Silva Rerum Quotes

“Ir Uršulę Norvaišaitę jam stebėtinai gerai sekėsi mesti iš galvos – kai susikaupdavo ir susitelkdavo į kokį reikalą, jau visiškai apie ją nebegalvodavo, ypač jei dar būdavo šalia kitų žmonių; ir tai jau buvo sėkmė, nes dabar apie ją jau galvodavo kur kas mažiau nei pirmosiomis dienomis. Dabar apie ją galvodavo tik tada, kai nuo nuodėmingai pats save liesdavo; dar galvodavo kiekvieną rytą prausdamasis prieš veidrodį; ir tik tada, kai valgydavo ar gerdavo ką saldaus’ ar pamatęs tamsų medų, kurio spalva priminė jos plaukus; tik kai einant gatve suskambėdavo kokios bažnyčios varpai ar pamatydavo žingsniuojančią vineuolę; tik tada kai pamatydavo ką nors ryškiai raudono arba kai pamatydavo ką nors vos vos besišypsant pačiais lūpų kampučiais, arba – išvydęs ką nors vilkint ilgais baltais marškiniais, apsitaisius šviesiai pilkai arba turint visiškai rudas akis, arba šiaip, kai nebesusikaupdavo skaitydamas, kai atsipalaiduodavo, užsimiršdavo, nebūdavo niekuo užsiėmęs, ir atleisdavo minčių vadžias; n air dar gulėdamas lovoje prieš miegą; tą sunkią valandą, kai pavargęs protas nenori paleisti iš gniaužtų praėjusios dienos; ir dar kartais, jei kankindavo nemiga arba ką ryškiai sapnuodavo ir pabudęs atsimindavo ją sapnavęs; bet visą kitą laiką Jonas Kirdėjus apie Uršulę beveik jau visiškai nebegalvojo ir laikė tai tikrai geru pasiekimu.”
― Kristina Sabaliauskaitė, Silva Rerum

“Elžbieta, be pavardės, niekeno žmona, dabar sprendė ar maloningai priims jį į savo valdą po nakties dangum, ir užminė norą : jeigu jis ką sakys, jei ištars nors žodį, ji lieps jam eiti iš kur atėjus, o jei ne – gal ir įsileis. Bet Jonas Motiejus stobėjo ai už nugaros ir į ją žiūrėjo, ir paskui žiūrėjo jai į kaklą, paskui pažiūrėjo į žemę, ir ji taip gerai jį per tiek metų pažino, kad buvo tikra : jis žiūri į žemę todėl, jog dabar galvoja apie tai, jog ji nesušaltų užpakalio, ir svarsto, ar tyliai sulanksčius nepakišti jai savo žipono, bet ne, to nepadarė; ir taip, jie vis dar tylėjo. Ir todėl ji į jį pasisuko ir išdidžiai nusišypsojo, ir įpylė jam taurę vyno ir maloningai linktelėjo jam sėsti šalia.”
― Kristina Sabaliauskaitė, Silva Rerum