo dar kelios mašinų – pagalbininkai su alaus pilvukais ir australiškom šlepetėm. Bet niekas iš jų prie geriausių norų negalėjo mums padėti.

Taigi lūžom, ką tik įveikę dykumą, galvojom. Gerai, kad ne dykumoje, blogai, kad nespėjus grįžti į miestą. Liko daugiau nei tūkstantis kilometrų! Kelionės galas. Literatūroje ar kine tai vadintųsi melaginga pabaiga. Bet tuo metu apėmė baimė, kad tai jau ir viskas.

Kas buvo toliau, išsamiai nepasakosiu, bet įspūdžių buvo tiršta. Teko lėtai paršliaužti tą vakarą į Birdsville, restorane prašmatniai pavakarieniauti ir nakvoti stovyklavietėje su šimtais užsibuvusių koncerto žiūrovų. Mūsų variklio problemos net geriausi 4×4 mechanikai negalėjo nustatyti. Mums siūlė laukti pagalbos, kuri partemps mūsų „Mr. Troopie“ į Melburną, o patiems keliauti greta tempiko vairuotojo. Arba kitas variantas: keliauti namo lėtai. Mes pasirinkom antrąjį variantą. Prieš tai nutarėm nuplauti mašiną karštu vandeniu, nes Birdsville buvo geodezinio vandens šlanga. Apiplovus variklis stebulkingai nustojo ožiuotis. Tiesiog. Be paaiškinimo. Pasirinkimas keliauti namo buvo teisingas!

Išrūkom namo normaliu (svaiginaičiu) greičiu, nedaug praradę – tik dramatišką Sztreleckio keliuką – bet toks jau likimas, tiek to. Gal tiesiog Simpsono dykuma pavydėjo, kad negautume geresnių dramatiškų vaizdų iš kitos dykumos? Po penkių dienų mes jau buvom Melburne – piečiausioje Australijos pusėje, kur buvo baisingai šalta ir lietinga, nes pats pats viduržiemis. Grįžtant į miestą, jau visai sutemus, apie aštuntą vakaro, virš dangoraižių pasimatė fejerverkai. Po kelionės aplink mane tarsi susidarė tankaus oro siena, kuri saugojo nuo žmonių įsiskverbimo, ir galbūt net šiandien mano akyse dar galima įžvelgti tą dzen žvilgsnį, kurį gavau iš dykumos dovanų.

(pabaiga)

Pirma dalis čia.

Antra dalis čia.

Trečia dalis čia.

Tagged: Australija, dienoraštis, melaginga pabaiga

Tylusis G gimtadienis – septyneri

Prieš septynerius metus susikūriau WordPress paskyrą, po kelių mėnesių sugalvojau jai pavadinimą, kurį šiuo metu žino šimtai skaitančių ir rašančių žmonių, o kelios dešimtys seka naujienas ir retkarčiais komentuoja. Per septynerius metus išleidau apsakymų rinkinį ir du romanus, sukūriau dešimtis eilėraščių ir keliolika publicistinių straipsnių, bet manęs neapleido ir pareiga rašyti „Grafomanijai“. Toji pareiga taip pat vertė skaityti daugiau, konspektuoti daugiau ir dalintis žiniomis su jumis. Tačiau daugiausia naudos gavau aš pati: bet kada galiu atsiversti kurį nors įrašą ir prisiminti tai, ką primiršau.

Kartais manydavau, kad gal jau reikia sustoti, laikas baigti. Bet šiandien manau, kad negalima išeiti iš čia, neatsidėkojus „Grafomanijai“ bent viena jai skirta knyga. Apie kūrybiškąjį rašymą, žinoma. Kaip tik nuo vakar grįžau prie šio projekto – dėlioju tuos straipsnius, kurie svarbiausi, gražiausi, labiausiai skaitomi. Knyga bus. Ir tai dar ne pabaiga.

Ačiū, „Grafomanija“, kad verti pasitempti.

Ačiū jums — už tai, kad skaitote.

Iki,

Sandra

Tagged: grafomanija, Sandra Bernotaitė

Sveiki atvykę į dykumą (3)

Kas baigsis gerai, bus pavadinta nuotykiu

Ketvirtadienis, ketvirtoji diena dykumoje. Kelionėje, kaip ir santuokoje, vien meilės tarp bendrakeleivių nepakanka, reikia požiūrių sutapimų. Man taptų kankyne kelionė su žmogumi, kuris bijotų valandą kitą patylėti arba kuris norėtų likti švarus ir kvepiantis muilu, arba šluostytų nuo visko dulkes, arba pedantiškai planuotų kiekvieną stotelę, arba vežtųsi su savimi dekoratyvinių žvakių, arba ieškotų išorinių objektų, užuot mėgavęsis vidiniu veiksmu, ar – baisiausia – neturėtų humoro jausmo… Mes keliaujam horizontaliai ir vertikaliai. Mums reikia nedaug. Kiek vonių vandens būtume per tą patį laiką suteršę mieste, kiek elektros, dujų išeikvoję, o kiek prišiukšlinę būtume! Štai ketvirta diena be prausimosi (šiltoji Dalhousie kūdra maloniai atminty vis dar tyvuliuoja). Esam persmelkti laužo dūmų kvapo, atsiduodam rūkytais lašiniais. Dūmais kvepia ir mano vyro barzda, kuri darosi vis vešlesnė. Retai matau save veidrodyje – vyras atspindi mane, o aš esu jo atspindys. Rytais vienas iš kito juokiamės. Murziai! Tik akių baltuolai ir dantys blizga. Gerokai įdegę, be jokių apsauginių kremų – žieminė saulė sveikesnė, nei vasaros. Perbraukusi delnu jaučiu, kad mano veido oda švelnėja, mažėja spuogų. Niekaip jos specialiai neprižiūriu, tik rytais nusiplaunu šaltu vandeniu, vakarais net pamirštu apsitrinti kosmetine drėgna servetėle. Saulė, vėjas, grynas oras ir geras maistas puošia. Netikiu reklamom – niekas šito pakeisti negali. Kaip negali ir joks meninis ar dokumentinis filmas apie gamtą perteikti buvimo gamtoje, net jeigu tai vis tiek turistinis, civilizuotas, saugus buvimas.

Na ir kas, kad esam turistai. Mes neieškom bėdos (na, tik kartais…). Atvykom pasirengę, be konvojaus keliaujame pasitikintys savo jėgomis: vienas iš mūsų puikiai išmano automobilio sąrangą ir turi pakankamai fizinės jėgos vienas pakelti, nutempti, priveržti, iškasti etc. Aš techniškai prisidėjau mažai, stengiuosi nebūti našta ir mokausi patylėti, kai niekas nuo mano burbėjimo nepasikeis – manau, tai kelionėje padeda. Išties daug kas keliaujant tampa nesvarbu, galiu ir netgi mėgstu atsisakyti civilizacijos patogumų, kurie, tiesą sakant, daugumoje atvejų tėra civilizacijos varžtai, rėmeliai, pačių žmonių nusistatytos prievolės (kam kvėpintis, dažytis, šukuotis?). Išvykusi į gamtą, tučtuojau persijungiu į nesterilumo ir budrumo režimą. Visada matau, kad man po kojomis ir gerai apsižiūriu, tūpdama po krūmu. Dėmesingumas gali išgelbėti gyvybę. Atsarga gamtoje gėdos tikrai nedaro, nes nėra ir prieš ką gėdytis. (Pamokanti istorija apie merginą, kuriai į intymią vietą įgėlė nuodinga gyvatė, ir – gėda pražudė, ji mirė, nes nepadoru gi sakyti, kur buvai įgelta!) Turime mašininę raciją, per kurią galime girdėti kitų konvojų pokalbius, todėl kartais išgirstame juos artėjant dar nepamatę virš kopos kyšančios oranžinės vėliavėlės – mes irgi turime tokią. Kai visureigio nosis pasikelia į viršų, vairuotojas temato žydrą dangų, net neaišku, kaip pasisuks kelias kitoje kopos pusėje. Iš abiejų pusių kopiantys visureigiai įsibėgėja, trenktis kaktomuša nebūtų malonu. Mus vėliavėlė išgelbėjo vieną kartą. Laiku sustojom, atbuli nusileidom.

Kartais mašinoje pasimuistydavau: sėdžiu per daug, mažai judu, o visų antriausia – tai dar viena kelionė, kurios metu vežuosi šokio drabužius, netgi balto molio grimą, tačiau vis nešoku. Kur man šokti? Kada – ryte, vakare? Gal ant šitos kopos matau save? O gal šitoje raudonoje tarsi Marso paviršius lygumoje? Gal po šituo medeliu, apžėlusiame žole ežerėlio dugne patrypti basomis? Kai imu galvoti, jog tai įmanoma, širdis ima daužytis smarkiau. Tačiau neišsitraukiu maišo su drabužiais, neišsidažau veido baltai, nešoku. Laukiu momento, sakau sau, laukiu, kada mane pašauks. Kol kas kiekviena vieta tyčiojasi iš manęs, sako: nelįsk, nedrįsk, čia ne tavo. Todėl tik rašau: „Gamtai mūsų visai nereikia.“

Vyrui kyla panašios mintys: „Po dešimties ar tūkstančių metų čia niekas nepasikeis.“ Paskui galvoju: bet. Nepasikeis dykuma, kaipo tokia, tačiau neliks šitų triušio kaulelių, mūsų draugo dingiuko neliks, medžiai nudžius ir sudūlės, užaugs nauji. Dykuma bus ta pati ir visai kita. Tas pats juk su žmonija: po mūsų išliks ta pati, nesikeičianti, tik be mūsų. Žmonija yra gamtos dalis, todėl galima sakyti ir taip: „Žmonijai mūsų nereikia.“ (Čia prisiminė neseniai skaityta mintis apie moterų įsivaizduojamą gyvenimo pasiekimą – pagimdyti žmogų. Hannah Arendt sako: tai ne moters pasiekimas ar individualumo išraiška, tai žmonijos prasitęsimas per moterį.) Gerai, žmonijai mūsų nereikia, o mums ar reikia žmonijos? Reikia, manau. Reikia tiek pat, kiek gamtos. Arba žmonijos atradimų, vienas kurių yra paprasti veltiniai, su kuriais taip jauku gamtoje vakaroti. Vyras suteikė jiems pseudolotynišką pavadinimą: veilokus komfortabilis. (Pastebiu, kaip mano tekste minimas konkretus (mano) vyras kartais ima ir tampa tiesiog bendriniu vyru, žemaitiškai sakant: žmogum.)

Kuo giliau į dykumą, tuo oras dienomis karštėja, o naktimis šaltėja. Ryte nagu krapštom šerkšną nuo šaldytuvo apkloto (šaldytuvas nakvoja lauke). Keistas reiškinys: kai rytais noriu apsiprausti šaltu vandeniu ir išsirengiu iki pusės nuoga, man yra šilčiau, negu būnant su drabužiais, su pūkine striuke. Oda džiaugiasi grynu oru, jai patinka vėsa, ji nesipriešina ir nesusitraukia į šiurpo spuogelius, oda nori kvėpuoti visomis poromis. (Nuotr. viršuje: pašiurpęs druskos ežeras, o tas spenys – skruzdžių lindynė.) Todėl vieną rytą netgi ilgėliau neapsivilkau marškinėlių – atseit deginausi.

Tą rytą susikrovėm ir išvažiavom  10.30 val., maždaug kaip visada. Tik šįkart – tiesiai į nuotykį. Pacituosiu kitos dienos (penktadienio) rytinį dienoraščio įrašą:

„Nakvojom prie druskos ežerų; pilnatis virš horizonto iškilo auksinė ir milžiniška (akis spokso į mane, o aš – į ją); ryte mėnulis buvo virš ežero ir kopos dar nenusileidęs, vėl dideliausias; čia nėra medžių (kokie medžiai tai bebūtų); malkos – krūmų šaknys, kuo storesnės; ploni šapeliai greit sudega (galėtų vadintis „raganos malkos“ – nes raganai statusas neleidžia kapot medžių); smėlis čia sausas ir birus (kitur buvo šlapias); gal kad ketvirta diena nėr lietaus, o gal čia jo ir nebuvo (seniau). Kelias iki šitos vietos – nugreideriuotas, nes pilna kasinėtojų (ieško naftos?); kilom ir leidomės šiurpiais plačiais keliais lyg čiuožyklom (kopos aukštėja!); gal ir gražu būtų šokti ant druskos ežero, bet čia pro šalį gali važiuoti mašina, nėr privatumo, o ir įkvėpimo; nieko tokio, jei ir šįkart parsivešiu drabužius neužsivilkusi; beje, dar laukia Strzeleckio dykumos kelias, apie kurį rašo „dramatiški vaizdai“; vakar buvo drama, kai R. nusprendė vieną druskos ežeriuką ne apvažiuoti keliuku, o kirsti (buvo vėžių, nematėm, kad automobilių vėžės nesiekia kito kranto, visi suko atgal, tik motociklai išvažiavo į kopas); beveik visą pervažiavus, likus 10 metrų iki kranto – smigo padangos į dumblą (druska – molis – mazutas – dar daugiau molio); R. 1,5 val. bandė ištraukti, bet iš pradžių jokio judesio (nei smėlio inkaras į šlapią smėlį kibo – arė tik – nei „max track“ užkabinti sekėsi); ratai smigo gilyn, mašina sėdo ant dugno; man kojose silpna pasidarė (įdomu, kad tai ne tik gražus posakis), bėgiojau aplink, apžiūrėjau kopas kaip koks detektyvas; niekas automobiliu čia nėr važiavęs seniausiai; vėjas pustė druskos sūkurius (biblinius stulpus), saulė pakilo į žiemos zenitą (apie 2 val.), mašina iššoko iš duobės per metrą į priekį ir vėl įsmigo; bet atsirado viltis (jau buvo ir nevilties momentų); strigti galim ilgam; guodžia mintis, kad kelyje tądien jau sutikom 6 mašinas – eismo čia daug – jei ne šiandien, tai rytoj mus ras, ištrauks; teks nakvoti vidury „bogi bogi“, maisto turim dar dviem savaitėm (jei taupiai), alkoholio – penkioms dienoms (jei ir toliau gersim saikingai); R. kasė molį, bandė variantus, šlapias ir purvinas iki ausų; žiūrėjau: stiprus kūnas džiaugiasi gavęs darbo; smagu išbandyti priemones; planas A, planas B… neveikia; kai kėlė mašinos galą domkratu, o aš sėdėjau ant kopos (rezignacija), žiūrėjau į druską ir galvojau, kad viskas, liksim čia, galėsiu sau šokti ant balto paviršiaus iki valiai, tik kažin, ar norėsis (R. sakė, planas C: nukasti koridorių iki kranto, nes, laimei, po moliu būta kietesnio grunto – į tai galėjo atsiremti domkratas); išgirdau variklį (ne mūsų), pasirodo, išgirdau net tris variklius, keturis; nuėjau prie mašinos ir pasakiau R, jis dar numojo: susitvarkysim patys, taip labiau romantiška („įklimpom durnai“, – vėliau prisipažino); tai aš ir nemojavau tam konvojui, nuleidusi rankas (rezignacija) grįžau į vietą ant kopos; čia vyro tvarkymasis su savimi – negaliu jam padėti nei kasti, nei apsispręsti dėl pagalbos, turiu tik būti su juo, paspausti tralo mygtuką distanciniam pultelyje, kai reikia, ir viskas, net antro kastuvo nėra, net mano batai miestietiški, švarūs… Bet R. visgi ėmė kalbėtis per raciją (žm. mūsų negirdėjo – paaiškėjo, kad mūsų racija sugedusi, tik mes juos girdėjom, o jie mūsų ne), R. išlipo iš mašinos ir pamojavo; atvažiavo visas konvojus (6 mašinos, berods), pirmosios mašinos vairuotojas – liesas senukas su akiniais be rėmelių (mokytojas?), pamaniau, kad bus koks vokietis ar švedas, bet ne, lyg ir australas; tai jis pastatė savo visureigį ant kranto, prikabino tralą ir R. išsikapstė per 5 min.; dar jų kompanijoje buvo mažas storulis senukas su britų kolonistų šalmu (tai toks aukštas, smėlio spalvos katilas, kurį nešiodavo Afrikoje), bėgdamas artyn jis šaukė: „Ar aš girdžiu britišką akcentą?“ – R. į tai atsakė: „Jei jis būtų britiškas, tai jo neišgirstumėt, nes man išdidumas neleistų prašyti pagalbos!“ – storulis juokėsi išsižiojęs, rodydamas smiliumi į R.; išlipo kitas storulis – aukštas, nublukusia maike ir šortais, jis sakė: „Aš buvau lygiai tokioje situacijoje prieš penkiolika metų!“ Man pagyvenusi moteris pasakė, kad šitas žmogus yra 4×4 instruktorius; tai jis ir diktavo, kada R. turi gazuoti, kada atleisti ropšdamasis iš duobės; pavyko iš pirmo karto; visi patyrė puikų nuotykį, gavo progos pamokyti mus, bus apie ką kalbėti vakare prie laužo; moteriškė man patarė, kad kitą kartą pamatę druskos ežerą suktume aplink, ji kalbėjo man, tarsi būčiau vairuotojo vairuotoja; atsakiau, kad ačiū, pamoką išmokom; „Ar spėjot prisifotografuot su šita pelke?“ – ne, į galvą neatėjo! Bet kai jie visi išvažiavo, padarėm nuotraukų – vieta išarta taip, kad, R. žodžiais tariant, gali dabar čia pomidorus sodint; geriau bulves, sakyčiau. Gerai, kad kelias po to buvo platus ir lygus; lėkėm „svaiginančiu greičiu“ – apie 60 km per valandą! R. ant dešinės plaštakos sutrynė kraujuotą pūslę – nuo kasimo. Užklijavom pleistru. Penktą vakaro mes jau buvom apsistoję savo dabartinėje vietoje; nuvažiavom tiek, kiek ir buvom ryte suplanavę nuvažiuoti. Čia pakeliui radom didelių kaulų – dabar jau žinau, kad kupranugario, nes kopose radau ne tik mėšlo, bet ir didelių apvalių pėdsakų; kitose vietose, vadinasi, buvo prišikta irgi ne karvių.“

Tą dieną, kai tai užrašiau, į baką supylę paskutinį bidoną dyzelio, taigi vėl dviem pilnais bakais, išvažiavom orui įšilus, kaip visada, keliai buvo puikūs, todėl greit pasiekėm Poeppel Corner – žemėlapyje tai kampas, kuriame susikerta trys Australijos valstijos. Atsiradom Australijos geografiniame (ar greičiau vizualiniame) viduryje, centre, o toliau suksim į Qeenslando valstijos zoną.

Provizijos atsargos sumažėjo: nors visko turime, tačiau mažesnis pasirinkimas, ką gaminti vakarienei. Ypač ima trūkti kažko gyvo ir žalio, ką greitai reikėjo suvalgyti, – daržovių, vaisių. Mūsų drabužių spalva pasikeitusi, kaip ir odos spalva: pamažu imam vienodėti, pilkėti nuo dulkių. Ryte pagavau save besėdinčią krėsle su arbata rankose ir taip atsipalaidavusią, tarsi būčiau masė be kaulų – pagaliau esu atsiilsėjusi, išsimiegojusi, nors naktimis prabudinėju, kai reikia verstis ant kito šono. Kieta miegoti. Kumpius paspaudus sopa, pradžioje net nugarą nugulėdavau. O dabar imu suprasti japonus, kurie miega ant tatamio. Kadangi gulamės apie aštuntą ar devintą vakaro, o keliamės septintą, tai miegoti tampa per ilga. (Prisimenu istoriją apie italų piemenis kalnuose, kurie, kaip pasakojama, žiemas visai pramiegodavo, krisdavo į letargą. Tik prabusdavo užvalgyti ir vėl krisdavo miegoti. Užtat vasaromis turbūt ištisai budėdavo prie bandos…) Sapnai tokie ryškūs, nes ir vėl, kaip kad man yra buvę paauglystėje, dieną smegenys gauna mažai stimulų, o naktį – pasąmonės žaidimų metas. Štai sapnuoju, kad turiu dirbti filme statiste, nors paaiškėja, jog filmo kūrėjai tikėjosi ilgaplaukės, o aš esu trumpaplaukė. Ne, galvoju, dar to betrūko, kad tokiom nesąmonėm užsiimčiau – neprivalau dirbti tokio žeminančio darbo net sapnuose!

Kokiom tik transporto priemonėm čia žmonės nekeliauja! Jau minėjau motociklus, o tądien kelyje pamatėm dviračių vėžes, o vėliau ir pasivijom du dviratininkus, kurie jau ilsėjosi stovyklavietėje ant druskos ežero kranto, nes ten jų laukė visureigis su kitais komandos nariais. Dviračiais per dykumą tinka minti jauniems ir „traškiems“. Druskos ežerų čia daug ir jie didesni, negu tas pirmasis, į kurį įklimpom. Keliai veda per ežerų paviršių, pakraščiais, tačiau lietaus čia seniai nebūta, ir tas paviršius kietas, išvažinėtas, net blizga tarsi būtų stiklinis. Radom prie vieno visą kupranugarį, kritusį palyginus neseniai, dar nesuirusį į skeletą, laikinai tapusį vabzdžių ir kirmėlių megapoliu… Tik per vieną ežerą reikėjo važiuoti skersai, o ne pakraščiais, ir kito kelio nebuvo. Stabtelėjom krante pamatę, kad vidury ežero, prie gilių tamsių vėžių, stovi visureigis, o žmonės vaikšto aplinkui. Ar įklimpote? Mūsų racija sugedusi – tie žmonės klausimo negirdi. Priartėjo dar du visureigiai – jie keliavo pakrante. Vaikinai irgi susidomėjo situacija – važiuoti ant ežero ir traukti juos? Jei viena įklimpo, tai ir antra gali įklimpti… Buvo sutarta, kad vaikinai palauks, kol mes nuvažiuosim patikrinti, kas ten vidury ežero darosi. Važiuojam tylėdami. Aš vėl jaučiu silpnumą kojose, kas yra keistoka, nes ne stoviu, o sėdžiu, tačiau silpnumą visgi jaučiu. Privažiavus artyn – vaizdelis komiškas ir net kiek įžeidžiantis: du suaugusieji ir du vaikai staiposi ant druskos paviršiaus, pozuoja – fotografuojasi… Net apsirengę kažkaip miestiškai, ne kaip keliautojai. Vaizdelis iš turistų gyvenimo. Apvažiavom juos nesustodami. Vaikinai kitame krante supras ir pajudės savo keliais.

Į keistą Knausgaardo romaną įklimpau iki ausų, skaitau vakarais, nors ir smulkus šriftas. Bet rytais pasirinkau skaityti C. G. Jungo „Aeon“ (kuri nors Jungo knyga visuomet padėta mašininėje bibliotekoje ir jis labai tinka pauzėms užpildyti). Tučtuojau rytinis ir vakarinis skaitinys ėmė sietis, sutapti. Jungas analizuoja Žuvų ženklo laikmetį, kuris prasidėjo po Kristaus gimimo, bet tuo pačiu trumpai išdėsto savo atradimus psichologijos srityje: Aš, šešėlis, animus ir anima koncepcijos – Kristaus, Šėtono, sielos, sudarytos iš dviejų (vyriškos ir moteriškos) dalių, atitikmenys. Knausgaardas į krikščionybę žiūri kaip literatas, o ne mokslininkas, koks yra Jungas. Net nusivyliau literato pastaba apie mokslą, kuris „nieko nesupranta ir į nieką neatsakė“ – kaip nuobodu tuo kaltinti mokslą, kurio stiprybė – abejonėse, per kurias atrandama vis naujų dalykų! Visgi literatas su mokslininku gali susikalbėti, kai užeina kalba apie žmogų, apie charakterį. Radau vieno ir kito pastraipas, kurios tarsi apie tą patį:

„Abu nuėjo kaip tik galėdami ta kryptimi, kurią nubrėžė kiekvieno charakteris. Kaino kryptis – vidun, Abelio – išorėn. Nė vienas iš jų nežinojo ribų.“ (Knausgaardas)

„Kaip byloja psichologijos taisyklė, neįsisamoninta vidinė situacija ištinka išorėje, kaip lemtis. Taip sakant, kai individas išlieka nedalomas ir neįsisąmonina savo vidinės priešingybės, pasaulis privalo per jėgą sukurti konfliktą ir tapti suskaldytas į priešingas puses.“ (Jungas)

Liko dar viena nakvynė dykumoje; bet nėra skubėjimo, lyg ir nėra tikslo. Žaidimas: kasdien pajudėti tiese per kažkiek žingsnių, rasti įdomybes ir jas nufotografuoti, rasti (išsirinkti) vietą nakvynei, t.y. namus, galvoti apie išgyvenimo dalykus, visa kita nebesvarbu – Graikijos bankrotas, Putino hibridinis karas, ISIS invazija, naujo romano gyvenimas Lietuvoje…

(pabaiga – kitame įraše)

Pirmoji dalis čia: nuoroda.

Antroji dalis čia: nuoroda.

Tagged: Australija, Carl Gustav Jung, dienoraštis, Hannah Arendt, Karl Ove Knausgaard