Beata Nicholson's Blog, page 3

Leaye restoranas arba apie naujus fainus kinus

Kaip yra pas jus šeimose, kas ir ką mėgsta valgyti? Aš tai prie daug ko prisitaikau, man tinka viskas. Nu, tikrai. Tik tie marinuoti svogūnai prie šašlykų, kas būna tautinis patiekalas, man netinka. Dabar jau yra du vyresni vaikai su aiškiomis nuomonėmis, tai man paprasčiau kažkaip prisitaikyti nei kariauti karus. Nes kai susikryžiuoja špagos – suši, kiniečiai ar pica, tai su savo sriubom  geriau slėptis, ha ha. Mes, aišku, dažniausiai einam į „Jurgį ir Drakoną“, nes tai mūsų šeimos restoranas arba į „Brooklyn brothers“.  Kartais Tomas maitina mus ir savo picos eksperimentais.

Man tai nuo senovės patinka kiniečiai. Kinų restoranai buvo pirma egzotika Lietuvoje, tiksliau Vilniuje. Oje, koks stebuklas buvo ta saldi vištiena su ananasais ir agurkais! Aš restoranus skirstau taip: suaugusiųjų – kur eini su draugėmis pažvengt ar su vyru, arba pavalgyt skaniai; šeimos – kur eina visi ir ne tam, kad kažką atrastų ar kulinarinę svajonę patirtų, o tam, kad tiesiog nereikėtų gaminti, kai tingi.  Mama irgi yra žmogus, ji nusipelno laisvų dienų, o tada mes einam į restoraną.  Būna dviguba nauda – nereikia rūpintis, kuo maitintis namie ir net nereikia plauti indų, o tai jau pramoga.

Leaye restoranas arba apie naujus fainus kiniečius

Kaip yra pas jus šeimose, kas ir ką mėgsta valgyti? Aš tai prie daug ko prisitaikau, man tinka viskas. Nu, tikrai. Tik tie marinuoti svogūnai prie šašlykų, kas būna tautinis patiekalas, man netinka. Dabar jau yra du vyresni vaikai su aiškiomis nuomonėmis, tai man paprasčiau kažkaip prisitaikyti nei kariauti karus. Nes kai susikryžiuoja špagos – suši, kiniečiai ar pica, tai su savo sriubom  geriau slėptis, ha ha. Mes, aišku, dažniausiai einam į „Jurgį ir Drakoną“, nes tai mūsų šeimos restoranas arba į „Brooklyn brothers“.  Kartais Tomas maitina mus ir savo picos eksperimentais.

Man tai nuo senovės patinka kiniečiai. Kinų restoranai buvo pirma egzotika Lietuvoje, tiksliau Vilniuje. Oje, koks stebuklas buvo ta saldi vištiena su ananasais ir agurkais! Aš restoranus skirstau taip: suaugusiųjų – kur eini su draugėmis pažvengt ar su vyru, arba pavalgyt skaniai; šeimos – kur eina visi ir ne tam, kad kažką atrastų ar kulinarinę svajonę patirtų, o tam, kad tiesiog nereikėtų gaminti, kai tingi.  Mama irgi yra žmogus, ji nusipelno laisvų dienų, o tada mes einam į restoraną.  Būna dviguba nauda – nereikia rūpintis, kuo maitintis namie ir net nereikia plauti indų, o tai jau pramoga.

Kaip ištempti laiką arba mano kelionė JAV 7-niuose nuotraukų kąsniuose

Štai jums ir atradimai: iš naujo atradau dalykus, kuriuos žinojau. Jei niekada neturite laiko, tai aš žinau, kaip jo padauginti – reikia išvažiuoti į kelionę. Va, ir viskas, tada laikas išsitempia, pasidaugina ir jo pasidaro daug. Labai daug.

Aš truputį transliavau, kaip man sekėsi USA, bet dabar dar uždėsiu taškus ant I. Atsikėliau anksčiau nei įprasta, o taip jau būna, kai trankaisi po laiko juostas pirmyn atgal. Visų pirma, tai gal trumpai papasakosiu, kokiam mažam pasaulyje gyvenam ir kaip paprasta nuskristi į Ameriką. Nu tikrai, paprasčiau nebūna. Dar man ten kažkas puolė facebuke aiškinti, kad sudėtinga, ypač jei neturi pinigų. Na, taip, bet jei pagalvotume ir palygintume, kokios kainos ir galimybės buvo, tarkime, prieš 30 metų, tai gyvenam galimybių laike.

Aišku, ko ten važiuoti į tą Ameriką, jei neturi pas ką ir, jei neturi tikslo ar svajonės. Tada geriau jau tyrinėti pažintinius takus Lietuvoje, malonumas vis tiek bus. Mes skridom su SAS oro linijomis ir aš turiu jiems pagyrimą parašyt, kad sudėjo tokį gerą serialą pas save į tuos naujus gerus ekranus – Big Little Lies. Aš jau kokius 3 mėnesius buvau užsirašiusi, kad reikia pažiūrėt šį serialą. Iš principo nepiratauju, Netflix‘e nėra, Amazon‘e nežiurėjau, o ir šiaip mano gyvenime, žinokite, telikui laiko mažokai lieka.  Čia, aišku, ne skundas, gal labiau pasigyrimas, ha ha. Tai 8 valandų skrydis, žiūrint gerą serialą (visas jo septynias serijas), yra tikrai vertas išlaidų. Serialas puikus, labai nice – apie mamas ir moteris, ir vyrus, ir vaikus.  O, kaip greitai atskridom! Atgal dar greičiau, nes buvo naktinis skrydis, o jo metu ir filmas, ir truputį TV, ir tada miegot.

Tikslas numeris 1:

Man pačiai kartais sunku tuos tikslus susidėlioti, bet vis tiek faktas tas, kad važiavau ne į sanatoriją. Važiavau į labdaros renginį, kuris, beje, tikrai buvo sėkmingas, valio valio!  60 tūkstančių dolerių –  tiek buvo uždirbta Mamų Unijos namučių projektui. Dar kart VALIO! Ir ačiū moterims, kurios viską organizavo. Jos tai daro tam, kad būtų kartu, kad kurtų bendruomenę ir, žinoma, vardan vieno bendro tikslo. Gyvenime svarbu turėti tikslą, ir matyti prasmę ten, ką darai. O mano tikslas ir buvo prisidėti prie šios iniciatyvos..

Tikslas numeris 2:

Giminė ir laikas su sese. Štai todėl mūsų kelionė prasidėjo Vašingtone, nes ten gyvena mano pusseserė. Trys dienos kartu vis tik yra labai faina, mes kartu užaugom, o ir šiaip šeima yra geras dalykas. Man su Odeta labai patinka keliauti, čia mūsų toks labai geras work and travel duetas.

Judink kūną. Na, su Odeta nepatinginiausi. Kasdien rinkom žingsnius ir įspūdžius, intensyviai ir daug daug vaikščiojimo. Aišku, buvo truputis muziejų ir dar daugiau susitikimų.

O kiek naujų skonių! Vašingtone labai patiko salotų barai, pavyzdžiui, „Cava mediteranean grill“ arba „Sweet Green“. Kaip nerealu, kai ateini ir gauni bliūdą salotų. Kažkaip buvau pamiršusi, kad Amerikoje maisto daug. Bet jei moki rinktis, tai gali valgyti tikrai sveikai, tad nepasiklyskite stereotipuose. Va, čia Deep Dish pica, kurios neįmanoma suvalgyt.

Nauji žmonės

Ar jūs gyvenat burbule? Aš tai kartais taip, todėl yra labai sveika išlįsti iš burbulo ir pamatyti kitus žmones, kitokius požiūrius, gyvenimo būdą, patirtis ir t.t. Pasimokyti, kaip reikia ir kaip nereikia gyvent. Ir neteisti, nepulti  į išvadas, pamatyti kitą požiūrių kampą. Atidaryti savo horizontus, išlįsti iš burbulo, būti geresniu žmogumi kas dieną…  Tai va, visi sutikti nauji žmonės tau duoda kažką tokio, ką gali pasiimti ir geruosius dalykus pritaikyti sau.

Štai, Rokas, aš su juo vedžiau renginį – buvo taip smagu! Arba mano klasiokė Rūta, tuoj bus net dvidešimt metų, kaip ji Amerikoje.  Ir jos draugės, ir visi kiti, kuriuos sutikau ir su kuriais pasikalbėjau… Nauji žmonės yra gerai. Kitaip paskui tampi lyg koks viskuo nepatenkintas ir nematantis kurmis.

Ar pasiilgau namų??

Ir taip, ir ne. Viskas namie buvo gerai, nebuvo vaikai palikti savaitiniame darželyje, nors ir tai nėra blogai.  Gyvenau čia ir dabar ir nesiunčiau savo proto atgal: „Kaip gi ten jie, likę namie??“. Mamos mėgsta kartais pervertinti savo svarbumą. Tai aš stengiuosi būti kukli ir nesusireikšminti. Grįžau, namai tvarkingi, vaikai laimingi, o Hariukas iš karto su šypsena ir, atrodo, kad net nebuvau išvykus ir nebuvo jis visą savaitę su tėčiu – vėl iš karto man iš paskos. Ir, aišku, man pasirodė paaugęs, o kai jį pamačiau, tai pagavojau, kad numirsiu iš laimės… Bet nemiriau, esu vis dar čia, ha ha.

Visada yra gerai pakeisti save ir savo aplinką. Visada sveika nepamiršti, kad tu esi ne tik mama, bet dar ir žmogus. O dabar tai noriu būt tik namie, namie, namie…

The post Kaip ištempti laiką arba mano kelionė JAV 7-niuose nuotraukų kąsniuose appeared first on Beatos virtuvė.

Sveiki, aš esu Pieno Banko Ambasadorė arba apie mamos pieno centrą jo veiklą ir iššūkius

Sveiki, aš esu Donorinio Motinos Pieno Santaros klinikose ambasadorė, man net pavyko būti donore, įsivaizduojat? Tai yra tiesiog pasiekimas ir dalykas, kuriuo didžiuojuos LABAI. Na, nedaug ten to pieno nuvežiau, bet mamos, kurios maitino savo vaikus, žino, kokios aukso vertės yra tas pienas – kiekvienas lašas yra svarbus. Todėl visos tos moterys, kurios per metus prisidėjo savo gyvybės eleksyru prie Pieno Banko Veiklos, yra vertos pagyrimo ir padėkos.

Žinot, kada gyventi gera? Tada, kai žinai, kad tu esi ne vienas. Tada, kai tu turi tą palaikymo ratą aplink save. Man daug maloniau gyventi, kai žinau, kad aplink yra daug žmonių, kurie linkę suprasti, padėti ir palaikyti vienas kitą, o ne vertinti ar ignoruoti. Tai, kad mes Lietuvoje turime tokį banką, visų pirma, neša ženklią ekonominę naudą, nes, tiesiog, visi kūdikiai, kurie būna Santaros klinikoje, pasveiksta greičiau arba nesuserga dar labiau. Todėl galime sakyti, kad valstybė sutaupo. Bet dar svarbiau, kad mes gyvename visuomenėje, kuri yra sąmoninga, joje gyvenantys žmonės rūpinasi vieni kitais ir jei turi kažką gero – jie linkę tuo pasidalinti. Va, štai taip.

Pieno bankas yra grynas gėris. Gėris vaikams ir gėris mamoms, nes jos taip gali pajusti vienybę, bendruomeniškumą. Laimė yra ne imti, laimė yra dalintis. Taigi, jei nesate girdėję apie pieno banką, išgirskite  – jis toks yra, veikia jau daugiau nei metus ir jūs galite tapti jo donore. Klausiate, kaip? Viskas parašyta čia. O dabar aš truputį papasakosiu apie patirtį su savo pieno centru.

Nesuskaičiuoju, kiek nuotraukų esu pasidariusi sau atsiminimui maitindama Hariuką. Bet vis galvojau, kad reikėtų įdėti į tinklus, taip paprominti žindymą. Bet neišdrįsau, nei karto. Ne dėl to, kad būčiau labai bailė ar labai bijočiau parodyti savo, paprastai šnekant, papus, bet dėl to, kad man svarbiausias dalykas gyvenime yra mano gera vidinė pusiausvyra, o kiekvienas pernelyg ribinis išstojimas gali suėsti nemažai sveikatos. Kai prasideda visoks facebukinis  puolimas, lojimas ir auklėjimas apie vieną ar kitą dalyką, ne visiems pasiseka, kad kaip nuo žąsies vanduo nubėgtų… Todėl aš kartais vengiu, na, dažniausiai vengiu, nes labai myliu ir saugau save. Visada savęs paklausiu, ar man tikrai reikia?

(čia pertraukėlė Kalėdinio žurnalo fotosesijos, kur ir Hariukas buvo ir gražiai visaip pozavo kaip nykštukas, fotografavome, Vaikų Fotostudijoje pas nuostabią fotografę Jūrate, iš ten beje ir pirmoji Hariuko nuotrauka ) o aš pusiau nuoga, nes suknelės nėra tinkamiausi rūbai žindymui)

Aš džiaugiuosi, kad man sekėsi maitinti savo vaikus pačiai. Tiesa, pasakysiu taip – su kiekvienu vaiku vis geriau ir vis ilgiau. Bet vis tik aš niekada netapsiu žindymo konsultante ir visada žinojau, kad nei vieno vaiko nemaitinsiu ilgiau nei metus. Kodėl, nežinau. Tiesiog, su Izabele atsitiko natūraliai, nes aš gal per daug laksčiau (nors nedirbau, bet šiaip). Ji labai greitai priprato prie butelio ir nebenorėjo vargti su tuo mamos pieno centru, prie kurio tenka truputį paplušėti…Vis gi ten ne tokia pieno upė, kokia bėga iš butelioko, ha ha. Puikiai atsimenu, kad buvau truputį nelaiminga, kai ji tiesiog atsisakė imti krūtį  ir viskas baigėsi.  Aš visada maniau ir manau, ir tai, beje, patvirtina ir mokslas bei rimti tyrimai, kad motinos emocinė būsena yra tiesiogiai svarbi vaiko emocinei būsenai ir vystymuisi. Taip pat aš visada norėjau, kad mano vaikai mokėtų gerti iš butelio, todėl nuo kokių keturių – šešių savaičių pradėdavau naudoti pieno pompą ir leisti Tomui pasireikšti vakarinių maitinimų metu. Mama irgi yra žmogus. Nors būti savo kūdikio įkaitu yra labai malonu, bet taip pat svarbu ir išsimiegoti, ir galėti išeiti iš namų nors keletui valandų ne tik grožio procedūroms, susitikimams su draugėmis ar kultūrai, bet ir tiesiog, šiaip sau. Todėl mano vaikai mokėjo gerti iš butelio. Ai, tiesa, buvo vienas kartas, kai Tomas man paskambino panikoje, o Jurgis buvo kokių keturių mėnesių ir atidaręs kakarynę atsisakė gerti iš buteliuko. Tą kartą buvo rugpjūtis, o aš sėdėjau su draugėmis lauko kavinėje Notting Hille. Tokias akimirkas atsimeni visam gyvenimui, nes į tave trenkia žaibas ir tu, kaip pasakoj, suakmenėji: mano vaikas nelaimingas, mano vaikas alkanas. Pasijauti labai, labai baisiai ir turi varyti namo… Jurgis, beje, mano pieno centru buvo labiau susižavėjęs ir maitinau jį iki kokių dešimties mėnesių. Paskui taip ryškiai atsimenu tą jausmą, kai nustojau.  Atrodė, lyg pasikeičiau, lyg mano kūnas tapo kažkoks kitoks – aš vėl tapau moterimi, ne tik mama. Tapau sau kažkokia kitokia ir pajutau, tikrai pajutau, tarsi kokį vidinį palengvėjimą. Baigėsi sakinys, padėjau tašką. Vėl grįžau į save.

(čia mes su Hariuku Kalėdinio žurnalo fotosesijoje)

Su Hariuku iš viso viskas buvo kaip sviestu patepta, lengva ir paprasta, jis net ir per naktį pradėjo miegoti tik mano pienu maitinamas. Aš turiu įtarimą, kad gaminu gana riebų pieną, ha ha, kaip kokia Jersio salų karvulė (tos pasižymi riebiu pienu).  Man buvo LABAI malonu, gera ir paprasta jį maitinti. Negalėčiau sugalvoti paprastesnio būdo maitinti savo vaiką, nes esi laisva ir gali visur su juo varyti, viską daryt ir visada turi jam ką pasiūlyti. Na, tiesa, buvo gal du kartai, kai dėl nepaaiškinamų priežasčių jis nenorėjo papulių. Gal buvo ne nuotaikoj, ha ha ha.

Paskui vėl viskas atsitiko kaip atsitiko – man reikėjo daugiau laiko darbuose. Pradžioje atvykdavo į filmavimus pasimaitinti, o paskui Tomas jam paslaugiai mišinį ėmė siūlyti. Ir tas susidomėjimas mamos pieno centru po truputį mažėjo. Man nebuvo taip paprasta, nes man labai patiko Hariuką maitinti. Tas intymumas tarp tavęs ir kūdikio, ir tas patogumas… Žodžiu, man nesinorėjo kažkaip taip bac ir baigti. Bet po poros mėnesių tai atėjo natūraliai, nes apetitas jau buvo didesnis ir vien tik mano pieno neužtekdavo. Ir šiaip, atėjo laikas ir viskas baigėsi, be dramų, paprastai, natūraliai. Hariukui buvo likę mėnuo su trupučiu iki vieneto.

Galima daug apie tai kalbėti, bet aš norėjau pasakyti vieną svarbų dalyką: taip, mes žinome, kad žindymas yra stebuklas ir mamos pienas geriausias maistas. Tai geriausia pradžia kūdikiui dėl daugelio dalykų – sveikata, imunitetas ir panašiai. Bet yra pilna moterų ir vaikų, kuriems ne taip paprastai viskas einasi. Yra vaikų, kurie gimsta gerokai per anksti ar suserga, o ir ne visoms patinka arba pavyksta pagaminti pieno upes.  Kai kurios su ašaromis ir skausmais bando, o joms vis tik neišeina. Vaikas alkanas, mama nelaiminga – visi baisiame strese. Todėl mamos, kurios maitinote ir maitinate ilgai, ir tos mamos, kurios negalėjote ar nenorėjote, jūs nesate blogesnės mamos, nes mama ir jos gebėjimas sukurti naują gyvybę jau savaime yra stebuklas,  pasiekimas ir didelis darbas.

Todėl chill, viskas gerai – tu esi pati geriausia mama, nors maitinai tik du mėnesius, o gal tik tris savaites… Taip, mamos pienas yra geriausias pienas kūdikiui, bet ne vienintelis. Palaikykite viena kitą, palaikykite donorinio pieno banko veiklą arba, kaip sakė mano viena draugė: „Kai tampi mama, tai ta mamystė tampa kažkokia tinklinė, nes tau rūpi ne tik savo, o visi vaikai…”.

 

The post Sveiki, aš esu Pieno Banko Ambasadorė arba apie mamos pieno centrą jo veiklą ir iššūkius appeared first on Beatos virtuvė.

Pagaliau pavasaris arba kaip suvaldyti save

Pagaliau pavasaris, o aš noriu tik dviejų dalykų – judėti ir rašyti.

Atsikėliau aš ryte ir vietoj to, kad gulėčiau, skaityčiau ar dar ką nors daryčiau, prisėdau prie kompuko ir taukšt. Koks malonumas, kaip džiaugsminga – dar fainiau, nei pusryčiai į lovą ar gera kava. Didžiausias malonumas man gyvenime yra tada, kai aš esu savo pačios direktorė. Jau seniai pastebėjau, kad man geriausiai rašosi ryte, kažkaip tada viskas einasi greitai ir gerai. Esu bandžiusi daug metodų, vienas iš jų ir geriausiai pasiteisinęs – atsikelti anksčiau už kitus ir padirbėti prie kompo.

Štai, pavyzdžiui, dabar pusė vaikų atsikėlę, dar yra ir miegančių. Vyras, aišku, visada miega, nes jau toks jo būdas, o aš, va, sėdau prie kompo ir rašau savo savaitinį blogo įrašą. Kai pagalvoji, na, kam man to reikia? Bet nėra nieko geriau, nei rėmai, į kuriuos save įsidedi. Ir tik nusipiešęs, nusibrėžęs ar nusikalęs sau gyvenime rėmus, gali tikėtis to pasiekimo malonumo. Vis tik didžiausias iššūkis gyvenime yra suvaldyti save.

Štai, pavyzdžiui, aš esu parašiusi aštuonias knygas – man net pačiai baisu nuo to skaičiaus. Aišku, aš esu visai ne Čekuolis ir mano knygos yra truputį kitaip rašomos nei jo knygos. Nors dabar ir esu truputį atkalus kažkokį ritmą ir supratimą,  vis tik aš ir bet koks kitas rašantis žmogus pasakytų, kad tik rašydamas gali parašyti. Ir nebus taip, kad eisi gatve ir trenks žaibas aka įkvėpimas, viską mesi ir atsisėdęs purpt ir parašysi. Oi, anaiptol, reikia tiesiog dirbti, kaip artojui, kaip grindų klojikui – lenta prie lentos… Taip ir su rašymu – puslapis prie puslapio. Ir vis tik, geriausias tam laikas man yra rytas.

Jei su darbais ir pareigomis dar sugebame kažkaip susitvarkyti, tai kaip daryti su sportu? Judėjimu? Yra žmonių, kurie yra, na, super geri šitame klausime.  Žinot, kas jiems geriausiai padeda? Ogi nustatytas ritmas, taip pat sumokėti pinigai ir atsakomybė prieš draugus. Kaip pavyzdį visada keliu savo sesę, kuri griežtai su savo draugėmis sportuoja pas kineziterapeutę belenkiek metų ir tris kartus per savaitę!  Tada dar nusipirko sporto sesijų su asmeniniu treneriu. Kitoje barikados pusėje esu aš, kur, tipo, turiu sporto salelę namuose ir vaikštau į mėgstamas pi pilates treniruotes, kuriose dabar jau du mėnesius nebuvau, nes LAIKO, MATAI, NERADAU. Tai ar jūs įsivaizduojat, kokia mano savijauta?? Labai bloga savo atžvilgiu, kad taip negaliu susikaupti. Siaubingai. Bet svarbiausia visada yra PRADĖTI.

Taigi, Velykoms pas mus buvo ėriukas ir penki tortai. Kai išvažiavo svečiai ir aš susitvarkiau virtuvę, tikrąja to žodžio prasme, paėmiau save už plaukų ir ištempiau pajudėt – padariau savarankiškai 40min pilates. Jausmas – FANTASTIŠKAS. Tai va, kaip matote, kai viskas atrodo yra lengva ir, oi, tik imk ir daryk, vis tik didžiausia kova ir darbas visada yra su SAVIMI.

O šiandien jau tikras pavasaris ir, tikiuosi, atsisveikinom su minusu ir sniegu ilgam. Mano šio pavasario sau iššūkiai ir norai yra judėti ir rašyti. Ne visada  lengvai pavyksta, reikia ir prisiversti. Todėl imu save ir treniruoju, nes tik mes pačios esame sunkiausiai pasiduodantis treniruotėms, bet kartu ir daugiausiai rezultatų galintis duoti asmuo. Va, čia jums ir mano antradienio mintys.

The post Pagaliau pavasaris arba kaip suvaldyti save appeared first on Beatos virtuvė.

Velykiniai hitai

Žurnale – visas šviežias Velykinis meniu. Šiais metais stengiausi, kad jis būtų lengvas, paprastas, minimalus ir su suskaičiuotomis kalorijomis, nes, žinote, atsakomybė vis tik, kai jau parašai didžiausią straipsnį apie tai, kaip suplonėjai. Nežinau, kaip jūs, bet aš tai labai ilgai galiu kankintis. Tikrai nėra taip, kad bac – ir nukrenta kokie trys kg, o priaugti tuos pačius tris per vieną savaitę nėra sunku…Na, kaip sakant, talentų turiu, tikrai, bet juk ne tai svarbiausia, ar ne? Kaip pasakė mano viena draugė, kuri dėl ligos neteko savo įprastai sveiko ir gardaus apetito: „Kokie nelaimingi tie žmonės, kurie nevalgo”.

Tai va, o mano puslapyje, aišku, visada tik laimingi žmonės – tie, kurie mėgsta valgyti. Aš ketinu šias Velykas nepraleisti prie viryklės. Šį bei tą reikės pasiruošti, bet mažiau yra daugiau. Žurnale rasite mano meniu su antiena, bet kadangi namuose dar turiu nemažai britiško kraujo atstovų, tai, manau, kepsime kažką iš ėriuko, kaip visada. Bet salotas tai darysiu būtinai – tas iš žurnalo, su bulvytėmis. Šokoladinį tortą keps Izabelė, bet aš dar labai noriu paschos, tokios, kaip mūsų žurnalui papasakojo Vytautas V. Lansbergis.  Arba tokios, kokią gaminau laidoje penktadienį. Atsimenat, praėjusiais metais per Velykas pasnigo, šiais metais turiu vilties, kad sniego jau nebus. Net ir man, didžiajai žiemos ir židinio fanei, truputį įkyrėjo tas šaltis…

Kadangi mano blogas jau toks senas ir patyręs, tai turi prikaupęs receptų visiems skoniams, bet labiausiai tiems, kuriems patinka valgyti. Jei norite pradžiuginti vaikus ir save, ir turite šiek tiek laisvo laiko, imkite šiuos sausainius.

Arba jei jau ne pascha, tai kita tradicija iš kaimynų – taip vadinamas mozurek, įkvėpimas būtent iš ten ir šiame kepinyje. 

Jei jau apie Velykas, tai dar prie kepinių puikiausiai tinka mielinės bandos, kurių tradicija plati visame pasaulyje. Anglijoje tai hot cross – tokios tikrai labai skanios bandelės, bet visada galite sužibėti su Velykų pyne arba Challa…

O dabar prie didžiojo herojaus. Aš visada renkuosi kaip paprasčiau, tai man vienas mėsos didkepsnis ir šalia tik vienas kitas priedas, salotos, padažai ir darbas padarytas. Tai, prašom, čia jums du labai solidūs vyniotiniai, vienas iš jų yra su figomis ir obuoliais.

Arba tiesiog imkite ir iškaulinkite visą vištą. Aha, lengva pasakyti, ne taip lengva padaryti? Bet nėra taip jau labai sunku.. Ir tik įsivaizduokite giminės susižavėjimą?? Galima tokį vyniotinį paruošti šeštadienį, o kepti sekmadienį.

Aš šiais metais kiaušinius marginsiu vašku, kaip rodė Loreta Sungailienė, galite ir jūs dar kartą atsisukti laidą.  O aš visada dar prisimenu ir parodau, kaip gražiai mes su Beatos Virtuvės moterimis esam dažę kiaušinius natūraliais dažais – visas straipsnis čia.

Daugiau gerų Velykų idėjų yra žurnale ir dar pamatysite penktadienį laidoje.  Taigi, gyvenimas yra gražus, kai jam pasiruoši. Ir, kai šviečia saulė…

The post Velykiniai hitai appeared first on Beatos virtuvė.

Viena mama, vaikai ir šunys

Tai, kiek galima rašyti apie vaikus?  Dabar gal jau apie moteris, o gal apie moteris ir vaikus? Arba apie mamą ir vaikus.  Aš visą savaitę buvau viena su visais vaikais ir dviem šunimis. Labiausiai, manau, nukentėjo šunys, nes, na, niekaip negalėjau jiems skirti dėmesio. Teko šunims tik savaitgalį sulaukti ilgesnio pasivaikščiojimo, o paprastomis dienomis turėjo pasitenkinti palakstymu kieme. Na, bet būna ir blogiau, todėl turiu pagarbiai nusilenkti tiems, kurie turi šunis, kurie nėra tokie prisitaikantys, kaip mūsų. O mano šunys yra sofos šunys.

O vaikai, kaip gi vaikai? Oi, su vaikais būti – vienas malonumas. Tomas buvo išvykęs į Las Vegas’ą, aha, žinau žinau, skamba taip, sakykim, visai akiplėšiškai, kur??? Aš irgi norėjau skristi  ir gal net būčiau radusi, kas pažiūrės vyresnius vaikus, kad galėtume abu su Hariuku dumti į Ameriką. Bet, vaje vaje, kokia neteisybė – tas renginys yra turbūt didžiausias pasaulyje, skirtas picai ir truputį diskriminuoja vaikus. Na, ok, viskas čia normaliai, nėra čia ko profesionalaus renginio paversti vaikų darželiu. Tai va, sakė, kad neįleis, net ir su mažu vaikeliu, nes tokios taisyklės, tai ir likau namie. Bet ir gerai, man patinka būti namie. Ir su vaikais vienai būti namie nebuvo labai sunku.

O Tomas išlėkė į Las Vegas’ą, kur didžiausiame expo centre viskas tik apie picą. Ten, žodžiu, gal kaip picos verslo olimpiada ir sąskrydis ar kažkas panašaus. Vieną dieną ir aš nuvarysiu, bet kol kas auginu. Šiaip man nebuvo sunku būti su vaikais vienai visą savaitę. Na, gal tik kokį pusę karto. Kai lėkiau liežuvį iškišus nuo vienos vietos prie kitos, kad spėčiau paimti vaikus, paskui juos perduoti Nijolei, o dar į parduotuvę šio bei ano…Tada išvažiuoti laiku į Kėdainius, kur dalyvavau labdaros koncerte, tiksliau, viename iš koncertų, kurie skirti kilniam miesto tikslui –  vargonų įsigijimui. Tai tada jau rašiau piktą žinutę Tomui, kad, nu pyksht poksht, užkniso. Nes tikrai buvau tokia persisukus.

Ta diena tokia buvo, nes pati pasišoviau ir prisigalvojau, kad galiu ir darbus padirbti, ir pas kosmetologę, ir į parduotuvę nueiti, ir vaikus paimti, o paskui dar ir į Kėdainius nuvažiuoti.

Aš visada labai puikiai moku prisiplanuoti per daug, bet turiu pasakyti, kad dabar jau tikrai moku planuoti truputį geriau. Dar koks dešimtmetis ir tada jau būsiu visiška ekspertė. Darysiu tik tiek, kiek galėsiu padaryti ir nebus nei vieno nervinio įtempimo mano gyvenime.

O dabar apie mamas, kurios būna vienos, augindamos vaikus. Aš galiu pasakyti, kad man pirmi Hariuko metai buvo tikrai lengvi, žinote, kodėl? Tokie lengvi, kad net nepastebėjau ir galėčiau juos kartoti su malonumu iš naujo ir iš naujo. Ir tikrai, prisiekiu, man vaiko pirmi metai yra tiesiog SPA. Bet, jei kas dieną eitum į SPĄ, tai, man atrodo, ir tas atsibostų, ha ha. Todėl, kai Hariukui atėjo kokie penki mėnesiai, o aš pradėjau filmuoti laidas, labai pavyzdingai man jį padėjo auginti mano vyras Tomas. Todėl ir man, ir jam tas mūsų mažasis yra kaip koks saldainis, kaip medaus korys, kaip ledų porcija ir saulėta Nida po savaitės lietaus, kaip mėlynės su pienu, kaip baravykai ant sviesto su krapais ir šviežiomis bulvėmis.. Na, maždaug įsivaizduojat.

Labiausiai man nepatinka, žinote, ką daryti? Gailėti kitų. Todėl mane visada truputį nervina, kai patogioji visuomenė užsiima, pavyzdžiui, tokiu gailėjimu – iš serijos: „Oi, ji neištekėjus, ji vaikų neturi” arba „Oi, ji tai vargšelė – vieniša mama”. Aš, manau, kad moteris pajėgi viskam. Ji gali viską padaryti, pakelti ir dar pasidžiaugti savo stiprumu bei rezultatais. Todėl priimu žmones visokius – vieni su tokiomis, kiti su kitokiomis istorijomis, bet visos istorijos yra unikalios ir savos.  Visada viską gali padaryti, jei susikaupi.

Tai va, man buvo labai smagu būti su vaikais, ėjom anksti miegoti, dar trankiai atšventėm Hariuko gimtadienį. Čia jau aš iš viso parodžiau aukštą lygį prisiplanavime, nes tą pačia dieną pasikviečiau tris užėjimus svečių ir vakare tiesiog dėkojau Dievui, kad turiu draugę, kuri indus suplovė. Savaitę buvau viena ir buvau laiminga. Galėjau ir galėčiau skųstis bei gailėtis ir savęs, ir kitų, bet kiekviena situacija visada turi šviesiąja pusę.

Vaikus auginti dviese yra tikrai paprasčiau, smagiau, ir lengviau, ir, kažkaip, patogiau. Bet net ir tos, ir tie, kurie augina vaikus po vieną, puikiausiai patiria pilna džiaugsmo ir malonumo.  Nebūkite tie liūdni žmonės, kurie teisia kitus ir visus nori sudėti į dėžutes, kad tik taip ir ne kitaip žmogus gali ir tūri būti laimingas. Laimingo gyvenimo formulių yra daug ir įvairių. Kokia ji jūsų?

 

The post Viena mama, vaikai ir šunys appeared first on Beatos virtuvė.

Apie miegą ir vaikus

Matau, kad labai daug dėmesio sulaukė mano įrašas apie vaikų maitinimą, tai aš dabar norėčiau parašyti apie miegą. Nes apie miegą galima būtų parašyti visą knygą. Arba gal dvi knygas, nes nėra didesnio laimės ir troškimo objekto kaip miegas. Ypač, jei turi kūdikių. Oi, kiek daug turiu ką pasakyti šia tema. Tiek daug, kad nežinau, nuo kurios vietos pradėti. Bet norėčiau, kad šis įrašas būtų mano trumpas pasidalinimas apie tai, kas man yra miegas ir kaip aš su juo tvarkausi, ir kaip viskas vyksta su vaikų miegu.

Miegas yra turbūt pats svarbiausias geros savijautos elementas, nesvarbu, ar esi suaugęs ar vaikas. Savaime suprantama, kad vaikams tai yra pamatinis ir esminis dalykas. Nežinau, kodėl ir paaiškinimo neturiu jokio aiškaus, nes kaip ir negaliu pasakyti, kad turėjau didelę sistemą, bet man prioritetas yra miegas, visų pirma mano pačios, o paskui jau, aišku, vaikų.

Jūs galvojate, kad man neatsibodo tie miego ritualai ir nuolatinis varinėjimas vaikų: „eikit miegot, jau laikas miegot, junkite teliką lauk“ ir panašiai. Aš kartais esu tiesiog paslika horizontalioje padėtyje ant grindų arba sofos ir neturiu jėgų visai, ir norėčiau tik gulėti ir žiūrėti panoramą, ir skaityti tokią knygą, kokią noriu, arba gal net „zombiauti“ į telefoną akis įdėjus (tai, aišku, yra labai nesveika ir nefaina taip daryti, bet vis tiek taip darom). Ir va, taip jau tuoj bus dvylika metų, kai miegojimo rutina ir dienotvarkė yra gyvenimo dalis. Patikėkite, aš TAIP tingiu kartais…

Vis atsimenu, kaip mano viena draugė atvažiavo manęs lankyti į Londoną ir Izabelei buvo gal kokie dveji ar treji metai… Draugė buvo pakraupus, kas per košmaras – raiškusis knygelių skaitymas, o aš tuo metu vis skaitydavau tą patį kūrinį – Pupulę… Dabar jau keleri metai kaip Izabelei knygų neskaitau, bet skaitau Jurgiui ir Hariukui pradedu skaityti. Grįžtant prie miego, tai aišku, didesnių vaikų įpročiai jau susiformavo ir miega jie, sakyčiau, net labai gerai. Tfu tfu tfu, bet neturėjom jokių tokių esminių miego problemų – nei baimių, nei sisiojimų į lovą, nei pernelyg ilgo vaikščiojimo į tėvų lovas. Na, truputį meluoju, nes ir Jurgis, ir Izabelė ateidavo pas mus į lovą iki kokių penkerių ar šešerių metų… Bet aš į tai žiūriu atlaidžiai, nes pati atsimenu, kaip vaikščiojau į savo tėvų lovą. Ir miegot su vaikais yra neišmatuojamas malonumas, kuris nesitęsia amžinai, patikėkit, sakau iš patirties, todėl dabar dievinu galimybę pamiegot su mažuoju džiaugsmu.

Iš patirties galiu pasakyti, kad mamas vaikų atsikraustymas į lovą, kai prabundi lovoje ne dviese, o, tarkim, keturiese, nervina mažiau. Tėčiai, sakyčiau, mažiau kantrybės šiuo klausimu turi. Aišku, atpratinti yra visokių būdų, mūsų buvo labai paprastas, bet labai pasiteisino – Tomas pažadėjo Jurgiui, kai jam jau buvo kokie penkeri metai (o gal šešti ėjo, mes jau LT gyvenom, Vilniuje), kad jei jis penkias dienas neateis pas mus naktį, tai gaus šokoladuką. Ir ką jūs sau galvojate? Suveikė!

Šiaip, su visais vaikais, nuo jų kūdikystės man pasisekė. Nors, kaip čia pasakius, ar man pasisekė, ar aš taip stengiausi, kad pasisektų. Izabelė buvo tikra miego čempionė – ji dar dviejų mėnesių neturėdama jau sugebėdavo miegoti per naktį, t.y. pamaitinta kokią 23 val., praparpdavo sėkmingai iki šešių ar net septynių ryto. Jurgis irgi labai neprastai sekė iš paskos ir, sakykim, jam gal reikėjo kokio pustrečio mėnesio, kad miego čempiono titulą užsidirbtų. Paskui, aišku, būdavo visokių atkritimų ir užsimanymų valgyti pieną naktimis iš butelių! Tai, atsimenu, aš neketinau naktimis kilnotis ir pradėjau duoti vis liesesnį ir liesesnį mišinį ir kažkaip atprato.

O dabar pereikime prie Hariuko. Na ką, nei čia girtis, nei ką, bet jis irgi gerų miegojimo manierų pasimokė iš giminės. Ir taip pat rodė gerus rezultatus. Miego. Aišku, kaip ir visi kūdikiai, atėjęs į pasaulį keldavosi kas trys ar keturios valandos, paskui vis rečiau ir rečiau, ir, sakykim, trijų ar keturių mėnesių miegojo pavyzdingai per naktį. Paskui buvo „atkritęs“ ir pradėjo keltis kokią ketvirtą ryto. Paskui, jau aštuonių ar dešimties mėnesių suprato vieną smagų dalyką, kad jei užmiegi savo lovoje ir paskui atsibundi naktį, mama tave įsimeta pas save į lovą, taip sau smagiai duodi dar daug sapnų.

O dabar, kaip ir sakiau, aš nebemaitinu ir miego rimtas toks – 20 val. miegot. Na, kartais ir iš mamos tingumo nusikelia iki 21 val., tai jau lūžis prie Baltijos, net be labanakt būna. Tada dar vienas buteliux kokią 22.30-23.00 val. ir tada jau smagiai iki ryto. Jei atsitinka dalykas, kad nusprendžia prabusti apie 4 ryto, tai aš tikrai labai gerbiu savo miegą ir tik bac, įsimetu pas mus į lovą, ir toliau miega, bet jokio pieno daugiau neduodu.

Kokias knygas skaičiau? Daug yra gerų knygų šia tema. Niekada vaikų nevirkdžiau ir nedariau to vadinamojo „kontroliuoto bliovimo“, kai vaikas verkia… Tai va, nemanykite, kad miegas yra kažkoks neįveikiamas dalykas, literatūros šia tema, oi, kiek daug. Aš aklai nesekiau, bet nuo pat pirmų dienų leisdavau savo kūdikiams išmokti užmigti patiems, nedariau tragedijos nei iš „tutės“, nei iš piršto. Jurgis su Izabele turėjo „tutes“, Hariukas turi savo pirštuką, ir visi laimingi, miega ir auga.

O svarbiausias dalykas yra, kad labiausiai išsimiegojusi turi būti mama.

Man patiko šios knygos apie rutiną ir vaikų miegojimą:

The new contented little baby book
Baby secrets: how to know your baby’s needs
The no-cry sleep solution

Bet vėlgi, nebuvo kažkokios vienos knygos, kurią sekiau. Paskaičiau šen bei ten, ir dariau taip, kaip tinka man ir mano vaikams.

The post Apie miegą ir vaikus appeared first on Beatos virtuvė.

Ką valgo kūdikiai, kai jau beveik nebe kūdikiai

Tai štai, kaip viskas einasi:

a) laikas bėga labai greitai – kosminiu greičiu, tuoj bus pirmasis gimtadienis;

b) Hariukas, būdamas 5 su trupučiu mėnesių, pradėjo valgyti ne tik mamos pieną;

c) Labai noriai valgė viską šaukštu;

d) mamos pieno centras užsidarė einant vienuoliktam mėnesiui, nes taip norėjo mama. Direktorius, atrodo, lyg niekur nieko – jokios nostalgijos pieno centrui;

e) šaukštui dar kartais sakoma taip, bet dažniausiai tai viską nori valgyti pats.

Iš tikrųjų, nemažai maisto tenka mesti lauk, nes niekam nebeįdomu tos košės. Dabar traukia viskas, ką galima paimt į ranką, todėl Hariukas valgo tai, ką įmanoma paimti. Kai atsibosta ar šiaip papramogauti norisi, tai dar pamėto šunims, o jie suka ratus tarsi rykliai. Puikiai atsimenu, kai taip buvo Izabelei, tai jai kepdavau cukinijų blynus. Hariukui dar nebandžiau.

Hariukas labai mėgsta bananus (perku ekologiškus – nežinau, ar jie geresni, bet kažkaip man geriau atrodo), obuolius skiltelėmis, kivius ir morkas. Dar visokį sūrį, avokadus, džiovintas slyvas, pomidorus ir agurkus. Aišku, patinka jam ir duonos gabaliukai – paskrudinta mano sumuštinių, daržo arba juoda duona.

Na, ir šiaip geriausias mamos draugas ir visiškas hitas yra kiaušinis – plaktas, keptas arba kietai virtas. Aš darau taip: perku gerus kiaušinius – ekologiškus ar bent jau kaimiškus. Iš principo esu prieš kiaušinius iš vištų, kurios auginamos narvuose. Taigi, paplaku kiaušinį, įdedu krislelį druskos ir ant sviesto iškepu. Sutrinu kartais su avokadu, tai valgo smagiai su šaukštu arba ir pats rankomis gabaliukus renka. Dar varškėčių iškepu, aišku, kokią vištelę, jautieną ar kotletukų su saldžiomis bulvėmis.

Kažkaip neinu iš proto, leidžiu valgyti tai, ką mes valgome, tai ir ledų yra ragavęs, ha ha ha. Kai turi vyresnių vaikų, tai žinai, kad stebuklo nebus ir cukrus yra problema tik tada, kai jo kiekis yra nekontroliuojamas. Mano griežtas NE – visokiems saldiems gėrimams, sultims ir sausainiams iš fabriko.

Ką gaminate ir kuo maitinate, kai vaikas nori valgyti pats? Ir kiek kartų plaunate grindis??

O čia iš blogo archyvų surinkau tai, ką panašaus gaminu visiems vaikams. Vakar kepiau tokius, sakyčiau, jau beveik firminius ir mano dažniausiai gaminamus kukulius: kalakutiena, viena tarkuota saldi bulvė, kiaušinis, šaukštas avižinių dribsnių ir prieskoniai (druska, pipirai, truputis kario prieskonių mišinio, persiladas). Sumaišiau. Tada greitai ir lengvai apkepiau keptuvėje, sudėjau į puodą ir patroškinau su sultiniu kokias 10 minučių. Pabaigai įmečiau visokių daržovių (pavyzdžiui, šaldytų žirnelių visą pakelį, nes jų visada turiu ir labai mėgstu). Hariukas su smagumu valgė ir tuos kotletukus, ir tuos žirnelius. Renka pirštukais po vieną – ir užsiėmimas, ir skanumas.

Dalinuosi receptais: čia panašūs kukuliai su daržovėmis, o čia ir šiek tiek kitokie – puikiai tiks paįvairinimui. Neseniai vėl viriau sriubą su saldžiomis bulvėmis, moliūgu ir perlinėmis kruopomis. Ji labai populiari mūsuose, šią Hariukas jau valgė šaukštu. O kur dar cukinijų blynai! Va, tokius irgi galite pabandyti.

Mano vaikų maitinimo  taisyklės yra paprastos – nei vienas vaikas nebuvo be apetito. Visi su apetitais, nes ir mama su apetitu, ha ha. Jei nenori valgyti, tai ir negrūdu. Bet, aišku, kaip ir kiekvieną mamą, mane truputį išmuša iš pusiausvyros, kai aš pagaminu, o niekas nevalgo… O kokie maistai, kuriuos galima paimti į rankas, yra hitai pas jus?

 

The post Ką valgo kūdikiai, kai jau beveik nebe kūdikiai appeared first on Beatos virtuvė.

Kaip aš keičiuosi ir ką atneša pavasaris

Klausykite, aš savo gyvenimą galiu matuoti žurnalais. Tikrai, nes visus puikiausiai atsimenu. Štai, pavyzdžiui, perbėkime per pavasario žurnalų viršelius. Aš čia visa laiminga prie rožinio šaldytuvo ir kepinio – tai mūsų pirmasis pavasario žurnalas, o šiame viršelyje aš sau labai graži.

Tada dar Beatos Virtuvė rezidavo mažame lofte, Ševčenkos gatvėje.  Kartais ten vos tilpdavome, bet su tokia miela nostalgija kartu su komanda atsimename, kai taip jaukiai gyvenome. Ši nuotrauka buvo padaryta neplanuotai, be didelių makiažų ir šukuosenų, tiesiog, va taip. Pamenu, kai virė kovos, kokį viršelį darom, buvau su Jurgio ir Drakono kolektyvu Romoje ir Neapolyje. Aš balsavau už šį, nes jis man buvo jaukus.

Štai čia prieš du metus – aš būtinai norėjau būti su džinsais ir baltais marškiniais.

Net gėles užsisakėm, gražiuosius žiedus iš Kauno merginos atvežė.  Mane fotografavo Tomas Viršilas, kuris yra keleto mano knygų viršelių autorius ir nusipelnęs laidos operatorius. Ši nuotrauka buvo, sakykime, klasikinė ir kviečianti pavasarį.

Prieš metus mano žurnalas buvo su keturiomis gražuolėmis ant viršelio. Aš buvau su apvaliu pilvu, o tame pilve gyveno Hariukas sau laimingas.

Tuo metu jo mama parašė knygą apie tai,  kaip sveikai valgyti ir skaičiuoti kalorijas. Šios merginos, mano draugės, išbandė knygą ir sėkmingai suplonėjo.  Vis tik, kiek aš esu mačiusi, tai ploniausi yra tie žmonės, kurie mažai valgo, bet aš ne iš tų, ha ha ha.  Galiu atvirai pasakyti – dabar aš esu kokius 12 kg lengvesnė, negu prieš metus…ŠOKAS! Aš visiems sakau tą patį –  pagimdykite kūdikį ir jūs suplonėsite. O jei rimtai, tai, kas buvo prieš metus, yra tiesiogiai susiję su tuo, kas yra dabar.

Per tuos metus mes sulaukėme savo mažojo Babdab, Hulio, Kuchikuno, Bariuko, Hariuko – turime jam daug vardų ir gyvename laimės burbule….O eksperimentas, kuris prasidėjo nuo žurnalo prieš metus, man padėjo atsikratyti vieno kito gelbėjimosi rato. Pokyčiai geriausi tie, kurie ateina lėtai ir kuriuos darai nuolat.

Tai va, prašom, ketvirtas jau pavasaris ir aš vėl su žurnalu! Jau nuo šiandien prekyboje pasirodo jis visur.

Pagaliau esu ant viršelio su savo mėgstamiausiomis pavasario daržovėmis: ridikėlis, smidras, dar ir krapų yra….Turinys, kaip visada, man yra toks, kuriuo galiu didžiuotis. Jei perskaitysite nuo pradžios iki pabaigos, išbandysite nors vieną receptą ir gausite įkvėpimo gyvenimui – garantuoju, pavasaris  jūsų bus geresnis.

The post Kaip aš keičiuosi ir ką atneša pavasaris appeared first on Beatos virtuvė.