Sandra Bernotaitė's Blog, page 5

Kritikai žino

[image error]

Kas yra literatūros kritika? Klausimas vertas atskiros konferencijos. Vienas iš pranešimų tokioje konferencijoje galėtų būti: Kuo skiriasi kritika nuo reklamos? Kitas: Kaip nešališkai rašyti apžvalgas, jei pažįstu visus knygų autorius? Būtų nuostabu, jei galėtume į šią konferenciją pakviesti užsienio viešnią, kuri papasakotų kaip NY Review of Books atrenka recenzentus:

„Book Review redaktoriai atrenka, kurias knygas mes norėtume apžvelgti ir tada randame apžvalgininkus, kurie galėtų apie jas parašyti. Apžvelgiame visus žanrus, nors visgi mūsų leidinys atspindi redaktorių ir The New York Times skaitytojų skonį. (…) Kiekvienas mūsų redaktorius kas savaitę gauna dirbti su keliomis knygomis. Jie sudaro galimų apžvalgininkų sąrašą ir atneša jį mano pavaduotojui arba man. Tuomet aptariame ir kartais sąrašą papildome. Tuomet nustatome, kokia eilės tvarka susisieksime su apžvalgininkais dėl užsakymo. Kartais pirmasis sąrašo žmogus yra pernelyg užsiėmęs arba turi interesų konfliktą (pažįsta knygos autorių, dirba su tuo pačiu agentu, rašė pagyrimo žodį autoriaus ankstesnei knygai ir t. t.), tad yra atmetamas kaip netinkamas, o mes kreipiamės į sekantį sąraše. Ieškodami apžvalgininkų visuomet dairomės naujų protingų balsų. Kartais juos randame tarp naujų autorių, kartais tai rašytojai iš kitų leidinių, kartais patys žmonės susisiekia su mumis atsiųsdami ištraukas ir aprašymais tų knygų, kurias pageidauja apžvelgti arba kurios yra iš jų ekspertizės srities.“ – 10 THINGS YOU DIDN’T KNOW ABOUT HOW THE NY TIMES BOOK REVIEW WORKS

Būna ir taip. Galima gi pasvajoti. O kol kas – realybė. Susidėjo, štai, krūvon jau trys panašūs atvejai, keturios didelio kritikų dėmesio sulaukusios knygos, kurias vertintojai garbina už tai, kad… jos yra nesuprantamos ne tik skaitytojams, kritikams, bet ir patiems autoriams. Ar teksto nesąmoningumas yra literatūros vertė? Man tai ne. Ar patys kritikai tiki tuo, ką rašo? Žinot, tokia nuojauta, kad irgi ne. Jie meluoja ir patys tai žino.

1 atvejis: LALAGĖ

„Lalagės“ fenomenas. Beskaitydama trisdešimtąjį Andriaus Jakučiūno „apsakymų vainiko“ puslapį, puoliau domėtis recenzijomis, nes knygos skaityti šiaip sau neįmanoma – reikia kažkokio minčių pamušalo, reikia susierzinti bent jau. Ir štai sužinau, kad autorius siekė mane suerzinti (tai jau gerai – jau ima erzinti) savo tekstų beprasmybe, kad redaktorė netgi persiuntė jam vieną ilgą sakinį su prierašu: „Skaitau dešimt kartų ir vis tiek nepagaunu prasmės”, o A. J. džiugiai atsakęs: „Tai nuostabu, kad nerandat prasmės – taip ir norėjau, kad būtų!“ – ir, žinoma, nepataisė sakinio. Iš kitos recenzijos sužinau, kad ši knyga tikriausiai nesusilauks daug recenzijų, nes, anot palankiojo recenzento (ir turbūt bičiulio – juk visas „Suokalbis“ pažįsta A. J.), mažai kas drįs apie ją pasisakyti. Priežastis? Pernelyg intelektuali knyga.  2012/01/16

Išganymas po Lalagės

2 atvejis: DU KOANAI

„Šiandieną mes turime tikrai puikios literatūros, kurią skaitydami turime intelektualiai pavargti, idant suprastume, kas norėta pasakyti.“ Taip sako docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė (straipsnis „Tikrai gera literatūra paprastai yra nemadinga“). Apie ką čia?

Skaitom toliau: „Paplitę pasaulyje populiariosios literatūros žanrai (detektyvas arba fantastika), kuriems būdingas lengvas pasakojimas, lietuvių literatūroje yra retenybė, ir neturi autentiškos tradicijos. […] Jei šiandieną mane kas nors spaustų nurodyti tas dvi tikrai geras literatūros knygas, kurios pasirodė kątik, tai būtų iš bet kokių tradicinės lietuvių prozos rėmų išsprūstantys romanai – Donaldo Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2012). Abu romanai turi kažką paradoksalaus, neišaiškinama ligi galo, nelyg dzenų koanai. Tai visais atžvilgiais netikėti kūriniai, kurie savo estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis staiga priverčia stabtelėti kasdienybėje.”

Na, lietuvių literatūroje „autentiškos tradicijos” neturi nei vienas žanras, įskaitant aukštosios literatūros sekciją… Beje, dzenų koanas – tai bandymas per paradoksalų anekdotą ar mįslę pademonstruoti logiško mąstymo bejėgiškumą. Kitaip tariant, klausytojas ar skaitytojas „pakimba”, nes protu koano nesuvoksi. Logika pasiekia aklavietę, tad belieka tik pasiduoti ir nušvisti (dzenbudistine prasme).

Abi minimos knygos (kurių skaičiau tik ištraukas bei recenzijas apie jas) – miglotos ir pretenzingos (abejoju, ar jose esama estetinių-filosofinių idėjų), tuo ir neiškrentančios iš šiuolaikinio lietuvių literatūros konteksto… Na, bet ir vėl pasikartoja dzenbudistinis vertinimo kriterijus: skaitytojas turi „intelektualiai vargti” ir nesuprasti iki galo. Turbūt taip tikimasi pasiekti dvasinį nušvitimą ir liautis mąstyti. Kaip parašyti tokią intelektualiai varginančią literatūrą? Pačiam autoriui patartina nesuprasti savo kūrinio iki galo, nežinoti, ką kalba, taigi kuriant intelektualiai neprivargi – tegul vargsta skaitytojai, jei tokie intelektualūs. 2014/01/24

Intelektualus malonumas

3 atvejis: NAVAKAS

Apie Navaką leiskite pasakyti Milano Kunderos žodžiais (iš knygos „Les testaments trahis“ – „Išduotas paveldas“): …sécheresse du coeur dissimulée derriere le style débordant de sentiments… — Po perkrautu sentimentais stiliumi slepiasi širdies sausra.

„Tai tekstas, apie kurį pats jo kūrėjas mėgsta viliojančiai slaptingai pareikšti, kad net ir jis pats ten tikrai ne viską suprantąs, nors su laiku jam viskas ima lyg ir darytis aiškiau. Veikiausiai tokia pati aiškėjimo trajektorija galioja ir šios knygos skaitytojams,“ — teigia literatūros kritikė Jūratė Čerškutė. Toliau ji rašo: „Autorius, kaip ir dera, nuolat kaitindavo skaitytojų lūkesčius, atsainiai, tarsi tarp kitko atskleisdamas vieną kitą detalę iš romano rašymo kasdienybės, pridurdamas ir tai, kad esą tai bus toks tekstas, kuriame išties niekas nieko nesupras. (…) Galvojant apie „Vyno kopiją“ kaip literatūrinį žaidimą, prigrūstą citatų ir intertekstų, tenka sakyti, kad skaitytojas šiame romane it patyręs naras turi stebėti visas povandenines reikšmines sroves, (…) K. Navako „Vyno kopijoje“ kuriamas gryniausias literatūrinis grožis ir absoliutus vaizduotės šlovinimas bei triumfavimas, kurį kai kas vadina pačiu tikriausiu šedevru.“

Visgi ši apžvalga – atviras šio šedevro šlovinimas. Net jei autorės galvoje ir buvo kilęs klausimas „o kas iš to?“ — jis lengvai nustumtas. Argi gali nusirašyti į lankas Nacionalinės premijos laureatas? Baaaikit, nemanaaau. „Šis tekstas dar kartą liudija kruopštaus darbo, erudicijos ir žinojimo galią, leidžiančią rastis šėlui, žaismei ir žavingoms literatūrinėms prasmės dekonstrukcijoms.“ — Lengva dekonstruoti tai, ko nesugebi sukonstruoti… 2016/12/16

Kritikai žino

 

Tagged: Andrius Jakučiūnas, Donaldas Kajokas, kritika, Kęstutis Navakas, Milan Kundera, Undinė Radzevičiūtė

Dylanas ir Nobelis

Kai tą pačią savaitę dviejose skirtingose knygose, parašytose autorių, kurie gyvena skirtingose pasaulio šalyse (bet tuo pačiu metu), randi paminėtą Bob Dylaną ir Nobelio premiją, tai jau ne atsitiktinumas ir (turbūt) ne pranašystė, sakau.

Pirmoji knyga – Jonathano Franzeno (JAV) „The Kraus Project“ (2013). Knyga, galima sakyti, padalinta pusiau: viršuje Heinricho Heines išverstas iš vokiečių straipsnis, o apačioje Franzeno ir dviejų mokslininkų mintys ir pastabos apie šį straipsnį. Sakinys apie Dylaną lietuviškai skamba maždaug taip: „Bet čia taip pat turėkite omenyje ir pastovius Bobo Dylano gerbėjų pasisakymus, kad Dylanas nusipelno literatūros Nobelio prizo.“

Antroji knyga – Karlo Ovės Knausgaardo (Norvegija) „Some Rain Must Fall. My Struggle : 5“ (originalas išleistas 2010). Vienas personažas turbūt yra tas, kurį turėjo omenyje Franzenas, Dylano gerbėjas, išsakantis savo nuomonę: „O kaip tuomet dėl Bobo Dylano? Jo dainų tekstai tokie geri! Ha ha ha! Taip, kad jis negavo Nobelio prizo, tai skandalas.“

Įdomu, kad visgi buvo tiek daug nustebusių dėl Bobo Dylano apdovanojimo, kurio atsiimti jis nevažiuos. Ar aš nustebau? Nepasakyčiau. Man tie laureatai ateina ir praeina, tyčia jų neimu skaityti vien dėl to, kad apdovanoti. Duoda pinigus ir pagerbia banketu – tai gerai, sveikinu.

Dar įdomu, kad savo namų bibliotekoje turiu Dylano poezijos proza, jei taip galima pavadinti, knygą „Tarantula“, kurioje radau sunkiai paskaitomas genijaus proto audras. Na, bet kartais gera pamatyti, kad leidžiama bet kas, jei tik už visko yra dar kai kas. Kad ir asmeninė autoriaus legenda.

Tagged: Bob Dylan, Heinrich Heine, Jonathan Franzen, Karl Ove Knausgaard, Nobelio premija

Jeanette Winterson žiema

Jeanette Winterson* vakaras. Aštuntą turėjo prasidėti – man per vėlu išeiti iš namų septintą, todėl išėjau apie pusę septynių. Atvažiavau į Melburno centrą per anksti.

Jau buvo tamsu, žvarboka, vėjuota, pasukau į tą gatvę, kurioje turėjo būti teatras Atheneum, ėjau kita gatvės puse, į kalniuką, pasirodo, tai gatvė, kurioje labai prašmatnios vitrinos, iškart traukia mąstyti filosofiškai apie skudurų reikšmę, prabangos ir statuso santykį, ėmiau juokais skaičiuoti, kiek turėčiau išleisti pinigų per mėnesį, per metus, kad pakeisčiau visą savo garderobą ir peršokčiau kitą lygį, nepaisant to, kad įeiti į tas parduotuves visai nedrįstu, tiesiog baisu, nemalonu, kas dirba jose? Kas ir ką aptarnauja? Jau neįsivaizduoju ir savęs aptarnaujančios tų žmonių.

Kaip ten bebūtų, mano veide – šypsena, irgi tokia filosofinė, nes išleisti kas mėnesį turėčiau, na, bent jau tūkstantį dolerių, kad per metus būtų dvylika tūkstančių, tai mažiausiai, ir tai per metus garderobo visiškai pakeisti nepavyktų, bet jau būtų gera pradžia. Tik tuomet reikėtų keisti ir draugus, nes juk nebūtų jiems malonu bendrauti su tokia prabangiai atrodančia ponia. Reiktų keisti spintą – nes dabar tai ne tokiems dalykams skirta dėžė su skylėmis ir kandimis. Reiktų keisti namą. Reiktų pirkti mašiną – nevaikščiosi gi visur pėsčiomis, aukštakulniai juk būtų ant kojų. Vadinasi, reiktų užsirašyti į sporto salę – juk nelakstysi kaip ubagė po gatves apiplyšusiais treningais. Reiktų dažnai vaikščioti į restoranus pietauti ir vakarieniauti – juk reikia žmonėse būti daugiau, jei jau taip pranabangiai rengiesi. O, būtinai reikia lankyti ir renginius, tokius, kuriuose lankosi panašiai apsirengę „draugai“. Būtinai tektų sveikinti tuos „draugus“ gimtadienių ir jubiliejų progomis, būtinai reiktų jiems dovanoti brangius daiktus. Taip pat reiktų savo namuose rengti pokylius – kad visi atėję galėtų padidžiaugti vieni kitų prašmatnia išvaizda. Reiktų lankyti kirpėją kas mėnesį. Manikiūrą ir pedikiūrą darytis. Pageidautina susirūpinti ir makiažu, nes kas čia dabar… Na, va. Tai kiek čia per mėnesį išlaidų būtų? Dešimt ar dvidešimt tūkstančių? Neblogai.

Gal geriau liksiu prie savo plano: kas mėnesį išleidžiu ne daugiau šimto dolerių drabužiams, ir dar jaučiuosi šiek tiek kalta, kam išlaidauju. Ne visada tinkantį drabužį nusiperku, prašaunu – kad ir dvidešimt dolerių pro šalį, o gaila. Užtat kiek daug laiko ir laisvės…

Taip begalvodama, pamačiau priešais mane einančią nedidelio ūgio moterį, apsirengusią tamsiai: juodos džinsinės kelnės, rudas diržas, sukišti į kelnes juodi marškiniai. Eina laisvomis rankomis, plačiu žingsniu, šypsosi, žiūrėdama į žibančias vitrinas. Tuo mes panašios – juk dabar darau tą patį. Bet pala pala, veidas jos…

Tai juk Jeanette Winterson! Esu mačiusi nuotraukas. Irgi turi laisvo laiko prieš savo renginį, todėl nusprendė apeiti kvartalą, pasidairyti po vitrinas. Juk jos skirtos labiau parodai ir pavydui. Jeigu turi imunitetą pavydui (lengvas paskaičiavimas greitai suteikia tokį imunitetą), tai gali tik gėrėtis ir šypsotis – tavęs ta nesąmonė neliečia. Esi laiminga, vilkėdama juodų spalvų pigius drabužius, patogius batus, plaukus susiveli ir kaip stovi, taip gerai – juk garbanoti…

Susivėlęs ežiukas ta Winterson. Smagus veidelis. Tiesa, jos knygos nė vienos taip ir neperskaičiau iki galo, nunešiau atgal į biblioteką. Gal šiomis dienomis temos nekabina, o gal tiesiog ne mano autorė. Sako, jos kalba poetiška. Na, šituo mūsų nenustebinsi. Taip pat pajutau, kad ji gerai apsiskaičiusi. Bet ar įdomi intelektualė? Nepasirodė. Kadaise tapo įžymi savo skandalinga knyga apie vaikystę, brendimą ir seksualumo suvokimą. Net gražus, tikrai gražus, autorės įžanginis žodis manęs nesugundė stengtis labiau. Neprasibroviau pro pirmus dešimt puslapių… Ali Smith, kuri irgi nelengvai skaitoma, irgi lesbietė, visgi mane įtraukia ir sugundo savo poetika ir intelektualumu, nors jos knygų šriftas – tyčia – siaubingai didelis ir sulig kiekviena knyga, rodos, didėja.

Kai įėjau į Atheneum teatro fojė, ten buvo nedaug žmonių, į salę dar neleido. Prie sienos ant kėdžių sėdėjo keletas moterų ir beveik visos skaitė. Ne iš telefonų. Knygas. Atsistojau prie sienos, išsitraukiau savo knygą, bet negalėjau skaityti, kvailai jaučiausi, tarsi vaidinčiau, tarsi jos irgi vaidintų, stebėjau jas ir save iš šalies… Sakau, kad keista.

Rinkosi moterys. Daug moterų. Labai įvairios. Nutariau patyrinėti. Kada paskutinį kartą buvau žmonėse? (Knygų mugėje, Vilniuje.) Žmonės čia atsipalaidavę, gerai ir ramiai nusiteikę. Ne žmonės, o moterys, gal reiktų sakyti. Gal ir ne. Bet tikrai ne „žmogos“, o „žmonės“, jeigu jau norėtųsi tiksliai apibūdinti išvaizdą („žmonės su vaginomis“). Jei kuris žmogus buvo nusidažęs plaukus, tai kokia nors iššaukiančia spalva. Tarsi kitaip nebūtų prasmės dažytis. (Taip ir aš sakau – ir pati juk žylu pamažėl, natūraliai, saugodama „natūralaus plauko nekaltybę“.)

Daugiausia jos buvo poromis. Reta kuri buvo graži, bet buvo ir gražių. Pagalvojau, kad greičiausiai esu įpratusi ieškoti moteryse „moteriško grožio“, t. y. „susitvarkymo“. Kitaip sakant, to, kas būdinga ir gėjams. (Na, aš pati šiek tiek gėjiška, jeigu taip.) Kai moterys visai atsisako santykių su vyrais, jos elgiasi ir rengiasi vyriškai. Nežinau, kaip dėl draugysčių, kol kas iš arti neteko stebėti jokio rimtesnio kontakto tarp lesbiečių ir heteroseksualių vyrų (homoseksualių, beje, irgi). Salėje sėdint pastebėjau vieną gan vyrišką lesbietę, kuri man pasirodė simpatiška. Ji buvo panaši į liesą, tamsiaplaukį jaunuolį. (Susana Sontag taip teisino savo meilę moterims: iš esmės jai patiko jaunuoliai, tačiau sendama, o gal ir anksčiau, ji pati visai jaunuolių netraukė, tad liko moterys…) Bet tie žmonės su vaginomis, kurie jautėsi vyriškai, retai kada buvo estetiški, todėl salės turinys man patiko mažiau, negu per Rufuso Wainwrighto koncertą, kai salė buvo pilna stilingų gėjų ir transseksualų, per pertraukas koridoriuose visi meiliai žiūrėjo į R., o man keistai šypsojosi, tarsi būčiau savo vyro „barzda“.

(Po Winterson vakaro, kai jau grįšiu namo, R. paklaus: „Daug neskustų kojų?“ – „Rankų!“) Štai dvi bobutės sėdasi mano eilėje: viena iš jų su tiršta žila barzda. Stebėtina, kaip vis tiek akimoju supranti, kad tai bobutė, o ne diedukas, kad ir kaip barzdelė įsižeistų… Pirmoje eilėje sukinėjasi, kad būtų visiems matoma(s), žmogus be vaginos, bet su raudonais plaukais, karė šukuosena, ryškiu makiažu, suknele be rankovių ir labai tatuiruotomis rankomis, maždaug metro devyniasdešimties ūgio.

Daug nesidairiau, nes nemandagu spoksoti. Tik vis užmesdavau akį, ką veikia ta moteris-jaunuolis (ji padėjo galvą ant kėdės atlošo ir užsimerkė). Greta manęs atsisėdo močiutė, kurią turbūt išties domino literatūra. Ji man tarstelėjo, kad ką tik suvedusi, jog Winterson ir prieš valandą paskaitą The Wheeler Centre salėje pravedusi rašytoja Susie Orbach yra partnerės (žmonos, tiksliau). Aš irgi nežinojau. Net Orbach pavardė man negirdėta.

Priešais atsisėdo keturios draugės. Viena iš jų per romano skaitymą užmigs (jos rankos plaukuotos). Kita į renginio pabaigą pils iš buteliuko į saują vandenį ir drėkins draugės veidą. Švelniai taip, jautriai. Pamaniau, kad moterys turėtų dažniau leisti sau taip elgtis su draugėmis, ne tik dėl seksualinio ryšio. Tiesiog. Ar ne geri laikai būdavo – o kai kur tebėra – kai moterys ir gyvendavo, ir gimdydavo, ir švęsdavo atskirai nuo vyrų? (Ir tai ne apie amazones ar musulmones.)

Apie literatūrą ir rašymą. Winterson paskaita įkvėpė keliems dalykams. Tame vakare buvo pristatomas Winterson perrašyta į romaną Shakespeare’o pjesė „Audra“ („The Tempest“). Priminė ir patvirtino, kad visi viską vagia mene. Buvo paminėtas žodis „piratavimas“ – ji, aišku, žino lesbietę piratę Kathy Acker. Taip pat Winterson sakė, kad būna trys galimi kūrinio finalai: kerštas, tragedija, atleidimas. Ji pasirinko atleidimą. (Mano romanas „Katė“ irgi tuo baigiasi.) Įdomu, bet ar tikrai nėra daugiau finalo variantų?

Kai Winterson pradėjo skaityti savo romano pradžią – ėmė vaidinti personažus – tapo žiauriai nuobodu. Jos didžiausia klaida – ir tai sakau, kaip buvusi aktorė ir scenos kalbos dėstytoja – buvo ta, kad ji kiekvieną personažą vaidindavo keisdama balsą, laikyseną, atsistodama į kitą vietą jo poza… Taip daro mėgėjai arba pirmakursiai, kurie galbūt nėra gyvenime matę spektaklio arba matę, bet nesupratę, kaip tai daroma. Kai taip kvailioja rašytoja iš Shakespeare’o šalies… Žiauru. Du žmonės, sėdintys netoli manęs, užmigo. Paskui buvo klausimai, visi prabudo. Viena žiūrovė vietoj klausimo prisipažino „turėjusi problemų su jos knyga“, bet renginys šį tą paaiškinęs. Kiti klausinėjo: „Kada supratote, kad esate rašytoja?“ — ir panašiai.

Finale kalba nukrypo į meno finansavimą, ir tai mane ėmė erzinti. Tie banalūs dejavimai, kad menas mažiau remiamas, nors karinė gynyba – labiau. Norėjosi atsistojus sušukti: pakalbėkim apie pokyčius. Juk kažkas keičiasi. Čia ir dabar, mums bekalbant. Menas keičiasi. Požiūris į autorines teises, intelektinį turtą, studijas, skaitytojų auditorijos sudėtis, pats meno vaidmuo visuomenėje galbūt keičiasi. Finansavimas… Rašymui finansavimas nepadeda, nes iki šiol nelabai ką pakeitė. Jei sakote, kad finansavimas blogėja, tai kada buvo geresnis? Tik trys procentai pasaulio rašytojų pragyvena iš rašymo. Atsipalaiduokit. Pokyčiai!

(2016 m. gegužė)

* Į lietuvių išversti du jos romanai: „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ ir „Kam būti laimingai, jei gali būti normali“.

Tagged: Jeanette Winterson, Kathy Acker, Katė, Rufus Wainwright, Shakespeare

Tarnavimas žodžiais

Apie Rusiją, kurią visgi suvoksi protu; viename tekste nesugyvenantys: Putinas ir Grybauskaitė, Gessen ir Janutienė; paskutinio žmogaus dvasinė mirtis ir neprisikėlimas; Baconas ir jo (ne)sėkmingi iškrypimai; Kaziliūnaitės eilėraštis ne apie kavą; žaismingos Aisčio (ir) Mickevičiaus inkliuzijos; sovietinės jaunystės aidai Klaipėdoje; Australijos lietuvio atlaidai Maskvoje; Girniaus hipotezė apie praeitį, kuri kitokia būti negalėjo, todėl ir nebuvo; Nagio poetinis žodis – nepaskutinis.

* * *

Aštuntąjį „Jovarų“ zino numerį sumesti į maketą nebuvo sunku: medžiagos radau daugiau, negu reikia. Išties nebūtina pradėtąją temą apie sovietus ir Rusiją užbaigti vienu mostu. Kalbėti apie istoriją ir politinę tikrovę kultūros (literatūros) leidinyje, manau, yra verta ir teisinga. Kur, jei ne čia? Kas, jei ne mes? Kada, jei ne dabar?

Apie iliustracijas. Panaudojau keletą labiau ar mažiau žinomų piešinių prastos rezoliucijos kopijas, už kurias, tikiuosi, jokia autorinė agentūra nesupyktų – tai tik autorių reklama. Argentinietės siurrealistės Leonoros Fini arogantiška porelė – 9 psl. Rusų kilmės amerikiečių konceptualistų, kūrusių dviese trisdešimt šešerius metus, kas savaime yra įdomus ir keistas reiškinys – Komar ir Melamid – du paveikslai atsidūrė nepažymėtuose puslapiuose (10–11). „Mes ne tik vienas artistas, mes esame judėjimas,“ – sakė jie, ir tuo nesunku patikėti. Francis Baconas – airių kilmės dailininkas, kurio išdarkytus paveikslų vaizdinius iškart atpažįstame, taip pat yra savotiškas artistas ir judėjimas – du viename. Jo darbą matote 17 psl., o ištrauką iš inerviu galite skaityti 52 psl. Kaip galiu neįdėti prie to ir nuotraukos su Bacono studijos vaizdu – jis taip gražiai atspindi menininko vidinę tikrovę:

Trys paskutinės fotoiliustracijos, susijusios su Rusija tiesiogiai. Oliverio Bullough’o knygos apžvalgai tiko kadras iš Andrejaus Zviagincevo filmo „Leviatanas“ (palikau ir anglišką subtitrą: „visa valdžia iš Dievo“). Straipsnio pabaigoje matote šiurpų Sibiro miestą Udačni iš paukščio, tiksliau, malūnsparnio skrydžio (fotografas Andrejus Rudakovas). 45 psl. puošia dainuojančių nuogalių paradas Maskvos Raudonojoje aikštėje, kurį užfiksavo žymus rusų fotografas Aleksandras Rodčenko. 27 psl. – balerina Ana Pavlova su gulbe. (Jei apie kitas iliustracijas nieko nesakau, vadinasi, aš esu jų autorė.)

„Gyvųjų“ autorių kūryba šįkart ir vėl gausi: be manęs dar trys žmonės sutiko prisidėti prie zino. Poetė Aušra Kaziliūnaitė, kurią įsimylėjau praeitos Knygų mugės Vilniuje metu, atsiuntė savo eilėraštį apie kavą (na, išties jis ne apie kavą, bet perskaitę patys susidarysite įspūdį apie ką). Mano šališkumas turi priešistorę: Aušra pakvietė taurei vyno knygų prekystalių apsuptyje, o vėliau, kai klausiausi šiuolaikinių poetų poezijos kampelyje (toje pačioje mugėje), supratau, kad Aušra yra labiausiai nusiteikusi bendrauti su publika, kai kiti poetai skaitė sukandę dantis, o tai, pripažinkime, nelengva ne tik pačiam skaitovui, bet ir klausytojams. Jei kenčia autorius drauge su publika – kenčia ir pati poezija. Aušra poezijos nekankina!

Kitas eilių autorius – aktorius, parfumeris, mano kurso draugas, žmogus, kurio varde telpa dviejų žymių poetų pavardės – Aistis Mickevičius – atsiliepė, kai jo paprašiau pasirausti savo archyvuose, o tai, kaip jis sakė, „sujudino griuvėsius“. Aisčio inkliuzijas skaičiau dar tuomet, kai jos buvo ką tik parašytos – fone bendrų išgyvenimų, studijuojant aktorystę Akademijoje – taigi man jos turi ne tik meninę, bet ir istorinę vertę.

Trečioji autorė – debiutuojanti – klaipėdietė Snieguolė Kerpienė. Jos prisiminimai ir liudijimas apie jaunystę gyvenant sovietuose, apie žinojimą ir nežinojimą, apie jaunos veiklios moters brendimą ir sąmonėjimą mane sužavėjo savo sprogdinančia energija (iškupiūravau gal dešimt šauktukų, bet vis tiek nemažai liko) ir pojūčiu, kad buvo parašyta vienu mostu. Tikiuosi, kad ir perskaityta bus vienu prisėdimu.

Snieguolės pasakojimui atitaria ir savaip, iš kitos pusės, kitos perspektyvos, kalba Australijoje gyvenęs žurnalistas Viktoras Baltutis. Jo atsiminimų knygos fotografijose nesunkiai gali atskirti lietuvius, kurie gyveno Australijoje, nuo lietuvių, kurie liko sovietuose: pirmieji fotografuojami šypsosi, o antrieji – ne, niekada. Įdomu pamatyti šalį, kurioje gimiau ir augau, svečio akimis ir dar tais ypatingais laikais, kai Lietuva ką tik atgavo nepriklausomybę. Tačiau žmonės iš esmės nepasikeitė. Ir nepasikeis. Tie žmonės, kurie gimė ir augo kitoje valstybėje, kitoje santvarkoje. Kai pirmą sykį skaičiau, ne iškart supratau, kad Maskvos viešbučio darbuotoja, apgaule išviliojusi iš Baltučio dvigubą mokestį už kambarį, buvo ne rusė, o lietuvė. Sovietikė. Kanukė, pasakytų Gavelis. Požiūris į užsieniečių apgaudinėjimą ir skirtingus paslaugų tarifus vietiniams ir svečiams man taip pat žinomas iš vienintelės kelionės Rusijon maždaug dutūkstantaisiais. Kažin, ar šiais laikais ten kas pasikeitė? Nemanau.

Kas būtų, jei būtume likę sovietuose? Juozas Girnius, mūsų egzodo filosofas egzistencialistas, rašęs apie lietuvių kultūros padėtį po Antrojo pasaulinio karo, leido sau įsivaizduoti praeities variantą, kuriame visi rašytojai ir poetai būtų buvę priversti likti sovietų okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Taip matome skirtumą – tarp laisvės ir nelaisvės, tarp politinės cenzūros ir baisiausios rūšies cenzoriaus – vidinio.

Poezijos bare šįkart ir Henriko Nagio trys eilėraščiai – meditacijos apie Žodį – kaip duoklė, nusilenkimas, padėka ir atsvara gan slogiai šio zino temai.

Šįkart publikuojami du mano rašyti straipsniai: apie dviejų šalių vadovų biografijas, kurių autorės Masha Gessen ir Rūta Janutienė – apie skirtumus tarp vakarietiško ir sovietinio žurnalizmo. (Spėkit iš trijų kartų, kuri autorė priklauso kuriam.) Bullough’o knygos apie Rusiją apžvalgą jau minėjau, bet pridursiu štai ką: jos turinys daug turtingesnis, bet aš ištraukiau vien istorinę liniją tam, kad pačiai būtų patogu bet kada atsiversti ir prisiminti. Juk man tenka savarankiškai mokytis istorijos – esu iš tos kartos, kuri mokykloje išėjo pramaną, sovietų selektyviąją pasaulio istoriją. Verta šią Bullough’o knygą perskaityti tiems, kurie nori geriau suvokti ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos, posovietinių žmonių būseną, pajusti skirtumą, didėjantį su kiekvienais metais, išgyventais ne Sovietų, o Europos sąjungoje.

Jeigu šio zino numerio tekstai bent vienam iš jūsų sukels nerimasties ir minčių – nebūtinai labai rišlių, nebūtinai malonių – tai laikysiu savo sėkme.

Kaip sakė rašytojas Marius Ivaškevičius: kol vyksta karas, negaliu rašyti meilės istorijų. Maždaug taip. Tie jo žodžiai dar labiau sukirbino mano sąžinę. Kaip ir Marius, jaučiu pareigą tarnauti tėvynei taip, kaip moku: žodžiais, kurie yra darbai.

Kito zino numerio tema: feminizmas. Rašykit!

Zinas skaitymui online: nuoroda.

www.jovarotiltai.lt

Tagged: Aistis Mickevičius, Andrej Zviagincev, Aušra Kaziliūnaitė, Francis Bacon, Jovarai, Juozas Girnius, Masha Gessen, Oliver Bullough

Papievis prancūzų literatūros lauke

Valdą Papievį nejučia lygini su Andrejum Makinu (Andreï Makin) – tai juk rusas, irgi ilgai gyvenęs Paryžiaus palėpėse. Ar yra jiedu susitikę? Ar nujaučia, kad gali būti panašūs? Paprastai panašūs žmonės atstumia vienas kitą. O gal rašytojams ne taip? Kaip ten bebūtų, Papievio likimo viražai kažkuo panašūs į Makino (ta pati karta?). Abu gimę sovietuose, emigravę jaunystėje, prigiję Paryžiuje, abu matomi prancūzų literatūros lauke. Tik Makinas rašo prancūziškai, o Papievis – lietuviškai.

Tik Makinas visgi kitoks, jis, visų pirma, intelektualus ir gal net snobas. Makinas ne tik sentimentalus, bet brutaliai sentimentalus. Papievis – tik sentimentalus, jokio brutalumo. Papievio gaila – jo paties, autoriaus, ar jo pasakotojo, lyrinio herojaus, galima sakyti, gaila. Makino pasakotojų negaila – jų ir neprašoma gailėtis.

Makiną irgi mėgsta skaityti moterys. Makinas mėgsta rašyti apie moteris. Jas idealizuoti. Kurti legendas iš moterų gyvenimo, pasiaukojimo, meilės istorijų. Makinas kuria legendą apie tikrą meilę, kuri, anot jo, egzistuoja. Gal tik romanų puslapiuose, bet visgi. Ten meilė tikra. Graudinanti. Sprogdinanti. Išplaukianti iš mažyčių stebuklų, detalių. Du kaliniai, kartu pasižiūrintys į dangų skirtingose pasaulio pusėse. Dangus, meilės liudininkas. Šalis-kalėjimas, kaip puiki vieta meilei. Visa tai – rusiškas pesimizmas ir brutalumas. Rusui reikia karo, kad atsiskleistų žmogiškumas. Rusas nemoka mylėti taikos metu. (Nebent ir karas, ir taika.)

Papievis į tokias aplinkas neneria. Jis esti čia (Prancūzijoje) ir dabar (nostalgijos būsenoje). Tiesiog aprašinėja savo varganą gyvenimą, kuriame pilna mažų stebuklų, bet nėra meilės. Meilės bijoma. Meilė atneša pražūtį. Sprogimą. Brutalumą. Nusivylimą. Meilei reikia tikėjimo. Meilei reikia aukos arba tarnavimo. Reikia kurti drauge kažką, o ne tik norėti, būti, liestis, tylėti. Tai tinka tik pradžioje. Papievio moterys turi būti nelaimingesnės už patį lyrinį veikėją, kad jis galėtų maitintis trupiniais nuo jų stalo.

Gal todėl negaliu pavadinti Papievio savo autoriumi – man jis per daug apgailėtinas. Makino irgi nevadinu savo autoriumi – man jis per daug brutalus.

Ir apie moteris vyro akimis pernelyg daug skaičiau – tai jų tiesa, bet ne mano tiesa. Reiktų, aišku, sakyti, kad moteris yra žmogus, todėl vyras, rašantis apie moterį, tiesiog rašo apie žmogų. Bet ne. Nerašo kaip apie žmogų. Nevisai.

Čia aš ieškau, kodėl Papievis yra silpnas rašytojas, nors visai galėčiau užsimerkti ir pagirti, tiesiog pagirti – sakyti, kad puikus, genialus, o dar ir mūsų. Visgi kažkodėl negaliu įsivaizduoti jo romano išversto į prancūzų kalbą. Ar dėl to, kad prancūzams nebūtų įdomus tarno žvilgsnis į jų praėjusio šimtmečio aristokratiją? Ne, greičiau dėl to, kad tas tarnas, sovietinis inteligentas, pernelyg naivus, ignoramusas toks, o tai įžeidimas prancūzo skaitytojo intelektui.

Man kliūna tos vietos, kur Papievis nuoširdžiai atvirauja apie tai, kad nėra skaitęs prancūzų klasikos, daugumos tų knygų, kurias skaitė namų šeimininkė Odilė… Ji skaitė todėl, mano Papievis, kad pati gyveno tame laikmetyje, šalia tų žmonių (Odilės sūnus spardė kamuolį su Camus sūnumi). Taip išeitų, aš skaitau Papievį todėl, kad sėdėjau pirmoje eilėje per jo knygos pristatymą TV studijoje, per knygų mugę? O gal net pažįstu žmones, kurie pažįsta Papievį – per vieną ar du rankos paspaudimus?

Ar tai svarbu? Man gaila, kad negaliu pastatyti Papievio į pasaulio literatų gretas. Net mąstant apie šiuolaikinius, rašančius dabar, šiandien. Man jis visgi atrodo proto tinginys. Tegul ir talentingas.

Įdomus momentas: negaliu Papievio rekomenduoti nė vienam vyriškos giminės skaitytojui. Bet moterims – taip. Tai mane net šiek tiek šiurpina. (Ką tai pasako apie autorių? Apie auditoriją? Kas apskritai skaito literatūrą šiais laikais? Ko tikėtis, jei aš, pavyzdžiui, rašau vyrams?)

Papievio romanai tikrai išbaigti, tikrai turi aiškią, paprastą struktūrą – o tai, kas paprasta, gali būti genialu. Jo romanuose aiški mintis, aš suprantu viską, kartais ir atjaučiu ar net susigraudinu. Bet tie jo lyriniai nukrypimai, kurie jam pačiam, deja, neatrodo banalūs, jis visai rimtai – net pavadinimą iš ten ištraukė – „oro uostų vienatvę“ randame verkšlenimo sraute apie praeito šimtmečio „geresnį pasaulį“… Tai liudija jo naivų eskapizmą. Tai nuobodu.

Gal ir skaito jis tą literatūros klasiką – juk nebūtina būti viską perskaičius, be to, Odilė nebuvo skaičiusi Maironio ir Žemaitės, ot! – bet svarbesnis Papievio bruožas yra nesigaudymas realybėje, atitrūkimas, gyvenimas praeityje… Nors kalba kitaip, nerūpi jam tas pasaulis su oro uostais. Jis yra kraštutinis intravertas ir gyvena kitoje realybėje. Ten jis apsaugotas, turi imunitetą. Ar kas pasikeis po susidūrimo su pasauliu (Odilės pasauliu)? Ar jis pasikeis? Jokiu būdu. Papievis jau nebe berniukas, kaip norėtų tikėti jo ištikimos pagyvenusios skaitytojos. Jam jau virš penkiasdešimties. Ir kaip asmenybė jis seniai susiformavęs. Žino, ko nori ir ką gali. Kiti Papievio romanai, tikėtina, bus tokie pat, iš to paties pasakotojo perspektyvos.

Papievis viename interviu teigė, kad nėra rašytojas. Tai? Vadinasi, jis nėra rašytojas! Todėl ir nereikia jo per prievartą statyti tarp pasaulio rašytojų. Visgi lietuvių literatūra prarastų dar vieną šansą būti skaitoma, tad tikiuosi, kad Lietuvos ambasada Paryžiuje suveiks vertimą į prancūzų – ir tai tikrai verta daryti, net jei didelės komercinės sėkmės nesitikime. Ir bus jau mažiausiai trys lietuvių autoriai, kuriuos gali skaityti prancūzai: Juozas Baltušis, Ričardas Gavelis, Valdas Papievis.

[nuotr. mano: Prancūzijos pieva Alpėse šią vasarą]

Tagged: Andrei Makin, Juozas Baltušis, Ričardas Gavelis, Valdas Papievis

Kaunas kaip ateitis

Pas mus čia devynios, kambary vis dar karšta (rytoj gal palis su perkūnija, bus atgaiva trumpam), danguje klykauja žuvėdros… Žuvėdros? Gal kirai. Bet tokiais jūriniais balsais! Kartais klykauja, kartais juokias, atrodo. Iš pradžių suabejojau, ar aš ne Klaipėdoje vis dar. Turbūt žuvėdroms (kirams?) Kauno marios kvalifikuojasi kaip jūra… O šiaip šiandien vėl turininga diena buvo. Daug nuotykių. Mane vis pasitikdavo moterys – vienos piktesnės, kitos meilesnės – bet iš esmės draugiškai viskas baigdavosi. Aš čia plepu su visom. Ryte radau pusryčių būdą – pastebėjau, kad žmonės čia leidžia laiką Laisvės alėjoje, ypač jei namie per karšta ar šiaip liūdna – tokioje atseit prancūziškoje kepyklėlėje nusipirkau kruasoną ir mažą kišą, nuėjau į kavinę ir išsinešimui nusipirkau XL kavos – pašnekėjom su kavinės mergaite apie tai, kad jų kava viena skaniausių alėjoje, kai kurios kavinės dar nesigaudo kavos madose: paprašai latės, o tau padaro siusę su tokiom putom, kaip muilo burbulai vonioje… Kavinėje radau Užkalnio „atsišaukimą“ – jis rašo #miestokronikos ir dalina nemokamai kavinėse. Baltas A4 lapas su mažu straipsneliu. (O kas, jeigu taip poeziją dalintume? Arba jovarų ziną?) Laisvėje ant suoliuko valgiau bandeles, gėriau kavą – ir buvo gera. Apskritai, taip gražu Laisvėje – tiek ryte, tiek vakare, o ir perpiet – visada šešėlis, nes dvi liepų eilės iš abiejų pusių – alėjos viduriu ir žmonės daugiausia vaikšto, ir suoliukų daug, visiems kad užtektų. Vakar prie fontano viena moteriškė manęs paprašė, kad nufotografuočiau ją – sako, nors ir vietinė jinai, tiesiog nesusilaiko – toks grožis – reikia nuotraukos atminimui. Saulė dešimtą ryto jau kepino. Vyrai spoksojo į mano sijono iškirptę arba į veidą (buvau su nepermatomais akiniais, jie nežinojo, kad aš į juos irgi spoksau). Nupėdinau iki Rotušės aikštės, kur įsikūręs Maironio muziejus. Ten kasoje paklausiau, kaip rasti sekretorę. Taip pradėjau ėjimą per biurokratinę grandinėlę… Mane nuvedė pas kitą moterį į tokį kabinetą – jai papasakojau, kad Salomėjos Nėries muziejuje man liepė gauti iš Maironio muziejaus leidimą naudotis archyvais. Išklausiusi toji moteris mane nuvedė pas kitą moterį, o ta pakvietė dar kitą moterį – tai ta, pasirodo, buvo ypatingoji sekretorė, pavaduojanti direktorę. Griežta tokia, gestapo bruožų turinti. Ypatingoji sekretorė mane vėl išklausė ir nuvedė į katalogų skyrių, davė stalčiuką su Nėries kortelėmis ir atnešė anketų, kurias turėsiu užpildyti. Tam, kad naudočiausi tuo stalčiuku – reikia leidimo. Tada turėsiu surašyti, kokių konkrečiai popierių noriu iš to katalogo – sąrašą turės patvirtinti direktorė. Kurios nėra. Atostogauja. Iš to stalčiuko man nieko nereikėjo. Bet iš Nėries namų archyvo – reikia. Tad parašiau prašymą peržiūrėti Nėries namų archyvo katalogą ir gavau leidimą jį pažiūrėti (šeštadienį važiuosiu į Palemoną). Tik peržiūrėti katalogą. Bet ne daugiau. Direktorės nėra, todėl man neleis čiupinėti tų dokumentų, kurių noriu. Direktorės nieks pakeist negali, pavaduojanti sekretorė leidimo duoti negali, jokio kito už ją galinčio duoti leidimą žmogaus nėra, atvažiuokit kitą mėnesį, o geriausia rugsėjį. Bet aš iš Australijos! Ypatingoji sekretorė sako: duosiu telefono numerį, paskambinkit direktorei… Bet jai gi atostogos! Pati nenorėčiau, kad man per atostogas skambintų. Bet čia išimties atvejis! Na, žodžiu, mane perliejo pyktis ir apmaudas, bet susiėmiau ir padėkojau: suprantu, kad tvarka turi būt, tuomet tik pažiūrėsiu tą katalogą, o kitą kartą atvažiavusi turėsiu ką veikt. (Prašysiu Kultūros tarybos mane paremti, nes šioje kelionėje nebuvo įmanoma viską gauti!) Į pokalbio pabaigą taip įsijaučiau pasakoti, kokia aš didi rašytoja iš Australijos, kad sekretorė ėmė lyg ir šypsotis. Bet vis tiek iki galo neatšilo. Išėjau jau kiek skaudančia galva ir patraukiau pas Untaną (Smetoną) prezidentūron. Netoli jis nuo Maironio (ir žuvų turgaus, ir „raudonųjų žibintų“ kvartalo) buvo įsikūręs. Ten vėl pasitiko malonios kasininkės ir budinčios, bet jos nieko nežinojo apie pastato istoriją. Antrame aukšte patekau į prezidentūros valgomąjį (langas lubose, dienos šviesa, įdomiai taip), iš tarnybinių patalpų išlindo moteriškė – paaiškėjo, kad ana viską žino. Iškart prie manęs puolė – pasakot, o aš – klausinėt… Taip maloniai pora valandų praplepėjom. Pasirodo, jau ir apie Lietuvos prezidentus tiek įdomių smulkmenų žinau, kad galiu sudaryti tyrinėtojos įspūdį. Prisipažinau, iš kur ir kas esu – jei tai man atidaro visų duris ir širdis, kodėl ne? Nuvargau, vos ant kojų bepastovėjau. Išėjau maisto ieškoti. Apie pusę trijų dar gavau pietų komplektą restorane „Bon Giorno“, kur virėjas gamina maistą, kurį mėgstu – vėl tam virėjui perdaviau linkėjimus. Man regis, jis pats buvo išlindęs iš virtuvės, kai mokėjau sąskaitą. Bet nedrįsau kalbinti, o jis melancholiškai žiūrėjo į tolį – gal tą savo gerbėją ne taip įsivaizdavo. Palikau vietos vaizduotei. Padavėjai pažadėjau, kad ateisiu vėliau deserto. Ir atėjau po dviejų valandų! Nes jaučiau, kad turiu ką švęsti: mane apsėdo bajorystės virusas ir nusipirkau dvejus sandalus (praktiškai už vienų kainą – išpardavimas), dvi knygas (klaipėdiškiai padovanojo 20 eurų vertės kuponą) ir dvejus akinius – čia tai jau sukainavo, bet vis tiek, manrods, pigiau negu Melburne. Be to, labai nuostabi pardavėja padėjo išsirinkti akinių rėmelius, padarė nuolaidą, padovanojo kitą nuolaidų kuponą ir akinių dėžutę (mat tik viena dėžutė priklausė, kitą jinai sakė „nurašys“) – irgi išsidaviau, iš kur ir kas esu, paplepėjom. Kaip smagu, kai pardavėja ne vaidina, kad renka tau akinius, o nuoširdžiai nori tau parinkti ir džiaugiasi kartu. Ir akis man patikrino (pakitimų nėr). Kitą pirmadienį atsiimsiu akinius. Labai džiaugiuosi! Tad ir laisčiau visus pirkinius šlakeliu prancūziško romo prie obuolių pyrago su ledais. Vis užsukdavau į „Metropolį“ padėti pirkinių – labai patogu gyventi centre. O pusę aštuonių dar užlipau į kalniuką netoliese, ieškodama didelės baltos bažnyčios, kuri iš tolo matėsi. Ji buvo uždaryta. Sakau, gal į mišias reiks eiti, kad vidų pamatyčiau? Pakeliui radau „stovėjimo aikštelės Madoną“, kuri mane kvietė pas save dangun. Susilaikiau šįkart. L. sakė, kad jos mama apie Kauną atsiliepė: kaip užsieny! Vaikštau ir kaifuoju, atradinėdama vis naujus kvartalus. Ir dar daug neatradau! Atrodo, ta mano literatūrinių-istorinių tyrinėjimų tema atvėrė akis ir nugriovė tvoras. Seniau vaikščiodavau tiesėmis ir stengdavausi greičiau ištrūkti iš „apgriuvusio“ Kauno ir grįžti į „europietišką“ Vilnių. O kad čia po nosim turtai – nė motais. Žodžiu, net dingtelėjo, kad Vilnius – mano praeities miestas, todėl po jį vaikštau tam, kad kažką prisiminčiau, su savo praeitimi susitikčiau. Tad logiška būtų, kad Kaunas yra mano ateities miestas. Ta ateitis švari – reikia ją užrašyt.

(2016 liepa, iš laiško)

Tagged: Andrius Užkalnis, Kaunas

Prenumeratonas

Vis iškyla aikštėn apverktina kultūrinės spaudos (ir kultūros bei mokslo apskritai) finansavimo situacija. Prieš metus, kai vyko sniego kasimo akcija, pastebėjau ironišką (arba sarkastišką) komiksą apie tai, kad mūsų leidiniai nenori tapti komerciniais, panašiais į visokius gliancinius bobiškus žurnalus a la „Žvėrys“ (aka „Žmonės“).

Esu dėkinga autorei, nes jos piešinėlis (nuoroda) puikiai atspindi kultūrininkų fobiją ir iliustruoja jų nuolatinę retoriką (kuri, beje, tapati mokslininkų retorikai): pirma jūsų pinigai, o paskui mūsų idėjos! O jau baimė tapti populiariais tai nežmoniška. Nepradėsim mes čia greta literatūrinių tekstų spausdinti grožio patarimų, reklamų ir horoskopų… Na, niekas neprašo tokių dalykų – šitai jau perdėta. Pagaliau galima imti pavyzdį ne iš visiško šlamšto, o iš madingų ir sėkmingų leidinių, tokių, kaip „Lamų slėnis“ ar „370“. Bet iš kur tas kompleksas dėl to, kad tik netaptų leidiniai perkamais (suprask: komerciniais) – gal tokiu atveju valstybė neberems?

Jei viršelis taps patrauklesnis masėms, leidinio viduje beisiskleidžiantis gležnas dvasios pumpurėlis bus suėstas kapitalistinės korupcijos kirminų? Gerai išsireiškė vienas pažįstamas: tas, kuris nori atsiriboti nuo pinigų (pridurčiau: ir politikos), labiausiai tų pinigų nori (pridurčiau: ir yra politiškai angažuotas). Bet tai pripažinti – nemalonu.

Prenumeruodama leidinius iš Lietuvos, nė sykio nesu gavusi bent reklaminio atviruko, lankstinuko, knygos žymeklio ar pasiūlymo prenumeruoti tą patį leidinį ir kitais metais. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios nustojau prenumeruoti. Mat man mylėti tuos leidinius tenka labiau, negu jie myli mane, skaitytoją. Jie tiesiog nesiteikia skirti man dėmesio. (Negerbia jie manęs ir kaip autorės, apie tai rašiau čia: nuoroda.)

Nė vienas lietuviškas leidinys neatsiunčia savo naujienlaiškio į mano pašto dėžutę, nė vienas nepasiūlo kokio nors partnerio paslaugų – irgi iš intelektualios sferos, pavyzdžiui, muziejaus, konferencijų, literatūrinių konkursų, festivalių, vakarų ar knygų išpardavimų ir pan. Čia nekalbu apie įkyrią reklamą. Nors įkyrumas yra blogis bet kurioje sferoje, bet jeigu tai daroma nuosaikiai, kultūros sferoje reklama yra vadintina skaitytojo informavimu beigi kultūringos bendruomenės kūrimu. Manau, pastarieji du dalykai yra kultūrinės spaudos tikslas, siekis ir prasmė.

Australijoje kultūriniai leidiniai remiami per mažai ir negali išsilaikyti be skaitytojų paramos. Knygynuose jie kainuoja gan brangiai – maždaug tiek, kiek ir viena knyga. Jų popierius geras, dizainas puikus, turinys – aktualus. Kiekvienas leidinys kuria savo bendruomenę.

Pavyzdžiui, jaunimo žurnalai – keletas jų atsirado ir, regis, įsitvirtino rinkoje per pastaruosius penkerius metus – organizuoja kiekvieno numerio pristatymo vakarėlius kokioje nors salėje ar bare. Leidiniai inicijuoja arba skleidžia informaciją apie literatūrinius konkursus, stipendijas, dalyvauja festivaliuose – ne tik kaip rėmėjai su tikslu pasireklamuoti, bet ir kaip organizatoriai, pranešėjai, seminarų vedėjai. Taip pat kartais galima tapti stažuotoju jų redakcijose: kurį laiką padirbėsi nemokamai, įgysi patirties ir gerą CV įrašą (tai vadinama gera karma).

Su autoriais, kaip pačiai teko patirti, redakcijos bendrauja labai maloniai, pagarbiai ir informuoja apie kiekvieną žingsnį: paaiškina sutarties sudarymo smulkmenas (sutartis labai trumpa, bet aišku, kad autorines teises perleidi tik keliems metams), laiku sumoka honorarą, nors ir nedidelį, su atsiprašymu, kad negali mokėti daugiau. Publikavusi savo novelę leidinyje Going Down Swinging praturtėjau tik 70$, iš kurių turėjau išleisti daugiau nei pusę tam, kad nusipirkčiau dvi žurnalo kopijas – sau ir novelės vertėjai. Be to, iš savo kišenės sumokėjau vertėjai. Tačiau iš viso to man liko geri prisiminimai (ir novelė, kuri šiuo metu ir vėl priklauso man, galiu ją publikuoti, kur tik noriu). Svarbiausia, kad man viskas aišku ir kad turėjau teisę žinoti ir rinktis.

Jau keletą metų seku vieną australišką leidinį – beje, atvirai kairuoliškos pakraipos – Overland. Tokio atitikmens nėra Lietuvoje, dauguma leidinių išvis vengia atvirai pripažinti, jog atstovauja kuriai nors politinei pakraipai. Kadaise bandžiau publikuoti Overlande savo novelę – nepriėmė, bet atsakymas buvo labai korektiškas: „Ačiū, buvo smagu skaityti, bet mūsų leidiniui šis kūrinys netinka.“ Išties skaitydama prenumeruotą leidinį ir pati suvokiau, kad mano novelė jiems netiko tematiškai.

Stebiu Overlando išgyvenimo strategiją. Pavyzdžiui, tam, kad galėčiau pasiūlyti savo kūrinį publikacijai, privalėjau prenumeruoti leidinį vieneriems metams. Nes publikuoti gali tik prenumeratoriai. Puiki idėja! Tampi leidinio bendruomenės dalimi, tačiau, kaip matote, leidinys neįsipareigoja dėl to spausdinti bet kokios kokybės ar bet kokios tematikos kūrinius. Leidinys atvirai nustatyto sąlygas kontributoriams. Honorarus, kaip suprantu, jie moka. Dažnai skelbia įvairius konkursus, kuriuose dalyvaudamas gali laimėti labai didelę sumą (pirmos trys prizinės vietos – skaičiai keturženkliai). Galima pasiūlyti redakcijai savo temą, kuria autoriams bus siūloma parašyti straipsnį ar esė. Tai jau tiesioginis bendravimas su skaitančia publika.

Kartą per metus Overlando rengiamas „Subscribethon“, išvertus būtų prenumeratonas: prenumeratos maratonas. Trunka jis maždaug savaitę, kurios metu visi kasdien skatinami prenumeruoti leidinį ir dalyvauti loterijoje. Ak, kaip komerciška ir žema! Bet neįsivaizduojate, kaip smagu yra žaisti ir dar smagiau, jei gauni išlošęs, na, kad ir kokį niekutį: puodelį, pavyzdžiui.

Overlando loterijoje kol kas nedalyvavau, bet per tą laiką, kai išvykau gyventi iš Lietuvos, esu panašiose loterijose laimėjusi jau keletą kartų. Sykį vienas ateisto (amerikiečio) blogas padovanojo man knygą apie religijų evoliuciją. Kitą sykį menų festivalis davė man DVD – dokumentinį filmą apie Patti Smith, kuri nuo to laiko tapo mano drauge. Kiek esu gavusi nuolaidų, atvirukų, informacijos apie gerus dalykėlius, jau nesuskaičiuosiu.

Anglų kultūrinis laikraštis London Review of Books (LRB) sumanė nuostabų viliotinį: lojaliems prenumeratoriams (o aš tokia ir esu) suteikia teisę apdovanoti pusmečio nemokamais laikraščio numeriais du draugus. Su džiaugsmu išnaudoju tokią galimybę! Žinoma, LRB tikisi, kad kuris nors iš mano draugų užkibs ir toliau prenumeruos. Tiesą sakant, aš irgi tikiuosi to paties.

Tad štai, kiek nuostabių būdų bendrauti su savo skaitytojais, o svarbiausia – leisti jiems pasijusti kultūringos bendruomenės dalimi.

(O čia nuoroda į australišką prenumeratoną.)

Tagged: esė, kultūrinė spauda, London Review of Books, Overland, prenumerata

Atgaiva akims: knygų nereklama

Įdomu, kas labiau paskatina vaiką skaityti: tėvų pritarimas ar draudimas? Mano tėvams – ypač motinai – patiko, kad skaitau, nes tuomet neinu į kiemą. Iš čia – vitamino D trūkumas lemiamu laikotarpiu, kai vystosi regėjimas. „Inteligentiškas minusas“ išsivystė devintoje klasėje. Iki šiandienos tokį pat „minusą“ ir tebeturiu, nes knygos, atvirkščiai negu įkalta, knygos akių negadina.

Tėvui nelabai patiko mano skaitymas. Neatrodo, kad jis būtų norėjęs manimi atsikratyti ir išvaryti į kiemą – nors jis būdavo už tai, kad vaikas kuo daugiau būtų gryname ore ir leisdavo nevalgyti pietų, jei abi su seserimi būdavome neišalkusios – bet jam nepatiko mano vėlyvasis skaitymas.

O kaipgi skaitymas be vėlyvojo? Kai prietema, kai sutemos, kai naktis. Vasarą gerai, gali skaityti iki vienuoliktos, iki kol pasigirsta: „Eik miegot, akių negadinus!“ Bet rudeniop, o ypač žiemą, temsta vis anksčiau ir anksčiau. Viduržiemį tektų neskaityti nuo ketvirtos valandos! Pamokas ruošti būdavo leidžiama, bet ne per ilgai. Iki dešimtos. Po dešimtos – komendanto valanda. „Eik miegot, elektros negadinus!“ Panašu, kad mūsų šeimoje viskas buvo tik gadinama, o didžiausi gadintojai – vaikai.

Vis dėlto skaitydavau ir po dešimtos. Ne po antklode su prožektoriumi (nors lyg ir esu bandžiusi). Bandydavau išsiderėti dešimt minučių: „Dar vieną puslapį ir viskas!“ Arba: „Jau tuoj, tuoj!“ Aišku, meluodavau. Nemanau, kad tas, kuris nuo pat vaikystės skaito knygas, suaugęs būtinai tampa rašytoju. Bet panašu, kad toks žmogus mėgsta pramaną, fikciją, išgalvoti pasiteisinimai ir istorijos – jam prie širdies.

Bet gali būti ir blogiau: toks vaikas išauga iš savo tėvų socialinio sluoksnio ir įauga į kitą, aukštesnį, kur jo nepasiveja tėvų neapsiskaitymas ir proto tamsa. Toks vaikas ima suprasti dalykus, apie kuriuos nenutuokia jo tėvai. Tėvai praaugami ir išaugami jau penktoje klasėje. Jie nebeturi ką naujo pasakyti savo vaikui, jis viską jau skaitęs. Jie nebeturi ko išmokyti savo vaiką, jis viską mokosi pats. Tėvams, žinoma, liūdna. Krenta jų autoritetas.

Paskui dar tas mokslo ir darbo santykis: tėvai mano, kad paaugęs vaikas privalo įsidarbinti ir nešti namo pinigus, kol netaps pilnametis, o gal ir ilgiau. Bet ką daro išsilavinęs vaikas? Melžia tėvus – ypač pikta, kai „gadina pinigus“ knygoms, tarsi namie jų nebūtų pakankamai – o paskui dar reikalauja finansinės paramos studijų metais… Nesibaigianti kančia: „Ar tam tave auginom? Eik dirbt.“

Mokslo ant kupros nenešiosi – nes jis nieko nesveria, jis… nematomas! Mokslo juk neparodysi kaimynui ar pavydžiai giminei taip, kaip galėtum parodyti kailinius, importinius batus, naują automobilį, kioskelių tinklą, butą… Man pasisekė, kad esu moteris. Spaudimas dirbti buvo ne toks ir didelis palyginus su spaudimu ištekėti. Bet mano maištas ir pasipriešinimas buvo stipresnis. Be to, sutikau badauti. Na, mirti iš bado nebūčiau norėjusi. Bet badauti tikrai teko sunkmečiu po Nepriklausomybės atgavimo, kuris beveik sutapo su mano asmeninės nepriklausomybės įgyjimu, bet tai jau kita istorija.

Apie knygas galiu pasakyti tik tiek: jos yra kaltos. Tai jos mane išvedė iš tėvų kelio, tėvų tradicijos neskaityti, nežinoti ir negalvoti. Kitas kelias gal ir sunkesnis, bet malonesnis. Sunkesnis dėl to, kad nežinai, kaip juo eiti ir nematei pavyzdžių. Malonesnis, nes eini juo savo noru ir esi laisvas. Tavo patėviais tampa visi pasaulio išminčiai. Tavo įmotėmis tampa visos pasaulio poetės.

Paskutinės žinios iš statistikos departamento manęs nešokiruoja, bet liūdina: visiškai neskaitančių yra 41 proc. lietuvių. Beveik pusė. Ta kita pusė irgi ne ką geresnė: kai kurie vadina save skaitančiais, nors per metus įveikia vieną ar dvi knygas. Neturi laiko? Nėra ką skaityti? Nedomina niekas? Man regis, nemažai žmonių tiesiog nemoka skaityti. Pažįsta raides, supranta sakinius, bet skaito lėtai ir sunkiai. Neišlavintose smegenyse kova vyksta trumpai: proto tingulys greit nugali proto smalsumą.

Nežinau, kodėl vieni žmonės nuo pat vaikystės nori skaityti, ko kiti – ne. Nemanau, kad raginimai, skatinimai ar reklama gali pakeisti nenorinčiųjų įsitikinimą neskaityti. Gal tiesiog jie yra „protingi“ žmonės, kuriems svarbiau grynas oras, maži elektros mokesčiai ir rankų darbas vietoje protinio. Ką tokiems žmonėms pareklamuoti? Gražius knygų viršelius, kurie gerai atrodys sieninėje spintoje, greta televizoriaus. Tokiems ir kalba tiesiai į širdį savo „intelektinę prekę“ brukančios komercinės leidyklos, kurių Lietuvoje yra dauguma.

O aš žinau, kad mes, tikrieji skaitytojai, perkame knygas ne už gražų viršelį ir ne už prierašus „Naujiena!“ ar „Pasaulinis bestseleris!“ Mes esame įsimylėję skaitymą ir jis mums gyvybiškai svarbus. Skaitome taip, tarsi kurtume savo naratyvą, savo legendą – keliaujame nuo knygos prie knygos, nuo autoriaus prie autoriaus, ieškome knygoje draugo. Mes esam laisvi, kai renkamės, su kuria knyga eiti į lovą. Mes esame tylūs ir kurti reklamoms.

(Nuotr. viršuje: man Kalėdos jau prasidėjo – www.bookdepository.com duoda geras nuolaidas, o jei kurią knygą pavėluoja atsiųsti – dar daugiau nuolaidų.)

Tagged: knyga, Knygų mugė, reklama, skaitymas

Smulkūs nutikimai karo muziejuje

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus. Senjorų grupė iš Panevėžio užsisakė gidą. Toks keistas jaunuolis: ilgšis, choleriškas, kai kalba, bet turbūt mieliau prie knygų patylėtų. Ėmiau sekti tą senjorų grupę, nes gidas kalbėjo labai garsiai ir greitai, o seneliai (kai kurie gal neprigirdintys) buvo juokingi. Tik dvi pagyvenusios moterys buvo toje grupėje. Viena turbūt buvusi mokytoja – sausa, skvarbių akių, nuolat įsiterpinėjo į gido pasakojimą. Kita – paprastesnė, apkūni moteriškaitė, jai karas nebuvo įdomus. Lipant laiptais ta mokytoja prisigretino prie gido (aš lipau priešais juos) ir ėmė klausinėti apie kažkokį istorinį momentą. Ji padarė mokslinę prielaidą ir norėjo, kad gidas ją patvirtintų. Gidas, ieškodamas žodžių, atsiduso: „Tpruuuuu…“ Mokytoja: „Kas čia dabar buvo? Ką čia reiškia tas jūsų tpruuuu?“ Gidas jai: „Čia turbūt išlindo tas archaiškas lietuvio ryšys su arkliu…“ – ir toliau maloniai aiškino, kad mokytojos istorinės prielaidos, taip giliau paanalizavus, neįmanoma įrodyti… Gidas vis bandė juokauti, tarsi stovėtų priešais kitokią, gal vaikų, auditoriją. Senjorų juokas neėmė. Gidui atkreipus visų dėmesį į mane, kadangi užėjo kalba apie masyvius sidabrinius papuošalus (paklausė, ar nešiočiau tokius – ačiū, ne) keli senukai ėmė linksmai šaudyti akimis į netikėtai prie jų prisišliejusią jauną moterį, tas juos atgaivino… Tiesa, ne visus. Vienas senelis liūdnai pasėdėdavo kiekvienos salės kampe pastatytoje kėdėje, ir jį tedomino jo paties besibaigianti istorija ir praloštas karas. Pakalbinau jį, padrąsinti norėjau – nes aš irgi pavargau į pabaigą ir norėjosi atsisėsti – jis tik pažiūrėjo į mane net ne šuniškomis, o tuščiomis akimis – nes šuo jaučia empatiją, o šitas senelis – tik nuovargį. Mirties žvilgsnis. (Death gaze?) O šiaip karo muziejus yra… žudymo muziejus. Baisiai atrodo šautuvai su durtuvais – įsivaizduoju kraują ant jų. O homoerotikos kiek – stulpai, lazdos, skylės, galvutės – patrankų kamienai pasiskolinę formą iš dorėninių kolonų ir… falų. Viena patranka net atrodė tarsi būtų su venom – nors tai lyg ir įtrūkimai. Keista, kai kur ekspozicijose pasirodo kunigų fizionomijos. Nors ne, nekeista, tik iš esmės labai simboliška: tas jų Dievas yra žiaurus, jam reikia kraujo, jis pateisina ir laimina mirtiną nuodėmę. Tai daug ką pasako apie religiją… „Lituanicos“ salėje nustebau, kad lėktuvas raudonas. Gal ir esu tai mačiusi, bet vis pamirštu, nes ir tų laikų fotografija, ir Raimundo Vabalo filmas nespalvotas – įsikalė į vaizduotę. Įdomūs radiniai katastrofos vietoje: stiklainis su šokolado plytelėmis, doleriai, kuriuos lakūnai buvo įsisiuvę į marškinių rankogalius, nepasiekę adresatų laiškai, medikamentai nuo jūros ligos (juk lėktuve tikrai supa!). Gidas pasakoja: „Štai du šimtus kilogramų sveriantis lėktuvas kabo virš galvų. Ar skristumėt tokiu? [senjorai neatsako] Ten ant sparno užrašas ANBO, nes savininko vardas Antanas, o žmona tai buvo Bronė, bet jis ją vadino Bone.“ Kitoje salėje: „Neglostykit šito arklio, nes jis jau šimtą metų čia stovi, tikra iškamša. Čia kumelė, tiksliau. Vardu Birutė.“ Senjorai nesijuokė. Juokiausi tik aš. Ne, visiškai nuostabus muziejininkas. Paskutinėje salėje sako: „Šitas Harley Davidsonas turbūt ir dabar užsivestų, bet man, muziejininkui, niekas neleidžia.“ Senjorai sujudo: „Tai pripilam benzino ir užvedam!“ Ten juos ir palikau.

(iš dienoraščių, 2016 m. liepos mėn.)

Tagged: dienoraštis, Harley Davidson, istorija, karas, Kaunas, Lituanica

Originalumas neteko prasmės*

Man patinka menininkai, apie kuriuos sakoma: nuolat save išranda naujai. Tai menininkai, kurie neieško savo stiliaus, o radę – jo nesilaiko. Tam, kad taip atsitiktų, manau, būtina pamatyti, koks pasirodei paskutiniame savo kūrinyje. Reikia laiko atstumo.

Užbaigiu romaną ne tada, kai jį atiduodu spaustuvei, o daug vėliau. Po publikacijos mane ima persekioti personažai ir jų išsakytos idėjos. Skaitau kitų žmonių knygas ir atrandu paaiškinimus tiems reiškiniams, kuriuos aprašiau pati. Sakau, kad tai yra romano atsikabinimo laikotarpis, kurį geriau išgyventi, nepuolant kurti naujo.

Dar sakau: jei sugalvojai ką nors nepaprastai originalaus ir negirdėto ar nematyto, pagūglink – ir būtinai atrasi, kad kažkas tavo idėją jau įgyvendino. Dažnai sau ar kitiems tai kartoju, bet kaskart pati nustembu, radusi tikrų įrodymų, kad tai tiesa. Tai maloni nuostaba!

Štai prieš kelias dienas viename didžiausių Melburno knygynų aplankiau kūrybiškojo rašymo skyrių (taip, visuose australiškuose knygynuose toks yra) ir – oplia!

Neatmesčiau tikimybės, kad esu mačiusi šią anglišką knygą prieš keletą metų. Ji išleista 2011 m. Galbūt pamačiau ir pamiršau, o mano pasąmonė dėl viso pikto įsidėmėjo. Ir kai atėjo laikas kurti savo knygos viršelį, pirmosios idėjos, kurias su dizainere vartėme buvo būtent tokios.

Na, juk tai nuosekli minčių eiga, kai taip pagalvoji. Pavadinau savo knygą „Laisvojo rašymo elementai“, nes norėjau sąsajų su elementoriumi, pradmenimis, gramatika. Jeigu taip, tai logiška norėti liniuoto sąsiuvinio brūkšnelių. Taip pat akivaizdu, kad rašymas susijęs su rašalu, o ant sąsiuvinio dažnai taškomasi (mes irgi išbandėme tyškalus, keletą eskizų padarėme su jais, bet vaizdelis atrodė pernelyg kriminalinis).

Renkantis spalvas atsižvelgi į tai, kad rašalas dažniausiai mėlynas. O prie mėlynos gražiausiai dera apelsininė (mūsiškė – mandarininė).

Mano pirmasis šrifto parinkimas pavadinimui irgi buvo toks tep-lep užkeverzotinis (tokių nemokamų pilnas internetas). Bet paskui nusipirkau mielesnį, mokslą ir žaidimą apjungiantį šriftą, kuris kažkodėl vadinasi „Epilepsja“ (autorius – lenkas).

Pieštukų fotografuoti ir dėlioti nebandėm, bet tokia mintis irgi buvo šovusi.

Visgi dviejų viršelių keliai šiek tiek išsiskyrė. Mes turėjome piešinį su išprotėjusia autore, o Craigo Shriveso niekas kol kas turbūt nenupiešė.

Na, ir mūsų knygos nugarėlėje galite rasti „dizaino triumfą“ – barkodą, išlendantį iš spausdinimo mašinėlės. Idėja kilo tuomet, kai pasidalinau pastebėjimu, jog lietuviškų knygų dizaineris laiko garbės reikalu padaryti ką nors super duper originalaus su barkodu.

Darydamos šitą labai juokėmės.

 

* „Originalumas seniai neteko prasmės. Tik plagiarizmas prasmingas.“ – „Dioniso barzda“

Tagged: knyga, Laisvojo rašymo elementai, originalumas, tipografija, šriftas