Nullarboro sapnas

1.

Man jau skundžiasi, kad nieko nepasakoju. O aš laukiu, kada sugrįšiu namo visa. Nes iki šiol – o praėjo savaitė – naktimis kažkuria savo dalimi vis dar keliauju, mūsų baltasis automobilis vis skinasi kelią tai per smėlynus, tai per duobėtus akmenuotus kelius, tai per krūmynus. Vieną naktį atsisėdau ir apsidairiusi ne iškart supratau, kad sėdžiu lovoje: gelsva šviesa priminė tokią, kokią matydavau prabudusi mašinos viduje – norėjau atidaryti langelį, įleisti šviežaus oro. Oro mieste trūksta labiausiai – net ir tokiame „gamtiškame” mieste, kaip Melburnas. Mašinoje miegoti buvo gera – beveik kaip savo lovoje. Saugu, ramu, spengianti tyla, aukštai nuo žemės. Juokėmės, kad miegame banginio pilve, kaip kokie jonos. Dažnai vakarais pagaudavau save norinčią kuo greičiau į tą pilvą lįsti. Nes sėdėti tamsoje, net ir apšviestam galingo prožektoriaus, net ir prie laužo, net ir dviese – šiurpu.

Įdomu tai, kad baimė gali būti pasidalinta ir taip smarkiai sumažėja. Vienai sėdėti prie laužo būtų išvis nesmagu. Su vyru – visai nieko. Įmanoma mėgautis. Jei netoli mūsų laužavietės – kitos, kitų stovyklautojų švieselės, tai psichologinis komfortas prilygsta miestietiškam. Tačiau mūsų kelionės tikslas buvo atsidurti kuo toliau nuo tokio komforto. Kad ir trumpam, bet kuo didesniu nuotoliu.

Čia reikia pranešti keletą aplinkybių: kelionę pradėjome, nuskridę į Pertą, Vakarų valstijos sostinę, kuri savo gyventojų skaičiumi yra perpus mažesnė už Melburną, Viktorijos valstijos sostinę. Mūsų planas buvo paprastas: Perte nusipirkti 4WD automobilį (Toyota LandCruiser, greičiausiai „the Troopy” – troop carrier – kuris pagal dizainą skirtas vežioti kariūnų būrelį), paruošti jį kelionei, nusipirkti provizijos ir dumti per visą apatinę Australijos pakrantę, įsukant į Nullarbor lygumą, iki Melburno. Jei lėktum nesustodamas (pvz. prisivalgęs tablečių, kaip kad daro vietiniai „furistai”, arba vairuojant dviese pakaitomis), namus galėtum pasiekti per tris paras. Mes tam atstumui įveikti skyrėme dvi savaites. Kadangi važiavome ne tiesiai, o zigzagais, vis užsukdami kažkur pernakvoti (ir patirti nuotykių), tai sukorėme ne 3.500, o maždaug 5.500 km.

Perte pernelyg nesižvalgėme, nebuvo laiko, o ir didelio noro. Apsigyvenome ten, kur galėjome (nes naudojomės Qantas dovanomis ir nuolaidomis) – fantastiškame bendrabučio tipo motelyje, kur tualetai ir dušai bendri, virtuvės nerasta, kur ten – net elektrinio virdulio maždaug penkių kvadratinių metrų (?) kambaryje neaptikta. Tiesa, buvo šaldytuvėlis. Nėra to blogo, kas neišeitų į nebloga: elektrinį virdulį įsigijome – tokį, kuris gali veikti mašinoje, o kavą rytais važiuodavom virti ir gerti už kelių šimtų metrų – paplūdimyje su vaizdu į štormo šiaušiamą ir vaivorykštėmis išsipuošusį vandenyną.

Su mumis motelyje apsigyveno keli miesto svečiai – baikeriai iš grupuotės „Rebel”, savaitgaliui kaip tik sulėkę iš visos Australijos – metinis sąskrydis, kaip sakant. Baikeriai, kaip žinia, bandidos. Mums sakė, kad vien jau iš Nullarbor pusės į Pertą važiavo 5 km Harley Davidson virtinė. Tatuiruotės, juodi drabužiai, barzdos, plikės, rūstūs žvilgsniai ir plačiai išskėstos kojos (net kai nulipę nuo savo „žirgelių”). Taisyklių laužymas! Jei parašyta, kad motelio fojė prašom nerūkyti, tai kur kitur žmogus rūkysi? Mieste visą savaitgalį ant ausų pastatyta vietinė policija (o, kaip paskui jiems buvo ramu ir gera, ir turbūt išeiginių visi gavo pirmadienį). Įvažiuodama į miestą, ko gera, visa virtinė viršijo leistiną greitį, todėl kaip ir galima bet kurį iš jų sustabdžius mieste bauduoti. Kažkas panašaus ir vyko. Kur tik sustoja baikeriai (pvz. viena jų susitikimo vieta buvo prie tekstilės (!) prekybos centro industriniame rajone, po kurį mes kasdien dūkom, ieškodami kelioninės amunicijos), jau ir policijos būrelis lūkuriuoja. Patruliuoja ne tik automobiliais, bet ir motociklais – kad pavyktų sugauti pažeidėjus, jeigu ką. Toje pačioje vietoje, visai už kelių šimtų metrų, vietinė televizija iš baikerių ima interviu. Tie išpūtę pilvus, sunėrę rankas ant krūtinės, atkišę barzdas, oriai šypsosi, sukėlę šitiek šuršalo.

Vakarieniavom britiškos (ar itališkos) virtuvės restorane. Šalia įsitaisė du baikeriai, turbūt mūsų kaimynai (nebūtinai iš mūsų motelio – greta stūkso daugiaaukštis liuksusinis viešbutis „Rendezvous“ – mes gi ne savo valia apsistojome pačioje kurortinėje Perto dalyje!), vakarieniauja sau taikiai, kalbina ir kibina abi restorano padavėjas, tos sukus apsukus vis grįžta prie jų, pernelyg domisi jais (o mumis – pernelyg nesidomi, net apmaudu, kai ėsti norisi). Vienas baikeris – baltaodis žilabarzdis – atrodo aukštesnio statuso, negu jo jaunesnis bendras – rudaodis (maoris? salietis?). Kaip ten bebūtų, jiedu valgo po lygiai, po daug. Žilabarzdis tai jau su tokiu „furisto guzu“, tad nenuostabu, jog ten gali tilpti keli pagrindiniai patiekalai. Negana to, alus. Negana to, „desertui“ jiedu užsisako po kibiriuką krevečių. Kai tuos kibiriukus jiems atneša, susidomime ne tik mes, bet ir senelių pora nuo gretimo staliuko. Baikeriai maloniai siūlo pasivaišinti krevete seneliams, tie purto galvas. Mums nepasiūlė. Ir gerai. Šiaip jau, tai pirma ir paskutinė mūsų vakarienė tokio tipo restorane. Kitais vakarais ieškosime pigesnių vietų. Be to, nebesiruošiame būti tokie švarūs ir civilizuoti. Valgysim hamburgerius ir Fish&Chips su kitais, žemesnio rango baikeriais, kad ir graikų užkandinėje.

Pirmadienį apie trečią ryto (ar nakties) pažadino Harley Davidson varikliai. Apšildomi. Paskui drun-dun-dun – išrūko. Visą rytą iki popietės drunduliavo greitkeliu (kuris mums buvo po langais). Vyrai palieka miestą. Šventinis savaitgalis baigėsi. Net liūdna ir tuščia kažkaip tapo be jų. Motelio tualete niekas klozetų nebeapmyža. (Nusprendžiau, kad baikerių vyriškumas turbūt neleidžia liesti savo vyriškumo, ir jie bando pataikyti be rankų. Arba nepataiko dėl kitko: vienoje rankoje alus, kitoje cigaretė!)

O mes nusipirkome savo Troopy iš pirmos vietos, į kurią užsukome. Krito į akį ir į širdį iškart. Pardavėjui nieko nesakėm, tik su virpuliu po to dar važiavom kelių kitų variantų apžiūrėti. Kitos mašinos nebuvo tokios švarios, tvarkingos, gerai kvepiančios (čia aš buvau kvapų ekspertė), nė viena man taip, kaip šita, nepriminė dėdės gaisrininko „gazelkos“, su kuria vaikystėje važiuodavom į kaimą. Nesu žinovė ar net mėgėja, bet šita man pasirodė graži. Tiksliau, gražus – man atrodo, kad tai jis, o ne ji, kažkodėl. Kitą rytą (tiksliau, tai buvo pirmas rytas po mūsų nusileidimo į Pertą), dar prieš Toyota centro atidarymą, mes jau stovėjom prie savo daikto. Kai jau randi savo, tai iš karto aišku, kad savas. Imi ir tiek.

Nuvežėm Troopy pas mechaniką vardu Jorgenas, pravarde Jogis (pavardė lenkiška, bet kas jį žino, gal vokietis?). Patikrino mūsų pirkinį ir rado vieną vožtuvą kleksintį („Ne taip, kaip naujas.“), o pavarų dėžę – ūžiančią. Kiek mes paskui bandėm išgirsti tuos ūžesius, nieko neišėjo, bet nerimas buvo pasėtas. Juk keliausim į atokias vietas! O jeigu sugriūsim? Turim satelitinį telefoną ir „Rodžer–rodžer“ – raciją, gaudančią bangas 20 km spinduliu – bet geriau būtų jų nepanaudoti. Mano moteriška logika remiantis, bėdos išvis nereikia ieškoti, todėl manim dėtas nė vienas iš namų kojos neiškeltų, juolab per plynes nekeliautų… Bet gyvename ir dalinamės viskuo, kuo gyvename, su vyru, o vyras ieško nuotykių, kurie kartais panašūs į bėdas… Kaip ten bebūtų, mašiniukas veikia gerai, trūkumai nežymūs ir nereikšmingi, keliauti toli galima jei ne drąsiai, tai ramiai.

Tuojau po pirkimo naktį sapnuoju, kad radau priklydusį šuniuką, smėlio spalvos taksiuką. Jis toks smagus, žaismingas, iškart prisiplaka ir jau yra mano, ruošiuosi vežtis jį su savimi į Melburną. Vardą sapne irgi iškart sugalvoju: Jogis. Neva važiuojame jau trise namo, Jogis tupi šalia manęs ant priekinės sėdynės, kur kaip tik yra pusinė vieta – labai lieknam žmogui, vaikui arba šuniukui. Toje vietoje prabudusi įtaisiau kartotinę dėžę, kur laikiau kavą, sausainius, obuolius ir kt. smulkmenas – toji dėžė buvo pavadinta Jogiu. O kad užėjo nuotaika visiems duoti vardus, tai dar ugnį vadinau Kalciferiu (iš vieno japoniško multiko), o ištempiamą ant automobilio šono pavėsinės stogelį nejučia ėmėm vadinti Joniu (nes angl. „awning“).

2.

Kelionės metu rašiau dienoraštį (kelionraštį), kaip koks Jamesas Cookas, knygą apie kurį įnikau skaityti labiausiai (nors pasiėmiau ir Czeslawą Miloszą, ir Hermanną Hesse’ę). Rašyti kelionėje – toks palengvėjimas, nes kas rytą (rašydavau dažniausiai rytais, kaip ir šiaip man yra įprasta) nusimeti prievolę kažką atsiminti. Jei neužrašytum, tai bandytum nuolat daryti išvadas, apibendrinti, spręsti, kas gi kelionėje bus įdomiausia, svarbiausia, ką norėsi perduoti kitiems. Užrašai viską, kas įvyko vakar – rami galva. Apytuštė ir vis labiau tuštėjanti galva, į kurią gali lįsti naujos mintys. O jos vis lenda ir lenda. Ir vis keistesnės, vis labiau laukinės, ne, „filosofinės”.

Iš pradžių – taip jau pasisekė – kas vakarą per televiziją pamatydavau vis kokią nors laidą apie Australiją arba Australija būdavo minima kokiame kontekste. Štai laida apie pasaulio didmiesčius. Pasirodo, žmonija kraustosi iš kaimo į miestą, daugiau nei pusė žmonijos jau įsitaisė didmiestyje. „Jei visų pasaulio didmiesčių plotą sudėtum į viena, tai užimtų pusę Australijos kontinento,“ – sako žmogus iš ekrano. Vadinasi, tai galėtų būti visa Vakarų Australija, kuri ir užima beveik pusę kontinento.  Žmonės tokiame mega didmiestyje gyventų aukštais, vienas ant kito. Taip kai kuriems, beje, labai netgi patinka. (Ne man, ne mums!) Kai kurie didmiesčiai grumiasi su srutų išmetimo problema. Štai Mexico City pastatytas milžiniško vulkano krateryje, kuris pamažu grimzta, ir srutos nuo kažkurio laiko ėmė tekėti ne iš miesto, o į miestą, todėl turėjo būti pastatytos pompos. Bet vamzdžiai kartais užsikemša. Juos valo vienas žmogus. Rodoma, kaip meksikietis, drauge su dokumentinio filmo pasakotoju, abu apsitaisę tvirtais nardymo kostiumais, neria į toksinį vandenį – aqua negra – ir ištraukia iš tamsos… arklio kaukolę.

Laimei, Australijos didmiesčiai ne tokie tiršti ir priteršti. Išvažiuodami iš Perto, nuomotą mašiną nusprendėm grąžinti miesto centre, kur kaip tik dangoraižių šešėliai. Antradienio rytas. Susiraukę, susigūžę žmonės spiečiasi prie kavos prekystalių, skuba (ar tik nuduoda skubantys) į darbą ofisuose. Klerkai stilingai apsirengę – tokie, kaip bet kuriame kitame didmiestyje. Toks saldus malonumas važiuoti pro juos ir niekur, niekur neskubėti. Galvoje tik miglotos nuojautos – tuoj išvažiuosime iš miesto, tolyn nuo civilizacijos, arčiau gamtiškų procesų, tyrinėsime pakrantę, apie kurią žiūrėjau kitą TV laidą.

Pasirodo, Nullarbor plynės apačioje esantis aukštas skardis – vieta, kur Antarktida atlūžo nuo Australijos. Abu žemynai kadaise buvo vienas, miškingas, gyvybe knibždantis rojus. Antarktida, tikėtina, irgi ne iškart pasidengė ledu. Žemynai ir dabar nesustoję, pavyzdžiui, Australija juda į šiaurę ir kada nors (už šimtų milijonų metų) susijungs su Azija. Ironiška, bet ir šiuo metu Azijos yra tiek daug Australijoje, bent jau didmiesčiuose – atrodo, kad gyventojai jau ėmė dreifuoti ir jungtis… Rimtai, pvz. Kinija yra daug ką čia įsigijusi, investavusi į dideles kompanijas – kelius, žemės ūkį…

Australijos žemyne kažkada plytėjo jūra. Pirmieji baltieji „užkariautojai“ (dedu kabutes, nes niekas ten labai nekariavo, nes niekas labai nesipriešino) ilgai negalėjo patikėti tuo, kad tokiame dideliame žemės plote nėra jūros. Ieškojo jos, klajojo, kol galiausiai, nieko nepešę, nusiramino. Bet jūros čia būta. Labai seniai. Pasitraukdama ji paliko dumblo sluoksnį, kuris sulaiko į porėtą gruntą patekusį lietaus vandenį. Todėl Nullarbor lygumoje – o ir kitur, dykumose – yra vandens, jis giliai, kartais išeina į paviršių, tas vietas aborigenai mokėdavo rasti ir keliaudami nuo vieno šaltinio prie kito, išgyvendavo sunkiausiais sausros laikotarpiais. Beje, jei susidaro įspūdis, kad aborigenai visuomet gyveno dykumoje ar kitose nepatogiose vietose, tai klaidingas įspūdis. Jie gyveno visame žemyne. Iki tol, kol neaplaukė civilizuotieji.

Hesse’s romane „Steppenwolf“ aptikau tarsi atsiliepimą į tai: „Žmogaus gyvenimas tampa tikra kančia, pragaru tik tuomet, kai du amžiai, dvi kultūros ir religijos persidengia.“ (p. 28) Tikrai, pragaras vietiniams Australijos gyventojams, iki baltųjų invazijos ramiai sau egzistavusiems nuolatiniame pirmykščių žmonių „sapne“.

Aborigenas iš ekrano sako, kad jų žmonės žino savo žemės paslaptį. Laidos vedėjas (berods, airis) nudžiunga: „O, tai pasakykit, kokia ta paslaptis.“ Aborigenas pašiurpsta: „Ką jūs sakot! Kaip aš galiu pasakyti? Aš už tą paslaptį savo galva atsakau! Taigi tai – paslaptis!“ Airis greit susigaudo ir atsiprašančiu tonu sako: „A, tai – paslaptis? Tada aišku, suprantu.“ Įdomu, ką jis supranta? Vakariečiui žodis paslaptis reiškia receptą: „Kokia jūsų ilgametystės paslaptis? Pasidalinkite su žiūrovais!“ Neįprasta sutikti žmogų, kuriam paslaptis reiškia paslaptį. Į tokias paslaptis turi būti inicijuotas ir atsakai savo gyvybe. (Kiek tokių paslapčių į receptus pavertė Tibeto lankytojai?)

Ne, aš suprantu, kad atgal į gamtą sugrįžti neįmanoma. Alano Mooreheado knygoje pasižymėjau pastraipą: „Tai buvo dilema: civilizacija yra netikusi, nes paliko gamtą. Bet visgi negalime atsukti civilizacijai nugaros; sykį pažinus ją, nėra kito pasirinkimo, kaip tik toliau būti joje.“ (p. 151)

Kai aš atvažiuoju į gamtą, tai – keistas susitikimas. Aš negrįžtu jon. Tai neįmanoma. Keliauju, padedama civilizacijos, sukuriu gamtoje civilizacijos salą. Stengiuosi padaryti kuo mažiau žalos. Kad po manęs neliktų griuvėsių ir toksinių zonų. Savo kaką užkasu smėlin. Surenku žmonių šiukšles. Užkasu laužą. Palieku trupinius ir tikiuosi, kad jų neras (prie jų nepripras) paukščiai. Atrodo, vis bijau gamtos. Gal po truputį, lėtai (aš viską darau lėtai), galėčiau apsinuoginti. Keliauti, nešdamasi mažai. Sėdėti ir miegoti ant žemės. Pažinti čia visus. Pažinti šitą žemės gabalą. Klausimas: o kodėl ne Lietuvos gabalą? Jo irgi nepažįstu.

Lietuvoje gimęs ir augęs Miloszas (savo Nobelio kalboje) išsitaria: „Gamta čia žmogiška…“ O Australijos gamta? Nežmoniška? Manding žmogus čia, Australijoje, gamtiškas – kokia ir gamta. Antraip žmogus visai nesusiktų su gamta.

Įmanoma keliauti ir nesusitinkant. Matyti pro foto objektyvą, pro automobilio langą. Nakvoti kempinguose, kempervanuose su dušais, viryklėm ir televizoriais. Labai daug žmonių praskrieja pro tą žemę, nepaliesdami jos. Bet tai ir gerai! Nes žmogus negali šiaip sau išeiti pasivaikščioti po laukinę gamtą, jei tai tikrai laukinė gamta. Australijos gamta nemyli tų, kurie jos nepažįsta ir negerbia jos didybės, nepripažįsta jos baisumo. Ji pavojinga išpuikėliams, vojeristams ir ekshibicionistams. (Neseniai netoli Perto vandenyno banga nuplovė nuo skardžio vyrą ir moterį, fotografavusius bangų purslus – abu išsigelbėjo, bet guli ligoninėje, gipse.) Bet ir labai užsirūstinusi gamta nedaug tegali pasipriešinti vis tobulėjančiai technikai.

Kasyklos. Iš toli viena saulei leidžiantis atrodė kaip iškilusios raudonos kopos. Gražu, pagalvojom, o paskui privažiavom arčiau: vaizdelis kaip iš „Mad Max“. Bokštai, stulpai, kaminai, turėklai. Didelis skydas, ant kurio išvardintos saugaus darbo taisyklės ir netektys: lost time injury – 1422, medical injury – 338, restricted work case – 338. Apsisukom ir nėrėm į šalį, iš asfaltuoto plento į „lingu lingu“ keliuką.

3.

Kelis kartus nakvojom netoli geležinkelio, einančio per visą Australijos skersmenį. Trans Australija. Krovininiai traukiniai (kitokių nematėm) pravažiuoja retai. Mašinistams turėtų būti gan nuobodu – tiesūs bėgiai su beveik nekintančiu gamtovaizdžiu. Vieną vakarą jie galėjo signalizuoti mums, sėdinčiams netoli Forrest iešmininko būdelės, prie laužo, kurį užsikūrėme apgriuvusio namo krosnyje. Kitą naktį nakvojom toliau nuo bėgių, tik matėm iš labai toli dangų apšviečiantį stiprų priekinį žibintą, traukinį, slenkantį horizonto pakraščiais, lanku, vaiduokliškai, beveik be garso, tik tylus ūžimas. Šiais laikais bėgiai kitokie, jokio klinksėjimo.

Tai toje nuo geležinkelio labiau nutolusioje vietoje patyriau didžiausią siaubą, laukinės gamtos dėka. Į galvą tuo metu atėjo pasakymas „gamta motulė“ – prisiminiau tuos miestiečius, kurie mėgsta viską, kas susiję su žodžiu „eko” (įdomu, kad šis kilęs iš graikiško oikos – namas), bando grįžti į gamtos prieglobstį, namo, tapti šiek tiek, tik šiek tiek, gyvuliu – back to animal.

Benakvodami prie vandenyno, kopose, kur galėjome ir pasideginti, ir pailsėti nuo kasdieninio kratymosi akmenuotais šunkeliais, radome dar vieną pavadinimą, vietą, kurią būtų įdomu aplankyti, ir tuomet teks dar kartą – jau paskutinį – nuo greitkelio pasukti į Nullarbor plynę. Tai vieta, buvusi traukinių stotis Ooldea, netoli kurios praeitojo šimtmečio pradžioje gyveno ekscentriška moteris vardu Daisy Bates.

Perskaičiau apie ją toje pačioje knygoje, kur buvo aprašomi Jameso Cooko atradimai. Pasirodo, buvo tokia airė Daisy (= Ramunė), kuri paliko pasiturintį vyrą ir sūnų ir pusę savo gyvenimo praleido tarp aborigenų, tyrinėdama jų papročius, gydydama juos, maitindama ir rengdama, kiek sugebėjo, neturėdama jokios vilties, kad įmanoma išgelbėti jų nyksančią rasę. Vėliau, jau visai gyvenimo saulėlydį pasitikdama Adelaidėje, ji sudėjo savo užrašus į knygas, vieną iš kurių dabar skaitau (vadinasi „Passing of the Aborigines”).

Kontroversiška asmenybė. Reikia tik įsivaizduoti penkiasdešimtmetę damą devynioliktojo amžiaus pabaigos drabužiais (mat ji gimė ir užaugo viename amžiuje, o mirė kito viduryje), atsisakiusią tuometinių civilizacijos patogumų (maisto, dušo, patogios lovos ir mielos kilmingųjų kompanijos) ir gyvenančią plynėje, tarp nuogalių aborigenų, kurie ją vadino Kabbarli – močiutė, dvasia, pamišėlė. Nors kai kas klaidingai manė, jog ji kasdien vaikštinėjo iškrakmolytu kalnieriumi, ir prie skrybėlės pritvirtintą tinklelį nuo musių palaikė vualiu, tikra tiesa, kad ji nepaleido iš rankų didelio parasolio – skėtis tais laikais, kai dar nebuvo išrastas kremas nuo saulės, tikrai geras dalykas.

Daisy Bates gyveno Ooldea stotyje, į kurią mes ir pasukome, palikę žydrąją pakrantę (beje, ji vadinosi Port Adieu!) ir vis aršiau mus puolančias muses (vos tik nurimo vėjas ir musių žvalgai iš krūmynų mus aptiko… apsiginti tapo sunku).

Tikėjausi rasti bent kokį ženklą, kad ji gyveno Ooldea. Galbūt namo griuvėsius ar bent pamatus, krosnies likučius. Būtų logiška rasti paminklinę plytą su jos vardu. Nejau visiems nusispjauti? Juk šeštajame dešimtmetyje ši moteris buvo vadinama viena ryškiausių Australijos asmenybių! Ne, nieko neradom. Kadangi buvo karšta ir tvanku, apvažiavome vietovę, neišlipdami iš mašinos, paskui pamatėm kalnelį su keliais medpalaikiais, ir akimirksnį pamačiau viziją: tarp tokių medelių, šitokioje vietoje, galėtų stovėti žmonių namas. Nusprendėme čia ir apsistoti nakčiai. Tuomet teko išlipti iš mašinos. O kai išlipom, paaiškėjo, kad oras įkaitęs pragariškai ir pučia labai stiprus vėjas – ne tiek vėsinantis, kiek džiovinantis. Bet sukti atgal atrodė nebūtina. Saulė jau praėjo zenitą, tuoj ims leistis, o plynėse, kaip žinia, naktys vėsios, juk dar tik pradžia pavasario…

4.

Pasistatėm stogelį ir iš šaldytuvo išsitraukę alų tučtuojau išmaukėm po buteliuką. Nėra karšta taip, kaip suomiškoje pirtyje, guodžiausi. Bet atsistojus ant kojų po pusvalandžio, galva ėmė įtartinai svaigti. Tikrai ne nuo alaus. Saulėje termometras rodė +47 laipsnius Celsijaus. Antra valanda dienos. Bet saulė jau leidžiasi, žolių ir krūmų šešėliai ilgėja. Pusantros valandos patyrę tai, ką dažnai patirdavo Daisy Bates (sako, ji neprarado civilizuotos damos orumo jokiomis gamtos sąlygomis, o aš jį praradau jau po pusvalandio – likau tik su sijonu ir medžio šaka rankoje!), šokom į mašiną ir įsijungėm oro kondicionierių. Bandžiau skaityti Hesse’ę – juk štai, esam stepėje, tik nelabai tokioje, kokią turbūt įsivaizdavo Haris Haleris. Ir tokių išbadėjusių, desperatiškai puolančių į akis ir burną musių spiečiaus nė vienas turbūt neįsivaizduotų. Mušėm jas delnais, krito jos būriais. Rekordas: vyras vienu smūgiu nudėjo šešias muses, nes jos buvo susigrūdusios čiulpti gyjančios žaizdos ant rankos…

Sutemus nelabai atvėso, tačiau dangus apsiniaukė ir pritvinko drėgmės. Tačiau žinojom, kad tai nereiškia, jog lis. Čia negalioja lietuviško klimato taisyklės.

Šios kelionės metu atradom dalykus, kurie tarytum slypėjo mūsų instinktuose: labai greitai ėmėme orientuotis laike pagal saulės padėtį danguje, skirti pasaulio šalis (saulė zenite – Šiaurės pusėje); supratom, kad palapinę reikia statyti būtinai kur nors užuovėjoje, net jeigu nėra vėjo; Jonį (stogelį mašinos šone) reikia ištempti būtinai pavėjui, jei stiprus vėjas… Nežinau išsigelbėjimo nuo uodų, kaip tik apsirengti kuo storesniais drabužiais arba šokti „uodų šokį“, bet susigaudėm, kad nuo musių geriausiai apsaugo… laužo dūmai! Tai nuo to vakaro Ooldea laužo dūmuose rūkėmės kada tik prireikdavo (vėliau, kitoje stovyklavietėje, į mus šnairavo turistai). Kai visai tapo tamsu, musės dingo, bet išropojo milijonas kitokių vabzdžių, o tiems tai jau buvo nusispjaut ant mano dūminio šamanizmo – skėriai šokinėjo per laužą tarsi būtų Joninių naktis. Valgiau iš katiliuko (prisiverčiau valgyti, nes nuo karščio norėjosi tik gerti – kaip staiga tapo svarbus vanduo!), stengdamasi nešviesti į katiliuką, nes tuomet visi drugiai atsidurs kukurūzų sriuboje.

Ugnis – mano gerasis išdykėlis Kalciferis – staiga tapo baisi. Vėjas ir sutemus šiaušė ją. Degė balta liepsna. Sėdėti arti nemalonu, tačiau dabar reikia liepsnos dėl šviesos. Apsidairius atrodo, kad už šviesos rato nieko nėra. Ne, nebaisu žvėrių. Jie šioje žemėje tokie taikūs, baikštūs. Net gyvatės, kurių daugelis bijo, yra atsargūs sutvėrimai. Mes stengiamės būti irgi atsargūs, pasišviečiame po kojomis prožektorium, kada tik sukam į krūmus. Laužą palikom neužgesintą, nes aplink buvo gan platus tuščio raudono molio tarpsnis, jokios augmenijos. Bet man vis tiek buvo baugu, kad liepsna nelyžteltų kokio stiebelio, kuris gali mestelti – stipraus vėjo dėka – žiežirbą dar toliau. Aišku, nupūstų gaisrą nuo mūsų pusės, tačiau vis tiek būtų labai negeras jausmas.

Užklijavom tinklelį nuo miegmaišio ir išsitampiusius mano marškinėlius ant langelių, nes nenorėjom miegoti tarp vabzdžių (vėlu, jų jau buvo apstu, laipiojo man per kojas pusę nakties, kol aprimo). Pusė devynių horizonte lanku vėl šliaužė traukinys, kurį iš pradžių palaikėm automobiliu. Trijose tiksliose dangaus vietose ėmė kartotis ryškūs šviesos plyksniai. Be jokio garso, todėl nepanašu į žaibus. „Ateiviai,“ – juokavom nejaukiai. Stebėjome šviesas kurį laiką, negalėdami suprasti, kas gi tai, jeigu rimtai. „Karinio poligono bandymai?“ – esame palyginti netoli zonos, kur buvo vykdomi atominės bombos bandymai. Paskui spjovėm: „Tegul leidžias tie ateiviai, o mums tai kas.“ Atidariau dar kelis langelius, nes buvo per tvanku. Sakyčiau, apie dvidešimt penkis laipsnius Celsijaus, ne mažiau.

Sapnuoju, kad žiema, Šiaulių centras, tik netoli baltos bažnyčios gatvė, kurioje įsikūrę daug kosmetikos salonų, kirpyklų. Žmogus paukščio snapu ant scenos pristatinėja gyvenimo Australijoje ypatybes. Naktis, tamsu, speigas. Pakeliu galvą – per visą dangų matyti porėtas, krateriais nusėtas mėnulis, tiksliau, pusė mėnulio. Tada prisimenu, kad pranešė, jog mėnulis krenta ir tuoj atsitrenks į mūsų planetą. Suprantu, kad tai pasaulio pabaiga, tačiau kažkodėl nebaisu: aš rami, susitaikiusi, atsidavusi.

Naktį keliskart buvau prabudusi, girdėjau nedrąsų lietaus barbenimą, vėliau jutau, kad vyras išėjo lauk, galbūt nusičiurkšti, atsisėdau ir pažiūrėjau pro langelį: ryškiai žaižaruoja laužo žarijos. Kai kitą sykį prabudau, dangus buvo šviesus. Jokio paukščių čiulbėjimo, kuris skelbtų brėkšmą. Paukščių šioje vietovėje tikrai yra, matėm dieną, tačiau jiems ne iki čiulbėjimo. Atsisėdau ir vėl pažiūrėjau į naktį matytą – ar sapnuotą – žarijų vietą. Ten liepsnojo didelis medžio šakos galas. Juk vakar nutempėm toliau nuo žarijų, užgesinom? Pats užsidegė. Jie visi čia daro ką nori su savimi, su mumis.

Buvo šešta ryto, kai apsirengėm ir ėmėm paskubomis suktis – krauti mašinon daiktus, gerti kavą, pusryčiauti, nešdintis iš čia. Dangus vis dar pilnas įtampos. Kai ta nepaaiškinama šviesa, plyksėjusi neva trijose dangaus vietose, žybtelėjo mums virš galvos ir pagaliau po kelių sekundžių pasigirdo grūmėjimas, tapo galutinai aišku, kad tai audra, tokie čia žaibai. Tik sykį pamačiau, kaip vienas trenkė į žemę, visi kiti trankė horizontaliai ir neaišku, kur jų garsas nueidavo. Žaibai be griaustinio. Galvoje žybtelėjo mintis: „Reikėjo nešdintis iš čia iškart, kai dar vakar gerdama alų įsižiūrėjau į dangų ir paklausiau vyro – pasakyk, į kurią pusę plaukia debesys?“ Vyras tada pakėlė galvą, sustingo ir nusikeikė. Debesys nejudėjo. O juk buvo labai stiprus vėjas. Taip, bet tik ant žemės paviršiaus. Gražūs lyg zefyrai kamuoliniai debesys danguje kabojo nejudėdami. (Štai, kaip paprasta sukurti siaubą.)

Prie laužo gerdami rytinę kavą radome laiko aptarti, koks namas šioje vietoje galėtų būti pastatytas (su potekste, kad ir čia įmanoma gyventi). Juokiausi iš savęs, kad buvau naivi ir ieškojau Daisy Bates namo pamatų – betgi čia kastuvo į žemę neįbesi, po plonu raudono smėlio sluoksniu iškart porėto smiltainio plokštės. Vyras pasakė, kad, jo nuomone, šioje vietoje reiktų rąstinio namo ant pastolių, kad nuo žemės roplių ir šliaužikų neprilįstų į vidų. Aš pagalvojau: „O iš kur čia rąstų gausi? Juk mes Nullarbor – nulis medžių, jei iš lotynų išvertus pavadinimą…“

Septintą ryto išlindo saulė ir ėmė svilinti taip, tarsi būtų vidudienis. Bet mes jau buvom susiruošę. Vyras užklojo storu smėlio sluoksniu ir žarijas, ir tą medžio šaką. Turim fotografiją, kur aš stoviu ir žiūriu į tolį taip, kaip visiškai sugniužęs žmogus, iš kurio krūtinės išsiurbtas visas oras, o ir žmogiškasis („civilizuotos damos“) orumas. Stoviu ir nežinau, ko imtis. Kastuvas ne mano rankose. Vairas irgi tuoj bus ne mano rankose. Telieka laukti. Stoviu ir žiūriu į tamsiai violetinius debesis, kurie susimylėjo išvarvinti tik keletą lašų per visą audros naktį. Dabar atrodo, kad žemėje nėra vėjo, o danguje – didelis štormas. Ir daug daug litrų gyvybę nešančio vandens – pro šalį, kitai žemės daliai, į kurią mes po kelių valandų ir pakliūsime.

5.

Vėliau aptarėm mano sapną su žiema ir mėnuliu. Simbolika: mėnulis yra moteriška jėga, pasąmonė, gamta. Aiškus yra visos tos jėgos priartėjimas. Įdomus yra mano atsidavimas jai, nesipriešinimas. Aplinkybės, kuriose atsidūriau, tokios stiprios, kad sąmonė nebeturi recepto, kaip su visu tuo tvarkytis. Tuomet pasąmonė imasi gelbėti reikalo. Ką ji gali padaryti? Miegok, sako man. Tiesiog miegok ir negalvok. Tai ne tavo valioje. Man buvo taip baisu, kad tiesiog atsiguliau ir atsijungiau. Įsivaizduoju, kad taip galima atsiduoti ir mirčiai – kai sąmonė nebegali padėti. Įsivaizduoju, kad pasąmonė dar kurį laiką rodo vaizdinius (klininikės mirties atvejai). Mirsi ar nemirsi – miegok! Miegas – geriausia priemonė prieš siaubą. Gamta nėra tie jaukūs patogūs namai, kuriuos įsivaizduojame. Gamta – ne tik geroji motulė. Ji ir žudikė. Nugnybs ir nueis.

Tą patį karštą rytą oras kaito vis labiau. Kai sustojome pasivaikščioti vieno ežero dugnu, jautėsi lyg būtų virš trisdešimties laipsnių, o buvo tik aštuonios ryto. Užsirašiau kitą sapną, kuris aplankė prieš keletą naktų, kai apsistoti teko už mokestį kempinge, nelabai gražioje ir tikrai ne laukinėje vietoje, šalia greitkelio – bet ką padarysi, jei nespėjai rasti kitos vietos, o saulė jau dingo už horizonto, sulindo kaip aukso moneta į taupyklę (o, kokie prašmatnūs dykumos saulėlydžiai!). Sapnavau, kad pasistatėm palapinę viešbučio fojė. Vyras grįžta sumokėjęs už leidimą apsistoti ir keikiasi: „Paėmė šešiasdešimt dolerių!“ Gyvenime tokios kainos nei vienoje stovyklavietėje čia neteko sumokėti. Sapne taip simboliškai buvo parodyta, kad kur tik apsistojame, ten vis dar ne laukinė gamta, vis dar raudoni raštuoti kilimai ir lakuotu medžiu išmuštos sienos. Mes vis dar miesto prieglobstyje, nes nemokame kitaip.

Nes dar daug ko reikia išmokti tam, kad nebūtų akiplėšiška ar tiesiog idiotiška keliauti ten, iš kur nesi išėjęs. Suvokti, kad tai ne tavo žemė, ir elgtis pagarbiai. Suvokti, kad esi nekantrus, ir mokytis kantrybės. Suvokti, kad esi išpuikęs ir mokytis nuolankumo. Girdėti, matyti, jausti. Skubėti lėtai.

Nė vienas iš mūsų nenufotografavo vieno paveikslo, o vėliau apie jį pakalbėjome. Tai buvo tas vaizdas, kai prabudę radome savaime užsidegusį didelės šakos galą. Oranžinė ir žalsvai pilkšva nuo augmenijos žemė šviečia, o dangus – tamsiai violetinis ir panašus į audringą vandenyno paviršių, žiūrint į jį iš iš vandens, iš labai giliai. Vidury raudonos smėlio aikštelės – bežievis, pilkas, nušlifuotas smėlio, akmens kietumo medžio gabalas. Viename jo gale – išsišakojimas, kažkokio padaro konvulsiški pirštai. Kitame gale – plaikstosi išprotėjusi ugnis. Nuo jos neįmanoma atitraukti akių. Šito vaizdo neįmanoma, o ir nesinori, pamiršti. O kai yra taip, tai nieko tokio, kad nenufotografavom, tik abu pagalvojom tą patį.

Geografiškai, tai buvo kelio vidurys. Ooldea – buvo mūsų pusiaukelė. Nuo Perto jau buvom sukorę apie du su puse tūkstančio kilometro, o liko dar tiek pat. Žinoma, patekome į kitas įdomias vietas ir patyrėme įspūdžių. Mūsų mašiniukas – toks jaukus, kad iš jo nesinorėjo išlipti. Lėkėm senais smėlingais vieškeliais, klimpom į molį, kurį paskui kauptuku teko daužyti nuo padų, vyras kapojo ir tempė medžius nuo kelio, lėtai lingavom per aštrių akmenų zonas. Matėme mėlynų šešėlių kalvas ir kalnus (užsukom į Flinders Ranges), stebėjom neseniai pagimdžiusių banginių nugaras ir pelekus bei klausėmės jų dūsavimų, vaikščiojom ant skardžio, kuris yra tas trūkis tarp Australijos ir Antarktidos, spoksojom į gilias akmenuotas įgriuvas, iš kurių ošė vėjas, lankėm surūdijusių Elvio Preslio laikų mašinų kapinaites, lėkėm pro abiejose kelio pusėse plytinčius vynuogynus, mandarinų sodus ir javų laukus, pravažiavom pro keletą varganų miestelių, kuriose neradom net maisto parduotuvių, o ieškojom vaisių ir daržovių, kuriuos kelis kartus vis reikėjo gelbėti, turėdavom skubiai suvartoti (taip persigėriau šviežiai spaustų apelsinų sulčių), nes vis kirsdavom valstijų sienas, o ten – vaisinei muselei –karantinas! Šalia mūsų kartais šokuodavo kengūros, o sykį išlipom pažiūrėti laukinių kupranugarių būrio, jau nekalbant apie kartais prie kelio atsiduriančias karves ir nekastruotus jaučius. Po ratais vos nepakliūdavo storuliai lėtapėdžiai driežai, kurie už gerą intenciją dar ir apšnypšdavo. Sykį sustojom palaukti, kol nušliauš metro ilgio juodoji gyvatė. Pakelėse matėm kritusius avarijose vombatus, ir jų buvo labai labai gaila…

Stengėmės nieko nenuskriausti. Palikom viską daugmaž taip, kaip radom. Net vienišą geležinkelio darbuotoją apnuodytoje asbestu Forrest stotyje palikom, ir dabar žmogus turbūt triūsia sau, varinėja bėgiais, kartais mojuoja tokiems pravažiuojantiems bepročiams, kaip mes, o paskui vakare vienas verdasi vakarienę ir geria alų, netrukdydamas svečių, kaip ir jie jo netrukdo. Nes jie grįžo namo, į miestą, į savo civilizaciją, kuriai pabandė bent trumpam, bent šiek tiek atsukti… ausį. O gamtos stichiją tik susapnavo ir tebesapnuoja.

(Beje, Daisy Bates gyveno ne name, o palapinėje, todėl ir neradom jokių pamatų ar krosnies liekanų. Bet visgi ne toje vietoje turbūt ir ieškojom. Ką tik perskaičiau apie paminklą jos garbei – senutė su skėčiu – o kur jis stovi, dar nežinau. Gal Adelaidėje, kur yra palaidota? O gal kur nors Ooldea krūmuose. Teks grįžti su kita ekspedicija. Bet žiemą.)

Šiek tiek fotografijų rasite čia: nuoroda.

Tagged: Alan Moorehead, Australija, Czeslaw Milosz, dienoraštis, Hermann Hesse