Sandra Bernotaitė's Blog, page 10

Mugė knyguolė

Miglės Anušauskaitės (pažadėtasis) reportažas iš Vilniaus knygų mugės Litexpo parodų centre (2014 m.).

Įdomu, kaip apie Knygų mugę rašysiantiems žurnalistams seksis išvengti kliše tapusio žodžio „šurmuliavo“? – pamaniau vos patekusi į Litexpo.

Po savaitės peržvelgiau tekstus apie Knygų mugę ir padariau išvadą, jog visai neblogai: lietuvių kalba gausi tokių frazių, kaip grūstis, spūstis, sausakimšas, stumdytis alkūnėmis ir t.t. Įdomu, ar tai pasako ką nors apie lietuvių mentalitetą. Gal taip mėgstame didelius žmonių susibūrimus, kad išradome daug žodžių jiems apibūdinti? O gal taip nemėgstame, kad ieškome vis naujų žodžių ant jų burnoti? Arba gal grūstims jaučiame tokius dvejopus jausmus kaip ir knygų mugei: smagu, juk visi čia eina, bet taip nemalonu, juk visi čia eina!

Manęs grūstis neerzina, jei žmonės efektyviai (=neprisiliesdami) juda, o ne trankosi vienas į kitą ir prasilenkdami užgriūna visu kūnu. Tarp kitko, pastebėjau, kad mugėje žmonės juda tuo efektyviau, kuo mažiau būnu išgėrusi dieną prieš tai. O dar sako, kad pasaulis nesisuka aplink mane!

Taigi: keli pastebėjimai apie Knygų mugę su dialogais, sentimentalumais ir paspėliojimais, Kodėl Taip, O Ne Anaip.

K. Sabaliauskaitė

Ilgame koridoriuje tarp dviejų barikadų – „Alma litera“ ir „Baltų lankų“ leidyklų stendų – prieinu prie pastarojo ir išgirstu:

- Turit Sabaliauskaitę?

- (atodūsis) Kurią?

- Paskutinę.

- Tuoj atnešiu.

Pardavėjas išeina atnešti, o tuo metu ateina dar vienas pirkėjas:

- Jie čia turi Sabaliauskaitę?

- Turi, neša.

Pardavėjas grįžta rankose nešdamas dėžę Sabaliauskaitės. Pirmasis pirkėjas pavarto, pakilnoja rankose knygą (sunki) ir sako:

- Žinot, ką? Duokit man dvi.

Antrasis irgi neatsilieka:

- Man irgi dvi.

Aš stoviu viduryje tarp jų ir suprantu, kad situacija reikalauja ir man įsigyti bent vieną, bet tuomet tesukau pirmąjį ratą po prekystalius, o sukant pirmąjį ratą dar nevalia nieko pirkti (liaudies išmintis sako), todėl pasišalinau.

Šiaip K. Sabaliauskaitės vietą mugėje buvo galima nustatyti pagal eiles: jei pamatai pakankamai toli nusidriekusią eilę, gali tikėtis, kad jos gale, kaip traukinuko garvežys, bus K. Sabaliauskaitė (arba A. Tapinas). Girdėjau, kad per Knygų mugę buvo išparduotas visas „Silva Rerum III“ tiražas, kas jau savaime yra smagu. Vien pati idėja, kad pas mus esama kultinių rašytojų, kurių gerbėjai nesibodi stovėti ilgiausiose eilėse dėl autografo (ir ne vien todėl, kad mėgsta stovėti eilėse), mane džiugiai nuteikia.

Sprendimai

Jei kas nors padarytų kompiuterinį žaidimą „Knygų mugė“, jame turėtų būti daug kliūčių, kurių įveikinėjimas turėtų neatitraukti tavo minčių nuo svarbių sprendimų nepamirštant ir savo finansinės situacijos. Tas žaidimas būtų išbandymas:

reakcijos: naviguoti tarp žmonių, neužstrigti spūstyse, sugebėti pasidėti paltą į rūbinę;
atminties – prisiminti, kurios knygos patiko ir prie kurio stendo jos yra;
kombinatorikos: „Aha, šita kainuoja 40 Lt, jei nusipirksiu ją, man dar liks 30 Lt ir galėsiu nusipirkti Eliotą, bet nebeužteks „Girių karaliui“. Jei neperku tos po 40 Lt, galėsiu nusipirkti tą prancūzišką, Eliotą, „Girių karalių“ ir dar lik 20 Lt. Pala, ar mačiau ką nors man patikančio už 20 Lt?..“;
gebėjimo apsispręsti: „Ką daryti?! Gal paskambinsiu pasitarti. Alio, labas, klausyk, negaliu apsispręsti: ar man reikia knygos už 90 Lt apie reliatyvumo teoriją? Žinai, gerai sakai, gal ir nereikia“.

Iš nuogirdų supratau, kad esu ne viena tokia:

- Klausyk, ar apsimoka pirkti knygą angliškai, kurios trečdalį aš jau esu perskaičiusi lietuviškai?

Nuo nevilties dėl sprendimų naštos mane išgelbėjo banalus, bet efektyvus psichologinis triukas: nusprendžiau pirkti tik tas knygas, kurios mane įkvepia (arba manau, kad įkvėps). Žinau, kad sąvoka „knygos, kurios įkvepia“ yra labai jau neapibrėžta, bet kaip darbinis konceptas puikiai suveikė.

Tokių dilemų išvengė tie, kurie ėjo į knygų mugę susidarę įsigytinų knygų ir lankytinų renginių sąrašą. feisbuke mačiau, kad tokių buvo ne vienas, ir manau, kad tai puikus ir civilizuotas būdas įsigyti knygų ir pažiūrėti įdomių renginių, bet taip prarandamas dar vienas malonus tokių mugių aspektas: medžioklė.

Knygų medžioklė

Mugėje smagu susitikti bičiulius knygų mylėtojus / medžiotojus (keista analogija) ir palyginti grobį.

- Parodyk, ką nusipirkai! Ooo, kur radai šitą?

- Senų knygų stende, paskutinę paėmiau.

- Šūdas! O kur tas stendas? Nueisiu patikrinti dėl visa ko.

- 3 salėj, ten į dešinę. O parodyk, ką tu turi! Geras, kas čia?

- Nežinau šito autoriaus, bet parekomendavo vienas žmogus, kurio literatūriniu skoniu labai pasitikiu. Pavartyk, jei nori. Iš anotacijos atrodo nekaip, bet atsiverčiau atsitiktinį puslapį paskaityti ir patiko stilius.

- Aha… Nu aišku. Paskolinsi, jei pasirodys, kad gera?

- Laisvai.

Taip pat malonu stenduose aptikti knygas, kurias kadaise jau esu skaičiusi (arba turiu) ir kurių jau nebėra knygynuose. Pamačiusi tokias knygas kažkodėl prieinu jų palaikyti rankose, o dar maloniau, jei stendo darbuotojas, pamatęs mane žiūrinėjant tą knygą, pasako:

- Šita labai gera.

- Taaiip, žinau, – atsakau svajingai ir žiūriu į tą knygą kaip į kokį paauglystės laikų mylimąjį, kurį nuo manęs atskyrė, pavyzdžiui, atstumas, o ne bjaurus charakteris ar jaunatviški kaprizai.

Kaip žiūrėti globėjiškai

Iš mugės išėjau pavargusi ir alkana, nes eilės prie valgyklos, restorano ir netgi kavos aparato atėmė jėgas. Džiaugiausi laimikiu (4 knygos) ir guodžiausi mintimi, kad tokios spūstys susidaro prie knygų, o ne prie tokių niekingų dalykų kaip drabužiai ar kvepalai.

Santykis su knyga beveik visuomet yra asmeniškas – net ir kalbėdamas su tais, kurių literatūriniu skoniu pasitiki, nejučia formuoji mažą knygų bendriją, sektą su priėmimo ritualais ir šventaisiais tekstais. Gal todėl Knygų mugė, gausėjantys kavinių-knygynų hibridai ir kiti knygas „desakralizuojantys“ dariniai sykiu ir džiugina, ir neramina. Tariesi žinąs, kad tavo santykis su knyga toks autentiškas, jog jo nesugriaus niekas, bet visai be reikalo imi nerimauti dėl tų, kurie kavinėse-knygynuose sėdi su kompiuteriais, o į Knygų mugę ateina pasižmonėti, užuot pasiknyginėję.

Mugėje šį nerimą atkartoja ir padaugina minios panašių į tave. Jie meiliai glosto skaitytas knygas, įtariai varto naujas, o prasilenkdami tave nužvelgia iš aukšto ir kiek globėjiškai. Tu irgi į juos dėbteli įtariai (tikriausiai tai vienintelė proga metuose, kai jie apsimeta skaitantys!), bet juk mugėje svarbiausia ne žvilgsniai, balsai ar vaizdai, o tekstai, tekstai, tekstai.

Tagged: Knygų mugė, komiksai, Kristina Sabaliauskaitė, Miglė Anušauskaitė

Vyras, kuris verkia

Filmo „Capote” (rež. Bennett Miller, 2005) užkadrio istorija. Prieš filmuojant sceną, kur Capote ateina aplankyti žudikų mirties nuosprendžio vykdymo dieną, amžiną atilsį aktorius Philipas Seymouras Hoffmanas režisieriui pasakė, kad pasistengs neverkti. Vaidins, išlaikydamas pauzes, bet neverks, nes, jo manymu, ašarų šioje scenoje nereikia. Sutarta? Režisierius pasitikėjo šiuo nepaprastai organišku aktoriumi ir suprato, kaip svarbu apsisprendimą palikti jam pačiam. Tikrai nebūtina, kad Capote verktų. Ir be ašarų gali pavykti emocijų kupina scena. Prasideda filmavimas. Hoffmanas sako tekstą. Ir pradžių neverkia, nors akivaizdu, kad jo viduje kažkas vyksta. Po kelių sekundžių akivaizdu, kad jis tramdosi. Dar po kelių – jis bando sulaikyti raudą, kaktoje jau išsišovė gyslos, akys paraudo. Jis verkia, Capote verkia, tačiau priešais du pasmerktus mirčiai žmones atrodo taip natūralu laikytis ir bandyti neverkti… Stambus planas rodomas ilgai ir žiūrovas negali nejusti empatijos. Klausimas kyla techninis: ar būtų Hoffmanas pravirkęs, jeigu prieš sceną būtų nusistatęs verkti? Galbūt, bet tai būtų daug sunkiau. Spausi ašaras – jos užsikirs. Bandysi jų išvengti ir tiesiog būsi (veiksi) aplinkybėse – nepastebėsi, kaip jos ims tekėti. Tavo tikslas – ne ašaros, o meninė tiesa.

* * *

Iris Murdoch (IM) diskusijoje apie literatūrą ir filosofiją ėmė lyginti du dalykus: vaizduotę [imagination] ir fantaziją [fantasy]. Vaizduotė liudija autoriaus talentą, o fantazija (lietuviškai tiktų daugiskaita – fantazijos) – turi menkinantį atspalvį ir liudija apie tai, kad autorius yra atitrūkęs nuo realybės, jis fantazuoja, laužia iš piršto, t.y. rašo nesąmones arba dar kitaip – meluoja sau ir kitiems. Man pasirodė, kad tai – vaizduotė prieš fantazijas – kūrybinės tiesos ir melo priešprieša. Kurdami fikciją mes lyg ir meluojame (t.y. nevaizduojame realybės fotografiniu tikslumu, nes tuomet tai būtų dokumentika – bandymas (irgi tik bandymas) liudyti apie įvykius iš savo perspektyvos ir tikroviškai), bet per fikciją mes sakome (savo) tiesą. Galbūt net negalime kitaip. Kaip sakė Oscaras Wilde’as, duokite man kaukę ir aš pasakysiu tiesą. Galbūt mes sakome tiesą tik per sukurtą personažą, o taipogi ir išgirstame, gebame priimti, apsvarstyti tiesą tik per personažą (pastebėjau, kiek daug logikos klaidų, idėjų neoriginalumo atleidžiama personažui — jis išklausomas bet kuriuo atveju, iš jo minčių džiugiai skolinamasi, net jeigu kūrinio visuma atrodo nepriimtina). Visa, kas užrašyta, tučtuojau tampa melu, tačiau tai nereiškia, jog tai nėra tiesa. Kūrybinė tiesa. Tiesos jausmas – gebėjimas kurti tiesą vaizduotės pagalba, tačiau ne bet kaip fantazuojant. Tas pats tinka ir fantastikos žanrui, beje. Gera fantastika naudojasi vaizduotės priemonėmis, tačiau jos objektas išlieka tikroviškas – tai visgi tie patys žmonių santykiai, papročiai, įpročiai, džiaugsmai ir bėdos. Čia tas IM pasisakymas TV laidoje: nuoroda.

* * *

Savaitgalis buvo ilgas (Australijos dienos proga), važiavom į Point Addis, o sutemus stovyklavietėje žiūrėjom Šarūno Barto „Eurazijos aborigeną” (2010). Nuo pat pirmų kadrų, kai pasirodė Barto veidas (autorežisūra), tapo akivaizdu, kad jis nemoka vaidinti. Veikėjo vardu Gena akys laksto į šalis, kartais vos ne pasižiūri į objektyvą… Akių valdymas kine – toks elementarus dalykas! O kai pats nesugeba vaidinti (nežino pagrindų?), tai ir kitų aktorių nesuvaldo. Tiesa, prancūzai atrodo gerai. Seni vilkai (rusai ir lietuviai) – patys išsikapsto iš situacijos. Apskritai filmo siužetas nelogiškas, galai nesusiveda. Man pasirodė, kad režisierius neadekvačiai suvokia tiek save, tiek realybę… Galbūt prisiklausė dyleriukų (ar zekų) istorijų apie tai, kaip jiems sunku gyventi, ir tie aštriadančiai romantikai apsuko mažaraščiui režisieriui galvelę, o tas apsuko galvą scenaristei prancūzei, kuri padėjo parašyti naratyvą… Pirmas rišlus naratyvas Barto filmų istorijoje! Bet be to – nieko. Tuščia. Žaidimas tuštumomis. Bartas vaidina dvasingą, turiningą artistą. Net filmo gale – kas per šūdina scena, kai kažkokie nupiepeliai sėdi, geria vyną ir mergaitė groja gitara ir portugališkai suokia?! Siaubas. Kaip tokia prancūzaitė menininkė įsimylėjo tokį penkiasdešimtmetį banditą Geną? Filmo pradžioje jo balsas už kadro kukliai prisipažįsta: esu narkotikų kurjeris, vežioju prekę tarp Prancūzijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos (vardina miestus, vėliau sužinosime, kad kiekviename mieste jo laukia graži, dvigubai jaunesnė už jį moteris „mamytė” – koks nebrandus, kūdikiškas požiūris), tačiau čia pat priduria, kad pats nevartoja. O pirmas stambus kadras su pasakotojo veidu iškalbingesnis už tekstą ir subtitrus: vartoja! Melas, melas ir dar kartą melas. Bartas sako „da, ja grub” (taip, aš grubus) ir „jel” (valgiau) kaip meškiukas. Prancūziškai (scena Vilniuje) „tu nemiegi?” – toks užspaustas diedo balsas. Jei nėra pagrindinio veikėjo linijos, tai nėra ir filmo. Gale nušauna Geną kaip šunį – ir nė kiek negaila. Nes jis nevykėlis. Pats nugarą atsuko, kad nušautų. Neva skambino prostitutei („hooker with a heart”), kuri jo dėka jau negyva – tik visiškas idiotas tai galėjo „pamiršti”. Arba gal jis – mazochistas ir nori įsitikinti, kad yra teisus, kad pats viską sušiko? O gal skambina į Anapilį? Tikisi, kad Šėtonas ragelį pakels? Vienintelė scena yra tikra ir įspūdinga: kai Bartas nuogas šildo kiaušus prie lauželio vidury Lenkijos miškų – kaip tikras aborigenas. Ima juoktis, paskui verkti, paskui juoktis ir verkti – vienu metu. Įsivaizduoju, kad kamera buvo pastatyta ir ilgai ilgai laukė aktoriaus sielos viražo. Ašaros tikros. Tačiau verkiančiojo negaila. Bridai per šaltą vandenį, esu įsitikinusi, be šilto kostiumo po apranga, vien degtinėlės šildomas. Nenumirei, išgyvenai. Visi tavo filmai apie tai, kaip tu išgyvenai.

* * *

Prieš kelias savaites knygyno lentynoje pamačiau pusę veido: įdėmiai žiūrinti akis, giliai banguota kakta, raukšlė nuo šnervės žemyn. Skandinaviškas vardas. „A Man in Love”* su prierašu „My Stuggle: 2″. Šyptelėjau dėl to „struggle” — aiški nuoroda į Hitlerio „Mein Kampf” (pasirodo, „My Stuggle: 6″ būtent ir kalbama apie Hitlerio opusą). Įsigijusi knygą jau traukinyje puoliau skaityti ir net išsigandau: negaliu atsiplėšti ir mane tai veikia. Veikia taip, kad imu tikėti, jog tai vienintelis tikras ir teisingas būdas rašyti. Romanai, fikcija – atgyventa. Nuo šiol tik esė ir tikra dokumentika, nuoširdus atvirumas, išpažintys tūkstančiuose puslapių! Taip pat mane ištiko didis susižavėjimas pasakojimo stiliumi, autoriaus balsu. Į knygos pabaigą paaiškėjo, kad tai yra sąmoningas autoriaus pasirinkimas, kad jis pats girdi savo balsą ir tiki juo.

Linijinis pasakojimas, nesistengiant nieko rodyti, tačiau – matrioškos principas (ekskursai su ekskursais, po šimto puslapių nesi tikra, ar grįši į pradžią, pabaigoje sugrįžtama staigiai, galai nesuvesti, bet problemos surimtėja, vis dėlto – gera struktūra). Treji metai rašymo, šešios knygos, viso 3600 psl. (vidutiniškai po 600 psl. knygai). Vieną rašo, kitą redaguoja, trečia publikuojama… Pirminis planas buvo parašyti per dvejus metus, bet paskutinė (šeštoji) knyga užtruko. Ne knyga, o projektas. Koncepcija – greitas atsivėrimas: nespėti kritikuoti savęs, leisti gyvuoti netobulumui. Kasdien rašė po penkis puslapius teksto. Aštuonios darbo valandos kasdien – galima daug spėti. Tik namie po darbo irgi sunku išeiti iš tos būsenos. Nors ne tik rašytojo profesijoje taip būna. „Jei būčiau chirurgas, irgi reiktų su tuo kažkaip tvarkytis.” Bandymas užfiksuoti savo „aš” (Self), tai, kas labiausiai užburia, skaitant dienoraščius, gyvenimo fragmentus, kur nevyksta rišlios istorijos (lenko Gombrowitziaus, norvegų poeto H… dienoraščiai). Rašyti tiesą apie save, kuo daugiau tiesos. Tikėtis, kad skaitytojui susidarys vaizdas (Gestalt). Po dviejų romanų, beieškant temos trečiajam: „… just the thought of a fabricated character in a fabricated plot made me feel nauseous, I reacted in a physical way.” [vimdė vien mintis apie dirbtinai sukurtą veikėją dirbtinai sukurtame siužete, tai buvo fizinė reakcija] (p. 446) Jis tik stengėsi nemeluoti sau. Ar tekstas turi meninės vertės ir koks jo žanras – ne autoriaus problema. „Iš pradžių nežinojau žanro, o dabar esu linkęs galvoti, kad tai romanas.” Autoriaus problema – kūrybinė tiesa (kūrybinis pramanas, kuris yra tiesa). Sekė švediška literatūros tradicija (Strindbergas ir kt.), o Norvegijoje rašyti savo vardu ir naudoti artimųjų tikrus vardus – neįprasta. Tėvo giminės uždraudė naudoti tėvo vardą, „bet jis gi mano tėvas, aš turiu teisę rašyti apie jį iš savo perspektyvos”. Baigėsi tuo, kad niekur neminimas tėvo vardas, bet lieka žodis „tėvas”.

Jeigu Knausgaardo žmona (kuri irgi rašytoja) išpiltų šešis tomus teksto apie tą patį savo gyvenimo laikotarpį, tai jos knygos būtų visai kitokios. Ir kitas balsas. Ir Knausgaardas atrodytų kitaip. Ir tiesa būtų kita. Net dabar nujaučiu tą kitą – tos moters – tiesą. Nes – ir tai juokinga – buvo reklamuojamas skandaliukas, neva autorius, parašęs visą tiesą apie artimuosius, neteko „visko, kas gyvenime buvo brangiausia”. Na, pamaniau, žmona su trim vaikais išėjo, tėvai atsisakė, draugai nusigręžė? Ne, ką jūs. Viskas ne taip tragiška. Žmona drauge važinėja po pasaulį, į susitikimus su skaitytojais. Juk tarptautinis bestseleris atsitiko – daug pinigų, dėmesio, kitoks gyvenimas. (Sako, Norvegijoje buvo juokais paskelbta „valanda, kai nekalbama apie Knausgaardą” – ofisuose buvo neįmanoma dirbti, nes visi tas knygas aptarinėjo. Užkabino stygą…)

Žiūriu video apie Knausgaardą (jo interviu, knygos pristatymus, juokingai skaito kūrinį pastatytu balsu) ir galvoju. Vyras, kuris verkia. Pirmojoje knygoje aprašo epizodą, kaip mirusio tėvo kambarį (jis buvo apsisprendė nusižudyti alkoholiu, vaizdelis buvo šiurpus) tris paras tvarkė ir verkė, verkė ir tvarkė. Sako, vyrai apie tai nekalba. Vyrai apie tai nerašo. Taip nedera vyrams. Ar tik skandinavų slepiamas toks paprastas dalykas – emocijos? Tarsi vyrai nesugebėtų verkti ar verkdami taptų moteriški. Pakeiskime straipsnio pavadinimą į „Moteris, kuri verkia” – neliks intrigos. Keista! Gyvenime esu mačiusi tiek pat verkiančių vyrų, kiek ir moterų. Visi mano buvusieji verkė (ne visuomet dėl manęs…), kai kurie raudojo balsu. 

Lyg ir norisi Knausgaardą šiek tiek sumenkinti – toks jis geras rašytojas. Sumenkinti tam, kad neimčiau kopijuoti? Nes norisi sėsti ir bandyti tą patį: rašyti intuityviai ir apie save. Iškloti visą tiesą. Dienoraštis viešai. Aš. Nuoga. (Varyk! Sėsk ir rašyk taip! Jokios grėsmės, kad parašysi tą patį, ką ir Knausgaardas!) Jis sako, kad labai daug žmonių perskaitė jo knygą ir kai kam kilo klausimas: kas tu toks, kad gali sau leisti taip kalbėti? Man kyla kitoks klausimas: ar aš galiu sau leisti taip kalbėti? Kas aš tokia ir ar galiu sau leisti? Tai geri klausimai. Nesvarbu, ar rašysiu fikciją toliau – man vis tiek atrodo, kad pagrindinė užduotis nepasikeitė, pasakotojas ir toliau turi būti jaučiamas, kaip „autoriaus balsas”, tiesa ir toliau turi būti, jos mes, skaitytojai, ieškome, jos ir rašytojai ieško savo tekstuose. Tai, kad jo knygoje yra daug esė elementų ir daug dienoraščio bruožų, — tik į naudą. Autentikai tai nei padeda, nei trukdo. Bet tikrai tikrai mažai pasaulyje tokių žmonių, kurie šitaip tikrai domėtųsi žmogumi, šitaip tikrai domėtųsi savimi ir šitaip tikrai norėtų pasakoti istoriją kitam žmogui.

Keista, negaliu apkaltinti Knausgaardo tuo, kad jis liepia skaitytojai pačiai susikurti romaną iš pateiktų epizodų. Ne, šito žmogaus galvelė gerai veikia ir struktūriškumas jo technikoje implementuotas stipriai, giliai. Jam nereikia galvoti apie ką scena, nereikia galvoti apie siužetą. Jis išgyvena tai intuityviai ir puikiai – jautriai jausdamas pakilimus ir nusileidimus. Tik knygos (nr.2) gale, paskutiniai du šimtai puslapių šiek tiek paleido mane, sušlubavo ritmas, dingo karštis, tačiau visai į pabaigą emocinės įtampos kreivė vėl pakilo, temų sutirštėjo, jutau, kad artėjam prie finalo, kuris, kaip nebūtų keista, mane sugundė skaityti pirmąją knygą, taigi ieškoti šito sumanymo pradžios, kilmės. (Nr.1 knygą jau įsigijau, dar neleidžiu sau skaityti, nes žinau, kad iki ausų pasinersiu savaitei, ir vėl kasdien minėsiu vyrui: o Knausgaardas tą, o Knausgaardas šitą… — tegul būna mėnuo be Knausgaardo.)

 * * *

„Ir nepamiršk pašerti vyro…” Skaitau dabar apie aktoriaus Mariaus Jampolskio „seksistinius išpuolius” (talentingi aktoriai ne visuomet – greičiau retai – protingi). Prisiminiau, kaip mūsų namie Melburne svečiavosi litovcai, aš sėdėjau prie stalo (berods priešpiečiai), moterys užkandžiauja, vyrai blaškosi ir kažką dirbalioja, ruošiasi kelionei po Australiją, ir staiga viena viešnia sako, rodydama į mano vyrą, kuris eina pro šalį: „Sandra, jis dar nieko nevalgė!” Iškart pajutau, kad tai priekaištas man, nes juk aš esu žmona ir turėjau pašerti vyrą. Pamiršau pašerti? Ne, net nesirūpinu pašerti. Berods juokais paklausiau vyro, ar nenorėtų valgyti, o jis gūžtelėjo kad nealkanas. Jam irgi į galvą neateitų, kad aš privalau jį pašerti. Norės – pasiims, suras šaldytuve. Jis manęs irgi nešeria, nors kartais nuperka maisto, jei vakarop būnu dar negrįžusi iš miesto ar šiaip neradusi psichinių jėgų nueiti į parduotuvę. Bet visai nejuokingas tas „šėrimas”, prisiminus, kad mano mama man tą patį klausimą kuo ramiausiai užduotų: juk tėvas pats maisto pasiimti negali. Jam šaldytuvas kaip užburtas – ten nieko nesimato, šalta ir tuščia.

* * *

Sąžinė. Iš straipsnio „Kultūros baruose” (2013-12, p. 75), „Valstybė be laužų. Reformacija Lietuvoje ar Lietuvos reformacija?”, dr. Dainoros Pociūtės pasisakyme: „Neteigiu, kad protestantai šį žodį pavartojo pirmieji, galbūt LDK rašytinėje tradicijoje aptiksime jį ir anksčiau, juk tai nėra naujas žodis, jis buvo graikų, lotynų kalbose, religijos sampratą juo grindžia Naujasis Testamentas, ypač apaštalas Paulius. Tačiau protestantai, suaktualinę biblinį žodyną, pirmieji ėmė šia kategorija grįsti savo religinį mokymą, pirmieji įvedė į vartoseną lietuvišką žodį „sąžinė” pagal lotyniškąjį conscientia ir vokiečių Gewissen. Tai reiškė „žinojimą”, visiems bendrą tiesos supratimą: są-žinė darybiškai turi žinojimo šaknį ir priešdėlį są (san), kuris nurodo jungtį, bendrumą. Krikščionybė tiesą, be abejo, sieja su religiniu pažinimu, žmonės siekia pažinti būtent religinę, o ne ateistinę ar kokią nors kitokią tiesą. Kadangi pasaulis buvo suvokiamas metafiziškai, tai tiesa neatsiejama nuo Anapusybės, nuo dieviškumo, nuo religinės minties. Kulvietis savo tekste 1543 m. iškėlė conscientia kategoriją, teigdamas, kad tiesa ir religinis pažinimas visų pirma turi remtis sąžine, o ne dogmomis ar susitarimais, ne jėga ar autoritetu, kaip iki reformacijos. Bažnyčios sprendimus turi diktuoti sąžinė, t.y. bendras religinės tiesos žinojimas. (…) Pagal katalikų tradiciją ji įgavo kitokią, ne religinę (pažinimo), bet moralinę („vidinio pojūčio”) prasmę.” — Mane suintrigavo sąžinės, kaip bendro religinės tiesos žinojimo, koncepcija. Apjungiantis žinojimas. Bendras žinojimas. Kolektyvinė sąmonė, manau, irgi netoli tokio „žinojimo”. Įdomu, kad minimas žinojimas, o ne tikėjimas. Tarsi religinės tiesos yra tai, kas žinoma, o ne tai, kuo tikima (nes žinoti jų neįmanoma). Argi žinotojai nėra tie gnostikai? Subtilus, bet svarbus skirtumas. Tuomet sąžinės prasmė artimesnė „vidiniam pojūčiui”. Bandžiau galvoti ir apie ją kaip sinonimą išsireiškimui “sveikas protas” – pojūtis ir protas labai skiriasi lietuvių kalboje, bet yra tas pats žodis anglų kalboje: sense, common sense. Sveikas protas ir yra bendras (kolektyvinis) vidinis dalyko teisingumo, teisingos krypties pojūtis. Pažodžiui išvertus į anglų būtų: common reason. Žodynas sako, kad common sense (noun) – good sense and sound judgement in practical matters. Nelabai aiškiau. O koks lietuviškas žodis buvo prieš krikščionišką sąžinę, kas ją atstovavo?

* * *

Jau savaitę plūduriuoju politinėse (su)temose. Mąsčiau apie homoseksualų ir moterų problemas Lietuvoje. Vakar pagavau save apsidžiaugusią, kad štai meno aplinkoje nėra problemos dėl seksualumo. Menininkai tiesiog neįsivaizduojami kaip vienoda masė, bijanti seksualinės įvairovės. Romanas yra hermafroditiškas, kaip sakė Milanas Kundera. Rašytojai pasakoja iš skirtingų lyčių, tarplyčių, visų įmanomų seksualinių orientacijų, netgi iš augalų ir gyvūnų perspektyvos. Menas – kaip šamanizmo forma – neįmanomas be seksualumo. Charizma ir yra seksualumas (tai akivaizdu, pažiūrėjus į žymius aktorius). Šamanas užburia ir vyrus, šamanė užburia ir moteris. Menas podraug su lytiškumu keliauja į šių laikų socialinės santvarkos užribį, kuris, beje, nėra statiškas. Ką bekalbėtų politikai, ką bebandytų sustabdyti – tai nesulaikoma. Todėl gali būti, kad man visai nenaudinga eikvoti jėgas, kuriant straipsnį (publicistinį) apie homoseksualumo problemą Lietuvoje, bandyti pasiekti skaitytojo protą per protą. Aš turiu kitokių priemonių ir galiu (privalau) kurti taip, tarsi net nereikėtų pozityviai nusiteikusių į kitas orientacijas žmonių aplinkos. Aš pati kuriu savo auditoriją ir kreipiuosi į ją. Kai jaučiuosi kaip namie Australijoje (ir pasaulyje), kur galiu kalbėti apie viską, kas tik domina, — rašau laisvai. Kai prisimenu, kad Lietuvoje apie tokius dalykus nekalbama, kai susiduriu su tabu netikėtose vietose, mane tai stebina. Bet nesustabdo. Atvirkščiai. Kelios draugės, kurioms parašiau apie savo kuriamą romaną, pagyrė, kad rašau mažai liečiama tema. Tiksliau, ši tema eksplotuojama visų, norinčių greitai tapti matomais, trokštančiais populiarumo, ieškančiais skandaliuko. Bet sukėlus skandaliuką reikės kažką duotąja tema pasakyti. Kol kas auditorija tiesiog ignoruoja tokias knygas. Teisingai, nes vien dėl temos kūrinio neskaitome. Mes norime gero skaitinio visomis prasmėmis. Mes turime patikėti, kad tai yra autoriaus(-ės) asmeninė problema. Aš, rašanti apie savo asmeninius išgyvenimus, tikrą istoriją, visgi jaudinuosi dėl to, kad istorija gali būti neįtikima, skambėti melagingai. Sunkiausia užduotis yra dabar (visada dabar yra sunkiausias) – privalau suvokti, kas tai yra, kas ten buvo, kas ta esmė, problemos šaknis, kitaip tariant: apie ką aš kalbu? (Jau nebe „kas ten buvo?” — tai nebe vien mano asmeninė istorija, ne sąskaitų suvedinėjimas su praeitimi.) Tada daug galų susives.

* * *

Apie dviveidystę – ji perimta su pienu. Perduodama kitai kartai nesąmoningai, savo pavyzdžiu. Liudijimas apie dviveidystę išsprūsta štai tokiuose interviu. Irena Degutienė leidinyje „Apžvalga” (2014 sausis) atsako į klausimą „Ar svarbus patriotinis ugdymas mokyklose?”:

I.D.: Mums patriotinį ugdymą davė ne mokykla, ne knygos, o tėvai. Viską gavome šeimoje. Gyvenome dvigubą gyvenimą. Vienas buvo viešasis, o kitas – privatus, asmeninis. Tai, ką mums įdiegė tėvai, tą ir turime. Apie kokį patriotinį ugdymą galėjai kalbėti tarybinėje mokykloje?

Nejučia susisieja tai, kad tėvai įdiegė ne tik patriotizmą, bet ir tokį dviveidišką būdą: Viską gavome šeimoje. Gyvenome dvigubą gyvenimą. Vienas buvo viešasis, o kitas – privatus, asmeninis. Tai, ką mums įdiegė tėvai, tą ir turime. O patriotinis ugdymas mokykloje buvo, dar ir koks. Nejau Degutienė pamiršo? Tie vaikai, kurių namie tėvai neugdė (pavyzdžiui, man tėvai visai mažai pasakojo apie tikrąją Lietuvos istoriją), išėjo visą sovietų patriotizmo programą. Ar Degutienė nebuvo komjaunuolė, partinė? Jeigu turi medikės diplomą, tai negalėjo nebūti. Negalėjo (negali) nemokėti patosiškai kalbėti „patriotinėmis” temomis. Kaip greitai atmintis ištrina tai, kas nemalonu… Bet ir apie tai, kas nemalonu, kalbėti būtina. Netgi labiau, negu apie malonius dalykus – „mielą tylą” bibliotekose, etc… Sunkiau, negu būti dviveidžiu, yra pripažinti savo dviveidystę.

* * *

Kadangi Lietuvos politiką šiomis dienomis formuoja būtent vyresni žmonės, t.y. tie, kurie nepatyrė seksualinės revoliucijos ir natūraliai priima moralinę dviveidystę, tampa aišku, kodėl daromi tokie žingsniai, kaip abortų uždraudimas (darėm „išsivalymus” tyliai, todėl dabar galime sakyti, kad niekada to nebuvo; abortai mūsų kartai nebegresia), itin ribotas šeimos institucijos apibrėžimas (šeimas – tai vyras, moteris ir vaikai; kadangi kitokias šeimas diskriminuojame viešai, tai padarykime, kad tai būtų teisėta), abejingumas vaikų teisių apsaugai (auklėsim diržu taip, kaip mus auklėjo) bei homoseksualų lygių teisių neigimas (patys nugyvenom „spintose” ir viskas buvo gerai). Kalbant apie moralę, lietuviui jaukiau gyventi po kauke. Jei moralės šaltinis yra religija, šiuo atveju, oficialioji, Romos katalikų bažnyčia, tai nėra geresnio pavyzdžio, kaip kunigai ir jų dvigubi moraliniai standartai: dvasingi veidai viešai, nuodėmėlės privačiai. Ir tai ne tik „tradicinis seksas misionieriaus poza” su priešinga lytimi… Jeigu šis moralės šaltinis yra oficialus ir bene vienintelis – būtent krikščioniška tradicija ir moralės norma yra dangstoma dabartinė dvasinė stagnacija – tuomet visiškai aišku, ko tikėtis: dviveidiškumo. Ir kai šaukiama, jog ginama tradicija, aš girdžiu: „Giname teisę gyventi dvigubą gyvenimą!”

Mes žinome, kad pasaulio kultūros istorijoje daug žmonių buvo ir yra homoseksualūs ir biseksualūs. Daug lietuvių šiuo metu gyvena nevaržomi geografinių ir politinių sienų, taipogi nevaržomi ir stereotipų bei moralinių prietarų. Labai daug lietuvių gyvena taip, kad jaučiasi laisvi, ir naudojasi pasaulio talentingų, kūrybingų, intelektualių, dvasingų žmonių dovanojamais turtais, nepaisydami tų žmonių privataus gyvenimo smulkmenų. Leisdami visiems gyventi taip, kaip jiems reikia, kaip norisi, kaip jiems atrodo geriau.

Kai skatinama atskirtis tarp viešojo ir privataus kalbėjimo, kartais motyvuojama tuo, jog kalbant apie kai kuriuos dalykus „pernelyg atvirai”, visuomenė susipriešins. Tačiau visuomenė nėra vienalytė, visi žmonės nėra vienos nuomonės apie bet kurį dalyką, atskirai paėmus. Pamirškime sovietinę „vieną nuomonę”, pamirškime sovietinį „savaime aišku” – jau seniai visiems galima kalbėti garsiai ir niekas nėra „savaime aišku”. Mes kuriame naują visuomenės santvarką ant sovietinio režimo griuvėsių – čia nieko nėra “savaime aišku”, ir būti negali. Mes negalime kopijuoti kitos šalies santvarkos, tačiau turime kurti savą – atvirai kalbėdami apie tai, kas mums tinka ir kas netinka. Mes privalome kalbėti garsiai, kiekvienas iš mūsų. Sakyti savo nuomonę, išsakyti savo poreikius, negali būti nei nusikaltimas, nei gėda. Lietuva kuria savo gerovę ne remdamasi vienos religijos dogmomis, o sveiku protu ir sąžine – išklausydama ir sužinodama savo piliečių nuomonę. Siekdama, kad būtų patenkintas daugumos gerovės poreikis, tačiau neskriausdama ir mažumų.

Todėl labai svarbu yra pasakoti istorijas. Vieno žmogaus istorija. Vienos šeimos istorija. Motinos, auginančios kitokį vaiką. Žmonos, gyvenančios šalia kitokio vyro. Vaiko, užaugusio kitokių tėvų šeimoje. Kunigo, gyvenančio kitokį gyvenimą. Buvusio partinio, pasmerkusio mirčiai nekaltus žmones, istorija. Gyvybiškai svarbu yra netylėti. Kalbėti atvirai yra nesmagu, baisu, visų akys įsmeigtos į mus, mes taip nepratę, mes nemokame taip kalbėti. Kartais mums vis pasirodo, kad kalbėti neapsimoka, kad vertingas yra tik veiksmas. Mes dar neišmokome įvertinti minties jėgos, savo kultūros istorijoje nedaug turėjom mąstytojų. Bet štai, mes jau prabilome, mes jau kalbame viešai. Vadinasi, stebime save, analizuojame, apibendriname, darome išvadas, judame. Tai – daug. Kalbėsime ilgai ir bandysime derinti skirtingas nuomones, karštai pasiginčydami, tačiau nenutildydami vienas kito. Tas kalbėjimas užtruks. Galbūt dar dešimtmetį kitą. Tačiau jis jau prasidėjo, pilietiškumo procesas – ne europėjimo, ne, savęs atradimo, lietuviškėjimo – vyksta.

 * * *

Trumano Capotes atvejis: rašydamas tiesą knygoje „In Cold Blood” („Šaltu krauju”) jis peržengė ribą, kuri jį sugniuždė morališkai, ir jis jau niekada nebeatsitiesė (per dvidešimt metų nebeišleido kitos knygos, vadinasi paskutinis jo kūrinys išleistas maždaug kai jam buvo keturiasdešimt). Rašytojas ir jo objektas – žudikas, tapęs auka. Aplinkinių pasitikėjimas rašytoju gali būti tik iki pirmos knygos išleidimo. Lengviau (ir įdomiau) gyventi tarp tų, kurie nežino tavo profesijos. Kaip žinomam rašytojui gyventi tarp savo tyrinėjimo objektų po visų tiesos atvėrimo? Ar aš norėčiau parašyti viską apie visus, taip, kaip galvoju? Aš rašau kai ką dienoraštyje, kuris bus atviras visiems tik po mano mirties. Ne todėl, kad bijau kitaip, ne. Aš nenoriu kitaip. Ir netikiu, kad būtina kitaip.

post scriptum

Knyga – ne dešra ir jos nereikia reklamuoti, kad būtų kuo greičiau išpirkta, nes pasibaigs galiojimo laikas. Mano pareiga – pranešti skaitytojams naršytojams apie savo knygos (romano “Katė, kurios reikėjo”) egzistavimą ir tai, kad ją galite rasti šiomis dienomis (2014 m. vasario 20-23 d.) vyksiančioje Litexpo Knygų mugėje, tiksliai nežinau stendo vietos (knygą platina UAB Išmintis). Ten gal aptiksite ir Grafomanijos atvirukų (dovanai). Norinčiuosius kur nors išlieti savo įspūdžius apie Knygų mugę, prašyčiau komentuoti po šiuo straipsniu, o didesnės apimties tekstus – siųsti man, paskelbsiu. Siūlau atkreipti dėmesį į tai, kaip reklamuojamos knygos – įkyriai ar maloniai, žaismingai ar absurdiškai, tikite reklama ar seniai nepasitikite…

_______________________________________

* čia rašau apie norvego knygą, kurią skaičiau angliškai ir kuri nėra išversta į lietuvių (ir dėl didelės apimties gal nebus). Karl Ove Knausgaard “A Man in Love, My Struggle:2″, Vintage, 2013. Šiek tiek ištraukų (angliškai) įmečiau į kitą savo blogą (nuoroda).

Tagged: Dainora Pociūtė, Irena Degutienė, Iris Murdoch, Karl Ove Knausgaard, Knygų mugė, Milan Kundera, Oscar Wilde, reklama, Truman Capote, Šarūnas Bartas

Intelektualus malonumas

„Šiandieną mes turime tikrai puikios literatūros, kurią skaitydami turime intelektualiai pavargti, idant suprastume, kas norėta pasakyti.” Taip sako docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė (straipsnis „Tikrai gera literatūra paprastai yra nemadinga”). Apie ką čia?

Skaitom toliau: „Paplitę pasaulyje populiariosios literatūros žanrai (detektyvas arba fantastika), kuriems būdingas lengvas pasakojimas, lietuvių literatūroje yra retenybė, ir neturi autentiškos tradicijos. […] Jei šiandieną mane kas nors spaustų nurodyti tas dvi tikrai geras literatūros knygas, kurios pasirodė kątik, tai būtų iš bet kokių tradicinės lietuvių prozos rėmų išsprūstantys romanai – Donaldo Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2012). Abu romanai turi kažką paradoksalaus, neišaiškinama ligi galo, nelyg dzenų koanai. Tai visais atžvilgiais netikėti kūriniai, kurie savo estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis staiga priverčia stabtelėti kasdienybėje.”

Na, lietuvių literatūroje „autentiškos tradicijos” neturi nei vienas žanras, įskaitant aukštosios literatūros sekciją… Beje, dzenų koanas – tai bandymas per paradoksalų anekdotą ar mįslę pademonstruoti logiško mąstymo bejėgiškumą. Kitaip tariant, klausytojas ar skaitytojas „pakimba”, nes protu koano nesuvoksi. Logika pasiekia aklavietę, tad belieka tik pasiduoti ir nušvisti (dzenbudistine prasme).

Abi minimos knygos (kurių skaičiau tik ištraukas bei recenzijas apie jas) – miglotos ir pretenzingos (abejoju, ar jose esama estetinių-filosofinių idėjų), tuo ir neiškrentančios iš šiuolaikinio lietuvių literatūros konteksto… Na, bet ir vėl pasikartoja dzenbudistinis vertinimo kriterijus: skaitytojas turi „intelektualiai vargti” ir nesuprasti iki galo. Turbūt taip tikimasi pasiekti dvasinį nušvitimą ir liautis mąstyti. Kaip parašyti tokią intelektualiai varginančią literatūrą? Pačiam autoriui patartina nesuprasti savo kūrinio iki galo, nežinoti, ką kalba, taigi kuriant intelektualiai neprivargi – tegul vargsta skaitytojai, jei tokie intelektualūs.

* * *

Nepamirštu savo pažado parašyti apie popsą ir žanrą – temą, kurią bandžiau tyrinėti, bet, prisiskaičiusi filologinių kliedesių, vos neišsikrausčiau iš proto. Laimei, vienas sakinys mane nušvietė: viena literatė, perskaičiusi mano knygos anotaciją (skirtą paskutiniam knygos puslapiui), teigė, jog vien tai, kad romano siužetas, jo istorija yra suprantama ir įmanoma nupasakoti, liudija, jog mano knygą galima priskirti populiariajai literatūrai. Padėkojau jai, pridurdama, kad esu ne prieš populiarumą, tad belieka tik laukti sėkmingų pardavimų. Tačiau jei pardavimai bus vangūs – o, tada jau tikrai imsiu save laikyti aukštosios literatūros kūrėja. (Čia, žinoma, ironizuoju.) Turbūt po žodžiu populiarus klojama kita reikšmė – tai kūrinys, skirtas plačiajai auditorijai, lengvai suprantamas visiems (todėl potencialiai gerai perkamas).

Kai ėmiau domėtis, ką literatų žodyne reiškia terminas populiarioji literatūra, man davė pavyzdį iš žanrinės literatūros (kažkokį nepopuliarų fantastą, rašiusį Smetonos laikais). Manau, aiškiau būtų minėti žodį populiarus, kai knyga tikrai populiari (žinoma ir gerai perkama), žanrinė - kuomet parašyta tam tikruose formos rėmuose (turiu omenyje prozos žanrus: detektyvą, fantastiką, siaubą, meilės romaną, etc.), o norint pabrėžti skaitalo eskapistinį lengvumą ir tai, kad jis skirtas ne dvasinei saviugdai, ne mąstymui, o poilsiui – minėti žodį pramoginė.

Žanrinis kūrinys nebūtinai sulauks populiarumo visuose skaitytojų sluoksniuose, nors vis iškyla kokia banga – paskutinė, pvz. erotinio žanro, sužibėjusio pilkais atspalviais – bet paprastai kiekvienas žanras turi savo ištikimų mėgėjų sluoksnį arba sluoksnelį. Taipogi aukštoji literatūra gali skolintis žanro elementus ir tapti populiari dėl autoriaus (Orwello, Voneguto, Atwood fantastinės distopijos).

Atkreipus dėmesį į šiuolaikinės literatūros tendencijas (pasaulyje), galbūt paaiškėtų, jog sunkiai suprantami kūriniai retai patenka ne tik į skaitomiausiųjų, bet ir į apdovanotųjų sąrašus. Julianas Barnesas (ne tik idėjų romanų, bet ir detektyvo meistras; tiesa, pastaruosius pasirašantis slapyvardžiu), kai jo paklausė, ar gera literatūra turi būti sunkiai skaitoma, atsakė, kad ne, neturi būti. Jis pastebėjo, kad ir senoviniai, pripažinti šedevrais kūriniai yra lengvai skaitomi (tas tiesa). Smagu, nors ir keista, žinoti, jog to klausinėjama ne tik Lietuvoje.

Net nekeliu sau tokios užduoties rašyti tam, kad žmonės intelektualiai vargtų. Mano tikslas sukurti intelektualų malonumą. Mano manymu, tai sunkiau, negu parašyti protą stingdantį koaną…

* * *

Nerandu skaitytinų knygų apie Simoną Daukantą. Ir tai yra labai liūdna. Tokia tuštuma, kad gūdu ir kaukt norisi. Tas pats apie kitus autorius galvojant. Kur smagi negrožinė knyga apie Salomėją Nėrį? Apie Vincą Kudirką? Štai apie Mačernį Tapinas (vyresnysis) parašė – ir ačiū jam. Atrodo, be Tapino niekas neužsiima tokio žanro kūryba. O juk tai – svarbi kūryba. Gal net svarbesnė už aukštąją literatūrą. Galvoji apie tas neapmąstytas ir neaprašytas mūsų asmenybes ir verkti noris. Dėl tos tylos ir tuštumos. Kaip taip gali būti, kad nieko neturime? O gal psichuoju? Et. Niekam neįdomus tas Daukantas, jei ne ant banknoto. O kaip bus įdomus, jeigu apie jį nerašome suprantamai, patraukliai, populiariai? Lietuvos kultūros istorija – šitas baras merdi. Va, pripaišė kažkas komiksų „Simonas Daukantas: vargo pelė”… Patys jūs pelės! Tai buvo dvasios aristokratas!

 * * *

Gavusi vieną tekstą įvertinimui, garsiai paskaičiau kelis sakinius vyrui, o jis, jau eidamas į darbą pro duris, ėmė juoktis, kad baikit, baikit, kas šitaip gali rašyt… Jauni išsilavinę žmonės taip rašo! Be to, jau man gavus šio žmogaus laišką, to paties teksto ištrauką išspausdino „Šiaurės Atėnai”… Pajuokavau, kad reiktų parašyti redakcijai laišką: kaip man dirbti su jaunimu, jeigu jį savo „pripažinimu” tvirkinate? Mane, to žmogaus vietoje, publikacijos faktas irgi paveiktų. Nenustebau, kad, nusiuntusi pastabas, gavau arogantišką atsakymą su bandymais mane įžeisti. Na, man visai patinka ambicingas ir net šiek tiek arogantiškas jaunimas (ir pati tokia kartais esu, ar buvau). Bet yra ribos. Todėl į laišką nebeatsakiau.

O norėjau (ir galėjau) paaiškinti vienu sakiniu, patarti, kad didžiausia problema šiuo atveju yra kalbinė klausa ir ją būtina lavinti, todėl rašyti kuo aiškesniais ir trumpesniais sakiniais (dabar gi – klaikių vaizdinių kupini sakiniai per dešimt eilučių; neturint klausos!). Atrėžė man, kad būtų neramu, jeigu laiškų kalba sutaptų su kūrinių kalba. Norisi atsakyti, kad tikrai būtų neramu, ypač jei laiškų kalba taptų tokia pat manieringa ir nesuprantama, kaip ir kūrinių kalba – tuomet būčiau tikra, kad susirašinėju su bepročiu. (Tam, kad įsitikinčiau, kad „kitame laido gale” ne beprotis, net paprašiau papasakoti apie save. Pasakojo sklandžiai ir suprantamai, jokio liguistumo, kurio buvo apstu kūrybiškame tekste.)

Jaunimas nori rašyti aukštąją literatūrą… Gražu. Bet negražu, kai neadekvačiai suvokiamas nuosavas talentas ir į aukštąjį stilių puolama iškart, literatūroje dar, kaip sakoma, kojų neapšilus. Trūksta apsiskaitymo, literatūrinio skonio ir net, kaip minėjau, kalbinės klausos. Įsižeidė dėl mano pasakymo „literatūrinis košmaras” – turėjau nujausti, kad ne visiems tai gali skambėti juokingai… Mano kaltės tame, kad įsižeidė, tikrai yra. Kita vertus, „literatūrinis košmaras” – tikrai švelnus pasakymas apie tai, ką radau tekste. O dar bandžiau komentuoti, bandžiau ir gerų vietų rasti – ir netgi radau (tris)! Kartais rodosi, kad ir grafomanija – per švelnus žodis.

Skaitant tokius imi norėti, kad kas nors juos atgrasintų nuo rašymo apskritai. Nes dar niekam neatsitiko nieko bloga dėl to, kad nustojo rašyti (ir brukti savo tekstus kitiems, kad skaitytų). Tuo tarpu, kai tokie gabūs žodžio meistrai, kaip Christopheris Hitchensas, prisipažįsta, kad negali kurti literatūros ir užsiima publicistika, lietuvių literatūros (ir prastų vertimų) dirvonuose subrendę diegeliai įžūliai imasi aukštojo meno. Ne, man negaila grafomanų. Ir neketinu jiems meluoti. Vakar visą dieną kankino vidiniai monologai, susiję su tuo susirašinėjimu, daugiau nebenoriu. Norisi vėl susigūžti ir pačiai mokytis rašyti toliau. Tai visai teisinga kryptis – į vidų, į tylą ir vienatvę. Ko aš galiu kitus išmokyti? Daugiau egoizmo nepakenks. (Egoizmas: reikalauti tik iš savęs.)

* * *

Pasirodo, Aristotelis yra pasakęs apie metaforą, kad tai yra intelekto [intelligence] ženklas ir kad kurti metaforų neišmoksi. Kad ir kaip norėtųsi tikėti, kad viską galima išmokti, reiktų pažvelgti į Aristotelio teiginį atidžiau: ar įmanoma išmokti intelekto, tapti intelektualiu? Tai reikalauja daug atkaklumo ir… kažkiek pradinio kapitalo, ar ne? Kas būtų tas pradinis kapitalas – gal gebėjimas mąstyti abstrakčiai, gebėjimas apibendrinti žinias? Bet ar tai ir nėra dalykai, reikalaujantys intelekto?

Bandau įsivaizduoti kvailį, kuris atkakliai mokosi, siekdamas tapti intelektualu. Sartre’o „Šleikštulyje” tai būtų iškrypėlis personažas Savamokslis. Dar neteko matyti sėkmės varianto. Įtariu, kad mokytis kurti metaforą be intelekto yra beviltiška. Taigi, pastebėjus, kad žmogus nesusitvarko su metafora (ir gal net neatpažįsta, neįskaito jos), galima ramiai atidėti atvejį į beviltiškų stalčių. Arba ne mokyti kurti metaforas (nors galima bandyti išmokyti perskaityti, bent jau atpažinti jas), o skatinti šiaip mokytis, šviestis. Tapti išsilavinusiu idiotu, bet jau ne ignoramusu. (Anglofonai vartoja žodį ignoramus (an ignorant or stupid person). Lotynų kalboje šis žodis reiškia „mes nežinome”, bet tiksliau būtų „mes ignoruojame” arba kitaip „mes nežinome ir nenorime žinoti”.) Nesu priešiškai nusiteikusi prieš idiotus, kai tai tiesiog naivūs žmonės. Bet tokie atvejai – reti.

* * *

Neseniai perskaičiau apie rašytojus, kažką apie „rašytojo gyvenimą”. Aiškiai pajutau, kad yra tam tikras žmonių ratas, žmonių, kurie vadinami (ir vadina save) rašytojais. Dar daugiau – jie jaučiasi esą rašytojai. Jie yra rašytojai. Kaip sakė Oscaras Wilde’as – tai jų laimė, tai ir jų bėda. Tapti savo profesijos persona yra siaubinga. Aš nesu rašytoja, nors leidžiu save taip vadinti ir pati taip pasivadinu. Bet tai tik žodis, tuščias žodis man. Etiketė, leidžianti mane priskirti tam tikram ratui žmonių. Tačiau nesijaučiu esanti to rato dalimi. Gal tas ratas yra… Gal jis tik socialine prasme egzistuoja? Mano vidaus tai negali suvaržyti. Viduje aš esu aš. Sandra Bernotaitė – pirmas vardas man duotas mano tėvų, kurie patys man yra duotybė, o antras vardas – pavardė – ženklina tąją duotybę, tai mano kilmė. Kartais taip stipriai norisi išsiveržti iš bet kokių ratų. Neleisti prilipti jokiai etiketei. Nebūti nei aktore, nei rašytoja, nei bedarbe, nei namų šeimininke. Nebūti net žmona. Neseniai vyras atsisuko į mane, vairuodama mašiną, ir pasakė: „Vyras ir žmona… keisti žodžiai”. Tikrai keisti! Nes mes esame vyras ir žmona tik kitiems, ne sau patiems. Viliuosi, kad niekada netapsime vienas kitam mamuku ir tėtuku (brrrr….).

* * *

Koks esi rašytojas priklauso nuo to, kaip moki valdyti metaforą. Metafora (angliškame žodyne) – kalbos figūra, kurioje žodis ar frazė pritaikoma objektui (daiktui, reiškiniui) ar veiksmui, kuriam tai tiesiogiai netinka (kurio tai tiesiogiai nenusako). Perkeltinė prasmė, vadinasi. Vienas dalykas atstovauja kitą simboliškai, kaip abstrakcija. Sugebėjimas kalbėti metaforomis atitinka sugebėjimą abstrahuoti – apibendrinti, suvokti abstrakčiai, bendrai, schematizuoti, ištraukti esmę, karkasą, apibrėžti struktūrą. Atpažinti, permainyti ir pateikti tą patį dalyką, kaip atpažįstamą kitoje formoje.

Vien tik žaisti vaizduote, suteikti vienam daiktui kuo keistesnę, labiau atsietą formą ar savybes, dar nereiškia, kad metafora veikia, turi prasmę, reikšmę, o metaforizuotas tekstas – meninę vertę. Metafora yra toks stiprus dalykas, kad nesuvokiančiam jos galios ji gali atrodyti tik žodžių žaidimas, teksto prisodrinimas vaizdiniais – deja, savaime tokie dalykai nėra vertingi. Metafora yra vertinga ir būtina tik tuomet ir ten, kur ji veikia, kur ji atstovauja kažką.

Originali metafora – paties autoriaus suvokimas, permainytas ir pateiktas taip, kad tas suvokimas tampa geriau, stipriau, giliau suvokiamas priėmėjo – literatūros atveju – skaitytojo. Jei nesijauti stiprus kurdamas metaforas, nelabai savimi pasitiki, nelabai pats supranti, ką reiškia tavo metafora (ir galbūt tikiesi, kad už tave supras skaitytojas ar kritikas), visada geriau jos atsisakyti. Palyginimai (similės), įvairūs pagražinimai (tropai) praturtina tekstą tik tuo atveju, kai vartojami saikingai. Tai prieskoniai, kurių padauginus, patiekalas tampa nevalgomas.

Tropas irgi turi labai aiškią paskirtį tekste: sužadinti skaitytojo vaizduotę, perteikti nuotaiką, atmosferą. Tačiau jis nėra vienintelė ir tikrai ne svarbiausia vaizduotės žadinimo priemonė – tik pagalbinė, antrinė. Tekstas, kuriame į akį pirmiausia krenta pagražinimai, o ne skaitant iškylantys gražūs vaizdiniai (didelis skirtumas – matyti ornamentų gausą ar matyti ornamentuotą visumą), atrodo manieringas, perkrautas, nesuvaldytas, dažnai netgi sunkiai skaitomas.

Neverta pernelyg sureikšminti savo vaizduotės galių. Daug vertesnis yra gebėjimas sužadinti skaitytojo vaizduotės galias kuo paprastesnėmis ir kuo labiau užslėptomis, plika akimi nematomomis priemonėmis. Tikrai meistriškas tekstas mus labiausiai žavi tuo, kad nujaučiame kūrėjo gebėjimus, matome gerą, kruopštų atlikimą, esame emociškai veikiami teksto visumos ir esame apimti nuostabos dėl to, jog nematome ir nenumanome, kaip tai padaryta – kaip pasiekta tokia puiki formos ir turinio vienuma. Pamėgdžioti to neįmanoma – kiekvienas turi nueiti savo ilgą kelią nuo nemokšiškos pradžios iki didžios meistrystės.

 * * *

Kai miegu dieną, kartais skaitau knygą arba rašau – t.y. sapnuoju, kad skaitau ar rašau. Labai įdomu, nes tai daro mano pasąmonė, ar ne? Judina kažkurį smegenų „raumenį”, kuris ir būdraujant įprato dirbti. Tekstai atrodo sklandūs ir įdomūs, norisi juos prabudus atsiminti ir užrašyti.

Pastaruoju metu dienomis sapnuoju itin įdomų dalyką: kad matau atmerktomis akimis. Iš tiesų būnu užsimerkusi, snaudžiu, bet man atrodo, kad esu atsimerkusi ir žiūriu priešais save. Aiškiai matau patalpą, kurioje miegu (tai lyg ir ta pati patalpa, kurioje tikrai miegu), tačiau žiūriu į viską taip, tarsi būčiau po vandeniu: nejudindama akių, aprėpdama viską žvilgsniu, galbūt aprėpdama netgi daugiau, negu žvilgsniu įmanoma. Įsivaizduočiau, kad taip gali matyti tie, kurie prabudę pasakoja apie out of body patirtį. Tai va, man taip jau yra atsitikę keletą kartų. Iš pradžių nesureikšminau, ilgai apie tai negalvojau, bet kai ėmė kartotis (jau kokius tris kartus), susimąsčiau: kas tai? Kaip ten bebūtų, įdomus pojūtis.

Šituos pojūčius man priminė fantastinės knygos pasakojimas. Dabar skaitau „The Fifth Head of Cerberus” (Gene Wolfe). Fantastika neturi daug bendra su tikrove. Lyg ir. Tačiau šioje knygoje kalbama apie pasąmonę, apie sapnus, o dvynių planetų tikrovė aprašoma taip ryškiai, kad tai sukelia prisiminimus apie mano tikrus potyrius. Tam tikra prasme ši fantastinė knyga yra labai realistinė. (Wolfe: fantastinės knygos yra šiek tiek nuoširdesnės už visą kitą fikciją – nežanrinę grožinę literatūrą.) Pavyzdys, kaip galima per tam tikrą žanrą (o šiuo atveju žanras tai – tam tikras pasakojimo formatas, žaidimo taisyklės) atskleisti daug daugiau, negu per realistinį kūrinį. O kiek realistinių yra visiškos autoriaus klejonės, pasąmonės šiukšlių kratiniai (ypač lietuvių autorių atveju). (Albee: tos jūsų realistinės pjesės yra absurdiškos, o mano absurdas ir yra realybė.) Taip ir šis fantastinis romanas yra aktualesnis man už, nežinau, net Dostojevskį ir Tolstojų (kurių štai ir neskaitau, niekaip netraukia).

Skaitydama „Cerberį”, sėdėjau kitos planetos teatre tą naktį, kai virš medžių ar pastatų ėmė kilti Saint Anne planeta – išraižyta upių, įsupta vandenynų, uraganų sūkuriai šen bei ten… Didelė tokia, per trečdalį dangaus. Aš ten buvau! O kai rašo apie aborigenus („abos”), tai negaliu negalvoti apie Australijos aborigenus (berods, autorius susiejo juos sąmoningai). Liko dar trisdešimt puslapių iki knygos pabaigos, norisi nepaliaujant, bet kuo lėčiau, skaityti iki galo. Parašyta fragmentais (trys apysakos), bet taip meistriškai susegta… Neveltui pirminė autoriaus profesija – inžinierius.

* * *

Perskaičiau Gene Wolfe knygą – apsalimas. Kokie malonūs vaikystės prisiminimai – skendėti fantastinėje knygoje. Bet šįkart toji fantastika itin atliepia mano tikrovę. Jaučiuosi gyvenanti kitoje planetoje. Tokioje, kur saulė yra žudikė, o visi gyventojai išlenda naktį. Kai pirmadienio panakčiais apsipirkinėjom Woolworth’s, pardavėja paklausė, ar lauke vis dar karšta. Atsakiau: „Tropikai!” Ji nusijuokė.

Tai va, dabar, kai rašau, dar tik pusė aštuonių ryto. Šeštą ryto kieme (ir miegamajame turbūt) buvo trisdešimt vienas laipsnis. Dabar turėtų būti dvidešimt septyni, temperatūra krenta, nes danguje debesiukai ir saulė pro juos dar nekepina. Atvėriau kuo daugiau langų ir laukiu oro judesių. Jokio vėjelio. Šiaip jau, kieme ir prie atviro lango labai gera. Šiandien kieme bus tik (!) trisdešimt aštuoni, tad namie stengsiuos išlaikyti bent dešimt laipsnių žemesnę temperatūrą. Bet dvidešimt aštuoni… Tai reiškia, kad stengsiuos judėti mažai. Galvoju, reikėjo šiandien pabėgioti (vyras dabar bėgioja netoli savo darbo), bet tuomet reikėtų uždaryti namų langus ir duris? Geriau pasaugosiu namus. Pabėgiosiu savaitgalį. (Karščio banga truks tik penkias darbo dienas, tarsi suderinta su kalendoriumi.)

Vakar laistydama (dešimtą vakaro) galvojau: mat kaip, kai tokios gamtos sąlygos, galvoje viskas aišku – reikia išgyventi. Tampi valstiečiu, imi rūpintis ūkiu. Jokio tingulio kaip nebūta. Tik proto tingulys, bet dėl jo neskauda. Eini ir darai kažką. Atjaučiu tuos, kuriems taip darosi visą gyvenimą.

* * *

Paskutinis Čiurlionio laiškas almanache „Metai”. Spausdinamas Arvydo Juozaičio iniciatyva. Pernai (ar užpernai?) Juozaitis parašė įžanginį straipsnį tame pačiame almanache – išliejo savo versiją apie tai, kad Čiurlionis neva baigė gyvenimą savižudybe. Tokia versija sukėlė šiokį tokį neramumą (nepamenu iš ko tai pajutau – galbūt kažkas atsakė straipsniu? Lansbergis?). Dabar gi va – laiškas.

Juozaičio įžangoje – intriga: „Paskutinieji M. K. Čiurlionio metai, praleisti Pustelnike, šaukte šaukiasi teisingumo. Kaip juos nugyveno genijus? Kiek toje baisioje tyloje buvo ligos, kiek tariamos ligos, kiek prievartinio „gydymo“?”

Dar užsimenama, kad iš M.K.Č. laiškų sudarytoje 2011-ųjų metų knygoje paskelbtos tik ištraukos iš paskutiniojo laiško, su vienaprasmiu komentaru (labai įdomu būtų sužinoti tą prasmę – bet tektų rasti tą knygą).

Paskutinysis laiškas prasideda taip: „Brangiausieji Tėveliai. / Pirmuose savo laiško žodžiuose sakau Garbė Jėzui Kristui, kuris ką tik užgimė. Tikiuosi, kad atsakysite Per amžių amžius amen, visi kaip vienas Čiurlionių Šeima. Senas jaunas Didelis mažas liesas riebus trumpas storas plonas gležnas silpnas, stiprus ligotas paliegęs, kurčias aklas nebylys, kvailas protingas išmintingas, durnius mažakalbis ir plepus, išvaizdus ir bjaurus, gražus ir šlykštus, kvepiantis ir smirdintis, skylėtas ir sulopytas, [suvytęs (?)] ir išdžiūvęs, sąmojingas ir nerangus kelmas, vienu žodžiu, visos sielos, garbinančios Viešpatį Dievą ir gimusios, paleistos bet kokiu būdu iš kūno. Visi taip [sakote], o aš savo laiško pokalbį tęsiu toliau ir taip sakau. (…)” (iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda)

Toliau vis baisiau, darosi nejauku ir tikrai nejuokinga: „Apverskime karvę [uodega į viršų] ir pažiūrėkime, kas tenai matosi. Taigi visų pirma mus nustebina, kas yra po uodega. Nieko įdomaus, o vis dėlto geras dalykas. Tad pašnekėkime tik dar truputį.” Jaučiasi, kad Čiurlionis bando juokauti, t.y. jam gali atrodyti, kad jis juokauja. Bet taip juokauja, kaip sapnuojantis ar karščiuojantis žmogus kliedi. Kyla paprastas klausimas: kokia tai buvo diagnozė? Kas ten apie prievartinį gydymą? Nuo ko? Kodėl tiek miglos net ir toje Juozaičio įžangoje?

Jei tai šizofrenija, tai kodėl reikia visiems skaityti ligos paveikto žmogaus kliedesius? Aš patikėčiau, kad jam buvo šizofrenija ir be įrodymų. Ar reikia šizofrenijos, kad žmogus nusižudytų? Juk ne tik psichinę negalią turintys žmonės žudosi. Ar ieškomas pateisinimas savižudybei? Pagrindas, priežastis? Man taip vėl ėmė trūkti intelektualaus, sulabansuoto žmogaus, kuris pasidomėtų Čiurlioniu, o paskui mums papasakotų. Paprastai – nei dievindamas šį genijų, nei žemindamas. Genijaus pavadinimas trukdo žiūrėti į kūrėją kaip į tragiško likimo žmogų. Dievinimas trukdo kalbėti iš sveiko proto pozicijos. Kiek daug garsiausių pasaulio žmonių ir psichine liga sirgo, ir nuo savo rankos mirė (štai Van Goghas), o tai niekaip nepaveikia jų kūrinių kokybės ir vertinimo. Ar bijoma, kad Čiurlionio kūrybą tai nuvertins?

Sunku pasitikėti lietuvių autoriaus parašyta (ar sudaryta) knyga. Bet Čiurlionis man labai įdomus. Dar ir dėl to, kad neseniai pastebėjau, jog kai atliekami jo kūriniai, visuomet man pasigirsta, kad vienas kitas fortepijono klavišas būna išsiderinęs. Įdomu, ar tai neprižiūrėti instrumentai, ar pati muzika sukuria tokį įspūdį? Būtų poetiška pasakyti, kad kalta muzika – išprotėjusio genijaus išprotėjusios natos.

Mano empatija: sakoma, negali užjausti ir suprasti to, ko pats neturi viduje. Čiurlionio beprotybės siaubą – ir raidžių ar natų nepaklusimą, o gal paklusimą vienai savavališkai tavo esybės daliai – kuo puikiausiai užjaučiu.

Tagged: Aristotelis, Gene Wolfe, Jean-Paul Sartre, metafora, Oscar Wilde, pasąmonė, populiarioji literatūra, Simonas Daukantas, Čiurlionis

Knyga kaip (metų) poelgis

Rusų kino režisierius Andrejus Tarkovskis viename interviu pasakė, kad kinas jam yra ne tik kūryba, tai – jo gyvenimas. Todėl, taip išeina, kad kiekvienas filmas yra poelgis.

Mano 2013-ųjų metų poelgis – romanas „Katė, kurios reikėjo“. Atlikti jį nebuvo lengva nei fiziškai, nei psichiškai. Pamenu vieną savaitę, kai buvau smegusi neviltin, maniau, kad nesugebėsiu užbaigti to, ką pradėjau, – ir tai ne apie rašymą, o apie leidybą… Tačiau buvo aišku, kad neturiu kito pasirinkimo – ši knyga tiesiog yra mano gyvenimo dalis. Nebūti jos negali, nes esu aš. Laimei, esu ne viena.

Taip prisiminsiu šiuos metus – tai „Katės…“ metai. Kieno bus ateinantys metai? Galbūt – to romano, kurio eskizą šiomis dienomis skaito mano vyras.

Ne, nebūtinai kiekvienas rašytojas (ar bet kurios meno šakos kūrėjas) išgyvena savo kūrinius kaip poelgius. Po paskutiniojo savo filmo Tarkovskis pasakė savo žmonai, kad reikia keisti metodą, pakaks žaisti su likimu. Mat jo kūryba buvo taip tampriai susijusi su gyvenimu, kad tai, kas įvykdavo jo filmuose, anksčiau ar vėliau išsipildydavo tikrovėje. Deja, išsipildė ir paskutiniojo filmo apokalipsė (turiu omenyje „Aukojimą“), ir priešpaskutiniojo filmo nuosprendis: poeto mirtis ne savo žemėje („Nostalgija“).  Taigi kurti reikia – bandyti – atsakingai. Nujausti, jog taip keiti (kuri) savo paties likimą. O kaip gi kitaip?

Šiais metais su manimi susisiekė keletas žmonių, kuriems reikėjo skaitytojo, rašančiojo skaitytojo, nuomonės. Ačiū jiems, nes priminė dalykus, kurie man jau nebe tokie aktualūs, todėl juos primiršau. Pavyzdžiui, jau negalvoju apie tai, kaip prisistatyti: sakau, kad esu rašytoja, o jei klausia apie išsilavinimą – aktorė. Man tie pavadinimai neturi didelės reikšmės, tačiau tai juk visuomenei suprantamos etiketės, padedančios orientuotis. Tik tiek, jeigu pats jų nesureikšmini. Visgi pripažinti sau, kad esi rašytojas, kad dirbi rašytojo darbą, pasirodo, didelis žingsnis. Ypač jei atėjai į šį darbą iš kitos sferos. Svarbu yra savęs klausti ir koks esu rašytojas? Kas man yra rašymas? Kas man yra knygos apskritai? Atsakymai kinta su klausiančiojo amžiumi ir patirtimi.

Ačiū, kad bendraudami su manimi keitėtės patys ir keitėte mane. Nekantriai laukiu kitų susitikimų, kitų pokalbių, kitų poelgių. Artėjant Naujiesiems metams – tai simbolinei, orientacinei metų ribai – linkiu smalsumo, šviesos ir sveikos neramybės… Rašykite!

~ Sandra

P.S.: Nuotrauką radau čia (nuoroda) – ji yra paties Tarkovskio daryta polaroidine kamera.

Tagged: Andrejus Tarkovskis, fotografija, Katė, kinas

Japoniškas dildo

Į moterų kivirčo sceną, kurioje susitiks būsimą meilužę (ir savo žudikę), pagrindinis veikėjas įeina su nuoga (be lapų) medelio šaka ant peties. Ant šakos kabo raudonas popierinis žibintas. Ant vyro veido – balta kaukė. Lapino kaukė. (Lapės simbolika japonų kultūroje? Kitsune (jap. lapė) – magiškas gyvūnas, gebantis įgauti žmogaus pavidalą, užburti. Darantis bloga. Kinijoje lapė neatsiejama nuo seksualumo. Nerealus japonų režisieriaus Akira Kurosawa filmas „Dreams”, kur vaikas stebi lapių vestuvių procesiją (nuoroda), turbūt yra toks japoniškas posakis: kai lyja, lapės kelias vestuves…) Vėliau filme pasirodo paukščio simbolis (radau jį ir viename kinų filme, tai buvo nešvanki dainelė) – molinis paukščio formos dildo.

* * *

Bananas kaip erotinis simbolis. Woolworth’s maisto parduotuvėje prie bananų lentynos į mane kreipiasi varganai apsirengęs diedukas su bananu rankose (paėmęs jį iš statinaitės su užrašu „Pick me! I am single :)”). Murzinų spalvų languoti marškiniai, pilkas švarkelis, įraudęs veidas, baseto akys, papilkėję dantys. Jis klausia manęs, ar žinau apie bananą. Ką konkrečiai? Anekdotą. Pradeda pasakoti: „Dvi beždžionės valgo po bananą. Viena sako kitai: Kvaila tu, kam valgai nenusilupusi? O kita atsako: Aš kaip tik gudresnė už tave – man nereikia nusilupti, kad sužinočiau, jog viduje bananas!” Bandžiau suprasti pagrindinę mintį ir todėl buvo sunku juoktis. Nemalonu juoktis iš mandagumo… Norėdama išsisukti iš padėties, parodžiau diedukui į tą linksmą užrašą ant bananų statinaitės. Ar pastebėjote, kad čia užrašyta „Aš vienišius!” Diedukas man merkdamas akį: „Aš irgi vienišius!” Čia būtų tikęs australiškas „Good on you!” Bet nieko neatsakiau, tik nusistūmiau vežimėlį prie porų skyriaus (tokios daržovės: porai). Dairiausi, kur vaikšto mano vyras. Vėliau jam papasakojau ir pasakiau, kad gal reiktų susigrąžinti vestuvinį žiedą ant rankos (kurį laiką nenešioju). Kita vertus, smagu pastebėti, kad mane ėmė kabinti rimti vyrai – subrendę ir patyrę – gal net Antrojo pasaulinio karo baisumus. Perėjau į kitą lygą.

* * *

„…Rašytoja neturi rašyti. Ji turi įsivaizduoti, kad privalo.” Perskaičiau iki galo Susan Sontag dienoraščius (1964 – 1980 metų). Kaip dažnai ją apimdavo rašymo krizė. „Sutrikę nervai. Apie rašymą. (Ir apie gyvenimą, bet tiek to.) Jei negaliu rašyti dėl to, kad bijau būti prasta rašytoja, tai privalau būti prasta rašytoja. Bent jau rašysiu. Tuomet kas nors atsitiks. Visada atsitinka. Privalau rašyti kasdien. Bet ką. Viską. Visuomet su savimi nešiotis užrašų knygelę, etc. Skaitau prastus atsiliepimus apie save. Noriu nusileisti į dugną – į tą sutrikusių nervų dugną.” O kartais, norėdama stumtelėti darbą iki galo, ji rašydavo paromis – tai įmanoma tik vartojant narkotikus (ir ji vartodavo). Buvo įdomu skaityti savo gimimo metų užrašus (1975), nors to laikotarpio, kaip tyčia, buvo trumpesni. Galvoju, reiktų rasti daugiau tekstų apie tą laiką. Laiką prieš mano gimimą. Koks pasaulis mane priėmė? Jis buvo stulbinantis. Kaip ir dendis Sebastian Horsley (amžiną atilsį), galėčiau pasakyti: „I was so appalled I coudn’t talk for two years” (dvejus metus nekalbėjau, nes buvau toks pasibaisėjęs). Kai gimiau, jau buvo nufilmuotas Oshimos filmas „Jausmų imperija” („Ai no Korida”), kurį Sontag įsirašė į žiūrimų filmų sąrašą. Labai įdomu skaityti tuos ilgus filmų sąrašus. Kai ką esu mačiusi. Kai kas neišlaikė laiko išbandymo. Bet dauguma išlaikė, tik reikia geriau paieškoti tų filmų – jie jau istorija. Tiesiog stulbina įsivaizdavimas, kad Sontag gyveno tais laikais, kai visa ta kino istorija vyko kino teatruose – tie filmai buvo premjeriniai, jų genialumą ar prastumą dar tik reikėjo atpažinti. Įvertinti ir paskelbti. Įrašyti į sąrašus. Sontag irgi mąstė apie kitą laiką: „1999 m. gruodžio 31-oji. Norėčiau ten būti. Tai bus vienas didžiausių kičo momentų pasaulio istorijoje.” (Aš ten buvau. Sontag irgi ten buvo. Galėjo patikrinti savo spėjimą.)

* * *

Kaip sulaužyti visuomenės tabu filmo pagalba? Sukurti tokį filmą, iš kurio išėmus atviras ir tikroviškas sekso scenas (aktoriai tai daro!), neliktų nė minutės kadrų. Filmas verčia galvoti apie seksą tiesiogiai. Matyti tiesiogiai (vienas klierikas po peržiūros sušuko, kad per pirmas dešimt minučių pamatė tiek, kiek nėra matęs per visą savo gyvenimą!). Režisierius teisme gynėsi, sakydamas, kad jo filme nėra pavaizduota nieko nešvankaus (obscene), nes nešvanku yra tai, kas slepiama, o jeigu galime laisvai matyti tuos dalykus, tai jie jau nėra nešvankūs ir to negalime vadinti tabu. (Režisierius bylą laimėjo. Klausimas: kas jį padavė į teismą?)

Sekso scenos tokios išmoningos ir tokios jaudinančios, tikra juslių imperija. Imperija ir jos ženklai – vaikiukai gatvėje vėliavos galu bakšto miegančio valkatos penį. O, ta raudona dėmė baltame fone. Vėliau vyras (Kichizo) eina į priešingą pusę nuo žygiuojančios japonų armijos (1936-ieji, tuoj prasidės karas) – kodėl jis ne su kitais vyrais? O gal jis jau yra su kitais? Gal moteris (Sada) ir yra Japonija, pavydi imperija, nepaliekanti pasirinkimo, laikantį už penio dieną ir naktį, siurbianti jo sėklą, valganti jo gaktaplaukius ir trokštanti jo kraujo? Iš pradžių jaudinę sekso vaizdai po pusvalandžio nenutrūkstamo erotinio karščio ima darytis skausmingi. Nebesinori susitapatinti su veikėjais, užsiimančiais seksu be perstojo. Peržengiama realių galimybių riba: kiek naktų išgyventume nesibaigiantį aktą? Vyras ruošiasi mirčiai (ji: „pažadėk man, kad tapsi skeletas”). Tarp veikėjų nėra jokio kito artumo, ta prasme, dvasinio. Apie savo motinų (!) mirtis jiedu vienas kitam pasisako beveik pabaigoje, kai Sada liepia jam santykiauti su sena geiša („jaučiuosi taip, tarsi gulėčiau ant savo motinos lavono”), kuri patirdama orgazmą apsišlapina. Maždaug toje scenoje, o gal kiek anksčiau, jokio erotinio susijaudinimo iš ekrano atjausti nebegaliu – vyksta atsitraukimas (alienation) – kada buvo peržengta beprotystės riba? Žiūrėti tampa sunku, skausminga. Vaizdai netgi dar atviresni, tačiau tai darosi nepakeliama. Moteris tapo beprote, tačiau ir vyras jai pritaria – kokios jo ir kokios jos beprotystės priežastys? Be abejo, jos politinės, o ne psichologinės. Filmas realybės dimensijoje laužo fikciją apie nešvankumą (visiškai tikėtina, kad ekshibicionizmas, masturbacija ir visuotinės orgijos vyko ir tais laikais, ir dabar, ir visur, ne tik Japonijoje), o fikcijos dimensijoje kalba apie realų totalitarizmą – šitą tai jau sunkiau praryti, nes jis realybėje įvilktas į dar daugiau apsauginių sluoksnių. Mes nepateisiname sekso, bet pateisiname imperiją, nors ji ir totalus seksas daro tą patį – kastruoja. (Aktorių likimai po filmo: vyras tapo populiariu Japonijos televizijoje, o moteris buvo pasmerkta ir turėjo palikti šalį…)

* * *

Esmė ta, kad niekas neliepia man vartoti. Esame laisvi rinktis vartoti arba nevartoti. Vis daugiau žmonių renkasi kitokį gyvenimo būdą (tuo tarpu dar daugiau žmonių net nepažįsta konsumerizmo). Galbūt tie žmonės savyje suderins konsumerizmą ir ekologiją. Gerbiu juos už tai, kad jie praktiškai tai bando padaryti. Štai aš irgi sumažinau savo vartojimą, ir toliau ketinu mažinti. Nukirtau cirkuliaciją uždarbis-išlaidavimas. Stipriausiai kirtau per grožio industrijas. Tačiau nežadu atsisakyti mokslinių atradimų naudos ir buitinių patogumų. Kurie iš jų yra būtini, o kurie – prašmatnumas, perteklius? Teks spręsti pačiai. Tai štai ko norėčiau paklausti (pa)mokslininkų: ko įmanoma atsisakyti ir kas yra būtina? Kaip išnerti iš tos konsumerizmo karuselės? Kodėl atsitiko taip, kaip atsitiko? Tikrai ne todėl, kad pokaryje visi buvo dvasingi ir gilinosi į ryšį (čia replika seneliui Zygmuntui Baumannui), o paskui vaikai tiesiog pasiuto, išsirengė nuogi ir apsirūkę ėmė voliotis vudstokuose. Norėčiau etikų raštuose rasti bent jau versijų, pamąstymų, variantų. Kol kas jų neaptikau. Tik diagnozės ir gąsdinimai pasaulio pabaiga (kaip krikščioniška!), jokių priemonių gydymui. Galbūt mums padėtų dėmesys bendruomenei, pripažįstama žmogiškosios laimės esmė (tikrai ne pinigai, ne BVP), o labiausiai – šešėlinės žmogaus psichikos pusės pažinimas? Jos tyrinėjimai, žinių apie ją sklaida. Galbūt manoma, kad žmonės bijo tos pusės? Ji išstumta iš kolektyvinės sąmonės, iš visuomenės diskurso. Pasiekia žiūrovą per kriminalines kronikas. Pasiekia ir veikia – dar ir kaip! Ir galbūt netgi valdo – jei ne sukeldama norą žudyti ką nors, tai bent jau žudytis pačiam. O tai yra depresyvu. Depresiją padeda gydyti apsipirkinėjimas… (Turbūt taip kalbu todėl, kad netikiu į masinius žmonijos išsigelbėjimus ar nuosmukius. Gelbėkimės po vieną!)

* * *

Rašyme dažnai kaip ir yra kas. Temų universalumas ir kartojimasis. Originalumas neturi reikšmės. Reikšmės turi autentiškumas. Ir gera technika. Technika – visiškai privalomas dalykas. Kai skaitau lietuvių (šiuolaikinių) kūrinių analizes, tuos protingus penkiaaukščius išsireiškimus pusiau lotynų kalba, mane vimdo: juk aptariamas šlamštas amato prasme. Bandžiau skaityti daugumą tų autorių – neradau profesionalaus rašytojo, neradau tokio, kuris puikiai valdytų žodį. Tik tada jau kiltų kritikams įdomi problema: kas rašoma, ką mato autorius. Kol kas – nei kaip, nei kas. Gal su kaip atsirastų ir kas?

* * *

Tik tai, kas kyla iš vidaus, gali būti originalu. Autentika ir originalumas. Autentiškas, bet neoriginalus? Retas atvejis. Originalus, bet neautentiškas? Dar retesnis atvejis. Tačiau kūrybos procese rūpintis tereikia autentika, t.y. savimi ir iš savęs kylančiais tikrais dalykais (vaizdiniais, idėjomis, jų šaknimis). Autentika lietuviškai vadinama tikrumu, bet man kol kas tas žodis… gal dvaselių nuvalkiotas? (Šliogeris: „Kvailiai negali būti dvasingi, bet pas mus atsitiko taip, kad dvasingumo monopolį savinasi kaip tik kvailiai.” p. 159)

* * *

Praeitą savaitgalį važiavom nakvoti gamtoj ir palikom Adolfį vieną nakčiai. O išvakarėse grįžo sumuštas. Gal krito nuo tvoros ar šiaip jam į subinę nagais buvo įsikabinęs „draugas” (mat iš tiesų jis neturi draugų!) – parėjo apsiverkęs, su išpešiotu kailiu, abiem kojom šlubčiodamas… Net vyras pasakė, kad nėra matęs jo tokio sugniužusio. Tą pirmą vakarą paėmiau didelę popierinę nosinę ir nušluosčiau ašarytes (paprastai nušluostau traiškanas pirštais, bet šįkart reikėjo nosinės – tai atrodė gailiai). Užlipo ant posumo pledo ir minkė, kol jį šukavau (tuos išpeštus kuokštus reikėjo surinkti). Palikau miegoti vieną. Gerai atsimiegojo naktį iš šeštadienio į sekmadienį (kur palikau, ten ir radau – padariau gūžtą savo lovos pusėj). Jau nebešlubuoja. Vėl ieško priekabių. Net man vakar įdrėskė žaisdamas.

* * *

Jei prieš šimtą metų lietuviai vis dar lakino žalčius (kaip rašė Pulgis Andriušis), tai visai neblogai. Nes Nietzsche pareiškė (atrado faktą ir parodė), kad Dievo koncepcija mirė tik kiek daugiau nei prieš šimtą metų (pats Nietzsche mirė 1900 m.). Vadinasi, Vakaruose krikščionybė nebeturėjo autoriteto jau dar nuo seniau, gal Švietimo amžiuje (age of reason), t.y. XVII a. pab. – XVIII a. pradž. (svarbi tampa ne tradicija, o protas (reason) ir individualizmas – maištas prieš prietarus ir netoleranciją, kurios šaltinis – katalikų bažnyčia). Spinoza, Locke, Voltaire, Isaac Newton, Denis Diderot. Mokslo revoliucija: atradimai, kelionės, kolonizavimas. Tuo tarpu mūsų Donelaitis gamino barometrus ir klavesinus (!?). Immanuelis Kantas (Mažoji Lietuva) – 1724-1804 m. – buvo dešimtmečiu jaunesnis už Donelaitį, bet gyveno ir dirbo tame pačiame amžiuje, beveik toje pačioje vietoje (geografiškai – Prūsija, Karaliaučius ar netoli jo), todėl būtų įdomu palyginti jų pasaulėžiūrą. Nepamenu, kad kas nors jų pavardes minėtų greta… Donelaitis – protestantas – pamokslavo ir perfrazavo Ezopo pasakėčias. Kantas – skeptikas, agnostikas – tuo tarpu dėliojo mintis, kurios vėliau buvo pavadintos modernia filosofija („reason is the source of morality”). Galim apsišikt kniūpšti, bet Kantas neturi lietuviško kraujo (kai kas jį vadina lietuviu): tėvas vokietis, kilęs iš Škotijos (todėl tokia pavardė – nuo Cant), motina gimusi Nuremberge.

 * * *

Kodėl turėtume jausti kompleksą dėl to, kad mūsų tautiškoji tapatybė neatsiejama nuo valstiečio tapatybės? Pažiūrėkim iš toliau. Pažiūrėkim į kitų tautines tapatybes. (Beje, jos ėmė formuotis Romantizmo laikotarpiu – visai neseniai.) Kai kurių tapatybės neatsiejamos nuo pirmykščio žmogaus, nuo kanibalo (kaip Australijos aborigenų ir Zelandijos maorių), kai kurių – nuo žiaurių kolonistų (britai, prancūzai, amerikiečiai, australai), kai kurių – nuo kalinių (baltieji airių kilmės australai), kai kurių – nuo vergvaldžių rasistų (portugalai, olandai – baltieji afrikiečiai ir amerikiečiai). Kiek tautų tapatybių siejamos su miesto kultūra? Tik labai neseniai atsiradęs reiškinys ir didmiestis (prieš penkiasdešimt metų, išradus šaldytuvą, televizorių ir kiekvienam įsigijus po automobilį). Jei niekinama tauta, išgyvenusi valstiečių dėka, tai turėtų būti aukštinama tauta, išnešiota mieste? Bet kuri tauta yra tokia jau iš pašaknų moderni ir miestietiška? (Britai su maru Londono srutose? Amerikiečiai su savo patilčių mafijozais? Mitas ir blefas.) Kiek tautybių sietinos su dingusia civilizacija ar ortodoksiniu tikėjimu (indai, pakistaniečiai, tibetiečiai, arabai, žydai), o pažiūrėjus giliau dauguma sietinos su nomadais, piemenimis ir agrikultūra! Stereotipų galia – kai nesimokai istorijos, kiekvienas gali prieiti ir apspjauti. (Lietuvoje kelios vyresniųjų kartos dabar gyvena be bendrojo istorinio išsilavinimo. Ir neturi jam laiko. Trūksta gerai parašytų mokslo populiarinimo knygų, kurias būtų ir nauda, ir pramoga skaityti. Autorių, kurie keltų pasitikėjimą.)


* * *

Taip, žmonija telkiasi, keliasi į didmiesčius. Kodėl? Tai civilizuoto, kosmopolitiško žmogaus tapatybė, kuri traukia mus. Tapęs metropolio gyventoju, gali pamiršti savo foklorą, nes nusivilkęs tautinius drabužius, įsivelki į unifikuotą kostiumą, tinkantį prie veido bet kokiai rasei, bet kokiai kilmei. (Jaunos indės, vilkinčios džinsus, vis dar lydimos mamų (ar anytų), vilkinčios tautinius rūbus.) Daugiakultūriniame mieste (Melburne) kilmės istorija, tautinė tapatybė tampa svarbi tik kaip žavingas aksesuaras – kai kuriais atvejais akivaizdus, todėl apie jį paklausinėjama (ne per ilgai, kad nepasirodytum ksenofobiškas ar tiesiog neišprusęs) prie kokteilių ar barbekiu. Pernelyg įvairioje kompanijoje kalbos apie savo istoriją greit nuslopsta, nes tai nesaugi zona, kurioje nežinai kaip elgtis, kad nieko neįžeistum nei klausimais, nei veido išraiška, nei nutylėjimais.

O, kaip šlykščiai skamba Czeslawo Miloszo gente lituanus, natione polonus (kilme lietuvis, tautybe lenkas), kur lituanus – valstietis, o polonus – didikas, todėl ir gente – tinka valstiečiui, o natione – didikui. Vadinasi, kilmę tepasituri žemesnysis luomas, o tautybė – aukštuomenei? Ir toji tautybė vaizduotėje nėra susijusi su “žemąja” kilme…  Kokia laimė, kad kažkurio laikotarpiu aukštuomenės dalis priėmė savo tikrąją tautybę ir nurijo žinią apie savo valstietišką kilmę. Kodėl tai laimė? Todėl, kad šiandien pasaulis būtų jau praradęs vieną seniausių indoeuropietiškų kalbų.

Kažkas labai nemalonaus yra bandymuose prisiplakti prie kitos kultūros, ypač žeminant ir nekenčiant savosios. Čia net nepasiteisinsi išgyvenimo instinktu. Noras būti aukštesnės kilmės (tačiau kilmė – nepasirenkama!), noras apsimesti, užmaskuoti, sufalsifikuoti savo praeitį – tai negarbinga. Dar vienas geras žodis – snobiška. Kaip atsibodo tas nuolatinis niuksėjimas iš lietuvių spaudos portalų: runkeliai, kaimiečiai, „agrikultūrinis kaimas” (Užkalnio išsireiškimas, straipsnyje apie tai, kad „visi nori žinoti apie visus” kaip kaime), žagrė iš kišenės ir panašiai… Kilmė nepasirenkama. Tai – duotybė, kaip tėvai, seneliai, protėviai. Ar galima tapti aukštuomene, jei esi kilęs iš vienkiemio? Ar įmanoma per vieną savo gyvenimą? Manau, kad taip. Elgesys, darbai, o ne žodžiai ir kilmės dokumentai. Etika, o ir estetika (tikrai, tai yra viena, kaip sakė Wittgensteinas). Kai priešais stovi gražus žmogus, tampa nesvarbi jo kilmė. Gali būti gimęs kalėjime ar negyvenamoje saloje tarp kanibalų, ar – daug menkesnė blogybė – vienkiemyje, tarp kuklaus gyvenimo būdo žmonių. Jei labiausiai civilizuoti didmiesčių žmonės atsigręžia į gamtą ir tampa ekologiški, tai ar nereiktų džiaugtis dėl to, kad mes nuo tos ekologijos nelabai net ir nutolę? Ar mums reikia mėgdžioti kitus ir daryti tą lanką, kai galime likti ten, kur esame? Ir toliau lakinti žalčius. O jei priešais stovi negražus žmogus, tai jis tėra negražus – o ne kaimietis. Kaip išmokti neįžeidinėti kaimiečių? Jie nusipelnė pagarbos ir padėkos už tai, kad išliko orūs gente lituanus, natione lituanus.

* * *

Literatūrinis sąjūdis „Svetimi”, 1994 m., vienas jų manifesto sakinys: „Poetas neturi nieko bendro su savo tekstais, išskyrus tai, kad turi teisę gauti už juos autorinį atlyginimą.” Taigis taigis. Šlepikas, Gedgaudas (jau a.a.), Dainius Dirgėla, Evaldas Ignatavičius, Donatas Valančiauskas (pastarieji trys man negirdėti). Dar vienas įdomus pareiškimas: „Bet koks menininko užsiangažavimas – politikoje, religijoje ar kokioje kitoje visuomeninio gyvenimo srityje – neturėtų atsispindėti jo kūryboje. Mums gaila žuvusiųjų Persų įlankoje ir Afganistane. Tai gali būti impulsas, bet negali būti tema ir prasmė.” Kodėl ne? Na, tiek to. Negali pykt, žmonės užsibrėžė ir to laikėsi, o gal ir tebesilaiko (kas gyvas). Bet man tai atrodo tik gražus infantilumas. Neveltui ką tik Nepriklausomybė stojusi ir visi išlindo kaip viščiukai iš kiaušinio. Tai ta „svetimųjų” karta, kurie patys sau svetimi… Nežino, kad ir tas, kuris neangažuotas – atstovauja poziciją. Tų, neangažuotųjų. Negali gyventi pasaulyje ir nebūti kokioje nors politinėje pozicijoje. Negali kalbėti pasauliui ir nieko nepasakyti apie pasaulį. Arba tiesiog neketini kalbėti apie pasaulį, o tauziji niekus, tikėdamas(is), jog tai metafizinė elektra, pereinanti per tave iš aukščiau. Tai irgi užsiangažavimas, tik religinis. Blemba, apie ką rašyti išvis? Reikia paskaityti, kaip jiems sekėsi… „Poezija nevaizduoja Gyvenimo, nes Gyvenimas – nėra Poezija.” A, laimei, manifestas užbaigiamas saviguoda: „Užmarštis – taip pat pripažinimo ženklas.” Fantastiška! // Paskaitinėjau darbus – prasta, vaikiška. Greit iniciatyva išsikvėpė. Kai kas ilgam nutilo.

* * *

Pavargau nuo ironijos šiuolaikiniame šokyje. Apskritai mene. Ypač jeigu ironija tampa savitiksle, ties ja viskas prasideda ir baigiasi. // Dėl ironijos mano romane: ten bus virš-ironija, super-ironija.

* * *

Šliogeriui pasakyčiau: mūsų namuose kitoks kosmosas – berniukai žaidžia su technika, mergaitės skaito Šliogerį… Taip mes leidžiam šeštadienį, nuo pat šešių ryto. // Skaičiau jo „Bulvės metafiziką” su pieštuku rankoje – ir man pavyko perskaityti iki galo (tokį netiesioginį patarimą radau Leonido Donskio straipsnyje – jis davė Šliogerio išverstą į anglų knygą kolegai filosofui, kuris per kelias valandas perskaitė, paraštėse pieštuku prirašęs komentarų – matyt tai geriausias būdas skaityti filosofinius tekstus). Temos kartojasi, mintys ima dėliotis į vieną paveikslą, kadangi stokoju filosofinio išsilavinimo, negaliu susekti visų nuorodų į kitų filosofų darbus, bet įtariu, kad jų yra daug. Labiausiai mane domino šliogerizmas kaip literatūrinis reiškinys, jo beletristika, leksikonas, jo naujadarai ir keiksmadarai (gal tai viena svarbiausių filosofijos paskirčių – kurti žargoną, naujas lentynas kolektyvinei sąmonei). Tuomet už teksto išryškėja ne tik autoriaus pasaulėžiūra ir pasaulėstova (Weltanschauung), bet ir veidas – kaukė. Susiradau Šliogerio fotoportretą. Kaip fizionomistė mėgėja atradau panašumų ar patvirtinimų savo įtarimams: Šliogerio kaukėje matyti puikybė, panieka, žvilgsnis iš aukšto, pagiežos šešėlis, o greta primato bruožų (juk vyro veidas) praspįsta… glebus moteriškumas (čia kaip yin, rytietiškas elementas, kurio taip nekenčia apkalbamasis). O moteriškumas tai man tiesiog tapo raktu į Šliogerio personažą! „Grynasis moteriškumas” (man tai neturi neigiamo krūvio): tamsa, šaltis, minkštumas, inercija, pasyvumas, negatyvumas. Net tas Šliogerio tekstų fragmentiškumas, atsisakymas išvesti vieną stiprią, akumuliuotą minties liniją. Ta jo agresija (ar tik isterija), budinanti skaitytojos viduje atsakomąją agresiją (arba isterišką juoką). Jis tiesiog apsėstas Didžiosios (Tamsiosios) Motinos archetipo! Gimdos ilgesys. Moterys minimos greta kitų pražūtingų juslinių dalykų, kuriais mėgaujasi vyrai: “Valgydami, uosdami, lytėdami, spoksodami, būdami moteryje, susiliedami ir ištirpdami mes prarandame save, vadinasi, ir savo būtį.” (p. 174) Kastracijos baimė, rūpestis dėl savo lytiškumo, homofobija, visur matomas hominizmas (irgi panašu į fobiją). „Grynasis vyras” grynai filosofuoja ir pagimdo grynąją tamsą – Motiną. Jis eina „[k]eliu, kuris baigiasi kur prasidėjęs – Motinos Žemės įsčiose.” (p. 268) Beje, savo žmonai Zitai filosofas nupirko labai, labai brangų fotoaparatą (šitai radau interviu su žmona), ir tokio veiksmo pateisinimą galima rasti p. 204: „Fotoaparatas – kokia galinga metafizinė mašina! (…) Fotoaparatas yra techninio-mitinio-kreacionistinio judesio paneigimas. Ironiška mašina par excellence, sunaikinanti pačią technikos esmę, restauruojanti graikybę – Theoria orumą.” Na, ką tai bereikštų, kad tik žmonai patinka, kai ja rūpinamasi (tarsi kalbančiu gyvuliuku). Apibendrinant, Šliogerio gyvenimas man įdomesnis už jo išvedžiojimus. „Bulvės metafizika” man priminė padrikus lietuvių romanus, kuriuos reikia skaitant užbaigti, susikurti pačiai. Daviau tau bulvių, o cepelinai (ar kt.) – tavo reikalas. — Ale ka da nepradiejai tarkuot, da daug darba, propesoriau, gal tiek to, nebvark. („DNR gyvo žmogaus atžvilgiu yra tas pat, kas kotletas gyvos kiaulės atžvilgiu.” p. 190)

* * *

Vakar perdegė lemputė galvoje. Ne, kažką visgi padariau, parašiau kelis sakinius, pamačiau kelis vaizdinius, o galbūt ir supratau kažką. Bet popiet nebegalėjau mąstyti. Ir Šliogerio skaityti net. Prisiverčiau išeiti į parduotuvę, prieš tai dešimt minučių įtemptai pabandžiusi įsivaizduoti, ką žmonės valgo. Nuo maisto pykino, viskas atrodė nevalgoma. Tik daiktai (vėl šliogerizmas). Kai maistas virsta daiktais – kaip gali jo norėti? Kai žmogus virsta daiktu – kaip jį mylėti? Ar būtis irgi daiktas? O laikas? Tai vakar vidine akimi pamačiau vištieną su nepalietišku padažu, kurį galima nusipirkti maišelyje. Apsirengiau, užsidėjau saulės akinius (dabar vaikštau tik taip) ir išėjau. Lauke buvo karšta. Pėdinau. Žmonės krutėjo, kaip visada. Parduotuvėje radau viską, ką įsivaizdavau. Kodėl negalėjau leisti parduotuvei man ko nors pasiūlyti? Būtų per sunku atsitrinkti iš daugelio pasiūlymų. Tiesiog nejaučiau aplinkos, negirdėjau kvietimų iš lentynos… Eilėje prie kasos atsitiko mažas incidentas, nes nuo paskirųjų kasų falcetu ėmė šaukti šviesiaplaukė Britė (toji liemenį siekiančiomis krūtimis): „Next please! Next please! Next please!” Laukiau, kad už manęs stovintys berniukai eitų pas ją, bet jie (apsimetė?) skaitė kažką telefonuose. Teko eiti man, o nenorėjau, nes buvau pasižadėjusi, kad neisiu, nes Britė nemėgsta imigrantų. Vėl pabandžiau užmegzti pokalbį su ja, bet vėl nepavyko. Pasakiau, kad „bananas make my bag smell good”, bet ji neišgirdo ar nesuprato. Kalbu ne formulėmis – net nežinau tų formulių pakankamai, kad galėčiau palaikyti „small talk”. Kai po manęs eilėje stovi australė, Britė su tokiu entuziazmu ją aptarnauja, jog mane liūdina. Todėl vengiu jos kasos. Bet susimokėjau jai šįkart. Grįžau namo svarstydama, ką žmonės geria vakarais? Alų, vyną, viskį? Įsipyliau viskio. Po gurkšnio grįžo vyras. Paprašiau jo pagaminti maistą iš mano nupirktų ingredientų – tai jis ir padarė. Gurkšnojome spiritinius gėrimus (dar buvo Jėgermeisterio), nuo kurių ne apsvaigau, o kaip tik išblaivėjau. Atsigavau. Taigi kažkas vėl spaudžia mano galvą – tokie periodai, kai smegenys sustoja, susispazmuoja, vyksta gimdymas, tik nežinau kas gims ir kada, ir ar gims išvis. Iš pasąmonės lenda koks tai daiktas, tiksliau, nelenda niekas, tik spaudžia. O išlenda visai netikėtai kitu laiku, gal net po savaitės, po metų. Dar teks kentėti neveiklumą. Bet šiandien nespausiu.

* * *

Geras, vakar bibliotekoje atsiverčiau Iris Murdoch knygą apie moralę filosofijoje ir iškart radau paminėtą Okramo skustuvą (kurį romane įmečiau šiek tiek lengvabūdiškai, iki galo nesuvokdama) – buvo labai paprastai paaiškinta, kai Okramo skustuvas pritaikomas (visų pirma?) moralės problemai: jeigu negali jos paaiškinti, geriau padėti į šalį. Tai buvo skyriuje apie Wittgensteiną. Tai tinka mano romanui. Ką gali daryti rašytoja(s), jei ne kurti, pasikliaujant nuojautomis ir atsitiktinimais?

[iš dienoraščių 2013 spalis-lapkritis]

Tagged: Alvydas Šlepikas, Arvydas Šliogeris, dienoraštis, Donelaitis, grafomanija, Iris Murdoch, Ludwig Wittgenstein, Nagisa Oshima, Pulgis Andriušis, Susan Sontag

Kas nulaužė kokybės kartelę?

Mane giliai sujaudino Andriaus Jakučiūno pasisakymas savaitraščio „Literatūra ir menas” apžvalgų straipsnyje „Rugsėjo skaitymai” (2013-10-25, Nr. 3446). Autorius kalba apie „faktą, kad kokybiškos literatūros galimybę kultūrinėje spaudoje psichologiškai mes jau seniai esame palaidoję – metaforiškai kalbant, kartelė jau kadais yra nulaužta (atkreipiu dėmesį – ne nuleista ar pažeminta, o būtent nulaužta), todėl net klaikiausią niekdarystę nūnai priimame kaip visiškai normalų, nuo kultūrinės spaudos galbūt net neatsiejamą dalyką, kuris niekam netrukdo. Atrodo, būtent šis įsivaizdavimas ir yra viena didžiausių mūsų literatūros (ir net kultūros apskritai) problemų – būdami lojalūs arba tiesiog abejingi viskam, kas menka, silpna, apgailėtina, mes, galbūt patys to nesuvokdami, legitimuojame grafomaniją ir netgi padedame jai virsti kanonu – o kokių pasekmių tai gali turėti jaunam kūrėjui, patikėjusiam (na, tarkim), jog tai, kas publikuojama litmenyje ir šatėnuose, yra šiuolaikinė lietuvių literatūra?”

Esu tas žmogus, kuriam „nulaužta kokybės kartelė” trukdo ir kuris yra seniai palaidojęs įsivaizdavimą, jog tekstai, publikuojami ne tik šiuolaikinėje kultūrinėje spaudoje, bet ir tie, kurie pakliūva tarp viršelių ir knygynuose užima vietą lietuvių grožinės literatūros sekcijoje, turi bent kiek meninės vertės. Esu dėkinga Jakučiūnui, kuris parašė savo nuomonę, kurioje atsispindi tragiška šiuolaikinio lietuvių rašytojo situacija: suvokti, kad esi supuvusios sistemos atstovas, tačiau gebėti tik pasakyti tai. Bet reikia dar garsiau sakyti, ir sakyti, ir sakyti, tik nežinau ar verta tai daryti analizuojant (o dar prieš tai ir skaitant!) kasmėnesinę grafomanijos dozę. Tai tas pats, kas konstatuoti, jog ligonis miręs, nenustatant priežasties – diagnozės.

Jakučiūnas mini „niekingą niekdarystę”. Čia pasirinktas įdomus žodžių derinys – dukart po „niek-“. Pirmasis žodis „niekingas” turi reikšmes: niekam vertas, menkas ir niekšiškas, nedoras. Antrasis, „niekdarystė” – niekalo darymas – išplaukia iš „niekdarys”: kas nenaudingais dalykais užsiima, nerimtai dirba, niekalą daro. Niekinga niekdarystė gali būti suprasta kaip niekam vertas niekalo darymas. Kiti galimi variantai: nedorai niekalą daro. Arba štai: (per) menkai nenaudingais dalykais užsiima. Arba: niekšiškai nerimtai dirba. (Turbūt galima dar rasti junginių, bet aš jau čia ir sustosiu.) Žinoma, „niekdarystė” prašosi į gimines „piktadarystei” – ir toks kaltinimas būtų jau rimtesnis. Daryti ką pikta (ar bloga kam nors) yra sunkesnis nusikaltimas, negu daryti niekalą, t.y. nedaryti nieko. Neatsakyti už nieką.

Bandau suprasti, kas vyksta, kodėl tiek dešimtmečių driekiasi ta pati rūko juosta. Rodos, mūsų literatūros organizmas nuolat ryja nuobodulį, nuo kurio tarpais suima spazmai – išsivemiama ir vėl toliau ryjamas tas pats nuodas…

Kultūrinė spauda išties yra svarbus visuomenės veidrodis. Kai sakoma, kad žuvis pūna nuo galvos, kur turėtume žiūrėti? Redakcija, redaktoriai – kas tai per žmonės? Spėju, kad tai profesionalai, trokštantys geros kokybės tekstų savo leidiniuose. Ką jie galėtų padaryti, kad tekstai būtų kokybiškesni? Viena: tinkamai atrinkti iš to, ką randa savo pašto dėžutėje. Jeigu nėra iš ko rinktis: nespausdinti to, kas neatitinka meninių reikalavimų, užsibrėžtos kokybės kartelės. Juk nešokame į lovą užsiimti seksu su bet kuo vien dėl to, kad šalia nėra to, kurį mylime?

Sunku būtų patikėti, kad garbūs redaktoriai nejaučia kokybės ar kad tokios kartelės nėra išsikėlę. Panašu, kad pašto dėžutėje įsisiautė grafomanijos virusas, ir buvo padarytas politinis sprendimas: nieko nesiimti. Kodėl? Gali būti daug priežasčių. Pavyzdžiui, nuo leidinio kokybės nepasikeis jo pardavimų skaičius, o taip pat ir finansavimo dydis, vadinasi, niekas nepraras darbo vietų. Keisti kažką – reiškia pasinaudoti turima (galima) laisve, būt laisvam, o tai nėra lengva, nes laisvė turi savo kainą: atsakomybę už klaidas. Galiu įsivaizduoti, kad teoriškai dauguma nori laisvės, tačiau niekaip netelpa galvoje, kad teoriškai ar juolab praktiškai dauguma nori atsakomybės. Betgi laisvė kūrybos sferoje – tai ir fantazija, vaizduotė, kūrybiškumas. Atsisakydami atsakomybės ir laisvės, tie žmonės atsisako ir būtinų kūrybai „priedų”. Gal todėl ir matome tą patį tų pačių leidinių turinį ir formatą (net jei kai kas pakeitė popieriaus rūšį ir surišimą)? Na, tik tiek, kad nuo vienos ideologijos šokta ant kitos, bet esmė ta pati. Nesikeisti – saugiausias variantas. Taip ypač jauku žmonėms, kurie gimė ir užaugo stagnuojančioje sistemoje – šiandien ji įžūliai gyvuoja tuose pačiuose pavidaluose. Tokių sąlyginių refleksų greit nepakeisi. Gal jau tik grabas ištiesins, kaip liaudis sako. Taigi visiškai suprantu (tik nepateisinu) redakcijų pasyvumo ir vangumo. Nepateisinu, kai zombiai nuodija jaunus žmones.

Ar Lietuvoje nėra profesionalių autorių, žodžio meistrų, kurie galėtų užpildyti puslapius meniška kūryba? Mano manymu, gyvų dar yra. Išmintingi, bent kiek pardavimais ir populiarumu susirūpinę leidiniai, turėtų jų patys ieškoti ir patys juos ugdyti, nes leidinys perkamas, kaip nebūtų keista, dėl vertingo jo turinio. Pastebėjau, kad per pastarąjį dešimtmetį spaudoje žinomų autorių kūrybos mąžta ir jau beveik (ką ten – visai) nerandame. Niekaip nesugalvoju, kodėl autoriams turėtų būti nenaudinga spausdinti savo kūrinių tokioje spaudoje. Tačiau priežastys turėtų būti rimtos, jeigu pasirenkama tokia alternatyva: nepublikuoti savo kūrinių išvis. Geriau nepublikuoti, negu publikuoti tokiuose. Kokiuose? Kas su jais negerai?

Kadangi pati keliskart bendravau su kai kuriais leidiniais, galiu pasakyti, kad korespondencija iki kažkurio laiko buvo itin nemaloni. Kartais – vienpusė, nes man net nebuvo atsakoma. Pastaruoju metu – visai padori, jaunimas gražiai atsakyti sugeba (bet galbūt kai kas to nežino, nes nusprendė daugiau su jais nebendrauti?). Neilgai trukus visu kailiu pajutau, kaip svarbu yra rodytis jų kompanijoje, būti fiziškai tarpe jų, ne virtualiai. Taip svarbu, kad jeigu nesirodysi, ne tik „kolegos” (rašytojai neturi kolegų!), bet ir kritikai tavo kūrinius ignoruos: o kas tu toks? Tavęs nepažįstam, vadinasi, tavęs nėra „prozos ar poezijos padangėje“.

Jei netikite, pasiskaitykite litmenyje Virginijos Cibarauskės apžvalgą (tame pačiame numeryje, kaip ir Jakučiūno straipsnis). Dvelkteli aiškios potekstės: „Brundzaitę žino kiekvienas, besidomintis šiandienės lietuvių poezijos tendencijomis: Ramunė – nuolatinė poetinių pavasarių, rudenų, žiemų, slinkčių ir pan. renginių dalyvė, šių metų Jaunojo Jotvingio premijos laureatė, išsiskirianti tuo, kad jos skaitomos poezijos klausytis iš tiesų malonu – ir tekstai geri, ir balso tembras, nors specifinis, bet mielas, ir charizmos netrūksta.” Skaitome apie kitą autorę toje pačioje apžvalgoje, ir potekstės ne tokios entuziastingos: „Dovilė Kuzminskaitė – sąlyginai naujas paukštis Lietuvos poezijos padangėje: kelios publikacijos mėnraštyje „Metai”, kelios recenzijos, praeitų metų PDR’e – „Puškino” prizas.” (PDR: Poetinis Druskininkų ruduo.)

Vaiko lūpomis kalba teisybė! Sakau tai tikrai be ironijos, tik atleiskite, kad Cibarauskę, jauną moterį, vadinu vaiku – palyginus su senais redakcijos vilkais, kurie dažniau pasirenka tylėti, ji yra tas naujas kraujas, varomoji šiuolaikinės literatūros jėga ir tiesiog – ateitis. Toji ateitis įžengia į bohemos ratelį ir persiima vyresniųjų įpročiais. Kiek kartų garsiai gėrei (atsiprašau – skaitei) PDR’e? Tik vieną? Naujas paukštis padangėje… Ar gali save vadinti besidominčia poezijos tendencijomis ta, kuri susidaro nuomonę iš spaudos publikacijų? Jose nei pastebėsi charizmos, nei užburiančio balso tono neišgirsi. Tad ar verta publikuoti savo kūrinius, jei nesi socialus ir nesiruoši būriuotis su kitais dėl geografinių ar amžiaus, ar skonio, ar pomėgių, ar net mąstymo skirtumų? Kas, jeigu esi intravertas atsiskyrėlis? Turbūt tai retas paukštis lietuvių literatūros padangėje. (Gal ir todėl nepakyla toji kartelė?)

Žinodama, kad atlygis už išspausdintą tavo kūrinį yra niekinis (neniekinis tik studentui), ieškau kitų motyvų, dėl kurių kūrėjai atiduotų savo proto ir vaizduotės kūdikį komentatorių egzekucijai (vos tik baigėsi virtualiųjų skerdynių laikai, Jakučiūnas pastatė giljotiną!). Kokie gi autoriaus motyvai? Visų pirma, platinti savo kūrinius, skleisti žinią apie savo kūrybą, formuoti savo įvaizdį (taip, šiais laikais kiekvienas viešas veikėjas, o toks yra ir rašytojas, turi savo etiketę – brand’ą – sąmoningai ar nesąmoningai), grubiai tariant, darytis reklamą. Antra, sulaukti reakcijos, atsiliepimų, laiškų, prašymų siųsti daugiau kūrinių, sakyti savo nuomonę, duoti interviu, atvykti į diskusijas, t.y. veikti kaip viešasis asmuo, atstovauti tam tikrą sluoksnį, nuomonę, demonstruoti savo apsiskaitymą, žinias, ir taip, galbūt ideologiją, kuriai pritari. Ne visi autoriai yra intelektualai, bet retas visuomenės (skaitytojų rato) pripažintas ir pamėgtas autorius neturi savo nuomonės apie tam tikrus gyvenimo reiškinius, o turėdamas sklandžios kalbos dovaną, jis gali skleisti tą nuomonę, burti panašaus mąstymo žmones, judinti, veikti, keisti, budinti jei ne išorės (visuomeniniams) pokyčiams, tai bent jau vidaus (asmeniniams). Trečia, kokybiška savo kūryba kelti bendrą literatūros kokybės kartelę – per (iš kūrinių kokybės jaučiamą) savikritiką ir kritiką.

Kas kalbama kuluaruose apie pastarąjį motyvą? Jau nepamenu, kas pirmas viešai užkasė ir apraudojo lietuvių literatūros kritiką, bet nuo to laiko perskaičiau aibes verkšlenimų ir prisipažinimų apie tai, kad kritiko darbas neapsimoka – nei finansiškai, nei kaip kitaip (vėlgi – atlygis tinka studentams!). Sukapokite mane į gabalus, bet nepatikėsiu, kad brandus kritikas, dirbantis pilnu etatu kokioje nors šiltoje įstaigoje, tiek nužmogėja, kad nebeturi jokio vidinio stimulo analizuoti literatūrą ir sakyti savo nuomonę. Neskaito? Skaito! Kartais spingteli šviesos ruoželis: tai vienam, tai kitam „profesionaliam skaitytojui” tampa per trošku, nebeįmanoma susilaikyti ir neišsakyti nuomonės (prisimenant puikų Mindaugo Kvietkausko kritinį straipsnį apie Sigito Parulskio romaną „Tamsa ir Partneriai” „Literatūroje ir mene”, 2013-02-22 nr. 3415). Tokius proveržius ypatingai vertinu: tai rodo, kad ne visi yra abejingi ir pasiduoda niekingai niekdarystei. Tačiau tai – išimtis, patvirtinanti taisyklę… Kitos kritikų luomo išmirimo hipotezės: kūriniai nestimuliuoja intelekto (yra nuobodžiai prasti), aplinka nestimuliuoja (nekils diskusija), viešoje erdvėje nesusikuria kritinė dorų kritikų masė, intelektualų batalionas, kuriam rūpėtų laimėti mūšį su grafomanija. (Ar Lietuvoje yra intelektualų? Jei intelektualas yra daug daugiau nei vidutiniškai išsilavinęs žmogus, tai labiausiai trūksta to antrojo: žmogaus – asmenybės. Ir kas yra išsilavinimas be asmenybės?)

Nuovargis, beprasmybės jausmas, cinizmas? Šie epitetai tinka daugeliui šiuolaikinių lietuvių. Menininkai – ne išimtis. Literatūra su visais jos priedais paliekama jauniesiems: jiems ir atlygis tinka, ir noras pasirodyti viešumoje kaitina, ir jie visada randa ką pasakyti, net jeigu tai dar viena praleista „gera proga patylėti”. Kuo mažiau žinai apie dalyką, tuo mažiau tau rūpi, kad nežinai. Kai nematai sienų – griauni sienas. O gal net negriauni, tiesiog eini sau laisvas ir laimingas. Ir kas tau pasakys, kad esi per jaunas, nesubrendęs, nepakankamai apsiskaitęs, dar neturi skonio ir saiko, ir juolab nesi intelektualas – tiesiog esi kupinas faktų apie ką tik perskaitytas knygas, o ir atmintis dar nepragerta. Aš irgi skatinu ir skatinsiu jaunimą. Tačiau stengiuosi nesuteikti jiems melagingų vilčių ir negirti, jeigu nėra už ką. (Tikiuosi, man atsiuntusieji savo tekstus įvertinimui tai pastebėjo…)

Tai, kad kultūrinių leidinių redakcijos (kuriose padaugėjo jaunų darbuotojų) nesilaiko nerašyto etikos kodekso ir yra nekritiški bei nesavikritiški – tai ne tik jų, bet ir mūsų, vyresniųjų, piktadarystė. Kad nemeniška „senių” kūryba spausdinama, tai galima interpretuoti taip: kad vėliau nesutriktum, pamatęs nežinomą pavardę užuojautų skyriuje (o aš vis sutrinku). Senoji karta neturi ir turbūt neturės mums kitos žinutės, kaip tik „mes gyvenome”. Ir gerai, amen. Bet jaunimas ir jo kūrybinis kelias yra aktyvus klausimas: kaip mes gyvensime? Kai prisimeni faktą, jog tautos gyvybė yra kalboje, tai net šiurpas nukrečia. Ar tik šnekamojoje kalboje? Kaimo žmonės kadaise išgelbėjo, bet nuo kažkurio momento laike tarmių ir folkloro lobynai ėmė sekti. Išsigelbėjimas – stiprioje literatūroje! Šitą mintį šiurpiai, gal net neįsisąmonęs, išsuka vertėjas Laimantas Jonušys „Šiaurės Atėnų” straipsnyje „Kalėjimas, budelis ir subjektyvus žvilgsnis į Europos literatūrinį žemėlapį” (2013-10-11 Nr. 38). Mane apstulbino sklandus autoriaus minties perėjimas: „Taigi, Juodkalnijos literatūra susidomėčiau tik, jeigu man kas nors išaiškintų, kuo ji skiriasi nuo serbų literatūros. Manau, kad tokios valstybės kaip Kosovas ir Moldova apskritai nenusipelno savo apgailėtinos egzistencijos.” O kas, jei rytoj koks nors serbas ar anglas parašys, kad Lietuva nenusipelno savo apgailėtinos egzistencijos, nes…?

Kai labai ilgai žiūri prisikišęs arti, daiktai ima rodytis kitaip. Ne veltui dailininkai palieka darbą, uždengia jį pusdieniui ar net kelioms dienoms, savaitėms, mėnesiams. Rašytojai atsitraukia nuo savo eskizų, užverčia rankraštį, palieka pusmečiui, vėliau skaito kitomis akimis, preparuoja skaitytojo, gal net kritiko žvilgsniu. Taip gimsta suvokimai ir susivokimai. Kaip toli atsitraukiama, kuo užsiimama atsitraukimo laikotarpiu, kuomet kūrinys pačiam autoriui rodosi genialiai išbaigtas ir skirtas auditorijai – autoriaus etikos reikalas. Gali siųsti karštą tekstą į leidinį ar leidyklą. Gali susilaikyti, nes nujauti, jog dar nesi savikritiškas. Gali bandyti suvokti savo kūrinį, bet gali ir nebandyti – ir niekuomet nesuvokti – literatūros istorijoje nemaža atvejų, kuomet autorius nežinojo ką kūrė. Kai kuriems autoriams vertėjo nežinoti: sužinoję galbūt nebebūtų rašę. Jiems tai kaip važiavimas dviračiu: perdaug galvosi – neišlaikysi balanso ir nukrisi. Kitiems – tiesą sakant, daugumai didžiųjų – būtent suvokimas suteikia balansą ir stimulą kurti toliau. Galbūt tų pačių dalykų suvokimas, potraukis gilintis į tą pačią – epochos? – problemą. Galbūt poreikis gilintis, suprasti save patį – neišvengiamai veikiamą Zeitgeist. Juk mes ne tik veikiami laikmečio dvasios – mes ir esame toji dvasia. Tačiau ne visuomet pats gali ją matyti savo kūriniuose – ypač jei jie per arti ir dar per karšti, per skaudūs, pernelyg jaudinantys. Tik žmogus iš šalies, išlavinto skonio ir reiklus skaitytojas, linkęs ne tik jausti skaitymo malonumą, bet ir analizės, išvadų darymo, apibendrinimų, teoretizavimo malonumą, gali įžvelgti paveikslą, kurį sudaro taip vadinamoji neigiama erdvė (negative space) arba Gestalt. Kaip dažnai kūrybos procese rūpinamės tik detalėmis ir smulkių veiksmų tikrumu, o didesnį vaizdą, ir visai ne tą, kurį įsivaizdavome, atrandame skaitydami kritiką – matydami save kitų akimis.

Kas, jeigu nėra tų akių? Jeigu jos užsimerkusios? Kas, jeigu tos akys nenori matyti, nenori žinoti to, ką mato, o nori įtikti mums, todėl – meluoja? Tai viena iš priežasčių, dėl kurios meno atžvilgiu klaikiai niekdariška gyventi per arti kitų menininkų, trintis vienoje erdvėje, krikštyti vieni kitų vaikus (t.y. knygas), tuoktis ir persituokti tarpusavyje, girti vieni kitus, nes taip saugiau. Tai yra literatūrinis incestas. Ne, nėra klaiku miegoti su savo kritiku (ar kūrinį duoti meilužio kritiškam įvertinimui). Viskas gerai, jeigu vienyja meilė literatūrai ir jeigu sugebama atskirti tas dvi – rašytojo ir kritiko – profesijas. Viskas gerai, jei literatūra ir kritika išvis laikomos profesijomis, o ne dar vienos religinės sektos pašaukimu.

Profesionalumas – toks nemeniškas ir nemagiškas žodis lietuviškoje kultūros erdvėje. Profesionalumas – tai ne tik gebėjimas uždirbti iš to, ką darai (nors tokių „profesionalų” daugiausia), bet – gebėjimai. Ne gabumai, ne mistinis talentas. Gebėjimai. Kylantys, išplaukiantys, įgyjami ilgai ir atkakliai studijuojant pasirinktą dalyką (literatūrą), daug ir įtemptai praktikuojant (rašant), vertinant save kritiškai, darant išvadas ir vėl atkakliai rašant. Tam, kad galėtum analizuoti ir kritikuoti literatūros kūrinį (ar net niekingą grafomanijos apraišką) profesionaliai, reiktų gebėti skirti kūrybos elementus. Kaip muzikos kritikui būtina turėti muzikinę klausą, taip literatūros kritikui – klausą žodžiui. Antra – svarbus literatūrinis apsiskaitymas, gaudymasis šiuolaikinėse pasaulio literatūros tendencijose (ne PDR’uose ir net ne Frankfurto mugės furšetuose, turiu omenyje). Trečia – kalbos valdymas. Nes juk kritikas – irgi rašytojas, ir turi ne ką mažiau sklandžiai dėlioti mintis raštu. Tik todėl, kad puikiai valdo kalbos įrankį, nors ir nebando kurti grožinės literatūros (fiction), tik todėl jis gali būti profesionalus kritikas.

Itin retai lietuvių kultūrinėje spaudoje man yra tekę skaityti profesionalų kritinį straipsnį. Apstu studentiškų bandymų. Apstu diletantiškų išsireiškimų, beletristikos demonstravimo, sąskaitų suvedinėjimų. Retkarčiais neapsikentęs straipsniu atsikerta autorius. Kitas autorius, žiūrėk, savo kritikams atsimoka, nupiešdamas groteskiškus jų portretus savo knygose. Ne, meilės tarp autorių ir kritikų taip lengvai neįžiebsi, kaip ir meilės tarp intelektualiai nepriklausomo autoriaus(-ės) ir autoriaus(-ės). Skaitant žymių rašytojų biografijas ir autobiografijas, ima juokas, nes atpažįsti tą susipriešinimą, intrigas ir apkalbas – kuo stipresnis autoriaus stilius ir mąstysena, tuo labiau klystantys ir beskonybe užsiimantys atrodo visi kiti… Kūrybos sferoje tiek daug subjektyvumo!

Kai kas netgi sako, kad neįmanoma objektyviai vertinti kūrybos. Tai paliudytų ir korektiškas prierašas Jonušio straipsnio pavadinime: subjektyvus žvilgsnis. Tačiau nemanau, kad taip jau neįmanoma pasisakyti objektyviai, net turint omenyje, kad bet kas, kas išeina iš tavo lūpų yra tavo, kaip subjekto, nuomonė. Tas pats, kas sakyti, kad „kalbu žmogiškai” – o kaip dar galiu kalbėti, jeigu esu žmogus? Kalbėti objektyviai, ko gera, reiškia, kad teks kalbėti rėmuose, įsitvėrus į tam tikrus kontekstus, o ne tik plaukiojant savo minčių srutose (juk mūsų pasąmonė – ne kas kita). Ištraukti mintį į sąmonę, suformuluoti ir pateikti ją aiškiai ir būti pasiruošus ją apginti, stoti diskusijon… Taip mes patektume į susikurtą intelektinį diskursą.

Mūsuose gerai žinomas ir daug kartų matytas lotyniškas ad hominem: nepulti žmogaus asmeniškai, kritikuoti kūrinį, o ne autorių. Gerai, bet kur riba tarp autoriaus ir kūrinio? Štai Jakučiūnas rašo apie tūlą tekstą: „…suregztas primityviai ir netgi, pasakyčiau, įžūliai naiviai, o kūrinio stilius – tiesiog apokaliptiškai rimtas.” (Apokaliptiškai rimti yra, pavyzdžiui, visi Laszlo Krasznahorkai kūriniai, nors nelabai įsivaizduoju, kad taip galima būtų pavadinti jo stilių – na, gal.) Ar svarbu, kad kūrinys turi šias išvardintas savybes? Iš kūrinio, ar iš paties autoriaus charakterio kyla kai kurios teksto savybės?

Nesiruošiu ginti to teksto kokybės. Kaip ir Jakučiūnas, senokai spaudoje nepastebiu dėmesio vertų skaitinių ir nustojau varginti akis. Pakanka kelių pirmųjų eilučių. Tačiau tai, ką randu tose eilutėse, ir tai, kaip jas įvertinu (sukritikuoju), nelaikyčiau savo subjektyvia nuomone. Ne, mano objektyvia nuomone, šitų tekstų autoriai nevaldo kalbos. Požymiai? Painūs ir manieringi pirmieji sakiniai, vaizdingumas kuriamas, pasitelkiant būdvardžius ir prieveiksmius. Kelias į rašytojų pragarą – prieveiksmiais grįstas! Šitokį ar panašų sakinį nusiuntus tiems būriams, kurie beldžiasi į redakcijų duris, gal sumažėtų triukšmas. Nežinoti ir nejausti, kas yra vaizdinga, gyva kalba, yra tas pats, kas groti smuiku neturint klausos. Žinoma, gali sau džyrinti žirnių lauke, vietoj stygos prisegęs „triusikų” gumą. Bet susimildamas nelįsk į koncertų salę. Net jei žinai, kad salės direktoriui tinka bet kas, nes meistrai su stradivarijais pas jį nebeužsuka.

Sakoma, nekritikuok, nepateikdamas pavyzdžių todėl, aiškumo dėlei, pacituosiu vieno teksto (nesupratau žanro, turbūt esė) gabaliuką. Rašo jaunas (bent jau emocinio intelekto prasme) autorius Ernestas Noreika („Šiaurės Atėnai”, 2013-10-25, Nr. 40): „Viskas aplinkui tėra skaudantys dantys, kurių nervai tarsi milžiniško dydžio ilgintuvai įjungti tiesiai į vidų. Neišeina tų nervų neliesti. Jie patys savaime plaikstosi, paklaikusio žvilgsnio papėdėse augindami žėrinčius druskų kalnelius. Tai skausmas, kuris permuša savo paties buvimą. Norėtųsi išrauti visus pūliuojančius būties dantis, išdaužyti plaktukais, kirviais iškapoti gleivėtas pasaulio dantenas, kad bent vieną suknistą dieną taip stipriai negeltų, kad išeitų bent šiek tiek pozityviau žiūrėti į aplinką suvokiant, kad joje slypi ne tik neišvengiami demonai, užskvotinę visas manyje esančias dvasines celes.” … Jei skaitydami tai vien iš gailesčio nesijuokėte – suprantu. Dažniau tokius tekstus paskaičius, imsi abejoti savo sveiku protu. Dėl redakcijoje dirbančiųjų sveiko proto jau seniai ima abejonės…

Tai kas gi iš tiesų nulaužė tą kokybės kartelę, jeigu ne tie, kurie skleidžia tuos grafomaniškus tekstus? Ar ne tie patys, kurie skaitytojams siūlo rinkti geriausią metų knygą iš prastų knygų sąrašo?* (Šių metų komisijoje – tas pats Jakučiūnas…) Argi nėra pasirinkimo? Visada yra pasirinkimas.

Visgi tai, ką autorius yra išgyvenęs, ką jaučia, kaip įsivaizduoja pasaulį, koks naivus ar nenaivus jo požiūris į dalykus ir reiškinius, ką savo istorija jis bando išreikšti – tai antrinės svarbos dalykas. Ne skaitytojui, žinoma. Skaitytojui tai – pirmo svarbumo dalykas. Bet redakcijoje, atrenkant tekstus publikacijai – teksto kokybė yra svarbi pirmiausia (juk pagaliau, nurodžius trūkumus, galima paprašyti autoriaus perrašyti!). Analizuodami savo pačių palaimintus publikacijai techniškai nevertus kritinei analizei kūrinius, nusileidžiate iki jų lygio. Nusileidžiate, konstatuojate, kad ai, kokybės kartelė vis tiek nulaužta, bet ir patys (!) iš to lygio nepakylate. Šiuo metu lietuvių kultūros spauda virto diletantų perykla. Mano pasiūlymas redakcijoms: jei dar turite akis, vietoj to džyrinimo palikite konceptualiai tuščią puslapį.

—————————————————

*  Nusprendžiau, kad manęs neturėtų užčiaupti faktas, jog mano šiais metais išleistas romanas į šį sąrašą nepateko. Žinoma, liūdna. Turbūt rašau prasčiau už Andrių Tapiną, o mano knygos turinys vulgaresnis už Sigito Parulskio sadomazoholokaustą. Kadangi komisijoje, kuri atrinko tą sarašą, buvo ir mano knygos redaktorė, turėčiau pasitikėti jos nuomone. Kita vertus, galiu pasitikėti ekspertų komisijos pirmininke, kuri per TV teigė, jog tai net nėra geriausios knygos rinkimai. O tai kas, pagal ką renka? Paklauskim savo vidinio ciniko…

Tagged: Andrius Jakučiūnas, kritika, prieveiksmiai, savikritika, Sigitas Parulskis

Nullarboro sapnas

1.

Man jau skundžiasi, kad nieko nepasakoju. O aš laukiu, kada sugrįšiu namo visa. Nes iki šiol – o praėjo savaitė – naktimis kažkuria savo dalimi vis dar keliauju, mūsų baltasis automobilis vis skinasi kelią tai per smėlynus, tai per duobėtus akmenuotus kelius, tai per krūmynus. Vieną naktį atsisėdau ir apsidairiusi ne iškart supratau, kad sėdžiu lovoje: gelsva šviesa priminė tokią, kokią matydavau prabudusi mašinos viduje – norėjau atidaryti langelį, įleisti šviežaus oro. Oro mieste trūksta labiausiai – net ir tokiame „gamtiškame” mieste, kaip Melburnas. Mašinoje miegoti buvo gera – beveik kaip savo lovoje. Saugu, ramu, spengianti tyla, aukštai nuo žemės. Juokėmės, kad miegame banginio pilve, kaip kokie jonos. Dažnai vakarais pagaudavau save norinčią kuo greičiau į tą pilvą lįsti. Nes sėdėti tamsoje, net ir apšviestam galingo prožektoriaus, net ir prie laužo, net ir dviese – šiurpu.

Įdomu tai, kad baimė gali būti pasidalinta ir taip smarkiai sumažėja. Vienai sėdėti prie laužo būtų išvis nesmagu. Su vyru – visai nieko. Įmanoma mėgautis. Jei netoli mūsų laužavietės – kitos, kitų stovyklautojų švieselės, tai psichologinis komfortas prilygsta miestietiškam. Tačiau mūsų kelionės tikslas buvo atsidurti kuo toliau nuo tokio komforto. Kad ir trumpam, bet kuo didesniu nuotoliu.

Čia reikia pranešti keletą aplinkybių: kelionę pradėjome, nuskridę į Pertą, Vakarų valstijos sostinę, kuri savo gyventojų skaičiumi yra perpus mažesnė už Melburną, Viktorijos valstijos sostinę. Mūsų planas buvo paprastas: Perte nusipirkti 4WD automobilį (Toyota LandCruiser, greičiausiai „the Troopy” – troop carrier – kuris pagal dizainą skirtas vežioti kariūnų būrelį), paruošti jį kelionei, nusipirkti provizijos ir dumti per visą apatinę Australijos pakrantę, įsukant į Nullarbor lygumą, iki Melburno. Jei lėktum nesustodamas (pvz. prisivalgęs tablečių, kaip kad daro vietiniai „furistai”, arba vairuojant dviese pakaitomis), namus galėtum pasiekti per tris paras. Mes tam atstumui įveikti skyrėme dvi savaites. Kadangi važiavome ne tiesiai, o zigzagais, vis užsukdami kažkur pernakvoti (ir patirti nuotykių), tai sukorėme ne 3.500, o maždaug 5.500 km.

Perte pernelyg nesižvalgėme, nebuvo laiko, o ir didelio noro. Apsigyvenome ten, kur galėjome (nes naudojomės Qantas dovanomis ir nuolaidomis) – fantastiškame bendrabučio tipo motelyje, kur tualetai ir dušai bendri, virtuvės nerasta, kur ten – net elektrinio virdulio maždaug penkių kvadratinių metrų (?) kambaryje neaptikta. Tiesa, buvo šaldytuvėlis. Nėra to blogo, kas neišeitų į nebloga: elektrinį virdulį įsigijome – tokį, kuris gali veikti mašinoje, o kavą rytais važiuodavom virti ir gerti už kelių šimtų metrų – paplūdimyje su vaizdu į štormo šiaušiamą ir vaivorykštėmis išsipuošusį vandenyną.

Su mumis motelyje apsigyveno keli miesto svečiai – baikeriai iš grupuotės „Rebel”, savaitgaliui kaip tik sulėkę iš visos Australijos – metinis sąskrydis, kaip sakant. Baikeriai, kaip žinia, bandidos. Mums sakė, kad vien jau iš Nullarbor pusės į Pertą važiavo 5 km Harley Davidson virtinė. Tatuiruotės, juodi drabužiai, barzdos, plikės, rūstūs žvilgsniai ir plačiai išskėstos kojos (net kai nulipę nuo savo „žirgelių”). Taisyklių laužymas! Jei parašyta, kad motelio fojė prašom nerūkyti, tai kur kitur žmogus rūkysi? Mieste visą savaitgalį ant ausų pastatyta vietinė policija (o, kaip paskui jiems buvo ramu ir gera, ir turbūt išeiginių visi gavo pirmadienį). Įvažiuodama į miestą, ko gera, visa virtinė viršijo leistiną greitį, todėl kaip ir galima bet kurį iš jų sustabdžius mieste bauduoti. Kažkas panašaus ir vyko. Kur tik sustoja baikeriai (pvz. viena jų susitikimo vieta buvo prie tekstilės (!) prekybos centro industriniame rajone, po kurį mes kasdien dūkom, ieškodami kelioninės amunicijos), jau ir policijos būrelis lūkuriuoja. Patruliuoja ne tik automobiliais, bet ir motociklais – kad pavyktų sugauti pažeidėjus, jeigu ką. Toje pačioje vietoje, visai už kelių šimtų metrų, vietinė televizija iš baikerių ima interviu. Tie išpūtę pilvus, sunėrę rankas ant krūtinės, atkišę barzdas, oriai šypsosi, sukėlę šitiek šuršalo.

Vakarieniavom britiškos (ar itališkos) virtuvės restorane. Šalia įsitaisė du baikeriai, turbūt mūsų kaimynai (nebūtinai iš mūsų motelio – greta stūkso daugiaaukštis liuksusinis viešbutis „Rendezvous“ – mes gi ne savo valia apsistojome pačioje kurortinėje Perto dalyje!), vakarieniauja sau taikiai, kalbina ir kibina abi restorano padavėjas, tos sukus apsukus vis grįžta prie jų, pernelyg domisi jais (o mumis – pernelyg nesidomi, net apmaudu, kai ėsti norisi). Vienas baikeris – baltaodis žilabarzdis – atrodo aukštesnio statuso, negu jo jaunesnis bendras – rudaodis (maoris? salietis?). Kaip ten bebūtų, jiedu valgo po lygiai, po daug. Žilabarzdis tai jau su tokiu „furisto guzu“, tad nenuostabu, jog ten gali tilpti keli pagrindiniai patiekalai. Negana to, alus. Negana to, „desertui“ jiedu užsisako po kibiriuką krevečių. Kai tuos kibiriukus jiems atneša, susidomime ne tik mes, bet ir senelių pora nuo gretimo staliuko. Baikeriai maloniai siūlo pasivaišinti krevete seneliams, tie purto galvas. Mums nepasiūlė. Ir gerai. Šiaip jau, tai pirma ir paskutinė mūsų vakarienė tokio tipo restorane. Kitais vakarais ieškosime pigesnių vietų. Be to, nebesiruošiame būti tokie švarūs ir civilizuoti. Valgysim hamburgerius ir Fish&Chips su kitais, žemesnio rango baikeriais, kad ir graikų užkandinėje.

Pirmadienį apie trečią ryto (ar nakties) pažadino Harley Davidson varikliai. Apšildomi. Paskui drun-dun-dun – išrūko. Visą rytą iki popietės drunduliavo greitkeliu (kuris mums buvo po langais). Vyrai palieka miestą. Šventinis savaitgalis baigėsi. Net liūdna ir tuščia kažkaip tapo be jų. Motelio tualete niekas klozetų nebeapmyža. (Nusprendžiau, kad baikerių vyriškumas turbūt neleidžia liesti savo vyriškumo, ir jie bando pataikyti be rankų. Arba nepataiko dėl kitko: vienoje rankoje alus, kitoje cigaretė!)

O mes nusipirkome savo Troopy iš pirmos vietos, į kurią užsukome. Krito į akį ir į širdį iškart. Pardavėjui nieko nesakėm, tik su virpuliu po to dar važiavom kelių kitų variantų apžiūrėti. Kitos mašinos nebuvo tokios švarios, tvarkingos, gerai kvepiančios (čia aš buvau kvapų ekspertė), nė viena man taip, kaip šita, nepriminė dėdės gaisrininko „gazelkos“, su kuria vaikystėje važiuodavom į kaimą. Nesu žinovė ar net mėgėja, bet šita man pasirodė graži. Tiksliau, gražus – man atrodo, kad tai jis, o ne ji, kažkodėl. Kitą rytą (tiksliau, tai buvo pirmas rytas po mūsų nusileidimo į Pertą), dar prieš Toyota centro atidarymą, mes jau stovėjom prie savo daikto. Kai jau randi savo, tai iš karto aišku, kad savas. Imi ir tiek.

Nuvežėm Troopy pas mechaniką vardu Jorgenas, pravarde Jogis (pavardė lenkiška, bet kas jį žino, gal vokietis?). Patikrino mūsų pirkinį ir rado vieną vožtuvą kleksintį („Ne taip, kaip naujas.“), o pavarų dėžę – ūžiančią. Kiek mes paskui bandėm išgirsti tuos ūžesius, nieko neišėjo, bet nerimas buvo pasėtas. Juk keliausim į atokias vietas! O jeigu sugriūsim? Turim satelitinį telefoną ir „Rodžer–rodžer“ – raciją, gaudančią bangas 20 km spinduliu – bet geriau būtų jų nepanaudoti. Mano moteriška logika remiantis, bėdos išvis nereikia ieškoti, todėl manim dėtas nė vienas iš namų kojos neiškeltų, juolab per plynes nekeliautų… Bet gyvename ir dalinamės viskuo, kuo gyvename, su vyru, o vyras ieško nuotykių, kurie kartais panašūs į bėdas… Kaip ten bebūtų, mašiniukas veikia gerai, trūkumai nežymūs ir nereikšmingi, keliauti toli galima jei ne drąsiai, tai ramiai.

Tuojau po pirkimo naktį sapnuoju, kad radau priklydusį šuniuką, smėlio spalvos taksiuką. Jis toks smagus, žaismingas, iškart prisiplaka ir jau yra mano, ruošiuosi vežtis jį su savimi į Melburną. Vardą sapne irgi iškart sugalvoju: Jogis. Neva važiuojame jau trise namo, Jogis tupi šalia manęs ant priekinės sėdynės, kur kaip tik yra pusinė vieta – labai lieknam žmogui, vaikui arba šuniukui. Toje vietoje prabudusi įtaisiau kartotinę dėžę, kur laikiau kavą, sausainius, obuolius ir kt. smulkmenas – toji dėžė buvo pavadinta Jogiu. O kad užėjo nuotaika visiems duoti vardus, tai dar ugnį vadinau Kalciferiu (iš vieno japoniško multiko), o ištempiamą ant automobilio šono pavėsinės stogelį nejučia ėmėm vadinti Joniu (nes angl. „awning“).

2.

Kelionės metu rašiau dienoraštį (kelionraštį), kaip koks Jamesas Cookas, knygą apie kurį įnikau skaityti labiausiai (nors pasiėmiau ir Czeslawą Miloszą, ir Hermanną Hesse’ę). Rašyti kelionėje – toks palengvėjimas, nes kas rytą (rašydavau dažniausiai rytais, kaip ir šiaip man yra įprasta) nusimeti prievolę kažką atsiminti. Jei neužrašytum, tai bandytum nuolat daryti išvadas, apibendrinti, spręsti, kas gi kelionėje bus įdomiausia, svarbiausia, ką norėsi perduoti kitiems. Užrašai viską, kas įvyko vakar – rami galva. Apytuštė ir vis labiau tuštėjanti galva, į kurią gali lįsti naujos mintys. O jos vis lenda ir lenda. Ir vis keistesnės, vis labiau laukinės, ne, „filosofinės”.

Iš pradžių – taip jau pasisekė – kas vakarą per televiziją pamatydavau vis kokią nors laidą apie Australiją arba Australija būdavo minima kokiame kontekste. Štai laida apie pasaulio didmiesčius. Pasirodo, žmonija kraustosi iš kaimo į miestą, daugiau nei pusė žmonijos jau įsitaisė didmiestyje. „Jei visų pasaulio didmiesčių plotą sudėtum į viena, tai užimtų pusę Australijos kontinento,“ – sako žmogus iš ekrano. Vadinasi, tai galėtų būti visa Vakarų Australija, kuri ir užima beveik pusę kontinento.  Žmonės tokiame mega didmiestyje gyventų aukštais, vienas ant kito. Taip kai kuriems, beje, labai netgi patinka. (Ne man, ne mums!) Kai kurie didmiesčiai grumiasi su srutų išmetimo problema. Štai Mexico City pastatytas milžiniško vulkano krateryje, kuris pamažu grimzta, ir srutos nuo kažkurio laiko ėmė tekėti ne iš miesto, o į miestą, todėl turėjo būti pastatytos pompos. Bet vamzdžiai kartais užsikemša. Juos valo vienas žmogus. Rodoma, kaip meksikietis, drauge su dokumentinio filmo pasakotoju, abu apsitaisę tvirtais nardymo kostiumais, neria į toksinį vandenį – aqua negra – ir ištraukia iš tamsos… arklio kaukolę.

Laimei, Australijos didmiesčiai ne tokie tiršti ir priteršti. Išvažiuodami iš Perto, nuomotą mašiną nusprendėm grąžinti miesto centre, kur kaip tik dangoraižių šešėliai. Antradienio rytas. Susiraukę, susigūžę žmonės spiečiasi prie kavos prekystalių, skuba (ar tik nuduoda skubantys) į darbą ofisuose. Klerkai stilingai apsirengę – tokie, kaip bet kuriame kitame didmiestyje. Toks saldus malonumas važiuoti pro juos ir niekur, niekur neskubėti. Galvoje tik miglotos nuojautos – tuoj išvažiuosime iš miesto, tolyn nuo civilizacijos, arčiau gamtiškų procesų, tyrinėsime pakrantę, apie kurią žiūrėjau kitą TV laidą.

Pasirodo, Nullarbor plynės apačioje esantis aukštas skardis – vieta, kur Antarktida atlūžo nuo Australijos. Abu žemynai kadaise buvo vienas, miškingas, gyvybe knibždantis rojus. Antarktida, tikėtina, irgi ne iškart pasidengė ledu. Žemynai ir dabar nesustoję, pavyzdžiui, Australija juda į šiaurę ir kada nors (už šimtų milijonų metų) susijungs su Azija. Ironiška, bet ir šiuo metu Azijos yra tiek daug Australijoje, bent jau didmiesčiuose – atrodo, kad gyventojai jau ėmė dreifuoti ir jungtis… Rimtai, pvz. Kinija yra daug ką čia įsigijusi, investavusi į dideles kompanijas – kelius, žemės ūkį…

Australijos žemyne kažkada plytėjo jūra. Pirmieji baltieji „užkariautojai“ (dedu kabutes, nes niekas ten labai nekariavo, nes niekas labai nesipriešino) ilgai negalėjo patikėti tuo, kad tokiame dideliame žemės plote nėra jūros. Ieškojo jos, klajojo, kol galiausiai, nieko nepešę, nusiramino. Bet jūros čia būta. Labai seniai. Pasitraukdama ji paliko dumblo sluoksnį, kuris sulaiko į porėtą gruntą patekusį lietaus vandenį. Todėl Nullarbor lygumoje – o ir kitur, dykumose – yra vandens, jis giliai, kartais išeina į paviršių, tas vietas aborigenai mokėdavo rasti ir keliaudami nuo vieno šaltinio prie kito, išgyvendavo sunkiausiais sausros laikotarpiais. Beje, jei susidaro įspūdis, kad aborigenai visuomet gyveno dykumoje ar kitose nepatogiose vietose, tai klaidingas įspūdis. Jie gyveno visame žemyne. Iki tol, kol neaplaukė civilizuotieji.

Hesse’s romane „Steppenwolf“ aptikau tarsi atsiliepimą į tai: „Žmogaus gyvenimas tampa tikra kančia, pragaru tik tuomet, kai du amžiai, dvi kultūros ir religijos persidengia.“ (p. 28) Tikrai, pragaras vietiniams Australijos gyventojams, iki baltųjų invazijos ramiai sau egzistavusiems nuolatiniame pirmykščių žmonių „sapne“.

Aborigenas iš ekrano sako, kad jų žmonės žino savo žemės paslaptį. Laidos vedėjas (berods, airis) nudžiunga: „O, tai pasakykit, kokia ta paslaptis.“ Aborigenas pašiurpsta: „Ką jūs sakot! Kaip aš galiu pasakyti? Aš už tą paslaptį savo galva atsakau! Taigi tai – paslaptis!“ Airis greit susigaudo ir atsiprašančiu tonu sako: „A, tai – paslaptis? Tada aišku, suprantu.“ Įdomu, ką jis supranta? Vakariečiui žodis paslaptis reiškia receptą: „Kokia jūsų ilgametystės paslaptis? Pasidalinkite su žiūrovais!“ Neįprasta sutikti žmogų, kuriam paslaptis reiškia paslaptį. Į tokias paslaptis turi būti inicijuotas ir atsakai savo gyvybe. (Kiek tokių paslapčių į receptus pavertė Tibeto lankytojai?)

Ne, aš suprantu, kad atgal į gamtą sugrįžti neįmanoma. Alano Mooreheado knygoje pasižymėjau pastraipą: „Tai buvo dilema: civilizacija yra netikusi, nes paliko gamtą. Bet visgi negalime atsukti civilizacijai nugaros; sykį pažinus ją, nėra kito pasirinkimo, kaip tik toliau būti joje.“ (p. 151)

Kai aš atvažiuoju į gamtą, tai – keistas susitikimas. Aš negrįžtu jon. Tai neįmanoma. Keliauju, padedama civilizacijos, sukuriu gamtoje civilizacijos salą. Stengiuosi padaryti kuo mažiau žalos. Kad po manęs neliktų griuvėsių ir toksinių zonų. Savo kaką užkasu smėlin. Surenku žmonių šiukšles. Užkasu laužą. Palieku trupinius ir tikiuosi, kad jų neras (prie jų nepripras) paukščiai. Atrodo, vis bijau gamtos. Gal po truputį, lėtai (aš viską darau lėtai), galėčiau apsinuoginti. Keliauti, nešdamasi mažai. Sėdėti ir miegoti ant žemės. Pažinti čia visus. Pažinti šitą žemės gabalą. Klausimas: o kodėl ne Lietuvos gabalą? Jo irgi nepažįstu.

Lietuvoje gimęs ir augęs Miloszas (savo Nobelio kalboje) išsitaria: „Gamta čia žmogiška…“ O Australijos gamta? Nežmoniška? Manding žmogus čia, Australijoje, gamtiškas – kokia ir gamta. Antraip žmogus visai nesusiktų su gamta.

Įmanoma keliauti ir nesusitinkant. Matyti pro foto objektyvą, pro automobilio langą. Nakvoti kempinguose, kempervanuose su dušais, viryklėm ir televizoriais. Labai daug žmonių praskrieja pro tą žemę, nepaliesdami jos. Bet tai ir gerai! Nes žmogus negali šiaip sau išeiti pasivaikščioti po laukinę gamtą, jei tai tikrai laukinė gamta. Australijos gamta nemyli tų, kurie jos nepažįsta ir negerbia jos didybės, nepripažįsta jos baisumo. Ji pavojinga išpuikėliams, vojeristams ir ekshibicionistams. (Neseniai netoli Perto vandenyno banga nuplovė nuo skardžio vyrą ir moterį, fotografavusius bangų purslus – abu išsigelbėjo, bet guli ligoninėje, gipse.) Bet ir labai užsirūstinusi gamta nedaug tegali pasipriešinti vis tobulėjančiai technikai.

Kasyklos. Iš toli viena saulei leidžiantis atrodė kaip iškilusios raudonos kopos. Gražu, pagalvojom, o paskui privažiavom arčiau: vaizdelis kaip iš „Mad Max“. Bokštai, stulpai, kaminai, turėklai. Didelis skydas, ant kurio išvardintos saugaus darbo taisyklės ir netektys: lost time injury – 1422, medical injury – 338, restricted work case – 338. Apsisukom ir nėrėm į šalį, iš asfaltuoto plento į „lingu lingu“ keliuką.

3.

Kelis kartus nakvojom netoli geležinkelio, einančio per visą Australijos skersmenį. Trans Australija. Krovininiai traukiniai (kitokių nematėm) pravažiuoja retai. Mašinistams turėtų būti gan nuobodu – tiesūs bėgiai su beveik nekintančiu gamtovaizdžiu. Vieną vakarą jie galėjo signalizuoti mums, sėdinčiams netoli Forrest iešmininko būdelės, prie laužo, kurį užsikūrėme apgriuvusio namo krosnyje. Kitą naktį nakvojom toliau nuo bėgių, tik matėm iš labai toli dangų apšviečiantį stiprų priekinį žibintą, traukinį, slenkantį horizonto pakraščiais, lanku, vaiduokliškai, beveik be garso, tik tylus ūžimas. Šiais laikais bėgiai kitokie, jokio klinksėjimo.

Tai toje nuo geležinkelio labiau nutolusioje vietoje patyriau didžiausią siaubą, laukinės gamtos dėka. Į galvą tuo metu atėjo pasakymas „gamta motulė“ – prisiminiau tuos miestiečius, kurie mėgsta viską, kas susiję su žodžiu „eko” (įdomu, kad šis kilęs iš graikiško oikos – namas), bando grįžti į gamtos prieglobstį, namo, tapti šiek tiek, tik šiek tiek, gyvuliu – back to animal.

Benakvodami prie vandenyno, kopose, kur galėjome ir pasideginti, ir pailsėti nuo kasdieninio kratymosi akmenuotais šunkeliais, radome dar vieną pavadinimą, vietą, kurią būtų įdomu aplankyti, ir tuomet teks dar kartą – jau paskutinį – nuo greitkelio pasukti į Nullarbor plynę. Tai vieta, buvusi traukinių stotis Ooldea, netoli kurios praeitojo šimtmečio pradžioje gyveno ekscentriška moteris vardu Daisy Bates.

Perskaičiau apie ją toje pačioje knygoje, kur buvo aprašomi Jameso Cooko atradimai. Pasirodo, buvo tokia airė Daisy (= Ramunė), kuri paliko pasiturintį vyrą ir sūnų ir pusę savo gyvenimo praleido tarp aborigenų, tyrinėdama jų papročius, gydydama juos, maitindama ir rengdama, kiek sugebėjo, neturėdama jokios vilties, kad įmanoma išgelbėti jų nyksančią rasę. Vėliau, jau visai gyvenimo saulėlydį pasitikdama Adelaidėje, ji sudėjo savo užrašus į knygas, vieną iš kurių dabar skaitau (vadinasi „Passing of the Aborigines”).

Kontroversiška asmenybė. Reikia tik įsivaizduoti penkiasdešimtmetę damą devynioliktojo amžiaus pabaigos drabužiais (mat ji gimė ir užaugo viename amžiuje, o mirė kito viduryje), atsisakiusią tuometinių civilizacijos patogumų (maisto, dušo, patogios lovos ir mielos kilmingųjų kompanijos) ir gyvenančią plynėje, tarp nuogalių aborigenų, kurie ją vadino Kabbarli – močiutė, dvasia, pamišėlė. Nors kai kas klaidingai manė, jog ji kasdien vaikštinėjo iškrakmolytu kalnieriumi, ir prie skrybėlės pritvirtintą tinklelį nuo musių palaikė vualiu, tikra tiesa, kad ji nepaleido iš rankų didelio parasolio – skėtis tais laikais, kai dar nebuvo išrastas kremas nuo saulės, tikrai geras dalykas.

Daisy Bates gyveno Ooldea stotyje, į kurią mes ir pasukome, palikę žydrąją pakrantę (beje, ji vadinosi Port Adieu!) ir vis aršiau mus puolančias muses (vos tik nurimo vėjas ir musių žvalgai iš krūmynų mus aptiko… apsiginti tapo sunku).

Tikėjausi rasti bent kokį ženklą, kad ji gyveno Ooldea. Galbūt namo griuvėsius ar bent pamatus, krosnies likučius. Būtų logiška rasti paminklinę plytą su jos vardu. Nejau visiems nusispjauti? Juk šeštajame dešimtmetyje ši moteris buvo vadinama viena ryškiausių Australijos asmenybių! Ne, nieko neradom. Kadangi buvo karšta ir tvanku, apvažiavome vietovę, neišlipdami iš mašinos, paskui pamatėm kalnelį su keliais medpalaikiais, ir akimirksnį pamačiau viziją: tarp tokių medelių, šitokioje vietoje, galėtų stovėti žmonių namas. Nusprendėme čia ir apsistoti nakčiai. Tuomet teko išlipti iš mašinos. O kai išlipom, paaiškėjo, kad oras įkaitęs pragariškai ir pučia labai stiprus vėjas – ne tiek vėsinantis, kiek džiovinantis. Bet sukti atgal atrodė nebūtina. Saulė jau praėjo zenitą, tuoj ims leistis, o plynėse, kaip žinia, naktys vėsios, juk dar tik pradžia pavasario…

4.

Pasistatėm stogelį ir iš šaldytuvo išsitraukę alų tučtuojau išmaukėm po buteliuką. Nėra karšta taip, kaip suomiškoje pirtyje, guodžiausi. Bet atsistojus ant kojų po pusvalandžio, galva ėmė įtartinai svaigti. Tikrai ne nuo alaus. Saulėje termometras rodė +47 laipsnius Celsijaus. Antra valanda dienos. Bet saulė jau leidžiasi, žolių ir krūmų šešėliai ilgėja. Pusantros valandos patyrę tai, ką dažnai patirdavo Daisy Bates (sako, ji neprarado civilizuotos damos orumo jokiomis gamtos sąlygomis, o aš jį praradau jau po pusvalandio – likau tik su sijonu ir medžio šaka rankoje!), šokom į mašiną ir įsijungėm oro kondicionierių. Bandžiau skaityti Hesse’ę – juk štai, esam stepėje, tik nelabai tokioje, kokią turbūt įsivaizdavo Haris Haleris. Ir tokių išbadėjusių, desperatiškai puolančių į akis ir burną musių spiečiaus nė vienas turbūt neįsivaizduotų. Mušėm jas delnais, krito jos būriais. Rekordas: vyras vienu smūgiu nudėjo šešias muses, nes jos buvo susigrūdusios čiulpti gyjančios žaizdos ant rankos…

Sutemus nelabai atvėso, tačiau dangus apsiniaukė ir pritvinko drėgmės. Tačiau žinojom, kad tai nereiškia, jog lis. Čia negalioja lietuviško klimato taisyklės.

Šios kelionės metu atradom dalykus, kurie tarytum slypėjo mūsų instinktuose: labai greitai ėmėme orientuotis laike pagal saulės padėtį danguje, skirti pasaulio šalis (saulė zenite – Šiaurės pusėje); supratom, kad palapinę reikia statyti būtinai kur nors užuovėjoje, net jeigu nėra vėjo; Jonį (stogelį mašinos šone) reikia ištempti būtinai pavėjui, jei stiprus vėjas… Nežinau išsigelbėjimo nuo uodų, kaip tik apsirengti kuo storesniais drabužiais arba šokti „uodų šokį“, bet susigaudėm, kad nuo musių geriausiai apsaugo… laužo dūmai! Tai nuo to vakaro Ooldea laužo dūmuose rūkėmės kada tik prireikdavo (vėliau, kitoje stovyklavietėje, į mus šnairavo turistai). Kai visai tapo tamsu, musės dingo, bet išropojo milijonas kitokių vabzdžių, o tiems tai jau buvo nusispjaut ant mano dūminio šamanizmo – skėriai šokinėjo per laužą tarsi būtų Joninių naktis. Valgiau iš katiliuko (prisiverčiau valgyti, nes nuo karščio norėjosi tik gerti – kaip staiga tapo svarbus vanduo!), stengdamasi nešviesti į katiliuką, nes tuomet visi drugiai atsidurs kukurūzų sriuboje.

Ugnis – mano gerasis išdykėlis Kalciferis – staiga tapo baisi. Vėjas ir sutemus šiaušė ją. Degė balta liepsna. Sėdėti arti nemalonu, tačiau dabar reikia liepsnos dėl šviesos. Apsidairius atrodo, kad už šviesos rato nieko nėra. Ne, nebaisu žvėrių. Jie šioje žemėje tokie taikūs, baikštūs. Net gyvatės, kurių daugelis bijo, yra atsargūs sutvėrimai. Mes stengiamės būti irgi atsargūs, pasišviečiame po kojomis prožektorium, kada tik sukam į krūmus. Laužą palikom neužgesintą, nes aplink buvo gan platus tuščio raudono molio tarpsnis, jokios augmenijos. Bet man vis tiek buvo baugu, kad liepsna nelyžteltų kokio stiebelio, kuris gali mestelti – stipraus vėjo dėka – žiežirbą dar toliau. Aišku, nupūstų gaisrą nuo mūsų pusės, tačiau vis tiek būtų labai negeras jausmas.

Užklijavom tinklelį nuo miegmaišio ir išsitampiusius mano marškinėlius ant langelių, nes nenorėjom miegoti tarp vabzdžių (vėlu, jų jau buvo apstu, laipiojo man per kojas pusę nakties, kol aprimo). Pusė devynių horizonte lanku vėl šliaužė traukinys, kurį iš pradžių palaikėm automobiliu. Trijose tiksliose dangaus vietose ėmė kartotis ryškūs šviesos plyksniai. Be jokio garso, todėl nepanašu į žaibus. „Ateiviai,“ – juokavom nejaukiai. Stebėjome šviesas kurį laiką, negalėdami suprasti, kas gi tai, jeigu rimtai. „Karinio poligono bandymai?“ – esame palyginti netoli zonos, kur buvo vykdomi atominės bombos bandymai. Paskui spjovėm: „Tegul leidžias tie ateiviai, o mums tai kas.“ Atidariau dar kelis langelius, nes buvo per tvanku. Sakyčiau, apie dvidešimt penkis laipsnius Celsijaus, ne mažiau.

Sapnuoju, kad žiema, Šiaulių centras, tik netoli baltos bažnyčios gatvė, kurioje įsikūrę daug kosmetikos salonų, kirpyklų. Žmogus paukščio snapu ant scenos pristatinėja gyvenimo Australijoje ypatybes. Naktis, tamsu, speigas. Pakeliu galvą – per visą dangų matyti porėtas, krateriais nusėtas mėnulis, tiksliau, pusė mėnulio. Tada prisimenu, kad pranešė, jog mėnulis krenta ir tuoj atsitrenks į mūsų planetą. Suprantu, kad tai pasaulio pabaiga, tačiau kažkodėl nebaisu: aš rami, susitaikiusi, atsidavusi.

Naktį keliskart buvau prabudusi, girdėjau nedrąsų lietaus barbenimą, vėliau jutau, kad vyras išėjo lauk, galbūt nusičiurkšti, atsisėdau ir pažiūrėjau pro langelį: ryškiai žaižaruoja laužo žarijos. Kai kitą sykį prabudau, dangus buvo šviesus. Jokio paukščių čiulbėjimo, kuris skelbtų brėkšmą. Paukščių šioje vietovėje tikrai yra, matėm dieną, tačiau jiems ne iki čiulbėjimo. Atsisėdau ir vėl pažiūrėjau į naktį matytą – ar sapnuotą – žarijų vietą. Ten liepsnojo didelis medžio šakos galas. Juk vakar nutempėm toliau nuo žarijų, užgesinom? Pats užsidegė. Jie visi čia daro ką nori su savimi, su mumis.

Buvo šešta ryto, kai apsirengėm ir ėmėm paskubomis suktis – krauti mašinon daiktus, gerti kavą, pusryčiauti, nešdintis iš čia. Dangus vis dar pilnas įtampos. Kai ta nepaaiškinama šviesa, plyksėjusi neva trijose dangaus vietose, žybtelėjo mums virš galvos ir pagaliau po kelių sekundžių pasigirdo grūmėjimas, tapo galutinai aišku, kad tai audra, tokie čia žaibai. Tik sykį pamačiau, kaip vienas trenkė į žemę, visi kiti trankė horizontaliai ir neaišku, kur jų garsas nueidavo. Žaibai be griaustinio. Galvoje žybtelėjo mintis: „Reikėjo nešdintis iš čia iškart, kai dar vakar gerdama alų įsižiūrėjau į dangų ir paklausiau vyro – pasakyk, į kurią pusę plaukia debesys?“ Vyras tada pakėlė galvą, sustingo ir nusikeikė. Debesys nejudėjo. O juk buvo labai stiprus vėjas. Taip, bet tik ant žemės paviršiaus. Gražūs lyg zefyrai kamuoliniai debesys danguje kabojo nejudėdami. (Štai, kaip paprasta sukurti siaubą.)

Prie laužo gerdami rytinę kavą radome laiko aptarti, koks namas šioje vietoje galėtų būti pastatytas (su potekste, kad ir čia įmanoma gyventi). Juokiausi iš savęs, kad buvau naivi ir ieškojau Daisy Bates namo pamatų – betgi čia kastuvo į žemę neįbesi, po plonu raudono smėlio sluoksniu iškart porėto smiltainio plokštės. Vyras pasakė, kad, jo nuomone, šioje vietoje reiktų rąstinio namo ant pastolių, kad nuo žemės roplių ir šliaužikų neprilįstų į vidų. Aš pagalvojau: „O iš kur čia rąstų gausi? Juk mes Nullarbor – nulis medžių, jei iš lotynų išvertus pavadinimą…“

Septintą ryto išlindo saulė ir ėmė svilinti taip, tarsi būtų vidudienis. Bet mes jau buvom susiruošę. Vyras užklojo storu smėlio sluoksniu ir žarijas, ir tą medžio šaką. Turim fotografiją, kur aš stoviu ir žiūriu į tolį taip, kaip visiškai sugniužęs žmogus, iš kurio krūtinės išsiurbtas visas oras, o ir žmogiškasis („civilizuotos damos“) orumas. Stoviu ir nežinau, ko imtis. Kastuvas ne mano rankose. Vairas irgi tuoj bus ne mano rankose. Telieka laukti. Stoviu ir žiūriu į tamsiai violetinius debesis, kurie susimylėjo išvarvinti tik keletą lašų per visą audros naktį. Dabar atrodo, kad žemėje nėra vėjo, o danguje – didelis štormas. Ir daug daug litrų gyvybę nešančio vandens – pro šalį, kitai žemės daliai, į kurią mes po kelių valandų ir pakliūsime.

5.

Vėliau aptarėm mano sapną su žiema ir mėnuliu. Simbolika: mėnulis yra moteriška jėga, pasąmonė, gamta. Aiškus yra visos tos jėgos priartėjimas. Įdomus yra mano atsidavimas jai, nesipriešinimas. Aplinkybės, kuriose atsidūriau, tokios stiprios, kad sąmonė nebeturi recepto, kaip su visu tuo tvarkytis. Tuomet pasąmonė imasi gelbėti reikalo. Ką ji gali padaryti? Miegok, sako man. Tiesiog miegok ir negalvok. Tai ne tavo valioje. Man buvo taip baisu, kad tiesiog atsiguliau ir atsijungiau. Įsivaizduoju, kad taip galima atsiduoti ir mirčiai – kai sąmonė nebegali padėti. Įsivaizduoju, kad pasąmonė dar kurį laiką rodo vaizdinius (klininikės mirties atvejai). Mirsi ar nemirsi – miegok! Miegas – geriausia priemonė prieš siaubą. Gamta nėra tie jaukūs patogūs namai, kuriuos įsivaizduojame. Gamta – ne tik geroji motulė. Ji ir žudikė. Nugnybs ir nueis.

Tą patį karštą rytą oras kaito vis labiau. Kai sustojome pasivaikščioti vieno ežero dugnu, jautėsi lyg būtų virš trisdešimties laipsnių, o buvo tik aštuonios ryto. Užsirašiau kitą sapną, kuris aplankė prieš keletą naktų, kai apsistoti teko už mokestį kempinge, nelabai gražioje ir tikrai ne laukinėje vietoje, šalia greitkelio – bet ką padarysi, jei nespėjai rasti kitos vietos, o saulė jau dingo už horizonto, sulindo kaip aukso moneta į taupyklę (o, kokie prašmatnūs dykumos saulėlydžiai!). Sapnavau, kad pasistatėm palapinę viešbučio fojė. Vyras grįžta sumokėjęs už leidimą apsistoti ir keikiasi: „Paėmė šešiasdešimt dolerių!“ Gyvenime tokios kainos nei vienoje stovyklavietėje čia neteko sumokėti. Sapne taip simboliškai buvo parodyta, kad kur tik apsistojame, ten vis dar ne laukinė gamta, vis dar raudoni raštuoti kilimai ir lakuotu medžiu išmuštos sienos. Mes vis dar miesto prieglobstyje, nes nemokame kitaip.

Nes dar daug ko reikia išmokti tam, kad nebūtų akiplėšiška ar tiesiog idiotiška keliauti ten, iš kur nesi išėjęs. Suvokti, kad tai ne tavo žemė, ir elgtis pagarbiai. Suvokti, kad esi nekantrus, ir mokytis kantrybės. Suvokti, kad esi išpuikęs ir mokytis nuolankumo. Girdėti, matyti, jausti. Skubėti lėtai.

Nė vienas iš mūsų nenufotografavo vieno paveikslo, o vėliau apie jį pakalbėjome. Tai buvo tas vaizdas, kai prabudę radome savaime užsidegusį didelės šakos galą. Oranžinė ir žalsvai pilkšva nuo augmenijos žemė šviečia, o dangus – tamsiai violetinis ir panašus į audringą vandenyno paviršių, žiūrint į jį iš iš vandens, iš labai giliai. Vidury raudonos smėlio aikštelės – bežievis, pilkas, nušlifuotas smėlio, akmens kietumo medžio gabalas. Viename jo gale – išsišakojimas, kažkokio padaro konvulsiški pirštai. Kitame gale – plaikstosi išprotėjusi ugnis. Nuo jos neįmanoma atitraukti akių. Šito vaizdo neįmanoma, o ir nesinori, pamiršti. O kai yra taip, tai nieko tokio, kad nenufotografavom, tik abu pagalvojom tą patį.

Geografiškai, tai buvo kelio vidurys. Ooldea – buvo mūsų pusiaukelė. Nuo Perto jau buvom sukorę apie du su puse tūkstančio kilometro, o liko dar tiek pat. Žinoma, patekome į kitas įdomias vietas ir patyrėme įspūdžių. Mūsų mašiniukas – toks jaukus, kad iš jo nesinorėjo išlipti. Lėkėm senais smėlingais vieškeliais, klimpom į molį, kurį paskui kauptuku teko daužyti nuo padų, vyras kapojo ir tempė medžius nuo kelio, lėtai lingavom per aštrių akmenų zonas. Matėme mėlynų šešėlių kalvas ir kalnus (užsukom į Flinders Ranges), stebėjom neseniai pagimdžiusių banginių nugaras ir pelekus bei klausėmės jų dūsavimų, vaikščiojom ant skardžio, kuris yra tas trūkis tarp Australijos ir Antarktidos, spoksojom į gilias akmenuotas įgriuvas, iš kurių ošė vėjas, lankėm surūdijusių Elvio Preslio laikų mašinų kapinaites, lėkėm pro abiejose kelio pusėse plytinčius vynuogynus, mandarinų sodus ir javų laukus, pravažiavom pro keletą varganų miestelių, kuriose neradom net maisto parduotuvių, o ieškojom vaisių ir daržovių, kuriuos kelis kartus vis reikėjo gelbėti, turėdavom skubiai suvartoti (taip persigėriau šviežiai spaustų apelsinų sulčių), nes vis kirsdavom valstijų sienas, o ten – vaisinei muselei –karantinas! Šalia mūsų kartais šokuodavo kengūros, o sykį išlipom pažiūrėti laukinių kupranugarių būrio, jau nekalbant apie kartais prie kelio atsiduriančias karves ir nekastruotus jaučius. Po ratais vos nepakliūdavo storuliai lėtapėdžiai driežai, kurie už gerą intenciją dar ir apšnypšdavo. Sykį sustojom palaukti, kol nušliauš metro ilgio juodoji gyvatė. Pakelėse matėm kritusius avarijose vombatus, ir jų buvo labai labai gaila…

Stengėmės nieko nenuskriausti. Palikom viską daugmaž taip, kaip radom. Net vienišą geležinkelio darbuotoją apnuodytoje asbestu Forrest stotyje palikom, ir dabar žmogus turbūt triūsia sau, varinėja bėgiais, kartais mojuoja tokiems pravažiuojantiems bepročiams, kaip mes, o paskui vakare vienas verdasi vakarienę ir geria alų, netrukdydamas svečių, kaip ir jie jo netrukdo. Nes jie grįžo namo, į miestą, į savo civilizaciją, kuriai pabandė bent trumpam, bent šiek tiek atsukti… ausį. O gamtos stichiją tik susapnavo ir tebesapnuoja.

(Beje, Daisy Bates gyveno ne name, o palapinėje, todėl ir neradom jokių pamatų ar krosnies liekanų. Bet visgi ne toje vietoje turbūt ir ieškojom. Ką tik perskaičiau apie paminklą jos garbei – senutė su skėčiu – o kur jis stovi, dar nežinau. Gal Adelaidėje, kur yra palaidota? O gal kur nors Ooldea krūmuose. Teks grįžti su kita ekspedicija. Bet žiemą.)

Šiek tiek fotografijų rasite čia: nuoroda.

Tagged: Alan Moorehead, Australija, Czeslaw Milosz, dienoraštis, Hermann Hesse

Įkvėptoji melancholija

O Melburne tuo tarpu – pavasaris. Jį reiktų įsivaizduoti maždaug taip: žali ūgiukai ant tų medžių, kurie visais metų laikais nemeta lapų; pumpurėliai ir jau net šviežūs lapiukai ant europietiškų medžių; žydi visi, kas netingi; oras kvepia medum; saulei pakaitinus, norisi nusimesti drabužius ir pasitepti kremu nuo ultravioletinių spindulių, tačiau pavėsyje – odos plaukelius šiaušia nuo žemės pakilęs vėjas. Ne, ši žemė nebuvo įšalusi. Čia temperatūra nenukrenta žemiau +1. Bet ir +10 laipsnių celsijaus oro srovė, sutikite, baisiai nemaloni.

Gatvėse žmonės beveik nepakeitė aprangos. Juk ir vidurvasarį kokia britų kilmės močiutė, žiūrėk, išlenda su karalienės Elžbietos jaunystės laikų kailinėliais. O mokinukai ir mokinukės bet kokiu oru rodo įdegusias, vietomis mėlynėmis išmuštas blauzdeles (ir net šlauneles). Indusui ar afrikiečiui čia ir vasarą ne karšta, o normalu. Lietuvei… žiemą per šalta, o vasarą – per karšta.

Šią žiemą išmokau reguliuoti savo vidaus temperatūrą. Nebesėdėjau namie su storiausiu megztiniu, apsivyniojusi šalikais. Veltinukai, tiesa, visuomet buvo ant kojų. Ir į darbo kambarį beveik nėjau – nors ten didysis kompiuterio ekranas, nuo kurio nepaskausta sprandas, bet tiek jau to – dirbau, jei jau ką reikėjo parašyti, prie loptopo, užtat šiltoje svetainėje. Ten pat ir jogą dariau, ir lėtus meditatyvinius šokius šokau. Pagal Bregovičiaus albumą „Alkohol” šokinėjau ant tos grindų vietos, kur išgriauta dalis sienos, tačiau likęs tvirtas pagrindas – antraip šokinėdama televizorių nugriaučiau ir lempą nuversčiau, o gal net įlūžčiau pro grindų lentas – mat jos siūbuoja ir po jomis tuščia.

Maždaug tris mėnesius galvoje pustuščia buvo. Tai labai gera būsena skrandžiui ir meditacijoms, bet labai negera būsena rašymui ir net rimtesniam skaitymui. Tačiau jau būtinai reikėjo skirti dėmesio skrandžiui (kasryt valgiau pusryčius kaip koks medkirtys), kūno ir sielos harmonijai – jautėsi spartus artėjimas link nirvanos. Dingtelėdavo: o kas, jeigu pasieksiu nirvaną ir iš ten neišeisiu? Kaip aš gyvensiu be darbo, jau nekalbant apie uždarbį, ir net be sąžinės graužaties? Na, jeigu tik negraužia nieko, tai ko čia jaudintis, pasakysite… Visgi jau pats faktas, kad dingtelėdavo tokie dalykai, rodė, kad aš negalėčiau nieko neveikti nesigrauždama. Anksčiau ar vėliau, žinau, raumenys įsitemps ir jau kad spriegsiu tada…

Taip ir atsitiko. Pavasario vėjui pūstelėjus (iš šiaurės… čia viskas atvirkščiai), iš galvos išgaravo ramybės debesis, ir puoliau skaityti tai, ko anksčiau nesiimdavau skaityti, bijodama, kad nesuprasiu. Viršūnė man – Wittgensteino logiko-filosofinis traktatas (anglų kalba). (Ne, dar neperskaičiau nuodugniai, tik vietomis paskaitinėjau. Ir supratau.)

Pagriebiau dvi moteras*, kurios, kaip skaitant paaiškėjo, kažkuo labai panašios – abi amerikietės, aktyvistės, rašytojos, visokio kvaišalo bandytojos, glaudžiai susijusios su fotografija, intelektualios, nors išsilavinimą viena gavo Harvarde, o kita – Niujorko gatvėse, tačiau studijavo „laisvąja programa” visą likusį gyvenimą. Abi – gražios, stiprios, laisvos moterys.  Viena iš jų – gyva ir sveika, jos vardas Patti Smith, ir prie visų titulų reiktų paminėti, jog yra vadinama pankų motina (kūrė ir tebekuria dainas ir jas atlieka). Kita mirė 2004-aisiais, per anksti, sunkiai sirgdama, jos vardas – Susan Sontag. Abi skaitydama jaučiau, jog pagaliau vėl intelektualiai maitinuosi, mano protas gauna reikalingų mineralų. Vienas iš paprasčiausių malonumų – rasti jų knygose man dar nepažįstamas rašytojų, režisierių, dailininkų ar muzikantų pavardes ir gūglinti, ir vėliau rasti jų darbus, ir – studijuoti savo laisvąją programa. Nes ir aš taip darau, išsilavinimą gavusi Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje, kuri davė tiek, kiek duotų ir išsilavinimas Vilniaus, deja, net ne Niujorko, gatvėse ir tikrai jau ne Harvarde.

Noriu rasti daugiau moterų autorių. Visose meno srityse. Ne dėl feminizmo. Šiaip. Tiesiog stebina vyrų autorių gausa, apdovanojimų, dėmesio jiems gausa. Stiprių moterų menininkių reikia paieškoti, bet ieškoti – ir rasti kažką daug įdomesnio, negu tikėjaisi – labai gera.

Rytoj su vyru skrendam į Pertą, Lietuvos įžymybių – Tombakų – nepamėgtąjį. Nesu buvusi Vakarų Australijoje. Tik žinau, kad ten šilčiau. Ir jeigu jau norisi susilieti su vietine fauna, pats laikas nusipirkti paplūdimio šlepetes, thongs. Jei taip padarysiu (o jau beveik apsisprendžiau), bus peržengtas slenkstis. Ai, adaptuotis, tai adaptuotis. Patikrinsiu, ar toks patogus tas australiškas apavas. Ir ar tikrai įmanoma su šlepetėmis bėgti. Beje, nereikia pamiršti savo kilmės – esu iš Šiaulių, šiauliečiams nesvetima sportinė ir paplūdimio apranga, simbolizuojanti tam tikrą atsipūtimą ir stiliaus nesureikšminimą. Štai ir sugrįšiu prie savo šaknų per apavą.

Iš Perto, kaip suplanuota, turėtume važiuoti į Melburną zigzagais: tai nakvodami prie vandenyno, tai įlįsdami į dykynes Nullarbor lygumoje, kur turėtume patirti įkvėptosios melancholijos poveikį, kaip žada kiti joje pabuvoję keliautojai, ar bent kažką panašaus. Žmonių turėtume sutikti visai mažai. Bus vien tik žvėrys ir vietinės dvasios. Turbūt vėl teks daug ko stokoti – šito juk ir tikiesi, nuklydęs į laukinę gamtą (čia galima prisiminti mano įrašą po kelionės į Australijos centrą – nuoroda). Šįkart man vyras žada tikrai laukinę gamtą. Be turistų, be kepsninių, skalbyklų ir dušų kempinguose. Tualetą gali tekti išsikasti. Arba susirasti apleistą triušio olą, vedančią statmenai į požemį…

Labiausiai nesinori stokoti skaitinių, todėl jau kelias savaites apie tai mūsų namie galvojama ir tariamasi: kas vešis tą knygą, kas vešis aną (kad, reikalui esant, galėtume keistis). Čia, žinoma, širdies džiaugsmas yra elektroninė skaityklė, kurioje telpa visa biblioteka. Be to, skaityklė vakare pati šviečia. Tik maniškėje kaip tik nėra tų knygų, kurias noriu skaityti, o be to, mane erzina tai, kad ji greitai išsikrauna. Ir šiaip – gamtoje norisi gamtai artimesnio formato – popieriaus. Kad vėjas sklaidytų lapus. Kad atsigulęs užsidengtum veidą ir nusnūstum. Kad galėtum užlenkti puslapio kampuką („making dogs ears”), pasižymėdamas vietą, prie kurios norėsi sugrįžti.

Laukinėje Australijos gamtoje būdama negaliu pamiršti, kad ši žemė – aborigenų. Todėl vežuosi bent vieną knygą apie juos. Šįkart tai „The Fatal Impact. An Account of the Invasion of the South Pacific 1767-1840″ (aut. Alan Moorehead). Šį kišeninį Penguin leidimą radau knygų komise. Kita kišeninio formato (irgi Penguin) knyga – Hesses „Steppenwoolf”. Jaučiu, kad atėjo laikas ją vėl skaityti, o ir pavadinimas tinka skaitymui stepėse. Tai čia viena negrožinė, kita grožinė klasika.

Vakar susigriebiau, kad nepasiimu nė vienos lietuviškos. Na, čia tai sunkus atvejis, nes kurį nors šiuolaikinio autoriaus opusą galiu nesusilaikiusi ir panaudoti prie tos triušio olos. Arba, švelniausiu būdu atsikratant, palikti Perto viešbutyje. Bet štai prisiminiau, kad iš Melburno lietuvių klubo bibliotekos esu pasiskolinusi Czeslawo Miloszo „Isos slėnį”. Skaitau pradžią, tikrinu, ar geras vertimas (vert. Algis Kalėda). Geras. Kaimiška kalba, bet ir tema – Lietuvos praeitis, kaimas. Keistoka jausti labai gyvą lietuvių kalbą, tačiau iš konteksto suvokti, jog autoriaus rašyta lenkiškai. Bandau įsivaizduoti tą gyvą, kaimiškų posakių kupiną (?) lenkišką Miloszo kalbą. Ir ta kalba skambančius Lietuvos grožio poetizavimus (ir tai – vien tik daiktavardžių ir veiksmažodžių jėga!). Knygos gale – vertėjo straipsnis, toks kupinas liaupsių Miloszui, kad net nejauku. Tikrai keistas reiškinys – deduosi kuprinėn.

Poezijos gal nesidėsiu – gal aplinkoje įžvelgsiu, gal pati ką parašysiu. Ir išvis, sakau sau, kad nereikia bijoti valandos be knygos. Juk šįkart planuoju niekuomet nedarytą dalyką: šokti gamtoje. Daryti šokio nuotraukas. Taigi kasryt teks daryti mankštą, jogą ir butoh pratimus. Tokiose kelionėse rašau trumpus pastebėjimus, sąmoningai varžau savo tekstų apimtis, kad tik neimčiau rašyti „gražiai” – atsiprašant, literatūriškai. Šito galima buvo pasimokyti iš Sontag dienoraščių knygos: fragmentai, sąrašai, pavardės, sakiniai, kartais net nesibaigiantys taškais, kartais tęsiami, pradėjus juos kažkurią dieną prieš tai… Dienoraštis, ar kelionraštis, tėra punktyras, kuris vėliau gali padėti prisiminti viską, iššaukti gyvus paveikslus, kuriuos ramiai prisėdusi prie didžiojo kompiuterio ekrano, gali sudėti į kokio nors žanro rėmus. Gali ir nesudėti.

Tuo tarpu gali pasirodyti trumpas interviu su manimi (Lietuvos internetinėje spaudoje), su panašia į viršuje matomą nuotrauka, tik ne tokia įžūlia nuotaika. Jovaro tiltų puslapyje tuoj atnaujinsiu informaciją apie savo romaną – padaugėjo atsiliepimų, įdėsiu nuorodų. Šiuo metu visaip kaip išplatinta apie du šimtus knygos egzempliorių, bet kadangi septyniasdešimt knygų nutūpė Lietuvos bibliotekų lentynose, tikslus skaitytojų skaičius – nežinomas. Tai dar tik pirmi knygos mėnesiai, ir jie visai energingi, tad tikimės daugiau judesių.

O dabar – judėsiu link lagaminų. Grafomanijoje – trijų savaičių atostogos. Susitiksime spalį!

________________________________________

* Turiu omenyje Susan Sontag “As Consciousness is Harnessed to Flesh. Diaries 1964-1980″ ir Patti Smith “Just Kids” (Smith garbei susipyniau dvi kasas)

Tagged: Alan Moorehead, Australija, Czeslaw Milosz, dienoraštis, Hermann Hesse, Jovaro tiltai, kelionraštis, Patti Smith, Susan Sontag

Apie funkcinius stilius, nesikeikiant

Dalis pradedančiųjų rašytojų nesusimąsto apie kalbos funkcinius stilius. Nieko tokio, nebūtina apie tai mąstyti, jei jauti kalbą, turi gerą klausą, kalbos pojūtį, kitaip sakant. Tačiau į mano rankas vis patenka tekstų, kurie yra gremėzdiškas dalykinio stiliaus ir visokio kitokio „anti stiliaus” kokteilis. Paprastai tokiems rašytojams nusiunčiu keletą nuorodų (pvz. į šį Wikipedia straipsnį).

Kadangi niekada nesakau, kad neįmanoma išmokti rašyti, nesakysiu ir kad neįmanoma imti girdėti kalbą, skirti funkcinius stilius ir rasti savo nepakartojamą, autorinį stilių. Žinoma, tai užtruks ilgai, gal net visą gyvenimą. Žinoma, tai nelengva. Bet pradėkim nuo pradžių. Kartais pokytis įvyksta jau vien dėl to, kad atkreipiame į problemą dėmesį.

Funkciniai stiliai – skirtingi rašytiniai minčių reiškimo būdai. Stiliai skiriasi todėl, kad tekstai rašomi skirtingų autorių, skirtingomis aplinkybėmis ir turi skirtingą paskirtį – jais bandoma paveikti skirtingą adresatą.

Pažiūrėkim į va tokį brėžinį:

Siūlyčiau perskaityti vieno mokytojo svetainėje gražiai sudėtus straipsnelius apie stilistiką: nuoroda. Kadangi tas mokytojas viską surašė dalykiniu stiliumi, o aš rašau savo unikaliuoju (kuriame yra visko o visko, bet jis, tikiuosi, lengviau suprantamas), tai čia kai ką pakomentuosiu.

Kasdieninis stilius

„Meninis stilius yra aukščiausia sąmoningos kalbinės atrankos pakopa, o buitinio stiliaus išraiška eina iš buitinės šnekos spontaniškumo – ji iš anksto neparengta,” – sako mokytojas.

Kad ir kaip norisi iškart lakštingala čiulbėti, naudinga prisiminti faktą, jog kalbėti išmokome ne knygutes skaitydami (nors gal yra ir tokių išimčių), o girdėdami suaugusiųjų pokalbius ir mėgdžiodami jų tariamus garsus, žodžius, sakinius, pamažu suvokdami ir prasmę. Toji mūsų išmokta kalba tikrai ne literatūrinė, o buitinė. Vadinasi, pilna svetimybių, šiukšliukų, pasikartojimų, mikčiojimų ir nusišnekėjimų. Retas kuris iš mūsų užaugo šeimoje, kur kalbama nuoseklia, taisyklinga kalba, kur mintys eina kaip iš pypkės – nors sėsk ir užrašyk!

Taisyklingai, „gražiai” kalbėti mus moko pirmiausia svečių akivaizdoje, o paskui vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Tačiau intymioje aplinkoje liežuvis atsipalaiduoja – juk sunkiai pakęstume tokį pašnekovą, kuris ne tik pats nepriekaištinga bendrine kalba šneka, bet dar ir mus pataiso. Pamenu, esu girdėjusi vienos kalbininkės pranešimą su filologija nesusijusioje konferencijoje – net šitaip klausant darėsi nejauku.

Nežinau, ar visi tie mokytojai suvokia buitinės kalbos naudą rašytojo amate. Bet tik pamąstykime: jei girdime gyvą „gatvės” kalbą, jei gebame ja kalbėti, t.y. puikiai prisitaikome prie aplinkinių, jei vertiname kalbos melodiką, žaismingumą, jei skiriame dialektus, atpažįstame niuansus, kurie išduoda šnekančiojo kilmę, socialinį statusą, potekstę, psichinę būseną, jei gebame visa tai užrašyti, atkartoti, stilizuoti, tai turbūt mus galima pavadinti dialogų rašymo meistrais.

Visų pirma, buitinė kalba literatūroje randama tiesioginėje kalboje – dialoguose. Jų gyvumas priklauso nuo to, kaip kalbame buityje, kaip girdime kitus kalbant buityje. Geras dialogas dažniausiai yra ne tas, kuris tiesiogiai transkribuotas iš nugirsto ar įrašyto pokalbio, o tas, kuris ir rašytinėje formoje sukuria gyvo pokalbio įspūdį. Kaip tai padaryti? Bandant – klystant ir ieškant toliau.

Visų antra, ieškant savo nepakartojamo autorinio stiliaus nederėtų atsisakyti kalbos pradžios, šaknų, kuriose galima rasti daug savitumo. Tai daryti – treniruotis, ieškoti – patogiausia „laisvuoju stiliumi” rašant dienoraštį. Rašyti taip, kaip kalbi, ir nekritikuoti savęs. Jei šis stilius persismelks į grožinius tekstus, galbūt literatūros kritikai ir nepuls vertinti „primityvaus”, tiesmuko, nenudailinto ir neornamentuoto kalbos stiliaus, tačiau jei tai autentiškas, organiškai iš autoriaus charakterio ir aplinkos kylantis stilius, sunku atsispirti jo žavesiui.

Dalykinis stilius

„Čia paprastai tenkinamės apstabarėjusiomis formulėmis, darančiomis kalba visiškai schemišką, šablonišką. Tačiau šablonai ir štampai tarnybiniuose raštuose vaidina teigiamą vaidmenį – padeda greičiau suvokti sakinio turinį,” – teigia mokytojas.

Prisipažinsiu, teko man gyvenime padirbėti sekretore-referente, o tai reiškia, kad bent kartą per mėnesį dalyvaudavau visą darbo dieną trunkančiame posėdyje, kur tuzinas profesorių aptardavo švietimo ir mokslo politiką, o aš turėjau viską protokoluoti. Ne visuomet pasisakymuose girdėdavau švarų dalykinį stilių, tačiau protokoluose buitinės kalbos įterpiniai neatrodytų organiškai, greičiau komiškai, todėl jų nekonspektuodavau.

Bet sykį nesusilaikiau ir leidau sau užrašyti tai, ką išgirdau. Tai buvo maždaug toks sakinys: „Už šitos formulės kyšo kažkieno ausys – ir mes puikiai žinome, kolegos, kieno tai ausys”… Mano šefas įvertino tai, juokėsi.

Kartais labai naudinga įsivaizduoti, kaip tam tikroje aplinkoje, priešais tam tikrą auditoriją, skambėtų toks ar anoks sakinys. Už formulės kyšančios ausys – labai vaikiškas vaizdinys, o auditorijoje – garbūs mokslininkai. Tačiau lygiai taip pat komiškai ar absurdiškai skambėtų tarptautiniai žodžiai ir sumedėję gremėzdiški išsireiškimai vaikams skirtame tekste. Tai nereiškia, kad jie negali atsirasti grožiniame kūrinyje. Bet geriau, kad jie liktų neišbraukti sąmoningai, siekiant tam tikro poveikio.

Vienas iš ryškiausių dalykinės kalbos bruožų: neveikiamoji rūšis ir beasmeniai sakiniai. Šitą dalyką randu paminėtą daugelyje angliškų knygų apie rašymą. Yra toks terminas: pasyvūs sakiniai ir aktyvūs sakiniai. Dalykinei kalbai būdingi pasyvūs sakiniai: „Atstumas buvo įveiktas per trisdešimt minučių – taip buvo pranešta iš komentatoriaus tribūnos.” Grožiniame kūrinyje veiksmą užsuka ir vaizduotę sužadina aktyvūs sakiniai: „Jis nubėgo atstumą per trisdešimt minučių – taip iš tribūnos pranešė komentatorius.”

Mokslinis stilius

„Daugelis teiginių, sakytų apie oficialųjį dalykinį stilių, tinka ir moksliniam,” – sako mokytojas, ir mes juo patikėkim. Dar jis sako: „Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, be to, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Nebūdingos ypatybės – vaizdingumas ir emocionalumas.” (cituoju iš čia)

Vadinasi, iš mokslinio stiliaus daug ko galima pasimokyti: nuoseklumo, rišlumo, glaustumo… Tik išvertę pasyviuosius sakinius į aktyviuosius, remdamiesi veiksmažodžių ir daiktavardžių kuriamu veiksmingumu ir vaizdingumu, sukursime tikrą grožį, sukelsime emociją.

Publicistinis ir eseistinis stilius

„Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žodžiais bei posakiais,” – sako mokytojas. Čia pavadinime pridėjau ir žodį „eseistinis”, nes šis tarpinis tarp grožinės ir negrožinės literatūros žanras turi daug publicistikos bruožų, o kai kada publicistika taip ryškiai pažymėta autoriaus savitumo, ką pvz. galima rasti Leonido Donskio straipsniuose, kad jau nebeaišku, ar tai ne grožinis kūrinys. Man įstrigo ritmingas, laipsniavimų kupinas Donskio „klyksmas”, kurį kadaise radau delfi.lt:

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Mūsų globalinėje popkultūroje seniai mėgdžioja paauglius. Jie nori būti jauni. Jie nori jaunų kūnų, sėkmės, dėmesio, krizių, aštrių pojūčių ir išgyvenimų. Jie nebenori ramybės ir orumo. (…)

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Politika – tai saldus senių kerštas jaunystei, sykiu nuožmaus galios ir sekso mūšio laukas. O nūdienos politika – tai dar ir pramogų civilizacijos atstumtųjų kerštas jos herojams. Seniai imituoja jaunimą – jie dainuoja, šoka ir mirksi akimis. Jie rodo pirštus. O jaunimas imituoja senius. (…)

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Kompiuteris – tai naujoji mūsų knyga, liga, priklausomybė, laiko skaičiavimo būdas, naujasis smėlio laikrodis ir jame nuolat byrantis smėlis su kaukole šalia it vanitatum vanitas tema XVII amžiaus olandų paveiksluose, dienoraštis, sykiu draugė ir meilužė. Internetas – tai seksas, kūryba, draugystė, išpažintis, svajonė, aistra, sykiu ir negalėjimas atsiplėšti. Melas, kad visi protingieji myli žmones ir knygas – melas, nes didžioji dauguma jų gali kuo puikiausiai apsieiti ir be žmonių, ir be knygų. Be interneto – ne, kad ir ką jie kalbėtų.

Lietuviška publicistika ir eseistika labai skiriasi nuo pvz. britų, amerikiečių ar australų to paties žanro tekstų. Lietuviai, kaip man atrodo, dažnai rašo painiai, neorganišku stiliumi, tarsi nejausdami, kas jie tokie, kur rašo ir kokia auditorija tai skaitys. Dažnas žurnalistas akivaizdžiai laiko save (neišsipildžiusiu) poeta, bet spaudoje tai atrodo neadekvačiai. Štai stilių mišinys viename straipsnyje (lrytas, “E.Vareikis pernakvojo terminale ir išskrido į Amžinąjį miestą”) – toks jausmas, kad žurnalistas rašo satyrą apie pagarbos nevertą žmogystą:

Problemų dėl alkoholio turintis Seimo narys Egidijus Vareikis, reikia tikėtis, jau Romoje. Jis galbūt diskutuoja katalikų renginyje, į kurį ketvirtadienį išsirengė girtas kaip pėdas. Ketvirtadienį iki pietų kaip zombis sukęs ratus Vilniaus oro uosto laukiamajame Seimo narys vargais negalais policininkų buvo išprašytas ir įsodintas į taksi. Bet daugiau kaip po valandos velnio lašų padauginęs katalikas politikas grįžo į oro uostą, vakare perėjo apsaugos zoną ir penktadienį anksti ryte pakilo į orą.

Meninis arba autorinis stilius

Lietuvių literatūros terminas „grožinė literatūra” (ko gera, išvesta iš žodžio „beletristika”, o šis kilęs iš prancūzų: „belles-lettres” – gražios raidės) yra iškalbingas ir drauge klaidinantis – neva romano kalba būtinai turi būti graži. Bet kas tas grožis? Koks jo apibrėžimas? Kas vienam gražu, kitam gal ir ne. Man patinka kitas išsireiškimas: autorinė literatūra. Suprantama, visi rašytojai ieško savo autorinio stiliaus. Arba net neieško, o rašo taip, kaip jiems išeina – ir jiems išeina. Esmė ta, kad autorinis stilius irgi gali turėti dalykiško ar buitinio stiliaus bruožų – kad tik būtų organiškas, gyvas, vaizdingas, skambus.

„Žodis grožiniame kūrinyje turi būti ne tik dalykiškai, bet ir meniškai tikslus. Kiekvieno tikro menininko idealas – rasti tokią išraiškos priemonę, kuri vaizduojamąjį reiškinį atitiktų visais savo atspalviais bei intonacijomis,” – sako mokytojas. Taigi tikslas pateisina priemones – literatūroje tai jau tikrai!

„Išraiškos priemonių rašytojai ima iš visos lietuvių kalbos, iš įvairių stilių. Tačiau grožinėje literatūroje visiškai pakinta funkcinis jų vaidmuo. Imkime tokią priemonę kaip mokslo veikalų, įstaigų raštų terminai,– jie grožiniame kūrinyje atlieka ne vien komunikacinę, informacinę, o jau ir tipizavimo ar individualizavimo funkciją: dažnai perprasminami, metaforinami, „nuterminami“.” Grožinės literatūros paskirtis (funkcija) – būti gražiai ir ne tik – perteikti grožį, perteikti emociją, sužadinti vaizduotę, perteikti idėją, koncepciją ar sukelti klausimų, sužadinti mintį.

„Individualusis stilius nekodifikuojamas. Galima pabandyti nustatyti ir aprašyti jo normas, galima jį pamėgdžioti, bet jo kodifikuoti negalima,” – sako mokytojas. Kad ir ką bereikštų tas žodis „kodifikuoti”, mintis maždaug aiški: individualaus stiliaus griežtai į formulę neįstatysi – iš jos vis tiek kyšos autoriaus ausys.

Bet reiktų nepulti į kitą kraštutinumą – perdėm pasitikėti savo stiliaus buvimu. Naudinga būti savikritiškam, neįsivaizduoti, kad stilius jau iškart toks jau ir susiklostęs, subrendęs, unikalus, tik niekas to nemato ar tyčia apsimeta, kad nemato. Yra toks vienas pradedantiesiems būdingas stilius, kuris gali būti pavadintas vienu žodžiu: grafomanija.

Keista, bet grafomaniją labai lengva atskirti nuo autorinio stiliaus – vien metus žvilgsnį į pirmuosius sakinius darosi aišku. Tačiau pačiam grafomanui tai sunkiai matoma, deja. Žinot, jeigu nesate įsitikinę, ar turite klausą kalbai ir atpažįstate funkcinius stilius, duokite savo tekstus paskaityti kam nors, kas skaito tik gerus vertimus ir nemėgsta arba nemoka meluoti.

 

Tagged: beta skaitytojas, esė, funkciniai stiliai, grafomanija, negrožinė, publicistika

Kartais rašyti reiškia dainuoti

Rašytoja Marguerite Duras guli mirties patale. Vėlyvas, tačiau labai jaunas, jos paskutinis mylimasis Yannas Andréa kasdien užduoda jai klausimus ir užrašo atsakymus. Kartais jis nieko neklausia, tik užrašo. Kartais ji nieko nesako, tuomet tyla.

Tyla, ir tada.

Y.A.: Kokia nauda iš rašymo?

M.D.: Tai būdas tylėti ir kalbėti tuo pat metu. Rašyti. Kartais tai reiškia dainuoti.

Y.A.: Šokti?

M.D.: Irgi. Šokis priklauso nuo asmeninės būklės. Aš mėgdavau šokti.

Y.A.: Kodėl?

M.D.: Dar nežinau.*

Kažkuriame straipsnyje, o gal interviu, Duras sakė, kad tuščius tarpus jos tekstuose reikia irgi skaityti. Jos knygose visuomet apstu tuštumos. Tuštumos, kuri kalba.

Skaitant jos tekstus apima jausmas, kad jie yra kuriami dabar. Tekstai niekuomet nebuvo parašyti, jie buvo rašomi, ir tas procesas perteiktas būtent puslapiuose, kuriuos skaitai dabar – rašymas tebevyksta, dabar. Skaitytoja užbaigia rašymo procesą, pridėdama nuo savęs – ką? Gyvenimą.

Lacanas apie Duras sakė, kad ji neturi sužinoti, ką rašo, antraip nebegalės rašyti. Dar jis sakė, kad Duras tekstai yra tobulas klinikinis kliedesys. (Užkrečiamas?)

Nesvarbu, kokio ilgio būtų kūrinys, Duras jį vadina knyga. Kartais toji knyga tėra apsakymo apimties. Bet visuomet reikia turėti omenyje tarpus tarp eilučių, dideles tuštumas, kurias irgi reikia atidžiai perskaityti. Suprasti.

Visa kita šio straipsnio dalis – ištraukos iš Duras knygos, kurią ji pavadino rašymu: “Écrire”. Nemokėdama prancūzų kalbos (kol kas dar), skaičiau ir išverčiau iš anglų vertimo. Tai jau tikrai interpretacijos interpretacija, o ne originalas.

* * *

Rašymo vienatvė yra tokia vienatvė, be kurios negali vykti rašymas, be kurios jis sustotų, taptų bekraujis dar tik ieškant, apie ką rašysi. Kai rašymas tampa bekraujis, jo autorius liaujasi tai jautęs. Bet visų pirmiausia, niekada nevalia diktuoti tekstų sekretorei, kokia gabi ji bebūtų. Šioje pakopoje tekstų negalima duoti skaityti net leidėjui.

(…)

Rašantysis knygas visuomet turi būti apgaubtas atskirties. Tai tam tikros rūšies vienatvė. Autoriaus vienatvė, rašymo vienatvė. Pradžioje paklausk savęs, kas yra toji supanti vienatvė – įkūnyta kiekviename žingsnyje, kurį žengi namuose bet kurį dienos momentą, bet kuriame apšvietime – ar tai gatvės žibintas, ar dienos metu uždegta lempa. Tikra, kūniška vienatvė virsta netrikdoma rašymo tyla. Niekada niekam to nesu sakiusi. Dar iki savo pirmojo vienatvės patyrimo suvokiau, kad privalau rašyti. Buvau gavusi patvirtinimą iš Raymondo Queneau. Vienintelis Raymondo Queneau ištartas nuosprendis buvo sakinys: “Tik rašyk.”

(…)

Vienatvė taip pat reiškia: arba mirtis, arba knyga. Tačiau visų pirma tai reiškia alkoholį. Tai reiškia viskį. Niekada iki šiol, tikrai niekada negalėjau – arba turėčiau kapstyti labai senus atsiminimus – aš niekada negalėjau nebaigti pradėtos knygos. Niekada neparašiau tokios knygos, kuri nebūtų tapusi savo pačios išteisinimu dar tuo metu, kai buvo rašoma. Nesvarbu, kuri knyga tai bebūtų. Bet kur. Bet kuriuo metų laiku.

(…)

Rasti save skylėje, skylės dugne, beveik visiškoje vienatvėje, ir atrasti, kad išgelbėti gali tik rašymas. Neturėti nei menkiausios užuomazgos knygai, jokios idėjos, reiškia rasti save, dar kartą, prieš knygą. Begalinė tuštuma. Knygos galimybė. Prieš nieką. Prieš kažką tokio, kaip gyvenimas, nuogas rašymas, kaip kažkas baisaus, baisaus peržengti. Tikiu, kad rašančioji neturi jokių minčių knygai, jos rankos tuščios, jos galva tuščia, ir viskas, ką ji apie šį nuotykį, šią knygą, žino, yra sausas, nuogas rašymas. Rašymas be ateities, be aido, tolimas, tik elementarios aukso taisyklės: gramatika, reikšmės.

(…)

Būna gyvenime toks momentas, ir manau, kad jis neišvengiamas, nuo jo negali išsisukti, iš jo negali ištrūkti, tai momentas, kai viskas pakimba abejonėje: santuoka, draugai, ypatingai poros draugai. Vaikai – ne. Dėl vaikų niekada nebūna abejonių. Ir štai ta abejonė auga aplinkui tave. Toji abejonė yra viena – tai yra vienatvės abejonė. Gimusi iš vienatvės. Mes jau galime ištarti žodį. Tikiu, kad dauguma žmonių negali pakęsti to, ką dabar čia sakau, – jie pabėgo nuo šito. Galbūt dėl šios priežasties ne kiekvienas yra rašytojas. Taip. Čia yra skirtumas. Tai – tiesa. Ne kitaip. Abejonė lygu rašymui. Taigi ji taip pat lygu rašytojui. O iš rašytojo perspektyvos – rašo kiekvienas. Mes visuomet tai žinojome.

(…)

Štai kas daro rašymą pirmykščiu. Grįžti į laukinę būklę, kuri buvo dar prieš patį gyvenimą. Tai miškų laukiniškumas, senas kaip laikas, kurį visuomet atpažįsti. Tai visa ko baimė, išskirtinė ir neatskirtina nuo paties gyvenimo. Kai tampi nenuramdomas. Neįmanoma rašyti be kūniškos jėgos. Tam, kad pradėtum rašyti, turi būti stipresnis, negu esi pats. Turi būti stipresnis, negu tai, ką rašai. Keistas yra ne tik rašymas, rašytinis žodis, bet ir žvėrių staugsmas naktį, kiekvieno padaro staugsmas, tavo ar mano staugsmas, ar šunų. Tas kolosalus, baisus bendruomenės vulgarumas. Skausmas yra ir Kristus ir Mozė, ir faraonai, ir visi žydai, visi žydų vaikai, ir visa tai – smurtiškiausia laimės forma. Tuo vis dar tikiu.

(…)

Keistas daiktas yra rašytojas. Pats sau prieštarauja, yra nesuvokiamas. Rašymas taip pat reiškia nekalbėjimą. Tylėjimą. Begarsį klyksmą. Rašytoja dažnai yra gan raminanti būtybė. Ji daug klauso. Daug nekalba, nes neįmanoma kitam apsakyti knygos, kurią parašei, juolab knygos, kurią rašai. Tai neįmanoma. Tai priešingybė kinui, teatrui, kitiems atliekamiesiems menams. Tai priešingybė bet kuriam skaitymo būdui. Rašymas sunkiausias iš visų. Blogiausias. Nes knyga yra nežinia. Tai naktis. Tai uždaryta. Ir viskas. Tai knyga, kuri vystosi, auga, vystosi kryptimis, kurias manaisi ištyrusi. Knyga vystosi savo paties likimo link, savo autorės link. Autorės, kuri yra išblukinta knygos publikavimo: tai buvo jos atsiskyrimas nuo svajonių knygos, kaip paskutinio naujagimio, visuomet paties mylimiausio.

(…)

Atvira knyga yra taipogi naktis.

Nežinau kodėl, tačiau žodžiai, kuriuos ką tik ištariau, iššaukė man ašaras.

(…)

Rašyk bet kuriuo atveju, nepaisydamas nevilties. Ne: su neviltimi. Nežinau, kaip pavadinti tą neviltį. Rašymas viena kryptimi nuo to, kas yra prieš rašymą, visada sugadina rašymą. Ir vis tiek turime tai priimti: sugadinimas reiškia grįžimą kitoje knygoje, kitoje tos pačios knygos galimybėje.

(…)

Nežinau, kas yra knyga. Niekas nežino. Tačiau žinome, kada knyga yra. O kai nieko nėra, tai žinai tai lygiai taip pat, kaip žinai, kad dar nesi miręs.

(…)

Rašyti.

Negaliu.

Niekas negali.

Turime pripažinti: negalime.

Ir vis tiek rašome.

Tai nežinia, kurią augini savyje: rašymas yra tai, kas įgyjama. Tai – arba nieko.

Galima kalbėti apie ligos išrašymą.

Bandau išsakyti tai, kas nėra lengva, bet tikiu, pasaulio draugai, kad galime rasti būdą tai išreikšti.

Tavyje glūdi rašymo beprotystė, išprotėjimas rašyme. Bet vien tik tai nepadaro tavęs bepročiu. Atvirkščiai.

Rašymas yra nežinia. Prieš rašymą, apie tai, ką ruošiesi rašyti, nežinai nieko. Ir visiškame skaidrume.

Tai nežinia tavyje. Galvoje, kūne. Rašymas net nėra atspindys, o tam tikras padalinys tavyje, egzistuojantis vienoje, paralelinėje tau dalyje: kitas, kuris pasirodo ir artėja, yra nematomas, apdovanotas įžvalga ir įniršiu. Tas, kuris savo veiksmais kartais rizikuoja galva.

Jei prieš rašydamas įsivaizduotum, ką ruošiesi rašyti, niekuomet nerašytum. Nebebūtų verta.

Rašymas yra bandymas iš anksto sužinoti, ką parašytum, jeigu rašytum. Bet to niekada nesužinai, kol neparašai. Tai yra pavojingiausias klausimas, kurį įmanoma sau užduoti. Bet pats dažniausias klausimas.

Rašymas – kaip vėjas. Nuogas, rašalinis, rašytinis. Ir pralekia kaip niekas kitas gyvenime. Niekas kitas, išskyrus patį gyvenimą.

* * *

Ši knyga nori mano mirties.

Y.A.: Kas jos autorius.

M.D. Aš. Duras.*

______________________________________
* iš paskutinės Marguerite Duras knygos “C’est Tout”

Tagged: Marguerite Duras