Roberta > Roberta's Quotes

“<...> tikėjimą turėti - pavydėtina dalia, net jei niekas apie tai nežinotų. (7-8)”
― Soren Kierkegaard, Fear and Trembling and The Sickness Unto Death

“And those who were seen dancing were thought to be insane by those who could not hear the music.”
― Friedrich Nietzsche

“„Čia ir dabar mes taip pat esame nuolat informuojami apie pabaigą. Apie ją mums primena kiekviena surūkyta cigaretė, išgerta vyno taurė ar obuolio nuograuža. Keista, bet šiais laikais suvokti savo laikinumą ir baigtinumą yra didesnis maištas nei troškimas suardyti amžiną pasaulio tvarką ir būti nemirtingam.”
― Jurga Ivanauskaitė, Viršvalandžiai

“„Nėra tokio kūno pažeminimo, kurio neįstengčiau paversti sielą taurinančia patirtimi...”
― Jurga Ivanauskaitė, Viršvalandžiai

“„Tačiau kai iš tikrųjų sunkiai susergi, net nebūdamas Milarepa supranti, kad reikia daug laiko, norint užbaigti visus žemiškuosius darbus ir deramai atsisveikinti su šiuo pasauliu, į kurį niekada nebesugrįši. ”
― Jurga Ivanauskaitė, Viršvalandžiai

“,,Apie skausmą nereikia klausti, skausme reikia užjausti, atjausti, būti šalia ir laikyti tą, kuriam skauda, už rankos. Ko gero, tai paprasčiau nei prisiverst pasiteirauti: ,,Kaip tavo sveikata?“ Paprasčiau, nes žmoniškiau. ”
― Jurga Ivanauskaitė, Viršvalandžiai

“„Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas.”
― Jurga Ivanauskaitė, Viršvalandžiai

“„Dvasininkai, o ir šiaip neatsakingai pasisvaidyti frazėmis mėgstantys žmonės kartais tvirtina, kad skausmas yra paslaptis. Bet iš tikrųjų skausmas yra apsireiškimas. Pradedi įžvelgti tai, ko niekada anksčiau neįžvelgdavai.”
― Jurga Ivanauskaitė, Viršvalandžiai

“„Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų.”
― Jurga Ivanauskaitė, Viršvalandžiai

“...there are times when silence is a poem.”
― John Fowles, The Magus

“A man who dares to waste one hour of time has not discovered the value of life.”
― Charles Darwin, The Life & Letters of Charles Darwin

“Visuomenei, jei ją sudarytų pilnavertės, mąstančios būtybės, gerai suprantančios viena kitą ir nekonkuruojančios taip beprasmiškai, nereikėtų nei vyriausybės, nei įstatymų, nei vadovų.”
― Valerie Solanas, SCUM Manifesto

“Aš apie save nieko nežinau. Aš bijau išvyst save veidrody, bijau apžiūrėt savo kūną, aš bijau prie mėlynos riešo arterijos prispaust nykštį ir išgirst, kokiu ritmu plaka mano širdis. Tai, kas esu aš, kas many dedas, man yra tolimiau nei kraštai, kurių aš niekada nemačiau, niekada neišvysiu. Pats sau - tolimesnis negu mėnulis per pilnatį, kaip šis taip priartėja, jog visi krateriai, plynės matosi, lyg būtų pieštuku apibrėžti ir gelsvai angliuku rausvame fone papilkinti.”
― Valdas Papievis

“Viskas yra neviltis. Viskas yra begalinis kartojimasis. Mums skirta per daug labai greit bėgančio laiko, su kuriuo mes neturim ką veikt. Kiekviena diena prabudus - kaip ežeras, kurį nežinia kaip perplaukt reikės, o savaitės, mėnesiai lekia, kad nė mirktelt nespėji.”
― Valdas Papievis

“Mes turim save ir lygiai taip pat mes neturim kur savęs dėt. Visiškai nebūt jam nesinorėtų, tačiau jam norėtųsi būti migla, sklendžiančia tarp žmonių ir daiktų. Niekur nebūti ir būti visur, nieko nedaryti, niekur nedalyvauti, bet viską jausti, žinoti, aprėpti - iki laikų pabaigos.”
― Valdas Papievis

“Mes turim vieni kitus, bet nežinom, ką vieniems su kitais veikt. Mes plakamės tarsi švendrės saulės įkaitintam ore vieni į kitus, tardamiesi, kad turim kažką padaryti, nesgi negalim šičia būti tik šiaip, o ežero bangos teliūskuojas į pašaknes, neleidžia nuo jų atsiplėšt.
Kodėl mes kankinam vieni kitus? Ir patys save?”
― Valdas Papievis, Eiti

“Paskui kiekviena iš savo pakelio prisidegs po cigaretę, rūkys, irgi tylėdamos, o jis pamanys, kad žmonių, kuriuos vadiname artimaisiais arba draugais, turime nedaug. Jiems išsaugoti reikia pastangų. Ilgėliau neatsakyk į jų ženklus, arba neduok jiems ženklų, ir jie dings. Nebeprisiminė, kiek laiko nešnekėjo nė su vienu iš jų - nekėlė telefono, neatsakinėjo į elektroninius laiškus. Nesimatė. Ir gijos sutrūko. Šį akimirksnį artimiausi jam žmonės pasaulyje buvo jos, Anne ir Elisabeth, tos dvi moterys, sėdinčios apačioj už joms dviem per didelio stalo. Bet kaip jos gali būti artimos jam, jeigu jos tokios tolimos viena kitai? Nelyg susisiekiantys indai, kuriuose tas pats liūdesys, bet stikliniai vamzdeliai lygiagretūs iki begalybės.”
― Valdas Papievis, Eiti

“Don’t depend too much on anyone in this world because even your own shadow leaves you when you are in darkness.”
― Ibn Taymiyyah

“Pastebėjau, kad didžiausios abejonės (už jas jau tapau pasmerkta, pasmerkta, pasmerkta 100 000 metų pragaruose) mane visada apima tuomet, kai esu pasiekusi ar bent jau bepasiekianti išsvajotą ramybę. Bet ar tikrai išsvajotą ramybę, o gal tik kokį vis subtilesnės ir subtilesnės saviapgaulės lygmenį?! Alanas Wattsas, buvęs anglikonų kunigas, vėliau tapęs vienu poetiškiausių dzenbudizmo skelbėjų Vakaruose, dažnai pateikdavo parabolę apie Mėnulį ir pirštą. Mėnulis jo prilyginamas tai Didžiajai Neįmenamybei, kuri vadinama Absoliutu, Dievu, Demiurgu, Viso, kas Esti, Esme, Šunjata, Vaiskiąja šviesa, Budos prigimtimi ir dar daugybe šventų, transcendentinių dalykų, į kuriuos rodo pirštas – bet kuri religinė doktrina.
Parabolės moralas yra tas, kad dažniausiai rodantis pirštas yra supainiojamas su Mėnuliu arba net Juo palaikomas. Žmonės tik tą pirštą temato, į jį įsikimba, jį čiulpia jausdamiesi teisūs, ramūs ir saugūs. O Mėnulis šviečia kaip švietęs, bet į Jį jau niekas nė akių nebepakelia. Tik kartais beveik kiekvienas iš mūsų vis dėlto žvilgteli dangun ir Mėnulį išvysta. Ir apimta jį nuostaba, tikrų tikriausias apstulbimas, kaip galėjo to šviesulio nepastebėti anksčiau. Pirštas ištirpsta visa persmelkiančiame švytėjime, nes, pasak A. Wattso, religinė doktrina išnyksta, kai ji tampa tikrai reali ir veiksminga. Tą akimirką Mėnulį regėdamas žmogus staiga pamato visas savo paties sielos ir Visatos paslaptis. Atrodo, kad jis daugiau niekada nepamirš absoliutaus, lyg žaibas trenkusio aiškumo. Bet… dar po poros akimirkų visagalis žinojimas išsisklaido, pradingsta, lieka tik nenumalšinamas ilgesys.”
― Jurga Ivanauskaitė, Kelionė į Šambalą

“What makes the desert beautiful,' said the little prince, 'is that somewhere it hides a well...”
― Antoine de Saint-Exupéry, The Little Prince

“Happiness only real when shared.”
― Christopher McCandless

“What we do for ourselves dies with us. What we do for others and the world remains and is immortal.”
― Albert Pike

“Once, Picasso was asked what his paintings meant. He said, “Do you ever know what the birds are singing? You don’t. But you listen to them anyway.” So, sometimes with art, it is important just to look.”
― Marina Abramović

“It is incredible how fear is built into you, by your parents and others surrounding you. You’re so innocent in the beginning; you don’t know.”
― Marina Abramović, Walk Through Walls: A Memoir

“The hardest thing is to do something which is close to nothing because it is demanding all of you.”
― Marina Abramović

“Never to go on trips with anyone you do not love.”
― Ernest Hemingway, A Moveable Feast

“When spring came, even the false spring, there were no problems except where to be happiest. The only thing that could spoil a day was people and if you could keep from making engagements, each day had no limits. People were always the limiters of happiness except for the very few that were as good as spring itself.”
― Ernest Hemingway, A Moveable Feast

“Ne viskas turi esmę. Yra akių be dugno, yra širdžių išsekusių, kaip sausmedis, ištroškusių.
Tikrovė?- miražas dykumoj kartais tikresnis, negu mes patys.”
― Jonas Mekas, Žmogus prie lyjančio lango

“Dearest, I feel certain that I am going mad again. I feel we can't go through another of those terrible times. And I shan't recover this time. I begin to hear voices, and I can't concentrate. So I am doing what seems the best thing to do. You have given me the greatest possible happiness. You have been in every way all that anyone could be. I don't think two people could have been happier 'til this terrible disease came. I can't fight any longer. I know that I am spoiling your life, that without me you could work. And you will I know. You see I can't even write this properly. I can't read. What I want to say is I owe all the happiness of my life to you. You have been entirely patient with me and incredibly good. I want to say that – everybody knows it. If anybody could have saved me it would have been you. Everything has gone from me but the certainty of your goodness. I can't go on spoiling your life any longer. I don't think two people could have been happier than we have been. V.”
― Virginia Woolf

“I am going to put myself to sleep now for a bit longer than usual. Call it Eternity”
― Kosinski, Jerzy