Agnė

“Aš mėgau taip ramiai sėdėti ir žiūrėti, kaip Pat rengiasi. Niekad taip nejutau amžinojo moters paslaptingumo, kaip tomis valandėlėmis, kai ji tyliai vaikščiodavo priešais veidrodį, susimąsčiusi žiūrėdavo į jį, visiškai paskęsdavo savyje, pasitraukdama į nesąmoningą savo lyties nuojautą. Negalėjau įsivaizduoti, kad moteris galėtų rengtis plepėdama ir juokdamasi; o jeigu ji tai daro, tai, vadinasi, jai stinga paslaptingumo ir to nepaaiškinamo žavesio, kurį sukelia tai, kas nuolatos pasprunka iš akių. Aš mėgau švelnius ir vis dėlto lanksčius Pat judesius prieš veidrodį; nuostabu buvo žiūrėti, kaip ji šukuodavosi plaukus arba atsargiai lyg strėlę pakeldavo prie smilkinių pieštuką antakiams dažyti. Tada ji kažkuo primindavo stirną ir liekną panterą, ir amazonę prieš kovą.”
― Erich Maria Remarque

“Keista,- tarė Lencas po valandėlės,- kodėl visokiems žmonėms paminklai statomi, o kodėl nepastačius paminklo mėnuliui arba žydinčiam medžiui.”
― Erich Maria Remarque

“pridėk prie mano pilvo ranką ir pajusi, kaip mano siela vartos”
― Donaldas Kajokas

“- Aš netgi negirdėjau jos balso.
O po valandėlės.
- Tai keista kančia.
Švelniai.
- Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko jau niekad nepatirsi.”
― Alessandro Baricco