Praeina, nusineša

 

Sovietinių interviu knygoje, leistoje 1980-aisiais, radau šitą: „Žinomas lenkų fantastas S. Lemas, paklaustas, kaip žmonija išspręs gamtos apsaugos problemą, atsakė: „Niekaip jos neišspręs. Ji paprasčiausiai susitaikys…““ – Teisybė. Vis nustembu, radusi priminimų, kad apie gamtos apsaugą, t. y. apie klimato atšilimą ir kitas problemas, jau buvo žinoma kone prieš šimtą metų. Buvo akivaizdu, kad tokiais tempais teršiant aplinką, neįmanoma išvengti pokyčių. Gyvūnai ir augalai nyko ir tebenyksta, kaip ir smulkios senovinės tautos, kalbos – dalis žmonijos… Kitas žinomas žmogus yra gerai pasakęs, kad svarbu asmeniškai nesijausti dėl to kaltu, nes kaltės jausmas čia nepadės. Jaustis kaltu ir nieko nekeisti? Arba keisti kažką savo gyvenime, todėl nesijausti kaltu? Nežinau. Bet jau kuris laikas tvarkausi su savo kaltės jausmu. Vaikų neturėjimas padeda jaustis mažiau kaltai. Bet šiukšles mesti todėl, kad prisipirkai daiktų, kurie sugedo, arba daugelis daiktų buvo įvyniota į gražius plastiko maišus, popierius ir panašiai… Mesk, pirk, nesijausk kalta. Nepirk ne dėl kaltės jausmo, bet dėl to, kad tų daiktų ir įvyniojimų tau nereikia. Ir vaikų aš turėčiau, jeigu galėčiau – man nė kiek dėl to negaila gamtos. Visa, kas gyva, vieną dieną miršta. Mirsim ir mes, žmonija. Tiesiog reikia ne jausti kaltę, o jausti savo mirtingumą: tai kuklumas, tai nusilenkimas gamtos tvarkai. Mirtis suteikia prasmę gyvenimui.

* * *

Puikią prancūzę fotografę šiandien atradau: Sophie Calle. Viename interviu ji sako: „Malonias akimirkas aš gyvenu, skausmingas – išnaudoju.“ Apie ją sako „parodanti kasdienybės skausmą“… Kai dabar šoku improvizacijas, man irgi atrodo, kad šokti neįmanoma neskausmingai, net jeigu kūne atsiranda juokas, judesiuose – humoras. Vis tiek mano potekstė – ilgesys, skausmingas ilgesys ir nenusiraminimas. Ne baimė. Baimė potekstėje atsiranda, kai bijai atsiverti, bijai žmonių, nenori kontakto (arba nori, bet negali liestis žmonių). Man tarp žmonių gera kaip vampyrui – man tai šventė. Tiek daug kontaktų, tiek daug širdžių ir kraujo. Ir kiekviename kūne – ilgesys, kasdienybės skausmas, baimė liestis. Aš jų liečiuosi ir jie atsiliepia į mano prisilietimus. Nors užvakar šokau su malaiziete, labai jauna mergina, kuri atrodo kaip nepilnametė ir šoka kaip laukinė – nesuvaržyta, žalia medžiaga, kuri negali reflektuoti (mačiau jos užrašus – ji piešia vietoj to, kad rašytų; baigė aktorinį, studijuoja žurnalistiką, nustebusi: kiek daug pasaulyje smurto!). Su žalia medžiaga nelabai turi ką veikti, tik būti šalia, galbūt prisiliesti – tik kai prisijaukini. Šokau šalia dešimt ar penkiolika minučių, kol sugebėjau fiziškai ją paliesti, nors akių kontaktą išlaikėme beveik be pertrūkių. Bet jos akys žiūri be sąmonės, ji kaip katė arba kūdikis – spokso, nes mato akis. Kai pasakiau jai, kad ji katė, nes nebijo žvilgsnio, atsakė, kad net nejuto, jog žiūri į akis. Vėliau jai reikėjo bandyti atspindėti mano judesius – bandė mėgdžioti mane, vos nepargriuvo. Ne, ji negali mąstyti šokdama. Jos kūnas neturi sąlyčio su sąmone, jis išreiškia jos laukinę žvėriuko sielą. Ir gerai. Kiti kankinasi, nes siela niekaip negali išsireikšti per kūno kompleksus. O kaip man? Man šokti trukdo ego. Kaip sako butoistai, reikia nužudyti savo ego, kad šokyje imtų šviesti siela.

* * *

Stulbinantis noras gyventi lengvai, pramogauti, lėbauti, tinginiauti, siekti šito lengvumo, be rūpestingumo, gyventi be skausmo, pabėgti nuo bėdų, nematyti jų, nežinoti apie pasaulio neteisybę, apie mirtį, apie neišvengiamybę ir beprasmybę – stulbinantis atkaklumas. Ir daug pagalbos, jeigu pasirenki šitą kelią: tau padės užsimiršti reklamos, filmai, koncertai, pramogų pasaulis gyvas tam, kad neliktų gyvenimo. Ar įmanoma atsitraukti visai? O gal mes nuolat patiriam katastrofišką skausmą? Egzistuoja sekundės malonumo ir valandos skausmo. Ne išorinio. Ne sutvarstytomis žaizdomis mes vaikštome. Mūsų kraujosruvos – vidinės, nematomos. Išorėje mes nerūpestingi, viduje mes sukaustyti, savo paties kaliniai. Savo paties kūno, savo paties egoistinių geismų. Atsisėsti po medžiu ir išskristi – tapti laisvam – tai tik keletos siekiamybė. Milijonai net nesvajoja apie tai. Tiesa, milijonai miega, sapnuoja, jie net nežino, kad šito galima siekti. Ko? Prabudimo. Po prabudimo seka skausmas. Po skausmo – siekis išsivaduoti nuo skausmo. Po to, ateina žinojimas ar bent tikėjimas, kad tai įmanoma, išsivaduoti įmanoma. Tada reikia kažką daryti, kažką galvoti, kažko ieškoti. To medžio, po kuriuo tapsi laisvas. Ir tas ieškojimas gali užtrukti visą tau skirtą laiką. Bet tas ieškojimas man yra daug brangesnis už sapną, už nežinojimą, už viso pasaulio pramogas. Nė vienos minutės nenoriu švaistyti. Jeigu tai ne gyvenimo šventė, jeigu tai kompromisas, parsidavinėjimas… Kalbu apie parsidavinėjimą su žmonėmis, kurie vagia laiką ir siurbia energiją, su tais, kurie ima reikalauti tavęs, ima naudoti tavo laiką savo pramogai. Tokių žmonių man nereikia. Jiems reikia manęs, bet tai ne mano bėda. Jie manimi nesinaudotų pagal paskirtį – jie tik nori, kad aš irgi tapčiau tokia pat mirusi, sapnuotoja, laiko švaistytoja. Jie nesikalba. Paprastai juos atskirsi iš to, kad nesikalba. Neina gilyn. Jų plepesys išduoda. Kaip ten bebūtų. Aš vis jaučiuosi nenusipelniusi atostogų. Ir vis jaučiuosi pernelyg daug atostogaujanti. Paskui užeina psichozės priepuoliai.

* * *

Pasirodo, graikiškas žodis „idios“ reiškia nuosava, asmeniška, privatu. Graikų mąstymas prakeikė privataus gyvenimo sritį! „Idiotizmas“ – rūpinimasis savo išlikimu. Ciceronas: „Tik kurdama ir saugodama politines bendruomenes žmogiškoji dorybė gali vaikščioti dievų keliais“, – iš Arendt, p. 83. Taigi tie, kuriuos kartais meiliai pavadinu idiotais (pridurdama, kad visai neniekinų idiotų, tiesiog pripažįstu faktą, kad tas ar anas yra idiotas), turėtų net džiaugtis taip pavadinti. Vadinu tave žmogumi, kuris rūpinasi tik nuosavu kailiu, nuosavu saugumu, savo paties išlikimu – argi nėra taip? Keista, kažkodėl idiotai nenori būti taip vadinami ir jaučiasi įskaudinti. Kas jie norėtų būti tuomet? Intelektualais? Intelektualas, kaip jau esu sakiusi, tai žodis, apibūdinantis žmogaus veiklą, veiksmas-žodis. Turi ką nors veikti, kad pateisintum savo intelektualumą (čia veikti – irgi pagal Arendt – ne dirbti, ne kurti), o ne tik pats sau knygas skaityti užsidaręs ir dar, ko gera, niekinti kitus.

* * *

Jeigu buvimui (presence) reikia kito žmogaus, tai tuomet aišku, kodėl neįmanoma šokti dykumoje: ten nėra kito žmogaus. Kadangi esu ateistė, į mane iš dangaus niekas nežiūri. Gyvūnams ir augalams mano buvimas „čia ir dabar“ nerūpi – jie patys yra geriausi pavyzdžiai instinktyvaus buvimo. Buvimo be sąmonės. Atsidavusio gyvenimo be refleksijos ir atsispindėjimo kituose. Gamtoje visi sugyvena kartu, taip pat, kaip ir sumiršta. Jeigu nori šokti, reikia patekti į miestą, į polį, kuriame sugyvenama su kitomis sielomis, kuriame tavo sielos ir kūno judesius seks kitų akys ir atspindės kitų sielos, o kartais ir kūnai. Tik mieste galimas buvimas – presence.

* * *

Vakar buvo momentas virtuvėje, kai ploviau daržoves, gaminau salotas, staiga pajutau tuos visus žmones, kurie gyveno ir mirė. Čia kažkas iš to, ką dabar skaitau (Hannah Arendt „Tarp praeities ir ateities“, o gal Sartre’o „Les mots“). Ne, tai buvo iš Marko Aurelijaus, rasta internete. Tuoj.

Štai: „Visi jau seniai po žeme.“ Arba šitas: „Nes mirtis, taip pat yra viena iš mūsų pareigų. Čia taip pat: „padaryti tai, ką reikia““. Kaip iš mano eilėraščio apie klaupimąsi prieš mirtį: „Išmokti gyventi su ja, išmokti baigti tai, ką ji pradėjo.“ Vakar apėmė toks aiškus jutimas, kad esu tik atomas toje grandyje mirusių žmonių. Jie mirė, o aš stoviu ant jų kaulų. Aš netgi šoku ant jų kaulų. Kaip tai mane įpareigoja! Įpareigoja stovėti kitaip, šokti kitaip. Daryti viską, pripažįstant jų buvimą – jie gyvi manyje. Kaip įdomu, nepažįstami žmonės, giminė, gentis, rūšis – būti jos esamuoju laiku, nueinančiu į būtąjį kartinį. Tai ir bejėgystė ir jėga tuo pačiu metu. Pasitikėjimas tuo, kad be manęs niekas nepražus, bet tuo pačiu ir daug svarbių dalykų yra mano pareiga, priklauso nuo manęs. Bet svarbiausia – tai buvo pojūtis, sekundės ar penkių sekundžių, toks cvaktelėjimas, kurį vis norėjau pakartoti, išgyventi, išjausti. Jis buvo malonus ir siaubingas tuo pat metu. Pojūtis mise en abyme: kai bedugnė žiūri į mane. (Vakar vartydama savo senus popierius – tiksliau, mesdama juos lauk – radau keletą eilėraščių, o dar perverčiau „Iškrypėlių“ ir „Virgos“ užrašus. Ten pilna visokių nesąmonių, pavyzdžiui, viena iš jų: „vilkas žiūri į mišką, o miškas žiūri į vilką“. Irgi mise en abyme.)

* * *

Perskaičiau knygą iki galo (buvau vieną skyrių ilgam pasilikusi desertui): Catherine Clement „The Call of the Trance“, ir įstrigo tas pats judesių skaitymas, kokį ir aš praktikuoju. Pavyzdžiui, Clement supranta, kad kritimas žemėn turi reikšmę. Šokėjai šiaip sau nekrenta (kaip šiuolaikiniame šokyje – ten tai krenta ir voliojasi nuolat). Kritimas tai eclipse – eklipsė, užtemimas. Po užtemimo – simbolinės mirties – šokėjas prisikelia kitam gyvenimui arba apsėstam šokiui – jis tampa apsėstas dvasios ar dvasių, kitaip tariant, anapusės. Jis tampa padaru, kuris yra ir čia, ir ten – jis yra „išėjęs iš savęs“, „greta savęs“ – ekstazėje, transe. Tampa mediumu, žinianešiu, gyvuoju mirusiuoju. Butoistiniame šokyje kritimas žemyn turi tą pačią prasmę, kaip ir šamanizme. Dar viena detalė: šamanai nešoka basi. Gal dėl žemės, kaip ribos tarp šiapus ir anapus, reikšmės. Turi būti saugiai atsietas nuo anapusės, jei nenori išties šokyje numirti. Taip pat transo metu, jei tai grupinis transas, keli šokėjai ar šokėjos atsisako eklipsės, susilaiko, nes kas nors turi prižiūrėti tuos, kurie išėję į transą. Sugrąžinti juos į gyvenimą, jeigu anapusė ima traukti per stipriai. Visgi būna atvejų, kai šokėjas ilgai nebegali grįžti į šiapus. O knygos pabaiga itin žavinga: ji apie normalumą. Kas yra norma? Tai, kas visuomenėje priimta. Skirtingai laikmečiais skirtingi dalykai visuomenės absorbuojami kaip saugūs dalykai. Lyčių įvairovė, pavyzdžiui, tiek senovėje, tiek šiais laikais skirtingose šalyse turi vis kitokį statusą, vietą bendruomenės gyvenime. Visai nebūtinai vien neigiamas dalykas, jeigu grupė randa tam pritaikymą, deramą vietą (žemas statusas irgi gali būti „derama vieta“). Čia vėl ta „spiečiaus“ dinamika. (Manęs nenustoja stebinti žmonių gebėjimas susispiesti į miestus – vis dar iš „Dioniso“…) Clement teisingai pastebėjo: kad ir ką besakytų, žmogus visai nenutolo nuo gyvūnijos pasaulio. Tereikia mažo coup de foudre (žaibo) ir mes krentam ant keturių ir lojam iki užkimimo. Ir jaučiamės gerai, o jė! (Kalbant apie coup de foudre: čia neseniai vieną naktį dangus davė performansą – antrą nakties taip ėmė žaibuoti! Be lietaus! Net katiną pas save į miegamąjį atsivedžiau, nors jis, atrodo, visai ir nebijojo. Paskui internete buvo įspūdingų nuotraukų iš tų, kurie gyvena Melburno centre, dangoraižiuose.)

* * *

Hannah Arendt: „Pramogos, kaip darbas ir miegas, yra neatskiriama biologinio gyvenimo proceso dalis. O biologinis gyvenimas, dirbant ar ilsintis, vartojant ar pasyviai linksminantis, visada yra metabolizmas, besimaitinantis daiktais, juos rydamas. Prekės, siūlomos pramogų industrijos, nėra „daiktai“, kultūros objektai, kurių pranašumas matuojamas jų sugebėjimu atsilaikyti prieš gyvenimo procesą ir tapti nuolatiniais pasaulio priedėliais, ir jų nederėtų vertinti pagal tokias normas; jos nėra ir vertybės, egzistuojančios tam, kad būtų panaudojamos ir mainomos; jos yra plataus vartojimo prekės, pasmerktos sunaudojimui, kaip ir bet kokios kitos plataus vartojimo prekės.“ (p. 228)

Paskui dar: „Kaip humanistai, mes galime pakilti aukščiau už konfliktus tarp politiko bei menininko ir būdami laisvi galime pakilti virš tų specialybių, kurių visi privalome mokytis ir siekti. (…) Šiaip ar taip, galime prisiminti, kaip romėnai – pirmieji žmonės, kultūrą traktavę taip rimtai kaip mes, įsivaizdavo, koks turi būti išsilavinęs asmuo: tai tas, kuris žino, kaip išsirinkti draugą iš žmonių, iš daiktų, iš minčių, tiek dabartyje, tiek praeityje.“ (p. 250) Primena Oscaro Wilde’o posakį: kai kurie žmonės siekia būti bankininkais, verslininkais, dailininkais – ir tai jų prakeikimas… Tiksliau: „Tie, kurie gyvenime siekia tapti pardavėjais, siuvėjais, gydytojais, būtinai kada nors ir taps pardavėjais, siuvėjais, gydytojais – ir tai jiems bausmė. O tie, kurie gyvenime nesieks tapti niekuo, niekada ir netaps niekuo – ir tai yra apdovanojimas.“ (Čia, berods, buvo Stepheno Fry’jaus perpasakojimas.)

* * *

Nieko neparašiau apie vakarą su Stephenu Fry’jum, beje. Buvom nuėję su Rimu jo paklausyti. Vakaro pavadinimas: „Telling Tales“. Na, ir… pasakojo pasakojimus. Tik tiek. Pradžia buvo tarsi stand up comedian – negeras ženklas, nes panašu į australų juokelius apie antrą galą. Tradiciškai pakalbėjo apie tai, ką pamatė Melburne, kaip svečias iš Anglijos. Pasigirdo nemalonių natų – imperijos atstovas, high brow nusileido į koloniją, pas provincialus. Turbūt jis nelabai suvokia, kad salėje gali būti ir ne britiškos kilmės žmonių, suprantančių Queen English… Po pusvalandžio ėmė pasakoti pasaulio sukūrimo istoriją pagal senovės graikus… Na, prasidėjo viskas smagiai. Cha, pagalvojau, štai ir vėl sąsajos su „Dioniso barzda“ – graikai išties šiais laikais populiarūs, greit mokyklose ims dėstyti pasaulio sukūrimą pagal graikus (nors būtent mokykloje ir aš pirmą kartą apie juos perskaičiau – knygą „Senovės Graikijos legendos ir mitai“, paskui dar „Iliadą“ su „Odisėja“ – tik ne eiliuotą, o perrašytą proza, jei teisingai pamenu – tos nesuskaičiuojamos mūšio scenos… ).

Bėda ta, kad jis strigo tose legendose ir mituose visai valandai. Na, galvoju, įdomu, kaip jis išlips iš šitos pernelyg užsitęsusios temos, kaip jis tai išteisins? Gal šiandien jam juoda diena? Juk manjakinė depresija žmogui, negali žinoti. Net jaudinausi dėl jo, eidama į vakarą. Kas, jeigu situacija ims slysti iš rankų prieš tūkstantį žiūrovų? (Salė buvo milžiniška, futuristinė, su trim balkonais, kaip iš „Penktojo elemento“.) Jį pasitiko klyksmais ir meilės prisipažinimais – kaip atlaikyti tokį jausmų svorį, spaudimą, pareigą nesuklysti? Stephenas prisipažino, kad nesiruošia pasirodymui specialiai, improvizuoja, sako tai, kad „ateina iš aukščiau“. Nežinau, atrodė viskas pasiruošta iš anksto, o atpasakoti mintinai knygą nėra jam sunku – kone absoliuti atmintis (dovana ir prakeiksmas). Būtų pakakę pasaulio pradžios pagal graikus. Bet mes išgirdome apie tris dievų kartas ir priėjome iki Mido nuotykių… Buvo paminėtas Dionisas – deja, jo nuotykių nepasakojo, tik gimimo istoriją. Buvo paminėtas ir Ganimedas, ir Dzeuso homoerotinė simpatija jam. Bet nutylėtas dieviškojo išprievartavimo (skrydžio metu) atvejis. Buvo pasakyta, kad „graikai, kaip nebūtų keista, buvo labai liberalūs seksualinio pasirinkimo atžvilgiu, o juk tai buvo tauta, kurioje gimė demokratija…“ Na, gerai. Jeigu taip sakai, tai viskas lyg ir gerai. Bet teisinga tuomet ir tokia frazė: „kaip nekeista, graikai buvo labai palankūs vergovei ir despotizmui šeimoje, o juk tai buvo tauta, kurioje gimė demokratija…“ Mes tikrai turime ko pasimokyti iš graikų. Bet statyti jų savo pavyzdžiu gal nederėtų. Mūsų situacija kiek kitokia… Kaip ten bebūtų, Stephenas viso kalbėjo pusantros valandos. Kai išnirom iš graikų pasaulio, paaiškėjo, kad sesija eina į galą ir tereikia apibendrinti. Aišku, graikai buvo pakišti kaip paralelinė fikcija krikščioniškajai. Bet iš esmės tos dvi pasaulėvokos yra viena iš kitos išplaukiančios (arba viena kiton įplaukiančios, kaip pažiūrėsi).

* * *

Panašiai negalima supriešinti ar atskirti per toli musulmonų ir krikščionių pasaulių. Tiesiog tai, kas atsitiko krikščionims, kol kas neatsitiko musulmonams. Pagal Arendt, Vakarų pasaulis prarado tikėjimą pomirtiniu gyvenimu – ir tai daug ką pakeitė. Musulmonai tebetiki pomirtiniu gyvenimu. O gal ne? Jeigu ne, tai būtų įdomu rasti priežastį, dėl kurios gyvybė šiapusybėje taip menkai vertinama. Oficialiai menkai vertinama. O gal tik džichadistai jos nevertina, bet visa didžioji musulmonų bendruomenė irgi praradusi tokį tikėjimą? Kas, jeigu tas pomirtinio pasaulio egzistavimas yra esminis skirtumas tarp Vakarų ir Artimųjų Rytų? Kalbama apie stiprią idėją, kurią neša musulmonai, idėją, kuri patraukia pasimetusius vakariečius paauglius, sočiai gyvenančius vartotojiškame pasaulyje. Įdomu, kad minios pabėgėlių veržiasi į Vakarus ir pageidauja apsistoti turtingesnėse valstybėse, tarsi juos trauktų ta pati vartotojiška kultūra. Išorinis pasaulio blizgesys. Tai gal jiems irgi neberūpi pomirtiniai kurortai? Čia įdomu pamąstyti. Kita vertus, tuksena ir tokia mintis: agresyvūs yra silpni. Musulmonų silpnybė ir gali būti tai, kad jie praranda pomirtinį pasaulį. Įtvirtinti tikėjimą gali didvyriai, aukos, praktiniai įrodymai, kad šiapusybė nieko nereiškia. Deja, praktiškai neįrodysi, kad po šiapusybės tikrai seka anapusybė su haremais ir ziguratais… Todėl įrodinėti tenka stipriau, jėga, prievarta. Pabėgėliai aiškiai pasako, ką jie apie tai galvoja: jie gelbėja ne anapusybę, o šiapusybę. Gelbėja savo vaikus – o vaikai yra ateitis. Vaikai, o ne mirtis, yra ateitis. Jie yra pilni gyvybės, o ne mirties. Ir tuos žmones reikia gelbėti, nes jie siekia išsigelbėti ne sprogstamaisiais diržais. Ir tai puikus laikas apmąstyti Vakarų vertybes. Krikščionybę ir religijos (tradicijos) vietą. Autoritetą. Tautybę ir tapatybę.

Lietuvoje irgi sustiprėjo nacistų balsas. Jie irgi nori griebtis smurto tam, kad išgelbėtų savo praeities vertybes. Juos reikia suprasti ir galbūt taip padėsime jiems suprasti pačius save. Nežinau, aš vis dar lyg ir turiu vilties, kad įmanoma pakeisti kito žmogaus nuomonę. Bet ne nulaužiant jo nuomonę, o atveriant jo akis tam, kas jo viduje jau ir taip gyveno. Taigi naciams reiktų nurodyti jų tikrąsias vertybes. Jeigu jie siekia apsaugoti tautą – reiktų apibrėžti, kas yra toji tauta, kada ji yra gyva, kas ją gali nužudyti. (Tikrai ne gėjai ir lesbietės…) Atrodo, visgi labiausiai žmogus bijo beprasmybės ir mirties – savo palikimo mirties. Kaip nėra nieko baisiau, negu matyti savo vaikus žūstant. (Kai miršta seni tėvai – tai gamtoje normalu.) Todėl šiomis dienomis Lietuvoje yra atsiradęs toks stiprus noras priversti, ar bent paskatinti, kitus tautiečius daugintis. Kad ateityje būtų tęsinys – vaikai, kurie bus tąsa. Bet juk vien vaikų egzistavimas dar neužtikrina tąsos. Kultūrą galima nužudyti per vieną kartą – tai akivaizdu ne tik totalitarinėse valstybėse, bet ir daugiatautėse naujose kolonijose (Amerikoje, Australijoje, Zelandijoje). Tereikia gimti kitoje šalyje, lankyti tos šalies vaikų darželį ir prarasi ryšį su savo tėvų kalba, o tuo pačiu – ir žeme…

* * *

Eidama iš parduotuvės pamačiau porelę: vaikinas tempė kelioninį lagaminą ant ratukų, mergina vilkėjo vasarinę suknelę, avėjo paplūdimio batelius, abu per petį persimetę po rankinę, paprasti šiuolaikiniai… bet kažkas ne taip. Galbūt jų kūnai šiek tiek deformuoti? Akis tarsi pagauna keistas detales… Kai pasisuko profiliu, pamačiau: Dauno sindromas, abiems. Susikibę rankomis, glustelėjo, paskui apsikabino. Eina, šnekučiuojasi. Meilė. Gyvena kartu. Gražūs vienas kitam, nes panašūs. Ir man gražu. Ir normalu. Keista, kad iki šiol to nesu pastebėjusi.

* * *

Pastarosiomis dienomis sau tyliai kartoju: „Kas palietė mano apsiaustą?“ Atrodo, be priežasties pavargau. Gal dėl to, kad metai baigiasi. Šiais metais buvo daug verkta. Bet ir šokta, ir juoktasi. Se la vie, kaip pasakytų prancūzai. Metai praeinantys, metai nusinešantys. Requiem mano mielam katinui.

(iš dienoraščių)

Tagged: Catherine Clement, ego, Hannah Arendt, Marcus Aurelius, musulmonai, senovės graikai, Sophie Calle, Stanislaw Lem, Stephen Fry