Gabrielius Blekaitis

“Tai, ką aš galiu atkurti iš savo vaikiškos atminties, visai nėra pastatas; manyje jis visas suskaidytas į dalis - čia vienas kambarys, ten - kitas, o štai čia - koridoriaus atkarpa, kuri nejungia tų dviejų kambarių, bet egzistuoja pati savaime, kaip fragmentas. Taip manyje viskas pabira: kambariai, laiptai, ceremoningai besileidžiantys žemyn, ir kiti laipteliai - ankšti, įviji: jų tamsoje vaikščiodavai, kaip vaikšto kraujas gyslomis; bokšto kambarėliai, aukštai kabantys balkonai, netikėtai atsiveriančios altanos, į kurias buvai įstumiamas pro mažutes duris. Visai tai dar tebėra ir visuomet bus manyje. Atrodo, lyg to namo paveikslas būtų nukritęs į mane iš nepaprasto aukščio ir sudužęs mano gelmėse.”
― Rainer Maria Rilke, The Notebooks of Malte Laurids Brigge

“It seems a miracle that we should last so much as a single day. There is no antidote, he writes, against the opium of time. The winter sun shows how soon the light fades from the ash, how soon night enfolds us. Hour upon hour is added to the sum. Time itself grows old. Pyramids, arches and obelisks are melting pillars of snow. Not even those who have found a place amidst the heavenly constellations have perpetuated their names: Nimrod is lost to Orion, and Osiris in the Dog Star. Indeed, old families last not three oaks. To set one's name to a work gives no one a title to be remembered, for who knows how many of the best men have gone without a trace? The iniquity of oblivion blindly scatters her poppyseed and when wretchedness falls upon us one summer's day like snow, all we wish for is to be forgotten.”
― W.G. Sebald, The Rings of Saturn

“Grafas Brahe laikė ypatingo dėmesio ženklu kalbėtis su mano tėvu apie jo mirusią žmoną, mano motiną. Jis vadino ją grafaite Sibile, ir kiekvienas sakinys baigdavosi taip, lyg jis apie ją teirautųsi. Nė pats nežinau kodėl, bet man net atrodydavo, kad jis kalba apie visai jaunutę mergaitę balta suknele, kuri bet kada gali įeiti į salę. Tuo pačiu tonu jis kalbėdavo ir apie „mūsų mažąją Aną Sofiją“. Kai vieną dieną pasiteiravau apie tą panelę, kuri, regėjosi labai patiko seneliui, tai sužinojau, kad jis turėjo galvoje didžiojo kanclerio Konrado Reventlovo dukterį, velionio Fridricho Ketvirtojo antrąją žmoną kuri jau beveik pusantro šimto metų ilsėjosi Roskildėje. Laikų tėkmė jam nieko nereiškė, mirtis buvo tik menkas atsitikimas, kurį jis visiškai ignoravo, žmonės, kartą patekę jo atmintin, egzistavo ir toliau, ir tai, kad jie mirę, čia nieko negalėjo pakeisti. Daugeliui metų praėjus, po senojo pono mirties, buvo pasakojama, kad jis tokiu pat užsispyrimu ir ateitį priimdavęs už dabartį. Kartą jis esą kalbėjęsis su viena jauna moterim apie jos sūnus, ypač apie vieno iš jų kelione, o jaunoji dama, einanti trečiąjį savo pirmojo neštumo mėnesį, sėdėjo vos gyva iš siaubo ir baimės greta nesiliaujančio šnekėti senio.”
― Rainer Maria Rilke, The Notebooks of Malte Laurids Brigge

“Never, writes Korzeniowski, have I travelled better than that day as we journeyed into the settling dusk. As in the old days, long ago, I saw the sun going down over the plains, a great red disc sinking into the snow as though it were setting upon the sea. Swiftly we drove on into the gathering dusk, into the infinite white wastes that met the starry skies at the horizon, where villages amidst trees floated like shadowy islands.”
― W.G. Sebald, The Rings of Saturn