Sandra Bernotaitė's Blog, page 2
May 19, 2017
Kaune: Kaip pradėti rašyti?
Viskas, ką reikia daryti, tai atsisėsti prie spausdinimo mašinėlės ir kraujuoti — taip kažkada apie rašymą kalbėjo Ernestas Hemingway’us. Susitikime išsiaiškinti, ką jis turėjo omenyje.
Putvinskio gatvės dienos proga Kauno menininkų namai pasiūlė rašymo dirbtuves surengti gryname ore, todėl traukiam stalus į lauką, po klevais!
Kada?
Gegužės 24 d. (trečiadienį), 18.00 val.
Kur?
Kauno menininkų namai
V. Putvinskio g. 56, LT- 44211 Kaunas
Dirbtuvių mokestis: 5 €
Registracijos nėra, tiesiog ateikite.
Tagged: dirbtuvės, kūrybinis rašymas, kūrybiškumas, įkvėpimas
May 16, 2017
Gydantis rašymas (1)
Ilgai ruošiausi paskaitai Klaipėdoje, prirašiau per daug puslapių, pati tai suvokiau ir abejojau, ar visus juos tiesiog imsiu ir skaitysiu. Nemoku ir nemėgstu taip vesti paskaitų. Nutariau, kaip visada, elgtis pagal situaciją, spontaniškai. Pamatysiu auditoriją, žmonių veidus ir suprasiu, kaip ir ką turiu kalbėti. Taip ir atsitiko. Paskaitos tekstas buvo nepakartojamas, nes improvizavau, kartais užmesdama akį į paskaitos juodraščio lapus. Dabar skaitinėju — nepanašu į juodraštį. Gal jums pasirodys įdomu ir naudinga, todėl publikuosiu čia dalimis (nes ilgokas). Štai pradžia.
(1)
Kultūros, meno ir konkrečiai literatūros vaidmuo mūsų gyvenime yra neabejotinai svarbus, tačiau kartais pritrūkstame vertinimo ir argumentų, kai norime įrodyti kam nors, pavyzdžiui, politikams, jog tai yra tiesa. Šiandien literatūra reikalinga, kaip niekad. Šiandien kviečiu rašyti daugiau, negu bet kada, ir kviečiu rašyti visus.
Kodėl gydantis rašymas?
Retai kalbame apie vieną svarbiausių, nors gal ir ne tokių romantiškų, momentų: apie gydomąją meno galią. Galbūt tai atrodo savaime suprantama? Juk mes, menininkai, rašome visų pirma sau, rašome, nes mums patiems tos saviraiškos reikia. Saviraiškos ir įvertinimo, ir šlovės, ir autoriteto. Mes tokie pat egoistai, kaip ir visi kiti, kaip ir mūsų skaitytojai. Antraip nesuprastume vieni kitų. Bet ar tik dėl to rašome, kad patiktume?
Kai apie savo paskaitos temą papasakojau vienai poetei, ji gūžtelėjo pečiais: „Žinoma, kad rašymas gydo. Argi ne dėl to ir rašome?“ Ji jau brandaus amžiaus poetė. O štai jaunai literatei pasakiau tą patį, ir jos veidas liko be emocijų: „Rašymas gydo? Čia kaip terapija?“ — Ne, ne terapija, šiaip, bet kuris rašymas gydo. Mačiau, kad jos tokia literatūros paskirtis neįtikino.
Rašydama gydau save
Žinau, kad mane rašymas gydo. Pradžioje to nežinojau, tik mėgavausi procesu, stengiausi išgauti kuo geresnį rezultatą. Tik pirmasis romanas, kurį publikavau, nustebino tuo, kad jame susidėliojo labai daug dalykų, kurie mane ir slėgė, ir neramino: santykiai su motina, smurtas artimiausioje šeimos aplinkoje, mazochistinis santykis su vyrais, savo prigimties neigimas ir baimė. Baimė galvoti, veikti, kalbėti.
Mano romano „Katė, kurios reikėjo“ pagrindinė veikėja beveik nekalba, nors visas kūrinys parašytas iš jos perspektyvos, jos pasakojamuoju balsu, jos esamajame laike. Virgos Miškinytės tiesioginės kalbos nutariau (kliaudamasi intuicija) net neišskirti brūkšniais: skaitytojas turi atspėti arba nujausti, ar buvo tai ištarta garsiai, ar tik pagalvota.
Simboliškai — gal pernelyg akivaizdžiai — romano finale paaiškėja, kad Virgos, šiaip nelabai išvaizdžios moters, balsas labai gražus, žemas, sodrus, ir ji įsidarbina radijuje. Man reikėjo tokio veikėjos vidinio virsmo, nes man pačiai reikėjo paskatinimo ir kad rašyčiau, ir kad garsiai prabilčiau apie tai, ką išties jaučiu. Dabar galiu pasakyti garsiai: aš esu labai traumuota, bet tai man netrukdo gyventi. Save mylėti vis dar sunku, bet aš stengiuosi.
Kiekvienas mano kūrinys man vienaip ar kitaip padėjo. Per visą tą laiką nesikreipiau pas psichologus, bet išgyvenau savo praeitį per tekstus. Mano antrasis romanas „Dioniso barzda“ — apie jaunystės laikotarpį, tai daug autobiografinių detalių turintis kūrinys, bet įvykiai ir aplinkybės, ir daug detalių jame yra permainyta, išgalvota, perstatyta kitokia tvarka.
Rašymas apie praeitį ir nesėkmes
Rašyti apie praeitį gali tik atsitraukęs, jau apmąstęs ir apibendrinęs dalykus. Mūsų atmintis padaro didžiąją dalį darbo: ji ne viską atrenka kaip vertą išlaikyti. Kai ką atmintis paleidžia, pamirštame. Kai atmintis kai kurias išlikusias detales sujungia: gauname keistas interpretacijas. Sakoma, praeitis yra kaip svetima šalis. O atmintis tuomet — melagis gidas, reikalaujantis juo besąlygiškai pasitikėti.
Rašydami vaikštome po tą svetimą šalį ir ieškome saugaus išėjimo iš jos. Jei pasiseka — grįžtame iš ten ir tada į čia ir dabar — išgyvenę ir tapę stipresni.
Rašyti pradedame ne nuo sėkmės, o nuo bėdos. Personažai dažniausiai ne didvyriai, o žmonės, kuriems nepasisekė, kurie pralaimėjo, kurie palūžo. Rašome tam, kad rastume būdą, kaip jiems atsitiesti.
Strigusiems schemoje
Psichologai jau seniai naudojasi rašymu, kaip įrankiu gelbėjant pacientus, įstrigusius savo gyvenimo schemoje. Atrodo, kad kartais lyg ir gėdijamasi to terapinio poveikio, kurį gali padaryti grožinės literatūros skaitinys. Panašiai nesigiriama ir tuo, kad lankomas psichologas… Visgi, išėmus gydomąją, lieka tik pramoginė arba narcisistinė paskirtis: kai menas – menui. Na, dar šiek tiek informacinės.
Kada mums reikia psichologinės pagalbos? Ką reiškia „strigti schemoje“? Mano manymu, taip atsitinka po patirties, kuri yra tokia skaudi arba gėdinga, arba bauginanti, kad mes net nerandame žodžių jai išreikšti. Negalime apie ne tik kalbėti, bet ir galvoti. Nors, paradoksaliai, tokia „beprotiška“ būsena dažnai pasižymi būtent nesuvaldomai greitai lekiančiomis, ratais besisukančiomis mintimis. Tai įkyrios būsenos, kurių patirti niekam nelinkiu.
Tokioje liguistoje būsenoje nieko neišgalvosi — nesuprasi, nesudėliosi įvykių sekos į lentynas, nerasi argumentų ir paaiškinimų tam, kas atsitiko ir koks tavo vaidmuo tame. Pagaliau, ką daryti, kaip gyventi toliau? Tam reikia momentinių atsakymų.
(bus daugiau)
Tagged: rašymo terapija
May 3, 2017
Rašymo dirbtuvės: Montažas
Parašėte novelės pirmąjį eskizą. Kas toliau?
Blizginam žirkles! Neriam gilyn į kūrybinius procesus ir mokomės rašymo amato.
Siūlau susitikti trečiajai rašymo dirbtuvių sesijai, kuri gali turėti simpoziumo atspalvių. Užsiėmimo metu aptarsime, kas vyksta po to, kai kūrinys jau nebe galvoje, o tekste. Paliesime tokias temas: savikritika, vaizdingumas, montažas ir pasiruošimas antrajam eskizui.
Rašymo dirbtuvės vyks gegužės 10 d. (trečiadienis), 18.00 val. Užupio meno inkubatoriaus patalpoje „Magnetai ir stebuklai“, Užupio g. 2A, Vilnius. 10 €
Galite prisijungti ir tokiu atveju, jei nedalyvavote pirmuose dirbtuvių užsiėmimuose. Tačiau būtinai registruokitės adresu sandrabern(eta)yahoo.com — gausite užduotį, pagal kurią parašytą tekstą reikės atsinešti į dirbtuves.
Iki malonaus!
Sandra Bernotaitė
Tagged: dirbtuvės, eskizai, montažas, Sandra Bernotaitė, savikritika, vaizdingumas, vaizdiniai
April 26, 2017
Jūros link(as)
Klaipėdiečiams! Vienas penktadienis, du renginiai su rašytoja Sandra Bernotaite, į abu įmanoma spėti (labai to tikiuosi).
1. Kūrybinis rašymas mokykloje 14.00 val.
Jaunas žmogus pirmąjį savo talento įvertinimą gauna mokykloje, todėl mokytojui yra labai svarbu suvokti kūrybos ir kritikos santykį, cenzūros ir laisvės koreliaciją. Kas yra rašytojo talentas, kada jį pastebime ir kaip jį galime atskleisti? Kaip mokytojo kūrybiškumas veikia jo mokinių saviraišką? Iš kur kyla kūrybinės idėjos ir kaip jas vystyti? Kaip rašytojai mokosi savo amato? Kas trukdo rašyti laisvai?
Maloniai kviečiu prisijungti mokytojus, kurie rašo patys arba ugdo jaunuosius rašytojus. Nemokamas seminaras vyks balandžio 28 d. 14.00–16.00 val. Klaipėdos pedagogų švietimo ir kultūros centre (Baltijos pr. 51). Registracija nebūtina.
2. Viešoji paskaita „Gydantis rašymas“ 17.00 val.
Mūsų žmogiškumas matuojamas tuo, kaip sugebame įprasminti savo istorijas. Kodėl mums šiandien, kaip niekad, reikia rašyti? Esame paveldėję ir nuolat išgyvename traumas, kurios mus izoliuoja nuo kitų, o rašymas atveria galimybę suprasti save, atlikti išpažintį ir būti išgirstam. Rašydami gyjame patys ir leidžiame gyti savo skaitytojams.
Susitikime drauge pamąstyti apie gydantį rašymą jau šį penktadienį, balandžio 28 d. 17 val., Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos Konferencijų salėje. Įėjimas laisvas.
Iki pasimatymo!
Sandra
Tagged: Klaipėda, kūrybinis rašymas, kūrybiškumas, mokykla, rašymo terapija, Sandra Bernotaitė, įkvėpimas
April 20, 2017
Rašymo dirbtuvės: Nuo idėjos iki novelės
Siūlau patirti novelės RAŠYMO PROCESĄ balandžio 26 d. 18 val. Užupio galerijoje „Galera“ Užupio g. 2A, Vilnius. 10 €
Aš rašytoja Sandra Bernotaitė. Debiutavau novelių rinkiniu „Gaisras“ . Mano novelė „Žuvis“ laimėjo prizinę vietą „Literatūros ir meno“ konkurse, buvo išversta ir publikuota prestižiniame Melburno literatūros žurnale „Going Down Swinging“.
Mano tinklaraštis: http://www.grafomanija.com Be novelių rinkinio ir dviejų romanų esu išleidusi knygą „Laisvojo rašymo elementai“.
Šįkart kūrybinio rašymo dirbtuvėse žaisime su tekstu: ieškosime idėjos ir išbandysime formą. Novelės yra puiki pradžia prieš imantis romano, dažnai tai pjesės ir kino scenarijaus pagrindas.
Kviečiu pradedančiuosius ir pažengusiuosius rašytojus.
Bus galima tartis dėl individualios konsultacijos.
Apie ketinimą dalyvauti prašau pranešti adresu: sandrabern(eta)yahoo.com (Jei mes dar nepažįstami, trumpai prisistatykite nusakydami, kaip esate susiję su literatūra.)
Atsineškite sąsiuvinį ir rašiklį!
Sandra
Tagged: dirbtuvės, drama, idėja, kūryba, kūrybinis rašymas, literatūrinis scenarijus, novelė, pjesė, scenarijus, vaizdiniai, įkvėpimas
April 13, 2017
Michel Houellebecq: Bauginimo taktika
2022–aisiais Prancūzija gyvena įbauginta. Šalį drebina paslaptingos bėdos. Žiniasklaida nuslepia mieste pastoviai vykstančius smurtinius įvykius. Viskas dangstoma, visuomenė tamsoje… o po kelių mėnesių neseniai įkurtos musulmonų partijos lyderis bus išrinktas prezidentu. Birželio 5 d., per antruosius visuotinius rinkimus (pirmieji dėl plačiai pasklidusio balsų falsifikavimo buvo anuliuoti), remiamas tiek socialistų, tiek dešiniųjų, kandidatę Marine Le Pen meistriškai įveikia Mohammedas Benas Abbesas.
Kitą dieną moterys atsižada vakarietiškos suknelės. Dauguma ima vilkėti ilgą medvilninį rūbą, o po juo – kelnes; valstybės subsidijų drąsinamos, jos būriais palieka darbovietes. Pernakt išnyksta vyrų bedarbystė. Dingsta nusikalstamumas tuose rajonuose, kurie anksčiau buvo pavojingi. Universitetai tampa islamiški. Ne musulmonų tikėjimo mokytojai priversti anksti išeiti į pensiją arba atsiversti ir atsiduoti naujajam režimui.
Taip Michelis Houellebecqas piešia pasaulį savo šeštajame romane „Soumission“ [„Atsidavimas“], kuris pasirodys kitą savaitę. Kaip jį reiktų suprasti – kaip prastą redaktoriaus žodį, rinkimams skirtą geltonąją literatūrą ar žymaus rašytojo bandymą per farsą išsakyti socialinę kritiką? Houellebecqas savo išskirtiniame interviu – tai pirmasis interviu, kuriame jis kalba apie šį romaną – paaiškina, kaip pradėjo rašyti šią, dar nepublikuotą, bet Prancūzijoje jau skandalingą, knygą.
Kodėl ją parašėte?
Sakyčiau, dėl kelių priežasčių. Visų pirma, manau, toks mano darbas, nors man ir nerūpi tas žodis. Grįžęs gyventi Prancūzijon, pastebėjau kelias dideles permainas, nors tos permainos nėra išskirtinai prancūziškos, o greičiau vakarietiškos. Būdamas išeivis, išties nelabai domiesi nei savos tėvynės bendruomene, nei ta vieta, kurioje apsistojai, be to, Airija yra keistokas atvejis. Manau, antroji priežastis ta, kad mano ateizmas nepergyveno visų mirčių, su kuriomis turėjau tvarkytis. Tiesiog paaiškėjo, kad tai nepasiteisina.
Jūsų šuns mirtis, jūsų tėvų mirtis?
Taip, per trumpą laiką mirčių buvo daug. Iš dalies, gali būti, kad aš, priešingai, nei maniau, visiškas ateistas niekada nebuvau. Buvau agnostikas. Paprastai po šituo žodžiu slypi ateizmas, bet mano atvejui, manau, jis netinka. Turėdamas omenyje tai, ką žinau, peržiūrėjau klausimą, ar egzistuoja pasaulio kūrėjas, kosminė tvarka ir panašūs dalykai, ir tuomet suvokiau, kad iš tiesų atsakymo nežinau.
O prieš tai jautėte…
Maniau, kad buvau ateistas, taip. Dabar išties nežinau. Taigi tai dvi priežastys, dėl kurių rašiau šią knygą, – antroji priežastis turbūt nusveria pirmąją.
Kaip apibūdintumėte šią knygą?
Neblogas apibūdinimas būtų politinė literatūra. Nemanau, kad esu skaitęs daug panašių pavyzdžių, tačiau bet kuriuo atveju esu keletą skaitęs, daugiau anglų, negu prancūzų literatūroje.
Kokias knygas turite omenyje?
Iš dalies kai kurias Conrado knygas. Arba Johno Buchano. Tada dar vėliau parašytas knygas, ne tokias geras, tokius labiau trilerius. Trilerių veiksmas ne visada vyksta biznio pasaulyje, juose aplinkybės gali būti politinės. Bet yra trečia priežastis, dėl kurios parašiau šią knygą: todėl, kad man visai patiko jos pradžia. Praktiškai vienu prisėdimu parašiau pirmą dalį, iki dvidešimt šešto puslapio. Ir man pasirodė labai įtikima, galiu lengvai įsivaizduoti studentą, kuris Huysmanse randa draugą ir paskiria jam savo gyvenimą. Man pačiam taip neatsitiko. Tikrai būtų patikę skaityti Huysmansą, tačiau atradau jį daug vėliau, manau, beveik trisdešimt penkerių. Turbūt būtume tikrai susidraugavę. Tai va, parašęs tuos puslapius, kurį laiką nieko nedariau. Tai buvo 2013–ųjų sausis, ir prie teksto grįžau turbūt tų metų vasarą. Iš pat pradžių planas buvo visai kitoks. Romanas nesivadino Soumission, pirmasis pavadinimas buvo La Conversion. Pirminė mintis buvo, kad pasakotojas irgi atsiverčia, tik atsiverčia į katalikybę. Taip sakant, praėjus šimtui metų po Huysmanso, jis seka jo pėdomis ir meta natūralizmą, kad taptų kataliku. O aš taip pasielgti nesugebėjau.
Kodėl ne?
Tai nesuveikė. Mano manymu, raktinė knygos scena yra ta, kurioje pasakotojas paskutinį kartą pažvelgia į Juodają Rokamaduro Madoną, pajunta bangomis sklindančią dvasinę energiją ir Madona ūmai nugrimzta praeitin, o jis pareina į stovėjimo aikštelę vienišas ir iš esmės desperatiškas.
Ar tai satyrinis romanas?
Ne. Galbūt keliose knygos dalyse išjuokiami politiniai žurnalistai – politikai irgi šiek tiek, jeigu atvirai. Tačiau pagrindiniai veikėjai nėra komiški.
Iš kur kilo idėja apie prezidento rinkimus 2022–aisiais, kur varžosi Marine Le Pen ir musulmonų partijos lyderis?
Na, Marine Le Pen man atrodo tikroviška kandidatė 2022–iesiems ir netgi 2017–iesiems… Musulmonų partija labiau… Iš tiesų esmė tokia. Bandžiau pastatyti save į musulmonų vietą ir supratau, kad tikrovėje jų situacija yra totaliai šizofreniška. Nes apskritai musulmonų nedomina ekonominiai klausimai, jų didžiausias interesas yra tai, ką nūdien vadiname socialiniais klausimais. Jų pozicija, akivaizdu, labai skiriasi nuo kairiųjų ir netgi dar labiau nuo žaliųjų partijos. Tik prisiminkite gėjų vedybų klausimą ir suprasite, ką turiu omenyje, tačiau tas pats su visa valdžia. Tikrai nesimato, kodėl jie turėtų balsuoti už dešiniuosius, dar mažiau turėtų balsuoti už kraštutinę dešinę, kuri juos visiškai atmeta. Tad ką daryti musulmonui, norinčiam balsuoti? Tiesa ta, kad jo situacija yra absurdiška. Jis visiškai nėra atstovaujamas. Būtų neteisinga sakyti, kad ši religija neturi politinių pasekmių – ji turi. Kaip turi ir katalikybė, jeigu jau taip, net jeigu katalikai buvo daugiau ar mažiau marginalizuoti. Dėl šių priežasčių, kaip man atrodo, musulmonų partija yra logiškas dalykas.
Bet įsivaizduoti, kad tokia partija gali turėti šansų laimėti prezidento rinkimus po septynerių metų nuo šiandienos…
Sutinku, tai nelabai realistiška. Iš tiesų dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – ir tai sunkiausia įsivaizduoti – musulmonams turėtų pavykti susitaikyti vieniems su kitais. Kad tai įvyktų, reikia labai protingo ir turinčio nepaprastą politinį talentą žmogaus, – tai savybės, kurias suteikiu savo veikėjui Benui Abbesui. Bet nepaprastas talentas yra, pagal apibrėžimą, neįprastas reiškinys. Tačiau padarius prielaidą, kad toks egzistuoja, partijai galėtų pasisekti, tik tai užtruktų ilgiau nei septynerius metus. Pažiūrėjus, kaip veikia Musulmonų brolija, matome regioninius tinklus, labdaras, kultūros centrus, maldos centrus, poilsio centrus, sveikatos centrus, visa, kas primena komunistų partijos veiklą. Sakyčiau, šalyje, kur skurdas ir toliau didės, tokia partija galėtų pritraukti daug daugiau, negu tik „vidutinius“ musulmonus, jeigu galima taip sakyti, tačiau iš tikrųjų nebėra tokio dalyko, kaip „vidutinis“ musulmonas, nes mes dabar matome atsiverčiant visai ne Šiaurės Afrikos kilmės žmones… Bet toks procesas užtruktų keletą dešimtmečių. Iš tikrųjų neigiamą vaidmenį vaidina medijos sensacijų vaikymasis. Pavyzdžiui, medijai patiko istorija apie vyriškį, gyvenantį mažame Normandijos kaimelyje, patį tikriausią prancūzą, net iš geros šeimos, kuris atsivertė ir išėjo kariauti džihadą Sirijoje. Galime pasidaryti racionalią išvadą, kad vienam tokiam atvejui tenka keli tuzinai atsivertėlių, kurie neina kariauti džihado Sirijoje, kurie nieko panašaus nesiima. Pagaliau gi neini kariauti džihado pasismaginimui, tokie dalykai domina tuos, kurie turi stiprų potraukį smurtui, vadinasi, tokių yra neabejotinai mažuma.
Galėtum taip pat sakyti, kad tokius žmones išties traukia vykti į Siriją, o ne atsiversti.
Nesutinku. Manau, atsirado tikras Dievo poreikis, ir religijos sugrįžimas nėra reklaminis šūkis, o tikrovė, ir tai labai paaštrėjo.
Tai yra centrinė jūsų knygos hipotezė, bet žinome, kad daug metų ji buvo paneigta grupės tyrėjų, parodžiusių, jog iš tiesų stebime progresyvią islamo sekuliarizaciją, o smurtas ir radikalizmas turėtų būti paaiškinami, kaip islamizmo agonija. Tokią išvadą pateikia Olivieris Roy’us ir daug kitų, dirbusių prie šio klausimo daugiau nei dvidešimt metų.
Mano pastebėjimai kitokie, nors Šiaurės ir Pietų Amerikoje evangelistai sėkmingesni, negu islamas. Tai pasaulinis, o ne tik prancūziškas fenomenas. Nežinau kaip dėl Azijos, bet Afrikos atvejis įdomus, nes ten sustiprėjo dvi religinės jėgos – evangelinė krikščionybė ir islamas. Pats išlieku daugelio atžvilgiu komtistas ir netikiu, kad visuomenė gali išgyventi be religijos.
(…)
Kodėl romano aplinkybes nukėlėte į akademijos pasaulį? Nes ji įkūnija Apšvietą?
Ar gerai, jei pasakysiu, kad nežinau? Nes išties nemanau, kad žinau. Tiesiog norėjau, kad viena didelė siužeto linija liestų Huysmansą, ir iš to kilo idėja apie veikėją akademiką.
Ar nuo pat pradžių žinojote, kad parašysite romaną pirmuoju asmeniu?
Taip, nes tai buvo Huysmanso apžaidimas. Taip buvo nuo pat pradžių.
Ir vėlgi, parašėte apie veikėją, kuris iš dalies autoportretas, ne visiškai, bet… pavyzdžiui, miršta jo tėvai.
Taip, panaudojau kai kuriuos dalykus, netgi jei detalės išties gan skirtingos. Mano pagrindiniai veikėjai niekada nėra autoportretai, bet jie visuomet yra mano projekcijos. Pavyzdžiui, kas, jeigu būčiau perskaitęs Huysmansą jaunas, būčiau studijavęs literatūrą ir tapęs profesoriumi? Įsivaizduoju gyvenimus, kurių nenugyvenau.
Tuo tarpu leisdamas tikriems įvykiams terptis į jūsų fiktyvius gyvenimus.
Panaudoju momentus, kurie ištiko mane tikrovėje, taip. Bet vis labiau esu linkęs juos permainyti. Šioje knygoje tikroviškas liko tik teorinis elementas – tėvo mirtis – bet viskas aplink ją išgalvota. Mano tėvas buvo labai nepanašus į tą veikėją, jis mirė visai kitaip. Iš gyvenimo imu tik pagrindą idėjoms.
(…)
Mažai kalbėjome apie moteris. Ir vėl šiame fronte gausite kritikos.
Tikrai nepanašu, kad feministėms patiks ši knyga. Bet nieko negaliu padaryti.
Ir visgi buvote šokiruotas, kai žmonės pavadino jūsų romaną „Extension du domaine de la lutte“ mizoginišku. Paskutinė knyga jūsų atvejui nepadės.
Vis tiek nemanau, kad esu mizoginas, tikrai. Pasakyčiau, kad tai bet kuriuo atveju nėra apsprendžiantis dalykas. Negerai nuteikti žmones gali tai, kad aš parodau, jog feminizmas yra pasmerktas demografiškai. Po šituo slypi mintis, kuri gali tikrai nuliūdinti: ideologija, palyginus su demografija, neturi svarbos.
Ši knyga neturi būti provokacija?
Aš pagreitinau istoriją, bet ne, negaliu pasakyti, kad knyga yra provokacija – jei tai reiškia, jog sakau dalykus, kuriuos iš esmės laikau melagingais, tik tam, kad suerzinčiau žmones. Sutirštinau evoliuciją, kas yra, mano nuomone, realistiška.
(…)
————————————
Scare Tactics: Michel Houellebecq on His New Book, „The Paris Review“, 2015-01-02. Kalbėjosi Sylvain Bourmeau, į anglų išvertė Lorin Stein. Iš anglų vertė Sandra Bernotaitė.
Visas straipsnis publikuotas Jovarų zine 2015 pavasaris #2: nuoroda.
Tagged: feminizmas, Jovarai, Michel Houellebecq
April 6, 2017
Rašymo dirbtuvės: Kaip pradėti ir baigti?
Nešiojatės galvoje idėją, bet nežinote, nuo ko pradėti? Pradėjote rašyti, bet sustojote ir nebegalite baigti? Jums reikia manęs.
O man reikia jūsų! Nes mėgstu skaityti gerą literatūrą. Nes noriu, kad būtų išleidžiama kuo daugiau gerų lietuviškų knygų. Nes gerai rašyti galima ir būtina išmokti.
Aš Sandra Bernotaitė. Jau beveik dešimtmetį rašau tinklaraštį www.grafomanija.com ir (be novelių rinkinio ir dviejų romanų) esu išleidusi knygą „Laisvojo rašymo elementai“. Žinau, ką reiškia pradėti ir ką reiškia užbaigti. Kaip tai baisu ir sunku, kaip trūksta paskatinimo ir patarimų.
Pradėkite mokytis kūrybinio rašymo DABAR, nuo balandžio 12 d. (trečiadienis) 18 val. Meno forte, Bernardinų 8/8, Vilniuje. Įėjimas iš „Šekspyro“ viešbučio pusės. 10 €.
Kviečiami pradedantieji ir pažengusieji rašytojai. Bus galima tartis dėl individualios konsultacijos.
Vietų skaičius ribotas (ne daugiau 10 dalyvių), todėl prašau kuo skubiau registruotis adresu: sandrabern@yahoo.com. Trumpai prisistatykite nusakydami, kaip esate susiję su literatūra.
Iki greito!
Sandra
Tagged: dirbtuvės, eskizai, finalas, kūrybinis rašymas, pratybos, rašymo terapija, rašytojo blokas, Sandra Bernotaitė, įžanga
March 26, 2017
March 21, 2017
March 14, 2017
Posdraminio pasaulio divos
Draugė rekomendavo knygą „The Museum of Modern Love“, autorė Heather Rose, australė. Apie Mariną Abramović, kurią taip mėgstu. Kuriai visai nereikia, kad ją mėgtų. O gal reikia?
Kai vyko tas 75 dienas trukęs performansas, nežinojau, kad taip ilgai, nežinojau, kad ji sėdėdavo ištisas dienas nepakeldama užpakalio, išsitiesusi, kartais pajudindama pečius, kaklą, šiek tiek palinkdama priekin, o žmonės priešais ją kėdėje, keitėsi, keitėsi, keli tūkstančiai žmonių, keliasdešimt tūkstančiai žvilgsnių, gyvenimų, likimų, mirčių.
Viskas apie buvimą čia ir dabar. Manau, įmanoma užsivilkti nuo tokio žiūrėjimo, nuo būsenos dabartyje, tai energija, kuri maitina, vienintelis maistas, vietoj vandens taip pat. Manau, įmanoma. Bet Abramović veidas blyško kiekvieną dieną labiau ir labiau, buvo galima jaudintis dėl jos gyvybės, ne tik dėl sveikatos.
Tokia valia, tokia žvėriška, nežmoniška – tokia valia gali uždrausti valgyti ir mirsi iš bado, uždrausti kvėpuoti ir uždusi, uždrausti plakti širdžiai ir krisi vietoje. Bet kai prisimeni, kad Abramović – serbė, Balkanų karo vaikas, smurto ir nemeilės, klaikumo ir žvėriškumo vaikas, viskas darosi suprantamiau. Po to, ką ji patyrė vaikystėje, visi tiek jos valingi performansai yra pakeliami. Jos vaikystė buvo nepakeliama. Bet Abramović vis tiek išgyveno.
Ar ji yra XX a. žmogus? Taip, ji yra praeito tūkstantmečio žmogus. Jeigu tiesa tai, ką romane rašė Rose, pas Abramović žmonės ėjo kaip į mišias bažnyčioje. Abramović yra bažnyčia. Dievo motina. Čia tinka prisiminti nuotrauką, kurioje Abramović duoda krūtį kostiumuotam vyriškiui: menas maitina… ką? Tuo konkrečiu atveju – Givenchy meno direktorių Riccardo Tisci. Menas maitina madą.
Romanas man patiko – užkabino ir laikė mane savo pasaulyje, kuris, gal tai apgaulė, taip taip, apgaulė, atrodė besąs tikrovė. Bet juk tai fikcija, net jei su tikrais vardais.
Man patiko laisvė – naratyvo laisvė, autorės laisvė. Pasirinkimas pasakoti iš visažinės pozicijos. Nuo pat pirmųjų dalių su skaitytoju ėmė kalbėtis kažkas neprisistatantis iki paskutinės romano porcijos. Mirtis? Dievas? Kūrėja? Pagaliau tai nesvarbu, nusprendžiau. Nesvarbu, bet nuostabu. Tegul būna kas nori, nusprendžiau. Man svarbu, kad tas padaras nemeluotų.
Geriausia versija būtų, jei tai būtų pati autorė, bet gale paaiškėja, kad ji visgi nori įvardinti tą anoniminį pasakotoją: „Memoirist, intuit, animus, good spirit, genius, whim that I am. House elf to the artists…“. Taigi viskas ir niekas. Atspėjo visi, kas spėliojo.
Vietomis man keistai skambėdavo kai kurie sakiniai (ir radau bent tris korektūros klaidas – neįprasta), tarsi kažkas būtų negerai su mano (ar autorės) anglų kalba. Tekdavo prisiminti, kad autorė australė. Tada tas santykis: australė rašo romaną apie Amerikoje (pačiame obuoliuke – NY) vykstantį serbės performansą. Gal tas buvimas provincijoje (ypač kultūros prasme) leidžia būti drąsiai? Bravo už tai.
Buvo tikrai gerų dalykų. Apskritai toks puikus skaitinys. Gražiai suvestos siužetinės linijos, gražiai sujungtas pramanas su dokumentika. Skaitant jaučiausi esanti čia ir dabar. Veikė taip, tarsi būčiau MOMA muziejuje, laukčiau eilėje per naktį tam, kad kitą dieną galėčiau atsisėsti priešais Abramović… Puikus dabarties laiko pojūtis. Puikus liudijimas apie puikią menininkę Abramović. (Dabar norisi perskaityti ir jos pačios knygą.)
Tai knyga apie meilę. Tai knyga apie meną. Meną kaip meilę ir atvirkščiai – meilę kaip meną. Tai nuostabu. Ir verta užsirašyti atminimui Abramović septynis kūrybos žingsnius: awareness, resistance, submission, work, reflection, courage, the gift. (Tiek pat dalių turi romanas.) O dar – sprendžiant apie knygą iš viršelio – ji nuostabi.
Dar noriu perskaityti kitos australės – Marion May Campbell – knygą „Konkretion“, bet ją reikia atsisiųsti iš Pertho… Mane šiuo metu nepaprastai domina paskirosios knygos (singular books). Įdomu sutapimas (o gal taisyklė), kad abi šios knygos pasakoja apie patirtį kitur, ne Australijoje. Rose keletą kartų mini Australiją, bet nė vieno veikėjo iš ten nėra, tik visa persmelkiantis autorės buvimas – presence – gal tai savaime atsveria, juk nepamirši, kas pasakoja, kas ta nematoma „memuaristė“.
Campbell romano veikmas – Paryžiuje… Net ir Christos Tsiolkas savo rašytojo karjerą pradėjo romanu apie patirtį keliaujant po Europą, ieškant savo graikiškų šaknų. Gal tikrai tiesa, kad australai mano, jog visos dramos vyksta ten, kur būna šaltos žiemos, t. y. tik ne Australijoje. Tuomet logiška būtų man, lietuvei, parašyti romaną, kurio veiksmas vyksta Australijoje. Nes esu iš ten, kur žiemos labai šaltos, ir žinau, kad dramos vyksta visur. Turbūt aš pati jas su savimi atsivežiau į postdraminį pasaulį.
Dėmesys. Pasipriešinimas. Atsidavimas. Darbas. Apmąstymas. Drąsa. Dovana.
(dienoraštis 2016)
Tagged: Christos Tsiolkas, Heather Rose, Marina Abramović, Marion May Campbell
Sandra Bernotaitė's Blog
- Sandra Bernotaitė's profile
- 28 followers
